Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Ir ko tik nepamatysi, užvertęs galvą į Lietuvos dangaus žydrynę. Pavyzdžiui, pro tautišką ir NATO apsaugą praskridusį ir į žiemkenčių lauką krintantį rusų naikintuvą, kaip nutiko prieš septynerius metus, ar lietuvių karinių oro pajėgų lėktuvą, taranuojantį NATO oro policijos pajėgų prancūzų naikintuvą, kaip įvyko užpernai, ar dviejų meškiukų pilotuojamą orlaiviuką, kuris pernai liepą be jokių leidimų perskrido kiaurai Lietuvos oro erdvę, nelegaliai kirto Baltarusijos sieną, o paskui vėl nelegaliai tuo pačiu keliu grįžo į Švediją.
Visos Lietuvos institucijos, kurių pareiga pasidairyti į dangų, vėl badė viena į kitą pirštais ir pasakojo skirtingas versijas. Civilinės aviacijos tarnybos bent neneigė, kad matė skraidančius meškiukus, bet Karinės oro pajėgos, kurių misija ir yra kontroliuoti, saugoti ir ginti Lietuvos oro erdvę, kažką mykė, o už jas atsakinga tuometė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė dievažijosi danguje jokių meškiukų nemačiusi. Tik kilus skandalui atgaline data „praregėjo“ ir Karinės oro pajėgos.
Tiesa, meškiukai skrido su kilnia misija: švedų reklamos agentūra „Studio Total“ savo tinklalapyje neslėpdama demonstravo savo skrydį, esą atliktą baltarusių opozicijos tinklalapio „Chartija 97“, įsikūrusio Vilniuje, užsakymu. Dviejų švedų su meškiukų kaukėmis pilotuojamas lėktuvas įskrido į Baltarusijos oro erdvę ir išmėtė šimtus pliušinių meškiukų su raginimais paremti kovą už žodžio laisvę Baltarusijoje. Akcija buvo tokia nereali, kad iš pradžių net manyta, gal filmuoti vaizdai „padaryti“ kompiuteriu, juolab faktą apie pažeistą savo oro erdvę neigė ir Lietuva, ir Baltarusija.
Kad ir kaip komiškai atrodė meškiukais apmėtytas A.Lukašenka, Lietuva irgi pasirodė apgailėtinai. Tik po meškiukų desanto praėjus trims mėnesiams Vyriausybė ėmė svarstyti institucijų darbo koordinavimo gerinimo tvarką. Kažkur girdėta? Tas pat kalbėta, ir kai dar prieš metus Lietuva, diktatūrai įdavusi duomenis apie baltarusių kovotojų už žmogaus teises sąskaitų duomenis, vieną jų – Alesį Beliackį pasmerkė kalėjimui. Keistai meškiukų desante pasirodė ir Lietuvos teisėsauga: meškiukų lakūnų nė karto net neapklausę, prieš porą savaičių tyrimą perdavė švedams.
Kad ir kaip remtume baltarusių žmogaus teisių gynėjų kovą su diktatūra, tai nepanaikina prievolės laikytis ir tarptautinės teisės, o švedų lėktuvas dukart nelegaliai kirto Lietuvos sieną. Prielaida, kad akcija vyko su Lietuvos politikų žinia, nė kiek ne geresnė už prielaidą, kad Lietuva visiškai nekontroliuoja, kas skraido jos (o kartu ir NATO) oro erdve. Tuometės krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės bandymas neigti akivaizdžius dalykus padarė paslaugą meškiukų desantui, bet meškos paslaugą – Lietuvai.

Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Kad ir kiek moterys skundžiasi, kad joms sunkiau nei vyrams pasiekti politikos viršūnę, Lietuvoje politikės iš vyrų perėmę ne tik prezidento ir Seimo Pirmininko regalijas, bet net „vyriškiausią“ krašto apsaugos ministro postą. 1990-aisiais, su Sąjūdžio banga į politiką atėjusi jauna provincijos vaikų gydytoja, tuomet Rasa Rastauskienė, dabar Juknevičienė, ir pati nė nesvajojo, kad po poros dešimtmečių vadovaus strateginei valstybės ministerijai.
Ką valstybės labui jau nuveikė 54-erių politikė Rasa Juknevičienė ir ar ministrės ir Tėvynės sąjungos vicepirmininkės postas – jos karjeros lubos?

Krašto apsaugoje keitė mažiau nei ketino
R.Juknevičienės pirmtakas krašto apsaugos ministro poste socialdemokratas Juozas Olekas ironiškai įvertino: „R.Juknevičienė pratęsė kai kuriuos mūsų kadencijos darbus, pavyzdžiui, paliko profesinę karo tarnybą, suvokusi, kad šių dienų krašto gynybai reikia profesionalų, o ne šauktinių. Galėjo mano pasirašytą įsakymą pakeisti per dieną, bet nepakeitė. Šnekėjo viena, o darė kita – tęsė gerus darbus. Bėda, kad neapgynė susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, nors mus nuolat dėl to kritikavo. Apleistas jaunimo pilietinis patriotinis auklėjimas – gal perpus sumažėjo Šaulių sąjungos stovyklų jaunimui. Perlenkė ir sureikšmindama teritorinę gynybą – nedidelį kiekį rezervininkų pateikė kaip labai svarbų dalyką.”
Bet opozicijai dera kritikuoti, o štai pati ministrė didžiuojasi savo laimėjimais, kad pavyko padaryti daugiau, nors lėšų buvo mažiau. Taip, grąžinti privalomos karinės tarnybos nė nebandė, nes tam Tėvynės sąjunga nerado nė vieno politinio sąjungininko, bet bent jau atkūrė rezervo rengimą, ir dar savanoriškais pagrindais.
Ir konservatoriams artimi gynybos ekspertai aukština R.Juknevičienės indėlį, tikindami, kad jos užsienio vizitų geografija ir asmenų, kurie ministrę juose priėmė, rangas leidžia manyti, kad ji atliko ne tik savo, bet ir užsienio reikalų ministro, o iš dalies ir Prezidentės darbą.
O štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių nuomonė apie R.Juknevičienės indėlį į krašto apsaugos tobulinimą – kontroversiška. Kai kurie jų ministrę peikia, esą ji nuomonę, kuri nesutapo su jos, sutikdavo su  vadinamuoju saldofonišku pasipriešinimu, o į siūlymus ir pastabas parlamentarai atsakymų laukdavo mėnesius, kartais net devynis, kaip kad buvę svarstant nacionalinio saugumo koncepciją.
Karininkija ministrę vertina taip pat nevienareikšmiai – vieni džiaugiasi, kad krašto apsaugai vadovauja ne buvę komunistai, o sava, patriotė, iš šeimos su tremties patirtimi. Kiti neabejoja, kad kas beateitų toliau vadovauti ministerijai po R.Juknevičienės, metus dvejus teks kuopti jos palikimą, nes ministerijoje sumenko kompetencija, žmonės bijo išsakyti savo nuomonę, tvyro įtampa.

Jei yra lojalumas, kvalifikacijos nereikia
Ministrė viešai pripažįsta padariusi tik vieną klaidą, jei tai apskritai galima laikyti klaida: „Galėjau būti ryžtingesnė keisdama kai kurias personalijas. Štai atėjus naujam kariuomenės vadui 2009 m. dirbti tapo gerokai lengviau. Nuo pat pradžių į politinius postus reikėjo paskirti kuo daugiau jaunų žmonių. Patyrimo jie neturi, bet jo įgis, be to, jo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai.“
Ministrė aiškina, kad po socialdemokratų dviejų kadencijų valdymo krašto apsaugoje patyrimo turėjusi tik senoji nomenklatūra, nors daugybė jaunų žmonių baigė karo mokslus Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse misijose. Bet jei jie netriūsė konservatorių aparate, postų jiems ir nesiūlė. Akivaizdu, kad R.Juknevičienė tebesivadovauja tuo pačiu principu, kuriuo dešinieji vadovavosi nepriklausomybės pradžioje – arba saviškis, arba priešas. Tad dabar, kaip ironizuoja kai kurie ministerijos darbuotojai, du viceministrai stažuojasi, vienas dirba už visus, o valstybė stažuotojams moka didžiules algas.
Net tarp konservatorių buvo ironizuojama, kad ministrės rankinukų nešiotoja tapo viceministre, o jos patarėjai – greičiau pritarėjai. Štai dvidešimt devynerių metų teisininkė Indrė Pociūtė-Levickienė, po studijų turėjusi vienintelės darbinės patirties – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos referentės ir atstovės spaudai, iš pradžių ėmė patarinėti ministrei, o paskui karyba nelabai besidomėjusi konservatorė gavo viceministrės postą. Netrukus viceministru, atsakingu už finansus ir išteklius, tapo nei su finansais, nei su krašto apsauga nieko bendra neturėjęs 32-ejų konservatorius, politikos ir tarptautinės komunikacijos specialistas Mykolas Juozapavičius.

Politikė bando grąžinti politines skolas?
Galima daryti prielaidą, kad R.Juknevičienė, apsistatydama jaunais lojaliais, kad ir nekompetentingais kadrais, bando „susimokėti“ skolą už savo pačios analogišką politinę karjerą. Bet ji užmiršta, kad 1990-aisiais buvo visai kita situacija – tuomet visi dešinieji, išskyrus grupelę „persiorientavusių“ buvusių komunistų partijos narių, patirties dirbti valstybinėse institucijose neturėjo, kad istorinės aplinkybės buvo tokios, jog tikrai svarbiausia buvo ne kompetencija, o ideologinis lojalumas.
Gindama savo poziciją dėl nepatyrusios komandos R.Juknevičienė vis primena, kad ir pati, jauna Pasvalio centrinės ligoninės vaikų gydytoja, tapo Sąjūdžio nare. Vos 32-ejų, neturėdama jokios patirties politiniame darbe, tapo parlamentare, Kovo 11-osios akto signatare. Atrodė, kad politinė karjera bus trumpa: 1992 m. nebeišrinkta į Seimą jau ketino grįžti į Pasvalį gydyti vaikų, bet jai pasiūlyta likti dirbti frakcijoje referente ir atstove spaudai.
Į lojalią ir darbščią partijos narę buvo daug investuota – valstybės valdymo paslapčių ji siųsta mokytis į stažuotes Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV. Investicijos atsipirko – nuo 1996 m. ji renkama Seimo nare, tris iš keturių kartų sugebėjo laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Pirmoje kadencijoje jauna gydytoja iš provincijos dirbo Sveikatos reikalų ir Savivaldybių komisijose, o nuo 1996-ųjų partija jai patiki strateginę specializaciją Nacionalinio saugumo komitete, dešimt metų ji dirbo NATO parlamentinėje asamblėjoje.
Kodėl pasikeitė jos veiklos sritis? „1996 m. atėjau į Nacionalinio saugumo komitetą, suprasdama, kad jei nepriklausoma Lietuvos valstybė, už kurią balsavau, netaps NATO nare, nepriklausomybė, valstybingumas bus trumpalaikis. Nereikės nei sveikatos apsaugos, nei švietimo“, – prisimena R.Juknevičienė.
Tad galima sakyti, kad krašto apsaugos ministrės darbui R.Juknevičienė rengėsi ilgai ir nuosekliai, nors pati tikina apie postus negalvojusi. Paklausta apie savo politines ambicijas, ji sako: „Po aukštosios mokyklos baigimo nebeplanuoju savo ateities, kitus dalykus sutvarko Dievas, likimas, aplinkybės. Stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu. Iki 2008 m. vasaros net nebuvo minčių tapti ir ministre, o kai A.Kubilius įrašė į kandidatų sąrašą, pirmas mano atsakymas buvo “ne”. Politikė sakė nesvajojanti tapti partijos pirmininke, nes apskritai kas galėtų svajoti apie tokį sunkų darbą, gal net sunkesnį už ministro.
Vis dėlto R.Juknevičienės likimą partijoje turbūt jau daug metų nusprendžia  partijos vadovai, o ji tam paklusdavo. Tobulas bruožas geram vykdytojui, bet, žinoma, ne strategui.

Ten, kur reikia partijai
Politikė kuklinasi ir dėl savo įtakos partijai: „Yra žmonių, linkstančių į sąmokslus, kurie mano, kad aš partijoje kažkokia ypatingai įtakinga.“ Vis dėlto pažįstantieji konservatorius iš vidaus tikina, kad ji – konservatorių partijos kelių žmonių branduolyje, kuris ir priiminėja sprendimus. Jai dažnai patikima „įgarsinti“ svarbius partijos sprendimus, kaip kad buvo po partijos prezidiumo verdikto FNTT skandale.
Politikė neabejotinai dešinioji premjero A.Kubiliaus ranka. Ji sako vertinanti jį kaip neeilinę asmenybę ir net abejoja, ar norėtų dirbti kurio nors kito premjero kabinete.Tačiau nors du konservatorių lyderiai – Vytautas Landsbergis ir A.Kubilius tarpusavyje ir nedega didele brolybe, akivaizdu, kad tiek vienas, tiek kitas vertina partijos veteranę, o ji – juos abu, nors neabejotinai šilčiau atsiliepia apie A.Kubilių. „Gerbiu V.Landsbergį, kuris buvo pirmas mano mokytojas politikoje. Tai žmogus, su kuriuo eičiau į žvalgybą. Būna požiūrių skirtumų, dabar taip pat yra keli, bet tai netrukdo šio žmogaus gerbti“, – sako R.Juknevičienė.
Politikės gebėjimas laviruoti tarp dviejų konservatorių lyderių ir būti dešiniąja ranka to, kuris tuomet partijos valdžioje, beatodairiškai paklusti partijos sprendimams kai kam kelia prielaidas, kad ministro postą, o gal ir partijos vicepirmininkės pareigas ji ne užsitarnavo savo gebėjimais, o išsitarnavo lojalumu. Politikė nuo 2000-ųjų konservatorių rinkimų sąraše buvo trejetuke ir tik šiemet ją į ketvirtą poziciją išstūmė Seimo debiutantė Agnė Bilotaitė. Bet ir šiuo šiokiu tokiu pralaimėjimu R.Juknevičienė sakosi labai besidžiaugianti, nes tuo konservatoriai esą įrodė, kad vertina kolegas už darbą politikoje – nepaisant amžiaus ar lyties ir be jokių kvotų. Tik klausimas, ar toks R.Juknevičienės džiugesys viskuo, ką partija nusprendžia dėl jos karjeros, apsimestinis, ar tikras kuklumas. Kai kas mano, kad ji tik laukia progos šauti kad ir į patį politikos olimpą.

Tikina postų nesiekianti
Kai kadencijos pradžioje R.Juknevičienė susitiko su JAV gynybos sekretoriumi Robertu M.Gatesu, pradėta svarstyti, gal tai preliudija į būsimus prezidento rinkimus, tačiau politikė kategoriškai tai paneigė ir savo kandidatūros nekėlė.  Tačiau vargu ar ją būtų lydėjusi sėkmė: ji niekada nebuvo iššovusi į visuomenės pasitikėjimo reitingų pirmąsias linijas.
R.Juknevičienė kategoriškai atmeta ir sklandančias versijas, kad subiuro jos santykiai su prezidente, o prezidentės kadencijos pradžioje vyravę dažni krašto apsaugos ministrės perėjimai per gatvę į kitapus jos esančią Prezidentūrą apretėjo po to, kai ministrė ėmė lipti lyg ir į jos daržą – daug važinėti po užsienio vizitus. „Nebuvo draugysčių – buvo ir tebėra tik dalykiniai santykiai su prezidente, kuri yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas“, – tikina R.Juknevičienė.
O kai kurie „Veido“ pašnekovai tarp dviejų politikių pastebėjo ne vieną paralelę: abi mėgsta tik joms palankius klausimus, daug dėmesio skiria savireklamai, sau prisiskiria nuopelnus dėl sėkmių, bet nepripažįsta savo klaidų, abi negirdi ir netoleruoja kitų nuomonės, abi ištaškė kadrus ir apsistatė savais, abi nepalieka nieko, kas ne laiku pasipainioja po kojomis, abi bet kokia kaina siekia, kad viskas būtų pagal jas.
Štai pati R.Juknevičienė savo nuopelnus krašto apsaugai vertina aukščiausiais balais – jais pasididžiuoti artėjant rinkimams išleido ataskaitą, kurios pusę sudaro jos pačios nuotraukos. Bet ji nė iš tolo nepriima net abejonių, kad atspindėti pokyčius krašto apsaugoje galima ne tik jos pačios nuotraukomis. „Jei valstybė skiria lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. VTEK priėjo prie išvados, kad negalima riboti politikų siekio paaiškinti žmonėms apie savo darbą. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano darbas ir mano ataskaita. Jūsų žurnale taip pat yra nuotraukų. Girdžiu tik gerus atsiliepimus iš tų, kurie ataskaitą perskaitė. Aš pati rašiau tą tekstą”, – giriasi ministrė.
O ministrės pomėgis eksponuotis užkliūva ne pirmą kartą: jai teko grąžinti parlamentines lėšas, išleistas bukletui apie Kauno Prisikėlimo bažnyčią, bet su jos pačios nuotrauka. Beje, pomėgis fotografuotis – ne naujas: politinės karjeros pradžioje viename moterų žurnale R.Juknevičienė buvo nusifotografavusi net su maudymosi kostiumėliu. Ir tapusi ministre politikė pirmiausia tapo ne politikos, o gyvenimo būdo žiniasklaidos domėjimosi objektu, nes ėmė blizgėti ne politinėmis idėjomis, o vis naujais apdarais, ir dar tokios vertės, kad kai kuriuos net teko įtraukti į pajamų ir turto deklaracijas. „Man atrodo, skoningas apsirengimas – kiekvieno politiko pranašumas”, – atkerta ministrė.
Be politikos, R.Juknevičienės aistra – gėlių auginimas, darbas gimtoje močiutės sodyboje Tiltagalių kaime Panevėžio rajone, kur ji gimė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Urbonų šeimoje. Ir šiemet politikė atostogauja ne tolimuose kraštuose, o Tiltagaliuose, o praėjusią savaitę čia su vėdarais laukė dviračių žygin išsirengusio premjero A.Kubiliaus su kompanija.
Rudenį R.Juknevičienė neabejotinai grįš į Seimą. Kad ir kaip susiklostytų rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje Kaune, ketvirta vieta partijos rinkimų sąraše tai garantuoja. Partijai reikalinga jos patirtis, darbštumas, besąlygiškas lojalumas. O valstybei? Vis dėlto modernioje politikoje labiau vertinami ne ištikimi kariai, o atviri diskusijoms ir kitai nuomonei politikos lyderiai strategai.

Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Į „Veido” klausimus atsako Rasa Juknevičienė
VEIDAS: Kurie, Jūsų pačios vertinimu, per kadenciją Jūsų, kaip krašto apsaugos ministrės, nuveikti darbai vertingiausi Lietuvai?
R.J.: Įrodėme, kad ir su mažiau lėšų galima padaryti kur kas daugiau. Pirmiausia priimta nauja strategija: iki 2011 m. krašto apsaugos kryptis buvo dalyvauti tarptautinėse operacijose, dabar priimtos valstybės ginkluotos gynybos ir nacionalinio saugumo naujos strategijos, jas atitinkantys mobilizacijos, karo prievolės įstatymai, nauja rezervo koncepcija. Lietuva įgijo abu sparnus – ne tik dalyvavimą NATO operacijose, bet ir mūsų pačių teritorijos gynybą. Rengiamas rezervas, kas buvo visai nutrūkę, tai daroma savanoriškais pagrindais – šiemet tokių apie 700. Lūžis įvyko ir NATO kontekste – 2010 m. patvirtinti NATO gynybos planai Baltijos regionui.
VEIDAS: Tačiau dėl NATO nuopelnus sau prisiskiria prezidentė.
R.J.: Prezidentės žodis labai svarbus, ji daug prisidėjo, bet pagrindinį darbą dirbo Krašto apsaugos ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija.
VEIDAS: Aukštus postus ministerijoje skyrėte jauniems, patirties krašto apsaugoje neturintiems konservatorių partijos aparato darbuotojams. Ar Jums svarbu tik lojalumas?
R.J.: Reikėjo iš pat pradžių į postus ryžtingai skirti jaunus žmones, o patirtis ateis. Jie pilni energijos, turi kritišką požiūrį į sistemą iš šalies, o patyrimo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo. Taigi taip, politinis pasitikėjimas svarbu.
VEIDAS: Kokių turite karjeros ambicijų partijoje ar valstybės vadovaujančiuose postuose?
R.J.: Nuo universiteto baigimo savo ateities neplanuoju, bet stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu.
VEIDAS: Kodėl ataskaitoje apie ministerijos darbą apie pusę ploto skyrėte savo pačios nuotraukoms? Juolab ir anksčiau esate kritikuota, jog esate išlaidesnė už kitus ministrus leisdama reprezentacijai skirtas lėšas, save reklamuodama valstybės pinigais.
R.J.: Jei valstybė skiria tam lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano ataskaita.
VEIDAS: Klausimas – iš paprasto piliečio gyvenimo. Pati turėdama medikės išsilavinimą, ar orientuojatės, kiek kainuoja gydytojo konsultacija sostinės neprivačioje poliklinikoje be siuntimo?
R.J.: Nesu susidūrusi su kainomis, nes moku sveikatos draudimą. Būčiau nesveika, jei galvoje laikyčiau tiek skaičių, užtenka ir iš krašto apsaugos. (Centro poliklinikoje specialisto konsultacijos kaina 42–75 Lt).

elektra_saugumas26

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo perspektyvas, siekiant Lietuvos nacionalinių tikslų energetinio saugumo srityje įgyvendinimo, antradienį Energetinio saugumo centre (ESC) aptarė užsienio reikalų, krašto apsaugos ir energetikos ministrai Audronius Ažubalis, Rasa Juknevičienė ir Arvydas Sekmokas.

Ministrai teigiamai įvertino nuo centro įkūrimo padarytą pažangą bei pabrėžė remiantys ESC siekį įgyti NATO kompetencijos centro statusą ir prisidėti prie Aljanso gebėjimų stiprinimo energetinio saugumo srityje.

Sausio 14 dieną prie Užsienio reikalų ministerijos įsteigto ESC paskirtis – kartu su Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijomis bei kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis dalyvauti įgyvendinant valstybės politiką energetinio saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo srityse.

Centras siekia aktyviai veikti tarptautinėje viešojoje erdvėje, prisidėti prie tarptautinių energetinio saugumo stiprinimo iniciatyvų. Laikinai centro direktoriaus pareigas eina Audrius Brūzga.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė pareiškė, kad dėl labai didelio pasipriešinimo Lietuvoje numatomai statyti atominei elektrinei ji gali būti iš viso nepastatyta. Jos žodžiais, propagandinis karas vyksta tiek valstybės viduje, tiek aplink ją.

“Tikiuosi, kad mes kartu su kaimynais sugebėsime pasistatyti AE, bet gali nutikti ir taip, kad taip gerai, kaip yra tikimasi, nepavyks. Nes pasipriešinimas, kad turėtume savo atominę elektrinę, yra labai didžiulis”, – interviu naujienų portalui alfa.lt sakė R.Juknevičienė.

Pasak jos, čia susikirto dideli interesai: “Šalia Lietuvos statomos dvi atominės elektrinės – Karaliaučiaus krašte ir Astrave, Baltarusijoje – yra tos pačios valstybės – Rusijos – interesas”.

“Jos būtų kontroliuojamos tik Rusijos, bet vienas tų projektų tikslų – sustabdyti mūsų atominės elektrinės statybą, kad ji būtų kuo mažiau patraukli. Todėl šalia visai normalių rūpesčių, kaip pasistatyti jėgainę, turime kovoti propagandinį karą, kuris nuolatos vyksta ir aplink mus, ir mūsų valstybės viduje”, – kalbėjo krašto apsaugos ministrė.

Pasak jo,s Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys yra klasikinis energetinio nesaugumo pavyzdys ir modelis – visos trys šalys yra 100 proc. priklausomos nuo Rusijos dujų, panaši padėtis ir tiekiant elektrą.

“Todėl mūsų pagrindiniai darbai ir yra elektros tiltų tiesimas į Švediją bei Lenkiją (reikalai iš esmės pajudėjo tik šią kadenciją), siekiant sujungti Baltijos valstybių ir ES elektros tinklus. Norėčiau priminti, kad Baltijos šalys yra vienintelės ES narės, kurių elektros tinklų reguliavimas susijęs su Rusija. Kažkur ant Volgos krantų yra tie jungikliai, kurie reguliuoja visus dažnius, tinklo apkrovas ir panašiai. Akivaizdu, kad to nėra, todėl turime prisijungti prie europinių tinklų. Ir tą darome”, – interviu sakė R.Juknevičienė.

Komentuodama ypač svarbų šalies energetinei nepriklausomybei sprendimą statyti suskystintų dujų terminalą, kuris leistų atsikratyti “Gazprom” monopolijos, bei “Lietuvos dujų” demonopolizavimą, krašto apsaugos ministrė pabrėžė, jog valstybei šiuose reikaluose reikia ir visuomenės bei žiniasklaidos pagalbos.

“Čia reikia net ir žiniasklaidos pagalbos, žinant, kokius propagandinius ginklus ir kokias galimybes turi tas pats “Gazprom”. Žinau ir galiu atsakingai pasakyti, kad net specialiai samdomos viešųjų ryšių kompanijos, nors anokia čia paslaptis, tam, kad galėtų per mūsų žiniasklaidą veikti mūsų žmonių, piliečių požiūrį. O pinigų šiandien, deja, visiems reikia. Net ir žiniasklaidai”, – kalbėjo krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė.

Kaliningrado srityje Rusija yra dislokavusi taktinį branduolinį ginklą, todėl Lietuva skatina didžiąsias šalis derėtis dėl šių ginklų ribojimo, antradienį pareiškė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

“Kitas klausimas, kalbant apie branduolinius ginklus, yra vadinamasis taktinis branduolinis ginklas (…). Norime, kad didžiosios valstybės pradėtų derėtis, kalbėti, kaip sumažinti šito ginklo skaičių. Jokia nėra paslaptis, kad šalia mūsų, Karaliaučiaus krašte, tokio ginklo esama. Ir į Rytus nuo mūsų – taip pat”, – Lietuvos radijui sakė R.Juknevičienė.

“Mūsų interesas, kad aplink mūsų sienas nebūtų prifarširuota, prikimšta tiek ginklų, tarp jų – ir taktinių branduolinių, kurie kelia pavojų mūsų egzistavimui apskritai”, – sakė krašto apsaugos ministrė.

JAV žiniasklaida buvo pranešusi, kad Rusija pernai pavasarį perkėlė mažo nuotolio taktinius branduolinius ginklus į dislokacijos vietas, esančias netoli kai kurių NATO šalių.

Tačiau pernai lapkritį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas, kurį citavo “Interfax”, pareiškė: “Jokių raketų Kaliningrado srityje mes nedislokavome”.

Lietuvos pareigūnai jau ne kartą yra išsakę viltį, kad JAV ir Rusijos naujas susitarimas dėl strateginių branduolinių ginklų mažinimo gali paskatinti derybas ir dėl taktinių ginklų, kurie yra mobilesni ir gali būti perkeliami, tačiau trumpesnio nuotolio.

“Kiti ekspertai sako, kad tai būtų sunku surašyti į kokias nors sutartis, kadangi jis judantis, jį gali įdėti į tam tikrus sunkvežimius, specialias karines mašinas, kur jis galėtų būti iššautas. Bet apie tai kalbėtis būtina ir apie tai ne kartą buvo kalbėta Miunchene. Mes suinteresuoti, kad aplink mus to ginklo būtų kiek galima mažiau”, – sakė R.Juknevičienė.

Ji praėjusią savaitę dalyvavo Miuncheno saugumo konferencijoje.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, neturinti atsakymo, ar Rusija nori naujos įprastinės ginkluotės dislokavimą Europoje reglamentuojančios sutarties ir pabrėžia, jog Lietuva nesutiks, kad toks susitarimas būtų pasiektas jos apginamumo sąskaita.

Kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvaujanti R.Juknevičienė sakė jog apie senąją sutartį, iš kurios Rusija 2007 metų pabaigoje pasitraukė, “niekas nebekalba”, o yra dirbama ties naujais dokumentais. Tuo tarpu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Miunchene išsakė poziciją, kad Maskva palaikytų 1999 metais pasirašytos adaptuotos Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (ĮGES) atgaivinimą.

“Galima daug pavadinimų pasakyti. Klausimas yra jos turinys, ar Rusija supranta šalies, kurioje gali būti dislokuotos pajėgos, sutikimo klausimą. Kaip bus sprendžiamas sutikimo klausimas, flangų klausimas ir panašūs dalykai? (…) Aš dar neturiu atsakymo, ar Rusija apskritai nori tos sutarties, todėl kad ji dabar yra iš jos išėjusi, kaip tik prieš įvykius su Gruzija. Tai yra problema – noras susitarti”, – BNS telefonu iš Mincheno šeštadienį sakė ministrė.

“Flangai tai yra tam tikri apribojimai teritorijose, kurios ribojasi su viena ar kita valstybe, nustatantys tam tikrą skaičių konvencinių pajėgų. Tai ir yra sutartis, kuri apribotų konvencinių pajėgų arba įprastinės ginkluotės dydžius ir sudarytų galimybes tikrinti, kaip laikomasi tos sutarties. (…) Mes nebuvome jos objektas, ji buvo pasirašyta 1991 metais, mūsų niekas nekvietė joje dalyvauti, o dabar naujosios sutarties procese mes dalyvaujame. Mūsų atstovai yra Vienoje ir mes esame šio proceso dalyviai”, – sakė R.Juknevičienė.

Ji teigė ĮGES susitarimo klausimą aptarusi su Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriaus pavaduotoja Michele Flournoy (Mišele Flaurnoi).

“Mūsų pozicija yra žinoma, mes jos laikomės. Turi būti abipusiškumo principas tarp būsimųjų sutarties narių ir sutartys negali būti sudaromos kieno nors sąskaita. Mūsų pagrindinis darbas yra, kad mes būtume informuojami, kas dabar ir vyksta, kad mes dalyvautume. Taip ir yra, mes žinome visą informaciją, bent tiek, kiek matome, kad vyksta procesas. Procesas yra nelengvas ir, man atrodo, kad jis nebus greitas”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

“Derybos su Rusija nėra lengvos, bet mes suinteresuoti, kad tokia sutartis būtų, suinteresuoti, kad grįžtume į laikotarpį, kur būtų galima patikrinti ginkluotės dydžius aplink mus esančiose valstybėse. Bet kartoju, kad tai nebūtų daroma mūsų sąskaita, kad kokie nors apribojimai nepakeistų mūsų galimybės gintis, kad sutartys nebūtų pasirašomos mūsų apginamumo sąskaita. Čia esame labai budrūs ir sekame visą situaciją”, – dėstė ministrė.

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis 1991 metais nustatė Šaltojo karo jėgų pusiausvyrą. Vėliau, 1999 metais, Stambule buvo pasirašytas susitarimas dėl sutarties adaptavimo. Tačiau šio susitarimo ratifikavimas užtruko. NATO šalys siejo ĮGES su Rusijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu iš Gruzijos ir Moldovos. Rusija kategoriškai atmeta šias sąsajas.

R.Juknevičienė taip pat pažymėjo, jog Miunchene buvo kalbama ir apie priešraketinės gynybos sistemos kūrimą. NATO ir Rusija deklaruoja norą bendradarbiauti šioje srityje, tačiau nesutariama, ar turi būti kuriamos dvi atskiros ryšį palaikančios sistemos, ar jungtinė.

“Šioje srityje nieko naujo, svarbu išlaikyti NATO valstybių sutarimą. Tai atsispindėjo JAV ir kitų atstovų pasisakymuose, kad NATO turi turėti savo priešraketinę gynybą užtikrinančią kiekvienos Aljanso narės saugumą. Rusijos užsienio reikalų ministras išsakė tą pačią poziciją apie galimą teritorijų pasidalinimą kuriant priešraketinę gynybą. Mums žinoma tokia nuostata yra nepriimtina, ir aš esu įsitikinusi, kad jos NATO tikrai nepriims”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė penktadienį išvyksta į Miuncheno saugumo konferenciją, kur bus aptariami transatlantinio saugumo klausimai.

Renginys vyksta tuo metu, kai vis garsiau kalbama apie aktyvesnį Rusijos ir NATO bendradarbiavimą, kuris kelia nerimą kai kuriems Lietuvos pareigūnams.

Konferencijos išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas perspėjo, kad jeigu Rusijai ir NATO nepavyks susitarti dėl bendros priešraketinės gynybos sistemos kūrimo Europoje, Maskva bus priversta imtis žingsnių apginti savo saugumą.

Miunchene Jungtinės Valstijos ir Rusija apsikeis ratifikaciniais raštais dėl strateginę branduolinę ginkluotę ribojančios sutarties.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija pranešė, kad R.Juknevičienė Miunchene ketina daug dėmesio skirti ir įprastinės ginkluotės Europoje sutarties režimui.

Pernai D.Grybauskaitė buvo pareiškusi, kad JAV ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų.

Į Miuncheną ketina atvykti JAV ir Rusijos diplomatijos vadovai Hillary Clinton (Hilari Klinton) bei S.Lavrovas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas (Ban Kimunas).

Jei gynybos finansavimas ateityje bus dar labiau mažinamas, Lietuva gali būti nebepajėgi būti NATO nare, pirmadienį pareiškė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Tuo metu premjeras Andriu Kubilius sakė matantis “bendrą reikalą”, pasirūpinti, kad finansavimas krašto apsaugai augtų.

Krašto apsaugos ministerijoje vykusiame Vyriausybės pasitarime R.Juknevičienė teigė pristačiusi padėtį krašto apsaugos sistemoje, kuri “nėra pati geriausia”.

“Šiuo metu Lietuva su savo finansavimu yra nukritusi iki 0,9 proc., artėjame prie 0,8 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reiškia, kad mes galime būti nebepajėgūs būti NATO nariais, nebepajėgūs atlikti tų funkcijų, kurios mums priklauso. Solidarumas yra labai svarbu, ir jei mes neįdėsime bent minimalaus indėlio iš savo pusės, norėdami būti pasiruošę ginti savo kraštą, tai ir NATO greitai pradės kelti klausimą, “ar jūs norite būti nariais”", – po pasitarimo žurnalistams sakė R.Juknevičienė.

Ministrė dabartinę krašto apsaugos sistemos situaciją palygino su buvimo “prie bedugnės krašto” ir teigė, kad prie to ją privedė “ilgametis krašto apsaugos nefinansavimas, didelė propaganda sakant žmonėms, kad viskas yra tvarkoje, (…) dar krizė, finansavimo sumažinimas”. Pasak jos, jei tai užsitęstų, gali kilti grėsmė nacionaliniam saugumui.

“Iki šiol nebuvo rimto rezervo rengimo plano, mes gi nemokome savo žmonių ginti valstybės, o karo sąlygomis tokios mažos kariuomenės keleto tūkstančių vyrų tikrai neužtektų. Aš noriu tikėtis, kad to karo niekada nebus, bet tie, kurie nesiruošia, visada ir sulaukia didžiausių grėsmių”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Pasak jos, NATO Lietuvai nuolat priekaištaujama dėl pernelyg menko finansavimo. KAM vadovės teigimu, neprašoma didinti finansavimą šiemet, o kalbama apie “apie kitus metus, apie atsigavimą, apie ateitį”.

“Kalbėjome apie kitų metų biudžetą, kad kristi žemiau 1 proc. būtų nepadoru net ir krizės sąlygomis. Net ir krizės sąlygomis estai užtikrina savo finansavimą iki 1,8 proc. (nuo BVP – BNS) ir planuoja kitais metais artėti prie 2 proc., latviai, kuriuos krizė palietė dar labiau, ir tai nenukrito žemiau 1 procento. (…) Jei mes taip elgiamės, kodėl taip nesielgti lenkams, estams, latviams?” – klausė R.Juknevičienė.

Premjeras A.Kubilius po pasitarimo sakė, jog kol kas anksti kalbėti apie ateinančių metų biudžetą, tačiau pabrėžė, kad

“ministrė, žinodama, kad reikia iš anksto rūpintis, padarė gerą darbą”.

“Šiais sunkiais finansiniais laikais nebuvo labai paprasta, bet ateityje aš matau mūsų visų bendrą reikalą pasirūpinti, kad tikrai nemažėtų finansai, augtų ir pasiektume bent jau 1 proc., nors NATO standartas yra 2 procentai”, – sakė Vyriausybės vadovas, pabrėžęs, jog negirdėjo kalbų, kad dėl per mažo gynybos finansavimo Lietuva gali būti išmesta iš NATO.

KAM skirti asignavimai iš valstybės biudžeto siekia 850 mln. litų, tai sudaro 0,9 proc. nuo BVP. Lietuva, kaip ir kitos NATO narės, yra įsipareigojusios gynybai siekti skirti 2 proc. nuo BVP.

Gynybai skiriamo BVP dalis šiek tiek geriau atrodė praėjusių metų pabaigoje ir siekė truputį daugiau nei 1 proc., tačiau pasikeitus BVP prognozėms šis santykis pablogėjo, nors asignavimų suma liko tokia pati. 

– Kaip Lietuva vertina Prahoje pasirašytą JAV ir Rusijos susitarimą dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo?

– Teigiamai vertiname. Mes puikiai suprantame, kad naujoji sutartis yra labai kompromisinė ir tikrai sukels daugybę naujų diskusijų tarp JAV ir Rusijos tiek tolesnio branduolinės ginkluotės mažinimo ir kontrolės, tiek priešraketinės gynybos srityje. Bet kuo mažiau branduolinės ginkluotės, tuo lengviau gyventi visame pasaulyje. Taip pat sveikintina, kad didžiosios valstybės nebe konfrontuoja, o bendrauja tarpusavyje, kartu ieškodamos išeičių iš įvairių sudėtingų situacijų.

– Ar tai, kad prieš B.Obamai pasirašant sutartį su D.Medvedevu aukšti JAV administracijos pareigūnai išsamiai informavo apie jos turinį tiek jus, tiek užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį, galima vertinti kaip ženklą, kad Vašingtonas padarė išvadas iš pernykščio akibrokšto Vidurio Europai, kai netikėtai pakeitė priešraketinės gynybos planus Lenkijoje ir Čekijoje?

– Vienareikšmiškai teigti, kad JAV padarė kažkokių klaidų ir dabar turi išmokti pamokas ir kažką taisyti, būtų neteisinga. Aš tai vertinu kaip normalų partnerišką žingsnį iš JAV pusės. Aukštų JAV pareigūnų skambučius reikėtų vertinti kaip Lietuvos, kaip visateisės dialogo branduolinėmis temomis dalyvės, pripažinimą. Pernai, kai JAV keitė savo priešraketinės gynybos planus, man skambino tas pats JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojo patarėjas tarptautinio saugumo klausimais Alexanderis Vershbow ir pristatė jų esmę. Per pastarąjį pokalbį daugiausiai dėmesio skirta ne tiek pačiai branduolinės ginkluotės mažinimo sutarčiai, kiek kalbėta apie naująją JAV strategiją atsisakyti pirmojo branduolinio smūgio teisės. Šiuo metu tarptautinėje bendruomenėje vyksta intensyvūs pokalbiai, ką daryti, kad Iranas ir Šiaurės Korėja, siekiantys branduolinio ginklo, atsisakytų šių savo planų. Mano manymu, šis JAV žingsnis būtent ir skirtas toms šalims, kad jos galėtų išlįsti iš kampo, kuriame pačios užsispeitė, ir prisidėti prie civilizuotų šalių bendruomenės.

– Kokie bendrai vykdomi projektai šiuo metu sieja Lietuvą ir JAV, be karinės operacijos Afganistane? Ar tokių apskritai yra?

– JAV nuolat dalyvauja karinėse pratybose, kurių metu Baltijos šalys mokosi priimti sąjungininkų pajėgų paramą. Taip pat planuojame, kad nuo šiol bus vykdomos reguliarios JAV ir Baltijos šalių sausumos pajėgų pratybos. JAV taip pat reguliariai skiria finansinę paramą Lietuvos pajėgoms. Yra labai rimtų bendrų projektų, bet apie juos viešai kalbėti, bent jau šiuo metu, negalima. Antraip tai nebūtų rimti projektai. Galimas dalykas, kad plačiau apie Lietuvos ir Amerikos bendradarbiavimą galėsiu pasakyti po poros savaičių, kai grįšiu iš vizito JAV, kur susitiksiu su gynybos sekretoriumi Robertu Gatesu.