Lukoil, BFL nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje „Lukoil“ pranešė parduodanti savo degalinių tinklą Lietuvoje. Šių metų vasarį atsirado ir paslaptingas pirkėjas. Praėjo beveik metai – „Lukoil“ vardas ir toliau gundo vairuotojus užsukti. Taigi kas įvyko?

Arūnas BRAZAUSKAS

Centras vienas, ženklai skirtingi

Rusijos kompanija „Lukoil“ 2014–2016 m. pradėjo ir užbaigė sandorius dėl kelių šimtų degalinių pardavimo Vidurio ir Rytų Europoje. Rezultatas – Užubaliai, esantys prie Vilniaus, įsitvirtino kaip buvusių „Lukoil“ valdų Rytų Europoje sostinė.

„Įsipylę kavos „Lukoil“ parduotuvėje, ant kasos čekio pamatysite UAB „VIADA LT“ pavadinimą“, – su permainomis susijusią detalę „Veidui“ atskleidė UAB „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialo vadovas Ivanas Paleičikas, anksčiau vadovavęs UAB „Lukoil Baltija“.

Vasario mėn. teigęs, kad jam neįdomus degalinių verslas, I.Paleičikas dabar vadovauja „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialui.

Oficiali informacija tokia: balandžio pabaigoje 100 proc. bendrovės „Lukoil Baltija“ akcijų iš Nyderlanduose registruotos „Lukoil Europe Holding“ galutinai nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management GmbH“. Kartu perimtas apie 230 degalinių tinklas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. UAB „Lukoil Baltija“ netrukus pakeis pavadinimą į UAB „AMIC Lietuva“. Šio ūkio dalies tvarkymas patikėtas su I.Paleičiku ir jo šeimos nariais susijusioms įmonėms. Degalines Lenkijoje ir Ukrainoje valdys „AMIC Energy Management GmbH“, Latvijos degalines – SIA „VIADA Baltija“, Lietuvos degalinės išnuomotos UAB „VIADA LT“.

Amic

I.Paleičiko teigimu, sandoris visiškai įsigaliojo, nes jau gautas Konkurencijos tarybos leidimas dėl degalinių kontrolės įsigijimo. „Lukoil Baltija“ turėjo priežasčių būti kantri: Konkurencijos taryba 2014 m. gegužę bendrovei „Lukoil Baltija“ už 16 degalinių perėmimą be tarybos leidimo skyrė 3,4 mln. eurų baudą.

Pasak I.Paleičiko, pasikeitus savininkams vyksta „Lukoil Baltija“ veiklos optimizacija. Jis tikisi, kad nepaisant permainų pavyks išsaugoti 80 proc. darbo vietų.

Nors ūkis vienas, UAB „Lukoil Baltija“ valdomos degalinės ženklintos skirtingais prekių ženklais. Latvijoje tai VIADA, Ukrainoje AMIC, o Lenkijoje ir Lietuvoje pasiliks LUKOIL. I.Paleičiko teigimu, „Lukoil Baltija“ ieškojo galimybių naudoti kitus žinomus prekinius ženklus tokius kaip „Orlen“ ir „Neste“.

I.Paleičikas neslepia, kad ir tinklų pardavimas Rytų Europoje, ir prekės ženklo keitimas Ukrainoje susiję su geopolitiniais veiksniais – dėl konflikto Ukrainoje ten sunku veikti su Rusija siejamoms įmonėms.

Pardavęs degalines Rytų ir Vidurio Europoje, „Lukoil“ įsigijo jų tinklą Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge.

Kita vertus, keisti ženklą – brangus malonumas. Reklamos agentūros „Milk“, bendradarbiaujančios su „Lukoil Baltija“, vadovas Rimas Stanevičius „Veidui“ sakė: „Įvesdamas naują ženklą turėtum įvertinti rinkos situaciją, konkurencinę aplinką ir vartotojų poreikius. Atsižvelgdamas į tai turėtum sukurti naują paslaugą, kainodarą ir panašiai, o pavadinimas ir dizainas būtų tik ledkalnio viršūnė. Normalu, kad ir to daryti niekas neskuba. „Statoil“ juk irgi neskuba tapti „Circle K“. Rinkodaroje galioja paprasta taisyklė: jeigu veikia – neremontuok.“

„Lukoil“ išparduotuvė

2014-iaisiais „Lukoil“ žengė strateginį žingsnį – ėmė pardavinėti aktyvus Vidurio ir Rytų Europoje. Pasak I.Paleičiko, nuspręsta parduoti degalines ten, kur „Lukoil“ nevaldo naftos perdirbimo gamyklų. „Lukoil“ kažkada nesėkmingai bandė įsigyti „Mažeikių naftą“. Oficialiu „Lukoil“ teigimu, už lėšas, kurios gautos pardavus verslą Rytų Europoje, nupirkta 250 degalinių Beniliukso šalyse.

Čekijoje 44 degalinės nupirko Vengrijos bendrovė „MOL Group“ – tarptautinė naftos gavybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos kompanija, kurios būstinė yra Budapešte. Bendrovė veikia 30-yje šalių, samdo apie 26 tūkst. darbuotojų. Ji valdo 6 naftos perdirbimo gamyklas ir degalinių tinklus. „MOL Group“ akcijų vertė š.m. kovą siekė 6,2 mlrd. dolerių, apie 25 proc. akcijų priklauso Vengrijos valstybei.

75 degalines Vengrijoje ir 19 degalinių Slovakijoje įsigijo bendrovė „Norm Benzinkút“. Ji įsteigta 2014 m., dalis jos akcijų priklauso bendrovei IMFA, kurios savininkas Imre Fazekas – buvęs Rusijos kompanijos „Jukos“ aukštas vadybininkas Vengrijoje.

2015-ųjų birželį pranešta, kad Estijoje „Lukoil“ savo tinklą iš 80 degalinių visu 100 proc. pardavė Estijos bendrovei „Olerex“. Ši daugiausiai benzino perka iš „Mažeikių naftos“, dyzelinu apsirūpina iš „Surgutneftegaz“ priklausančios naftos perdirbimo gamyklos Leningrado srityje.

?ėnesiu anksčiau buvo baigtas dar 2014 m. pradėtas sandoris dėl Ukrainos tinklo pardavimo: „Lukoil“ 240 degalinių ir 6 produktų saugyklas nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management“ – ta pati, kuri 2016-ųjų pradžioje baigė sandorius dėl „Lukoil“ degalinių tinklų įsigijimo Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje.

Minėta austrų bendrovė priklauso panašaus pavadinimo fondui „AMIC Energy Holding“, įkurtam 2013 m. Fondo akcijos priklauso Austrijos piliečiams: 50 proc. – Johannesui Klezlui-Norberui, 40 proc. – Manfredui Kunze‘i, likę 10 proc. – Heinzui Sernetzui. Pirmasis ponas – investicinės teisės specialistas, kiti du užsiėmė investicine bankininkyste tokiose įstaigose, kaip „Société Générale“ ir „Raiffeisen Bank“. Jie yra galutiniai naudos gavėjai, o „AMIC Energy Management“ sandorio baigimo metu darbavosi viso labo vienas darbuotojas – direktorius Günteris Maieris, prieš tai ilgokai dirbęs Austrijos energetikos bendrovėje OMV, turėjusioje įvairių santykių su „Lukoil“: 2007-aisiais „Lukoil“ nesėkmingai bandė nupirkti visą OMV, 2013-aisiais įsigijo OMV alyvos gamyklą.

AMIC stebėtojų tarybos vadovas yra Wolfgangas Ruttenstorferis, buvęs vienas iš OMV vadovų, taip pat kadaise ėjęs Austrijos finansų viceministro pareigas. Bendrovės „AMIC-Ukraine“, perėmusios „Lukoil“ ūkį, generaliniu direktoriumi tam kartui tapo Robertas Nowekas, dirbęs kompanijose „ConocoPhillips“ ir įvairiuose „Lukoil“ padaliniuose Europoje, įskaitant Čekijos tinklą.

Ukraina nenori „Lukoil“

„Lukoil“ degalinių tinklas iki pardavimo AMIC buvo didžiausias Ukrainoje. Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, verslo aplinka rusiškoms įmonėms tapo mažiau palanki. 2014-aisiais Ukrainos valdžia apkaltino „Lukoil“ antrines įmones Donbaso separatistų finansavimu ir reeksportuojamų bei tranzitu gabenamų naftos produktų pardavimu Ukrainos teritorijoje. „Lukoil“ degalines blokuodavo prieš Rusijos agresiją protestuojantys aktyvistai. „Lukoil“ pripažino, kad 2014-uosius Ukrainoje užbaigė su 85 mln. JAV dolerių nuostoliu. Paskelbta, kad pardavimas Ukrainos teritorijoje sumažėjo 42 proc.

Lietuvos Respublikos prezidentė D.Grybauskaitė: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Prie degalinių piketuota ne vien Ukrainoje, bet ir JAV, kur su „Lukoil“ ženklu veikia apie 500 degalinių.

Viešosios nuomonės nuotaikos buvo panašios ir Lietuvoje. 2014-ųjų rugsėjį Prezidentė Dalia Grybauskaitė komentavo įstatymo pataisas, ribojančias baudas už antimonopolinius pažeidimus: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Ukrainoje nepatikėta, kad „Lukoil“ realiai pardavė aktyvus. 2016-ųjų sausį Julijos Tymošenko partijai atstovaujančio Aukščiausiosios Rados deputato Ihorio Lucenkos vadovaujami aktyvistai blokavo vieną iš „AMIC-Ukraine“ degalinių, nors ši kartu su kitomis buvo perdažyta, kad neprimintų „Lukoil“: raudonos ir baltos spalvų derinį pakeitė žalia ir balta. Akcijoje dalyvavo ir sukarintos organizacijos „Sič“ nariai – tai jau nuoroda į oligarcho Ihorio Kolomoiskio įtakos sferą.

Šis magnatas turi nemenkų interesų energetikos srityje. 2015-aisiais „Sič“ nariai buvo užgrobę valstybinės įmonės „Ukrnafta“ būstinę. Valstybė turi kontrolinį paketą, o su I.Kolomoiskiu susijusi grupė „Privat“ valdo 42 proc. „Ukrnaftos“ akcijų. „Ukranafta“ šalyje turi apie 400 degalinių. Konfliktas kilo iš „Ukrnaftos“ vadovybės pašalinus I.Kolomoiskio statytinius, tačiau baigėsi šio oligarcho nenaudai – jis atsistatydino iš Dniepropetrovsko gubernatoriaus posto.

Vietininkai lietuviai

Šį kovą, neilgai trukus nuo „AMIC-Ukraine“ degalinės boikoto, naujai perdažytas tinklas sulaukė ir naujų vadovų komandos. Generalinį direktorių R.Noweką, kurio ryšius su „Lukoil“ kai kas pateikė kaip įkaltį, pakeitė Ignas Jurkonis. Pasikeitė lentelės ir su regimai slaviškomis vicedirektorių pavardėmis – naujosios turi būdingas lietuviškas galūnes: Andrius Linovskis, Kęstutis Razgaitis. Trijų vyriausių vadybininkų ryšių nereikia ieškoti su mikroskopu: visi jie dirbo UAB „Lukoil Baltija“.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Vadovai tuo įdomūs, kad keičiasi, o prekės ženklo įdomybė – spalvos, kurios daugelio ukrainiečių pasąmonėje asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Daugelio ukrainiečių pasąmonėje tai asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

Žaliavų srautų kryptys ne visuomet sutampa su tarptautinės konfrontacijos vektoriais. 2015-aisiais pasikeitus valdžiai Lenkijoje, pasikeitė ir bendrovės „PKN Orlen“ vadovybė. Mažeikių naftos perdirbimo įmonę valdanti lenkų bendrovė 2015-aisiais pasirašė naftos tiekimo sutartis su Rusijos kompanija „Rosneft“. Tad ir Mažeikių įmonę dabar pasiekia daugiau rusiškos naftos, importuojamos per Būtingės terminalą, vieną iš energetinės nepriklausomybės plūdurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Netrukus Lietuvos knygynus pasieks garsaus britų žurnalisto Martino Sixsmitho knyga „Putino nafta. „Jukos“ istorija ir kova dėl Rusijos“. Jau ir iš čia pateikiamos ištraukos skaitytojai gali susidaryti įspūdį, ar ši knyga vertinga.

Kol vyko valstybės organizuojamas teisminis procesas prieš Michailą Chodorkovskį ir jo pavaduotojus, jų sukurta bendrovė veikė toliau. „Jukos“ ir Romano Abramovičiaus bendrovės „Sibneft“ susijungimo sandoris buvo užbaigtas nesulaukus prieštaravimų iš Kremliaus. Tačiau „ExxonMobil“ ir „ChevronTexaco“ vadovai – nenuostabu – pasitraukė iš derybų dėl bendrovės dalies įsigijimo. „Jukos“ steigėjui atsidūrus kalėjime, bendrovė nustojo buvusi patrauklus kąsnelis užsienio investuotojams.
Iš savo kameros „Matroskaja tišina“ kalėjime Chodorkovskis galėjo palaikyti ryšį su „Jukos“ vadovybe. Jis atsistatydino kaip generalinis direktorius, tačiau, anot Aleksandro Temerkos, vis dar aktyviai domėjosi bendrovės reikalais: „O kaip galėjo būti kitaip? Jis buvo bendrovės galva. Žinoma, informaciją jam perduodavome per advokatus. Jis domėjosi tuo, kas vyksta bendrovėje, ypač nuo to laiko, kai mano derybos tapo tiesiogiai susijusios su jo galimu paleidimu. Žinoma, jis viską žinojo.“
Bet Chodorkovskis buvo bejėgis užkirsti kelią pykčiui, kuris kilo tarp „Jukos“ ir jos tariamų „Sibneft“ partnerių. Nors sandoris buvo pristatomas kaip dviejų bendrovių susijungimas, visuomet buvo aišku, kad „Jukos“ perima „Sibneft“ ir kad būtent „Jukos“ vadovaus naujai bendrovei. Šiam susitarimui sutvirtinti „Sibneft“ savininkas Romanas Abramovičius gavo 3 mlrd. JAV dolerių iš „Jukos“. Tačiau lapkričio viduryje, praėjus vos trims savaitėms po Chodorkovskio arešto, Abramovičius ir jo dešinioji ranka Jevgenijus Švidleris išskrido į Tel Avivą reikalaudami susitikimo su Leonidu Nevzlinu.
Nevzlinas susitiko su „Sibneft“ vyrais ir buvo šokiruotas to, ką iš jų išgirdo.
Pasak Nevzlino, Abramovičius jam pranešė, kad Kremlius leis tęsti šį sandorį tik tuomet, jei bendrovės susikeis vietomis – „Sibneft“ perims „Jukos“. Jeigu „Jukos“ vadovai nesutinka, „Sibneft“ išsižada duoto susitarimo ir iškart skelbia, kad susijungimo sandoris atšaukiamas.
Nevzlinas neteko žado. Kadangi finansinės sandorio sąlygos buvo aptartos ir parengtos pagal tai, kad „Sibneft“ de facto parduodama „Jukos“, Abramovičiaus reikalavimas perimti naujojo konglomerato kontrolę į savo rankas atrodė tikras absurdas.
Tačiau dabar Nevzlinui taip jau neatrodo: jis įsitikinęs, kad Kremlius sąmoningai leido tęsti sandorį, taip pat ir 3 mlrd. dolerių mokėjimo pavedimą Abramovičiui, gerai žinodamas, kad paskutinę minutę šis pasakys „stop“. Tuomet pareikalaus, kad „Jukos“ perduotų savo turtą „Sibneft“ kaip atlygį už Chodorkovskio paleidimą, o Abramovičius, Kremliui prijaučiantis oligarchas, pasilaikys sau tiek bendrovę, tiek pervestus tris milijardus. Kaip teigia Nevzlino patarėjas Ericas Wolfas, Abramovičius ir Švidleris jiems pasakė: „Jūs galite tik vienu būdu išgelbėti Chodorkovskį ir bendrovę – turite perduoti „Jukos“ kontrolę mums, tuomet galėsite tartis su mumis.“
Pats Nevzlinas kaltina Abramovičių melavus apie savo vaidmenį šioje istorijoje ir pasakoja apie jo artimą draugystę su Rusijos prezidentu: „Taip, jie buvo artimi bičiuliai. Jis negalėjo nežinoti, kas vyksta. Atvirai daug bendravo su Putinu. Tuo pačiu metu buvo tęsiama kampanija dėl „Sibneft“ ir „Jukos“ sujungimo… Mano nuomone, jis [Abramovičius] buvo vienas iš sumanymo areštuoti Chodorkovskį iniciatorių… Šiuo atžvilgiu turiu konkrečių įtarimų, ypač dėl to, kaip jis elgėsi iškart po Chodorkovskio arešto… Pavyzdžiui, jis daug kam yra pasakojęs, kaip Putinas paskambino jam kitą dieną po Chodorkovskio arešto, per Abramovičiaus gimtadienį, 26-ąją dieną. Jis pasakojo: „Putinas man paskambino, kai prausiausi po dušu… 11 val. ryto pasveikinti mane su gimtadieniu… tuomet jis man ir pranešė, kad tą naktį areštuotas Chodorkovskis“… tarsi jis to nebūtų žinojęs! Tuomet tą pačią dieną jis skrenda į Londoną, eina į „Chelsea“ stadioną, kur vyksta rungtynės… ir džiūgauja, dainuoja „Kalinką“ prieš kameras. Visiškai juo nepasitikiu. Jis tikrai įsivėlęs į skandalingą „Jukos“ istoriją.“
Nevzlino įtarimus dėl Abramovičiaus sunku patikrinti, kiti dramos dalyviai skirtingai interpretuoja jo veiksmus. Kad įsitikinčiau jo versija, kelis kartus mėginau susitarti su Abramovičiumi dėl interviu, tačiau visus mano prašymus jis atmetė.
Abramovičius išvyko iš susitikimo Tel Avive sulaukęs pikto atkirčio, jo pasiūlymas buvo atmestas. Anot Nevzlino, jis greičiausiai tiesiai iš oro uosto nulėkė į Kremlių, kur jo laukė senas bičiulis Putinas ir uždaras jo žmonių ratas: „Jie visi įsitikinę, kad šalį turi valdyti viršūnėlė, uždara tam tikrų asmenų grupuotė, kurioje, žinoma, pagrindinę poziciją užima piniguočius Abramovičius! Štai kas taip dramatiškai pakeitė situaciją Rusijoje… štai kodėl ji pasisuko atgal…“
Išgąsdinti Abramovičiaus siūlymo ir sunerimę dėl kito Kremliaus žingsnio, „Jukos“ vadovai nusprendė papasakoti šią istoriją per žiniasklaidą. Gruodžio 1 d. „Reuters“ naujienų agentūra paskelbė skubų pranešimą, paremtą iš „Jukos“ šaltinio gauta informacija.
„Reuters“: Maskva, 2003 12 01. „Sunkumų kamuojama Rusijos naftos bendrovė „Jukos“ ir jos akcininkai atmetė jaunesniosios sandorio partnerės „Sibneft“ reikalavimą perduoti jai jungtinės įmonės kontrolę, – praneša „Jukos“ šaltinis.
„Jie pareiškė, kad jeigu mes nesutiksime su bendrovės kontrolės perdavimu, sandoris bus atšauktas. Atsakėme, kad nesutinkame su tokiu pasiūlymu ir dabar lauksime jų laiško“, – sekmadienį agentūrai „Reuters“ sakė šaltinis.
Pagrindiniams „Sibneft“ akcininkams, vadovaujamiems Londono „Chelsea“ futbolo klubo savininko R.Abramovičiaus, jau sumokėta 3 mlrd. dolerių ir už 92 proc. „Sibneft“ akcijų suteikta 26 proc. jungtinės grupės akcijų, kurių vertė 8 mlrd. dolerių.
Tačiau dabar „Sibneft“ pusė sustabdė sandorį. Anot šaltinių iš abiejų nesutariančių šalių, „Sibneft“ prezidentas Jevgenijus Švidleris dabar siekia tapti jungtinės bendrovės „Jukos-Sibneft“ generaliniu direktoriumi.“
„Reuters“ paskelbtoje ataskaitoje taip pat pateikiama informacija, kuri, regis, patvirtina Nevzlino įtarimus, kad Abramovičius susimokė su Kremliumi: pagrindinė Abramovičiaus komandos, siekiančios perimti „Jukos“, figūra, kaip paaiškėjo, buvo Aleksandras Vološinas, Putino personalo vadovas, kuris atsistatydino iš Kremliaus vos prieš trisdešimt dvi dienas: „Be to, „Sibneft“ stovykla nori pasiūlyti Vološinui, buvusiam Kremliaus personalo vadovui ir verslininkui, pirmininko pareigas. „Jukos“ šaltinis informavo, kad penktadienį Švidleris surengė aukšto lygio susitikimą, į kurį „Sibneft“ Maskvos skyriuje susirinko „Jukos“ akcininkai, vadovai ir teisininkai. „Jukos“ šaltinis tvirtino, kad Vološinas sėdėjo šalia Švidlerio, kai atvyko „Jukos“ atstovai, ir kad jie abu pranešė apie ultimatumą dėl valdymo pertvarkos. Anot „Jukos“ šaltinio, Vološinas „labai aktyviai dalyvavo susitikime“. Švidleris ir Vološinas pasakė, kad „Jukos“ vadovybei esą trūksta „politinio stogo“, kuris juos apsaugotų nuo aukšto rango biurokratų užgaidų, – teigė „Jukos“ šaltinis.“
Vargu ar reikia smulkiau aiškinti, ką reiškia kęsti „aukšto rango biurokratų užgaidas“. Tai tik gražus eufemizmas, reiškiantis „būti sunaikintam Kremliaus“. „Reuters“ ataskaita baigiama kiek švelnesniu tonu: „Analitikai nesutaria dėl to, ar dėl penktadienį pareikšto sandorio stabdymo Abramovičiui buvo daromas spaudimas iš Kremliaus, kuris siekia visą naštą suversti Chodorkovskiui. „Sibneft“ pareiškė, kad jos sprendimas sustabdyti sandorį yra susijęs vien su verslu ir neturi nieko bendra su politika. „Jukos“ komentuoti atsisakė.“
Aktyvus Vološino dalyvavimas susitikime, per kurį Abramovičius pasiūlė perimti „Jukos“, paskatino kai kuriuos analitikus suabejoti jo atsistatydinimo iš Kremliaus motyvais: jeigu jis iš tikrųjų atsistatydino pasipiktinęs Chodorkovskio areštu, kaip jis tuomet gali šlietis prie tų, kurie taip žiauriai mėgina sugriauti „Jukos“? Dar vienas, ypač svarbus, klausimas – ar jis visą tą laiką ėjo išvien su Abramovičiumi?..

Martin Sixsmith
Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė

Apie knygą

Ankstyvą 2003-iųjų spalio rytą iki dantų ginkluoti kariškiai įsiveržė į didžiausios Rusijos naftos bendrovės „Jukos“ savininko ir vadovo Michailo Chodorkovskio lėktuvą, nusileidusį Novosibirsko oro uoste pasipildyti degalų. Netrukus turtingiausias Rusijos žmogus buvo surakintas antrankiais ir išsiųstas į Maskvą tardyti. Taip Vladimiras Putinas parodė savo galią ir atskleidė tikruosius dabartinės Rusijos politikos prioritetus.
„Putino nafta“ – tai knyga apie nuožmią ir dažniausiai nešvarią kovą dėl gausių Rusijos naftos išteklių ir jos padarinius pasauliui bei pačiai Maskvai. Buvęs ilgametis BBC korespondentas Maskvoje Martinas Sixsmithas (gim. 1954 m.) nuodugniai nagrinėja įvykius, susijusius su iki šiol visame pasaulyje aistras keliančia „Jukos“ byla, aprašo M.Chodorkovskio ir jo kolegų arešto priešistorę, tyrinėja dramatiškas šios bylos peripetijas.
Puikiai šiandieninės Rusijos aktualijas išmanantis autorius bene pirmasis sugebėjo prakalbinti daugelį aktyviai šiuose įvykiuose dalyvavusių asmenų. Šią knygą galima skaityti ne tik kaip dokumentinę publicistiką, bet ir kaip trilerį – kova dėl naftos neatsiejama nuo politinių žaidimų, galios įtvirtinimo siekių, sąmokslų, apgavysčių, išdavysčių, šnipinėjimo…

Nyderlandų Aukščiausiasis teismas nutraukė naftos bendrovės “Yukos International” lėšų, gautų pardavus Mažeikių naftos perdirbimo įmonę (dabar “Orlen Lietuva”), areštą. Teismo sprendimu buvo įšaldyti 1,2 mlrd. JAV dolerių.

Naujienų portalas vz.lt rašo, kad “Rosneft” antrinė įmonė “Promneftstroj” teismui buvo nurodžiusi turinti teisę į sumą, gautą už “Yukos International” pardavimo sandorius – tarp jų ne tik Lietuvoje, bet ir Slovakijoje.

Žemesni Nyderlandų teismai buvo nurodę ginčytą milijardą laikyti areštuotu. Aukščiausiasis šios šalies teismas sprendime motyvavo, kad “Yukos International” turtas negali būti laikomas areštuotu, nes jos pagrindinės įmonės “Jukos” bankrotas Nyderlanduose nėra pripažįstamas kaip teisėtas.

Tuo vadovaudamasis teismas argumentavo, kad “Rosneft” antrinė įmonė negalėjo 2007-iais perimti “Yukos Finance” akcijų, o vėliau – dar ir reikalauti teisių į milijardo vertės sandorius, rašoma “Yukos International” pranešime.

Šis teismo sprendimas yra dar vienas teigiamas žingsnis neteisėtoje akcijų perėmimo istorijoje. “Yukos International” vadovai užtikrina, kad Rusijos sužlugdytos sėkmingiausios naftos bendrovės akcininkams vieną dieną bus proporcingai atlygintos už jų investicijas, kai baigsis ir kiti teismo procesai”, – penktadienio sprendimą pranešime komentuoja buvęs “Jukos” vykdomasis finansų direktorius Bruceas Misamoreas.

|Yukos Int.” atstovė Claire Davidson, paklausta, kur turėtų judėti pinigai po šio teismo sprendimo, vz.lt pažymėjo “kad jie niekur nekeliauja, o lieka įmonei priklausančioje banko sąskaitoje Nyderlanduose”.

Pagrindinį “Jukos” turtą, kuris buvo konfiskuotas ir parduotas aukcione, siekiant susigrąžinti 30 mlrd. JAV dolerių mokesčių, 2007-iais perėmė valstybinė naftos kompanija “Rosneft”.

Naujienų agentūra Reuters rašo, kad ši bylą nėra vienintelė, kurioje grumiasi dar veikiantys “Jukos” padaliniai užsienio šalyse.

Lenkijos koncernas “Orlen” “Jukos” antrinei įmonei “Yukos Int.” už 53,7 proc. tuometinės “Mažeikių naftos” akcijų 2006 metais sumokėjo 1,492 mlrd.

Buvęs naftos bendrovės “Jukos” vadovas Michailas Chodorkovskis, šiuo metu atliekantis bausmę kalėjime, paskelbė straipsnį Amerikos laikraštyje “The Los Angeles Times”, kuriame pranašauja neišvengiamą Rusijos politinės sistemos krachą.

Straipsnis pavadintas “Reformos Rusijoje turi prasidėti ir prasidės”.

Jame, kaip rašo visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, buvęs oligarchas palygina šiuolaikinę Rusijos vadovybę su vėlyvojo sovietinio laikotarpio lyderiais ir daro išvadą, kad dabartinės Rusijos politinės sistemos krachas toks pat neišvengiamas, kaip ir sovietinės žlugimas.

“Rusijai antrasis XXI amžiaus dešimtmetis bus sistemos, pagrįstos korupcija ir rankiniu valdymu, krizės laikotarpis”, – rašo M.Chodorkovskis, pažymėdamas, kad Rusijos Federacijoje jau yra naujos kartos politikų, kurie pasirengę permainoms ir laukia savo valandos.

Ką konkrečiai turi omenyje, M.Chodorkovskis nepatikslina, bet pareiškia įsitikinimą, kad dabartiniams lyderiams teks pasitraukti, kad ir kaip jie laikytųsi įsikibę valdžios, neįsileisdami į ją naujų žmonių.

“Dabartiniai Rusijos teoretikai ir korupcinės vadovavimo vertikalės praktikai nesirengia niekur pasitraukti. Bet jiems teks. Aš žinau. Aš jau mačiau tai anksčiau”, – daro išvadą buvęs “Jukos” vadovas, kurį sužlugdė Kremlius.

Straipsnyje M.Chodorkovskis rašo ir apie savo baudžiamąjį persekiojimą: jis pažymi, kad buvo pasodintas į kalėjimą pagal melagingus kaltinimus, drauge sugriovus sėkmingai dirbančią bendrovę, o tai, kas liko iš jos, buvo “prizai nugalėtojo draugams”.

Be to, buvęs naftos bendrovės vadovas pareiškė įsitikinimą, kad jis bus nuteistas ir antrojoje byloje, nes esant dabartinėms sąlygoms “Jukos” byloje” negali būti išteisinamojo nuosprendžio”.

M.Chodorkovskis yra kalėjime nuo 2003 metų. Bausmės pagal pirmąjį nuosprendį terminas baigiasi 2011 metais. Nuosprendžio antrojoje byloje tikimasi artimiausiu laiku.