Nenubausta Rusijos agresija prieš Ukrainą, nesuvaldoma krizė Sirijoje ir Irake – ar tikrai Jungtinės Tautos, sukurtos prieš beveik 70 metų palaikyti tvarkai pasaulyje, vis dar efektyvios ir reikalingos?

Evaldas Labanauskas,
Jungtinės Amerikos Valstijos

Lietuvos ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Raimonda Murmokaitė neslepia, kad JT susiduria su daygybe iššūkių ir tikrai ne visus sugeba įveikti. Vis dėlto ambasadorė interviu „Veidui” tvirtino, kad be JT pasaulis būtų dar pavongesnis, ypač mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva.

VEIDAS: Jau greitai sueis metai, kai Lietuva yra JT Saugumo Tarybos (JTST) nenuolatinė narė. Be to, vasario mėnesį Lietuvai teko atsakomybė pirmininkauti JTST, kuri laikoma viena įtakingiausių, o gal net įtakingiausia tarptautinė institucija. Ką davė, ko išmokė buvimas nenuolatine JTST Saugumo tarybos nare? Kokios patirties įgijo Lietuvos diplomatija?

R.M.: Pagal Jungtinių Tautų Chartiją Saugumo Tarybai patikėta pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tai išskirtinis Jungtinių Tautų organas, kurio sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.

Esame Saugumo Tarybos nariai išties neeiliniu metu. Dar niekada jai nėra vienu metu tekę spręsti šitiek daug ir įvairių tarptautinės taikos ir saugumo problemų. Juolab, kad problemos yra itin priartėjusios prie mūsų pačių sienų.

Pamynusi tarptautinės teisės principus, Rusija gviešiasi perbraižyti šiuolaikinės Europos žemėlapį. Okupuotas Krymas, tęsiasi atakos prieš Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, aktyvėja Rusijos provokacijos visame mūsų regione ir už jo ribų. Perbraižomos ne tik sienos. Įsukus agresyvią propagandos mašiną, aktyviai siekiama pagal Kremliaus skonį perrašyti šiuolaikinę istoriją. Dėl to mūsų narystė Saugumo Taryboje itin aktuali ir svarbi. Gindami Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, giname patys save, savo kaimynus, mūsų bendrą euroatlantinį pasirinkimą.

Ko išmokė narystė? Kad aktyviai, nuosekliai ir kryptingai veikdamos mažos šalys gali būti įtakingos ir svarbios žaidėjos. Esame matomi ir girdimi, ir ne vien Ukrainos klausimu. Pirmininkaujame JTST sankcijų komitetams Jemenui ir Centrinės Afrikos Respublikai, o taip pat Kovos su terorizmu komitetui.

Lietuvos darbą Saugumo Taryboje teigiamai vertina mūsų partneriai, nevyriausybinės organizacijos. Dažnai praverčia ir mūsų, kaip mažos, sunkių, bet sėkmingų pereinamojo laikotarpio reformų kelią praėjusios šalies patirtis.

VEIDAS: Ar pačios Jungtinės Tautos gyvybingos, turint omeny įvykius Ukrainoje ir Sirijoje-Irake?

R.M.: Dažnai sakoma, kad jei Jungtinių Tautų nebūtų, jas reikėtų išrasti. Vykstančių konfliktų gausa ir sudėtingumas ne vieną verčia suabejoti, ar Jungtinės Tautos pajėgios spręsti esamus ir būsimus tarptautinės taikos ir saugumo iššūkius. Jungtinių Tautų darbas susilaukia priekaištų. Tačiau be jų veiklos šiandieninis pasaulis būtų daug pavojingesnis.

Jungtinėse Tautose suderėti ir priimti kertiniai tarptautinės teisės dokumentai, konvencijos, kurios įtvirtina pagrindinius žmogaus teisių, teisės viršenybės, gero valdymo, demokratijos principus. Jungtinės Tautos gelbsti gyvybes ir suteikia viltį milijonams žmonių visame pasaulyje. Daugiau kaip 115 tūkst. karių, policininkų ir civilių vykdo 17 taikos palaikymo misijų konfliktų nusiaubtuose kraštuose. Jei ne patyrę Jungtinių Tautų tarpininkai ir ankstyvas jų įsikišimas, konfliktų pasaulyje būtų dar daugiau. Ankstyvas preventyvus veiksmas yra labai svarbus, nes užkirsti kelią ginčui visada yra gerokai pigiau ir efektyviau, nei sureguliuoti jau įsiplieskusį konfliktą.

JT teikia skubią humanitarinę paramą, realizuoja vystomosios pagalbos, teisės viršenybės, gero valdymo ir demokratijos, žmogaus teisių apsaugos, moterų teisių ir įgalinimo, vaikų apsaugos konfliktuose programas. Dėl to milijonai žmonių įvairiuose kontinentuose gali būti šgelbėti nuo skurdo, stichinių nelaimių, epidemijų, prievartos ir smurto, pirmąsyk dalyvauja rinkimuose.

Kita vertus, Jungtinės Tautos nėra pasaulio žandaras, galintis visas šalis priversti gyventi pagal visuotinai priimtus tarptautinio sambūvio principus ir normas. O ir Saugumo Tarybos nuolatinėms narėms suteikta veto teisė riboja galimybę veikti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jungtines studijų programas, kurias nelyginant aukštojo mokslo sėkmės garantą pastarąją savaitę linksniuoja švietimo ekspertai, šalies aukštosios mokyklos vykdo jau kelerius metus. Tik jų nėra daug ir, matyt, jos ne visada pavyksta taip sėkmingai, kaip tikimasi.

Mažiausiai dviejų aukštųjų mokyklų su partnere šalyje ar užsienyje organizuojamos studijų programos skatina judumą (partnerės keičiasi studentais ir dėstytojais), konkurencingumą, nes jų absolventas gauna dvigubą diplomą – jungtinį arba kelių aukštųjų mokyklų, ir, žinoma, aukštosios mokyklos tarptautiškumą. Jei jos pavyks gerai, atsivers kelias pakliūti į Europos universitetų erdvę ne tik formaliai ir tarptautiniuose reitinguose išvysti lietuviškų universitetų pavadinimus.

Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus nurodo tokių studijų privalumus, tokius kaip aukštųjų mokyklų konkurencingumas Europos universitetų erdvėje, pranašumas ieškant darbo, ir pasakoja, kad kitos šalys jungtines studijų programas vykdo turėdamos konkretų tikslą – savo investuotojus svetur aprūpinti reikalingais darbuotojais. Pavyzdžiui, Vokietijos aukštosios mokyklos bendradarbiauja su kolegomis Azijos šalyse ir svetur parengia technologus ar inžinierius, kurie dirbs Vokietijos įmonėse, įsikūrusiose Rytuose. Esą taip pigiau ir patogiau, nei specialistus vežti mokyti į Vokietiją.

O štai Lietuvoje jungtinių studijų variantų gali būti įvairių. Aukštosios mokyklos gali bendradarbiauti su užsienio partnerėmis arba kolegomis Lietuvoje. Viceministras sako, kad  pirmenybę reikėtų teikti partnerystei su užsienio universitetais, nes toks modelis leidžia prisiliesti prie daugiakultūrės patirties, o ir dvigubi tarptautiniai diplomai vertingesni ieškant darbo. Kita vertus, naudinga jėgas sutelkti ir Lietuvos universitetams, kurie galėtų ne dubliuoti, bet sustiprinti studijas.

„Jungtinės studijų programos yra gana patrauklios, nes aukštasis mokslas ir visas gyvenimas tampa vis tarptautiškesnis. Žmonės juda, keliauja, todėl tarptautinis diplomas – didelis pranašumas. Dalis studijų laiko, praleisto užsienio institucijoje, turi pridėtinę vertę tiek bendrųjų, tiek dalykinių kompetencijų požiūriu, tačiau tam reikia ir stiprių studentų“, – dėsto Nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narė, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms ir mokslui dr. Nijolė Zinkevičienė.

Vis dėlto pačios aukštosios mokyklos, kurios jau siūlo jungtines studijų programas, tvirtina ir kolegoms pataria nesiorientuoti į jų kiekybę, o siekti kokybės. Esą, jei negali parengti geros studijų programos, kurią spėtų baigti bent kelios studentų laidos, užtikrinti jos tęstinumo ir kokybės, geriau to nesiimti visai. „O jei imsiesi tokią kurti nepasirengęs, gali ir malkų priskaldyti“, – neabejoja N.Zinkevičienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darbas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje leis Lietuvai dvejus metus jaustis svarbia ir neproporcingai dydžiui įtakinga figūra pasaulinėje politikos šachmatų lentoje.

Pirmininkavimas baigėsi, tegyvuoja pirmininkavimas. Taip, perfrazuojant garsųjį posakį, galima apibendrinti Lietuvos diplomatijai itin reikšmingus praėjusius metus. Šalis ne tik pirmą kartą dirigavo Europos Sąjungos Tarybai, tačiau ir buvo išrinkta kaip nenuolatinė narė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kuriai per ateinantį dvejų metų laikotarpį pirmininkaus net dukart. Pirmasis išbandymas laukia jau netrukus – vasario mėnesį.

Spręs esminius klausimus

Lietuvos diplomatai ir politikai spręs svarbiausius pasaulio klausimus ir balsuos dėl Saugumo Tarybos rezoliucijų, kurios per penkiolikos šalių balsavimą priimamos tuo atveju, jei „už“ pasisako devynios valstybės. Tiesa, pasaulio galingieji – penkios nuolatinės narės – turi veto teisę, kuria noriai naudojasi: nuo 1946 m. tokiu būdu atmesta per 200 rezoliucijų.
Kita vertus, tai, kad Lietuva bus viena mažiausių valstybių, nereiškia tik simbolinio vaidmens sprendimų priėmimo procese. Analitiniai tyrimai patvirtino faktą, kad šalies dydis gali nevaidinti lemiamo vaidmens, jei valstybė turi aiškiai apibrėžtus prioritetus ir kryptingai siekia tikslų, ypač pirmininkavimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, Airija netrukus po Rugsėjo 11-osios tragedijos sugebėjo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos darbotvarkėje išlaikyti dėmesį ne tik terorizmui, bet ir įvykiams Konge, Somalyje ir Burundyje, o Naujoji Zelandija laikoma pagrindine šalimi, sugebėjusia įtikinti partneres, kad būtina priimti rezoliuciją dėl dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje vykusių žudynių Ruandoje.
Tiesa, verta pabrėžti, kad pastarasis atvejis laikomas vienu didžiausių Saugumo Tarybos fiasko, mat dėl įvairių priežasčių didžiosios valstybės neužkirto kelio iki milijono gyvybių nusinešusiam konfliktui. Skeptikų teigimu, tokios situacijos kartosis tol, kol galingieji turės veto teisę ir blokuos politiškai nepalankius sprendimus. Vis dėlto būtent Naujosios Zelandijos pastangomis pavyko pasiekti tam tikrą konsensusą ir bent jau priimti rezoliuciją, mat priešingu atveju grėsė visiškas situacijos ignoravimas.
Siekiant per šiuos porą metų atlikti pastebimą vaidmenį, Lietuvai teks padaryti namų darbus, ypač prieš pirmininkavimo Saugumo Tarybai laikotarpį, kuris numatytas jau šių metų vasarį ir antrą kartą – po penkiolikos mėnesių. Ekspertų teigimu, pirmininkavimas gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei valstybė aiškiai apsibrėžia tikslus, juos kelia atsižvelgdama į turimą patirtį, geba ieškoti konsensuso bei burti panašią poziciją palaikančias valstybes į koaliciją, atranda savo nišų.