Klimatas. Šiemet Paryžiuje turi būti pasirašyta nauja Kioto protokolą pakeisianti klimato kaitos sutartis, tačiau Europa – bene vienintelė entuziastė gelbėti planetą.
Šie metai – nepaprastai turtingi su klimato kaita susijusių pasižadėjimų, sprendimų, protokolų. Pats svarbiausias jų turėtų būti pasirašytas gruodžio pradžioje Paryžiuje, kur lapkričio 30 d.–gruodžio 11 d. vyks Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija. Jos metu numatoma pasirašyti naują visuotinę, teisiškai įpareigojančią klimato sutartį, pakeisiančią dabar galiojantį Kioto protokolą ir įsigaliosiančią nuo 2020 m.
Konferencija kelia tiek diskusijų, kad abejingas neliko net Vatikanas. Praėjusiais metais nemažai atgarsio sulaukė Popiežiškosios mokslų akademijos (lot. ~Pontificia Academia Scientiarum~) parengtas pranešimas, kuriame buvo įvardytos pasaulinio klimato atšilimo keliamos problemos ir žmonijos veiklos įtaka šiam procesui. Akademijos pranešimą rengė keliasdešimties pripažintų klimatą tyrinėjančių mokslininkų grupė, kuriai priklauso ir Nobelio premijos laureatas Paulas Crutzenas bei Kalifornijos universiteto atmosferos chemikas Veerabhadranas Ramanathanas.
Paskelbus šią ataskaitą, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į pasaulio lyderius, agituodamas imtis kovos su klimato kaita priemonių.
Tačiau entuziazmu dėl planetos klimato, kaip ir anksčiau, trykšta tik Europos Sąjunga: jos lyderiai iš šios konferencijos tikisi ambicingų tarptautinės bendruomenės įsipareigojimų, o iš savo pusės ES yra parengusi visą pluoštą tikslų, kuriuos numatoma įgyvendinti iki 2030 m.
Europos Vadovų Tarybos išvadose pernai rudenį pabrėžta, kad ES bent 40 proc. sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m. Tokio rezultato bus pasiekta reikšmingai (43 proc., palyginti su 2005 m.) sumažinus dujų kiekį apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) sektoriuje, kuriam priklauso elektrinės, aviacija ir pramoniniai objektai. Dar 30 proc. dujų išmetimas bus sumažintas ne ATLPS sektoriuje, kurį sudaro transportas, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, viešojo sektoriaus pastatai, namų ūkiai.
Be to, ES įsipareigojo, kad iki 2030 m. atsinaujinanti energija sudarys 27 proc. Tiek pat, 27 proc., tikimasi padidinti energijos vartojimo efektyvumą (šis tikslas dar bus peržiūrėtas iki 2020 m.).
Jei viskas priklausytų tik nuo Europos, klimato kaitos problemas mūsų planeta, ko gero, galėtų pamiršti. Europa ne tik nėra tarp labiausiai atmosferą teršiančių regionų, bet dar ir pasiima bene didžiausią naštą pasaulyje, prisiimdama su taršos mažinimu susijusius įsipareigojimus.
Žinoma, ir Europoje esama išimčių. Ir čia yra valstybių, pajuodusių nuo anglių, o viena jų – artimiausia mūsų kaimynė Lenkija. Juokaujama, kad lenkai labiau nei euro bijo „žaliosios Europos“: atsinaujinančių energijos šaltinių ir ekologiškos elektros gamybos. Mat net 120 tūkst. lenkų dirba anglies pramonėje, ir Lenkija neketina rizikuoti šiomis darbo vietomis. Netgi per Varšuvoje prieš metus vykusią klimato kaitos konferenciją tuometis Lenkijos premjeras, o dabar Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad atsinaujinančius šaltinius Lenkija įsisavins tik tiek, kiek priklauso pagal ES reikalavimus, ir nė dalele daugiau. O štai anglies pramonė bus plėtojama, tam tikintis net ES paramos.
Anglimis kol kas paremta ir didžioji dalis Vokietijos pramonės. Šioje šalyje 80 proc. visos suvartojamos energijos pagaminama deginant anglis, naftą arba dujas. Vokietijoje yra net 500 anglimis kūrenamų gamyklų, iš kurių iki 2020 m. turėtų būti uždarytos 48, o tam, kad Vokietija sutilptų į taršos normas, jų uždaryta turėtų būti antra tiek.
Tačiau ne tik šiai, bet ir kitoms atmosferą teršiančioms valstybėms panašius sprendimus priimti, o paskui jų dar ir laikytis sekasi labai sunkiai. „Didėja nesutarimai tarp turtingų šalių, norinčių apsaugoti klimatą, ir neturtingų, reikalaujančių, kad turtingosios apmokėtų kovos su klimato kaita išlaidas“, – apibendrina „Der Spiegel“ analitikai.
Tokie nesutarimai ypač išryškėjo prieš penkerius metus vykusioje Kopenhagos klimato konferencijoje, kai pasaulio vadovai po ilgų diskusijų, ginčų ir net pykčių šiaip ne taip sutarė, kad klimatas negali atšilti daugiau nei dviem laipsniais pagal Celsijų. Daug tai ar mažai? Anglies pramonei – labai mažai. O Mažų salų valstybių aljansui priklausančioms 44 valstybėms, kurioms dviem laipsniais atšilęs klimatas gresia išnykimu, – labai daug. Dauguma politikų neįžvelgia čia didelės nelaimės, bet daugybė mokslininkų su tokiu požiūriu nesutinka: jų žiniomis, katastrofa neišvengiama, nes iki šiol klimatas atšilo kur kas mažiau – tik 0,8 laipsnio, o pasekmės jau yra tragiškos.
Vis dėlto, net jei ir tie du laipsniai būtų neperkopiama riba, ties kuria klimato kaita sustotų, įvyktų tikras stebuklas.
Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija išliktų tokia kaip dabar, dviejų laipsnių pagal Celsijų riba būtų perkopta jau po 30 metų. Jei ir toliau niekas nesikeistų, iki amžiaus pabaigos klimatas atšiltų keturiais laipsniais. Pasaulio bankas perspėja, kad tokiu atveju būtų jau visai nebejuokinga: planetą kamuotų karščio bangos, mažėtų maisto atsargos, nyktų ekosistemos ir biologinė įvairovė, o jūros lygis pakiltų iki gyvybei pavojingos ribos.
Kad taip nenutiktų, reikia labai daug valios. Vien tam, kad niekada nebūtų peržengta dviejų laipsnių riba, dujų emisija jau nuo 2017 m. kasmet turėtų mažėti mažiausiai po 10 proc. Tačiau tai kol kas atrodo kaip utopija.
Po nesėkmingos Kopenhagos konferencijos atsistatydino nevilties apimtas JT klimato kaitos konvencijos vykdomasis sekretorius Yvo de Boeris. 2013-aisiais duotame interviu jis prisipažino praradęs tikėjimą klimato diplomatija. „Vienintelis būdas 2015 m. įgyvendinti Kpenhagoje priimtus nutarimus yra visiškai uždaryti visą pasaulio ekonomiką“, – sako Y.de Boeris.
O ekonomika sustoti nė neketina. Pernai bendra šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija pasaulyje buvo 60 proc. didesnė negu 1990-aisiais, kurie laikomi visų su klimato kaita susijusių matavimų atskaitos tašku. Daugiausiai prie to prisidedančios šalys nedega noru imtis iniciatyvos.
JAV, Indija, Australija ir daugybė kitų valstybių tik rodo vienos į kitas pirštais ir aiškinasi, kas „dėl visko“ kaltas, kas turi sumokėti ir, svarbiausia, kiek tai kainuos. Nė viena nenori atsisakyti jai naudingų pramonės šakų ir nė viena nenori išleisti nė vieno papildomo dolerio. Štai Australijos premjeras Tony Abbotas anglių kūrenimą laiko „žmonijos gėriu“ ir tuo mėgina įtikinti visus potencialius anglių pirkėjus. Ir sekasi jam visai neblogai, nes per pastaruosius keletą metų Australija eksportavo daugiausiai anglių visame pasaulyje.
Indijos premjeras Narendra Modi – irgi ambicingas. Iki 2019 m. jis užsimojo padvigubinti Indijos anglių gavybą ir taip sumažinti šalyje skurdą. Kilnus tikslas, tačiau Indija jau dabar yra trečia daugiausiai į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išleidžianti valstybė – po Kinijos ir JAV.
Galvos dėl klimato nesuka ir Amerika, tiksliau, respublikoniškoji jos pusė. Neseniai respublikonai senatoriai atmetė dvi priemones, numatančias suvaržymus siekiant mažinti žmogaus įtaką klimato kaitai.
Negana to, Luizianos gubernatorius Bobby Jindalis klimato kaitą vadina „kairiųjų Trojos arkliu“ – priemone prisibrauti prie politinių sprendimų priėmimo ir paveikti juos, net jei klimatas nešiltų. Iš tiesų kaip tik dešinieji, atstovaujantys verslo interesams, Amerikoje yra įsivėlę į ne vieną nešvarų su klimato kaita susijusį reikalą. JAV buvo sukrėtęs skandalas, kai paaiškėjo, kad naftos verslą plėtojančių milijardierių brolių Kochų pinigais lobistai prastumdavo jų verslui palankius įstatymų projektus, tokius kaip energijos apmokestinimo prevencijos įstatymas, kuris leido apeiti Aukščiausiojo teismo sprendimą, leidžiantį Federalinei aplinkos apsaugos valdybai vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų lygio kontrolę. Kochų fondas apmokėdavo netgi klimato kaitos „ekspertų“ pasisakymus JAV Kongrese.
Kita vertus, net ir kairieji Amerikoje nėra tokie atsidavę aplinkos išsaugojimui, kaip gali pasirodyti. Štai demokratas Barackas Obama ateidamas į valdžią sakė, kad jo prioritetas – didinti atsinaujinančių šaltinių panaudojimą energijos gamybai. Tačiau jam vadovaujant Amerikoje kaip tik imta išgauti kur kas daugiau naftos ir dujų. Pats B.Obama pernai metų pabaigoje pasigyrė, jog „Amerikoje nutiesta tiek naujų vamzdynų, kad jais galėtume apjuosti Žemės rutulį ir dar truputį daugiau“.
Paguosti amerikiečius galėtų nebent tai, kad jie – ne patys blogiausi. Mat Kinija pagal anglių naudojimą ir dujų emisiją į atmosferą yra neabejotina pasaulio lyderė. Negana to, į atmosferą ji išleidžia daugiau CO2 negu JAV ir Europa kartu sudėjus. Vien Pekinas sunaudoja daugiau anglių nei visa Europa. Tiesa, pastaruoju metu, nors ir gana pavėluotai, Kinija ėmėsi kai kurių žingsnių, pavyzdžiui, griežtinamos dujų emisijos taisyklės, o pažeidėjams skiriamos baudos. Be to, praėjusių metų kovą Kinijos premjeras Li Keqiangas paskelbė „kovą su užterštumu“.
Gerų žinių Kinijoje yra ir dėl atsinaujinančių energijos šaltinių. Pavyzdžiui, vėjo jėgainių pajėgumas per pastaruosius ketverius metus padidėjo penkiagubai, o bendrai energijos iš atsinaujinančių šaltinių pagaminama 40 proc. daugiau. Skaičiuojama, kad net trečdalis visos elektros energijos Kinijoje pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o investicijos į anglių, naftos ir dujų energetiką nuo 2008 iki 2012 m. smuko per pusę.
Jei ši valstybė Paryžiuje prisiims dar didesnius įsipareigojimus, to pakaks, kad būtų galima pasakyti, jog konferencija – pavykusi. Tačiau akivaizdu, kad į Prancūzijos sostinę pasaulio lyderiai važiuos ne tik su gerų ketinimų, bet ir su pragmatinių ekonominių interesų lagaminėliais.
Rima Janužytė
Europos Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos tikslai:
Bent 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį, palyginti su 1990 m.;
Pasiekti ES lygiu privalomą 27 proc. atsinaujinančios energijos tikslą;
27 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.
Svarbiausios klimato konferencijos
Rio de Žaneiras, 1992 m.
Pasaulinė konferencija, kurioje buvo susitarta dėl Klimato kaitos konvencijos, siekiant stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iki aplinkai nepavojingo lygio.
Kiotas, 1997 m.
Pasirašytas Kioto protokolas – pirmas tarptautinis susitarimas dėl CO2 emisijos mažinimo. Jis įsigaliojo 2005 m., sutartį ratifikavus 55 valstybėms. Pramoninės šalys išsikėlė individualius tikslus, tačiau sutarta, kad iki 2012 m. CO2 išmetimas būtų sumažintas 5,2 proc.
Balis, 2007 m.
Susitarta dėl programos REDD, kuria siekiama mažinti miškų nykimo poveikį klimatui. Pirmą kartą diskutuota apie specialaus fondo besivystančioms šalims steigimą.
Kopenhaga, 2009 m.
Nepavyko pasirašyti sutarties, kuri būtų pakeitusi Kioto protokolą. Vienintelis šios konferencijos pasiekimas – sutarimas, kad klimatas negali atšilti daugiau nei 2 laipsniais pagal Celsijų, palyginti su 1999 m.
Kankūnas, 2010 m.
Pramoninės šalys sutiko iki 2020 m. 25–40 proc. sumažinti išmetamo CO2 kiekį.
Doha, 2012 m.
Pasaulio lyderiai susitarė dėl antrojo Kioto protokolo – sutarties, kuri galios iki 2020 m.
Loading ...