Simboliška, kad artėjant Drakono metams, kurie, pagal Rytų kalendorių, prasidės sausio 23-iąją, knygynuose pasirodė žurnalistės Godos Juocevičiūtės ir rašytojo Raimondo Dikčiaus kelionių knyga „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.
Lietuvoje nuo seno vyrauja visiškai nepagrįsta nuomonė, kad Azijoje gyvena laukiniai, atsilikę žmonės. O laukiniai tik todėl, kad jų kultūra nesuprantama ir gana mažai apie ją žinoma, ką jau kalbėti apie tų kraštų gydymo metodus.
Tradicinė kinų medicina lietuvių akyse – kažkas mistiška, siurrealu, galbūt antgamtiška ar net pavojinga. Mūsų tėvynainiai dėl neišmanymo kinų mediciną prilygina Taro kortoms, Palmiros horoskopams, skraidančioms lėkštėms, blūdijimui su virgulėmis, urinoterapijai ar turgaus bobučių žolinėjimui.
Tarp tautiečių plačiai paplitę paistalai apie senos civilizacijos gydymo meną prilygsta stebuklinėms pasakoms: neva stepių šamanai intuityviai gydo skvarbiu žvilgsniu, ypač slaptais ezoteriniais ritualais, burtais, ceremonijų arbata, įjėgintais amuletais… Dar tenka nugirsti, esą ten taikoma spalvų terapija ir užkalbėjimai arba kad rytietiškos vaistažolės baltams netinka – tarsi mes turėtume visiškai kitus organus nei Azijos gyventojai ir būtume nežmogiškos prigimties. Atseit reikia gydytis tik vietinėmis žolelėmis, nes jos mums priimtinos…
Labiausiai išprusę lietuviai mano, kad tradicinėje kinų medicinoje naudojamos vaistažolės yra kažkas panašaus į europietiškus marmalus, vadinamus homeopatiniais preparatais. Iš tiesų homeopatiniai niekalai – tai iš įvairių augalų ištraukti ir padrikai sukombinuoti ekstraktai, su tradicine kinų medicina neturintys absoliučiai nieko bendra.
Be to, pas mus pastaruoju metu padaugėjo Rusijos arba Kazachstano pusiau legaliuose fabrikuose pagamintų surogatų platintojų, kurie pirkėjus vilioja hieroglifais užrašytais egzotiniais eliksyrų pavadinimais, nors tie produktai su Kinija niekaip nesusiję ir gali būti kenksmingi, nes juose pasitaiko ir nenatūraliai stimuliuojančių sintetinių cheminių medžiagų.
Beje, tradicinė kinų medicina net teoriškai negali būti lyginama su lietuvių ar kurios nors kitos Europos šalies liaudies gydymo būdais. Iš tiesų Marijos krašte niekas dorai nesupranta, nei kas ta kinų medicina yra, nei su kuo ji, taip sakant, valgoma. Kas gi čia nuostabaus – lietuvių, kaip ir kitų Vakarų šalių, gydytojai nieko nenutuokia apie kinų mediciną, kadangi nėra praktiškai su ja susipažinę. Ir štai dėl ko Europos medikai negali pažinti Rytų gydymo kultūros, nors teoriškai turi visas galimybes: norint tapti šiuolaikiniu kvalifikuotu gydytoju, tenka mokytis šešerius–dešimt metų, todėl, baigę universitetus, mūsų daktarai vargu ar ryžtųsi aukoti dar dešimt metų tolimesnėms – kitoniškos medicinos – studijoms. Be to, Azijos sveikatingumo galios pažinimui kelią mėgina užkirsti Europos ir Amerikos farmacijos koncernai, lobstantys iš prekybos cheminiais surogatais.
Tradicinėje kinų medicinoje naudojamoms vaistažolėms į Lietuvą patekti trukdo ir laisvos konkurencijos bijančios vietinės farmacijos įmonės bei užsienio kompanijų atstovai, taip pat išvien su jais veikiančios oficialios valstybinės institucijos. (…)
Nors kai kas Azijos gydymo sistemas vadina alternatyviomis, išties alternatyvi yra modernioji Vakarų medicina, kadangi ji tik kūdikio amžiaus – vos šimto metų senumo. Tradicinė yra būtent kinų medicina, nes tai kartos į kartą perduodamas, praktika paremtas mokslas, gyvuojantis mažiausiai penkis tūkstančius metų. Gydymo metodams ir sveikatingumo sistemoms kurti azijiečiai paskyrė amžius. Iš įvairių tyrimų, eksperimentų bei dao filosofijos ir susiformavo tradicinės kinų medicinos mokslas. Informacija buvo ir tebėra perduodama raštu ir žodžiu, žinios puoselėjamos medicinos universitetuose. Unikalūs receptai atkeliavo iki mūsų dienų be jokių pakitimų.
Tradicinė kinų medicina – ne bobučių žolinėjimas, tai sena ir milžiniška gydymo sistema, naudojanti natūralius gamtos išteklius ir šiuo metu sukūrusi milijardinę pinigų apyvartą turinčią herbalinės farmacijos pramonę. (…)
Tradicinės kinų medicinos specialistai – ne kokie nors transo apimti šamanai, buriantys iš avinų kaulų, o universitetuose ir akademijose ne vienerius metus studijavę gydytojai. Ten studentai susipažįsta ne tik su Rytų, bet ir su vakarietiškomis gydymo teorijomis bei puikiai žino, kaip taikyti modernius gydymo metodus, kai jie tikrai būtini. Deja, devyniais atvejais iš dešimties kur kas pranašesnė tradicinė kinų medicina. Ir jos principai iš pagrindų skiriasi nuo Europoje gimusios šiuolaikinės medicinos.
Tradicinė kinų medicina žymiai veiksmingesnė už moderniąją jau vien dėl to, kad rytiečių sveikatos specialistai gali iš esmės nustatyti ligos priežastis, o Vakarų medikai mėgina pašalinti tik atskirus ligos simptomus ar akivaizdžiai pastebimas pasekmes.
Dažnai kinai išgydo tokius negalavimus, su kuriais šiuolaikinės medicinos atstovai negali susidoroti tiesiog dėl realybę atitinkančių žinių stokos. Pavyzdžiui, prostatos išvešėjimą arba prostatos uždegimą – prostatitą Vakarų urologai mėnesių mėnesiais bergždžiai gydo plataus spektro antibiotikais, nesigilindami į ligą sukėlusias priežastis. Jie tik žino, kad prostatitas gali išsivystyti dėl antrinių uždegimų, atsirandančių kaip komplikacijos po venerinių ligų, pavyzdžiui, gonorėjos, trichomonozės, chlamidiozės. Bet mūsų medikai nenutuokia, kad dėl antibiotikų išsigimsta lytinių organų mikroflora, o niekuo dėti mikroorganizmai tampa patogeniniai. Taip, beje, ir užsiveisia vadinamieji auksiniai stafilokokai. Auksiniais pakrikštyti todėl, kad ne tik parazituoja žmogaus organizme, bet ir praktiškai tampa atsparūs bet kokiems antibiotikams. Taip pat nuo besaikio vaistų rijimo sutrinka kepenų bei inkstų veikla, vadinasi, liga gali tik pagilėti.
O kinų gydytojai iš pradžių stengtųsi nustatyti prostatos išvešėjimo arba uždegimo priežastis. Remiantis tradicine kinų medicina, povenerinis antrinis uždegimas kaip komplikacija būtų tik viena iš kelių galimų priežasčių. Tarp kitų yra ilgalaikis sėdimas darbas, tarkim, tolimųjų reisų vairuotojų, kai prostata būna užspausta ir dėl to joje sutrinka medžiagų apykaitos procesai. Dar viena galima priežastis – qi ir kraujo sąstingis kepenyse. Mat kepenys atsakingos už normalų qi ir kraujo tekėjimą žemutinėje pilvo dalyje ir dubens organuose. Jei tik sutrinka normalus, subalansuotas energijos tekėjimas kepenimis, susidaro prielaidos uždegimams. (…)
Dėl prostatos uždegimų ir juos lydinčių potencijos bėdų kankinasi pulkai vyrų, kurie tiesiog neturi jokios informacijos apie labai sėkmingą šių ligų gydymą vaistažolėmis Azijoje tūkstančius metų. Be to, mūsų medikai dažnai tą patį vaistą daugumai pacientų perša tik dėl asmeninių egoistinių interesų, nes farmacijos koncernai už sėkmingai piliečiams brukamą jų produkciją atsilygina dovanomis, premijomis, “atkatais”, konferencijomis ir seminarais penkių žvaigždučių viešbučiuose su „all included“…
Negana to, moderniosios medicinos specialistai visai nesupranta žmogaus vidaus organų ryšių vienų su kitais ir įvairių tarpusavio funkcijų sąveikos. Jie nesupranta, kad jeigu vieno organo funkcijos sutrinka, tai būtinai sutriks ir kelių kitų. Gydydami kurį nors vieną organą, dažnai skiria sintetinių-cheminių surogatų, kurie žaloja kitus organus, tokiu būdu išderina organizmą ir taip atsiranda visai naujos ligos, dažniausiai lėtai progresuojančios ir virstančios chroniškomis…
Goda Juocevičiūtė, Raimondas Dikčius
Apie knygą ir autorius
„Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ – pirma lietuvių kalba parašyta knyga, siūlanti itin plačią pažintį su Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų kultūromis. Ją sudaro trys skyriai: „Kvepiantis uostas“, „Vidurio valstybė“ ir „Pasaulio stogas“. Remdamiesi daugiamete kelionių patirtimi ir per nuodugnias Azijos studijas sukauptomis žiniomis, autoriai R.Dikčius ir G.Juocevičiūtė skaitytojus supažindina su įdomiausiomis regiono vietovėmis, skverbiasi į vietos gyventojų mąstymo vingius, siekia paaiškinti mums neįprastą, keistą atrodantį rytiečių elgesį. Keliaudami ir rašydami autoriai stengiasi susieti žurnalistinį pastabumą ir humoru persmelktą savitą rašymo stilių, tyrinėjimo pradą ir akademinėje aplinkoje įgytas žinias. Bet ne vien apie šviesiąsias Kinijos puses jie pasakoja, o atskleidžia ir šešėlius bei problemas, kurios būna slepiamos arba nutylimos.
Bene daugiausiai dėmesio knygoje skiriama tradicinei kinų medicinai. Į šį kelių tūkstantmečių senumo kinų gydymo mokslą R.Dikčius gilinosi Pekine ir Luojange. Keliautojas ekspedicijas į Kiniją ir Tibetą rengia nuo 1992-ųjų. O laisvai samdoma žurnalistė G.Juocevičiūtė, Vilniaus universitete įgijusi žurnalistikos ir rytotyros specialybes, ekspedicijose po Kiniją ir Tibetą dalyvauja jau beveik dešimt metų.