I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Ties Kotoro įlanka įsikūręs nedidelis Tivato miestelis Juodkalnijos pietvakariuose jūsų greičiausiai nelaukia. Jis laukia tokių kaip Romanas Abramovičius, Kanados aukso kasyklų magnatas Peteris Munkas ar vienas turtingiausių Rusijos žmonių Olegas Deripaska.

Rima JANUŽYTĖ

Turtuoliai iš viso pasaulio jau maždaug prieš dešimt metų Tivate nusižiūrėjo ap­­leistą Jugoslavijos karinių jūrų pajėgų ba­zę. P.Munkas po ilgų derybų su Juod­kal­nijos val­džia nusipirko 54 proc. ten esančio „Por­to Mon­te­negro“ uosto akcijų. Vien P.Mun­­­kas čia jau įdėjo 135 mln. dolerių, nors už šio kanadie­čio ri­kiuojasi ir daugiau investuo­­­tojų, ir netgi la­bai solidžių. Europos re­kons­trukcijos ir plėtros ban­kas (ERPB) į „Por­­­to Mon­te­neg­ro“ in­ves­tuos mi­­lijardą do­le­rių. Pasaulio ban­ko in­dė­lis dar nė­­ra tiksliai ži­nomas, tačiau ir šis ke­tina prisi­dėti prie ke­lių ir geležinkelių į šį uos­tą tiesimo, vandentie­kio sistemos atnaujinimo ir „ge­res­nės ap­linkos užsienio investicijoms su­kūrimo“.

„Porto Montenegro“ jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Monako, o ilgą ir spalvingą Tivato istoriją čia primena nebent kaip reliktas drybsantis Jugoslavijos laivas, per kuro periskopą galima pasidairyti į milijardierių superjachtas ir kurio denyje turčių vaikams įrengtas prašmat­nus baseinas.

Manoma, kad pavadinimas „Tivat“ yra atė­jęs dar iš III a. pr. Kr. Keltologai teigia, kad jis ki­lęs iš keltiško žodžio „tywod“ – smėlis.

Paveldėjo visą Jugoslavijos laivyną

Išliko nedaug rašytinių dokumentų apie tai, kas dėjosi šiose apylinkėse valdant Ne­ma­ni­čiams, Balšičiams, Crnojevičiams, Ve­necijos Res­publikai, Prancūzijai ir Austrijai-Vengrijai.

Viduramžiais derlingos Tivato apylinkių že­mės priklausė Kotoro, Prčanio ir Dobrotos aris­tokratams. Tenai stovėjo jų pilys, vasarnamiai, o nuo 1373 m. – ir bendromis aristokratų lėšomis pastatyta Šv. Anos bažnyčia.

1420–1797 m. Tivatas priklausė Venecijos Al­banijai (Venecijos Respublikos provincija). Tačiau miestu Tivatas tapo tik XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Austrija-Vengrija čia pastatė Karinio laivyno arsenalą. Paskui Tivatas buvo Ju­goslavijos, o po jos subyrėjimo – Juod­kal­ni­jos karinė jūrų bazė, kurią savo laivyno operacijoms kaip technikos ir logistikos bazę naudojo Rusija.

Šioje istorijoje yra dvi svarbios detalės. Pirmoji – Juodkalnija iš buvusios Jugoslavijos pa­veldėjo ne tik „Porto Montenegro“. Per re­gio­ną sukrėtusius Balkanų karus Kroatija ap­ėmė vos 35 Jugoslavijos kariniam jūrų laivynui priklausiusius laivus. Juodkalnijai liko visi kiti – visas didžiulis buvusios Jugoslavijos ka­rinis jūrų laivynas su visa įranga ir įvairių tipų laivais. Keletas jų nebenaudojami, kaip anas, turistų džiaugsmui riogsantis „Porto Mon­­te­negro“ superjachtų prieplaukoje.

Tačiau didžioji dalis buvusios Jugoslavijos karinio jūrų laivyno arsenalo vis dar puikiai vei­­kia, o Juodkalnija į jį kasmet investuoja di­džią­ją dalį visų gynybai skiriamų lėšų, siekiančių apie 40 mln. eurų ir sudarančių apie 1,5 proc. šios nedidukės valstybės BVP.

Kaip tik dėl šios priežasties galima suabejo­ti NATO atstovų, ką tik įteikusių Juod­kal­ni­jai kvietimą deryboms dėl narystės Aljanse, aiš­kinimais, jog Juodkalnija savo dydžiu ir pa­jė­gomis yra tokia nesvarbi ir nereikšminga, ­kad niekas nė nepajustų, jeigu ji prisidėtų prie NATO rimto karinio konflikto atveju.

Analitikai tikina, kad su savo dviem tūkstan­čiais karių Juodkalnija bus mažiausiai reikšmin­ga NATO narė, kurios įtaką Aljansui galima palyginti su Liuksemburgo. Neva kvietimas de­rėtis dėl narystės NATO turi tik strateginę reikš­mę. Žinoma, turi, bet ne tik tokią, kokią ak­centuoja NATO vadovybė ir kai kurie polito­lo­gai.

Pakrančių dalybos

Nepaneigsi, jog NATO plėtra šiuo metu yra strategiškai svarbus žingsnis, rodantis, kad Al­­jansas yra gyvas, kvėpuojantis ir augantis or­­­ganizmas. Kažką naujo priimti buvo pats lai­­­­kas, o kandidatų – ne tiek daug: be Juod­kal­­­­­nijos, tokį norą beviltiškai reiškia Ma­ke­do­ni­ja ir desperatiškai – Gruzija.

Pirmosios iš jų priimti nėra reikalo, nes Ma­­kedonijos priėmimas Rusijai iš viso nė mo­tais ir jos narystė Aljanse neatliktų jokios pa­ro­domosios funkcijos, be to, Makedonijai de­gan­ti raudona šviesa turi ir formalią priežastį – Graikijos nepritarimą. Antrosios na­rystė kaip tik būtų pernelyg didelis akibrokštas Ru­sijai, nors oficialiai jai koją kiša įšaldyti konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos.

Beje, žinia apie kvietimą Juodkalnijai de­rė­tis dėl narystės NATO Gruzijoje sukėlė di­de­lį visuomenės nepasitenkinimą. Juk Gruzija mo­dernizavo savo gynybos pajėgas. Įdiegė sti­prią ir skaidrią karinių pajėgų kontrolę. Įveikė korupciją. Prisidėjo prie keleto NATO mi­sijų. Pagaliau Gruzijos noras prisijungti prie Al­janso esąs kur kas stipresnis ir akivaizdesnis nei Juodkalnijos.

Užtat Aljansui kaip tik Juodkalnija yra tinkamiausia 29-oji narė. Ji yra kažkas per vidurį tarp Makedonijos ir Gruzijos.

Nors Juodkalnija savo mentalitetu ir santykiu su Rusija artimiausia Serbijai iš visų kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tas santykis vis tiek yra meilė per didelį atstumą, o prekybiniai Juodkalnijos ryšiai su Rusija bent jau pastarajai yra lašas ne tik Adrijos, bet ir visose jūrose kartu sudėjus. Tiesa, rusai išsijuo­sę aiškina, kad NATO pagrobė dar vieną jos įtakos sferoje buvusią valstybę, tačiau tai vei­kiau pykčio burbulo pūtimas nei tikroji ap­mau­­do priežastis.

Prisijungdamas Juodkalniją, Aljansas dar vienu žingsniu priartėja prie Viduržemio re­gio­no, kurį norėtų paversti NATO ežeru su pri­vačiu, Maskvai nebeprieinamu smėliu.

Visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė, ku­rioje yra Ispanija, Prancūzija ir Italija, jau se­­niai yra NATO teritorija. Pietuose nė viena vals­­tybė, tarp kurių Marokas, Alžyras ir Egip­tas, nėra Rusijos vasalės. Libija, galima sakyti, yra žlugusi valstybė ir iš viso nesiskaito.

Dabar NATO įsitvirtins ir Adrijos pakrantėse, kur NATO vėliavomis jau puošiasi Kroa­tijos ir Albanijos laivai, tad visame Vi­dur­že­mio regione Rusijai beliks tik vis dar Basharo al Assado Sirijos pakrantės.

Taigi vienintelis Rusiją tikrai nuoširdžiai er­zinantis su Juodkalnija susijęs dalykas – NATO atiteksianti Rusijos bazėms nepaprastai patogi Juodkalnijos pakrantė, o dar su visu Jugoslavijos laikus menančio laivyno pa­likimu.

Nuodėmės atleistos

Kodėl būtent Juodkalnijai atiteko visas Jugoslavijos laivynas – atskira, bet ne mažiau svarbi istorija, kurią nemalonu prisiminti net patiems juodkalniečiams, nors ji tuomet ir laimėjo – pirmą kartą – didįjį loterijos prizą.

Už tai, kas vėliau šiai šaliai leido pasisavinti ne tik Karinį jūrų laivyną, atsakingi Juod­kalnijos policijos būriai, kartu su serbais bombardavę Dubrovniką ir skerdę ištisus bosnių kaimus ir miestus. Dabar visa tai gali atrodyti kaip tolimas sapnas. Laisve jau senokai, nuo 2009 m., kvėpuoja ir Juodkalnijos generolas Pavle Strugaras, už nusikaltimus prieš civilius atsipirkęs vos septyneriais metais už grotų.

Vakarų pasaulis Juodkalnijai jau atleido ne tik smurtu ir krauju sulietus praėjusio šimtmečio pabaigos istorijos puslapius. 1999-aisiais Juodkalniją per Kosovo karą bombardavo tos pačios NATO pajėgos, kurios dabar ją maloniai priima į savo gretas. Tiesa, Juod­­kalnijos gyventojai NATO bombonešius prisimena kuo puikiausiai. Bent jau tas trečdalis visuomenės, kuris aktyviai pasisako prieš šalies narystę Aljanse ir kurį daugiausia sudaro serbai.

Tačiau trečdalis nieko nereiškia, juolab kad Juodkalnija nuo 2006 m., kai jos gyventojai referendumu tykiai atsiskyrė nuo Serbijos ir tapo nepriklausoma valstybe, bent jau imituoja demokratiją ir eina vakarietišku keliu. Tie­sa, nuolat klupdama. Ji vis dar yra viena skurdžiau­sių, korumpuočiausių, mažiausiai iš­si­vys­­čiusių Balkanų valstybių, o vidutinis Juod­kal­nijos darbuotojas, kurių ne tiek ir daug, nes nedarbas siekia 20 proc., uždirba tiek, kiek kainuoja dvi naktys vidutiniame „Porto Mon­tenegro“ viešbutyje – maždaug 700 eurų.

Užtat ilgametis šalies „valdovas“ Milo Du­ka­novičius, neapsisprendžiantis, ar jam la­biau patinka premjero, ar prezidento postas, savo turtais greit prilygs jei ne Donaldui Trumpui, tai bent tenisininkėms Venus ir Se­re­nai Wil­liams – ši trijulė dabar minima tarp aktyviai Sveti Stepano apylinkėse, esančiose prie pat „Porto Montenegro“, besidominčiųjų žeme ir nekilnojamuoju turtu.

Juos, matyt, sužavėjo Džeimsas Bondas, fil­me „Casino Royale“ lošęs pokerį Juod­kal­ni­­jos kazino. Tiesa, ši scena filmuota Čekijoje, ta­čiau per daug nuo realybės nesiskiria. Juod­kalnijoje vis dar galima pasinaudoti mokesčių rojaus pranašumais, gauti nelegalių pre­kių, o gal tiesiog švaistyti milijonus prabanga tviskančiuose pakrančių kurortuose.