75-erių metų aktoriaus Juozo Budraičio gyvenime vis dar gausu kino, teatro ir fotografijos. Ypač pastarosios, mat šiai aistrai aktorius šiuo metu skiria kaip niekad daug laiko. Kinas, teatras ir fotografija – trys esminiai dalykai, apie kuriuos kalbėjomės su aktoriumi.
Aurimas Minsevičius, menufaktura.lt
- Buvote jaunas teisininkas, ir staiga – filmavimo aikštelė, teatro scena… Niekada nesigailėjote šio kiek altruistiško žingsnio į kiek mažiau saugią zoną?
- Žmogus visada abejoja ir grįžta prie kažkada kilusių pamąstymų. Kartais gailisi tam tikrų dalykų. Įsitikinau, jog nėra prasmės aiškintis praeities, nusivylimų. Reikia atrasti pasitenkinimą tame, ką turi. Dabar jau nebegalvoju, jog galėjau turėti stabilesnį gyvenimą, mažiau lakstymų bei draskymosi. Yra kaip yra. Ir tikrai negaliu sakyti, jog esu nusiminęs. Man atrodo, jog taip turėjo būti.
Man iki šiol repeticijų procesas asocijuojasi su nejaukumu, kartais tampančiu tikra kančia.
Žinoma, žmogus niekada abejingai nepasiduoda tai tėkmei. Jis vis bando kažką koreguoti, kažką pagerinti, ieško būdų kaip nuveikti dar kažką, nes kiekvienas veiksmas skatina naują fantaziją. Vis mėginu iš tos fantazijos ištraukti ką nors įdomaus ir naudingo, kitaip sakant – teigiamai erzinančio. Taip ir gyvenu.
- Jūsų gyvenime – ir kinas, ir teatras…
- Kine – paprasčiau. Jis nereikalauja pasiruošimo sistemos, aktorinės mokyklos. Man kinas visą laiką atrodė kaip gyvenimo dalis. Tai mano kasdienybė, tik pritraukta prie tam tikro laiko bei siužeto. Kuo turtingiau gyveni, tuo daugiau gali pasakyti – išraiška, intonacija, žvilgsniu.
Teatre turi praeiti tam tikrą mokyklą, suteikiančią aktoriams teisę vadintis aktoriais. Beje, aš tokios teisės neturiu. Aktoriai išmoksta atsipalaiduoti, todėl jiems paprasčiau. Man iki šiol repeticijų procesas asocijuojasi su nejaukumu, kartais tampančiu tikra kančia. Niekaip negalėdavau atsipalaiduoti, tiek repetuodamas su Jonu Vaitkumi, tiek su Eimuntu Nekrošiumi, tiek su Oskaru Koršunovu.
Kamera viską tiesiog fiksuoja. Jeigu žmogus gilinasi į save, gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, tai atsispindi ir jo veide.
Filmavimo aikštelėje to nebuvo. Čia tekdavo aiškintis kas per žmogus, užrašytas popieriaus lape esančiame scenarijuje. Ieškodavau asmeninio sąlyčio su vaidmeniu. Kine būtų kvaila kažką vaidinti, juolab kai nemoki to daryti. Kamera viską tiesiog fiksuoja. Jeigu žmogus gilinasi į save, gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, tai atsispindi ir jo veide.
- Ar šiandien stovėdamas prieš kameras ar lipdamas į sceną dar jaučiate tą malonų jaudulį?
- Niekada nepavyksta atsipalaiduoti nuo įtampos. Net jeigu vaidinu nedidelį vaidmenį, savaitę prieš tai gyvenu itin neramiai. Negaliu užsiimti jokia veikla, vis sakau sau: „Vėliau, kai suvaidinsiu spektaklį“.
„Paskutinė Krepo juosta“ reikalauja ypač daug susikaupimo. Ima nerimas. Nemanau, jog tikri teatro aktoriai į tai žvelgia šaltai – jie turbūt taip pat nervinasi. Vargu ar galima prie to priprasti.
Tenka maksimaliai susikoncentruoti, staigiai įšokti į tai ir išreikšti, ką esi sumanęs.
Filmuojantis taip pat tenka patirti įtampą, kadangi norisi nupiešti dabartinio savo gyvenimo kreivę, išlaikyti tam tikrus niuansus. Žinoma, ne visada pavyksta. Filmavimo aikštelėje susikaupimas milžiniškas, tačiau tik trumpą laiką. Tenka maksimaliai susikoncentruoti, staigiai įšokti į tai ir išreikšti, ką esi sumanęs. Įtampa be galo didelė, ypač jeigu sceną lydi sunkus fizinis veiksmas ar nepalankios sąlygos.
Kaip tik dabar artėja filmavimas Ukrainoje, todėl man jau darosi neramu.
- Bet turbūt toks jaudulys taip pat turi tam tikro žavesio, be kurio būtų neįdomu?
- Būtent tai ir traukia.
- Kas Jus šiandien gyvenime varo pirmyn?
- Jau nesistengiu žengti pirmyn – tiesiog pasiduodu dienos eigai, pasitelkdamas savo fantazijas. Jos dažniausiai atsiranda naktį. Prabundu ir pradedu fantazuoti. Ar tai veda pirmyn? Nežinau. Man atrodo, jog dabar tiesiog trypčioju vietoje. Tų vaikymųsi vis mažėja. Menksta ir norai. Aišku, galva daug ko nori, tačiau ji turi vieną priešą – kūną. Tenka su juo derinti visus norus ir fantazijas.
- Ko šiandien Jūsų gyvenime daugiausia – kino, teatro ar fotografijos?
- Turbūt fotografijos. Ji persekiojo mane visą gyvenimą, tačiau niekada tuo neužsiėmiau taip aktyviai, kaip dabar. Anksčiau labiau rūpėjo kiti dalykai. Fotografija atrodė kaip prasimanymas, kartais atimantis šiek tiek laiko. Dažniausiai tai būdavo darbo kine proceso dalis – filmavimo aikštelėje fotografuodavau kolegas. Dabar, kai gyvenu sėslesnį gyvenimą, atrandu vis daugiau laiko pačiupinėti fotoaparatus.
Nuo pat jaunystės mane traukė prie įvairių mechanizmų. Juk turbūt visi esame vaikystėje išardę laikrodį.
Man patinka mechanika. Tiesiog džiaugiuosi rankose turėdamas geležies gabalą, kurį galiu knibinėti. Nuo pat jaunystės mane traukė prie įvairių mechanizmų. Juk turbūt visi esame vaikystėje išardę laikrodį. Aišku, ne visiems pavykdavo jį surinkti – kartais likdavo detalių. Galiu pasigirti, jog gyvenime esu išardęs nemažai mechanizmų ir pamenu nemažai sėkmingų atvejų, kuomet pavykdavo šį tą sukonstruoti.
Dabar fotoaparatai tapo turbūt didžiausiu mano malonumu. Tie mėginimai išspausti iš jų viską, ką tik įmanoma ir kuo geriau, kuo įdomiau. Visų pirma, tai įdomu man pačiam, tačiau kartais vieną kitą nuotrauką kam nors parodau, kas nors susidomi, gerai atsiliepia apie jas. Tai šiek tiek paskatina.
Mėgstu fotografuoti žmones, tačiau nedrįstu lįsti arti jų. Fotografuojant filmavimo aikštelėje būdavo paprasčiau – tiesiog eini pro šalį ir fiksuoji. Gatvėje reikia kažkaip prieiti prie žmogaus – už nukreiptą objektyvą gali ir į nosį gauti. Būna, pamatai įdomų siužetą, norisi nufotografuoti, bet…
- Kaip jaučiatės vaidindamas „Paskutinę Krepo juostą“ tokiose šalyse, kaip Kroatija, Gruzija, Ukraina, Ispanija? Gastrolėse tenka pasitelkti spektaklio tekstą verčiančius titrus. Ar tai nesukuria papildomos sienos tarp Jūsų ir publikos?
- Nemanau, jog tai problema. Tai yra mano paties kaip žmogaus egzistencija, tik kiek prisidengus Krepo paveikslu, ir man visiškai nesvarbu, kur aš tai darau – prie Žemaitės paminklo ar Kroatijoje. Tik mane nustebino audringa publikos reakcija tiek Rijekoje, tiek Tbilisyje, tiek Žironoje. Įdomu, kaip publika reaguos Italijoje.
- „Paskutinėje Krepo juostoje“ – tik aktorius ir žiūrovai. Nėra nei įspūdingų dekoracijų, nei užgožiančios muzikos, galiausiai – kulisų, už kurių galima pasislėpti. Tad kas čia taip traukia žiūrovus?
- Tikrai nežinau. Kartais netgi stebiuosi tuo. Matyt, publika žino kur eina ir nesitiki patekti į pramogą. Kartais norisi, jog žiūrovai įsijungtų, vieni kitiems sakydami: „Gerai, dabar tavo eilė atsukti savo praeitį kaip tą juostą“.
Man pačiam kūrybinis periodas buvo ypač svarbus. Jo metu tarsi atlikau išpažintį, išspjaudamas iš savęs visas bjaurastis. Nesinori, jog spektaklis taptų nuobodus, kaip kasdienis ėjimas į vis tą pačią parduotuvę, kurioje pirksi tą pačią duoną ir tą patį kefyrą. Todėl negalima „Paskutinės Krepo juostos“ vaidinti dažnai.
Pamenu, kartą man nukritus nuo kėdės Oskaras, pamanęs, jog rimtai susižeidžiau, jau norėjo stabdyti spektaklį.
Būna įdomu vaidinti, kuomet nežinau kas tą vakarą man nutiks. Pamenu, kartą man nukritus nuo kėdės Oskaras, pamanęs, jog rimtai susižeidžiau, jau norėjo stabdyti spektaklį. Pajutęs, jog kėdė svyra, pats sau pasakiau: „Griūk“. Tai buvo įdomu tik iki tol, kol pradėjau galvoti, jog spektaklio metu turiu nugriūti nuo kėdės. Dingus netikėtumui atsiranda mechanika, todėl tenka išdrįsti retkarčiais suardyti tą nusistovėjusią schemą. Nesinori, jog vieninteliu netikėtumu liktų klausimas - šiandien magnetofono juosta suksis ar nesisuks?
- Kaip atrasti tokį netikėtumą?
Nežinau. Tik žinau, jog gegužės 4 d. žygiuosiu Basanavičiaus gatve žemyn, tada – Trakų gatve, pasuksiu į dešinę ir tada eisiu iki Ašmenos gatvės 8-ojo. O kaip bus toliau – nežinau. Aišku, atėjęs prisiminsiu visą spektaklio eigą. Nors būtų geriau, jeigu kažką užmirščiau – tada tektų netikėtai iš to kapstytis.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 2 d.
Loading ...