K.Girnius

Apie norus griauti Vyriausybę – 3 klausimai Kęstučiui Girniui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui.

Aušra Lėka

– Konservatoriai surinko parašus žemės ūkio ministrės „darbietės“ Virginijos Baltraitienės interpeliacijai, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas raginimų trauktis sulaukė ne tik iš opozicijos, iš Prezidentės, bet net ir iš savo partijos kolegų socialdemokratų, kultūros ministrą Šarūną Birutį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino nedeklaravus interesų, tad konservatoriai jį taip pat ragina trauktis. Pagrindo tokiems siūlymams yra, tačiau kaip derėtų elgtis, jei iki rinkimų – mažiau nei mėnuo?

– Įsivaizduokite, Seimas nubalsuoja pašalinti kurį nors ministrą. Kol kelias savaites ieškoma tinkamo kandidato, Prezidentė jį patvirtina, rinkimai jau ir įvykę, išrinktas naujas Seimas, formuojama nauja Vyriausybė.

Korupcija – rimtas reikalas, bet likus mėnesiui iki rinkimų rengti interpeliacijas yra politinis žaidimas. Rinkėjai tars savo žodį spalio 9 d. ir tada pamatysime, kokia bus kita Vyriausybė. O dabar pašalinti ministrą, kai jam liko dirbti vos keli mėnesiai iki naujos Vyriausybės patvirtinimo, būtų nesusipratimas. Kai kurioms partijoms naudinga parodyti, kad oponentams kyla įtarimų dėl korupcijos, taip jos susirenka taškelių, bet tikrai nereikia kelti interpeliacijų. Politiškai tai yra kai kam naudinga, bet nėra politiškai rimta.

O J.Oleko vietoje neskubėčiau trauktis, nes turi būti aiškiai įrodyta, kad jis buvo atsakingas už neskaidrius pirkimus. JAV, Pentagone, taip pat išaiškinama, kad perkami kavinukai už 7,5 tūkst. dolerių, ir kitų panašių skandalų. Toks išlaidavimas smerkiamas, stengiamasis suvaržyti taisykles, bet po kiekvieno pažeidimo nelaukiama, kad gynybos ministras tiesiogiai prisiimtų už tai atsakomybę, išskyrus tuos atvejus, jei labai aiškūs įrodymai apie jo asmeninę atsakomybę.

– Vieno kito ministro pasitraukimas dar nesukeltų Vyriausybės griūties – po rinkimų Prezidentės iš naujo patvirtintoje Vyriausybėje tebedirbtų daugiau kaip pusė jos narių. Bet kas yra liberalų ir konservatorių raginimai premjerui Algirdui Butkevičiui pasitikrinti pasitikėjimą Seime, t.y. pasitikrinti, ar visa Vyriausybė gali toliau dirbti? Tik rinkimų šou?

– Pradėti tokį žaidimą, kai kadencija jau beveik baigėsi ir bus kuriama nauja Vyriausybė, puikiai žinant, kad valdančioji koalicija tokiu atveju balsuotų vieningai ir opozicijos siūlymai būtų atmesti, – tik rinkimų šou.

Būtų optimalu nurimti ir susitelkti į normalius darbus, pavyzdžiui, Darbo kodekso priėmimą, arba visą dėmesį skirti rinkimams. Man atrodo, kad dabar Seimas turėtų ne posėdžiauti, o padaryti pertrauką ir susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, kad būtų kuo daugiau susitinkama su rinkėjais ir kuo daugiau išaiškinama, ką konkrečiai kiekviena partija ketina daryti naują kadenciją.

– Ar, jūsų vertinimu, teisinga kritika specialiosioms tarnyboms, teisėsaugai, kad jos lyg ir daro poveikį politiniams procesams: politinės korupcijos skandalai padažnėja prieš rinkimus, tačiau jų tyrimo procesai užtrunka, kartais subliūkšta?

– Yra neigiamų dalykų, o teisminio tyrimo procesai Lietuvoje apskritai vyksta lėtai. Žinoma, viena, kai skandalas išaiškėja būtent laikotarpiu prieš rinkimus: jei Eligijus Masiulis gavo tuos pinigus būtent tą dieną, kaip teigiama, teisėsauga imasi veiksmų tada, kada tai turi daryti. Bet kiek kartų buvo, kad iškeliama byla, labai plačiai ir garsiai išreklamuojama, o paskui viskas baigiasi šnipštu, kaip 2004 m., kai Vyteniui Andriukaičiui, Arvydui Vidžiūnui buvo keliami įtarimai, jie turėjo pasitraukti iš politikos, o paskui paaiškėjo, kad nieko ten nebuvo. Jei yra pagrindo – tikrų duomenų, rimtų įtarimų, teisėsauga turi imtis tokių veiksmų. Bet jei duomenys ne itin aiškūs, nieko baisaus nebūtų, jei palauktų porą mėnesių ir iškeltų tokį klausimą po rinkimų. Bet gali būti, kad šiuo metu labai norima įtikti Prezidentei, kuri dabar labai kovoja su korupcija, ypač valdančiosios daugumos atžvilgiu.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

BFL nuotr.

2 proc. BVP gynybai dar nereiškia, kad Lietuvos gynyba taps nepriekaištinga. Kita vertus, kažkada sidabrines, o dabar auksines šakutes kariuomenės virtuvėje galėsime pakeisti platininėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Lietuvos kariuomenė prieš kelias dienas sudėliojo ir į socialinį tinklą „Facebook“ įkėlė svarbią ir reikšmingą chronologiją. Ne, ne karinių apmokymų, įsigytos technikos ar naujų tarptautinių susitarimų. Laiko juostoje buvo išdėliotos… šakutės: kada susiruošta pirkti virtuvės įran­kius ir už kiek. Kada gautas pasiūlymas ir koks. Kada šakutės nusipirktos ir kiek sumokėta. Chronologijoje didžiosiomis raidėmis surašyta, kiek kartų nuo 2014 m. Lietuvos kariuomenė inicijavo patikrinimus dėl virtuvės įrangos pirkimo sutarties ir kiek kartų nieko nepešė, kol galiausiai pagal 174 tūkst. eurų vertės sutartį su tiekėja bendrove „Nota bene“ įsigyta pirmoji įrankių partija už 4 tūkst. eurų.

Toje laiko juostoje nematyti Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų, kad įvairių virtuvės įrankių iš bendrovės „Nota bene“ kariuomenė nusipirko aštuonis kartus brangiau nei rinkoje. 2014-aisiais kariuomenė pjaustymo lentelę įsigijo už 180 eurų, kai identiška lentelė parduotuvėje tuo metu kainavo 28 eurus, duonriekį peilį – už 142 eurus, jo kaina parduotuvėje – 13 eurų. Kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184, kiaurasamtis – už 70, galąstuvas – už 103, peilis mėsai kapoti – už 250 eurų. Sietelis įsigytas už 161 eurą, skirtingų dydžių samteliai – už 243 ir 258 eurus.

Be to, chronologija pateikiama tik nuo 2014 m., nors šakutėmis vandenį sudrumstusi Viešųjų pirkimų tarnyba sisteminių pažeidimų nustatė viso pastarojo dešimtmečio viešuosiuose krašto apsaugos sistemos pirkimuose.

Be to, virtuviniai Krašto apsaugos ministerijos (KAM) nuotykiai prasidėjo gerokai seniau – prieš daugiau nei dešimtmetį. Dar 2002 m. KAM iš tos pačios bendrovės „Nota bene“ įsigijo labai įdomų pirkinį: konkurso būdu už 7,5 mln. litų buvo nupirktos 35 vokiškos lauko virtuvės.

Nors suabejota ne tik pirkinio kokybe, bet ir apskritai reikalingumu, KAM atstovai savo pasirinkimą gyrė išsijuosę, tikindami, kad šias virtuves tai jau tikrai naudos, nors kai kurios senosios lauko virtuvės buvo panaudotos vos po vieną kartą.

„Lauko virtuvėse sumontuota moderni įranga – dvi dyzeliniu kuru kaitinamos orkaitės, skrudintuvas, vandens valymo sistema. „Lauko sąlygomis kareiviai valgo geresnį maistą nei kariuomenės virtuvėje, nes vokiškose lauko virtuvėse maistas ruošiamas ant garų“, – prieš 14 metų „Kauno dienos“ žurnalistui aiškino tuometis Logistikos kuopos autotechnikas Žydrūnas Ramanauskas.

Kaip matome, per tiek laiko nesikeičia nei užsakovas, nei tiekėjas, nei komentarai – keičiasi tik užsakymai.

BFL nuotr.

Ar KAM „pavežtų“ 2 proc. BVP gynybai?

Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, viešųjų pirkimų kontrolės sistema KAM yra klampi, pasenusi. Pavyzdžiui, krašto apsaugos sistemos viešuosius pirkimus vykdo itin daug organizacijų – 65, o penkiolikos žmonių etatų Įsigijimų departamentas KAM, „matyt, nevaldo nei finansų, nei turimų įsigijimų“.

Nors Lietuvos kariuomenė turėtų rūpintis kitais reikalais, auksinių šakučių istorija pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje buvo labiau aptarinėjama negu partijų susitarimas gynybai skirti 2 proc. BVP ar ką tik sudarytas istorinis sandoris su Vo­kietijos gamintojais dėl kovos mašinų „Boxer“ už beveik pusę milijardo eurų.

Šakutės nurungė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pareiškimą, kad ir 2 proc. – dar ne riba, ir premjero Algirdo Butkevičiaus pažadus, jog kitąmet gynybai bus skirta papildomai 150 mln. eurų. Ne tik nurungė, bet ir tapo priežastimi kelti klausimą, kur bus išleisti papildomi gynybai skirti pinigai – gal vėl šakutėms?

Į šakučių reikalus įsitraukė ir politikai, ir analitikai, ir „į atsargą išėję“ ekspertai (taip „Veidui“ pareiškė gynybos ekspertas Aleksandras Matonis, tikindamas, kad jau mėnesį jis, kaip analitikas, yra nusišalinęs nuo bet kokių karinių reikalų ir apie juos daugiau niekam nieko nebesakys). Savo mintis pradėjęs reikšti tik raštu feisbuko socialinėje paskyroje, pavadintoje „Lietuvos gynybos blogeris“, A.Matonis įsigijimų procedūras vadina marazmu ir dėl šios istorijos netiesiogiai, bet labai aiškiai kritikuoja ministrą J.Oleką, tuo pat metu reikšdamas palaikymą kariuomenės vadui.

„Ministre, jei neradote reikalo pasitraukti iš posto per pastaruosius ketverius metus, kai buvote rimtai įklimpę į neskaidrių ryšių su privačiomis struktūromis, darančiomis įtaką krašto apsaugai, liūną, tikrai nereikia to daryti likusį iki rinkimų mėnesį. Nes dar Kazlų Rūdos ir Sūduvos gyventojai tikrai patikės, kad tai kariuomenės vadas kaltas dėl neskaidrių įsigijimų. Man žymiai svarbiau tai, kad Valstybės vadovė tikrai neras menkiausios priežasties jus vėl skirti ministru po rinkimų, net jei LSDP pasiektų įtikinamą pergalę. Ir kaip čia neiškelsi nykščio aukštyn?“ – rašo „Lietuvos gynybos blogeris“ A.Matonis.

O kitame įraše, reaguodamas į kariuomenės vado pareiškimus apie galimą atsistatydinimą, kreipiasi į jį patį: „Vade, nedarykite klaidos ir leiskite parlamentinėms priežiūros institucijoms bei garbingajai žiniasklaidai prisikapstyti prie tikrosios „šakučių istorijos“ esmės – KAM viešųjų pirkimų sistemos.“

Kad KAM viešųjų pirkimų sistema yra supuvusi, kalba ir Prezidentūra, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Valstybės kontrolė. Pastaroji dar kovo mėnesį buvo informavusi krašto apsaugos ministrą apie „nepakankamą pasirengimą įsisavinti didėjantį finansavimą“.

Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys žada, kad šį rudenį Valstybės kontrolė pateiks ataskaitą, kaip Krašto apsaugos ministerija naudoja savanoriams skirtas valstybės lėšas.

Tokių klausimų – begalė. Pavyzdžiui, rugpjūtį paskelbta apie naują pirkimą – lėktuvo nuomos paslaugos. Lėktuvas, kurį tektų valdyti ir prižiūrėti Karinėms oro pajėgoms, skirtas valstybinių delegacijų skraidinimui į užsienį ir donorų organų gabenimui. Sprendžiant iš projekto dokumentacijos ir techninių reikalavimų, ketinama nuomotis verslo klasės transatlantiniams skrydžiams pritaikytą reaktyvinį 19 vietų (iš jų dvi – didesnio komforto) lėktuvą.

Valdžios atstovus daugelyje šalių iš tiesų skraidina karinės oro pajėgos. Bet kad šios pajėgos skraidintų donorų organus (ir ne tik tarp miestų, bet ir tarp skirtingų žemynų), nėra tekę girdėti net karybos ekspertams.

Visame šiame fone šiaip jau visuotinai sveikinamas, nors ir eilinis, partijų susitarimas po rinkimų siekti, kad šalies gynybai būtų skirti 2 proc. BVP, gali atrodyti kaip susitarimas išmesti pinigus į klampią KAM viešųjų pirkimų balą, o ne šalies gynybos efektyvinimas. Nebent susiimsime ir, kaip sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ištaisysime sistemines klaidas, kurios, kaip ir KAM atsipalaidavimas, didėjant gynybos finansavimui ryškėja vis labiau.

Abstraktūs pažadai

Iki 2004-ųjų, kai Lietuva tik rengėsi stoti į NATO, požiūris į krašto gynybą buvo kur kas rimtesnis nei vėlesniais metais. Antai 2003–2004 m. Lietuva gynybai skyrė 1,36 proc., o kai tik įstojome į NATO, kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Tai aiškinta valstybės nepritekliais, o ypač dažnai toks pasiteisinimas buvo minimas vadinamuoju kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų. Tačiau tuo metu, kai Lietuvos krašto apsauga buvo visiškai prastai finansuojama, estai pasiekė net 2 proc., latviai ir lenkai gynybos finansavimą didino. Dabar sukruto ir Lietuva.

NATO duomenimis, šiemet Lietuva pirmą kartą pateko į geriausiai gynybą finansuojančių Aljanso šalių dešimtuką, o kitų metų biudžeto projekte išlaidos gynybai sudarys 1,79 proc. BVP ir sieks 725 mln. eurų. Tai reiškia, kad finansavimas gynybai kitais metais didės apie 150 mln. eurų.

Tačiau ar 2018 m. gynybos finansavimas pasieks 2 proc., kaip žada dabartinė Vyriausybė ir į rinkimus einančios partijos, sunku pasakyti. Kaip kažkada yra pasakiusi Prezidentė, vyriausioji gynybos pajėgų vadė, kol 2 proc. „niekur neįrašyti“, tol jie nėra joks įsipareigojimas.

Apie šį skaičiuką kalbėjome dar 2004-aisiais, bet 2012 m. partijos pasirašė gynybos susitarimą… 2016 m. pasiekti 1 proc. 2013–2014 m. net ir nuo šio pasižadėjimo buvome pradėję atsilikti.

Jei vis dėlto 2018-aisiais pasieksime 2 proc. BVP gynybos biudžetą, ne mažiau svarbus klausimas, kaip ir kam šie pinigai bus leidžiami: virtuviniams įrankiams iš platinos ar kariuomenės aprūpinimui išties reikalingomis priemonėmis.

Viena, ką tikrai žada KAM, – išlaidų pasiskirstymo pokyčiai. Mūsų krašto apsaugos sistemoje šiuo metu net 50 proc. lėšų išleidžiama personalo išlaikymui, o įsigijimams, karinei technikai – 21,5 proc. visų krašto apsaugai skirtų asignavimų. Tiesa, formalius NATO reikalavimus Lietuva atitinka (pagal NATO reikalavimus personalo išlaikymo išlaidos turėtų būti ne didesnės kaip 50 proc., o pagrindinių įsigijimų ir ginkluotės išlaidos – ne mažesnės kaip 20 proc. visų krašto apsaugai skiriamų asignavimų), tačiau tobulėti tikrai yra kur. Ministras žada, kad krašto apsaugai skyrus 2 proc. BVP išlaidos personalui išlaikyti sumažėtų iki 40 proc., nes padidėtų išlaidos pagrindiniams įsigijimams ir ginkluotei – jos sudarytų apie 30 proc.

Na, o kaip atrodys didėsianti įsigijimų dalis, priklausys nuo viešųjų pirkimų „marazmo“ lygio.

Paklaustas, kam būtų skiriami papildomi pinigai, ministras J.Olekas „Veidui“ gana aptakiai paaiškino, kad lėšų trūksta įvairioms sritims, o prioritetas bent šiuo metu teikiamas karių aprūpinimui modernia ginkluote, ekipuote ir apranga, kurios sustiprins individualų saugumą: „Taip pat bus siekiama įgyvendinti vykdomus kariuomenės modernizacijos projektus, orientuotus į kariuomenės kovinės galios didinimą. Tai pėstininkų kovos mašinų, netiesioginės ugnies paramos sistemų (savaeigių haubicų) įsigijimas, oro gynybos sistemų modernizavimas, prieštankinės ginkluotės, ryšio įrangos, transporto priemonių įsigijimas, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS įsigijimas kariuomenės kovinio rengimo sąlygoms gerinti. Lėšų būtų skirta Pabradės ir Gaižiūnų poligonų teritorijų plėtrai, tinkamų sąlygų sukūrimui atvykstantiems sąjungininkams – sandėliavimo, apgyvendinimo ir karinio rengimo infrastruktūrai, Karinių oro pajėgų aviacijos bazės infrastruktūrai, kibernetinio saugumo užtikrinimui.“

Ar tai detalus, ar abstraktus atsakymas? Pri­klau­so, žinoma, nuo požiūrio.

Daugelyje NATO šalių susitarimas pasiekti tam tikrą procentą gynybos finansavimui skamba šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Tarkime, Belgijoje iki mažiausių smulkmenų buvo detalizuota, ką partijos sutaria už tuos 2 proc. įsigyti krašto apsaugai – nurodyti konkretūs įsigijimai, terminai, netgi sumos. Tas pats Danijoje, Nyderlanduose. Lietuvos partijų susitarime tik lakoniškai minima prieštankinė ginkluotė, pėstininkų kovinės mašinos, rezervo rengimas.

O štai kaip skamba savaitgalį Lenkijos vyriausybės kitiems metams patvirtintas preliminarus gynybos biudžetas, peržengsiantis 2 proc. BVP slenkstį, o tiksliau – sieksiantis 2,01 proc. BVP.

Numatytos išlaidos – 37,35 mlrd. zlotų (tai maždaug 9,33 mlrd. eurų). Iš jų 9,5 mlrd. zlotų (maždaug 2,4 mlrd. eurų) bus skirta įsigijimams, iš šios sumos 7,06 mlrd. zlotų (1,77 mlrd. eurų) – Lenkijos ginkluotųjų pajėgų technologinio modernizavimo programai. Prioritetai – „Narew“ ir „Wisla“ oro ir priešraketinės gynybos sistemos, kibernetinė gynyba, laivynas, šarvuota technika, teritorinė gynyba. Trumpai, aiškiai ir konkrečiai.

Į Lenkiją, seniai sugebėjusią rasti biudžete 2 proc. BVP gynybai (ir didžiąją dalį reikalingos įrangos pasigaminančią, o ne importuojančią), lygiuotis norėtų daugelis NATO šalių, nes tik kelios gynybai skiria tiek, kiek yra įsipareigojusios.

Nors pagal sutartis organizacijos narės yra įsipareigojusios kasmet ne mažiau kaip 2 proc. savo BVP išleisti gynybos reikmėms, vos penkios šalys – JAV, Graikija, Jungtinė Karalystė, Estija ir Lenkija šį reikalavimą tenkina.

Žinoma, kiekviena irgi savaip. Antai Graikija pernai net buvo paraginta… mažinti išlaidas gynybai. Mat šios šalies gynybos finansavimas toks neefektyvus ir neskaidrus, kad bado akis net Tarptautiniam valiutos fondui.

Tikėkimės, su šia šalimi nebūsime lyginami, nors pastarųjų savaičių virtuviniai užkulisiai verčia pagalvoti ir apie tokią riziką.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Ar pritariate Europos Komisijos iniciatyvai griežtinti ginklų įsigijimą – uždrausti gyventojams įsigyti pusiau automatinius ginklus?

BFL

Juozas Olekas

Krašto apsaugos ministras

Esant tokiam terorizmo mastui, ginklų laikymo sugriežtinimas užkirstų bent dalį kelio, apsunkintų pusiau automatinių ginklų įsigijimą ir keliamą grėsmę juos panaudoti teroristiniais tikslais.

Lietuvos gynybai kariškiai naudoja automatinius, kovinius ginklus ir šita iniciatyva karių ginklų neliečia. Valstybės gynimui skirti ginklai turėtų būti saugomi ginklinėse ir esant reikalui kariams išduoti – ar tai būtų profesionalus karys, ar karys savanoris, ar kovinis šaulys.

Lietuva dabar modernizuoja, įsigyja ginkluotės ir valstybė pasirūpins, kad kiekvienam pakviestam rezervo kariui ginklas būtų saugomas ir esant reikalui išduodamas.

Parengta pagal portale Delfi.lt publikuotą pranešimą.

NE

Atsargos plk. ltn.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Šaulių sąjungos vadovas

Akivaizdu, Europos Komisijos (EK) pasiūlymas neatitinka mūsų regiono politikos. Šios iniciatyvos priemonės dar nėra aiškios, bet kyla grėsmė, kad iš piliečių planuojama surinkti net savigynos ginklus. Lietuvoje juk kalbame apie valstybės gynybos potencialo didinimą, Šaulių sąjungos reikšmę. Yra registruotas įstatymo projektas, kuris šauliams leistų įsigyti ir laikyti pusiau automatinius ginklus. Todėl mes pasisakome prieš EK siūlymą, tokios rezoliucijos nepalaikyti raginame ir Lietuvos parlamentarus.

Kalbant apie gyventojų saugumą, reikia pasakyti, kad beveik nėra nusikaltimų, kurių įrankis būtų legaliai laikomas ginklas. Statistika rodo, kad tokie atvejai yra nebent retos išimtys. Pagrindinis nusikaltimų įrankis – nelegalūs, neteisėtai laikomi ginklai. Žmonės, kurie laiko ginklą teisėtai, ne tik nekelia grėsmės saugumui, bet netgi jį didina.

Galima priminti atvejį Izraelyje, kai apsvaigęs pilietis iššoko iš automobilio ir mačete ėmė kapoti praeivius. Kitas pilietis, turėjęs ginklą, jį sustabdė. Sąmoningas žmogus, turintis ginklą, stiprina šalies ir visuomenės saugumą, o ne jį menkina.

Mums artimoje valstybėje Estijoje namie laikomi ir automatiniai ginklai. Estija yra viena iš valstybių, kurios gyventojai gali turėti ne tik savigynai skirtą, bet ir automatinį, karinį ginklą. Ar Estijoje nesaugu, o nusikalstamumas didesnis nei Lietuvoje?

Kalbant apie mūsų patirtį, Šaulių sąjunga dalyvauja svarstant galimybę Ginklų kontrolės įstatyme šauliams įteisinti B ir C kategorijos, vienašūvius arba pusiau automatinius ginklus. Pasisakome už tai, kad juos būtų galima naudoti šaulio tarnybai, o ne apeiti įstatymus ir juos turėti neva sportui, kaip dabar. Tokių ginklų Lietuvoje yra labai daug, o jų laikymas grindžiamas sportiniais ar medžioklės tikslais. Taigi, siūlome priartinti teisinę bazę prie gyvenimo ir leisti pusiau automatinį ginklą turėti šaulio tarnybai. Žinoma, atitinkant visas sąlygas, kurios šiandien taikomos piliečiui.

BFL

Gynyba. Kitąmet šešiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, JAV dislokuos apie 250 tankų ir kitos karinės technikos. Apie šio sprendimo reikšmę ir kitas šalies gynybos aktualijas kalbamės su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.

VEIDAS: Kokią įtaką mūsų saugumui turės sprendimas šešiose Rytų Europos valstybėse dislokuoti JAV karinę techniką? Kodėl būtent dabar?

J.O.: Tai labai svarbus sprendimas, kuris didina mūsų saugumą: Lietuvoje yra mūsų sąjungininkų karinė technika, galinti padėti didinti mūsų apginamumą ir priešo, kuris galėtų žengti per mūsų teritoriją, atgrasymą. Turime karių, technikos, atsiranda ir ekonomiškumo aspektas, nes keičiantis kariams technikos nereikia išvežti. O dabar turbūt todėl, kad po Gruzijos Rusijos agresija tęsiasi Ukrainoje, praėjusių metų pabaigoje Velse buvo priimti NATO sprendimai, kuriais buvo numatyti ir štabai, ir greitojo reagavimo pajėgos, ir išankstinis ginkluotės dislokavimas.

Amerikiečiai – mūsų strateginiai partneriai, kurių prezidentai ne kartą yra pakartoję, kad Lietuvos priešas yra ir Amerikos priešas, kad Amerikos įsipareigojimai ginti sąjungininkus ir Lietuvą yra galiojantys. Toks jų sprendimas labai natūralus.

VEIDAS: Jeigu konkrečiau, galbūt jau žinoma, kokia tai technika ir kiek jos bus?

J.O.: Šiandien paskelbta, kad tai JAV pėstininkų brigados technika. Faktai yra aiškūs – tai ir tankai, ir pėstininkų kovos mašinos, ir artilerija, ir kt. Kaip dabar žinoma, ji bus dislokuota šešiose valstybėse, matyt, kažkaip proporcingai ją padalijant. Bet tai nebus kažkoks statinis dalykas, kad ji bus tiktai čia, – vykstant didesniems mokymams ši technika galėtų iš artimiausių, o gal ir iš tolimesnių valstybių atvykti, atliekant tam tikrą perdislokavimo manevrą. Mes esame matę dabar dislokuotų JAV kuopų technikos perdislokavimą, kaip jie keitėsi, kaip važiavo per visą Europą, pasitikrindami, kaip kirsti sienas, kaip ta technika gali judėti, ir panašius dalykus. Bendras technikos kiekis yra žinomas, o konkrečiai skirtingu laiku jis gali būti kintamas.

VEIDAS: O grėsmės prieš Lietuvą atveju ar ši technika būtų reikšminga mūsų gynybai?

J.O.: Manau, kad ji atitinka šios dienos situaciją. Kalbame ne tik apie amerikiečių, NATO ginkluotę – Lietuva ir pati skiria papildomą dėmesį, realiai sugrįžta prie mūsų gynybos sistemos finansavimo, nes 2009–2012 m. gynybai skiriamos lėšos buvo sumažintos beveik trečdaliu ir viskas buvo daroma priešingai. Manau, kad nacionalinis dėmesys ir finansavimas, geresnis mūsų darinių užpildymas, plius sąjungininkų išankstinis buvimas čia ir šios ginkluotės dislokavimas sudaro papildomas mūsų apginamumo garantijas. Be abejo, tai nėra tos garantijos, kurios galėtų mus apginti nuo masyvaus puolimo, bet tam yra kiti dalykai – greitojo reagavimo pajėgos, galimybė perdislokuoti karius ir techniką iš kitų NATO šalių. Iš tikrųjų tos galios stabdyti bet kurį priešą su bet kokiais kėslais yra pakankamai.

VEIDAS: Rusija skelbia informaciją apie „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Ką Lietuva galėtų padaryti, kad sumažintų šią grėsmę?

J.O.: Mes reaguojame, o Rusija bando apsukti ienas atgal ir sakyti, kad arklys eina paskui vežimą, o ne į priekį. Mes, NATO, su Rusija kalbėjomės per NATO ir Rusijos tarybą, bandėme pritraukti prie partnerystės sprendžiant Rytų valstybių – Afganistano ir kitų karštųjų taškų problemas. Bent iš NATO pusės visada buvo nuoširdus partnerystės siekis.

Kai ketverius penkerius metus mūsų krašto apsaugos finansavimas ėjo žemyn, Rusija tuo metu didino finansavimą, vykdė kariuomenės modernizavimo programą ir kilo milžiniškais žingsniais į priekį. Buvę kolegos to nematė ir priiminėjo kitokius sprendimus, bet dabar, ypač po Ukrainos įvykių, prie mūsų prisijungė ir daugelis, galima sakyti – beveik visi ES ir NATO sąjungininkai. Ir bandome adekvačiai, labai saikingais žingsniai atsakyti Rusijai, nes matome, kad nieko nedarymas ją provokuoja. Juk Gruzijoje ir Ukrainoje nebuvo nei NATO bazių, nei kariuomenių. Po įvykių Gruzijoje buvo labai greitai susitaikyta ir tarsi sakoma – gyvenkime taip, kaip gyvenome. To atsakas buvo Krymo aneksija ir pietrytinės Ukrainos užpuolimas. Tad dabar yra mūsų atsakas į spartėjantį Rusijos militarizavimą ir kariuomenės modernizavimą.

Ji keičia ginkluotę, ją modernizuoja pagal dešimtmečio planą, kuris jau beveik eina į pabaigą. Dabar jis pradėjo strigti dėl finansų ir dėl sankcijų, bet jau padaryta daug. Rusija vienas raketas keitė didesnio nuotolio raketomis: turėjo siekiančias 200 km, vėliau – 300 km atstumą raketas. Jau ir senosios raketos pasiekė Vilnių. O „Iskander“ yra aktualesnės ne tiek Lietuvai, kiek tolimesnėms valstybėms, Vokietijai. S-300 dar nesiekė Berlyno, „Iskander“ – jau siekia.

Labai gerai pasakė NATO pajėgų Europoje vadas generolas Phillipas Markas Breedlove’as: tokie Rusijos veiksmai ir militarizacija yra jau ne regioninė, bet globali problema. 2009 ir 2013 m. Rusijos „Zapad“ pratybos buvo puolamosios pratybos prieš Vakarų šalis. Tad turime kažkuo atsakyti, bus ta ginkluotė ar nebus. Jeigu ji bus, matyt, mums reikės turėti daugiau pajėgumų, jei jos nebūtų – gal mažesniais pajėgumais turėtume atsakyti. Bet visuomet sakome: neturime jokių planų ką nors užpulti, o tik privalome reaguoti į Rusijos pajėgų koncentravimą.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie perspektyvas, kaip ši eskalacija, regiono militarizacija galėtų baigtis? Pastaraisiais metais ši kreivė tik kilo aukštyn.

J.O.: Tikiu, kad šis atsakas – sprendimas dislokuoti karinę techniką – sustabdys agresyvią Rusijos politiką. Sankcijos ir ginkluotės dislokavimas, pakitęs dėmesys, Velso sprendimų vykdymas yra labai aiškus atsakas, kad mes rimtai žiūrime į situaciją ir kad mūsų galimybės ir reagavimo laikas yra toks, jog Rusijai tikrai nebus palikta laiko žengti per sienas, be atsako užimti didesnę teritorijos dalį ir paskui pradėti ilgai trunkančias derybas, kurios tęsiasi dešimtmečiais, kaip Padniestrėje, Gruzijoje ar dabar Kryme. Sukaupti pajėgumai ir pasirengimas laiku reaguoti visais lygiais ir visomis turimomis galimybėmis yra Rusiją stabdantis faktorius. Ne vien gynybinis, bet ir atgrasymo, verčiantis priimti kitus sprendimus.

Kiek tai užtruks, kiek reikės laiko, kokiu būdu bus rasta ta pokyčių galimybė? Nepaisant to, kad sustiprinome savo apginamumą, NATO dar išlaikė tam tikrus ryšio kanalus, yra ir intensyvūs Europos Sąjungos, ypač Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bandymai kalbėtis ir vis dar sudaryti sąlygas išeiti iš tos situacijos. Tikiu, kad šios priemonės tikrai neprovokuoja, o kaip tik sudaro galimybę tą eskalaciją po truputi prislopinti.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai savo gynyba susirūpina tik smarkiai padidėjus grėsmei? Pavyzdžiui, 2010-aisiais „Veidui“ atlikus apklausą 93 proc. žmonių sakė nepritariantys, kad krašto apsaugos finansavimas būtų didinamas.

J.O.: Tai susiję ir su buvusios valdžios požiūriu. Pažiūrėkite, kokia finansinė krizė šiuo metu yra Graikijoje, tačiau mes negirdime apie jokį sumažinimą. Graikijos krašto apsaugos finansavimas NATO yra antras po JAV – apie 2,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir graikai kalba apie to gynybos biudžeto išlaikymą. Lietuvoje buvo pasirinktas kelias kirsti visiems, o tas kirtimas atsiliepė ir žmonių vertinimui, todėl tuo metu žmonių požiūris buvo toks, jie nepalaikė didinimo.

Dabar kreipiame dėmesį ne tik į ginkluotę, karius, bet ir į bendrą pilietinį bei patriotinį ugdymą, galų gale – visuomenės informavimą. 2008 m. visuomenės informavimo įvairiais kanalais programai skyrėme apie 700 tūkst. Lt, o 2012 m. tebuvo skirta apie 90 tūkst. Lt. Dabar vėl skiriame apie milijoną tam, kad žmonės galėtų gauti informaciją. Tai yra vienas iš labai svarbių elementų, kad visuomenė būtų informuota. Pažiūrėkite, kiek tais metais buvo visokių šou laidų, bet apie karą mes nieko neturėjome, o dabar yra „Tikri vyrai“, dar bus ir laida moterims, daug kitų renginių, laidų. Tai kainuoja, bet ir duoda savo rezultatą – visuomenės atsparumą prieš Rusijos propagandą ir krašto apsaugos palaikymą.

VEIDAS: Tad manote, kad viskas vyksta iš viršaus į apačią?

J.O.: Manau, kad ir taip, ir taip. Nesakyčiau, kad tai yra tik vienos krypties eismas. Džiaugiamės ženkliu savanorystės padidėjimu. Paskelbėme, kad Lietuvos kariuomenės daliniams užpildyti reikia apie 3 tūkst. jaunuolių, ir vienas tokių skubių žingsnių yra ne laipsniškas profesionalų skaičiaus didinimas (tą mes darome, bet tam reikia daug laiko), o užpildymas šauktiniais. Tačiau šiandien mes turime du trečdalius žmonių, kurie pareiškė, kad jų šaukti nereikia, jie patys ateina tarnauti į kariuomenę. Tai iš tiesų geras pavyzdys. Dar turime penkis mėnesius, tad manau, kad surinksime 100 proc. poreikio savanorių. Galbūt net bus konkurencija, šiemet negalėsime priimti tarnauti visų ir teks palikti kitiems metams.

VEIDAS: Jei jau kalbame apie šauktinius, reikėjo pašaukti tris tūkstančius, tačiau į sąrašą buvo įtraukta 37 tūkst. Ar tikrai buvo būtina kviesti tokį didelį skaičių?

J.O.: Taip buvo padaryta pasirėmus senąja statistika, nebuvome įsitikinę, kad viskas pasikeitę į gerąją pusę. Tie 37 tūkstančiai buvo pasirinkti remiantis 2008 m., paskutinio privalomojo šaukimo, statistika, kai maždaug tik kas vienuoliktą ar dvyliktą šauktinį pavykdavo pakviesti – dėl sveikatos, simuliacijos, neatvykimo ar neradimo. Dėl labai įvairių priežasčių. Tokia buvo padėtis: norint pakviesti vieną, reikėjo pakviesti vienuolika ar dvylika, kad rastum tą vienintelį. Dabar rezultatai absoliučiai kitokie. Pavyzdžiui, sveikatos patikrinimas. Nuolat girdime, kokios blogos sveikatos yra jaunimas, tačiau iš tų, kurie ateina kaip savanoriai, apie 90 proc. tinkami tarnauti, o iš tų, kurie pateko į sąrašą ir jau yra patikrinti, tinkamų – apie 75 proc. Žodžiu, matome tam tikrą nusiteikimą, juk turbūt taip greitai jaunuolių sveikata nepakito.

Dabar mažiau simuliacijos, mažiau bandymų išsisukti, galbūt ir medikų požiūris pasikeitė. Turėjau keletą pokalbių, paprašiau užtikrinti medikų orumą ir poziciją, kad jie netaptų įkaitais ir per juos nebūtų bandoma kažkaip išsisukti nuo kariuomenės. Kas dabar vyksta, yra tarsi abipusis suartėjimas ir sutarimas.

Galų gale kariuomenė nėra kažkokių supergaliūnų institucija. Tai galimybė kiekvienam žmogui, gal kartais turinčiam ir mažesnį fizinį pajėgumą. Per tuos devynis mėnesius, darydamas tam tikrus pratimus, dalyvaudamas, skirdamas dėmesio savo fiziniai kultūrai, tu gali sustiprėti, ir tai bus labai naudinga ne tik kariuomenei, bet ir sveikatai, pravers kasdieniniame gyvenime. Tad labai aukštai kartelės mes nekeliame, su Žydrūnu Savicku visiems lygintis nereikia. Priešingai, norime, kad ir silpnesni žmonės galėtų dalyvauti, prisitaikyti ir atlaikyti tas pratybas.

VEIDAS: Pats esu šauktinių sąraše, man 26 metai, jau esu baigęs magistro studijas, moku kelias užsienio kalbas, dirbu žiniasklaidoje. Ar iš tikrųjų tie devyni mėnesiai yra geriausia, ką aš galiu duoti Lietuvos krašto apsaugai?

J.O.: Yra dvi medalio pusės. Nenorime kariuomenės padaryti – bent jau aš taip galvočiau – vien tik iš tų, kurie turi vidurinį išsilavinimą, kuriems yra devyniolika metų, ir viskas, kitokių neimame. Kariuomenėje buvimas žmogaus, turinčio išsilavinimą, tam tikrą patirtį, yra geras, užkrečiamas pavyzdys kitiems – gerai, kai yra į ką lygintis. Nes jeigu visi lygūs, tai nėra jokio pasitempimo. Pavyzdžiui, galėtumėte nušviesti kariuomenės gyvenimą iš vidaus, mes norėtume, kad iš kariuomenės vidaus išeitų ir kritinių straipsnių. O ir pats gyvenimo pajutimas: gali nuvažiuoti į Daniją, kažką aplankyti ir parašyti, bet gali tuo metu tarnauti ir šį dalyką tęsti laisvu nuo tarnybos metu.

Tarnybą esame numatę su savaitgaliais, skirtais poilsiui, ne ištisai, galbūt net su grįžimu namo. Tiesioginį darbą būtų galima suderinti, o ir išeitų serija straipsnių, kuriuos mielai spausdintų žiniasklaida. Kokiam nors vienišam žemdirbiui, kuriam kasdien reikia melžti karvę, tikrai negalime pasakyti, kad jis tęs savo darbą. Bet kai ką tikrai galime suderinti. Matau iš tų žmonių, kurie ateina savanoriais, – jie yra labai skirtingų profesijų, išsilavinimo. Nėra taip, kad visi būtų tik aštuoniolikmečiai ar devyniolikmečiai.

VEIDAS: Tačiau pats šaukimas į kariuomenę vis tiek yra visokeriopai susietas su studijų sistema, iš to kyla įvairių niuansų. Jūsų manymu, ar apskritai šios sistemos turi būti taip susijusios? Juk kariuomenė ir švietimas nėra tapatūs dalykai.

J.O.: Yra du aspektai. Jei taip žiūrėsime, manau, kad šaukiami turėtų būti visi, nedarant tokių išlygų, nes kitaip pasidaro labai neaišku, kodėl vienas šaukiamas, o kitas ne. Bet pats asmeniškai esu ir visada buvau už savanorystę. Jei ne 2009–2012 m. duobė, būtume visai pamiršę apie šaukimą, žmonės būtų dalinius užpildę, tarnavę, išėję iš tarnybos į rezervą. Tokią ir įsivaizduoju ateitį: Lietuvos kariuomenė bus grįsta savanoryste, kuri užtikrins ir kariuomenės užpildymą, ir pasirengimą, ir rezervą. Bet šiandien, kai reikia lipti iš duobės, kaip vienas paprasčiausių sprendimų buvo pasirinktas šaukimo atnaujinimas. Tačiau bent jau šiemet beveik neabejoju, kad turėsime 3 tūkst. savanorių. Jeigu klostysis taip, kaip planuojame, kad ta tarnyba bus įdomi, tai, ko gero, tarnavusieji pasakys ir savo draugams, broliams – nueikite. Sunki tarnyba net ir sovietinėje kariuomenėje, be visų blogybių, nestatutinių santykių ir kito, vis tiek palikdavo ir tam tikrą susibičiuliavimą. Žmonės turėjo ir draugų, įgaudavo tam tikrą fizinį sustiprėjimą, drausmės dalykų, kurie reikalingi gyvenime.

Teko kalbėtis su verslo organizacijų atstovais, ir jie tikrai mato tam tikrą suinteresuotumą, kad pas juos po tarnybos kariuomenėje ateitų dirbti žmonės, įgavę bendros drausmės, pasirengimo. Universitetų rektorių konferencija priėmė sprendimą, kad jie remia tam tikrą nedidelį pirmumą tiems stojantiesiems, kurie atitarnavo devynis mėnesius.

Vis dėlto esu už savanorystę ir, mano nuomone, šeimose, mokyklose, visuomenėje turime padaryti viską, kad paremtume, palaikytume žmones, kurie eina tarnauti, įprasmintume šį jų gyvenimo tarpsnį.

VEIDAS: Tačiau sprendimas grąžinti šauktinius sukėlė gana įvairią visuomenės reakciją, buvo ir daug neigiamų vertinimų. Galbūt buvo padaryta tam tikrų komunikacijos klaidų?

J.O.: Manau, kad taip. Tikrai ilgą laiką bandėme didinti užpildymą profesionalais, įsitikinę kokia yra situacija. Bet atėjus naujam kariuomenės vadui sutarėme, kad nebegalime laukti. Galbūt pats principas ir pateikimas buvo ne visai toks. Įdėjome daug pastangų, jog šaukimas būtų skaidrus, ir aš tikrai manau, kad jis toks buvo. Atranka buvo kompiuterinė, ir niekas negali pasakyti, kad kažkas susėdo iš ministerijos ar kariuomenės ir vieną įrašė, kito neįrašė. Tačiau tai sukelia tam tikrą įtampą – klausiama, kodėl vienas, o ne kitas ir pan., bet čia kiekvienas turi savo nuomonę. Pasikartosiu – darome viską, kad užpildymas vyktų savanorystės pagrindais ir kad visą tą stresą, kuris šiandien yra, galėtume nuslopinti.

VEIDAS: Kokia Lietuvos krašto sistemos dalis, jūsų manymu, šiandien yra silpniausia?

J.O.: Kaip buvo, taip ir yra – karinių dalinių užpildymas. Žengiame tik pirmuosius žingsnius, bet manau, kad jis pagerės. Dar mūsų ginkluotės modernizavimas – tik pradedame stambesnius projektus. Taip pat artilerijos, pėstininkų sustiprinimas, nes sausumos pajėgos vis tiek yra tam tikras kariuomenės stuburas. Reikia ir pėstininkų kovos mašinų, tų pačių šaunamųjų ginklų, automatinių ginklų ir aprūpinimo šaudmenimis. Pernai, ko gero, nupirkome visą produkciją, kurią pagamino „Giraitės“ šovinių gamykla, čia juk indėlis ir į vidaus ekonomikos augimą, nes jie turi visą užsakymą. Naudojame tuos šovinius mokymo tikslams, sudarome atsargas.

Sausumos pajėgų stiprinimas tiek personalu, tiek ginkluote yra pagrindinis iššūkis, kurį mums dabar reikia įveikti, kad būtume pajėgūs gintis patys, galėtume kartu su sąjungininkais vykdyti operacijas ir gintis.

Man, kaip ministrui, svarbiausia yra karys: kad jis būtų aprengtas, ekipuotas tuo, kuo reikia, ir galėtų didžiuotis, jog tarnauja Lietuvos kariuomenėje, pasijusti šiuolaikiniu moderniu kariu su apranga, ginkluote, ryšio priemonėmis, naktinio matymo ir kitais dalykais, kurie yra labai svarbūs. Anksčiau tam buvo skiriama gerokai per mažai dėmesio.

VEIDAS: Kokius artimiausius pirkinius planuojate?

J.O.: Smulkesnius dalykus, reikalingus kariui, išvardijau, o stambesni pirkiniai – tai prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė, pėstininkų kovos mašinos, artilerija, dabar su sąjungininkais bandome tartis dėl vidutinio nuotolio oro gynybos.

VEIDAS: Ilgą laiką Krašto apsaugos ministerijos prioritetas buvo dalyvavimas įvairiose tarptautinėse misijose. Pagrindinė misija Afganistane baigiasi, kaip po to keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?

J.O.: Tai buvo labai teisingas žingsnis, kuris šiandien mums garantuoja saugumą. Įsivaizduokite, kad mes niekur nebūtume dalyvavę, užsidarę, o šiandien sakytume – sąjungininkai, ateikite pas mus. Reakcija būtų visiškai priešinga. Niekad nebuvome susitelkę tik ties tarptautinėmis operacijomis, visada buvo tam tikras balansas, vystėme ir nacionalinius gynybos pajėgumus. Santykinai galbūt jiems teko mažiau, nes lėšų buvo labai mažai ir todėl mums reikėjo subalansuoti. Mūsų dalyvavimas tarptautinėse operacijose užtikrino mums visiškai kitokį sąjungininkų požiūrį, o kada mums kilo poreikis – ir oro policija buvo padidinta, ir iš JAV bei kitų sąjungininkių kariai pas mus atvyksta ištisomis kuopomis.

Lietuvos dalyvavimą misijose Irake, Balkanuose, Afganistane reikėtų vertinti kaip labai išmintingus žingsnius. Šiandien mums reikia turėti didesnius pajėgumus namie, bet mes tikrai tęsime dalyvavimą tarptautinėse misijose.

Dovaidas Pabiržis

Karas ir taika. Šalyje laikinam penkerių metų laikotarpiui būtina grąžinti šauktinių kariuomenę. Tokią žinią visuomenei vasario pabaigoje paskelbė Valstybės gynimo taryba. Netrukus šiam sprendimui skubos tvarka pritarė Vyriausybė.

Jeigu pavasario sesijoje pritars ir Seimas, pirmieji jaunuoliai į privalomąją karinę tarnybą vėl bus kviečiami jau šį rudenį. Iš viso planuojama pašaukti 3–3,5 tūkst. šauktinių.

Paskelbus apie poreikį ir galimybę grąžinti šauktinių kariuomenę, kurios atsisakyta 2008 m., viešojoje erdvėje prasidėjo motinų nuogąstavimai, kad jų atžalas prievarta, nelyginant sovietmečiu, ims į kariuomenę, įduos į rankas ginklą, gal net padarys „patrankų mėsa Ukrainoje“. Verkšleno ir pačiame jėgų žydėjime esantys jaunuoliai: geriau emigruosią, nei prievarta išbrauksią ir jauno gyvenimo devynis mėnesius, per kuriuos, beje, atliktų kiekvieno piliečio pareigą savo valstybei.

Sąmoningoji visuomenės pusė tokiems atsakė, kad niekas jų nuo šiltos krosnies nenuvarys, nes bent pirmaisiais metais Lietuvoje atsiras pusketvirto tūkstančio savanorių, kurie užpildys praretėjusias šauktinių gretas.

„Turėjome šauktinius iki 2008 m. ir manėme, kad to daugiau niekada nebereikės. Bet aplink mūsų sienas pasikeitus geopolitinei situacijai supratome, kad grėsmės yra labai realios. Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak kurios, NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys.

Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, strategijoje iškelti reikalavimai kariuomenei turėti parengtą rezervą, užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis ir kt. O dabar šalies kariuomenės padėtis tokia, kad kai kurių batalionų komplektacija siekia vos penktadalį.

Lietuvos kariuomenės vado Jono Vytauto Žuko teigimu, būtina pabrėžti, kad šalies kariuomenė išlieka mišri, niekas neketina naikinti profesionalių, jau sukomplektuotų dalinių. Tokios išliks greitojo reagavimo bei specialiosios pajėgos. Tačiau, pasak kariuomenės vado, šiandien egzistuojantį didelį kareivių ir aktyviojo rezervo trūkumą būtina panaikinti.

„Privalome parengti aktyvųjį rezervą, kurio yra per mažai, sukomplektuoti kitus kariuomenės dalinius ir pradėti daug intensyvesnį kariuomenės rengimą. Tokie yra tikslai. Tai bus mišrus variantas, kuris pasiteisina daugelyje šalių, nes šauktinių kariuomenė yra pati geriausia aktyvaus rezervo rengimo mokykla. Po metų karių turėsime gerokai daugiau, po dvejų metų tą skaičių dar padvigubinsime. Ir su kariais, kurie tarnaus visą tą laiką, toliau pasirašinėsime kontraktus. Tokių karių, kurie atitarnauja būtinąją karinę tarnybą ir nori pasilikti kariuomenėje, pasirašyti kontraktą dėl ketverių metų tarnybos kaip profesionalai, remiantis ankstesne patirtimi, yra pakankamai daug“, – teigia J.V.Žukas

2008-aisiais šauktinių Lietuvoje atsisakyta laikinai, atsižvelgiant į tuometę šalies geopolitinę situaciją ir į faktą, kad Lietuvai tuo metu nekilo realių grėsmių. Tuo metu numatyta pereiti pro profesionalios kariuomenės ir palikti savanoriškus trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Šaukimą į kariuomenę panaikino, o dabar ir vėl grąžino tas pats krašto apsaugos ministras – socialdemokratas Juozas Olekas.

„2009–2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę bei saugumą“, – „Veidui“ sakė krašto apsaugos ministras.

Tačiau pats J.Olekas tebėra profesionalios kariuomenės šalininkas. Pasak jo, šauktinių kariuomenė turi tik vieną pliusą – kareiviai tarnauja trumpai, todėl įgiję tam tikrų žinių lieka rezerve ir esant reikalui gali būti greitai vėl parengti. Tačiau, ministro manymu, šiuolaikinės gynybos realijos rodo, kad profesionalai – tinkamesni, nes į kariuomenę ateina savo noru ir yra labiau nusiteikę tarnybai. Be to, šiuolaikinės technologijos reikalauja ilgesnio kario pasirengimo ir įgūdžių.

Grąžinus šauktinius bazinių karinių mokymų ketinama atsisakyti, tačiau juos baigusiųjų kviesti antrą kartą, jau į devynių mėnesių tarnybą, neplanuojama. Teigiama, kad trijų mėnesių laikotarpis yra nepakankamas rezervo kariui parengti: per šį laiką atliekamas tik bazinis rengimas, kai karys yra mokomas veikti vienas, bet jis neįgyja karinės specialybės – ryšininko, kulkosvaidininko, snaiperio ir pan. Po devynių mėnesių tarnybos šauktiniai jau žino, kaip veikti komandoje – kariuomenės būrio ar kuopos sudėtyje.

Vis dėlto vien pati kariuomenės formavimo sistema jos efektyvumo neužtikrina: turima šauktinių kariuomenė gali būti labai profesionali, o blogai parengti profesionalai, priešingai, neduos siekiamo rezultato. Pasak Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, šiandieninė situacija yra tokia, kad kareivių labai trūksta, o veikianti sistema į profesionalią tarnybą nepritraukia reikiamo skaičiaus norinčiųjų.

„Kiekviena valstybė gali turėti tokią kariuomenę, kokiai turi potencialo, ir ne didesnę. Šiuo atveju mes tiesiog išnaudotume savo turimą potencialą gynybai. Nereikia tikėtis, kad Lietuva viena įveiks Rusiją, bet sąjungininkų kare ji galėtų atrodyti normaliai, o ir sąjungininkus įtikintumėme, kad patys rūpinamės savo saugumu, ne vien tik ieškome, kaip mums už dyką apsirūpinti savo sienų apsauga. Tai yra konkreti priemonė, akivaizdžiai rodanti kažkokį veikimą šioje vietoje“, – sako V.Rakutis.

Profesoriaus teigimu, šauktiniai kareiviai geriausiai tinka savo šalies gynybai, tačiau visiškai nėra tinkami tolimiems, „svetimiems kolonijiniams“ karams kariauti. Kilus būtinybei ginti valstybę tokia kariuomenė yra pati efektyviausia, nes taikos metu ji leidžia turėti santykinai nedideles pajėgas, o karo metu suteikia didžiulius rezervus. Profesorius pateikia Prancūzijos revoliucijos, kai ir atsirado šauktinių kariuomenė, pavyzdį: tuo metu tokia kariuomenė sugebėjo pasipriešinti visoms Europos profesionalioms kariuomenėms iš karto, nes turėjo didžiulių mobilizacijos išteklių, o priešininkės vis dar kliovėsi profesionaliomis armijomis ir papildomų mobilizacijos išteklių neturėjo.

Profesionalus kareivis, V.Rakučio žodžiais tariant, baigęs tarnybą 17 valandą eina namo, ir tai tik iš pažiūros atrodo labai gerai. Iš tiesų į tarnybą jis atėjo uždirbti pinigų, o karo metu jis tų pinigų neuždirbs, tad ir jo pagrindinės motyvacijos nebeliks: jis kariaus tiek, kiek turės patriotizmo – lygiai taip pat kaip šauktiniai kareiviai. Todėl itin svarbu ne tik profesionalus, bet ir propagandinis karių parengimas.

„Prancūzų revoliucijos kariuomenės pranašumas ir buvo tas, kad jie dainuodavo dainas, jiems tos idėjos buvo svarbios. Tuomet kariuomenė yra galinga, stipresnė už profesionalią. Jeigu šito elemento nėra, jeigu kariams neaišku, dėl ko jie kariauja, tuomet jie virsta sovietinio tipo vergų armija. Tai esminės atskirtys, kurios ir lemia kariuomenės sėkmę. Jeigu kraštui kyla pavojus, šauktinių kariuomenė yra efektyvesnė, jeigu jo nėra ir kovojama tik dėl kažkokių interesų, tuomet tai visiškai beprasmiškas dalykas“, – pabrėžia Lietuvos karo akademijos profesorius.

Daugelis NATO narių per pastarąjį dešimtmetį nusprendė atsisakyti šauktinių ir pereiti prie profesionalų kariuomenės. 2004–2011 m. laikotarpiu tokį sprendimą priėmė net 13 NATO valstybių, įskaitant Lietuvą. Nuolat ar laikinai pereiti prie profesionalų nusprendė visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išskyrus Estiją, prisijungusios prie Aljanso trimis bangomis 1999, 2004 ir 2009 metais.

Šiuo metu, be Lietuvos, oficialiai šauktinius į kariuomenę kviečia penkios mišrią kariuomenę turinčios NATO narės: Estija, Norvegija, Danija, Turkija ir Graikija. Tiesa, kai kur galimybė būti pašauktam yra labiau teorinė nei praktinė: Danijoje teoriškai visi aštuoniolikmečiai yra šauktiniai, tačiau iš keleto tūkstančių kasmet pakviečiamų į kariuomenę jaunuolių daugiau nei 90 proc. nuo keturių iki dvylikos mėnesių trukmės karinę tarnybą renkasi savanoriškai.

Panašiai ši sistema veikia ir Norvegijoje: iš pradžių atrenkami kandidatai būti pakviestiems į tarnybą, o vėliau iš jų atrenkami patys tinkamiausi ir labiausiai motyvuoti šauktiniai. Kasmet iš daugiau nei 60 tūkst. 19–44 metų amžiaus kandidatų, atlikus fizinius, psichologinius ir motyvacijos testus, tarnybai atrenkama 8–10 tūkstančių. Be to, nuo 2016 m. Norvegijoje bus šaukiamos ir moterys. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas priimtas ne tiek dėl karinių pačios šalies poreikių, kiek siekiant įgyvendinti lyčių lygybę ir teisingumą.

NATO kontekste išsiskiria kaimyninė Estija: valstybės Konstitucijoje nurodyta, kad visi fiziškai ir psichiškai sveiki piliečiai vyrai privalo tarnauti Estijos kariuomenėje. Šiuo metu tarnybos trukmė siekia nuo 8 iki 11 mėnesių – ji priklauso nuo būsimosios šauktinio tarnybos vietos ir turimo išsilavinimo. Kariai Estijoje šaukiami teritoriniu principu: šauktiniai iš to paties regiono tarnauja tame pačiame dalinyje, o nusiųsti į rezervą sudaro vieną rezervo dalinį, vadovaujamą to paties dalinio vado. Kas penkerius metus rezervą sudarantys vyrai kviečiami į apmokymus, per kuriuos supažindinami su naujausia ginkluote ir ekipuote.

Nors pastaruoju metu dauguma NATO valstybių perėjo prie profesionalios kariuomenės, tačiau su Rusija besiribojančios Europos valstybės to nepadarė: šauktinius išlaikė minėtos Turkija (turinti siena su Armėnija, kurią saugo Rusijos kariuomenė), Norvegija ir Estija, taip pat NATO nepriklausanti Suomija, kurios kariuomenėje privalo tarnauti visi suaugę vyrai. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie šauktinių grąžinimą intensyviai diskutuojama ir Latvijoje bei Lenkijoje.

„Yra šalys, kurios turi patirties, pinigų ir kurioms nėra tikimybės, kad jų teritorijoje gali būti kokio nors karo – hibridinio ar kitokio veiksmai. Jos dažniausiai turi profesionalias kariuomenes, bet tai yra kiti pinigai ir kitos aplinkybės. Mums reikia tokio dydžio kariuomenės, kokios reikia. Yra nustatytas teritorijos dydis, grėsmių sąrašas ir kt. Jei visada išlaikytume tokio dydžio kariuomenę, kokios reikia grėsmės atveju – apie 60–75 tūkst. karių, tai apskritai neturėtume lėšų jokioms kitoms išlaidoms: užmirškime pensijas, švietimą ir kt. Mūsų sąlygomis geriausias Danijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos pavyzdys. Jos turi mišrias kariuomenes, kurių pagrindą sudaro profesionalai. Ir jį reikia dar stiprinti“, – sako Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Unikalus šauktinių kariuomenės pavyzdys yra Izraelis: čia tarnauja kiekvienas suaugęs šalies pilietis (išimtis taikoma arabams, kurie sudaro apie penktadalį Izraelio piliečių), taip pat ir moterys. Vyrai kariuomenėje, kurios dydis siekia per 150 tūkst. karių, privalo tarnauti trejus metus, moterys – dvejus. Baigęs tarnybą kiekvienas iki 45 metų amžiaus pilietis dar turi mėnesį per metus būti kariuomenės rezerve. Taigi iš rezervo Izraelis bet kurią minutę gali surinkti maždaug milijoną karių.

Galbūt ir Lietuvos kariuomenei, kuriai dabar itin trūksta karių, vertėtų pradėti visuotinį moterų šaukimą? Pasak J.Oleko, šiuo metu priimamos moterys savanorės sudaro 11 proc. šalies kariuomenės pajėgų ir turi įvairiausių laipsnių – nuo eilinės iki pulkininkės leitenantės. Tačiau, ministro manymu, trūkstant vos kelių tūkstančių šauktinių Lietuvai kol kas nėra poreikio įvesti visuotinį moterų šaukimą.

Savanoriškumo principą palaiko ir V.Rakutis, kurio teigimu, karo atveju tauta privalo toliau funkcionuoti ir išsaugoti tęstinumą, net jeigu karas ir būtų pralaimėtas. Profesorius pateikia Čečėnijos pavyzdį: per daugelį metų nesibaigiančius konfliktus ten žūva labai daug vyrų, tačiau moterys nekariauja ir gimdo vaikus, todėl čečėnų tauta išlieka. Jeigu moteris būtų pradėta visuotinai imti į kariuomenę, jos taip pat taptų karo objektu ir tautai kiltų pavojus apskritai išnykti.

Gyventojai, kurie yra prievolininkai ir gali būti šauktiniai, detaliai aprašyti Karo prievolės įstatyme, kurio naujausia redakcija įsigaliojo 2011 m. Prabilus apie šauktinių grąžinimą į Lietuvos kariuomenę, naujų atrankos ir šaukimo principų niekas nesugalvojo. Nepaisant to, pasigirdo klausimų, kodėl reikalavimai šauktiniams nevienodi. Pavyzdžiui, kodėl studentams tarnyba atidedama, nors, pavyzdžiui, Izraelyje studijų faktas neapsaugo nuo prievolės nei vyrų, nei moterų (tiesa, joms tarnyba trumpesnė), kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys absolventai yra prievolininkai iki pat 38 metų amžiaus, trumpai tariant, kuo viena gyventojų grupė pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį, yra „blogesnė“ už kitą?

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas primena, kad planas jau antroje metų pusėje kviesti šauktinius nereiškia visuotinės mobilizacijos, todėl nuogąstavimai, kad į kariuomenę varu suvarys 38 metų amžiaus gyventojus, niekuo nepagrįsti. Karių reikia santykinai nedaug – vos 1,7 proc. visų potencialių šauktinių. Nesulaukus pakankamai savanorių, atlikti pradinės privalomosios karo tarnybos pirmiausia būtų kviečiami 19–26 metų amžiaus prievolininkai.

„Tikrai nedarysime taip, kad 38 metų amžiaus gyventojai būtų statomi į vieną rikiuotę su devyniolikmečiais. Tai būtų beprasmiška. Juk tai ne visuotinė mobilizacija ar visuotinis šaukimas visų, kurie kaip prievolininkai įvardijami įstatyme“, – tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ir priduria, kad, net ir be šiai šauktinių grupei numatytų išimčių, komisija nagrinės individualius atvejus ir tik tada bus sprendžiama, iš kurios grupės rinktis būsimus karius.

Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kone daugiausiai diskusijų sukėlė faktas, kad šauktiniais pagal įstatymą gali tapti ir 38 metų amžiaus jau tvirtai ant žemės stovintys aukštųjų mokyklų absolventai. Kita vertus, kol sukaks 39 metai, gyventojai karinę tarnybą gali atlikti savanoriškai. O 38 metų amžiaus riba, skirta aukštųjų mokyklų absolventams, leidžia prievolininkui pasirinkti, kada jis atliks privalomąją karo tarnybą: savanoriškai eis dar studijų metais ar baigęs aukštąją mokyklą spręs, kada norėtų baigti devynių mėnesių trukmės tarnybą, kol jam sukaks 39-eri. „Studentui sudaroma galimybė pasirinkti: ar jis atliks tarnybą dabar, ar baigęs studijas jam patogiu metu iki 38 metų amžiaus“, – patikslina R.Juknevičienė.

Pasak jos, kada nors būtų galima paankstinti šauktinių amžių – nuo 18 iki 24 metų, pavyzdžiui, taikant tarnybos atidėjimo išlygas aštuoniolikmečiams mokiniams „Žinoma, geriausia tarnybą žmogui atlikti iškart baigus mokyklą“, –  komentuoja eksministrė.

Kalbėdama apie galimus šaukimo tvarkos pakeitimus ji priduria, kad yra ir kai kurių anksčiau numatytų išlygų, kurios dabar jau tapo nebeaktualios, taigi jų būtų galima atsisakyti: „Pavyzdžiui, sudarytos išlygos savivaldybių tarybų nariams, Seimo nariams ir t.t. Tačiau jos atsirado dar 1992 m., priimant Konstituciją, kai, matyt, buvo visai kitokia situacija. Siekiant jų atsisakyti reikėtų keisti Konstituciją, taigi, žinoma, tai užtruktų, tačiau aš pasisakyčiau už panašių išlygų panaikinimą.“

Tam tikras studentams įstatymo numatomas išlygas – atidėti karinę tarnybą iki 38 metų amžiaus, jei jie pirmą kartą studijuoja bakalauro ar magistro studijose, paaiškina V.Rakutis. Pasak jo, karo metu arba atliekant tarnybą gali būti pravarti didesnė kario kvalifikacija, kurią jis įgyja būtent studijuodamas. Todėl lyg ir skatinama pirma sklandžiai, be pertraukų baigti mokslus, o vėliau atlikti prievolę. Juolab kad aukštojoje mokykloje jaunuolis įgyja specifinių žinių, kurias vėliau gali taikyti nebūtinai kaip kariškis: tarkime, būdamas atsargos karininku pasinaudoti kompiuterijos mokslų žiniomis. Profesorius taip pat pabrėžia, kad studentai nuo karinės prievolės nėra atleidžiami, tiesiog ji jiems pavėlinama, todėl nustatyta 38 metų specialistų riba kariuomenė pasilieka sau teisę pakviesti tokio amžiaus žmones, jei jų reikėtų.

„Atrodo, kad kariuomenė yra tuščias laiko gaišimas, tačiau jei ta kariuomenė buriama karui ir skirta jam pasirengti, galvojama visai kitaip. Žiūrima, kaip racionaliausiai panaudoti turimą žmonių potencialą: kuriuos paimti, kuriuos palikti, kad valstybė funkcionuotų toliau, nes ji turi veikti, nesvarbu, vyksta karas ar ne. Kariuomenė pasilieka didesnius rėmus ir jais naudojasi, jei prireikia. Taip buvo visada. Pavyzdžiui, jei britams reikėdavo lakūnų, tai būdavo mobilizuojami įvairių aeroklubų nariai. Karo metu reikia išnaudoti viską, kas įmanoma, nes jei karą pralaimėsi – nieko neliks, žmonės praras savo turtą, įtaką visuomenėje, o jei laimėsi – klestėsi toliau“, – motyvus dėl tarnybos atidėjimo studentams paaiškina V.Rakutis.

Krašto apsaugos ministras svarsto, kad būtent šiuos dėl amžiaus ir studijų Karo prievolės įstatyme numatytus principus dar būtų galima šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl logiška atidėti tarnybą aukštųjų mokyklų studentams, J.Olekas primena, kad yra sakęs, jog būtų verta diskutuoti su švietimo sistemos atstovais ir nuspręsti, ar į devynių mėnesių tarnybą tikrai lengviau išeiti dirbančiajam nei studentui, kuriam tie devyni mėnesiai neva labiau sutrikdytų studijas.

„Tie sprendimai buvo priimti prieš dešimtmetį. Ar šiandien jie dar galioja? Aišku, yra rimtų argumentų – sveikata, vaikai, dar ir kitas priežastis galima svarstyti, – sako krašto apsaugos ministras. – Manau, pavasario sesijoje diskutuosime dėl normų, kurios kažkada, kai šaukimo sistema neveikė, buvo surašytos, ar tikrai viskas toje tvarkoje yra taip, kaip turėtų būti dabar.“

Naujo įstatymo projekto galimybės neatmeta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau priduria, kad vienodesnės atrankos siekiamybė ir neapsvarstytos pataisos gali atsiliepti priešingai – atsirastų dar daugiau išlygų.

„Manau, priimant įstatymą, jog reikia grąžinti šauktinius, jei bus pasiūlymų ar idėjų, galėtų atsirasti ir įstatymo projektas, kad šauktiniams keliami reikalavimai būtų vienodi. Bet vėlgi tokiu atveju gali būti ir abejonių dėl asmeninių klausimų, neva kažkas nori apsaugoti savo sūnų ir t.t.“, – primena A.Paulauskas.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad šauktiniai bus kviečiami su savanoriais, todėl 3–3,5 tūkst. karių, kuriais dar šiemet pasipildytų kariuomenė, tikėtina, nesudarys vien „prievarta“ pakviesti šauktiniai. Pavyzdžiui, A.Paulauskas viliasi, kad, pastaruoju metu atlikti tarnybą pasišaunant net merginoms, šiemet šauktinių gali prireikti visai nedaug. Jis priduria, kad patriotinį nusiteikimą savanoriams atlikti devynių mėnesių trukmės karinę tarnybą galėtų sustiprinti papildomos motyvacijos priemonės: lengvesnės sąlygos įgyti karinį laipsnį ar gauti tam tikros kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

„Galima sudaryti sąlygas anksčiau bandyti įgyti vairuotojo pažymėjimą tos kategorijos, kuriai reikia būti vyresnio, tarkime, 23 metų, amžiaus. Kita vertus, dabar šauktiniai negali turėti jokio laipsnio, nebent eilinio, taigi galbūt verta svarstyti, kaip sudaryti jiems sąlygas įgyti seržanto laipsnį, – tai irgi sustiprintų jų asmeninę motyvaciją. Žinoma, lieka ir aukštojo mokslo lengvatos, pirmenybė priimant į statutines organizacijas. Tai tik pasvarstymai, tačiau reikėtų plėsti tų priemonių pasiūlą, kad šaukimas nebūtų panašus į prievartą ir žmogus nemanytų, jog nieko negavo ir prarado devynis mėnesius laiko“, – svarsto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Atlikusiems devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą numatomos tokios pat lengvatos ir motyvacinės priemonės, kokios iki šiol buvo taikomos trijų mėnesių trukmės bazinių karinių mokymų dalyviams. Numatytas dalies faktiškai sumokėtos studijų kainos kompensavimas (už studijas sumokėtos kainos dalis nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims kompensuojama nuo 2013 m.), subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiųjų darbdaviams, taip pat gali būti taikomos papildomos lengvatos stojantiems į aukštąsias mokyklas, pretenduojantiems į valstybės tarnybą ir kt. Krašto apsaugos ministerija pabrėžia dėsianti pastangas, kad esant finansinių galimybių motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos būtų plečiamos.

Iš Valstybinio studijų fondo duomenų matyti, kad dalies studijų kainos kompensavimas galėjo kilstelėti jaunuolių motyvaciją baigti trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, nes pasinaudojusiųjų lengvata dėl studijų kainos per metus padaugėjo trigubai. 2013 m. kompensacija už dalį studijų kainos, kurią studentai jau buvo sumokėję, buvo skirta dešimčiai asmenų ir sudarė beveik 55,9 tūkst. Lt, o pernai ja pasinaudojo 35 asmenys, kuriems buvo išmokėta beveik 20,2 tūkst. Lt. 2013–2014 m. šiems asmenims buvo kompensuota pusė faktiškai sumokėtos studijų kainos.

R.Juknevičienės teigimu, atlikusieji privalomąją karo tarnybą galėtų gauti ryškesnę pirmumo teisę priimant į statutines pareigas ar valstybės tarnybą. Pasak Seimo narės, įstatyme būtų galima aiškiau įtvirtinti ir jiems suteikiamas socialines garantijas, pavyzdžiui, paskolų įmokų bankams atidėjimą.

„Vis dėlto visko įstatyme nesurašysi. Yra daug atvejų, kai žmogus gali kreiptis į ministrą, o šis nukreiptų į kompetentingą ir autoritetingą komisiją. Būtent tokia komisija pagal įstatymą ir turi būti, kad nuspręstų dėl individualių atvejų“, – sako R.Juknevičienė.

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas teigia, kad dabar nustatytos motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos mažinamos nebus, tačiau socialinį paketą galima dar labiau papildyti keičiant Karo prievolės įstatymą. „Nesu nusiteikęs prieš lengvatų didinimą. Atvirkščiai, manau, kad žmonėms, kurie atlieka pareigą savo šaliai, socialines garantijas reikia didinti“, – apibendrina J.V.Žukas.

Dovaidas Pabiržis, Gabija Sabaliauskaitė

Trys klausimai Juozui Olekui, Lietuvos krašto apsaugos ministrui

VEIDAS: Ar netikėtas šauktinių kariuomenės grąžinimas turėtų būti suprastas kaip rimtas perspėjimas dėl gresiančio pavojaus?

J.O.: Noriu nuraminti Lietuvos žmones, kad jokios panikos nėra, kad tai yra mūsų adekvati reakcija į susidariusią situaciją. Rusijos agresija Ukrainos rytuose tęsiasi. Ir vienas Minsko susitarimas yra sulaužytas, ir kitas – ne iki galo įgyvendinamas. NATO priėmė sprendimus, kaip užtikrinti mūsų šalies saugumą: į Lietuvą atvyko sąjungininkų kariai, čia kuriamas NATO štabas, greitojo reagavimo pajėgos. Lietuva irgi turi įvykdyti savo įsipareigojimus, ir vienas iš jų – mūsų kariuomenės sustiprinimas. Manau, kad mūsų pasirinkimas kurti ir stiprinti profesionalią kariuomenę yra teisingas. 2009 – 2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją   galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę ir saugumą.

VEIDAS: Ar kaimynė Latvija irgi seks mūsų pavyzdžiu?

J.O.: Maždaug prieš savaitę buvau Rygoje, kur susirinko visi ES gynybos ministrai, ir mes visi labai panašiai vertinome situaciją regione. Akivaizdu, kad Europa turi dvi problemas – viena Pietuose, kur pasireiškia Islamo radikalizmas, kita – Rytuose, kur grėsmę kelia Rusijos veiksmai. Kiekviena šalis tai vertina savaip, bet Baltijos šalys visos didina gynybos finansavimą, modernizuoja kariuomenę. Mūsų kolegos estai nebuvo perėję prie profesionalios kariuomenės, o latviai yra prie jos perėję, bet apie jų sprendimą sugrąžinti šauktinius kol kas nežinau.

VEIDAS: Kodėl pasirinktas būtent toks šaukiamųjų skaičius – 3,5 tūkst.? Kaip vyks daug diskusijų visuomenėje sukėlusi atrankos loterija?

J.O.: Šį skaičių pasirinkome pagal šiandien esančias karių vakansijas mūsų koviniuose padaliniuose. Bendras mūsų karių skaičius dabar artėja prie 13 tūkst., o kad visos vietos būtų užpildytos, trūksta tų minėtųjų trijų tūkstančių su trupučiu karių.

Žinoma, šauktinių galės mažėti, kai didės mūsų profesionaliai tarnaujančių karių, o jei atsiras reikalingas savanorių skaičius, šauktinių iš viso nebereikės. Noriu pabrėžti, kad į kariuomenę gali ateiti kas tik nori, o jei žmogus neturi laiko ir galimybių pasirašyti 2 ar 4 metų kontraktą, bet nori trumpai praeiti 9 mėnesių kursą ir įgyti kario kvalifikaciją, mes tokius savanorius priimsime pirmiausia.

O dėl loterijos, noriu pasakyti, kad šauktinių kariuomenė turi būti formuojama skaidriai, kad nebūtų priekaištų, esą kažkas išsipirko ar išsisuko. Norime, kad atrinkimo procese dalyvautų ir visuomenė. Girdime įvairių pasiūlymų, kad galbūt reikia nuo tarnybos atleisti dirbančiuosius, galbūt – ūkininkus. Matyt, vadovausimės dabar galiojančiais įstatymais, o jei bus pasiūlymų, diskutuosime. Tačiau loterijos metodas yra taikomas ir kitose šalyse, o mums jis atrodo pats skaidriausias, dėl to jį esame pasirinkę.

Dėl sveikatos apsaugos reformos rajonų ligoninėms išsilaikyti ypač sudėtinga, teigia parlamentaras socialdemokratas Juozas Olekas.

Pasak Juozo Oleko, dabartinė ministerijos vadovybė turėtų kuo skubiausiai imtis iniciatyvos, surinkti faktinę medžiagą, pasiųsti savo specialistus į šias ligonines, pasiūlyti bent rekomendacinį planą, kaip daryti, pasiūlyti papildomus finansus, kaip toje situacijoje išgyventi.

Anot parlamentaro, jo aplankytose rajonų ligoninėse po reformos sumenkę medikų, slaugytojų atlyginimai, dėl sumažinto ligoninių biudžeto atleista dalis darbuotojų, esą tarp likusių vyrauja įtampa dėl galimų atleidimų: “Dėl psichinės įtampos kai kur suserga, meta darbą ir panašiai”. Tai, anot jo, kenkia medicinos paslaugų kokybei.

Socialdemokratas atkreipė dėmesį, kad finansavimo reikės ir šildant ištuštėjusias patalpas. Jis taip pat kritikavo, kad kai rajonų ligoninėse apribotos kai kurios paslaugos, minėjo, kad reikėtų atnaujinti greitosios pagalbos automobilių parką, kadangi pertvarkius gydymo įstaigų tinklą, dažniau tenka gabenti sergančiuosius į didesnes ligonines.

Be to, esą rajonų ligoninėse nesudaromos sąlygos jauniems gydytojams pritraukti.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas per spaudos konferenciją teigė, kad mažąsias rajonų ligoninės buvo galima paversti didesniųjų filialais – esą tokiu atveju pacientams būtų patogiau – toje teritorijoje vadovaujanti gydymo įstaiga pati organizuotų pagalbą.

Lietuvoje, pasak jo, taip pat yra pavyzdžių, kai ne pacientas gabenamas į didesnę ligoninę, o medikų brigada, pavyzdžiui, iš Klaipėdos atkeliauja pas pacientą į Skuodą.

Anot L.Labanausko, reforma nepatenkintos kitos medicinos darbuotojų ir pacientų profsąjungos užsimena apie galimą visuotinį streiką, jei nebus imamasi jokių priemonių situacijai spręsti. LGS esą neabejodama prie streiko prisijungtų.