BFL / T.Lukšio nuotr.

Juozo Statkevičiaus nuoširdus ir atviras interviu “Veidui”: apie pasirinktą karjerą, gyvenimą, pomėgius ir madą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Kas jums padėjo pasirinkti gyvenimo kryptį?

– Dar mokydamasis Kauno 24-ojoje mokykloje buvau geras plaukikas (12 metų lankiau baseiną), apie nieką kitą, išskyrus sportą, negalvojau, bet Amerikoje gyvenanti teta vis ragindavo mane piešti. Ji rašydavo: jeigu nori, kad tau ką nors atsiųsčiau, nupiešk man ką nors ir atsiųsk.

Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų?

Esu dėkingas ir savo mamos draugei Genutei Krištopaitienei, kuri jau anapilin išėjo. Ji, pamačiusi mano piešinius, liepė mamai juos į tuometį S.Žuko technikumą nunešti ir neapsiriko. Mama ėjo kartu su manimi. Drauge su ja nešėme mano piešinius (namie buvo likę tik blogieji pavyzdžiai, nes geruosius buvau išsiuntęs tetai), o juos priėmusios dėstytojos apstulbo. Jau tuomet jos matė, kad tai pirmo ar antro kurso lygio studento piešiniai. Labai didžiuojuosi, kad buvau priimtas į technikumą.

Daugybė žmonių man darė įtaką, kad tapčiau madų dizaineriu, nors tuo metu tai buvo tamsus miškas ir mažai kam įdomu. Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų? Bet man leido rinktis, ką noriu. Manęs taip lengvai nepastumsi: po Svarstyklių, tokiu savotišku ženklu gimęs esu, taigi rinkausi tai, kas iš tiesų patiko, ir iki šios dienos nesigailiu.

– Ar svarstėte, iš ko paveldėjote charizmą?

– Mano charizma, matyt, iš mamos, o jos – iš mano proprosenelio, kuris iš Napoleono armijos. Neži­nau, kas tiksliai telpa šioje sąvokoje, bet kad būtum cha­­­­riz­­­­ma­­tiškas, turi būti ir atitinkamas būdas, ir tam tikri charakterio bruožai. Bet visų pirma turi būti žmogiškumas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o tai – didelis menas. Ne visi mandagūs, ne visi moka laiku pasakyti ačiū, ne visi moka draugystę tęsti. Didelis dalykas yra bendrauti su žmonėmis. Aš tuo užsiimu jau 27 metus: dirbu su žmonėmis teatre, su privačiais klientais, daug ko iš jų išmokau.

Charizma niekados negali pakišti kojos, nes ji arba yra, arba nėra. Arba tu kaip tešla, arba visus užkabini ir savo dėmesį jiems dalini.

– Kaip pats pristatytumėte save?

Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

– Esu nepaprastai smalsus ir niekad nesimėtau toli nuo savo specialybės. Man artima tai, kas susiję su grožiu: interjerų kūrimas ir ne tik tai.
Štai Maskvoje su mano pagalba kuriamas oro uostas. Yra daugybė dalykų, kurie man patinka: mėgstu kurti, fotografuoti, o nuo madų tiesiog džiūstu. Kartais jos tokios nuobodžios, kad jūs net neįsivaizduojate. Esu klientų įkaitas, paskendęs jų noruose. Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

Pusę gyvenimo atidaviau žmonėms, todėl man svarbu pajusti bent truputį malonumo kuriant kostiumus spektakliams ar lėktuvų interjerus. Dažnai tenka griebtis darbų todėl, kad negaliu išsimokėti. Taigi darau viską, kad tik užsidirbčiau: šioje šalyje užsidirbti vis dar labai sunku, nes viskas iš žmogaus atimama. Bet nieko nepadarysi, tokia šalis, tokios taisyklės ir tenka kažkaip prisitaikyti. Aš taikausi dirbdamas.

– Kartą pavadinote madą prostitute, pataikaujančia kiekvieno skoniui.

Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės.

– Mada tampa prostitute todėl, kad turi pataikauti klientui. Šis ne visada nori to, ką jam siūlo kūrėjas, bet juk būtent dėl to pas tave žmogus ateina. Esmė ta, kad ši demokratija labai keista ir nepatogi. Kartais dėl jos prarandi savo veidą, stilių, braižą. Daug dalykų netobulų, ypač Lietuvoje dėl mokesčių, tenka pataikauti ir imtis to, ko žmogus nori, nes kitaip neišgyvensi, neišmokėsi atlyginimų darbuotojams. Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės: reikalavimai ir klientas yra šventas dalykas. Nepaprastai sunku su tuo susitvarkyti ir suvokti, kad darai tai dėl pinigų, bet kitaip neišlaikytum didžiulės mašinos, kuri vadinasi „kutiūro“ namai.

– Ar kada svarstėte, kaip ši niša atrodytų be Juozo Statke­vi­čiaus?

– Nežinau, kaip ta Lietuva atrodytų, bet kad mados kultūros joje trūksta – akivaizdu, ir niekas tuo nesirūpina.

– Galbūt tai susiję su tuo, kad Lietuva – skurdi šalis?

– Mūsų valstybė nepaprastai skurdi. Nors ne tiek skurdi, kiek apvogta. Pikta. Lyderystės, kaip ir kultūros, mūsų šalyje niekas neskatina. Bet jei mūsų tvarka būtų kaip Japonijos, Lietuva būtų prašmatnesnė nei Šveicarija. Dėl informacijos gausos ir prarasto individualumo būti lyderiu labai sunku. Viską šiandien galime surasti paieškų sistemoje „Google“, bet kiek tai tikra ar originalu? Kas kita, kai remiesi savo pavyzdžiu ir supratimu. Kalbu apie politikos ir sporto lyderius, nors sporte rezultatai parodo, ko esi vertas, o madoje pristatant kolekciją kaskart tenka iš naujo tai daryti.

– Kritiškai atsiliepdavote apie lie­tuvių rengimosi stilių. Gal nuo­monė keičiasi?

– Nuomonei reikia laiko. Ji keičiasi ne taip greitai. Esame neturtingų ir pavydžių žmonių šalis, neturinti mados kultūros. Visą laiką gyvenome užguiti tai vienų, tai kitų, vis kažko bijojome.

Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Pirmiausia turėtume pradėti gyventi savo gyvenimą, išmesti kalėjimą iš galvos, atsipalaiduoti. Svarbu turėti vidinę laisvę. Žmonės žiūrėdami į mane stebisi, klausia, kaip galiu sau tą ar aną leisti. Aš tiesiog moku gyventi, o tai didelis dalykas. Ne aš, o aplinkiniai prisigalvoja kažkokių taisyklių ir gyvena kaip močiutės po užraktais, bijodami, ką žmonės pasakys, kad jie ne taip apsirengė, ne tą žodį pasakė.

Esame labai įtarūs, netrūksta manančių, kad žino, kaip iš tiesų viskas turėtų būti. Bet tiesa ta, kad gyvenimas – be taisyklių ir jame viskas normalu. Nėra dalykų, kurie blogi. Nekalbu apie kriminalus, bet menas gyventi – mums vienas svarbiausių. Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Juozas Statkevičius (BFL / T.Lukšio nuotr.)

– Kas svarbiausia jums pačiam?

– Svarbu atrasti save. Būti savimi, nemeluoti sau ir aplinkiniams yra didelis dalykas. Ne mažiau svarbu būti spalvingam, teatrališkam, šmaikščiam, kad vieną gražią dieną kažkas atkreiptų dėmesį. Kad nenutiktų kaip tai varlytei, kuri įkritusi į pieną plakasi plakasi ir lieka be jokio dėmesio. Kaskart atrandu savyje norą keistis ir vis kažką naujo atrasti, nes jei sustosiu – sensiu, o iš to nieko gero. Bet aš dar sugalvosiu jums įdomių ėjimų ir sprendimų.

Apskritai jaučiuosi 25-erių. Neseniai atradau sportą. Kadaise sportavau labai daug, o dabar atradau iš naujo. Mano figūra visada buvo gera, bet dabar dar labiau patobulėjo. Sportas man svarbus ir kaip atsipalaidavimas po sunkaus darbo.

– Jums vis vien, ką žmonės pa­sakys?

– Taip, aš nekreipiu dėmesio į žmonių nuomonę, nes kai kada ji būna pro šalį. Seniai išmokau pasistatyti sieną ir dirbti. Jeigu turiu tikslą, jo siekiu ir pats užsidirbu, labai erzina žmonių nesupratimas – lietuviai niekada nevertina to, ką daro kitas. Bet darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. Man geriau baigti vieną darbą, negu sėdėti bare prie kampo apšnekinėjant žmones.

Tegul kuklinasi ir kuklūs būna tie, kurie nieko nenuveikė, o aš užsidirbu pats ir esu laimingas, sėkmingas ir dar varysiu taip iki senatvės.

– Feisbuke parašėte, kad gyvenimas – lyg juoda ir balta mada. Ko­dėl mūsų kasdienybė praranda spalvas?

– Kadangi mūsų gyvenimas internetinis, telefoninis ir nepaprastai spartus, renkamės pačius patogiausius variantus, juoda ir balta visada gerai – nesuklysi. Madoje, kaip ir gyvenime, viena diena balta, kita juoda, vis dėlto mes prarandame savo individualumą, tampame vienodi, „ofisiniai“, o greitas gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles. Juoda ir balta – vienas patogesnių variantų.

– Kokią prognozuojate aukštosios mados ateitį?

– Niekas nežino, kokia ji bus. O jei žinotų, taptų neįdomu, kaip skaitant knygą ar žiūrint filmą, jei žinai, kas bus pabaigoje. Aš svarstau, kad greitai „kutiūras“ taps retenybe, kaip ir visi rankų darbai ar amatai. Bet vietoj jo atsiras naujų technologijų, medžiagų, kompiuterinių dalykų, kurie įvilks mus į naujus „kutiūrinius“ kompiuterinius drabužius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL / T.Lukšio nuotr

Vienų liaupsinamas ir mylimas, kitų puolamas dėl neįprastų dar Lietuvai fotosesijų ar kandžių pasisakymų viešumoje 47-erių dizaineris Juozas Statkevičius abejingų nepalieka. „Juozas Statkevičius mados pasaulyje yra tai, kas Arvydas Sabonis – Lietuvos krepšinyje. Jo sukurti kostiumai tampa personažų oda ir kalba patys“, – sako scenoje ne vieną jo kurtą kostiumą vilkėjusi operos solistė Asmik Grigorian.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Didžiausias jo priešas – jo paties lie­­žuvis. Bet argi žinotume apie ka­ra­lių Saulę, jei jis pats nebūtų sa­vęs taip pavadinęs?“ – svarsto prieš trisdešimt metų Stepo Žuko technikume Juozą pažinusi drabužių dizainerė Sandra Straukaitė.

Šarmingas, talentingas ir daug kur pirmas. Jo darbus pristatė tokie mados žurnalai, kaip „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“. S.Straukaitė pri­­simena, kad 1985 m. Juozas buvo vienintelis vyras gausiame drabužių modeliuotojų bū­ryje ir jau tada išsiskyrė – savo išvaizda buvo panašus į vakarietį: nešiojo fantazijas su žirneliais, aptemptus džinsus ir trumpus švarkus. „Tuo metu daugiau tokių nebuvo“, – apie J.Stat­kevičiaus gebėjimą išsiskirti iš minios užsimena S.Straukaitė.

„Jo smegenys gerai sukdavosi, todėl iš vis­ko, kas tik pakliūdavo jo akiratin, Juozas ge­bėdavo sukurti įspūdingas kolekcijas: vienais metais parodė vyriškų trumpikių kolekciją, ki­tais – sukurtą iš pagalvėlių ir kilimėlių“, – prisimena Dailės akademijos dėstytoja Gie­drė Fledžinskienė.

Apie sūnaus gerąsias savybes ilgai galėtų pasakoti ir aukštosios mados pradininko Lie­tuvoje mama Vanda Statkevičienė, dirbusi Kau­no šilko fabrike.

Per pietus grįždavusi sūnui pašildyti pietų, moteris ėmė pastebėti, kad sūnus nuo jos kaž­ką po lova slepia. „Juozeli, parodyk, kas ten. – Ai, mama, nereik“, – prisimena ji pirmas sū­naus pieštas madas, kurių tuo metu jis labai gėdijosi.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nors „kablukus“ Juozukas į mokyklinius są­siuvinius piešė nuo pirmos klasės, savo dar­bų niekam nerodydavo. Nei ponia Vanda, nei jos vyras Juozas atžalos polinkiu piešti ne­sipiktino, tik vylėsi, kad sūnus taps plaukiku. Bet aplinkiniai, pamatę Statkevičių sūnaus pie­šinius, tėvams vis kartojo, kad iš jų vaiko kažkas išaugs. Į šias kalbas V.Statkevičienė dėmesį atkreipė tik sūnui mokantis vyresnėse klasėse, kai jau ir pats Juozukas kalbėjo apie S.Žuko dailės technikumą, įsikūrusi Kaune ant Pelėdų kalno.

Išgryninti sūnaus talentą septintoje klasėje poniai Vandai padėjo gera jos bičiulė dailininkė. Ji ir paskatino tėvus nuvesti sūnų į Kauno menų technikumą, prašydama nedaryti iš jo plaukiko.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Šešiolikmetį Juozą su šūsnimi eskizų ir ma­ma stovinčius tarpduryje gerai prisimena ir viena pirmųjų jo dėstytojų Audronė Šakienė: „Vos tik įstojus jam mokytis drabužių modeliavimo aplinkiniai aikčiojo nuo besiskleidžiančio talento, berniukas buvo išties labai gabus.“

Paprašyta prisiminti, kuo jos sūnus išsiskyrė iš bendraamžių, V.Statkevičienė mini, kad jis mėgdavo kurti drabužius lėlėms, vyresnis piešdavo manekenes ilgomis riestomis blakstienomis, o įstojęs į dailės technikumą pirmas pasisiuvo vadinamąsias banankes (į apačią siaurėjančias kelnes), nė vienas iš jo draugų dailės technikume tokių nemūvėjo. „Žmonės matė, kad jo talentas įgimtas, tokių dalykų nenusipirksi – tai Dievo dovana“, – neabejoja V.Statkevičienė.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

„Norint kurti Lietuvoje reikia kur kas daugiau stiprybės nei užsienyje, čia esi nuolat kriti­kuojamas, daug kam atrodo, kad galėčiau bū­ti kuklesnis, kad per daug giriuosi, bet tegul kuk­linasi tie, kurie nieko nenuveikė, – ranka nu­moja dizaineris, kiekvieną rudenį erdviose are­nose pristatantis madų šou. – Manote iš di­de­lio džiaugsmo rengiu per sezoną 8 spektaklius? Taip, jie man teikia džiaugsmo, bet tai pir­­miausia yra proga užsidirbti savo kolekcijai.“

Padrąsintas mados istoriko ir istorinių kostiumų kolekcininko Aleksandro Vasiljevo, J.Stat­kevičius atvėrė duris ir į Paryžių. Pa­sa­kojama, esą pirmą kartą apsilankęs kolekcinin­­ko bute Paryžiuje dizaineris pasijuto pri­slėgtas, kad pats tokio lygio niekada nepasieks.

J.Statkevičius jau seniai pranoko pats save: senoviniu, rankiniu būdu madą kuriantis dizaineris darbą pradeda nuo maketo, tuomet ranka dygsniuoja audinį, jį siuvinėja, kol pa­teikia pretenzingų lietuvių teismui kaip teatralizuotą reginį ant podiumo. „Niekas kitas Lietuvoje to nedaro“, – įvertinti jo nuopelnus ma­dos pasaulyje padeda Julija Janus.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

2011 m. įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lie­tuvai“,  2012 m. už geriausius kostiumus – „Auk­siniu scenos kryžiumi“, tapęs pirmuoju iš Lietuvos, parodžiusiu kolekciją Paryžiaus aukštosios mados savaitėje, apie savo pasiekimus ir pažintis su „Vogue“ vyriausiąja redaktore Anna Wintour ar Švedijos princese Ma­rie su pasididžiavimu pasakojantis J.Stat­ke­vi­čius ne mažiau entuziastingai rėžia, kad Lie­tu­voje mados nėra, o dizaineriais save vadinan­tys žmonės tėra siuvėjai.

Antros eilės J.Statkevičiaus pusseserė Sei­mo konservatorė Irena Degutienė neslepia, kad daug kas jo giminaičio nemėgsta ne tiek dėl atvirumo, kiek dėl pavydo (šios versijos lai­kosi ir pats J.Statkevičius): „Jis iš tų, kurie nevynioja žodžių į vatą, ką galvoja, tą ir sako. Kartais gal kiek per griežtai ar per tiesmukai. Bet reikėtų žmogų priimti tokį, koks jis yra, nepainiokime asmens charakterio ir jo darbų. Neįsivaizduoju „bohemiečių“ spektaklių be J.Stat­­kevičiaus drabužių, o rudens – be jo ko­lek­cijų.“

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nuo Dailės akademijos Juozą pažįstanti di­zainerė J.Janus apibūdina jį kaip jautrų, ga­bų, talentingą, tačiau vadina neprilygstamu intrigantu, pasižyminčiu puikiu rinkodaros talentu: „Kad ir kokias reklamos kampanijos priemones jis pasirinktų, kaskart pasieks savo tiks­­lą, o į jo kolekcijų pristatymus trauks mi­nios žiūrovų.“

„Nebūtina kaskart pačiam dizaineriui tapti s­a­vo kolekcijos manekenu, tačiau Juozui šou ele­mentai tinka“, – sako ir G.Fledžinskienė.

Toks elgesys nė kiek nestebina ir Juozo mo­tinos: „Palaikau Juozelį, dar ne tokių dalykų per jo karjerą mačiau, studijuodami pus­plikiai fotografuodavosi.“

Ne kartą pabrėžęs, kad mada skirta ne masėms, o tiems, kurie nori ugdyti savo skonį, J.Statkevičius lyg ir atsakė, kodėl rengia didžiulius kolekcijų pristatymus. Ne vieną dešimtį metų visuomenę mados paslapčių ant podiumo ir nuo jo nulipęs mokantis kūrėjas nepaliauja viltis, kad mada atras savo vietą lietuvių širdyje, nors dažnai išpažįsta, jog atvesti Lietuvą į pasaulinį mados žemėlapį – vis dar jo siekiamybė.

Bet kol ateis ta diena, eurus taupančius lietuvius dizaineris aprūpina ribotos kolekcijos kelioniniais krepšiais už lipdukus degalinėse. Kritikų nuomone, tai jo Achilo kulnas ir proga pasišaipyti, nes atsiranda tvirtinančių, kad J.Statkevičiaus kūrinių galima įsigyti ir turguje.

Tačiau kalbų apie nusipiginimą dizaineris negirdi. Kiek ilgai Lietuva stebėsis juo, geriausiai žino jo motina: „Juozelis yra sakęs – iki mano mirties, o paskui, matyt, pasuks ten, kur seniai laikas, į mados sostinę, į Paryžių.“

Jei tai tiesa, pamėginkite bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodytų 2014 m. Anželikos Cholinos pastatytas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ be J.Statkevičiaus kostiumų.