Aplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies – Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keis apsauginiai pylimai ir betoninės krantinės, mokslininkai neabejoja.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimato kaitos, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių audrų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėje mažėjimo, kitų gamtinių ir antropogeninių priežasčių susiduria su intensyvios erozijos procesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijui galime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvos  krantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Baltijos jūros krantų erozijos problemas su kitais mokslininkais parengęs Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Lenkija, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos. Jūros poveikį šalies krantams apžvelgę mokslinės studijos bendraautoriai mano, kad tai būtina, nes jau per artimiausius dešimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Baltijos pajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebėjimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visos kranto zonos, tai yra paplūdimio ir priekrantės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakos didėjimo kranto zonos gamtiniam karkasui vertinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geomorfologė dr. Leonora Živilė Gelumbauskaitė.

Dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šiandien svarstantiems pajūrio problemas, besiremiantiems istoriniais ir archyviniais duomenimis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių modernių tyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zoną kaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti mokslininkė užsimena, kad greitų sprendimų reikalauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame kopagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vykstantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje remiasi latviai ir estai, profesorė tikina, kad kiekvieni turi savitas, būtent jų regionui būdingas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktų Lenkijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metų turi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekami ilgalaikiai krantų būklės matavimai. „Reikėtų ir mums Lietuvos pajūryje turėti tokią stotį, tada žinotume, su kuo susiduriame ir kokią priemonę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Gelumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ vadovo, Gamtos tyrimų centro profesoriaus akademiko Algimanto Grigelio teigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a. (žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojo savo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, lyginti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima, nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jūra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė). Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skirtingi hidrodinaminiai procesai. Mokslininkės teigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijos reikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia 1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršių nerijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos krantuose – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančių krantų eroziją, mokslininkai nurodo išilginio nuo Sambijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einančio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio sumažėja į Lietuvos pajūrį patenkančio smėlio kiekis. Mokslininkų teigimu, smėlio mažėja pirmiausia povandeniniame šlaite, todėl jūra jo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui, 2014 m. rudenį krante prie Melnragės aptiktos senovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos paplūdimių maitinimas smėliu buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruosius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos krantotvarkos priemonėms Baltijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė 560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantus atstatomiesiems darbams prireikia nemažai lėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie 75 tūkst. eurų, tačiau svarstoma, kad to nepakaks nė audros padariniams pašalinti. Guodžia tik tai, kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma europinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajūrio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedros profesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslingiausia taikyti kompleksines krantų apsaugos priemones, paremtas mokslinėmis studijomis. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai tokiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamosios minkštosios krantosaugos priemonės, o kietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėra kitų galimybių sustabdyti krantuose plintančio erozijos proceso.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, ir daugumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Feliksas“, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Geofizinių mokslų katedros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigimu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Palangos pakrančių papildymas smėliu pasiteisina: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiausiai nukentėjo centrinis Palangos paplūdimys, o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiems Melnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiau esantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylančio vandens lygio dar negalime tiksliai pasakyti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiks mus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei 2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadinamųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiog nebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietose teks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bangolaužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietąsias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėties surengtame tarptautiniame pasitarime pabrėžta, kad ir kitos šalys taiko panašius krantotvarkos metodus, kai pirmenybė teikiama minkštosioms krantotvarkos priemonėms (kranto ir priekrantės papildymui smėliu, apsauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui, želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hidrotechninių įrenginių vėliau gali būti išplauti gretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant krantą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus rezultatas pasiekiamas, kai 85 proc. smėlio yra skiriama priekrantei papildyti. Sutarta, kad ateityje būtina peržiūrėti Lietuvos Baltijos jūros krantotvarkos strategines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lietuvos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dėmesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įprastai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys uraganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybių krantus, bet iki galo neišsikvepia.

Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajūrio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskis pajūryje siautėjančių uraganų pasekmės apibūdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smėliu maitinami labiausiai nuo uraganų ir erozijos nukentėję paplūdimiai. Manau, ir ties Būtinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esant reikalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtus klausimus tenka spręsti Melnragėje“, – pastebi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po „Ervino“ uragano juokavome, kad jei nieko nesiimsime, ateis diena, kai Palangos Meilės alėją valtele lankysime. Taigi po ilgų diskusijų buvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaustus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko įsitikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalaikiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip bus elgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kaitos kylant vandens lygiui. Politikai vis dar per menkai įsiklauso į mokslininkų rekomendacijas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stokoja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rasti būdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmogui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigia studijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lietuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia, kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugoti nebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esama nemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotai gali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdos uosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaip bene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šios priežasties minėta teritorija nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, mokslininkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtis kietųjų priemonių.

Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštys atskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakarių vėjai ties Lietuvos pajūriu sukelia iki 4–6 m aukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pusantro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m bangoms, prieškopę jūros vanduo skalauja 4–4,5 m aukštyje. Rytinėje Baltijos pakrantėje siautėjantys ciklonai sukelia jūros vandenis. Dėl vadinamosios cikloninės jūros bangos uraganinių vakarų vėjų vandens lygis pakyla pusantro metro ir daugiau. Rekordinis vandens lygio pakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967 m. spalio 18 d. – 186 cm virš Baltijos sistemos „0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio uraganinio vėjo greitis – 40 m/s.

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūs vėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraganui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarkavus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padarytos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“ bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kur kas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdami virš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėl kurių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai, išvartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaiko žmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per 227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybių teritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganų Lietuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pastebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos 4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių parų). Atsižvelgiant į Tarptautinės klimato kaitos komisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų, bent jau artimiausiu metu, neverta. Dėl klimato kaitos vis labiau šylant Žemės temperatūrai ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui uraganai tampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigiamą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys mano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyvenimu gerokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė: „Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.“

Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universiteto vandenynų atmosferos prognozavimo studijų vadovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pasaulio klimatas skirtingoms šalims darė ir tebedaro vis kitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės ir fizikos mokslų daktarės Audronės Galvonaitės manymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, ar sugebėtume išlikti be interneto ir elektros (klimato anomalijos žmones dažnai be to palieka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo ir itin patogaus gyvenimo  būdo (į aplinką išmetamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatas dėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnį pokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro apklausos, beveik penktadaliui mūsų šalies gyventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiausiai – jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, o štai Vakarų europiečiai kur kas stropiau rūšiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršiančius automobilius, aktyviau prisideda prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuvių tapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, nenorinčiais mažinti savo poreikių, nepastebinčiais, kad dėl nesibaigiančio vartojimo kenčia mus supanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys mokslininkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus (optimistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžiančius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje aptariama, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt, devyniasdešimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centimetru. Tik šie pasvarstymai ir leidžia numatyti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali būti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimus patenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jūros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kilimas nėra didelis, palyginti su pasauliniu vandenynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuojama, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelės nuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums tai neatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pasaulio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje didžiausias pavojus kils Klaipėdos uostui palei Danės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“, – neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama, kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Venecijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apie tai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jau nėra tokios iš piršto laužtos.

Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą.

Svarstant apie pajūrio ateities perspektyvas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimato kaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galime padaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą. Jie taip pat ragina atsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automobiliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tik reikėtų nuoširdžiai paklausti, kiek mūsų tam iš tikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsiklausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumažinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą situaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vien tam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimto metų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metų pasaulio valstybėms taip ir nepavyksta susitarti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą, piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelė efektyvi priemonė, turint omenyje maisto, pramonės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų planetos  gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį, pokyčius išvystume. Deja, kol kas stokojame žvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvename labiau šia diena.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. vasario mėnesį savaitraštyje “Veidas”

 

 

 

Ne vien uostas, bet ir paplūdimiai, ne vien krovos terminalai, bet ir kavinės. Apklausos dalyvių atostogų pasirinkimai primena iškilaus klasiko žodžius apie Lietuvą, kuri jam brangesnė už sveikatą.

Tik mūsų atveju prie sveikatos reikėtų pridėti piniginę (nors kai kam piniginės storis – vienas iš sveikatos veiksnių). Išties poilsį šalies pajūryje: Neringoje, Palangoje, Šventojoje ar kur nors greta renkasi solidi pusė – 53,2 proc. atsakiusiųjų. Neaišku, ką prie tų procentų prirašyti – „jau renkasi“ ar „vis dar renkasi“. Kitas galvosūkis: ar atostogaujančių lietuvių meilė savam pajūriui yra šalies turtingumo, ar priešingai – skurdumo ženklas. O gal nerangumo? Apklaustųjų pasirinkimai primena okupacijos laikus: bent pusė norėtų į Neringą, Palangą ar Šventąją, pusės pusei prilygstantis skaičius pasiryžę nuklysti net iki Latvijos, o norinčiųjų į Estiją (veikiausiai į Saremos salą) perpus mažiau nei norinčių į Latviją. Ir tik po tų piligrimų į mūsų pajūrį ir šiaurę (tokių yra 87,2 proc.) rikiuojasi Lenkijos paplūdimių mėgėjai (5,6 proc.). Prie Neringos besišliejanti Kaliningrado sritis –  tik ypatingų potyrių mėgėjams (2,8 proc.). Bent jau ši apklausa rodo, kad Turkija – ne konkurentas Palangai. „Jau ne“,ar „vis dar ne“?

 

Jungtinių Tautų duomenimis, šiemet Viduržemio jūroje nuskendo jau 1600 migrantų – beveik pusė tiek, kiek pernai per visus metus. 2014-aisiais pakeliui į Europą gyvybės neteko 3500 žmonių. Didžiausia šių metų tragedija, įvykusi prieš savaitę, pareikalavo net 800 aukų – tiek žmonių žuvo prie Libijos krantų nuskendus migrantus plukdžiusiam laivui.

Manoma, kad laivas apvirto po to, kai visi jame buvę žmonės susibūrė vienoje jo pusėje, išsigandę labai priartėjusio prekybinio laivo.

Tarp nuskendusiųjų – migrantai (taip pat ir vaikai) iš Malio, Gambijos, Senegalo, Sirijos, Somalio, Eritrėjos, Bangladešo, Tuniso.

Ir visa tai – nepaisant pernai gruodį prasidėjusios Europos Sąjungos jūrų sienos misijos „Triton“, pakeitusios iki tol Italijos vykdytą pabėgėlių paieškos ir gelbėjimo programą “Mare Nostrum”.

Ir nors ES pabėgėlių paieškos programai lėšos nuolat didinamos, šiemet į Graikiją ir Italiją iš viso atvyko beveik 32 tūkst. nelegalių migrantų, kurie į Europą vyksta daugiausia iš Sirijos ir Libijos. Europos Komisija neseniai pripažino, kad nepajėgia suvaldyti šios situacijos, ir parengė naują dešimties punktų programą, kurioje, be lėšų migrantų paieškai padidinimo, siūloma ir kai kurių naujų priemonių. Ką tik pristatytame dešimties punktų plane žadama griežtinti kontrolę, užtikrinti geresnį gelbėjimo operacijų vykdymą.

ES taip pat sieks perimti ar sunaikinti žmonių kontrabandininkų laivus ir stiprins bendradarbiavimą pasienyje. Bendrija taip pat pasiūlys „savanorišką bandomąjį perkėlimo projektą, pagal kurį asmenims, kuriems reikalinga apsauga, bus siūloma persikelti, o tam gali būti numatyta 5 tūkst. vietų.

Be to, ES „sukurs naują programą greitam nelegalių migrantų grąžinimui“.

Bendrija taip pat sieks stiprinti bendradarbiavimą su karo nuniokotos Libijos, kuri yra šios problemos židinys, kaimynėmis, rašoma Komisijos pareiškime.

 

 

Šešiasdešimtmetį švenčiantis viešbutis „Palangos žuvėdra“ kyla naujam skrydžiui – tapti paslaugų kokybės ir patrauklumo lyderiu.

„Palangos žuvėdra“ – visiems gerai žinomas viešbutis, daugeliui tapęs vienu Palangos miesto simbolių. Tai vienas Lietuvos kooperatyvų sąjungos perlų, iki šiol sėkmingai plėtojantis veiklą.
Šiandien „Palangos žuvėdra“ – modernus trijų žvaigždučių viešbutis, esantis idealioje vietoje, beveik ant jūros kranto, Meilės alėjoje, prie pat Palangos botanikos parko. Viešbutis įsikūręs atokiau nuo centrinės J.Basanavičiaus gatvės šurmulio, tačiau panorėjus miesto centrą galima pasiekti vos per kelias minutes.
Viešbutis per pastaruosius metus buvo iš esmės atnaujintas, tačiau dėl ilgamečių tradicijų ir daug kam keliamų šiltų prisiminimų buvo paliktas senasis „Palangos žuvėdros“ pavadinimas.
Šio viešbučio išskirtinumas – paslaugų gausa. Viešbutyje veikia konferencijų centras, treniruoklių salė, teikiamos įvairios SPA procedūros, prekiaujama drabužiais, suvenyrais bei kitomis kurorto prekėmis. Viešbučio restoranas – puiki vieta pietauti, vakarieniauti, švęsti šeimos šventes ar įmonės vakarėlius. Erdvioje teritorijoje išsidėstęs viešbutis gali pasiūlyti platų erdvių spektrą, todėl jame organizuojami įvairiausi renginiai.
„Turbūt svarbiausias mūsų išskirtinumas – tai asmeninis dėmesys kiekvienam klientui. Apmokome savo personalą, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi kaip svetingas šeimininkas, nuolat besišypsantis ir pasirengęs padėti. Tikriausiai čia ir yra mūsų sėkmės paslaptis“, – pabrėžia viešbučio direktorius Kristupas Šliogeris.

Ryžtingas sprendimas, lėmęs sėkmę
„Palangos žuvėdra“ – ilgametę istoriją ir tradicijas turintis prekės ženklas. Tai buvo pirmoji sanatorija, pastatyta Palangoje po Antrojo pasaulinio karo, 1954 m., tad šiemet jai sukanka 60 metų. Pirmoji sanatorija „Žuvėdra“ buvo kitame pastate, vėliau ji augo, plėtėsi, atsirado vis naujų korpusų.
2007 m. buvo priimtas strateginis sprendimas šiame rekreacijos komplekse nutraukti sanatorinio gydymo veiklą, o įmonę pertvarkyti į viešbučio kompleksą.
„Turėjome didžiulį apleistą pastatų kompleksą, kurį per keletą metų laipsniškai rekonstravome į šiuolaikišką viešbutį. Šiandien tai – vienas didžiausių Palangos viešbučių, užimantis tvirtas rinkos pozicijas kurorte. Po kiekvieno sezono rekonstruojame vis naujas viešbučio erdves, plėsdami paslaugų spektrą ir keldami viešbučio lygį. Malonu kiekvienais metais nudžiuginti nuolatinius savo poilsiautojus naujai sutvarkytomis erdvėmis ir naujomis paslaugomis“, – pasakoja viešbučio vadovas.

Jūra kaip ant delno
Vasarą viešbutis būna visiškai užpildytas. Sezono metu kambariai užsakomi prieš pusmetį ar daugiau. Puikioje vietoje įsikūręs viešbutis, kurio steigėja yra Lietuvos kooperatyvų sąjunga, gali pasiūlyti gerą kainos ir kokybės santykį, todėl klientų netrūksta.
„Ypač džiaugiamės nuolatiniais klientais, poilsiaujančiais kiekvieną vasarą. Turime ir tokių klientų šeimų, kurios lankosi čia jau dešimtmečiais, net ir keičiantis kartoms, – viešbučio pranašumus vardija vadovas. – Kasmet savo svečiams pasiūlome vis naujų paslaugų. Pavyzdžiui, šios vasaros naujovė – kilnojamasis vaikų darželis viešbučio svečiams.“
Viešbutyje ištisus metus veikia restoranas, vakare malonu vakaroti lauko terasoje, klausantis kokybiškos gyvos muzikos. Viešbutyje veikia SPA centras – įvairūs masažai, gintaro terapija, kosmetologijos centras, pirčių kompleksas. Galima sportuoti treniruoklių salėje, važinėtis dviračiais, žaisti biliardą, stalo tenisą ar stalo futbolą. Viešbutyje veikia lietuvių dizainerių kurtų drabužių parduotuvė, prekiaujama suvenyrais, gintaro dirbiniais.
Kadangi „Palangos žuvėdra“ – didžiulis viešbučio kompleksas, tai geba tenkinti praktiškai visus klientų poreikius. Žiema ir pavasaris viešbutyje – dažniausiai konferencinio turizmo metas. Konferencijas organizuojančių klientų patogumui – dvi konferencijų salės ir universali erdvė, skirta renginiams, todėl puikiai tinka tiek didelėms, tiek mažos apimties konferencijoms, mokymams bei seminarams rengti. Viešbučio restorane dažnai vyksta vestuvės, kitos iškilmės.
Pavasarį viešbutyje vyksta įvairių sporto šakų sporto stovyklos, nes įrengta treniruoklių salė ir kitos erdvės, tinkamos įvairioms sporto treniruotėms. Tad aktyviai laisvalaikį praleisti nusiteikę poilsiautojai nepajus sporto trūkumo.
Vasarą Palangą užplūsta turistai. „Palangos žuvėdroje“ pusė poilsiautojų – lietuviai, pusė – užsienio klientai. Dėl paslaugų gausos ir įvairovės sau malonų kampelį čia gali rasti kiekvienas kuo įvairiausių poreikių poilsiautojas. Jaunoms šeimoms bus pasiūlyta ramybė ir vaikų žaidimų aikštelė, mėgstantiems aktyvų gyvenimo būdą – sporto salė, norintiems miesto šurmulio – čia pat ūžianti Palangos centrinė gatvė. Visiems be išimties – komfortas, patogumas ir nuostabus Baltijos jūros paplūdimys, su galimybe saulėlydžiu grožėtis tiesiog pro savo kambario langą.

Jūros ekologas, Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro direktorius prof. dr. Sergejus Oleninas gerai žino Baltijos jūros sveikatą, nes tyrinėja ją jau tris dešimtmečius. Kiek tą sveikatą gadina Lietuva?
VEIDAS: HELCOM ataskaitose minima, kad Nemunas – trečia didžiausia upė pagal fosforo ir azoto kiekio įtekėjimą į Baltijos jūrą. Apskritai, ar Lietuva, palyginti su kitomis Baltijos jūros regiono šalimis, didelė teršėja?
S.O.: Negalima sakyti, kad išsiskiriame iš kitų pagal taršą, taip tikrai nėra. O Nemunas kartu su Neva, Dauguva, Vysla, Odra – tarp didžiausių upių, kurios įteka į Baltijos jūrą. Beje, Nemunu atiteka teršalai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos bei Kaliningrado srities.
Tiesa, dalis kenkiančių jūrai maistinių medžiagų nusėda Kuršių mariose – jos tarsi filtras pakeliui į Baltiją. O kad iš Lietuvos pakankamai daug azoto ir fosforo patenka į Baltiją – žinomas faktas: azoto – 6 proc. viso patenkančio į jūrą kiekio, fosforo – 5 proc. Kiek iš kurios šalies patenka šių ir kitų žalingų medžiagų, priklauso ir nuo teritorijos, kuri prieina prie jūros, dydžio, ir nuo to, kokios upės įteka į jūrą.
Pavyzdžiui, iš Lenkijos į centrinę Baltijos dalį atiteka apie 70 proc. viso čia patenkančio fosforo ir apie pusė azoto, nes Lenkija – šalis su išplėtotu žemės ūkiu, ir visa jos teritorija patenka į Baltijos jūros baseiną. O Švedija turi beveik trigubai ilgesnę nei lenkai prie jūros prieinamą teritoriją, bet ten nėra tokių galingų upių kaip Lenkijoje, ir ji teršia, skaičiuojant visą Baltijos jūrą, daug mažiau.
VEIDAS: Kokios taršos iš Lietuvos tendencijos: ar pastaruoju laikotarpiu jos mažėja ar daugėja?
S.O.: Didžiausia Baltijos problema buvo ir yra eutrofikacija, nes azoto ir fosforo koncentracija yra labai didelė. Tai susiję ir su žemės ūkiu, ir su pramone, ir su komunaliniu ūkiu. Kol tarša iš šių šaltinių nebus sustabdyta, turėsime tokias pasekmes – vandens žydėjimą, bedeguones zonas Baltijos jūros giluminiuose sluoksniuose.
Tiesa, bedeguonės zonos gali susidaryti ir natūraliai, ne tik dėl taršos, tačiau praeityje jų plotas buvo daug mažesnis, o iš Šiaurės jūros įtekančių vandenų užtekdavo atnešti deguonį į giluminius jūros sluoksnius.
Akivaizdžių taršos augimo Lietuvoje tendencijų nėra, bet nėra ir kritimo. Pagal kai kuriuos požymius yra pagerėjimas, pagal kai kuriuos – pablogėjimas. Jūros ekosistemos būklė – kaip žmogaus sveikata: kai kurie parametrai gali rodyti normą, o kai kurie – kad esama problemų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

 

Uostamiestis šeštadienį pakvies į renginius, skirtus Europos jūros dienai. Ryte Kuršių mariose startuos tradicinė regata „Gero vėjo!“ – pirmoji sezono regata, suteikianti buriuotojams galimybę varžytis Baltijos jūroje. Vidurdienį Danės upėje bus surengtos Klaipėdos baidarių ir kanojų jaunių pirmenybės.
Šventėje klaipėdiečiai ir miesto svečiai bus kviečiami išmėginti naująjį Smiltynės perkėlos pirkinį – šįmet įsigytą katamaraną „Smiltynė“, kuris vasarą dukart per dieną plaukios maršrutu Klaipėda–Nida. Nuo 12 iki 16 val. jis kas pusvalandį švartuosis ankstesnėje Senosios perkėlos krantinėje ir visus norinčiuosius nemokamai plukdys trumpai pasižvalgyti po uosto akvatoriją.
Vakarop prasidės iškilmės Smiltynėje, prie netoli Lietuvos jūrų muziejaus stovinčio „Albatroso“ paminklo. Čia jūrai prisieks Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos pirmakursiai, taip pat pirmąkart bus teikiami „Albatroso“ apdovanojimai už geriausią metų jūrinį socialinį, jūrinės kultūros projektą, geriausią marinistinės literatūros knygą ir geriausią marinistinės žurnalistikos darbą.
Na, o sutemus lauks Klaipėdos laivų paradas, kuriame kviečiami dalyvauti visi turintieji jachtas, katerius ar netgi valtis. Kadangi paradas vyksta naktį, krante stebintiems žiūrovams įspūdį daro ne tiek pačių laivų prašmatnumas, kiek jų šeimininkų išmonė iliuminuojant savo plaukiojančias transporto priemones. Dalyvavimas parade nemokamas, gražiausiai tamsoje spindinčio laivo įgula sulaukia organizatorių prizo.
Laivų paradą 21.30 val. Kuršių mariose ties Kruizinių laivų terminalu „šokiu“ pagal muziką tradiciškai atidarys vienas iš uosto vilkikų. Šįkart ši garbinga meninė misija patikėta nebe žaliajam „Klasco-2“, o vilkikui TAK-6 iš konkuruojančio „Towmar Smit Baltic“ laivyno.

2013 m. gruodžio mėn. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ valdyba patvirtino strateginį bendrovės veiklos planą 2014-2016 metams, kuriame numatytas nuoseklus įmonės laivyno atnaujinimas, koncentruojantis į tikslinį „Handysize“ segmentą (17-25 tūkst. tonų tonažo laivus). Įgyvendinant patvirtintą strateginį veiklos planą, bus parduodami mažiausi bendrovės motorlaiviai, vietoj jų įsigyjant 1-2 didesnio tonažo laivus.
AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ generalinio direktoriaus Audronio Lubio teigimu, pasaulyje vykstant laivyno koncentracijai, įmonė atsisako mažesnių motorlaivių, dirbančių priekrantės laivyboje, ir planuoja įsigyti didesnio tonažo „Handysize“ laivus, kurie dirbtų transatlantinėje krovinių pervežimų rinkoje.
„Mūsų bendrovės strateginis tikslas – tapti sausakrūvių jūrinių krovinių pervežimų rinkos (17-25 tūkst. tonų segmente) lydere Baltijos jūros regione, išsaugant su Lietuvos Respublikos vėliava plaukiojantį modernų ir pelningai dirbantį laivyną. Nuoseklus patvirtinto strateginio bendrovės veiklos plano įgyvendinimas sudarys pagrindą  sėkmingai ir pelningai įmonės veiklai“, – sakė AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ vadovas.
Vadovaujantis patvirtinta bendrovės veiklos strategija, 2013 m. spalio mėn. buvo pasirašytos   motorlaivių „Skalva“ ir „Asta“ pardavimų sutartys.
„Esant palankiai situacijai pasaulinėje laivybos rinkoje, neatmetame galimybės papildyti bendrovės laivyną „Handysize“ segmento laivu dar šių metų antrajame pusmetyje. Tokiu būdu, būtų ne tik atnaujintas bendrovės laivynas, bet ir išlaikytas panašus įmonės laivyno tonažo dydis“, – pabrėžė A.Lubys.
Šiuo metu AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ turi dešimt 5-25 tūkst. tonų tonažo laivų.

Kone du dešimtmečius puoselėjami planai, kaip padaryti, kad Klaipėda taptų vakarietišku uostamiesčiu, o pajūrio kurortai poilsiautojams būtų patrauklūs visus metus, vis dar neatrodo realūs.

„Dabar, vasaros viduryje, pusė Lietuvos poilsiauja prie jūros, tačiau didžioji dalis poilsiautojų tik degindami savo kūnus paplūdimyje jaučia jūrinę dvasią. Buvimas prie jūros – maudymasis, deginamasis, saulės palydėjimas, gintaro rinkimas yra svarbi marinistinės kultūros dalis, bet tai tik nedidelis jos fragmentas“, – pabrėžia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Deja, mūsų pajūryje, išskyrus pasivaikščiojimus po pušynus ar, tarkim, Kuršių nerijos nacionaliniame parke nutiestais pažintiniais takais, sutvarkytomis Danės upės krantinėmis, kruizinių laivų krantine Klaipėdoje, beveik ir nėra kur pajusti jūrinės kultūros. Užtat bet kuriame Vakarų Europos ar kaimyninės šalies pajūrio mieste ir kurorte pasitinka jachtų prieplaukos, žvejai pardavinėja ką tik pagautas žuvis, kviečia užsukti jaukios kavinukės ir žuvies patiekalų restoranai, siūloma įvairių pramogų ne tik jaunimui, bet ir šeimoms su mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms. Tad nuo ryto iki vėlyvo vakaro uostamiesčiuose ir pajūrio miesteliuose netyla šurmulys, kiekviename žingsnyje persmelktas jūrinės nuotaikos.
O štai vienintelis Lietuvos uostamiestis atgyja vos kelis kartus per sezoną, kai vyksta didieji renginiai – Jūros šventė, laivų paradas, Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Klaipėdoje tai bene vieninteliai jūrinės kultūros akcentai, o ištisus metus mūsų uostamiestis primena apsnūdusį provincijos miestelį.
„Vasarą gyvybės dar šiek tiek daugiau, tačiau kitais metų laikais Klaipėdos senamiesčio gatvės atrodo lyg po atominio karo – tyla, ramybė, vienas kitas žmogus. Tiesa, ir vasaros vakarais, kai poilsiautojai grįžta iš paplūdimių, gyvesnis miestas tampa vos kelioms valandoms, nes nuo 23 val. – ramybės laikas, tad muzika išjungiama“, – niūrų Lietuvos uostamiesčio vaizdą piešia Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė.
Jos teigimu, gyvenimas verda tik netoli miesto centro įsikūrusiame „Akropolio“ prekybos ir pramogų centre, mat čia yra vienintelis Klaipėdoje kino teatras, vienoje vietoje sukoncentruotos kitos pramogos. „Kai draugų ir pažįstamų paklausiu, kada pastarąjį kartą buvo senamiestyje, visuomet girdžiu tą patį – kad kelerius metus nesilankė, nes nėra ko ten eiti“, – atskleidžia L.Beržinskienė.

Ambicingi projektai guli stalčiuose

Klaipėdos senamiestyje šiuo metu mažai ne tik kultūrinio gyvenimo ženklų (nėra kino teatro, dramos teatras ne vienus metus remontuojamas) – čia neužsibūna ir smulkieji verslininkai. Kavinukė ar parduotuvėlė išsilaiko vos keletą mėnesių ir užsidaro, o naujų nuomininkų atsiranda vis mažiau. „Viena kita kavinė dar likusi Teatro aikštėje, tačiau mažų krautuvėlių nebėra. Išeina net ir ilgai senamiestyje dirbę verslininkai. Štai šiemet nebeliko senos, jaukios, miestiečių pamėgtos kavinės „Laikraštis“, – apgailestauja Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. Aušrinė Armaitienė.
Klaipėdos verslininkai juokauja, kad skylės senamiesčio pastatų languose dar nejuoduoja, tačiau nėra ir nė mažiausio ženklo, jog artimiausiu metu padėtis galėtų keistis.
„Klaipėdiečiai neturi įpročio po darbo užbėgti į kavinę kaip, tarkim, vokiečiai. Be to, mūsų uostamiestyje kasmet vis mažėja darbingo amžiaus žmonių. Įvestos rinkliavos už automobilių stovėjimą senamiestyje taip pat atbaido miestiečius ir svečius čia leisti laisvalaikį“, – vardija A.Armaitienė.
Pasak turizmo specialistės, yra parengtas Klaipėdos strateginis planas, tačiau kardinalių pokyčių ten nenumatyta, net atskiros senamiesčio plėtros strategijos nėra. Jau ne vienus metus verslininkai, turizmo specialistai ir politikai bando susėsti prie vieno stalo aptarti problemų, tačiau, KU profesorės žodžiais, pasikeičia valdžia, ir net nepriartėjus prie realių darbų iš naujo grįžtama prie kalbų.
„Nėra noro, todėl ir nesusikalbama. Kitų miestų vandens pramogų parkai jau tuoj nusidėvės, o Klaipėdoje dešimt metų tik kalbama, kad reikia statyti“, – uostamiesčio valdžios neveiklumu piktinasi L.Beržinskienė.
Kiti ambicingi Klaipėdos projektai taip pat nejuda iš mirties taško. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas iškils ant vandens, buvusioje „Laivitės“ teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Dar 2005 m. pradėta kalbėti apie „Memelio miestą“ – kvartalą su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu. Tačiau šios gražios idėjos, kaip atgaivinti uostamiestį, taip ir liko popieriniais projektais. Nepavyko naujam gyvenimui prikelti net žuvų turgaus, kuriame būtų prekiaujama ką tik žvejų sugautu laimikiu.
„Trūksta politinės valios projektams įgyvendinti. Be to, miestiečiai nesiima iniciatyvos ir nedaro rimto spaudimo valdininkams“, – teigia A.Armaitienė.

Valdininkų supratimas apie jūrinę kultūrą – kaip sovietmečiu

Lietuvos jūrinės istorijos ir kultūros klubo „Budys“ pirmininkas Kostas Frankas apie tai, kodėl nei klaipėdiečiai, nei miesto svečiai uostamiestyje nejaučia jūrinės dvasios, rėžia tiesiai: „Tiek metų gyvenę už geležinės uždangos, nebuvom susiję su laivyba, o nemažai valdininkų – vis dar tie patys. Tad ir jūrinės kultūros supratimas tik toks, kad reikia rodyti delfinus Jūrų muziejuje arba atkastus kelis akmenis Klaipėdos piliavietėje. Išgirdę apie naują iniciatyvą uostamiesčio valdžios atstovai pirmiausia klausia, kokia jiems bus iš to nauda, o dažnai net atvirai reikalauja vadinamųjų otkatų.“
Klaipėdos miesto savivaldybės Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas pabrėžia, kad anksčiau pristatyti ambicingi projektai neplėtojami ne dėl savivaldybės kaltės. Mat, pavyzdžiui, „Memelio miestas“ – privačių investuotojų projektas, kuris nepritraukus investicijų sustojo. O naujo Muzikinio teatro plėtojimas perduotas Kultūros ministerijai.
Be to, R.Zulcas mano, kad dešimtmetį dedamos pastangos uostamiesčiui įpūsti jūrinės dvasios vis dėlto duoda rezultatų: „Jūrinė kultūra – tai laivo ir kranto žmonių bendravimas sausumoje. O jis vyksta. Išplaukiant kruiziniam laivui, miestiečiai ir poilsiautojai ateina jo išlydėti. Veikia gintaro turgus ir galerijos. Neseniai dar viena atidaryta. Joje galima pamatyti, kaip gaminami gintaro dirbiniai.“
Nors savivaldybės atstovas sutinka, jog tai per mažai norint pajusti, kad lankaisi uostamiestyje, tačiau, jo manymu, lyginti Klaipėdos, pavyzdžiui, su Ryga, Talinu ar Helsinkiu nederėtų. Mat šie uostamiesčiai, būdami dar ir sostinės, natūralu, turi kur kas daugiau turistinių traukos objektų. „Klaipėda – iš dalies pramoninis miestas, tačiau į senamiestį stengiamės įkelti magnetų, kurie trauktų ir klaipėdiečius, ir turistus“, – tikina R.Zulcas.
Jis skaičiuoja, kad šiuo metu vykdoma per 40 projektų, kurie esą kilstelės Klaipėdos įvaizdį ir paskatins verslo plėtrą. Pavyzdžiui, rekonstruojamas Biržos tiltas, pradėti Pilies tilto rekonstrukcijos darbai, buvęs tabako fabrikas baigiamas pertvarkyti į kūrybinių industrijų centrą, pajūrio zonoje griaunami seni tualetai, vietoj jų bus pastatyti nauji.
Kitais metais planuojama pradėti gaivinti Klaipėdos pilies ir bastionų kompleksą. Bus sutvarkyta gynybinė siena, kurioje įrengta požeminė patalpa ir eksponuojami atliekant archeologinius tyrimus rasti senojo miesto kultūriniai sluoksniai, taip pat planuojama įrengti konferencijų salę, įkurti Mažosios Lietuvos muziejų.
Uostamiesčio savivaldybė senamiestyje užsimojo atstatyti ir evangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčią su maždaug 75 metrų aukščio bokštu, kuriame būtų įrengta apžvalgos aikštelė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo aukščiausias visuomeninis Klaipėdos pastatas ir geografinis miesto centras, o dabar atstatyta bažnyčia galėtų tapti vienu iš turistų traukos objektų bei ryškiu senamiesčio akcentu. Tačiau tai tolimos ateities vizija, mat nėra išlikusių pastato brėžinių, trūksta ir lėšų.

Praėjusiais metais Taline duris atvėręs „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus – šiandien viena populiariausių lankytinų vietų Baltijos šalyse. Unikalios koncepcijos jūrų muziejų, supažindinantį lankytojus su pasauliu, tyvuliuojančiu po vandeniu ir besidriekiančiu virš jo, per metus aplankė daugiau nei 324 tūkst. smalsuolių.

Šį pavasarį į „Hidrolėktuvų uosto“ muziejų kviečiami ne tik jūrų technikos gerbėjai, bet ir mokslinės fantastikos entuziastai iš viso pasaulio.

Žiulio Verno svajonių sala

Šį pavasarį „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje veiks išskirtinė legendinio fantastinės literatūros genijaus Žiulio Verno ir povandeninių laivų meistro Otomaro Gern įkvėpta paroda. Mokslinės fantastikos tėvo, parašiusio legendinį romaną „20 000 mylių po vandeniu“,  garbei surengta ekspozicija pakvies muziejaus lankytojus pakeliauti bene garsiausios pasaulyje fantastinės knygos puslapiais.

Muziejaus svečiai turės galimybę pasivaikščioti jūros gelmėse įkalinto povandeninio laivo deniu ir pamatyti mistišką jūrų būtybę, gąsdinusią romano skaitytojus devyniolikto amžiaus viduryje.

Parodoje bus eksponuojami ir pirmojo Estijos povandeninio laivo kūrėjo Otomaro Gern išradimų modeliai. Lankytojai akimirksniu nusikels į laikus, kai povandeniniai laivai judėjo rankiniu būdu, o laivo korpusai priminė vyno statines.

Netikėčiausias fantazijas virtusias realybe Estijos „Hidrolėktuvų uosto“ muziejuje bus galima pamatyti iki šių metų birželio pabaigos.

Muziejuje – kompiuteriniai žaidimai

„Hidrolėktuvų uosto“ muziejus sudomins ne tik žingeidžius vaikus, bet ir daug ko mačiusius suaugusiuosius. Muziejaus svečiai turės progą susipažinti su daugiau nei dviem šimtais eksponatų, kuriems apžiūrėti prireiks daugiau nei kelių valandų. Daugelis muziejaus eksponatų – interaktyvūs, papildyti kompiuterine grafika, vaizdo ir audio medžiaga.

Vienas didžiausių muziejaus eksponatų yra 1935 m. Anglijoje statytas povandeninis laivas „Lembit“, galėjęs per vieną minutę nusileisti į 900 metrų gylį. Nors jis seniai nebenaudojamas, lankytojai galės pasivaikščioti laivo deniu, pasižvalgyti po jo patalpas, savo akimis išvysti kapitonų kajutes ir kariškių miegamuosius.

Įtaigiai ir įdomiai pažinti jūrą „keliaujant“ aplink pasaulį leis kino sale virtęs geltonasis submarinas. Tokį kadaise apdainavo ir grupė „The Beatles“. Neišdildomiems įspūdžiams patirti laivas sumontuotas taip, kad jūsų pažintinės „kelionės“ metu ūžtų ir drebėtų tarsi iš tiesų plaukdamas.

Muziejuje lankytojai taip pat galės išbandyti rankos taiklumą, „ginant“ Taliną priešlėktuvinės gynybos imitatoriumi, ar įšokti į pirmojo pasaulinio karo metu Didžiojoje Britanijoje sukurto „Sopwith Camel“ lėktuvo modelį ir išbandyti skrydžio treniruotę.

Specialiai mažiesiems muziejaus baseine įkurtas karinis uostas. Tikrus laivų mūšius vaikai galės įmituoti valdydami laivus nuotoliniais pultais. Autentiškos jūreivių ir karininkų uniformos čia nėra slepiamos po stiklu – pasimatuoti ir net įsiamžinti su jomis galės kiekvienas pageidaujantis.

Žingeidžiausieji net be gido galės sužinoti viską apie vandens ir oro techniką, mat prie eksponatų įrengti specialūs kompiuteriniai terminalai. Naudodamasis jais lankytojas ne tik gaus visos reikalingos informacijos, tačiau ir galės dominančią medžiagą parsisiųsti į savo elektroninį paštą.

Angarai, kuriuose įrengtas povandeninį pasaulį imituojantis „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus, buvo pastatyti pirmojo pasaulinio karo metais kaip karinio jūrų laivyno  tvirtovės dalis. Muziejaus lankytojus nustebins ne tik Talino senamiesčio pakrantė, įspūdinga ekspozicija, bet ir inovatyvūs muziejaus interjero sprendimai. 2012 m. „Pasaulio architektūros festivalyje“ „Hidrolėktuvų uosto“ muziejus pateko į finalą drauge su kitais geriausiais pasaulyje metų architektūros darbais.

Daugiau informacijos: www.visitestonia.com
Muziejų pristatantis video klipas: http://www.youtube.com/watch?v=12oOs2T9ag8
Muziejaus renginiai pavasarį: http://www.lennusadam.eu/en/visit-the-museum/spring-in-seaplane-harbour/24-eng/625-underwater-fantasies-dreams-of-jules-verne-ottomar-gern
Žemėlapis: http://www.lennusadam.eu/en/visit-the-museum/getting-here

Lietuvos jūrų muziejus pristatė studiją, skirtą Lietuvos tarpukario laivyno istorijai.

Klaipėdoje lapkričio viduryje pasirodė jauno Lietuvos jūrų muziejuje dirbančio istoriko Romualdo Adomavičiaus knyga „Jūrinis savarankiškumas: Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija (1921–1940 m.)“. Į knygos sutiktuves susirinkusiai uostamiesčio marinistinei bendruomenei ji tapo proga dar kartą padiskutuoti jūrinės valstybės klausimu.
Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila teigė bendraudamas su užsienio kolegomis atradęs, kad anglai apskritai neturi tokios sąvokos, kaip jūrinė valstybė, – jie vartoja sąvoką „maritime nation“ (jūrinė nacija). Profesorius priminė, kad Lietuva teturi vieną šimtąją procento pasaulio darbo jėgos, užtat jai priklauso net pusė procento pasaulio jūrininkų, tad verkšlenti turbūt neverta.
Pats knygos autorius R.Adomavičius pripažįsta: lietuviai jūra dažnai vadindavo marias, o didžiųjų vandenų šturmavimo tradicijų valstybei trūko. Laivybos įmonės pasigesdavo valstybės palaikymo, šalies viduje trūko logiškai plėtojamos transporto grandžių sistemos – iki 1930 m. Klaipėdos uosto su kitais šalies pramonės centrais nejungė net geležinkelis. Lietuviškos kiaulės, kiaušiniai, sviestas anuomet svarbia prekybos partnere laikytai Didžiajai Britanijai buvo pristatoma tik anglų laivais, o lietuviai galėjo gabenti krovinius britams nebent per Švediją. Tik atėjus į valdžią Antanui Smetonai laivų įsigijimo reikalai pajudėjo.
Pirmieji laivai su Lietuvos vėliava į Klaipėdos uostą įplaukė 1921 m. kovą. Tai buvo motoriniai burlaiviai „Jūratė“ ir „Kastytis“. Šie laivai gabeno krovinius Baltijos jūra.
Tačiau nacionalinio laivyno plėtra prasidėjo tik 1923 m., kai Klaipėdos uostas atiteko Lietuvai. Reikšmingu įvykiu tapo akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ įkūrimas Kaune 1936 m. Šią bendrovę susivieniję įkūrė stambiausi šalies eksportuotojai ir importuotojai – bendrovės „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, prisidėjo ir Lietuvos finansų ministerija. „Lietuvos Baltijos Lloydas“ kasmet didino turimą upių bei jūrų laivyną ir iki 1940 m. tapo rimta vandens transporto bendrove.
„Jūrinę temą atradau išvažiavęs studijuoti istorijos į Vilnių – tik nutolęs nuo jūros supratau, kaip ji mane traukia. Trumpam grįžęs iš sostinės vis dažniau pavartydavau tėvo – Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus sukauptus archyvus. Mano bakalauro darbas buvo iš Lietuvos laivyno istorijos. Turėjau draugų buriuotojų, pats kiek išgalėdamas buriavau, galima sakyti, ir savo žmoną jūroje plaukiodamas sutikau. Tad šiandien jūra man – ir mokslas, ir darbas, ir šeima, ir laisvalaikis“, – pasakoja knygos autorius.
Doktorantūroje studijuojantis mokslininkas tikisi, kad po poros metų pavyks išleisti ir rengiamą mokslinę disertaciją, kurioje tyrinėjami įvairesni tarpukario Lietuvos marinistinės kultūros aspektai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tuntai margaspalvių žuvų, keisčiausių formų koralai, grakštūs, tačiau grėsmingi rykliai, žiemos miegui sustingusio lietuviško ežerio poledinis pasaulis – visa tai atsiveria drąsuoliams, pamėgusiems paslapčių pilnas vandenų gelmes.

Viduramžius menantys koralai, legendomis ir keisčiausiais pasakojimais apipinti paskendę laivai, spalvingos žuvys, godžiai šmirinėjantys plėšrūnai, smalsūs delfinai ir savi fizikos dėsniai – tai kitoks pasaulis, savo paslaptimis viliojantis ir patyrusius narus, ir įspūdžių ištroškusius naujokus. „Į jį patekęs žmogus užsimiršta, kas toks jis yra“, – pasakoja Nijolė Gaidulytė, viena sportinio nardymo pradininkų Lietuvoje, povandeninio nardymo instruktore dirbanti jau dvidešimt penkerius metus.
Tačiau tai tik viena povandeninio pasaulio pusė. Kita atrodo ne tokia romantiška, greičiau grėsminga ar net pavojinga. Juk žmogus panyra į kitokį pasaulį, kuriame egzistuoja savi pavojai. Profesionalūs narai ir instruktoriai ramina, kad norint jų išvengti privalu laikytis taisyklių, pavyzdžiui, stebėti kilimo greitį, gylį, atminti, kad oro kiekis yra ribotas, o prie pavojingų gyvių nesiartinti, jų neliesti ir neerzinti. Gyvūnai žmogaus paprastai nepuola, jei šis pats jų neišprovokuoja. Beje, nerti po vandeniu pasidavus akimirkos užgaidai ir negalima – pirma reikia baigti nardymo kursus, išmokti taisykles ir įgyti praktinių įgūdžių.

Koralų sodai ir žaidimai su delfinais

Nors dažną keliautoją, jau persisotinusį kelionėmis po egzotiškiausius kraštus, vilioja galimybė pasimėgauti naujais įspūdžiais nardant Karibų jūros dugne prie paskendusio laivo, landžiojant po paslaptingas povandenines olas, apžiūrint Didžiojo rifo koralus ar mėgaujantis delfinų bandos draugija, daugeliui pradedančių nardytojų, vos tik gavusių kursų baigimo serifikatus, tai būtų pernelyg sudėtinga ar net pavojinga pramoga. Tad apsisprendusiems patirti povandeninio nardymo džiaugsmų geriausia būtų rinktis Raudonąją jūrą, kuri, pasak N.Gaidulytės, yra palyginti arti, be to, matomumas joje siekia apie trisdešimt metrų, tad ir negiliai panirus galima pasigėrėti koralais, žuvimis, vėžliais, pulkais įvairiaspalvių žuvų.
„Šiuo metu daugiausia nardau Raudonojoje jūroje. Tačiau ta pati jūra nebūna vienoda, ji visą laiką vis kitokia. Be to, Raudonoji jūra nemaža, norint ją visą apiplaukti, išnardyti, ir viso gyvenimo nepakaks“, – tvirtina ponia Nijolė, nardžiusi pačiuose gražiausiuose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Maldyvuose, Mauricijuje, Viduržemio, Juodojoje, Kaspijos jūrose ar netgi Karelijoje.
Ponia Nijolė su bendražygiais Raudonojoje jūroje dažniausiai susiorganizuoja vadinamąjį safarį. Pasisamdo penkių žvaigždučių laivą, apsigyvena jame ir plaukia savaitę arba dešimt dienų nuo rifo prie rifo neišlipdami į žemę. Po vandeniu neriama ir dieną, ir naktį. Ypač įdomu nardyti naktį: iš savo slėptuvių išlenda naktinės žuvys, morenos, pasirodo gyvūnų, medžiojančių tik naktį. Net nenutolus nuo laivo galima pamatyti tuntus žuvų ir gausybę kalmarų, kuriuos privilioja laivo šviesos. „Labai įdomu stebėti, kaip miega dieninės žuvys: vienos ant šono, kitos ant uodegos atsistojusios, kitos susivyniojusios į kokoną iš seilių, kad jų niekas nepamatytų“, – šypsodamasi įspūdžiais dalijasi N.Gaidulytė.
Na, o koralai sužavi savo formomis ir spalvomis: didžiuliai kietieji, vėduoklės formos koralai veši gilumoje, kur stipresnės srovės atneša daugiau maisto – planktono. Šie koralai gali būti ir kelių šimtų metų, o didesnieji mena net Kristupo Kolumbo laikus. Nė kiek ne prastesni ir minkštieji koralai. Jie įvairiaspalviai: raudoni, geltoni, violetiniai, balti, vieni primenantys orchidėjų žiedus, antri – prabangiausius nėrinius, kiti – fantastinius gyvius ar efemeriškas būtybes, pagimdytas išprotėjusio menininko vaizduotės. O kai matai tarp jų žaidžiančias auksines žuvytes, pasijunti perkeltas į pasakišką pasaulį.
Nardytojai neaplenkia ir rifų ar pakrančių urvų, juose labiausiai stebina ir džiugina saulės spindulių bei vandens žaismas. „Neaukštos uolos, aplipusios raudonais, geltonais, rožiniais, violetiniais koralais, stūkso ant balto smėlio. Tokio grožio niekur nesu mačiusi, aš jas vadinu karalių sostais“, – sako pašnekovė.
O kur dar delfinai, su kuriais vandenyje padūkti svajoja ir suaugęs, ir vaikas. „Pamatęs juos žmogus pasikeičia, grįžta į vaikystę. Norisi būti su jais, paliesti, žiūrėti jiems į akis, o tos akys tokios gilios ir tokios gudrios, rodos, viską supranta, kaip rentgenas peršviečia kiaurai. Ir pradedi mintimis su jais bendrauti, vilioti prie savęs: ateik, noriu pabūti su tavim. Galų gale laukinis delfinas atkreipia dėmesį ir pradeda su tavimi žaisti. Leidžiasi paliečamas ir apkabinamas, sukasi, plaukia vingiais ir ratais, nardo aplink“, – apie patirtus įspūdžius pasakoja ponia Nijolė.
Deja, dėl žmogaus veiklos, gamtos užterštumo, šiltnamio efekto bei masinio turizmo povandeninis pasaulis nyksta ir keičiasi. Žmonės, dažnai net ir žinodami, kad lepių koralų liesti negalima, juos čiupinėja, rauna ar laužo. Dažnai užtenka šiurkštesnio judesio, ir šimtmečius augęs koralas sutrupa, o kartais vien nuo žmogaus prisilietimo apsikrečia bakterijomis ir sunyksta. Būna ir tokių nardytojų, kurie laivus pasistato prie pat koralinio rifo ir jį stipriai apgriauna. O kad rifas atsigautų, reikia ne vieno šimto metų. Koralai išnyksta ir dėl vos vos pakilusios jūros vandens temperatūros. Ten, kur vienais metais nuvažiavęs grožėjaisi aplinka, šiemet gali rasti ją suniokotą.

Požeminė majų karalystė ir rykliai

Liudą Vainorienę, povandeninio nardymo instruktorę, nardančią penkiolika metų, labiausiai sužavėjo nardymas Jukatano urvuose Meksikoje ir plaukimas su rykliais prie Kubos krantų. „Panėrus Jukatano urvuose atsiveria didinga erdvė, tokia kaip stadione, o vanduo skaidrus skaidrus. Lendi į vieną, kitą urvą, atsiveria didesnės ar mažesnės erdvės, stalaktitai tokie kaip varvekliai. Įspūdinga“, – pasakoja L.Vainorienė, nardžiusi daugelyje jūrų.
Beje, Jukatano urvai garsėja ne tik tarp narų ar nuotykių ištroškusių žmonių, jie kelia ir archeologų susidomėjimą, mat juose senovės majai atlikdavo įvairias apeigas, kraujo ištroškusiems dievams aukodavo žmones. Manoma, kad šių urvų struktūra atitinka mitinę požeminę senovės majų karalystę, kurią sudarė keturiolikos urvų labirintas.
Meksikoje verta panerti ir į senotus – nedidelius karstinius ežerus. Iki jų nemažą atstumą tenka žingsniuoti džiunglių taku, o priėjus laukia netikėtumas – vanduo teliūškuoja maždaug šešių metrų gylyje, ir gali rinktis, ar įveikus aukščio baimę šokti su visa įranga, ar atsargiai nusileisti virve. Panirus atsiveria milžiniška erdvė, jautiesi taip, lyg būtum kokio piktojo burtininko valia uždarytas senoviniame ąsotyje – galas siauras, po to išplatėja ir vėl susiaurėja.
„Leidomės visi pakraščiu į keturiasdešimties metrų gylį. Maždaug dvidešimties metrų gylyje patenkome į sulfitų (ištirpusių mineralinių medžiagų) debesį. Leidiesi žemyn į rūką kaip pasakoje. Atsisuki atgal – mūsų buvo kokia dvylika žmonių su gidais – ir visi su prožektoriais kaip šachtininkai. Sulfitų debesis po truputėlį tampa žydros spalvos, ir tu nusileidi į tamsą. Keturiasdešimt metrų gylyje neri į urvą, o ten matai kažkokius kaulus“, – įspūdžiais dalijasi ponia Liuda.
Ne mažesnį įspūdį jai padarė nardymas kartu su rykliais prie Kubos krantų. Taip ir norisi paklausti, ar nebuvo baisu. Ar niekas iš nardžiusiųjų nenukentėjo? „Kai žiūri filmą ir matai daug ryklių – baisu, bet kai būni su jais, apie baimę paprasčiausiai negalvoji. Be to, kiekvieną kartą prieš neriant aptariamos taisyklės. Jei jų laikaisi, viskas būna gerai“, – pasakoja L.Vainorienė.
Pasak jos, kartais delfinai būna pavojingesni už ryklius. Pavyzdžiui, jei delfinas plaukia su savo šeima ir naras jam pasirodo grėsmingas, jis gali ginti saviškius. Puldamas gyvūnas smūgiuoja nosimi, ir užtenka vieno smūgio, kad iškart užmuštų žmogų.
Įdomu apžiūrėti ir nuskendusius laivus, apie dažną jų pasakojamos istorijos ir legendos. Vieni – karo laivai, kiti – skirti keleiviams plukdyti, kadaise nuskendę kartu su žmonėmis, treti – specialiai nuskandinti turistų malonumui. Tačiau, pasak L.Vainorienės, apžiūrint laivus reikia būti ypač atsargiems, mat jie yra labai giliai, privalu atidžiai sekti prietaisų rodmenis.
Beje, norintiems panardyti po laivus jų specialiai ieškoti nereikia – jų yra kiekvienoje jūroje, tačiau patogiausia tai daryti Egipte. Mat laivai skenduoliai čia specialiai sutvarkomi turistų patogumui – įnėręs pro vieną galą, išnersi kitame, nereikės grįžti, nekils pavojaus, kad susidrumstus vandeniui nerasi kelio atgal. Verta paminėti, kad nuskendusi jachta „Gervazas“ yra ir Platelių ežere, 27 metrų gylyje.
Dažną keliautoją tolimi kraštai vilioja egzotika ir nuotykiais, matytais kino ar dokumentiniuose filmuose, tačiau net ir neišvykus iš Lietuvos galima patirti nutrūktgalviškų įspūdžių. Kiek žmonių gali pasigirti nardę užšalusiame ežere ar jame puošę Kalėdų eglutę?
Vis dėlto nardymas – nepigus malonumas, vien įranga kainuoja nemažai: norintiems nardyti šiltuose kraštuose ji kainuos nuo 3 tūkst. Lt, o panorusiems ieškoti nuotykių po ledu – nuo 5 tūkst. Lt. Už kelionę į egzotiškus kraštus vidutiniškai teks pakloti dar apie 9 tūkst. Lt. Na, o norintiems pradėti nardyti vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Pradedantiesiems nardytojams geriausia rinktis Raudonąją jūrą.

Nardymas – nepigus malonumas, vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Brangiausias 2012-ųjų jūrų uosto projektas – laivybos kanalo gilinimas.

Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, neseniai iš Talino perėmusiame daugiausiai krovinių rytinės Baltijos pakrantėje aptarnaujančio uosto titulą, šįmet pagal valstybės investicijų programą numatyta panaudoti 60,7 mln. Lt ES lėšų. Pirmuosius tris ketvirčius Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sėkmingai vykdė bendrąją uosto investicijų programą. Ar tai reiškia, kad ir europinių lėšų panaudojimas vyksta pagal planą?
„Anaiptol. Nors nedidelius ES bendrai finansuojamus projektus vykdome tvarkingai, didžiausia problema išlieka Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas (KKKT), kuriam iki šiol nepatvirtintas ES pinigų naudojimas. Situacija tokia: tarkim, per ketvirtį turime įsisavinti maždaug 15 mln. Lt, iš jų 8 mln. Lt – lėšos, kurias tikėjomės gauti iš ES. Šiuo metu svarbiausia, kad tuos 15 milijonų ar netgi daugiau mes, tegu ir iš savo kišenės, įdedame statybon. Ir jeigu Europos Komisija priimtų palankų KKKT finansavimui sprendimą, tą pačią dieną, nurodyta proporcija padaliję gautą paramą atskiriems darbų mėnesiams, būtume įvykdę ES lėšų panaudojimo rodiklius“, – aiškina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius dr. Eugenijus Gentvilas.

Didysis klausimas

Europinių lėšų skyrimo problema susijusi su Briuselyje įžvelgtu galimos valstybinės pagalbos privačiam sektoriui elementu. Mat Uosto direkcija pirmiau privačiai bendrovei išnuomojo valstybinės žemės sklypą, o tik vėliau apsisprendė jame statyti terminalą. „Kad ateityje išvengtume panašių nesusipratimų, dabar darome priešingai: pirmiau pradedame statyti objektą (pavyzdžiui, mažųjų ir pramoginių laivų prieplauką pietinėje uosto dalyje), o tada konkurso būdu ieškome jam operatoriaus“, – teigia E.Gentvilas.
Šiuo metu statomas KKKT pirsas, kuris bus baigtas iki kitų metų rudens. Tuomet prasidės šalia esančios krantinės ir kartu – įvažiuojamojo kelio į terminalą statyba, tačiau keliui europinių lėšų nė nebuvo prašoma.
Klausimas, ar užtektų lėšų Uosto direkcijai užbaigti KKKT savomis lėšomis, pasidarė ypač aktualus, kai kartu su 2012-ųjų valstybės biudžetu pradėta svarstyti įstatymo pataisa, numatanti 50 proc. Uosto direkcijos metinio pelno kaip dividendus skirti įmonės savininko, t.y. valstybės, reikmėms. Jeigu uosto investicinė programa praras pusę lėšų, dalis objektų įstrigs. Taigi pozityvus Europos Komisijos sprendimas tampa itin aktualus.
Vis dėlto ar KKKT išliktų prioritetiniu Uosto direkcijos projektu, jei pusė metinio pelno būtų nukreipta valstybės reikmėms, o iš Briuselio sulauktume neigiamo atsakymo? „Aišku, tokiu atveju pirmiau stabdytume naujus, bet ne toli į priekį įsibėgėjusius projektus. KKKT liktų tarp prioritetų, tiesa, su viena sąlyga: jeigu ir terminalo akcininkai vykdytų savo įsipareigojimus“, – priduria E.Gentvilas.

Pasirašyta rekordinė sutartis

Uosto direkcija neseniai pateikė ES paramos paraišką dėl didžiojo uosto laivybos kanalo gilinimo ir platinimo darbų etapo. Sutartis su rangovu jau pasirašyta: juo tapo olandų bendrovė „Van Oord Dredging and Marine Contractors BV“. Bendra darbų vertė – 129,5 mln. Lt. Atmetus pridėtinės vertės mokestį, lieka maždaug 105 mln. Lt. Tikimasi, kad ES parama sieks 85 proc. šios sumos. Jei paraiška bus patenkinta, minėta sutartis taptų brangiausiu ES lėšomis įgyvendinamu projektu per visą Klaipėdos uosto istoriją. Jį įgyvendinus laivybos kanalo plotis uosto centrinėje dalyje padidėtų nuo 120 iki 150 m, o gylis – nuo 13–13,5 iki 14,5 m.
„Rangovas savo įrangą mobilizuoti Klaipėdos uoste numato kitų metų pradžioje, sausio–vasario mėnesiais. Tuomet jam bus įteiktos ir techninės užduotys. Svarbu, kad iki to laiko darbus savo baruose baigtų šiuo metu laivybos kanalą tobulinanti danų kompanija „Rohde Nielsen A/S“. Olandų sutarties terminas baigsis kitų metų spalį, tačiau jis gali būti nukeltas, jei kitąmet Klaipėdoje pasitaikys daugiau nei įprasta audringų, iškastam gruntui į dampingo rajonus plukdyti netinkamų dienų“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos infrastruktūros ir plėtros direktorė Roma Mušeckienė.

Rengiamasi dujų terminalui

Jau 2012-aisiais lėšų numatoma skirti ir būsimam suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, o tiksliau – laivų apsisukimo rato platinimui ir maždaug 1 km ilgio laivybos kanalo atkarpos, vedančios iki Kiaulės Nugaros salos, gilinimui. Tai būtina, kad prie salos ateityje galėtų priplaukti ir apsisukti dujovežiai. Šiems darbams taip pat tikimasi ES paramos. Paraiška bus rengiama tuomet, kai direkcija turės savo rankose sutartį dėl šių darbų techninio projekto rengimo, o ją numatoma pasirašyti gruodžio pradžioje.
Olandų bendrovė „Van Oord“, žemkasėmis gilindama kanalą iki 14,5 metro, priartės prie Kiaulės Nugaros, tačiau sutarties rengimo metu jai nebuvo formuluojama užduotis išgilinti iki pat salos, nes nebuvo apsispręsta, ar to reikės. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia papildyti sutartį darbais, kurių apimtis neviršija 30 proc. numatytosios. Su olandais pasirašyta sutartis dėl 4,5 mln. kubinių metrų grunto iškasimo, tad nepažeidžiant įstatymų galima būtų ją papildyti 1,5 mln. kubinių metrų.
„Tikiuosi, techninio projekto rengėjų nurodytas grunto kiekis tilps į šiuos rėmus. Tačiau yra kita medalio pusė: siūlomų papildomų darbų atsisakyti turi teisę pats rangovas. Tarkim, „Van Oord“ po Klaipėdos bus suplanavusi mobilizuoti turimą techniką kitame uoste ir negalės atsisakyti savo įsipareigojimų. Tokiu atveju direkcijai tektų skelbti kitą konkursą naujam rangovui parinkti, o tai atidėtų darbus maždaug pusmečiui“, – dėsto E.Gentvilas.
Be to, sutikdami su papildoma gilinimo užduoties apimtimi, rangovai privalėtų ją vykdyti sutartyje numatytomis kainomis, tai yra jiems būtų mokama po 28,68 Lt už kubinį metrą iškasto grunto. Jei dėl darbų įkainių rinkos svyravimo bendrovė kituose uostuose pasirašytų sutartis didesniais įkainiais, užsibūti Klaipėdoje jai neapsimokėtų.
R.Mušeckienės duomenimis, SGD terminalo pirsas, prie kurio galės stovėti du laivai, kartu su planuojamais jo įplaukos gilinimo darbais turėtų kainuoti apie 150 mln. Lt. Paties pirso statyba numatoma 2013–2014 m.

Konkursai nebeskundžiami

Anksčiau infrastruktūros projektų įgyvendinimui koją dažnai kišdavo įvairiais etapais skundžiamos ir dėl to teismų stabdomos viešųjų pirkimų procedūros. Uosto vadovai buvo vieni Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų, įsigaliojusių nuo šių metų spalio 1 d., iniciatorių. Šios pataisos supaprastino konkurso užsakovo darbo procedūras, be to, ragina jį pateikti teismui galimų nuostolių, atsirasiančių sustabdžius konkursą, sąmatą. „Šiais metais nė vienas stambesnis uosto rangos darbų konkursas, kurio sąmata viršijo 5 mln. Lt, nebuvo apskųstas – netgi tais atvejais, kai dėl neatitikties konkurso sąlygoms šalindavome mažiausią kainą siūlančius pretendentus. O pernai, pavyzdžiui, be teismų įsikišimo neapsiėjo net keturi didžiausios apimties konkursai“, – pasakoja E.Gentvilas.
Kita problema – projektuotojų klaidos. „Į gamybinius pasitarimus, vykstančius statomuose objektuose, vežiojamės parengtus teisminių ieškinių juodraščius, kuriuos ištraukiame tuomet, kai projektuotojai paprašo keisti savo pačių rengtą techninį projektą. Vaizdžiai pademonstruojame, kad kiekvienas toks siūlymas papildys ieškinį naujomis eilutėmis: sugaištas laikas, brangstantys darbai, dėl neatiduoto objekto negautos pajamos kainuoja“, – tvirtina KVJUD generalinis direktorius.
Jo įsitikinimu, projektuotojai ir projektų ekspertizės vykdytojai ir be tokių pamokėlių privalo dirbti kruopščiai, o tuomet, kai konkurse jau parinktas rangovas, ne laikas klaidas taisyti. „Nuo šių metų vasario 11 d. galioja mano įsakymas, nustatantis, kad techninio projekto pakeitimus apmoka jų iniciatorius. Deja, iki šiol už tai mokėdavo Uosto direkcija, o tokia tvarka būdavo labai patogi tiek rangovams, tiek projektuotojams“, – primena E.Gentvilas.
Ateityje numatoma projektuotojo pasirinkimo teisę suteikti pačiam rangovui: bus skelbiamas bendras projekto rengimo ir realizavimo konkursas, kuriame dalyvaus rangovų ir projektuotojų sudaromi konsorciumai. Tokiu atveju Uosto direkcija liktų jų ginčų nuošalyje, gerokai sumažėtų darbo joje dirbantiems projektų vadovams ir teisininkams. „Mes – pirkėjai, kurie mokame pinigus. O pirkėjas, kaip žinome, visuomet teisus“, – pabrėžia E.Gentvilas.

Ateities projektai

Pietiniame uosto gale esančios Malkų įlankos gilinimo darbai turėtų prasidėti 2013 m. Šiuo metu baigiamas rengti jų techninis projektas. Šiam gilinimui irgi tikimasi ES lėšų.
Su ES pagalba vyks ir Kairių gatvės, vedančios į Smeltės pusiasalį, bei tilto per Vilhelmo kanalą rekonstrukcija. Statybininkai objekte turėtų pasirodyti kitų metų pavasarį.
Dar vienas ES projektas – mažųjų ir pramoginių laivų prieplauka, kurią statys bendrovė „Josef Mobius Bau-Aktiengesellschaft“. Darbai čia suskirstyti į keturis etapus: apsauginių molų, krantinės statybos, akvatorijos ir farvaterio gilinimo, galiausiai – tiltelių ir švartavimo sistemos įrengimo. Pasak R.Mušeckienės, rangovas laisvas pasirinkti, nuo ko pradėti, tačiau veikiausiai iš pradžių bus renčiami molai. 2014 m. laivybos sezonui ketinamoje atidaryti prieplaukoje tilps apie keturis šimtus laivelių, joje, atokiau nuo didžiųjų laivų judėjimo, ketinama įkurdinti ir buriavimo mokyklą.
Kokios ES paramos uostas tikisi 2014–2020 m. laikotarpiu? „Manome, kad po Europą apėmusių krizių Sanglaudos fondas greičiausiai aptuštės, todėl ir šansų gauti paramą bus mažiau“, – svarsto E.Gentvilas.
Vis dėlto uosto investicijų programos „pikas“ numatomas dar šiuo atsiskaitymo laikotarpiu – 2012–2013 m. Tarkim, 2012-aisiais ketinama investuoti 350 mln. Lt, tai yra per dieną (kartu su ES lėšomis) turėtų būti panaudojama beveik milijonas litų. Nuo 2014 m. lėšų poreikis turėtų mažėti. „Klaipėda ir taip pasižymi ilgiausiu krantinių perimetru tarp rytinės Baltijos šalių uostų, tik iki šiol jai trūko gylio“, – primena generalinis direktorius.