Kol Lietuvoje rungtyniaujama, kas pirmas pastatys suskystintų gamtinių dujų terminalą, kaimynai netruko pareikšti savo teisių.

Jau įpratome, kad Lietuvos derybininkai, tuščiai išleidę komandiruotpinigius, parvažiuoja iš piktosios pamotės Maskvos. Tačiau praėjusią savaitę daug paguodos vilčių puoselėję lietuviai prisirinko antausių ir „pas gerąją mamytę“ Briuselyje.
Pirmasis – tai, kad Europos Komisija Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams 2014–2017 m. laikotarpiu pasiūlė dar mažiau, nei buvo tyliai šnabždėta užkulisiuose: ne 230, o tik 210 mln. eurų. Todėl įmanoma, kad derybų pabaigoje tie Lietuvoje iš anksto paniekintieji 230 milijonų taps dideliu premjero paskirto derybininko Neilo Tankevičiaus laimėjimu, o 770 ar anksčiau prašytus 870 milijonų eurų (koks gi skirtumas?) galėsim nusipiešti ant didelio reklaminio stendo ir pridengti juo neišardytus senosios atominės reaktorius tuo metu, kai greta vyks naujos elektrinės atidarymas.

Latvija kontratakuoja

Antrasis antausis – ES Vadovų taryboje, kurioje Latvijos atstovai, kaip ir žadėjo, blokavo mūsiškei strategijai palankų siūlymą dėl sinchroninio Baltijos šalių prisijungimo prie Vakarų Europos elektros tinklų.
Mat užsižiūrėję į pliką Kiaulės Nugarą lietuviai bus pamiršę, kad Latvijos atstovų pretenzijos statyti regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą niekur neprapuolė. Šioms statyboms kaimynai (priešingai nei lietuviai) norėtų pasinaudoti Briuselio žadėta ES parama, kuri šviečia tik tokiu atveju, jei terminalo „regionas“ pasirodytų platesnis už pačią Latviją. Nuo geranoriško kaimynų „neprieštaravimo“ regionas savaime neprasiplečia. Tuo tarpu oficialiai kiekviena proga, aukštiems pareigūnams tarpusavyje rankas bespaudžiant, būdavo kartojama, esą Baltijos sesės draugiškai projektuos savus terminaliukus ir jokių problemų dėl to nekils.
Tik specialistai, iš premjero būstinės nuolat apšaukiami „kovojimu už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“, retkarčiais įžūliai vis dar drįsdavo priminti, kad SGD terminalas rentabiliai veiktų tuomet, jei per metus tiektų mažiausiai 5–6 mlrd. kubinių metrų dujų – tai yra tiek, kiek su kaupu užtektų trims Baltijos valstybėms kartu sudėjus.
Ir štai – išlindo latviška yla iš diplomatinio bagažo. O čia, lyg tyčia, dar atvilnijo „Snoro“ ir „Latvijas Krajbanka“ kracho nesmagus dūmelis… Ir atnešė iš Rygos į Vilnių dar vieną mandagų įspėjimą: jei Lietuvos vyriausybė atsisakys gelbėti šiuos bankus, Latvijos vyriausybė, lopydama atsivėrusias biudžeto skyles, netgi labai norėdama nebeturės galimybių svariai dalyvauti bendruose ekonominiuose projektuose – tokiuose kaip „Rail Baltica“ geležinkelio vėžės rekonstrukcija ar Visagino atominės elektrinės statyba. Į Vilniaus pranešimus apie „Snoro“ bankrotą Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis nedelsiant atsakė prašymu atidėti numatytą susitikimą Visagine.

Tuo metu Klaipėdoje…

O tuo metu Klaipėdoje nebežinoma, kaip uoste vieną šalia kito sutalpinti du savarankiškai projektuojamus SGD terminalus. Atrodo, kad nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Andrius Kubilius, metų pradžioje lengvabūdiškai patarę dabar jau amžinatilsį Bronislovui Lubiui įrengti nuosavą SGD terminalą, rimtai neįvertino tokių „Achemos grupės“ ketinimų. Užtat dabar Klaipėdos savivaldybė, gavusi du skirtingus prašymus pritarti dujų terminalų poveikio aplinkai vertinimo programoms, nebežino, ką daryti. Nebent rašyti nerimo raštus į Vilnių: kas užvirė tą košę, tas tegul ir srebia.
Viena vertus, iš „Klaipėdos naftos“ planuojamo terminalo orientacinių pajėgumo parametrų (2–3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) akivaizdu, kad viliodami projektu galimus investuotojus Lietuvos atstovai nepraranda vilties užsieniečiams nurodyti tokį solidų būsimą klientą, kaip trąšas gaminančią „Achemą“, per metus suvartojančią 1,3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų (arba daugiau nei trečdalį Lietuvai reikalingo dujų kiekio). Antraip prie Kiaulės Nugaros užtektų ir mažesnio „terminaliuko“.
Savo ruožtu ambicinga „Achemos grupė“ savo nuomojamose uosto valdose taip pat regi 3 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą ir netgi projektuoja galimybę jį išplėsti iki 5 mlrd. kubinių metrų, jeigu tik atsirastų poreikis. O poreikis, ne paslaptis, pirmiausia siejamas su jūrų uosto (taigi ir galimybės statyti savo SGD terminalą) neturinčia Baltarusija. Kai Lietuvos ir Baltarusijos santykiai buvo santykinai atšilę, apie tokią perspektyvą užsimindavo ir valstybinio SGD terminalo planuotojai. Tačiau stebint šįmet rekordiškai išaugusį baltarusiškų trąšų eksportą per Klaipėdos uostą, kuriame šį krovinį aptarnauja „Klasco“ ir Birių krovinių terminalas, nekyla abejonių, kad koncerno bandymas organizuoti alternatyvų gamtinių dujų tiekimą Baltarusijai turėtų daugiau šansų.
Privataus terminalo plėtotojai, sprendžiant iš terminalo darbo apimčių, irgi neslepia pretenzijų tapti vieninteliais šalyje SGD importuotojais. „Achemos grupės“ SGD terminalo darbo grupės pirmininkas Algis Latakas Klaipėdos savivaldybėje atvirai pareiškė manąs, kad 2014-aisiais „Klaipėdos naftos“ kuruojamas terminalas prie Kiaulės Nugaros nebus pastatytas.
Numanomos priežastys dvi: pirma – tokie tempai neatitiktų įstatymais numatomų būtinų projektavimo procedūrų terminų (prisiminkime, kad tik praėjusią savaitę, t.y. po pusantrų metų biurokratinio aparato apsukų, Vyriausybė pagaliau perdavė Kiaulės Nugaros salos gabalą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai), o antra ir galbūt svarbiausia – sunku įsivaizduoti, iš kur „Klaipėdos nafta“ paims SGD terminalui statyti kone milijardą litų.
Abu konkuruojantys terminalai numato naudoti panašią technologiją – laivus-plaukiojančias saugyklas su dujinimo įranga. „Klaipėdos nafta“ jau vykdo tokio laivo įsigijimo konkursą, kuriam paraiškas pateikė trys tiekėjai.
Ir vieno, ir kito terminalo atveju importuotos dujos vamzdynu beveik identiškomis trasomis turėtų pasiekti magistralinį dujotiekį Tauragė–Klaipėda. Specialistai spėja, kad šiame etape abiejų projektų plėtotojų tykotų daugiausiai kliūčių, mat dujotiekiui kloti tektų išpirkti nemažai privačių sklypų.

Ambicijos ar ekonominė logika

Vis dėlto yra vienas reikšmingas skirtumas: „Achemos grupė“ gamtinių dujų importui žada naudoti jau turimas Jūrų perkėlos terminalo krantines, o valstybiniam terminalui pirsą, prie kurio švartuotų plaukiojančią saugyklą bei dujovežius, tektų statyti. Statybos, kaip aiškėja, nebūtų paprastos, mat supiltinės salos gruntas nestabilus, todėl prieplaukos sienutės polius gali tekti sukalti labai giliai.
Logiška, kad ir klaipėdiečiai, anksčiau dvejoję, ar verta leisti išilgai viso miesto besidriekiančiu laivybos kanalu plaukti vieno terminalo dujovežiams, nesupranta, kam Lietuvai prireikė dviejų identiškų terminalų, kuriuos skirs vos 600–700 metrų pločio vandens tarpas. „Kovotojų už energetinę nepriklausomybę nuo Lietuvos“ požiūrio į susiklosčiusią situaciją geriau nė neminėsime.
Geriau grįžkime į Briuselį ir prisiminkime, kad Europos Komisija niekaip dėl vieno terminalo susitarti nepajėgiančioms Baltijoms šalims pasiūlė saliamonišką išeitį: statyti savas krantines, o plaukiojanti saugykla su dujinimo įranga būtų viena ir kursuotų tarp trijų valstybių uostų tarsi koks linijinis laivas. Jeigu nervų karas dėl SGD terminalų Klaipėdoje užsitęs – kas žino, galbūt Lietuvoje šio laivo lauktų ne viena, o dvi greta esančios stotelės.

BFL

Bene pagrindininės tokio abuojumo priežastys – pernelyg didelis atsipalaidaviamas ir padaugintas alkoholio kiekis. Jūra kur kas pavojingesnė už ežerus bei upes, kadabgi banduojant susidaro daug povangeninių srovių, žmonrd traukiančias į gilumą, verpetais bei sukūriai.

Kiekvieną beprasidedantį vasaros sezoną Klaipėdos paplūdimių gelbėtojai sutinka su nerimu. Atsipalaidavę poisliautojai neretai pamiršta budrumą ir saugumą, todėl gelbėtojams tenka iš jūros traukti skęstančius žmones, paplūdimyje pasimetusiems vaikams surasti savo tėvus, medikai gelbėja saulės smūgio ištiktus poilsiautojus.

Kad poilsiautojai gautų kuo daugiau informacijos apie tykančius pavojus paplūdimyje ir jūroje, Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuru. Prasidėjus vasaros sezonui per visuomenės informavimo priemones žmonėms reguliariai bus teikiama informacija apie situaciją Klaipėdos paplūdimiuose – skendimų statistika, aptariamos poilsiautojams aktualios problemos.

„Teigiama, kad žmonės, gaudami informaciją apie keliuose sužeistus ar žuvusius vairutojus ir keleivius, prie vairo tampa atsargesni ir budresni. Maudynės vandens telkiniuose yra ne ką saugesnės nei kelionės automobiliu. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje keliuose žuvo apie trys šimtai žmonių, panašus skaičius žmonių nuskendo įvairiuose vandens telkiniuose. Todėl manome, kad poilsiautojai turi gauti kuo daugiau informacijos apie maudynes, ypač apie pavojus Baltijos jūroje. Prie jūros atvažiavę žmonės pernelyg atsipalaiduoja, tad norime priminti, kad jūra yra itin klastinga“ , – sakė Virginijus Urbonas, Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vadovas.

Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuro specialistai antrina gelbėtojams ir teigia, kad neretai poilsiautojai neįvertina galimų pavojų.

„Itin daug gelbėtojams kyla problemų dėl neblaivių poilsiautojų. Išgėrę maudynių mėgėjai drąsiai neria į Baltijos jūros bangas, todėl paplūdimių sargams tenka vieną po kito traukti skęstančius žmones. Ypač dažnai skęsta vyrai. Statistika byloja, kad 2010 m. Klaipėdos apskrityje užregistruoti 26 atsitiktiniai paskendimai (atitinkamai Klaipėdos mieste – 4, Kretingos rajone – 2, Neringoje – 2, Palangos mieste – 1). Pernai. Klaipėdos mieste, Kretingos rajone, Neringoje ir Palangos mieste nuskendo vien vyrai“ , – pasakojo Klaipėdos m. visuomenės sveikatos l.e.p. direktorė Ineta Pačiauskaitė.

Panaši statistika užfiksuota ir visoje Lietuvoje. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro išankstiniais duomenimis, 2010 m. nuo išorinių mirties priežasčių mirė 5 102 Lietuvos gyventojų, iš jų 319 mirė nuo atsitiktinių paskendimų. Oficiali statistika rodo, kad atsitiktiniai paskendimai yra būdingesni vyrams: pernai nuo minėtų priežasčių mirė 262 vyrai ir 5 7 moterys.

Viena žvejų asociacija siūlo keisti žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo tvarką ir nustatyti galimybę kvotas parduoti. Kitai atrodo neteisinga žvejybos apimtį nustatyti ne pagal laivų skaičių, o pagal istoriškai susiklosčiusia kelerių metų kvotą.

Pagal naują kvotų skyrimo tvarką, dabar galiojanti, istoriškai susiklosčiusi kelerių metų kvota būtų skiriama 10-čiai metų, o galbūt ir ilgesniam laikotarpiui. Kvotas būtų galima užstatyti bankams, rašo “Verslo žinios”.

“Dar nematėme to projekto, bet esminis dalykas, ko reikėtų, – kad nepriklausomai nuo laivų skaičiaus būtų galima panaudoti kvotą. Jei turiu du laivus ir vieną supjaustau, reikia kad ateinančiais metais gaučiau tokią pačią kvotą – to mes norime”, – sakė bendrovės “Senoji Baltija” direktorius Jonas Bartminas.

Didžiąją žvejų dalį vienijančios Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos (LŽPGA) valdyba yra nusprendusi nepritarti naujam projektui.

“Niekur nėra tokių dalykų, išskyrus Islandiją. Čia yra kvotų nusavinimas, jei kvotos perduodamos žvejui amžinam naudojimui. Čia tik tie žmonės, kurie mato sau naudos, inicijuoja tą dalyką, o mes žiūrime, kad kvotos yra ir būtų valstybės nuosavybė ir būtų žvejojama”, – tvirtino LŽPGA pirmininkas Alfonsas Bargaila.

LŽPGA siūlo kvotas perduoti skirstyti gamintojų organizacijoms.

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žuvininkystės departamento direktorius Darius Nienius sakė, kad nauja tvarka dar nėra nustatyta, o jeigu jos nenorės žvejai, esminių pakeitimų ir nebūsią.

“Naujoje tvarkoje turėtų atsispindėti kitų valstybių žuvininkystės valdymo patirtis. Kadangi pačią kvotą gauna valstybė, yra noras, kad žvejai, jei kuris neišgaudo kvotos, operatyviau, be administracijos įsikišimo, galėtų susikeisti”, – aiškino D.Nienius.

Dabar kvotos įmonėms yra skiriamos pagal turimų laivų skaičių, žuvys privalomai turi būti gaudomos visais turimais laivais.

Jūroje prie Japonijos Fukušimos atominės elektrinės, kuri smarkiai nukentėjo per praėjusio mėnesio cunamį, smarkiai padidėjo radioaktyvumas ir tai galbūt reiškia, kad tarša į aplinką patenka pro naujus įtrūkimus, šeštadienį paskelbė vyriausybė.

Šis pranešimas pasirodė po to, kai Japoniją šeštadienį ryte sukrėtė dar vienas, 5,9 balo stiprumo žemės drebėjimas. Prieš pat jį Japonijos branduolinio saugumo agentūra nurodė elektrinių operatoriams sustiprinti pasirengimo žemės drebėjimams sistemas, kad būtų užkirstas kelias branduolinės krizės pasikartojimui.

Kol kas apie drebėjimo padarytą žalą nepranešama, cunamio rizikos nėra. Po kovo 11-osios 9 balų žemės drebėjimo ir cunamio, kuris smarkiai apgadino Šiaurės Japonijoje esančią Fukušimos elektrinę ir sukėlė didžiausią per visą šalies istoriją atominės energetikos nelaimę, Japonijoje buvo užregistruota virtinė silpnesnių žemės drebėjimų.

Nuo to laiko, kai cunamis užliejo Fukušimos elektrinę ir išvedė iš rikiuotės jos aušinimo sistemas, darbininkai pumpuoja daugybę vandens perkaitusiems reaktoriams aušinti. Dalis to vandens, jau užteršto radiacija, pateko į Ramųjį vandenyną. Elektrinės pareigūnai sakė, kad balandžio 5 dieną užtaisė tą plyšį ir kad radiacijos lygis vandenyne sumažėjo.

Tačiau šį šeštadienį vyriausybė paskelbė, kad jūros vandens radioaktyvumas pastarosiomis dienomis vėl padidėjo. Radioaktyviojo jodo-131 koncentracija leistiną normą ėmė viršyti 6,5 tūkst. kartų, rodo penktadienį paimti vandens pavyzdžiai. Ketvirtadienį koncentracija normą viršijo 1,1 tūkst. kartų. Cezio-134 ir cezio-137 koncentracija padidėjo beveik keturis kartus.

Pareigūnai tvirtina, kad radiacija išsisklaidys ir kol kas nekelia grėsmės jūros gyventojams ar žmonėms, kurie juos galbūt valgo. Dauguma ekspertų su šiais teiginiais sutinka.

Europos Komisijai (EK) padidinus Baltijos jūroje leidžiamų sugauti žuvų kiekį, griežtos Lietuvos taisyklės kliudo žvejams pasinaudoti kvotomis 100 procentų.

“Lietuvos žinios” rašo, kad žvejų bendruomenę tenkintų dabartinė tvarka, jei būtų leidžiama atiduoti kvotą tos pačios įmonės kitam laivui, kai senasis išbraukiamas iš sąrašo be Europos Sąjungos (ES) kompensacijos.

Šiemet Lietuvai beveik dešimtadaliu padidinta menkių kvota (rytinių -15 proc, vakarinių – 6 proc), tačiau strimelių leista sugauti 15 proc, šprotų – 24 proc. mažiau. Sumažinta ir lašišų kvota.

Per 2010 metus Lietuvos žvejai 97,5 proc. menkių išgaudė jūroje ir 83 proc. – priekrantėje. Strimelių ir šprotų pagauta 74 procentai. Žvejams apmaudu, kad pernai liko nepanaudotas 100 tonų menkių limitas, nors anksčiau su EK buvo kovojama dėl kiekvienos žuvies.

Pernai pavasarį Lietuvos žuvininkystės produktų asociacija, atstovaujanti didžiajai daliai jūros žvejų įmonių, siūlė Žuvininkystės departamentui švelninti žvejybos taisykles – leisti perduoti kvotas kitam tos pačios įmonės laivui. Tačiau valdininkai, kaip aiškino asociacijos vadovas Alfonsas Bargaila, tikino, kad apie tokius atvejus reikia iš anksto informuoti EK ir gauti leidimą, nes Lietuvos dokumentai to nenumato.

Šiemet Lietuvai skirtos 3758 tonos menkių, 3136 tonos strimelių, 14 415 tonų šprotų, 3875 vienetai lašišų. Taip pat nustatyta, kad menkių žvejybos įrankiais galima gaudyti ne ilgiau kaip 163 dienas.

Menkių kvotos šiemet paskirstytos 25 laivams. Dar du laivai pretendavo jas gauti, bet atsirado kliūčių. Jeigu nesklandumus pavyks panaikinti, jie gaus kvotas iš palikto 531 tonos rezervo. Kartu su laivais, žvejojančiais šprotus, limitai paskirstyti 32 laivams iš 34, plaukiančių į jūrą.

Seimo narys Evaldas Jurkevičius susirūpino vasarą aplink moterims skirtus paplūdimius slankiojančiais iškrypėliais.

Užvakar ryte Nidoje, jūros pakrantėje ties centrine gelbėjimo stotimi, buvo aptikta sukietėjusių naftos produktų. Teršalai į krantą išmesti labai siaurame – 300 metrų – ruože. Tai įvairaus dydžio gurvuoliai, kai kurie iš jų svėrė iki 2 kilogramų, praneša Aplinkos ministerija.

UAB ,,Neringos komunalininkas“ darbuotojai vakar surinko apie 100 kg šių naftos produktų gabaliukų. Manoma, pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjo Gedimino Markausko, kad tai pakelti nuo jūros dugno ir išmesti į krantą seni teršalai. Tyrimui paimti mėginiai perduoti šios agentūros Jūrinių tyrimų departamentui.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Jūros aplinkos apsaugos agentūros, Neringos ir Palangos miestų agentūrų pareigūnai žvalgė jūros pakrantę. Patikrinus pajūrio ruožus nuo sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi iki Juodkrantės, nuo Melnragės iki Karklės ir nuo Palangos iki Nemirsetos, daugiau jokių teršalų pėdsakų neaptikta.