Shutterstock
Partijų susitarimas. Politikai žada gerbti vakarietiškas vertybes, tačiau kai reikia jas praktiškai realizuoti, ima rūšiuoti, kas jų vertas, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne.
Dviejų vilniečių homoseksualių moterų šeima (o kaip kitaip vadinti kartu gyvenančius, vienas kitą mylinčius, vaiką auginančius, bendrą ūkį vedančius du asmenis?) patyrė didžiulį stresą. Moterys augina vienos iš jų biologinę dukrą. Ši rimtai sunegalavo, teko kreiptis į ligoninę. Tačiau biologinė mama buvo išvykusi į komandiruotę, o kita pagal Lietuvos asmens duomenų apsaugos įstatymų apribojimus negali turėti net teisės gauti informacijos apie sergančią mergaitę, ką jau ten apie teisę priimti sprendimą dėl jai reikalingo gydymo ar net operacijos. Juk ji oficialiai mergaitei – niekas be jokių teisių jos atžvilgiu.
Tokios skaudžios gyvenimiškos mūsų valstybės piliečių situacijos. Nors artėjant rinkimams partijos net šūkius ima skelbti, kaip joms rūpi kiekvienas žmogus, tačiau kai tik prieinama prie konkretybių, net visuotinai pripažintas žmogaus teises partijos seikėja ne visas ir ne visiems. Iki naujų absurdų belikęs vienas žingsnis. Seime jau dukart užteko balsų, kad Lietuvoje būtų uždrausta moters teisė nutraukti nėštumą, liko tik paskutinis balsavimas. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos piliečių kova dėl teisės į savo pavardę priartėjo prie to, kad jei Lietuvos lenkė ištekės už kokio Mickiewicz iš Seinų, tai galės turėti jo pavardę, o jei tas pats jaunikis bus gimęs jau šiapus Lietuvos sienos, ji amžiams bus tik Mickevičiaus žmona.
Tuo pat metu kelios parlamentinės partijos derina kardinaliai priešingus įsipareigojimus nacionalinio susitarimo dėl žmogaus teisių ir jų apsaugos projekte. Vienas iš partijų susitarimo iniciatorių teisingumo ministras socialdemokratas Juozas Bernatonis „Veidui“ sakė, kad šis labai svarbus dokumentas, parodysiantis, ar valstybei rimtai rūpi žmogaus teisės, turėtų būti pasirašytas tuoj po Joninių. Bet praėjo ir Joninės, ir Petrinės, ir Mindauginės, o susitarimas – be signatarų parašų. O paties projekto susinimas po kiekvieno svarstymo rodo, kad baimė netekti kokio davatkiško rinkėjo balso stipresnė už visuotinai pripažintas žmogaus teises, kurias ginti Lietuva yra įsipareigojusi pasirašydama ir ratifikuodama tarptautines konvencijas.
Tarptautinės normos – už moters teisę nutraukti nėštumą
Moteriai dėl nėštumo kilo pavojus sveikatai, bet gydytojai nedarė aborto. Ji beveik apako. Nors laimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme, bet regėjimo tai juk nebesugrąžino. Šis skausmingas įvykis sukrėtė Lenkiją, kur abortai leidžiami tik tais atvejais, kai kyla pavojus moters gyvybei ar sveikatai. Bet tai – didelė erdvė interpretacijoms, ir gydytojai bijo priimti sprendimą.
Lenkijoje, Airijoje, kur galioja abortų draudimo įstatymas, aktyviai diskutuojama, ar nereikėtų jo liberalizuoti (tiesa, yra ir priešingų diskusijų). Lietuvoje, atvirkščiai, norima atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Nors partijų susitarimo projekte jos įsipareigoja nepriimti teisės aktų, draudžiančių abortus, tačiau į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas galutinis balsavimas dėl tokio įstatymo, ir tik sveiko proto politikų pastangomis pavyko užvilkinti būtinas procedūras, kad balsuoti būtų nespėta.
Abortų uždraudimui Seimas pritarė jau dukart – po pateikimo (nuo to laiko praėjo jau pora metų) ir po svarstymo. Lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių, taip pat „darbiečio“ Kęstučio Daukšio ir dabar jau a.a. Algirdo Patacko, į Seimą išrinkto su „Drąsos kelio“ partija, pateiktas įstatymas turėjo įsigalioti jau nuo 2014 m. sausio 1 d..
„Atmesti ir pamiršti. Negalima valstybės nustumti į akmens amžių“, – tokios šio įstatymo projekto ateities norėtų Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė. Beje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės atlikta apklausa, Lietuvoje už abortų draudimą tėra 11,4 proc. žmonių.
O ir abortų Lietuvoje per ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės sumažėjo daugiau nei aštuonis kartus (1990 m. jų buvo 50 tūkst., per pastaruosius kelerius metus jau padaroma tik po 5–6 tūkst. abortų). Ar yra manančiųjų, kad tiek kartų padaugėjo uolių katalikų? Lytinis švietimas abortų skaičių mažina kur kas efektyviau nei dievobaimingumas ir abortų draudimas.
Įstatymo teikėjai neabejoja: „Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Bet ar daug kur kitur, nei Seime, yra lengvatikių, kad uždraudę abortus išspręsime demografines problemas? Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrimas nustatė, kad tokie draudimai nelemia mažesnio nėštumo nutraukimų skaičiaus, o tik padidina skaičių neteisėtų abortų, kurie neretai yra pavojingi moters gyvybei ir lemia abortų „turizmą“.
Portugalijoje ir Ispanijoje nėštumo nutraukimas buvo draudžiamas keletą dešimtmečių, bet galiausiai legalizuotas dėl išaugusio nelegalių abortų skaičiaus ir pavojaus moterų sveikatai bei gyvybei. Apie 500 tūkst. moterų pasaulyje kasmet miršta dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, pusė jų – dėl nesaugaus aborto.
Europos žmogaus teisių teisme bylą yra laimėjusi ir Airijoje, kur abortai draudžiami, gyvenanti lietuvė. Ji buvo persirgusi vėžiu ir baiminosi, kad nėštumas pakenks sveikatai, tad nutarė jį nutraukti. Bet lietuvei teko vykti to daryti į Didžiąją Britaniją, o važinėjimas po nėštumo nutraukimo sukėlė sveikatos komplikacijų.
Medicinos leidinys „Lancet“ prieš porą metų skelbė tyrimo išvadas, kad abortų mažiausiai yra būtent tose šalyse, kuriose liberalesni tai reguliuojantys įstatymai. Nėštumo nutraukimo mažinimui poveikio turi kitkas – tinkamas jaunų žmonių lytinis švietimas. Antai Škotijoje abortų skaičių sumažino nemokamos kontracepcijos priemonės.
Įstatymo teikėjai aiškina, kad nauji draudimai pakels moralės lygį. Tačiau ką bendra su morale turi prievarta gimdyti nelaukiamus vaikelius, kreiptis į šundaktarius ar, kaip daro airės ar lenkės, važiuoti nutraukti nėštumo į kitą šalį? Ar bent suvokiama, kad moteriai, išskyrus netipinius atvejus, nutraukti nėštumą – tai ne eilinį kartą nueiti į kirpyklą, kad tai didžiulė psichologinė trauma?
Bet tokia jos teisė pripažįstama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva yra ratifikavusi. Joje ginama kiekvieno asmens teisė į gyvybę, tačiau nekalbama apie pradėtos gyvybės teisę į gyvenimą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas asmeniu, kuris tiesiogiai saugomas konvencijos, ir net jeigu negimęs vaisius turi teisę į gyvybę, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.
Tai, kad Lietuva, siūlydama drausti abortus, eina klaidingu ir keistu keliu, rodo ir toks Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkės Jūratės Juškaitės primintas pavyzdys: AIDS centras rudenį paskelbė duomenis, kad AIDS/ŽIV plinta ne tarp narkotikus vartojančių, kitų rizikos grupių asmenų, bet tarp jaunimo. „Mes neturime lytinio švietimo, o bandome uždrausti abortus. Čia jaunimo žlugdymo politika“, – piktinasi J.Juškaitė.
Už partnerystę, bet diskriminacinę
Esame katalikiška šalis, todėl čia reikia ne tik uždrausti abortus, bet ir neleisti įteisinti porų, jau, ginkdie, tos pačios lyties, partnerystės. Kad toks dogmatiškumas turi nedaug ką bendra su katalikišku kontekstu, parodė ir airių referendumas dėl tos pačios lyties santuokų, pasibaigęs santykiu 62 proc. „už“ ir 32 proc. „prieš“. J.Juškaitė primena: „Airijoje, kaip ir pas mus, apie 80 proc. gyventojų – katalikai, tačiau airiai sugebėjo atsiriboti nuo senų dogmų, žiūrėti, kas visuomenei naudinga, kuria kryptimi reikia eiti, kas daro mūsų gyvenimą geresnį visoms visuomenės grupėms, o ne tik siaurai mąstantiems žmonėms.“
Kažin kaip airiai nubalsuotų dėl abortų draudimo? Gal visuomenė daug liberalesnė nei įstatymų leidėjai? Beje, kaip pasakoja J.Juškaitė, prie referendumo rezultato prisidėjo nuoseklus įvairių organizacijų darbas, kalbėjimasis su žmonėmis, tikslo išsikėlimas – kad Airijos visuomenėje visų žmonių teisės svarbios. O partijų susitarimą šiuo klausimu pasirašė net nacionalistinės pakraipos partija, nes airių politikai mano, kad visi piliečiai šiai šaliai yra svarbūs. Politikai agitavo žmones balsuoti už konsoliduotą visuomenę ir tai davė rezultatą.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė airių referendumo rezultatą prilygina realybės pripažinimui: „Ir mes, jei suvokiame, kad lytinė orientacija nėra liga, žaidimas ar pasirinkimas, o žmogaus fiziologija ir psichika, įstatymais tai turėtume pripažinti, nes negalime drausti suaugusiems žmonėms mylėti vienam kito (pabrėžiu: suaugusiems, negalima to painioti su pedofilija).“
Juolab Lygių galimybių įstatymas garantuoja, kad niekas neturi būti diskriminuojamas. Kartais susidaro įspūdis, kad kažkas bijo, jog priėmus tos pačios lyties porų partnerystės ar santuokos įstatymus staiga jų atsiras: jų ir dabar yra, tik neformalizuotų.
Mokslininkai teigia, kad apie 10 proc. žmonių yra homoseksualūs, ir Lietuva neturėtų būti išimtis. Kai kas nors atskleidžia savo orientaciją, susidaro įspūdis, kad tokių žmonių daugėja, bet taip nėra. Tiesa, per visuotinį gyventojų surašymą 2011 m. tik 48 homoseksualūs asmenys išdrįso pasakyti esantys sugyventiniai. „Daugiau yra propagandos nei tų porų Lietuvoje“, – yra viešai pareiškęs teisingumo ministras J.Bernatonis. Bet turbūt nedaug Lietuvoje tėra žmonių, kurie sugeba nepastebėti realybės.
Prieš porą savaičių JAV aukščiausiojo teismo sprendimą, įteisinusį tos pačios lyties santuokas visose JAV valstijose (iki tol jos galiojo 13-oje iš 50 valstijų) prezidentas Barackas Obama pavadino Amerikos pergale, „didžiuliu žingsniu mūsų žygyje lygybės link“.
Pernai spalį Estijos parlamentas, pirmasis iš posovietinių valstybių, priėmė tos pačios lyties porų partnerystės įstatymą ir leido įsivaikinti vienam kito biologinius vaikus.
Bažnyčios lobizmas – akivaizdus, bet bijomas pripažinti
Ką jau kalbėti apie vienalytes poras, jei net vyro ir moters partnerystė, neįregistruota kaip santuoka, iki šiol negali turėti juridinio įteisinimo. Seimo narė D.Kuodytė yra užregistravusi įstatymo projektą dėl partnerystės visų porų, nesvarbu, vienalyčių ar vyro ir moters. Tačiau darbo grupės suderintame partijų susitarimo projekte įrašytas siekis įteisinti tik vyro ir moters civilinę partnerystę. Vyriausybė jau pritarė ir analogiškam įstatymo projektui.
Beje, kaip viešai buvo pareiškęs premjeras Algirdas Butkevičius, svarstyme buvo padaryta pertrauka, mat susitikta su arkivyskupu Gintaru Grušu, ir Katalikų bažnyčia pateikė tam tikrų siūlymų. Tad nors partijų susitarime dar kartą siūloma įtvirtinti, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o religijos turi nesikišti į valstybės ir savivaldybių valdymą, pasirodo, be vienos religinės konfesijos palaiminimo valdantieji savo pozicijos pareikšti nedrįsta.
Ne veltui iš partijų susitarimo projekto jau po „pirmojo skaitymo“ dingo tezė: „Partijos susitaria, kad bet koks religinių bendrijų ar bendruomenių atstovų bandymas daryti įtaką valstybės ar savivaldybių valdžios priimamiems sprendimams turi būti laikomas lobistine veikla ir reglamentuojamas atitinkamų teisės aktų.“
D.Šakalienė sako, kad Katalikų bažnyčios lobistinė veikla Lietuvoje labai aktyvi: „Be abejo, Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje itin įtakinga, tačiau pastaraisiais metais jos aktyvus dalyvavimas politikoje, atviras lobizmas ne visuomet derėjo su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių klausimais. Norėtųsi, kad Katalikų bažnyčia taptų ta vienijančia jėga, kuri neša ne gąsdinimo ir bausmės, o gailestingumo, geranoriškumo žinią, kuri priima į savo glėbį visus tikinčiuosius ir skatina jų dvasinį augimą. Naujas ir itin pozityvus posūkis – arkivyskupo G.Grušo samarietiškas kvietimas priimti pabėgėlius.“
Yra nuomonių, jog Katalikų bažnyčia taip rūpinasi bendrosiomis vertybėmis, kad vadovaujantis tokiu principu gal ir žmogaus teisių organizacijas reikia prilyginti lobistinėms. Bet, pasak D.Šakalienės, žmogaus teisės ir laisvės priklauso kiekvienam žmogui, tai ne grupės žmonių interesų sritis, todėl yra bendrasis gėris. Kad ir kokia populiari konkreti religija, ją išpažįstantys žmonės atstovauja konkrečiai tikėjimo dogmų visumai, o ne universalioms teisėms bei laisvėms. Kiekviena interesų grupė – taip pat ir katalikai – turi teisę ginti savo interesus, tačiau neslėpkime, kad tai lobizmas.
Žmogaus teisių ekspertė pateikia konkrečių Katalikų bažnyčios lobizmo pavyzdžių: štai kai kuriose bažnyčiose buvo kabinami Seimo narių, nebalsavusių už nėštumo nutraukimo draudimą, sąrašai. Arba Bažnyčios spaudimas dėl alkoholio ir tabako kontrolės: taip, svarbu tinkamai visuomenę informuoti apie jų žalą, tačiau šiuolaikinėje sąmoningoje visuomenėje nepalyginti paveikesnis informacijos sklaidos, sąmoningumo didinimo kelias, o ne moralizuojantis draudimas.
Jei palyginsime, kiek Rytų ir kiek Vakarų Europoje suvartojama grynojo alkoholio, skaičiai tikrai bus ne mūsų naudai, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje daug lengvesnis alkoholio prieinamumas ir nėra didelių reklamos apribojimų. Bet ten kitas visuomenės sąmoningumo ir švietimo lygis.
„Kaip vertini savo piliečius – taip jie ir elgiasi. Jei laikai juos nemąstančiais primityvais, kurie supranta tik drausmę ir bausmę, žmonės ieško būdų, kaip draudimus apeiti, bausmės išvengti. Jei valstybė gerbia savo piliečius, kalbasi su jais ir leidžia jiems priimti sąmoningus sprendimus, tai atsakomybė perkeliama ant žmogaus pečių ir efektas būna nepalyginti geresnis“, – mano D.Šakalienė.
Beje, kaip vėliau paaiškėjo, dvasininkai partnerystės įstatyme įžvelgė galimybę pasigerinti savo pačių gyvenimą: jie norėjo jį pakreipti visai kita linkme – siūlė, kad projekte neliktų šeimos sąvokos ir į tokio įstatymo rėmus patektų ir dvasininkija. Tokiu atveju mirus kunigui ar vienuoliui jo turtas atitektų partneriui be paveldėjimo mokesčių.
Neliko nei nemokamų darželių, nei eutanazijos
Partijų susitarimo projekte nuostatos ne tik abortų klausimu kardinaliai priešingos dabar tų pačių partijų svarstomoms Seime. Štai sutariama siekti, kad visi Lietuvos piliečiai turėtų teisę rašyti savo asmenvardžius originalo kalba lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Bet Seime diskutuojama dėl kažkokios kakofonijos, kai randama skirtumų tarp tos pačios nelietuvių kalbos kilmės pavardės, atsižvelgiant į jos turėtojo personaliją.
„Kiekvienas žmogus turi teisę į vardą ir teisę, kad tas vardas būtų užrašytas įmanomai arčiau jo originalaus skambesio ir rašybos. Tai nėra teisinis klausimas – tai politinis klausimas, kad vis randama kliūčių neleisti žmonėms laisvai naudotis šia teise“, – pastebi D.Šakalienė.
Sutariama, kad Lietuvos pilietybę galėtų turėti visi to pageidaujantys lietuviai pagal kilmę, nepaisant kitų jų turimų pilietybių. Bet kas realiai padaryta, kad ši teisė būtų realizuota?
Maža to, po kiekvieno partijų susitarimo svarstymo raundo drąsus politinis gestas – pademonstruoti, kad politikai linkę ginti pažangaus demokratinio pasaulio pripažįstamas žmogaus teises, vis aptakėja, tezės „valstybės pareiga“ virsta „siekia užtikrinti“. Visai neliko ne tik Bažnyčios lobizmo apmaldymo, bet ir žmogaus teisės į eutanaziją sergant nepagydoma liga. Pirminiame susitarimo variante buvo, bet jau po pirmojo svarstymo dingo tezė apie valstybės garantuotą nemokamą ikimokyklinį ugdymą valstybinėse ir savivaldybių ugdymo įstaigose. Tai iš tiesų būtų kur kas efektyvesnis demografinių problemų sprendimo būdas, nei uždrausti abortus, ir ne plakatinis, o realus pagrindas kitam įrašytam įsipareigojimui, kad „valstybė privalo sudaryti visas reikiamas galimybes asmenims, auginantiems vaikus, išlikti aktyviais darbo rinkos dalyviais“.
Kol kas valstybė šioje srityje elgėsi nei išmintingai, nei atsakingai, nei ekonomiškai: buvo išpūtusi motinystės išmokas, pailginusi atostogas, bet nepasirūpinusi, kad vaikai turėtų galimybę patekti į darželį. Jei pagaliau pripažįstama, kad demografinė situacija yra pati didžiausia valstybės bėda, idėja apie nemokamą ikimokyklinį ugdymą turėtų būti įgyvendinama, bent jau pamažu, pradedant nuo privalomojo nemokamo ikimokyklinio ugdymo nuo šešerių metų. Tačiau tarp naujosios ministrės Audronės Pitrėnienės vienas po kito atšaukinėjamų pirmtako priimtų sprendimų atidėtas ir privalomasis ankstesnis ikimokyklinis ugdymas.
Partijų susitarimo projekte daug gražių, bet utopinių tezių. Pirminiame tekste valstybei siūlyta prisiimti nei pakeliamą, nei teisingą visų piliečių atžvilgiu naštą „užtikrinti žmogui pragyvenimo šaltinį netekus darbo, iki jis jį susiras“. Prie valstybės prievolių priskirtas tinkamas tėvystės ir motinystės atostogų finansinis aprūpinimas. Tinkamas – tai koks?
„Kiekvienas žmogus, apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, turi teisę į nemokamą jam reikalingą gydymą, įskaitant priemones, reikalingas tam gydymui, valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose“, maža to – dar ir kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Ar netrukus sulauksime, kad daugumai gyventojų aktualūs vizitai pas stomatologą bus prieinami ir nemokami?
„Partijos sutaria, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kiekvienam žmogui būtų sudarytos sąlygos aktyviam laisvalaikiui ir nemokamam sportui.“ Sutarti galima, bet ar realu užtikrinti?
Partijos susitaria, kad suvienodinti vienodą darbą dirbančių moterų ir vyrų darbo užmokestį yra valstybės pareiga. Tarptautinėse konvencijose, kurias pasirašėme ir ratifikavome, aiškiai įtvirtinta teisė į orų ir pragyvenimą užtikrinantį atlygį, lygias lyčių teises. Milžiniškas mūsų atlyginimų skirtumas nuo ES šalių, į kurias norime lygiuotis, vyrų ir moterų algų skirtumas – akivaizdžiai diskriminacinis. Tačiau net tokio žanro dokumente gal reikėtų kokios konkrečios tezės, kaip to būtų siekiama. Priešingu atveju tai tik raidės, o ne įsipareigojimas.
Pakartotas siekis atsisakyti institucinės vaikų globos. Nieko nauja – tai jau ne kartą deklaruota, tik sunkiai sekasi įgyvendinti. Kaip ir laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri garantuoja jiems prieinamumą tų pačių dalykų, kuriuos turi žmonės be negalios. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė pateikia tokį pavyzdį: aiškinama, kad kai kurių dabar statomų pastatų negalima pritaikyti neįgaliesiems, nes tai pakenks jų grožiui. Bet toks yra demokratinis susitarimas ir, jei jį prisiėmėme, turėtume ir įgyvendinti.
Dar vienas pavyzdys, pateiktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės D.Šakalienės: per 600 žmonių Šilutės neįgaliųjų namuose, įsikūrusiuose buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje, gyvena administracinio laisvės suvaržymo sąlygomis: turi prašyti, kad jiems išduotų pasą, jei nori nuvažiuoti iki pajūrio, ir sprendimas – įstaigos vadovo rankose. Byloje D.D. prieš Lietuvą, kurią institutas laimėjo Europos žmogaus teisių teisme, šis savo nutarime pažymėjo, kad gyvenimas socialinės globos įstaigose yra faktiškai prilyginamas laisvės atėmimui.
„Nepaisant Lietuvoje ratifikuotos JT neįgaliųjų teisių konvencijos bei Teisingumo ministerijos kartu su nevyriausybininkais parengtų neveiksnumo instituto pataisų, numatančių įvairias pagalbos asmeniui formas, vis dėlto neišdrįsta atsisakyti visiško asmens neveiksnumo – tai reiškia asmens teisių ir laisvių visišką apribojimą, faktinę teisinę mirtį, o tai automatiškai yra konvencijos pažeidimas“, – teigia D.Šakalienė.
Lietuvoje neveiksniais kasmet pripažįstami tūkstančiai žmonių. Džiugu, jog atkakliu darbu ir bylinėjimusi pavyko pasiekti, kad bent prieš priimdamas tokį verdiktą teismas pamatytų žmogų. Tai lėmė apčiuopiamą neveiksnumo atvejų pripažinimo sumažėjimą.
B.Sabatauskaitė partijų susitarime pasigenda ir įsipareigojimų dėl žodžio bei išraiškos laisvės. Ji neabejoja: „Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, prieš Lietuvą nukreiptas propagandines atakas, vis tiek svarbu išlaikyti aukštus žodžio laisvės standartus. Dabar kartais persiverčiame į kitą pusę, imame savus žmones persekioti už kitokią nuomonę, vadiname išdavikais.“
Pirmajame susitarimo variante buvo ir neaiškių tezių, leidusių įžvelgti net laisvo narkotikų vartojimo galimybę, mat buvo įrašyta: „Niekas negali uždrausti žmogui vartoti jo sveikatai kenkiančius produktus, jei tai nekenkia kitiems žmonėms.“ D.Šakalienės spėjimu, čia gal netiksliai buvo suformuluota tezė, kad jei asmenys dėl savo pačių neatsakingo elgesio ir žalingų įpročių, pavyzdžiui, nutukę dėl neatsakingo maisto (cukraus, riebalų), alkoholio vartojimo, rūkymo, turi sveikatos sutrikimų, kuriems gydyti reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, gal tas išlaidas turėtų apmokėti pats asmuo. Bet, pasak žmogaus teisių ekspertės, iš žmogaus teisių pusės neteisinga bausti tokius žmones, nes tai orveliškas požiūris.
Keistas ir toks sugretinimas: „dėl alkoholio, tabako, receptinių vaistų arba kitų potencialiai pavojingų produktų“ reklamos ribojimo. D.Šakalienė spėja, gal galvoje turėti psichotropiniai vaistai, nes dabar galioja iš sovietinės psichiatrijos perkeltas biomedicininis modelis, kai psichologinės problemos slopinamos vaistais. Psichotropikams valstybė skiria dvidešimt kartų daugiau lėšų nei psichologinei pagalbai, o dar dvigubai tiek vaistų žmonės nusiperka iš savo kišenės. Tačiau tenkinama tik 5 proc. bazinio psichologinės bei psichoterapinės pagalbos poreikio. Apmalšiname problemą vaistais, užuot sprendę ją iš esmės. Kaip rodo savižudybių, psichinių sutrikimų skaičiai, vien farmakoterapija neduoda rezultato.
Partijų susitarime bandyta aprėpti žmogaus teisių visumą, taip ir turėtų būti. Tiesa, daugelis tezių deklaratyvios, nesiūlančios jokių permainų. Bet nepaisant, kad daug drąsių siūlymų iš susitarimo projekto jau dingo, dar likę gerų intencijų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į demografines tendencijas ir pripažįstant jaunimo dalyvavimo rinkimuose svarbą, į savivaldybių tarybas leista kandidatuoti nuo 18, o Seimo rinkimuose – nuo 21 metų.
Kurioje mes pasaulio pusėje?
Žinoma, pagirtina, jog politikai išgirdo Žmogaus teisių stebėjimo instituto iškeltą idėją, kad partijos turėtų nusibrėžti vektorius žmogaus teisių srityje, viešai ir atsakingai susitarti dėl nesvyruojančios paramos demokratijai ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugai. Tai dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis būtų įrodymas, jog nesileisime sugrąžinami į Rytų antidemokratinę erdvę, kad ir koks bus išorinis spaudimas ar bandymai supriešinti visuomenės viduje.
Susitarimo oponentai kritikuoja, kad gal apskritai nereikėjo prasidėti su tokio dokumento rengimu – juk čia nėra toks vienareikšmis klausimas kaip valstybės gynyba, dėl kurio partijos yra pasirašiusios susitarimą. Bet juk ir žmogaus teisių srityje partijoms tikrai vertėtų viešai pažadėti laikytis bent jau tų nuostatų, kurių laikytis esame įsipareigoję prieš tarptautinę bendruomenę.
Lietuva pasirašiusi visas žmogaus teisių tarptautines konvencijas, bet kai reikia jas praktiškai realizuoti, imama rūšiuoti, kas vertas teisių, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne. Nors būtent pagal tai, kiek gerbiamos žmogaus teisės, galima nustatyti, kuriai pasaulio daliai valstybė priklauso. Tai kuriai daliai jaučiamės priklausantys?
Pavyzdžiui, Estijos pernai priimtą įstatymą dėl vienalyčių porų partnerystės Vakarų komentatoriai įvertino kaip požymį, kad Estija nebepriklauso posovietiniam blokui, o Rusijos žmogaus teisių antipropaganda jos nebeveikia.
Lietuva yra pagarsėjusi priešingais bandymais. D.Šakalienė primena, kad į Lietuvos teisinę bazę net buvo bandoma „copy paste“ forma perkelti Rusijos iniciatyvas. Pavyzdžiui, pradinė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos poveikio įstatymo projekto versija ar bandymas uždrausti homoseksualumo propagandą buvo tvarkingai nukopijuotas nuo Rusijos, buvo kalbų ir dėl analogiško rusiškajam nevyriausybinių organizacijų veiklos ribojimo.
„Keista, bet antižmogaus teisių iniciatyvų sužydėjimas įvyko konservatorių valdymo metais, nors ši partija turėtų suvokti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga yra kertinis akmuo Rusijos įtakos sulaikymo strategijoje, nes būtent per demokratiją ir pilietines laisves eina demarkacinė Rytų–Vakarų linija. Liūdna, kai brandą ir išmintį turinti rodyti partija renkasi populistinį kelią ir ne augina rinkėjų sąmoningumą, bet bėga iš paskos radikaliausiųjų stereotipiniams įsitikinimams“, – apgailestauja D.Šakalienė.
Žmogaus teisių gynėja lygina: lygiai taip pat mūsų televizijos bando prisitaikyti prie primityviausių visuomenės pomėgių ir jiems pataikauti, nors galėtų bandyti ugdyti mentalitetą ir estetinį suvokimą.
Taip, dauguma Vakarų Europos valstybių rinkosi evoliucinį kelią ir daugelis iniciatyvų – deinstitucionalizacijos, paramos LGBT bendruomenei – atėjo iš apačių, iš pačios visuomenės. Kai mes grįžome į Vakarų geopolitinę erdvę, šie pokyčiai jau buvo seniai įvykę, bet ar tai reiškia, kad turime laukti dar kelias kartas? D.Šakalienė primena, kad, pavyzdžiui, Estija pasirinko kitą kelią: suvokdami, jog kitos valstybės jau pažengusios labai toli ir Estija negali tiek laukti, nors didesnė visuomenės dalis kai kuriais klausimais nebuvo „už“, politikai nusprendė imtis iniciatyvos ir būti vedliais – priėmė žmogaus teises visiems ir visuomet užtikrinančius įstatymus ir lygia greta švietė visuomenę.
Estijos visuomenė toli gražu nebuvo vienareikšmiškai už vienalyčių porų partnerystės įteisinimą: „TNS Emor“ apklausos duomenimis, 34 proc. estų buvo „už“, tačiau net 58 proc. – „prieš“. Bet iki priimant įstatymą vyko didelė informacijos kampanija, daug diskusijų, o estų politikai nepabijojo ginti žmogaus teisių, net jei dėl to gali prarasti dalį rėmėjų.
Lietuvoje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ atlikta apklausa, prieš homoseksualių asmenų santykių įteisinimą bet kokia juridine forma pasisako 62,8 proc. apklaustųjų, šiek tiek anksčiau surengtoje apklausoje tokių buvo 59,2 proc., taigi ne tiek jau smarkiai daugiau, nei buvo estų prieš pat įstatymo priėmimą. Ar mūsų parlamentinės partijos norėtų būti vedliais – priimti šiuolaikines demokratines nuostatas atitinkančią poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir aiškinti visuomenei, kaip pasielgė estai, ar laukti, kad visuomenė pribręs, ir tada priimti vieną ar kitą teisinį aktą?
Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovė J.Juškaitė apgailestauja, kad Lietuvoje nepajėgiama susitarti, kas mūsų visuomenei svarbu: „Politikai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas žmogus, net tokius politinius šūkius rinkimų kampanijoje iškelia. Tačiau realybėje net teisingumo ministras pareiškia, kad vienalytės šeimos – propaganda, tik atskiri atvejai, vadinasi, jam nerūpi tų žmonių likimas. Tokie neatsakingi pareiškimai neveda visuomenės į priekį. Laukiama, kada pati visuomenė pasikeis ir tada koks politikas iššoks ir pasakys „Aš – už jus“, taip siekdamas pasiimti jų balsus ir prisistatyti kaip žmogaus teisių gynėjas. O kur valstybės požiūris į tai, kur kokia vizija ar strategija?“
Pavyzdžiui, kai ne tik Vakarų pramogų pasaulis, bet ir nemažai autoritetingų Lietuvos žmonių atsuko nugarą talentingam lietuvių muzikantui Marijui Basanovui, įžeidinėjusiam homoseksualus, ir kai kurie politikai bandė pataikyti „į toną“. Bet kur jie buvo anksčiau?
„2004 m. sutarėme, į kurią pusę norime eiti: tapdami ES nariais prisiėmėme žmogaus teises užtikrinti visiems. Bet visuomenėje progresas vyksta, o aukštesniuose lygiuose – ne“, – apgailestauja Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B.Sabatauskaitė.
Taip, visose šalyse žmogaus teisės – jautrus dalykas. Net tokiose liberaliose šalyse kaip Prancūzija kyla radikalių diskusijų ir net išpuolių. Viena vertus, nereikia dramatizuoti – visur yra radikalių pažiūrų žmonių, antra vertus, matome, kad trūksta švietimo šia tema. D.Šakalienė pastebi, kad visoje Europoje esama radikalėjimo šioje srityje, kai kurios partijos skatina ksenofobiją, rasizmą, homofobiją, tampa madinga aiškinti, kad Europos žmogaus teisių teismas yra blogybė.
„Nuo to mes, kaip ir kitos Europos valstybės, turime gintis. Turime deklaruoti, kad Lietuvoje visi lygūs ir kiekvienam žmogui visos teisės galioja visur ir visada, negali būti žmonių skaldymo ir rūšiavimo. Nesinorėtų, kad ir partijų susitarime įsipareigojimai būtų labai „išplauti“, liktų tik bendros frazės ar, ko Kremliaus ideologai ir siekia, kad būtų išardyta žmogaus teisių ir laisvių visuma, išsirinktos tik tos teisės, kurios mums patinka, ar teisės vienoms grupėms suteiktos, kitoms ne“, – pabrėžia D.Šakalienė.
Vis dėlto partijų susitarimo dėl žmogaus teisių virsmas iš drąsaus manifesto į kur kas aptakesnių nekonkrečių tezių kokteilį, kurį partijoms ir tai nedrąsu pasirašyti, rodo, kad civilizuotose demokratinėse šalyse priimtos žmogaus teisių aksiomos Lietuvoje – vis dar lyg egzotika. Nuo pirmos akimirkos, kai socialdemokratų valdomos Teisingumo ministerijos specialistų parengtas pirminis projektas, paremtas žmogaus teisių ir laisvių tarptautiniais dokumentais, kuriuos pasirašiusi ir Lietuva, pateko į politikų rankas, prasidėjo politikavimas.
Apmaudu lyginti net tų partijų, kurios pasiryžo diskutuoti dėl susitarimo, įsipareigojimų akipločio siaurėjimą po kiekvieno derybų raundo. O tezės, prieštaraujančios šiuo metu Seime išreikštai priešingai valiai, kelia abejonių, kuri politikų nuomonė – tikroji.
Akivaizdu, kad partijų susitarimas, jei ir būtų pasirašytas, nebus tas dokumentas, kuris parodys, jog mūsų valstybės politinis elitas – už visas žmogaus teises visiems žmonėms, kaip ir deklaruoja rinkimų plakatuose. Jie – tik už savo rinkėjų teises.
Socialdemokratai – susitarimo iniciatoriai, bet vienalytės poros jiems atrodo labiau propaganda nei realybė. Lenkų rinkimų akcija labai pažangi dėl žmogaus teisės į savo pavardę, bet nori atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai be perstojo įspėja apie gresiančius Rusijos bandymus daryti antidemokratinę įtaką Lietuvos žmonėms, bet ne ką skiriasi nuo Rusijos savo požiūriu į kai kurias žmogaus teises ir laisves, o nuo partijų susitarimo šiuo klausimu triukšmingai atsiribojo po pirmojo, dar neviešo turėjusio būti apsikeitimo nuomonėmis.
Partijos – už žmogaus teises. Bet tik savo elektorato ir tik tas, kurioms ginti nereikia pastangų.
Aušra Lėka
Tos pačios lyties porų santykius šeima pripažįsta vis daugiau Vakarų šalių
Pernai Danija paminėjo tos pačios lyties partnerystės įstatymo įsigaliojimo 25-metį. Ši šalis 1989 m. pirmoji pasaulyje priėmė tokį įstatymą. Dabar vienos lyties partnerystę teisiškai pripažįsta daugiau demokratinių šalių. Tokį įstatymą pernai pirmoji iš posovietinio bloko priėmė Estija.
Prireikė 12 metų, kad būtų pripažintos ir tos pačios lyties santuokos. Pirmieji 2001 m. jas įteisino Nyderlandai. Jų pavyzdžiu pasekė Belgija (2003 m.), Ispanija ir Kanada (2005 m.), vėliau Pietų Afrika, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kitos šalys.
Šiemet JAV priimtas sprendimas tos pačios lyties santuokas pripažinti visose valstijose (ligi tol pripažinta trylikoje).
Daugelyje demokratinių šalių pastaruosius kelerius metus diskutuojama tik dėl tos pačios lyties porų teisės įsivaikinti vaikus, dirbtinio apvaisinimo ir pan. problemų.
Loading ...