R. Šeškaičio nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ, Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

– Liepos 8–10 dienomis trečią kartą vyks PLJS. Koks susitikimo tikslas?

– Jaunimas visais laikais norėjo susitikti ir bendrauti, taigi toks turbūt yra ir šio renginio pa­grindinis tikslas. Žinoma, norime ne tik gerai praleisti laiką ar užmegzti naujų pažinčių, bet ir visi drauge pasikalbėti apie tai, kas svarbiausia mūsų šaliai.

Keturi PLJS pontonai – verslas, mokslas, politika ir kultūra, nes tai yra sritys, kurios iš esmės apima mūsų valstybės gyvenimą. PLJS tikslas – suteikti galimybę susiburti, sukurti platformą, kur patirtimi galėtų keistis, pabrėžiu, ne tik jaunimas. Nepaisant to, kad renginio pavadinime yra žodis „jaunimas“, susitikimas atviras visiems. Vienas jo tikslų – keistis patirtimi, o ją juk kaupiame su amžiumi, todėl susitikime dalyvauja visi – ir vyresni, ir jaunesni, jie bendrauja betarpiškai, neformaliai, prie kavos puodelio, atviroje erdvėje kalbasi verslo, mokslo, politikos, kultūros temomis ir aptaria Lietuvai bei pasauliui svarbias aktualijas.

– Kokios aktualijos PLJS dalyvių laukia šiemet?

– Šis renginys vyksta kas dvejus metus, todėl aktualijos kaskart šiek tiek kitokios. Šiemet išskirčiau pabėgėlių tematiką, jų integraciją ir mitų išsklaidymą. Užuot kalbėjus faktais ir supratus situaciją iš esmės, remiamasi emocijomis, kuriami kažkokie mitai, baubai. Todėl svarbu kalbėti ir apie tai, kodėl taip atsitinka, kaip vyksta procesas, ką darytų atvykę žmonės, kaip juos integruoti į mūsų visuomenę, kaip sugyventi, kaip išvengti atskirties, kokia yra kitų šalių patirtis, ir prisiminti, kad patys lietuviai kažkada irgi buvo imigrantai.

Kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui.

Kita tema, kurią išskirčiau, yra tolerancija. Mes, jaunimas, turbūt nebijome kalbėti apie tai, kokie esame netolerantiški. Tačiau kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui. Reikia kalbėti apie tai, kodėl vis dar esame ne itin tolerantiški, kaip tai keisti, kas turėtų prisiimti atsakomybę – mokykla, šeima, visuomenė ar ži­nia­sklaida. Tad sieksime į šį klausimą pažiūrėti visais kampais, nebijoti pasakyti ir skaudžių faktų, kad sukeltume diskusiją visuomenėje.

Šiemet atvyksta keletas svečių iš Ukrainos: bu­vęs Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Ab­­­romavičius, Ukrainos pilotė, žmogaus teisių aktyvistė Nadija Savčenko. Norime išgirsti, kaip sekasi Ukrainai, ją palaikyti, ką Lietuva ir daro, taigi renginyje atsispindės ir tarptautinė tematika.

– Kiek dalyvių bus PLJS?

– Abiejuose susitikimuose dalyvavo per 3,5 tūkst. žmonių, tad trečiame renginyje irgi tikimės sulaukti maždaug 4 tūkst. dalyvių iš beveik 40 šalių – nuo Šiaurės ar Pietų Amerikos iki Australijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.

– Ką, jūsų manymu, rodo tai, kad į Lietuvą emigrantų siunčiamos piniginės perlaidos susitraukė? Ar žmonės jau įsitvirtino svetur ir yra linkę kurti savo gerovę ten, kur gyvena?

Gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Nesu sociologė ir negaliu disponuoti konkrečiais tyrimais ir faktais, bet vertindama tai, kas matoma dabar, ką žinau iš savo ir bičiulių patirties, manau, kad didesnė priežastis yra ta, jog apskritai pasikeitė ekonominė situacija. Jungtinėje Karalystėje (JK) dirbantys lietuviai sako, kad darbą susirasti vis sunkiau, žinome, kad ten politika imigrantų atžvilgiu keičiasi. Daug kas praranda darbus arba neseniai atvykę sunkiai įsitvirtina, todėl tiesiog fiziškai gali siųsti į Lietuvą mažiau pinigų. Deja, gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Emigracijos srautas vėl padidėjo. Ar valstybės pastangos nieko nekeičia?

– Man labai nepatinka neatsargios politikų kalbos. Aš tikrai nemanyčiau, kad dėl išaugusios emigracijos galėtume kaltinti privalomąją pradinę karo tarnybą, neva šaukimas turėjo įtakos. Nesakau, kad tai visiškai nesusiję, galbūt tikrai yra jaunuolių, kurie ne visai supranta, kad, nepaisant to, jog bus kitoje šalyje, vis tiek gali būti pašaukti tarnauti.

Vis dėlto manau, kad priežasčių, kodėl emigracijos srautas padidėjo, yra keletas. Tai lemia darbo vietų nebuvimas arba tiesiog atlyginimų neatitikimas. Žmonės tiesiog negeba gerai gyventi. Jie negali sau leisti išlaikyti buto, mokėti paskolų, leisti vaikų į mokyklą, todėl priima tokį sprendimą.

Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal.

Kitas dalykas, apie kurį dažnai kalbu, yra valstybės požiūris į žmogų. Kaip rodo visi tyrimai, kurių, deja, atlikta labai mažai, po ekonominių priežasčių žmonės įvardija neteisingumo jausmą Lietuvoje arba teisingumo jausmo stoką. Jie nejaučia, kad gali aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime ir kažką pakeisti. Nesakau, kad tai nėra perdėta, bet faktas, kad svarbūs ne tik ekonominiai rodikliai. Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal. Be abejo, jie nežino, kas jų ten laukia: fiziniai krūviai gali būti didesni, didesnis ir neteisingumo jausmas. Bet tai – jau kitas etapas.

– Tačiau valdžios institucijos, politikai nuolat deklaruoja rūpestį dėl emigrantų, siekį juos susigrąžinti. Ar tai – vien tuščios kalbos?

– Nevadinčiau to rūpesčiu. Mama gali sakyti vaikui, kad labai jį mylį, bet taip kalbėti per skaipą, gyvendama Anglijoje. Ar tai yra rūpestis? Mano akimis, ne. Ne tik kalbomis tėvynę mylime. Jei iš tikrųjų rūpinamės emigrantais, turime ne tik kalbėti, kad norime juos susigrąžinti, bet ir imtis realių veiksmų.

– Ar tų veiksmų imamasi?

– Nenoriu vienareikšmiškai kritikuoti valdžios, negalima sakyti, kad nieko nėra daroma, tačiau to tikrai nepakanka. Tam tikrų veiksmų esama: kuriamos naujos darbo vietos, man džiugu ma­tyti, kad regionai pradėjo skirti daugiau dė­mesio savo miestelėnų, gyvenančių užsienyje, pritraukimui. Jie kviečia grįžti ne tik į Vilnių.  Regionuose atsiranda darbo vietų, ku­ria­si net mažieji verslai, kai žmonės, sukaupę kapitalą, grįžta. Be tai pavieniai atvejai.

– Kaip rajonai rodo dėmesį iš jų išvykusiems gyventojams?

– Mažosios bendruomenės organizuoja įvairius renginius, pavyzdžiui, Pasaulio dzūkų susitikimas, per kuriuos tiesiog informuoja, kad išvykę gyventojai yra laukiami, pasakoja apie galimybes mieste, kaip ir mes savo renginyje, suteikia platformą pasikalbėti apie galimybes grįžti, kur­ti verslą. Juk viena, jei pasakai, kad labai lau­­kia­me jūsų Dzūkijoje, bet visai kas kita, kai papasakoji po 15 metų, praleistų svetur, grįžusiam žmogui, nuo ko jam apskritai pradėti, jei, tarkime, jis nori atidaryti kavinukę ar parduotuvėlę.

Turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti.

Kalbant apie valstybės požiūrį, manau, reikia kalbėti ne tik apie žmonių susigrąžinimą. Tai tas pats, kai mergina ar vaikinas vienas ki­tam rėkia: „Grįžk pas mane, aš tave labai my­liu.“ Juk turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti. Todėl man atrodo, kad rėkimas tikrai nepadės, o dažniau ir atgrasys. Turime parodyti, kad Lietuvoje galime suteikti orų atlyginimą, galbūt net kažkokių lengvatų.

Be abejonės, reikia mąstyti kompleksiškai ir būtinai remtis kitų šalių patirtimi. Galbūt jaunas šeimas paskatintų lengvatos būsto paskoloms, vietos darželiuose, aplinka mokykloje, kad dėl kalbos barjero vaikas nesijaustų prastai. Taip pat tolerancija mišrioms šeimoms, kad žmogus iš kitos šalies turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos. Žinoma, ir supaprastintos verslo steigimo sąlygos, kultūrinis gyvenimas. Ma­nau, kad šie dalykai yra svarbiausi.

– Kaip vertinate užsienio aukštųjų mokyklų absolventų viliojimą dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje – į mūsų institucijas kviesti pažangiausius jaunuolius?

– Mano pozicija tokia, kad esame vienos tautos žmonės ir negalime atskirti „ten“ ir „čia“, vi­siems turi būti pakankamai vienodų pozicijų. Jei kalbame apie paskatinimo priemones žmonėms čia gyventi, mokytis ar dirbti, sutinku, kad turime vilioti absolventus, ypač kai nemažai mūsų žmonių mokosi geriausiuose pasaulio universitetuose.

Man tenka nemažai bendrauti su mokslininkais, doktorantais, kurie norėtų savo mintis ir darbus perkelti į Lietuvą, tačiau jie dažnai sako pasigendantys gerų sąlygų – stipendijų ar atlyginimo, kuris Lietuvos universitetuose nėra konkurencingas kitų Europos ar pasaulio universitetų siūlomam atlyginimui.

Jei kalbame apie darbo rinką, turime gerų pavyzdžių, tarkime, programa „Kurk Lietuvai“, kuri puikiai veikia, ir norėtųsi, kad ji augtų ir žmonių sugrįžtų dar daugiau. Manau, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo darže ir tapti konkurencingi.

– Bet šiuolaikiniame virtualiame pasaulyje gali dirbti Lietuvai iš bet kurio planetos taško. Tad ar apskritai verta sugrįžti?

– Apie šiuos dalykus kalbama kaskart, kai su­tin­ki užsienyje gyvenančių ar bent kartą gyvenu­sių žmonių. Tai viena pagrindinių temų, ta­čiau pa­svarstymai baigiasi gyvenimo kokybe. Puikiai su­vokiame, kad šiais laikais turbūt net geriau dir­bti neprisirišus prie jokios valstybės, juk tu­rėdamas kompiuterį ir interneto ryšį gali dirb­ti iš jachtos Tailande. Tačiau dalykas, kurį rei­kia suvokti, yra gyvenimo kokybė. Tai gali reikš­ti daug ką – galimybes išsinuomoti būstą, kultūrinį gyvenimą, maisto kokybę, atstumus ir daug kitų kasdienių, bet labai svarbių dalykų, kurie Lietuvoje yra nepalyginti geresni. Bet ku­ris užsienyje gyvenantis žmogus pasakytų, kad gy­ven­dami Lietuvoje nevertiname to, ką turime.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti.

Pati gyvenau Londone ir kol grįždavau na­mo, metro užtrukdavau pusantros valandos, tada dar reikėdavo nueiti į parduotuvę ir pasigaminti ne visai kokybiško maisto. Galėjau tik pasvajoti apie tai, ką galime sau leisti Lietu­vo­je: pėsčiomis ar dviračiu pasiekti darbą, po dar­bo nuvažiuoti prie ežero, susitikti su draugais, susitarus prieš 15 minučių. Gyvenimo ko­kybė reikalinga kiekvienam, nesvarbu, uždirbi 800 ar 800 tūkst. eurų.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti. Kiti dalykai – patriotiškumo jausmas, kilmės šaknų ar savęs realizavimo poreikis – yra labai individualūs. Jei paklaustumėte ma­nęs, sakyčiau, kad sugrįžti verta, o jei grįžus pasirodys kitaip – visada galima išvykti vėl, sie­nų mums niekas dar neuždarė.

– Neretai apie emigrantus kalbama su neigiamu atspalviu, nors gal teisingiau būtų juos vadinti pasaulio lietuviais? Negi emigracija išties yra totalus blogis?

– Būtent apie emigranto įvaizdį žiniasklaidoje ra­šiau savo magistro darbą. Senoji emigrantų kar­ta vadinama išeiviais, nuo žodžio „išeiti“. Vė­liau, at­gavus nepriklausomybę, įstojus į ES, mus pradėjo vadinti emigrantais, parsidavėliais ir dar ki­taip. Žodžiai, vartojami viešajame diskurse, sakyčiau, buvo tikrai nemalonūs ir neatitiko realybės.

Geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Kaip vadinti žmogų, kuris, atsivėrus sienoms ar Lietuvai įstojus į ES, išvažiavo į kitą šalį, bet po to gal tris kartus sugrįžo ir vėliau galbūt dar kelias šalis aplankė, o įsikūrė penkioliktoje šalyje? Jis nėra emigrantas, galbūt arčiau tiesos bū­tų migrantas. Jei kalbėsime konkrečiai apie lietuvį, tai lietuvis šiuo atveju tampa pasaulio lietuviu. Be to, negalime sakyti, kad pasaulio lietuvis ne­­gali būti Lietuvoje gyvenantis žmogus, nes Lietuva taip pat yra pasaulio dalis. Todėl man at­rodo, kad geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Nėra jokio totalaus blogio. Blogai gali būti, jei išvažiuosime visi ir neliks kam Lietuvoje dirbti bei kurti valstybės. Žinoma, situacija nėra vien rožėmis klota ir būtų naivu sakyti, kad viskas labai gerai. Aiškiai matome, kad jauni žmonės išvyksta ir didžioji jų dalis pastaraisiais metais yra 19–26 metų amžiaus jaunimas.

– Balsavimui internetu ir vėl nepritarta. Ar tai reiškia, kad praradome dar vieną galimybę įtraukti svetur išvykusius lietuvius į valstybės reikalus?

– Bet kuriuo atveju tai, kad nepritarta internetiniam balsavimui, yra progreso stabdymas. Žiūriu į politines partijas, kurios savo viršūnėse, vadovaujamose pozicijose, rodo jaunus žmones, šie tik ir šneka apie progresą, o iš tikrųjų po kilimu jį stabdo. Dėl to man ir daugeliui užsienyje gyvenančių žmonių labai liūdna.

Tokia galimybė labai svarbi norint užtikrinti jaunų žmonių dalyvavimą rinkimuose. Kalba­me ne tik apie užsienio lietuvius, neva vien jiems reikalingas balsavimas internetu. Lygiai taip pat jo reikia ir Lietuvoje gyvenantiems jaunuoliams – dažnas jų iki balsadėžės nenueina ir n­e­mato poreikio. Žinoma, tai susiję ir su švieti­mo, ir su pilietiškumo klausimais. Tačiau net ban­­­­dymo galimybės, išankstinio internetinio bal­savimo pasiūlymo atmetimas rodo, kad mes ne tik nesuvokiame, bet ir nenorime suvokti progreso, to, kokią reikšmę tai turėtų mūsų valstybei.

– Panašiai reaguojama ir į dvigubos pilietybės klausimą.

– Po „Brexit“ jis tapo ypač aktualus. Telefonai netilo, teko daug kalbėtis su JK gyvenančiais lietuviais. Ką tikrai žinau iš draugų rato – deja, daugeliui jų teks atsisakyti lietuviško paso. Priežastis labai paprasta: po penkerių metų gyvenimo JK galima laikyti egzaminą ir gauti pilietybę. Lietuviai to nedarė, nes jautėsi Europos piliečiais, nenorėjo atsisakyti lietuviško paso, nes tikrai nenori atsisakyti galimybės grįžti į Lietuvą.

Re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

Tačiau dabar atsitinka taip, kad jiems reikia užtikrinti savo, vaikų, verslo gyvenimą normaliomis sąlygomis. Žinoma, tai priklauso ir nuo JK valdžios veiksmų, ką jie darys ateityje ir kokių bus suvaržymų, tačiau faktas, kad ne ES piliečiams suvaržymų atsiras, todėl dalis jų tiesiog atsisakys lietuviško paso. Vadinasi, Kauno dydžio, o gal ir didesnis miestas staiga taptų nebe Lietuva.

Tad jei Lietuvos valdžia, po „Brexit“ praėjus savaitei, to dar nesuprato, labai viliuosi, kad tai suvoks iki spalio ir imsis kokių nors veiksmų, nes dvigubos pilietybės klausimas nesprendžiamas jau daug metų.

Noriu pabrėžti: nesakau, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės reikia rengti kartu su 2016 m. Seimo rinkimais. Mūsų nuomone, re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

– Manote, kad pasiruošti referendumui dėl dvigubos pilietybės iki Seimo rinkimų spalį liko per mažai laiko?

– Taip. Geras palyginimas yra „Brexit“. Jam ruoš­tasi tris mėnesius, ir matome, koks rezultatas, kai politikai šia tema kalbėti pradėjo likus trims mėnesiams iki referendumo. Jei mes padarysime tą patį, ko gero, turėsime „Li­texit“. Turbūt to nenorime, todėl reikia pasiruošti.

Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais.

Pirmiausia turime išsiaiškinti piliečių požiūrį į dvigubą pilietybę. Nespekuliuokime skaičiais, atlikime išsamų tyrimą, kad suprastume, kiek yra palaikančių, kiek nepalaikančių, ir ko­dėl. Man atrodo, elementaru suprasti, ką reikš žmogui turėti dvigubą pilietybę. Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais, leiskime visuomenei suprasti, kaip tai svar­bu, ir 2019 m. renkime referendumą kartu su prezidento rinkimais, per kuriuos rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.

– Kokios įtakos emigracijos mastui turėjo jaunuolių šaukimas į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Gal tik pasakysiu, kad susidūriau su žmonėmis, kurie buvo pakviesti. Dalis jų atvažiavo, dalis – ne, nes dirba arba yra įstoję į magistrantūros studijas. Girdėjau įvairių atsiliepimų, tačiau nacionalinis saugumas yra labai svarbu, sprendimą valstybė jau priėmė. Galbūt norėtųsi daugiau aiškumo, užsienio lietuviams neretai trūksta techninių dalykų – informacijos iš anksto, dažnai laiškai išsiunčiami jau negyvenamais adresais. Tačiau apie tai negalima kalbėti blogai, ir užsienio lietuviai tai supranta.

Vis dėlto jei jie, išsinuomoję butą, turėdami darbą, pasakys darbdaviui, kad išvyksta 9 mėnesiams, bet tada sugrįš, ko gero, visi darbdaviai (su retomis išimtimis) pasakys, kad po 9 mėnesių teks ieškotis naujo darbo. Tai tikrai sudėtingiau paaiškinti kitų šalių darbdaviams nei Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė yra nepopuliari, ir aš manau, kad mūsų valstybė tai su­pranta. Negirdėjome istorijų, kad kažkas dėl šaukimo būtų netekęs darbo ir panašiai. Tai iš esmės privalomas dalykas, tačiau nėra jokių abejonių, kad užsienio lietuviams grįžti ir tarnauti (jei jie nėra savanoriai) yra sudėtingiau nei gyvenantiems Lietuvoje.

– Kaip keičiasi lietuvių padėtis JK po „Brexit“? Ar baimė, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, pagrįsta?

– Žmonės, žinoma, klausia, kas dabar bus. To klausia dabar ten studijuojantys jaunuoliai, ku­riems aktualu paskolos, mokesčiai už studijas. Jie klausia, ar jiems bus taikomos paskolos są­lygos kaip ES piliečiams, atgaline data, kokia tvarka galios ateityje. Žmonėms kyla klausimų ir, be abejonės, jie atsisuka į Lietuvą, nes jų pasai juk lietuviški. Jie tarsi klausia, ką dabar darys Lietuva, o Lietuva, atsiprašau, švenčia Jonines ir niekas apie tai nekalba.

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas.

Buvo tik pavienių pranešimų apie „Brexit“ pa­­­sekmes, bet pasigedau didesnio rūpesčio, nes JK lietuvių, įvairiais skaičiavimais, yra apie 300 tūkst., nors realus skaičius gali būti dar di­des­nis. Be to, jis didėja, žmonės išsiveža šeimas, ir Lie­tuvoje lieka jų giminaičių, kuriems rū­pi, kaip dabar gyvens jų artimieji. Taigi tie 200–300 tūkst. gali būti dauginami dar iš dviejų ar trijų. Juk ten gyvena šeimos, per daug metų įsitvirtinę žmonės, kurie yra mūsų turtas, bet mes apie jį lyg ir pamirštam, mums jo lyg ir nelabai reikia. Atrodo, dabar viskas gerai, bet kai tie žmonės masiškai pradės atsisakinėti Lie­tuvos pasų…

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas. Lietuvoje apie tai dar nekalbama ar­ba tas burbulas dar nesprogo, bet kai jis sprogs, bijau, kad padariniai gali būti katastrofiški.

– Kokių skaudžių padarinių gali būti?

– Gali kilti dar didesnis nepasitenkinimas mū­sų valstybe. Ką tai reikš? Žmonės pradės emig­ruoti dar aktyviau, tik jau į kitas šalis – Nor­ve­giją, Daniją, Nyderlandus, Vokietiją.

– Kaip manote, ar artimiausiu metu prasidės lietuvių judėjimas iš JK?

– Manau, kad dalis žmonių, kurie svarstė apie grįžimą ar nuosavo verslo Lietuvoje pradžią, bus pri­versti sprendimą priimti dabar. Žmonės, ku­rie turi vaikų ir galvoja juos leisti į mo­kyklą ar uni­versitetą, taip pat turės apsispręsti da­bar. Sprendimą turės priimti ir studentai, ku­rie baigė mokslus. Tokių žmonių yra labai daug, ir bijau, kad atsižvelgdami į tai, kaip mū­sų valstybė da­bar elgsis, jie arba nusipirks bilietą į Lietuvą vasarą pabūti pas tėvus, arba grįš visam laikui.

– Ar Lietuva emigrantų atžvilgiu elgiasi protingai? Kas turėtų pasikeisti?

– Manau, Lietuva yra tokia, koks ir būtų 26-erių metų sulaukęs jaunas žmogus. Tai žmogus, kuris baigė universitetą ir pradėjo dirbti, kuris mano, kad yra protingesnis, nei yra iš tiesų, arba pervertina savo galimybes, atitinkamai – nenori suvokti globalių procesų.

Nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Tai panašu į jauną žmogų, kuris iki 30 metų amžiaus dar formuojasi. Taigi viliuosi, kad per ketverius metus įvyks tektoniniai lūžiai, tikiuosi, kad spalį bus išrinkta valdžia, kuri dirbs ne tik kaimui, rūpinsis ne tik tuo, kaip gyvena žemdirbiai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad jie nesvarbūs, tačiau tikiuosi ne tik dėmesio regionams ar didesniems miestams, bet kompleksinio požiūrio. Viliuosi, kad nebus tokios situacijos, kokia yra dabar, kai Turizmo departamentas dirba sau bandydamas vilioti turistus, „Investuok Lie­tuvoje“ – tai pat sau, bandydama pritraukti in­ves­tuotojų, Užsienio reikalų ministerija daro tai, ką daro, dar yra daug mažesnių institucijų ar nevyriausybinių organizacijų, kurios dirba ir­gi sau. Bet nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Reikia konstruktyvaus sprendimų plano, kad visos institucijos įsipareigotų jį vykdyti ir dirbtų petys petin – žinotų, ką kuri daro. Dabar rūpintis emigrantais yra labai populiaru, tačiau jei paklaustume, kokių konkrečių rezultatų jau pavyko pasiekti, būtų šiek tiek liūdniau.

Džiaugiuosi, kad yra PLJS, vieta, kur gali susitikti užsienio lietuviai, institucijų atstovai ir vieno langelio principu išsiaiškinti, ką galvoja politikai, ko jie pridirbo, ką planuoja dar padaryti, ką siūlo potencialūs darbdaviai, kokių specialistų jie laukia.

– Susitikime bus ir tokių konkrečių patarimų apie darbą, gyvenimą?

– Būtent. Klausysimės ne tik įkvepiančių N.Sav­čenko, lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rutos Lee ar A.Abromavičiaus pranešimų. Kal­­bėsime apie karjeros galimybes, apie tai, kodėl verta grįž­ti į Lietuvą, kaip tapti vadovu, ar po 10 metų mus užvaldys robotai ir apie kitus konkrečius da­lykus. Dalyviams bus sukurta maksimali galimy­bė gauti to, ko jie nori, ir tik nuo jų pačių, kaip ir nuo valstybės, priklauso, ar jie tik nori rėk­­ti, kaip viskas blogai, ar iš tiesų ką nors keisti.

– Kokie šiandien yra svetur veikiančių lietuvių organizacijų tikslai? Ką jos veikia ir gali nuveikti Lietuvos labui?

– Kalbėsiu konkrečiai apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Iki 1990-ųjų tikslas buvo vienas, vėliau, kai įstojome į ES, jie pabiro. Kai kilo didžiulė emigracijos banga, aš kaip tik studijavau JK ir pamenu, kad visi jautėme didesnio bendradarbiavimo su Lietuva poreikį, kad užsienyje gyvenantys lietuviai turėtų nenutrūkstamą informacijos srautą, kad Lietuva galėtų pranešti, kokios yra galimybės grįžti, kad gyvendami užsienyje savo ryšiais ar patirtimi galėtume prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Praėjo maždaug 10 metų, ir džiaugiuosi rezultatu, kad užsienio lietuviai ne tik ima knygeles ar finansavimą lietuviškoms mokyklėlėms, kuris yra be galo svarbus, bet ir stengiasi duoti Lietuvai. Jie įvairiomis formomis bendrauja su viešuoju ir privačiu sektoriais, savo ryšiais padeda atvesti didžiulius investuotojus, kurių ateityje tik daugės. Tai yra tikslas būti kartu su Lietuva būnant už jos ribų ir padėti vieni kitiems.

Daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės.

Nepamirškime ir sunkiau pamatuojamų dalykų – Lietuvos įvaizdžio kūrimo, Rytų pavojaus, dėl kurio visi turime būti susitelkę. Bet viena yra labai konkretu: daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės. Jie sako, kad nori dar truputį pasimokyti, sukaupti dar daugiau patirties, bet kartu ir pabendrauti. Taigi dalis mūsų darbo yra ir renginiai užsienyje, į kuriuos atvyksta politikų, verslininkų, juose kalbame apie tai, ką galime padaryti – sukurti kažkokį produktą ar patobulinti įstatymą. Dabar ypač populiaru, kai verslininkai važiuoja į Skandinavijos šalis, kviesti tų kalbų mokančių lietuvių ar ten kurti franšizes.

Užsienio lietuviai, grįžę į Lietuvą, taip pat dažnai dalyvauja įvairiuose pasitarimuose, darbo grupėse. Tai konkretūs dalykai, kurie svarbūs tiek jaunam žmogui, norinčiam save realizuoti, tiek Lietuvai, kaip valstybei, verslui. Sakyčiau, tai yra į save orientuotas veiksmas, kuris galiausiai virsta kokiu nors produktu, reikalingu valstybei.

K. Kiliulytės nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Su Richardu Schofieldu nėra nejauku kalbėtis apie lietuvius, net ir girdėti jo kritiką. Britas jau taip ilgai gyvena kartu mumis, kad priimi jį kaip savą. Tokiu jaučiasi ir pats, nes tuos dalykus, kurie prašalaitį stebintų ar piktintų, Richardas, jau saviškis, išgyvena ne kaip svetimą, o kaip savą gėdą.

Britų fotografas. Lietuvoje – 15 metų. Užsiima litvakų kultūra ir paveldu. 2014-aisiais nominuotas Sugiharos fondo Tolerancijos žmogaus titului. Jo dažnai klausia: kodėl žydai, jei jis pats – ne žydas? R.Schofieldas šį klausimą vadina milijono dolerių vertės. Ir bando į jį atsakyti.

– Prieš metus Kaune įkūrėte Tarptautinį litvakų fotografijos centrą. Skamba gana egzotiškai, turint omeny dar ir tai, kad gyvos litvakų kultūros Lietuvoje beveik nebeliko, pačių jos tęsėjų, Lietuvos žydų bendruomenės skaičiavimu, belikę du trys šimtai. Ar ši tema kam nors beįdomi?

– Per dvejus metus (tiek užtruko, kol įsteigiau centrą) įsitikinau, kad tai išties mažai kam įdomu. Bandžiau pradėti bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis – nuo Vyriausybės, savivaldybės iki pačių žydų organizacijų, bet tai niekur nenuvedė. Įvyko daugybė susitikimų su įvairiausiais žmonėmis, ir visi kartojo tą patį: „Labai įdomu, o taip, labai įdomu“, o po to – nieko, tyla. Vieną dieną atsibudau ir supratau, kad su kitais žmonėmis nieko nepadarysiu, tiesiog turiu to imtis pats. Taip atsirado VšĮ Tarptautinis litvakų fotografijos centras.

Surengėme parodą „Pavojinga teritorija“. Ja siekėme parodyti sąsajas tarp žydų architektūros tarpukario Kaune ir dabartinio gyvenimo.

Tai atminties projektas, kurį sudaro dvi dalys. Pirmoji yra mano paties, kaip menininko, praktika – perfotografuojant senąsias nuotraukas, derinant jas su tam tikromis meninėmis manipuliacijomis pildyti litvakų atminties archyvą. Kita dalis – darbas su jaunais žmonėmis, iki 25 metų amžiaus, dažniausiai lietuviais, bet ir lenkais, latviais, belgais. Šiuo metu užsiimame dešimtimi projektų, keturi iš jų yra labai didelės apimties. Tarkim, pernai Kauno IX forte pristatėme vieną iš jų – surengėme parodą „Pavojinga teritorija“. Ja siekėme parodyti sąsajas tarp žydų architektūros tarpukario Kaune ir dabartinio gyvenimo.

– Nuo ko visa tai prasidėjo?

– Sugiharos namų Kaune bibliotekoje radau 1935 m. telefonų knygą, labai storą, su labai daug pavardžių. Pradėjau į jas gilintis ir apstulbau – beveik visos pavardės buvo žydiškos!

Mano dėmesį patraukė ir muziejuje ant sienos kabantis stendas su nespalvotomis  šeimyninėmis litvakų šeimos nuotraukomis, datuotomis 1910–1940 m. Darbuotoja man tepasakė, kad jos buvo slapta išneštos iš Kauno geto ir perduotos lietuvių šeimai. Supratau, kad tos nuotraukos yra labai svarbios ir tai, kad jos čia dulka niekieno nematomos, – didelis nesusipratimas.

Atlygio man nereikia, tik leidimo naudoti nuotraukas savo meniniams projektams. Su­kir­to­me rankomis, bet paskui prasidėjo man nesuprantami dalykai.

Paaiškėjo, kad tų nuotraukų yra kur kas daugiau, Sugiharos namuose buvo eksponuojama tik nedidelė jų dalis. Kurį laiką litvakų archyvą saugoję lietuviai kažkodėl perdavė jį Kauno Dainavos seniūnui. Pasisiūliau jį sutvarkyti, suskaitmeninti. Pabrėžiau, kad atlygio man nereikia, tik leidimo naudoti nuotraukas savo meniniams projektams. Su­kir­to­me rankomis, bet paskui prasidėjo man nesuprantami dalykai – seniūnas pradėjo manęs vengti, neatsakinėjo į skambučius…

Susisiekiau su Holokausto memorialiniu muziejumi Vašingtone. Mano informaciją jie įvertino kaip be galo svarbią. Muziejaus atstovas skubiai atvyko į Kauną ir tokiu būdu tas archyvas – iš viso 111 nuotraukų – atsidūrė pas mane.

– Galbūt pavyko išsiaiškinti, kokią istoriją slepia šis archyvas?

– Visai neseniai atsitiko nuostabus dalykas. Gavau vilnietės Saulės Valiūnaitės laišką. Ji, pamačiusi mano į feisbuką sukeltas nuotraukas, atliko didelį darbą ir išsiaiškino, kad jose – Anos ir Leono Varšavskių šeima. Maža to, rado Jungtinėse Valstijose gyvenančius jų giminaičius, tris Anos jaunesniosios sesers vaikus! Vienas iš jų yra išleidęs knygą apie žydų kultūrą, kurią parašė remdamasis savo motinos Mašos, 1945-aisiais pabėgusios iš Kauno geto, pasakojimais. Trys šios knygos skyriai skirti Anai. Ji buvo profesionali dainininkė, mokėsi Berlyne, su Leonu susipažino Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais jo sužadėtuvių vakarėlio metu. Jie įsimylėjo, susituokė ir gyveno kartu ilgai ir laimingai… Kol neprasidėjo karas. Dar neišsiaiškinome, kur juos pasivijo mirtis, bet atrodo, kad Estijoje.

Man ši istorija tapo dideliu įkvėpimo tęsti tai, kam pasiryžau. Tos nuotraukos tiesiog neįkainojamos vertės, ir ne vien giminaičiams Amerikoje, kurie iš Anos ir Leono gyvenimo beveik nieko neturėjo. Pradėjęs dirbti su šiuo archyvu, įkūriau Tarptautinį litvakų fotografijos centrą.

– Kita jūsų veiklos sritis – performansai – taip pat susijusi su ta pačia žydų tematika. Pernai Ryšių kiemelyje Kaune surengėte „mini holokaustą“, visiems atsistojus „mirštantieji“ turėjo sėstis, kol liko stovėti tik du. Kam Kaune tai įdomu? Kokios reakcijos sulaukiate?

Nuo tų tragiškų įvykių praėjo 80 metų, ir galų gale reikia išmokti kalbėti be pykčio, kaltinimų. Ir gyventi toliau, tik nepamiršti to, kas įvyko ir ko jau nebeištrinsi.

–  Taip, šios temos nėra patogios, ne kiekvienas nori tą girdėti. Bet žmonės, kurie dalyvauja mano renginiuose, kelia vis gilesnius, intelektualesnius klausimus, ir tai suteikia optimizmo. Nuo tų tragiškų įvykių praėjo 80 metų, ir galų gale reikia išmokti kalbėti be pykčio, kaltinimų. Ir gyventi toliau, tik nepamiršti to, kas įvyko ir ko jau nebeištrinsi. Aš pats gimiau šalyje, kuri kadaise viešpatavo trijuose ketvirtadaliuose pasaulio, taigi jos kaltė milžiniška.

Dabar ruošiamės muzikiniam performansui, kuris bus skirtas Kauno geto įkūrimo 75-mečiui. Jei jis būtų atliekamas nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos, truktų 75 metus. Mes grosime vieną savaitę. Kūrinys sudarytas iš originalios ukrainiečių autoriaus sukurtos kompozicijos ir kito muzikos sluoksnio – garsų, kuriuos surinka iš tradiciniais žydų amatais ir verslais besiverčiančių vietų. Ėjau į turgų, Kauno alaus daryklą, kuri prieš karą priklausė žydams, radau „Singer“ siuvamąją mašiną ir įrašiau jos skleidžiamus garsus.

Turime visų Kauno Holokausto aukų registrą, jame – ir pavardės Austrijos, Vokietijos bei Prancūzijos žydų, kurie 1941 m. buvo atvežti į IX fortą. Tai trys tūkstančiai realių vardų. Jaunas lietuvių muzikantas, studijuojantis Didžiojoje Britanijoje, pagal muzikinį jų skambesį sukūrė trečią kūrinio sluoksnį.

– Kodėl jums rūpi būtent šie dalykai?

– Sugiharos namuose aptikto archyvo istorija yra tarsi atsakas į dažnai man užduodamą klausimą, kodėl aš tai darau. Apie tą ant sienos kabojusią medžiagą žinojo ir seniūnas, ir muziejaus darbuotojai, bet niekas nesuprato jos svarbos, ji buvo užklota laiko ir abejingumo dulkėmis. Gal po jomis ir liktų, išnyktų visiems laikams…

Vis dėlto kodėl neturėčiau to daryti? Lietuva jau 15 metų yra mano namai, litvakai yra Lietuvos tema – jie yra Lietuvos istorijos dalis.

Jei domėčiausi, pavyzdžiui, gaisrininkais, fotografuočiau juos, rengčiau parodas, esu tikras, niekas nepaklaustų, kodėl gaisrininkai, bet „kodėl žydai?“ girdžiu nuolat. Žmonėms keista, kad tai darau, nors nei manęs, nei mano šeimos su žydais niekas nesieja. Vis dėlto kodėl neturėčiau to daryti? Lietuva jau 15 metų yra mano namai, litvakai yra Lietuvos tema – jie yra Lietuvos istorijos dalis.

Beje, kai atsakau, kad nesu žydas, beveik visada išgirstu dar vieną klausimą: „Bet tu turbūt labai juos myli?“ Taip, myliu, tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Su tomis savybėmis, kurias mėgstame, ir tomis, kurių ne. Atsimenu, kartą paskambino man draugas žydas ir liepė nebendrauti su kitu žydu, nes, sako, jis blogas žmogus. Pasirodo, jie priklauso tarpusavyje nesutariančioms bendruomenėms, tik tiek.

– Turbūt sekėte, kokia reakcija lydėjo Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Tai neatbaidė nuo minties liestis prie tų pačių skaudulių?

– Ši tema sunki. Ji neliečiama, nes bijoma kitų nuomonės, pasmerkimo, bet laikas ir edukacija anksčiau ar vėliau sustatys viską į vietas.

Mano draugas lietuvis, kai kalba apie Holokaustą, sako: „Mes nusikirtome sau ranką.“

Lietuva išgyveno labai komplikuotą istoriją. Taip, lietuviai buvo susiję su Holokaustu, žudė žydus, bet buvo ir lietuvių, kurie juos gelbėjo. Tačiau nekalbama net apie juos, nes ši tema apskritai neegzistuoja. Mano draugas lietuvis, kai kalba apie Holokaustą, sako: „Mes nusikirtome sau ranką.“

Manau, jog didžioji Lietuvos tragedija yra tai, kad sovietinės okupacijos metais memorialiniai Holokausto centrai kaip ir neturėjo žodžio „žydas“. Atminties vietose rašyta, kad čia ilsisi sovietų piliečiai, kuriuos nužudė naciai. Lietuviai, kuriems sovietai buvo priešai, tiesiog pro tai praeidavo numodami ranka, kad jiems tai nerūpi.

– Na, tai ne vien Lietuvos tragedija. Tarkim, lenkai pastaruoju metu susigriebė taisyti juodąsias atminties skyles, griauti per dešimtmečius įtvirtintus mitus.

– Ko gero, kiekviena šalis turi savo mitų, praeitį, kurią norėtų pamiršti. Prieš mėnesį Londone lankiausi parodoje, skirtoje mitui, esą Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai norėdama išgelbėti žydus. Bet iš tiesų britai turėjo savo fašistų ir leido daryti Hitleriui, ką jis nori, neliekant nuošalyje ir karališkajai šeimai.

Turi praeiti kiek laiko, ir tokia pat paroda, kokią mačiau Londone, galės įvykti ir čia, Lietuvoje. Žmonės pradės kelti sudėtingus, sunkius, nepatogius klausimus. Matau, kad kaip tik šiuo metu vyksta svarbus posūkis istorijos tarpsnio, susijusio su Holokaustu, suvokime.

– Kaune kalbama, kad nusipirkote sinagogą Šančiuose.

– Kalbos šiek tiek ankstyvos, tam dar tik ruošiamės. Ta sinagoga yra kultūros paveldas, ji išlaikoma iš žmonių mokesčių, nors pastatas stovi tuščias, niekam nenaudojamas. Mes norėtume tą finansinę naštą perimti iš valstybės – iš Turto banko pirktume pastatą už vieną eurą. Sinagogoje įsikurtų Tarptautinis litvakų fotografijos centras, kuris iki šiol neturi patalpų, veiktų muziejus, bendruomenės centras, galerija, dirbtuvių erdvės ir t.t.

Žydų kultūroje bendruomenei tenka itin svarbus vaidmuo, norime ją išsaugoti ir Lietuvoje. Kai kalbama apie Holokaustą, visada pasakoma, kad buvo nužudyti 95 proc. žydų, bet niekas nekalba apie tuos penkis procentus, kurie liko gyvi. Lietuvoje išgyveno 10–15 tūkst. žydų. Nors jų liko tiek mažai, galimybė atkurti bendruomenes ir išlaikyti kultūrą buvo. Bet to neįvyko, nes sovietinės okupacijos metais jiems net nebuvo leidžiama atvirai demonstruoti savo žydiškumo. Anot Kaune gimusio Izraelio istoriko Dovo Levino, naciai atėmė kūnus, sovietai atėmė sielas.

Nuolat girdžiu, kad kalbėkime apie trėmimus į Sibirą, o ne apie Holokaustą.

Seku informaciją apie įvairius žydų renginius, matau nuotraukas, bet tuose renginiuose dalyvaujančių žmonių amžiaus vidurkis toks, kad po dešimties metų ateiti nebebus kam. Ir nėra kam galvoti, kaip mes išsaugosime tą atmintį. O juk atmintis yra viskas, kiekvienas iš mūsų esame atėję iš istorinės atminties.

Daug Lietuvos miestelių buvo per pusę ar net daugiau žydiški. Jonavoje prieš karą gyveno 80 proc. žydų, dabar – nė vieno. Jauni žmonės to jau nežino, nesidomi, mes siekiame tą susidomėjimą atkurti. Dirbame su mokyklomis, bet sekasi gana sunkiai, nes mokytojai šios temos vengia. Nuolat girdžiu, kad kalbėkime apie trėmimus į Sibirą, o ne apie Holokaustą.

Beveik niekas nežino, kad iš visų tautinių grupių žydai procentiškai buvo gausiausiai vežami į Sibirą. Apie tai nekalbama. Mano pažįstamas kaunietis Isa, kuriam dabar 79-eri, buvo ketverių metų, kai sovietai ištrėmė visą jo šeimą – jį, brolį dvynį ir tėvus, nes tėvas buvo turtingas verslininkas. Šeima tremtyje išgyveno 25 metus, bet grįžę nerado nė vieno giminaičio – visi iki vieno tapo Holokausto aukomis. Isos istoriją pasakoju vaikams, kai važinėjame su savo projektais po mokyklas.

– Kaip jūs pats atsidūrėte Lietuvoje?

– Atvažiavau kaip projekto „In your pocket“ redaktorius, būdamas 36-erių. Prisipažinsiu: sulaukęs pasiūlymo vykti į Vilnių pagalvojau: kaip įdomu – aš nežinau, kur tai yra. Dabar man gėda, aš atsiprašau, bet 2001-aisiais Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė ir apie ją nebuvo daug girdėti.

Litvakams negailestingi buvo ne tik naciai, bet ir sovietiniai okupantai.

Litvakų tema mane įtraukė vos tik pradėjau darbą. Gide „Vilnius in your pocket“ yra skyrius „Žydiškasis Vilnius“. Jis jau buvo parengtas anksčiau, bet pradėjęs nagrinėti radau daug netikslumų. Turėjau viską tikrinti, perrašyti, kad ta leidinio dalis būtų šiuolaikiškesnė. Nors tuo metu dar nežinojau Lietuvos istorijos, man kažkas jame kliuvo, jaučiau, kad parašyta ne taip. Apie lietuvių dalyvavimą Holokauste net nebuvo užsiminta. Savo kompanijos garbei turiu pasakyti, kad mano tekstas apie žydų istoriją buvo išspausdintas ir iki šiol tebėra leidinyje, nors žmonės galėjo bijoti ar manyti, jog tai politiškai sudėtinga ir pan. Tarkim, gide „Ryga in your pocket“ iki šiol nepaminėta, kad latviai dalyvavo Holokauste.

Litvakams negailestingi buvo ne tik naciai, bet ir sovietiniai okupantai. Pradedant 1944-aisiais, informacija apie litvakus šalies archyvuose labai šykšti, nors tuo metu Lietuvoje jų gyveno keliolika tūkstančių.

Pasigedęs medžiagos oficialiuose šaltiniuose, ėmiau ieškoti jos tiesiog tarp žmonių. Mano informacijos šaltiniu tapo šeimos fotografijų albumai. Ta tema mane taip įtraukė, jog ketinau į ją gilintis doktorantūroje, bet po kurio laiko studijas mečiau supratęs, kad jose man per ankšta.

– Prieš atvykdamas į Lietuvą gyvenote klajūno gyvenimą – dešimt metų važinėjote po visą pasaulį kurdamas dokumentinius filmus. Kaip atsitiko, kad dabar jau 15 metų esate čia ir, atrodo, dar liksite?

– Į šį klausimą nėra atsakymo. Na, turi juk žmogus kažkur būti… Gyvenu ir gyvenu Lietuvoje, nors kiekviena žiema čia mane žudo.

Bet Lietuvoje nesėdžiu vienoje vietoje. Dabar gyvenu Kaune, prieš tai – dešimt metų Vilniuje. Per 15 metų dėl savo fotografinių projektų tris kartus buvau išsikėlęs į Visaginą. Lietuva yra gana pigi šalis, o Visaginas – neįtikėtinai pigus. Dvejus metus gyvenau gražiame bute, už kurį mokėjau 200 litų per mėnesį, ir tai buvo padidinta kaina, nes esu užsienietis!

– Lietuviams šis miestas visada buvo svetimkūnis, nekeliantis bent kiek didesnio susidomėjimo. Kas jus domina Visagine?

– Dokumentinė fotografija nėra vien menas, tai kartu ir mokslas. Tarkim, tos nuotraukos, kurios sudaro litvakų istorijos projektą, dvejus su puse metų buvo  estetiškai gražios pažiūrėti. Dabar, kai jas papildė realių žmonių istorija, muzika su keliais prasmių sluoksniai, atsirado mokslinė, informacinė ir estetinė jungtis.

Kaip dokumentikos fotografas į Visaginą žiūriu per istorinę ir per estetinę prizmę. Tai vienas neįprasčiausių Europos miestų. Jis nėra gražus, jis – įdomus, pirmiausia kaip sovietinė utopija. Jis buvo sumanytas kaip miestas, kuris gyvena prisisiurbęs prie  atominės elektrinės. Žmonėms tai buvo visiškai normalu.

Lygiai taip pat normalu kaip, pavyzdžiui, lietuviams turėti Kalbos komisiją, išlaikomą iš mokesčių mokėtojų pinigų. Čia manęs dažnai klausia: kaip jūs, britai, sprendžiate tas problemas, neturėdami kalbos komisijos? Nors, be Lietuvos, ją turi tik Prancūzija. O, tarkim, Vokietijoje, dalis mokesčių automatiškai eina Bažnyčiai. Jei to nenori, turi pildyti atsisakymo formą ir t.t. – ir daugelis vokiečių mano, kad tai visiškai normalu! Kiekviena kultūra turi savų keistenybių, prie kurių žmonės tiesiog pripranta.

Jėgainėje dabar dirba du tūkstančiai žmonių. Jų darbas yra ardyti konstrukcijas, pjaustyti jas mažais gabaliukais, matuoti kiekvieno radioaktyvumą. Neradioaktyvūs parduodami, radioaktyvūs išvežami į Maišiagalą ir užkasami. Man tai be galo įdomu – tie patys žmonės, kurie pastatė elektrinę, dabar ją išmontuoja ir laidoja.

Negali žmonių, kurie gyveno utopijoje, paversti verslininkais. Jie nežinojo, kaip sau padėti, ir tai tapo didžiausia Visagino problema.

Lietuvai stojant į ES buvo akivaizdu, kad elektrinės nebeliks. Tam buvo ruošiamasi, investuojami pinigai naujoms infrastruktūroms sukurti. Bet sovietinio mentaliteto bendruomenėje tai nesuveikė. Visaginiečiai tik laukė, kol jiems nukris tie pinigai, ir nieko nesiėmė. Juk anais laikais jie buvo viskuo aprūpinti – turėjo geras algas, per šešias savaites galėjo gauti butą, automobilį, jiems buvo pristatyta baseinų ir t.t. Tu negali žmonių, kurie gyveno utopijoje, paversti verslininkais. Jie nežinojo, kaip sau padėti, ir tai tapo didžiausia Visagino problema.

Iš mano Visagino laikų bičiulių – studentų, mokytojų – čia nebeliko nė vieno, protai nutekėjo į Vakarus. Kalbėdami apie dabartį jie sako „mūsų naujas gyvenimas“. Utopija baigėsi, liko tik nuotraukose.

Poland.pl nuotr.

Ak, Mozūrija, poetų apdainuotas kraštas… Pažinti Lenkiją ir neužsukti į Mozūriją būtų tas pats, kas po karališkų pietų likti be deserto. Skaidrių kaip ašara ežerų kraštas traukia romantiškas sielas, randančias čia ramybę ir unikalų gamtos grožį, taip pat tuos, kurie renkasi aktyvų poilsį ar ieško gyvosios istorijos pėdsakų.

Jūratė KILIULIENĖ

Šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, plytinti Mozūrija vadinama Tūkstančio ežerų kraštu. Iš tiesų ši skambi metafora prasilenkia su tiesa, nes vandens telkinių čia kur kas daugiau. Vien didesnių nei hektaro ploto ežerų suskaičiuojama per tris tūkstančius. Daugybė kanalų ir upių jungia juos į unikalų tinklą. Tai vienintelis Europoje taip plačiai išsidėstęs, gamtos įvairove apdovanotas ežerynas, tinkamas visų rūšių vandens turizmui. Įspūdingo grožio vandens keliai driekiasi šimtus kilometrų – nuo Unguros šiaurėje iki Pišo ir Rudčėnų Nidos pietuose.

Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Gamta apdovanojo Mozūriją ne tik vandens turtais. Rečiausiai Lenkijoje gyvenama (59 žmonės viename kvadratiniame kilometre, šalies vidurkis – 122 gyventojai) Varmijos Mozūrų vaivadija priskiriama prie „žaliųjų Lenkijos plaučių“ – švariausių regionų funkcinės teritorijos. Vešlūs šilai, natūraliai susiformavusios pelkės, durpynai sudaro puikias sąlygas įvairiems paukščiams ir gyvūnams. Čia stebima net 262 rūšių paukščių. Vertingiausios gamtos teritorijos yra saugomos. Regione įkurti aštuoni kraštovaizdžio parkai ir per šimtą gamtos draustinių. Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Ši įvairovė turbūt nepalieka vietos klausimui, ką veikti nuvykus į Mozūriją. Dviračių, pėsčiųjų takai skatina pasivaikščioti, pažinti gamtą. Žirgininkystės centrai laukia jodinėtojų, ežerų apsuptyje įrengti palapinių laukai – pabėgti nuo pasaulio triukšmo trokštančių poilsiautojų. O vandens pramogų mėgėjai čia ras visas įmanomas galimybes – nuo baidarių trasų iki pažintinių turų ištaigingais garlaiviais.

Per dvi dienas – virtinė įspūdžių

Mums, vasarotojams iš Lietuvos, visa tai ranka pasiekiama – Mozūrijos nuotykis prasideda vos pervažiavus valstybės sieną. Tad atidėlioti pažinties su šiuo regionu neverta, juo labiau kad tam gali pakakti ir savaitgalio. Vilnių ir neoficialią Mozūrijos sostinę Gižycką skiria maždaug 300 kilometrų. Kelionę reikėtų pradėti ankstėliau, nes pakeliui iki Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto laukia ne vienas įdomus objektas. Taigi dviejų dienų planas toks: Seinai–Vygriai–Gižyckas ir jo apylinkės–Mikolaikos–Augustavas.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse.

Seinai, gėlėse skendintis pasienio miestelis, lietuvybės centras Lenkijoje, šiek tiek nukreipia iš tiesaus kelio. Bet į Seinus užsukti svarbu, nes jie siejami su dviem iškiliais lietuviais – čia palaidotas 1897–1902 m. miestelio katedros vyskupu buvęs Antanas Baranauskas, o tebestovinčiame dominikonų vienuolyne, daugelį metų tarnavusiame kaip kunigų seminarija, mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas.

Artėjant prie Vygrių pamažu veriasi ežerų krašto peizažas. Iš šio miestelio prasideda Suvalkijos baidarių trasos, o 2200 hektarų ploto Vygrių ežeras – rojus buriuotojams.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse. Ramybę ežere užtikrina draudimas naudotis vidaus degimo varikliais.

Ypatingą aurą Vygriuose skleidžia ežero pusiasalyje ant kalvos išsidėstęs vienuolių kamaldulių statytas barokinis ansamblis. Į dangų šaunantys bažnyčios bokštai, jų papėdėje sutūpę eremai jau seniai nebepriklauso vienuoliams. Dabar šie maži kamaldulių nameliai, kiekvienas su uždaru kiemu ir darželiu, nuomojami turistams, o tarp vienuolyno sienų verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Lankytojams itin įdomūs apartamentai, kuriuose 1999 m. apaštališkos kelionės į Lenkiją metu buvo apsistojęs Jonas Paulius II. Popiežius pažinojo šias apylinkes iš ankstesnių kelionių baidarėmis Juodosios Ančios upe ir ne kartą dalijosi apie jas nostalgiškais prisiminimais.

Nuo vienuolyno varpinės bokšto atsiveria įspūdinga Vygrių nacionalinio parko kraštovaizdžio panorama – unikalus ežeringas aukštumų kraštovaizdis. Kadaise tai buvo valdovų medžioklės plotai, juos mėgo Vytautas Didysis, Jogaila ir Žygimantas Augustas. O šiandien jie priklauso turistams, kurių čia laukia kone 200 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių trasos, vandens pramogos, žvejyba parko ežeruose.

Vanduo, burės, vėjas

Pačioje Didžiųjų Mozūrijos ežerų širdyje esantis Gižyckas dar praėjusio šimtmečio viduryje pelnė Lenkijos vasaros vandens sostinės titulą. Miestelį supa du puikūs ežerai Negotynas ir Kisainas, sujungti Gižycko kanalu. Jį kerta dar vienas, mažesnis kanalas tarp Negotyno ir Taitamo ežero. Tad buriuotojams, kad ir kokį maršrutą jie pasirinktų, neišvengiamai tenka įsukti į saugius Gižycko vandenis. Čia įkurti net aštuoni burlaivių uostai, vaikštinėjant miestelio krantinėmis kyla įspūdis, kad į jį suplaukė viso pasaulio jachtos.

Negotyno ir Kisaino ežeruose nuo seno vyksta aukščiausio lygio irklavimo ir buriavimo varžybos. Šių ežerų sąsiauris – ideali vieta pradėti maršrutą. Pačiame Gižycke ir jį supančiose vietovėse parengta 1200 vietų laivams prisišvartuoti, 20 uostų ir prieplaukų.

Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašte sezono metu plaukioja 10 tūkst. jachtų ir burlaivių. Kiekvienais metais didėjantis turistų srautas verčia vis labiau rūpintis gamta. Iš čia kilo ekomarinų – ekologiškų prie nuotekų kanalizacijų prijungtų prieplaukų su atliekų iš jachtų priėmimo punktais – idėja. Vienas iš dvylikos jau įrengtų ekomarinų veikia ir pačiame Gižycke.

Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko.

Mozūrijos ežerų vandenys daug džiaugsmo teikia ir baidarininkams. Visą reikalingą įrangą galima išsinuomoti ne tik Gižycke, bet ir kituose šio krašto vandens pramogų centruose – Mikolaikose, Piše, Ryne, Rudčėnų Nidoje, Unguroje ir Štynorte, o Gižycko turizmo informacijos centras išsamius maršrutų aprašymus bei visą žygiui reikalingą informaciją siūlo ir lietuvių kalba.

Baidarių maršrutai – įvairaus sudėtingumo ir trukmės. Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko. Kelių dienų trukmės 80 kilometrų maršrutas veda kraštovaizdžiu, kuriame atsiskleidžia visos šių žemių grožybės. Gižycko kanalu pasiekus Kisaino ežerą atsiveria daugybė salų, kuriose yra vandens paukščių rezervatai. Plaukiant Dobskio ežeru siūloma neskubėti ir iš arti pasigrožėti čia gyvenančiais kormoranais.

„Vilko irštva“ ir baugina, ir traukia

Po kelių valandų kelionės šimtamečiais medžiais apaugusiu ūksmingu keliu atsidūrus Gižycke, reikia pasistengi nepamesti galvos. Ko imtis pirmiausia: ar leistis garlaiviu valandos trukmės maršrutu, apimančiu tris ežerus ir tris kanalus, ar tyrinėti istorinį palikimą, turintį sąsajų ir su Lietuvą, ar skubėti apžiūrėti jau už miestelio ribų esančius turistinius objektus? O gal tiesiog atsiduoti atostogų nuotaikai ir mėgautis kurorto malonumais? Gižyckas alsuoja vasara jai dar net neprasidėjus – visur žydi gėlės, trykšta fontanai, ir kone kiekvienas miestelėnas žingsniuoja su ledų rageliu rankoje.

Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio.

Turint gerą planą, suspėti galima viską. Iš Gižycko kone ranka pasiekiama Gerložas, viena įdomiausių Mozūrijos vietų. XIV amžiuje jis kūrėsi kaip medžiotojų, aprūpindavusių žvėriena Kentšyno pilį, gyvenvietė. Bet šiandien Gerložą garsina Adolfo Hitlerio bunkeris, iš kurio jis vadovavo Vokietijos ginkluotosios pajėgoms – vermachtui Antrojo pasaulinio karo metais. „Vilko irštva“ (bunkerio tuometiniuose Rytprūsiuose pavadinimas kilęs iš Hitlerio pseudonimo Vilkas, vartoto trečiajame dešimtmetyje) – didžiausia iš septynių jo vadaviečių Europoje.

„Vilko irštvoje“ per metus apsilanko per 200 tūkst. turistų. 250 hektarų plotą užimantis objektas daro didelį įspūdį ir istoriniu, ir konstrukciniu ar tiesiog emociniu požiūriu. Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio. Tiesa, iš betoninio galios monstro šiandien belikę mišku apžėlę griuvėsiai, tačiau landžiojant po juos vaizduotėje atgimsta ta žudymo ir naikinimo sistema, kurią buvo sukūrusi nacistinė Vokietija.

Amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

Bunkeris Gerlože pradėtas statyti 1940 m. ruošiantis operacijai „Barbarosa“ – invazijai į SSRS. Visi darbai buvo įslaptinti, aplinkiniams gyventojams paskleisti gandai, neva statomas chemijos fabrikas „Chemische Werke Askania“. „Vilko irštva“, kurią sudarė per 40 gelžbetonio bunkerių, iš viršaus buvo apsodinta mišku, tiesiai į ją vedė geležinkelio atšaka, šalia įrengti du aerodromai, priešlėktuvinės artilerijos įrenginiai. Dar ir šiandien iš riogsančių griuvėsių matyti, kad bunkerių sienas stiprino du gelžbetonio apvalkalai, kiekvienas – keturių metrų storio, tarpai tarp jų užpildyti akmenimis. Jau po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

„Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Hitlerio karinėje būstinėje-slėptuvėje dirbo 2100 žmonių, o jos šeimininkas čia praleido didžiąją karo dalį – daugiau nei 800 dienų nuo 1941 m. birželio 24 d. iki 1944 m. lapkričio 20 d. Nepaisant visapusiškos kontrolės ir apsaugos sistemų, būtent su „Vilko irštva“ siejamas garsiausias pasikėsinimas į nacistinės Vokietijos lyderį. Pasikėsinimas, kurį 1944 m. liepos 20 d. bandė įvykdyti pulkininkas Clausas von Stauffenbergas, baigėsi nesėkme. Posėdžių salėje po stalu portfelyje paliktas sprogmuo Hitlerį tik nesunkiai sužeidė.

1945 m. sausį „Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Po šios niūria šlove apgaubtos vietos kyla noras kuo greičiau sugrįžti į šviesų ir taikų pasaulį. Slogioms mintims nuginti kone labiausiai tinka vos už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Gerložo esanti Šventoji Lipka – tikintiesiems svarbi vieta. Miestelyje kylantis didingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas jau nuo viduramžių yra viena svarbiausių vietų Lenkijoje, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai. Ir šiais laikais kasmet šį sanktuariumą su bažnyčios viduje augančia liepa aplanko 100 tūkst. maldininkų iš visos Lenkijos.

Bažnyčia su čia pat esančiu jėzuitų vienuolynu priskiriama ir prie reikšmingiausių Šiaurės Lenkijos vėlyvojo baroko paminklų. Ypač vertingas puikiai išsilaikęs bažnyčios dekoras – skulptūros, freskos, tapybos bei itin gausūs kalvystės darbai.

Gižycko istorija svarbi ir lietuviams

Džiaugsmo akims ir dvasiai dovanojusi Šventoji Lipka lieka už nugaros. Ausyse tebeskambant bažnyčios vargonams, vadinamiems šokančiais, nes užgrojus muzikai ant instrumento pradeda pamaldžiai linguoti šventųjų figūrėlės, grįžtame į Gižycką.

Metas susipažinti su šio senosios prūsų genties – galindų miesto istorija. Centrinė istorinio bei šiuolaikinio Gižycko vieta yra Senasis turgus, dabar – Žalgirio aikštė. Šiame žaliame gatvių keturkampyje stūksanti neoklasikinė liuteronų bažnyčia gali drąsiai vadintis senovinės gyvenvietės prie Negotyno ežero simboliu. Pirmoji šventovė čia atsirado pirmojoje XV a. pusėje, dabartinė bažnyčia statyta jau XIX a. pradžioje. Joje kasmet liepos pabaigoje rengiamas miestelį garsinantis Tarptautinis vargonų ir kamerinės muzikos festivalis.

Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju.

Krikščioniškoji šių vietų istorija siekia dar senesnius laikus. Jos pėdsakai mums itin reikšmingi, nes Gižyckas tiesiogiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose metraščiuose. Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šis įvykis, 1009 m. aprašytas Kvedlinburgo kronikoje, ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas.

Šventasis Brunonas, Gižycko globėjas, čia deramai pagerbtas. Yra jo vardu pavadinta gatvė, viešbutis, restoranas, o ant kalvos su puikiu vaizdu į Negotyno ežerą kyla Šv. Brunono kryžius, 1910 m. pastatytas evangelikų bendruomenės iniciatyva. Bet svarbiausia, kad šventasis yra gyvas šių dienų Gižycko gyventojų atmintyje. Jiems puikiai žinomas šv. Brunono gyvenimo kelias – nuo gimimo Kverfurte 974 m., aristokratiškos kilmės iki krikščioniškos misijos tragiškos pabaigos, kai buvo nukankintas kartu su 18 bendraminčių.

Vaikštant po miestelį smagu tarsi iš vadovėlio mokytis istorijos. Išsami informacija, dažnai ir lietuvių kalba, pateikiama prie kiekvieno istorinio paminklo. Vertingiausias iš jų – rezidencinė kryžiuočių pilis. Išliko tik pagrindinis jos pastatas, iškilęs 1377 m., bet šiandien sunku įžvelgti jame gotiškų elementų. Amžių tėkmėje pilis buvo dukart perstatyta. XVI a. pradžioje, pritaikant pastatus medžiotojų dvarui, ji perstatyta olandiškojo renesanso stiliumi.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą.

Ne mažiau įdomi ir didelę istorinę vertę turinti Boyeno tvirtovė. Ji yra puikus XIX a. prūsų fortifikacijos pavyzdys ir vienas geriausiai išlikusių šio amžiaus gynybinės architektūros paminklų Lenkijoje. Statinys pavadintas tuometinio Prūsijos karo ministro generolo Hermano von Boyeno vardu, įvertinant jo pastangas statybų metu.

Netaisyklingos šešiakampės žvaigždės formos tvirtovė, juosiama 5 metrų aukščio 3,3 km ilgio akmenų ir plytų sienos, užima 100 hektarų. Dabar joje veikia Boyeno tvirtovės muziejus, jaunimo turizmo centras, vyksta konferencijos ir kiti moksliniai renginiai.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui, jis ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Tiltas pastatytas sujungiant Boyeno tvirtovę su miestu. Tai vienintelė tokio tipo XIX a. konstrukcija visoje Europoje.

Praėjusio amžiaus viduryje tiltą bandyta modernizuoti, buvo įtaisytas valdymas elektra. Naujovė nepasiteisino – dėl jos ėmė irti kanalo krantinės, tad tiltas buvo tiesiog išmontuotas. Prieš kelis dešimtmečius senasis statinys vėl grįžo į savo vietą ir džiugina turistus. Tiltas tam tikromis valandomis atveria kelią jachtoms ir didiesiems laivams praplaukti. Rankiniu būdu jį aptarnauja vienas operatorius, atidarymas trunka penkias minutes.

Iš laivo ant dviračio?

Kitą prie Didžiųjų Mozūrijos ežerų nutūpusį miestelį – Mikolaikas lietuviai atrado prieš keliolika metų, kai jame iškilo vandens pramogų parkas „Tropikana“. Kurį laiką tai buvo labai populiari savaitgalio poilsio kryptis. Vėliau tokio pobūdžio atrakcijų atsirado arčiau. Ir visa laimė, nes Mikolaikos ir be „Tropikanos“ turi ką pasiūlyti savo svečiams.

Ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto rūšių varžybos, taip pat galybė jas lydinčių pramoginių renginių, dominančių ne vien sporto entuziastus. Miestelis deda daug pastangų siekdamas Lenkijos buriavimo sostinės titulo.

Šios Mikolaikų ambicijos neturėtų nieko stebinti. Juk net ir miestelio pavadinimas kildinamas nuo šv. Mikalojaus, buriuotojų globėjo. Šventojo vardą pirmiausia įamžino kuklus Mozūrijos kaimelis, o nuo 1726-ųjų – Mikolaikomis pavadintas miestas. 1843 m.

Didžiuosiuose Mozūrijos ežeruose pradėta nuolatinė laivyba atvėrė joms daug naujų galimybių. Ir Mikolaikos jomis pasinaudojo – tapo populiaria vasaros atostogų vieta.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu.

Atsisveikinant su svetingąja Mozūrija kelias atgal į Lietuvą neturėtų prailgti. Pakeliui dar laukia Augustavas, tarp trijų ežerų išsidėstęs nedidelis kurortinis miestas. Lenkai vadina jį Šiaurės Venecija. Pagrindinės miesto ant vandens siūlomos pramogos susijusios su plaukiojimu įvairių tipų laivais.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu. Tai svarbiausia šio miestelio atrakcija. Kanalas iškastas 1823 m. ir daugelį metų buvo svarbus vandens transporto kelias, jungiantis Baltijos jūrą su daugeliu šalies upių. Šiais laikais jo paskirtis kita – teikti malonumą turistams.

Plaukiant didžiuosius Augustavo ežerus jungiančiu kanalu džiugina viskas – puikiai sutvarkytos, miestelėnų poilsiui pritaikytos pakrantės, jachtų prieplaukos, jaukios kavinukės. Bet daugiausiai emocijų kyla, kai garlaiviui įplaukus į šliuzą tenka įveikti skirtingus dviejų ežerų vandens lygius. Laivas šliuze uždaromas tarsi vonioje ir vienus vartus uždarant, kitus atidarant laukiama, kol vanduo pasieks tinkamą aukštį.

Lenkija puoselėjo planus įtraukti Augustavo kanalą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet vėliau jų buvo atsisakyta.

Beje, turint kiek daugiau laiko visą šį kelią – nuo Seinų iki Gižycko galima įveikti ir dviračiais. Visai neseniai lenkai įgyvendino grandiozinį projektą „Green Velo“. Tai per penkias Lenkijos vaivadijas besidriekiantis beveik 2000 km ilgio dviračių takas.

Ilgiausia jo atkarpa – 590 km – eina Palenkės vaivadijos, esančios arčiausiai Lietuvos, teritorija.

Tie, kurie jau išbandė šį ilgąjį dviračių taką, dalijasi sveiką pavydą keliančiais įspūdžiais. Trasa žavi ne tik patogia infrastruktūra, bet ir ją supančiu kraštovaizdžiu. Daug ką pasako vien tai, kad „Green Velo“ driekiasi per penkis nacionalinius parkus, nemaža trasos atkarpa vingiuoja „Natura 2000“ teritorijomis.

K. Vanago nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Aštuonerius metus valstybė gyvavo be savo nacionalinės bibliotekos. Užsitęsusi rekonstrukcija ištirpdė skaitytojų gretas – net pagal optimistines prognozes, jų sugrįš mažiau nei pusė. Tačiau minios skaitytojų prie durų šiais laikais jau nebėra siekiamybė. „Būsime ne tik atminties institucija klasikine prasme, bet ir valstybės socialinio, technologinio proceso dalis. Tai ne tik Lietuvos tema – visos nacionalinės bibliotekos dabar pergalvoja savo vaidmenį“, – teigia šį rugsėjį vėl duris atversiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gu­dauskas.

– Bibliotekos rekonstrukcija truko aštuonerius metus. To turbūt pakanka, kad projektas atsidurtų labiausiai ištęstų statybų sąraše. Kas atsitiko, kad darbai vyko taip ilgai?

– Planuojant rekonstrukciją viskas buvo įsivaizduojama kitaip. Darbai turėjo būti baigti 2011-aisiais. Bet tais metais, kai rekonstrukcija buvo pradėta, prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, ir Vyriausybė galėjo skirti tiek pinigų, kiek išgalėjo. 2008 m. skaičiavimais, rekonstrukcijos biudžetas įvertintas 92 mln. litų (26,7 mln. eurų). 2010 m. jis sumažintas iki 85 mln. litų (24,6 mln. eurų), toks ir liko. Iki 2014-ųjų kasmet mums būdavo skiriama po 7–8 mln. litų (2–2,3 mln. eurų), jų pakako tik patiems būtiniausiems statybos dalykams.

Užsitęsę darbai visada kainuoja brangiau. Palyginkime: puikų Vilniaus universiteto Moks­linės komunikacijos ir informacijos centro pastatą Saulėtekyje, kainavusį daugiau nei 100 mln. litų (29 mln. eurų), tie patys generaliniai rangovai pastatė per pusantrų metų. Štai ką reiškia smūginis finansavimas. Šio ir mūsų objekto padėtis finansiškai labai panaši, tik šaltinis kitas – jie lėšų gavo iš Europos struktūrinių fondų.

2008 m. skaičiavimais, rekonstrukcijos biudžetas įvertintas 92 mln. litų (26,7 mln. eurų). 2010 m. jis sumažintas iki 85 mln. litų (24,6 mln. eurų), toks ir liko.

Atsirado ir nenumatytų dalykų. Fasado at­naujinimas į pradinį projektą nebuvo įtrauktas, bet kadangi darbų nepavyko baigti iki 2011 m., laikas, lietus, kiti išorės poveikiai padarė savo – dabar tenka tvarkyti ir fasadą. Vy­riau­sybė papildomai skyrė tam 1,5 mln. eurų, ir šiuo metu, iki liepos 1 d. skubėdami baigti bendruosius statybos darbus, kartu atliekame fasado atnaujinimą.

– O gal nacionalinė biblioteka jau nebėra nacionalinis prioritetas?

– Nei ankstesnei, nei dabartinei Vyriausybei priekaištų neturiu. Per pastaruosius dvejus metus gavome visą finansavimą, kurio mums trūko. Tad galima sakyti, kad nacionalinės institucijos būtinybė yra suprasta.

– Būnant šioje Vilniaus vietoje jau kelerius metus apima įspūdis, kad jos tarsi nebeliko sostinės žemėlapyje. Seimo fontano ir gėlynų nebėra, biblioteka – už tvorų ir pastolių. Vilniečiams čia nejauku ir nėra kas veikti. Ar jie besugrįš?

– Prieš kelias savaites su Vilniaus meru pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Norėtume atlikti ne tik tuos klasikinius vaidmenis, ku­riuos atlikome iki šiol – nacionalinės, parlamentinės, taip pat vienos pagrindinių Vilniaus bibliotekų ir panašiai. Sieksime tapti šios erdvės centru, žinių kvartalu.

Turėsime savo radiją. Televiziją jau turime, aptariame daugybę aktualių temų – informacinio karo ir pan.

Dabar Gedimino prospektas tarsi baigiasi ties Lukiškių aikšte, ši jo dalis yra mirusi. Vei­kia tik tai, kas susiję su parlamento veiklomis. O anksčiau ji buvo viena gyviausių miesto dalių, visa jėga vyko kultūriniai renginiai, rinkosi žmonės. Ruošiamės atgaivinti šį funkcionalumą.

Turėsime savo radiją. Televiziją jau turime, aptariame daugybę aktualių temų – informacinio karo ir pan. Įvedant eurą iš mūsų studijos buvo transliuojamos laidos, jose dalyvavo Lietuvos banko pirmininkas, svarbiausi šios srities ekspertai. Pagrindinėse šalies viešosiose bibliotekose yra galimybė prisijungti prie šių prieigų. Tai labai svarbu, kai kalbama apie bend­ruomenių informavimą Lietuvos mastu.

– Kol vyko rekonstrukcija, iš bibliotekos buvo likusios tik išorės sienos, tarp jų žiojėjo duobė. Dabar viskas „sušoko“ į savo vietas – keista matyti tuos pačius laiptus, kolonas, net tą patį vitražą, prie kurių skaitytojai buvo įpratę daugelį dešimtmečių. Ar sename kūne nebus sudėtinga įpūsti naują dvasią, pritaikyti pastatą moderniems poreikiams?

– Esminių pertvarkų nei iš išorės, nei viduje negalėjome daryti, nes bibliotekos pastatas yra saugomas objektas. Žodis „rekonstrukcija“ įpareigoja – fiziniu požiūriu mes turime atstatyti tai, kas buvo. Funkcionalumo požiūriu turime teisę žiūrėti kitaip, nes ir informacijos vartotojų elgsena, ir informacinio serviso galimybės yra pasikeitusios.

Nors išorė lieka ta pati, patalpų erdvės, be abejo, bus pakitusios. Turėsime mažiau skaitytojų vietų, bet daugiau inovacinių erdvių netradiciniams projektams. Šiuo metu vyksta derybos su įvairių inovacinių projektų kūrėjais, kurie norėtų mūsų erdvėse integruoti savo veiklas.

– Šiuolaikiniame pasaulyje bibliotekos tampa multikultūriniais mazgais, veikiančiais gana skirtingose plotmėse, ne tik informacijos kaupykla, bet ir įvairių duomenų apdorojimo, jų interpretavimo centru. Ar turite tokių ambicijų?

– Kai ateisite pas mus rugsėjį, rasite ne tik tai, kas buvo prasminga ir yra išsaugota iš ankstesnių laikų, bet ir kas per tą laiką labai stipriai pasikeitė. Beveik dešimt metų technologijų pasaulyje yra labai daug. Per tą laiką paseno net ir tas mūsų planas, pagal kurį ant kiekvieno stalo turėjo būti kompiuteris. Kiek tenka matyti lankantis pasaulio nacionalinėse bibliotekose, stacionarūs kompiuteriai užima trečdalį, net vos ketvirtadalį skaitytojų darbo vietų. Žmonės ateina su asmeniniais kompiuteriais, naudojamasi spausdintiniais leidiniais, asmenine literatūra, žodžiu, dominuoja universali informacinė prieiga.

Kai kur taip ir vyksta, apskritai miestai, turintys geras bibliotekas, yra vieni stipresnių.

Vykdome daug pokyčių, kurie keičia bibliotekos esmę. Iki rekonstrukcijos turėjome apie 800 skaitytojų, dabar planuojame kur kas mažiau – apie 300. Apskaičiuota, kad maždaug tiek mums ir reikėtų. Nes tose erdvėse, kuriose vyks kiti procesai, taip pat galės dalyvauti bibliotekos lankytojai, bet mes jų nelaikome tiesiog skaitytojais – labiau kūrėjais.

Britų nacionalinė biblioteka turi penkis tūkstančius verslo partnerių – įvairių sričių kon­­sultantų, mokymų vadovų, galinčių teikti bib­­liotekos lankytojams tam tikras paslaugas už galimybę egzistuoti jos erdvėje. Tai naudinga ir prasminga abiem pusėms.

Žiūrime ne technokratiškai, o plačiau. Bū­sime ne tik atminties institucija klasikine prasme, prie kurių priskiriamos bibliotekos, muziejai, archyvai, bet ir valstybės socialinio, technologinio proceso dalis.

Tai ne tik Lietuvos tema – visos nacionalinės bibliotekos dabar pergalvoja savo vaidmenį. Jos tampa ne tik nacionalinio identiteto, savasties saugojimo, puoselėjimo, sklaidos dalimi, bet ir kuriančiąja dalimi, kad būtų galima prisidėti prie vykdomosios valdžios sprendimų, viešosios politikos, įtraukiant bendruomenes.

Tarkime, jei aš būčiau kurio nors miesto meras, savo struktūroje turėdamas tokią puikią instituciją kaip biblioteka, laikyčiau ją pirmu objektu, kur norėčiau susitikti su bendruomene. Kai kur taip ir vyksta, apskritai miestai, turintys geras bibliotekas, yra vieni stipresnių. Tam tikruose tarptautiniuose projektuose man tenka dirbti prie sumanių miestų koncepcijos, juose kultūros erdvė ypač akcentuojama kaip būtinoji kūrybiškumo, inovacijų dalis.

– Bet kartais galima išgirsti, kad bibliotekos praranda savo vaidmenį visuomenėje.

– Taip nėra. Blogos – taip, praranda, bet geros bibliotekos įvaldo naujas veiklas ir užima naujas pozicijas. Vėl norėčiau paminėti Britų na­cionalinę biblioteką, ji yra laikoma žinių kvartalo ašimi, jai patikėta vesti septynių universitetų ir dvidešimties viešųjų bibliotekų didžiųjų duomenų projektą. Mes taip pat pretenduojame į analitinės informacinės misijos sustiprinimą. Mūsų darbuotojų aš jau nevadinu bibliotekininkais – jie yra duomenų, informacijos vadybininkai.

Bibliotekos, ypač apskričių viešosios, taip pat ir savivaldybių bibliotekos, natūraliai tapo pagrindiniais bendruomenių, renginių centrais.

Šįmet baigiasi šešerius metus trukęs projektas, kuriam įgyvendinti Billo ir Melindos Ga­tesų fondas Lietuvai skyrė 124 mln. litų paramą. Jo dėka nacionalinė biblioteka atliko didžiulį vaidmenį formuojant miestų bendruomenes per bibliotekų stiprinimą. Bibliotekos, ypač apskričių viešosios, taip pat ir savivaldybių bibliotekos, natūraliai tapo pagrindiniais bendruomenių, renginių centrais.

– Ar išlieka parlamentinės bibliotekos statusas?

– Daugiau nei 20 metų esame parlamentinės bibliotekos funkciją atliekanti institucija. Prieš porą metų pasirašytas susitarimas tarp Lietuvos, Estijos ir Latvijos nacionalinių bibliotekų, kurios taip pat yra parlamentinės, bendradarbiauti būtent didžiųjų duomenų, informacinės analitikos ir naujų kompetencijų srityje.

Praėjusiais metais pasirašėme memorandumą su Vyriausybės kanceliarija. Plečiame savo vyriausybinės informacijos funkciją, orientuojamės ne tik į parlamentą, bet ir į Vyriausybės institucijas, visų pirma į Vyriausybės kanceliariją, kai kurias ministerijas. Labai neblogai sekasi bendradarbiauti su Krašto apsaugos ministerija.

– O kaip su darbuotojų kompetencijomis? Ar spėsite prisitaikyti prie naujų funkcijų?

– Progresyviai visuomenės daliai jau dabar nepakanka to, ką daro klasikinės bibliotekos. Mes turime įveikti strateginę, kompetencijų atskirtį ir pereiti prie naujo tipo veiklos. Tai ir darome.

– Iš esmės keičiantis nacionalinės bibliotekos koncepcijai, funkcijoms, galbūt keičiasi ir pačios knygos vieta joje?

– Jeigu tą puikiąją mūsų knygą suprastume banaliai, sakytume, kad atsiradus naujų informacijos šaltinių jos jau nebereikia. Toli gražu! Yra gilieji verčių klodai, kurie bus reikalingi visada. Žinau, esama žmonių, kurie gali apskritai apsieiti be knygų, bet mes juk ne apie tokius dabar kalbame.

Vis dėlto šiais laikais negalime vienareikšmiškai teigti, kad biblioteka – tai knyga. Rizikinga apie tai kalbėti, bet knyga yra viena iš formų, kuriose egzistuoja turinys arba išmintis.

Apie popierinių leidinių atsisakymą ir mūsų bibliotekoje negali būti nė kalbos, tačiau logotipą keisime.

Ką tik lankiausi Vienoje, vis dar gyvenu įspūdžiais iš Austrijos nacionalinės bibliotekos. Ji yra imperatoriaus rūmuose, išdėliota per septynis pastatus, atlieka ir literatūros, ir audiovizualinio muziejaus funkciją, ir klasikinę, kokia ji buvo per kelis šimtus metų. Periodikos salėje ant stalų ne vien tik planšetiniai kompiuteriai, bet ir visi naujausi pasaulio laikraščiai – popieriniai. Ir jie niekur nedings, nes juk ne kiekvienas gali turėti galimybę užsiprenumeruoti prieigą ir panašiai.

Apie popierinių leidinių atsisakymą ir mūsų bibliotekoje negali būti nė kalbos, tačiau logotipą keisime. Dabartinis, kurio centre – knyga, kurtas prieš 30 metų. Naujajame bus erdvės, erdvės kūrybai plačiąja prasme, į kurias įžengęs rasi viską, knygą taip pat.

– 1919 m. įsteigta nacionalinė biblioteka netrukus minės šimtmetį. Ar tebegalioja įstatymu tuomet įtvirtinta prievolė pristatyti po penkis privalomuosius egzempliorius visų Lietuvos Respublikoje išleidžiamų spaudinių, po keturis – visų naujų knygų?

– Dabar į tai žiūrima šiek tiek kitaip. Lei­dėjai išgyvena ne pačius geriausius laikus, kol kas dar laikomasi ankstesnės tvarkos, bet jau netrukus ji bus peržiūrėta. Kita vertus, privalomieji egzemplioriai leidžia mums išsaugoti kiek įmanoma visavertį fondą, nes nuo 2008-ųjų iki pat šių metų komplektavimui lėšų apskritai nebuvo skirta. Dalį reikalingų leidinių įsigydavome iš savo vidinių resursų.

Iš viso skirta 300 tūkst. eurų, pusė šios su­mos – elektroniniams leidiniams. Skaičiai ne­įspūdingi, bet tendencija gera.

Valstybės garbei turiu pasakyti, kad šįmet, Bibliotekų metais, šis finansavimas buvo atkurtas. Iš viso skirta 300 tūkst. eurų, pusė šios su­mos – elektroniniams leidiniams. Skaičiai ne­įspūdingi, bet tendencija gera. Bandoma grįžti į tą teisingą realybę, kad bibliotekos būtų kom­plektuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.

– Kokia bibliotekos ateitis plačiąja prasme? Kurios nacionalinės bibliotekos funkcijos galėtų išlikti?

– Bibliotekos ateitis – funkcijų sujungimas. Tar­­­­kim, Danijos nacionalinė biblioteka yra ir karališkoji, ir universitetinė. Norvegai sako, kad jie turi virtualią nacionalinę biblioteką pen­­kiems milijonams Norvegijos piliečių. Taip turėtų būti ir Lietuvoje. Integralumas šiame virsmo pasaulyje yra natūralus.

Formuluojant Saulėtekyje duris atvėrusio Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro koncepciją ieškota įžvalgos, netrukdysiančios perspektyvoje atsitikti tiems dalykams, kurių šiandien nežinome. Panašiai pozicionuojame ir nacionalinę biblioteką – bandome kurti maksimaliai lanksčias erdves, pritraukti ir so­cialinius, ir verslo partnerius, ir mokslą.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Banalu, bet jeigu būtume atsidarę 2011 m., dabar jau būtume senstelėjusi biblioteka. Šioks toks atsitraukimas lūžio metu, kai  bibliotekų funkcijos technologiškai ir visaip kitaip keitėsi, leido mums geriau įvertinti situaciją.

Žiūrėdami į tai, kas vyksta su Lietuva, esame priversti, kaip sakė Vytautas Mačernis, išlikti dūžtančiose formose.

Biblioteką reikia matyti valstybės kultūros, informacijos, mokslo politikos kontekste. Tik ar mes ją turime adekvačią? Norėtume išvengti klaidos, kuri gali būti padaroma kuriant labai galingas infrastruktūras ir kartu neturint joms užpildyti pakankamo intelektinio potencialo. Šiuo metu Lietuvoje sukurta infrastruktūra gali aprūpinti 50 tūkst. besimokančiųjų, jų pa­čių šiandien tėra 30 tūkst. Perspektyvoje, tę­siantis emigracijai, studijuojančiųjų šalies aukštosiose mokyklose bus dar mažiau. Žiūrėdami į tai, kas vyksta su Lietuva, esame priversti, kaip sakė Vytautas Mačernis, išlikti dūžtančiose formose.

– Kuri pasaulio biblioteka jums pačiam daro didžiausią įspūdį? Kur pats sėmėtės žinių studijuodamas, vėlesniais gyvenimo etapais?

– Visų pirma tai Britų biblioteka. Mes komplektuojame tai, kas išleista Lietuvoje ir kas apie Lietuvą. Jie – tai, kas geriausia išleista pasaulyje. Mes turime kiek daugiau nei 6 mln. saugomų vienetų, britai – 160 milijonų, ką jau kalbėti apie elektroninę informaciją ir pan. Kitaip tariant, Britų muziejų galima vadinti pasaulio muziejumi, o Britų biblioteka atlieka pasaulio bibliotekos misiją.

Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Prancūzijos nacionaline biblioteka. Ruošiantis atnaujinti sutartį jie siūlo keistis ekspertais. Prancūzai žino, kad mes turime žmonių, kurie gali būti vertingi Prancūzijos nacionalinės bibliotekos misijoje.

Europoje dar išskirčiau Danijos karališkąją biblioteką. Beje, tuo metu, kai startavo, ji buvo pustuštė, bet paskui pakeitė veiklos modelį, erdves, orientavosi į verslą, kultūros renginius ir dabar yra nepaprastai populiari. Sėkmingai dirba Olandijos nacionalinė biblioteka, ji veikia kaip verslo centras, bet yra pakankamai vietos ir kultūrai.

Mano pradžių pradžia buvo šioje bibliotekoje, į ją ėjau visą gyvenimą. Kai studijavau, ir pasibaigus paskaitoms, ir šeštadieniais, sekmadieniais aš visąlaik būdavau čia. Tai buvo natūrali kiekvieno studijuojančio, žinių siekiančio žmogaus buvimo vieta. Čia buvo viskas, ko tą dieną reikėjo.

– Iš tiesų ne vieną dešimtmetį bibliotekos vestibiulyje tįsdavo eilės norinčių ten patekti skaitytojų. Ar tikitės, kad taip bus ir dabar?

– Mūsų tikslas – vėl artėti prie to, kas buvo, tik jau su papildyta realybe, naujomis priemonėmis ir technologijomis. Nepaisant to, kad pasikeitęs bibliotekų vaidmuo, galimybės, kad jaunajai kartai reikia kitų dalykų, mes visoms amžiaus grupėms galime pasiūlyti tai, ko jiems reikia. Tikimės, kad biblioteka bus pilna lankytojų.

Kodėl kažkas turėtų rinktis būtent mus? Ar žmogus pas mus ateis, priklauso nuo to, kokią vertę jam pasiūlysime. Įvairiose triukšmo ap­linkose įmanoma susirinkti įvairią bendro po­­būdžio informaciją, bet jeigu reikia giliųjų kompetencijų, tas randama bibliotekoje.

Turėsime reto kino salę, atskiras muzikos erdves. Rugsėjį mes at­versime duris su visai kita pasiūla, negu buvo iki rekonstrukcijos pradžios.

Poreikiai pakitę, tad nebūtinai visi grįš prie skaitymo, kaip buvo anksčiau. Bus kūrybinės, su verslo mokymais, konsultacijomis susijusios veiklos. Visai šalia turime Seimą, Edukologijos universitetą, čia pat Žvėryne – užsienio valstybių ambasados ir t.t., čia jų atstovai rastų erdvę bendrauti su visuomene. Turėsime reto kino salę, atskiras muzikos erdves. Rugsėjį mes at­versime duris su visai kita pasiūla, negu buvo iki rekonstrukcijos pradžios.

– Kas pavadavo biblioteką per tuos aštuonerius metus, kol vyko rekonstrukcija?

– Iki 2008-ųjų turėjome 800 skaitytojų, šiuo metu – šimtą. Per visus šiuos metus mes neveikėme taip, kaip būtume norėję, ir tenka pripažinti, kad praradome dalį skaitytojų. Kai kurias mūsų funkcijas sutiko realizuoti Technikos ir Vilniaus universiteto bibliotekos, aktyviau veikė viešųjų bibliotekų tinklas – Vilniaus Ado­mo Mickevičiaus ir kitos.

Yra ir liūdnoji dalis: iš Lietuvos išvažiavo labai daug žmonių. Dabar apskritai skaitytojų nėra tiek, kiek buvo prieš aštuonerius metus. Ir jų sudėtis, poreikiai, informacinio serviso galimybių pasiūla yra visai kita.

Bet turiu pasakyti, kad tuos praradimus, kurie buvo neišvengiami bibliotekos rekons­trukcijos metais, mes kompensavome. Patys sa­ve pavadavome vykdydami projektą „Bib­lio­tekos pažangai“ – užuot dirbę apribotose erdvėse, savo veiklos akcentus perkėlėme į visą Lie­tuvos teritoriją. Projektas apėmė visas viešąsias šalies bibliotekas, visas Kultūros ministerijai pavaldžias institucijas.

Kita vertus, ką reiškia fizinis kūnas? Atėjęs, pasėdėjęs ir išėjęs – ką jis gero čia padarė sau, vi­suomenei? Bibliotekų statistika iki šiol pagrįsta tuo, kiek žmonių atėjo, kiek laiko jose pra­leido ir panašiai. Man daug svarbiau, ką žmogus nuveikė per tą laiką. Dabar kaip tik bandome perorientuoti tą statistinę pusę į turinio ir vertės kūrimo dalykus.

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Nerealu! Bellagio Birštone!“ –  vienoje iš kurorto gydyklų trykštantis mineralinis vanduo Holivudo aktorių Vyto Ruginį džiugino panašumu į garsųjį Las Vegaso fontaną.

Ir paties Vyto emocijos per kelias Lietuvoje praleistas savaites tryško tarsi fontanas. Čia jis filmavosi jaunos režisierės Eglės Vertelytės kuriamame filme „Stebuklas“ – vaidino Čikagos lietuvį, atvykusį į tėvų gimtinę atgauti savo giminės žemių. „Stebuklo“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos provincijoje, ir net ne šiandieninėje, o toje pilkoje ir nykioje, kokia ji buvo kolchozų griuvimo metais pačioje nepriklausomybės pradžioje.

Tad prie Holivudo spindesio pratusiam aktoriui keista ir neįprasta atrodė kone viskas. Savo atradimais Vyto dalijosi ironiškai juos komentuodamas socialiniuose tinkluose, šaipydamasis pats iš savęs, iš savo nepatyrimo ir nuostabos. Bet jokiu būdu ne iš Lietuvos, nepažintos savo tėvų ir protėvių žemės.

„Birštone, Jiezne, kur vyko filmavimai, patyriau daug stebuklų. Kaip simboliška, kad filmas vadinasi „Stebuklas“! Bet didžiausias iš jų – mane čia susiradę giminaičiai“, – vis dar negali atsidžiaugti amerikietis.

Netikėtas giminaitės skambutis sujaukė mintis, pasėjo abejonių, ar pavyks užmegzti ryšį su žmonėmis, apie kuriuos nebuvo nieko net girdėjęs.

V.Ruginio santykis su lietuvybe nebuvo sklandus. Jo tėvai – per karą iš Lietuvos pasitraukę žemaičiai. Vyto gimė 1956-aisiais Didžiojoje Britanijoje, po ketverių metų šeima persikėlė į Jungtines Valstijas, apsigyveno Čikagoje. Vaikystėje jis buvo supamas lietuviškos aplinkos, kalbėjo gimtąja kalba. Bet viskas apsivertė mirus mamai. Vyto, tuomet paauglys, labai skaudžiai išgyveno šią netektį. Jis pyko ant likimo ir nutarė nutraukti visus saitus su tuo, kas iki šiol buvo itin brangu.

„Aš tikrai nekalbu lietuviškai. Galime pabandyti, bet iš to nieko neišeis“, – vos mums susitikus įspėjo V.Ruginis. Bet ir vėl – stebuklas. Šnekučiuojantis paaiškėjo, kad aktorius susigrąžino gimtąją kalbą pats to nė nejusdamas. Pakako vos kelių savaičių lietuviškoje aplinkoje.

Ruošdamasis susitikti su niekada nematyta pussesere Irena ir kitais artimaisiais jis nerimavo ne tik dėl kalbos. Netikėtas giminaitės skambutis sujaukė mintis, pasėjo abejonių, ar pavyks užmegzti ryšį su žmonėmis, apie kuriuos nebuvo nieko net girdėjęs.

Jau vėliau paaiškėjo, kad Irena ne tik žinojo apie Amerikoje gyvenantį giminaitį, sekė jo karjerą Holivude, bet ir bandė susisiekti per feisbuką. Bet kadangi mažeikiškiai rašė į aktoriaus gerbėjų tvarkomą puslapį, kuriame jis pats net nesilanko, jokio atsakymo nesulaukė.

Tad koks buvo giminaičių susitikimas Mažeikiuose? V.Ruginis pas juos išsiruošė jau pasibaigus filmavimams, prieš pat skrydį namo. Emocijomis nuspalvintus kelionės įspūdžius jis atsiuntė jau iš Amerikos.

Mąsčiau, ar mano tėvas ar motina kažkada vaikščiojo, važiavo tais pačiais keliais, kuriais dabar važiuoju aš.

„Mano kelionė į Mažeikius prasidėjo kaip gražiausia diena. Įsėdau į automobilį ir važiavau per gražius miestelius. Neskubėjau. Nebuvo kur skubėti, nes mėgavausi Lietuvos kraštovaizdžiu. Gražūs dirbami laukai, gražūs medžiai, gražus dangus. Mąsčiau, ar mano tėvas ar motina kažkada vaikščiojo, važiavo tais pačiais keliais, kuriais dabar važiuoju aš“, – štai taip poetiškai nusiteikęs jis pasiekė savo  pusseserės Irenos ir jos vyro Prano namus.

Šeimininkai sodino svečią prie stalo ir versdami šeimos nuotraukų albumus klojo giminės istoriją. Amerikietis sužinojo, kad jo tėvas buvo kilęs iš labai gausios šeimos, turėjo aštuonis brolius ir seseris. Prieš jį atsivėrė gyvenimai, apie kuriuos jis nežinojo visiškai nieko.

Bet tai buvo tik pradžia. Pakilę nuo stalo Irenos namuose visi patraukė į restoraną. Ten Vyto laukė dar dvylika susipažinti nekantraujančių artimųjų. Iš nuostabos V.Ruginiui vis plėtėsi akys. Ir ne tik dėl giminaičių gausos, bet ir dėl neįprasto vaišingumo.

Kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maisto man į lėkštę. Mes valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus.

„Puotos stalą puošė visokiausi šalti užkandžiai, salotos ir kiti skanėstai. Visu tuo maistu galima būtų pamaitinti 40 žmonių, o dar net nebuvo patiekti karšti patiekalai. Buvau apstulbęs. Ir štai patiekti karštieji patiekalai. Kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maisto man į lėkštę. Mes valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus. Tai tęsėsi keturias valandas“, – aktorius prisipažįsta, kad atlaikyti tokį valgymo ir gėrimo maratoną jam nebuvo paprasta.

Kitą rytą, vos atsikėlęs Vyto buvo pakviestas pusryčių, kuriuos sudarė kiaulienos karbonadas, bulvių košė ir agurkai! Dar po kelių valandų – pusseserės draugų iškeptas kugelis, beje, sužavėjęs labiausiai iš visų patiekalų, ir taip toliau. Atsisakyti gausių ir labai sočių valgių svečiui neleido sąžinė. Jis mano, kad siūlydami maistą lietuviai išlieja savo širdį.

Lydimas giminaičių po vietas, susijusias su jo tėvais, Vyto padarė išvadą, kad Lietuvoje labai daug kapinių. O Mažeikių gatvelėje, kurioje užaugo jo motina, jis pajuto jaukią šilumą, tarsi būtų įžengęs į savo namus.

„Mano patirtis Lietuvoje yra mano gyvenimo kertinis akmuo. Gražūs, be galo dosnūs, viską atiduodantys žmonės. Dosnūs svetingumo, laiko ir emocijų. Tokie mano giminės, tokie ir žmonės, su kuriais dirbau filme. Manau, kad susiradau daug draugų visam gyvenimui. Ko daugiau galėtum prašyti“, – įspūdžius iš Lietuvos apibendrino Vyto.

"Dreamstime" nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Dabartinė žemės ūkio ministrė taip dažnai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu“, – sako Šilalės rajone mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus.

Apie nežinią, įšaldytus plėtros planus kal­­ba ir stambių bendrovių vadovai. Vis dėlto jie neabejoja, kad išgyvens. Prie­šin­gai nei smulkieji, nežinantys, kaip teks verstis, kai pasibaigs už lenkams parduotas karves gauti pinigai.

ES išvadavo iš chaoso

Šilalės rajone, Kontautalių kaime, mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus šiomis dienomis nepaleidžia iš rankų kirvio ir plaktuko. Reikia skubiai aptverti ganyklas, kuriose per vasarą bus laikoma galvijų banda.

Šalia sezoninių užsiėmimų apstu ir ūkio plėtros darbų. Nors Rimantas mėgsta kartoti, kad visų pinigų neuždirbsi, netrukus jis ketina gausinti savo bandą. Tad ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.

53 metų R.Rimkus, pradėjęs ūkininkauti dar iki nepriklausomybės atkūrimo, kabinosi už bet kokios pelningos veiklos, kol atsidavė savo pašaukimui – ekologinei galvijininkystei.

Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Pačioje pradžioje šeimynine ranga auginome gyvulius, paskui pasidaviau lietuviams bū­din­gam pavydui ir persimečiau prie viščiukų. Ra­guočius iki skerdimo reikia auginti pusantrų metų, o mėsinėms vištoms tereikia 60 dienų. Apy­varta kur kas greitesnė!“ – prisimena šilališ­kis, tuomet džiaugęsis labai dideliais uždarbiais.

Milžiniškai Rusijos rinkai likus už sienos, broilerių verslas nutrūko. Rimantas pasuko į mėsos perdirbimo sritį, atidarė skerdyklą, važinėjo po turgus, įsteigė žemės ūkio bendrovę „Kontautėliai“ su mėsos perdirbimo cechu. Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Anas laikotarpis buvo įdomus, bet sunkus ir chaotiškas. Mokiausi iš savo klaidų ir to, ką mačiau aplinkui. Niekas gairių man nesusmaigstė, neparodė, ką ir kaip daryti. Su draugais išsiruošdavome į Prancūziją, Vokietiją, žiūrėdavome, kokie ten ūkiai. Susipažinome su mėsinius galvijus auginančiais ūkininkais, man buvo didelė nuostaba, nes apie tokius galvijus tada nebuvau girdėjęs“, – juokiasi vėliau šią sritį pasirinkęs R.Rimkus.

Kelionėse jis domėjosi fermų pastatais, jų įranga, klausinėdavo apie galvijų auginimą, grįžęs kai kuriuos dalykus pritaikydavo savo ūkyje. Mėsinės galvijininkystės šilališkis ėmėsi dar tada, kai ši sritis Lietuvoje buvo egzotika. Pirmieji grynaveisliai mėsiniai galvijai iš užsienio į mūsų šalį atvežti 1995-aisiais.

Be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys.

Dabar R.Rimkaus bandą sudaro per 500 ra­guočių – aubrakai, šorthornai, hailendai. Pas­tarieji – egzotiški raguočiai, traukiantys dėmesį savo išvaizda, jaukūs, prisirišantys prie žmonių. Lietuvoje šia Škotijoje išvesta veisle domisi kaimo turizmo sodybų savininkai, o mėsai juos auginti per brangu. Hailendų mėsoje nėra cholesterolio, todėl ji labai vertinga.

Ūkininkas prisipažįsta iš chaoso išlipęs tik tada, kai Lietuva įstojo į ES ir atsirado galimybė ūkininkauti pagal Europos standartus. R.Rimkus svarsto, kad be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys, apaugę krūmais laukai.

„Aš ėjau į visas įmanomas programas, dalyvavau nitratų direktyvos įgyvendinimo projekte. Pasinaudojęs parama susipirkau visą naują tech­niką – šienavimo, žemės dirbimo, javų nu­ėmi­mo. Tam teko paskirti 50 proc. savų lėšų, bet paspirtis buvo labai didelė. Pradėjome gauti išmokas už žemę. Tik apmaudu, kad Lie­tuvai tepavyko išsiderėti varganą jų krepšelį“, – sako R.Rimkus.

Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją.

Ūkininkui lengviau sekėsi galvijus auginti, negu juos parduoti. Į vietos rinką jis nesitaikė, nes ekologiškos, pačios aukščiausios kategorijos produkcijos kaina didelė, o lietuvių perkamoji galia silpna. Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją. Bet ta rinka perpildyta, konkuruoti joje sunku. Ūkininkas su nerimu stebi kintančią situaciją Europoje, mano, kad didėjant ne­sta­bilumui kliūčių bus vis daugiau. Plėsdamas sa­vo ūkį, planuodamas bandos didinimą jis ti­kisi atsiversiančių prekybos galimybių su Azi­jos šalimis, ypač Kinija.

Stambėjimas neišvengiamas

Kalbėdamas apie dabartinę žemės ūkio po­li­tiką R.Rimkus žeria kritiką valdžios atstovams. „Dabartinė žemės ūkio ministrė taip daž­nai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Laukiame nesulaukiame rinkimų – gal ateis naujas ministras, atsiras tvarkos. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu, ekologinis – taip pat. Aš vos spėju paskui vis naujus reikalavimus, neįmanoma jų sužiūrėti. Jei ką prameti, pražiūri, ne taip deklaruoji, iškart su­lauki grasinimų, kad tam plotui nubrauks iš­mokas. Bet iškęsim, ką darysi…“ – atsidūsta ši­lališkis, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiantis prie dokumentų nei prie galvijų.

Stabilumo jausmo R.Rimkui suteikia jaunesnioji giminės karta, jau dabar papildanti ben­drą ūkį svariu indėliu. Kol kas jis laiko va­džias savose rankose, bet po dešimtmečio perduos jas žentams, ir bus ramus, kad ūkis bus iš­laikytas. Tačiau bendra situacija kaime jam at­rodo labai prastai. Jau dabar tarp dirbančiųjų žemę šiame krašte – vien penkiasdešimtmečiai ir vyresni.

Po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas.

„Mano ūkis – prekinis, jo nesustabdysi, ka­ruselė įsisukusi. Bet aš neįsivaizduoju, kaip iš­gy­vena tie, kurie laiko po dvi tris karves. So­cia­liniai ūkiai balansuoja ties išnykimo riba. Jei jie nebus remiami, valstybė patirs daug nuostolių. Aš pats matau aplinkui, kiek burnų išmaitina tos kelios kaime laikomos karvės. Iš jų ir pats augintojas pragyvena, ir jo tėvai pamaitinami, o dar ir vaikai į miestus pieno, mėsos išsiveža. Kur jam gyvam dingti, jei nebeliktų paramos?“ – svarsto stambaus ūkio savininkas.

R.Rimkus įsitikinęs, kad po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas. Jis jau dabar stebi sparčiai kintantį provincijos žemėlapį. Aplinkinių vietovių gyventojai išsiparduoda viską, ką buvo užgyvenę. Jų karves, pašarus superka ir išsiveža lenkai, savo kelių hektarų žemės lopinėlius jie siūlo stambesniems ūkininkams.

„Taromatas už tuščią skardinę duoda dešimt centų, o litras pieno kainuoja aštuonis centus. Tai kaip žmonėms išgyventi? Įtampa tę­siasi jau antri metai, nuo tada, kai Rusija nebepriima mūsų produkcijos. Vien tik iš mano kaimynų išsipardavė penki ar šeši ūkeliai, o per visą rajoną tokių bus šimtai. Kol kas jie kažkaip verčiasi iš gautų pinigų, bet koks jų tolesnis likimas? Abejoju, ar kažkas iš jų sugebės investuoti, susikurti kitą pragyvenimo šaltinį“, – neslepia nerimo ūkininkas.

Tokios situacijos R.Rimkus neskuba vertinti kaip palankios sau. Neišeina ja pasinaudoti stambinant savo ūkį, nes tie plotai, kuriuos jam siūlosi parduoti nebeišgalintys ūkininkauti kaimynai, išsimėtę, keliuose hektaruose ganyklą įsirengti sudėtinga. R.Rimkui priklauso per 500 hektarų žemės – apie 50 atskirų sklypų, iš­sidėsčiusių 30 kilometrų spindulių aplink jo namus Laukuvos miestelyje. Tai optimalus va­riantas, kasdien pasiekti tolimesnes ganyklas būtų per brangu.

Valdžia tik trukdo dirbti

O štai Šakių rajone dirbančios Lukšių že­mės ūkio bendrovės, priklausančios „Linas Ag­ro Group“, vadovas Jonas Pranaitis kalba ir apie plėtrą. Tiesa, labai atsargiai. Nors pieno kai­nos ir smuko, bendrovė dar pernai padidino kar­vių bandą nuo 800 iki 900.

3400 hektarų žemės valdančios bendrovės pienininkystės nuostolius pernai atsvėrė puikus grūdų derlius. Kai tik pakils pieno supirkimo kainos, bus grįžta prie planų statyti robotizuotą fermą. Plėtros investicijos siektų kelis milijonus eurų.

Lukšių žemės ūkio bendrovė nuo pat įsikūrimo buvo mišri. Maždaug prieš 15 metų atsisakius galvijų penėjimo, kiaulininkystės ir bulvininkystės, nusistovėjo veiklos kryptis – pienininkystė ir augalininkystė.

„Pradėjome skaičiuoti. Gyvulininkystė reikalauja daug rankų darbų. Tada turėjome 180 darbuotojų, dabar – 108. Be abejo, naujos technologijos taip pat daug lėmė. Nusipirkome va­karietiškų traktorių, kombainų. Dar prieš 2000-uosius į pavasario sėją išvažiuodavo per 20 traktorių, dabar tuos pačius plotus paruošia du trys“, – pasakoja J.Pranaitis.

Bendrovė iš europinių programų žemės ūkio technikai modernizuoti, fermų įrangai at­naujinti skyrė apie tris milijonus litų.

Prabilęs apie šios dienos situaciją, J.Pra­naitis neslepia nusivylimo. Nors bendrovė puoselėja ambicingus ateities planus, juos įgyvendinti gali būti sudėtinga. „Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas nesupranta, ką daro. Nė­ra jokios žemės ūkio strategijos, valdžiai kei­čiantis nebelieka tęstinumo. Ministro Vi­gi­lijaus Juknos prioritetas buvo gyvulininkystė, jam išėjus pažadais apipilti jauni ūkininkai liko ant ledo, sėdi prie bankroto ribos“, – pavyzdį pateikia bendrovės vadovas.

Jo netenkina ir dabartinės ministrės Vir­gi­nijos Baltraitienės veikla. Labiausiai – 18 mln. eurų paramos pieno gamintojams, kuri bus at­sei­kėta iš šalies biudžeto, dalijimo principai. Skiriant 76 eurus už vieną karvę, paramos vi­siems neužteks, todėl nustatyta 15 tūkst. eurų riba ūkiniam subjektui. J.Pranaitis stebisi, kodėl nebuvo galima vieną karvę „apmokestinti“ 20 ar 15 eurų, tuomet būtų užtekę visiems. Lukšių žemės ūkio bendrovei, turinčiai 900 karvių, iš paramos nubyrės tik trupiniai.

„Linas Agro Group“ sudaro penkios bendro­vės. Pagal paramos skyrimo nuostatus esa­me vienas vienetas. Ką mums daryti su tais 15 tūkst. eurų? Degtukų nusipirkti? Sakiau, iš viso jos atsisakysiu, pervesiu atgal ministrei, kad tu­rėtų už ką į Turkiją nuvažiuoti“, – neslepia ap­maudo J.Pranaitis, tokius sprendimus siejantis su artėjančiais rinkimais. Esą būsimų rinkėjų tarp ūkininkų gerokai daugiau negu bendrovėse, tad pats laikas jiems įsiteikti.

Paramos reikia, bet protingos

Lukšių žemės ūkio bendrovės vadovui skaudu matyti, kaip vienas po kito krinta smulkesni ūkiai. Aplink Lukšius pienininkyste vertėsi trys šeimos, laikiusios po kelias ar keliolika karvių. Dabar visų ūkiai likviduojami.

„Kooperatyvai jiems moka už litrą 7–9 centus, o nuvežę į Marijampolę patys gauna 15 cen­tų. Ankstesniais laikais tokius veikėjus va­dino spekuliantais, bausdavo kalėjimu. Kaip žmo­­nės gali išgyventi, planuoti ateitį? Ir valstybei kažkodėl labiau apsimoka ne leisti jiems sa­vo darbu išsilaikyti, o mokėti pašalpas“, – iro­nizuoja J.Pranaitis.

Mažiems ūkiams jis nemato galimybių išsilaikyti. Keli hektarai žemės ir kelios karvės ne­gali iš­­maitinti, o skatinimo ar už žemės plotų dek­­la­ravimą skiriamos lėšos tėra pinigų mėtymas į ba­lą. J.Pranaitis pateikia estų pavyzdį: mažų ūkių jie atsisakė vos įstoję į Europos Są­jungą, nebežaidė su pieno supirkimu. Lie­tu­viams tai atrodė juokinga, bet patiems iki šiol rei­kia spręsti problemas, kurios Estijoje seniai pamirštos.

„Anksčiau kaimui buvo paprasčiau parduoti savo produkciją. Dabar mūsų grūdų ar kitų produktų kiekis pasaulinėje rinkoje yra nedidelis. Žemės ūkis remiamas Europoje, todėl turi būti remiamas ir pas mus. Visiems nuo to geriau, jei šeimos ūkis bus išlaikomas, bet tik ne taip, kaip tai daroma pas mus: 50 dirbančių –100 kontroliuojančių“, – tikina J.Pranaitis.

Jo bendrovė ankstesniais metais pusę pajamų gaudavo iš pieno. Dabar jos susitraukusios daugiau nei perpus, todėl bendrovės pienininkystės sektorius kasdien patiria 1,5 tūkst. eurų nuostolio. Tad klausiamas apie perspektyvas J.Pranaitis tik gūžčioja pečiais: jam svarbiausia išsilaikyti šiandien, sugrįžti prie naujos fermos projekto. O tada bus galima nukreipti akis į perspektyvą.

Brangiakailių ūkis – senelio valdose

AB „Vilkijos ūkis“ vadovaujantis technikos mokslų daktaras Česlovas Tallat-Kelpša kailinių žvėrelių versle atsidūrė prieš gerus du de­šimtmečius. Per tą laiką šis šalies ūkio sekto­rius pažengė toli į priekį. Lietuvių auginamos audinės ir kiti brangiakailiai vertinami pasaulyje, kailių gamyba šalyje išsiplėtė dešimt kartų – užauginamų audinių skaičius šoktelėjo nuo 200 tūkst. iki 2 mln. Tai bene didžiausias kieky­binis ir kokybinis šuolis žemės ūkio sektoriuje. Lie­tuviški kailiukai dabar užima 2,5 proc. pasaulio ir apie 5 proc. Europos kailių rin­kos. To­kio ro­dik­lio nesiekia nė viena Lietuvos žemės ūkio ša­ka.

Išsiplėtė ir „Vilkijos ūkis“, įkurtas dabartinio jo vadovo senelio, garsaus tarpukario Lie­tuvos agronomo Jono Tallat-Kelpšos, val­do­se. Šiandien viename stambiausių šalies brangiakailių žvėrelių ūkių auginama iki 40 tūkst. audinių patelių. Per metus parduodama apie 200 tūkst. kailių, jie realizuojami aukcionuose Helsinkyje (Suomija), Kopenhagoje (Danija), Toronte (Kanada). Fermos įrengtos Kauno, Jonavos ir Panevėžio rajonuose, ūkyje dirba per 100 darbuotojų. „Vilkijos ūkio“ apyvarta per­nai siekė 9 mln. eurų.

Č.Tallat-Kelpša primena, kad lietuviai į tarptautinius vandenis išplaukė dar prieš šaliai tampant ES nare. Tai Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos nuopelnas. Ji darė spaudimą aukcionams, kad šie priimtų lietuvius į tarptautinį rūšiavimą, ir net grasino raginsianti savo narius pasitraukti iš aukcionų, jei reikalavimas nebus įvykdytas.

„Kai buvome priimti, įvyko didžiausias lūžis, po kurio išsiveržėme į priekį – mūsų kailiai atsidūrė viename katile su kitų Europos valstybių, dabar už juos mokama ta kaina, ku­rios jie verti, nevertinant kilmės. Kodėl tai svarbu? Kailiai, nepatenkantys į tarptautinį rū­šiavimą, negauna prekių ženklų ir yra tam tikra prasme diskriminuojami pirkėjų“, – aiškina Č.Tallat-Kelpša ir priduria, kad tarptautinis rū­šiavimas įpareigoja ne tik atitikti kokybės standartus, bet ir auginti brangiakailius žvėrelius laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų.

Tarptautinis rūšiavimas leido lietuviams savo prekes pardavinėti už tikrą, tik kokybės diktuojamą kainą, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes. Net ir Kopenhagos aukcione, kuris yra Danijos ūkininkų nuosavybė, pačių danų siūlomi kailiai nebus brangesni už lietuviškus, jei bus prastesnės kokybės.

Krizė sustiprina lyderius

Lietuvos narystė ES suteikė šalies žvėrininkams naujų privalumų. Visų pirma tapo kur kas paprasčiau organizuoti su importu susijusius dalykus. Anksčiau gabenant veislinius gy­vū­nus, jų auginimui reikalingus produktus daug laiko atimdavo sudėtingos muitinės proce­dūros. Siekdami išvengti pasienio kliūčių ūkininkai kooperuodavosi tarpusavyje ir parsisiųsdavo juos užsakomaisiais lėktuvais. Atsi­vėrus sienoms nebeliko ir kai kurių mokesčių, branginusių įsivežamas žaliavas.

Europinis reglamentavimas suteikė aiškumo brangiakailių žvėrelių auginimo reikalavimams. Jų reikėjo laikytis ir anksčiau, bet ka­dangi taisyklės tebuvo rekomendacinio pobūdžio, kiekvienas augintojas galėjo jas interpretuoti taip, kaip išmanė. Orien­tuodamiesi į aukš­­­tesnius standartus, investuodami į kokybę augintojai patekdavo į blogesnę ekonominę situaciją. Įsigaliojus ES direktyvoms saviveiklos nebeliko. Bendri reglamentai privertė pasitempti ir likusius augintojus, suvienodino konkurencinę aplinką.

Tvarkos įgavusi audinių kailių gamybos sritis, bene didžiausią pridėtinę vertę duodanti že­mės ūkio šaka, tapo dar patrauklesnė. Vers­lininkai matė prasmę į ją investuoti, juo labiau kad žvėrininkystė buvo kuriama šalia vietoje gaminamų pašarų bazės.

„Iš kitų žemės ūkio sektorių išsiskiriame ir tuo, kad mūsų prekė gali būti sandėliuojama laukiant palankesnio meto. Kailiai – tai ne pienas, kurį turi parduoti šiandien ar rytoj. Ir da­bar supirkimo kainoms nukritus žemiau savikainos kai kurie ūkiai laukia, žiūri, kas bus“, – atskleidžia Lietuvos kailinių žvėrelių asociacijai vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

Augintojams tenka skaidyti riziką, nes da­bartinis sąstingis dar gali užsitęsti, kainos – dar labiau kristi. Tik stambiausių ūkių savininkai, stebėdami rinkos svyravimus, sugeba nepasiduoti panikai. Sunku išlaikyti šaltą protą, kai kailių supirkimo kainos dvigubai mažesnės už žvėrelio užauginimo savikainą.

Bet krizė paprastai turi ir teigiamų pusių. Ji verslininkus priverčia pasitempti, pasižiūrėti į sa­­ve iš šono įvertinant, kur galima sutaupyti, kaip pigiau pagaminti aukščiausios kokybės kailius.

Be to, antrus metus besitęsianti krizė norma­lizuoja rinką. Prieš ją išsipūtęs burbulas prastesnių kailių kainas buvo iškėlęs į aukštumas. O dabar, kai puikios kokybės prekės stipriai atpigo, jų gamintojai patiria didelių nuostolių. Per nepriklausomybės laikotarpį ši krizė Lietuvos žvėrininkystės senbuviams – jau ketvirta. Jie žino, kad esant aukštoms supirkimo kainoms reikia atsidėti pinigų ir laukti kitos krizės, kuri šiame sektoriuje neišvengiama.

Daugelis stambių šalies ūkininkų skundžiasi nerandantys darbo rankų, negalintys planuoti plėtros. „Vilkijos ūkiui“ vadovaujantis Č.Tal­lat-Kelpša taip pat neišvengė emigracijos padarinių. Buvo ne vienas atvejis, kai „Vilkijos ūky­je“ žvėrininkystės subtilybių išmokęs žmogus nutaria savo patirtį pritaikyti svetur.

Bet Č.Tallat-Kelpša stebi ir atvirkštinį procesą. Jis didžiuojasi tais savo darbuotojais, ku­rie po kelerių svetur praleistų metų nusprendžia grįžti atgal. Paprastai jie atsiveža ne tik pro­­fesinius įgūdžius, bet ir kitokį požiūrį į dar­bo tvarką, norą realizuoti savo ambicijas.

Projektuodamas artimiausią savo veiklos etapą Č.Tallat-Kelpša nesieja jo su Europos Są­jungoje vykstančiais procesais, galimu nestabilumu, kuris prognozuojamas, jei britai nutars at­sukti nugarą Europai. Didžiausia lietuviškų kailių rinka – Azijos šalys, ypač Kinija, bei Šiau­­rės Amerika, tad pokyčiai ES neturėtų paliesti Lietuvos žvėrininkystės.

Tam tikrą brangiakailių žvėrelių auginimo, prabangos sektoriui priklausančios ūkio šakos, stabilumą užtikrina ir tai, kad jos sąlygas diktuoja tik du veiksniai – paklausa ir pasiūla.

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Nuo pat XIV a. pabaigos, kai totoriai pasirinko Lietuvą savo tėvyne, vilniečio Ado Jakubausko gimi­nė­je nėra buvę nė vieno kitataučio. Saugomas bendruomenės grynumas padėjo jai išlikti per am­žius, bet dabartinė karta atsidūrė arti išnykimo ribos.

Išsaugoti tapatybę, nepamesti islamo vertybių – tokie kertiniai uždaviniai gula ant Lietuvos totorių pečių. „Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje norėčiau matyti tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios“, – sako Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.

– Ištvermingi, narsūs, puikūs kariai – taip įsivaizduojame totorius dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Jei paprašyčiau keliais žodžiais nupiešti šiuolaikinio Lietuvos totoriaus portretą, koks jis būtų?

– Išsilavinęs, mokantis valstybinę kalbą, motyvuotas žmogus. Lietuvos patriotas, pozicionuojantis ją kaip savo tėvynę. Jis siekia atgaivinti savo protėvių tradicijas, kurias sovietinės okupacijos metais buvo draudžiama puoselėti, turi viziją, kaip tvarkytis asmeninį gyvenimą, bendruomenės reikalus.

Bet tai jaunesniosios kartos atstovo portretas. Vyresnių žmonių gyvenimo dalį sugriovė buvusi sistema – iš jų buvo atimtas bendruomeninis gyvenimas, nusistovėjusi bendruomenės vystymosi tvarka. Nežinau, ar šie žmonės dar spės susigrąžinti prarastą laiką.

– Istorinė atmintis totorius amžiams susiejo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Ar šiandien jis vis dar svarbus jūsų tapatybei?

– Senuosiuose rankraščiuose užfiksuota, kad totoriai maldų metu minėjo ne tik islamiškojo pasaulio vadovų –  kalifų vardus, bet ir Vytauto Didžiojo. Pagarbos šiam Lietuvos valdovui tradicija, gyva visais laikais, ypač buvo palaikoma prieškariu. 1930 m. minint 500-ąsias jo mirties metines totoriai sumąstė laikinojoje sostinėje pastatyti mečetę. Savo jėgomis to padaryti nepavyko. Trūkstamas lėšas – 70 proc. visos sumos – skyrė tautininko Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos Vyriausybė. Mečetės atidarymo iškilmės Kaune įvyko 1933 m. liepos 15-ąją   minint Žalgirio mūšio dieną.

Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai.

Vytauto Didžiojo portretas kiekvienuose totorių namuose kabojo net ir sovietinės okupacijos metais. Jo kultas mūsų bendruomenėje išlikęs iki šių dienų. Bet tebėra gyvi ir istorinius faktus iškraipantys stereotipai. Ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai. 1396–1397 m. nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą su prašymu padėti sugrįžti į sostą, mainais pasiūlydamas paramą kovoje su kryžiuočiais.

Kartu su Tochtamyšu į Lietuvą atvyko 40 tūkst. totorių kariuomenė. Skaičiuojant ir karių šeimas, totorių bendruomenė galėjo siekti 100 tūkst. žmonių. Per amžius buvo gyva legenda, kad chanas į Lydos pilį, kurioje iš pradžių buvo apgyvendintas, atsivežė visą Aukso ordos iždą. Dar ir XIX a. istoriniuose šaltiniuose buvo rašoma apie 40-ia gurguolių atgabentą Tochtamyšo lobį, kurio jau keli šimtmečiai ieško vietos gyventojai. Jeigu jis būtų surastas šiandien, Baltarusija labai praturtėtų.

– Kokia kalba kalbėjo Lietuvos totoriai? Ar iš jūsų bendruomenės kas nors dar ją moka?

– Pirmieji totoriai, atėję į Lietuvą pačioje XIV a. pabaigoje kartu su chanu Tochtamyšu, buvo iš Didžiosios ordos, o XVI a. ir pirmąjį XVII a. dešimtmetį čia kėlėsi vien tik Krymo totoriai. Būtų labai įdomu paanalizuoti jų kalbinius santykius.

Mokslininkai teigia, kad tauta, praradusi gimtąją kalbą, pasmerkta išnykti. Mano protėviai kalbėjo senąja čegatajų kalba. Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos totoriai ją prarado prieš 400 metų, bet mes vis dar neišnykome. Galime tik spėlioti, ar esame šios teorijos išimtis, ar turime kažkokį papildomą apsauginį geną.

– Ar jūsų paties protėviai buvo vien tik totoriai? Su kokiais sunkumais bendruomenė susiduria šiais laikais siekdama išlaikyti tautos grynumą?

– Taip, mano giminaičiai – visi iki vieno totoriai.

Mišrios santuokos kaip fenomenas atsirado pokariu, kai buvo kuriami kolchozai, žmonės buvo priversti palikti kaimą, keltis į miestus. Iki tol mūsų bendruomenė buvo homogeniška, mišrių santuokų nepasitaikydavo. Tiesa, jau nuo XVI a. pradžios totorių didikai, nenorėdami išsiskirti iš luomo ar darydami karjerą, sudarydavo mišrias sąjungas. Bet paprasti žmonės stengėsi išlaikyti bendruomenės grynumą.

Prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Dabar totoriui tuoktis su kitos tautos atstovu yra visiškai normalu. Mus veikia tie patys procesai, kurie keičia ir visos Lietuvos situaciją: atviros sienos, migracija, skalsesnės duonos paieškos. Vis daugiau netradicinių santuokų – su airiais, britais, Afrikos tautų atstovais, o dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo vietos arealo gyventojai lietuviai, rusai, baltarusiai.

Ir XX a. pradžioje, ir dabar totorių buvo beveik tiek pat – apie 3500. Bet prieš šimtą metų buvome homogeniška kaimo bendruomenė, gyvenanti pagal savo papročius ir tradicijas. Dabar ji judri, besimaišanti su visu pasauliu.

Šiandien mišrių santuokų galbūt nėra labai daug, bet tendencija – grėsminga. Šeimose, kuriose vienas iš sutuoktinių yra kitos tautos atstovas, vaikai beveik visada krikštijami bažnyčioje ir auginami ne kaip totoriai, ypač jei kitatautis yra tėvas.  Pažįstu vos kelias šeimas, kuriose taip nėra. Taigi mišrioje šeimoje totoriška tapatybė prarandama labai greitai, toje pačioje kartoje. Tie žmonės paprastai išeina iš mūsų bendruomenės, prisideda prie kitos.

– Ar tai – grėsmė išlikimui? Ką galima padaryti, kad per šimtmečius išlikę Lietuvos totoriai neišnyktų iš mūsų žemėlapio?

– Rusijai okupavus Krymą, siekiame paskelbti Vilnių, kuriame gyvena istorinė Krymo totorių bendruomenė, vienu iš pasaulio totoristikos centrų. Prašome Vyriausybės, kad mums suteiktų patalpas, kur būtų puoselėjamas folkloras, amatai, būtų įkurtas kalbos rekonstravimo, istorijos studijų centras. Vilnius tam puikiai tinka geografiškai, visiems nesunku jį pa-siekti. Be to, 1397 m. Trakuose gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži-Girėjus, jo dinastija valdė Krymą iki pat 1783 m. Taigi Lietuva – Krymo totorių valdovų gimtinė.

– Ar kviečiatės savo tautiečių iš kitų šalių, kad žmonės galėtų užmegzti santykius, kurti šeimas?

– Anksčiau Lietuvos totoriai labai dažnai kurdavo šeimas su tautiečiais iš Baltarusijos. Dabar, kai mus nuo kaimyninės valstybės skiria siena, vizų režimas, daug dažnesnės santuokos su Lenkijoje gyvenančiais totoriais.

Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Atnaujinti bendruomenės genetinį fondą, atšviežinti kraują, kad ji būtų sveika, gyvybiškai svarbu. Todėl santykiai su kitais totoriais turėtų būti artimi, nesunkiai užmezgami. Mes netgi propaguojame totorišką vedybų portalą, kuriame visi suinteresuoti žmonės galėtų skelbti apie save, taip pat ir mūsų bendruomenė galėtų informuoti apie savo narius. Mums būtų labai sveika, jeigu būtų kuriami santykiai tarp žmonių, kurių nesieja jokia giminystė. Potencialas milžiniškai, vien Krymo totorių bendruomenės labai gausios, skirtingose šalyse siekia dešimtis, šimtus tūkstančių, o Turkijoje jų gyvena net penki milijonai.

Portalo projektas dar tik mano galvoje, bet netrukus jis bus įkurtas. Per jį žmonės galės bent jau susipažinti ir bendrauti, geriausiu atveju – kurti šeimas.

Adas Jakubauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

– Ar savo bendruomenės, priskiriamos prie Krymo totorių, santykius su kraujo broliais – Kazanės totoriais skatinsite taip pat?

– Be abejo, mūsų genetinės šaknys tos pačios, nors susiformavus atskiriems etnosams atsirado pasaulio suvokimo, kalbos skirtumų. Labai daug Kazanės totorių gyvena Rusijoje, vien tik Maskvoje – milijonas. Po rusų jie yra gausiausia tos šalies tauta.

Tatarstano istorija labai sunki ir pamokanti. Ši tauta carinėje Rusijos imperijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje tam tikra prasme buvo pasmerkta. Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Aš pozicionuoju Tatarstaną kaip okupuotą teritoriją, man skauda širdį, kad jo gyventojai neturi savo valstybės. Šiuo laiku jis išgyvena ekonominį pakilimą, kurį  užtikrina naudingosios iškasenos, ten sukoncentruota gamyba – sunkvežimių, lėktuvų, sraigtasparnių, chemijos pramonė. Iš viso to Tatarstanas gana gerai verčiasi, bet 70–80 proc. savo pajamų turi atiduoti Maskvai. Tai pusiau kolonijos statusas.

Nuo tada, kai Kazanės chanatas buvo užkariautas, vyko jos regresas, totoriai buvo intensyviai rusinami, nors būdami atsparūs nepasidavė.

Jelcino laikais jis buvo įgavęs tam tikrų valstybingumo požymių, su Rusija buvo susieta tik monetarinė, užsienio ir gynybos politika. Mačiau tų laikų, kai Tatarstanas buvo pasirašęs ypatingąją sutartį su Rusija, pasą – pirmajame jo puslapyje buvo įrašai totorių kalba. Atėjus į valdžią Putinui šis puslapis panaikintas, viskas liko tik rusiškai. Tatarstano prezidentas anksčiau buvo renkamas, dabar skiriamas Maskvos. Einama link to, kad visoms autonominėms respublikoms būtų atimtas šis ir suteiktas gubernijos statusas, paliekant labai nedaug įgaliojimų.

– Kokie jūsų santykiai su Krymo totoriais dabar, kai jų žemės okupuotos Rusijos? Ar įmanomas pagalbos teikimas?

– Su Krymu tradiciškai esame labai artimi. 1989 m. gegužės 19 d., minint 45-ąsias totorių deportacijos iš Krymo metines, Kalnų parke surengiau didelį mitingą. Jis sulaukė didelio atgarsio pasaulyje. Kai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Maskva paskelbė ekonominę blokadą, Krymo totoriai, patys vos prieš metus sugrįžę į savo gimtinę, atsiuntė į Vilnių paramą. Prisimenu tą jaudinantį momentą,kai iš sunkvežimio buvo kraunami moterų rankomis siūti dailūs medžiaginiai maišeliai su kruopomis, ryžiais, pupelėmis. Viskas gražiai, su meile sudėliota. Tos gėrybės iškeliavo į vaikų, senelių namus. O Seimui totoriai paliko 500 litrų benzino, blokados metu tai buvo didelė parama.

Bendravimas su Krymo totoriais niekada nebuvo nutrūkęs. Spausdinome jiems laikraščius, žurnalus, net kai kuriuos vadovėlius.

Susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

Man teko didelė garbė – pernai buvau išrinktas Pasaulio Krymo totorių kongreso generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Prieš mėnesį Vilniuje, Seimo rūmuose, vykstant kongreso komiteto posėdžiui, priešiškai nusiteikusios jėgos bandė blokuoti konferencijos transliaciją į užsienį, buvo  surengta kibernetinė ataka. Bet šis išpuolis atkreipė dar didesnį dėmesį į totorių problemas okupuotame Kryme.

Beje, konferencijos metu lankėmės Trakų rajono savivaldybėje, susitarėme dėl paminklo Salos pilyje gimusiam Krymo chanato įkūrėjui Chadži-Girėjui. Trakuose norėtume atidaryti ir Krymo totorių kultūros namus su tradicine virtuve, amatais, mokomaisiais seminarais ir pan.

– Gal tada jus nustos painioti su karaimais, jau turinčiais Trakuose savo muziejų? Ar apskritai tarp Lietuvos totorių ir karaimų yra kokių nors sąlyčio taškų, išskyrus su Vytautu Didžiuoju siejamą istorinę atmintį?

– Man labai keista, kad mus plaka į vieną katilą. Tai dvi skirtingos tautos – su sava istorija, religija, skirtingu pasaulio suvokimu. Totoriai yra musulmonai sunitai, karaimai išpažįsta Senąjį Testamentą. Karaimai jau Aukso ordoje buvo tautinė mažuma, mes į Lietuvą atėjome iš savo valstybės, tik čia tapome tautine mažuma.

1319–1320 m. totoriai sudarė sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu kovoje prieš kryžiuočius. 2019-uosius, minint 700-ąsias metines, ketiname paskelbti totorių sąjungos su Gediminu metais. Gal tuomet pagaliau pavyks suteikti aiškumo tiems, kurie vis dar painioja totorius su karaimais.

– Ruošiantis Lietuvoje sutikti pabėgėlius, kurių dalis išpažįsta islamą, pasigirdo nuomonių apie būtinybę Vilniuje statyti mečetę. Ar ji būtų reikalinga ir totorių, dabar turinčių veikiančias mečetes Kaune, Nemėžio ir Keturiasdešimties Totorių kaimuose Vilniaus rajone bei Raižiuose Alytaus rajone, dvasiniams poreikiams?

– Dabartiniai įvykiai pasaulyje neturi absoliučiai jokios sąsajos su Lietuvos totoriais, kurie savo mečetę Vilniuje turėjo jau XV a. pradžioje. Ji sunaikinta sovietinių okupantų 1968 m., toje vietoje pastatyti LTSR mokslų akademijos institutai.

Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai.

Islamo tradicija Lietuvoje labai sena. Žemaičiai dar nebuvo iki galo pakrikštyti, o jis jau buvo. Todėl norėtume, kad būtų atkurtas istorinis teisingumas – kad Lietuvos Respublika, kurios patriotai esame, atstatytų tai, ką sunaikino sovietai. Tada kuo plačiau pasaulyje paskleistum savo pagiriamąjį žodį jai. Supratimas jau yra, ir aš labai viliuosi, kad Vilniuje turėsime vietą melstis. Galbūt tai bus atskira maldos salė mūsų kultūros centre, kuriame tilps ir klasės vaikams, būrelių patalpos, kavinė su tautiniais patiekalais, nedidelis viešbutis ir pan.

Išsaugoti istorinę bendruomenę, kuri gausiai palaistė Lietuvą savo krauju, yra būtina. Valdžios žmonėms sakiau: jeigu tai nebus padaryta dabar, dar po 50 metų paskutiniam totoriui teks mokėti atlyginimą už tai, kad jis yra totorius.

– Kuo musulmonai totoriai skiriasi nuo, tarkim, musulmonų sirų?

– O kuo filipiniečiai krikščionys skiriasi nuo lietuvių ar lenkų krikščionių? Ar juodaodis musulmonas – nuo Lietuvos totoriaus? Tai kiekvienam akivaizdu. Taip ir mes nuo sirų skiriamės pirmiausia religine tradicija. Taip, mūsų religija ta pati, bet mentalitetai skirtingi.

Per 1100 metų, nuo tada, kai totoriai priėmė islamą, totorės moterys niekada neslėpė savo veido. Korane tokios nuostatos nėra. Ten rašoma, kad moterys turi užsidengti plaukus ir nešioti padorius drabužius. O visa kita, ką mes dabar stebime kitų musulmoniškų tautų aprangoje, tėra gentinės tradicijos.

Totoriai 400 metų gyveno izoliuoti nuo likusio islamiškojo pasaulio. Nemokėdami liturginės arabų kalbos, neturėdami kontaktų su išore jie virė savose sultyse. Nepaisant to, sugebėjome išlikti musulmonais. Visi tiurkai pasaulyje yra hanafi mokyklos, pačios nuosaikiausios krypties, atstovai. Lietuvos totoriai taip pat jai priklauso.

– Ar jūsų bendruomenės nariai galėtų palengvinti Lietuvai to paties tikėjimo pabėgėlių integraciją? Galbūt totoriai galėtų prisiimti panašų vaidmenį kaip Latvijos sentikiai, iš kurių tikimasi pagalbos suartinant latvius ir tuos rusus, kurie Latvijoje atsidūrė sovietinės okupacijos metais?

– Karo pabėgėlių, kurių tikimės Lietuvoje, mes taip gerai nepažįstame. Jų kita kultūra, kitoks pasaulio suvokimas, nors kanonai, išpažįstama religija yra ta pati.

Bet mes, be abejo, esame pasiruošę ištiesti ranką pabėgėliams – būti jungiamąja grandimi tarp jų ir mūsų šalies visuomenės, čia susiklosčiusių tradicijų, papasakoti apie savo teigiamą patirtį, kurią sukaupėme Lietuvoje per šimtmečius.

Mūsų dvasininkai galėtų padėti atlikti religinius patarnavimus, juk žmonės ir gimsta, ir miršta. Patys siūlytis negalime, bet jeigu valstybės institucijos kreiptųsi, mes padėtume.

Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas.

Galėtume pasitarnauti ir mūsų valdininkams, padėti jiems pažinti tuos žmones, kurie atvyksta. Jau skaičiau paskaitas policijos pareigūnams ir tyrėjams, sulaukiau įdomių klausimų, į kuriuos jiems buvo labai svarbu gauti atsakymus. Esame pasiruošę tęsti bendradarbiavimą – ne tik aš, bet ir mūsų dvasinis lyderis muftijus Romas Jakubauskas. Tai būtų savotiškas mūsų bendruomenės indėlis, tam tikras tiltas tarp žmonių, turinčių skirtingos patirties.

– Galbūt šakniniai musulmonai galėtų būti ideologinė atsvara musulmonų bendruomenėms, kurios kelia grėsmę visam vakarietiškam pasauliui?

– Įvertinus mūsų tradiciją, per 600 metų, kai gyvename čia, konfliktų, galima sakyti, nebuvo. Vienintelis buvo kilęs XVII a. pradžioje, bet ir jį įžiebė ne musulmonai. Tada Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina, pasisakęs už krikščionybės grynumą, kariavo su protestantais ir iš didelio uolumo užsimojo ir prieš žydus, karaizmo išpažinėjus, musulmonus. Po to, kai 1609 m. liepos 10 d. fanatikų minia sugriovė Trakų mečetę, keliolika tūkstančių totorių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasitraukė į osmanų valdomą Dobrudžą, žemes, kurios dabar padalytos tarp Rumunijos ir Bulgarijos. Totoriai, LDK išeiviai, gyvena ten iki šių dienų. Neseniai lankydamasis Rumunijos Kons­tancoje nustebau, kad jie turi visiškai tokių pat patiekalų kaip totoriai čia, Lietuvoje.

Jei kalbame apie ideologinę atsvarą, norėčiau prisiminti Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo iškilmes Raižiuose 2010-aisiais. Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi. Tai gražus tolerancijos pavyzdys. Jį verta transliuoti šiuolaikinei Europai.

Yra nuotraukų, kuriose dviejų Bažnyčių hierarchai – musulmonų muftijus ir katalikų vyskupas – eina apsikabinę ir broliškai šnekučiuodamiesi.

Stebėjau įvykius Prancūzijoje prieš 5–8 metus. Prancūzijos vyriausybė priėmė ydingą sprendimą apgyvendinti žmones getuose, palikti juos pačius sau, be valstybės globos. Jie ten vegetavo porą dešimtmečių – neišmoko prancūzų kalbos, negalėjo gauti darbo, tapdami išlaikytiniais. Tai kelias į kriminalizaciją. Prancūzai suvokė padarę klaidą, dabar atvykstančiuosius jie išsklaido po visą šalies teritoriją. Tą patį yra numačiusi ir Lietuva. Mano galva, labai teisinga, kad pabėgėliai bus išskirstomi po visas šalies savivaldybes.

– Kiek esant dabartinei įtampai galėtų būti svarbios euroislamo idėjos? Ar reformuotas islamas galėtų būti tas kelias, kuris sujungtų du nesusikalbančius pasaulius?

– Aš nesu teologas, todėl negaliu apie tai kalbėti, bet norėčiau, kad islamas sugrįžtų prie savo ištakų. Pirmasis apie euroislamą prabilo totorių mąstytojas Mardžani dar XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje. Paskui jį pasigriebė lenkų profesorius Selimas Chazbijewiczius. Vienas iš mūsų lyderių doc. Romualdas Makaveckas taip pat kalbėjo apie tai, kad islamas turėtų būti išgrynintas, pritaikytas XXI amžiui.

Dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Kiek tai gali duoti praktinės naudos, aš nežinau. Bet akivaizdu, kad religija turi žengti koja kojon su visuomene. Beje, islamas niekada nebuvo priešiškas mokslui. Jo aukso amžius buvo nuo islamo atsiradimo praėjus keliems šimtmečiams, kai į arabų kalbą buvo išversti visi senovės graikų rankraščiai, suklestėjo matematika, astronomija, medicina. Vienas iš Pranašo chadisų sako: jeigu tu kažkurią dieną negavai naujų žinių, vadinasi, ji prabėgo tuščiai. Pagal kitą chadisą: jeigu turi galimybę šviestis, bet neturi galimybės melstis, švieskis, nes Dievui bus labiau priimtina, jei būsi išsilavinęs, apsišvietęs žmogus. Šie akcentai sudėti pačioje mūsų religijos doktrinoje.

Dabar islamas pozicionuojamas kažkaip keistai, nors iš tiesų tai labai lanksti, tolerantiška religija. Tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose prisidengiant tikėjimu, yra jo sumenkinimas. Nedenkite savo juodų darbų religija – tai dar vienas Pranašo chadisas. Bet dabar pasaulyje vyksta būtent tai – kariaujant prisidengiama religija. Būtina griežtai atskirti, kas yra religija ir ką žmonės daro menkindami islamą, prisidengdami juo pačiu.

Džihado, suvokiamo kaip karinė agresija, prasmė labai suvulgarinta. Islame pirmiausia kalbama apie dvasinį džihadą – savo sielos apvalymą, nuodėmių atsisakymą, kovą su savo ydomis. Karinis džihadas minimas tik kelioliktoje vietoje, imtis ginklo leistina tik tuomet, kai užpuolama tavo tauta, valstybė. Dabar viskas išverčiama siekiant religija pridengti niekdarių veiksmus. Tokių tendencijų neturėtų būti.

Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas.

Kai kalbama apie euroislamą, labai svarbi būtų nuostata, apie kurią dažnai galvoju, – tai sąžiningumas. Islamas neleidžia apgaudinėti, meluoti. Tai vienas šios religijos pagrindų. Aš asmeniškai stengiuosi laikytis principo, kuris išsakytas dar viename Pranašo chadise: atsiskaityk su darbininku iki to laiko, kol ant jo kaktos neišdžiūvo prakaitas. Tai labai aukštos prabos moralinės vertybės, norėčiau, kad jos atgimtų ir įsiviešpatautų.

Euroislamo įtvirtinimo kryptimi sąmoningai nėra dirbama, bet pažįstu žmonių, siekiančių įtvirtinti musulmono, kaip išsilavinusio, toleruojančio kitų kultūrų vertybes žmogaus, įvaizdį. Man didžiausia šventė yra skirtingoms kultūroms atstovaujančių  išsilavinusių žmonių dialogas, religijų bendravimas. Tokį islamą, kai gyvenant kitoje šalyje yra gerbiamos jos vertybės, bet puoselėjamos ir savosios, norėčiau matyti ir Lietuvoje, ir visoje Europoje.

Olgos Posaškovos nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Užsikabinti ant savo biuro durų pavadinimą „Pergalės kodas“ daugeliu atvejų būtų pernelyg įžūlu. Bet ne konsultavimo įmonės direktorei, neurolingvistinio programavimo licencijuotai trenerei Viktorijai Česonytei. Jos asmeninė istorija liudija, kad pergalė nėra privilegija, – į sėkmę turi teisę kiekvienas, kas negaili pastangų jai siekti.

– Ar įmanoma įsikalbėti laimę, sėkmę, užsikoduoti pergalę, kaip skelbia žodžių junginys „pergalės kodas“?

– Mano įmonės pavadinimas, be abejo, prasminis. Pirmiausia tai sąsaja su vardu – mano pačios ir mano senelio, kuris buvo Viktoras. Kiek save atsimenu, vardo prasmė man visada buvo svarbi. Taip pat ir mano aplinkai. Daug metų profesionaliai užsiėmiau plaukimu, tada vis buvo kartojama, kad negaliu pralaimėti, nes esu Viktorija. Taigi su tam tikrais kodavimo dalykais susidūriau labai anksti. Ir patyriau, kad tai veikia.

„Pergalės kodas“ tiksliai nusako ir mano veiklos kryptį – esu neurolingvistinio programavimo trenerė. Gilinuosi į psicholingvistiką, mokslą, atsakantį į klausimus, kaip kalba mus veikia, kokį kodą siunčiame kalbėdami su savimi pačiais ir su esančiais šalia mūsų.

– Siekti savo karjeros tikslų moteriai vis dar sunkiau negu vyrui? Ar tai jau tampa stereotipu, neatitinkančiu tikrosios situacijos?

– Ko gero, tai pirmasis barjeras, kurį reikia perlipti moteriai, pasiryžusiai imtis verslo ar iškopusiai į aukštesnes pareigas. Mūsų visuomenėje, vis dar patriarchalinėje, labai daug lemia pirmas įspūdis. Daugybėje derybų, ku­riose esu dalyvavusi, manipuliavau tuo, kad esu moteris. Nepaisant to, kad esu profesionalė, puikiai išmanau derybų objektą, būtent moteriški dalykai dažnai nusveria jas į vieną arba į kitą pusę.

Mūsų visuomenėje pozicijos vyrams dar labai dažnai suteikiamos vien todėl, kad jie yra vyrai.

Beveik visada susiduriama su stereotipiniu pasipriešinimu moteriai, vertinama, kad jos intelektiniai, operatyvumo gebėjimai yra kitokie. Reikia būti pasiruošusiai ne tik jį nulaužti, o ir savo žiniomis, gebėjimais sutvirtinti tą kitai pusei netikėtą įspūdį. Jei tai pavyksta, nuo šito sosto jau niekas nebegali nuversti. Nes kai moterys savo žiniomis, patirtimi, juodu darbu pasiekia tam tikrą lygmenį, jos iš tiesų tai padaro savo jėgomis.

Mūsų visuomenėje pozicijos vyrams dar labai dažnai suteikiamos vien todėl, kad jie yra vyrai. Tiesiog atrodo, kad viena ar kita pozicija labiau tinka vyrui, ir todėl yra jam suteikiama, ypač korporatyviosios karjeros kultūroje.

Tuo tarpu jei moteris sukuria įmonę ir jai vadovauja, pripažįstama, kad ji ten atsidūrė ne šiaip sau, kad pasiekė tai atsidavimu ir įsipareigojimu darbui.

– Toliau nuo madingų Užupio vietų įsikūręs jūsų biuras nelabai panašus į tą erdvę, kurioje strateguojami didžiosios sėkmės planai. Bohemiška aplinka nuteikia tiesiog jaukiam pokalbiui. Kas yra jūsų klientai, kaip su jais bendraujate?

– Kiekvieną akimirką veikiame vieni kitus, net vien būdami šalia ar tuo, kad mūsų šalia nėra. Mano konsultacijos orientuotos į tai, kaip pa­veikti žmogų siekti teigiamų rezultatų. Ir tikrai nėra taip, kad parodyčiau tiesų kelią į pergalę.

Mano konsultacijos orientuotos į tai, kaip pa­veikti žmogų siekti teigiamų rezultatų.

Tarp mano klientų daugiausia vidutinio ir stambaus verslo atstovų. Pastaruoju metu  sulaukiu vis daugiau sportininkų, randu su jais labai aiškią kalbą. Pati buvau sportininkė, profesionaliai užsiėmiau plaukimu. Man labai lengva įsijausti į sportininkų kailį ir atitinkamai sudėlioti tuos kalbinius kodus, psichologinę jauseną, mąstymo strategiją, kuri padeda siekti pergalės tik iš savo paties resursų.

– Argi to reikia, juk sporto aukštumų siekiama liejant prakaitą sporto salėje, stiprinant fizinę būklę, grūdinant ištvermę?

– Ištvermė – tai pirmiausia psichiniai procesai. Kūnas visagalis, tik mes to nepripažįstame, nes tai įpareigoja. Daug ko patys sau neleidžiame, saugome save, bijome, prisikuriame daugybę barjerų. O visas kūno valdymas priklauso nuo mūsų psichinių procesų – kaip mes susitvarkome su savo psichika, tokias komandas ir kodus nusiunčiame savo raumenynui. Be abejo, sportininkai nesitreniruodami, nepasiekę tam tikro fizinio lygio, rezultatų negali tikėtis. Bet kad jį pasiektų, pirmiausia turi save paveikti psichiškai, ir tai vyksta per savęs programavimą.

Dešimt metų buvau plaukikė, turiu Lietuvos jaunių čempionės titulą. Atsimenu nepriklausomybės pradžią, sovietinės ekonominės blokados metus. Treniravomės Lazdynų baseine, nebuvo šildomas nei pastatas, nei juo labiau vanduo. Išlipi iš šalto baseino, nusiprausi po lediniu dušo vandeniu ir išeini į žiemą, į nešildomus namus. Tai buvo savęs grūdinimas. Ir aš nekalbu apie atsparumo šalčiui stiprinimą. Tai labiau savo reakcijų į aplinkybes ir į sunkumus revizija, kuri iki šiol leidžia man pastebėti giliai paslėptas galimybes.

Treniruotė trunka dvi valandas, nuplauki dešimt kilometrų ir bendrauji tik pats su savimi.

Ir pats plaukimas – unikali sporto šaka. Jis išmoko dirbti su savimi. Net, tarkim, bėgdamas kažką matai – trenerį, palaikančią komandą. O plaukiant tau prieš akis vien tik baseino plytelės. 50 metrų į vieną pusę, tiek pat – į kitą, ir taip be sustojimo, vien tik skaičiuojant plyteles. Treniruotė trunka dvi valandas, nuplauki dešimt kilometrų ir bendrauji tik pats su savimi. Monotoniškas darbas yra vienas sudėtingesnių, bet jis labai daug išmoko, ypač kai juo sieki rezultato. Kaip susikurti kodą, kad pro tą pačią plytelę praplauktum šiek tiek greičiau nei praėjusį kartą? Tai labai sunkus uždavinys. Plaukikų pranašumas prieš kitus sportininkus yra tas, kad jie kaip niekas kitas moka susitarti su savimi. Tai didelė vertybė. Ne­nuostabu, kad ir baigę aktyvią karjerą jie eina į priekį, pažįstu nemažai versle sėkmės lydimų plaukikų.

Esminio skirtumo tarp konsultacijų, kurias teikiu, tarkim, verslininkams ar sportininkams, nėra. Strategijas lemia prigimtis. Siekdami tikslo labai dažnai pasiduodame jau finišo tiesiojoje. Arba pačioje pradžioje, paklusdami kitų įtakai. Ne vienas daug savo srityje, kuri tradiciškai laikoma nepelninga, pasiekęs žmogus, tarkim, menininkas, papasakos, jog kelio pradžioje visų buvo atkalbinėjamas, bauginamas, kad juo pasukus bus sunku pragyventi ir panašiai. Dažniausiai taip elgiasi tėvai. Jie siun­čia vaikus į buhalterinius kursus ir mano taip užtikrinantys jiems bent jau minimalų, bet stabilų pragyvenimo šaltinį.

O atsidūrus finišo tiesiojoje išsigąstama atsakomybės, ima kankinti abejonės, kam viso to reikėjo. Konsultuodama verslininkus dažnai girdžiu, kad tiek dirbta ir pasiekta, bet artėjant prie pabaigos svyra rankos ir nebėra jėgų visko pabaigti. Mano uždavinys yra juos išjudinti, rasti dar nepanaudotų resursų.

– Dėl ko labiausiai šiandien nerimauja aukštas pareigas užimantys žmonės? Kokių savybių jie siekia įgyti?

– Šiais laikais vertingiausia valiuta yra įtaka. Kai pirmą kartą pasakiau tai viešumoje, sulaukiau kritikos lavinos. Ir tai buvo dar prieš skandalus, susijusius su prekyba poveikiu (juokiasi).

Įtaką mes darome kasdien, bet retas žino, ką daryti su gautu rezultatu.

Pirmas mano žingsnis pradėjus darbą su organizacija būna mokymai vidutinio lygmens vadovams. Po mėnesio kito paprastai sulaukiu aukščiausio vadovo. „Viskas puiku – mūsų rezultatai labai pagerėjo, bet aš jaučiu, kad pavaldiniai suka mane aplink pirštą. Dabar išmokyk mane to paties ir dar daugiau“, – reikalauja.

Įtaką mes darome kasdien, bet retas žino, ką daryti su gautu rezultatu. Būtinai keliu klau­simą, ar siekiantis daryti įtaką žmogus ne­siruošia kitam pakenkti. Jei ne, labai prašom, ateikite, ir aš jus išmokysiu daryti įtaką, taikant tam tikrus psichologinio poveikio praktinius įrankius.

– Prisistatote ir kaip melo ekspertė, mokote jį atpažinti. Bendraudama su žmogumi iškart matote, kada jis sako netiesą?

– Esu atsargi šiuo klausimu, nes melas yra labai kompleksinis ir individualus, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Dažnai tenka nuvilti tuos, kurie prašo atskleisti tris melo atpažinimo įrankius. Žmonės nori eiti paprastuoju keliu, ir tai suprantama, jie taupo savo energiją.

Pavyzdžiui, dabar labai populiariose knygose apie kūno kalbą rašoma, kad jei žmogus laiko sunėręs rankas ant krūtinės, vadinasi, jis uždaras, kažką slepia. Bet pastebėjau, kad mano mokymuose žmonės labai dažnai rankas laiko būtent taip. Ir tai man buvo pirmas rodiklis, kad kūno kalba yra daug sudėtingesnė, nei manome. Sunertos ant krūtinės rankos gali reikšti ir susidomėjimą, įsigilinimą, ir tiesiog tai, kad žmogui šalta ar jam taip patogu.

Įgudę melagiai gerai supranta akių kontakto galią. Jie žino, kad siekiant įtakos žvilgsnis yra pagrindinis įrankis.

Pastaruoju metu paskelbti tyrimai patvirtino teoriją, kad melą lydi daug stereotipinių įsivaizdavimų. Meluojantis žmogus žiūri į akis ar ne? Dažnas atsakys, kad jis kreipia akis į šalį. Doroje šeimoje pagal aiškią vertybinę sistemą auklėjami vaikai išmoksta nukreipti žvilgsnį į šalį, nes kai bando kažką slėpti, jiems sakoma, kad jų akyse velniukai šokinėja ir panašiai. Suaugę jie elgiasi taip pat, nes jų vertybinė sistema nepakinta. Jie neturi intencijos meluoti, nes yra garbingi. Bet tokio tipo žmonių yra labai nedaug, tad ir stereotipas, kad meluojant žvilgsnis nu­kreipiamas į šalį, būdingas nedaugeliui.

Įgudę melagiai gerai supranta akių kontakto galią. Jie žino, kad siekiant įtakos žvilgsnis yra pagrindinis įrankis. Iš čia visos flirto mokyklos, vadovai mokomi žiūrėti tiesiai į akis ir taip toliau. Akių kontakto galia dabartinėje visuomenėje ypač aktualizuojama, tad tas, kuris tai supranta, meluodamas būtinai žiūrės tiesiai į akis. Nes jam svarbu ne tik daryti poveikį, bet dar ir stebėti, tiki juo ar ne, gal reikia istoriją dar pagražinti, o gal pakreipti į kitą pusę…

Tokių niekuo nepagrįstų stereotipų apie kūno kalbą yra galybė. Naujausi tyrimai kur kas daugiau jų sulaužė, nei patvirtino.

– Ar įmanoma perprasti žmogų iš pirmo žvilgsnio, jeigu neturi prigimtinių gebėjimų? Kaip jūs pati to mokėtės?

– Ne tik man – daugumai mūsų pirmąsias ben­dravimo akimirkas žmogus būna kaip ant delno. Tik susitikę vadovaujamės impulsyviu įspūdžiu, diktuojamu mums aktualiais vertybiniais kriterijais. Paskui pradedame analizuoti, derinti tą žmogų prie visuomenės normų, socialinių įtakų, dėlioti už ir prieš – ir dažniausiai nudegame. Tai labai dažna taisyklė.

Tam, kad žmones perprasčiau sąmoningai, galėčiau susidaryti analitinį jų paveikslą, reikėjo ilgų ir sunkių treniruočių. Ne kartą buvau savimi nusivylusi.

Pirmasis mano išsilavinimas yra inžinerijos magistro. Draugavau su kompiuteriais, o žmonių man galėjo ir nebūti. Gal taip būtų ir likę, bet vieną dieną važiuodama motociklu patyriau sunkią avariją.

Ilgą laiką gulėjau visiškai sukaustyta, galėjau tik mirksėti akimis. Neliko nieko kito, tik stebėti žmones ir tai, kas su jais vyksta. Li­goninė tapo mano stebėjimų mokykla. Nu­ste­bau, kaip tai įdomu, nes kai atidžiai stebi aplinką, atsiveria labai daug netikėtų dalykų. Toje didesnės įtampos zonoje, kai žmonės išgyvena sunkiai pakeliamą stresą, jų elgesys tikrai būna nekasdieniškas. Ten kalbama nutylėjimais, vieni dalykai pasakomi, kiti nuslepiami, net ir gydytojai neatskleidžia tikrosios padėties, manydami, kad taip apsaugos savo pacientus nuo pablogėjimo.

Ilgą laiką gulėjau visiškai sukaustyta, galėjau tik mirksėti akimis. Neliko nieko kito, tik stebėti žmones ir tai, kas su jais vyksta.

Susikoncentravimas į palatoje tarp ligonių ir jų artimųjų, gydytojų vykusį bendravimą man padėjo ir atsitraukti nuo savęs, negalvoti, kad esu visiškai neįgali ir galbūt visam gyvenimui tokia liksiu. Man tai buvo labai naudinga. Pradėjau gilintis į psichologiją, neuroanatomiją, psichofiziologiją, atradau neišsemiamus klodus.

– O tada palikote komforto zoną – atsisakėte stabilaus darbo, aukštų pareigų, sėkmingos karjeros. Kas stūmė pradėti viską iš naujo?

– Tuo metu vadovavau daugiau nei šešių dešimčių darbuotojų techninei tarnybai „Litexpo“ parodų centre. Ten prabėgo 17 ma­no darbo metų. Sekėsi labai gerai, viskas buvo aišku, pamatuojama, išskyrus viena – žmones. Bet tai tapo intencija domėtis, kaip tarpusavio santykiai veikia darbo rezultatus.

Motociklo avarija, po kurios su daugybe lūžių ir traumų buvau ištikta komos, tikrąja to žodžio prasme man parodė kitą gyvenimo pusę. Džiaugiesi darbu, susitvarkai mokslus, augini vaiką – viskas rieda labai aiškiomis vėžėmis. Taip atrodė mano gyvenimas iki avarijos. Bet, matyt, ir ant motociklo sėdau todėl, kad nebuvau patenkinta tuo savo saugiu ir nuspėjamu gyvenimu.

Lyderiai yra labai vieniši žmonės, jie nuolat yra kitų žmonių rūpesčiuose, nes privalo būti autoritetu.

Jis turėjo išsklaidyti ir darbe patiriamą įtampą. Mitas, kad būdamas vadovu, o ne pavaldiniu, jos išvengi. Iš lyderių tikimasi, kad jie bus pačių suformuotos komandos dvasia. Jie turi perprasti kiekvieną komandos narį, prisiderinti ir sugebėti visus juos suvienyti, dažnai pa­miršdami pačius save. Lyderiai yra labai vieniši žmonės, jie nuolat yra kitų žmonių rūpesčiuose, nes privalo būti autoritetu.

Motociklas man padėjo atsipalaiduoti, surikiuoti mintis. Per sezoną nuvažiuodavau po 20 tūkst. kilometrų, išmaišiau visą Europą. Man labai patiko tolimos kelionės. Jau buvau pribrendusi dalyvauti varžybose, treniravausi, bet avarija visa tai nubraukė.

Tai, kas su manimi įvyko, ligoninėje išgyventa patirtis, žmonių tarpusavio santykiai, iki tol man visiškai neįdomūs, nepažįstami, mane labai stipriai nustebino. Labai aiškiai suvokiau, kad nei atskiri individai, nei visuomenė nėra pasirengę akistatai su sunkiu ligoniu.

Po ilgų mėnesių, praleistų ligoninėje, vėliau – invalido vežimėlyje, grįžau į darbą.

Medikus, kurie manimi rūpinosi, keliu ant pjedestalo – jie puikiai moka sutvarkyti kūną kaip mechanizmą. O ką daryti su psichine ligonio būsena, nežino niekas. Pažįstu ne vieną žmo­­­gų, patyrusį daug mažesnę traumą nei ma­no ir tebesėdintį vežimėlyje. Jie neturi jėgų pa­kilti, nes aplinka jų nepalaiko, niekas nepasa­ko, kad dirbdami jie gali atsistoti ant kojų.  Juk artimie­siems lakstyti aplinkui su arbatos puodeliu yra lengviau, negu skatinti dirbti. To­dėl itin svarbu artimųjų ir gydytojų bei kitos ap­linkos bendras kompleksinis ir vieningas požiūris į ligonį. Aš buvau ne išimtis, man irgi buvo nuolaidžiaujama ir šokinėjama aplink arba net atvirkščiai – atkalbinėjma stengtis vėl atsistoti ant kojų. To­dėl dirbau pati su savimi. Mo­kiau­si, kaip nukritus stotis ir eiti pirmyn. Ir man pavyko.

Po ilgų mėnesių, praleistų ligoninėje, vėliau – invalido vežimėlyje, grįžau į darbą „Litexpo“ parodų centre, bet vis labiau traukė psichologija. Rūpėjo išsiaiškinti, kodėl po sunkių traumų vieniems pavyksta pakilti, kitiems ne, ir kaip pa­­daryti, kad pavyktų.

– Neurolingvistinis programavimas padėjo tai suprasti?

– Mano inžinerinei galvai jis iškėlė kur kas dau­giau klausimų, nei pateikė atsakymų. Po neurolingvistinio programavimo studijų Jung­ti­nėse Valstijose įstojau mokytis psichologijos Vil­niaus universitete, čia gaunu atsakymus.

Visada galvoju kelis žingsnius į priekį, tad būnu pasiruošusi tiems dalykams, kurie vyksta dabar.

Tada atėjo laikas imtis naujos veiklos. Bai­mės nebuvo, jaučiausi tvirtai. Gal todėl, kad ir anks­tesniame darbe save vertinau gerai ir bu­vau vertinama. Tai buvo rimtas paskatinimas nau­jiems dalykams.

Buvau nusiteikusi sunkumams. Žinojau, kad pradedant verslą visada būna sunkių eta­pų, neišvengiamai teks tai išgyventi. Man padėjo strateginis mąstymas – visada galvoju kelis žingsnius į priekį, tad būnu pasiruošusi tiems dalykams, kurie vyksta dabar.

Atsimenu, kai dalyvaudavau plaukimo varžybose ir kažkas sakydavo, kad man laimėti pasisekė, labai pykdavau. Galvodavau, kaipgi čia pasisekė, jei ariu dieną naktį. Sėkmę aš užsidirbu! Net norint atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu reikia didelių pastangų, nes į tą laiką ir vietą pretenduoja dešimtys. Tik jei į tą situaciją atsinešu visą savo pasirengimą ir gebėjimą ją išnaudoti, galiu tapti ta, kuriai pasisekė.

– Motociklo tarp jūsų pomėgių turbūt nebeliko?

– Čia tai niekas nepasikeitė. Pakilusi iš vežimėlio pirma išmokau vaikščioti, paskui – ir vėl va­žinėti motociklu. Ar nebuvo baisu? Aš ap­skri­tai netikiu, kad kas nors nepažįsta baimės. Ji visada yra, tik klausimas, ką mes su ja darome: ar drebėdami sėdime kambaryje, ar priimame siunčiamus saugiklius ir jų padedami išvengiame blogiausių pasekmių. Baimės, kaip rizikos vertinimo, paskirtis yra įspėti apie barjerus, kliūtis, pavojų. Ir ne tik sėdant ant motociklo, bet ir versle. Versle yra labai daug nuopuolių ir pakilimų. Turi būti pakankamai stiprus ir su­prasti, kad po kiekvieno kritimo turėsi pakilti, nusipurtyti dulkes ir eiti toliau.

Jei kažkas nepavyksta ir susimauname, svarbiausia yra stoti su tuo akistaton ir susitvarkyti.

Jeigu po savo skausmingos patirties motociklą būčiau tiesiog numetusi, tai būtų reiškę paprasčiausią pasidavimą. Bet kadangi esu užsiprogramavusi pergalei, turėjau sugalvoti, ką turiu padaryti, kad vėl su juo draugaučiau. Pri­ėmiau visas savo klaidas, jas išanalizavau,  kitaip. Jei kažkas nepavyksta ir susimauname, svarbiausia yra stoti su tuo akistaton ir susitvarkyti. Būtent tai ir yra tos mažos pergalės, vedančios į dideles pergales.

Viktorija Česonytė

Gimė: 1977 m. balandžio 20 d.

Išsilavinimas: statybos inžinerijos magistras Vilniaus Gedimino technikos universitete; neurolingvistinio programavimo licencija; psichologijos studijos Vilniaus universitete.

Karjera: 17 metų dirbo „Litexpo“ parodų centro techninio padalinio

vadove; 2015 m. įsteigė UAB „Pergalės kodas“.

Scanpix nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Ginčas dėl kanapių tikriausiai egzistuos tol, kol pasaulyje žaliuos bent viena kanapė. Nepaisant to, marihuanos gerbėjai Lietuvoje užsimojo pagausinti savo būrį, tikėdamiesi prasklaidyti virš jos tvyrantį siaubo debesį. O ateityje, kas žino, galbūt ir legalizuoti.

Balandžio 20-oji nuo 1970-ųjų laikoma ne­­o­ficialia marihuanos švente (iš čia ir 420 skaičiaus, reiškiančio marihuanos rūkymą, simbolika), per kurią jos gerbėjai susirenka pasidalyti aktualijomis, susijusiomis su „žolės“ legalizavimu. Šįmet jie išėjo į gatves ir Lie­tuvoje – apie pusę tūkstančio entuziastų švęs­­ti susibūrė Seimo pašonėje. Į renginį taikiu etnografiniu pavadinimu – Kanapių kultūros die­na – bendraminčius sukvietę kanapių gerbėjai pirmiausia kreipėsi su prašymu nepešti suktinukių, nors visame pasaulyje 420 dieną vadinamoji žolė rūkoma itin gausiai.

Plačiajai visuomenei šis augalas kelia baimę ir pyktį.

Lietuvos įstatymai draudžia vartoti ir auginti marihuaną. Plačiajai visuomenei šis augalas kelia baimę ir pyktį. Tad nieko nuostabaus, kad susibūrimui Vilniaus savivaldybės išduotą leidimą bandė užginčyti prokurorai, motyvuodami viešojo intereso gynimu, o vis dėlto įvykusios šventės rengėjai dėkojo už drąsą nepabūgusiems į ją ateiti. Tarsi tai būtų ne miesto valdžios sankcionuotas mitingas, o kokiame nors Minske surengtas opozicijos sambūris.

Broliai Mantas ir Andrius Ramonai, iš Ma­žeikių kilę mitingo iniciatoriai, išsikėlė tikslą paskatinti viešą diskusiją apie kanapės augalą, išsklaidyti jį gaubiančius prietarus ir baimes. A.Ra­monas teigė, kad renginio data derinta ir prie balandžio 19–21 d. vykusios Jungtinių Tau­­­tų Generalinės Asamblėjos specialiosios sesijos, kurios metu buvo persvarstomos narkotinių medžiagų draudimo ir kontrolės gairės, kovos su narkotikais efektyvumas.

Anksčiau – ir maistas, ir vaistas

Socialiniuose tinkluose aktyviai bendraujantys marihuanos gerbėjai yra apsiginklavę įvairiapusiais argumentais jai apginti. Per visą žmonijos istoriją kanapės buvo neatskiriama žmogaus buities dalis, įvairiose kultūrose naudotos gydymui. Tik praėjusio šimtmečio viduryje šis augalas buvo paskelbtas jaunimo žudiku, jo medicininiai tyrimai sustabdyti.

Mes ant jos užaugome, o dabar ji – narkotikas.

Pastaraisiais metais požiūris į kanapes švelnėja. Skelbiami vis nauji mokslinių tyrimų re­zultatai, įrodantys gydomąją šio augalo nau­dą, nors kalbant apie kanapes dažniausiai prisi­menama jų žala organizmui. Marihuanos ša­lininkai pabrėžia ir tai, kad ją legalizavus valstybė surinktų daugiau mokesčių. Stip­riausias priešininkų kontrargumentas – „žo­lės“ rūkymas veda prie sunkiųjų narkotikų vartojimo.

„Mes ant jos užaugome, o dabar ji – narkotikas“, –  Gervėčių kaime Baltarusijoje gyvenan­­tį lietuvį, išsaugojusį tradicinį požiūrį į ka­napę, cituoja kultūros antropologas Rolandas Petkevičius.

Tradicinėje medicinoje kanapė buvo nepamainomas augalas.

Prie marihuanos entuziastų judėjimo jis prisidėjo iš mokslinių paskatų. Jo tyrimų sritis – etnopsichiatrija, konkrečiau – augalai, kurie tradiciškai buvo naudojami įvairioms būklėms, susijusioms su psichine negalia, gydyti. Šiuo metu R.Petkevičius gilinasi į psichikos sveikatos sampratą tradicinėje lietuvių kultūroje, ra­šo disertaciją šia tema. Jam yra tekę dalyvauti bendruose su farmakologais tyrimuose, per ku­riuos įsitikino, kad etnomedicinoje naudotos kanapės per tam tikras psichiatrines indikacijas jau sugrįžta į modernųjį gydymą kaip galimas vaistas.

„Tradicinėje medicinoje kanapė buvo nepamainomas augalas. Ji buvo pirmoji priemonė nuo vadinamosios rožės, tebėra išlikęs vienas ra­cionalus receptas: vyriškųjų kanapių – plieskanių žiedadulkės dedamos ant žaizdos“, – pavyzdį pateikia R.Petkevičius.

Renkant etnografinę medžiagą vis dar susiduriama ir su kanapių nuoviro panaudojimu, nors dėl sovietinės okupacijos metais galiojusių draudimų ir persekiojimų ši liaudies medicinos tradicija beveik sunyko.

Lietuvoje nuo seno naudotos kanapių rū­šies (cannabis sativa) tetrahidrokanabinolių (THC) – kanapėse randamos psichoaktyviosios me­džiagos – koncentracija yra labai nedidelė. Ji tik keliomis procento dalimis lenkia da­bar jau reabilituotų pluoštinių kanapių 0,2 proc. narkotinių medžiagų koncentraciją. Psi­cho­ak­tyviųjų medžiagų kiekis vietinėse kanapėse per mažas, kad jos galėtų dominti da­bartinę narkotikų vartojimo kultūrą, bet tra­diciškai kaip žaliava nuovirams buvo naudojamos labai plačiai.

Dzūkų šamanu vadinamas Petras Zalans­kas, dainius ir pasakorius iš Mardasavo kaimo, dar 1983 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Čiul­­­­­ba ulba sakalas“ pateikia unikalų pasakojimą apie kanapių, kaip vaisto, vartojimą. Pa­sak R.Petkevičiaus, tas pasakojimas mažai te­si­skiria nuo labiau antropologams įprastų tolimų kraštų genčių etnografinių tekstų.

Iki 1955 m. Lietuvoje kanapės buvo auginamos kolūkiuose, vykdomi sovietiniai planai.

„Žmogui iškilo ant kojos votis, niekas negalėjo padėti. Ir jis sutinka gydytoją, kuri jam liepia prisivirti tvirtai į puodą prigrūstų kanapių grūdelių. Tada šį nuovirą išgerti ir eiti miegoti, kad niekas nežadintų. Žmogus miega tris dienas – tai labai stiprus poveikis, o atsibudęs ran­da išbėgusius pūlius. Nežinau, kaip tokia is­to­rija praėjo pro sovietų cenzūrą. Ji yra neginčija­mas įrodymas, kad lietuviams buvo žinomas ir psichoaktyvusis kanapių veikimas. Ypač tai ryšku pagoniškuose papročiuose, kai šiam tikslui jos buvo naudojamos tiesiogiai“, – aiškina kultūros antropologas.

Jis primena, kad iki 1955 m. Lietuvoje kanapės buvo auginamos kolūkiuose, vykdomi sovietiniai planai. Jų mūsų šalies laukuose nebeliko dar iki 1961-ųjų, kai Jungtinės Tautos paskelbė jas auginti draudžiančią konvenciją, kuria pradėtas karas su narkotikais.

„Vienas įdomus faktas: kadangi kanapės yra strateginis augalas, sovietai dar šaltojo ka­ro metais iškėlė jas iš Lietuvos, Baltarusijos – tų teritorijų, kuriose kanapės yra tradicinis au­ga­las, permesdami jas į šalies gilumą. Jomis už­sėti plotai Pskovo gubernijoje, Kazachstane, ten buvo apdovanojami „kanaplevodai“ ir t.t. Tai galėjo būti pasiruošimo galimam karui su NATO dalis“, – teigia R.Petkevičius.

Pasaulyje draudimų vis mažiau

2014 m. Lietuvoje reabilituotos pluoštinės ka­napės, leista auginti tris jų veisles. Bet jos te­bėra sveikatos apsaugos ministro patvirtintame narkotinių ir psichotropinių medžiagų pir­ma­jame sąraše. Iš šio augalo draudžiama eks­trak­tuoti ir gaminti tinktūras. Leidžiama ka­napes tik auginti, spausti aliejų, gaminti ar­batą ir pa­na­šius produktus, be žaliavos koncentravimo.

Visišką „žolės“ legalizavimą premjeras motyvuoja tuo, kad tai padėtų panaikinti kriminalinį elementą iš marihuanos gamybos ir prekybos.

Kai kurios pasaulio šalys kanapių legalizavimo keliu pažengusios kur kas toliau nei Lie­tuva. Praėjusią savaitę Kanados vyriausybė pa­žadėjo tesėti premjero Justino Trudeau rinkimų pažadą ir legalizuoti marihuaną jau 2017 m. pavasarį. Kanada bus pirmoji Didžiojo septyneto (G7) pasaulio ekonominių lyderių grupės valstybė, žengusi šį žingsnį.

Jau dabar Kanadoje žmonėms leidžiama vartoti džiovintą ir valgomąją marihuaną, su są­lyga, kad ji nebus rūkoma. Auginti marihuaną taip pat yra legalu. Visišką „žolės“ legalizavimą premjeras motyvuoja tuo, kad tai padėtų panaikinti kriminalinį elementą iš marihuanos gamybos ir prekybos.

Praėjusią savaitę įteisinti marihuaną gydymo tikslams, taip pat sušvelninti suvaržymus šio lengvojo narkotiko rekreaciniam vartojimui pasiūlė ir Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto. Jeigu siūlomas įstatymas būtų priimtas, Meksika galėtų importuoti vaistus, kurių sudėtyje esama kanapių arba THC, šių augalų pagrindinės psichotropinės medžiagos. Tokie preparatai būtų griežtai kontroliuojami šalies sveikatos apsaugos institucijų, kaip ir visi kiti teisėti vaistai.

Ispanijoje, Če­ki­joje, Nyderlanduose jau įdiegtos plačios „žo­lės“ legalizavimo priemonės.

JAV valstijos Koloradas ir Va­šing­tonas ma­rihuaną rekreaciniams tikslams įteisino dar 2012 m. Koloradas buvo pirmoji marihuanos mažmeninę prekybą įteisinusi Ame­rikos valstija – „žolė“ čia parduodama nuo praėjusių me­tų sausio. Prie kanapių legalizavimo slenksčio sto­vi ir Masačusetso, Ka­lifornijos, Misūrio, Ha­­­vajų, Meino, Nevados, Arizonos valstijos.

Visiškas draudimo panaikinimas nebe už kal­nų ir keliose Europos šalyse: Ispanijoje, Če­ki­joje, Nyderlanduose jau įdiegtos plačios „žo­lės“ legalizavimo priemonės.

Urugvajus kol kas yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje marihuana visiškai legalizuota. Šio narkotiko gamyba ir pardavimas prižiūrimas valstybės.

Iš pradžių – medicina ir dekriminalizavimas

„Kanados vyriausybės žingsnis yra pliusas, nes ir mes galime stebėti išsivysčiusios šalies adekvatų požiūrį į savo piliečius ir problemas, su kuriomis jie nori tvarkytis. Bet mes – ne Kanada, ne Amerika, Lietuvos situacija visai kita“, – sako vienas Kanapių kultūros dienos Vilniuje entuziastų Andrius Osadčis.

Kanapių auginimu ir jų propagavimu užsiimantis vilnietis teigia, kad artimiausias jo ben­­dra­minčių tikslas būtų šio augalo panaudojimas medicinoje. Amerikoje pradėti kanapių medicininio potencialo tyrimai per kelerius metus nuvilnijo per visą pasaulį, dabar įvairiose šalyse jų atliekama dešimtimis tūkstančių.

„Vėžys, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimeris – šiomis ligomis sergame ir mes. Tad turėtume prisidėti prie kitų pasaulio šalių pastangų išnaudodami kanapių potencialą“, – aiškina A.Osadčis.

Jam taip pat rūpi, kad būtų pereita nuo baudimo strategijos prie švietimo, gydymo ir socializavimo, kad marihuanos laikymas, jos vartojimas būtų dekriminalizuotas. Dar vienas tikslas – kad valdžios atstovai kanapių tema kalbėtų remdamiesi mokslinėmis išvadomis, o ne emocijomis.

„Kanapės – vartai į sunkiuosius narkotikus“, „Tik blaivi Lietuva gali išlikti“ – tokio tu­rinio plakatus laikantys vilniečiai taip pat dalyvavo Kanapių kultūros dienoje. Ir net buvo pakviesti išdėstyti savo argumentus prieš „žo­lę“. Jie, beje, irgi kalbėjo remdamiesi mokslininkų išvadomis, kaip ir renginio šeimininkai.

Kanapės Europos Sąjungoje

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro 2015 m. duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių vartoję kanapių – marihuanos ir hašišo – nurodė apie 19,3 mln. suaugusių Europos Sąjungos (ES) šalių gyventojų. Dauguma jų, 14,6 mln., arba 11,7 proc., buvo jaunimas nuo 15 iki 34 metų.

Lietuvos jaunimas yra tarp mažiausiai ka­na­pių produktais besisvaiginančiųjų ES. Ty­­­rimo duomenimis, Lietuvoje 5 proc. jaunų žmonių per pastaruosius metus vartojo šių kvai­­šalų. Tačiau bent kartą jų paragavo penk­tadalis penkiolikmečių šešiolikmečių.

Scanpix

Altoriaus šešėlyje. Dvigubą priesaiką – ir civilinę, ir bažnytinę tariančios poros turbūt retai galvoja apie tai, kad, gyvenimui kartu nenusisekus, nutraukti jį teks ne tik civiliniame, bet ir bažnytiniame teisme. Pastaroji procedūra Lietuvoje – paini, ilga ir skausminga.

Nors laikančių save katalikais Lietuvos gyventojų mažėja (prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc., dabar – 77,3 proc.), norą tuoktis bažnyčioje kasmet pareiškia vis daugiau įsimylėjėlių. Išankstiniai Statistikos departamento duomenys skelbia, kad 2013 m. prie altoriaus žengė 8152 poros, pernai – jau 9317. Ištikimybę vienas kitam prieš Dievą kasmet prisiekia beveik pusė besituokiančiųjų.

Tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų.

Deja, priesaika prie altoriaus – tai dar ne tvirtos santuokos garantas. Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais ištuokų skaičius buvo lygus pusei visų santuokų. „Veido“ kalbinti kunigai teigia, kad panaši situacija ir dėl bažnyčioje sudaromų santuokų – maždaug pusė jų žlunga. Tiesa, oficialios statistikos nėra, mat skyrybos bažnyčioje nepripažįstamos.

„Kai susižadėjome, atrodė savaime suprantama, kad tuoksimės ir bažnyčioje. Dauguma draugų ėjo prie altoriaus, to iš mūsų tikėjosi tėvai. Kelis mėnesius prieš vestuves lankėme sužadėtinių kursus, jautėmės subrendę ir pasiruošę bažnytinei santuokai. Deja, tikrąją Santuokos sakramento prasmę – kaip jį traktuoja Katalikų bažnyčia – teko suvokti tada, kai jau šaukštai buvo po pietų“, – ironizuoja dabar  antrąsias vestuves planuojantis vilnietis Virgilijus.

Antroji jo santuoka bus tik civilinė, nes tebegalioja pirmoji bažnytinė. Jis jau antrus metus siekia ją anuliuoti. Vienoje vyskupijoje vilniečio prašymas buvo atmestas, dabar jis laukia, kol jo imsis kitos vyskupijos tribunolas. Virgilijus turi nedaug vilčių, jog šįkart pasiseks, mat pirmojoje instancijoje buvo konstatuota, kad nėra nė vienos priežasties patenkinti jo prašymą. Labiausiai vyrą žeidžia tai, kad netrukus įvyksiančios vedybos pakeis jo padėtį bendruomenėje. Mat be Dievo palaiminimo gyvenantys sutuoktiniai, Bažnyčios požiūriu, yra „susidėję“ – jiems galima eiti išpažinties, tačiau prie Komunijos būtų prileidžiami tik tuo atveju, jei gyventų be lytinių santykių.

Santuokos nesugebėjęs išsaugoti Virgilijus, save laikantis nenuosekliai praktikuojančiu kataliku, sako, kad bažnyčioje duota priesaika jam netapo tuo slenksčiu, kurį būtų sunku peržengti skiriantis. Jis gailisi, kad prie altoriaus žengė nepasirengęs, todėl prisikūrė neišsprendžiamų problemų.

Katalikų tikėjimas Santuokos sakramentą skelbia kaip vieną svarbiausių įvykių žmogaus gyvenime. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“, – šie Šventojo Rašto žodžiai nėra tik bažnytinė simbolika.

Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

„Tai rodo, jog vyro ir žmonos santykis neišardomas vien juridiškai, nes vyras ir moteris neatšaukiama sąjunga vienas kitam save duoda ir priima, kad sudarytų santuoką. Todėl teisėtai pareikšto veiksnių asmenų valingo sutikimo negali atstoti jokia žmogiška galia“, – paaiškina Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo, arba tribunolo, teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Kazimieras Meilius.

Katalikų bažnyčioje sutuoktinių skyrybos yra neįmanomos, tad ir skyrybų termino bažnytinėje teisėje nėra. Kitose krikščionių bažnyčiose – protestantų, stačiatikių ir t.t. pripažįstama, kad santuoka gali žlugti, tačiau katalikiškasis Santuokos sakramentas vertinamas kaip neatšaukiamas.

Ši Vatikano dogma, draudžianti antrą kartą žengti prie altoriaus, ir siekiai ją apeiti yra tapę net reikšmingų istorinių įvykių priežastimi. XVI a. Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir įkūrė savarankišką Anglikonų bažnyčią, įtvirtindamas save kaip jos aukščiausiąjį vadovą. Šio žingsnio karalius ėmėsi Vatikanui nesutikus anuliuoti jo santuokos su pirmąja žmona Katerina, kurią jis kaltino nesugebėjimu susilaukti įpėdinio. Vėliau Henrikas VIII vedė dar penkis kartus.

Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra.

Vis dėlto keičiantis laikams ir Katalikų bažnyčios teisėje turėjo atsirasti pokyčių. Daugelį amžių žmonių prašymai juos ištuokti buvo atmetami, dabar egzistuoja galimybė, kad bažnytinis tribunolas, atlikęs tyrimą, santuoką paskelbs negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento.

Tačiau anuliuoti santuoką katalikams ir šiandien sudėtinga. Tribunolas ją pripažįsta negaliojančia remdamasis devyniais kriterijais, tiksliau, jų grupėmis, nes konkretaus priežasčių, leidžiančių paskelbti ją negaliojančia, sąrašo nėra. Tarp dažniausiai minimų – tikros santuokinės valios trūkumas, sutuoktinio nevaisingumas, absoliuti lytinė impotencija, buvusi dar prieš santuoką. Taip pat santuoka gali būti paskelbta netikra, jei ji buvo sudaryta tebeegzistuojant ankstesniam santuokos ryšiui ar katalikui susituokus su nekrikštytu asmeniu. Tarp kriterijų yra ir kraujomaiša – ja laikoma giminaičių sąjunga net iki ketvirtojo laipsnio, išaiškėjusi sutuoktinio seksualinė orientacija.

Ar bažnytinėje teisėje įtvirtintos priežastys kito, visuomenėms modernėjant, kwičiantis moralinėms vertybėms ir pan.? „Kriterijai nekito, bet bylų turinys kinta. Pastebiu, kad prieš dešimtmetį ar du tikrai buvo mažiau skundų dėl dėmesio stokos šeimoje, o dabar jų daugėja. Kada to dėmesio iš tikrųjų nėra, o kada jo nesveikai per daug reikalaujama? Pagaliau ar ne seksualinės laisvės pasekmė, kai sutuoktiniai be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, filmų, nuotraukų, nesugeba atlikti lytinio akto, nes tai jiems banalu? Arba kai dėl karjeros, nesveiko grožio supratimo santuokoje atsisakoma turėti vaikų, nors tuo pažeidžiamas kanonas, skelbiantis, kad santuokos tikslas yra ne tik sutuoktinių, bet ir vaikų gėris?“ – klausia K.Meilius, nepripažįstantis kartais nuskambančių priekaištų Bažnyčiai, esą ji nelanksti ir nespėjanti paskui besikeičiantį gyvenimą.

Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau.

Kunigas Antanas Saulaitis pamini ir naujus kriterijus. Tarkime, psichologinė nebranda, vaikiškas, neatsakingas elgesys, kaip galimos santuokos anuliavimo priežastys, bažnytinėje teisėje įsitvirtino vos prieš pusę amžiaus. Tačiau ne bažnytiniai kanonai, o tai, kaip jie vykdomi Lietuvoje, A.Saulaičio nuomone, yra didžiausia problema.

„Kitur pasaulyje santuokos anuliavimo procedūra trunka keturis–šešis mėnesius, Lietuvoje – ir dvejus metus, ir dešimtmetį ar net dar ilgiau. Bažnytiniams teismams trūksta išsilavinusių žmonių, išmanančių kodeksą, susipažinusių su naujais kriterijais, suprantančių psichologinius dalykus. Antra, labai trūksta ir supratimo, kad šie reikalai – tai žmonių gyvenimas, ne žaidimas“, – atskleidžia kunigas, jau keliolika metų bendraujantis su nesėkmes santuokoje patiriančiais tikinčiaisiais. Jis yra išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjas.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dr. Romualdas Zdanys paaiškina, kad santuokos paskelbimą negaliojančia turi patvirtinti dvi instancijos. Teisės kodekse nurodoma, kad pirmoji instancija bylą turi išnagrinėti per metus, antroji – per pusmetį. Tačiau Lietuvoje šių terminų dažnai nesilaikoma, nes prie bažnytinių tribunolų driekiasi ilgos skyrybų siekiančių porų eilės.

„Yra ir labai senų bylų, kai žmonės kreipėsi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos gadina statistiką. Bet nauji ieškiniai per porą metų paprastai išnagrinėjami. Trūksta pajėgumų – neįmanoma vienam žmogui išnagrinėti šimto bylų per metus. Situacija gerėja, nes maždaug po 2000-ųjų ėmė daugėti naujosios kartos išsilavinusių dvasininkų. O darbo tribunolams tikrai yra – žmonės eina masiškai. Šiuo metu Panevėžio vyskupijos tribunolas nagrinėja apie šimtą ieškinių, ir šis skaičius maždaug jau dešimtmetį nekinta. Absoliuti dauguma ieškinių, kurie priimami nagrinėti, išsprendžiami teigiamai. Kitas dalykas – apie 30 proc. besikreipiančiųjų lieka nusivylę, nes jų ieškiniai apskritai nepriimami kaip nepagrįsti“, – pasakoja R.Zdanys.

Kartais bylų neįmanoma iki galo išnagrinėti Lietuvoje. Jeigu pirmosios instancijos teismas paskelbia santuoką negaliojančia, o antroji instancija tam nepritaria, byla keliauja į Vatikaną. Pastaraisiais metais tokių bylų Lietuvoje nepasitaikė. Be to, pagal bažnytinį kodeksą, aukščiausių valstybės vadovų bylos, taip pat ir dėl santuokos paskelbimo negaliojančiomis, nagrinėjamos tik Vatikane.

Kol Lietuvos vyskupijos bando tvarkytis su įsisenėjusiais skauduliais, katalikų pasaulis laukia esminių permainų. Tikimasi, kad viso pasaulio Vyskupų sinode šį spalį bus išgirstas popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai užimti gailestingesnę poziciją „nusidėjėlių“, tai yra netekėjusių motinų, dar kartą susituokusių išsiskyrusių žmonių ir gėjų, atžvilgiu. Praėjusių metų sinode, per kurį konservatoriai viešai susirėmė su liberalais, to padaryti nepavyko. Popiežius Pranciškus jį užbaigė viltimi, kad ateinantys metai sudarys sąlygas idėjoms subręsti ir „rasti konkrečius sprendimus“ daugeliui iššūkių, su kuriais susiduria Bažnyčia.

Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti.

„Tikimasi sprendimo, kad bylos dėl santuokos paskelbimo negaliojančia galės būti sprendžiamos toje bažnyčioje, kurioje pora tuokėsi. Dabar tai atliekama vyskupijose. Jonas Paulius II šią procedūrą padarė griežtesnę ir sudėtingesnę, nei buvo anksčiau: bylą išnagrinėjus vienoje vyskupijoje ji siunčiama nagrinėti dar ir į antrą. Bažnyčios pozicija turi keistis. Ji turi padėti žmonėms išsilaisvinti iš nepakenčiamų sąlygų, o ne liepti kentėti, pavyzdžiui, su vyru alkoholiku, visą gyvenimą. Ir praėjusiame sinode kalbėta, kad santuoka iki gyvos galvos yra siekis, bet tai ne visiems pasiseka“, – primena A.Saulaitis. Jis kasdien susiduria su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, nelaimingais dar ir dėl to, kad kunigai su jais elgiasi niekinamai, kad atstumia tikinčiųjų bendruomenė.

Kunigas sako, kad santuokos griūtį išgyvenančios poros ne visada turi galimybę laukti, kol Bažnyčia išspręs jų problemas. Tada ieškoma išeičių kitur. Dar neseniai poros, kurioms žengti prie altoriaus katalikų bažnyčioje trukdė ankstesnė bažnytinė santuoka, dėl galimybės susituokti prieš Dievą tardavosi su liuteronų kunigais. Šalies evangelikų liuteronų bažnyčiose, ypač jų šventovėje Vilniuje, per praėjusius dešimtmečius sutuokta nemažai katalikų. Pastaruoju metu jose tuoktis leidžiama tik tuo atveju, jei bent vienas iš besituokiančiųjų yra liuteronų tikėjimo.

Protestantų bažnyčios, tarp jų ir liuteronų, požiūris į skyrybas kardinaliai skiriasi nuo katalikų. Skyrybų procedūros joje vykdavo tik iki Antrojo pasaulinio karo, kol bažnyčia buvo pagrindinis subjektas, teikęs santuokas. Anuomet prie jų veikė ir tas funkcijas atlikusi institucija – Bažnyčios tribunolas, kuri dabar yra nunykusi.

Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės.

„Šiais laikais santuokos išardymas paliktas civilinei teisei – tą daro valstybė. Todėl mes skyrybų fakto nustatymu nebeužsiimame . Jei žmogus kreipiasi į bažnyčią norėdamas tuoktis antrą kartą, teisė priimti sprendimą – tuokti ar ne – palikta tiesioginiam kunigui. Mes nesame įstaiga, kurioje svarstoma, kas kaltas dėl iširusios santuokos, bet kartu žmogus turi atgailauti ir pripažinti dalį kaltės. Eidamas į naują santuoką jis turi labai aiškiai įvertinti tai, kas jo gyvenime yra įvykę“, – aiškina Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Protestantų tikėjime santuokos nutraukimas taip pat yra didelė nuodėmė, bet nėra sakoma, kad jai nėra išrišimo. „Iš vienos pusės, stengiamės nedaryti kompromisų su nuodėme, iš kitos – neuždėti žmonėms nepakeliamos naštos“, – apibendrina vyskupas.

Jūratė Kiliulienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. birželio mėn. savaitraštyje “Veidas”

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Stebėdamas po pastarųjų rinkimų besikeičiančią Lenkiją, Danielis Olbrychskis (71 m.) gali sau leisti taip pasakyti. Viena, jam skauda širdį dėl lenkų, kurie nuo pat XIX amžiaus nesugeba tapti visuomene. Antra, jis yra pasaulinio garso aktorius, daug prisidėjęs, kad Lenkija būtų plačiai žinoma. D.Olbrychskis dabar filmuojasi lietuviškame filme, bet jo pokalbis su „Veidu“ – ne vien apie kiną, bet ir apie pyktį savo tautai, kuri vis neįgauna proto.

– Prieš jus guli sąsiuvinis, kuriame susirašėte rytdienos filmavimo tekstą. Jis – lietuviškas! Specialiai šiam vaidmeniui mokotės kalbos?

– Filmavimo aikštelėje iš tiesų didesnę pusę teksto sakau lietuviškai. Bet kadangi mano lietuvių kalbos žinios nėra puikios, nors prieš atvykdamas filmuotis Varšuvoje  labai intensyviai jos mokiausi, kai kurias vietas užpildau tos pačios prasmės tokio pat ilgio lenkiškais žodžiais. Taigi esu užsirašęs: „Dievo królewstwo otwarte każdemu kas beldžiasi.“ Man svarbiausia, kad mano partnerė Eglė Mikulionytė suprastų, kada pradedu ir baigiu savo frazę, todėl lietuviškai tariu bent jau pirmą ir paskutinį žodį. O paskui, poprodukciniame etape, viską įgarsinsiu nepriekaištingai lietuviškai.

Realiame gyvenime nekalbu nei vokiškai, nei angliškai, bet filmuose kalbu visiškai laisvai.

Taip jau esu dirbęs. Nemoku vokiečių kalbos, bet ir filmuose „Skardinis būgnelis“,  „Rosa Luxemburg“ savo herojus įgarsinau vokiškai. Filme „Druska“ („Solt“) kalbu angliškai, tiesa, su savo slavišku akcentu, bet visiškai laisvai.

Mano herojus filme „Stebuklas“ – gerai lietuvių kalbą mokantis vyresnio amžiaus kunigas lenkas. Ši aplinkybė leidžia būti atlaidesniam tarčiai, bet, be jokios abejonės, žiūrovai mane supras. Taip, kaip suprato „Druskos“ žiūrovai, nes amerikiečiai jokiu būdu nebūtų leidę, kad kažkas iš daugiamilijoninės jų auditorijos nesuprastų, ką sako Angelinos Jolie partneris. Taigi privalėjau kalbėti nepriekaištingai. Testuojant filmą atsitiko taip, kad kažkokiems Teksaso fermeriams užkliuvo kelios mano herojaus frazės, tad kartu su kalbos konsultantu turėjau skristi į Niujorką ir įgarsinti jas iš naujo.

Realiame gyvenime nekalbu nei vokiškai, nei angliškai, bet filmuose kalbu visiškai laisvai.

– Kaip ir lietuviškai.

– Na, lietuviškai jau šiek tiek suprantu ir kalbu. Pavyzdžiui, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, amen.

– Ar lietuvių kūrėjams buvo sunku jus prisikalbinti? Girdėjau, kad už vieną pagrindinių vaidmenų Micko Newello filme „Reikjavikas“ jums buvo pasiūlytas pusės milijono dolerių honoraras. Iš šio filmo turbūt nesitikite holivudinio atlygio?

– Viskas įvyko labai greitai. Pasirinkusi mane kunigo vaidmeniui „Stebuklo“ režisierė Eglė Vertelytė susisiekė su lenkų prodiuseriu, režisieriumi Krzysztofu Langu. Jis susidomėjo ir netgi pasisiūlė iš dalies finansuoti šį filmą. Taip ir prasidėjo. Krzysztofas man pristatė Eglę kaip labai įdomią trumpametražių, dokumentinių filmų kūrėją. Scenarijus buvo skubiai išverstas į lenkų kalbą. Susižavėjau savo personažu, labai protinga asmenybe, ir pasakiau „taip“.

O grįžtant prie sutarties sąlygų, honorarą man mokės lenkiškoji pusė. Ir tai bus didžiausias atlygis, kokį lenkų prodiuseris gali mokėti aktoriui lenkui. „Stebuklas“ negali pretenduoti į tokią gausią auditoriją kaip, tarkim, prancūzų filmai, ką jau kalbėti apie tuos, kurie kuriami anglakalbei auditorijai. Iš lietuvių tikėtis milžiniško honoraro negaliu nei aš, nei prodiuseris.

Iki šios dienos filmas uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Būčiau gavęs 1,5 proc. nuo šios sumos, t.y. keturis milijonus dolerių.

Amerikiečių produkciją it garvežiai traukia jų žvaigždės. A.Jolie, Michaelas Douglasas, Robertas De Niro ar Meryl Streep užtikrina, kad filmą pamatys ne tik 50 mln. amerikiečių, bet ir visas pasaulis. Tarkim, nuo 2010-ųjų „Druską“ vien tik kino teatruose jau pažiūrėjo 450 mln. žiūrovų. Filmą iki šiol rodo daugelio šalių televizijos, ir amerikiečių gildija atsiskaito su manimi tantjema, kasmet man įplaukia apie 15 tūkst. dolerių. Tebesigraužiu, kad atsisakiau procentinės pajamų dalies, pasirinkdamas apibrėžto dydžio honorarą. Jei kalbame apie verslą, tai didžiausia mano gyvenimo klaida. Iki šios dienos filmas uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Būčiau gavęs 1,5 proc. nuo šios sumos, t.y. keturis milijonus dolerių.

– Tad kas, jei ne honoraras, tuomet lėmė jūsų sprendimą filmuotis lietuviškoje juostoje?

– Buvo daugybė kitų priežasčių, ne mažiau svarbių nei finansinės.

Mėgstu naujas pažintis. Kadaise buvau pakviestas debiutuojančio režisieriaus, apie kurį net nebuvau girdėjęs. Sudomino scenarijus, pats režisierius. Neapsirikau, juosta 1982 m. gavo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Niekada negali žinoti, koks kelias laukia filmo. Juk ir Andrzejus Wajda kažkada buvo debiutantas, ir Claude’o Leloucho iki „Vyro ir moters“ niekas nepažinojo.

Net ir De Niro jų negauna vieno po kito, nebent Clintas Eastwoodas, bet jis tuos filmus pats ir prodiusuoja. Beje, šie du aktoriai – mano mėgstamiausi.

Kitas dalykas, kad jau nebesulaukiu kasmet 15 pasiūlymų iš visos Europos, iš kurių galėdavau suvaidinti tik trijuose. Dabar tegaunu tris keturis. 70-mečiai vyrai juk nebūna pagrindiniai filmo herojai, jie vaidina tėvus, senelius. Net ir De Niro jų negauna vieno po kito, nebent Clintas Eastwoodas, bet jis tuos filmus pats ir prodiusuoja. Beje, šie du aktoriai – mano mėgstamiausi.

Norėjau dar kartą susigrumti su vaidmeniu, prisiversti dirbti. Gavau tam tikrą sportinį iššūkį – suvaidinti lietuviškai. Man patinka dirbti, būti aikštelėje su filmavimo komanda. Įsimyliu ją – grimuotojas, vertėjas, operatorius. Tie žmonės tampa mano šeima. Turiu lenkišką pasą, bet savo tautiečiais vadinu tuos, su kuriais tenka dirbti filmavimo aikštelėse visame pasaulyje. Nes dažnai aš, lenkas, nesugebu susikalbėti su kitu lenku, tačiau bet kurioje pasaulio šalyje susikalbu su filmo kolegomis. Dažniausiai susiduriu su tokio pat lygio profesionalais, koks pats esu.

– Kaip sekasi dirbti su lietuvių komanda?

– Lietuvių kino kūrėjai niekuo nesiskiria nuo lenkų, vokiečių, prancūzų. Profesionalumas tas pats, skiriasi tik biudžetai. Bet būtent dėl biudžeto dirbti su amerikiečiais man būdavo labai nuobodu. Pas juos viskas vyksta baisiai lėtai. Penkių minučių trukmės apklausos sceną „Druskoje“, kurią vaidinu su Angelina, Lietuvoje ar Lenkijoje būtume nufilmavę per dieną. Amerikoje užtrukome tris.

Pamatęs jau sumontuotą sceną, pasakė, kad nuo šiol su manimi niekas į liftą nebelips.

20 sekundžių trukmės grumtynių su Federalinio tyrimų biuro karininkais lifte scenai savaitę treniravausi su amerikiečių kaskadininkais, paskui visą dieną su geriausiu pasaulyje kovos scenų režisieriumi vyko bandomasis įrašas, pats filmavimas taip pat truko dieną. Filmo režisierius Phillipas Noyce’as tame nedalyvavo, nes būtų tik trukdęs. Pamatęs jau sumontuotą sceną, pasakė, kad nuo šiol su manimi niekas į liftą nebelips. Ji – fantastiška, bet dėl 20 sekundžių dirbome savaitę ir dvi dienas!

Amerikiečiai turi labai daug pinigų, taigi ir labai daug laiko filmuoti, derinti, taisyti.

Kai filmas jau susuktas, privaloma parodyti jį specialiai komisijai. Skirtingoms valstijoms atstovaujantys dažniausiai atsitiktiniai žmonės turi įvertinti, ko jie nesupranta ar kas jiems nepatinka. Finalinė „Druskos“ scena, kurioje esu nukaunamas, jiems pasirodė pernelyg drastiška, todėl reikalavo filmą pažymėti ne ženklu N-12, kaip buvo numatyta, o N-16. Bet tada filmas būtų praradęs 100 mln. žiūrovų visame pasaulyje. Turėjau dar du kartus skristi, kad Angelina galėtų nužudyti mane kitu būdu (juokiasi).

– Dabartinis jūsų herojus visiškai nepanašus į „Druskoje“ vaidintą rusų šnipą. Ar vaidinant kunigą taip pat reikia specialaus pasirengimo, galbūt dvasinio?

– Nepasakyčiau. Rytoj mano herojus laikys mišias. Esu sutaręs su Jiezno bažnyčios – ten vyksta filmavimas – kunigu, paklausiu jo, kaip turėčiau elgtis prie altoriaus, kaip laikyti rankas.

– Ar spėjote susipažinti su tikra Lietuvos provincija, ne ta, kuri kuriama filme? Apsistojote Birštone, gal praėjusį savaitgalį apsilankėte čia vykusiame džiazo festivalyje?

– Ne, kur ten džiazas. Po filmavimo turiu grįžti ir ruoštis kitos dienos scenoms, mokytis tekstą. Leidžiu sau taurę vyno ir anksti einu miegoti, nes kitą dieną aikštelėje privalau būti nepriekaištingas.

Bet Lietuvą pažįstu, ne kartą esu atvažiavęs čia automobiliu. Kai 1974 m. Minske filmavome „Tvaną“, pasiimdavau savo partnerę Małgosią Braunek ar kolegą Tadeuszą Łomnickį ir su „Bielarusfilm“ leidimu važiuodavome į Vilnių. Ir tada tai buvo puikus miestas, o dabar – vienas gražiausių Europoje.

Jaučiu, kad mano mama dabar šypsosi iš dangaus, kai tai sakau. Vilnius buvo jos mylimas jaunystės miestas. Stepono Batoro universitete ji studijavo romanų filologiją. Tuo metu čia mokėsi ir Czesławas Miłoszas. Kai susitikome Paryžiuje dar prieš pirmąjį jo atvykimą į Lenkiją, prisipažino, kad buvo įsimylėjęs mano mamą. Atidžiai į mane žiūrėdamas, vienu įkvėpimu išsakė: „Jūsų mama Klementina, puiki mergina iš Palenkės. Bet paskui išvažiavo iš Vilniaus ir ištekėjo už kažkokio Olbrychskio. Oi, atsiprašau.“ Žinau, kad po karo jau būdamas emigracijoje rašė jai laiškus. Ir pirmas dalykas, kurį padarė atvažiavęs į Lenkiją, buvo skambutis jai.

Mano mama, mergautine pavarde Soło­nowicz, buvo rašytoja, rašė knygas jaunimui. Ji mirė prieš 20 metų, bet tebėra gyva jos vyresnioji sesuo, kuriai ką tik sukako 108 metai!

– „Stebuklo“ siužetas perkels žiūrovus į 1992-uosius, į naujosios epochos griuvus geležinei uždangai pradžią. Kaip jūs atsimenate tuos laikus?

– Mes – turiu omeny ne tik savo kūrybinę, meninę aplinką – tikėjome, kad ta siena grius. Ir to sulaukėme. Tai stebuklas, kad be kruvinos revoliucijos sugriovėme sistemą, kuri atrodė neįveikiama.

Tad tenka tik apgailestauti, kad dažnas lenkas ir šiandien galvoja: taip, man dabar geriau, bet kažkam kažkur yra dar geriau. Iš čia ir visiškai absurdiškas valdžios pasikeitimas. Patys išsirinkome prezidentą, kuris iki tol niekam nebuvo žinomas, patys balsavome už partiją, mano akimis, darančią labai daug žalos Lenkijai.

Vėl kartojasi tai, apie ką XIX a. rašė mūsų didieji poetai. Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ didžiausiu priešu tampa kaimynas, o ne rusų okupantas.

Bent jau pusė Lenkijos yra kvailiai. Vėl kartojasi tai, apie ką XIX a. rašė mūsų didieji poetai. Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ didžiausiu priešu tampa kaimynas, o ne rusų okupantas. Mano mėgstamas poetas ir filosofas Cyprianas Kamilis Norwidas rašė, kad esame didi tauta, kuri nieko verta kaip visuomenė: „Lenkas lenkui yra milžinas, bet žmogus lenkui – nykštukas.“ Ir šiandien apie lenkus galime pasakyti tą patį. Jie važinėja po pasaulį, naudojasi internetu, turi priėjimą prie visų protingų dalykų, bet ateina į rinkimus ir elgiasi kaip idiotai. Ir tenka tik apgailestauti, kad visuomenė su kiekviena karta daugiau išminties neįgauna.

– Žiūrint iš šalies atrodo, kad Lenkija suka neeuropietišku keliu. Praėję metai baigėsi dramatiškai – žmonės išėjo į gatves protestuodami prieš „Teisės ir teisingumo“ („Prawo į Sprawiedliwosc“, PiS) politiką. Kaip jaučiasi laisvas lenkas valstybėje, kurioje laisvė kvestionuojama?

– Einu su Demokratijos gynimo komitetu, su tais tūkstančiais protestuotojų. PiS su Jarosławu Kaczyńskiu priešakyje siekia diktatūros. Bet turiu vilties, kad lenkai to neprileis. Buvau įsitikinęs, kad tiek, kiek man liko, nugyvensiu ramiai. Sienos atviros, žmonės atvažiuoja iš užsienio ir stebisi: Dieve, kaip viskas pasikeitė, šalis žydi! Patys lenkai tai irgi mato, ir staiga pusė iš jų neateina į rinkimus. Nejaučiu nea­pykantos laimėjusiai partijai – ji viso labo tik laimėjo, bet nekenčiu tų lenkų, kurie prie to prisidėjo. Dažnai girdžiu sakant: dabar jau suprantu, kad padariau klaidą. Bet kur tu, kvaily, buvai rinkimų dieną?! Kepei šašlykus gamtoje ir nesuspėjai grįžti?

Ką Bažnyčiai daryti dabar? Ji prisisėmė vandens į burną ir tyli.

O dar Bažnyčia, kuri labai palaikė mus komunizmo epochoje, nepriekaištingai elgėsi karinės padėties metu, kurios vaidmuo visais laikais buvo labai pozityvus, dabar stojo remti PiS. Nes ši partija nuolat gudriai jai pataikavo. Ką Bažnyčiai daryti dabar? Ji prisisėmė vandens į burną ir tyli.

– Bet prieš kelias savaites Šv. Onos bažnyčioje Varšuvoje kilo didžiulis skandalas – grupė moterų nutraukė kunigo agitaciją už visišką abortų uždraudimą. Daliai visuomenės, matyt, nelabai patinka Bažnyčios kišimasis į žmogaus gyvenimą?

– Filme „Stebuklas“ vaidinu kunigą. Esu ir prieš tai keletą kartų vaidinęs dvasininką, bet šis vaidmuo parašytas geriausiai. Kokius nuostabius, protingus dalykus mano herojus kalba filmo pabaigoje: „Brangūs parapijiečiai, prieš pildydami balsavimo lapelį gerai pagalvokite, ką jums kalbėjau, ir pasirinkite atsakingai. Jūsų dalyvavimas šiuose rinkimuose yra labai svarbus.“ Jis ragina atlikti pilietinę pareigą, bet nesako, už ką žmonės turėtų balsuoti. O Lenkijos kunigai atvirai agitavo iš sakyklos.

Komunistinio režimo epochoje nepavyko suskaldyti nei pačios Lenkijos bažnyčios, nei jos vienybės su visuomene, rusai čia buvo bejėgiai. Bet tai atsitiko demokratinėje Lenkijoje.

Bažnyčia stipriai peržengia ribas, siekdama reguliuoti žmonių gyvenimą. Bijau, kad dėl to jos įtaka tik silpnės, vis daugiau žmonių, ne tik jaunosios kartos, iš jos pasitrauks. Būtų liūdna. Jau nebėra Karolio Wojtyłos, kuris buvo labai išmintingas. Bet yra Tėvas Rydzykas, kuris elgiasi taip, tarsi pildytų visus Putino norus.

Esu tikintis žmogus, ne agnostikas. Tarp mano bičiulių buvo ir yra ne vienas puikus kunigas: ne tik amžiną atilsį Wojtyła, bet ir Józefas Tischneris, daugelis kitų. Bet jie visi teigia esantys mažuma. Komunistinio režimo epochoje nepavyko suskaldyti nei pačios Lenkijos bažnyčios, nei jos vienybės su visuomene, rusai čia buvo bejėgiai. Bet tai atsitiko demokratinėje Lenkijoje. Bažnyčia Lenkijoje yra suskaldyta. Labai liūdna.

– „Jei dabar vykčiau vaidinti į Maskvą, tai būtų beveik tas pats, kas 1938 m. lipti į sceną Berlyne po Čekoslovakijos aneksijos“, – taip paaiškinote savo sprendimą, kai protestuodamas prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką Ukrainos atžvilgiu atsisakėte pagrindinio vaidmens Maskvoje. Ar šiais laikais menininko, intelektualo balsas gali būti išgirstas?

– Rusų režisieriaus Jevgenijaus Lavrenčiuko pjesės „Europos pagrobimas“ premjera V.Majakovskio teatre buvo numatyta 2014-ųjų gegužės pradžioje. Turėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Bet po Krymo aneksijos ir entuziastingomis ovacijomis ją sutikusios Rusijos visuomenės reakcijos tai tapo neįmanoma. Skaudžiausia, kad tarp jų buvo ne vienas mano aplinkos žmogus: Olegas Tabakovas, Putino draugas Nikita Michalkovas. Supratau, kad neturiu jėgų važiuoti ten ir vaidinti auditorijai, kuri galvoja visiškai kitaip nei aš pats ir visas pasaulis.

Vėliau dar atsisakiau trijų vaidmenų rusiškuose filmuose. Net nenoriu eiti į Rusijos konsulatą prašyti vizos, kurios galbūt net negaučiau.

Aš nemanau, kad menininkai keičia pasaulį, bet esu įsitikinęs, kad gali padaryti jį truputį geresnį, suteikti vilties, paskatinti mąstyti.

Supratau, kad neturiu jėgų važiuoti ten ir vaidinti auditorijai, kuri galvoja visiškai kitaip nei aš pats ir visas pasaulis.

Juk ir mūsų „Solidarumas“ atsirado iš to, kad lenkų teatras, kinas, apskritai menininkai anuomet padarė daug protingų dalykų. Lechas Wałęsa taip pat neatsirado iš niekur. Tais laikais darbininkai buvo visiškai atskirti nuo likusios visuomenės dalies. Bet susikūrus Darbininkų gynybos komitetui jie tapo vis protingesni, nustojo bijoti. Komunistai visada vadovavosi principu „skaldyk ir valdyk“. 1968 m. demonstracijose darbininkai kumščiais grūmojo jose dalyvavusiems studentams. Dar po dvejų metų Gdanske vyko darbininkų streikai, į juos buvo šaudoma, ir studentai atsuko jiems nugarą. Reikėjo aštuonerių metų darbo, kol inteligentija įtikino darbininkus, kad reikia laikytis išvien. Taip atsirado „Solidarumas“.

– Ar kada susimąstote, kaip pasikeitė kinas per tą laiką, kai jame esate? Koks skirtumas vaidinti dabar ir prieš pusšimtį metų, kai pradėjote savo karjerą kine?

– Kalbant bendrai nepasikeitė niekas – ir tada, ir dabar svarbiausia yra talentas. Bet šiandien net filmuojant mobiliuoju telefonu galima gauti neblogą rezultatą. Perėjimas prie skaitmeninių technologijų kine padarė perversmą. Anksčiau didžiausia problema šioje pasaulio pusėje buvo tai, kad juosta kainavo labai brangiai. Metras kokybiškos šviesai jautrios juostos „Kodak“ kainavo vieną dolerį. O keturi metrai – tai dvi sekundės ekrane.

Dabar skaitmena nieko nekainuoja, ir kvaili jauni režisieriai daro po penkiolika dublių. Bet už tai sumokama laiku, aktorių ir visos komandos nuovargiu. „Stebuklo“ režisierė Eglė labai protinga: jei pavyko gerai, pakanka ir vieno dublio. Vakar nufilmavome penkias scenas, kuriose vaidinu. Amerikoje tai būtų užtrukę savaitę.

– Kaip technologinės naujovės pakeitė aktoriaus meistrystę? Galbūt dabar ji nebėra tokia svarbi kaip anksčiau?

– Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dauguma lenkų aktorių neturėjo kino patirties. Visi buvo auklėjami teatru ir filmuodamiesi vaidino šiek tiek teatrališkai. Pirmas aktorius, pradėjęs vaidinti šiuolaikiškai, buvo Zbyszekas Cybulskis, na, gal dar Tadeuszas Janczaras. Mano karta, kadangi buvo kuriama daug filmų, jau išmoko vaidinti taip, kaip reikia kinui. Aš pats atėjau iš kino, Hamletą suvaidinau vėliau.

O šiandien jauniems aktoriams kartais per sunku teatre, nes jie dirba serialuose. Bet ačiū Dievui, kad dirba. Pirma, tai leidžia jiems užsidirbti pragyvenimui, antraip dažnas būtų bedarbis. Antra, matomi per televiziją jie tampa populiarūs, o tai irgi svarbu.

Daug kas aktoriams prikiša, kad vaidindami serialuose jie nuvertina save, bet aš į tai žiūriu tik pozityviai. Jeigu nebūtų serialų, reikėtų likviduoti mažiausiai dvi aktorių mokyklas. Priešingu atveju jos keptų bedarbius, kaip yra Amerikoje. Ten žinomi tampa trys procentai aktorių, kiti dirba padavėjais ar taksistais.

Kartą per pusmetį prieš kamerą atsistojęs aktorius būna įsitempęs, nežino, kaip stovėti, pasisukti. Bet taip yra su bet kokia kita sritimi, su seksu taip pat.

Žiūrėdamas lenkų serialus nusižiūriu gabius aktorius. Kai dar prieš dešimtmetį rusų režisierius Andrejus Končialovskis Varšuvos teatre statė „Karalių Lyrą“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, ir pats nepažinodamas lenkų aktorių paprašė manęs su žmona surengti atranką, pradėjome žiūrėti serialus. Va šita mergina labai įdomi – bus puiki Kordelija, ana – fantastiška Gonerilė, o tas gabus vaikinas bus klounas. Vaikščiodami po teatrus tikrai nebūtume atsirinkę geriau, nes juk dažnas jų neturi nė vieno didesnio vaidmens.

Nevaidindamas aktorius praranda meistriškumą. Lenkijoje per metus sukuriama tik 30 filmų, teatre irgi ne kiekvienas suvaidins Hamletą. O serialų daroma tiek, kad visi ištisai dirba. Pats esu vaidinęs keliuose serialuose: gaunu tekstą prieš dieną ir žinau, kad aš, senas diedas, iki rytojaus turiu išmokti penkias scenas. Tai labai daug! Bet tikiuosi, kad užtai mane aplenks Alzheimeris (juokiasi). Kartą per pusmetį prieš kamerą atsistojęs aktorius būna įsitempęs, nežino, kaip stovėti, pasisukti. Bet taip yra su bet kokia kita sritimi, su seksu taip pat.

– Ką šiandien reiškia didysis ekranas? Ar tebėra gyva teatro magija, kai bet ką galime pažiūrėti net ir mobiliojo telefono ekrane?

– Vyksta fantastiški dalykai. Kiek pranašauta, kad kinas išstums teatrą, o kinui pakenks televizija, internetas ir panašiai. Bet atsitiko priešingai. Žmonės nori ateiti į teatrą, pamatyti gyvai iš serialų pažįstamus aktorius. Lenkijoje teatrai šiandien pilni, nors jie tikrai nėra pigus malonumas – bilietai, taksi ar automobilio aikštelė, po spektaklio reikia nusivesti žmoną vakarienės į restoraną… Tai rodo ne tik milžinišką kultūrinį šuolį, bet ir materialų kilimą.

Tas pats ir su kinu. Ir aš pats kartais nusiperku vaizdajuostę, bet geriausiai jaučiuosi  kine. Visai kitas jausmas, kai žiūri filmą su dar 300 žiūrovų, salėje tvyrant kažkokiai sunkiai nusakomai energijai, nei sėdėti prieš serialą namie. Kuris, beje, irgi yra gerai.

Kiekvieną pažangos dalyką vertinu pozityviai, nesu toks senas (juokiasi). Tikrai nepasakysiu, kad yra vis blogiau, nes juk yra vis geriau!

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Ir jos apdirbimas nėra sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna“, – sako medienos versle besisukantis Vytautas Navikas iš Ramygalos. Ąžuolas, beržas, uosis, pušis daugeliui smulkiaisiais medžio darbais užsiimančių verslininkų leidžia užsidirbti sočiam gyvenimui.

Lietuvis supranta medį, o medis – lietuvį. Gal todėl provincijoje įsitvirtinęs dėsningumas: jei jau žmogus imasi verslo, greičiausiai jis bus susijęs su medžiu. Net verslumu nepasižyminčių ar žemdirbiškų regionų verslo žemėlapyje atsiras vienas kitas, kuris pjauna lentas, gamina baldus ar renčia rąstų namelius.

Tradicinių mūsų kraštuose sentimentų me­džio darbams neatmeta ir verslo ekspertai.

Stiprybės teikia ąžuolai

„Medį myliu, žemės – ne. Tik miške, tarp me­­džių jaučiuosi savoje vietoje“, – tikina ga­my­bines patalpas ir šiuolaikišką biurą Kė­dai­nių rajone, Pagirių kaime, įsirengęs Dalius Pau­­lavičius

(53 m.). Tarp derlingų žemių Šėtos se­niūnijos ūkininkų jis vienintelis pramonininkas – užsiima lentpjūvyste, miško kirtimu ir at­sodinimu.

D.Paulavičiaus bendrovė „Dagmedis“ pernai atšventė 20 metų jubiliejų. Bet mediena jo verslo objektu tapo dar anksčiau. Ne­pri­klau­somybės priešaušryje Dalius, kaip ir daugelis to meto apsukruolių, buvo įsisukęs į prekybą metalais, iš Rusijos juos gabeno paslėpęs po lentomis ir rąstais. Vieną dieną metalai baigėsi, sandėlyje liko kalnai puikios kokybės medienos. Reikėjo galvoti, ką su ja daryti.

Lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Įsigijau pirmąją įrangą ir pradėjau pjauti kareliškosios pušies dailylentes. Tuo metu jų paklausa buvo milžiniška. Galvojau, pasibaigs atsivežta mediena, imsiuos kažko kito. Bet per tą laiką taip prisirišau prie medžio, pamilau miškus, kad nutariau daugiau nieko nebeieškoti“, – pasakoja pagiriškis.

Dabar jo verslo pagrindas – nebe anksčiau jį į priekį stūmusios dailylentės, o iš apvalios ąžuo­lo medienos pjaunami pusgaminiai, kuriuos perka baldininkai, parketo gamintojai. Tai sudaro 40 proc. bendrovės veiklos. D.Pau­lavičiui ten­ka pripažinti, kad lentpjūvės apsukos kasmet mažėja, gali būti, kad ateityje apskritai teks jos atsisakyti. Priežastis – vis sudėtingesnės konkurencijos sąlygos.

„Išlikti šalia stambių įmonių sunku. Elek­t­rėnuose veikianti norvegų kapitalo „Boen Lietuva“ dabar perkelia į Lietuvą savo gamybą. Ąžuolas, su kuriuo dirbame, – specifinė mediena, jos nėra daug. Stambieji gamintojai sugeba tiekėjams mokėti tokią kainą, kuri mums neįkandama“, – teigia „Dagmedžio“ vadovas.

Buvo laikas, kai D.Paulavičius ąžuolinių rąs­tų įsiveždavo iš Ukrainos, bet dabar dirba tik su lietuvišku medžiu. Iš toli atsigabenti nedidelį kiekį brangu. Be to, ruošinių užsakovai dažnai pageidauja būtent lietuviško ąžuolo, nes jo struktūra skiriasi nuo ukrainietiško, vietinis yra laikomas geresnės kokybės.

Tačiau situacija su ąžuolais Lietuvoje nėra gera – jų mažėja, prastėja kokybė. Jau beveik dešimtmetis, kai nebėra didžiųjų ąžuolynų. Anuomet puolant kinivarpoms ąžuolai masiškai pradėjo džiūti, juos reikėjo iškirsti. Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

„Ąžuolas iki kertamo medžio užauga per du žmogaus gyvenimus, maždaug per 140 metų. Bet nenusiminkime – neliks Lietuva be ąžuolų. Kertant mišką privaloma jį atsodinti. Kai kur jau žaliuoja prieš 15 metų mano paties atsodinti ąžuoliukai. Anūkai dar ne, bet proanūkiai jau galės juos kirsti“, – juokiasi D.Paulavičius.

Miškininkystė, kaip ir medžio apdirbimas, jį sudomino tinkamai susiklosčius aplinkybėms, o ne palinkus prie verslo perspektyvinių planų. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė juos pardavinėti stačiu mišku. Da­lius susikvietė vyrų būrelį ir patraukė pjauti eglių. Iki šiol atsimena, kad pirmasis pjūklas buvo skolintas.

Daliui skauda širdį žiūrint į aplink Kėdainius plytinčias kirtavietes, kuriomis virto puikūs genetiniai ąžuolų draustiniai. Iš jų beliko vos vienas kitas sveikas medis.

Prasidėjus privatizacijai, pagiriškis ėmė supirkinėji sklypus iš mišką susigrąžinusių savininkų. Jei miškas brandus, dalis jo iškertama – ąžuolai vežami į nuosavą lentpjūvę, likusi me­diena parduodama kitiems apdirbėjams. Pri­žiū­rėdamas kirtavietes, jaunuolynus verslininkas kasdien nuvažiuoja po 500 kilometrų. Da­bar jis valdo 400 ha, sklypai išsibarstę po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną. Dalius spėja, kad dar kokie penkeri metai, ir parduodamo miško Lietuvoje nebeliks.

Tai, kad vieną verslo pusę spaudžia didieji konkurentai, kitą – menkstanti galimybė plėsti miško valdas, D.Paulavičiaus negąsdina.

„Didesnių investicijų jau nebeplanuoju, man tikrai užtenka to, ką turiu. Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pa­sveriu“, – sako šilto ir šalto patyręs, ekonomi­­­nės krizės metu dėl paskolų bankui vos ne­ban­krutavęs verslininkas.

Jo biurą puošia sertifikatas „Stipriausi Lietuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams. D.Paulavičius lentpjūvėje yra įdarbinęs devynis darbuotojus, miško darbams samdo rangovus. Beveik kasmet tenka įsigyti naujų įrenginių. „Dagmedžio“ metų apyvarta per metus siekia 300–400 tūkst. eurų.

„Su kolegomis pasikalbame, kad trys keturi tokie smulkūs kaip aš – ir jau viena didelė įmo­nė. Stambių ąžuolo apdirbėjų šalyje nėra tiek daug, taigi savo nišą mes turime ir jaučiamės joje saugūs“, – tvirtina D.Paulavičius.

Šildo malkų verslas

Ramygalos miestelyje greta Panevėžio įsikūręs Vytautas Navikas (46 m.) medienos apdirbimo verslą taip pat pradėjo nuo lentų. Prieš dešimt metų jo įkurtos įmonės „Vitėja“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios lentų pjovimo staklės. 4500 litų kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis ra­kandas. Prasidėjus ekonominei krizei, sustojus statyboms jos tapo nebereikalingos. Nedaug trūko, kad tada būtų sustojęs ir Vy­tauto verslas.

„Įmonę nuo pražūties išgelbėjo malkos. Anks­čiau žiūrėjau į jas kaip į nerimtą reikalą, bet kai lentų pradėjo nebepirkti, malkos iš ne­reikšmingo gamybos priedo tapo pagrindine produkcija. Pradžioje, atsimenu, prisisamdžiau vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo pusė miestelio, bet tik ne pati bendrovė“, – šiandien V.Na­­­vikas jau juokiasi iš senų klaidų.

Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

Bendrovėje atsirado malkų skaldymo staklės, ir gražiai įpakuota produkcija – dėžės su mal­komis namams šildyti, įvairios medienos bei briketų židiniams ryšeliai –  pradėjo plaukti į Norvegiją. Dabar Vytautas jau beveik nedirba su šia šalimi, nes vis daugiau norvegų namus šildosi pas juos nebrangia elektra. Tačiau ramygalietis dėl to mažai jaudinasi. Jo malkos tebėra labai paklausios Danijoje, Airijoje, Vo­kie­tijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.

Tarptautinį klientūros ratą lietuvis susikūrė lyg ir be didesnių pastangų. Suvilioti palankių kainų vakariečiai didmenininkai beldėsi patys. Ramygaliečio verslo geografija plėtėsi rekomenduojant seniems klientams, kitiems malkininkams.

„Dabar malkų ruošėjų konkurencija jau yra didelė, išlikti sunku. Vieni nyksta, kiti keliasi, daug yra išsilaikančių tik vieną sezoną. Ne visi yra pasiruošę bendrauti su partneriais Vaka­ruose. Labai svarbu laisvai mokėti kalbą, nes rei­kalai tvarkomi ne susirašinėjant elektroniniais laiškais, o nuolat bendraujant telefonu“, – atskleidžia „Vitėjos“ vadovas, prieš konkurentus įgavęs didelį pranašumą, kai įdarbino  vadybininku reemigrantą, 10 metų praleidusį Airi­joje.

Danams labiausiai patinka uosis, vokiečiams – alksnis, norvegams – beržas. Kokias malkas vertina lietuviai, Vytautas atsakyti negalėtų, mat tautiečiai nėra jo klientai. „Vytėjos“ ruošia­mos malkos, aukščiausios kokybės, parduodamos dailiomis patogiomis pakuotėmis, vietos rinkai per brangios. Mūsų žmonės namams šildyti malkas perka sunkvežimiais arba net kalades, kurias patys baigia ruošti.

Šiuo metu ramygaliečio įmonėje greta malkų, užimančių 70 proc. verslo, vis sparčiau įsibėgėja ir lentų pjovimo darbai. Krizės metais užgesusi jų paklausa jau atsigavo ir prieš porą metų „Vytėjoje“ atsiradusioms staklėms tenka vis didesnės apkrovos. Naujoji įranga daugiau nei dešimt kartų brangesnė ir našesnė negu įsigyta verslo pradžioje.

Šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pa­gaminsiu, tą ir parduosiu. Artimiausiu metu ketinu pirkti dar kelias malkų skaldykles, papildomą medienos džiovyklą“, – planais dalijasi V.Navikas. Juos, kaip ir ankstesniuosius, verslininkas ketina įgyvendinti be paskolų. Kai Vy­tautas dar tik planavo užsiimti verslu, vienas bi­čiulis jam prigrasė neprasidėti su bankais, antraip bus bėdos. Patarimas įkrito į širdį – šiandien galėtų leisti sau paspartinti įmonės plėtrą pasiimdamas paskolą, bet tebesirenka lėtesnį kelią, nes jis saugesnis.

„Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, kasmet sumokama 110 tūkst. eurų mokesčių. Sezono metu įmonėje dirba 24 darbuotojai.

Į medienos apdirbimo sritį Vytautas peršoko iš automobilių verslo. Įkalbėjo draugas, jau anksčiau užsiėmęs parketo gamyba. Baimės im­tis svetimo dalyko nebuvo.

„Lietuvis myli medį, vertina viską, kas pagaminta iš medienos. Be to, medienos apdirbimas nėra labai sudėtingas, tam nereikia ypatingos kvalifikacijos. Kiekviename kaimelyje vienas kažką kala, kitas pjauna. Aš pats, atsimenu, nusipirkau gaterį, stumdžiau stumdžiau, kol išmokau. Kaimiškose vietovėse tokius dalykus moka visi. Dar ne taip seniai juk vyrai ir tvoras patys tvėrė, ir namus statė. Tradicija tebegyva, kaip ir įsitikinimas, kad dirbti su medžiu gali kiekvienas“, – tikina verslininkas.

Patirtis – iš kartos į kartą

„Noras pradėti kažką savo buvo seniai, tad kai atsirado truputis pinigų, nusipirkau stakles ir ėmiausi rąstų“, – Marcinkonių kaime Va­rė­nos rajone gyvenantis Linas Čeplikas (50 m.) savo pa­vyzdžiu tik patvirtina, kad medis lietuviui artimas ir pažįstamas. Prieš tai vyras kelis de­šimtmečius dirbo vairuotoju.

Linas prisišliejo prie brolio, jau anksčiau įsitraukusio į šiuos reikalus, ir dabar kartu renčia rąstinius namelius. Marcinkoniškių verslo mo­delis paprastas: sulaukę užsakymo jie važiuoja išsipjauti tinkamų medžių iš kliento miško, tada juos obliuoja, frezuoja, paverčia statybine medžiaga ir pagal pateiktą projektą surenčia iš jos statinį. Nuo medžio iškirtimo iki statybų pabaigtuvių vainiko – visi darbai tik jų dviejų rankomis.

L.Čeplikas imasi įvairaus dydžio ir sudėtingumo užsakymų, yra tekę statyti ir paprastas pa­vėsines, ir gyvenamuosius namus. Tiesa, tuos dar­bus, kur reikia didesnio įgudimo, pavyzdžiui, rąstų jungimo įkirtimus, jis palieka meistrystę geriau įvaldžiusiam broliui. Bet ir pats kasdien tobulėja ir neabejoja, kad sprendimas pasukti į šią sritį buvo teisingas. Pirmąsias stakles vyras nusipirko pardavęs dalį nuosavo miško, likusiems įrenginiams įsigyti skiria dalį uždirbamų lėšų.

„Nelaikau savęs verslininku, nors to, ką už­dirbu, pragyvenimui užtenka. Norint daugiau, reikėtų ir apie rimtesnes investicijas galvoti, ir apimtis didinti. Bet čia jau sunkus atvejis. Rąs­tinių namų paklausa tokia didelė, kad spėjame patenkinti tik aplinkinių gyventojų užsakymus, su tais, kurie kreipiasi iš toliau, net nepradedame kalbėti. Priežastis paprasta – nėra kam dirbti. Aplinkui nėra nė vieno, kurį galėtume pasisamdyti, čia žmonėms geriau gauti pašalpas ir sėdėti namie, negu dirbti ir užsidirbti“, – apgailestauja L.Čeplikas.

Marcinkoniškis sako, kad dar neseniai me­džio darbai kiekvienam vyrui buvo pažįstami. Dabar tai nyksta, gerai, jei kaime dar malkas patys susipjauna. Jo giminėje šio amato irgi nie­kas iš vadovėlių nesimokė – Linas patirties se­miasi iš brolio, o šis ją gavo iš auksinėmis rankomis garsėjusio tetos vyro.

Optimizmas su šešėliu

„Veido“ kalbintų smulkiųjų medienos ap­dirbėjų optimizmas nėra nepamatuotas. Me­die­nos, medienos gaminių ir baldų pramonė dabar išgyvena pakilimą. 2015-ieji skelbti vienais palankiausių šios ūkio šakos metų. Sta­tis­tikos departamento duomenimis, praėjusių metų sausio–rugsėjo mėnesiais baldų gamybos pardavimo apimtis išaugo 17,2 proc., medienos bei kitų gaminių – 14,2 proc.

Tačiau, anot specialistų, tokia situacija ne­ga­lės trukti amžinai. Paprašytas įvertinti, koks šios apdirbamosios pramonės šakos smulkiųjų atstovų indėlis, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas piešia bendrą paveikslą, kuris nėra šviesus.

„Iš miške nukirsto subrendusio medžio turėtume pagaminti atitinkamą dalį lentpjūvėms, faneros ir popieriaus gamybai, biokurui skirtos žaliavos. Pagal tai, kokius sortimentus ruošiame nukirtę medžius miške, turėtų būti formuojama ir visa pramonės struktūra. Jos pagrindų pagrindas yra lentpjūvės, gaminančios vertingiausią produkciją, o visi kiti dalykai turi likti kaip antstatas. Bet mūsų medienos pramonė yra išsigimusi“, – diagnozuoja R.Bei­nortas.

Lentpjūvystė šalyje nėra tinkamai išvystyta. Priežastis – žaliavos trūkumas. Smulkiosios len­­tų pjovimu užsiimančios įmonės negali efek­­tyviai panaudoti turimų pajėgumų, nes apsirūpinimas reikiamos kokybės žaliava už adekvačią kainą – didelė problema. Net vidutinės lentpjūvės, kurios gamina medieną tarai, daugiausiai eksportuojamą, taip pat ruošinius statyboms, dirba netolygiai.

Chaotiškas žaliavos tiekimas neleido išsilaikyti ir pagal naujausią technikos žodį Klaipė­doje įrengtai „Pajūrio medienai“. Pasikeitus prekybos stačiu mišku su Rusija muito sąlygoms, kanadiečių medienos apdirbimo gigantas dar bandė juo apsirūpinti vietoje, valstybinių miškų aukcionuose, bet galiausiai įrenginiai buvo išmontuoti ir išgabenti iš šalies.

„Dar yra kelios veikiančios lentpjūvės su pil­nu gamybiniu ciklu, kai viskas panaudojama iki paskutinio šapelio. „Šilalės mediena“, Aly­taus lentpjūvė – tai gerieji pavyzdžiai“, – sėkmingai dirbančias vidutines įmones vardija „Lietuvos medienos“ vadovas, pabrėždamas, kad dabar nebeturime nė vienos stambios lentpjūvės.

Galbūt tai praradimas šiai pramonės šakai, bet šansas išlikti smulkiesiems? Pasak R.Bei­nor­to, mažos lentpjūvės statusas pasiteisina tik pačioje veiklos pradžioje. Versle yra nerašyta taisyklė, kad per metus bent dešimties procentų augimo nepasiekianti įmonė pasmerkta žlugti.

„Turime mažų įmonių, jos kažkaip kažkuo verčiasi, bet neprogresuoja, neauga, nedaro nuolatinių investicijų į gamybą ir panašiai. Tai – kliuviniai. Bet tai ne verslininkų, o pačios sistemos bėda. Šis sektorius šalyje nėra vystomas kompleksiškai“, – teigia medienos pramonės įmonėms atstovaujantis R.Beinortas.

Pagrindinės smulkiuosius verslininkus ka­muojančios problemos – mažas konkurencingumas, atsitiktiniai sandoriai, iš kurių neišeina išlaikyti tolygios gamybos. Tik kai kurioms įmo­nėms pavyksta jų išvengti. Tokių, kaip medienos perdirbimo įmonė „Juodeliai“, tu­rinti kelis gamybinius vienetus Suvalkijoje, prieš kelerius metus savo padalinį atidariusi ir Radviliškyje, nuolat investuojanti, yra vos viena kita.

Įmonių registre nurodoma, kad Lietuvoje yra 1,5 tūkst. medienos apdirbimu užsiimančių įmonių. Tačiau, pašnekovo įsitikinimu, tai nerealus skaičius, iš tiesų jų yra gerokai mažiau.

Vienos sėkmės istorijos įkvėpė kitas

„Lietuvos medienos“ vadovas pritaria minčiai, kad lietuvis nuo seno turėjo išskirtinį santykį su medžiu, todėl ir šioje srityje visada bu­vome stipresni nei kitos panašias sąlygas turinčios šalys. Jis primena, kad iš Baltijos valstybių šuolį baldų sektoriuje padarė ir stipriai jame įsitvirtino tik Lietuva.

„Buvo sukurtas stiprus pagrindas – dar iš pačių pirmųjų europinių pinigų buvo atstatyta dar sovietinės okupacijos metais Kazlų Rūdoje įkurta medienos drožlių plokštes gaminusi įmonė. Tai pagrindinė konstruktyvinė žaliava korpusinių baldų gamybai. Kazlų Rūdos plokštynas suveikė kaip katalizatorius. Pradėjo kurtis, atgimti senosios įmonės – „Vilniaus baldai“, „Klaipėdos baldai“, kitos, jos greitai susirado prekybos partnerių užsienyje“, – primena R.Beinortas.

Šios sėkmės istorijos taip pat tapo savotišku katalizatoriumi. Jos didele dalimi lėmė, kad nemažai provincijos žmonių, pasiryžusių kurti savo verslą, ypač turinčių techninės srities išsilavinimą, pasirinko būtent medienos sektorių.

„Vertinant objektyviai, Lietuvoje turime viską, kad galėtume sėkmingai šį verslą plėtoti. Užsiauginame žaliavą, pasiruošiame kvalifikuotus darbo resursus, pradedant darbininkais, baigiant inžinieriais su magistro laipsniu. Su investicijomis irgi buvo neblogai. Bankai, matydami gerus šio sektoriaus rezultatus, įžvelgdami perspektyvą, suteikdami startinį kapitalą, buvo palankesni pradedantiems me­dienininkams nei, sakykim, plastiko dirbinių gamintojams“, – aplinkybes, kurios turėtų už­tikrinti ilgalaikę sėkmę, vardija R.Bei­nortas.

Dėl ateities teks pakovoti

Kita vertus, šiandien Lietuva yra vienintelė viso regiono valstybė, iš kurios bet kas gali nu­sipirkti medienos žaliavos ir ją išsivežti. Pa­sak R.Beinorto, kadangi valstybinių miškų reforma užstrigo, apsirūpinimas žaliava kaip buvo pa­kabintas tarp dangaus ir žemės, taip ir liko.

„Kai kurios turinčios įdirbį, atsidavusios net ir tokiomis sąlygomis dirbti įmonės išliks, bet tikrai ne visos. Galiu garantuoti, kad dalis jų sužlugs. Mes jau kurį laiką skaičiuojame bankrotus, nulemtus apsirūpinimo žaliava problemų. Ypač daug jų užsidarė, kai buvo kinai įsisukę ir pradėjo išvežti žaliavą iš Lietuvos. Nuo to labiausiai kenčia būtent ma­žosios įmonės“, – apie didžiausias grėsmes medienos perdirbėjams kalba „Lietuvos me­dienos“ atstovas.

Tuo tarpu baldininkų rankos surištos dėl korpusinių baldų gamybai reikalingų pusgaminių. Kazlų Rūdoje plokštes gaminanti įmonė savo pajėgumų didinti jau nebeišgali. Tad šalies baldininkai negali planuoti plėtros net tose  rinkose, kuriose jie jau įsitvirtino. Ir taip truks, kol nebus išspręstas konstruktyvinės medžiagos klausimas.

„Praėjusiais metais Mažeikiuose turėjo atsirasti dar vienas plokštynas, šalia jo – kelios baldų gamybos įmonės, tarp jų ir minkštųjų, keli energetikos taškai, naudojantys biokurą, ir t.t. Vien plokštyno investicija buvo numatyta 250 mln. eurų. Bet visos investicijos nuplaukė. Ir visiškai teisūs tie smulkieji, kurie sako nejaučiantys vidinės konkurencijos. Dabar konkuruoja regionai su regionais. Mūsų me­dienos sektorius konkuruoja su čekų, slovakų, lenkų. Kol kas „Ikea“ konkursuose būdavome pranašesni – pasaulyje esame penktas jų baldų tiekėjas šalia vokiečių, italų, kinų. Bet jau šių metų pabaigoje labai aštriai kils klausimas dėl konstruktyvinės medžiagos“, – apie problemas, kurias pajus ir smulkiosios baldus gaminančios įmonės, kalba R.Beinortas.