Petro Malūko nuotr.

Nuošalėje nuo įžymiojo Puntuko akmens, nematomas net iš Laimės žiburio aukštumų, niekam per daug nekrisdamas į akis gyvena sau Debeikių miestelis. Anykščių rajone besilankantys turistai čia užsuka nebent netyčia, bet be Debeikių žmonių neapsieina nei svarbiausia Lietuvos vieta – Gedimino kalnas, nei Amerikos ambasada.

Jūratė KILIULIENĖ

Rajono centrą Anykščius ir Debeikius skiria 15 kilometrų. Vaizdingu keliu į šiaurės rytus, lydint gandrams, pro šalį lekiant kryžiams ir koplytstulpiams, miestelis pasiekiamas akimirksniu. Pačiame jo centre – bažnyčia ir seniūnija. Institucijos, apie kurias sukasi svarbiausi ne tik miestelio, bet ir visos Debeikių seniūnijos reikalai. Tačiau savaitės vidurio pusiaudienį net čia tuščia ir tylu.

Kur dingo debeikiškiai, išsišvarinę, apsodinę gėlėmis pagrindinę aikštę, linksmomis spalvomis nudažę ją supančius namus? Per patį vasaros darbymetį ištuštėjęs miestelis neturėtų stebinti. Pramonės čia nėra, visa seniūnijos veikla nukreipta į žemės ūkį, tad visi kas gyvas kruta laukuose. Visa jėga miestelis suklega tik per vietos šventes – rugpjūčio paskutinį savaitgalį šurmuliuojantį debeikiškių bendrijos sambūrį, Šv. Jono Krikštytojo bei Šv. Baltramiejaus atlaidus. Šios datos tradiciškai svarbios ir patiems miestelio gyventojams, ir po visą šalį bei už jos ribų išsibarsčiusiems debeikiškiams, kurių šaknys čia.

„Gyvename savo gyvenimą, ir tiek“, – kuklindamasis prataria Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius. Jam lyg ir nepatogu, kad miestelis negali pasigirti nei ypatinga praeitimi, nei išskirtinėmis asmenybėmis. Vis dėlto didžiulė jo kabinete saugoma knyga, jau daug dešimtmečių pildoma tekstais ir nuotraukomis, byloja, kad Debeikiai turi istoriją ir ja didžiuojasi.

Pramonės nėra, bet darbo – į valias

Visoje seniūnijos teritorijoje gyvena 1850, pačiame miestelyje – 400 žmonių. Pirmas išskirtinis faktas – pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų skaičius Debeikiuose kito labai nedaug. Jei ne statistiką žemyn traukiantys pensionas ir senelių namai, miestelis, ko gero, galėtų girtis netgi gyventojų gausėjimu.

Seniūnas sklaido apie Debeikių demografines tendencijas bylojančius popierius, peržvelgia sąrašus, lenteles. Tačiau papasakoti apie tai, koks judėjimas vyksta seniūnijoje, jam nesunku ir iš atminties. Toks mažo miestelio privalumas daro įspūdį: ko gero, saugu ir jauku gyventi bendruomenėje, kai apie tave žino ne tik kaimynai, bet ir vietos valdžia.

A.Simonavičius vardija: kasmet apie dešimt žmonių deklaruoja išvykimą į užsienį, t.y. tampa emigrantais, bet šį praradimą atsveria neapsisprendusieji – tai išvykstantys laimės ieškoti svetur, tai vėl sugrįžtantys. Viena debeikiškė po kelerių svetur praleistų metų į gimtąjį miestelį sugrįžo su trenksmu. Iš Ispanijos ji parsivežė ne tik uždirbtų pinigų, bet ir širdies draugą ispaną. Visi Debeikiai svarstė, ar ilgai čia ištvers svetimšalis, bet intriga greitai išsikvėpė – lietuvė ir ispanas susituokė, sėkmingai kuria savo gyvenimą Debeikiuose ir negalvoja vėl kelti sparnų.

„Jeigu žmogus kelia sau normalius reikalavimus – siekia sukurti šeimą, ją išlaikyti, turėti dirbą, prasmingai leisti laisvalaikį, Debeikiuose jis visa tai ras. Svarbiausia – darbas, o tam čia yra pačių įvairiausių galimybių. Tiesa, pramonės neturime ir, galima sakyti, niekada neturėjome. Vienintelė įmonė, prieš pat karą įsteigta pieninė, nebeveikia jau keli dešimtmečiai. Esame tikras žemės ūkio kraštas, nuo seno žemė mus maitino. Bet kuris mūsų ūkininkas kad ir šiandien priimtų, tik ateikit ir dirbkit. Tik prisikviesti žmonių vis sunkiau, neretai problema atsigręžia kitu šonu – ne darbo trūksta, o norinčiųjų jį dirbti“, – skėsteli rankomis A.Simonavičius, Debeikiams vadovaujantis jau antras dešimtmetis.

Seniūnijos bedarbių skaičius taip pat nekinta. Ir vargu ar bent artimiausiu metu pavyks pagerinti šią statistiką, nes dauguma iš 90 bedarbių jau seniai praradę bet kokios naudingos veiklos įgūdžius. Seniūnas sako, kad tingesnius debeikiškius išjudino tik prieš kelerius metus įsigaliojusi prievolė už gaunamas pašalpas atidirbti visuomenei naudingus darbus. Nuo tada nedarbas sumažėjo keliolika procentų.

Be ūkininkų siūlomų darbų, vietos gyventojai jų dairosi aplinkiniuose miestuose. Ir nors Anykščiai debeikiškiams kone dvigubai arčiau nei Utena, taip jau susiklostė, kad į Uteną, nuo Debeikių nutolusią 30 kilometrų, dažniau vykstama ir apsipirkti, ir susitvarkyti reikalų.

Miestelio gyventojai juokauja, kad Utena jiems – tenesupyksta Anykščiai – tai mažasis Vilnius. Debeikių vyrams darbo čia suteikia „Utenos melioracija“, „Biovela“, „Seifuva“, o moterys daugiausia darbuojasi Aknystos socialinės globos namuose. Šioje įstaigoje – net 150 darbo vietų. Vienas globos namų filialų veikia pačiuose Debeikiuose.

„Anykščių rajonas daug kam siejasi su turistinėmis pramogomis ir įdomybėmis. Bet mes „biedni“ Anykščių pašonėje – nei miško, nei upės, nei ežerų“, – vis kuklinasi A.Simonavičius, paklaustas, kiek naudos miesteliui duoda turizmas. Pasirodo, į dirbamų laukų ir pievų apsuptus Debeikius ši ūkio šaka vis dar neįžengė, čia net nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos.

Bendruomenę telkia vilna

Vis dėlto verslo užuomazgų taip pat atsiranda. Gegužę duris atvėrusiuose Tradicinių amatų namuose buriasi Debeikių moterys – gludina senųjų amatų įgūdžius, o savo dirbinius – verpalus, mezginius, veltinius ir kitokius gražius dalykus siūlo mugėse ir net šiek tiek iš to užsidirba.

Pats amatų namų atsiradimas būtų vertas pavadinti sėkmingai įgyvendintu verslo projektu, nors jų kūrėjas vedė tik noras išjudinti nuobodų miestelio gyvenimą, o laisvus vakarus leisti ne prie televizoriaus. Dar 2008-aisiais debeikiškės susibūrė į Moterų veiklos centrą ir nuo tada joms ramybės nedavė prie bažnyčios stovinti apleista špitolė. Pagal panaudos sutartį iš parapijos gautas pastatas dabar traukia akį kaip gražiausias miestelio statinys, jame daugybė įvairių įrenginių, apie kurių paskirtį nusimano tik vilnos apdirbimu užsiimantys žmonės.

„Anykščių kraštas, ypač vietovės aplink Debeikius, nuo seno garsėjo avininkyste. Ir dabar čia daug avių augintojų, bet vilnos apdirbimo tradicija nyksta. Nutarėme ją išsaugoti, kol dar yra moterų, kurios vilnos kedenimo, karšimo, verpimo mokėsi iš savo močiučių“, – pasakoja Debeikių moterų veiklos centro vadovė Dijana Smailienė. Ji apgailestauja, kad daugelis šalies ūkininkų avis augina tik mėsai, o nukirptą vilną tiesiog išmeta. Anksčiau Lietuvoje tai buvo neįsivaizduojama.

Buvusioje špitolėje vakarojančios moterys labiau nei tradicijos išsaugojimą vertina tai, kad bendruomenei atsirado proga susiburti, pajusti, kaip smagu būti kartu. Anksčiau, būdavo, dirba, pluša kas sau, vakarais irgi kiekvienas tik tarp savų, o dabar vilnos reikalai traukia ne tik moteris, mokytis velti ateina net berniukai.

Smagumo prideda ir galimybė užsidirbti bendrų pinigų. Parduodamos mugėse savo dirbinius, megzdamos, veldamos pagal užsakymus, kurių vis daugėja, debeikiškės jau išgali išlaikyti savo veiklą, sumokėti mokesčius, lieka ir kelionėms po Lietuvą išsinuomotu autobusu. Tokia sėkminga pradžia kursto jų entuziazmą dar plėsti savo veiklą.

Seniūnijos paštininkė Jūratė Zavišienė taip įsitraukė į vilnos apdirbimo tradicijų gaivinimą, kad ne tik tapo tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčia vilnos verpėja, bet ir pati pradėjo auginti avis. Ši patirtis jai nauja, nors su šio tradicinio amato subtilybėmis buvo susipažinusi dar vaikystėje – matė siūlus verpiančią, su mezgimo virbalais nesiskiriančią močiutę. Moteris rodo iš senolės namų Šilutėje atsivežtą šimtametį ratelį. Restauruoti ir naudoti pagal paskirtį jo nebeįmanoma, bet Jūratei jis žadina sentimentus, o kitoms moterims – smalsumą, mat tokiais rateliais verpdavo tik Klaipėdos krašte.

„Net rankos pradėjo niežėti, kaip panorau sėsti prie vilnos ir atgaivinti vaikystės įgūdžius. Tik kad tikros vilnos niekur negalėjau gauti, teko pačiai pradėti auginti avis. Dabar turiu vokiečių juodgalvių ir merinosų bandą, kryžminu šias dvi veisles – mišrūnių vilna būna labai švelni, šilta“, – pasakoja jau 14 avių auginanti J.Zavišienė.

Auginti avis ji ėmėsi pirmiausia norėdama grąžinti vilnai deramą pagarbą. Buvo pastebėjusi, kad šiandien ji jau nebėra vertinama, nors dar prieš kelis dešimtmečius niekam nereikėdavo aiškinti, kokia vilnonio mezginio nauda. Jūratė įsitikino, kad prie vilnos nuvertėjimo daugiausia prisidėjo nesąžiningi verpalų gamintojai. Turguose, mugėse siūloma daug įvairiausių mišinių, o žmonės jau pamiršo, kaip atpažinti tikrus vilnonius siūlus.

Mylėti savo artimą – savaime suprantama

Debeikių gyventojai brandų bendruomeniškumą demonstruoja ne tik gaivindami ir puoselėdami tradicinius amatus. Miestelyje nuo seno taikiai veikia įstaiga, kurių paprastai niekas nepageidauja ir gulasi kryžiumi prieš galimą kaimynystę.

Aknystos socialinės globos namai, anksčiau vadinti psichoneurologiniu pensionu, šiose apylinkėse sukuria daugiausia darbo vietų. O kartu – suteikia sugyvenimo su kitokia, likimo nuskriausta visuomenės dalimi patirtį. Vienas iš penkių globos namų padalinių yra pačiuose Debeikiuose. Čia savo dienas leidžiantys žmonės laikomi visaverčiais bendruomenės nariais.

Psichinę ir protinę negalią turintys globos namų gyventojai ir patys turbūt jaučiasi miestelio dalimi. Jie dalyvauja šventėse, užsuka į amatų centrą. Vyresnio amžiaus debeikiškiai kviečiasi juos pagalbon – kas malkų sukapoti, kad valdens iš šulinio atnešti, į parduotuvę nueiti. Kai kurie senoliai prie savo pagalbininkų taip prisirišę, kad nė dienos negali be jų apsieiti.

„Esame girdėję, kad kitur žmonės būna labai nepatenkinti tokia kaimynyste, kyla įvairių konfliktų, gyventojai jaučiasi nesaugūs ir iš tiesų dažnai nukenčia. Bet pas mus nieko panašaus neatsitinka. Per visą laiką buvo pora nemalonių epizodų, bet seniai, niekas apie tai dabar net nebekalba“, – tikina seniūnas.

Prieš dešimtmetį, steigiant dar vieną globos namų padalinį gretimuose Rubikiuose, kilo nemenkų nesusipratimų su vietos gyventojais. Jie nenorėjo įsileisti šios įstaigos. Laikas parodė, kad nuogąstauta be reikalo.

Debeikių senbuvė, buvusi ilgametė bibliotekininkė Danutė Steponavičienė prisimena ir čia tarp vietos žmonių ir pensiono gyventojų kadaise buvusią atskirtį. Ji ištirpo pasikeitus pačios įstaigos požiūriui į savo globotinius. „Mieli, mandagūs berniokai! Miestelis be jų atrodytų tuščias ir ne toks linksmas. Jie visada iš tolo sveikinasi, klausia, gal reikia ką padėti. Net neįsivaizduoju, kad jų pas mus nebūtų“, – pasakoja D.Steponavičienė.

Dauguma globos namų gyventojų čia baigia savo žemiškąją kelionę, čia atgula ir amžinojo poilsio. Naujosiose miestelio kapinėse jie laidojami vienas greta kito, lygioje vejoje įamžinami tik nedidele akmens plokšte su vardu ir pavarde – kaip kukliose Vakarų pasaulio protestantiškose kapinėse.

Tik vieną kitą kauburėlį lanko artimieji. Daugumą tvarko, per Vėlines žvakeles uždega Debeikių moksleiviai, niekieno nei raginami, nei laukdami kieno nors padėkos ar atlygio.

Aprengė Gedimino kalną

Visai netoli Debeikių plyti žaliuojančios vejos plotai, gerokai išsiskiriantys iš įprasto kaimo peizažo. Tai jaunos ūkininkų šeimos – Kęstučio ir Gitos Opulskių valdos. Dekoratyvinės vejos verslu šalyje užsiima vos kelios įmonės, tad nieko keisto, kad jų veikla stebina ir net gąsdina tradiciškai ūkininkaujančius kaimynus.

„Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, nesileidžia net į kalbas. Sako – neatiduosim šventos savo protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet mūsų kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip.

Dekoratyvinės vejos auginimas nėra pagrindinis jaunos poros užsiėmimas. Pinigų jie uždirba iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo, turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi. Sutuoktiniai samdo tris pagalbininkus, dviejų nepaleidžia net žiemą, kai sumažėja darbų. Tokia kaimo realybė – radęs, apmokęs gerą darbininką negali jo paleisti, nes nutvers kiti.

Praėjusiais metais ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo nemažai lėšų, kurios atsipirks ne anksčiau nei po dešimties metų. O kol kas atlygis už sunkų darbą Opulskiams yra nebent tai, kad jų veja dengia Lietuvos simbolį – Gedimino pilies kalną. Keturi tūkstančiai kvadratinių metrų užklojo stačiausią jo šlaito dalį, kurioje natūraliu būdu užauginti žolės nebūtų pavykę.

„Malonu atvažiavus į Vilnių matyti, kad ir mes savo žiniomis bei darbu prisidėjome prie tokios ypatingos vietos išsaugojimo. Dekoratyvinė veja ten pirmiausia buvo reikalinga šlaitui sutvirtinti, o ne dėl estetinio vaizdo. Kai šlaitas toks status, tinkamai prižiūrėti vejos neįmanoma, bet svarbiausia, kad jis apsaugotas nuo erozijos“, – dėsto K.Opulskis.

Vyras svajoja tiek išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste. Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas duoda neblogus pinigus, bet neteikia pasitenkinimo – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam pinigų“, – prisipažįsta ūkininkas.

34 metų Gita ir metais vyresnis Kęstutis – tikri miestiečiai iš Kauno. Debeikių pašonėje jie įsikūrė prieš devynerius metus. Iš pradžių nė negalvojo apie gyvenimą kaime, kuklią sodybą įsigijo kaip vasarvietę savaitgaliams leisti. Bet pamažu žemės trauka stiprėjo. Diplomuotas agronomas K.Opulskis, ėjęs svarbias pareigas grūdų supirkimu užsiimančioje įmonėje, pats sumanė imtis verslo kaime. Gita, tekstilininkė, pamažu apsiprato su šia mintimi. Jų vaikai, devynerių metų Rokas ir septynmetė Ieva, jau gimė čia. Netrukus šeima iš vasarojimui įsigyto namo persikels į čia pat baigiamus įrengti naujus modernius namus.

„Iš pradžių buvo baisu. Atvažiavome iš miesto, tiesiai nuo asfalto, apie nieką nenutuokdami. Bet neskubėjome, prie naujo gyvenimo pratinomės pamažu. Dabar atgal į miestą tikrai nebegrįžtume. Išmokome dirbti jausdami malonumą. Kartą per metus visa šeima išvažiuojame atostogų, net ir per darbymetį vieną savaitgalio dieną ilsimės. Debeikiuose beveik visus pažįstame, jaučiamės kaip namie“, – tikina Gita.

Augo ant asfalto, laimę rado laukuose

Šiuose kraštuose kaip namie jaučiasi ir 42 metų Arūnas Miežis. Gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje vyras, ūkininkaujantis savo tėvo gimtinėje, nė iš tolo neprisileidžia minties, kad kada nors galėtų grįžti į miestą: „Apsidairykite aplinkui – kokie vaizdai. O ką matote Vilniuje? Tik mašinos, užterštas oras, spūstys. Nemanau, kad žmogus ten gali būti laimingas. Čia esu laisvas daryti, kas man patinka, esu savo gyvenimo šeimininkas.“

Stambiausio seniūnijos ūkio savininkas neabejoja, kad 2001 m. atsikėlęs iš Vilniaus į Debeikius priėmė patį protingiausią savo sprendimą. Tą patį žingsnį, tik septyneriais metais vėliau, žengė ir Arūno vaikystės draugas, su kuriuo užaugo to paties sostinės miegamojo rajono daugiabučio laiptinėje. Vyras pardavė butą ir visus pinigus investavo į bendrą ūkį.

Arūnui tikrai nestinga laisvės jo beribiuose laukuose. 400 hektarų žemės – tokios dabar yra buvusio vilniečio dirbamos valdos. Kiek daugiau nei pusė jų – nuosavi. Ir augina jis tik kanapes, kviečius, šiek tiek žirnių ir pupų.

Vedžiodamas po žmogaus ūgį pranokstančių kanapių mišką A.Miežis giriasi esąs šios kultūros specialistas, nes niekada nepaisė draudimo auginti kanapes, net kasmet deklaruodavo jų pasėlius. Ūkininkas tikina buvęs ramus, nes žinojo, kad nepluoštinės kanapės – ne narkotikas, be to, kitose Europos Sąjungos šalyse nebuvo draudžiama jų auginti, tad net ir teisme būtų apsigynęs.

Pernai, kai ir Lietuvoje buvo įteisintas nepluoštinių kanapių auginimas, A.Miežis dar labiau išplėtė jų laukus. Augina ir aliejines kanapes, bet jų ėmėsi labiau dėl sėjomainos. „Kanapės – malonus, švarus augalas. Pasėjai ir lauki, kol ateis laikas pjauti. Nereikia nei purkšti, nei tręšti. Taupau savo sveikatą, jau prisisėdėjau purkštuve kvėpuodamas chemija, gana“, – norą auginti kanapes paaiškina A.Miežis.

Už galimybę užsiimti ekologiška kultūra jis moka nemenką kainą, mat kanapių ir sėklos brangios, ir sunku derlių parduoti. Nupjautą pluoštą veža latviams, nes vietoje tuo niekas neužsiima. Aliejumi bando prekiauti mugėse, pardavinėti per pažįstamus, bet žmonės mažai dar apie jį girdėję, kaina – nemaža, tad kol kas didelės naudos iš to nėra.

Visi A.Miežio ateities planai sukasi tik apie Debeikius. Jis nebando tikinti čia užlipęs ant aukso maišo, nes viskas pasiekta sunkiu darbu. Bet dabar jau atėjo laikas, kai galima raškyti jo vaisius ir nebijoti svajoti. Netrukus galėtų išsipildyti drąsiausia vyro svajonė – pakilti į dangų nuosavu lėktuvu. Jau yra numatyta ir vieta pakilimo takui. Jis drieksis tarp kanapių ir kviečių laukų.

Kalakutai – Amerikos ambasadai

Sukiojantis po Debeikius neįmanoma neišgirsti ir Vladislovo Tamošiūno pavardės. Miestelėnai jį laiko vienu labiausiai seniūniją garsinančių žmonių ir ragina apsilankyti jo kalakutų fermoje, tarsi ji būtų koks turistinis objektas. Vyras mielai praveria savo ūkio duris, pasigiria vos prieš akimirką grįžęs iš pajūrio. Ūkininko atostogos vidurvasarį? Pasirodo, auginant kalakutus tai įmanoma, nes pats darbymetis būna pavasarį. Ir laikai jau ne tie, kad ūkininkas artų kaip baudžiauninkas, dienos šviesos nematydamas.

V.Tamošiūnas turėjo laiko taip sustyguoti savo veiklą, kad ji ir būtų pelninga, ir leistų susikurti patogų gyvenimą. Jis vienas pirmųjų šalyje pradėjo auginti kalakutus – daugiau nei prieš 20 metų iš Didžiosios Britanijos parsisiuntė pirmuosius didžiųjų baltųjų kalakutų kiaušinius. Tuo metu šiuos paukščius Lietuvoje ne tik mažai kas augino, bet ir kalakutieną retas valgė. Po kurio laiko V.Tamošiūno ūkiui buvo suteiktas veislinės fermos statusas, tad į pirkėjų rankas dabar keliauja ne suaugę 35 kilogramus sveriantys paukščiai, o iki vieno mėnesio paauginti kalakučiukai, kasmet – per 25 tūkst. paukščių.

„Kalakučiukai reikalauja ne mažiau dėmesio nei kūdikiai. Norint užauginti sveikus paukščius reikia specialios temperatūros, kurią keičiu kintant jų svoriui. Pats auginu baltymines kultūras jų pašarui, fermoje visą laiką skamba muzika, nes tai skatina kalakutų augimą“, – vardija V.Tamošiūnas.

Šiemet ūkininką lydėjo ypatinga sėkmė. Išplėtus afrikiniu kiaulių maru užkrėstų ir didesnės rizikos teritorijų ribas, lietuviai ėmė auginti daugiau kalakutų – prekyba kalakučiukais padidėjo net penktadaliu. V.Tamošiūnas juokauja, kad laikas būtų pakeisti Debeikių herbą, kuriame būtų vaizduojamas kalakutas. Mat tik tarpukariu miestelio ir jo apylinkių gyventojai garsėjo čia auginamais žirgais, o dabar juos jau išstūmė kalakutai.

„Mano kalakutai garsina Debeikius ir užsienyje. Kiekvienais metais per Padėkos dieną pats didžiausias ir gražiausias keliauja į Amerikos ambasadą Vilniuje, taigi tampa metų kalakutu!“ – juokauja verslininkas, pripažindamas, kad Lietuvoje tik amerikiečiai išmano, koks turi būti tikras kalakutas. O vietos šeimininkės prašo „gražaus ir nedidelio“, kad tilptų į standartinę orkaitę.

Šviesuolio darbai keliaus į muziejų

Kryžių meistras, altorių drožėjas, kraštotyrininkas, muziejininkas, fotografas. Tai tik dalis amatų, kuriais užsiima garbus debeikiškis Bronius Tvarkūnas. Į daugeliu dalykų užsiimantį žmogų neretai žiūrima su lengva šypsena, bet pažįstantieji senolį tik stebisi, iš kur jis semiasi vis naujų sumanymų.

Gyvenimo mokyklą B.Tvarkūnas išėjo Sibiro tremtyje. Debeikiuose bei aplink miestelį kylantys jo rankų darbo kryžiai daugiausia skirti kovotojams dėl Lietuvos laisvės pagerbti. Pirmasis jo išskobtas ornamentuotas kūrinys dar 1988 m. iškilo miestelio kapinėse, vėliau jie pabiro po aplinkinius kaimus, kur įamžintos Lietuvos partizanų kovų ir žūties vietos. Senolis rodo jo namų kieme ant varstoto pradėtą dirbinti dar vieną kryžių – šis bus dovanotas sūnui įkurtuvių naujame name proga.

Kviesdamas užeiti į savo namus, kuriuos pasistatė grįžęs iš tremties, B.Tvarkūnas juokais įspėja apsišarvuoti kantrybe: ir parodyti, ir papasakoti turįs daug ką. Iš tiesų kiekviena namų kertė paversta kone muziejumi, įprastai buičiai čia vietos palikta tik virtuvėje. Ant sienų – šeimininko tapyti paveikslai, nuotraukos ir iš Sibiro laikų, ir šiuolaikinės, įvairiausi drožiniai, dešimtmečiais rinkti liaudies dirbiniai.

Visas šis turtas, jau nebetelpantis namuose, užpildęs ir greta esančią klėtį, netrukus keliaus į Debeikius, į vietos valdžios B.Tvarkūno muziejui suteiktas patalpas.

„Manęs vis klausia, kaip mano galvoje kyla mintys. Bet niekada negalėjau paaiškinti, nes pats nežinau. Tiesiog užeina mintis, ir padarai“, – paprastai paaiškina šviesuolis, vienu sakiniu išsakydamas ne tik savo paties, bet ir savo kraštiečių požiūrį.

Debeikiškiai nemėgsta tuščiai kalbėti – jie tiesiog ima ir daro.

Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Šiųmetėje Kaziuko mugėje Vilniaus rotušės aikštėje įsikūrė triukšmingas žydų miestelis – su tradiciniais valgiais, amatais ir pramogomis. Sostinėje jau daug kas žino, kas yra tie beigeliai ir su kuo jie valgomi. Bet ar tebėra gyvas žydiš­ka­­sis Vilnius, ar stebime tik pastangas sukurti iliuziją gyvenimo, kuris liko praeity­je?

Žydiškos autentikos nebeliko

„Bet kaip jie padarys tikrą Vilniaus žydą?“ – Ka­­ziuko mugei dar tik artėjant, nerimo Lie­­tu­vos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuk­­liansky.

Ir ji teisi: vargu ar dabar kas nupieštų apiben­drintą Vilniaus litvako portretą, kai retas vil­nie­tis turi kaimyną žydą ar bent jau tokį pažįsta. Toks miestas, kai jo erdvė alsavo sodria žydiška at­mosfera ir apskritai šios tautybės vilniečių bu­vo kur kas daugiau negu lietuvių, – jau istorija.

Nereikia nė prieškario, dar ir prieš keturis de­šimtmečius Vilniuje buvo apstu bendrabūvį liu­dijančių ženklų. Tarkim, senieji Šnipiškių gy­ven­tojai lenkai vietos maisto parduotuvėlę va­din­davo „U Pupki“, pagal prieškario jos savinin­ko žydo pavardę. Pagerinti pinti sovietiniai ba­tonai buvo vadinami žydišku žodžiu chala.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą.

Tokių reliktų mieste buvo ne vienas. Kaip ir iš­­imtinai žydiškų salelių: vasarą 2-ajame Va­la­kampių paplūdimyje skambėjo vien tik jidiš kal­ba, žydai dominavo šachmatų klube Lu­kiš­kių aikštės pašonėje, kolekcionierių klu­be ant Tauro kalno. Kažkokiu būdu jie tebebu­vo išlaikę ir kai kurių amatų, tarkim, laikrodinin­ko ar juvelyro, monopolį.

Šiandien būtų tuščias reikalas Vilniuje ieškoti vietų, kur rastum gyvą, autentišką žydišką gy­venimą. Košeriniai restoranai, vieni atsirandantys, kiti išnykstantys, labiau traukia miesto sve­čius nei vietinius. Dar pastaruoju metu mies­­te ta­po madinga kepti beigelius. Tai iš Lie­tu­vos Di­džiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žy­dų ben­druomenių kilę riestainiai, jidiš kalba va­dinami „beygl“. Dabar jie žinomi visame pa­saulyje, Lie­tuvoje – iš naujo atrandami. Pir­mie­ji to ėmėsi lietuviai, o šį vasarį „Beigelių krautu­vė­lę“ savo bendruomenės pastate atidarė ir žydai.

Lietuvos žydų istorija, be galo turtingi kultū­­riniai klodai saugomi prieš kelerius metus ati­­darytoje Žydų viešojoje bibliotekoje, įspūdin­gi renginiai vyksta Lietuvos žydų bendruome­­nės rūmuose ir Tolerancijos centre.

Vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Kur dar ieškoti žydiškojo Vilniaus? Pačių Vil­­­­niaus žydų? Paskambinus į Lietuvos žydų (lit­­vakų) bendruomenę atsiliepusi maloni mergi­na, vardu Monika, taikliai nusako situaciją: vieniems atrodo, kad žydų Vilniuje nebėra, ki­tiems – kad jų labai daug.

Anksčiau patyčios, dabar – mada

„Salomėjos Nėries, tuometę 23-iąją mokyklą mano laikais baigę vilniečiai sako, neva jie nie­­­­­ko nežino apie žydus. Kaip jie gali nežinoti, jei­­gu užaugo su žydais? Mano aplinkoje buvo taip: mes visi gimėme toje pačioje 1-ojoje tarybi­­­nėje ligoninėje, kartu lankėme 21-ąją vaikų dar­­­­želį, mokėmės 23-iojoje mokykloje – bent de­­­­­­šimt grupės, klasės vaikų buvo žydai“, – stebi­si žydų bendruomenei vadovaujanti 64 m. ad­vokatė F.Kukliansky.

Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

Sovietų okupuotame Vilniuje ji augo kartu su įvairių tautų bendraamžiais. Atsimena, pa­vy­dėjo kiemo draugėms lenkėms, nes sekmadie­niais jos eidavo į bažnyčią pasipuošusios spal­­vingais tautiniais rūbais ir grįždavo su cukri­niais gaideliais ir saldainių karoliais. Dar vaikys­tės kieme Faina sužinojo, kas yra antisemitiz­mas. Patyčios dėl tautybės ją persekiojo ir dar­­­želyje, mokykloje.

„Mane vadino žyde, aš duodavau į snukį. Kar­­­­­­tą ėjome su mama prospektu, pamačiau vai­­ką, kuris nuolat tyčiojosi iš mūsų berniukų, ir taip jį prilupau, kiek tik turėjau sveikatos. Vė­liau taip elgtis mokiau savo vaikus. Nes ir jie mokykloje kentėjo, nes buvo žydai. Dabar situacija visiškai kita“, – tvirtina F.Kukliansky ir iliustruoja ją savo šeimos pavyzdžiu.

Fainos anūką mokykloje persekiojo vienas ber­niukas, vis aiškino, kad žydai nužudė Kris­tų. Bet anūkas dėl to net neįsižeisdavo, nes ne­ži­nojo, nei kas tie žydai, nei kas tas Kristus. Sa­vo žydiškomis šaknimis, tautos istorija jis prade­da domėtis tik dabar, būdamas 16-metis.

De­vy­ne­rių metų anūkės draugė, išgirdusi, kad ji – žydė, apskritai nežinojo tokio žodžio, perklau­sė, ką tai reiškia. Ir turbūt nieko nuostabaus, kad žydai tam­pa nematomi, kai visoje Lie­­tuvoje jų priskai­čiuojama iki penkių tūkstančių.

Žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai.

„Daug ar mažai – tai reliatyvu. Gal už mano lie­žuvį man duos per galvą, bet turiu pasakyti: žy­dais dabar pasidarė ir tie, kurie niekada žy­dais nebuvo. Anksčiau jie buvo rusai, lietuviai, uk­rainiečiai – kas tik nori, tik ne žydai. Taip bu­vo patogiau. Tarkim, baigusi universitetą 1977-aisiais aš ilgai negalėjau gauti darbo, nes bu­vau žydė, nepartinė, visi giminės užsienyje. Tik per didelį „blatą“ dėdė mane įkišo į miliciją. Bet daugumoje atvejų žydai negalėjo daryti kar­jeros, todėl visais būdais slėpė savo tautybę“, – primena advokatė.

F.Kukliansky šeimoje tokių atvejų nepasitaikė, išsižadėti tautybės atrodė baisi gėda. Lygiai taip pat ji vertina dabartinius atsivertimus siekiant gauti bendruomenės teikiamą socialinę pa­ramą ar tiesiog dėl mados būti žydu. Šiandien daug kas puola ieškoti savo žydiškų šaknų, kai kam net ir pavyksta.

„Tikrųjų Lietuvos žydų, kurie visada čia gy­veno ir kurių šaknys čia, dabar yra vos du trys šim­tai. Kur kas daugiau tų, kurie po karo čia at­­­važiavo iš Rusijos, Ukrainos. Ben­druo­me­nėje juos priimame kaip savus, nors esame skir­tingi. Jie ilgiau gyveno sovietinėje visuomenė­je, liko labiau jos paveikti negu žmonės čia, Lie­tuvoje“, – neslepia žydų bendruomenės pirmi­ninkė.

Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

Rekonstruoti Vilniuje prieš XX a. vidurio su­krėtimus buvusią bendruomenę, atkurti žy­diš­kąjį identitetą, galų gale sugrąžinti į miestą tuos kvapus ir spalvas, kuriais miestą turtino gau­siai čia gyvenę žydai, F.Kukliansky laiko ne­įmanomu dalyku. Dabartinių Vilniaus žydų – net kitas genotipas nei prieškarinių gyventojų.

„Mes kuriame naujadarą. Bandome sugrąžinti žmones prie žydiškumo. Tegul jie būna Europos, pasaulio gyventojai, bet juk kiekvienas turi savo šaknis, todėl privalo turėti bent menką supratimą apie savo religiją, tradicijas, istoriją“, – tikina Faina.

Galbūt žydiškasis Vilnius galėtų būti gaivinamas pagal Krokuvos pavyzdį, svarsto ji. Nors šiame Lenkijos mieste žydų bendruomenė nuo 70 tūkstančių prieškariu susitraukė iki kelių šim­tų gyventojų, atrodo, kad jų ten labai daug – Ka­zimiežo kvartale žydiškas gyvenimas tiesiog ver­da: gausybė restoranų, užeigų, krautuvėlių, jį garsina žydų kultūros renginiai, ypač visame pa­saulyje žinomas klezmerių festivalis.

Vilnius stebina gyva jidiš

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, 1939-ai­siais, Vilniuje buvo 60 tūkst. žydų, arba 28 proc. miesto gyventojų. Šiandien nevienalytė jų bend­ruo­menė tepriskaičiuoja penkis tūkstančius per visą Lietuvą. Daug šeimų, kuriose tik vienas iš sutuoktinių yra žydas, ir tokių vis daugėja.

„Nežinau, kiek tiksliai jų yra, bet žinau, ko­kių problemų turime kapinėse. Mūsų konfesi­nėse kapinėse laidoti ne žydų negalima, o po­ros nenori būti išskirtos. Ką darome? Ne­ga­li­me sau leisti drastiškai keisti žmonių gyvenimo. Todėl suteikiame leidimą, net jei pirmas miršta tas sutuoktinis, kuris nėra žydas“, – apie būtinybę prisitaikyti prie gyvenimo aukojant tradicijas kalba F.Kukliansky.

Vis dėlto ji tiki, kad egzistuoja kolektyvinė kar­tų atmintis ir per ją žydiškasis Vilnius išliks gy­vas. Juo labiau kad miestas sugebėjo išsaugo­ti tokius turtus, kurių niekur kitur jau nebeliko. Vienas iš jų – gyva jidiš kalba.

Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš.

„Svečiams iš užsienio daro didelį įspūdį, kai mes savo posėdžius pradedame jidiš kalba. Ne­ži­­nau, ar pasaulyje yra daugiau tokių bendruome­­­nių, kurių vadovai susėstų ir klausimus spręs­­­tų jidiš. Tuo esame išskirtiniai, – neslepia pa­­­­sididžiavimo vilnietis Samuelis Levinas. – Daug kas sako, kad moka jidiš, bet jos pakanka tik keliems sakiniams. Pasaulio žydai dabar kal­ba angliškai, vis dažniau – ir ivritu, valstybine Izraelio kalba.“

Samuelis, ketvirtos kartos litvakas, jidiš iš­mo­ko savo vaikystės namuose Šiauliuose. Jo tė­­v­ai tarpusavyje bendravo tik šia kalba, ja ra­šė, buvo baigę jidiš mokyklas. Tad jis sako, kad jidiš jam įteikė pats likimas. Nes mokytis kal­bos, kuri, panašiai kaip lotynų, pritaikoma labai siaurai, išnyksta iš buitinės aplinkos, reikia stiprios motyvacijos.

Šiandien jidiš, kuri yra UNESCO nykstančių kalbų raudonojoje knygoje, moka apie de­šimt procentų Lietuvos žydų.

Atkūrimo darbai – su protėvių pagalba

S.Levino (70) biografija galėtų iliustruoti naujųjų laikų žydų istoriją. Rytų Europos žy­das, ieškantis prarastos tapatybės, vietos po sau­­­le sau ir savo šeimai – vilniečio gyvenimo ke­­­lyje bu­vo ne vienas apsisprendimo momentas.

Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Visi mes buvome homo sovieticus, praradę savo šaknis, istorinę atmintį. Baisiausia buvo tai, kad prie to pradėjome priprasti“, – pradeda sa­vo pasakojimą Samuelis. Vis dėlto anas gy­ve­ni­mo tarpsnis jam prasmingas Panevėžyje pa­liktu pėd­saku – statė, kūrė tuometę 15-ąją vi­durinę mo­­kyklą, penkerius metus jai vadovavo. Bet iden­­titeto klausimai S.Levinui, kaip ir dau­gu­mai jo tautiečių, tuomet nerūpėjo. Jis ne­ži­nojo nei savos istorijos, nei religijos, o ka­dangi ir mo­kykloje, ir studijų metais jo pagrindinė kalba bu­vo lietuvių, mokėjo ją tarsi būtų gim­toji, lin­ko prie lietuviškos tapatybės. Tik pra­­sidėjus At­gimimui suvokė: esu žydas.

S.Levinas ėmėsi žydų mokyklos atkūrimo, bu­­vo pirmasis jos direktorius. Tos pačios, kuri da­­bar vadinasi Vilniaus Šolomo Aleichemo gim­­na­zija ir yra viena geriausių mokymo įstaigų vi­soje Lietuvoje. Į Samuelio įpėdinio Mišos Ja­ko­bo va­dovaujamą gimnaziją veržiasi visų tau­ty­bių vilniečiai, įtaisyti čia savo vaikus – pres­tižo reikalas.

„Pagrindinė mūsų etikos, religijos vertybė yra vaiko mokymas. Šeimose atsisakoma visko, kad tik vaikui būtų suteiktas išsilavinimas, galimybė lankyti stiprią mokyklą, o to nesugebanti šeima laikoma bloga. Prieškario Lietuvoje bu­vo daug labdaros fondų, rėmusių nepasiturinčių šeimų vaikų mokymąsi“, – kuo ypatinga žy­dų edukacinė sistema, aiškina S.Levinas.

Į atkurtą mokyklą pirmaisiais metais plūdo ir suaugusieji. Tada, Atgimimo metais, žydų tau­ty­bės vilniečiams tapo jų gyvenimo centru, kur ne tik ieškota identiteto, mokytasi ivrito, ji­diš, tradicijų. Tuomet šimtai žydų ruošėsi išvykti į Iz­rae­lį, čia jie ieškojo atsakymų į šimtus klau­simų, tvar­­kėsi kelionės dokumentus, keitėsi dolerius, gau­dė naujienas apie Izraelyje anks­čiau įsikūrusius pažįstamus ir bičiulius.

Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų.

Iš ano laikotarpio Samueliui labiausiai įsimi­nė nepaprastas entuziazmas, visų noras pa­dėti. Mokyklos veikla buvo atgaivinta sunkiu vi­sai ša­liai metu, sovietų ekonominės blokados me­tais visko trūko. S.Levinui po institucijas te­ko vaikščioti kone su ištiesta ranka. Bet tereikėdavo prisistatyti, papasakoti apie atgimstančią mokyklą, ir dažnas lietuvis užsidegdavo no­ru prisidėti.

„Pradėdavo pasakoti, kad jo senelis draugavo su žydais, kiek gero buvo iš jų patyręs, išgirdau daugybę šviesių istorijų. Sutvarkydavau vis­ką, gaudavau ko tik trūko. Ir tai buvo kaip stebuklas. O savo bičiuliams žydams sakydavau: šiandien mums duris atidaro mūsų protėviai“, – prisimena jis.

Beje, atkuriant mokyklą sunkiai sekėsi ieškoti pedagogų. Žmonės nenorėjo palikti saugių darbo vietų ir žengti į nežinią. Tad Sa­mue­liui teko įkalbėti ne tik ivrito mokytojus, bet ir savo žmoną. Ji paliko darbą prestižinėje Sa­lo­mė­­jos Nėries mokykloje ir tapo pirmąja žydų mo­kyklos pradinių klasių mokytoja.

Sėkmė ir virtuvėje, ir pasauliniame fonde

1991 m. S.Levino šeima išvyko į Izraelį, ma­nė, kad visam likusiam gyvenimui. Sa­mue­liui tai buvo sunkus apsisprendimas. Jis jautėsi lai­mingas Vilniuje, paniręs į prasmingus darbus mokykloje, žydų bendruomenėje.

Pirmas sparnus iš Lietuvos pakėlė sūnus Ala­nas. Tuo metu jis studijavo chemiją Vil­niaus univer­­sitete, svajojo apie akademinę karjerą. Bet pa­gautas žydiško gyvenimo panoro įsi­tvirtinti is­to­rinėje žydų tėvynėje. Samuelio žmona sunkiai pa­kėlė šį išsiskyrimą, tad nutarė išvykti visi.

Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius.

Levinai tapo vieni iš daugybės vietos žydų, ku­­rie tuo metu kraustėsi į Izraelį. Ta banga at­ro­­dė visuotinė – iš 10 tūkst. nepriklausomybės at­­gavimo metu Lietuvoje gyvenusių žydų liko ne daugiau kaip trečdalis. Panašūs procesai vy­ko subyrėjusioje Sovietų Sąjungoje. S.Le­­vinas atsimena, kad vos tik jiems atvykus, Iz­­raelyje paskelbta apie milijoninį repatriantą.

„Išvažiavau į visišką nežinią. Be abejo, turėjau daugybę pažįstamų, bet jie geri, kai ateina pas tave į svečius. Atsidūriau ribinėje situacijoje. Sūnus įstojo į universitetą, 12-metė dukra pra­­dėjo lankyti mokyklą, mes su žmona pusme­tį mokėmės ivrito. Ilgą laiką nesisekė rasti dar­bo. Padėjo atsitiktinai sutiktas išeivis iš Lie­tu­vos, policijos gydytojas. Jis įtaisė mane virėju po­­­licijos komisariato valgykloje“, – apie sunkią pra­džią Jeruzalėje pasakoja S.Levinas.

Iki tol su maisto gaminimu jis neturėjo nie­ko bendro. Bet atsistojęs prie puodų atrado sa­vy­je kulinaro talentą. Samuelis labai sparčiai to­bu­lė­jo. Tapęs vieno prabangaus viešbučio res­torano šefo pavaduotoju, įtraukė į jo meniu aš­kenazių – lit­vakų valgių. Jeruzalėje, kur do­mi­nuoja Vi­dur­žemio jūros, Šiaurės Afrikos virtuvė, tuo me­tu tai buvo nauja.

„Turėjau pasisekimą. Iš Europos kilę aškenaziai prisiminė skonius, pamirštus prieš dauge­lį me­tų. Daug skaitydavau, įvairiausios litera­tūros skir­tingomis kalbomis, mokiausi iš kny­gų, eksperimentavau skoniais. Atradau kūrybos džiaugs­mą. O tada vėl viskas pasisuko netikė­ta kryptimi. Esu fatalistas, tikiu savo moira – li­ki­mu. Vieną dieną ji lėmė, kad sutikau seną drau­­gą vilnietį“, – naujo gyvenimo puslapį at­ver­čia jis.

Su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos.

Atsitiktinis susitikimas lėmė, kad S.Levinas padėjo į šalį penkerius metus ryšėtą virėjo prijuostę ir tapo tarptautinio žydų labdaros fondo „Ame­rican Jewish Joint Distribution Co­mmi­ttee“ atstovybės Sibire ir Tolimuosiuose Ry­tuo­se vadovu. Jo pagrindinė užduotis buvo tame mil­­­­žiniškame regione atkurti žydišką gyvenimą. Kamčiatka, Sachalinas, Tomskas, Omskas, Sta­lino kaip žydų „nacionalinis židinys“ suplanuo­tas monstras Birobidžano sritis – S.Levinas nuo­lat turėjo skraidyti tarp šių miestų, kas du mėnesius grįždamas pas šeimą Jeruzalėje.

„Man pavyko struktūrizuoti tą regioną – su­kūriau žydų bendruomenes, demokratinius jų forumus, buvo atkurtos bendruomeninio gyveni­mo tradicijos. Tai nebuvo sunku, nes nuo ma­nęs priklausė, ar bendruomenė gaus finansavimą. Jo galėjo tikėtis tik tos, kurios vadovaujasi demokratija ir viešumu“, – pasakoja S.Levinas.

Grįžo į Vilnių, į savą kultūrą

Aną 13 metų trukusį laikotarpį jis vadina lai­­mingu, nes jautė pasitenkinimą savo darbo re­zultatais, prasminga žydų tautai veikla. Bet te­ko jį nutraukti. Baigiantis 2004-iesiems Le­vi­nai, nepakėlę Izraelyje vis stiprėjančios įtampos, vis dažnėjančių teroristinių aktų, grįžo į Lie­­tuvą. Paskutiniu lašu apsisprendžiant tapo dis­kotekos, kurioje nuo paauglystės lankydavosi jo dukra, susprogdinimas. Pačios dukros tą­­kart ten nebuvo. „Važiuojam namo, čia mus už­­muš“, – Samuelis tebeprisimena tada dukters ištartus žodžius.

Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu.

„Grįžęs į Vilnių atsidūriau savoje kultūroje, kurioje gimiau. Izraelyje jidiš kultūra išnykusi, ten kuriama nauja, izraelietiška. Mozė žydus iš Egipto vergijos vedė 40 metų, nors Egiptą ir Iz­raelį skiria kelių mėnesių kelias. Jis siekė, kad mirtų karta su vergų mentalitetu ir į Dievo pa­žadėtąją žemę ateitų laisvi žmonės. Taip ir ku­riant Izraelį remtasi senoviniu ivritu, o jidiš, dias­poroje gimusios kalbos, atsisakyta. Tiesa, da­bar dedamos didžiulės pastangos vėl atgaivinti jidiš kultūrą, bet, man regis, jau pavėluota“, – apgailestauja S.Levinas.

Dar penkerius metus gyvendamas Vilniuje jis dirbo tam pačiam žydų labdaros fondui, skrai­dė tais pačiais maršrutais. Dabar vadovau­ja Lietuvos žydų bendruomenės socialiniam centrui.

„Mitas, kad žydai yra turtingi. Lietuvoje jie ne­išsiskiria iš kitų bendruomenių, vargstančiųjų procentas – panašus. Tik žydų socialinė pa­ra­ma paremta kitokiais principais. Labdara – žydų bendruomenės moralės atspindys. Mes nedalijame maisto maišelių, o įteikiame vargstantiems žmonėms banko korteles su kasmėnesine pinigų suma, kuriomis jie gali at­si­skaityti vieno prekybos centro parduotuvėse. Kor­telė leidžia gyventi oriai – žmogus nusiperka tai, ko pats nori ir kada jam patogu“, – aiški­na S.Levinas.

Tokia pat sistema veikia ir apsirūpinant vaistais, teikiamos profesionalios slaugos paslaugos. Slaugoma 250 bendruomenės narių, oriai su­tikti senatvę savo namuose jiems kasdien pa­deda 120 slaugių. Bendruomenei taip pat svarbu, kad jos nariai turėtų darbą, nebūtų išlaikytiniai. Tiems, kam sekasi sunkiau, padedama įgy­ti profesiją. Yra ir specialus fondas, kuris re­mia gabius studentus.

Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai.

„Žydiška civilizacija Lietuvoje buvo numarinta, dabar ją bandoma atgaivinti. Tai turi pras­mę, nors vienu metu buvau viskuo nusivylęs. Šian­dien turime du naujus rabinus, į jų mo­ky­mus ateina daug jaunų žmonių, nors jie vyksta ir šeštadienio vakarais. Pradėjo veikti košeri­nė žy­diškų beigelių kavinukė. Kibirkštėlė likusi, rei­kia kurstyti tą laužą. Aišku, didžiausias pa­sie­kimas, kad šiandien žmonės nebijo pasaky­ti, kad jie yra žydai“, – teigia S.Levinas, va­do­vau­jantis ir Vilniaus žydų religinei bendruomenei.

Praeitis atsivėrė po daugelio metų

Vilnietė Ilona Rūkienė, ilgametė radijo žurnalistė, Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapio kūrėja, ištisus dešimtmečius „nebuvo“ žydė.

„Galėjau tik nujausti, kas esu aš, kokia yra ma­­no šeima. Vaikystėje man atrodė keista, kad vi­­si vaikai turi senelius, vasarą važiuoja į kaimą, o aš nieko neturiu. Kai klausdavau, mama teatsa­­­ky­da­vo, kad seneliai mirė, sugalvodavo vis ki­tą li­gą. Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui. Gal todėl ji visai nekalbėdavo apie pra­eitį. Po kruopelę rankioti šeimos istoriją pra­­­dėjau vė­lai, pati jau būdama mama, o baigiau dėlioti tik prieš šešerius metus“, – pasakoja I.Rūkienė.

Mano mama buvo labai išsilavinusi, graži ­mo­teris, mokėjusi šešias kalbas, bet šeimos pra­­ra­di­mas per Holokaustą paliko pėdsaką jos gy­ve­nimui.

Savo praeities jai teko ieškoti archyvuose. Ilona sako, kad kiekviena žydų šeima turi savo Holokaustą, ir pasakoja apie savąjį: motinos bro­­lis, medicinos studentas, Kaune nužudytas ben­­dramokslių baltaraiščių; kitas brolis Štu­t­ho­­fe nušautas, kai varant kalinių koloną į darbus išsekęs paauglys suklupo; motinos tėvas, Žy­dų liaudies banko Panevėžyje direktorius, su­šaudytas IX forte; Ilonos senelė Štuthofo kon­­­centracijos stovykloje sulaukė išvadavimo, bet po kelių dienų mirė – bado išsekintas kūnas neatlaikė pirmų maisto kąsnių.

Vaikystėje motina Ilonai nuolat primindavo neišsiskirti iš kitų, būti tokiai kaip visi. Tik suaugusi ji suvokė, kad taip ji norėjo apsaugoti savo vienturtę.

Vėliau žydiškąjį I.Rūkienės identitetą su­stip­­rino kelionės į Izraelį, kur įsikūrusi viena iš jos dukterų, ten užmegztos pažintys ir galybė per­­skaitytų knygų. Tiesa, iš naujo išgyvenamas žy­­diškumas, tiksliau, aplinkos reakcija į jį, kėlė ir skaudulių. Bet Ilona pastebi, kad vadinamojo buitinio antisemitizmo Lietuvoje mažėja.

Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename.

„Padėtis pradėjo taisytis prieš trejus metus. Tada minint Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį buvo paskelbta itin daug prisiminimų, liudijimų. Turime kalbėti, per istoriją, kultūrą pasako­ti apie save lietuviams, kitoms tautoms, su ku­­­­riomis gyvename. Nenorime būti uždara ben­­­­druomenė, atveriame savo duris. Ateikite ir mus pažinkite“, – siūlo I.Rūkienė.

Neseniai žydų bendruomenės, jos dukters pa­­stangomis įgyvendintas projektas „Beigelių krau­­­tuvėlė“ ir buvo sumanytas kaip būdas pa­pa­sa­koti apie save kitiems. Krosnį, kurioje ke­pa­­mi bei­geliai ir tradiciniai žydų saldumynai, krau­­tu­vėlėje pagal košerinio maisto ruošimo tai­sykles įkuria rabinas. Žydams tai tradicijos tą­sa, vi­siems kitiems – patrauklus kelias juos pa­žinti.

„Makabi“ atgimimas su Trispalve

Kur kas seniau nei beigeliai į Vilnių sugrįžo „Makabi“. Lygiai prieš šimtą metų čia įkurto Lietuvos žydų sporto klubo veikla buvo nu­traukta 1940 m., o atgimė jis kartu su mūsų ša­­lies valstybingumu. Lietuvos makabiečiai 1989 m. liepą jau dalyvavo XIII pasaulinėje ma­­kabiadoje Izraelyje ir buvo pirmieji, Tarp­tautinio olimpinio komiteto pripažintose var­žy­­bose iškėlę Lietuvos trispalvę.

„Atgimėme kartu su Sąjūdžiu, su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. „Makabi“ atkūrimo data – 1989 m. sausio 8 d., aš buvau iniciaty­­­vi­­nės grupės narys“, – pasakoja 68 metų versli­­ninkas Semionas Finkelšteinas, vadovaujantis or­topedijos paslaugas teikiančiai bendrovei „Ide­mus“.

Sportas Semionui visada buvo ne mažiau svar­bi gyvenimo dalis nei verslas. Jis buvo stiprus lengvaatletis, sprinteris, skynęs laurus įvairaus ilgio distancijose. Išskirtinis bėgiko karjeros momentas – 1990-ųjų vasarą kartu su kelioli­kos lietuvių grupe apibėgta Baltijos jūra.

Šį įspūdį S.Finkelšteinas saugo šalia tokių pat jaudinančių prisiminimų iš Tel Avivo, kur jo va­do­vaujamas atkurtasis „Makabi“ 1989 m. da­ly­va­vo kaip Lietuvos, o ne Lietuvos SSR klubas. Su trispalve Lietuvos simbolika atvykusi 57 na­rių delegacija sulaukė išskirtinio dėmesio. Ją pa­si­tiko pasaulio „Makabi“ judėjimo vadovai, viso pasaulio žiniasklaidos atstovai, tačiau žaidynių šeimininkai ją dar tapatino su Sovietų Są­junga.

Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos.

Makabiados atidarymo dieną S.Fin­kelš­tei­nui teko skubiai vykti pas organizacinio komite­to pirmininką Arje Rozencveigą ir reikalauti, kad būtų įvykdytos iš anksto aptartos sąlygos – ant delegacijos priekyje nešamos lentelės užrašas SSRS neturi būti didesnis nei Lietuva, turi būti pranešta, kad įžengia Lietuvos „Makabi“ de­­legacija, kad stadione turi plevėsuoti Lie­­tu­vos vėliavos. Per generalinę repeticiją jų nebuvo paisoma, tad delegacija buvo nutarusi pasitraukti iš žaidynių. Vis dėlto to neprireikė, reikalavimai buvo išpildyti.

Atskira S.Finkelšteino širdies kertelė priklau­so Vitui Luckui, tragiško likimo legendiniam Vilniaus fotografui. Jiedu buvo geriausi drau­gai. Semionas dažnai pirmas pamatydavo nau­jus Vi­to darbus, buvo jo abejonių, kūrybinio nerimo proveržių patikėtinis. Daugybė va­lan­dų kartu pra­­leista fotografo dirbtuvėje, klajo­jant po Vil­nių, nardant bohemiškuose miesto vandenyse.

S.Finkelšteinas penkerius metus bendravo su režisiere Giedre Žičkyte, kūrusia dokumenti­nį filmą „Meistras ir Tatjana“, stengėsi perteik­ti jai tokį V.Luckų, kokį pats pažinojo – gi­lų, intelektualų, beprotiškai mylėjusį gyvenimą. Ar tokį pavaizdavo jaunoji kūrėja? Tesprendžia žiū­­rovai…

„Man buvo svarbu atiduoti šią duoklę Vitui, pri­­sidėti prie to, kad apie jo išskirtinį talentą su­­­žinotų kuo daugiau žmonių. O „Makabi“ – tai jau kiti reikalai. Klubas man kaip kūdikis, vi­sa širdimi esu jam atsidavęs. Manau, kad kiek­vienas žmogus turi atiduoti dalį savęs vi­suomeninei veiklai, kai dirbama ne dėl finansinės grąžos. Tas teikia didelį pasitenkinimą, ypač jei darai tuos dalykus, kurie labai patinka“, – tikina jau 27 metus Lietuvos „Makabi“ va­­­dovaujantis Semionas. Ši veikla jam kartu yra ir asmeninė tautinės tapatybės išraiška, liudi­janti tradicijų tęstinumą.

Jau nebeatgaivinama

„Kas yra litvakai? Tai jidiš mokantys žmonės, tie, kurių proseneliai yra iš Lietuvos. Tokių Vil­niaus bendruomenėje yra vos keli“, – teigia gar­­si scenografė, grafikė Aleksandra Ja­covs­ky­tė.

Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume.

Per savo gyvenimą ji ir pati galėjo stebėti dra­matišką litvakų skaičiaus mažėjimą. 1956–1957 m. daug Vilniaus žydų pasinaudojo prieš­ka­rio Lenkijos piliečiams sudaryta galimybe re­patrijuoti. Vėliau į Izraelį išvyko pusė Alek­sandros klasės draugų – aštuntojo dešimtmečio pra­džioje langą į laisvę padedant Ame­rikai bu­vo prasikirtę patys Sovietų Sąjungoje gyvenę žy­dai. Dar viena išvažiavimo banga kilo griuvus ge­­ležinei uždangai.

A.Jacovskytės giminės šaknys čia, Lietuvoje. Bet auklėjimas lėmė, kad pamatinius tapatybės akcentus jai teko įtvirtinti jau būnant brandaus amžiaus.

„Jidiš mums buvo paslapčių kalba. Su­au­gu­sieji ja kalbėdavo tada, kai norėjo, kad mes nie­ko nesuprastume. Atsiminkite, kokia tada bu­vo politinė situacija. 1998 m. lankiau pirmuosius Vilniaus universitete suorganizuotus tarptau­tinius jidiš kalbos kursus. Dabar suprantu gal 40 proc. kalbos, bet skaityti ir rašyti ga­lėčiau – išmokau šriftą. Man tai buvo garbės rei­kalas, nes mano tėvai tobulai ją mokėjo“, – aiš­kina 70 m. menininkė.

Iš namų ji išsinešė požiūrį, kad žmogus ne­turi būti vertinamas pagal tautybę. Ji nebuvo akcentuojama ne iš noro nuslėpti, ištrinti, bet kaip svarbesnes iškeliant kitas žmogaus savybes. Tautybė Aleksandrai tampa svarbi tuo at­veju, kai tenka susidurti su antisemitizmu.

Daug Vilniuje dabar gyvenančių žydų nežinojo tradicijų, daug mišrių šeimų, tad noras pri­kelti seniai išnykusius dalykus jai atrodo vargiai realizuojamas. Miestas labai pasikeitė, ban­dymai rekonstruoti buvusį žydų pasaulį at­rodytų dirbtinis.\

Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai.

„Atsimenu, nepriklausomybės pradžioje su menotyrininku Alfonsu Andriuškevičiumi ėjo­me Savičiaus gatve ir jis staiga sako: „Juk akivaiz­du, kad šis miestas bu­vo žydiškas.“ Jis tą pa­juto iš charakteringų pir­­mųjų aukštų, krautu­vėlių, parduotuvėlių… Aš to nemačiau. Tik vė­liau pradėjau skaityti apie miestą, žydiška jo is­torija man atsivėrė iš kny­gų. Nei Vilniuje, nei Lietuvoje žydiško pasaulio nebėra, gerai, kad yra bent jau bendruomenė. Vokiečiai jį sunaikino fiziškai, sovietai – dvasiškai“, – nepalieka iliuzijų A.Ja­covs­kytė.

Petro Malūko nuotr.

Pačioje Lietuvos šiaurėje įsikūręs Žeimelis tuo pat metu ir menksta, ir kyla. Į šį Pakruojo rajono miestelį koją kelia didmiesčių pramonė, vis drąsiau bruzda smulkieji verslininkai – artimiausi metai parodys, ar jam pakaks jėgų pasipriešinti visagaliam laikui, naikinančiam ir istorinius pastatus, ir žmonių tikėjimą buvimu čia.

Jūratė KILIULIENĖ

Tik 932 – gyventojų skaičių greitakalbe išpyškina Žeimelio seniūnė Vitalija Dobrovolskienė. Miesteliui, per pastaruosius du dešimtmečius sumenkusiam kone trečdaliu, dabar svarbi jau kiekviena „dūšia“.

Iš pirmo žvilgsnio šurmulio Žeimelyje netrūksta. Įsitaisius po šimtamečiu ąžuolu centrinėje aikštėje pro akis plaukia gyvas provincijos paveikslas – kas ant dviračio, kas arklio traukiamame vežime skuba savais reikalais. Viename šone išsidėliojęs dėvėtų drabužių turgelis klega moterų balsais, vyrai aptarinėja reikalus susispietę po ąžuolu.

Miestelyje yra net žaislų parduotuvė. Jei parduoda, vadinasi, pirkti yra kam. Bet skaičiai rodo liūdną padėtį. Metai po metų laidotuvės čia kur kas dažnesnės nei krikštynos, o emigranto dalią pasirinkę žeimeliečiai namo vis dar sugrįžta tik per šventes, bet ne visam laikui.

Į demografinę nuokalnę besiritančiam miesteliui verkiant reikia socialinių permainų. Ir jos jau žengia pro duris. Pačią netikėčiausią žinią pateikė Kauno verslininkas, buvęs Žeimelio gyventojas Vydas Damalakas. Jis miestelyje nutarė kurti siuvyklą ir trikotažo mezgimo fabrikėlį. Šiais metais lyg susitarę savo apsukas ėmė spartinti vietos verslininkai. Žeimelyje, it lagamine su dvigubu dugnu, atsivėrė vidiniai ištekliai.

Kito kelio, tiesą sakant, ir nėra, nes jis nėra iš tų miestelių, kurie prasimaitina prisišlieję prie didesnių miestų ir jų darbdavių. Žeimelis – pačiame Lietuvos pakraštyje, pačiame užkampyje.

Į gimtinę grąžino verslo projektas

Kai UAB „Žeimelio trikotažas“, miestelio naujakurė, paskelbė darbuotojų atranką, į bendrovę ėmė plūsti žmonės iš visos seniūnijos. Buvo tokių, kurie su ašaromis maldavo pasirinkti būtent juos, dėstė sudėtingas savo gyvenimo istorijas. Pasisekė 14 žeimeliečių. Šios moterys visai netrukus sės prie siuvimo mašinų ir pradės mokytis amato subtilybių. Per keturis mėnesius jos taps profesionaliomis siuvėjomis, o į jų vietą sės kita naujokių grupė. Galutinai suformuotame kolektyve turėtų dirbti 50 žmonių.

Būsimuose įmonės cechuose jau pluša verslininkų nusamdyta žeimelietė Asta Venislovaitė, bendrovės direktorė, ir trys vietos vyrai. Į beveik 700 kvadratinių metrų patalpas atgabenta didžioji dalis įrenginių, vyksta jų derinimo darbai. Įmonėje bus mezgamos medžiagos ir iš jų siuvami trikotažo gaminiai. Didžioji produkcijos dalis iškeliaus į Skandinavijos šalis, galbūt ir į Latviją, jau susidomėjusią kaimynystėje besikuriančia bendrove.

„Atsiveria abipusės galimybės. Mums – atlikti užsakymus, kurių turime nemažai, o rajono gyventojams – gauti darbo. Ketiname pasitelkti ir nedideles vietos bendroves bei gamintojus“, – dėsto vienas iš Kaune veikiančios trikotažo gamybos ir siuvimo bendrovės „Omniteksas“ vadovų V.Damalakas. „Žeimelio trikotažas“ yra šios bendrovės antrinė įmonė.

Naujoji bendrovė kuriasi buvusio kolchozo pastate – cechais virsta daugelį metų nenaudojamos administracinės patalpos ir sporto salė. Tačiau vietos gyventojai be galimybės prasmingai leisti laisvalaikį neliks, nes miestelis turi dar dvi veikiančias sporto sales.

V.Damalakas tvirtina, kad renkantis vietą naujam verslo padaliniui jo sentimentai gimtinei nebuvo svarbiausi. Žeimelis tiesiog buvo tinkama jam vieta. Čia veikia žemės ūkio mokykla, tad neturėtų pritrūkti savo ateitį su šia vietove siejančių darbuotojų. Antra, nereikėjo papildomai rūpintis infrastruktūra – dujų, vandentiekio, kanalizacijos tinklais – visa tai jau buvo. Tiko ir geri į Žeimelį vedantys keliai.

„Nesijaučiu darantis kažką išskirtinio. Pirmiausia pažiūrėkim, kas iš to išeis, – kuklinasi į gimtąjį miestelį su rimtu verslo projektu grįžtantis V.Damalakas ir priduria: – Situacija mažuose miesteliuose išties nėra gera, žmonės išvažiuoja, lieka tik kapai. Atsisukę į tas vietoves, iš kurių esame kilę, galėtume daug nuveikti, kad taip nebūtų.“

Iš verslininko giminaičių miestelyje jau seniai niekas nebegyvena, tad nebuvo ir progų nuolat jame lankytis. Dabar tą progą suteikia verslas.

Direktorę rado tarp vietinių

„Žeimelio trikotažui“ dar tik mėnuo vadovaujanti žeimelietė A.Venislovaitė po savo valdas kol kas laksto apsirengusi kasdieniais drabužiais. Bet kai remonto, įrenginių montavimo ir kiti „nešvarūs“ darbai bus baigti, ji galės grįžti prie dalykinio kostiumėlio. Asta įpratusi atrodyti solidžiai – iki rugsėjo ji dirbo keleivių vežimo bendrovės „Busturas“ autobusų stoties viršininke ir kasdien iš Žeimelio važinėjo į darbą Šiauliuose.

Sulaukusi V.Damalako pasiūlymo vadovauti bendrovei moteris apsisprendė ne tą pačią dieną. Kurį laiką pratinosi prie minties, kad atsikėlus ryte neteks skubėti į didmiestį. Juolab kad Asta – šiaulietė, vadinanti save meilės tremtine. Į Žeimelį pas savo antrąją pusę ji persikėlė prieš penkerius metus, bet liko susijusi su Šiauliais.

„O dabar pasiryžau viską pakeisti radikaliai – galutinai įleisti šaknis Žeimelyje. Mano istorija turbūt neišskirtinė, yra žmonių, kurie palieka miestą, apsigyvena kaime ir jaučiasi laimingi. Jau dabar esu įsitikinusi, kad žengiau teisingą žingsnį. Čia patiriu daug gerų emocijų – žmonės geranoriški, pasiilgę darbo, viską daro kaip dėl savęs“, – tikina A.Venislovaitė.

Kai bendradarbiaujant su Pakruojo darbo birža buvo pradėtas darbuotojų priėmimas, direktorė susidūrė su ne viena jautria situacija. Norinčiųjų įsidarbinti buvo kur kas daugiau, negu ketinta priimti. Žmonės veržėsi net iš kitų rajonų, buvo pasiryžę kasdien važinėti nemažus atstumus. Nedarbas, gyvenimas iš pašalpų – šio investicijomis nelepinamo pasienio krašto realybė.

Dabar, kai visa diena prabėga Žeimelyje, Asta džiaugiasi naujais atradimais. Neseniai su kolegomis kauniečiais stebėjosi, kad dieną čia gyvenimas kunkuliuoja it Laisvės alėjoje. Gyvybės miesteliui suteikia dvi mokyklos, yra kur susitvarkyti kasdienius reikalus, išgerti kavos su desertu.

Kava išstūmė alų

Susitikti prie kavos puodelio – žeimeliečiai vis dar neatsistebi, kad tai įmanoma ir jų miestelyje. Bistro-kavinė pagrindinėje aikštėje duris atvėrė rugsėjo 1-ąją. Daugybę metų čia veikė ne pačios geriausios reputacijos aludė, o kavinė miestelyje apskritai buvo negirdėtas dalykas.

Aludė, užleidusi patalpas kavinei, pastaruoju metu jau nebegalėjo išsilaikyti. Prieš gerą dešimtmetį ją įsteigusiems aludariams teko pasekti anksčiau užsidariusių kitų dviejų aludžių pavyzdžiu ir palikti miestelį. Paskutinę Žeimelio aludę sužlugdė mažėjantis klientų skaičius – seniesiems išmirštant, jaunų atsiranda nedaug.

Žeimeliečiai neabejoja, kad šie pokyčiai susiję ir su draudimu prekiauti alkoholiniais gėrimais per viešus renginius, seniūnijoje galiojančiu jau penkerius metus. Pirma būta nuostabos ir nepasitenkinimo, bet, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, miestelyje vykstant tradiciniam Vienybės ąžuolo pagerbimui, vyrai metė visus darbymečio reikalus ir būriais traukė į šventę.

„Mes siūlome pieno ir vaisinių kokteilių, ledų, arbatos, įvairiausių užkandžių. Nežinojome, ar ši naujovė prigis, bet jau pačią pirmą dieną abejonių nebeliko. Po pamokų čia priguža mokinių, ateina mamos su vaikais, jaunos poros. Apsirikome tik dėl kavos, manydami, kas gi čia ją gers. Bet norinčiųjų buvo tiek daug, kad buitinė kavos viryklė neatlaikė jau po kelių dienų. Dabar laukiame tikro, kavinėms skirto kavos aparato“, – pasakoja kavinę kartu su vyru Gediminu atidariusi Gerda Smelevičienė.

Smelevičiai – miestelio verslo pradininkai. Pirmą privačią krautuvėlę, prekiaujančią dovanomis, žaislais, įvairiomis kasdienėmis smulkmenomis, sutuoktiniai atidarė dar 1993-iaisiais, pirko ją už „vagnorėlius“. Vėliau atsirado ir maisto prekių parduotuvė. Mokytis sutuoktiniai neturėjo iš ko. Privatus verslas šalyje tada žengė pirmuosius žingsnius, Žeimelyje apskritai dar nebuvo jo pavyzdžių. Sutuoktiniams dažnai tekdavo vadovautis vien nuojauta ir klientų patarimais.

„Didelių turtų iš to neužgyvensi, niekada to ir nesiekėme. Tiesiog susikūrėme tokią veiklą, kuri teikia pasitenkinimą. Juokiuosi, kad nuo mažų dienų mėgau žaisti parduotuvę. Ir po mokyklos iškart įsidarbinau pardavėja tada dar valdiškoje parduotuvėje. Man patinka būti tarp žmonių, tenkinti jų poreikius, ieškoti, kas juos nudžiugintų. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur“, – tikina Gerda.

Sutuoktiniams iki šiol pavykdavo apeiti finansines duobes. Vieną banko paskolą, kurios prireikė antrai parduotuvei įsigyti, jie jau grąžino. Tiesa, Gediminas tuomet papildomai uždarbiavo Švedijoje, ne vieną vasarą lenkė nugarą šiltnamiuose. Buvusias aludės patalpas jie taip pat pirko už paskolą. Šįkart, tikisi, įmokas bankui pavyks grąžinti iš vietoje uždirbamų pinigų.

„Dabar jaučiamės kur kas tvirčiau negu ankstesniais metais. Rugsėjį, kai susitraukia visi darbai, ištuštėja ir mūsų parduotuvės – žmonės nieko nebeperka. Apimdavo stresas, panikavome, kad neišgyvensime. Vėliau, iš tiekėjų sužinoję, kad taip yra visoje Lietuvoje, nusiraminome, išmokome prisitaikyti prie tokio sezoniškumo. Tikimės, gal kavinė padės išlyginti skirtingus mėnesius, nes įmokas bankui juk reikia mokėti ištisus metus“, – atsidūsta moteris.

Ji prisipažįsta, kad nors sprendimas atidaryti kavinę gerai apgalvotas, nerimo vis dėlto yra, slegia atsakomybė dabar jau dėl devynių samdomų darbuotojų.

Atidarydami kavinę sutuoktiniai turėjo dar vieną tikslą, susijusį su jų sūnaus ateitimi. Po metų kitų, kai šis verslas įsibėgės, jie ketina jį perleisti savo vienturčiui. 25 metų vaikinas dabar gyvena Vilniuje, bet laimingas nesijaučia, nors turi ir gerą darbą, ir puikias gyvenimo sąlygas.

„Man gaila sūnaus. Mes patys su vyru jaunystėje buvome išvažiavę į Ukmergę, tada labai ilgėjausi Žeimelio. Atsimenu, tvarkydama namus vis žiūrėdavau į savo miestelio pusę ir sakydavau sau, kad Ukmergėje negyvensiu. Ilgesys ypač sustiprėdavo pavasarį. Grįžome, ir nuo tada mums iki visiškos laimės jau nieko netrūksta“, – tikina Gerda, tokios pat lemties linkėdama ir savo sūnui.

Laisvė daryti ką nori

Žeimelis tikriausiai apdovanotas kažkokia ypatinga trauka, namo sugrąžinančia ir po daugelio metų. Netrukus gimtajame miestelyje įsikurs galerininkė, edukologė Daiva Skrupskelytė. Pastaruosius 30 metų Šiauliuose praleidusi moteris nuo lapkričio pradeda vadovauti Žeimelyje esančiam Pakruojo krašto muziejui „Žiemgala“. Praėjusiais metais mirus ilgamečiam muziejaus vadovui istorikui Pranui Razgui, ši vieta liko tuščia.

„Turiu daug sumanymų. Mano tikslas – įpūsti muziejui gyvybės, rengti nuolat keičiamas parodas, edukacines programas. Žeimelis yra prie pat Latvijos, iš čia labai netoli iki Rundalės pilies, Bauskės. Galima būtų tai išnaudoti. Kaip ir tą išskirtinę kultūrinę terpę, per šimtmečius kurtą įvairių tautybių ir religijų atstovų – žydų, evangelikų liuteronų, sentikių. Nežinau, ar man seksis, bet esu kupina vilties, kad viskas bus labai gerai“, – ruošdamasi didelėms permainoms optimizmo nestokoja D.Skrupskelytė.

Vis dėlto apsispręsti atsisveikinti su Šiauliais jai nebuvo lengva. Ypač gaila palikti vaikų dailės studiją, prarasti galimybę matyti, kaip auga mažieji talentai. Šiame mieste Daivą daug kas pažįsta, jai pavyko susikurti draugų, bendraminčių ratą ir gerą vardą. Naujoje vietoje viską teks įrodinėti iš naujo. Bet stiprina mintis, kad Žeimelyje ji bus arti savo tėvo, kuriam jau 86-eri, kad čia jos laukia nuo jaunystės nenutrūkę ryšiai su draugais.

„Kita vertus, man jau 53 metai. Pasakiau sau, kad dabar atėjo laikas daryti tai, ką pati noriu, – pagaliau galiu sau leisti tokią prabangą. Galbūt Žeimelyje nebus taip paprasta, kils problemų, bet tai normalu, tam gyvenimas ir yra. Esu laisvas žmogus!“ – kvatoja moteris.

Bažnyčia neparduodama

Miestelio kultūrą ir istoriją į savo rankas perimančiai D.Skrupskelytei tikriausiai teks aiškiai išdėstyti savo poziciją ir dėl vietos architektūrinio paveldo. Pastaraisiais metais Žeimelis atsidūrė užsieniečių, perkančių nekilnojamąjį turtą, akiratyje. Jau per dešimt senovinių raudonų plytų mūrinukų yra nupirkę užsieniečiai, dauguma – kaimynai latviai.

Vietos gyventojams toks susidomėjimas kelia nerimą. Prieš dvejus metus bendruomenę įelektrino pasklidusios kalbos apie ketinimus pirkti evangelikų liuteronų bažnyčią. Ir šalia jos nusipirktame namelyje įsikūręs rygietis daugeliui panašus į negerus kėslus puoselėjantį įsibrovėlį.

Tiesa, užsieniečių investicijos Žeimelio veido kol kas beveik nepakeitė. Tobulai aplink aikštę sukomponuotą miestelį architektai laiko XVII–XIX amžiaus urbanistikos šedevru, bet atsistojus aikštės centre tektų stipriai primerkti akis, kad nematytum negailestingo nykimo ženklų. Pačioje aikštėje baltomis restauruotomis sienomis šviečia tik muziejaus pastatas. Ir žvalgantis po gretimas gatveles pirmiausia kyla mintis, kaip ilgai dar atsilaikys šie kasmet vis giliau į žemę lendantys, nykstantys mūrinukai. Akivaizdu, kad Žeimeliui skubiai reikia pagalbos.

„Duok Dieve, kad juos pirktų. Kiekvieną susidomėjusįjį tik skatinčiau: imkite, tvarkykite. O tai, kad perka kitų tautybių žmonės, apskritai jokia problema. Juk ankstesniais laikais Žeimelyje gražiai sugyveno lietuviai, rusai, latviai, žydai“, – primena D.Skrupskelytė.

Ir protestantų tikėjimą išpažįstantys žeimeliečiai gali būti ramūs – šiandien į jų maldos namus niekas nesikėsina. Gerokai apirusi gotikinio stiliaus akmenų ir plytų mūro evangelikų liuteronų bažnyčia su aukštyn į dangų šaunančiu griežtu bokštu pernai buvo atsidūrusi prekiautojų nekilnojamuoju turtu akiratyje, domėtasi galimybe keisti pastato paskirtį. Bet tik tiek.

„Girdėjau tokias kalbas, bet į mane niekas nesikreipė. Jei kas ir turėjo tokių planų, negalėtų jų įgyvendinti. Prieš kurį laiką miestelio liuteronų bendruomenė buvo sumenkusi, bet dabar reikalai pajudėjo, turime planų restauruoti bažnyčios pastatą. Mūsų parapija – gyva“, – tikina kartą per mėnesį pamaldas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje laikantis kunigas Juozas Mišeikis. Į jas paprastai susirenka kelios dešimtys miestelio tikinčiųjų, antra tiek atvyksta iš aplinkinių kaimų.

Latvijos rusai – gelbėtojai?

Tiesiai priešais liuteronų maldos namus, vietos katalikų vadinamus tiesiog latvių bažnyčia, valstybės saugomoje urbanistinėje zonoje įsikūręs tas užsienietis, kurį pusė miestelio garbina, o pusė – bijo ir keikia. Rygoje gyvenantis ir ten verslą turintis Vladimiras Jevdokimenka pigiai nusipirko daugiau nei prieš šimtą metų statytą, bet jau stipriai apgriuvusį mūrinį namą be langų, prakiurusiu stogu, jį restauravo ir dabar praleidžia Žeimelyje bent kelis mėnesius per metus. Iš Rygos čia – vos valanda kelio, todėl jį dažnai lanko šeima ir draugai.

Vladimiras plačiai atveria savo lietuviškų namų duris. Beveik visus darbus per kelerius metus jis atliko savomis rankomis – atkasė senovinį akmeninį rūsį, pirmame aukšte pastatė didžiulę rusišką krosnį, ant kurios gera miegoti žiemą, mansardoje įrengė biliardinę. Rygietis tikina, kad pirmas Žeimelyje patirtas įspūdis jo vis dar neapleidžia. Prieš aštuonerius metus atklydęs čia motociklu jis akimirksniu įsimylėjo miestelį. Pakerėjo jo grožis, ramybė, tai, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta.

Miestelėnai kalba, kad V.Jevdokimenkai čia priklauso dar bent keli mūriniai pastatai. Jis to neneigia, nors atviriau pasakoja tik apie pastarąjį savo pirkinį – senovinį pastatą šalia Žeimelio, Vileišių kaime. Ši vieta šalia kelio į Rundalės pilį ir Bauskę patogi turizmo verslui plėtoti, bet Latvijos rusas pusantro tūkstančio kvadratinių metrų plote rengia cechus, ketindamas juose pradėti specialaus audinio tentų, pripučiamųjų valčių, reklaminių stendų gamybą. Jis planuoja įkurti kelias darbo vietas miestelio gyventojams.

Žeimelio valdžia į ruso užmojus žiūri palankiai. Seniūnės V.Dobrovolskienės tikinimu, anksčiau griūvančiais pastatais niekas nesidomėjo, o dabar atsirado viltis, kad užsieniečiai juos išsaugos ir iš to bus naudos visiems miestelio gyventojams.

Vis dėlto patiems gyventojams toks Rygos rusų antplūdis atrodo įtartinai. Tuo metu, kai V.Jevdokimenka čia dairėsi namo, po seniūniją važinėjo ir daugiau rygiečių. Vienas brangiausių jų pirkinių – už 20 tūkst. Lt vieno žeimeliečio parduotas šimtametis iš tėvų paveldėtas namas.

Pirmyn veda iššūkiai

Miestelio gyventojams kur kas labiau prie širdies ne svetimi gelbėtojai, o savi geradariai. Tokiu jie laiko žeimelietį Rolandą Kazakevičių. Šių metų pradžioje vyras įsirengė automobilių kompiuterinės diagnostikos dirbtuvę. Į ją atvažiuoja automobilių savininkai iš visos Lietuvos, nors Rolandas jokia reklama kol kas nesinaudoja.

„Vyrui labai patinka jo darbas, jis dabar laimingas. Kad rastų gedimą, jis kartais ir naktį prasėdi prie kompiuterio. Net apie rečiausius gedimus informacijos gauna internetu, dažnai ir iš pačių gamintojų. Kuo didesnis iššūkis, tuo jam įdomiau“, – tikina auksarankio žmona Larisa.

Pats Rolandas kuklinasi pasakoti apie save, teigdamas, kad kiekvienas žeimelietis, ne tik jis, yra kuo nors ypatingas ir vertas dėmesio.

Iš tiesų R.Kazakevičiaus istorija panaši kone į kiekvieno jo kaimyno gyvenimą. Jis, kaip ir daugelis miestelio vyrų, ilgai dirbo užsienyje. Septyneri Rolando metai prabėgo Danijoje – reikėjo uždirbti pinigų buto remontui ir įrangai susipirkti. Žeimelyje su trimis vaikais likusi Larisa jį palaikė, stengėsi taupyti kaip įmanydama, kad šeima galėtų būti kartu.

Iš kitų miestelio darbštuolių Rolandas išsiskiria nebent atkaklumu siekdamas savo svajonės ir sumanumu. Žeimeliečius tai žavi. Dalydamasi mintimis, kas galėtų ištraukti miestelį iš sąstingio, seniūnė Vitalija prisipažįsta labiausiai tikinti proto galia ir prie to galinčius prisidėti žeimeliečius.

Tokius kaip R.Kazakevičius, kuris vos per pusmetį spėjo išgarsėti net tarp prabangių ir antikvarinių automobilių savininkų. Į tą pačią gretą ji stato ir buvusį Žeimelio gimnazistą Luką Narsutį, pernai tiesiog mokyklos suole sukonstravusį šimtą kartų sumažintą saulės energijos kolektorių vandeniui buityje šildyti. „Investuotojai iš šalies gerai, bet nereikia pamiršti ir savų išteklių“, – primena Žeimelio seniūnė.

BFL

Aušra LĖKA, Jūratė KILIULIENĖ

„Sveiki, aš – Andrius. Ir aš tas bičas iš „Foje“, – labinasi Andrius Mamontovas, ir minia gerbėjų, kaip ir 1989-aisiais, per Roko maršą, jam pritaria: „Tam, kas klajoja nakty, laužo šviesa bus viltis…“

Ir šiandien, minint mūsų laisvės 26-uosius, A.Mamontovas (48 m.), kaip anuomet tas vos 22-ejų „bičas“, minią ne tik moko prasmingų savo dainų žodžių, bet ir bando įkvėpti keisti pasaulį į gera.

Gal skamba šiek tiek pompastiškai, bet kaip anuomet gyvybiškai svarbu buvo padrąsinti žmones kovoti dėl laisvės, taip šiandien svarbu telktis, kad kiekvienas vaikas skaitytų knygas ir jų dėka augtų visapusišku, laimingu žmogumi, kad iškiliausi protai galėtų siekti mokslo ar verslo aukštumų ar kad mūsų šalyje namų ieškantys pabėgėliai rastų čia tą viltį, kuria su lietuviais, bėgusiais nuo karo ir sovietų okupacijos, dalijosi tuomet laisvų valstybių žmonės. Tokių Piliečių, kurie nesiekdami asmeninės naudos ar pinigų telkia ir įkvepia, vis daugėja.

A.Mamontovas: „Nes negaliu to nedaryti“

Dainų autorius ir atlikėjas. Aktorius. Fo­tografas. Prodiuseris. Visoje Lietuvoje ir ne tik išpopuliarėjusios Gatvės muzikos dienos sumanytojas. Tiek veiklos, kad, atrodytų, paroje turėtų pritrūkti valandų. Tad klausimas, tegu ir nelabai „patriotiškas“: kodėl A.Mamontovas dar organizuoja fondą leisti knygas vaikams, sumanė savižudybių prevencijos programą, kodėl nusiskuta galvą plikai palaikydamas mergaičiukės Ievos užmojį paremti sergančius vėžiu vaikus, netikėtai pasirodo pikete prieš „Leo LT“ prie Pre­zidentūros, kad išdainuotų tuomečiam Pre­zidentui „Ar tu vis dar leidi kažkam instruktuoti, kaip tau gyventi, kaip tau galvoti?“, ar viešai pasisako prieš svaigalų vartojimą.

„Nes negaliu to nedaryti. Viskas, ko galiu nedaryti, nedarau“, – paprastai atsako gyva muzikos legenda tituluojamas A.Mamontovas.

Jis pasakoja kiekvieną dieną – neperkeltine prasme – sulaukiantis vieno ar dviejų kvietimų kur nors dalyvauti ir dažniausiai atsisakantis, nes nori pasilikti laiko muzikai – tam, kuo jis gyvena. „Pirmiausia esu dainų autorius ir atlikėjas – tai pagrindinis mano pašaukimas. Be to, mėgstu keliauti – norisi pasaulį pamatyti, norisi skirti laiko šeimai. Noriu gyventi ir kūrybinį, ir paprastą gyvenimą – ne tik visuomeninį. Tad pasilieku vieną dvi temas, kai tikrai negaliu atsisakyti“, – aiškina A.Mamontovas.

Jau kelerius metus tai, ko Andrius, jo paties žodžiais tariant, negali nedaryti – tai fondas „Švieskime vaikus“ ir savižudybių prevencijos iniciatyva (jis įspėja nevadinti akcija, nes šis žodis jam labiau asocijuojasi su išpardavimais prekybos centruose).

Andrius prisimena, kaip kartą su mecenatu ir Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu kalbėjosi apie gyvenimą: jų požiūriai, kad nuo švietimo ir kultūros priklauso tautos ateitis, gerovė, visų problemų sprendimas, sutapo. Tačiau tam skiriame nepakankamai dėmesio, tad jie nutarė prie to prisidėti leisdami knygas vaikams.

„Knygų skaitymas ir ugdo fantaziją bei kūrybiškumą, ir suteikia žinių, ir lavina emocinį intelektą – ugdo tas žmogaus savybes, kurios leidžia jam vėliau gyventi visavertį gyvenimą, būti sėkmingam. Galima lengvai atskirti, kuris žmogus vaikystėje skaitė knygas, o kuris ne. Pagalvojome, jog šiais laikais su knygomis labai stipriai konkuruoja kompiuteris, internetas, tad labai svarbu, kad knyga vaikui į rankas pakliūtų anksčiau, nei jis atsisėda prie kompiuterio. Tada yra šansas, kad tas vaikas atras santykį su skaitymu, su knyga“, – A.Mamontovas pasakoja, kaip prieš trejus metus gimė analogų neturinčio didžiausio Lietuvos istorijoje knygų leidybos projekto idėja.

Per 20 metų planuojama išleisti per penkis milijonus lietuvių autorių knygų vaikams, kasmet po 10–15, kurios dovanojamos visoms mokykloms, vaikų darželiams, bibliotekoms, vaikų ligoninėms, vaikų globos namams. Knygos skirtos vaikams maždaug iki 12 metų – fondo tikslas pasiekti pačius jauniausius skaitytojus tuo jų gyvenimo laikotarpiu, kai žmogus visapusiškai formuojasi.

Įprastai vaikams skirtos knygos leidžiamos 1–3 tūkst. egzempliorių tiražu, o „Švieskime vaikus“ konkurso knyga nugalėtoja – 45 tūkst., kitų laimėtojų – iki 30 tūkst. egzempliorių. Konkurso nugalėtoją išrenka komisija, vadovaujama vaikų literatūros tyrinėtojo dr. Kęstučio Urbos. Konkursantų vardai būna užšifruoti, komisija skaito kūrinius nežinodama, kas jų autorius. Taip atrandami ir lig šiol nežinomi talentingi autoriai.

„Švieskime vaikus“ – ne pirmas A.Ma­montovo įsteigtas labdaros fondas. 1996 m. kartu su muzikos įrašų kompanijomis „Bomba“, „Tango records“ ir koncertine organizacija „Tigris“ įsteigė fondą „Muzikantai vaikams“. Fondas organizavo tris paramos vaikams festivalius.

1996-aisiais Lietuvoje tai buvo pirmas didelis koncertas, kurio uždirbtos lėšos skirtos labdarai. Už tuos pinigus A.Mamontovas su kitais muzikantais į vaikų namus, vaikų sodybas visoje Lietuvoje vežė knygas, muzikos instrumentus, kūrybiškumą, logiką ir kitas savybes lavinančius žaidimus, pieštukus, popierių – viską, kas skirta vaikams lavinti. Taip kai kuriuose vaikų namuose pirmąkart atsirado muzikos instrumentų.

O 2009 m. A.Mamontovui kartu su Pauliumi Skruibiu, daug metų vadovavusiu „Jaunimo linijai“, kilo dar vienos iniciatyvos – „Sumažink tylą“ idėja. „Savižudybės yra ta tema, kurią politikai bijo analizuoti: ji nedidins rinkėjų reitingų, mat žmonės vengia šios temos. Mes pagalvojome, kad reikia apie tai kalbėti, šviesti žmones, nes kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo jos įvardijimo: norint pradėti spręsti problemą pirmiausia reikia pradėti apie ją kalbėtis“, – neabejoja Andrius.

Jis važinėja po Lietuvą, aiškina, kaip atpažinti, kad žmogus gali pakelti prieš save ranką, kaip elgtis, kalbėtis su tokiu žmogumi, kur kreiptis pagalbos. „Susitikimuose sulaukiame daugybės skausmingų klausimų ne tik apie savižudybes, bet ir apie smurtą, patyčias, alkoholizmą – didžiausius skaudulius mūsų Lietuvoje, vienas didžiausių mūsų nelaimių. Valdžia, kurios rankose yra visi įrankiai tai išspręsti, nieko nedaro, nors kiekvienais metais nieko nedarydami leidžiame numirti tūkstančiui žmonių“, – kodėl negali nedalyvauti sprendžiant šią problemą, aiškina A.Mamontovas.

Jo manymu, Lietuvoje vis dar labai trūksta kiekvieno žmogaus sąžiningo ir kūrybiško darbo, iniciatyvos, vis dar turime sovietinį mentalitetą, kad mums kažkas turi pasakyti, ką daryti. „Bet laimi ir sėkmės sulaukia tie, kurie imasi iniciatyvos ir kažką pakeičia gyvenime. O net mažame dalyke gali padaryti didelį pokytį, jei tik imsiesi iniciatyvos“, – sako A.Mamontovas.

Ne tik sako, bet ir visą gyvenimą nuosekliai taip daro tiek savo kūryba (ne veltui vienas jo dainų albumas taip ir vadinasi – „Geltona. Žalia. Raudona“), tiek kitokia veikla.

Dar iki nepriklausomybės atkūrimo muzikuoti Roko maršuose, vadintuose Sąjūdžio mitingų repeticija, reikėjo drąsos. Tiesa, Andrius dalyvavo tik trečiajame, 1989-aisiais, pirmuosiuose negalėjęs dalyvauti, nes teko būti sovietų kariuomenėje.

„Kelio atgal nebebuvo. Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems. Tai buvo grandininė reakcija. Roko maršai jau buvo apibendrinimas ir įtvirtinimas to darbo, kurį daugelį metų pogrindyje darė mūsų disidentai, kalbėję apie laisvę tais laikais, kai už tai galėjo pasodinti į kalėjimą“, – Andrius savo indėlio nesureikšmina, nors ir vadinamas laisvės šaukliu.

Jis savęs nevadina drąsiu ir todėl, kad Sausio 13-ąją gynė Lietuvos laisvę prie Televizijos bokšto. „Visuomet baisiau iš toli. Taip, mačiau savo akimis – pro mane važiavo tankai, šaudė, šviečiančios trasuojančios kulkos lėkė į orą ir atsimušinėjo į Televizijos bokštą. Bet tuo metu negalvoji apie baimę“, – prisiminimais dalijasi A.Mamontovas.

Vesdamas paralelę su šiais laikais jis vis dėlto pripažįsta: anuomet priešas buvo už Lietuvos ribų, jį buvo lengva matyti ir atpažinti, o dabar, jei ir yra priešas, tai jis vidinis ar net mūsų pačių viduje. Tada reikėjo šūkių ir staigių ryžtingų veiksmų, bet po to atėjo laikas imtis iniciatyvos ir veikti. Veikti nuolatos, kiekvieną dieną, nes dabar kažką spręsti gali tik veiksmais, ne šūkiais.

„Manau, kiekvienas turėtų pasirinkti sritį, kurią supranta, kuriai negali būti abejingas, ir jos nepalikti. Vieni rūpinasi gyvūnais, kiti sergančiais vaikais – kiekvienoje srityje yra ką veikti. Bet kokia iniciatyva, nuoširdžiai daroma, yra svarbi“, – A.Mamontovas ragina kiekvieną ieškoti, kuo galėtų prisidėti prie bendros gerovės.

N.Kazlaus: primadona su samčiu

Operos solistės Nomedos Kazlaus balsas skamba prestižinėse Europos teatrų ir koncertų salėse, kuriose scena ji dalijasi su Montserrat Caballe, Simonu Estesu, Ianu Storey ir kitomis operos legendomis. Lietuvoje dainininkės darbotvarkę papildo dar ir pasirodymai įvairiuose labdaros projektuose. Vienuose ji dalyvauja kaip atlikėja, kitus pati veda arba rengia.

N.Kazlaus – Maltos ordino, vienos seniausių pasaulyje labdaros organizacijų, savanorė. Ji rengia ir veda renginius, pasirodo juose kaip atlikėja ir net pasirišusi ryškią Maltos ordino simbolika papuoštą prijuostę pilsto tradicinę maltiečių sriubą jos stokojantiems. Nomeda dalyvauja ir LIONS bei „Rotary“ klubų labdaros projektuose.

Kodėl scenos garsenybė tą daro, nors dažnai savo grafikus tenka derinti kone minučių tikslumu?

„Esu menininkė, ir ši profesija tiesiogiai susijusi su grąža visuomenei. Svarbiausia muzikanto misija yra perteikti kompozitorių šedevrus ir savo kūryba tobulinti, gerinti, skatinti klausytojus. Balsas yra unikalus ir vienintelis gyvas instrumentas, juo galiu labai daug perteikti, pasakyti, tad jaučiu pareigą tuo naudotis“, – paaiškina N.Kazlaus.

Nuostatą, kad menininkas savo talento dovana turi dalytis, Nomeda įgijo dar mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Dauguma puikių jos pedagogų vadovavosi idealistiniu mąstymu ir stengėsi jį perteikti savo mokiniams. Studijų metais įsitraukė į bažnytinę veiklą, per ją įsiliejo į kitas labdarą bei paramą teikiančias iniciatyvas. Dainininkei visos jos svarbios ir prasmingos.

„Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje vykęs 10-osios labdaros akcijos „Maltiečių sriuba“ koncertas buvo ypač jaudinantis. Jis buvo skirtas skurstantiems ir vienišiems senukams. Manyčiau, tai viena skausmingiausių mūsų visuomenės temų. Turime tokią netobulą socialinę sistemą, kad vieniši, skurstantys senoliai jaučiasi itin prastai. Man labai svarbu, kad kaip maltiečių savanorė galiu prisidėti bent kiek prašviesindama jų kasdienybę“, – teigia dainininkė.

Apgaubdama savo dėmesiu kitus Nomeda ir pati gauna tai, kas neįkainojama, – pažintį su daug išgyvenusiais turtingos dvasios žmonėmis. Per minėtą renginį ji  susipažino su 90-mete poete Stase Dzenuškaite, nevaikštančia, blogai matančia ir girdinčia, bet nepraradusia meilės savo artimui. Jos poezijoje ypač daug šviesos.

Operos solistė nuolat sulaukia pasiūlymų prisidėti prie labdaros ir paramos akcijų, jei tik leidžia koncertų ir išvykų darbotvarkė, į juos atsiliepia. Bet tai nėra aklas savęs dalijimas. N.Kazlaus svarbu, kokia iniciatyvos misija, kiek lėšų tikimasi surinkti ir kokiems konkretiems tikslams jos bus aukojamos.

Atsakingos filantropijos ji mokėsi ir iš savo garsiųjų kolegių. Ilgametė lietuvės partnerystė ir artima draugystė su operos primadona M.Caballe 2000-aisiais prasidėjo būtent nuo labdaros renginio – Maskvoje surengto grandiozinio paramos koncerto „Pasaulio žvaigždės vaikams“. „Tada buvau dar studentė, ir tai, ką patyriau toje scenoje, galutinai suformavo mano įsitikinimą, kad menininko kelias neatsiejamas nuo labdaros. Kiekvienais metais į ją vis labiau įsitraukiu“, – pasakoja dainininkė.

Kol pasaulyje bus vienišų, nelaimingų, sergančių ar kitais atžvilgiais apleistų žmonių, visos paramos formos yra sveikintinos. Nomeda įsitraukusi ir į tarptautinės „Gurmanų gildijos“ veiklą. Pernai Zalcburge, Austrijoje, ji dalyvavo pirmą kartą vykusiame šios gildijos labdaros renginyje, kurio 70 proc. surinktų lėšų buvo skirta neturtingų šalių mokykloms paremti.

„Žinoma, menininkų ir verslininkų galimybės skirtingos. Mes, atlikėjai, prisidedame savo talentu ir dalyvavimu, o verslininkai labdarai skiria savo pinigų. Verslas labai dažnai remia meną, be jo prisidėjimo mums nepavyktų įgyvendinti daugybės projektų. Toks yra balansas visuomenėje – menininkai pagal savo prigimtį yra jautrūs socialiniams skauduliams ir nelieka jų nuošalėje, o verslininkai, turėdami finansinių galimybių, savo indėliu palaiko jų iniciatyvas“, – filantropinės veiklos koncepciją aiškina dainininkė.

Nomeda įsitikinusi, kad be labdaros akcijų, pagalbos stokojantiesiems pasaulis būtų vertas nulio. Ir šioje žemėje būtų nyku gyventi ne tik vargšams, ligoniams, bet ir tiems, kurie liktų užsimerkę.

I.Laursas: kodėl jį „veža“ įkvėpti jaunimą verslumui

Joks netikėtumas garsiausią pasaulyje Lie­tuvos verslininką Ilją Laursą (39 m.) pamatyti studentų auditorijoje. „Keletą kartų per mėnesį pavyksta tam rasti laiko, ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako verslininkas.

Dabar jis rengiasi netrukus vyksiančiam susitikimui su Vilniaus Gedimino technikos universiteto startuolių parengimo programos studentais. O dabar I.Laurso kasdieninė veikla – būtent rizikos kapitalo fondas, viena rizikingiausių, bet didžiausios grąžos investicinių sričių.

Sėkmės lydimas verslininkas sako pokalbiuose su studentais įžvelgiąs pridėtinę vertę. Štai lyginant to paties universiteto to paties kurso studentų klausimus prieš penkerius metus ir dabar kokybė labai skiriasi.

I.Laursas mano, kad prie to prisidėjo ir verslo atstovų pastangos susitikinėti su studentais, skaityti jiems pranešimus, paskaitas. Dabar bemaž visi didieji rinkos žaidėjai skiria dėmesio jaunimui šviesti, jų verslumui ugdyti. I.Laursas pasakoja, kad kartais gyvenimas jį kartais suveda su žmogumi, kuris dalyvavo jo paskaitoje, o šiandien jau turi verslo idėją, komandą ir prašo praktinio patarimo, kaip greičiau verslą padaryti sėkmingą.

Labai tikėtina, kad tokį žmogų įkvėpė studentų auditorijoje sutikta tokia neeilinė asmenybė, kaip I.Laursas, pelnęs ne vieną tarptautinį titulą: žmogaus, kuris keičia pasaulį, Europos verslo Metų vadovo, vieno iš technologijų lyderių (juk jo sukurta mobiliųjų programėlių platforma sėkmingai varžosi su šios srities gigantais – „Apple“, „Microsoft“, „Google“).

I.Laursas cituojamas tokiuose leidiniuose, kaip „Wall Street Journal“, „Forbes“, CNN ar BBC laidose, apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Dream Valley“, o jo paties knyga „Verslas naujai“ sulaukė didelio susidomėjimo. Yra gavęs asmeninį kvietimą pasidalyti savo įžvalgomis Davoso pasaulio verslo ir politikos elito forume, kai tokio kvietimo nesulaukdavo Lietuvos prezidentas ar premjeras.

Klausimas, kodėl toks užsiėmęs žmogus skiria laiko ne vien savo verslui ar diskusijoms ne tik su pasaulio pirmaisiais asmenimis Davose, bet ir su Lietuvos pirmakursiais, jo nestebina. I.Laursas sako dažnai tokių sulaukiantis ir turi į juos atsakymą. Jo manymu, gyvenime veikia mažėjančios grąžos dėsnis: jei susitelki tik į darbą, nieko kito gyvenime nedarai, tai neteikia laimės. Todėl apie 20 proc. darbo laiko jis skiria visuomeniniams projektams.

„Nematau prasmės skirti savo gyvenimo tik finansinių išteklių didinimui, jei neturi kada jais pasidžiaugti ar padaryti ką nors gero kitiems. Tikiu subalansuotu gyvenimu ir manau, kad laimė susideda iš daug komponentų – ir visuomeninės veiklos, ir fizinio aktyvumo, ir kitų gyvenimo sričių. Jei visko nesuderinsi, neturėsi tobulo gyvenimo“, – neabejoja I.Laursas.

Kai jis pats mokėsi universitete, Lietuva buvo labai toli nuo to, ką turi dabar: verslininkų buvo mažai, nebuvo šalyje tarptautinių korporacijų, o užsienio profesionalai čia lankėsi retai. Sėkmės lydimas verslininkas mano, kad jei anuomet būtų buvusi galimybė pabendrauti su patirties turinčiais žmonėmis, jis būtų sutaupęs daug laiko siekdamas to, ką pasiekė, ar pasiekęs daug daugiau.

„Tad galiu atsakyti, kodėl mane „veža“ dalytis patirtimi: nes žinau, kokia gali būti begalinė grąža vieno ar kito patarimo, duoto laiku tinkamam žmogui, kad jis pasirinktų teisingesnį kelią“, – I.Laursas savo šviečiamąją veiklą laiko indėliu į valstybės pažangą.

Pardavęs savo sėkmingiausią verslo projektą „GetJar“ dabar I.Laursas – „Nextury Ventures“ rizikos kapitalo fondo pirmininkas. Fondas investuoja į verslo startuolių komandas, dirbančias su didelį verslo potencialą turinčiomis technologinėmis idėjomis.

Į klausimą, kas jam šis fondas – verslas, finansinė investicija, kuri turėtų atsipirkti, ar, atvirkščiai, kol kas labiau finansinė ir dalykinė parama jauniems verslams, I.Laursas atsako taip bandantis realizuoti keletą gyvenimo iššūkių.

Tai ir gana rimtas komercinis instrumentas, nes Lietuvoje tikrai yra didelis potencialas plėtoti modernias technologijas. Bet fondas – ir instrumentas bendravimui su startuolių bendruomenėmis palaikyti, prisidėti prie bendrų iniciatyvų, spartinti technologijų pažangą.

„Šiame gyvenime jau galiu sau leisti derinti tiek asmeninį, tiek komercinį, tiek visuomeninį interesus. Man atrodo, žmonės, kurie suderina savo darbe daugiau nei finansinių pajamų uždirbimą, yra laimingesni. Esu pasirinkęs tokį savo gyvenimo ir fondo modelį“, – sako pasaulyje pripažinimo sulaukęs verslininkas.

A.Janulaitis: milijonas – mokslininkui sugrąžinti

2010-aisiais JAV mokslinių tyrimų bendrovei „Thermo Fisher Scientific“ įsigijus didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę „Fermentas“, jos buvę vadovai ir vieni iš akcininkų prof. Arvydas Janulaitis ir prof. Viktoras Butkus pasuko skirtingais keliais. Abu dalį iš šio 260 mln. JAV dolerių siekusio sandorio, specialistų skambiai pavadinto sėkmingiausiu lietuviškos įmonės pardavimu nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, gautų pinigų nusprendė skirti darbams, kurie praturtintų Lietuvą. Skyrėsi tik buvusių kolegų pasirinktos sritys.

Prof. V.Butkus atsigręžė į kultūrą – 2019 m. Vilniuje duris atvers Modernaus meno centro muziejus, kuriame bus eksponuojama Viktoro ir jo žmonos Danguolės surinkta Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija, apimanti laikotarpį nuo 1960 metų iki šių dienų. Apie projekto solidumą ir vertę byloja jau vien tai, kad muziejų projektuoja pasauline architektūros žvaigžde vadinamo architekto Danielio Libeskindo studija „Studio Libeskind“. Kokia bus jo vertė eurais, šiuo metu neatskleidžiama.

Tuo metu prof. A.Janulaitis (73 m.) mecenatystės kryptį pasirinko pagal tai, kas jam kėlė didžiausią galvos skausmą Lietuvos moksle. Protų nutekėjimas ir nesugebėjimas pritraukti talentų – ši problema ir šiandien tebėra opi.

Nelaukdamas, kol situacija pasikeis savaime, A.Janulaitis nutarė sugrąžinti į Lietuvą  gabų biochemiką Liną Mažutį. Prieš trejus metus profesorius skyrė milijoną litų, kad jo buvęs studentas grįžtų, įsteigtų laboratoriją ir tęstų joje tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs kitų šalių prestižinėse mokslo įstaigose – pavienių molekulių ir ląstelių tyrimus, taikant mikroskysčių technologiją.

„Aš pats buvau jį paskatinęs išvykti, nes visada laikiausi nuomonės, kad mokslininkams naudinga padirbėti kitur. Linas paruošė ir apsigynė disertaciją Prancūzijoje, Strasbūro institute, vėliau dirbo Jungtinėse Valstijose – Harvardo universitete Bostone. Kai pradėjau klausinėti, kada grįš su ten įgyta patirtimi, Linas vis sakydavo neturėsiąs sąlygų dirbti. Ir jis buvo teisus. Jo kompetencijų realizavimui reikalingos aparatūros Lietuvoje nebuvo. O valstybinės institucijos ir politikai, daug šnekantys apie protų nutekėjimą ir būtinybę kažką daryti, realių veiksmų iki šiol nesiima. Tad pats iš savo lėšų nupirkau įrangą“, – pasakoja profesorius.

A.Janulaitis pabrėžia, kad L.Mažutis, kuriam dabar priklauso visa laboratorijos aparatūra, neturi jam jokių finansinių įsipareigojimų, neprivalo derinti su juo mokslinių tyrimų krypties.

L.Mažučio ir jo suburta mokslininkų grupė atlieka tokius tyrimus, kurie galbūt galėtų išgelbėti milijonus gyvybių. Daromi eksperimentai, kaip atrinkti tokias ląsteles, kurios gamintų anti­kūnus, padėsiančius išgydyti sunkias ligas. Taip pat ieškoma naujų vėžio nustatymo metodų – tiriant atskirų vėžinių ląstelių genų raišką, bus bandoma nustatyti, kokie pakitimai vyksta sergant šia liga.

Nepagailėti asmeninių pinigų tokiam tikslui A.Janulaitį paskatino ne tik krypties neturinti mokslo politika, bet ir patriotiniai tikslai.

„Mano karta turėjo stiprias patriotines aspiracijas. Darbai ne vien sau, bet ir tėvynės labui – tai buvo tarsi atskaitos taškas. Biochemiją studijavau Sankt Peterburgo universitete, ten gyniausi ir disertaciją. Tuo metu ten mokėsi nemažai lietuvių ir susibūrus viena pagrindinių mūsų pokalbių tema buvo apie tai, kaip mes grįšime į Lietuvą ir jai dirbsime. Ir iš tiesų ten liko vos keli lietuviai, dauguma grįžo į tėvynę“, – prisimena mokslininkas.

Baigęs doktorantūrą pats A.Janulaitis sulaukė pasiūlymo tapti Kremliaus klinikų Kardiologijos instituto laboratorijos, kurioje atliekami fundamentalūs medicinos tyrimai, vedėju. Daugeliui tai tada reiškė fantastiškas galimybes – turtinga laboratorija, butas Maskvoje, dalyvavimas mokslinėse konferencijose užsienyje. Lietuvis jų atsisakė.

„Nors Lietuvoje sąlygų aukšto lygio moksliniam darbui tuo metu nebuvo, grįžau su mintimi padaryti viską, kad ir mes turėtume tokias galimybes. Per daugelį metų kartu su kolegomis pavyko įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Tą liudija Biotechnologijos instituto bei iš jo kilusių bendrovių „Fermentas“ ir „Teva Sicor“ pasiekimai. Pirmyn stūmė ir motyvavo nuostata – dėl tėvynės ir jos žmonių. Gaila, dabar tai nebepopuliaru“, – apgailestauja A.Janulaitis, to labai pasigendantis iš mūsų valdininkijos ir aukščiausio rango politikų. Valstybė, anot jo, iki šiol neturi nei strategijos, nei priemonių, kurias pritaikius Lietuva taptų patraukli po pasaulį pasklidusiems saviems ir užsienio talentams. Lino pavyzdys rodo, kad misija įmanoma.

V.Dagienė: „Man patinka šviesti“

„Man atrodo, kad kiekviename žmoguje dega vidinis variklis daryti ką nors gera. Vieni užsiima šeima, kiti gėles augina, treti stato namus. Man patinka mokyti, šviesti, man norisi Lietuvoje matyti daugiau išprususių, inteligentiškų žmonių“, – taip paprastai savo jau daug metų prisiimtą misiją sudominti vaikus informatika, programavimu aiškina Vilniaus universiteto Mate­matikos ir informatikos instituto profesorė dr. Valentina Dagienė (61 m.).

Mokslininkė – per 60 informatikos, programavimo tematikos mokomųjų knygų autorė. Bet labiausiai, ir ne tik Lietuvoje, ji išgarsėjo „Bebro“ informatikos konkursu.

„Bebro“ sėkmė neįtikėtina: prieš 12 metų V.Dagienės sumanytas informatikos ir informatinio mąstymo konkursas, kuriuo ji sako norėjusi vaikams parodyti, kokia įdomi gali būti informatika, šiandien išsiplėtęs į daugiau nei 50 pasaulio šalių. Pernai „Bebro“ konkurse varžėsi net 24,7 tūkst. nuo pradinių iki paskutinių klasių moksleivių Lietuvoje, apie 340 tūkst. Prancūzijoje, 250 tūkst. Vokietijoje, visame pasaulyje – per milijoną. Galima net sakyti, kad žodis „bebras“ – bene geriausiai pasaulyje žinomas lietuviškas žodis.

V.Dagienė dažnai sulaukia klausimo, kuo nusipelnė bebras, kad jo vardu pavadintas programavimo ir informatikos konkursas. Bet būtent gyvūnų vardais mėgstama pavadinti konkursus, pavyzdžiui, matematikų vadinasi „Kengūra“. Konkurso sumanytojai norėjosi Lietuvoje gyvenančio gyvūno vardo. O darbštus ir atkaklus bebras, sugebantis dantimis nugraužti storiausius medžius, kad galėtų susiręsti „namus“, puikiai tiko.

Pasaulinio garso mokslininkė pasakoja, kad „Bebras“ atsirado iš idėjos – jokių pinigų jo steigimui niekas neskyrė. Vėliau kai kurioms veikloms gaudavo nedidelės paramos, bet ir dabar programa remiasi entuziazmu, joje darbuojasi ir doktorantai, ir studentai.

„Labai norėtųsi gauti finansavimo ir aptvarkyti sukurtas sistemas. Kelis kartus teikėme projektus, bet nelaimėjome“, – V.Dagienė apgailestauja, kad tokios svarbios srities nenorima paremti. Juk konkurso tikslas – įdomiais uždaviniais sudominti moksleivius informatikos mokslu, patraukti juos mokytis programuoti, o visame pasaulyje reikia jaunų žmonių, kurie išmanytų technologijas.

V.Dagienė „Bebro“ projektą ne tik kūrė, bet ir 12 metų jį puoselėja be atlygio. Tiesa, pernai ji įvertinta „Informatics Europe“ asociacijos geriausios praktikos prizu – 5 tūkst. eurų. „Juos paskyriau interaktyvių uždavinių programos atnaujinimo idėjoms generuoti. Tam pakviečiau penkis užsieniečius iš Austrijos, Vokietijos, Nyderlandų ir kelis lietuvius, kad kelias dienas Druskininkuose drauge pasidarbuotume. Iš tų pinigų bus apmokėta nakvynė ir užsieniečių skrydžiai į Lietuvą“, – V.Dagienė džiaugiasi galėsianti kartu su įvairių šalių protais kurti vaikams įdomius, žaismingus, interaktyvius, modernius uždavinius.

„Bebras“ subūrė pasaulinį entuziastingų informatikų tinklą, kuriantį naujus uždavinius, ieškantį naujų technologinių sprendimų.

Tik iš noro prisidėti prie mokytojų ugdymo mokslininkė be atlygio veda ir seminarus, paskaitas, diskusijas mokytojams. „Esu tvirtai įsitikinusi, kad mokytojas – vienas svarbiausių pažangios visuomenės kūrėjų, nes išprusęs, išdidus mokytojas asmenybė ugdo kūrybingus, orius piliečius. Pavydžiu suomiams jų mokytojų kokybės, tikrai pavydžiu. Pas mus dabar sunkus metas: sunku pritraukti jaunų žmonių būti mokytojais, o ir baigusiems studijas vietų nelabai yra. Tad reikia darbuotis su esamais, kelti jų kvalifikaciją, skatinti norą mokytis“, – sako V.Dagienė.

Tiesa, prisiminus, nuo ko su ja pradėjome pokalbį – kad vienų varikliukas daryti ką nors gera pasireiškia atsidavimu šeimai, kiti gėles augina, treti stato namus, galima sakyti, kad pati profesorė turbūt turi kelis variklius. Kuo kitu galima būtų paaiškinti, kad mokslo ir edukologijos aukštumų pasiekusi moteris yra ir penkių vaikų mama, aistringa keliautoja, išmaišiusi pusę pasaulio, o dar spėja ir visuomeniniais pagrindais lavinti moksleivius bei pedagogus.

L.Kleiza: labdaros išmokė NBA

Į „Google“ paieškos sistemą įrašius Lino Kleizos (31 m.) pavardę atsiveria nuotraukos ne tik iš krepšinio aikštės, bet ir daugybė šiltų, jautrių, tarsi šeimyninių. Jose sportininkas pozuoja apsuptas vaikų ir paauglių, kartu užsiima jiems svarbiais dalykais. Šiems vaikams Linas – ne tik krepšinio dievas, bet ir žmogus, atveriantis duris į prasmingesnį, įdomesnį gyvenimą, priartinantis tikslus ir galimybes.

Krepšininko įsteigtas jo vardo labdaros ir paramos fondas tuo užsiima jau šeštus metus: ir tiesiogiai, įvairiomis formomis skirdamas dėmesio šalies vaikų globos namams, ir kartu su policija ar verslo atstovais rengdamas bei įgyvendindamas įvairius projektus.

„Kodėl būtent vaikai? Tai lėmė ir mano paties patirtis. Buvo daug įvairių situacijų, kai tėvai buvo išvažiavę, o aš likęs be jų. Negaliu sakyti, kad suprantu tą baisų gyvenimą, kai esi be nieko, bet nuo pat mažų dienų esu tam prijaučiantis. Jaučiu, kad mano patarimai, prisidėjimas, kuriamos akcijos gali kažką pakeisti“, – kodėl atsigręžė į jaunąją kartą, aiškina žinomas krepšininkas.

Linas nė neslepia, kad augdamas buvo padykęs. Keleri metai net buvo tokie, kad jo gyvenimas galėjo pakrypti ir į blogąją pusę. Dauguma ano laikotarpio jo draugų dabar leidžia dienas kalėjime. Likti teisingame kelyje Linui padėjo tėvai. Kadangi dauguma vaikų, kuriais rūpinasi fondas, tėvų neturi, jis jaučia pareigą pasidalyti su jais savo gyvenimo patirtimi.

L.Kleiza nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs šiam tikslui skirti ne tiek pinigų, kiek laiko. Nes kas krepšinio šalyje augantiems vaikams gali būti didesnis autoritetas, nei vienas garsiausių krepšininkų? „Jie visada užduoda man labai daug klausimų. Sportas suartina labiau nei kuri kita sritis, ir tiems vaikams tikrai labiau norisi lygiuotis į krepšininką negu į, tarkim, politiką“, – neabejoja garsus krepšininkas ir priduria, kad atsigręžus į tai, kas jau padaryta, apima geras jausmas.

Jis svarsto, kad nuo 2010-ųjų veikiančio fondo veikla galėtų būti dar efektyvesnė, jei projektų būtų mažiau, bet jie būtų didelio masto. Ir tai jau vyksta. Bendradarbiaujant su restoranų tinklu „McDonald’s“ pernai duris atvėrė atnaujintas Naujosios Vilnios vaikus iš sunkiai besiverčiančių šeimų globojantis bibliotekos vaikų ir jaunimo dienos centras. Šįmet iš šio bendradarbiavimo surinktos lėšos bus nukreiptos į dienos centro Kaune atnaujinimą.

„Džiaugiamės šiais savo partneriais, nes jų rasti ganėtinai sudėtinga. Kažkada, kai buvau populiarumo viršūnėje, buvo lengviau. Bet Lietuvoje apskritai dar nėra taip, kad žmonės būtų pasiruošę daug aukoti. Aš atiduodu savo vardą ir visi pinigai nuo to eina fondui, tačiau didžiausios mūsų akcijos yra tos, kurias vykdome kartu su restoranų tinklu „McDonald’s“, – pasakoja krepšininkas.

Jis neabejoja, kad praeis keleri metai, ir mūsų šalyje aukoti, padėti savo artimui bus taip pat įprasta, kaip šias tradicijas seniai puoselėjančiose Jungtinėse Valstijose. Ir pačiam Linui labdaros idėja kilo žaidžiant NBA. Daugelis šios krepšinio lygos žvaigždžių dalyvauja labdaros projektuose, jiems tai – prioritetinė veikla.

„NBA akcentuojama, kad kiekvienas žaidėjas privalo grąžinti bendruomenei, ką pats iš jos gauna, padėti jos nariams. Susipažinęs su ta kultūra, pats joje dalyvavęs, nutariau, kad galiu perkelti ją į Lietuvą. Turbūt buvau vienas pirmųjų sportininkų, įsteigusių savo vardo fondą“, – tikina Linas ir juokiasi, kad tuo metu Rūtai Meilutytei, taip pat turinčiai savo fondą, tebuvo 12 metų.

Kuo daugiau pilietiškų asmenybių, tuo daugiau jų sekėjų

Vis daugiau žinomų, daug pasiekusių mūsų valstybės žmonių imasi visuomenei svarbių iniciatyvų, nesiekdami finansinės grąžos. L.Kleizai patinka europarlamentaro Antano Guogos, olimpinės čempionės R.Meilutytės, buvusio rinktinės krepšininko Rimanto Kaukėno, dainininko Egidijaus Dragūno veikla.

A.Guoga, vienas matomiausių veidų tarp šalies filantropų, įsitikinęs, kad kilniam tikslui paaukoti pinigai yra vieninteliai neišleisti veltui. Jis nuolat prisideda prie „Maisto banko“ veiklos, nuo 2007 m. yra vienas dosniausių labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ rėmėjų. Milijonus siekiančią paramą per savo įsteigtą paramos fondą europarlamentaras skyrė ir šalies sportui, yra parėmęs Lietuvos kariuomenę.

Olimpinį auksą Londone iškovojusios R.Mei­lutytės labdaros ir paramos fondas 2013 m. surengė pirmas šeimų plaukimo estafečių varžybas „Rūtos Meilutytės taurė“. Nuo tada reikšmingiausios iniciatyvos, nukreiptos į vaikų plaukimo įgūdžių formavimą, naujų baseinų statybą, siejamos su jaunosios olimpietės vardu.

„Norime suteikti galimybę išmokti plaukti vaikams, kurie dėl socialinių priežasčių negali to padaryti“, – prioritetinę savo fondo veiklos kryptį išskiria R.Meilutytė.

Vaikų svajones pildo ir 2012 m. įsteigtas krepšininko R.Kaukėno labdaros ir paramos fondas. Tik jos – kitokios. „Dažniausiai stengiamės palengvinti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą – perkame jiems vaistų, stengiamės išpildyti svajones, suteikti psichologinę pagalbą“, – vardija krepšininkas.

E.Dragūno labdaros fondas, kuris rūpinasi sunkiai sergančiais vaikais, įsteigtas 2010-aisiais. Nuo tada jo įvaizdis siejamas ne tik su skandalingo atlikėjo, bet ir filantropo vardu. 2011 m. už jo skirtus 120 tūkst. litų Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Neo­natologijos (naujagimių) centras įsigijo itin reikalingos diagnostinės ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti skirtos aparatūros, keliems vaikams atliktos klausos grąžinimo operacijos. E.Dra­gūnas pastaruosius kelerius metus kasmet labdarai skiria apie 60 tūkst. eurų.

A.Mamontovas žavisi jaunos merginos Ievos Krivickaitės parama vėžiu sergantiems vaikams. „Neįtikėtina, kad toks jaunas žmogus yra tokio sąmoningumo ir tiek tam atiduoda jėgų, pati turėdama sveikatos problemų. Žavi atsidavimas, užmiršimas apie save ir galvojimas apie kitus“, – sako A.Mamontovas.

„Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ sumanytoja, tuomet vos septyniolikos I.Kri­vickaitė ne tik pati pasiryžo atsisakyti savo plaukų, bet ir paskatino prie labdaros akcijos prisidėti šalies garsenybes, taip palaikant sergančius vaikus, kuriems būna labai sunku, kai reikia nusikirpti plaukus, surinkti pinigų vaikų gydymui ir tam, ką turi sveiki vaikai.

V.Dagienei imponuoja programa „Renkuosi mokyti“, padedanti spręsti labai aktualią gero mokytojo problemą. Ji žavisi išaugusia Robotikos akademija vaikams, kurios pamokos plinta visoje Lietuvoje, atsiranda būrelių miesteliuose. Ypač ją žavi „Darom“ iniciatyva, per kurią visuomenė susitelkia apsitvarkyti ir puoselėti gamtą.

Lietuvoje plinta mentorystė: VšĮ „Versli Lietuva“ subūrė Nacionalinį mentorių tinklą, kuriame per šimtą patyrusių verslininkų dalijasi savo žiniomis su pradedančiaisiais verslininkais ir taip prisideda kuriant sėkmingesnę Lietuvą. Yra ir socialinės mentorystės pavyzdžių: Lietuvoje jau 20 metų gyvuoja „Mentor Lietuva“ programa, padedanti paaugliams sklandžiau išgyventi šį laikotarpį, turint suaugusį draugą – mentorių.

Daugėja kuo įvairiausių iniciatyvų. Štai „Biplan“ muzikantai susitikinėja su savo tautiečiais rusų kalba dėstomose mokyklose ir aiškina, kodėl jie myli Lietuvą. Prezidentas Valdas Adamkus, pats patyręs karo ir sovietų okupacijos pabėgėlio dalią, kviečia prisidėti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akcijos „Ačiū, Lietuva“, kuria tikimasi surinkti lėšų pabėgėliams Lietuvoje.

„Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems“, – kaip kova dėl nepriklausomybės tapo negrįžtama, prisiminė A.Ma­montovas. Tas pats principas galioja ir šiandien: kuo daugiau bus Piliečių, tuo daugiau bus ir jų sekėjų.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Valstybė dar tik pradeda blaivytis. Visai neseniai ji pripažino daugelį metų neigtą tiesą, bet dar nežino, ką su tuo daryti. Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata šią situaciją prilygina iš liūno pradėjusio kilti alkoholiko būsenai. Laukia sunkus blaivėjimo kelias, nes alkoholikų šalyje tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, – daugiau nei 150 tūkstančių.

– Kilnoti taurelę, tėtukas grįžo linksmas, piktnaudžiauti alkoholiu. Ar jums neatrodo pernelyg švelni ta leksika, kurią renkamės kalbėdami apie besaikį alkoholio vartojimą? Ar apskritai suvokiame, kokio masto tai problema?

– Tik pastaraisiais mėnesiais, kai įvyko tos tragedijos (Kražių žudynės, Saviečių kaime į šulinį sumesti vaikai – J.K.), visuomenė pradėjo suvokti, kokio masto problemą turime. Visa valstybė serga alkoholizmu – iš dalies man tai analogija su sergančiais žmonėmis. Jie labai ilgai neigia ligą, nepripažįsta, kad negali suvaldyti situacijos. Supratimas atsiranda tik įvykus didelėms nelaimėms. Valstybės mastu lygiai tas pats: 25 metus ši problema buvo ignoruojama, tarsi nematoma, dabar pradėta suvokti, kaip tai rimta ir kad reikia kažką daryti.

O vartojami terminai rodo, kad alkoholizmas nėra suprantamas kaip liga, daugelis traktuoja jį kaip lengvabūdiškumą, pasileidimą, moralinį silpnumą. Kai žmogus nekontroliuoja alkoholio vartojimo ir kenkia sau bei kitiems, tai yra ligos simptomai, bet visuomenėje manoma kitaip. Kiekviena liga, taip pat ir ši, progresuoja, negydoma ji gali baigtis liūdnomis pasekmėmis.

– Kada alkoholizmas pradėtas laikyti liga ir atsirado būdų jam gydyti?

– Priklausomybė kaip liga pradėta pripažinti tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Neseniai, bet per tą pusę amžiaus ji intensyviai tyrinėta, atlikta labai daug mokslinių tyrimų, aprašyti simptomai, eiga. Iki to laiko priklausomybė buvo laikoma labiau yda, o ne liga, ir daugelis žmonių iki šiol taip tebemano.

Pirmasis alkoholizmą kaip ligą įvardijo vienas žymiausių šios priklausomybės tyrinėtojų Nyderlandų mokslininkas Elvinas Mortonas Jellinekas. Knygoje „The Desease Concept of Alcoholism“ („Alkoholizmo kaip ligos suvokimas“), kurioje jis suformulavo savo teoriją, rašoma ir apie lietuvius.

Mokslininkas ieškojo priežasčių, kodėl vienose Amerikos emigrantų bendruomenėse išsivysto priklausomybė, o kitose ne, ir padarė išvadą, kad tai labai priklauso nuo jų kultūros. Lietuviai, turintys gausaus alkoholio vartojimo įprotį, buvo paminėti kaip viena iš tų neatsparių tautų, kurių priklausomybė emigracijos sąlygomis vystosi.

– Bet mums įprasta kildinti save iš blaivininkų – tokie buvo ir Vytautas Didysis, ir Jogaila. Argi girtavimo „kultūra“ į Lietuvą nėra atnešta sovietinių okupantų?

– Gal tai žeidžia lietuvių savimonę, bet Lietuvoje alkoholis labai didelė problema buvo visuomet, pradedant viduramžiais.

Kryžiuočių kronikose aprašoma, kaip lietuviai savaitėmis geria alų. Mykolo Lietuvio 1550 m. traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ lietuviai stipriai kritikuojami, nes, palyginti su kitomis tautomis, labai gausiai vartoja alkoholinius gėrimus.

1818 m. pasirodė garsaus Vilniaus gydytojo Jokūbo Šimkevičiaus veikalas apie girtuoklystę, kuriame teigiama, kad Lietuvos kaimas visiškai prasigėręs. Galų gale Motiejaus Valančiaus blaivybės iniciatyvos nebūtų galėjusios atsirasti šalyje, kurioje alkoholio problemos nebuvo.

Taigi lietuviai visais laikais buvo linkę į didelį girtavimą. Ir tai nieko nuostabaus, nes visas regionas – Rusija, Lenkija – buvo toks pat. Bet sovietinės okupacijos metai, be jokios abejonės, šias problemas tik padidino. Daugelis žmonių neteko savo ūkių, prarado žemes, buvo atkirsti nuo tradicijų – tai lėmė lūžį tautos sąmonėje. O kur dar girtavimo tradicijos darbovietėse, šeimose.

– Gal galėtumėte detaliai papasakoti, kas vyksta geriančio žmogaus organizme. Kuris organas, kokios organizmo reakcijos skelbia nuosprendį, kad riba jau peržengta – žmogus tapo alkoholiku?

– Biologinis pagrindas yra smegenyse. Tam tikrose jų struktūrose sutrinka neuromediatorių, cheminių medžiagų, kurios perduoda impulsą iš vieno neurono į kitą, veikla. Smegenyse yra pasitenkinimo centrai, atsakingi už alkio jausmą ir malšinimą, taip pat ir troškulio, kitų funkcijų, garantuojančių žmogaus, kaip biologinio gyvūno, išlikimą. Alkoholis veikia tuos malonumo centrus, dažnai vartojamas jis sutrikdo medžiagų apykaitą, gali formuotis toks pat alkoholio poreikis, koks kyla jaučiant troškulį ar alkį.

Pagrindinis biologinius pakitimus signalizuojantis rodiklis, reiškiantis ligos pradžią, – vartojamo alkoholio kontrolės susilpnėjimas arba praradimas. Sveikas žmogus jį vartodamas gali laiku sustoti, nes žino, kad išgėrus per daug gali būti nemalonumų – ar finansinių nuostolių, ar elgesio sutrikimų, kai įsiveliama į muštynes, sėdama prie vairo išgėrus ir panašiai. Šį simptomą puikiai iliustruoja palyginimas su automobiliu, kurio stabdžiai netvarkingi. Jis gali sustoti, bet atsitinka ir taip, kad stabdžiai neklauso, ir tada patiriama avarija su skaudžiais padariniais.

Vartojimo nebeįstengiantis kontroliuoti žmogus kitą dieną ne viską prisimena, jis jaučia nerimą ar kaltės jausmą, kad praėjusį vakarą netinkamai elgėsi, išleido per daug pinigų, buvo nemandagus ir panašiai. Tai irgi ligos pradžios simptomas.

– Ar iš tiesų būna taip, kad kažkas gali ilgai ir dideliais kiekiais gerti, bet netapti alkoholiku? Kodėl vieni suserga, o kiti ne?

– Kuo labiau aplinkoje paplitęs alkoholio vartojimas, tuo daugiau žmonių patiria riziką susirgti. O jei kalbame apie individualų lygį, svarbiausią žodį taria genetika. Tai, ar gėrimas prives prie ligos ir kaip greitai tai atsitiks, net 60 proc. lemia žmogaus genai.

Biologinių tėvų alkoholikų vaikams rizika susirgti priklausomybe nuo alkoholio yra 3–4 kartus didesnė. Tai parodė rimtos studijos, kai buvo stebimi tokių tėvų vaikai, įvaikinti kitų šeimų ir jose augę, t.y. atliktos atmetus socialinį faktorių.

– Atsisakyti alkoholio iš tiesų sunku ar tai tik dar vienas mitas, patogus jo vartotojams? Juk susirgęs, pavyzdžiui, diabetu žmogus tiesiog ima ir pamiršta saldumynus, neprašydamas nei užuojautos, nei medikų pagalbos. Tad kuo ypatingas alkoholizmas?

– Terminas „alkoholizmas“ dabar mediciniškai nebevartojamas. Pagrindinė diagnozė, su kuria mes dirbame, yra priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Kitas sutrikimas – alkoholinės abstinencijos būklės.

Jeigu žmogus keletą dienų vartoja alkoholį ir staiga nutraukia, atsiranda abstinencija. Kamuoja širdies plakimas, prakaitavimas, nemiga, drebulys, baimė, nerimas, išgėrus tam tikrą kiekį alkoholio trumpam palengvėja, bet kai organizmas jį suskaldo, simptomai vėl grįžta. Medikų uždavinys – skiriant vaistų padėti žmonėms, kurie patys negali išeiti iš daugelį dienų ar savaičių trunkančių užgėrimų, išeiti iš šių būklių.

Abstinencijos būklė gali komplikuotis į alkoholinę psichozę, kai sutrinka paciento orientacija vietoje ir laike, jis girdi balsus, mato haliucinacijas. Sąmoningumą praradusį žmogų reikia guldyti į izoliuotą skyrių, kad jis nepakenktų sau arba kitiems.

Priklausomybės nuo alkoholio sindromas yra lėtinė liga, kai pagerėjimo laikotarpius keičia atkryčiai. Ji dažniausiai trunka daugelį metų, kartais ir iki gyvenimo pabaigos.

– Alkoholizmas – neišgydomas, tapęs alkoholiku, juo ir liksi?

– Kaip ir kitose medicinos srityse, viskas priklauso nuo ligos etapo. Jei žmogus dar  pradiniame etape pakeičia įpročius, su gydytojų pagalba alkoholizmas, galima sakyti, išgydomas. Jei pacientas pasiekęs vidurinį etapą, jis galės grįžti į normalų gyvenimą, bet turės visiškai atsisakyti alkoholio. Trečiasis etapas, kurį galima būtų prilyginti terminalinei bet kurios ligos stadijai, tarkim, ketvirtos stadijos onkologinėms ligoms, pagydomas labai sunkiai, įmanoma tik paliatyvi slauga.

Priklausomybė yra klastinga liga. Alkoholio poreikis tampa vyraujantis, svarbesnis negu tėvai, vaikai, darbas, pomėgiai, sveikata. Visas mąstymas performuojamas taip, kad žmogus toliau galėtų vartoti gėrimus. Tie, kurie bando sustabdyti, tampa priešais. Tad jis iš lėto netenka darbo, šeimos, lieka vienišas. Progresuojant ligai žmogus miršta dėl įvairių priežasčių – kepenų cirozės, nelaimingų atsitikimų, traumų, infarkto ar insulto, kuris ištinka esant abstinencijos būklei.

Tačiau kartais žmonės, patyrę itin katastrofišką psichologinę ir fizinę būseną, nusprendžia tapti blaivininkais. Jeigu tai labai stipri asmenybė su labai stipria valia ir aiškiu mąstymu, atskirais atvejais įmanoma visiškai atsisakyti alkoholio. Bet tai labai reti atvejai.

– Nors liga nepagydoma, klastinga, jūs vis dėlto ją gydote, būna, kad ir išgydote. Kaip tai vyksta?

– Saugiai išvedus iš abstinencijos būklės, kitas etapas yra atkryčių prevencija, tada koncentruojamasi į elgesio keitimą. Kai pacientas dešimt ir daugiau metų visas savo emocines būsenas įpratęs reguliuoti alkoholiu, jo atsisakius reikia išmokti kitais būdais tvarkytis su nerimu, stresu, galų gale išmokti blaiviam džiaugtis, švęsti – suformuoti naujus gyvenimo įgūdžius. Kaip ir metant svorį būna sunku, nes reikia laikytis dietos, skaičiuoti kalorijas, o alkoholikui reikia taikytis prie naujų elgesio modelių.

Yra ir vaistų, kurie taip pat gali padėti. Vieni įjautrina organizmą alkoholiui, išgėrus kad ir bokalą alaus žmogų pykins, kris spaudimas, išmuš raudonis. Kiti mažina potraukį, užgėrimų recidyvų tikimybę.

Taigi būdų yra, bet bėda ta, kad apie gydymą, ne tik apie pačią ligą, visuomenėje prikurta daug mitų. Dabar daugelis savivaldybių tarsi norėtų spręsti šią problemą, bet kas vyksta? Gyventojai susodinami į autobusiuką, vežami į gydymo įstaigą, kur jiems atliekamas kodavimas.

Šis būdas nėra aprobuotas kaip gydymo metodas, mes jo nemokome nei studentų, nei rezidentų. Tai apgaulė. Žmogui suleidžiama kažkokių neutralių vaistų ir pasakoma, kad jei per šešis mėnesius jis išgers bent lašą, bus paralyžiuotas, apaks, numirs. Tai niekuo nepagrįsti gąsdinimai.

Nepaisant to, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kodavimą yra įtraukusi į… mokamų paslaugų sąrašą, o savivaldybės jas apmoka. Šis fenomenas būdingas tik posovietinei teritorijai. Sovietų Sąjungoje, totalitarinėje valstybėje, baimė buvo svarbiausias įrankis reguliuojant piliečių elgesį – kodavimas užsiliko nuo tų laikų.

Kadangi per 25 metus neskirta dėmesio psichologų, socialinių darbuotojų, kurie pacientams padėtų adaptuotis, darbui, nebendradarbiaujant sveikatos priežiūros įstaigoms ir vaiko teisių apsaugos skyriams, mitas, kad kodavimas gali padėti, tebėra gyvas. Jis trukdo adekvačiai spręsti problemą. Kodavimo poreikis yra didžiulis. „Google“ paieškos sistemoje įrašę, pavyzdžiui, „alkoholizmo gydymas“, iškart gausite bent dešimt privačių tuo užsiimančių įstaigų. Joms tai lengvi pinigai.

– Ar nuo šių problemų labiau apsaugoti aukštesnio intelekto žmonės? Ar juos  paprasčiau gydyti, išgydyti?

– Aštrus intelektas, domėjimasis, kas vyksta sergant ir bandant įveikti problemą, yra geras faktorius kaip ir bet kurios kitos ligos atveju.

Bet yra ir vienas sunkumas. Kuo žmogaus socialinė padėtis, intelektas aukštesnis, tuo jam labiau gėda kreiptis dėl gydymo. Situacija pamažu keičiasi, bet dar neseniai žmonės labai bijojo, kad paaiškės, jog serga. Jungtinėse Valstijose šias baimes padėjo įveikti buvusi pirmoji ponia Betty Ford, įkūrusi prabangų cen­trą priklausomybėms gydyti. Atsidurti ten tapo prestižo reikalu, mada, žmonės nustojo gėdytis savo ligos.

Lietuvoje to nėra. Daugelis aktorių, atlikėjų, kuriuos kamuoja priklausomybės, gydosi pas mus, kartu su kitokiu kontingentu. Būtų didelis pliusas, jei sudarytume tinkamas sąlygas aukšto intelekto, žinomiems žmonėms.

Bet pokyčiai visuomenėje vyksta. Tai, kad trys Seimo nariai (Rokas Žilinskas, Egidijus Vareikis, Naglis Puteikis – J.K.) prisipažino esantys priklausomi nuo alkoholio, sėkmingai šias problemas išsprendę, skleidžia labai teigiamą pavyzdį. Po truputį formuojasi nuomonė, kad gydyti priklausomybę, prisipažinti, kad esi perėjęs gydymo kursą, yra madinga.

Tai padeda visuomenei suvokti, kad priklausomybė yra liga, kad reikia gydytis keičiant savo elgesį, psichologiją ir šios pastangos nėra beviltiškas dalykas. Dalis visuomenės priklausomus asmenis tapatina su konteinerių kontingentu ir benamiais, bet jie yra tik paskutinė stadija po 20 metų ligos. Pavyzdžiai priverčia suklusti, nes sergančių gali būti tarp mūsų pačių bendradarbių, giminaičių.

– Jei paprašyčiau nupiešti tipinio alkoholiko portretą, koks jis būtų?

– Manau, kad tai neįmanoma. Alkoholikas gali būti ilgametis valstybės tarnautojas, dirbantis ministerijoje, iš sudėtingų situacijų išsisukantis su nedarbingumo lapeliais ar kolegų pagalba. Kartais portaluose pasirodo žinučių, kad rado valdininką miegantį girtą savo kabinete. Tai ilgalaikės ligos netikėta komplikacija, dėl kurios jis pasmerkiamas, išmetamas iš darbo. Iš tiesų bendradarbiai turėjo rūpintis juo anksčiau, užuot leidę slysti į dugną.

Ir šalia tokio ligonio – į tą patį portretą neįtelpantys tam tikrą degradacijos lygį pasiekę žmonės, kurių smegenys pažeistos alkoholio, labai riboto intelekto ir galimybių.

– Kodėl rezultatų duoda tik paties žmogaus noras, o prievarta priklausomybės atveju – beprasmė?

– Yra ne visai taip. Motyvacinis procesas gali prasidėti anksčiau. Žmogus gali neigti ligą, bet jis, tarkim, daro pravaikštas darbe. Darbdavys gali iškelti sąlygą: arba atleidimas iš darbo, arba mėnesio trukmės gydymo kursas. Didelė tikimybė, kad per mėnesį žmogus pripažins turintis priklausomybę, pakeis savo nuostatas ir elgesį. Taigi ligos suvokimas atsiranda gydymo metu, ne prieš kreipiantis. Analogiškų situacijų būna ir šeimose, kai vienas iš sutuoktinių pasiūlo rinktis: skyrybos arba gydymasis.

Pagrindinis dalykas – užtikrinti kontaktą tarp žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir specialistų.

– O ar yra medicininis apibrėžimas to dugno, kurį esą būtina pasiekti norint atsispirti ir pradėti lipti aukštyn?

– Tai pasenusios nuostatos. Jos suformuotos anoniminių alkoholikų dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Įdomu tai, kad jie intuityviai, būdami ne specialistai, priklausomybę pripažino liga, vertino ją kaip tuo metu mokslininkų atrastą alergijos reiškinį. Nuo to laiko atsirado daug psichologinių technikų – ir motyvacinis interviu, ir kognityvinė elgesio terapija, kitos, leidžiančios dirbti su žmogumi, kai jis dar tik pradeda slysti žemyn.

Daugelyje šalių tą daro šeimos gydytojai. Tarkim, pamatęs, kad paciento aukštas kraujospūdis, gydytojas klausia, kiek praėjusią savaitę jis išgėrė alkoholio, o įvertinęs atsakymą pasiūlo mažinti kiekį.

Anksčiau manyta, kad tokius pacientus reikia pabarti, pagąsdinti, ir tai suveiks. Remiantis dabartinėmis technikomis leidžiama žmogui racionaliai įvertinti alkoholio vartojimo riziką. Daugelis sugeba suvokti, kad per didelis kiekis pablogins sveikatą, nuotaiką, šeimos santykius, pakenks darbui, ir sugeba jį sumažinti, o nepavykus – ir visiškai jo atsisakyti. Lietuvoje tokios pagalbos mažai, bet SAM planuoja šias intervencijas daryti.

– Kiek valstybės biudžetui atsieina vieno žmogaus gydymo kursas jūsų vadovaujamoje įstaigoje?

– Abstinencijos gydymas stacionare kainuoja apie 30 eurų per dieną. Mėnuo – beveik tūkstantis eurų. Prieš tai dar reikia nutraukti abstinenciją, savaitė kainuoja 200 eurų. Taigi vieno žmogaus paketą sudarytų 1–1,5 tūkst. eurų. Tai ekonomiškas gydymas, nes jeigu žmogus nekeičia elgesio, anksčiau ar vėliau atsiduria reanimacijoje, traumatologijos skyriuje, o ten išlaidos gerokai didesnės.

Jei kalbėtume apie pradinius gydymo būdus, taikomus ambulatoriškai, mėnesio konsultacijos kainuoja 60, vaistai – 20 eurų.

– Kokia dalis pacientų, baigusių gydymą jūsų įstaigoje, įstengia pradėti blaivų gyvenimą?

– Imdami vidurkį tų pacientų, su kuriais dirbome pagal Minesotos programą, sakome, kad apie 50 proc. jų metus bus remisijos būklės, nevartos alkoholinių gėrimų. Likusieji skyla į dvi dalis: vieniems pagerėjimas nebūna stebimas, kitiems būna atkryčių, bet bendrai imant tarpai tarp ligos epizodų būna ilgesni.

Šiame centre per metus ambulatoriškai gydome apie 4 tūkst., stacionare – apie tūkstantį žmonių.

– Kalbant apie alkoholizmo mastą šalyje minimi skirtingi skaičiai. Gal jūs turite realų vaizdą, kiek žmonių kenčia nuo šios priklausomybės?

– Lietuvoje yra per 50 tūkst. oficialiai sveikatos įstaigose registruotų priklausomų nuo alkoholio žmonių. Bet ši statistika nėra tiksli, nes dauguma sergančiųjų priklausomybe kreipiasi į įvairias privačias įstaigas – jų taip pat gali būti 50 tūkst., ir dar tiek pat nesikreipia niekur. SAM pateikiamas skaičius yra 150 tūkst.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimų duomenimis, Lietuvoje kas dešimtas vyras ir kas penkiasdešimta moteris yra priklausomi nuo alkoholio.

Kokia dinamika? Turėdamas omenyje situaciją mūsų kaimuose manyčiau taip: kiek priklausomų nuo alkoholio asmenų išmiršta, tiek pat jų vietoje atsiranda naujų. Bet kalbėti apie tikslesnes tendencijas sunku, nes Lietuvoje priklausomybės nuo alkoholio dinamika netiriama. Stebimas tik narkotinių medžiagų vartojimas, kas ketverius metus pagal patikimas metodikas atliekant tyrimus.

– PSO duomenimis, 2014 m. pagal alkoholio vartojimą buvome treti pasaulyje – Lietuvoje vienam žmogui tenka 15,4 litro gryno alkoholio per metus. Toks aukštas rodiklis užfiksuotas pirmą kartą. Ar jūs, kaip gydytojas, įžvelgiate to priežastis?

– Didžiausią kiekį išgeria būtent mūsų tikslinė grupė – priklausomi nuo alkoholio asmenys, jiems tenka po 0,7–1 litrą degtinės per parą. Nesistebėkite, net vienas žymus žmogus, dabar nebevartojantis, viešai yra prisipažinęs, kad per dieną išgerdavo butelį degtinės. Kadangi Lietuvoje yra labai daug nuo alkoholio priklausomų žmonių, tai tiek ir išgeriama.

Valstybė ką tik suvokė problemą, dabar turėtų būti veiksmas. Dauguma savivaldybių pripažįsta, kad alkoholizmas yra viena rimčiausių jų problemų, bet neturėdamos gairių elgiasi kaip išmano – sodina į autobusiukus ir veža koduoti. Tokios iniciatyvos tikrai nėra pačios geriausios, nors vienam kitam tai ir padeda.

Savivaldybių mobilios vaiko teisių priežiūros specialistų komandos lanko problemines šeimas, tikrina jų gyvenimo sąlygas, paskui sprendžia dėl socialinių pašalpų, rekomenduoja gydytis. Taigi savivaldybės turi gerosios praktikos, bet priklausomybių atveju jos nežino, ką daryti, kaip su tuo tvarkytis.

Valstybės mastu irgi tik dabar pradėta diskutuoti, svarstoma, ar taikyti priverstinę hospitalizaciją, ar ieškoti galimybių kompensuoti vaistus ir t.t. Bet nėra jokios koordinuojančios institucijos, jokio veiksmų plano. Kalbama apie tai, kad reikėtų mažinti prieinamumą, riboti reklamą. Toks suabsoliutinimas – meškos paslauga, nes sudaroma iliuzija, kad problema išsprendžiama labai paprastai, tiesiog uždraudžiant, ribojant. Ir pamirštant, kad daugybė žmonių turi priklausomybę, gyvena socialinėje atskirtyje, augina vaikus, kad būtina skubiai imtis problemos savivaldybių lygmeniu.

– Koks jūsų paties santykis su alkoholiu?

– Nesu visiškas abstinentas, stengiuosi labai riboti gėrimus, neviršiju mažai rizikingo vartojimo.

Shutterstock

Kalba ir pinigai. Šalies konkurencingumas ir gebėjimas aktyviai pritraukti investicijų tiesiogiai priklauso ir nuo užsienio kalbų mokėjimo. Deja, priskirti lietuvius prie daugiakalbių europiečių šiandien dar per anksti.

Praėjusią savaitę pristatydamas Lietuvos investicinį patrauklumą, užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas pabrėžė, kad labai svarbus dalykas laukiant rimtų investuotojų – mokėti tris užsienio kalbas. „Veidas“ domėjosi, ar kalbų mokėjimas yra lietuvių stiprioji pusė siekiant investuotojų iš Vakarų šalių dėmesio, varžantis dėl jo su kitomis Rytų ir Vidurio Europos bei Šiaurės šalimis.

Ambicingi tėveliai savo vaikus užsienio kalbų pradeda mokyti vos tik šiems pradėjus vaikščioti. Anglų kalbos būreliai, vasaros kursai bei stovyklos – ir tarp populiariausios užklasinės veiklos. Visuotinis poreikis prabilti užsienio kalbomis, atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau yra tapęs savaime suprantamas, bet… tebėra ribotas. Dauguma jaunesnių nei 40 metų lietuvių susikalbėtų angliškai, taip kaip vyresni nei keturiasdešimtmečiai – rusiškai. Kitoms kalboms, net tokioms svarbioms Europos Sąjungos erdvėje, kaip vokiečių (juk Vokietijos ekonomika yra stipriausia Europoje), sulaukti adekvataus lietuvių dėmesio vis dar nepavyksta. Ką jau kalbėti apie tolimesnes ir kitose šalyse mažiau „paklausias“ skandinavų, italų, ispanų, turkų ar japonų.

„Man patinka, kaip į užsienio kalbų mokėjimą žiūri Šiaurės šalių gyventojai, pavyzdžiui, suomiai. Jie sako: mes žinome, jog niekas nesimokys suomių kalbos tam, kad galėtų su mumis bendrauti, todėl stengiamės išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Mokėti anglų, vokiečių, prancūzų ir dar, pavyzdžiui, italų jiems neatrodo kažkoks ypatingas ir nepasiekiamas išsilavinimo lygis. Norėtųsi, kad lietuviai taip pat mokytųsi kuo daugiau užsienio kalbų, kad galėtų laisvai bendrauti, nes europiečiai mūsų kalbos masiškai, deja, tikrai nesimokys“, – teigia Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Jurgita Melaikienė.

Vis dėlto Lietuvos žmonių daugiakalbystė didėja. 2011 m. gyventojų surašymas rodo, kad nuo 2001 iki 2011 m. gyventojų, mokančių daugiau nei dvi kalbas, padaugėjo šešiais procentais, o tų, kurie, be gimtosios, nemoka nė vienos kitos kalbos, sumažėjo devyniais procentais. Eurobarometro duomenys turėtų dar labiau džiuginti: pagal 2012 m. atliktas apklausas, Lietuvos gyventojai, be gimtosios, moka daugiau kalbų nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Bent vieną kalbą, be gimtosios, nurodė mokantys 92 proc. Lietuvos gyventojų (ES – 54 proc.), dvi – atitinkamai 52 ir 25 proc., tris – 18 ir 10 proc. Nė vienos kitos kalbos Lietuvoje nemoka tik 8 proc. žmonių, o Europos Sąjungoje – 46 proc.

Tačiau ar statistinė mūsų daugiakalbystė yra tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko jaustis pranašesni kitų europiečių atžvilgiu? Už šiokį tokį vienos ar kelių svetimų kalbų supratimą dažnas turėtų būti dėkingas geopolitinei šalies situacijai, keliomis kalbomis klegėjusiam vaikystės kiemui, bet tik ne asmeninėms intelektinėms pastangoms. Sovietiniais metais rusų kalba ironiškai vadinta antrąja gimtąja – ji skambėjo visur ir būtų sulindusi į galvas net jos nesimokant. Prie „savaime išmokstamų“ buvo ir lenkų kalba, mat kai kuriuose šalies regionuose buvo galimybė matyti Lenkijos televiziją, tuomet laikytą langu į pasaulį, įsigyti lenkiškų žurnalų. Iš čia – nemažos dalies vyresnio amžiaus žmonių kalbų mokėjimas, dažnai neperžengiantis buitinio lygmens.

„Lietuvos daugiakalbystė yra ribota, palyginti su Europos Sąjunga. Eurobarometro duomenimis, anglų kalbą moka tiek pat Lietuvos gyventojų, kiek vidutiniškai ES valstybėse (38 proc.), tačiau prancūzų, ispanų kalbų lietuviai nemoka. Vis dar išsiskiriame rusų kalbos mokėjimu“, – komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vilma Bačkiūtė.

Prancūzų kalbą Europos Sąjungoje moka vidutiniškai 12 proc., Lietuvoje – 3 proc. gyventojų, ispanų – atitinkamai 7 ir 1 proc.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus naujoms profesinėms, akademinėms, verslo galimybėms, tikėtasi didesnio dėmesio bent jau didžiosioms Europos kalboms. Tačiau noras jų mokytis išliko toks pat menkas, o kai kur ir apskritai nunyko: vokiečių, prancūzų kalbų mokytojams kai kuriose mokyklose nebeliko darbo, jiems teko profesiškai persiorientuoti. Anglų kalba liko praktiškai be konkurenčių, išskyrus rusų.

„Natūralu, juk anglų kalba yra viena populiariausių pasaulyje, ja galima susikalbėti įvairiose šalyse, jos labai daug aplinkui – žiniasklaidoje, reklamose, socialiniuose tinkluose, technologiniuose dalykuose. Jaunimas vartoja vadinamąjį anglišką slengą, įvairius posakius, trumpinius ir pan. Trečia pagal populiarumą yra vokiečių kalba, o prancūzų stipri tik kai kuriuose regionuose, kur jos mokoma nuo seno, yra gerų ir motyvuotų mokytojų, pavyzdžiui, Alytuje. Kitur ji labai sunkiai skinasi kelią, galbūt dėl paplitusios nuomonės, kad prancūzų kalba labai sunkiai išmokstama“, – svarsto J.Melaikienė.

Retesnių kalbų lietuviai dažniausiai imasi atsiradus konkretiems darbo pasiūlymams, verslo galimybėms, tai yra skatinami motyvacijos.

Labai ryškus atotrūkis, Eurobarometro duomenimis, tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių rusų kalbos mokėjimo. Mūsų šalyje ją moka 80 proc., ES – tik 5 proc. gyventojų. Vyresnės kartos rusakalbystės priežastys visiems suprantamos, tačiau pastarųjų dešimtmečių tendencija turbūt neatitiko logiškai išmąstytų lūkesčių: mes, beje, kaip ir latviai bei estai, manome, kad rusų kalba po anglų yra reikalingiausia. Kitiems ES gyventojams taip neatrodo. Prisirišimą prie rusų kalbos lemia ir bendra kalbinė erdvė palyginti netolimoje praeityje, vyresnė kartos įtaka.

„Kai mokytojų paklausiu, kodėl vaikai kaip antrą užsienio kalbą labai dažnai pasirenka rusų, vienas iš argumentų būna tas, kad tėvai puikiai moka šią kalbą ir galės vaikams padėti jos mokytis. Tačiau tikriausiai nebeužtenka laiko ir dėmesio, tad ją perprasti darosi vis sunkiau. Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ originalo kalba šiuolaikiniai mokiniai, besimokantys rusų kalbos tik mokykloje, jau nebeperskaitytų“, – neabejoja J.Melaikienė, pabrėždama, kad situacija visiškai kitokia ten, kur aplinka yra rusakalbė, tėvai kalba rusiškai ir pan.

Vis dėlto modernioje investicinėje aplinkoje vien anglų ir rusų kalbų – per maža, net jeigu jos mokamos tobulai. Naujų karjeros galimybių siūlo vis tvirtėjantis Lietuvos ryšys su Šiaurės šalimis. Tačiau norint pasinaudoti šiomis galimybėmis, be įprastinių užsienio kalbų, būtina mokėti bent vieną Šiaurės kalbą – suomių, švedų, norvegų ar danų. Motyvacija jų mokytis – iškalbinga: Šiaurės kalbomis šnekantys darbuotojai vidutiniškai gauna 50 proc. darbo rinkos vidurkį viršijantį atlyginimą.

„Valstybiškai Lietuva siekia viešinti Šiaurės šalių kalbų mokėjimo poreikį ir galimybes įsidarbinti Lietuvoje esančiuose ir kuriamuose paslaugų centruose bei skatinti visuomenę ir vyresnių klasių mokinius mokytis šių kalbų, – teigia V.Bačkiūtė, primindama, kad šios nuostatos apibrėžtos  memorandume dėl Šiaurės šalių kalbų. – Jei Lietuva siekia efektyvesnio bendradarbiavimo su ES valstybėmis, vertėtų mokytis vokiečių kalbos (ją vartoja 16 proc. ES gyventojų), italų ir anglų (13 proc.), prancūzų (12 proc.), ispanų ir lenkų (8 proc.). Jei siekiame glaudesnių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, verta mokytis latvių, estų, rusų ir lenkų kalbų. Valstybei, beje, visada naudinga jos piliečių kalbinė įvairovė. Tautinės mažumos ir migrantai smarkiai prisideda prie šalies kalbinio, o kartu ir ekonominio, kultūrinio bei politinio potencialo.“

Kai kurios valstybės ekonominę užsienio kalbų mokėjimo naudą bando įvertinti pinigine išraiška. Tarkim, Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad valstybė praranda tokias dideles rinkas, kaip Brazilija ir Rusija, nemokėdama ispanų ir rusų kalbų. Kardifo verslo mokyklos profesoriaus Jameso Foremano Pecko tyrimas atskleidė, kad dėl užsienio kalbų nemokėjimo Didžiosios Britanijos ekonomika kasmet praranda 48 mlrd. svarų sterlingų (67 mlrd. eurų), arba 3,5 proc. šalies BVP.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto dėstytojas istorijos m. dr. Norbertas Černiauskas.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvoje buvo akcentuojamas užsienio kalbų mokėjimas? Ar apskritai būta poreikio kalbėti svetimomis kalbomis?

N.Č.: Užsienio kalbų mokymasis, paplitimas ir savotiškos mados yra neatsiejamas modernėjančios visuomenės atributas, sietinas su visuotinio raštingumo ir švietimo paplitimu, didėjančiu tarptautiniu bendravimu politikos, mokslo, verslo srityse, kultūriniais mainais. Žinia, modernėjimo procesai Lietuvoje didžiausią spartą įgavo nepriklausomybės (1918–1940) metais – taigi šiais metais galime fiksuoti ir aiškias užsienio kalbų mokymosi bei vartojimo tendencijas, madas.

Iki 1918 m. užsienio kalbų mokytasi ir mokėta gana nedaug, nes ir pačių besimokančiųjų būta ne itin gausu. Populiariausios užsienio kalbos buvo vokiečių, rusų ir lotynų, taip pat prancūzų kalba. Platesnėje gyventojų masėje šiek tiek daugiau mokėta rusiškai ir lenkiškai (ypač atskiruose regionuose) – tai kaip tam tikra istorinė, administracinio aparato ar kariuomenės aplinkoje paplitusi tradicija. Žinoma, didelė Lietuvos gyventojų dalis kalbėjo ir jidiš kalba, nes ši jiems buvo gimtoji.

VEIDAS: Šiais laikais kaip pirmoji užsienio kalba mokyklose vienareikšmiškai pasirenkama anglų. O kokios „mados“ buvo prieškario švietimo įstaigose?

N.Č.: Po nepriklausomybės paskelbimo, plečiantis lietuviškajai švietimo sistemai, itin plito ir ilgą laiką populiariausia kalba buvo vokiečių, vis mažiau mokytasi lotynų kalbos (vyko daug diskusijų dėl šios kalbos praktiškumo ir reikalingumo), antrą poziciją užėmė prancūzų kalba, po jos ėjo anglų ir rusų kalbos. Gimnazijų mokymo programose įteisinta viena privaloma užsienio kalba (gimnazijos pačios ją pasirinkdavo), kuriai buvo skiriamos keturios penkios savaitinės pamokos. Po 1923 m. švietimo reformos, atsižvelgiant į gimnazijos profilį (humanitarinį ar realinį), buvo mokomasi vienos privalomos ir vienos dviejų pasirenkamų kalbų. Apskritai trečiojo dešimtmečio Lietuvos mokyklų programose būta šių užsienio kalbų mokymosi: vokiečių, lotynų, prancūzų, anglų, rusų, lenkų ir senosios graikų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be minėtų kalbų, įvairiuose fakultetuose ir programose dar kartais mokytasi hebrajų, arabų, italų ar švedų kalbų. Vienu pagrindinių universitetinio išsilavinimo akcentų išliko lotynų kalba. O štai Šiaulių prekybos institute daugiausia mokytasi vokiečių ir anglų kalbų – tai iš esmės atitiko pagrindines Lietuvos prekybos (eksporto) kryptis.

Aukštosiose mokyklose siekta, kad studentas svetima kalba galėtų laisvai skaityti mokslinius tekstus, literatūrą. 1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad daugiausiai jų moka vokiečių kalbą (2579), rusų (2383), lenkų (1087), hebrajų (733), jidiš (642), anglų (522), prancūzų (373), lotynų (309), latvių (126), esperanto (30), senąją graikų (18), italų (12), čekų (9) ir t.t (ispaniškai mokėjo tik vienas studentas). Šią statistiką lėmė ir pačių studentų tautybė, kultūrinė ir istorinė patirtis, o ne tik vienos ar kitos kalbos išmokimas mokykloje. Nepaisant to, iš šių skaičių galime nustatyti ir bendrąsias užsienio kalbų paplitimo tarp išsilavinusių Lietuvos gyventojų tendencijas.

Padėtis pasikeitė po 1936 m. švietimo reformos: tiek dėl politinių peripetijų (ypač dėl Vokietijos agresyvėjančios politikos Lietuvos atžvilgiu), tiek dėl kitų priežasčių pagrindine Lietuvos gimnazijose mokoma užsienio kalba tapo prancūzų (visose klasėse – nuo trijų iki šešių pamokų per savaitę), o antra – vokiečių arba anglų (3–5 pamokos per savaitę vyresnėse klasėse). Lotynų kalba dėstyta tik humanitarinio pobūdžio mokyklose (4–5 pamokos vyresnėse klasėse.). Mokytasi dažniausiai iš vadovėlių, kurie nebuvo pritaikyti Lietuvos sąlygoms (paprastai buvo skirti mokomosios kalbos šalies mokykloms), todėl mūsų mokytojai itin troško Lietuvai pritaikytų užsienio kalbų vadovėlių. Mokymosi procesas dažniausiai sietas su šalies, kuriai atstovauja mokoma kalba, kultūros, tradicijų ir istorijos pažinimu, o ne, pavyzdžiui, kasdieniu bendravimu.

VEIDAS: Koks buvo visuomenės poreikis mokėti užsienio kalbų, kiek jų vartota viešojoje erdvėje? Ar svetimos kalbos mokėjimas buvo pranašumas siekiant karjeros valstybės tarnyboje?

N.Č.: Kalbų mokytasi ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose privačiuose kursuose. Jų mokytis skatino įvairios draugijos atskirų šalių kultūroms pažinti (anglų mylėtojų, lietuvių–prancūzų, esperantininkų sąjunga). Manytina, kad juose savo žinias daugiausia tobulino esami ar būsimi mokytojai (jų trūko), studentai. 1926 m. Lietuvoje atsiradus radijui jo bangomis transliuotos įvairios užsienio kalbų pamokėlės (vokiečių, prancūzų, anglų ar net esperanto).

Lietuvos politinis, mokslo ir meno elitas (apie kelis šimtus žmonių) užseinio kalbas mokėjo gerai, nes iš esmės beveik visi baigė (dar iki nepriklausomybės) užsienio universitetus (savasis, kaip žinome, buvo uždarytas) – Maskvoje, Sankt Peterburge ar Fribūre. Žinoma, galime daryti prielaidą, kad baigusieji Fribūro universitetą labiau mokėjo Vakarų Europos kalbas.

Tarpukario Lietuvos valdininkams užsienio kalbos mokėjimo cenzo nebūta, nebent tai buvo aukščiausių institucijų (Užsienio reikalų ministerijos) atstovai. Užsienio kalbos vartojimas viešojoje erdvėje dažniausiai buvo susijęs su ten gyvenančių tautinių grupių interesais: Kaune būta trikalbių gatvių lentelių, Ukmergės burmistras atskirus „parėdymus“ leisdavo trimis kalbomis ir panašiai. Kitais atvejais „tikras“ užsienio kalbas labiau vartodavo mokslininkai, diplomatai ir atsirandančio verslo elito atstovai.

Kaip mūsiškiai užsienio kalbas mokėjo ir kiek tų mokančiųjų spėjo parengti sparčiai auganti mūsų šalies švietimo sistema, pasakyti sunku, tačiau žinoma, kad partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953) tarpukariu išaugusi ir išauklėta karta (partizanai) pagal galimybes klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, transliuojamų iš Vakarų Europos. Iš to, kad pogrindžio spaudoje būta neblogų politinių apžvalgų (pagal girdėtų radijo programų informaciją), matyti, jog mokančiųjų užsienio kalbas tarp vidurinės klasės žmonių tikrai buvo.

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Rusnėje įprasta burnoti ant potvynio. Gal tai tik dangaus užkalbėjimas, nes iš tiesų vandens stichija salą ne tiek baudžia, kiek apipila gėrybėmis. Dabartiniai rusniškiai, kaip ir kadaise čia gyvenę lietuvininkai, apsukriai jomis naudojasi – verčiasi žvejyba, stato laivus, potvynių maitinamoje žemėje sulaukia puikaus bulvių derliaus.

Vienintelis „produktas“, iš kurio rusniškiams dar neišeina užsidirbti, – tai po­tvynio vaizdų grožis. Atvykstančių smalsuolių netrūksta, bet jie tik nusifotografuoja pakilusio vandens fone ir suka atgal. Retas kuris ryžtasi persikelti į pačią salą, tad nei ten laukiančios kaimo turizmo sodybos, nei restoranas ir kavinė per potvynį nepraturtėja.

„Tiesą sakant, svečių mes nelabai ir kviečiamės, bent kiek didesnis srautas sutrikdytų mūsų pačių kasdienybę. Juk gyvenimas nesustoja net ir per potvynį – mūsų žmonėms reikia ir į darbus važiuoti, ir vaikus į mokyklas vežti“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jie su sutuoktiniu ir patys yra viena iš tų 15 salos šeimų, kurios verčiasi kaimo turizmu (dar kelios užsiima tuo nelegaliai, bet seniūnė apie jas, teršiančias gildijos vardą, net nekalba). Žiemą, ankstyvą pavasarį Dalios nameliuose tuščia, nors visa potvynio romantika – tiesiai po jų langais, už pylimo, skiriančio nuo vandenų. O šiltuoju metų laiku čia sunku rasti vietą nakvynei.

Vasarą Rusnė šurmuliuoja tarsi XX amžiaus pradžioje, kai turėjo kurorto statusą. Rusniškiai norėtų jį susigrąžinti, tik baisu pagalvoti, kad tai galėtų atimti iš salos pasaulio pakraščio žavesį. Nes šiandien, kai artėji prie Rusnės, apima nerealus jausmas, tarsi dar žingsnis kitas, ir kelias nuskraidins į minkštus pastelinius tolius – tvirto pagrindo po kojomis lieka vis mažiau, veriasi vandenų žemė.

Dėl tų pamario potvynio vandenų net elek­tros stulpai palei Rusnę su Šilute jungiantį kelią iškelti ant polių. Kitokios realybės įspūdį stiprina ir abipus kelio vandenyje tyvuliuojančios sodybos, kurių gyventojams lieka tik viena susisiekimo priemonė – valtis, ir vis siaurėjantis juodo asfalto ruožas, galų gale visiškai pranykstantis po vandeniu.

Iki tilto per Atmatos upę, vedančio į salą, likus mažiau nei kilometrui, pasitinka neįprastas kelio ženklas, skelbiantis apsemto kelio ruožo gylį. 20 centimetrų – dar nieko baisaus, apie pusę kilometro vandeniu vairuotojai įveikia ir savomis jėgomis.

„Šiųmetis potvynis – tik pasižaidimas. Buvo vos kelios dienos, kai žmones į salą turėjome kelti specialia technika. Bet nuolat apsemiamas kelias į Šilutę yra didžiausia mūsų bėda, XXI amžiaus gėda. Reikia tiek nedaug – per 400 metrų atkarpą nutiesti estakadą. Daug metų girdime pažadus, bet niekas nejuda“, – skėsteli rankomis seniūnė Dalia.

Jei nesi rusniškis, sunku suprasti, kuo skundžiasi seniūnė. Per apsemtą kelio ruožą nuo ankstaus ryto iki vėlumos automobilius kelia traktoriai, egzotiška atrakcija vairuotojui nieko nekainuoja. Tačiau kai nuolat gyveni potvynio zonoje, tai tampa rimta kliūtimi. Piko metu prie keltuvų tįsta net 30 automobilių eilė, skubantiems į darbus salos gyventojams iš namų išvažiuoti tenka ir valanda anksčiau.

Vidury vandenų – miestietiški įpročiai

Rusniškius labiausiai erzina klausimas, kodėl jie vis verkia, užuot išsikėlę gyventi kitur. Pastarąjį dešimtmetį gyventojų saloje išties sparčiai mažėjo: vieni emigravo, kiti neapsikentę nepatogumų perkėlė savo verslus ten, kur veiklos nevaržo potvyniai. O tiems, kurie liko, Rusnė yra nuostabiausia vieta pasaulyje – ir gyventi, ir užsiimti verslu.

Miestelio centre praėjusią vasarą pradėjo veikti greitojo maisto užkandinė. Darbo diena, pietų metas – užkandinės durys neužsidaro, viduje kvepia gardžiu maistu, aidi žemaitiška šneka. Turbūt tai ir bus geriausia vieta paklausti žmonių, ką jie Rusnėje veikia, iš ko gyvena, ir galbūt – kodėl neišsikelia gyventi ten, kur viskas patogiau, arčiau.

Patiekalus čirškina, užkandinės lankytojus aptarnauja pats jos šeimininkas Daivaras Matukevičius, greta įsitaisiusi jo žmona Indrė tvarko įmonės buhalteriją.

Poros verslo pradžia buvo kitapus gatvės esanti maisto prekių parduotuvėlė. Prieš keliolika metų Daivaras perėmė ją iš uošvių, išplėtė patalpas, padidino prekių pasirinkimą. Sėkminga prekyba pernai leido įgyvendinti seną svajonę – atidaryti nuosavą kavinę. „Žinoma, iš smulkiojo verslo čia tiek neužsidirbsi, kiek gali paprastas darbininkas užsienyje. Bet nebėgsi juk iš Lietuvos, kai turi daug ką susikūręs“, – skrudindamas bulves dėsto 41 metų vyras.

Vasarą klesti ir D.Matukevičiaus parduotuvė, ir užkandinė, o žiemos mėnesius tenka baigti net su nuostoliais. Anksčiau juos pratraukti padėdavo poledinės žūklės mėgėjai, bet salą paskelbus rezervato zona jų stipriai sumažėjo, nes marios iš Rusnės tapo pasiekiamos tik dideliu lankstu per Šilutę.

Bet patiems rusniškiams it kokiems didmiesčio gyventojams užkandinės reikia kasdien, ne vien gimtadieniams ar gedulingiems pietums. Pietų metu joje užimti visi staliukai, šurmulio netrūksta ir vakarais, nors alkoholiu čia neprekiaujama. Pasak Daivaro, žmonės valgyti „mieste“ įprato nuo tada, kai Rusnėje veikė valgykla.

Savo skrudintų bulvyčių porcijos laukiantis rusniškis Saulius Bukantas aiškina paprastai: mažoje bendruomenėje žmonės turi palaikyti vieni kitus. Statybos ir restauracijos darbų įmonės savininkas kasdien pietauja pas Daivarą, kartu kviečiasi ir savo žmones. O Daivaras jam davė darbo pernai, pasamdęs pastatyti ir įrengti užkandinę.

Skubėdamas baigti pietauti S.Bukantas vis žvilgčioja į dangų. Rusnėje jis jau antras dešimtmetis, žino, kad prieš orus nepašokinėsi. Ypač – prieš potvynį, atimantį laiko, didinantį darbų sąnaudas. Pakilus vandenims į salą sudėtinga atsigabenti technikos, didesnį kiekį statybinių medžiagų. Bet verslininkas jau prisitaikė dirbti ir saloje, ir žemyne. Galbūt Šilutėje užsakymai įdomesni – teko restauruoti istorinius, valstybės saugomus pastatus. O Rusnėje jam smagu imtis bet kokių darbų, nes toks jausmas, kad darai sau pačiam.

Per žuvis nėra žmonos

Greitojo maisto užkandinės valgiaraštyje yra visko, tik nėra žuvies. Tad kur Rusnėje jos ieškoti? Pasirodo, žiemos pabaigoje net čia šviežios negausi – prasideda liesas metas, kai marių ledas jau per silpnas išlaikyti žvejus, bet ižo dar per daug, kad galima būtų išplaukti  statyti tinklų.

Iš žuvų rūkymo gyvenantys rusniškiai neslepia, kad tokiu metu ir jie ruošia ne šviežias, o šaldytas žuvis. Ir pabrėžia: vis vien jie pranašesni už konkurentus iš didmiesčių, nes čia šaldytos žuvys ilgai nelaikomos, tik kol marios ledą išneš.

Ir žvejyba, ir žuvų apdirbimu Rusnėje verčiasi kas gali. Bent jau taip kalba vietos gyventojai ir juokiasi paklausti, kur galima nusipirkti žuvų. Jos parduodamos visur, skiriasi tik skonis, dūmo kvapas, nes vieni jas rūko pagal senas salos tradicijas, kiti kuria vis naujus receptus.

Rusnėje įregistruotos šešios žuvų apdirbimo įmonės, tačiau daug kas tuo užsiima ir nelegaliai. Seniūnijoje, kurios 40 proc. teritorijos užima vandenys, kurią dar ir marios skalauja, žvejyba ir žuvų apdirbimas užima pirmą vietą verslų sąraše. Juokaujama, kad rusniškis vos gimęs siekia meškerės ar tinklo.

Su Daliumi Kuzma beveik taip ir atsitiko. 32 metų vyras, kiek save atsimena, vis prie žuvų. Dar paauglys jis iš tėvų namų Rusnės miestelyje persikėlė gilyn į salą, pas Uos­tadvario kaime gyvenančius senelius. Mat jų sodyboje tiesiai po langais, už pylimo, vandenis plukdo Atmata – tik nuleidai valtį, ir atsiveria tiesus kelias į marias.

Žvejui čia darbo tiek, kad neišeina visko aprėpti net sukūrus sėkmingai veikiantį žvejybos ūkį. Dabar jį sudaro jau dvi bendrovės – „Uostadvaris“ ir „Storasis ungurys“.

„Pernai pačioje kovo pradžioje upėse prasidėjo stintos, marias turėjom palikti. Nebe­išeina ir naktį stintas žvejoti, ir dieną į marias eiti. Neturiu tiek pajėgumų. Stintos eina dvi, tris savaites – išėjo, ir viskas. Negali laukti“, – rūpesčiais dalijasi Dalius, per stintmetį samdantis aštuonis vietos žvejus.

Iš marių jis traukia karšius, kuojas, raudes, žiobrius, starkius, lydekas ir iš karto jas parduoda. Anksčiau dar puoselėjo mintį užsiimti žuvų rūkymu ir prekyba. Nepavyko dėl apmaudžios priežasties – saloje nėra žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti.

„Paskui pagalvojau – kam siekti neįmanomo, verčiau eisiu sau viena vaga: pagavau, pardaviau, ir ramus. Dienų būna įvairių, kartais tik dėžę prigaudau, o kartais – ir pusantros tonos. Oras, vėjas, metų laikas – viskas svarbu, bet niekada nesuplanuosi, ar po sėkmingos žvejybos šiandien seksis ir rytoj. Kaip potvynis pas mus nenuspėjamas, taip ir žvejybos sezonas“, – pasakoja D.Kuzma.

Vis dėlto pats darbymetis ir didžiausi uždarbiai Rusnės žvejų laukia rugsėjį ir spalį, tuomet su laivais išplaukiama į marias. Daliaus kieme – du žvejybiniai botai, du greitaeigiai kateriai, Atmatos pakrantėje suguldytos plačiadugnės marinės valtys. Vienas naujutėlis 12 vietų laivas skirtas pramogoms. Laisvesnę nuo žvejybos dieną verslininkas pats plukdo mariomis vasarotojus.

Viską, ką uždirbęs, D.Kuzma investuoja į laivus ir žvejybinę įrangą. Prisipažįsta daug ką galintis sau leisti, bet kad nieko esą nereikia. Kieme tarp laivų stovi naujas žvilgantis mersedesas – vienintelė vyriška jo užgaida, jei neskaitytume medžioklės.

Verslininkas tik kartą buvo išvykęs į užsienį, bet ne atostogų, o pirkti žvejybos įrangos. Tada Norvegijoje teištvėrė keturias dienas, nors atlikęs reikalus dar ketino pasižvalgyti po šalį kaip turistas. Namo parginė mintys apie laivus, žuvis, atrodė, kad svetur net kvėpuoti nėra kuo, kai oras nekvepia žuvimi.

„Per tuos darbus nė žmonos į namus neparvedi!“ – neištveria jaunojo žvejo močiutė. Dalius pripažįsta, kad taip ir yra, bet kitaip jam neišeina. Kai yra darbų, net rankos niežti, taip norisi jų imtis. Ir marios šaukia, rūpi plaukti kone kasdien, net kai nėra žuvų.

Bulvės – antra rusniškių duona

Rusniškiams dosnios ne tik marios, bet ir žemė. Vasaros pradžioje į salą užsukusius svečius stebina didžiuliai žydinčių bulvių laukai. Taip Rusnėje buvo ir prieš šimtmečius. Šiandien bendras bulvėmis apsodinamas plotas siekia per pusę tūkstančio hektarų, saugyklomis paversti didžiausi salos pastatai, net ir žlugęs žuvininkystės ūkis.

„Salos žemė – sąnašinis dirvožemis. Pot­vy­nio vandenys suneša mums viską, ką atplukdo Lietuvos upės, – lapus, šakas, dumblą. Visa tai perpūva, tampa natūraliomis trąšomis. Jomis maitinama žemė labai derlinga, naši. Tarpukariu čia tinkamais parduoti buvo laikomi tik svogūnai, kurie ne mažesni už du kumščius. Rusniškės daržovių derlių susikraudavo į kurėnus ir Šyšos upe plaukdavo į Šilutės, Klaipėdos turgus, tai leido gyventi pasiturimai“, – pasakoja seniūnė D.Drobnienė.

Prie puikaus derliaus prisideda ir palankus klimatas, formuojamas salą supančių vandenų. Bulvės čia anksčiausiai sodinamos, anksčiausiai ir kasamos. Išskirtinė tradicija – jų daiginimas. Nuo senų laikų kažkodėl būtent kovo 8-ąją kiekviena šeima susinešdavo bulves į šiltesnę namų vietą ir į vos tik sušilusią dirvą sprausdavo jau pradaigintas.

Sovietinės okupacijos metais rusniškiai ankstyvąsias bulves, trise pasisamdę vieną vilkiką, gabendavo parduoti į Rusijos gilumą, ką jau kalbėti apie Rygos ar Kaliningrado turgus. Darbščiausi iš to neblogai prakuto, pasistatė namus, apsirūpino automobiliais.

Šiandieniai rusniškiai spėja, kad galbūt dėl tų bulvių saloje greičiau pritapo po karo čia prievarta sukelti dzūkai, tradiciškai laikomi gerais bulvių augintojais. Į Lietuvą įžengę sovietų okupantai paliko Rusnę be gyventojų. Pirmoji lietuvininkų banga iš jos pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944-aisiais. Mirus Stalinui į Vokietiją išvyko ir tie rusniškiai, kurių pasitraukimą tuomet sustabdė sovietai.

„70 proc. dabartinių rusniškių yra dzūkai. Vieni čia atsikėlė bijodami Sibiro, sovietai jiems liepė rinktis – tremtis arba Rusnė. Kitus įkalbėjo agentai, siuvę po Dzūkiją ir ieškoję aukų perkėlimui. Buvo sumąstyta imtis būtent dzūkų, nes jie žvejoja savuose vandenyse, tad mokės gaudyti žuvis ir mariose“, – pasakoja D.Drobnienė.

Pačios seniūnės šaknys – taip pat Dzūkijoje. Pirmieji į Rusnę 1955 m. atsikėlė jos seneliai, paskui tetos šeima, tėvai. Pati gimė jau čia, tad laiko save tikra rusniške, nors kalbant girdėti daininga dzūkiška tartis. Su vyresnio amžiaus kaimynėmis seniūnė bendrauja grynai dzūkiškai.

Į svetimą žemę prievarta atkeltų dzūkų likimai klostėsi įvairiai. Buvo tokių, kurie atšilus laikams grįžo į tėviškę. Ne vienas parbėgęs atgal į Dzūkiją po kelerių metų vėl kūrėsi Rusnėje ir gyvena čia iki šiol.

O, tarkim, žinoma krašto poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, nugyvenusi Rusnėje ilgą prasmingą gyvenimą, užauginusi čia du vaikus, sparnus į Dzūkiją pakėlė tik sulaukusi pensinio amžiaus. Abu su vyru išpardavė viską, ką buvo užgyvenę, nusipirko butą gimtuosiuose Dau­guose ir, kaip patys sako, gyvena mėgaudamiesi tėviškės kvapu.

Rekonstruota senoji meistrystė

Šiandien Rusnėje gyvena vos keli lietuvininkų palikuoniai. Jų palikimą saugo, tradicijas puoselėja – pagal senuosius receptus pyragus, keksus kepa, kafiją, vandens punšą verda, marines valtis dirbina – jau šiais laikais rusniškiais tapę gyventojai.

Praėjusią vasarą su nacionaline ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ Rusnėje apsilankiusiam istorikui prof. Alfredui Bumblauskui buvo didelis netikėtumas sutikti čia žmogų, ne tik išmanantį senųjų laivų statymo subtilybes, bet ir vartojantį šios srities lotyniškus pavadinimus. Profesorius su vietos laivadirbiu kalbėjosi apie tai, kaip Julijus Cezaris lygina romėnų laivyną su venetų laivynu!

Tas auksarankis eruditas – 38-erių Simas Knapkis, buvęs šilutiškis. Dabar jis su šeima įsikūręs idiliškame Rusnės kampelyje, sodyboje po šimtamečiais medžiais, ir iš tiesų apie laivus žino viską. Į salą Simas atsikėlė iškart po studijų ir apsigyvenęs 1884 m. žinomų lietuvininkų pirklių Lopų name, kurį paveldėjo iš giminaičių, ketino užsiimti turizmu.

Laivadirbystė jo gyvenime atsirado prieš 12 metų, pirma tiesiog kaip pomėgis, bet metams bėgant reikalavęs vis daugiau laiko ir jėgų. Simas ieškojo literatūros, meistrų, iš kurių galėtų semtis patirties. Paaiškėjo, kad žinių apie šį amatą beveik nelikę.

„Lietuvoje beveik visas krantas sovietinės okupacijos metais buvo militarizuotas, mariose nebuvo galima buriuoti. Be to, atsirado motorlaiviai, nebeliko vietinių gyventojų, tad neliko ir tradicijos. Man pasisekė, kad susipažinau su Viktoru Belokopytovu. Šis vietos laivadirbys Rusnėje įsikūrė po karo ir dar spėjo perimti tiesioginę tradiciją iš senųjų kurėnų meistrų“, – apie savo meistrystės kelią pasakoja rusniškis.

S.Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę, po Kuršių marias plaukioja jo kurėnai, venterinės valtys. Lietuviai jų yra įsigiję asmeninėms reikmėms, turizmui. Į platesnius vandenis su savo kūriniais Simas išplaukti negalvoja, užsakovų iš užsienio neieško, nes šio tipo laivai – plokščiadugniai, mažos grimzlės – tinka tik šiam kraštui.

Šiuo metu jo dirbtuvėje baigiama dar viena venterinė valtis. Paklaustas apie kainą, Simas įvardija trijų tūkstančių eurų sumą – tokia būtų savikaina. Viskas yra daroma rankomis, tad vienai valčiai prireiktų mėnesio, jei būtų dirbama be pertrūkių.

Laivadirbystę stabdo ir tai, kad Lietuvoje vis sunkiau rasti tinkamos medienos. Reikalingos plačios, geros kokybės ąžuolinės lentos. Tiesaus, nesusisukusio kamieno, plongalyje mažiausiai 45 centimetrų pločio, tenka ieškoti po visą Lietuvą. Tokį įmanoma pakelti tik su kranu, o su juo daug kur neprivažiuosi.

„Kažkada buvau atsidėjęs vien laivams, iš to pragyvenome. Dar prieš ekonominę krizę jų daug kam reikėjo, laivas buvo prestižo reikalas, tarsi priedas prie įvaizdžio. Stengdavausi neturėti reikalų su tais, kurie domisi tik iš tuštybės“, – pasakoja Simas.

Anų, sočių, bet tuščių laikų jam negaila, nors dabar, kai vien iš šio amato pragyventi nebeišeina, ir pati laivadirbystė nebeteikia tokio didelio džiaugsmo. Bet pati Rusnė su jos atskirtimi ir potvynio vandenimis S.Knapkiui tebėra geriausia vieta ramiai, susikaupus būti šiame pasaulyje.

Bendruomenės jėga – kaip potvynio

Kaimo turizmo verslą puoselėjantis Raimondas Plikšnys apie Rusnės teikiamas dovanas gali kalbėti nesustodamas. Kilęs iš Šilutės, gyvenęs Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, saloje vyras apsigyveno vedęs rusniškę Daivą, turi šešis vaikus, mažiausiajam Gedui – treji. 53 metų verslininkas tikina čia atradęs geriausią vietą vaikams auginti.

Raimondas visada turėjo svajonę gyventi šalia upės. Daug kas atkalbinėjo, kai juodu su Daiva nusižiūrėjo vietą Rusnėje ant Pakalnės upės kranto, gąsdino potvyniais. Atsimena, klausė močiutės, pardavusios jiems seną, sukiužusį namelį, kiek to potvynio čia būna. „Nieko baisaus, iki dujinės viryklės jungtuko tepakyla“, – juokiasi prisimindamas jos žodžius.

Raimondo tai neišgąsdino, tik privertė elgtis apdairiai. Dabar visi pastatai Plikšnių sodyboje iškelti ant 1,40 m aukščio polių. Jos šeimininkai ir svečiai gali grožėtis vandens stichija be baimės. Niekur kitur saloje potvynis neįžengia tiesiai į kiemą, nes ši vieta, priešingai nei visi žmonių gyvenami salos plotai, nėra apsaugota pylimu.

Būna, kad vanduo tyvuliuoja po pat durimis ir dvi dienas, kai neišeina iškelti kojos į lauką. Būna, potvynio nešamos lytys įplaukia tiesiai į namo langus, nuneša prieplauką, apdaužo laivus. Yra buvę tokių žiemos potvynių, kad staigiai atšalus sodybą apsėmęs vanduo virsta ledu ir neištirpsta kone iki pusės pavasario – saloje jau šilta, kalasi žaluma, o čia viskas sustingę lyg šaldiklyje.

Bet nepaisant visko Daiva ir Raimondas po­tvynį vadina didingiausiu gamtos reiškiniu. Ir niekada negalvojo nuo jo bėgti, nors pasiūlymų pralaukti jį saugesnėje vietoje sulaukia nuolat.

„Gamta – tai viena, bet Rusnėje ir žmonės ypatingi. Jei bėda, jie susitelkia, tampa vieningi kaip kumštis. Atrodo, lyg mažai ką pažįsti ir tavęs niekas nepažįsta, bet vos tik nelaimė – nė vienas nuošaly nelieka, net tas, kuris atrodė santūrus, nebendraujantis. Visi atskubėjo, kai pernai pas mus kilo gaisras. Taip yra, nes esame salos bendruomenė“, – įsitikinęs R.Plikšnys.

Petro Malūko nuotr.

Didžiausias Jašiūnų miestelio rūpestis dabar – kaip įpūsti gyvybės naujumu švytinčiam XIX amžiaus dvarui. Praėjusį šeštadienį įvyko jo atidarymo iškilmės, ir jašiūniškiai tiki, kad Radvilų laikus siekianti istorija padės jiems ne tik pritraukti turistų, bet ir greičiau įvilkti miestelį į modernų rūbą.

Jūratė KILIULIENĖ

Pastaraisiais dešimtmečiais Jašiūnų dvarą lankė nebent vienumos ieškantys romantikai. Jo praeities didybė buvo virtusi griuvėsiais, o pastatą juosiantis parkas – sulaukėjęs. Ir tik didžiausi miestelio entuziastai, dvaro atgimimo idėjos puoselėtojai tikėjo, kad jis bus atstatytas.

Restauruotojai ir statybininkai dvarvietėje plušėjo dvejus metus. Per trumpą laiką pavyko atnaujinti tas autentiškas detales, kurių nepalietė dešimtmečiais čia vykę barbariški niokojimai, o tą aplinką, kurios nebeliko, sukurti pagal išlikusius dokumentus, nuotraukas ir graviūras.

„Prieš tai buvo daugiau nei 20 metų bandymų pradėti remontą, per tą laiką pastatas ėmė byrėti – per sienas tekėjo vanduo, viskas buvo išdraskyta, išvogta. Remontas šį architektūros paminklą apsaugojo nuo išnykimo“, – tikina prie to daug prisidėjęs Kazimieras Karpičius, dar vadovaujantis Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijai, bet jau netrukus tapsiantis dvaro, tai yra Šalčininkų kultūros centro filialo, direktoriumi.

Sienos persunktos skausmu

1824 m. dvarą pradėjo statyti Vilniaus universiteto rektorius, tuo metu jau emeritas Jonas Sniadeckis. Darbai truko ketverius metus. J.Sniadeckis buvo nevedęs, palikuonių neturėjo, tad statinys turėjo atitekti brolio Andriaus, žymaus chemiko, mediko, dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui, garsiam istorikui, tuomečiam Jašiūnų valdytojui.

„Jonas statybas finansavo iš savo pensijos, ir kai viskas buvo baigta, čia apsigyveno. Šį pastatą jis pats vadino namais, Balinskiai – dvaru, o mes dabar vadiname rūmais“, – ironiškai šypteli K.Karpičius.

Ši šeima nuosavybę išlaikė iki 1939 m. Visos kartos, išskyrus paskutinę, išsaugojo Balinskių pavardę. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją į Jašiūnus įvažiavus SSRS raudoniesiems tankams, dvare tuomet šeimininkavusi Annos Soltan iš Balinskių šeima, nepuoselėdama jokių iliuzijų dėl ateities, nutarė bėgti. A.Soltan su trimis vaikais karą praleido Anglijoje, paskui persikėlė į JAV, kur ir įleido šaknis. Jos vyras Aleksandras dvejus metus slėpėsi Jašiūnuose pas ūkininkus, paskui atsidūrė Lenkijoje.

Šeima niekada nesusiėjo, tik jaunesnysis sūnus Hubertas kelis kartus buvo aplankęs tėvą, likusį gyvenimą praleidusį Gdynėje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Hubertas dar spėjo dusyk iš Kanados atskristi į Jašiūnus. Prieš metus jis mirė. Su keliais septintos aštuntos kartos, skaičiuojant nuo Andriaus Sniadeckio, palikuoniais dabartiniai dvaro gaivintojai palaiko nuolatinį ryšį. Noro atkurti nuosavybės teises į nuosavybę Jašiūnuose iki šiol nepareiškė nei Lenkijoje, nei JAV ir Kanadoje gyvenančios giminės atšakos.

Pirmomis karo dienomis be šeimininkų likusio dvaro mūrai regėjo visas tos epochos baisybes. „Vietiniai liumpenai išnešė viską, ką galima buvo išnešti, o ko nepakėlė – kapojo, degino laužuose. Ne vienas Lenkijos šaltinis teigia, kad Jašiūnų dvarą išgrobstė stačiatikiai rusai iš gretimo Gojaus kaimo. Bet aš pats kalbėjausi su liudininkais, jie tvirtino, kad dalyvavo visi – ir žydai, ir lenkai, ir baltarusiai. Niekas nepaminėjo lietuvių, bet kaip tik tada čia juk nebuvo nė vieno deklaruoto lietuvio. Jie pasižymėjo vėliau – 1941-aisiais“, – teigia K.Karpičius.

Išgrobstyta ir labai turtinga Sniadeckių biblioteka. Išgelbėti pavyko tik nedidelę dalį – Vilniaus universiteto, Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, – valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.

Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. „Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti surinktus žydus. Ruože nuo Tabariškių iki Pirčiupio buvo sugauti visi, iš viso 575 žmonės, ir 1941-ųjų rugsėjo pradžioje rūmai trims savaitėms virto getu. Pastatas be langų, durų buvo apjuostas spygliuota viela. Žydams nebuvo leista išeiti, į vidų pro langus buvo mėtomi žali burokai, morkos, bulvės. Galų gale pasakyta, kad vokiečiai veltėdžių netoleruos, ir liepta vyrams kasti duobę neva bulvėms per žiemą laikyti. Paskui visi 575 joje ir buvo užkasti – buvo vedami ten nedidelėmis grupėmis ir šaudomi“, – remdamasis išlikusiomis vieno iš Holokausto kaltininkų Karlo Jagerio, vadovavusio Lietuvos žydų išžudymui, ataskaitomis, taip pat prieš kelerius metus išleistais Varšuvoje gyvenančio jašiūniškio Januszo Beleckio prisiminimais, pasakoja K.Karpičius.

Masinė žydų kapavietė už kelių kilometrų nuo dvaro įamžinta paminkliniu akmeniu.

Paskui dvare kūrėsi kas netingėjo – buvo butai, klubas, kuriame vykdavo šokiai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko jo direkcijai.

Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą ir sutvarkyti šalia jo esančias kapinaites, kuriose ilsisi mokslininkai Mykolas ir Jonas Balinskiai, Jonas Sniadeckis. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.

Persekiojo A.Buzūno prakeiksmas

Dvarui ir tiems, kuriems rūpėjo jį išsaugoti, su atkurta nepriklausomybe prasidėjusios permainos atnešė naujų išbandymų. „Sovchozo nebeliko, kontora per naktį išsikraustė, dvaras liko tuščias. Tada pasikartojo 1939-ųjų situacija: ką buvo galima išnešti, tas išnešta, ko negalima – suniokota, sudeginta. Keičiasi laikai, santvarkos, politinė situacija, bet žmogaus prigimtis, deja, nesikeičia“, – atsidūsta K.Karpičius.

Siautėjant metalo grobstytojams pirmiausia buvo nuplėšta lentelė su užrašu, kad objektas saugomas valstybės, tada išlupti radiatoriai, vamzdžiai, katilai, originalių krosnių durelės. Pamažu subyrėjo ir pačios krosnys, buvo išvogti XIX amžiaus kokliai. Tuo metu pastatą nusižiūrėjo skandalingasis verslininkas Albinas Buzūnas, vėliau, prezidentaujant Algirdui Brazauskui, dirbęs jo patarėju. Jam pavyko privatizuoti dvarą, bet vėliau per teismus privatizavimas buvo anuliuotas.

Tarp jašiūniškių iki šiol gyva legenda, kad išsinešdindamas A.Buzūnas dvarą prakeikė: kol jis gyvas, čia nevyksią jokie remontai, jokie renginiai.

Ir prakeiksmas, nors galbūt atsiradęs tik lakioje vietos gyventojų fantazijoje, gyvavo ištisus du dešimtmečius. K.Karpičius skaičiuodamas lenkia pirštus: nuo 1997-ųjų, kai jis atsikėlė dirbti į Jašiūnus, dalyvavo aštuoneriose dvaro remonto pradžios iškilmėse, pažymėtose pompastiškais koncertais, festivaliais. Prisimenant aštuntąją „pradžią“, kai Ūkio ministerija gruodžio pirmosiomis dienomis pinigus skyrė, o prieš pat Naujuosius metus atšaukė, devinto karto jau nutarta nebešvęsti. Bet kaip tik tada traukinys ir pajudėjo. Po dvejus metus vykusių darbų Jašiūnų dvaras ir jo aplinka jau priartėjo prie to vaizdo, kurį matome XIX amžiaus graviūrose.

„Bet tai ne pabaiga. Gal Buzūno prakeiksmas dar neprarado galios, nes vis atsiranda naujų kliūčių. Mums uždrausta atlikti darbus oficinos, kuris Sniadeckių laikais perstatyta iš Radvilų namelio, teritorijoje, kol nebus atlikti išsamūs tyrimai, mat rasta įrodymų, kad čia būta Radvilų rūmų. Atrodo, kad pinigų tyrimams gali neatsirasti labai ilgai, o mums griūva visa objekto koncepcija. Oficinoje buvo numatyta įrengti nakvynės vietas, o paaiškėjus, kad jų nebus, dingo ir kavinę rūmuose ketinę steigti verslininkai. Nežinau, kaip reikės užsidirbti lėšų rūmams išlaikyti“, – neslepia rūpesčių būsimasis rūmų direktorius.

Atvertas langas į pasaulį

Jašiūnų gyventojai dėl dvaro ateities turi kur kas mažiau abejonių. K.Karpičiui vadovaujant jų mokykla tapo viena geriausių, turtingiausių visame rajone, tad kodėl neturėtų sektis ir dvarui? Panaudodama per metus sutaupytas mokinio krepšelio lėšas, mokykla dabar turi viską, ko, anot K.Karpičiaus, norėjo: įsigyta naujų baldų, kompiuterių, modernių spausdintuvų, net baidarių, kuriomis per kūno kultūros pamokas mokiniai treniruojasi pro mokyklos langus tekančiame Merkyje.

Klausinėjamas, kodėl palieka sustyguotą veiklą mokykloje ir neria į didelius rūpesčius, pašnekovas atsako paprastai – nusibodo būti mokyklos direktoriumi: „Dabartinė švietimo ir mokslo ministrė – man jau trylikta. Mokytojauju nuo 1989-ųjų, šios mokyklos direktorius esu 18 metų. Didžiausia bėda, kad ir švietimui, ir kitoms sritims specialistai retai vadovauja, o politikų sprendimai neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.“

Bet K.Karpičius nuo mokyklos nenutols, mat rajono valdžiai, įkalbinėjusiai tapti dvaro direktoriumi, jis iškėlė sąlygą pasilikti penkias matematikos pamokas per savaitę. Valdžia sutiko.

Jašiūnai iš pirmo žvilgsnio atrodo jaunas miestelis – gatvėmis traukia būriai paauglių, vaikštinėja mamos su vežimėliais. Skaičiai šį įspūdį patvirtina.

Po nepriklausomybės atkūrimo iškilusioje lietuviškoje „Aušros“ gimnazijoje pernai mokslo metus pradėjo 176 mokiniai, rusiškoje Jašiūnų pagrindinėje mokykloje – 106, lenkų M.Balinskio gimnazijoje – 255. Mokinių skaičiaus kreivė pastarojoje tarsi veidrodis atspindi nenuoseklią Vilniaus šeimos politiką. 1997 m. čia mokėsi 350 moksleivių, 2007 m. – 220,  šįmet – vėl šuolis iki 257-ių. Motinystės atostogų ilginimas, išmokų didinimas lėmė, kad dabar miestelyje klega neįprastai gausus ikimokyklinukų būrys, kitąmet jis sugužės į mokyklas. Po jų ateisianti karta, akivaizdu, bus kur kas kuklesnė.

Daugiakalbiame miestelyje gyvenantys jaunuoliai mikliai peršoka nuo gimtosios rusų ar lenkų, klausiami atsako lietuviškai – taria taisyklingai, kai kurie net be akcento. Miestelio senbuvė, ilgametė mokytoja, dabar Trečiojo amžiaus universiteto pirmininkė Teresa Čiulkevič tvirtina, kad jos anūkams nuo pat mažų dienų nebuvo jokio skirtumo, kaip kalbėti, nors namie bendraujama lenkiškai. Anksčiau taip nebuvo – lietuvių kalba buvo nustumta į užribį.

„Paaugliai anūkai kartais prikiša, kad man anie laikai atrodo geresni. Bet jiems kad tik priešgyniauti. Tikrai nesiilgiu praeities, nes anų ir dabartinių Jašiūnų negalima net lyginti. Anksčiau viena gatvė tebuvo, o dabar miestelis išsiplėtė, išsistatė. Atsirado nauja stambi įmonė, sukurta darbo vietų. Gal dabar tai nėra labai aktualu, nes Vilnius arti, visi turi automobilius“, – aiškina moteris.

Per pastaruosius dešimtmečius ir pasaulis įžengė į šį Šalčininkų rajono – dažnai nurašomo, ignoruojamo – miestelį, ir patys jašiūniškiai vis dažniau jį atranda. Dvi vyriausios T.Čiulkevič anūkės nebegyvena Lietuvoje, ir dėl to jai labai skauda širdį. 31 metų Olga, Jašiūnuose baigusi „Aušros“ gimnaziją, paskui teisę Vilniaus universitete, kaip geriausia studentė buvo išsiųsta atlikti metų praktikos į Šveicariją. Ten įsimylėjo vietinį vaikiną, ištekėjo ir pasiliko gyventi bei tęsti profesinės karjeros Bazelio universiteto doktorantūroje.

„Kita mano anūkė, jaunesnė Olgos sesuo Loreta, visada sakydavo, kad iš Lietuvos neišvažiuos, nori gyventi ir dirbti tik čia. Vilniaus universitete ji studijavo mediciną, svajojo būti chirurge. Kaip geriausia studentė gavo nemokamą vietą chirurgijos klinikinėje ordinatūroje, bet paskui paaiškėjo, kad į ją siunčiamas kitas žmogus, turintis prastesnius įvertinimus. Loreta labai įsiskaudino ir ėmė ieškoti galimybių tęsti mokslus užsienyje. Dabar ji įsitvirtinusi vienoje Leipcigo ligoninių Vokietijoje ir yra laiminga. Bet sakė: aš dar sugrįšiu į Lietuvą ir įrodysiu, ką galiu“, – pasakoja profesinių aukštumų svetur siekiančių Olgos ir Loretos močiutė.

Miestelyje juokaujama, kad iš čia kilusioms merginoms užsienyje apskritai lemta tapti žvaigždėmis. Pirmoji dar prieš gerus du dešimtmečius iškilo dabartinės Jašiūnų seniūnės Sofijos Griaznovos duktė. Supermodelis Svetlana Griaznova-Acquista žengė garsiausiais mados pasaulio podiumais, ir, ko gero, nė viena iš Lietuvos kilusi gražuolė savo pasiekimais mados srityje jos dar nepralenkė. Dabar 42-ejų Svetlana gyvena Niujorke, kartu su vyru, garsiu šio didmiesčio gydytoju dr. Angelo Acquista augina dukrą ir dvynukus sūnus ir jaučiasi laiminga galėdama atsiduoti šeimai.

Geriau nei Vilniuje ir Niujorke

Niujorkietė Svetlana į tėvų namus parvyksta tik atostogų, bet tokių jašiūniškių, kurie išvažiavo, o paskui grįžo, čia yra ne vienas ir ne du. Apskritai Jašiūnuose į emigraciją žiūrima ramiai, netgi palankiai. Miestelyje iš karto matyti, kuris kiemas turi emigrantų, – dirbantieji svetur siunčia pinigų artimųjų namų remontui, naujoms statyboms. Seniūnė Sofija sako, kad ir jos kaimynystėje gražius namus iš užsienyje uždirbtų pinigų statosi dvi ką tik grįžusios jaunos šeimos.

Kadangi Jašiūnai turi stiprų kaimyną – nuo Vilniaus centro juos skiria vos 27 kilometrai, – kaita čia vyksta kur kas intensyviau nei panašiuose miesteliuose. Baigę mokyklas jaunuoliai išvyksta studijuoti ir retas po studijų grįžta. Bet seniūnija vis pasipildo naujais gyventojais – naujakuriais iš sostinės. Tiesa, vilniečiai dažniau perka sodybas gamtos prieglobstyje, bet yra ir tokių, kurie atsikelia į patį miestelį.

Vos seniūnei apie tai prabilus, į jos kabinetą pasibeldžia gyvas pavyzdys – žurnalistė Aurelija Arlauskienė. Prieš kelerius metus ji kartu su vyru Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovu Danu Arlausku paliko namus Vilniuje, prestižiniame Valakampių rajone, ir įsikūrė kaime netoli Jašiūnų. Kodėl? Aurelija vardija: čia nuostabi gamta, turtinga istorija, gyvena puikūs žmonės, tik kažkodėl daugelis Jašiūnus sieja vien su skandalingąja politike Renata Cytacka ir dvikalbėmis lentelėmis ant jos namo.

Žurnalistė užsibrėžė tikslą įveikti stereotipus ir paskleisti gerąją žinią apie šį Pietų Lietuvos kampelį. Ji jau išleido knygą „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“, veda ekskursijas po šio krašto istorines, kultūrines vietas, siejamas su Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite, Adomu Mickevičiumi, Kostu Kalinausku, kitomis šviesiomis asmenybėmis. Ir dar Aurelija aplink savo namus sukūrė lietuviškąjį Provansą – įveisė 50 arų levandų laukus. Tokie pat praėjusiais amžiais plytėjo Jašiūnų dvare.

Buvę vilniečiai Arlauskai miestelyje laikomi savais. Aurelija važiuodama pro šalį vis užbėga pas seniūnę Sofiją, atsinešdama skanėstą prie kavos ir šūsnį bendrų reikalų. Šįkart moterys styguoja paskutinius dvaro atidarymo reikalus, tą patį savaitgalį planuojamą derliaus šventę, dalijasi naujienomis iš leidyklos – šiomis dienomis turi pasirodyti monografija apie Jašiūnų dvarą. A.Arlauskienė yra jos bendraautorė.

„Gyventi čia patogu. Net ir mūsų žmonės apsipirkti dažniau važiuoja į Vilnių, o ne į Šalčininkus, nors iki jų beveik dešimt kilometrų arčiau. Miestelis sutvarkytas, gerai prižiūrimas. Kai pastarąjį kartą buvau Niujorke žiemą, ten labai snigo, bet niekas nevalė gatvių. Pasakiau žentui, kad Jašiūnuose taip niekada nebūna, ir jis buvo labai nepatenkintas“, – juokiasi S.Griaznova, nesistebinti, kad žmonės Vilnių keičia į Jašiūnus.

Prie dvaro šliejasi ir „Actas“

Jašiūnų gyventojai viliasi, kad atgimęs dvaras išgražins ir patį miestelį. Jau kitąmet ketinama pradėti vienos pagrindinių gatvių, vedančių dvaro link, rekonstrukciją. Bus klojama nauja danga, tiesiami šaligatviai, įrengiama lietaus vandens nutekėjimo sistema. Gerokai tolesnėje perspektyvoje – buvusio kumetyno pritaikymas kultūrinėms reikmėms. Dabar ten gyvena rūpesčių seniūnijai keliančios šeimos, bet ir jos, matydamos tvarkomą dvarą, pradėjo labiau rūpintis savo aplinka.

O štai šimtametis bendrovės „Actas“ pastatas jau švyti ką tik išdažytu fasadu. Skubėta susitvarkyti iki dvaro atidarymo iškilmių, kad atvykstantiems svečiams būtų gražiau. Tarsi mainais bendrovė gavo dovaną iš praeities – senuose dokumentuose pavyko rasti įdomių dalykų, leidžiančių ir šiai įmonei šlietis prie dvaro istorijos.

„Sklandė kalbų, kad dalis mūsų pastatų – buvę dvaro priklausiniai. Dabar jau turime to įrodymą. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvuose radome dvaro savininko Balinskio raštą vyriausybės tarnybai. Juo prašoma atsiųsti komisiją priimti eksploatacijai pagal projektą pastatytos degtinės gamyklos. Raštas datuotas 1904 m. liepos 7 diena. Nutarėme, kad tai bus mūsų fabrikėlio gimtadienis, ir įmūrijome šiuos metus fasade“, – džiaugiasi „Acto“ vadovas Aloyzas Ubis.

Pavyko išsiaiškinti, kad gamykloje varoma degtinė buvo 30 laipsnių stiprumo. Po karo ji atiteko Šalčininkų spirito varyklai, o nuo 1959-ųjų čia gaminamas actas. Natūralus spirito actas tebėra pagrindinis įmonės produktas, įtvirtintas ir jos pavadinime. Bet įmonės gaminių asortimentas kur kas platesnis. Be kitų acto produktų, gaminamas majonezas, garstyčios, padažai, sirupai, vaisvandeniai, neseniai atsirado ir švaros priemonių linija.

Pernai įmonės apyvarta viršijo 6 mln. Lt, uždirbta 300 tūkst. Lt grynojo pelno. Pagrindines pajamas Jašiūnų bendrovė uždirba agurkų sezono metu. Lietuvių ir baltarusių, perkančių actą iš Jašiūnų, šeimininkių įpročiai nesikeičia: jos milžiniškais kiekiais marinuoja agurkus, o tam reikalingas actas.

„Įpročiai nesikeičia, tik agurkų sezonas – jau kitu laiku. Kai buvau vaikas, atsimenu, mamos agurkus į turgų veždavau birželio pabaigoje, o šiemet juos skynėme rugpjūčio pabaigoje. To niekada nebuvo! Anksčiau mūsų įmonėje pats darbymetis būdavo birželį, liepą, rugpjūtį, bet jau treji metai, kai jis pasislinko mėnesiu pusantro į priekį“, – savo pastebėjimais dalijasi A.Ubis.

Sezono metu įmonė dirba dviem pamainomis, tačiau 40 darbo vietų užimtos kiaurus metus. Siekiant išlaikyti jas nuo vieno agurkų sezono iki kito ir sugalvota gaminti visokiausių produktų.

Panašių į Jašiūnus miestelių darbdaviai dažnai skundžiasi, kaip sunku rasti norinčiųjų dirbti. „Acto“ vadovas tikina su tuo nesusiduriantis, nors čia, pasienyje, žmonės turi kitų pelningų – nelegalių – užsiėmimų.

Ieško norinčių didesnės algos

Darbo rankų niekada netrūksta ir Jašiūnų pašonėje daržoves ir prieskonines žoleles auginančiam Evaldui Masevičiui – UAB „Evaldo daržovės“ savininkui.

„Mano bendrovėje žmonės uždirba tiek, kiek patys nori. Būna, kad kažkam užtenka ir 300 eurų. Bet mes ieškome tokių, kurie nori uždirbti mažiausiai 500. Įmonei kur kas labiau apsimoka darbuotojas su 600 eurų alga nei su perpus mažesne“, – dėsto E.Masevičius. Žinoma, jis kalba ne apie pinigų mėtymą į balą, o apie atsakingumą, sumanumą, darbo našumą.

Darbui šešiuose šiltnamiuose, kurių bendras plotas siekia hektarą, ir 115 hektarų po atviru dangumi verslininkas samdo 60 žmonių. E.Masevičiui netenka jų ieškoti. Žinodami apie gerus šiame daržininkystės ūkyje mokamus atlyginimus žmonės ateina patys. Juos traukia ir čia sukurtos sąlygos, nes dauguma funkcijų automatizuota, darbas švarus, neišsunkiantis fizinių jėgų. Evaldas yra iš tų, ko gero, retų darbdavių, kurie gerbia savo darbuotojų norą rytoj uždirbti daugiau negu šiandien.

Užuot jį ignoravęs, verslininkas ieško būdų, kaip mažinti sąnaudas, taip pat dairosi naujų rinkų. Žalumynais su „Evaldo daržovių“ logotipu prekiaujama Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje. Artėja prie pabaigos derybos su Italija. Ten bus eksportuojamos salotos, kurios E.Masevičiaus laukuose sužaliuoja vasarą, mat per karščius patys italai dėl didelių sąnaudų jas augina nenoriai. Lietuvis rimtai domisi ir kitomis Vakarų rinkomis. Ir skaičiuoja, kad sukirtus rankomis su vokiečiais, kurie už brokolį, Lietuvoje kainuojantį 50 centų, moka eurą, tikrai būtų iš ko didinti savo darbuotojams algas.

Evaldo darbo užmokesčio politika siekia dar toliau. Jis užsibrėžė tikslą mokėti tokius pinigus, kad galėtų jais suvilioti ir emigrantus. „Pažįstu labai daug Anglijoje dirbančių išsilavinusių lietuvių. Maždaug pusė jų negalvoja apie grįžimą, o kita pusė sako: duok man gerą atlyginimą ir aš atvažiuosiu. Atsakau, kad duosiu anglišką uždarbį kiekvienam, kuris bus pasiryžęs dirbti taip, kaip dirba Anglijoje“, – tikina Evaldas.

Jis neabejoja, kad emigracijoje atsiras vis daugiau mąstančių žmonių, kurie sugrįš. Kaip kadaise padarė ir jis pats.

E.Masevičius į Angliją išvyko dar 1993-iaisiais. Tada lietuviai ten galėjo dirbti nebent nelegaliai. Pirmiausia pats lenkė nugarą prie daržovių lysvių, bet greitai su partneriais įkūrė savo ūkį – pradėjo nuo keturių pavaldinių, galiausiai samdė net 70.

„Kartu su žmona buvome susikūrę ten nerealiai gerą gyvenimą. Bet jautėmės svetimi, nors kalbą mokėjome puikiai, turėjome gerų draugų. Be to, ir verslas jau nebeteikė ankstesnio pasitenkinimo – nebuvo kur plėstis, tapo nebeįdomu“, – pasakoja Evaldas.

Emigracijoje pasiekęs tai, apie ką net svajoti nedrįso išvykdamas į Angliją, po septynerių ten praleistų metų lietuvis grįžo į Lietuvą. Parsivežė patirties, kontaktų, šiek tiek pinigų ir čia, netoli Jašiūnų, pradėjo viską nuo nulio.

Balti marškinėliai – juodas prakaitas

Jašiūnuose ūkininkaujantis Andžejus Šostakas, užuot po visą rajoną vaikęsis samdinius, ima ir pats stoja prie darbų. Taip atsitiko šįmet per patį derliaus nuėmimą, kai nesulaukė, atrodė, patikimo ir darbštaus samdinio. Darbe jis nepasirodė dieną, kitą, o paskui pareikalavo didinti atlyginimą.

„Jis gaudavo 500 eurų, tai tikrai gera alga, bet manė, kad aš neturėsiu kur dėtis ir sutiksiu su jo sąlygomis. Šantažui nepasidaviau. Tada turėjau važiuoti į Vokietiją parsigabenti naujo traktoriaus, bet viską atidėjau, likau dirbti. Ir buvo gražu pažiūrėti: sėdau į kombainą su baltais marškinėliais ir pats viską nukūliau“, – rankas iš pasitenkinimo trina A.Šostakas.

Jašiūniškis dirba 350 hektarų žemės, laiko 90 mėsinių karvių. Pasakodamas apie jas šiek tiek paburnoja, nes per jas niekada negali turėti atostogų. Bet apskritai ūkis Andžejui teikia pasitenkinimą. Dabar pačiam keista, kad pusę gyvenimo tarsi bėgo nuo žemės, kuri, kaip paaiškėjo, – tikrasis jo pašaukimas.

Vyras nuo paauglystės dirbo Šalčininkų miškų urėdijoje, bet šeimoje susiklostė tokios aplinkybės, kad prieš penkerius metus teko imtis ūkio darbų. Nors šalia turėjo gerų patarėjų – tėvas ir brolis ūkininkauja seniai, – A.Šostakui teko mokytis ir iš savo klaidų. Tik po metų suprato, kad dirbant mažiau nei 100 hektarų pelno nebus, tada pradėjo plėstis nuomodamasis papildomus sklypus. Dabar jo kiemas pilnas pažangios ir brangios technikos, dygsta ūkio pastatai.

„Tik žmona pyksta, kad vis kišu pinigus į ūkį, o nebaigiu įrengti gyvenamojo namo. Bet kol kas aš kitaip negaliu. Ūkis man yra viskas. Žinau – kaip pasidarysiu, taip ir turėsiu. Ir žmoną įkalbinėju mesti darbą Vilniuje, sakau, mokėsiu tau tuos pačius 600 eurų, kuriuos dabar gauni banke. Nupirkau durpyno gabalą, žadu užsodinti šilauogėmis, kad turėtų malonų užsiėmimą. Bet ji verčiau važinės kasdien į Vilnių, nei dirbs čia. Dabar mano viltis – dvaras. Jašiūnai tampa nebe provincija“, – sąmokslininkiškai mirkteli Andžejus.

Jei dvaras padės jam parsivilioti žmoną iš Vilniaus, tai bus dar vienas akivaizdus Jašiūnų rūmų naudos įrodymas.

Petro Malūko nuotr.

Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn.

Jūratė KILIULIENĖ

Per ožkas – šlovė ir pinigai

„Kai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą.

Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas.

Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai.

„Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys miestelyje buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas.

Stiprus dvasinis laukas

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos.

„Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje sinagogoje veikia kultūros centras. Žydai labai dėkojo ir mums, ir Aukščiausiajam, kad jų maldos namai atiduoti būtent kultūrai, nes, anot jų, taip siekiama tų pačių – dvasinių tikslų. Dabar jau ir klebonas pas mus dažnas svečias“, – džiaugiasi kultūros centrui vadovaujanti L.Kubiliūnienė.

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vieno žydo, melstis sinagogoje nebūtų kam. Bet miestelio šviesuoliams palengvėjo, kad į sinagogą įžengusią kultūros įstaigą „reabilitavo“ ir jų kunigas. Mat Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E.Rinkevičius – toli už miestelio ribų dvasinį autoritetą turintis žmogus, prieš keliolika metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Pas jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos ir pasaulio, tikėdamiesi išlaisvinimo nuo piktųjų dvasių.

Lietuvos katalikų bažnyčiai Ramygala svarbi ir tuo, kad iš šios parapijos yra kilusi vienuolė Kazimiera Marija Kaupaitė. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino ją palaimintąja Dievo tarnaite, o tai reiškia, kad liko tik vienas žingsnis iki jos beatifikacijos bylos užbaigimo. Iki šiol Lietuva dar neturi moters, kuri būtų paskelbta šventąja.

Prekių duodama skolon

„Palyginti su Panevėžiu, Ramygaloje gyvenimas ne prastesnis. Priešingai, yra nemažai privalumų“, – neabejoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas. Iš Panevėžio į Ramygalą, esančią už 24 kilometrų, jis persikėlė prieš 8 metus.

Ramygaloje visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Jei reikalas skubus, vaistinėje gali gauti vaistų, o receptą atnešti ir po kelių dienų. Mažose parduotuvėlėse prekių duodama „bargan“, t.y. skolon. Nemažai miestelio gyventojų tuo naudojasi, kai lieka kelios dienos iki algų ar pašalpų mokėjimo. Dar nėra taip atsitikę, kad skola liktų negrąžinta, – mažame miestelyje nepasislėpsi.

Knygyne „Šviesva“ knygas galima išsinuomoti. „Kito tokio Lietuvoje nėra“, – tvirtina jo savininkė Žaneta Dangvelienė. Unikali idėja padėjo verslininkei išsilaikyti per pasaulinę finansų krizę, o nuolatiniai lankytojai taip priprato knygas nuomotis, kad net ir pagerėjus laikams to neatsisakoma. Knygų nuomą Ž.Dangvelienė siūlo jau 10 metų. Nauja knyga savaitei nuomojama už 0,7 euro. Grąžinta ji atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas knygą dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti už patrauklią kainą.

Vienintelį tokį Panevėžio rajono knygyną atranda vis daugiau klientų. Žmones traukia galimybė ne tik išsinuomoti naujausią literatūrą, kuri dar nepasiekė miestelio bibliotekos, bet ir gauti informacijos apie knygas, patarimų, ką skaityti. Knygyno savininkė skelbia pačios sukurtus knygų anonsus Ramygalos interneto svetainėje, pažįstamus klientus ragina imtis vertingesnių knygų, nei jie yra įpratę skaityti.

Pagrindinėje miestelio aikštėje kelia nuostabą ne vien gausiai lankomas knygynas. Greta jo – gėlių parduotuvė. Pasirodo, ji miestelyje ne vienintelė. Ir kas sakė, kad provincijoje žmonės tokiems niekams kaip gėlės pinigų nemėto? Ant matomiausios aikštės sienos pritvirtintas įspėjimas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nurodyta 300 Lt bauda – dar viena prie stereotipinių provincijos įpročių nelimpanti detalė. Bet girtų miestelio centre net penktadienio pavakare nematyti.

Mokosi gyventi su čigonais

2006 m. Ramygaloje gyveno 1700 žmonių, dabar – 1536. Patys ramygališkiai dėl miestelio tuštėjimo pirmiausia kaltina emigraciją, o vargonininkas M.Masiokas pateikia dar ir bendruomenės senėjimą įrodančią bažnyčios statistiką. Pastarąjį dešimtmetį kasmet įvyksta po 6 vestuves, 20–30 krikštynų ir net 60–90 laidotuvių. Tai visos Ramygalos parapijos, ne vien tik miestelio, skaičiai.

Ramygalos seniūno pavaduotojas Kęstutis Dangveckas, kalbėdamas apie miestelio žmonių užimtumą, padėtį iliustruoja sutarčių, sudaromų bedarbius nukreipiant į visuomenei naudingus darbus, skaičiumi. Prieš 3–4 metus jų buvo pasirašoma po 600 kasmet, 2013-aisiais sudaryta arti 500, pernai – dar keliomis dešimtimis mažiau.

Bedarbių ir pašalpų gavėjų statistiką tradiciškai žemyn traukia čigonų šeimos. Ramygalos čigonų bendruomenė – gausiausia Panevėžio rajone. Pasak seniūno pavaduotojo, čia socialinis būstas yra suteiktas trims jų šeimoms, o gyvena arti 40 žmonių. Jie nuolat keičiasi su Troškūnuose, Anykščių rajone, gyvenančiais čigonais – vieni kuriam laikui išvyksta, kiti apsistoja pagyventi jų vietoje.

„Jų savo tvarkos, mūsų savos, ir nereikia tuščiai tikėtis, kad kada nors bus kitaip“, – skėsteli rankomis K.Dangveckas. Jis tikina pavargęs kovoti su čigonais ir dabar jau nemano, kad reikia juos versti gyventi „normaliai“, nes to niekada nebus.

Anksčiau būdavę visokių istorijų. Kurį laiką ramygališkiai neturėjo ramybės net bažnyčioje – ir čia kentėjo čigonų keliamą triukšmą. Tačiau kai keli jauni čigonai pamaldų metu ėmė po bažnyčią lakstyti riedučiais, gyventojų kantrybė išseko. Triukšmadarius teko tramdyti seniūnui, bet po to išpuoliai liovėsi.

„Nenoriu prisišnekėti, bet dabar sugyvename visai neblogai. Gal jiems kas vadovauja iš taboro, gal besikeičiantis mūsų žmonių požiūris lemia? Kažkada baisu būdavo koją į čigono namus įkelti, o dabar ir jie jau susitvarkę, išsivalę. Mane stebina čigonių darbštumas. Kai siunčiame atidirbti už pašalpas, pamatytumėte, kaip jos ravi – iki paskutinės žolelės“, – negaili pagyrų čigonų bendruomenei seniūno pavaduotojas.

Verslas malonių nelaukia

Ramygaloje verslo žemėlapis nedaug skiriasi nuo kitų šalies miestelių. Išskirtinumas nebent tas, kad daugiausiai darbo vietų čia sukuria medžio apdirbimo verslas – mediena užsiima 4 Ramygaloje veikiančios bendrovės. Visa kita – taip kaip visur: vienas verslininkas užsiima karstų gamyba, veikia dvi kepyklėlės, dvi dėvėtų drabužių parduotuvės, du floristikos salonai, klesti prie magistralės „Via Baltica“ įsikūrusi kavinė.

Klausiami apie Ramygalos plyno lauko projektą ir jo kuriamą vertę, miestelio gyventojai didelio entuziazmo nerodo. Nors projektas – 7,4 ha pramoninė zona, kurioje aukciono būdu siūloma nuomotis sklypus 99 metams, – pradėtas įgyvendinti beveik prieš 8 metus, miestelyje dažnai net neprisimenama, kad toks apskritai yra. Nieko keisto, nes pirmasis Ramygalos plyno lauko sklypas išnuomotas tik šį pavasarį. Kol kas nei miestelis, nei Panevėžio rajonas naudos iš to nepajuto – nei pinigai į kišenę plaukia, nei darbo vietos kuriamos.

Ramygališkiams nė prisiminti nesinori tų laikų, kai didelių investicijų pareikalavusi pramonės zona jiems buvo piešiama kaip galingas darbdavys ir dosnus mokesčių mokėtojas. Ir atrodo, kad neišsipildžiusios vizijos tik sutvirtino jų požiūrį, jog gerovė sukuriama vien savomis rankomis.

„Kai tik pradėjau savo verslą, vienas pažįstamas verslininkas man sakė: tik neik į banką, nepirk brangios įrangos. Paklausiau, ir tai buvo vienas vertingiausių man duotų patarimų. Nuo tada medienos versle aš jau 20 metų“, – savo verslo istoriją pasakoja Vytautas Navikas, UAB „Vytėja“ vadovas.

Šiandien jo įkurtoje bendrovėje dirba 20 Ramygalos gyventojų. Be jo paties, du „baltaapykakliai“ – vadybininkas ir buhalterė, o visi kiti pluša medžio apdirbimo, džiovinimo ir pakavimo cechuose. „Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, 2014 m. sumokėta 110 tūkst. eurų mokesčių.

„Labai neblogai“, – trina rankomis Vytautas, bet prasitaria, kad jei ne malkos, kurios dabar yra jo verslo pagrindas, viso to greičiausiai nebūtų. Medienos verslą vyras pradėjo nuo lentų apdirbimo, bet įsisukus ekonominei krizei jis ėmė strigti. Malkos, kurios iki tol buvo kone nematomas gamybos priedas, nejučiomis užėmė jų vietą. Atsirado galimybė net eksportuoti: dėžės su malkomis namams šildyti ir gražiai įpakuoti įvairios medienos bei briketų ryšeliai, skirti židiniams, dabar jau gabenami į Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją. Detalė, bet svarbi: ramygališkio verslo geografija plėtėsi tarsi savaime, rekomenduojant seniems klientams.

„Vytėjos“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios bendrovėje nupirktos lentų pjovimo staklės. 2008 m. vos 4500 Lt kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis rakandas. Dabar lentos pjaunamos prieš dvejus metus įsigytomis naujomis staklėmis, daugiau nei dešimt kartų brangesnėmis ir našesnėmis. „Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pagaminsiu, tą ir parduosiu“, – tikina V.Navikas.

Šiandien verslininkas tik juokiasi iš savo klaidų. Prisimena, pasukęs į malkų gamybą prisisamdė pusę miestelio vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo visi, išskyrus pačią bendrovę. Kai kirvius pakeitė skaldymo staklės, atkrito ir galvos skausmas dėl vyriškos darbo jėgos. Seniūnijoje nuolat trūksta dirbti galinčių ir norinčių vyrų. Su moterimis paprasčiau – V.Navickas jas samdo lengvesniems darbams.

Laukuose – juodas darbas

Ramygalos verslininkams geriausiai sekasi medienos apdirbimas, o iš žemės ūkio besiverčiantys ramygališkiai – rimti grūdų augintojai. Seniūnijoje yra apie 15 perspektyvių ūkininkų, turinčių daugiau nei po 100 ha žemės ir iš to pragyvenančių. Prie keliolikos besiverčiančiųjų grūdininkyste šliejasi du, auginantys cukrinius runkelius, dar du užsiima gyvulininkyste, vienas – pluoštinėmis kanapėmis. Seniūno pavaduotojas K.Dangveckas sako, kad tų žemės savininkų, kurie pragyvena tik iš savo hektarų nuomos, ūkininkais jis nelaiko. Jo griežtu įsitikinimu, šį garbingą vardą galima užsitarnauti tik sunkiu darbu, bet ne žemės turėjimu.

Vienas iš Ramygalos ūkininkų – javus, rapsus ir cukrinius runkelius auginantis Remigijus Ulevičius. Apžiūrinėdamas tankiai lyg šepetys sužėlusius javų laukus, trindamas tarp pirštų jų varpas, ūkininkas neslepia rūpesčio. Sausra padarė savo juodą darbą, ir laukto derliaus jau nebebus. Savo pasėlių R.Ulevičius nedraudžia, nes tenka taupyti kiekvieną centą ir tikėtis, kad štai šįmet ir orai bus palankūs, ir pats klaidų nepadarys. Liūdniausi metai būna tada, kai nuėmus derlių paaiškėja, kad nėra iš ko atiduoti sezono pradžioje sėklai, trąšoms pirkti pasiskolintų dešimčių tūkstančių eurų.

R.Ulevičius dirba 100 ha žemės, dalį nuomojasi, bet kasmet po lopinėlį išsiperka. Iš keturių jo vaikų į žemės ūkį kol kas pasuko tik 22 metų sūnus, jo 88 ha ūkis – atskiras. Abiem vyrams dar talkina samdomas darbininkas, bet jis reikalauja didesnės algos, kurios ūkininkai neišgali mokėti, tad jau netrukus tėvas ir sūnus prie savo darbų liks vieni.

„Dirbant po 16 valandų per parą įmanoma ir dviese. O kai ateina laikas kulti rapsus, dirbam nuo rasos iki rasos, pamiegodami tik kelias valandas“, – kokią kainą tenka mokėti už tai, kad ūkis būtų pelningas, pasakoja R.Ulevičius.

Pernai ūkininkas baigė išmokėti kombainui įsigyti imtą banko paskolą, bet jau yra pateikęs paraišką dėl paramos naujiems pirkiniams. Ūkiui verkiant reikia naujo traktoriaus, modernesnės sėjamosios. Tad galvoti apie atokvėpį ūkininkas dar negali.

Namo gena ilgesys

Vieni ramygališkiai lenkia nugaras gimtinėje, kiti sunkiai dirba užsieniuose. Bet štai ir nauja tendencija miestelyje – grįžtantys namo emigrantai. Jie grįžta ne dėl to, kad nepasisekė ar per sunku, bet kad pasiilgo savos žemės ir nori čia, Ramygaloje, auginti savo vaikus.

35-erių Aurimas Tumelis kartu su žmona ir sūnumi į Lietuvą grįžo praėjusių metų pabaigoje. Dešimt metų Airijoje jis dirbo mėsos apdirbimo fabrike, vadovavo 50 žmonių, daugiausia lietuvių, latvių, lenkų, cechui.

„Skųstis gyvenimu Airijoje tikrai negalėjau. Turėjau gerą darbą, žmona taip pat dirbo, sūnui sekėsi mokykloje. Bet namai traukia, nieko nepadarysi. Man dėl bendravimo, laisvalaikio leidimo problemų nebuvo, tačiau žmona nesijautė gerai – dirbo nekvalifikuotą darbą, sunkiai mezgė pažintis. Nutarėme grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau emigruodami žinojome, kad tai tik metams kitiems, ne visam gyvenimui“, – brėžia liniją Ramygala–Airija–Ramygala reemigrantas A.Tumelis.

Keleri metai virto dešimtmečiu, bet per jį pavyko susitaupyti pinigų nuosavam namui Ramygaloje. Kai jo įrengimo darbai ėjo į pabaigą, Aurimas ėmė dairytis darbo gimtajame miestelyje. Pasiūlymas atsirado iškart – vos atšventęs įkurtuves vyras įsidarbino vadybininku medienos apdirbimo bendrovėje „Vytėja“. Čia jam ir bendrovei labai praverčia puikus anglų kalbos mokėjimas ir vadovavimo dideliam kolektyvui patirtis. Ramygaloje įsitvirtinusiam vyrui akivaizdu, kad tai patogi vieta gyventi, tad kelti sparnų į šalies didmiesčius jis neplanuoja. Nes gimtajame miestelyje ir darbo atsirado, ir vaikų darželis veikia, ir stipri gimnazija.

Ištvermės kalvė

„Kitur yra sporto mokyklų, yra galimybė rengti dideles atrankas ir tinkamus vaikus pasirinkti net pagal jų genetinius duomenis. O virvės traukimui nereikia nieko – tik 36 metrų ilgio virvės ir didelio noro“, – tikina fizinio lavinimo mokytoja Giedrė Maželienė. Nepaisant to, kad čia, seniūnijos miestelyje, nėra galimybių didžiajam sportui, Ramygalos gimnazijoje suburtą virvės traukimo komandą ji sugebėjo iškelti iki sportinių aukštumų.

Mokytojos kabinete šalia gimnazijos sporto salės – dešimtys komandos pelnytų taurių, medalių. Visa tai susikaupė per 8 virvės traukimo būrelio veiklos metus. Svariausias pasiekimas – tarptautiniame jaunimo turnyre GENSB užimta penkta vieta. Dar aukščiau yra iškilusi G.Maželienės vadovaujama moterų komanda. Europoje virvės traukimas – žinoma ir mėgstama sporto šaka, nors ir neolimpinė.

Ramygalos gimnazijos virvės traukimo komandą finansuoja rajono savivaldybė. Tačiau jos nariai nesiskundžia, kad to pakanka nebent kelionėms į turnyrus apmokėti, kad svarmenis turi atstoti plytos, o varžyboms ir treniruotėms reikalingus batus iš seno slidininkų apavo perdaro auksarankis Panevėžio batsiuvys.

22 metų Agnė Žadeikytė, mokytojos Giedrės auklėtinė, jau pati buria entuziastus virvės traukimo treniruotėms. Įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą Kaune, mergina nenorėjo pamiršti šios sporto šakos. Dabar ji jau vadovauja dviem komandoms, nors iš pradžių universitetas jos noro nepalaikė, neskyrė patalpų, tad teko treniruotis mokomojo korpuso koridoriuose. Agnei buvo pažadėta, kad patalpos bus skirtos tik tada, kai komanda kažką laimės.

„Pirmais metais išėję iš koridoriaus laimėjome pirmą vietą Lietuvos studentų čempionate – tada gavome inventorių, universitetas mums dabar nuomoja maniežą, transportą. Visa tai – mano mokytojos dėka. Ji ne tik treniravo – grūdino mūsų charakterius“, – įvertina savo mokytoją Agnė ir juokiasi, kad ne veltui Ramygala – ožkų, užsispyrusių gyvulių, miestelis.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Revoliuciniai atradimai ir netipiškas profesoriaus įvaizdis – „Mini Nobelį“ fizikos srityje pelnęs dr. Darius Abramavičius turi kuo nustebinti ne tik mokslo pasaulį, bet ir tuos, kurie apie fiziką nutuokia nedaug. Pastarųjų metų jo darbai įtvirtino naują eksperimentinio mokslo kryptį, atvėrusią platų lauką būsimiems tyrimams. Tačiau tai tik viena 41 metų profesoriaus gyvenimo pusė. Ne mažiau svarbi – namie laukiantys mažieji sūnūs, neleidžiantys užsisėdėti darbe.

Su D.Abramavičiumi sutariame susitikti Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. Pravėrus erdvės, kurioje įsikūręs profesorius, duris laukia netikėtumas. Keli kabinetai Teorinės fizikos katedroje atrodo kaip pats paprasčiausias biuras: nei aparatūros, nei sudėtingų prietaisų. Net sunku patikėti, kad kaip tik čia įvyksta reikšmingi moksliniai atradimai, kuriuos pats D.Abra­mavičius tarsi kuklindamasis įvardija kaip proveržį. O Teorinės fizikos katedros vedėjas, mokslininko doktorantūros vadovas prof. Leonas Valkūnas kalba tiesiai: tai revoliuciniai atradimai.

„D.Abramavičius žengė pirmuosius kvantinės biologijos žingsnius. Jau po to pasipylė straipsniai, knygos, prasidėjo pakilimas. Dabar tai jau yra vadinamojo priekinio fronto mokslas – straipsniai spausdinami paties aukščiausio reitingo moksliniuose žurnaluose. Svarbu ir taikomoji pusė. Kvantinių reiškinių vaidmuo ir galima svarba gali išryškėti biologijoje. Jei eksperimentinė metodika bus išplėtota iki technologinio lygio, galbūt galėsime kalbėti apie elektroninę tomografiją, pritaikomą medžiagotyroje, medicinoje. Tai dar tik taikymo vizijos, bet eksperimentiniu lygmeniu šiuos darbus drąsiai galima vadinti revoliuciniais“, – neabejoja pasaulyje garsus fizikas L.Valkūnas.

Savo mokslinių darbų kryptį D.Abra­mavičius parsivežė iš JAV. Ten lietuvis praleido septynerius su puse metų, dirbo viename aukščiausio lygio JAV mokslinių centrų – Ročesterio universitete Niujorko valstijoje, po kurio laiko tęsė mokslinius darbus Kalifornijos universitete Ervaine. Kartu su kolegomis amerikiečiais jis kūrė metodus, leidžiančius apskaičiuoti nesudėtingų modelinių medžiagų netiesinius koherentinius spektrus, tyrė, kokio tipo spektrų matavimai geriausiai atskleidžia tiriamų medžiagų kvantines savybes.

2010-aisiais grįžusio į Lietuvą D.Abra­mavičiaus jau laukė darbo vieta savoje Alma Mater – VU Fizikos fakultete, nors prieš išvykdamas jis buvo Fizikos instituto darbuotojas, ten gynėsi disertaciją. Anapus Atlanto dirbusio mokslininko ryšiai su kolegomis Lietuvoje nebuvo nutrūkę, o artėjant grįžimo laikui jis pradėjo bendrauti su L.Valkūno pasiūlytais studentais, juos ugdyti ir rengti bendriems mokslo projektams.

„Vilniuje ėmiau gilintis į sudėtingesnius reiškinius nei tie, kuriais užsiėmiau Ame­rikoje, man rūpėjo išsiaiškinti, kas vyksta pačioje medžiagoje, tiksliau ją aprašyti. Teorinės fizikos katedroje pradėjau atvirų sistemų kvantinės relaksacijos teoriją – tai ta pati kvantinė fizika, tik aprašanti sąveikaujančias su aplinka medžiagas ir iš tos sąveikos kylančius reiškinius. Taikydami šį metodą galime aprašyti sudėtingas molekulines medžiagas ir tiksliai modeliuoti spektroskopinius eksperimentus. Profesoriaus L.Valkūno vadovaujamoje katedroje daug dėmesio skiriama fotosintezei, fotosintetinių medžiagų tyrimams. Pradėjęs dirbti kartu praplėčiau teorinio modeliavimo galimybes, pradėjau modernių spektrų skaičiavimo darbus“, – aiškina D.Abramavičius.

Tai leido atskleisti medžiagų savybes, kurios iki tol apskritai nebuvo žinomos ar nebuvo patvirtintos eksperimentais. Bendra­dar­biau­jant su švedų, austrų, amerikiečių kolegomis, matuojančiais tų pačių medžiagų spektrus, padaryta išvada, kad molekulinių medžiagų spektrus ir savybes lemia koherentiniai reiškiniai: molekuliniai virpesiai, skirtingų sužadinimų superpozicija, ieškota, kaip tai susiję su tam tikromis medžiagų savybėmis.

Žingsnis po žingsnio – iki gamybos

„Tarkim, parodėme, kad fotosintezės efektyvumas labai susijęs su molekuliniais virpesiais. Virpesių rezonansas su kvantiniais elektroniniais lygmenimis sukuria kokybiškai naujas medžiagos būsenas, o tai turi didelę įtaką krūvių atsiskyrimo efektyvumui. Remdamiesi šiais rezultatais galime sukurti receptą, kaip galima būtų pagerinti sintetinių, organinių medžiagų saulės elementus. Jie veikia panašiu principu. Organiniai saulės elementai – tai tam tikra plėvelė tarp elektrodų. Krintant šviesai atsiskiria krūviai ir nukeliauja ant elektrodų. Tokiu būdu gaminama elektra“, – apie mokslinių išvadų pritaikymą praktikoje prabyla mokslininkas.

D.Abramavičius juokauja, kad mokslinėje virtuvėje vykstantys dalykai ne mokslo žmonėms greičiausiai atrodo esą labai toli nuo realybės, su praktiniu pritaikymu neturintys nieko bendro, bet taip nėra. Tiesa, nuo fundamentaliųjų tyrimų lygio iki praktinio pritaikymo – ilgas kelias, bet juo einama. Pirmiausia atliekami tyrimai, jais remiantis suformuluojama idėja, kitų grandžių mokslininkai pagal tai gamina prototipus, o po to jau kuriamos technologijos ir nauji produktai.

„Kokie produktai tai galėtų būti? Yra keli dalykai, kuriuos galima būtų išnaudoti, bet kaip tą padaryti – negaliu tiksliai pasakyti, tai jau ne mano sritis. Imkime organinius saulės elementus. Galbūt mūsų tyrimai galėtų būti naudingi mokslininkams, sintetinantiems medžiagas, darantiems sudėtingus organinius mišinius. Jiems galbūt būtų naudinga žinoti, kad molekulinių virpesių negalima atmesti, jie gali būti išnaudoti gerinant prietaisų efektyvumą. Jie turėtų galvoti apie tai, kokias chemines grupes kabinti prie tų molekulių, kad būtų išgauti tam tikri molekulių virpesiai, kurie stimuliuotų krūvio atskyrimą“, – svarsto D.Abramavičius.

Naujas molekulės „įvaizdis“

Dar ne laikas kalbėti apie tai, kokią praktinę naudą duos profesoriaus atrastos naujos molekulių savybės, bet jau dabar aišku, kad moksle tai atvertė naują lapą.

D.Abramavičius pasiūlė neįprastą molekulės „įvaizdį“. Iki šiol buvo įsivaizduojama, kad molekulinės medžiagos yra „nešvarios“: jei jos sužadinamos šviesa, ir rezonansai, ir koherentiškumai labai greitai nuslopsta ir todėl galima į juos neatsižvelgti. O jis įrodė, kad tai toli gražu nėra teisingas įvaizdis, kad net organinė sistema gana ilgai išlieka koherentiška, t.y. visos molekulės jaučia viena kitą, bendrauja per elektromagnetinius laukus, o šį bendravimą kartais gali stimuliuoti ir molekuliniai virpesiai. Tai leido daryti išvadą, kad atsakas į šviesą yra ne vienos atskiros molekulės reakcija, o jų visų kartu, ir tai padeda krūvio atskyrimui gaunant elektrą.

„Mūsų darbai parodo, kad koherentiškumai, molekulių virpesiai turi labai didelę įtaką koherentiškumo išlaikymui, tik dar sunku įvertinti, kokio dydžio. Tai parodys ateitis. Tiems, kurie sintetina medžiagas, kuria organinių medžiagų gaminius – šviestukus, saulės elementus, telefonų ekranus, tai svarbi žinia. Norint pagerinti šiuos gaminius, negalima pamiršti, kad tai ne atskirų molekulių kratinys, bet vientisa sistema“, – tikina profesorius.

Kolegų iš viso pasaulio traukos centras

Kai tik atsivėrė mūsų valstybės sienos, pa­siūlymas padirbėti užsienio šalių mokslo įstaigose lietuviams reiškė sėkmę ir profesiniu, ir finansiniu požiūriu. Laikai pasikeitė, dabar braižant karjeros geografiją svarbiausi yra moksliniai interesai, bent jau toje srityje, kurioje dirba D.Abramavičius. Sulaukęs amerikiečių kolegų kvietimo jis ketino Jungtinėse Valstijose padirbėti tik metus.

Planuoti metai išsitęsė į septynerius, bet mintis grįžti namo kirbėjo nuolat – abu su žmona net nesidomėjo galimybėmis gauti Amerikos pilietybę. Tad pasibaigus vizoms šeima grįžo į Lietuvą. Darbo sąlygos, kurias rado VU Fizikos fakultete, profesoriui kultūrinio šoko nesukėlė.

„Tiesa, čia kukliau, bet tik šiek tiek. Mano vadovaujamoje kvantinės relaksacijos tyrimų grupėje dirba dešimt kolegų, įskaitant studentus. Eksperimentų mes nedarome, užsiimame  skaičiavimais. Kompiuteriai, popierius, pieštukai ir Amerikoje, ir Lietuvoje tie patys, – juokauja profesorius. – Jei kalbėsime apie universitetų bendruomenes, tikrai nėra jokio skirtumo, kurioje šalyje esi. Eksperimentinė bazė taip pat sukurta puiki. Fizinių ir technologijos mokslų centras, su kuriuo bendradarbiaujame, perka gerus lazerius, kuria pažangias laboratorijas. Buvę mūsų studentai, doktorantai, išvykę į užsie­nį, dirba ne ką blogiau negu švedai ar amerikiečiai.“

D.Abramavičius nesiima kalbėti apie šalies akademinę bendruomenę apskritai, bet savo aplinkoje protų nutekėjimo į užsienį jis nemato. Sako net raginęs kelis savo doktorantus išvykti pasisemti patirties kitų šalių universitetuose, bet šie nematę prasmės.

„Gal ir nekukliai pasakysiu, bet mūsų grupė – stipri. Mus kviečia į konferencijas, bendradarbiaujame su mokslininkais nuo Amerikos iki Japonijos. Ne tik mes važiuojame kažkur, ir pas mus atvažiuojama. Šiuo metu turime mokslininką iš Indijos, stažuojasi doktorantas iš Danijos, jau ne pirmą kartą deriname doktoranto iš Amerikos atvykimo reikalus. Taigi mes irgi esame traukos centras kitiems“, – tvirtina D.Abramavičius.

Fizika ir vaikai

Pokalbio metu profesorius vis žvilgčioja į laikrodį. Jis prisipažįsta, kad nuo tada, kai šeimoje atsirado jaunesnieji sūnūs, darbe užsisėdėti nebetenka. „Jie valgo laiką, puikiai moka tą daryti“, – šypsodamasis kalba apie du jaunėlius – trejų metų ir aštuonių mėnesių – D.Abramavičius.

Vyriausias sūnus, kuriam jau 20 metų, kartu vyko į Ameriką. Mažieji gimė Lietuvoje ir nuo tada profesorius, kaip pats juokauja, turi laiko tik fizikai ir vaikams. Ir turi jį kruopščiai planuoti. Anksčiau mokslo pasaulis nepaleisdavo iki vėlumos, o dabar savo kabineto duris kasdien jis užveria lygiai penktą valandą.

Beje, D.Abramavičius prie Teorinės fizikos katedros kolegų pritapo ne tik kaip mokslininkas. Muzikanto talentu apdovanotas katedros vedėjas L.Valkūnas laisvalaikiu pučia klarnetą, o jo jaunesnysis kolega D.Abramavičius paima į rankas gitarą – kartais, kai lieka laiko nuo fizikos ir vaikų.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Penktos kartos vilnietis Antonis Mikulskis. Tokią retą privilegiją vyriausiasis Vilniaus kriminalistas gavo iš savo protėvių. Vaikštant po Senamiestį jam prabyla prieš šimtmetį ir dar seniau giminaičių statyti mūrai, o Rasų kapinėse ilsisi visa jo praeitis. Daugybę apdovanojimų už nuopelnus Vilniui gavęs komisaras tarnaudamas miestui tarsi atsidėkoja už visas jam suteiktas prigimtines dovanas.

– Nuo eilinio inspektoriaus iki vyriausiojo komisaro – jau ketvirtas dešimtmetis dirbate kriminalinėje paieškoje. Per tą laiką keitėsi valstybė, kriminalinio pasaulio veidas, jūsų asmeninė patirtis. Kuriuo metu kriminalisto darbas jums atrodė sunkiausias?

– Technologijos sparčiai žengia į priekį, nusikalstamas pasaulis jomis naudojasi, tad šiais laikais kriminalinės policijos pareigūno darbas sudėtingesnis nei anksčiau, nors, vertinant kitas aplinkybes, ir lengvesnis.

Vis dėlto nedvejodamas galiu pasakyti, kad prieš kokius 20 metų dirbti buvo kur kas įdomiau – gerokai daugiau romantikos, kiti įvykiai, nors gal iš mano lūpų tai ir skamba ciniškai. Šių dienų tyrėjas, atidirbęs 10–15 metų, neturi praktinių įgūdžių, nemoka apžiūrėti įvykio vietos, pavyzdžiui, įvykus sprogimui. Tokių nusikaltimų beveik nebeliko, ir tuo reikia tik džiaugtis.

Romantikos mūsų darbe mažiau ir ta prasme, kad dabar pareigūnų motyvacija nukreipta į kitus dalykus. Taip, jie puikiausiai atlieka savo pareigas, bet nepamiršta ir materialinės pusės. O tada mus vedė romantika, idėja, žodis „reikia“.

– Jūs pats irgi jau nebe toks, koks buvote prieš kelis dešimtmečius?

– Oi, ne! Aš turbūt ir likau anos kartos kriminalistu. Tiesa, iš jos beliko labai mažai pareigūnų, dabar tarnaujančius galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

– O kaip keitėsi kriminalinis pasaulis, jo atstovų darbo metodai, nusikaltimų pobūdis?

– Dabar nebereikia eiti į gatvę, kad gautum pinigų, tas įmanoma net sėdint įkalinimo įstaigoje. Gerai technologijas išmanantis žmogus gali nekeldamas kojos iš namų apgaudinėti, tuštinti banko sąskaitas.

Nusikaltėlių pasaulyje pasikeitė absoliučiai viskas. 1994 m. Vilniuje registruota daugiau nei 140 nužudymų. Jie buvo labai žiaurūs, daugiau nei pusė įvykdyta panaudojus šaunamąjį ginklą, sprogmenis. Šiuo požiūriu tai buvo juodžiausi miesto metai. Dabar visos Vilniaus apskrities vidurkis – 30 nužudymų per metus, beveik visi buitiniai. Sakyčiau, įvyko evoliucija. Laukinio kapitalizmo metais, kai gaujos pinigų siekė bet kokiais būdais, gyvybės vertė buvo visai kita. Nuo tada pasikeitė žmonių mąstymas, visuomenė tobulėja, eina į priekį, o tai keičia ir nusikalstamumą.

– Kokius pokyčius įvardintumėte, jei palygintume Vilnių prieš 20 metų, kai nešiotis rankinėje dujų balionėlį savigynai net neatrodė keista, ir dabar?

– O, tai nepalyginama. Pasakysiu trumpai: Vilnius yra labai saugus miestas, tai viena saugiausių Europos sostinių ir, esu įsitikinęs, tai visų mūsų, ne tik policijos pareigūnų, nuopelnas.

– Apie jus mieste sklando legendos, esate vadinamas žmogumi, kuris negali negaudyti banditų. Tarkim, kiek kartų esate važiavęs į įvykio vietą, kai buvo nužudytas žmogus?

– Geriau būtų buvę, jei nebūtų tekę važiuoti nė karto, bet mano praktikoje – jau 754 nužudymai. Kiekvieno iš jų aplinkybes atsimenu, galbūt tik vardų, pavardžių tiksliai nepasakyčiau. Piniginiai, meilės reikalai, degtinė – visokių motyvų būna, bet kiekvienas nužudymas – tai pirmiausia žmogaus netektis, sunkiai išgyvenama patirtis.

1990 m. man teko važiuoti į įvykio vietą, kai buvo išžudyta visa šeima – vyras, aštuntą mėnesį nėščia žmona ir jų vaikas. Tai buvo kraupus įvykis. Dabar visi skaičiuoja darbo minutes, o tada niekam tokie dalykai nebuvo svarbūs, buvo tikslas – sučiupti tą, kuris nužudė. Pavyko surasti, įrodyti kaltę gana greitai, per parą. Nužudymo motyvas labai dažnas tais laikais – pinigai.

Grįžtant prie romantikos, operacijos metu tekdavo ir „bomžu“ persirengti, ir vaiko vežimėlį su jame paslėptu automatu stumti. Ta prasme romantikos daug yra ir šiuo metu.

– O kokie tie žmonės, nuo kurių bandote mus apsaugoti? Kaip pavyksta užmegzti su jais kontaktą? Ar tai apskritai neįmanoma būnant skirtingose barikadų pusėse?

– Rasti bendrą kalbą, supratimą, jei tik žmoniškai šneki, įmanoma su bet kuo, net ir su žudiku. Kad užmegztum kontaktą su įtariamuoju, reikia turėti psichologinių gebėjimų, be abejo, yra ir tam tikra darbo specifika.

– Ar yra tekę susidurti su tais žmonėmis gatvėje, netikėtoje aplinkoje, kai jie be antrankių, ne už grotų?

– Labai daug kartų esu sutikęs – gatvėje, parduotuvėje, visur. Net žmona, būna, klausia, iš kur aš turiu tiek daug pažįstamų, vis sveikinuosi. Sakau jai, kad pažįstu beveik pusę miesto, tarp jų ir blogiečių. Prieina ir tie, kurie atsėdėjo n metų, ir tai man nesukelia jokių blogų emocijų. Nei jie, nei aš vieni kitų nepuolame kaltinti – jie vogdavo, aš gaudžiau juos, kiekvienas dirbome savo darbą.

Ypač įsiminė vienas iš tokių susitikimų. Jis priminė seną plačiai nuskambėjusią istoriją. Tada buvo stipriai sužalotas garsus nusikalstamo pasaulio veikėjas, pravarde Kriukas. Taip atsitiko, kad aš buvau netoliese, kai jo automobilis buvo susprogdintas netoli geležinkelio stoties. Važiuodamas pro šalį išgirdau stiprų garsą, iš karto supratau, kad tai sprogimas.

Atsidūręs įvykio vietoje pamačiau, kad žmogus labai sunkiai sužalotas, jam buvo nutraukta pusė dubens, bet sąmoningas. Greitosios pagalbos automobilis važiavo 40 minučių. Turėjau panaudoti visus savo gebėjimus, kad išgelbėčiau gyvybę, – stengiausi išlaikyti jį sąmoningą, bandžiau sustabdyti kraujavimą, kiek galėdamas aptvarkiau žaizdą. Mačiau, su kuo susidūriau, žinojau, kad jis daugybę kartų susitepęs krauju. Bet tuo momentu, kaip ir visose panašiose situacijose, jis buvo tiesiog žmogus, kuriam reikia padėti.

Praėjo keliolika metų. Kartą vaikštinėdamas parduotuvėje pajutau į nugarą įremtą žvilgsnį. Atsisuku – stovi Kriukas, kažką aiškina mažam vaikui ir rodo į mane. Priėjęs paklausė, ar atsimenu jį, padėkojo, sakė sūnui pristatęs mane kaip žmogų, išgelbėjusį jam gyvybę.

– Ar buvo priešingų situacijų, bandymų atkeršyti, pakenkti artimiesiems?

– 1987-aisiais buvo nužudytas taksistas. Žudikas gavo 15 metų kalėjimo, atsėdėjo. Pirmas žmogus, kuriam jis paskambino išėjęs į laisvę, buvau aš. Kai atsiliepiau, tiesiog pasakė, kad jis jau čia, kad jau grįžo. Jis neprisistatė, bet iš balso iškart pažinau, su kuo kalbu. Gal tai padarė įspūdį, gal mano tonas – tiesiog pasidomėjau, ką jis ketina daryti laisvėje, kokie jo planai. Pokalbį baigėme ramiai, nors, aišku, jo ketinimai buvo visai kitokie.

Aš neturiu priešų. Nes ir pats tų žmonių, kad ir ką jie būtų padarę, priešais nelaikau. Kaip ir narkomanas man pirmiausia yra žmogus, sergantis žmogus. Ar kas nors gimė narkomanu, alkoholiku? Tikrai ne, bet mes įpratę juos tik smerkti. 2010 m. suorganizavome metadono programą, įtraukėme į ją šimtą narkomanų. Užuot traukę į taborą, jie važiavo į Priklausomybės ligų centrą. Patirtis parodė, kaip tai veikia, kokie rezultatai gali būti. Žmonės pradėjo kabintis į gyvenimą. Programos pradžioje dirbančiųjų buvo dešimt procentų, po trijų mėnesių – 40 proc., kai kurie pradėjo suprasti, kad galima gyventi be heroino.

Jie – tokie patys žmonės, o bėdą turime mes: esame abejingi, nenorime suteikti jiems galimybės.

– Gal žinote, ką daryti su neįveikiamu Vilniaus skauduliu – kvaišalais prekiaujančiu čigonų taboru?

– Kodėl neįveikiamu? Taborą reikia tvarkyti teisiniais būdais, ne taip, kaip buvo bandoma anksčiau. Einant teisiniu keliu taboro nebeliks po penkerių metų.

Anksčiau tabore niekas nemokėjo už elektros energiją, dabar moka 99 proc. Negali būti tiesiog duodama. Viskas atsistos į savo vietas, jei taboro gyventojus pradėsime laikyti tokiais pačiais piliečiais kaip mes visi. Bet jei nieko nereikalausime, veltui duosime vandenį, išvešime šiukšles, vežiosime vaikus į mokyklą, taboras gyvuos ir toliau. Ir kodėl neturėtų, kai taip patogu?

Beje, tabore žmonių mažėja, dabar ten gyvena 20 proc. mažiau nei prieš penkerius metus, naujų statinių jau nebeatsiranda. Užkirsta daug narkotikų kanalų, atitinkamai čigonai tampa skurdesni.

– Tikriausiai žinote, kas yra baimė ir kaip ją įveikti lemiamais momentais?

– Fiziškai baimės niekada nejaučiu. Kas kita, kai pats negaliu dalyvauti operacijoje, bet privalau siųsti žmonių grupę įvykdyti užduoties. Bijau dėl jų.

Mano gyvenime buvo labai pavojingų situacijų, daugybę kartų galėjau prarasti gyvybę. Ką tokiu metu jauti, kaip elgiesi, labai priklauso nuo pasirengimo, ypač psichologinio. Kai pirmą kartą susidūriau su ginkluotu nusikaltėliu, man buvo 21 metai. Tada prie gėlių turgelio J.Basanavičiaus gatvėje buvo nužudytas žmogus. Pirmas atvykau į įvykio vietą, apžiūrėjau auką, žmonės parodė, kad žudikas nubėgo kažkur į turgelio pusę. Sumečiau, kad jis turėtų skubėti nusiplauti kraują. Ir tikrai, radau jį tualete, dar nebuvo spėjęs nė peilio išmesti.

Tokia buvo pradžia, o paskui tų susidūrimų su ginkluotu nusikaltėliu buvo ir buvo. Bet, turiu pasakyti, kiekvienas tokioje situacijoje jaučiasi skirtingai. Gaila, bet dabartiniai pareigūnai tinkamo psichologinio parengimo nebegauna.

Bet ir aš žinau, kas yra baimė. Bijau, kad nebūtų karo. Tai didžiausia blogybė, o visi kiti dalykai išsprendžiami, įveikiami.

– Jūsų tarnybos kelią žymi daugybė ordinų, medalių, vardinių ginklų, kuriais buvote apdovanotas. Tiesą sakant, net sunku būtų jus įsivaizduoti be uniformos. Bet kai tarėmės dėl šio pokalbio, pabrėžėte, kad pirmiausia esate žmogus, tik tada – pareigūnas. Ar leidžia aplinkybės būti tiesiog paprastu žmogumi?

– Niekuo nesiskiriu nuo tų žmonių, kurie ten, gatvėje. Tiesa, mano darbas trunka septynias paras per savaitę, 24 valandas per dieną, bet vis tiek – tai tik darbas.

Turiu namus, šeimą – tris vaikus, du anūkus. Anūkas – dvejų metukų, anūkei dar tik šeši mėnesiai. Artimuosius saugau, niekada apie juos nepasakoju.

Galėčiau tik pasakyti, kad jaunesnioji dukra pasekė mano pėdomis, dirba policijoje. Rinkosi, apsisprendė pati, neraginau, neįkalbinėjau. Namie apskritai nekalbame apie darbą, turime daugybę kitų įdomių temų.

Normaliai pailsiu, ramiai miegu – tokie mano genai. Privalau palaikyti fizinę būklę, sportuoju. Rūpinuosi sveikata, bet valgau kada noriu, kiek noriu ir viską – net ir cepelinus, lašinius.

– Ar nueinate į futbolo stadioną?

– Apie kokį futbolą jūs kalbate? Visi jau ir pamiršti spėjo, kad toks dalykas Lietuvoje buvo. Tolima praeitis, ir tiek. O tada: „Žalgirio“ stadionas – 20 tūkstančių, II lyga, bet kaip jie žaidžia! Jurgelevičius! Koks tai buvo futbolas! Paskui šuolis į I lygą, į aukščiausiąją, o ten – bronza. Tai buvo laikai! Mums, nepilnamečiams, stadionas buvo viskas – pašvilpti, patriukšmauti tribūnose ir, svarbiausia, laiku pabėgti nuo rungtynes saugančių kareivių.

Ten, „Žalgirio“ stadione, pirmą kartą nuskambėjo LIE-TU-VA, ŽAL-GI-RIS! Ne Kauno sporto halėje. Lietuvoje viskas prasidėjo nuo futbolo.

O kas dabar darosi futbole? Didelė gėda.

– Vilniuje puse lūpų kalbama, kad esate kone profesionalus rožių augintojas. Pomėgis, puikiai derantis prie romantikos tarnyboje ieškančio pareigūno, bet nemėgstate apie jį kalbėti. Prietaras – kad rožėms nepakenktų?

– Kad tos rožės jau nebe tokios, kokios buvo. Prieš 20 metų kilo noras kažką pasodinti kieme, taip atsirado rožės. Gražu, kai jos žydi, kvepia, bet tam reikia labai daug laiko ir pastangų. Pasodinau keturiolika krūmų, liko aštuoni. Auginu ne tik rožes, daug visokių dalykų, bet palikite šiuos reikalus man.

– Viso jūsų gyvenimo tarnyba susijusi su Vilniumi. Ar tokiam pasirinkimui turėjo reikšmės tai, kad esate penktos kartos vilnietis?

– Vaikštant po senąjį Vilnių kartais apima pasididžiavimas, kad mano protėviai prisidėjo prie jo statybų. Iki Pirmojo pasaulinio karo jie turėjo didelį plytų fabriką, pusė miesto iš jų tais laikais išmūryta. Į Rasų kapines einu su dideliu glėbiu žvakių, ten ilsisi ir tėvo, ir motinos artimieji, daug mūsų kartų.

Mano šaknys – Vilniaus Liepkalnyje. Čia, Lipuvkoje, kur mano protėviai įsikūrė prieš 150 metų, ir tebegyvenu. Senojo namo jau nėra, bet naują mano tėvai pastatė lygiai toje pačioje vietoje. Sklypas, kuriame stovi mūsų namas, prieškariu buvo septynių hektarų.

Ar atsiėmiau? Ne, ir nebandysiu – jokių šansų nėra.

– Iš mūsų, vilniečių, tokią privilegiją labai mažai kas turi. Apskritai tas Vilnius, kurį pažįstame dabar, mažai ką bendro turi su anuo, istoriniu, o jūs jį pažįstate per savo giminės istoriją. Koks tai jausmas?

– Didžiuojuosi tuo, bet mano šeimai teko už tai sumokėti labai didelę kainą. Vilniaus istorija – tai ir mano šeimos istorija, naujausioji – taip pat. Sibiras, tremtis, kalėjimai… Seneliai už tuos hektarus buvo išvežti, dešimt metų atbuvo tremtyje. Tėvas, dalyvavęs koalicinėse pajėgose išlaisvinant Vilnių, dešimt metų praleido Sibiro lageryje. Apie Katynę visi sužinojo 1990-aisiais, o aš iš savo tėvų išgirdau būdamas pirmoje klasėje. Tarp Katynės aukų yra ir mano giminės narių, visur yra.

– Ar tai, kad esate lenkas, kada nors turėjo įtakos jūsų pasirinkimams, karjerai?

– Pirmiausia mes esame Lietuvos lenkai. Čia esame gimę, čia mūsų žemė, mūsų tėvynė. Ir esame Lietuvos piliečiai.

Per visą gyvenimą nebuvo nė vienos situacijos, kad man dėl savo tautybės būtų tekę jaustis blogai. Ir mano karjeroje tai niekada nebuvo reikšminga. Kas kita – mano vilnietiškos šaknys. Ne vieną kartą buvau sulaukęs įvairių pasiūlymų, buvo galimybių pakilti karjeroje, bet aš norėjau ir noriu dirbti tik Vilniui. Myliu savo miestą.

– Jūsų kabineto darbo lentynoje – puikiai išleista knyga „Geriausios Antonio Mikulskio detektyvinės istorijos“. Dar vienas pomėgis?

– Tai dovana man balandžio 1-osios proga. Tiesiog pokštas. Kaip ir „Casino Royale“ diskas, kurio viršelyje kolegos vietoj Džeimso Bondo veido įklijavo manąjį.

O jei rimtai, jau daug metų rašau tarnybinius dienoraščius, iliustruoju juos nuotraukomis. Kas žino, kas iš to išeis ateityje?