Petro Malūko nuotr.

Kasdien gražėjantys Darbėnai baigia nusibraukti jį darkiusias apnašas. Išlaikant pagarbą miestelio praeičiai rekonstruota pagrindinė aikštė ir erdvės aplink ją, pagaliau ardomas sovietinis kultūrnamis, pramintas vaiduokliu. Darbėniškiams beliko susitvarkyti istorinę atmintį – įsileisti į miestelį žydiškąją praeitį ir išmokti gyventi su ja.

Jūratė KILIULIENĖ

Kol į Darbėnus vis dažniau įsisukantys žiemos vėjai dar neatpūtė sniego, miestelio grožis – kaip ant delno. Su juo, ko gero, dar neapsiprato nė patys darbėniškiai, akį džiuginančias permainas jiems rūpi aptarti tarpusavyje, pasigirti prieš atvykėlį.

Atlikus archeologinius kasinėjimus sutvarkyti šaligatviai, suklotos trinkelės, įrengtas naujas apšvietimas, modernūs suoliukai. Prieš kelerius metus Darbėnai pradėjo keistis nuo centro – senosios Turgaus aikštės. Miestelėnams pageidaujant, čia, ties išlikusiais prieškariu statytais žydų namais, suformuotas akmenų grindinys.

Jei ne miestelio bendruomenė, Darbėnai ir toliau snūduriuotų pilki ir aptriušę. Patys žmonės ėmėsi iniciatyvos rengti projektus, kad galėtų pretenduoti į europines lėšas, o prasidėjus darbams aukojo jiems savo laiką ir jėgas. Darbėniškiai kalba, kad su tuo jie ir patys pasikeitė – anksčiau buvę kas sau, dabar rūpinasi bendrais reikalais kaip savo, prisidėdami kas kuo gali.

„Supratome, kad daug kas priklauso tik nuo mūsų pačių, tik dėl to miestelyje atsirado gyvastis“, – tvirtina Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Švarinimosi darbai – į pabaigą

Net jei imtų pildytis blogiausias demografinis scenarijus – iš šalies žemėlapio pradėtų nykti mažieji miesteliai, Darbėnai rastų jėgų tam pasipriešinti. Jau pati geografinė padėtis garantuoja jiems gyvastį. Pro čia lekia kelias iš Skuodo į Kretingą, iš čia ranka pasiekiama ir Palanga, Klaipėda. Didesnieji kaimynai aprūpina miestelį darbo vietomis, po gimtąjį kraštą keliaujančiais turistais.

Bet ne vien dėl jų turgaus aikštėje įsikūręs baras kasdien veikia iki 22 valandos, o kai rodomas krepšinis – ir iki vidurnakčio. Patiems darbėniškiams nesvetimi didmiesčių įpročiai, per pietus bare būna užimta kone pusė staliukų, ruošiama net keliolika karštųjų patiekalų. Ke­liaujantiems pro šalį netikėtas atradimas – ir naktinis miestelio vaizdas. Centre stovinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, tarsi koks sostinės architektūrinis paminklas, vos sutemus apšviečiama jau ne pirmus metus. „Dėl grožio, dėl įspūdingo vaizdo – danguje susikertantys prožektorių spinduliai matomi ir už dešimties kilometrų“, – paaiškina A.Poškys.

Bažnyčios apšvietimas įrengtas buvusio Dar­bėnų klebono iniciatyva, o seniūnija prisideda apmokėdama elektros energijos sąskaitas.

Prie atviruką primenančio paveikslo nedera tik paskutiniais sovietinės okupacijos metais išdygę kultūros namai, bet ir jų iki pavasario turėtų nelikti. Iširus kolchozui betoninis monstras, aukštesnis net už miestelio bažnyčią, savo funkcijos niekada taip ir neatliko. Daugybę metų jis tik darkė miestelį. Keitėsi savininkai, nesutapo jų pačių ir bendruomenės nuomonė: vieni norėjo pritaikyti statinį miestelio reikmėms, kiti – išardyti ir parduoti bent jau plytas. Pagaliau vaiduokliu pramintas statinys atsidūrė vienose rankose ir dabar jau yra demontuojamas. Jo šeimininku tapęs Kretingos verslininkas betoninius luitus ketina sutrupinti ir panaudoti keliams tiesti, o teritoriją sutvarkyti.

Vėjo jėgainės ir erzina, ir džiugina

Kai kas Darbėnų seniūnijoje mielai išardytų ne tik miestelio vaiduoklį, bet ir visas aplink jį besisukančias vėjo jėgaines. A.Poškys jau yra išklausęs šimtus žmonių skundų, nors seniūnu tapo tik šį rugsėjį. Žaliąją energiją gaminantys įrenginiai – jų skleidžiamas triukšmas ir metamas šešėlis – labiausiai kliūva Sudėnų ir Benaičių kaimų gyventojams.

„Bendrovė „Renerga“ yra pasirašiusi sutartį su rajono savivaldybe ir tomis bendruomenėmis, kurios labiausiai kenčia nuo vėjo jėgainių kaimynystės, kasmet yra pervedama sutarta pinigų suma. Ta parama negali būti skiriama pravalgymui, bendruomenės turi nutarti, kokioms bendroms reikmėms ji bus panaudota – vaikų žaidimo aikštelei, autobuso stotelei ar panašiai. Bet kaimo žmogus mąsto paprastai: jis nori savo dalį gauti asmeniškai į kišenę, ir viskas“, – skėsčioja rankomis seniūnas.

Šiuo metu Darbėnų seniūnijos teritorijoje įrengta keliolika vėjo jėgainių, jas supa arti šimto sodybų, rengiami projektai naujoms statyti. A.Poškio įsitikinimu, žmonėms teks tiesiog priprasti ir susitaikyti. O kol kas vėjo jėgainės skelia bendruomenę: vienus jos erzina, kitus džiugina kaip kraštovaizdžio puošmena ir ūkio pažangos ženklas.

Pastarųjų, ko gero, daugiau, nes Darbėnų bendruomenę nuo seno papildo iš kitur atsikeliantys žmonės. Tarp jų – ir pats seniūnas, buvęs klaipėdietis. Šeimoje svarstant, kur statytis namą, Klaipėdos priemiesčiai buvo atmesti, nes iš ten vaikams būtų toli į mokyklas, būrelius. O Darbėnuose jie vietoje rado viską, ko reikia augančiai šeimai. A.Poškio pavyzdžiu pasekė ir jo brolis su šeima, taip pat tėvai, čia tapę vaismedžius auginančiais ūkininkais.

„Ne vien mums turbūt atrodo, kad Darbėnuose galima gyventi. Atsikelia naujų žmonių, bendruomenė jaunėja. Dabar turime tris vaikų darželio grupes, jas lanko 60 vaikų. Bet jau pats laikas galvoti apie dar vieną grupę – mažyliams iki trejų metų“, – planus dėsto seniūnas.

„Žemaitijos granito“ tvirtumas sumenko

A.Poškio žmona dirba Kretingoje, jo brolis – Klaipėdoje. Kasdieniai maršrutai ten veda dažną darbėniškį. Vasaros sezono metu dosniu darbdaviu tampa dar ir Palangos kurortas. Bet ir pačiame miestelyje žmonės prasimano veiklos. Gatvėse netrūksta iškabų, siūlančių smulkiojo verslo paslaugų, ypač daug – antkapių gamintojų. Bet visai nedaug trūko, kad šis nuo seno miestelyje populiarus amatas būtų išnykęs.

„Prieš kokius 15 metų buvome sumanę plėsti savo veiklą – šalia skaldos, trinkelių gamybos imtis dar ir ritualinių paslaugų. Bet teko tos minties atsisakyti. Vieną dieną suėjo į mano kabinetą Darbėnų vyrai, pradėjo prašyti: nežlugdyk, palik nišą“, – seną istoriją prisimena bendrovės „Žemaitijos granitas“ generalinis direktorius Rimvydas Antanas Levanas.

Darbėnų paminklininkai išliko, o pats „Žemaitijos granitas“ šiandien gyvena ne geriausius laikus. Bendrovė suklupo prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Prieš krizę 2007-ųjų apyvarta buvo 10 mln. litų, pernai – jau tik milijonas eurų. „Žemaitijos granitas“ visada buvo laikomas daugiausia darbo vietų sukuriančia seniūnijos įmone, tokia ir liko, nors šiandien bendrovėje dirba tik 15 darbėniškių.

Pagrindinė produkcija – skalda, naudojama tiesiant ir tvarkant automobilių kelius, geležinkelius, liejant pamatus tokiems objektams kaip vėjo jėgainės, bei granito trinkelės. Granito žaliavą įmonė įsiveža iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, o natūralūs rieduliai čia atkeliauja iš Žemaitijos laukų.

Kas žino, galbūt „Žemaitijos granitas“ būtų lengviau atlaikęs sunkmečio audras, jei jam būtų pavykę įžengti į rekonstruojamą sostinės Gedimino prospektą.

„Vilniaus miesto savivaldybėje mano gaminys buvo priimtas už etaloną. Gavau patvirtinimą, kad po mėnesio gausiu trinkelių pateikimo grafikus ir kitą dokumentaciją, taigi sukirtome rankomis. Bet po kurio laiko atsiranda iki tol niekam nežinomas „Luidas“. Nesupratau, kas vyksta, nuvažiavau su jais pasikalbėti – man buvo patarta nekišti nosies. Atsitraukiau, nebuvo kur dėtis“, – net ir praėjus dešimtmečiui R.A.Levanas negali apie tai kalbėti be jaudulio.

Tuomet nepasisekė ne tik jo vadovaujamai bendrovei, bet ir Gedimino prospektui.

Jau po pirmos žiemos paaiškėjo, kad konkurentų pasiūlyta kiniška produkcija netinkama mūsų orų sąlygomis, prospekte pradėjo vertis duobės, o trinkelių skandalu susidomėjo prokurorai.

Prieš kelerius metus R.A.Levano viltys įžengti į Vilnių vėl atgimė. Bendrovėje apsilankė keli Seimo nariai, pūtė miglą į akis, kad kai kurias prospekto atkarpas reikia pergrįsti tikru, išbandytu, Darbėnuose gaminamu granitu. Bet ir vėl buvo daug kalbų, bet jokio rezultato. Bendrovei nepavyko įsitraukti ir į Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbus Kaune.

„Iš principo esu optimistas, kitaip negalima būtų gyventi“, – šypteli „Žemaitijos granito“ vadovas, bet prisipažįsta tikėjęsis, kad krizė greičiau pasitrauks ne tik iš šalies, bet ir iš jo įmonės. Jis tikisi, kad kada nors įsisiūbuos dabar vos judanti žvyrkelių asfaltavimo programa, tada įmonė vėl galės visu pajėgumu paleisti granito skaldos gaminimo įrenginius.

Atšiaurioje Žemaitijoje – japoniškas grožis

Apie optimizmą kalba ir dar vienas dideliems darbams Darbėnuose užsimojęs vyras. Šarūno Kasmausko, japoniško sodo kūrėjo, valdose šiuo metu kūrybos mažai, bet daug juodo darbo. Jis pats neišlipa iš savivartės – veža smėlį, klampodamas po permirkusį gruntą formuoja specialų kraštovaizdį, kuriame kitąmet atsiras naujos žmogaus rankų kuriamos gamtos grožybės.

Kol kas iš 16 hektarų japoniško sodo ploto įrengta arti trečdalio, bet objektas jau žinomas ir lankomas. Jį pasiekia smalsuoliai iš Lietuvos, artimų ir tolimų užsienio šalių. Įėjimas į sodą, priešingai nei į netoliese Artūro ir Voldemaro Reinikių tėvų miške įkurtą Baltų mitologijos rekreacinį parką, mokamas. Teritoriją vagoja iškasti upeliai, išdėliota dešimtys tūkstančių tonų akmenų, auga keliolika tūkstančių lietuviškų ir japoniškų medžių bei krūmų, įkurtas akmenų ir bonsų medelių sodas, arbatos namelis, pavėsinė.

„Man svarbi kūrybinė laisvė, o nenoriu įsipareigoti jokiems fondams. Sodas yra kuriamas iš lankytojų įnašų, padedant privatiems rėmėjams“, – paaiškina Š.Kasmauskas, vien praėjusį sezoną į sodo plėtrą investavęs 100 tūkst. eurų.

Šarūnas – gydytojas, daug metų dirbęs Karinių jūrų pajėgų Medicinos tarnybos viršininku. Bet, pasakoja, atėjus vidutinio amžiaus krizei kasdienė rutina tapo nepakeliama. Tuomet ir atsisuko į vaikystės svajonę kurti sodą, parką. Apsilankęs pas Palangos botanikos sodo direktorių pasiskolino literatūros ir vienoje senoje knygoje rado sakinį, kad visų gražiausias japoniškas sodas yra didžiausiame Japonijos turizmo centre Kiote. Pradėjo domėtis, kaip kažką panašaus sukurti čia, Lietuvos pajūryje.

„Susipažinau su palangiškiu, kuris mokėsi pas japonų sodininkus, jis pasiūlė parašyti laišką savo mokytojui. Taip mano gyvenime atsirado japoniškų sodų meistras Hajime Watanabe. Nuo 2007-ųjų japonas kasmet pas mus praleidžia pusmetį, kiekvienas akmuo čia jo padėtas. Prieš jam atvykstant jau buvau nusipirkęs žemės. Neplanavau, bet likimas atvedė būtent čia – netoliese mano mamos, senelių gimtinės. Pats gyvenimas sugrąžino į savas vietas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Lietuvis iš H.Watanabe’s mokosi ne tik kurti japonišką sodą, bet ir gyventi pagal „čia ir dabar“ filosofiją. Tai jam suteikia ramybės, gebėjimą džiaugtis kiekvienos dienos rezultatais.

„Lankytojai dažnai manęs klausia, kada pas mus gražiausia, kada reikėtų atvažiuoti. Atsakau: eikit šiandien, dabar. Nes niekas negalime žinoti, kas su mumis atsitiks, tarkim, iki pavasario. Ta akimirka, kuri yra dabar, – pati vertingiausia“, – nukerta Šarūnas.

Š.Kasmausko dažnai klausia, kodėl japonas čia važiuoja, kokia jam iš to nauda. Paaiškina paprastai: sodas – kaip abiejų vaikas, kurį sukūrus neišeina palikti, reikia auginti ir puoselėti. Ir japonui, ir lietuviui rūpi paskelbti žinią, kad pasauliui nėra kur skubėti, nes tik sulėtinus tempą išeina pamatyti paprastus dalykus, kurie ir yra prasmingiausi. Toks yra ir pats sodo, kuriame nėra tiesių takų, tik vingiuoti, principas.

„Hajime, klausiamas, kas jam Lietuvoje patinka, sako, kad čia labai graži gamta ir labai geri žmonės. Jis vertina mus ne iš laikraščių straipsnių ar televizijos, o iš to, kokius mato. Bet nuėjęs į parduotuvę jis šypsosi, tą patį gauna atgal, kaip veidrodyje. Artėjant pavasariui žmonės Darbėnuose pradeda nekantrauti, vis klausinėja, kada japonas atskris. Jis Darbėnuose jau seniai savas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Ir jis pats Darbėnuose prigijo. Jau penkti metai, kai palikęs miestą kartu su žmona persikėlė čia, į kuriamą sodą. Ankstesnis gyvenimas, karo mediko darbas nutolo, išnyko, tarsi būtų svetimas. Išnyko ir ankstesni įpročiai, paremti siekiu kuo daugiau uždirbti, o tada – kuo daugiau išleisti.

„Norint išgyventi pirmiausia reikia susimažinti poreikius. Dabar mums reikia visai nedaug pirkti – daržovės savo, miško gėrybių prineša kaimynė. Žiemai prisiruošiame galybę atsargų. Kaime daug drabužių nereikia. O kas dar? Daugiau beveik nieko ir nereikia“, – tikina buvęs medikas.

Trečios kartos odininkas

Staigus posūkis žymi ir pačiame Darbėnų centre įsikūrusio odininko Tautvydo Rudžio gyvenimo kelią. Išskirtines rankines, pinigines, papuošalus, dėžutes, taip pat įvairiausius buityje praverčiančius dalykus, pavyzdžiui, musmušius, gaminantis tautodalininkas – tikras vilnietis. Žemaitijos miestelyje apsigyveno prieš keliolika metų ir perkėlė čia visą trijų savo giminės kartų kauptą odos apdirbimo patirtį.

„Mano tėvas buvo profesionalus odininkas. Prieš karą baigė Šiaulių amatų mokyklą, dirbo Frenkelio odos apdirbimo fabrike, gamino balnus. Po karo tėvui, priklausiusiam Šaulių organizacijai, grėsė tremtis. Bėgdamas nuo jos atsidūrė Estijoje. Taline kaip tik kūrėsi Estijos dailės institutas, tėvas įstojo mokytis odos dailės. Paskui visą gyvenimo dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate“, – pasakoja T.Rudys.

Vyras atkreipia dėmesį į seną siuvimo mašiną „Singer“. Ją paveldėjo iš senelio, siuvusio kailines kepures, kailinius. Pats Tautvydas, dar būdamas paauglys, amato pradžiamokslį išėjo prie šios mašinos, vėliau jo subtilybių mokėsi Stepo Žuko technikume Kaune.

„Mano tėvelis sakydavo: sulauksiu pensijos – išvažiuosiu gyventi į kaimą. Bet jis mirė anksti, 45-erių. Paveldėjau jo būdą – nors gimiau, augau Vilniuje, mieste man nepatiko. Iškart po vestuvių pardaviau Vilniuje butą ir ėmiau dairytis, kur išsikelti. Jau 15 metų gyvenu čia. Nors Vilnius – mano gimtinė, niekada ten negrįšiu. Darbėnuose esu laimingas“, – tikina Tautvydas.

Atskirame pastate greta gyvenamojo namo dirbtuvę įsirengęs vyras pragyvena vien iš savo amato. Odos gaminiais jis prekiauja mugėse, amatų šventėse, turi nuolatinių klientų, atvykstančių tiesiai į Darbėnus. Ir to užtenka išlaikyti keturių asmenų šeimai?

„Turtų nesusikrausi, bet gyventi tikrai galima. Aš – nereiklus žmogus, man daug nereikia“, – tikina T.Rudys.

Miestelio dievas – treneris Kazys

Darbėnai moka dirbti, bet moka ir švęsti. Miestelyje įsitvirtino ne viena tradicija, pradedant nuo trankiai minimų Petrinių ir Povilinių, išaugusių iš didžiausių Darbėnų parapijos Šv. Petro ir Povilo atlaidų. Tačiau kai miestelyje pradėtas rengti kraštiečio trenerio Kazio Maksvyčio krepšinio „3×3“ turnyras, tapo aišku, kad būtent jis yra Darbėnų metų įvykis.

K.Maksvyčio, geriausio 2014-ųjų Lietuvos krepšinio lygos trenerio, iki šios vasaros treniravusio Klaipėdos „Neptūno“ komandą, Lietuvoje niekam pristatyti nereikia. Tačiau gimtuosiuose Darbėnuose jis – tikras dievas. Vykstant „3×3“ turnyrui Kazys kiaurą dieną nepakeldamas akių dalija autografus, būna apsuptas įvairaus amžiaus gerbėjų.

„Jis negali ramiai praeiti gatve. Kai „Neptūnas“ žaisdavo Klaipėdoje, palaikyti jo vykdavo pusė miestelio. Nepatogu sakyti, bet čia jį garbina ir vaikai, ir suaugusieji“, – kuklinasi garsenybės mama Ona Maksvytienė, dažnai sulaukianti sūnaus ir dabar, kai jis iš Klaipėdos persikėlė į Kauną.

Nuo tada, kai Kazys tapo treneriu, moteris kone visas jo komandų rungtynes stebi gyvai. Bet pripažįsta, kad tas jai kainuoja vis daugiau nervų ir atnaujina abejones, ar apskritai reikėjo prileisti sūnų prie krepšinio, – verčiau būtų rinkęsis ramesnį užsiėmimą.

„Norėjau, kad jis užsiimtų muzika, buvome nupirkę pianiną, tėvas trejus metus vežiojo į Kretingos muzikos mokyklą. Bet neprivertėme, jam terūpėjo sporto salė. Darbėnuose Kazys buvo geriausias krepšininkas, bet kai įstojo mokytis, paaiškėjo, kad geresnių – pilnas Kaunas. Tada jis ir nutarė būti treneriu. Kazys labai mėgsta savo darbą, yra užsispyręs, pareigingas“, – giria sūnų O.Maksvytienė.

Dėl žydo – irzlus dialogas

Miestelis siejamas ir su pėdsaką pasaulio istorijoje palikusiu asmeniu, tik šiuo faktu darbėniškiai kol kas neskuba nei didžiuotis, nei išnaudoti jo savo vardo garsinimui.

Darbėnuose gimė ir augo Davidas Wolffsohnas, pasaulinio garso sionizmo veikėjas. Jis buvo šio judėjimo, siekiančio suvienyti žydų tautą jų istorinėje tėvynėje, pradininko Theodoro Herzlio bendražygis, o po jo mirties – ir antrasis Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas. D.Wolffsohnas yra Izraelio vėliavos ir valiutos – šekelio pavadinimo autorius.

Dėl šio veikėjo atminimo įamžinimo Dar­bėnuose tarp miestelio ir šalies žydų bendruomenės jau ne pirmus metus tęsiasi irzlus dialogas, tačiau koks bus sprendimas ir ar jis apskritai bus, vis dar neaišku.

Plungėje įsikūręs Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, besirūpinantis įamžinti garsių litvakų atminimą, į Kretingos rajono savivaldybę kreipėsi prieš trejus metus. Prašyta rasti miestelyje tinkamą vietą D.Wolffsohno atminimo lentai ir pasirūpinti jos atidengimo ceremonija. Namas, kuriame jis 1855 m. gimė, pražuvo gaisruose, bet tebėra išlikę kitų žydų kvartalo pastatų. Atminimo lentą įsipareigojo pagaminti pats fondas.

Kretingos politikai klausimą perleido Dar­bėnams, o čia atsirado įvairių nuomonių. Žmonės, kurie iš savo tėvų, senelių buvo girdėję pasakojimų apie kartu gyvenusius žydus, iniciatyvą palaikė, kiti priešinosi, net įžvelgė kažkokių pavojų. Diskusijos verda jau trejus metus, iš daugelio pasiūlymų ryškėja vienas – žydiškosios praeities įamžinimui skirti vieną iš išlikusių senųjų žydų pastatų, dabar apleistą, priklausantį seniūnijai.

„Bendruomenė neprieštarauja, tačiau norime, kad tas objektas nebūtų tiesiog nuleistas, bet taptų mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Norėtume ir kad tai nebūtų vien miestelio reikalas, kad žydų bendruomenė taptų mūsų parteriais, o ne vien reikalautų, ką turime daryti“, – kokios problemos, susijusios su žydų atminimu, slegia Darbėnus, pasakoja gimtajame miestelyje nuo 2009-ųjų gyvenanti profesorė Jūratė Laučiūtė.

Paaiškėjus, kad atminimo lentai vietą rasti sudėtinga – tinkamų pastatų savininkai to nepanoro, – žydai iškėlė mintį miestelio centre pastatyti stelą. Tada darbėniškiai išsigando, kad ją gali kas nors išniekinti, o kalti liks jie. Taip atsirado mintis įkurti memorialinį kambarį, tik kol kas jai nėra pritarimo.

J.Laučiūtė mano, kad apskritai Darbėnams dar šiek tiek per anksti tuo užsiimti. Maža žmonių, išmanančių žydų istoriją, ji miesteliui dar svetima. O kas svetima, tam žemaičiai priešinasi. Panašiai buvo ir su paminklu vienuoliui saleziečiui Petrui Perkumui. Brolių saleziečių iniciatyva Darbėnų centre jis iškilo 1997 m. Daug metų nepritapusi, dabar skulptūra miestelėnų vadinama „mūsų Petriuku“. Gal taip atsitiks ir su žydais?

P.Malūko nuotr.

“Veidas” tęsia rubriką apie nedidelius šalies miestelius “Neglamūrinė Lietuva”. Šį kartą žurnalistė Jūratė Kiliulienė apsilankė Žemaitijos miestelyje Darbėnuose. Pateikiame fotoreportažą iš šio mažo ir mielo miestelio, o visą straipsnį skaitykite rytdienos “Veido” numeryje arba jau dabar įsigykite jį internetu http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m

Petro Malūko nuotr.

Toli nuo šalies didmiesčių įsikūrę Veisiejai sugebėjo prisišlieti ir prie aukštosios kultūros, ir prie didžiojo sporto. Miestelio gatvės pavadintos iškilių čia gyvenusių, dirbusių žmonių vardais, jo aukso fonde – dešimtys Lietuvos ir užsienio kūrėjų tapybos, skulptūros darbų ir pernai jį papildęs pasaulio čempiono medalis.

Jūratė KILIULIENĖ

Niekas šių turtų Veisiejams nepateikė ant lėkštutės. Žinomumą ir šiokį tokį pavydą tų, kuriems sekasi ne taip gerai, jiems teko užsidirbti savomis jėgomis. Tik vieną dovaną miestelis yra gavęs iš aukštai – jį supantį ežeringą kraštovaizdį. Ančios ežero pusiasalyje išsidėstę Veisiejai visada buvo įdomūs turistams, gamtos mėgėjams.

Ir tenka tik apgailestauti, kad šį patrauklų įvaizdį ilgu šešėliu dengia kitas – miestelis patenka į zoną, kurioje siaučia kontrabandininkai, jis vis minimas kriminalinėse kronikose. Visai greta – skylėta kaip rėtis siena su Baltarusija, o už jos – pigios cigaretės ir degalai, gundantys nusikalstamiems žygiams.

Su tokia realybe vietos gyventojai kol kas priversti taikytis, bet atvykėliams ji net nekrinta į akis. Kokia kontrabanda, kai vos įsukęs į miestelį pasijunti tarsi muziejuje. Per nepriklausomybės 25-metį čia įrengti trys skulptūrų parkai, Veisiejų dailės galerijos fondas pasipildė šimtu plenero „Veisiejų pavasaris“ dienomis sukurtų tapybos darbų.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

Miestelis brangina ir savąsias įžymybes. Yra kurį laiką čia gyvenusio esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo paminklas. Iš šių kraštų kilusio poeto Sigito Gedos vardas suteiktas miestelio gatvei ir gimnazijai. Paminklu pagerbtas ir čia daugelį metų vargonavęs kompozitorius Juozas Neimontas.

Kalvystė nuspalvino gyvenimą

Į Veisiejus įsisukę kūrybos vėjai keičia ne tik miestelio veidą, bet ir jo gyventojų likimus.

„Kadaise lyginau automobilių skardas, dabar užsiimu menine kalvyste, – kvatoja veisiejiškis Juozas Varnelis, buvęs technikas mechanikas, dabar tautodailininkas. – Ma­nęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį sunkų darbą. Taip, rankas skauda, raumenis gelia, bet pasižiūri – gražus kūrinys išėjo, žmogus laimingas, tai didžiausias atlygis. Remontuodamas automobilius to nepatirdavau, matyt, darbu vien pinigus uždirbti man maža.“

Veisiejiškis Jonas Varnelis / P.Malūko nuotr.

Per pastaruosius keliolika metų jo gyvenime įvyko daug pokyčių, leidusių patirti kūrybinį džiaugsmą ir suteikusių galimybę pragyventi iš širdžiai mielo užsiėmimo. Viskas prasidėjo nuo pirmojo miestelyje surengto plenero, į kurį suvažiavo visas šalies kalvystės meno žiedas – Vladas Kuzinas, Vytautas Jarutis, Zigmas Žilinskas, Valdas Valen­tinavičius. Juozą, kaip šį bei tą nutuokiantį apie metalo darbus, plenero rengėjai buvo prašę jiems talkinti.

„Man buvo labai smalsu, kaip jie dirba, per dienas negalėjau atsitraukti. O tada pagalvojau: ar jų rankos kitokios, kad jie gali, o aš ne? Pleneras baigėsi, pradėjau ir pats bandyti. Tuo metu Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje dėsčiau šaltkalvystę, bet tas darbas didelio malonumo neteikė. O čia likimas pamėtėjo tokią dovaną – galėjau mokytis iš pačių geriausių kalvių, kaip ja nepasinaudosi? Kitąmet į plenerą jau buvau pakviestas kaip dalyvis. Turėjau savo autoservisą, bet viską trenkiau, dabar net savo automobiliui rato nepakeičiu“, – pradžią prisimena J.Varnelis.

Kalvyste jis susidomėjo jau būdamas brandaus amžiaus, bet tai nesutrukdė siekti amato aukštumų. Kūryba nuvedė į Tautodailininkų sąjungą, po kurio laiko pats subūrė Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociaciją, dabar vienijančią jau 40 kūrėjų. Veisiejiškis seniai nebeskaičiuoja šalių, kuriose yra jo darbų. Tai kone visa Europa, taip pat JAV, Japonija.

J.Varnelio pastangomis kalvystė tapo ma­dinga ir tarp Veisiejų jaunuolių. Lazdijų meno mokyklos Veisiejų filiale jam pavyko įsteigti meninės kalvystės klasę. Kadaise rengęs žemės ūkio technikos remontininkus, dabar Juozas ugdo jaunuosius kalvius. Ta pati suodina dirbtuvė, tas pats kurtinantis metalo apdorojimo triukšmas ir žiežirbomis spjaudantis žaizdras, tik visai kita mokinių ir mokytojo motyvacija, kitos perspektyvos. Kalvystės klasėje galioja griežtos taisyklės, tarkim, draudžiama vartoti keiksmažodžius, bet norinčiųjų čia mokytis netrūksta. Dabar J.Varnelis turi 13 mokinių.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

„Šįmet pirmas mano auklėtinis įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą studijuoti metalo meno. Išleidau ne vieną kartą, nemažai mano mokinių jau dirba savarankiškai. Pasiūlau juos savo klientams, kad pinigą užsidirbtų, pajustų, kad iš to galima gyventi“, – pasakoja Juozas.

Svarbiau menas nei verslas

Gal kylanti kalvių karta pagaliau išmokys dzūkus verslumo? Šio nederlingų žemių krašto žmonės, neišskiriant nė veisiejiškių, nuo senų laikų tikina nesą apsukrūs, nemoka sukti reikalų. Dar neseniai Veisiejuose nebuvo nė vienos kavinės, vasarą čia plūstantys turistai negalėjo atsistebėti, kad nėra kur pavalgyti. Seniūnas metų metais viliojo geromis patalpomis ir palankiomis nuomos sąlygomis, bet tik šįmet pavyko prisikviesti verslininką iš Lazdijų.

Tiesa, miestelio pakraštyje ketvirtadieniais verda didžiausias Alytaus apskrities turgus. Toje pat aikštėje turgavietė buvo jau prieš 200 metų, o prieš kelerius metus Lazdijų verslininkas Petras Jurkevičius pabandė atgaivinti tradicijas. Ir pataikė. Pasirodo, žmonėms tebereikia vietos, kur galėtų ne tik apsipirkti, bet ir sužinoti vietos naujienas, pasidalyti gandais. Geru oru turguje savo prekes išsidėlioja apie 200 prekeivių, tarp jų – ir iš Lenkijos, apsilanko tūkstantis pirkėjų.

Dar miestelyje veikia knygynas ir net gėlių parduotuvė. Gėlininkė Regina sako, kad įvedus eurą prekyba šiek tiek sulėtėjo, bet gėlių ji ir dabar parduodanti nemažai. Yra nuolatinis gedulingų krepšelių ir vainikų poreikis, o daugiausia pelno duoda Motinos diena, Valentino diena ir Vėlinės.

„Veisiejai – romantiškas miestelis, mūsų vyrai stengiasi dėl moterų. Dažnai padedu išrinkti gėlytę į pasimatymą einančiam vaikinui, būna, kad ir 20 rožių puokštę prašo surišti“, – vardija Regina, prie prekystalio stovinti šešias dienas per savaitę.

Romantišką miestelio būdą išduoda ir šviečiantis bei grojantis Ančios ežero fontanas. Veisiejiškiai tokį įsirengė pirmieji Lietuvoje ir net neburnoja, kad jo išlaikymas per metus kainuoja kone 4 tūkst. eurų.

Gražūs dalykai čia vertinami. Per 15 „Veisiejų pavasario“ plenerų, sumanytų vietos menininko, filantropo Vytauto Žukausko, miestelis praturtėjo 250 meno kūrinių: abiejose mokyklose, Regioninio parko direkcijoje bei urėdijoje eksponuojamais paveikslais, po miestelį išsibarsčiusiomis medžio ir akmens skulptūromis, kalvystės dirbiniais.

Jų autoriai – kūrėjai iš 15 užsienio šalių ir tokie Lietuvos dailės meistrai, kaip tapytojas Aleksandras Vozbinas. O ištikimas Veisiejų bičiulis garsus Latvijos režisierius Janis Streiča, vedęs iš šio krašto kilusią lietuvę, prieš dvejus metus padėjo surengti plenero tapybos darbų parodą prestižiškiausioje Rygos dailės galerijoje Šv. Petro bazilikoje.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

J.Streičą veisiejiečiai vadina miestelio ambasadoriumi Latvijoje. Čionykščiais reikalais gyvena ir jo duktė aktorė Viktorija Streiča bei žentas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas.

Artūras prisipažįsta, kad smalsumas jį atvedė ir prie tikėjimo tiesų. Jis yra Veisiejų baptistų bendruomenės „Gyvybės kelias“ narys.

„Anksčiau labai stipriai kabinausi į materialųjį gyvenimą, draskiausi, norėjau kuo daugiau užsidirbti. Vien apie tai sukosi mintys. Dabar atradau ramybę, ir man nieko netrūksta – materialių gėrybių taip pat. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Ne vienas mano draugas susikrovė milijonus, išsistatė puikiausius namus, juk žinote – pasienis, kontrabanda. Bet šeimos sužlugdytos, vaikai verkia, žmonos nelaimingos, nes vyrai skęsta alkoholyje“, – apie miestelio skaudulius pasakoja A.Mačionis.

Veisiejų baptistų bendruomenė dabar vienija 40 tikinčiųjų. Melstis jie renkasi į išskirtinės architektūros miestelio pastatą – buvusią sinagogą. Tarpukario žydų, gyvenusių Veisiejuose, palikuoniai pardavė ją baptistams už simbolinę kainą džiaugdamiesi, kad jų maldos namai bus pritaikyti tikėjimo reikmėms.

Nors „Gyvybės kelio“ bažnyčia miestelyje atsirado kartu su nepriklausomybe, vietos žmonės į ją tebežiūri įtariai. Sklando gandai apie dešimtinės mokestį, kitokias prievoles. Bet katalikai, besimeldžiantys Dzūkijos katedra vadinamoje Šv. Jurgio bažnyčioje, kitatikiams gyventi netrukdo. Mažas miestelis rado jėgų priimti kitokį, netradicinį požiūrį.

Įpusėjus lapkričiui vienintelis per Nemuną keliantis keltas „Vilkynė“ baigia sezoną. Tada Vilkija užmiega žiemos miegu. Rudens ūkų apgaubto miestelio nebelanko turistai, nebeužsuka kelią per upę trumpinantys gretimų rajonų gyventojai. Tamsiuoju metų laiku Vilkijai lieka jaukiai rūpintis savais reikalais. Jų netrūksta – ir kasdienių, ir globalių, ieškant savos vietos po saule.

Jūratė KILIULIENĖ

Nors pagrindinė Vilkijos gatvė driekiasi palei pat Nemuną, o įspūdinga jo vingių panorama atsiveria nuo kiekvienos aukštesnės kalvos, rudeniop upė tarsi nutolsta nuo miestelio. Dabar lėtai plaukiantys vandenys domina tik vietos žvejus, bet ir jie rudenį panemunėn traukia tik iš dyko buvimo.

„Išplaukė keltas – nebeliko žuvų. Vos kelias kuojas šiandien ištraukiau, ir taip bus iki pavasario, kol vėl prasidės sezonas. Kelto velenai sudrumsčia vandenį, pakelia žuvis nuo dugno. Tada kimba“, – paaiškina su guminiais ilgaauliais į Nemuną įsibridęs Edvardas. Dar praėjusią savaitę pakrante jam teko dalytis su visu būriu Vilkijos žvejų, kelto lūkuriuojančių keleivių, o dabar ji ištuštėjo ir nurimo.

Tarp Vilkijos ir kitapus esančio Pavilkijo dar 2000-aisiais pradėjęs kursuoti keltas padėjo metai po metų vis labiau menkusiam miesteliui išlaikyti intrigą, pritraukiančią smalsuolių iš visos Lietuvos, net iš užsienio. „Vilkynė“ – vienintelis per Nemuną keliantis keltas. Tiesa, jis nėra paskelbtas technikos paminklu, kaip Padalių keltas per Nerį netoli Kernavės, bet smalsuoliams tai nesvarbu. Palei Nemuną keliaujantys turistai dažnai prie jo derina savo maršrutus. O vietiniams keltas – būtinybė. Žiemą, kai nebelieka šios upeivių paslaugos, nusigauti į kitą Nemuno pusę įmanoma tik dideliu lankstu per Kauną ar Jurbarką. „Vilkynė“ du Nemuno krantus sujungia per kelias minutes, o sausumos keliais tenka įveikti 60 ar net 80 kilometrų.

Stiprus noras gyventi geriau

Keltas – ne vienintelė Vilkijos įdomybė. Miestelis apdovanotas išskirtiniu kraštovaizdžiu, o ir čia gyvenantiems žmonėms per šimtmečius sekėsi jį puoselėti ir gražinti. Tad nieko nuostabaus, jog Lietuvos Alpėmis vadinama Vilkija puoselėja iliuziją susitvarkyti reikalus taip, kad turizmas taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Prieš penkerius metus, kai aplink Kauną ieškota tinkamos vietos žiemos pramogų kompleksui, ji atrodė netgi labai reali. Kauno regiono plėtros agentūros specialistai, rengę Kauno rajono slidinėjimo trasų studiją, buvo nusižiūrėję Vilkijos apylinkes. Būta daug žvalgymų, derinimų, milijonų skaičiavimų, tačiau viskas baigėsi šnipštu – žiemos turizmas neįsisuko.

Nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių kartėlį vilkijiečiai išgyveno ir žlugus jų svajonei tapti vietos valdžios centru. 2008-aisiais Vilniuje buvo sukurptas projektas įkurti Vilkijos savivaldybę, kurią sudarytų Vilkijos apylinkių, miesto seniūnijos, Čekiškė, Babtai, Raudondvaris, Seredžius, Raudonė ir Veliuona. Tačiau apklausus vietovių, kurias paliestų administracinė pertvarka, gyventojus paaiškėjo, kad vienbalsiai jai pritaria tik Vilkija. Kiti miesteliai suplanuotam perdalijimui priešinosi net streikais.

„Dabar, kai pyragas raikomas Kaune, mums nedaug atitenka. Viskas pasikeistų, jei tai būtų daroma čia, vietoje. Prisiminkime, kaip atsitiko Pagėgiuose. Kadaise tai buvo nykus miestelis, o tapęs savivaldybės centru suklestėjo per kelerius metus – atsirado verslo įmonių, naujų darbo vietų. Pagėgiai dabar nebeatpažįstami“, – atsidūsta laikinasis Vil­kijos seniūnas Arūnas Bačiūnas, lygindamas du miestelius.

Seniūnas nesiima fantazuoti, kokiame kabinete sėdėtų dabar, jei Vilkijai būtų pasisekę kaip Pagėgiams, – gerai ir dabartinis pilkame mūrinuke. Bet, pavyzdžiui, smėlio barstytuvu, kurio vos pašalus labai trūksta prižiūrint stačias miestelio gatveles, apsirūpintų nedelsdamas.

Iš Vilkijos pastangų pakilti iki savivaldybės centro tada daug kas šaipėsi. Ko gero, nepelnytai, juk ji – net ne miestelis, nors turi tik per du tūkstančius gyventojų, bet miestas. Kauno rajone, be Vilkijos, miesto statusą dar turi Ežerėlis ir Garliava. Maža to, XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje ketverius metus Vilkiją valdė ne seniūnas, o meras.

Niekas nesėdi be darbo

Miestelis ambicijų išsiveržti iš provincijos dar nelaidoja. Bet kadangi nei valdžios institucijos, nei turizmas čia įžengti neskuba, darbo vietų ir pragyvenimo galimybių vilkijiečiams tenka dairytis kitose srityse.

Bent šimtas vietinių dirba Kaune, kur ypač vertinami miestelio stogdengiai. Vienam vilkijiečiui ne per toli ir į Vilnių kasdien važinėti. O pačiame miestelyje daugiausia darbo vietų sukuria trys banginiai: siuvanti ir mezganti „Vilkijos gija“, medienos apdirbimu užsiimanti bendrovė „Ecowood“ ir kailinius žvėrelius auginantis „Vilkijos ūkis“ – kiekviename iš jų darbuojasi maždaug po šimtą žmonių.

Vilkijai vadovaujantis A.Bačiūnas sako, kad apskritai tai čia niekas be darbo nesėdi. Turinčiųjų bedarbio statusą yra, šiuo metu jų registruota arti 150, bet sėdėti prie krosnies jiems tenka tik žiemą. O nuo kovo pradžios iki lapkričio pabaigos bedarbiai rikiuojasi prie viešųjų darbų. Nušaunami du zuikiai: ir miestelis būna sutvarkytas, ir sutaupoma seniūnijos pinigų – mat pusę uždarbio jiems moka Darbo birža.

„Turime galybę darbų – tai šienavimas, genėjimas, lapų grėbimas. Tiek etatinių darbininkų, kiek reikia jiems atlikti, iš biudžeto išlaikyti negalėtume. Dabar esame įdarbinę tik tris komunalinio ūkio darbuotojus, įskaitant kapinių sargą. Ne jų jėgoms sutvarkyti visą miestelį. Esame kaimiška seniūnija, rudenį prikrinta beprotiškai daug lapų. Miestelio gatvės stačios, kai kurių nuolydis siekia net 13 proc. Labai pavojinga, kai jos nevalytos, net ant ledo nėra taip slidu kaip ant šlapiais lapais padengto asfalto – sustabdyti automobilio neįmanoma“, – kalvoto reljefo trūkumus atskleidžia seniūnas.

Plikomis medžių šakomis pasitinkantis miestelis iššluotas iki paskutinio lapo – pasiruošęs sutikti žiemą. Dar anksčiau, taupant miestelio biudžetą, už socialines pašalpas į viešuosius darbus įtraukiami vilkijiečiai ir šaligatvius pagrindinėje gatvėje klojo, ir seniūnijos pastatą remontavo. Apžiūros aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno vingiai, aukščiausiame taške – Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje parapijiečiai įrengė ne tik savo jėgomis, bet ir už pačių suaukotus pinigus.

Muziejus, žinomas ir pasaulyje

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje laikiną prieglobstį rado medinis šv. Florijonas. Vilkiją puošusi skulptūra ne vienus metus stovėjo suniokota, kol seniūnas neapsikentęs atvežė ją čia. Medžio drožėjai paprastai laikosi principo: kas sukuria, tas turi ir restauruoti. Bet šv. Florijono autorius nepanoro šio darbo imtis be atlygio.

„Atvežė man ir paliko. Žino, kad pasiraukysiu, pasiožiuosiu, bet vis tiek darysiu“, – atsargiai, vos pirštų galiukais lytėdamas skulptūros įtrūkius, jau pradėtą gydyti skulptūrą apeina muziejaus vadovas, dievdirbys, medžio drožėjas Arūnas Sniečkus.

Autentika alsuojančiame muziejaus pastate, skaičiuojančiame jau ketvirtą šimtmetį, daug kas padaryta be atlygio – tik iš meilės, noro išsaugoti praeities turtus, kartais iš nevilties tuščiai laukiant valdžios institucijų dėmesio ir pinigų. Beveik visi daiktai įsigyti už savus pinigus, o eksponatų, kaip derėtų vadinti oficialiais keliais atkeliavusias vertybes, čia vos vienas kitas.

„Kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai įžengė į visiškai sugriautą Miuncheną, jie buvo priblokšti to, ką išvydo: centre pravalytoje aikštelėje kvartetas griežia Mozartą, o minia žmonių aplink valo plytas ir atstatinėja griuvėsius. Ar jiems kas mokėjo? Ne, bet jiems to nereikėjo, nes jie mylėjo savo miestą, žemę“, – įsitikinęs A.Sniečkus.

Į Vilkiją Arūnas atsikėlė prieš ketvirtį amžiaus, tada ir pradėjo kurti muziejų nuo nulio. Dar po kelerių metų darbais jau dalijosi su iš Vilniaus parsivežta „Ratilio“ šokėja, dainininke, kultūros centro darbuotoja Vida, tapusia žmona. A.Sniečkus nepavargsta visiems pasakoti, kaip kilo mintis apie gyvą, atvirą muziejų: kadaise, kai buvo penktokas, buvo išvarytas iš Karo muziejaus Kaune, nes palietė kalaviją, – tada pažadėjo sau įkurti tokį muziejų, kuriame vaikams viską bus galima liesti rankomis.

Kūrėjas siekė į Vilkiją perkelti Viliaus Orvido sodybos, Tėvo Stanislovo pasaulio dvasią. Atrodo, kad tai pavyko, bent jau taip liudija muziejaus lankytojai. Tarkim, prieš kelias dienas jo duris pravėrė čia užklydę maskviečiai. Sakė, vos akimirkai, o praleido pusdienį, užburti sakralios dvasios. Bet būna dienų, net savaičių, kai muziejus nesulaukia nė vieno žmogaus. Mat jį susiranda žmonės iš visos Lietuvos, tolimiausių pasaulio šalių, o vilkijiečių privilioti neišeina net ir nemokamais kvietimais į parodas. Užsuka nebent viena kita mokytoja, sulaukusi asmeninio Vidos skambučio, o be paraginimo – niekam nebeįdomu.

Vykstant koncertams, festivaliams pažįstamų veidų taip pat beveik nematyti, nors priguža pilna muziejaus salė. Net prieš dvejus metus čia savo apeiginių šokių spektaklį surengę actekai sudomino tik saujelę vilkijiečių. Vilniuje žmonės galus darėsi, kad tik pamatytų juos savo akimis.

Vaisius skins ateities kartos

„Dirba, perka, valgo, miršta. Taip dabar gyvena dauguma – užgesusiomis akimis. Esu įsitikinęs, kad tik smalsi tauta turi ateitį. Štai vykstant plenerui Čekijoje per dieną praeina 800 žmonių, kiekvienam įdomu, kalbina, klausia, ar galima paliesti skulptūrą. O čia droži, ir niekas nė veido nepasuka – nei mažas, nei didelis. Tuos, kurie prieina, per dvi savaites suskaičiuočiau ir vienos rankos pirštais. Ar čia gyvena ypatingi žmonės, kuriems kūrybiniai procesai neįdomūs?“ – svarsto medžio drožėjas.

Jis pripažįsta, kad liaudies kultūra – nepopuliariausia kultūros dalis. Bet dar prieš 15 metų muziejuje virė gyvenimas, buvo šokama per naktis. Šiandien Arūnas ir Vida jaučiasi esą vieni. Vilkijoje yra tik du žmonės, su kuriais jie gali pasikalbėti apie savojo pasaulio vertybes.

A.Sniečkus tikina neprarandantis tikėjimo savo veikla ir nesitraukiantis iš Vilkijos tik todėl, kad prisimena istoriją, tiki jos dėsningumais – ir XIX amžiaus pabaigoje maža buvo vilčių, kad tauta prabus ir atgims, bet išaušo 1918-ųjų vasario 16-oji. Jis žino, kad pilietinei visuomenei subręsti reikia mažiausiai pusės amžiaus, ir tereikia kantrybės to sulaukti.

„Mūsų rato žmonės supranta, kad laisvė – tai pareiga mus supančiam pasauliui. Neseniai vienas vyras, žemaitis, išsiputojo, išlėkė iš muziejaus trenkęs durimis. Išgirdęs, kad didžioji muziejaus dalis yra mūsų investicijos, nors užrašyta valstybei, jis nutarė, kad esu visiškas kvailys, nes kišu pinigus ten, iš kur niekada nesugrįš. Paaiškinau, kad grįš, tik mano anūkams. Apibėgęs aplink namą kelis kartus jis grįžo ir sako: „Pamąsčiau – jūs teisus“, – juokiasi ūmųjį žemaitį prisiminęs Arūnas.

Menininkas už rajono kultūrą atsakingiems valdininkams kasmet pareikšdavo išeinantis iš muziejaus, tik vis kažkas sulaikydavo. Ben­draudamas su mokytojais sakydavo jiems pavydintis, nes jie mato rezultatą, o jis – ne. Bet atsiranda vis daugiau ženklų, kurie įžiebia ryžtą nesitraukti, kurti toliau.

„Pradėjo vienos po kitų važiuoti jaunos šeimos, su savo atžalomis, su tėvais ir seneliais. Imame kalbėtis, ir, pasirodo, jie – tie vaikėzai, kurie čia stovyklose būdavo. Buvo pradinukų klasė, ją atvežė jauna mokytoja, prieš daugelį metų čia buvusi ir išsaugojusi stiprius įspūdžius, – norėjo, kad ir jos mokiniai patirtų tą patį. Pradedame suprasti, kad ne be reikalo čia tiek metų sėdėjome“, – pagaliau užsimezgančiu grįžtamuoju ryšiu džiaugiasi sutuoktiniai.

Vilkija rengė net Sabą

Dvasinį miestelio atgimimą žada ne tik A.Sniečkaus įžiūrimi ženklai. Vilkija turi išpuoselėtą parką su jos istoriją įamžinusiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Ši erdvė prieš trejus metus sutvarkyta iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Miestelyje kuriami ir prasmingi dalykai, paremti vien žmonių siekiu keistis į gera. Penkios šeimos, susibūrusios į „Gerumo ąžuolo“ draugiją, sodina, valo miškus, renka ir skleidžia žinias apie ąžuolo reikšmę lietuvių gyvenime. Kita vertus, Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklai, garsėjusiai liaudies kultūros sklaida, miestelyje nepavyko išsilaikyti, pritrūko norinčių joje mokytis.

Vilkijiečiai stiprūs žemiškesniame fronte – jie moka ir nori dirbti.

„Niekada neprašiau paramos, gauti socialinę pašalpą man būtų baisi gėda“, – tikina Brigita Šiaulė. Moteris verčiasi keistais dalykais: buria kortomis, pranašauja ateitį iš rankos, bendraudama su anapusiniu pasauliu teikia psichologinę pagalbą. Tačiau po miestelį vaikšto aukštai iškėlusi galvą – jos veikla teisėta, visi mokesčiai sumokėti. O jos namų valda, stačiu šlaitu besileidžianti Nemuno link, sutvarkyta tik pačios rankomis.

Terasos, pavėsinės, kubilai, akmeniniai laiptai, išpuošti raganų skulptūromis, patinka švenčiantiems gimtadienius, mergvakarius. „Pas raganaitę“ – skelbia iškaba ant B.Šiaulės namo. Tai miestelyje kelia šypseną, bet moteris nekreipia dėmesio – pinigą ji užsidirba sąžiningai.

Ir prieš ketvirtį amžiaus įsikūrusios bendrovės „Vilkijos gija“ vadovai neprisimena, kad jiems kada būtų trūkę darbuotojų. Kituose miesteliuose dirbantys verslininkai, keikdami emigraciją, kaltindami didmiesčius, nuolat verkšlena dėl darbo rankų trūkumo.

„Skaičiuojant su bendrovės padaliniu Kalvarijoje, esame sukūrę 109 darbo vietas, Vilkijoje dirba 69 žmonės. Dauguma – nuo pirmųjų veiklos dienų. Per 25 metus tik kartą buvome patekę į keblią padėtį, kai gretimame Raudondvaryje atsidaręs prekybos centras ėmė vilioti mūsų moteris. Nemažai jų išėjo, bet greitai sugrįžo“, – pasakoja „Vilkijos giją“ valdančios akcinės bendrovės „Gija“ generalinis direktorius Valdas Pacevičius.

„Vilkijos gijos“ statistika – įspūdinga: jos cechuose per dieną pasiuvama ar numezgama 1000 gaminių, siuviniams sunaudojama per 1,5 kilometro audinio. Užsakovai – daugiausia iš Vakarų Europos, o Lietuvoje bendrovę žino visi sporto klubai ir partijos, mat Vilkijoje mezgami jų spalvomis ir logotipais marginti šalikai. Tai – bendrovės specializacija. V.Pacevičius tikina, kad jam visos partijos lygios, vertinamos kaip bet kuris kitas klientas.

Kas kita – sporto klubai. Buvo metas, kai „Vilkijos gija“ dovanai megzdavo megztinius Kauno „Žalgiriui“, joks kitas klubas tokios malonės nesulaukė. „Iki šiol moterys prisimena, kai matuodama megztinį Arvydui Saboniui meistrė turėdavo lipti ant kėdės ir dar pasistiebti“, – kvatoja V.Pacevičius.

Legendinis krepšininkas buvo patenkintas gaminiu, sakė pirmą kartą turįs megztinį, kurio rankovės jam ne per trumpos.

Sava žemė – neįkainojama

Šalia miestelio besidriekiančiuose plotuose įsikūrusiam „Vilkijos ūkiui“ nereikia kurti legendos – pati jo istorija yra legenda. Bendrovei vadovaujančio dr. Česlovo Tallat-Kelpšos kabinete virš darbo stalo kabo jo senelio, žymaus tarpukario agronomo, pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat-Kelpšos portretas. Jis prieš karą įkūrė „Vilkijos ūkį“ buvusioje Tiškevičių dvarvietėje.

Č.Tallat-Kelpša atkreipia dėmesį į pro langą matomas senas obelis, ir lapkritį dar aplipusias antaniniais obuoliais. Sodintos senelio, tebeduoda puikų derlių. Tokių ženklų iš praeities ūkyje – galybė. Išliko senelio statyta pavėsinė, nuo Tiškevičių laikų likęs gyvenamasis namas, dabar restauruojamas. So­vietinės okupacijos buldozeris nepajėgė visko sunaikinti.

„Mano senelio valdos tais laikais buvo paverstos žvėrininkystės ūkiu. 1992-aisiais realizuojant paveldėjimo teisę mano šeimai per vargus pavyko išpirkti iš valstybės žemės ūkio pastatus. Grįžau ant savos žemės, pasižadėdamas nekeisti ūkio paskirties. Taip atsidūriau kailinių žvėrelių versle“, – pasakoja vienam didžiausių brangiakailių žvėrelių ūkių Lietuvoje, gerai žinomam ir pasaulyje, vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

„Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Hel­sinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose.

Siekdamas įamžinti senelio atminimą Česlovas įsteigė vardinę stipendiją, kuri kasmet skiriama Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto studentui. Tai duoklė mokslui. Ne mažiau prasminga – asmeninė, giminės istorijos duoklė. Abu Česlovo seneliai ir tėvo brolis negrįžo iš Sibiro lagerių, jis pats gimė Sibire, tad savos žemės atgavimas ir jam, ir visai šeimai yra kur kas daugiau nei verslo galimybė.

„Jaučiau sportinį užsidegimą to siekti, nors neturėjome net iliuzijų, kad pavyks. Štai čia buvo sovietinio ūkio kontora, čia, kur dabar mano kabinetas, sėdėjo sekretorė. Radome mano senelio 125 hektarų žemės nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, tiek ir susigrąžinome. Tik gaila, kad nepavyko atgauti savo žemės plotų panemunėje, jie jau anksčiau buvo išdalyti žmonėms. Ketinu juos nusipirkti – būsiu trečią kartą šeimoje perkantis tą pačią žemę. Senelis ją pirma pirko iš valstybės, paskui, Antano Smetonos laikais vykdant restituciją, – iš Tiškevičių“, – vardija Č.Tallat-Kelpša.

Vyras teigia esantis labai laimingas gyvendamas savoje žemėje, taip pat ir jo žmona, tikra miestietė iš Kauno Žaliakalnio, ant Nemuno kranto jaučiasi puikiai. Ūkininkas neabejoja, kad Vilkijos laukia geri laikai. Atlyginimai, palyginti su senąja Europa, čia dar maži, bet vertindamas ir pagal savo ūkį Česlovas mato, kad jie kyla labai sparčiai. Jau netrukus vietos gyventojams nebebus per brangu iš Vilkijos važinėti į darbą Kaune. Tada miestelis įgis savo tikrąją vertę.

„Jau dabar matau prie Nemuno kylančius gražius namus. Bet tai tik pradžia. Kol kas Vilkijoje tėra viena vieta, kur galima pavalgyti, bet ir ta sunkiai verčiasi, nors gyventojų nėra mažai. Kituose Lietuvos miesteliuose jau yra kitaip, ką jau kalbėti apie kokią Daniją, kur vyrai su kombinezonais tiesiai po darbo užeina išgerti bokalo, palošti kortomis, ir tada eina namo. Ir pas mus taip bus“, – šviesia Vilkijos ateitimi tiki Česlovas.

Geriausias rodiklis, kad reikalai taisosi, jam yra tai, jog „Vilkijos ūkyje“ dirba daug jaunų žmonių. Nors nemaža dalis jų iš mokyklų išeina beraščiai, nemokantys formuluoti suprantamos minties, bet jie – jau ne emigrantai. Likę Vilkijoje jie turi šansą kada nors atsidurti miestelio muziejuje, išgirsti ir suprasti.

Miestelis tam jau beveik pasiruošęs.

Petro Malūko nuotr.

Kaip turi jaustis žmogus, kuris savoje žemėje yra apšaukiamas svetimu? Verčiamas prisiimti tapatybę, nieko bendra neturinčia su jo individualia istorija? Šalčininkų ligoninės direktorių lenką Zbignevą Semenovičių tai skaudina. Bet vos tik lietuviai leis, raidę v savo pavardėje jis pasikeis į w ne dėl to. Gydytojas chirurgas tiesiog paklus savo senos giminės ir tautos tradicijai, kuri ne mažiau brangi nei gimtoji Lietuva.

Jūratė KILIULIENĖ

– Esate turtingas tuo, ko daugelis iš mūsų neturi, – kone dešimt jūsų giminės kartų gyvena Vilniuje ar šalia jo. Ar žinote, kur ilsisi jūsų artimieji? Kokiose kapinėse paprastai apsilankote per Vėlines?

– Mano tėvai ir seneliai palaidoti Šalčininkų rajono Pabarės kaime. Senelio, gimusio 1861 m., kapas ten pats seniausias. Žinau, kurioje vietoje yra mano prosenelių kapai, tik jie neišlikę, sunyko ant jų stovėję mediniai kryžiai. Man pavyko gauti dokumentus, patvirtinančius, kad mano protėviai iš motinos pusės šiuose kraštuose gyveno nuo XVIII a. pirmosios pusės. Tėvas taip pat kilęs iš čia. Dar ankstesnio laikotarpio įrodymų rasti jau labai sudėtinga, ir greičiausiai netiesą sako tie, kurie giriasi juos turintis. Man po ilgo darbo archyvuose pavyko prieiti tik iki devintos Semenowiczių kartos.

Kasmet per Vėlines apeinu ir Rasų, ir Bernardinų kapines Vilniuje, nors mano artimųjų jose nėra. Ten lankau garsių medikų kapus, esu išleidęs knygą apie Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją. Kartu su Lietuvos lenkų medikų draugija tvarkome jų kapus Rasose, rūpinamės atnaujinimu. Pats prižiūriu Vilniaus universiteto profesorių Jundzilų kapavietes. Man jie artimi, nes yra gimę Pabarėje. Medicinos garsenybės, chirurgo, kuris pirmasis Lietuvoje atliko laparotomiją, Ipolito Jundzilo vardu pavadinta pagrindinė šio kaimo gatvė.

– Kažkada atkreipėte dėmesį į gesto simboliką, kai oficialios Lietuvos ir Lenkijos delegacijos Rasose deda vainikus ir ant Jozefo Pilsudskio, ir ant Jono Basanavičiaus kapų. Bet ar daug pažįstate lenkų, kurie Vėlinių žvakeles degtų ne tik maršalui, bet ir lietuvių tautos patriarchui, skelbusiam lenkus didžiausiais lietuvių priešais?

– Galiu suprasti Basanavičių – jis siekė tautos atgimimo. Bėda ta, kad grindė jį etniškumu – kalba, kultūra, t.y. požiūriu, atsiradusiu XIX a. antroje pusėje. O istoriškai į Lietuvą buvo žiūrima kaip į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri vienijo daug tautų. Dėl to Basanavičiui galima turėti nemažai priekaištų. Taip, jis gelbėjo lietuvių tautą, suteikdamas šansą atgimti Lietuvai kaip valstybei, bet padarė klaidą slopindamas kitus – griaudamas tų, kurie jau turėjo savo kalbą, tradicijas, pasaulį. Turiu galvoje lenkus.

Šio požiūrio nepalaikė net Lietuvos patriotai. Tarkim, profesorius Mykolas Romeris sakė: „Aš savo kailio nekeisiu, kaip buvau lenkas, taip liksiu.“ Bet kai jo klausdavo, kas jis – lenkas ar lietuvis, atsakydavo: Lietuvos lenkas. Būtent tuo metu daug Lietuvos lenkų buvo atstumti nuo Lietuvos.

Vėlesniais laikais laukė dar viena tragedija – lietuviai pradėjo kaltinti lenkus, kad šie pasidavė rusifikacijai. Nei žydui, nei totoriui nebuvo prikišama, kad jis nekalba savo kalba ar kad blogai ją moka. O mes tą nuolat girdėdavome. Tuos reikalavimus, kuriuos lietuviai kėlė sau, kaip tautai, automatiškai perkėlė ir mums – lenku gali būti tik tuomet, jei kalbi lenkiškai. Ir ta politinė šizofrenija tebesitęsia iki šiol.

– Idealioje vilniečių bendruomenėje kaip lygiavertės galėtų skambėti lietuvių ir lenkų kalbos, gaila, kad jidiš kalbėti jau beveik nėra kam. Bent įsivaizduojate, kad tai galėtų būti įmanoma?

– Dabar nėra tokių protingų valdovų kaip didysis kunigaikštis Gediminas, kvietęs žmones iš visų pusių gyventi, dirbti čia.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kiekvienas vartoto tą kalbą, kuri jam buvo priimtina. Radvilų giminės palikuonis, žinomas Lenkijos gydytojas Konstanty Radziwillas, ką tik išrinktas į Lenkijos Seimą, man pasakojo, kad jo giminėje taip ir buvo: Radvilos rūpinosi LDK, o vartojo jiems priimtiną lenkų kalbą. Ar dėl to jie tapo blogesni? Ar sugriuvo LDK, kad prie Kirchholmo švedus sutriuškinęs didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius kalbėjo lenkiškai ir pasirašinėjo Chodkiewicz?

Imkime suomius. Buvo metas, kai puoselėdami savo tautinį savitumą jie net susodindavo švedus į valtis ir liepdavo plaukti į Švediją. Bet iškilus SSRS grėsmei šios dvi tautos susivienijo ir dabar Suomijoje švedų kalba – antra valstybinė! Suomiai kur kas protingesni, jie laiku suprato, kad integravus švedus šie taps jų valstybės patriotais. Taip ir įvyko. O Lietuvoje sklando daugybė baimių, į paviršių vis ištraukiami neigiamiausi praeities dalykai.

Ar šeimoje gali būti darna, jei vienam iš sutuoktinių prasikaltus kitas nuolat jam tai prikiš? Tokie santykiai nekuria bendros ateities nei šeimoje, nei valstybėje.

– Jeigu jūsų klaustų, kas esate, atsakytumėte kaip Romeris – Lietuvos lenkas?

– Jei dabar būtų XVIII amžius, sakyčiau: „jestem litwin“ – esu lietuvis, nes tada tautybė buvo apibrėžiama pagal tai, kurioje valstybėje gyveni. Dabar, kai remiamės etniškumo sąvoka, sakau, kad esu lenkas.

– Jūs pats sugebėjote atsispirti rusifikacijai, nors mediciną studijavote Gardine, Baltarusijoje,  – puikiai kalbate savo gimtąja lenkų kalba. Kaip jos mokėtės?

– Mano abiejų tėvų šeimose buvo kalbama tik lenkiškai. Motinos (mergautinė pavardė Weronisowa) tėvas, auklėtas bajoriškai, labai apsiskaitęs, namų bibliotekoje turėjęs daug knygų, buvo itin griežtas, kalbos grynumą sergėjo net diržu. Mes, vaikai, namie kalbėjome taip pat lenkiškai. O aplinka už namų sienų jau buvo įvairi.

Beje, Pabarės kaimas, Eišiškės tuo metu išsiskyrė labai gražia lenkų kalba. Dabar ji kitokia, stipriai paveikta rusifikacijos, kaip ir kitur šiuose kraštuose. Būtent dėl tokios sudarkytos lenkų kalbos mums dabar ir priekaištaujama, kad kokie mes čia lenkai, jei nemokame savos kalbos.

Kokie esame dabar, tokie buvome ir LDK prieš 200–300 metų. Žiūrėkite į mus, klausykitės, kaip kalbame, nes galbūt mus rusifikuos, lituanizuos, ir mūsų nebeliks. Tapatinimas su Lietuvos lenkiškąja tradicija mums labai svarbus. Esame ne prastesni Lietuvos mozaikos akmenys, galime joje net labai ryškiai sužibėti. Bet dabar visiems dažnai tenka kęsti už stipriai rusifikuotų tautiečių, kuriems nerūpi nei Lietuva, nei Lenkija, nuodėmes.

Kalbėti gražiai lenkiškai gyvenant Lietuvoje nėra paprasta, kai darbe, gatvėje ir visur kitur girdime tik lietuvių kalbą, ja ir bendraujame. Kai po darbo grįžti namo pavargęs, nepulsi juk žodynų studijuoti. Tad iš kur man žinoti, kaip lenkiškai bus, pavyzdžiui, riebokšlis. Kažkada, kai vyravo rusų kalba, ir lietuviai sakydavo ne riebokšlis, o „salnikas“, bet niekas jų dėl to nekaldavo prie kryžiaus.

– Kiek mūsų lenkams svarbios Lenkijos aktualijos? Tarkim, iki kelintos valandos nakties jūs pats laukėte Lenkijos Seimo rinkimų rezultatų?

– Rinkimų naktį miegoti nuėjau, kai jau buvo aišku, kas ir kokia persvara juos laimėjo. Man ne tas pats, kas vyksta Lenkijoje.

Visada buvau „Piliečių platformos“, liberalų, šalininkas. Ekonominiai klausimai buvo jų stiprioji pusė, juk Lenkija vienintelė Europoje per krizę nenuėjo į minusą. Bet šiai partijai turėčiau nemažai priekaištų dėl aktyvumo stokos sprendžiant užsienio reikalus, blaškymosi nuo ultimatumų iki nieko nedarymo. Su Lietuva susijusius klausimus galbūt reikėjo spręsti pragmatiškiau. Sakoma, kol viršūnės kariauja, apačios kenčia, taip viskas ir buvo.

– Iškart po rinkimų garsus „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius, buvęs „Solidarumo“ veikėjas Adamas Michnikas įspėjo, kad laimėjus radikaliai Jaroslawo Kaczynskio partijai „Tvarka ir teisingumas“ (lenk. PiS) Lenkija gali grįžti į tamsius laikus. Kaip dabar gali keistis Lenkijos ir Lietuvos santykiai?

– Gerbiu Michniką, bet nesu šio požiūrio šalininkas. Man atrodo, kad dabar turime didžiulį šansą sureguliuoti santykius, bet, kaip sakoma, tango šokamas dviese – viena pusė be kitos nieko nepadarys.

Lietuvos įvaizdis Lenkijoje istoriškai visada buvo teigiamas, toks yra ir dabar. Labai nesinorėtų, kad jis atsidurtų šovinistų rankose. Matyt, to Michnikas ir baiminasi. Bet taip nebus, nes PiS turi daug protingų žmonių, puikiai suvokiančių, kad kelis šimtmečius lietuvius ir lenkus siejo bendros pergalės, žinomos visame pasaulyje.

Padėti Lietuvos lenkams išmokti ir savo gimtąją, ir valstybinę lietuvių kalbą – mūsų bendras tikslas ir uždavinys. Mes buvome, esame Lietuvos piliečiai ir gal net didesni už kitus savos valstybės patriotai. Štai šalčininkietis Andžejus Kulevičius šįmet tapo Konstitucijos egzamino nugalėtoju. Tik duokite mums galimybę būti patriotais.

Lietuviai turėtų suprasti, kad galėtų sustiprinti savo užnugarį ir būti atsparūs kiršinimui, tik reikia pareguliuoti kelis dalykus, o jie tik simboliniai – pavardžių rašyba, gatvių lentelės ir dar labai svarbus švietimo klausimas. Susitarus dėl jų būtų susikoncentruota į esminius dalykus – kaip statyti elektros tiltus, kaip vienu balsu kalbėti Europos Sąjungos tribūnose ar priešintis Rusijos grėsmei. Tai pirmiausia būtų į naudą Lietuvai.

Na, kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, šalia Pabarės būtų rašoma ir Podborze? Vietos žmonėms tai būtų malonu, jie pajustų, kad valstybė žiūri į juos kaip į žmones, o ne laiko tiesiog sulenkintais lietuviais, kurie turi daryti, kas liepiama. Kas blogo atsitiktų, jei būtų leista rašyti lenkiškas pavardes nelietuviškais rašmenimis? Duodu galvą nukirsti, kad tų, kurie pasikeistų dokumentus, neatsirastų daug, gal tik koks tūkstantis ar du. Žmonės dar gerai pagalvotų, ar tam verta leisti savo pinigus, gaišti laiką, prisidaryti su paveldėjimu susijusių keblumų ir taip toliau.

– O jūs taptumėte Zbigniewu Siemienowicziumi?

– Taip, be abejo. Man tradicija svarbi. Bet mano giminėje yra tokių, kurie tikrai nevargs dėl pavardės perrašymo.

– Lietuvos lenkams neretai prikišama, kad jie nerodo susidomėjimo lenkų kultūra, kad patys jos neformuoja. Ar iš tiesų taip yra? Ir ką jūs pats, gydytojas chirurgas, veikiate Vilniaus kameriniame orkestre, profesionalių muzikantų kolektyve?

– Vilniaus kamerinis orkestras, arba Wilenska orkiestra kameralna, gyvuoja jau 16 metų. Jo vadovas Zbignevas Levickis – senas mano bičiulis, sūnaus krikšto tėvas. Būdamas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas, jis ne visada gali groti tai, ką pats nori, tad visada puoselėjo svajonę turėti savo kolektyvą. Padėjau ją įgyvendinti sutvarkydamas teisinę pusę, „paskolindamas“ savo buto adresą. Dabar esu atsakingas už organizacinius reikalus.

Tai atima laiko, net žmona kartais priekaištauja, kam man to reikia, nes už šią veiklą negaunu nė cento. Iš tiesų – kam? Manau, didžiausia prasmė, kai per kocertą kokiame Šalčininkų rajono kaime pamatai verkiančią močiutę, nes ji pirmą kartą gyvenime girdi tokio lygio muziką. Levickis sako, kad ir jam tai didžiausias atlygis. O man dar ir ambicijų patenkinimas, kad ir mes galime kurti ir dalytis su savo krašto žmonėmis gražiausiais dalykais.

Orkestro veiklos pradžioje Vilniaus rotušėje surengėme koncertą, kurio metu buvo atliekama LDK kompozitorių muzika. Toks repertuaras, tada daug ką nustebinęs, skambėjo pirmą kartą, ir jį atlikome mes, lenkai! Etniniai lietuviai to kažkodėl nepadarė. O juk šie mūsų kultūros klodai – bendri, neįmanoma atskirti lenkiškumo nuo lietuviškumo. Mums jie labai brangūs.

– Tarsi pats būtumėte LDK didikas, ne tik dedate daug pastangų palaikydamas muzikantų kolektyvą, bet ir tapote paveikslus. Kaip viską spėjate?

– Nespėja tas, kuris nieko nedaro. Bet nėra taip, kad nesiskirčiau su teptuku ar muzikos instrumentu. Ir bibliotekose, archyvuose ilgai sėdėdavau tik tuo metu, kai rinkau medžiagą knygai apie Vilniaus medikus. Dabar dažnai ir dvi savaites neprieinu iki savo pomėgių. Bet nuostatos, kad laisvą laiką reikia išnaudoti prasmingai, laikausi.

Tapymui man nereikia ypatingo nusiteikimo. Po darbo ligoninėje neskubu važiuoti namo į Vilnių, nes tuo metu kelyje susidaro spūstys. Geriau pasilieku Šalčininkuose valandą kitą ir šį laiką praleidžiu tapydamas. Šiuo metu Vokietijoje vyksta mano darbų paroda, paskui ji keliaus į Italiją. Tikiuosi, kad dalį paveikslų pavyks parduoti.

Mokydamasis mokykloje galvojau apie tapybos studijas. Mūsų kaimynai M.K.Čiurlionio gatvėje Vilniuje buvo garsių dailininkų šeima – skulptorius Gediminas Jokūbonis ir jo žmona Bronė, grafikė, tekstilininkė. Jie palaikė mano siekius. Domėjausi ir biologija, namie turėjau akvariumą.

Kai reikėjo apsispręsti, žodį tarė mama. Sakė, kad tapęs dailininku turėsiu tapyti raudonas vėliavas ir leninus, todėl ragino rinktis rimtą specialybę, kuri būtų reikalinga prie kiekvienos valdžios. Nuėjau į mediciną.

Aš noriu tapyti, kartais tiesiog traukia prie molberto. Noriu ir groti. Kai į svečius ateina Levickis, namuose būna daug muzikos. Groja Zbignevas, jo sūnūs – visi smuikininkai, dar turime vieną akordeonistą. Mano sūnus ir žmona dainuoja, sūnaus klausa – absoliuti. Va taip leidžiame laiką – linksmai ir prasmingai.

– O ar pasitvirtino jūsų motinos žodžiai, kad su rimta specialybe prie bet kokios valdžios nepražūsite? Ar chirurgo darbas tebeteikia pasitenkinimą?

– Jei kalbėtume apie chirurgo krūvį, jis nuolat mažėja. Kasmet mūsų ligoninėje atliekama vis mažiau operacijų. Nieko keisto, nes ir žmonių mažėja – kažkada Šalčininkų rajone gyveno 42 tūkstančiai, dabar nėra nė 32 tūkst. gyventojų. Rajonas sensta, o juk susižaloja, į nelaimingus atsitikimus, taigi ir pas chirurgą, dažniausiai patenka jauni, darbingo amžiaus žmonės. Be to, dabar ligoniai, kuriems reikia urologinių, neurologinių operacijų, siunčiami į Vilnių. Negalime operuoti ir vaikų. Kas beliko – tik išvaržos, apendicitai, dar jei kas ką papjovė…

Yra dar viena specifinė aplinkybė, dėl kurios chirurgo krūvis menksta. Visi žinome: kad žmogus galėtų dirbti, jam neturi skaudėti. Bet dabar vis daugiau atsiranda tokių, kurie nenori gydytis išvaržų, kojų venų, nesutinka operuotis tik dėl to, kad gautų invalidumo grupę. Įsivaizduokite – atsirado karta žmonių, kurie priprato gyventi iš pašalpų, jiems naudinga turėti vieną ar kitą patologiją.

Tokia situacija gydytojo chirurgo darbui žavesio neprideda. Atrodo, kad netrukus galime būti reikalingi tik kaip slaugos ligoninė. Bet taip yra visuose rajonuose, ne tik Šalčininkuose.

– Ar dar išliko atmintyje 1991 m. sausio 13-osios naktis, kai į Raudonojo Kryžiaus ligoninę buvo vežami sovietinių tankų sužaloti laisvės gynėjai?

– Kelias savaites praleidome ligoninėje beveik iš jos neišeidami. Mūsų skyriuje buvo operuojami sužeistieji, tarp jų ir Loreta Asanavičiūtė.

Įstrigo daug tuomet tarsi nereikšmingų detalių. Ligoninės vyriausiasis gydytojas Juozas Raistenskis atnešė mums dėžę dešros. Valgėm, ir televizorius staiga pradėjo rodyti Lenkijos televiziją, karo Persų įlankoje vaizdus. Ant rankos turėjau raištį su Vyčiu, ir kiekvienam rūpėjo pajuokauti, kad gatvėje mane sumuš „maniškiai“, turėdami galvoje lenkus, nors buvo daug lenkų, kurie tomis dienomis stovėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto.

– O kas jus iš Vilniaus ištrėmė į Šalčininkų ligoninę, į kraštą, kurį vieni niekino, kiti juo gąsdino?

– Šalčininkus pasirinkau pats, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje baigęs dvejų metų ordinatūrą, niekas manęs nevertė. Čia mano giminės šaknys, be to, tais metais lietuviškai dar nekalbėjau taip gerai kaip dabar.

Mano pirmoji darbo šioje ligoninėje diena – 1991-ųjų rugpjūčio 19-oji – sutapo su pučo Maskvoje pradžia. Atsimenu, rytą tėvas man lygina kelnes, įjungiame televizorių, šis transliuoja tik Maskvos kanalą. Tankai, kažkoks sąmyšis, nieko nesuprantame. Važiuoju į Šalčininkus, o ten gatvėje pirmiausia pamatau pirmąjį komunistų sekretorių Vysockį, einantį su gėlėmis. Atsidūriau pačiame įvykių epicentre, iš arti mačiau visus šio krašto skaudulius.

Vėliau Lenkų sąjunga mane įstūmė į politinius vandenis, esą puikiai moku anglų kalbą, ginsiu žmogaus teises. 1992-aisiais buvau išrinktas į Seimą, dirbau ten vieną kadenciją.

Šalčininkai tada vadinti raudonuoju rajonu. Tai skaudino, nes niekas nenorėjo atsiminti, kodėl taip atsitiko. XIX amžiuje šis regionas buvo labiausiai išsilavinęs. Tarkime, Jašiūnuose buvo daugiau profesorių negu kokiame Kaune. O kokia Pavlovo Respublikos istorija! Bet visi intelektualai buvo ištremti, išžudyti arba patys turėjo pasitraukti.

Tiems, kurie iškentė visą epochos siaubą, turime būti dėkingi jau vien už tai, kad jie liko. Bet mums sako: jūs neturite elito. Taip, mes jo neturime, bet duokite mums laiko ir mes jį vėl turėsime.

Petro Malūko nuotr.

Kas yra Šėta dabar, kai nebeliko garsiųjų jos sūrių? Šis Kėdainių rajono miestelis nuo prieškario buvo su jais siejamas, o fermentuoto sūrio vardas „Šėta“ tapęs kone bendrinis. Senosios tradicijos tapo paveldo vertybe. Dabar Šėtą garsina stiprūs aplink ją besitelkiantys ūkiai. Šio krašto žemės trauka ypatinga – žagrės čia imasi net savoje profesijoje aukštumų pasiekę gydytojai, dailininkai.

Jūratė KILIULIENĖ

Dairantis po Šėtos apylinkes nesunku susikurti įspūdį, kad gyvename turtingame žemės ūkio krašte. Net didžiausiems bambekliams įspūdį padarytų horizontą siekiantys išpuoselėti laukai. Priešingai nei kitur, apleistų dirvonų aplink Šėtą nėra. Kaip ir laisvų – parduodamų ar nuomojamų – plotų, tad ir galimybės ūkininkams plėsti savo valdas.

Šios žemės maitina ir stambaus ūkio savininkus švedus, neseniai perpirkusius jį iš danų, ir savus, lietuvius. Šėtos seniūnas Petras Pupkus pasigiria, kad dauguma vietinių dirba ne po 100 ir net ne 200 hektarų. Stambiausias žemvaldys Vytautas Barzda turi per 2 tūkst. ha. Jau galima kalbėti ir apie besiformuojančias ūkininkų dinastijas, kai vaikai su žemės ūkio universitetų diplomais grįžta ir stoja į vieną vagą su tėvais.

Šios Lietuvos vietos – vienos derlingiausių šalyje. Gal todėl ir energingi šėtiškiai kur kas labiau linkę žemę arti, nei verslus kurti.

Pečius surėmė trys vyrai

350 hektarų čia nelabai ką nustebinsi – tokio dydžio yra Remigijaus, Egidijaus ir Martyno Gružų ūkis. Išskirtinė yra šių vyrų asmeninė patirtis ir kelias, atvedęs juos prie žemės. Gal tik 26-erių Martyno, Egidijaus sūnaus, pasirinkimas buvo lyg ir savaime suprantamas. Nuo mažų dienų sukiojęsis prie traktorių ir kombainų vaikinas ir panoro likti prie jų, užuot ėjęs į universitetą. Egidijus – ūkininkas, bet ne bet koks: jis yra ir Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojas neurochirurgas. Jo brolis Remigijus, baigęs Vilniaus dailės akademiją, ūkininkavimą derina su vadovavimu nuosavai reklamos įmonei Kaune.

Gal kas galėtų pagalvoti, kad prestižinių profesijų atstovai – tik popieriniai ūkininkai, bet iš tiesų broliai yra patys tikriausi juodadarbiai, lenkiantys nugarą laukuose nuo aušros iki aušros. Jiems padeda tik trys nuolat samdomi darbininkai, dar keli samdomi sezono metu.

„Gimėme Šiluvoje, nejaugi nesimato? – pokštauja Egidijus ir Remigijus, vienas kitam virš galvų brėždami šventųjų aureoles. – Mokyklas, universitetus baigėme Kaune, ten pradėjome ir profesinę karjerą, susikūrėme namus.“

1993-iaisiais jų motina susigrąžino sovietų okupacijos metais nusavintus 25 hektarus žemės, sodybą, iš kurios visa šeima iškart po karo buvo išvežta į Sibirą. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo joje šeimininkavo svetimi. Senelių statyta pilka kaimo trobelė ir dabar it paminklas giminės praeičiai stūkso apsupta dirbamų laukų ir dar prieškariu sodintų medžių.

Dabartiniai šeimininkai prie jos sienų kala senovines pasagas, kad namuose netrūktų laimės. Greta iškilo modernus namas, jame nuolat gyvena trys vyrai ūkininkai, o savaitgaliais iš miestų suvažiuoja ir jų žmonos, dukros bei tetos.

Paveldėję motinos atgautą žemę vyrai ėmė ją dirbti atvažiuodami savaitgaliais, per atostogas. Kelerius pirmuosius metus ūkininkavimas buvo tik malonus būdas praleisti laisvalaikį. Vėliau atėjo laikas apsispręsti – arba plėstis, arba viską mesti. Su turimais padargais jau buvo sunku išsiversti, nuomotis nebuvo kur, o pirkti naują galingą techniką dėl keliasdešimt hektarų neapsimokėjo. Sprendimas neatėjo per dieną, bet žemių pamažu daugėjo, drauge ir reikalingos technikos, o broliai vis dažniau likdavo nakvoti kaime, užuot grįžę į namus Kaune.

Chirurgo rankos nenukenčia

„Visiems kažkodėl keista, kad chirurgas dirba žemės ūkio darbus, Manęs nuolat klausia, kaip saugau rankas. Nėra taip, kad chirurgas prie nieko negalėtų prisiliesti, bet, žinoma, kai kurių darbų negaliu dirbti, pavyzdžiui, tvarkyti technikos. Kita vertus, yra pirštinės, kitos apsaugos priemonės, tad tepaluotomis rankomis tikrai nevaikštau“, – tikina E.Gružas.

Egidijui niekada nebuvo kilę minties dėl žemės atsisakyti gydytojo praktikos, tačiau ji vertė priimti svarbius sprendimus. Per 20 metų jis dirbo Kauno klinikose, vėliau septynerius – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, o prieš trejus metus tapo Panevėžio respublikinės ligoninės gydytoju. Panevėžį, nuo Kuronių kaimo nutolusį tik per 50 kilometrų, jis rinkosi dėl galimybės po darbo kasdien grįžti namo ir daugiau laiko skirti ūkiui.

Dabar E.Gružas savo dieną pradeda penktą valandą ryto, kartu su broliu nudirba ryto darbus, ir pusę septynių išvažiuoja į ligoninę. Va­dovaujasi principu, kad valandos, skirtos medicinai ir žemės ūkiui, turi būti atskirtos. Visus su gydytojo profesija susijusius reikalus stengiasi atlikti ligoninėje – čia skaito medicininę literatūrą, gilinasi į naujoves, o namie laukia žemės ūkio lektūra.

Žinia apie Šėtos seniūnijoje įsikūrusį kraštietį gydytoją netruko pasklisti po visą rajoną. Į brolių ūkį dažnai užsuka vietos gyventojai, tikėdamiesi patyrusio neurochirurgo pagalbos.

E.Gružas pirmasis Baltijos šalyje pradėjo galvos smegenų auglius operuoti fluorescencijos metodu. Šių metų pradžioje jo profesinėje biografijoje atsirado dar vienas reikšmingas įrašas. Neurochirurgas po stažuočių Paryžiaus ir Diuseldorfo universitetų klinikose pirmasis Lietuvoje stuburo disko išvaržos operaciją atliko nauju metodu. Šalinant išvaržą visiškai endoskopine mikrodiskektomija sutrumpėja operacijos trukmė, atliekamas kur kas mažesnis pjūvis nugaroje, negu operuojant įprastu metodu, ligonis greičiau atsigauna.

„Šios operacijos atliekamos tik Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Man patinka šios gydymo įstaigos politika: ji yra įsigijusi endoskopinį aparatą, prie jo jungiant atitinkamą instrumentariumą, kuris vis papildomas, gali būti operuojamas ir skrandis, ir inkstai, ir kiti organai. Kitaip yra Kauno klinikose, kur kažkas nusiperka aparatą ir kitiems skyriams neduoda. Ten brangi aparatūra stovi pusiau nenaudojama. O Panevėžyje turime tris endoskopines operacines, jos nuolat apkrautos“, – savosios gydymo įstaigos pranašumus vardija E.Gružas.

Be to, ir Kaune, ir Vilniuje sudėtingų tyrimų – branduolinio magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos reikia laukti ilgai, o Panevėžio ligoninėje eilių beveik nėra.

E.Gružas netrukus pradės dirbti ir privačiame neurochirurgo kabinete Kėdainiuose. Šis jau įrengtas, tik vis neatsiranda laiko startui. Mintį apie privačią praktiką Egidijus brandino seniai, mat pirmieji darbo metai Panevėžio ligoninėje nebuvo intensyvūs. Tik po kurio laiko ir siuntimus rašantys kolegos, ir ligoniai pradėjo apdovanoti naująjį gydytoją pasitikėjimu, o dabar E.Gružo darbo valandos perpildytos. Žinia apie naujuoju metodu operuojamą stuburo išvaržą pacientus pas jį atveda iš visos Lietuvos, taip pat Norvegijos, Didžiosios Britanijos.

Ūkio darbai neleidžia išlepti

Pirmoje vietoje – medicina, taip yra apsisprendęs Egidijus. Dėl to nepasitenkinimo niekada nereiškė nei brolis, nei sūnus. Paprastai neurochirurgas bendriems ūkio reikalams skiria kelias valandas per parą, tik per atostogas tampa lygiaverčiu darbininku. Pagrindinis jo užsiėmimas darbymečiu – gabenti derlių supirkėjams. Gydytojas turi profesionalo teises, jų prireikė, kai ūkyje atsirado vilkikas. Bet gali vairuoti ir traktorių.

Remigijui darbą ūkyje su kūrybiniais reikalais derinti paprasčiau. Reklamos studija rūpinasi žmona, pačiam į Kauną nuvažiuoti pakanka kartą per savaitę, tad visa diena dažniausiai prabėga laukuose. Tiesa, anksčiau įmonė atlikdavo kur kas daugiau užsakymų, bet plečiantis ūkiui jos apsukas teko lėtinti. Tačiau R.Gružas, profesionalus dailininkas, nevadina to sunkiu sprendimu, kokiu nors išsižadėjimu, tik teisingai sudėliotais prioritetais.

„Kas juos lėmė? Tikrai ne noras praturtėti – užsidirbti galima ir Kaune. Patiko ūkio darbai. Jei kas atsuktų ratą atgal, dabar, ko gero, studijuočiau ne menus, o žemdirbystę“, – tikina tikrąjį pašaukimą paveldėtame ūkyje atradęs Remigijus. Jis įsitikinęs, kad žemės trauka perduodama genais. Prie jau ūkininkaujančio Egidijaus sūnaus Martyno netrukus prisidės ir Remigijaus jaunesnioji duktė Paulina, Antano Stulginskio universitete studijuojanti agronomiją.

Broliai pripažįsta, kad ūkininko galimybės užsidirbti visai kitos nei, tarkim, gydytojo.

Egidijus lygina: iš gydytojo algos jis pajėgtų išlaikyti šeimą, bet tikrai neišgalėtų įsigyti instrumentariumo privačiai praktikai. O stambūs ūkininkai ir šeimas išlaiko, ir susiperka viską, ko reikia darbui, nors žemės ūkio technika kainuoja labai brangiai – kaip ir medicinos. Gružų kiemas taip pat pilnas modernių padargų – traktorių, purkštuvų, kombainų.

Vis dėlto ūkininkavimo vertė įkainojama ne vien pinigais. Vyrai sako, kad ši veikla netektų daug žavesio, jeigu rūpėtų kuo daugiau iš jos išspausti. Dabar, dažnai slegiami nepakeliamo nuovargio, suvokia ją kaip brangias gyvenimo pamokas.

„Čia kasdien susiduriu su išbandymais. Būna, atsikeli ir varai nuo penktos ryto iki vidurnakčio, o kartais ir per naktį. Pačioje pradžioje, kol turėjome mažai technikos, vien taip ir dirbome. Kai nešioji per naktį 50 kilogramų maišus, nes reikia kuo greičiau iškrauti vagoną, išmoksti kantrybės. Jos labai reikia ir ligoninėje. Kiekvienas ūkininkas žino: jeigu pradėjai darbą, reikia ir pabaigti. O gydytojai, būna, skundžiasi, kaip sunku operuoti tris valandas. Man tai nekelia problemų – be pertraukos esu operavęs ir 17 valandų. Tiesa, operacinėje laikas bėga kitaip, nejauti valandų, bet jėgų, atsparumo reikia daug. Fizinis darbas ūkyje to išmoko – man nėra per sunkaus darbo, yra tik darbas, kurį reikia padaryti“, – teigia gydytojas.

Laimės pojūtį ariant savo žemę suteikia ir laisvė spręsti pačiam. E.Gružui patinka priimti sprendimą, jį įgyvendinti ir džiaugtis rezultatu ar galbūt pripažinti klaidą, bet vis tiek tobulėti. O ligoninė gydytoją įstato į mechanizmą, kuriame tenka susitaikyti su tokiais valdiško darbo komponentais, kaip pavydas, nesantaika, nesąžininga konkurencija. E.Gružas prasitaria, kad pagalių kaišiojimas į ratus, trukdymas siekti rezultato kartą jį privertė palikti prestižinę gydymo įstaigą Kaune.

Pradžia – su skolintu pjūklu

„Medį myliu, žemės – ne“, – rėžia Dalius Paulavičius, kone vienintelis pramonininkas tarp Šėtos seniūnijos ūkininkų. Šiuose kraštuose prabėgo Daliaus vaikystė ir jaunystė, bet jis kažkaip sugebėjo atsispirti ir visuotiniam norui ūkininkauti, ir pačiai žemės traukai. Tik miške, tarp medžių jis jaučiasi esąs savo vietoje.

Šviežia mediena kvepia ir gamybinės patalpos, ir biuras. Verslininkas užsidegęs pasakoja, koks medis labiausiai tinka grindims ar stalui, kaip atpažinti geros kokybės medieną, vardija, iš kokių šalies miškų atgabentas tas ar kitas lent­pjūvės kieme paguldytas šimtametis ąžuolas.

Net nepažvelgus į įmonės rodiklius akivaizdu, kad jai sekasi. Sėkmę išduoda savininko akys. Ir biurą puošiantis sertifikatas „Stipriausi Lie­tuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams.

„Kaip pavyksta? Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pasveriu“, – dėsto bendrovės „Dagmedis“, užsiimančios medienos gamyba, miško kirtimu ir jų atsodinimu, vadovas.

Pernai bendrovė atšventė 20 metų jubiliejų. Tai buvo proga prisiminti pradžią, o ji nuo dabarties skiriasi kaip diena ir naktis. Dalius verslininku pabandė tapti dar nepriklausomybės priešaušryje. Pasidavęs visuotinei džinsų gabenimo į Rusiją bangai, po kelerių metų stipriai nusvilo. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė pardavinėti juos stačiu mišku. D.Paulavičius pamanė, kad miškas galėtų būti laikinas pragyvenimo šaltinis, ir sukvietęs būrelį vyrų patraukė pjauti eglių. Pirmasis jo pjūklas buvo skolintas.

„Jau seniai miško pats nebekertu, samdau rangovus. Dalį medienos parduodu, tinkamą ruošiniams gaminti susivežu į lentpjūvę. Produkciją parduodu vietos baldų, grindų gamintojams, dalį eksportuoju. Pradėjau nuo eglių, o dabar pagrindinis mano medis yra ąžuolas“, – į ką išaugo jo verslas, pasakoja D.Paulavičius.

Dabar jis turi 400 hektarų miško, lentpjūvėje dirba šeši nuolatiniai darbuotojai. Norint plėstis reikėtų įdarbinti naujų žmonių, bet aplink Šėtą tokių nėra. Darbo jėgą nusiurbė emigracija. Net švedų žemės ūkio bendrovėje nedirba nė vieno šėtiškio, darbininkų jie atsiveža iš Kaišiadorių Radviliškio.

„Kadaise turėjau ir savų miško kirtėjų, bet dabar dirbu su rangovais, taip paprasčiau, nes tas darbas nėra pastovus. Beje, samdau juos ne tik miškui kirsti, bet ir atsodinti. Aš jau nesulauksiu, kol užaugs, bet mano principas toks: mes radome, todėl ir patys turime kažkam palikti. Žinoma, kirtavietė tuščia nebus, bet neatsodinta, neprižiūrima mediena bus prasta. Taip galvoti ir daryti man įdomu. Turbūt nesu tipiškas komersantas – milijonų man nereikia“, – tikina Dalius.

Verslininko miško valdos išsibarsčiusios po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną.  Pri­žiūrėdamas kirtavietes, jaunuolynus kasdien jis nuvažiuoja po 500 kilometrų. Rinkdamasis vietą lentpjūvei D.Paulavičius buvo konkretesnis. Pirmiausia nusižiūrėjo pastatą Raseinių rajone, džiaugėsi, kad bus netoli važinėti iš namų Kaune.

„Bet ten važiuodavau kaip į katorgą. Vėliau čia gavau mažą lūšnelę. Kad būtumėt matę, su kokia energija aš ją tvarkiau! Šėtoje jaučiuosi visai kitaip. Nors nėra nei upių, nei ežerų, vien lygumos, tai man savas kraštas, todėl pats mieliausias ir gražiausias. Jis labai mane traukia“, – prisipažįsta Dalius. Dabar močiutės namuose, kuriuose mirus motinai augo nuo penkerių metų, vyras yra įsirengęs savo šeimos vasarvietę.

Visi trys sūnūs liko su motina

Šėtos seniūnijos žmonės kaip susitarę pasakoja apie ypatingą šios žemės trauką, priskirdami jai kone magiškų galių. Jie dėsto istorijas apie vieną ar kitą šėtiškį, dėl nepaaiškinamų priežasčių pasirinkusį šias vietas gyventi ar dirbti. Ir jos ne iš piršto laužtos, bet vis dėlto tėra išimtys, o ne tendencija. Šėtą ištiko tokia pat lemtis kaip ir daugelį šalies miestelių – ji stipriai susitraukė. Prieš du dešimtmečius šioje seniūnijoje gyveno 2730, dabar – 1970 žmonių. Pačiame miestelyje yra apie tūkstantį gyventojų.

Išsikraustyti iš Šėtos yra kur kas mažiau priežasčių nei iš daugelio kitų panašių gyvenviečių. Miestelis spindi švara, prižiūrėtais gėlynais, gatves puošia skoningai išdažyti, sutvarkyti namai. Pakeliui iš Vilniaus į Kėdainius įsikūręs miestelis traukia pravažiuojančiojo akį. Aktyvi seniūnijos bendruomenė vis sugalvoja renginių ir sau, ir visai šaliai. Tarkim, miestelio gimnazijos mokytojo, žinomo ilgų distancijų bėgiko Aurimo Skinulio iniciatyva minint 650-ąsias miestelio metines surengtas Šėtos bėgimas – jau tradicija. Jis yra vienas iš dvylikos etapų, sudarančių Lietuvos bėgimo taurės varžybas. Tą dieną miestelyje apsilanko visas šios sporto šakos Lietuvos elitas ir jo gerbėjai.

„Patys dar nesugalvojame, kaip tai paaiškinti, bet šių metų demografiniai seniūnijos rodikliai neįtikėtinai pagerėjo: gimė 16, o mirė 17 žmonių! Pernai sulaukėme 12 naujagimių. O pažiūrėkime į 2009-uosius: tada gimė trys, o mirė net 48 šėtiškiai. Gal jau atsiplėšėme nuo dugno?“ – Šėtos seniūnas Petras Pupkus tiki, kad blogiausi miestelio laikai liko praeityje.

Miestelio senbuvė Salomėja Miliauskienė įsitikinusi: sulaikyti žmones gali tik du dalykai – šeimoje įskiepytos vertybės ir galimybė užsidirbti. Kadaise moteris į Šėtą atsikraustė nematydama žemės pro ašaras. Sovietai išvijo ją iš kartu su vyru pasistatytos sodybos, nes tose vietose buvo numatyta melioracija. Salomėja miestelį jau laiko savu – čia ji susikūrė prasmingą gyvenimą, užaugino keturis vaikus. Duktė išsikraustė kitur, o trys sūnūs su šeimomis gyvena čia pat.

„Prie sovietų valdžios tėvai stengdavosi vaikus išsiųsti iš namų, kad tik į miestą, kad tik nelenktų nugaros kolchozuose. Mūsų vaikams jau nebereikėjo bėgti. Kai sugriuvo kolchozas, mano vyras tapo ūkininku. Dabar šeimos ūkis valdo 400 hektarų. Visi darbštūs, kiekvienam užtenka ir darbo, ir duonos. Smagu mums visiems kartu“, – džiaugiasi sūnus ir jų šeimas kasdien matanti senolė.

Sūriai – kaip vizitinė kortelė

Be tradicinio maratono, palaikomo jaunesnės kartos, seniūnijai apsnūsti neleidžia ir vyriausieji. Buvusios mokytojos Genovaitės Vanagienės suburti balsingi senjorai repetuoja, rengia koncertus kartais net kelis kartus per mėnesį. O Zofijos Imbrasienės Sangailų kaime, savų namų kieme, pastatytą ir įrengtą klėtelę lanko turistai iš visos Lietuvos. Moteris yra surinkusi daug etnografinės medžiagos, išpuošusi klėtelę savo rankdarbiais. Vasarą čia vyksta vaikų stovyklų užsiėmimai, įvairios edukacinės programos.

Vietos gyventojai Z.Imbrasienei turbūt labiausiai dėkingi už tęsiamą Šėtos sūrių tradiciją. Ji kartu su kaimyne Gražina Ilevičiene per metus pagamina jų dešimtis.

Su tradicijos pradžia siejama Šėtos sūrinė, įkurta dar 1930-aisiais, bankrutavo prieš keliolika metų. Miesteliui tai buvo nemenkas smūgis, nes tuomet darbą prarado maždaug šimtas žmonių. Pragyvenimo šaltinio neteko ir karves auginusios bei pieną sūrinei teikusios šeimos. Šiandien karvių jau beveik niekas nelaiko, bet sūrių gamyba nepamiršta. Tiesa, tęsiama naminių sūrių tradicija, ne fermentinių, kokie buvo brandinami sūrinėje.

„Sūrinės laikais nelabai tų sūrių ir gamindavome pačios, tik viena kita moteris tuo užsiėmė, nešė į turgų parduoti. Vėliau, kai sūrinė bankrutavo, uždarė ir pieno supirkimo punktą, reikėjo kažką daryti su pienu, nes karves tebelaikėme. Va tada ir prasidėjo. Kuri kaip mokėjo, taip ir darė, daug visokių receptų prigalvojome, gardinome įvairiais priedais. Šėtos naminis sūris gaminamas iš saldaus pieno arba per pusę pieno ir varškės. Įmušus kiaušinį jis tampa geltonas, panašus į lydytą. Tai ir yra miestelio firminis“, – atskleidžia garsiausios sūrininkės Zofija ir Gražina.

Norintieji paragauti Šėtos firminio turėtų paskubėti. Kadaise smūgį tradicijai sudavė sūrinės bankrotas, o dabar šėtiškių sodybose atgaivinta gamyba gęsta, nes sūrių slėgti nebėra iš ko. Žmonės, atvažiuojantys pas Zofiją ir Gražiną užsisakyti sūrių, pasakoja, kad ieškant naminio pieno jiems tenka apvažiuoti keletą seniūnijų. Ir patys gūžčioja pečiais: ar gali Šėta vadintis ūkininku kraštu, jei pieno gausi tik parduotuvėje, bet ne iš žmogaus sodyboje?

Petro Malūko nuotr.

Miestelis, kuriame nekilnojamasis turtas kainuoja brangiau nei mieste, kurio gatvės išpuoštos gėlėmis, menininkų darbais ir visada trykštančiu fontanu. Tai ne Trakai šalia Vilniaus, o Lukšiai – tik seniūnijos centras Šakių rajone. Vos atkūrus nepriklausomybę Lukšiai užsimojo už savo gerovę atsakyti patys – pirmieji Lietuvoje išbandė tikrąją savivaldą. Jos nebeliko, bet noras patiems tvarkytis savo gyvenimą niekur nedingo.

Jūratė KILIULIENĖ

Lukšiai išsidėstę abipus judraus kelio Kaunas–Šakiai. Pro šalį lekia nenutrūkstamas srautas automobilių, sukurdamas apgaulingą įspūdį, kad tai dėl jų miestelis pulsuoja gyvybe. Iš tiesų judėjimą čia kuria kasdienė lukšiečių veikla. Miestelyje yra drabužių valykla, dvi kirpyklos ir grožio salonas, kavinė, veikianti nuolat, ne tik pagal proginius užsakymus. Tam, kas pažįsta provinciją, tai daro įspūdį, nes kiek didesnę įvairovę ten dažniausiai siūlo nebent degalinių parduotuvėlės.

„Nedarbas Lukšiuose mažesnis nei Lietuvos vidurkis – 7 procentai. O kai žmonės dirba, jie turi iš ko tenkinti savo poreikius, duodami darbo smulkiajam verslui“, – žinomas tiesas dėsto Lukšių seniūnas Vidas Cikana.

Seniūnas pasisiūlo kartu apžiūrėti miestelį, ir sutartas trumpas pasivaikščiojimas išsitempia į dvi valandas. Per pastaruosius dešimtmečius Lukšiai tapo panašūs į muziejų po atviru dangumi – išpuošti meninėmis kompozicijomis, daugybe akmens ir metalo skulptūrų, fontanais ir gėlėmis. Pelkėtos laukymės vietoje atsirado Siesarties vingio parkas. Jį kūrė Lukšių bendruomenė ir į plenerus čia kasmet atvykstantys menininkai. Praėjusį gruodį ant kalnelio priešais bažnyčią iškilo tremtinių atminimą įamžinantis memorialas. Įspūdingos kompozicijos sumanytojas – pats seniūnas, jai įgyvendinti pasitelkęs visą būrį medžio drožėjų, kalvių, skulptorių.

V.Cikana yra ne tik seniūnas, bet ir itin produktyvus skulptorius. Tarp jo darbų – 120 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių iš medžio ar akmens. Ne visi jie nutūpė Lukšiuose, daugelis iškeliavo į Europos šalis, Jungtines Valstijas, Australiją. Nemažą dalį darbų menininkas išdovanojo – skaičiuojant savikaina, jų vertė siektų daugiau nei 100 tūkst. eurų. O Lukšiai pagal juos puošiančių meno kūrinių tankumą galėtų pretenduoti į kokią rekordų knygą. Iki rekordo, ko gero, temptų ir 6 tūkst. spygliuočių, kuriuos miestelyje pasodino pats seniūnas.

Dar vienas išskirtinis šio Šakių rajono miestelio faktas: 1991 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jam buvo suteiktas išimtinis savivaldos statusas. V.Cikana, tuomet jau viršaitis, įkalbėjo Seimą leisti Lukšiams tvarkytis pagal amerikietišką savivaldos modelį. Buvo sukurta savarankiška administravimo sistema, galėjusi pati išsilaikyti, įkurtas darželis, perimtas mokyklos valdymas. Seniūnija turėjo savo sąskaitas banke, pati tvarkėsi su savo uždirbtais pinigais, užuot atidavusi juos į bendrą katilą. Miestelėnai dar ir dabar atsimena, kad tada visą dešimtmetį vanduo čia kainavo dvigubai pigiau negu visame rajone, nes jį tiekė sava komunalinių paslaugų organizacija.

Seniūnas – dvarininkas

Lukšiai nuo senų laikų turėjo geresnes starto pozicijas nei kiti miesteliai. Mat glaudėsi prie Zyplių dvaro ir nuo pat XVII a. buvo jo auginami ir maitinami. Dvaras su Lukšiais susijusius žmones mokė amatų, ūkininkavimo, skleidė europines tradicijas.

Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo trinamas iš miestelio istorijos ir žmonių atminties. 1981-aisiais paskirtas dirbti į Lukšius kolchozo dailininku, V.Cikana rado jame runkelių sandėlį. Pastatų būklė buvo apgailėtina: sienos yrančios, ant stogų augo medžiai. Pats prikalė ant dvaro sienos plakatą „Nustokim griauti architektūros paminklą. Gėda niokotojams“.

Kitą dieną jauną dailininką išsikvietė Šakių kagėbistai, bet kadangi šis prisipažino, paliko ramybėje. Pamažu V.Cikanai pavyko net prisijaukinti kolchozo vadovybę – gaudavo leidimą tai pastatams, tai parkui patvarkyti.

Didieji dvaro gaivinimo darbai prasidėjo 2001 m. Apie Zyplių atkūrimo etapą seniūnas galėtų pasakoti valandų valandas. Nieko nuostabaus – dvaras jau ketvirtį amžiaus yra ir didžiausias jo džiaugsmas, ir galvos skausmas. Nuo 2002-ųjų nebuvo nė dienos, kad nebūtų jame apsilankęs, dažnai čia leisdavo dienas ir naktis.

V.Cikana prasitaria, kad per tą laiką griuvo jo asmeninis gyvenimas, būta daug pavydo, bandymų sužlugdyti. Tarkim, kartą jis viešai pasipasakojo skyręs dvarui 200 tūkst. Lt asmeninių lėšų. Netrukus prisistatė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, V.Cikanai teko įrodinėti, kad jis nevagia restauravimui skirtų lėšų. Įtarimų pavyko atsikratyti įtikinus, kad vien pats sargaudamas, užuot samdęs tarnybą, sutaupė kone visą šią sumą. Vietoj antrankių tada gavo Kultūros ministerijos premiją.

2012 m. atidarytas restauruotas Zyplių dvaras su 13 išlikusių pastatų ansambliu ir jį juosiančiu 20 hektarų parku dabar yra visoje šalyje žinomas kultūros centras. Per metus jį aplanko 30 tūkst. svečių, čia vyksta menininkų plenerai „Zyplių žiogai“, Pažaislio festivalio koncertai, lietuviško kino mėgėjus sutraukiančios „Sidabrinės gervės naktys“, parodos, edukacinės programos. Dvare įsikūrusi aktyvi Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dainius“, Zanavykų muziejus.

Zyplių dvaras džiugina ne vien kultūros žmones. Jo atlikta ir tebeatliekama misija dar platesnė, reikšmingesnė. Galima sakyti, dvaras leidžia vietos gyventojams jaustis oriai.

Bedarbių kuriama gerovė

„Jau pirmiesiems atkūrimo darbams pasitelkiau seniūnijos bedarbius. Įtraukiau juos pagal viešųjų darbų programas. Nešė šiukšles, kirto šabakštynus, dirbo viską, kas juodžiausia ir sunkiausia. Kažkam reikėjo tai padaryti prieš įžengiant restauruotojams. Darbų jiems yra ir dabar – tvarkyti parko alėjas, mišką, tvenkinius. Negirdėjau jokių prieštaravimų, kai atsirado tvarka atidirbti už pašalpas. Pas mus žmonės to nesigėdija, priešingai, noriai imasi miestelio gražinimo darbų. Didžiuojuosi jais“, – tikina seniūnas.

Pozityvus požiūris – ir jo asmeninis nuopelnas. Štai pernai kuriant tremtiniams įamžinti skirtą kompoziciją metalą šveitė, detales virino, konstravo ir seniūnas, ir jo vaikai, ir atidirbantieji už pašalpas. Žodžiu, visi, kuriems rūpi bendri miestelio reikalai.

V.Cikana skaičiuoja: seniūnija iš biudžeto dvaro priežiūrai per metus gali skirti apie 1500 eurų, bet pasinaudojant viešųjų darbų, atidirbimo už pašalpas ir kitomis programomis darbų atliekama už 100 tūkst. eurų. Ir daro paprastą išvadą – geriau tegul žmogus būna bedarbis, gauna socialines garantijas ir prie to dar teikia naudą miesteliui, nei išvažiuoja ir kažkur dirba nelegaliai.

Atgijus dvarui naudą pajuto ir prekybininkai. Tarkim, garsiaisiais Lukšių sūriais prekiaujantis kioskelis dabar veikia ir savaitgaliais. Autobusais atvykę turistai, šimtai renginių dalyvių šluoja iš parduotuvėlių ledus ir gėrimus, užsisako pietus miestelio kavinėje.

Kai 1997 m. Žemės ūkio ministerijos konkurse Lukšiai atsidūrė tarp dešimties gražiausių šalies miestelių, namų kainos iškart šoktelėjo dvigubai ir į ankstesnį lygį jau nebesugrįžo. Ir šiandien nekilnojamasis turtas Lukšiuose kainuoja brangiau negu Šakiuose. Nepaisant to, būsto paklausa visada yra, tik beveik niekada nėra pasiūlos. Kasmet čia išdygsta po vieną kitą naują namą, paprastai to imasi namo su pinigais sugrįžę emigrantai.

Užkariauti pasaulio – su šlepetėmis

Bedarbiams veiklos parūpina seniūnas, o kas Lukšiuose kuria darbo vietas? Be biudžetinių įstaigų, seniūniją nuo seno maitina pieno produktų gamintojai – „Europienas“, „Uriga“ ir Lukšių pieninė.

Daugiau nei šimtas žmonių dirba vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje, dešimtys – „Lukšių tekstilėje“, J.Dai­nelienės įmonėje, užsiimančioje didmenine ir mažmenine prekyba namų apyvokos ir santechnikos prekėmis, keliose lentpjūvėse.

Greta šių miestelio verslo „ryklių“ drąsiai galvą kelia 28-erių lukšiečio Tado Bybarto individualioji įmonė „Šlepetija“. Išbandęs gyvenimą sostinėje, ragavęs ir emigranto duonos vaikinas įleido šaknis gimtajame miestelyje ir nutarė būti pats sau ponas. Sunkiai įgyvendinamų sumanymų jis nepuoselėjo, madingų verslo krypčių nesivaikė – ėmėsi siūti šlepetes. Tuo nuo seno užsiėmė jo sesuo ir tėvai.

Nuo vaikystės gerai pažįstamam užsiėmimui, iš kurio jo tėvai prisidurdavo prie algos, Tadas suteikė modernų veidą – jį įteisino, praėjusį rudenį atidarė internetinę parduotuvę, pradėjo prekybą feisbuke. Tad dabar Lukšių šlepetes avi ne tik aplinkiniuose turgeliuose apsiperkantys lietuviai, bet ir užsakovai iš tolimų kraštų.

Šeimos versle Tadas atsakingas už gamybos cecho aprūpinimą medžiagomis, pardavimą, gaminių tobulinimą pritaikant naujas technologijas. Jam taip pat patinka stovėti prie prekystalio nuosavoje parduotuvėje su iš tolo šviečiančia iškaba „Šlepetija“. Tadui pasisekė, kad niekam nereikia mokėti nuomos, – tinkamos patalpos atsirado tėvams priklausančiame ūkiniame pastate šalia šeimos gyvenamojo namo.

Mažo miestelio parduotuvė, prekiaujanti vien šlepetėmis, teoriškai turėjo tapti nepavykusiu pradedančio verslininko bandymu. Tačiau „Šlepetija“ jau net nespėja tenkinti visų užsakymų. Susidomėjimas toks didelis, kad į internetą sukeliama tik dalis pavyzdžių, antraip užsakymai negalėtų būti patenkinti laiku. Tadas teigia, kad jam pavyko atrasti nišą, nes iki šiol specializuotų šlepečių parduotuvių Lietuvoje nebuvo. „Šlepetijoje“ siūlomos natūralios odos su vilnoniu vidpadžiu, lininės, vilnonės, įsispiriamos, batelių formos šlepetės – Tadas niekada neskaičiavo, kiek rūšių naminio apavo jis siuva, nes dažnai sulaukia ir individualių, vienetinių užsakymų.

„Man labai smagu, kad su klientu visada galiu rasti bendrą kalbą. Aš prie jo derinuosi, o ne jis prie manęs. Pirmas reikalas man yra kokybė. Žinoma, kas nedirba, tas nedaro klaidų, kartais jų pasitaiko ir man, bet stengiuosi kuo greičiau jas ištaisyti. Todėl man ir sekasi“, – kukliai šypsosi šlepečių verslo savininkas. Jis siekia ne parduoti kuo daugiau gaminių, bet įtikinti pirkėją sugrįžti dar kartą, atsivesti kitų pirkėjų.

Baigdamas mokyklą T.Bybartas planavo kitokią ateitį. Studijavo technomatematiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet po pirmųjų metų suprato, kad į mokslus nėrė pasidavęs visuomenės spaudimui, o ne to norėdamas.

„Tada išvažiavau į Ispaniją užsidirbti milijonų, pusantrų metų skyniau apelsinus. Pamačiau, kaip žmonės verčiasi kitur, nors ir nepavyko nieko užsidirbti. Dar pakeliavau po Portugaliją, įrenginėjau parduotuves Berlyne, dirbau pas ūkininką Norvegijoje. Sekėsi puikiai, bet supratau, kad rojus niekur mūsų nelaukia, jį susikuriame patys“, – vardija savo klajones Tadas.

Namo jis grįžo praturtėjęs gyvenimiška patirtimi, supratęs, kad daug kas problemų ieško aplink save, nors dažniausiai jos slypi žmogaus galvoje. Vaikinas apgailestauja, kad lietuviai burnoja prieš savo šalį ir nemoka įvertinti to, ką turi čia. Sunkiai dirbti reikia visur, bet savo sumanymus geriausia įgyvendinti gimtajame krašte, nes čia padeda net savos sienos.

„Grįžau ir tikrai jau niekur nebevažiuosiu. Bet užsienyje praleistų metų neišsižadu. Ten išmokau atsikratyti savo baimių, atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprasčiau. Jei bandysi, tikrai kas nors iš to išeis. Mane labai įkvėpė vienas epizodas iš Donaldo Trumpo biografijos. Skaičiau, kad jis buvo bankrutavęs, turėjo 9,9 mlrd. dolerių skolą ir vieną dieną pamatęs gatvėje vargetą su ištiesta ranka suvokė, jog tas žmogus už jį vertingesnis 9,9 milijardo. Ta netikėta mintis privertė jį atsitiesti ir eiti pirmyn. O svarbiausia, ką išmokau iš Trumpo, tai nebijoti savo klaidų, nes iš jų mokomasi“, – tikina įkvėpimo milijardieriaus knygose besisemiantis lukšietis.

Tado sprendimą grįžti į Lukšius daug kas vertino skeptiškai, svarstė, ar pasaulio matęs jaunas žmogus provincijoje neuždus. Bet jis nuo pradžių žinojo, kad mažas miestelis yra pranašumas – čia geresnės galimybės rasti darbuotojų, daug kas pigiau kainuoja. O kadangi prekybos verslą palankiau kurti didmiestyje, jis neapsiriboja Lukšių „Šlepetija“, stiprindamas ją internetinėje erdvėje. Jau dabar šlepečių gamyba ir prekyba jomis yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, nors beveik visos pajamos investuojamos atgal į verslą – medžiagoms pirkti, internetinei prekybai tobulinti.

Plaukia pieno upės

Sėkmingos verslo idėjos greitai randa sekėjų, tad gal kada nors Lukšiai bus žinomi kaip šlepečių gamintojų miestelis?

Kol kas juos labiau garsina pieno produktai, ypač sūriai. Pavadinimas „Lukšių sūris“ jau tapęs beveik bendriniu, tokiais sūriais prekiaujama visuose šalies prekybos centruose, turgavietėse. Garsiausias iš jų – „Zanavykų“, laikomas šio krašto kulinarine vizitine kortele. UAB „Uriga“ šokoladu glaistyti varškės sūreliai taip pat išskirtiniai. Jie ne kartą apdovanoti įvairiais medaliais, o smaližiai „Urigos“ gaminius, pakuojamus į raudonos spalvos popierėlius, vadina pačiais tikriausiais šokoladiniais sūreliais.

Miestelio pieno gamintojų produktai žinomi net tokioje egzotiškoje šalyje kaip Iranas – Lukšių pieninė šį rugsėjį sulaukė Irano vyriausybės leidimo eksportuoti produkciją į šią šalį.

Būtent Lukšių pieninė pradėjo kurti pieno perdirbimo ir jo produktų gaminimo tradicijas miestelyje ir net visoje Lietuvoje. Ant jos pastato, suprojektuoto paties Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, įmūrytas skaičius „1939“. Nuo tų metų skaičiuojama bendrovės istorija. Ji maitino kelias kartas miestelio gyventojų, daugiausia moterų.

Šiuo metu Lukšių pieninėje triūsia 104 darbuotojai. Tai daug, nes šio bendrovės padalinio gamybiniai pajėgumai palyginti nedideli (Lukšiuose per dieną pagaminamos keturios tonos produkcijos), bet reikia daug darbo rankų. Pavyzdžiui, varškė į sūrmaišius kemšama kaip senais laikais – tik rankomis, nes ir pačių sūrių receptūra siekia prieškario tradicijas.

„Šilta, malonus pieno kvapas, bet tik iš pirmo žvilgsnio sūrmaišių formavimas atrodo kaip smagus darbas. Iš tiesų jis labai nuvargina, ypač kenčia rankos. Šiame ceche darbuojasi ilgametės mūsų darbuotojos, jaunimui čia per sunku. Apskritai jaunus darbuotojus sunkiau išlaikyti, jie tai išvažiuoja į užsienį, tai vėl grįžta. Saviškius visada priimame atgal, jei tik yra laisvų vietų“, – pasakoja kartu su vyru Genadijumi, Lukšių pieninės direktoriumi, jai vadovaujanti Vida Butkuvienė.

Tiesa ir tai, kad Lukšių pieninei darbuotojų nereikia ilgai ieškoti. Žmonės darbo vietas čia vertina, bet tai susiję ir su paties miestelio patrauklumu. Pati Vida niekada nesvarstė galimybės persikelti kitur, nors Lukšiai ir nėra jos gimtinė. Kol vaikai dar buvo moksleiviai, jiems vietoje pakako veiklos – čia jie ir sportavo, ir dalyvavo saviveikloje. Šeima Lukšiuose nepasigenda ir kultūrinio peno – atgijus Zyplių dvarui renginių pasipylė kaip iš gausybės rago.

Vertingiausi darbuotojai – savi

Ilgametės pieno pramonės tradicijos šiame krašte kūrėsi greta stiprios gyvulininkystės. Vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje dabar auginama 900 melžiamų karvių. Tiesa, jų pienas – kasdien po 24 tonas – iškeliauja į „Žemaitijos pieno“ pieninę Šilutės rajone, nes vietos pieno perdirbėjams tokio kiekio tiesiog per daug.

Bendrovės direktorius Jonas Pranaitis apie savo karves galėtų kalbėti valandų valandas, juolab neseniai jos it kokios ponios buvo suguldytos ant čiužinių. Lukšių bendrovės gyvuliai vieni pirmųjų šalyje buvo prileisti prie šios danų mokslininko sukurtos naujovės, atsisakant įprastinio šiaudų guolio.

Bet didžiausias šiųmetis J.Pranaičio džiaugsmas – visų laikų grūdų derliaus rekordas. Neplanuotai didelis uždarbis leidžia galvoti apie didesnes investicijas, nei buvo numatyta, imtis elevatoriaus modernizavimo, bendrovės teritorijos apželdinimo darbų. O darbuotojų laukia didesnės nei paprastai metinės premijos.

„Ne tik dangui turime dėkoti už puikų derlių, bet ir žmonėms. Pas mus daug patyrusių specialistų, jų vaikai, baigę mokslus, taip pat lieka prie žemės. Dirba traktorininkai tėvas ir sūnus, daug tokių, dirbančių šeimyninėmis poromis. Džiaugiuosi, nes nėra geresnių darbuotojų už vietos žmones. Kodėl? Na, kokiam šakiečiui nėra skirtumo, ar į Lukšius važinėti, ar į Gelgaudiškį. O lukšiečiai turi sentimentų savo tėviškei, kur žemę dirbo jų tėvai, seneliai, kur patys susikūrę gyvenimą“, – tikina J.Pranaitis.

Jis ir pats – senas lukšietis, tęsiantis kelių kartų savo protėvių tradicijas. 57-erių vyras, galima sakyti, niekada ir nebuvo iškėlęs kojos iš Lukšių. Net mokslus krimto neakivaizdiniu būdu, kartu ir dirbdamas.

Tik ant vietos gyventojų pečių laikosi ir „Lukšių tekstilės“ bendrovė. Pagrindinė jos veiklos sritis siaura – audinių dygsniavimas. Trijų sluoksnių įvairiais raštais sudygsniuosti rulonai yra pusfabrikatis siuvimo, baldų, čiužinių fabrikams. Jie keliauja ir į Lietuvos, ir užsienio šalių įmones. Neseniai latviai pateikė didelį antklodžių apsiūlėjimo užsakymą, vokiečiai laukia Lukšiuose ne tik sudygsniuotų, bet ir pasiūtų čiužinių. Anksčiau bendrovėje buvo siuvamos ir kareiviškos palapinės bei kuprinės.

Grįžo dirbti gimtinei

„Lukšių tekstilei“, įkurtai daugiau nei prieš 20 metų, vadovaujantys Rima ir Sigitas Bendoriai samdo 29 darbuotojus. Beveik visi jie dirba nuo įmonės įkūrimo. Tik šešios siuvėjos priimtos visai neseniai, nes iki lapkričio vidurio reikia atlikti didelį užsakymą. Bendrovė nesikrato ir nedidelių darbų, imasi dygsniuoti kad ir penkis metrus audinio. Būti išrankiems dabar ne laikas, nes tik prieš porą metų įmonė išsikėlė iš senų, jos veiklai nepritaikytų patalpų žemės ūkio bendrovėje. Dabar jos mašinos dūzgia moderniame, šviesiame, švara tviskančiame pastate.

„Geros darbo sąlygos yra ne mažiau svarbu nei atlyginimas. Galvojame, ką dar galime padaryti, kad Lukšiuose nemažėtų jaunimo. Sunku ką nors pakeisti, nes tai ne tik mūsų miestelio, bet visos Lietuvos realybė“, – atsidūsta R.Bendorienė.

Sutuoktiniai yra aktyvūs Lukšių bendruomenės nariai, Sigitas – jos pirmininkas. Rima sako dar tikinti, kad miestelis išliks jaunas, kad jaunimas norės sugrįžti, todėl ir dirbanti bendram labui neskaičiuodama valandų. Bendruomenė kasmet rengia vasaros stovyklas vaikams, jaunimo lyderiams. Moteris apgailestauja, kad jos sūnus nepasinaudojo proga grįžti. Šakių jaunimo centre buvo laisva darbo vieta, bet sūnui, jaunam specialistui, netiko uždarbis. Jis liko Kaune, bet namo grįžti tebesitiki.

„Lukšiai yra mano gimtinė, o vyrą atsivežiau iš Pabradės. Baigę mokslus buvome įsikūrę Vilniuje, gyvenome bendrabutyje. Turbūt jis ir atgrasė mus nuo miesto visiems laikams. Grįžome į Lukšius, čia vyro laukė darbas pagal specialybę. Ir daugiau net nesvarstėme galimybės kažkur bėgti“, – sako lukšietė.

R.Bendorienė įsitikinusi, kad valstybę, atskirus jos regionus, gyvenvietes pirmiausia keičia ne sostinės ar rajono valdžios sprendimai, o patys žmonės. Taip atsitiko ir Lukšiuose. Daug metų miestelio variklis buvo energingasis seniūnas, bet didžiausi pokyčiai jame prasidėjo susikūrus bendruomenei ir atsiradus galimybei pritraukti Europos Sąjungos lėšų.

Menininko žvilgsniu

Tuomet patys Lukšių gyventojai sprendė, kam jos turi būti skirtos. Buvo sutvarkytos erdvės aplink kultūros namus, Lukšių gimnazijos sporto aikštelės, atsirado poilsio ir sveikatingumo parkas. Atgimė ir Siesarties vingio parkas – atnaujinta jo aplinka, sutvarkyti želdiniai. Daugumą darbų savomis rankomis atliko patys bendruomenės nariai. Žmonės pasikeitė, jiems rūpi ne tik savo kiemo, bet ir bendri reikalai. O seniūnas V.Cikana bendrais reikalais gyveno ir tada, ir dabar.

„Kai atėjau į valdžią 1991-aisiais, miestelis buvo suformuotas kolchozo centro principu. Užsimojau jį pakeisti. Žmonės gūžčiojo pečiais ir juokėsi: ką tas menininkas gali padaryti? Bet aš esu skulptorius, pamatęs akmenį ar medį iškart žinau, kas iš to galėtų išeiti. Tas pats su miestelio architektūra – labai aiškiai suvokiau, kaip ji turėtų keistis. O iš tų dalykų, kuriuos kiti norėjo nugriauti, aš dariau meno kūrinius. Tarkim, iš senos autobusų stotelės suformavau tremtinių koplyčią, nulupus Lenino bareljefus atsirado vietos miestelio herbui“, – vardija seniūnas, manantis, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tik menininkai turi daugiau drąsos šiomis galiomis pasinaudoti.

BFL

Spalio 6-oji išaušo su juoda žinia – netekome Maestro Stasio Povilaičio. Išskirtinio talento dainininkas, tekstų kūrėjas, viena ryškiausių scenos asmenybių paliko sunkiai užpildomą tuštumą. Jo dainos skambės, bet trūks žmogiškosios šilumos, nuoširdumo, atviro žvilgsnio – Maestro turėjo retą dovaną prabilti į kiekvieno širdį.

Jūratė KILIULIENĖ
Eidamas 68-uosius S.Povilaitis pralaimėjo sunkią kovą su liga. Trejus metus daininin­ką lydėjo baisi diagnozė – plaučių vė­žys, bet apie jo fizines ir dvasines kančias žinojo tik patys artimiausieji. Daugelį atlikėjo draugų, ko­legų pribloškė rugsėjo pradžioje pasklidusi žinia, kad jo jėgos sparčiai senka. Niekas ne­sitikė­jo, kad būklė tokia prasta, nes dar iki šios va­sa­­ros vidurio jis aktyviai koncertavo, tryško ener­­gija ir gera nuotaika.

Per liepos 6 dieną Palangoje surengtą koncertą „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį“, skirtą Valstybės dienai paminėti, atliko dvi dainas. Tai, kaip dabar jau aišku, buvo paskutinis S.Povi­laičio pasirodymas.

„Būsiu scenoje tiek, kiek to norės mano klausyto­jai“, – ne kartą yra sakęs dainininkas. Ir jis laikė­si savo žodžio. Praėjusią liepą atlikėją alinusi li­ga jau buvo stipriai pažengusi, bet net kon­certo Pa­­lan­­goje organizatoriams jis neprasitarė apie jau­­­čia­mą silpnumą, neprašė jokių iš­skirtinių sąlygų. Kai jėgų liko visai mažai, Stasys atsidavė vien tik į sa­vo šeimos rankas, nepageidavo viešai dalytis sa­vo negalia. Sunkiausiu me­tu nuo dėmesio sten­gėsi at­siriboti ir Maestro žmona Birutė bei ju­dviejų vien­turtė duktė Agnė. B.Povilaitienė ne kar­tą yra sa­kiusi, kad dainininkas net sunkiai sirgda­mas iš vi­s­ų jėgų kabinosi į gyvenimą, nenorėjo iš­siduoti, kad serga.

Keista kalbėti apie S.Povilaitį būtuoju laiku. Ir turbūt praeis nemažai laiko, kol skambančios Maestro dainos nebekels praradimo liūdesio. Sakoma, kad gerbėjų jausmai permainingi kaip oras – meilę greitai keičia užmarštis. Bet S.Po­vilaičiui kažkokiu tik jam vienam žinomu būdu pavyko išlaikyti jų simpatijas pusę amžiaus. Jis buvo savas ir vyresniosios kartos klausytojams, ir visai jauniems.

Kam yra tekę susidurti su S.Povilaičiu akis į akį, patvirtins itin nuoširdų dainininko santykį su jį garbinusia aplinka. Negalėjo būti nė kalbos, kad Stasys praeis gatve neatpažintas. Jį šnekindavo, mojuodavo, bent jau šypsodavosi. Ir jis bū­tinai kiekvienam atlygindavo asmeniniu dėmesiu. Ta nepakartojama, lyg sąmokslininko šypsena, įdėmiu žvilgsniu tiesiai į akis. Jis buvo džentelmenas ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

Tiesiog mokėjo dainuoti

„Kokia trapi žmogaus prigimtis“, – apmąstydamas kolegos netektį atsidūsta dainininkas Si­monas Donskovas. Apie sunkią S.Povilaičio sveikatos būklę jis sužinojo prieš kelis mėnesius ir vis dar nebuvo su tuo apsipratęs. Juk praėjusią žiemą Kauno afišoms skelbiant – „Nerijos“ vyrai vėl scenoje!“, keturi legendinio ansamblio vyrai S.Povilaitis, S.Donskovas, Vitalijus Pau­liu­kas ir Antanas Čapas į gyvo garso koncertą su­kvietė pilnutėlę Kauno valstybinės filharmonijos salę. Stasys, kaip visada, scenoje atliko sunkiausią darbą, vedė koncertą, ir nebuvo panašu, kad jis turi mažiau jėgų negu kiti legendinio an­samblio veteranai.

Vienos kartos atlikėjams ne kartą yra tekę dainuoti tose pačiose scenose, kartu važinėti į gastro­les, tam tikru metu – ir patirti tokį pat beatodai­rišką klausytojų garbinimą. Tačiau Simonas, be jokios abejonės, pripažįsta savo kolegą buvus iš­kiliausiu ir žiūrovų mylimiausiu: „Stasys nusipel­nė būti mano kartos pačiu populiariausiu dainininku. Jis tiesiog mokėjo dainuoti, turėjo sinkopės ir ritmo supratimą, buvo talentingas dainų tekstų autorius. Be to, jis dainavo populiariausiame tų laikų ansamblyje. Ir aš turėjau laimę „Ne­rijoje“ dvejus metus dainuoti kartu su juo.“

„Nerijoje“ kartu praleistą laiką, 1978–1980 me­­­tus, S.Donskovas prisimena kaip vieną įspūdin­­­giausių savo karjeroje. Tiesa, salė biso dažniau­­siai kviesdavo Stasį, tačiau tai netapo ne­svei­kos konkurencijos priežastimi. Simonas atsi­grieb­­­davo kitame – merginų viliojimo fronte. Čia jam ėjosi geriau, nes tuomet dar neturėjo nei žmo­­­nos, nei mylimosios, o kolegos jau buvo „su­pan­­­čioti“ ir net gastrolėse negalėjo mėgautis lais­ve.

„Nei tais šlovingais laikais, nei vėliau Lie­tuvoje Stasiui nebuvo lygių. Atlikėjui didžiausias įvertinimas yra publikos dėmesys. Jam dainuojant būdavo taip: 300 vietų salėje stovėdavo 400 žiūrovų, dar 400 – už durų. Per dieną būdavo du trys tokie koncertai“, – apie kolegą lydėjusį po­puliarumą pasakoja S.Donskovas.

Kolegoms kėlė pavydą

Vilniaus universitetas, Tauro bendrabutis, tre­­čio aukšto virtuvė – vyresniosios kartos estrados dainininkė Ona Valiukevičiūtė, vėliau pasukusi į politiką, tiksliai nusako vietą, kur karjeros pradžioje dažniausiai susikirsdavo jos ir S.Po­vilaičio keliai. Stasys, studijavęs žurnalistiką, ir vokiečių filologiją studijavusi Ona į bendrabučio virtuvę ateidavo kepti bulvių.

Juos abu siejo ir draugystė su kompozitoriumi Miku Vaitkevičiumi, kuris iki pat gyvenimo pabaigos išliko ištikimas Stasio gerbėjas. Vėliau abiem teko atidėti studijas į šoną, nes O.Valiu­kevičiūtė buvo pakviesta dainuoti ansamblyje „Ne­muno žiburiai“, o S.Povilaitis įsiliejo į „Ne­riją“. Dainininkei įsiminė Palangos vasaros estradoje vykdavę didžiuliai koncertai. Juos organizavusi Valstybinė filharmonija kviesdavo iškiliausius atlikėjus, bet S.Povilaitis kasmet būdavo ryškiausia žvaigždė – žiūrovai nepaleisdavo jo iš scenos, reikalaudavo kartoti dainas. Ona prisipažįsta, kad kitiems solistams tokia žiūrovų meilė sukeldavo pavydą.

„Man didžiulį įspūdį darė jo pagarba publikai. Jis jautė atsakomybę ne tik pasirinkdamas kūrinius, bet ir rūpindamasis scenine išvaizda. Pa­sitempęs, nepriekaištingu kostiumu ir šukuosena Stasys būdavo visur – ar vyriausybiniuose kon­certuose, ar ilgai trunkančiose gastrolėse. Džiaugiuosi, kad Stasys atsidavimu publikai, mei­le darbui užsitarnavo didžiulę pagarbą ir kas­dien ją jautė. Juk  dažnai atsitinka ir taip, kad iškilios asmenybės ja apdovanojamos tik po mirties“, – tarsteli O.Valiukevičiūtė.

Nuo pat S.Povilaičio karjeros pradžios buvo kal­bama apie prigimtinį dainininko talentą. Pub­likai atrodė, kad būti scenoje jam lengva ir smagu. Tik kartu koncertams ruošdavęsi kolegos matė, kad pasitikėjimą savo jėgomis scenoje Stasiui suteikia atlikti „namų darbai“. O.Va­liu­kevičiūtė prisimena, kad anuomet apskritai bu­vo neįsivaizduojama, kad dainininkai repeticijoje su Radijo ir televizijos orkestru pasirodytų ne­pasiruošę.

Bet S.Povilaitis ir čia daugelį pranokdavo – jis ateidavo išmokęs ne tik melodiją, bet ir tekstą atmintinai. Dainininkas gerbė savo talentą puo­­­selėdamas jį išskirtiniu darbštumu.

Ne vien rožėmis klotas kelias

„Stasiui reikšmingiausias laikotarpis buvo darbo Valstybinėje filharmonijoje metai. Per du de­šimtmečius, praleistus „Nerijoje“, kuri tuo me­­­­­tu buvo populiarumo viršūnėje, jis susiformavo kaip solistas, iš ten išsinešė visą savo repertua­rą“, – tikina dainininkas Viktoras Malinaus­kas. Iš to laikotarpio – didžiausi S.Povilaičio šlageriai „Vėl, švieski man vėl“, „Kristina“, „Tik rytoj…“

Vėliau nėręs į solinę karjerą atlikėjas ne kar­tą dėkojo Romualdui Bieliauskui, kurio va­do­vavimo „Nerijai“ laikais buvo suformuotas Sta­sio repertuaras, tapęs jo vizitine kortele, at­lie­ka­mas iki pat gyvenimo pabaigos. „Nerija“ iš­au­gino ne vieną solistą, bet S.Povilaitis spindėjo ryš­kiausia žvaigžde.

„Tai buvo tobulas bendradarbiavimas. Mu­zikinę medžiagą ruošdavo Bieliauskas, o Stasys kurdavo tekstus. Kelios estrados gerbėjų kartos tuos „Nerijos“ tekstus moka atmintinai. Ma­­­­no vertinimu, jos ir buvo didžiausias jo pasisekimas. Bet solinę veiklą pradėjusį Stasį taip pat lydėjo įspūdinga sėkmė“, – vertina V.Ma­linauskas.

Kolega prisimena, kad S.Povilaičio kūrybinis ir gyvenimo kelias nebuvo vien rožėmis klotas. Jį kamavo priklausomybės, vėliau – ir sunkios ligos, tačiau net šie išbandymai neatėmė kūrybinės energijos. Pačiame jėgų žydėjime S.Po­vilaitį užklupo diabetas, ligą jis priėmė kaip pirmą nemalonų skambutį, bet savo veiklos ne­apribojo.

V.Malinauskas įsitikinęs, kad tam tikra prasme liga jam net padėjo – Stasys turėjo atsisakyti jį valdžiusių ydingų priklausomybių: „Nuo­puoliai ir pakilimai lydėjo ne vieną mūsų kartos scenos žmogų. Ne visi sugebėjo laiku sustoti, atsisakyti alkoholio. Nežinia, kaip būtų susiklostęs Stasio likimas, jei ne liga. Paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų, nuo 1995-ųjų, jis privalėjo laikytis griežto režimo. Tad užuot sėdėjęs prie stalo su draugais, atsidavė kūrybai – naujoms dainoms, įrašams, nemažą pluoštą kompaktinių plokštelių yra įrašęs. Jo kūrybinis palikimas labai didelis.“

Garsiausias palangiškis po Birutės

S.Povilaitis gimė Kaune ir šiame mieste pra­­­­leido ankstyvuosius gyvenimo metus. Ta­čiau ypatingus jausmus jis puoselėjo Palangai. Sim­­­patijos buvo abipusės. Turbūt jau dabar drąsiai galima sakyti, kad S.Povilaitis yra garsiausias palangiškis po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmonos kunigaikštienės Birutės.

Stasys į Palangą atsikėlė būdamas keturiolikmetis, bet, anot kurorto senbuvio V.Malinausko, greitai tapo tikru palangiškiu, išmoko žemaitiškai „rokouteis“ (kalbėti). Dainininkas jau niekada neapleido Palangos. Ir tapęs vilniečiu čia turėjo namus, kartu su šeima praleisdavo juose vasaros mėnesius. S.Povilaitis dažnai pasakodavo, kokią atgaivą jaučia vaikščiodamas pajūrio pušynais, maudydamasis net ir šaltoje jūroje.

„Su Stasiu mokėmės vienoje mokykloje, pas­kui kartu muzikavome – nebijau pasakyti, kad dėl to man labai pasisekė. Jis dainavo, aš gro­jau akordeonu. Mums visai neblogai sekėsi, paraginti miesto kultūros skyriaus sukūrėme jaunimo grupelę. Ji buvo labai populiari. Tais laikais tie­siog imti ir koncertuoti nebuvo leidžiama, bet per vasaros atostogas vienoje kitoje vietoje pasirodydavome ir sutraukdavome būrius klausytojų. Kultūros skyriaus vedėjui nebeliko nieko kito, tik su tuo susitaikyti“, – pirmuosius žingsnius scenoje ir pirmąją sėkmę prisimena V.Ma­linauskas.

Moksleiviai koncertuodavo net Kurhauze. Tuo metu, kol nebuvo pastatyta vasaros estrada, tai buvo prestižinė koncertinė salė kurorte. Juos kviesdavo į sanatorijas, poilsio namus, o di­džiau­­sią laisvę jauni atlikėjai pajusdavo grodami tarp poilsiautojų labai populiarioje šokių aikštelėje už „Gintaro“ poilsio namų „plaščiadkėje“. Savo tvistais ir rokenrolais jie vesdavo publiką iš proto ir buvo tapę tikrais jos dievais.

Stasys visada kalbėdavo tik apie muzikanto ateitį, bet po mokyklos pasirinko studijuoti žurna­listiką.

V.Malinauskas įsitikinęs, kad studijos, nors ir trukusios gerokai ilgiau nei įprasta, jo bendražygiui išėjo tik į naudą, o ir pats Stasys kalbėdavęs, kad žurnalistika išmokė jį dirbti su žodžiais ir tapti profesionaliu dainų tekstų kūrėju. Šioje srityje pirmoji S.Povilaičio pagalbininkė buvo „Nemuno žiburiuose“ dainavusi Nijolė Tallat-Kelpšaitė, ji padėjo suprasti, ko reikia dainos tekstui.

„Stasys kartodavo, kad dainos tekstas turi bū­ti įtaigus ir lengvai įsimenamas. Jo dainų ir da­­bar neįmanoma neatpažinti, daug kas moka jas atmintinai“, – žavisi V.Malinauskas.

S.Povilaičio dainos diktuodavo ir kitas madas. Dabartinių 30–35 metų kartoje neįprastai daug moterų, kurių vardas Kristina. Kaip rodo Vals­ty­binės lietuvių kalbos komisijos statistika, 1980-aisiais šiuo vardu buvo pavadintos net 1495 naujagimės. Nei anksčiau, nei šiais laikais šis vardas daugiau nepasiekė tokių populiarumo viršūnių. Priežastis net labai akivaizdi – 1979-aisiais S.Po­vilaitis kartu su „Nerija“ įrašė dainą „Kristina“.

„Stasiui svarbus buvo pripažinimas, žmonių mei­lė, bet vis dėlto svarbiausia jam buvo muzika, be jos jis negalėjo gyventi, norėjo tik dainuoti. Kū­ryba jam buvo aukščiau už viską gyvenime. Jis pats mėgo sudėtingesnius kūrinius, atliko juos pra­­dėjęs karjerą Filharmonijoje, „Nemuno žiburiuose“. Plačioji publika jų net nebeatsimena, bet mums, muzikantams, jie ir tada, ir dabar bu­vo įdo­mūs. Stasys turėjo Dievo dovaną, ir ją iš­nau­do­jo visapusiškai“, – įsitikinęs V.Mali­naus­kas.

Petro Malūko nuotr.

Balbieriškis visais laikais mokėjo užsidirbti. Tik porą pastarųjų dešimtmečių miestelio verslumo genas buvo kiek primigęs, bet dabar jis vėl sparčiai skleidžiasi. Balbieriškiečiai apskaičiavo, kad kas penktam lietuviui sukūrus bent po vieną darbo vietą šalyje suklestėtų pramonė. To jie ir siekia – pamažu, bet atkakliai.

Jūratė KILIULIENĖ

Prienų rajone esantis Balbieriškis buvusioje epochoje mažai skyrėsi nuo kitų šios Europos dalies miestelių. Tiek XIX amžiuje, tiek XX a. pirmoje pusėje – iki pat sovietų okupacijos – versle, ypač prekyboje, čia dominavo žydai. Pagrindinėje miestelio arterijoje, Vilniaus gatvėje, dar galima rasti nemažai prieškario amatų, prekybos ženklų, nors šiandien Balbieriškyje nebėra nė vieno žydo. Tie ženklai – tai solidūs raudonų plytų statiniai, galu į gatvės pusę labai arti vienas kito statyti mediniai nameliai. 1944-aisiais beveik visus juos nušlavė sovietų tanko driokstelėjimo sukeltas gaisras.

Yra išlikęs tik Vilniaus gatvės planas. Ties kiekvienu statiniu įrašyta jo savininko pavardė ir veiklos pobūdis. Prekeivis, kalvis, odininkas – visi iki vieno šios gatvės žydai kuo nors vertėsi. Vos keliuose namuose čia buvo įsikūrę lietuviai. Kaip jie užsidirbo duoną, dabar galima tik spėlioti, nes senajame plane jie įamžinti vien pavardėmis.

Vienas stambesnių žydų pradėtų verslų – 1913 m. paleista spirito varykla. Ir sovietų okupacijos metais ji buvo pagrindinė Balbieriškio maitintoja. Tada miestelyje iškilo keli daugiabučiai gamyklos darbininkams, jų vaikams – darželis, mokykla. Spiritas čia varytas iki pat 2005-ųjų.

Gamyklą uždarius miestelį ištiko šokas. Per 150 žmonių liko be darbo, šeimos – be pragyvenimo šaltinio. Dauguma jų išeitį rado už miestelio ribų. Lyg ir nieko bloga, kad balbieriškiečius susiurbė Alytus, Kaunas, Prienai, bet pačiam miesteliui tai neišėjo į naudą. Į miestus dirbti važinėjantiems žmonėms Balbieriškis liko tik miegamuoju. Gyvybė ėmė gesti.

Vis dėlto Balbieriškiui ir šį kartą pavyko atsitiesti. Vietos gyventojų smulkieji verslai atsigavo ir plečiasi, įgyvendinamos naujos iniciatyvos, kuriančios darbo vietas. Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė vardija atsigavimo priežastis. Pirmiausia – pasikeitęs miestelio veidas: už europines lėšas sutvarkytas šimtametis dvaro parkas, iškilo kultūros centras, įrengti sporto aikštynai, net rampa riedutininkams. Ir žmonių nuotaikos jau nebe tokios kaip prieš dešimtmetį. Nežinia, kiek prie to prisidėjo teigiami išoriniai pokyčiai, bet miestelėnai pajuto atgimusį pasitikėjimą savomis jėgomis, norą stiprinti savo miestelį.

Kruta visa giminė

Įvažiavus į Balbieriškio centrą akį traukia ne tik europinės naujovės, bet ir iškilus pastatas su užrašu „Darguva“. Maisto, ūkinių prekių, drabužių parduotuvės, kepykla, vaistinė, pokylių salės, kavinė, iš kiemo pusės automobilių remonto dirbtuvė ir jų pardavimo aikštelė – čia, it kokiuose didmiesčių akropoliuose, žmonės tenkina visus žemiškuosius poreikius. Ir liūdnai juokauja, kad „Darguva“ atstoja ir bažnyčią, prieš kelerius metus sudegusią ir vis dar neatstatytą.

Visas šis turtas priklauso balbieriškiečių Dargužių šeimai. Vietiniai laiko juos sėkmingiausiai besisukančiais miestelio verslininkais, nors jie tikrai nėra vieninteliai, kuriems sekasi.

Jaunesniosios šios šeimos atstovės, verslo įkūrėjų Prano ir Laimutės Dargužių dukters Gintarės Miknevičienės teigimu, šis laikotarpis – savotiškas aukso amžius. Darbo daug, bet jis duoda vaisių. Šiandien jau nebereikia galvoti, iš ko mokėti atlyginimus darbuotojams, nebeslegia ir banko paskolos, baigtos mokėti prieš penkerius metus, bet ankstesniais metais būta visko – yra tekę balansuoti ties išgyvenimo riba.

„Mūsų visa giminė nebijo darbo. Kiek prisimenu, tėvai niekada nesėdėjo sudėję rankų, vis sugalvodavo, kaip prisidurti prie valdiško atlyginimo. Tai megzdavo, tai siūdavo. Mano dėdės, tetos taip pat užsiima smulkiaisiais verslais. Gal tas su krauju persiduoda? Senelis buvo labai energingas žmogus, visą gyvenimą ėjo vadovaujamas pareigas įvairiose Lietuvos vietovėse, kol buvo paskirtas Balbieriškio plytų fabriko direktoriumi. Tai buvo paskutinė jo darbovietė, todėl šeima čia įleido šaknis. Jau trečia mūsų karta savo gyvenimą kuria Balbieriškyje“, – pasakoja 36 metų moteris.

Jos tėvų pradėtame versle dabar sukasi trys poros – tėvai, Gintarė su vyru Donatu ir jos brolis Ernestas su žmona Aukse. Trys moterys rūpinasi parduotuvėmis, kulinarijos cechu, pokylių salėmis, o vyrams paliktas automobilių pasaulis. Jie turi mažąją bendriją „Autolotas“, gabenasi iš užsienio naudotus automobilius, juos remontuoja ir parduoda čia pat įrengtoje aikštelėje.

„Tėvai anksti suprato – išskaidyti verslą daug saugiau, negu viską statyti ant vienos kortos. Kartais geriau sekasi viena sritis, kartais kita, taip ir sukamės. Bet buvo laikas, kad ir tai negelbėjo. Tada tėvai, palikę mus prižiūrėti verslo, buvo išvykę į Ameriką. Septynerius metus dirbo ten juodus darbus, siuntė mums pinigus. Tik taip pavyko išsilaikyti. Tačiau sustoti ir dabar negalime, kiekvieną dieną galvojame, ką dar naujo padaryti. Vos pradedame – žiūrėk, jau ir kiti tą patį daro. Ar patys galvų neturi?“ – piktinasi Gintarė.

Užtat dėl konkurencijos, nors kartais ir ne visai sąžiningos, vartotojas tik laimi. Balbieriškyje šviežių kepinių dabar galima nusipirkti keliose vietose. „Darguvos“ kulinarijos skyrelyje kasdien garuoja vis kitos rūšies bandelės, siūloma įvairių pyragų, o juos kepančios moterys juokauja, kad išlepinusios miestelio gyventojus. Tad kas mėnesį tenka keisti gardėsių asortimentą, sugalvoti naujų receptų. O be šviežių batonų balbieriškiečiai negali pradėti dienos lyg prancūzai – be savųjų „bagečių“. Dešimtą valandą ryto prie jų jau rikiuojasi eilutė. Miestelyje keptų batonų kasdien parduodama 60 vienetų, o kai būdavo prekiaujama atvežtiniais, pakakdavo ir 25-ių.

Konkurencija stiprina verslą

Nauja produkcija, kurios dar niekas nenusižiūrėjo, – šaldyti pusfabrikačiai. Naujovė pasiteisino iškart. Koldūnus, cepelinus, blynus, balandėlius Balbieriškio šeimininkės greitai pamėgo, nors būta abejonių, kad galbūt mažame miestelyje greitai paruošiami produktai neprigis. G.Miknevičienė tikina, kad čia jų parduodama tiek daug, jog teko atsisakyti minties išvežioti juos į kitus prekybos taškus.

„Darguva“ – Dargužių šeimos verslo rūmai – galutinai baigti tik prieš dvejus metus. O pradėti statyti beveik prieš du dešimtmečius, kai vyresnieji Dargužiai nusipirko buvusią mokyklos dirbtuvę, ją nugriovė ir ėmėsi įgyvendinti gyvenimo svajonę – prekybos maisto produktais verslą iš nuomojamų patalpų perkelti į nuosavas.

Pabaigtuvių džiaugsmais šeima gyveno neilgai. Jau pradėtas naujas plėtros etapas, baigiamas įteisinti žemės sklypas, kuriame iškils priestatas su 60 nakvynės vietų pobūvius čia keliantiems svečiams. Dar vieną 30 arų sklypą su dalimi namo iš Turto fondo verslininkai įsigijo ketindami įrengti pirtį. Tačiau šis planas stringa, nes kitos namo dalies šeimininkas užsiprašė nerealios kainos.

Dargužiai neabejoja, kad nedideliame versle turi darbuotis visa šeima. Dabar jie samdo 14 žmonių, bet ir patys sukasi darbuose nuo ryto iki vakaro. Vaikai nuo paauglystės padėjo tėvams, net ir studijų kryptį rinkosi tokią, kad įgytas žinias galėtų pritaikyti šeimos versle. Gintarė Lietuvos žemės ūkio universitete studijavo buhalterinę apskaitą ir finansus – ji atsakinga už įmonių buhalteriją. Abu jos broliai Kauno technologijos universitete įgijo inžinieriaus diplomus, kurį laiką abu darbavosi Balbieriškyje. Vėliau vienam buvo pasiūlytos patrauklios karjeros galimybės Kaune.

„Man patinka dirbti kartu su tėvais, prisidėti prie to, ką jie sukūrė. Džiaugiuosi ir tuo, kad nenutolau nuo Balbieriškio. Jei ne verslas, nežinia, kaip būtų susiklostę. Aš su savo šeima gyvenu Akademijoje, nes vyro tėvai ten padovanojo mums namą. Kas rytą iš namų atvažiuojame čia, paliekame sūnų darželyje, o patys kimbame į darbus. Balbieriškis turi daug pranašumų. Tarkim, Akademijos darželyje vietos būtų tekę laukti ketverius metus, o čia sūnus pradėjo jį lankyti dvejų su puse. Akademijoje pradinėse klasėse mokosi po 30 vaikų, čia – tik 15“, – vardija Gintarė.

Ji regi, kaip gimtasis miestelis vis tvirčiau stojasi ant kojų. Čia namus, butus perkasi kauniečiai, alytiškiai. Vieniems tinka mažesnė kaina, kitiems – gražus miestelio kraštovaizdis. Kiekvienais metais gausėja vaikų darželio grupės, netrukus ši banga pasieks ir mokyklą. Gintarė sako, kad čia žmonės drąsiau imasi ir verslo. Vyrus apsėdo automobilių gabenimas iš Vakarų Europos, sklinda kalbos apie naujus ketinimus imtis maitinimo verslo. Bet didėjanti konkurencija jos šeimos negąsdina. Priešingai – ji rodo stiprėjantį vartotojų potencialą. O jei taip – vietos po saule užteks visiems.

Svajonė, įgyvendinta po 15 metų

Kol kas konkurenciją „Darguvos“ skanėstams sudaro toje pačioje gatvėje savo kepiniais prekiaujanti Danutė Buliauskienė. 65 metų moteris nuo ryto iki vakaro sukasi kaip vijurkas. Ji samdo tris kepėjas – moterys kasdien užmaišo šimtus kilogramų tešlos, iškepa kalnus bandelių, batonų, įvairiausių rūšių saldžiųjų gardėsių, tarp kurių – įnoringieji šimtalapiai ir šakočiai.

Danutės pasididžiavimas ir verslo vizitinė kortelė – ruginė duona. Kepa ją su kanapėmis, saulėgrąžomis, saldesnę ir becukrę. Tai „Danutės duona“, kurta, tobulinta dvejus metus. Moteris ryžosi ją siūlyti pirkėjams tik tuomet, kai pati buvo patenkinta skoniu ir maistinėmis savybėmis.

Verslininkė tik nedidelę dalį produkcijos parduoda savo parduotuvėse pačiame Balbieriškyje bei gretimuose Sūkurių ir Paprūdžių kaimuose. Vos pradėjusi verslą ji užsibrėžė tikslą užsiimti ir kepinių išvežiojimu, nes tik taip išeina didinti apyvartą.

„Šiuo metu ieškome rinkos Anglijoje ir Ispanijoje. Kepame ruginę duoną su natūraliu raugu, naminį pyragą, tinkamai saugomi jie išsilaiko ilgai, net mėnesį, tad atstumas mūsų negąsdina. Dabar prekiaujame Prienų, Varėnos, Kalvarijos turguose, Kaune ir Vilniuje. Prienų turguje šeštadieniais būnu pati. Turime nuolatinių pirkėjų, žmonės giria, sako, kad mano duona senoviška, primena jiems keptą jų vaikystės namuose“, – pasakoja verslininkė.

Svajonę kurti savo kepyklą D.Buliauskienė puoselėjo seniai. Dar prieš 15 metų ji buvo nusipirkusi kepimo krosnį ir tešlos maišytuvą. Bet tada mirė vyras, o viena pradėti verslo nesiryžo. Tik prieš trejus metus nutarė: dabar arba jau niekada. Pirmasis įrenginys, atsiradęs kepyklėlėje, buvo senasis tešlos maišytuvas. Kepimo krosnis savo valandos nesulaukė – surūdijo ir iškeliavo į metalo supirktuvę. Sužiūrėjusi, ką turi ir ko trūksta, moteris pirmiausia ėmėsi statybų. Kepykla įsikūrė prie nuosavos parduotuvės prilipdytame priestate.

Verslui įsukti D.Buliauskienei prireikė banko paskolos. Nesibaimino užsikrauti šios naštos, nes buvo viską kruopščiai apskaičiavusi, žinojo, kad pavyks uždirbti ir paskolai grąžinti, ir verslui toliau plėtoti. Paklausta, kiek iš viso kainavo įrengti kepyklą, moteris stveriasi už galvos – suma tikrai didelė, viršijanti 30 tūkst. eurų, bet tiksliau apskaičiuoti sunku. Kas mėnesį mokėti bankui apie 400 eurų jai nėra sunku, nes uždirba ne tik kepykla, bet ir parduotuvės, be to, dar ir pensiją gauna.

Verslo pradžią D.Buliauskienei palengvino valstybės parama. Ji pasinaudojo Darbo biržos vietinių užimtumo iniciatyvų projektu ir gavusi negrąžintiną valstybės paramą įsteigė vieną darbo vietą, įsigijo įrangos. Iš viso balbieriškietė samdo dešimt žmonių.

„Sunkumų kyla kasdien. Gamyboje negali būti kitaip – čia viskas siūbuoja, svyruoja, tai yra pinigų, tai tuščia. Bet nėkart nepasigailėjau, kad įkūriau kepyklą. Man labai įdomu kepti duoną – žaisčiau, tepliočiau per dienas. Nedaug kur gausi tikros, skanios duonos. Jai iškepti reikia patirties, žinių, kantrybės. Tai ne kokie sausainiai, kuriuos kiekvienas kepti moka. Daugumą gaminių kepa mano darbuotojos, o duoną – aš pati“, – pasakoja D.Buliauskienė.

Moteris turi tris vaikus, bet verslu užsiima be jų pagalbos. Sūnus ir dukterys baigė aukštuosius mokslus ir siekia savo gyvenimo tikslų. Danutė nepasigenda nei patarimų, nei pagalbos. Sako energijos turinti tiek, kad dar bent keturis verslus pradėtų, jei tik turėtų ne dvi, o keturias rankas.

Prisikasė iki žydiškų šaknų

Balbieriškiečiai įdėmiai stebi, kas vyksta nemažą miestelio dalį užimančioje buvusioje spirito gamykloje. Negirdėtas dalykas – energinga Alytaus verslininkų pora ėmėsi atgaivinti vaiduokliu virtusius pastatus, maža to, juose net apsigyveno! Žmonės domisi ne vien iš smalsumo. Jiems rūpi ir būsimos darbo vietos, kurių atsiras naujajam miestelio verslui įsisukus.

Spirito gamyklos Balbieriškyje nebėra jau daugiau nei dešimtmetį, bet miestelio istorijoje, gyventojų atmintyje ji vis dar ryškiai įsirėžusi. Kodėl balbieriškiečių namuose yra po tris čiaupus vietoj įprastų dviejų? Nes vienas skirtas šaltam vandeniui, kitas – karštam, o trečias – spiritui! Šiuo senu pokštu miestelėnams patinka prajuokinti atvykėlius. Žinoma, veikiant gamyklai su tikrove jis neturėjo nieko bendro. Statiniai buvo saugomi it karo pramonės objektas, produkcija suskaičiuojama iki paskutinio lašo.

Bet pastaraisiais metais objektas buvo atviras visiems. Negelbėjo nė aukštos tvoros su spygliuota tvora. Kol buvo ką plėšti – plėšta, vėliau tiesiog daužyta ir deginta. Teritorija užžėlė, užpelkėjo. Vaizdai – lyg iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“. Gamykloje jau antri metai šeimininkaujantys bendraamžiai 44-erių Eglė ir Vytenis Šaučiūnai šio filmo nematė, tačiau pramoninė romantika juos įkvepia.

Poros įkurta bendrovė „Vyteksta“ daugiau nei dešimtmetį užsiima automobilių demontavimu – gabena juos iš Didžiosios Britanijos, ardo, tvarko detales ir siūlo antriniam vartojimui. Tokiai veiklai reikia nemažai patalpų. Nebeišsitekdami senosiose savo dirbtuvėse Alytuje, verslininkai jau senokai dairėsi naujų vietų. Vytenis vis neišleido iš akių Balbieriškio spirito gamyklos.

„Buvo skaudu žiūrėti į apleistus pastatus. Dar metai kiti, ir jų būtų nebelikę. Taip atsitiko su „Tauro“ bankui priklausiusiu Balbieriškio galvijų kompleksu. Jo niekas neprižiūrėjo, septynis hektarus pastatų žmonės per metus išsitampė po plytą. Graudu, kai milžiniški pinigai paleidžiami vėjais. Pasikeitė laikai, dabar verslui reikia patalpų, bet nelabai yra ką pirkti. Valstybės institucijos toleruoja tokį neūkiškumą, aplinkui apstu griuvėsių“, – apgailestauja V.Šaučiūnas.

Kol verslininkas nesėkmingai siekė įsigyti spirito gamyklą, jos būklė katastrofiškai suprastėjo. Išsikėlus paskutiniam veiklą čia vykdžiusiam šeimininkui – degtinės gamybos bendrovei „Stumbras“, pastatus perėmusi koncernui „MG Baltic“ priklausanti bendrovė „Biofuture“ penkerius metus juos dar saugojo, paskui tam neliko pinigų. Tada į juos įžengė vandalai.

Vedžiodamas po dabar jau aptvarkytą teritoriją Vytenis rodo plėšiant metalo konstrukcijas išgriautas sienas, išdaužytus langus, salėje ant puikių parketo grindų laužo išdegintą skylę. Apmaudžiausia, kad prieš pusantrų metų, kai sandoris su „Biofuture“ pagaliau įvyko, teko sumokėti tokią sumą, kokia buvo įkainotas dar nenuniokotas objektas – su veikiančia šildymo, elektros, santechnikos sistema, tvarkingais cechais, puošniomis salėmis.

Gamyklos atstatymo darbai turėtų būti baigti po pusantrų metų. Verslininkai spėlioja, kokios staigmenos jų dar laukia. Iki šiol jų netrūko. Kadangi čia buvo gaminama ypatingos vertės produkcija, kai kurios patalpos buvo taip saugomos, kad į jas nebuvo net durų. Teko ilgokai sukti galvą, kaip į jas patekti. Vienoje patalpoje jie aptiko per stebuklą išlikusį seną dviejų metrų skersmens raudonų plytų šulinį. Ištyrus jį paaiškėjo, kad tokio puikaus vandens niekur aplink nėra.

Gilindamasis į įsigyto turto istoriją Vytenis sužinojo, kad prieš karą pastatas priklausė žydams. Išliko ne tik šulinys, bet ir keli per vėlesnes rekonstrukcijas nenugriauti senosios gamyklos pastatai ar jų fragmentai. Vėliau pavyko užmegzti ryšį ir su buvusių savininkų palikuoniais.

„Prieš mėnesį buvo atvykę žmonės iš Meksikos, domėjosi savo senelių paveldu. Buvome priblokšti, kiek daug jie žino, kokia jiems svarbi jų giminės istorija. Neišgirdome jokių pretenzijų, priešingai, svečiai dėkojo, kad ėmėmės atgaivinti pastatus. Susidraugavome, esame pakviesti atvykti į jų šalį. Jie yra stambūs Meksikos verslininkai, įdomu būtų pratęsti pažintį, pamatyti, kaip jie dirba“, – kuria planus V.Šaučiūnas.

Susikūrė industrinę romantiką

Pusketvirto hektaro piktžolėmis apžėlusi teritorija su 25 statinių griaučiais vargu ar daug kam atrodytų patrauklus pirkinys. Bet Šaučiūnai į jį taikėsi ne tik iš verslo paskatų. Eglė kilusi iš Balbieriškio, Vytenio tėviškė – Kelmanonių kaime už penkių kilometrų. Abiem tiesiog rūpėjo susitvarkyti savame kieme, paskatinti savo pavyzdžiu kitus.

Tiesioginei „Vytekstos“ verslo krypčiai – automobilių demontavimui, detalių sandėliams – tokio dydžio patalpų net nereikia. Didesnę dalį jų tikimasi išnuomoti pramonės įmonėms. Vienas sutvarkytas segmentas jau turi šeimininkus.

„Kaime įsukti didelį verslą vienam sudėtinga, reikia pagalbos iš šalies. Pirmieji mūsų nuomininkai skandinavai čia užsiims plastiko perdirbimu į granules. Gamybą jie pradės jau po mėnesio, žada sukurti apie 30 darbo vietų. Miesteliui tai nemaža parama. Kai žmonės turi darbo, gerai ir parduotuvėms, paslaugų teikėjams, atkrinta kenksmingi polinkiai. Balbieriškis keičiasi į gera“, – džiaugiasi prie to ir pats galintis prisidėti V.Šaučiūnas.

Patys Šaučiūnai Alytuje ir Balbieriškyje yra sukūrę 18 darbo vietų. Ėmęsi atkurti buvusią spirito gamyklą jie įdarbino profesionalų darbų vykdytoją ir įpareigojo iš vietos vyrų suburti brigadą. Dabar joje – septyni jauni statybininkai, paties vykdytojo ir išmokyti amato subtilybių. V.Šaučiūnas sako dabar galintis mokėti jiems vos 400–500 eurų atlyginimą, bet kai Balbieriškio verslas įsisiūbuos, o vyrai įgis daugiau patirties, bus mokama daugiau.

Vienas verslininko tikslų – įsitvirtinti Vakarų rinkoje, nes verslo ryšiai su Rusija, Ukraina tampa vis beprasmiškesni. O laukiant, kol įmonės reikalai pagerės, Vytenis savo darbuotojams stengiasi atlyginti kuo gali. Pavyzdžiui, leidžia jiems naudotis patalpomis kaip savo. Kilo noras sportuoti – leido įsikurti pusrūsyje, nupirko treniruoklių. Yra ir daili pavėsinė – darbininkų poilsio vieta.

Atstatomam objektui įgaunant vis didesnę vertę, iškilo būtinybė jį saugoti. Verslininkai pasielgė paprastai – užuot samdę saugos įmonę, nutarė patys čia apsigyventi. Vos per kelis mėnesius jaunųjų statybininkų brigada įrengė jiems originaliai suplanuotą, moderniomis apdailos medžiagomis išdailintą būstą. Aukštu žemiau atskirą būstą įsirengė ir verslininkų sūnus su drauge.

E.Šaučiūnienė tikina, kad niekur kitur nėra taip ramiai miegojusi. Aukštos lubos, didelės erdvės sukuria gerą aurą, o pro langus tolumoje matyti jos vaikystės namai. Eglei smagu peržengus buto slenkstį atsidurti milžiniškoje salėje su autentišku parketu, nesvarbu, kad kol kas joje dar žioji vandalų laužavietė. Sutuoktiniai svajoja, kad po metų kitų ant parketo suksis poros, skambės geros muzikos koncertai – Balbieriškis galės girtis pirmaisiais loftais provincijoje.

Slidus ir šlapias reikalas

Po netikėto spirito gamyklos griuvėsių atgimimo atrodė, kad Balbieriškio gyventojų jau niekas nebegali nustebinti. Tačiau kai jų seniūnijoje įsikūręs verslininkas pradėjo kubiluose veisti šamus, kalbos miestelyje netilo ilgai.

„Nusipirkau buvusį trąšų sandėlį, įrengiau gruntinį šilumos mainininką, vėdinimo sistemą, visą angarą apšiltinau. Kartu su žuvimis tai kainavo kelis šimtus tūkstančių eurų. Nežinau, kada man tai atsipirks. Dar per šimtą tūkstančių atsiėjo statinės, įranga žuvims auginti. 70 proc. sumos padengė Nacionalinė mokėjimo agentūra. Ir štai jau beveik metai, kai auginu šamus“, – trumpą savo naujojo verslo istoriją iškloja 46 metų Valdas Petruškevičius.

Verslininkas ima graibštą ir sužvejoja kubile du ilgaūsius šamus. Bando juos sučiupti rankomis, šie išsprūsta ant grindų, nesiduoda suimami. „Slidus ir šlapias reikalas“, – tarsteli V.Petruškevičius, prabildamas apie verslo sunkumus. Tai biologiniai filtrai sustreikuoja, tai valymo įrenginiai nespėja valyti nuotekų, sunku nusipirkti reikiamą kiekį mailiaus. Nepraminti ir realizacijos keliai. Negausūs ir dar menkai patyrę afrikinių šamų augintojai susibūrė, kad galėtų kartu tiekti žuvis Vakarų šalims, bet ir bendrai užaugintas kiekis tam vis dar per menkas. Per mėnesį reikėtų patiekti bent 20 tonų žuvų.

Pats Valdas planuoja per metus užauginti 34 tonas šamų, bet šįmet bus gerai, jei pasieks 10 tonų. Kol Europos rinka nepasiekiama, jo žuvis valgo lietuviai. Perpirkliai išvežioja į restoranus, prekybos centrus. Šviežių šamų galima nusipirkti ir turguose.

Tai tik iš bėdos, nes Lietuvoje rinka ir žmonių perkamoji galia per maža, kad verslininkui sugrįžtų investuoti pinigai. Jis lygina: daugeliui net karpis yra prabanga, tai ką kalbėti apie dvigubai brangesnį šamą, už kurio kilogramą parduotuvėje prašoma 5,5 euro.

Kol šamas nuo 30 gramų mailiaus tampa tinkama parduoti 1,2 kilogramo žuvimi, praeina mažiausiai pusmetis. Žuvys auga nevienodai, kas mėnesį reikia perskirstyti pagal svorį, kad didesni šamai neužgožtų mažesniųjų. Tai papildomas stresas ne tik žuvininkams, bet ir šamams. Po perkėlimo į kitą kubilą jų augimas sustoja kelioms dienoms.

Ne į sveikatą jiems ir triukšmas, todėl angare nepatartina daryti staigių garsą skleidžiančių judesių. O įžengti į jį galima tik su apsauginėmis šlepetėmis, kokios dalijamos prie ligoninės durų. Atrodytų, grynas vargas auginti šamus, bet būtent jie yra lengviausiai uždarose sistemose auginamos žuvys. Tarkim, jei dingtų elektros energija, šamai išgyventų net ir parą, o upėtakiai išsijungus sistemai išgaištų per dvi valandas.

„Šamai – kantrios žuvys, todėl jas ir pasirinkau. Bet vis tiek vargo ir rūpesčių labai daug. Namie žuvis auginu akvariumuose, įsivaizdavau, kad ir čia nebus sunku“, – mėgsta pasijuokti iš savęs Valdas.

Naujos verslo krypties – šamų auginimo jis ėmėsi įžvelgęs neblogų perspektyvų. Tikėtina, kad ateityje lietuviai norės valgyti vis daugiau žuvų ir jų teks užsiauginti, nes komercinė žvejyba Lietuvoje daug kur ribojama, laivų pramonė žlunga. Tad prieš du dešimtmečius pradėtą prekybą drabužiais jis paliko žmonai, o pats kremta nelengvą, bet pasitenkinimo teikiantį žuvų augintojo pradžiamokslį.

„Jeigu kas penktas lietuvis įdarbintų bent po vieną žmogų, turėtume ne prastesnę pramonę nei Vokietijoje ar Švedijoje. Mano šeima yra įdarbinusi apie 30 prekybininkų, o žuvininką kol kas tik vieną“, – skaičiuoja verslininkas.

Akivaizdu, kad savo indėlį keliant Lietuvą iki klestinčios ekonomikos jis dar ketina padidinti.

Petro Malūko nuotr.

Jei Nemunėlio Radviliškis sumanytų išnykti nuo žemės paviršiaus, turėtų tam ne vieną pateisinamą priežastį. Į jį sueinantys keliai niekur neveda, nes šalia – judėjimo laisvę varžanti valstybės siena su Latvija. Miesteliui, vos įžiūrimam taškui šalies žemėlapio viršuje, nuo seno lipdoma Lietuvos Sibiro pravardė, tačiau čia gyvenantys žmonės laikosi jo įsikibę. Kodėl? Atsakymą pateikia pats Nemunėlio Radviliškis, šiauriausias Lietuvos miestelis Biržų rajone.

Jūratė KILIULIENĖ

Važiuojant nuo Vilniaus, lenkiant Panevėžį ir Biržus, Nemunėlio Radviliškis pasiekiamas per tris valandas. Pirmąkart ten atsidūręs pakeleivis patiria nuostabą: toks jausmas, tarsi eitum plačiu keliu ir staiga atsitrenktum į sieną, nes toliau eiti jau nėra kur. Siena Nemunėlio Radviliškyje iš tiesų yra. Ji skiria Lietuvą ir Latviją, todėl netikėčiausiose vietose – bažnyčios šventoriuje ir privačiame kieme – kyšo valstybių ribas žymintys stulpai.

Riboženkliai vietos žmonėms reiškia ne daugiau nei baslys, prie kurio rišama karvė. O brūkšnys, užbrėžtas tarp Lietuvos ir Latvijos, jiems yra Nemunėlis – palyginti šaltas ir paprastai sraunus upelis. Tik šią itin sausą vasarą jis nuseko tiek, kad atsidurti Latvijos pusėje galėjai pasiraitojęs kelnes.

Miestelio gyventojai apie gyvenimą anapus, Latvijoje, žino mažai. O gyvą latvį jiems tenka matyti dar rečiau. Būtent Nemunėlis sukuria šią atskirtį. Artimiausias tiltas per jį – tik už aštuonių kilometrų, Germaniškyje. Ten ir situacija kita: į Germaniškį latviai vaikšto apsipirkti, nes už tą patį eurą Lietuvos parduotuvėse nusipirksi daugiau nei savose. Lietuviai skaičiuoja, kad pas kaimynus prekės brangesnės penktadaliu. Dauguma germaniškiečių kalba latviškai, o Nemunėlio Radviliškyje latviškai beveik niekas nemoka.

„O man latvių kalba – kaip antra gimtoji. Būna, susitinku su broliais, pradedame kalbėti lietuviškai, bet nejučia peršokame į latvių“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Kodėl jo, grynakraujo lietuvio, šeimoje susiklostė tokios kalbinės tradicijos, vyras nesigilino. Gyvenant viena koja Lietuvoje, kita Latvijoje, kalbėti abiem kalbomis – tarsi savaime suprantama.

Gražėja ir jaunėja

Miestelis miške – taip sakoma apie Nemunėlio Radviliškį. Nuo Nemunėlio ir į jį įtekančios Apaščios slėnių kylanti žaluma ir pagrindinėse miestelio erdvėse sukuria parko įspūdį. Tiesa, pastaraisiais metais jam teko įsileisti statybininkus ir jų keliamą triukšmą, tačiau žmonės dėl to nepyksta. Gražėjantis miestelio veidas jiems teikia optimizmo.

Europinėmis lėšomis ką tik baigta renovuoti ikimokyklinė įstaiga, tebetvarkoma pagrindinė mokykla. Nauja danga švyti jos stadionas ir miestelio centre įrengti teniso kortai. Net biržiečiai apie juos jau suuodė ir užsuka čia pasitreniruoti. Nemunėlio Radviliškis net užmokesčio už tai neprašo. Atnaujintas, apšviestas Dainų slėnis – renginių, koncertų vieta. O šįmet, sulaukus dar vienos finansinės injekcijos, paklotas ir naujas šaligatvis. Jis, lyg paskutinis paveikslo potėpis, vingiuoja miesteliu ryškiai geltona linija.

„Statybininkai bandė įsiūlyti įprastų trinkelių. Bet liepiau jas vežtis atgal ir parūpinti būtent geltonų. Ryški spalva kuria linksmą nuotaiką“, – seniūnas Giedrius nė neslepia, kad spalvinius reikalus čia sprendžia pats vienas. Darželio fasade jis pageidavo žalių juostų, o mažoji architektūra – skulptūros, suoliukai, net šiukšliadėžės – turi būti tik natūralių žemės spalvų. Miestelio gyventojai su seniūnu nesiginčija, nors kai kam jo skonis ir ne visai suprantamas.

Tikėtis, kad pakraščio miestelis atgims vos nusidažęs ryškiomis spalvomis, tikriausiai per naivu, bet Nemunėlio Radviliškyje atsitiko būtent taip. Pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų nuosekliai mažėjo, demografinėmis tendencijomis jis niekuo nesiskyrė nuo tų šalies miestelių, kurie neįdomūs užsienio investuotojams, nepatrauklūs verslui.

Seniūnas atsimena, kad „jo laikais“, apie 1989-uosius, mokyklą, tuomet dar vidurinę, lankė 365 mokiniai, prieš penkerius metus – 130, dabar jų skaičius tesiekia šimtą. Tačiau į miestelio gyvenimą tvirtu žingsniu įžengia pati jauniausia karta – jau ne pirmi metai ikimokyklinę ugdymo įstaigą lanko 40 mažylių, ir šis skaičius nemažėja. Maža to, pernai čia gimė dar 12 vaikų, ir Nemunėlio Radviliškio seniūnija atsidūrė tarp gyvybingiausių Lietuvos kaimiškųjų seniūnijų!

Emigracijos dalgis šimpa?

Seniūnas sako, kad ikimokyklinukų būrelyje vyksta intensyvi kaita – vienos jaunos miestelio šeimos išvyksta, išsiveždamos ir savo mažuosius, kitos sugrįžta su visu svetur užgyventu turtu ir, žinoma, ten gimusiomis atžalomis. Kelerių pastarųjų metų judėjimas leidžia daryti atsargias prielaidas, kad didžiausia emigracijos banga jau praūžė ir dabar pamažu pradeda trauktis. Dar prieš dešimtmetį apie sugrįžimus negalėjo būti nė kalbos, o pradedant 2012-aisiais sparnus namo pakėlė apie dešimt reemigrantų šeimų.

Jų likimai nevienodi. Vieniems pavyko įgyvendinti savo planus – svetur užsidirbti ir iš to pasikloti pamatus gyvenimui čia, bet yra ir tokių, kuriems sugrįžus tenka kreiptis pašalpos, nes galimybių įsidarbinti miestelyje vis dar nedaug. Stambiuose ūkiuose, statybose darbo rankos reikalingos tik sezono metu, biudžetinių įstaigų kėdės – seniai užimtos. Nemunėlio Radviliškio seniūnija turi specifinę bėdą: jos teritorijoje neįmanoma įsigyti žemės. Ji derlinga, todėl ir norinčiųjų pirkti visada yra, o parduodančiųjų – jau nebe. Tad pirmieji emigrantai, kadaise lengva ranka pardavę savo hektarus, dabar gailisi, bet šaukštai jau po pietų.

Dirbamos žemės neturi ir jauni reemigrantai Jolita ir Paulius Grecijonai. Jų turtas – nuosavas namas, nedidelis, bet išskirtinis. Tradicinės Šiaurės Lietuvos architektūros trobelė pačiame miestelio centre negali likti nepastebėta. Daugiau nei šimto metų senumo statinį Paulius paveldėjo iš senelių, dar anksčiau čia buvo įsikūręs paštas.

„Galima sakyti, kad šis namelis ir nepaleidžia mūsų. Paulius nenori atitolti nuo savo giminės šaknų, nori gyventi Nemunėlio Radviliškyje, savo senelių name, ir niekur kitur pasaulyje. Aš neturiu tiek entuziazmo, bet ir man čia visko užtenka – miestelyje ramu, daug žalumos, gryno oro. Turime nemažą kiemą, yra kur auginti vaikus“, – gimtojo miestelio privalumus vardija Jolita.

Kelerius metus ji praleido Norvegijoje, kuri tarp miestelio emigrantų populiariausia, – vos vienas kitas pluša Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Išvažiavusi kartu su Pauliumi Jolita niekur nedirbo, o kai tapo nėščia, nutarė grįžti į Lietuvą. Neslepia, kad šiek tiek gąsdino kalbos apie griežtąją vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kita vertus, jau buvo susitaupę pinigų įsikurti savame name.

Grecijonų pirmagimei Belitai – jau ketveri metai, mažajam Danieliui – penki mėnesiai. Grįžęs į Lietuvą Paulius įsidarbino stambiausiame rajono ūkyje, dirbo žemės darbus, prie statybų. Pavyko iš pagrindų sutvarkyti, įrengti namo vidų. Tačiau gimus antrajam vaikui, padidėjus šeimos išlaidoms, sutuoktiniai vėl prisiminė Norvegiją. Paulius išvyko vienas, bet grįš iš karto, kai tik uždirbs namo sienoms ir stogui atnaujinti reikalingą sumą. Ir daugiau niekur nebevažiuos.

Įsikūrė paleolito laikų stovyklavietėje

Grecijonų kaimyno Viliaus Venckūno sėkmės istorija irgi prasidėjo ne taip seniai. Dar prieš aštuonerius metus jis buvo tik kūno kultūros mokytojas, o dabar greta to dar užsiima baidarių ir kanojų nuoma, priima turistus savo poilsiavietėje. Per tą laiką ant Nemunėlio kranto iškilo dailūs nameliai, atsirado prieplauka, krepšinio aikštelė, suvešėjo pasodinti medžiai.

V.Venckūnas užaugo šalia Nemunėlio, tačiau nė nemanė, kad šis upelis jį maitins, mat net neatrodė tinkamas vandens turizmui. Į greta gyvenančios sesers šeimos pradėtą baidarių nuomą Vilius kurį laiką žiūrėjo skeptiškai. Pamažu įsitraukęs dabar pats turi 20 baidarių, sezono metu nė viena kieme nedulka. Akmenuotąjį Nemunėlį atranda vis daugiau vandens turizmo entuziastų. Juo jau plaukiojo ir kinai, ir afrikiečiai, bet, žinoma, daugiausia lietuviai ir latviai.

„Latviai Nemunėlį vadina Memele. Jie pripažįsta tik kanojas. O pirmųjų lietuvių, paprašiusių kanojų, sulaukiau tik šiemet – mūsiškiams jei plaukti, tai tik baidarėmis. Ir į pačią pramogą žiūrime skirtingai. Lietuviai užsibrėžia iš taško A pasiekti tašką B, skuba, pavargsta. Latviai plaukia atsipalaidavę, mėgaudamiesi, užsikėlę kojas ant kanojos šonų“, – tautinius skirtumus vardija V.Venckūnas.

Vyras yra vienas iš vos kelių savo verslą čia turinčių žmonių, tad miestelyje į jį žiūrima pagarbiai. Tačiau su žmona Saule vis pasijuokia, kad kol nebuvo verslo, pinigų turėjo daugiau – dabar viskas investuojama arba atiduodama bankui. V.Venckūnas sako, kad investicijos jam niekada neatsipirks, tik ramu, kad senatvėje nereikės gyventi vien iš pensijos. Pasitenkinimą teikia ir tai, kad savo veikla jis prisideda prie gimtųjų vietų garsinimo, įneša savo kruopelę didindamas jų ekonominį patrauklumą.

Praėjusią vasarą Vilius dar praturtino ir Lietuvos istorijos mokslą. Poilsio namelius jo sodyboje statę darbininkai vieną dieną iškasė neįprastai atrodantį daiktą. Jis labai sudomino tuo metu V.Venckūno sodyboje viešėjusį vokietį. Svečias atpažino, kad tai elnio rago fragmentas, tvirtino panašų matęs viename Berlyno muziejuje.

Internete puolę naršyti vyrai netrukus įsitikino, kad radinys išties unikalus, ir pranešė apie jį archeologams. Ištyrę Nemunėlio Radviliškyje rastą daiktą Klaipėdos universiteto mokslininkai nustatė, kad tai iš šiaurės elnio rago pagamintas kirvis. Jis buvo išsiųstas į Londoną, radiokarboninėje laboratorijoje nustatytas tikslus jo pagaminimo laikas – 12 tūkst. metų prieš Kristų. Tai vienintelis tokio senumo Lietuvoje rastas žmogaus rankų darbo įrankis.

Nuo praėjusio rudens V.Venckūno sodyboje Nemunėlio ir Apaščios santakoje pluša mokslininkai. Sudominti radinio jie pradėjo archeologinius tyrimus. Manoma, kad kirvio radimvietėje galėjo būti paleolito laikų stovyklavietė. Tokių stovyklaviečių Šiaurės rytų Lietuvoje iki šiol nebuvo aptikta.

Bažnyčioje pasitinka kunigė

Nemunėlio Radviliškį aplankiusi archeologinė sensacija – ne vienintelis jo išskirtinumas. Čia gyvenantiems žmonėms atrodo normalu, bet prašalaičius stebina dvi šalia viena kitos kylančios bažnyčios. Sekmadieniais ir per didžiąsias krikščioniškas šventes gražu pažiūrėti, kaip vienas tikinčiųjų srautas plaukia į Švč. Mergelės Marijos katalikų, kitas, ne toks gausus, – į evangelikų reformatų bažnyčią.

Miestelyje, kaip ir visame Biržų krašte, katalikai ir reformatai kartu gyvena jau daug šimtmečių. Tik reformatai įsikūrė čia anksčiau – 1590-aisiais Nemunėlio Radviliškyje pastatyta pirmoji jų bažnyčia. Dabartinė iškilo 1887-aisiais. O katalikai melstis miestelyje pradėjo geru šimtmečiu vėliau. Visoje katalikiškoje Europoje į evangelikus reformatus nebuvo žiūrima palankiai, ne išimtis ir Lietuva. XVIII amžiuje jie buvo vadinami eretikais, bambizais, vyskupai draudė reformatams mokyti katalikų vaikus, nepripažino mišrių santuokų, buvo niokojamos jų šventovės. Nemunėlio Radviliškio bažnyčia taip pat buvo nukentėjusi nuo katalikų vienuolių.

Anų laikų nesantaikos miestelyje šiandien niekas nebeprisimena. Juo labiau kad ir kiekybinė tikinčiųjų persvara seniai perėjo į katalikų pusę. Ankstesnę situaciją liudija tik bažnyčių pastatai. Raudonų plytų – tais laikais brangios medžiagos – evangelikų reformatų bažnyčia stovi gražiausioje miestelio vietoje, ant kalnelio dviejų upių santakoje. Ne mažiau įspūdinga, bet ne tokia prašmatni katalikų bažnyčia sumūryta iš vietos laukuose rastų akmenų – tai liudija, kad jų bendruomenė buvo mažesnė ir skurdesnė.

Evangelikų reformatų bažnyčią kas antrą sekmadienį atrakina iš Biržų atvykstanti kunigė Sigita Švambarienė. Nemunėlio Radviliškis – jos parapija. Sigitai teko garbė tapti pirmąja Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios dvasininke moterimi. Šiai tarnystei ji buvo palaiminta 2003-iaisiais ir iš pradžių sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

„Dabar žmonės vertina mane pagal darbus, pagal tai, ką sakau, kaip gyvenu. Jausmai ypač atsiskleidžia per laidotuves, kai esi arti išgyvenančiųjų, bandai juos paguosti. Esu ne kartą išgirdusi, kad jie nesitikėję, jog ne tik vyras kunigas, bet ir moteris tai gali. Žmonės jaučia, kad mano tarnystė – iš širdies“, – tikina dvasininkė.

S.Švambarienė apie Nemunėlio Radviliškį kalba su švelniu liūdesiu. Miestelis, jos akimis, gyvena nelengvus laikus, nors jau esama prošvaisčių. Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos nariais save laiko apie 70 tikinčiųjų. Didžioji dali vietos bažnyčioje lankosi retai, nes vyresnieji išsikėlę kas į Biržus, kas dar toliau – paprastą sekmadienį į pamaldas ateina vos 10–20 tikinčiųjų.

Tik amžinajam poilsiui visi renkasi gimtąją žemę, tad laidoti kunigei tenka dažnai. O miesteliui šviesią ateitį pranašaujantys ženklai – tai vėl į bažnyčią sugrįžusios krikštynos. Ir pernai, ir užpernai Sigita čia krikštijo po du mažuosius evangelikus reformatus. Pernai buvo konfirmuoti du jaunuoliai, šiemet duoti pažadą iki gyvenimo pabaigos laikytis evangelikų reformatų tikėjimo ruošiasi dar trys.

„Kiekvienas Lietuvos kampelis turi teisę gyvuoti, kurti savo ateitį. Jei kam ir lemta išnykti, tai tik ne Nemunėlio Radviliškiui. Pažįstu daug aktyvių žmonių, kurie niekur nesikraustys ir gyvens tik čia. Dvi bažnyčios per šimtmečius stovėjo, jos gyvuos ir toliau. Apskritai ne žmogus juk sprendžia, kam metas mirti, o kam gyvuoti“, – skeptikus, tikinančius, kad mažos gyvenvietės turi išnykti, tildo S.Švambarienė.

Okupantai paliko savo pėdsaką

Žemiškieji miestelio reikalai – pačių jo gyventojų rankose. Nemunėlio Radviliškis turėjo, tiksliau, ir dabar turi, dvi problemas. Nesprendžiamos jos virstų sunkiai pašalinamu pūliniu. Miestelis pasirinko kitą kelią – veikti ir laukti teigiamų rezultatų.

Viena iš bėdų – girtavimu Nemunėlio Radviliškis nėra originalus, tai pjauna ir kitas šalies vietoves. Tačiau šio miestelio seniūnas G.Kubilius nepanoro tik stebėti, kaip pelnomasi pažeidžiamų jo gyventojų sąskaita. Šių metų pradžioje jis kartu su greta esančio Papilio seniūnu nesutiko į savo teritoriją įsileisti mobiliosios prekybos alkoholiniais gėrimais. Kitų trijų Biržų rajono seniūnijų vadovai neprieštaravo svaigalų vežiojimui ir prekybai.

„Mūsų seniūnijoje yra septynios parduotuvės – alkoholis ant kiekvieno kampo. Jeigu prekiautojai pradėtų tiekti gėrimus dar ir į namus, mes niekaip nesugebėtume kontroliuoti socialinės rizikos šeimų, situacija dar labiau paaštrėtų. Dabar, kai jie apsiperka miestelyje, mes bent jau žinome tuos žmones, pasikalbame, stebime padėtį jų namuose, žinome, ar vaikai lanko mokyklą“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas.

Jis jau yra patyręs didelį prekybininkų, reikalavusių parašo, spaudimą, buvę dviprasmiškų užuominų ir iš rajono valdžios. Savo pozicijai sutvirtinti G.Kubiliui užtarimo teko ieškoti net tarp Seimo narių.

Kitą problemą Nemunėlio Radviliškis paveldėjo iš sovietinės okupacijos. Tai pačiame miestelio centre, tiesiog po seniūnijos langais, esančios Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių sovietų karių kapinės ir paminklas su sovietine simbolika. 2007-aisiais jis buvo atnaujintas Rusijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir lėšomis.

„Kartais turime keistų svečių iš Rusijos, jie domisi, šniukštinėja. Stengiamės neapleisti, tvarkome, pakerpame gyvatvorę, kad nebūtų jokių kabliukų. Nenoriu, kad man kas nors priekaištautų dėl nepagarbos mirusiajam, nesvarbu, kokio jis tikėjimo, kokių politinių ar istorinių audrų auka. Prieš mirtį visi lygūs“, – tikina G.Kubilius.

Sovietinės okupacijos metai įrėžė miesteliui dar vieną žymę. Vyresni jo gyventojai prisimena, kad Nemunėlio Radviliškis pašnibždomis buvo vadinamas lietuviškuoju Sibiru. Pavadinimas buvo taiklus ir dėl geografinės padėties – miestelis įsikūręs pačioje šalies šiaurėje, ir dėl to, kad represijas vykdžiusi sovietų valdžia siuntė į jį režimui neįtikusius asmenis.

Net 17 metų čia praleido kardinolas Vincentas Sladkevičius. Į patį Lietuvos pakraštį jam buvo įsakyta kraustytis 1959 m., be teisės išvykti. Kunigas nepaisė šių draudimų ir ganytojiškų pareigų atlikti vykdavo net į Latviją, Estiją, Baltarusiją. Tačiau pagrindinė jo veikla buvo sutelkta Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Miestelio gyventojai, kas V.Sladkevičiaus sutuoktas, kas vaikus krikštijęs, tebesaugo šviesų kunigo atminimą, o pačioje bažnyčioje jis įamžintas bareljefu.

Kiti du miestelio tremtiniai pateko čia kitokiomis aplinkybėmis. Šachmatų pasaulyje žinomas vilnietis didmeistris, bendravęs su to meto pasaulio čempionais Anatolijumi Karpovu ir Gariu Kasparovu, į provinciją turėjo pasitraukti dėl pikantiško nuotykio. Per linksmą vakarėlį, vykusį Maskvos viešbutyje „Rossija“, pralaimėjęs lažybas lietuvis turėjo nuogas pereiti koridorių. Kilo skandalas, kai savo kambario duris pravėrusi moteris apkaltino jį ketinimu išprievartauti, pasibaigęs tremtimi į Lietuvos pakraštį.

Dar vienas to paties likimo nelaimėlis – anuomet mokykloje privalomo karinio parengimo mokytojas, per kurio pamoką nusišovė mokinys.

Ekologiška iki paskutinio grūdo

Nemunėlio Radviliškis žinomas ne tik dėl praeities šmėklų. Ekologiški maisto produktai, kurių etiketėse – miestelio pavadinimas, iškeliauja į didžiuosius šalies prekybos centrus, taip pat Vakarų Europos šalis.

Sukant į vieno stambiausių Biržų rajono ūkininkų Romualdo Misiūno valdas reikia pasiruošti estetiniam išgyvenimui. Kelias į jo namus veda pro begalinius saulėgrąžų laukus. Peizažas atrodo lyg nutapytas. Nors auginti saulėgrąžas ūkininkas ėmėsi visai neseniai, garsas apie jas pasklido – geltonuojantys laukai labai patinka fotosesijas rengiantiems jaunavedžiams. Gretimuose plotuose tyvuliuoja pilni žuvų tvenkiniai, bėgioja stirnos, elniai, danieliai – tikra šiaurės kraštų idilė. R.Misiūnas baigia įgyvendinti ir savo svajonę turėti visų lietuviškų veislių naminių gyvūnų ir paukščių – kiaulių, avių, žemaitukų, vištų, šunų.

Bet visa tai – pramogai ir jauniausios dukters malonumui. Daugiau nei tūkstančio hektarų plote R.Misiūnas įkūrė ekologinį ūkį. Trečdalį jo užima grikiai, toliau – aliejinės saulėgrąžos ir rapsai, šįmet atsirado ir aliejinių kanapių. Dar šimtą hektarų ūkininkas apsėja žirniais, pupomis ir kitomis ankštinėmis kultūromis, augina ir speltos kviečius.

Sutuoktiniai teigia nuo pat pradžių rinkęsi ekologinį ūkininkavimą, ir ne dėl didesnio uždarbio ar išmokų, o skatinami pačių gyvenimo būdo. Grikius, nuo kurių pradėjo, auginti sekėsi, bet sunku buvo juos realizuoti Lietuvoje.

Prekybos centrai nusistatydavo tokius milžiniškus atkainius, kad grikiai tapdavo neįperkami. O partneriai Vakaruose nesiderėdami buvo pasiryžę supirkti viską iki paskutinio grūdo. Jiems labai tiko, kad tame pačiame ūkyje ir auginama, ir pakuojama. R.Misiūnas nepasidavė, jam tapo garbės reikalu, kad ir lietuviai, ne tik vokiečiai ar prancūzai, valgytų jo, o ne iš Kinijos importuotus grikius. Dabar jie siūlomi ne „elitinėse“ ekologiškų produktų lentynose, o bendrosiose. Tad akylai pakuotes nagrinėjantis pirkėjas turi galimybę už saikingą kainą įsigyti itin sveiką produktą.

Įdomi istorija, susijusi su aliejinių kultūrų auginimo pradžia. Tuo metu, kai dyzelino kainos smarkiai šovė į viršų, Romualdas nutarė pakeisti jį aliejumi ir nusipirko presą šiam spausti. Rusiškiems traktoriams ir kitai technikai naujieji degalai puikiai tiko, tik vakarietiškai – ne. Bet staiga dyzelinas vėl atpigo, tad ūkininko laukuose atsirado ekologiškų rapsų, saulėgrąžų ir kanapių. Tuo pačiu presu spaudžiamas jų aliejus keliauja pas vartotojus.

„Ūkininkauju kartu su dviem sūnumis. Visą gyvenimą siekiau, kad jie liktų Lietuvoje, prie žemės, nebėgtų į užsienius. Vyresnysis grįžo po studijų Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje, jaunesnysis dar kremta ekonomiką Aleksandro Stulginskio universitete. Padalinau ūkį į keturias dalis – savo, žmonos ir abiejų sūnų, nes jie labai norėjo stotis ant savų kojų“, – pasakoja R.Misevičius.

Dvylikos bei penkerių metų dukterys ūkyje taip pat turi pareigų, bet apie jų ateitį kalbėti dar anksti.

Moka dirbti ir ilsėtis

A.Misevičienei puikiai sekasi suktis kaimo turizmo srityje, į kurią ji paniro paauginusi vaikus. Keliuose nameliuose priimami vasarotojai, baidarininkai, rengiamos įvairios edukacinės programos.

Sutuoktiniams dabar linksma prisiminti, kokia sunki buvo jų pradžia šiose žemėse. Asta labai priešinosi Romualdo norui čia įsikurti, mat pati augusi kaime, ravėjusi kilometrines kolchozo lysves, svajojo apie gyvenimą mieste. Kai kartu atvažiuodavo į sodybą, protestuodama ji nelipdavo iš automobilio ir laukdavo vyro megzdama.

„Bet dabar šitos laisvės, kuri čia aplink mus, į nieką nekeisčiau. Vilniuje, Kaune pamatome daugiau negu ten gyvenantys draugai, nepraleidžiame nė vienos premjeros. Vasarą dirbame be sustojimo – dieną naktį, savaitgaliais, o nuo lapkričio mėnesio tik atostogaujame. Kasmet važiuojame su vaikais slidinėti į kalnus“, – pasakoja Asta.

O šįmet sutuoktiniams pavyko įveikti istorinį maršrutą baidarėmis. Pradėję plaukti Nemunėliu nuo namų, šiauriausio Lietuvos taško, toliau nuo Bauskės – Mūša, arba Lielupe, iki pat Baltijos jūros. Kelionė truko penkias dienas, aplankant įspūdingas atodangas, piliakalnius, prie kurių esantys aprašai ypač linksmino Romualdą, mat visas tas pilis sugriovę lietuviai. Ūkininkas tikina, kad nors kelionė buvo sunki, viena draugų pora iš pusiaukelės net pasitraukė, pavyko įrodyti, jog Nemunėliu įmanoma pasiekti Baltiją.

Neįprastai ilsėtis po darbų šiame krašte nesvetima daugeliui. Toliausiai šiuo keliu nuėjo seniūnas Giedrius. Kelerius metus jo balsas ir sodrūs posakiai buvo žinomi visiems krepšinio mėgėjams. Rimčiausio seniūnijos valdininko kostiumą dieną vilkintis vyras išsikraudavo komentuodamas Eurolygos rungtynes. Vienus sirgalius jo komentarai piktino, kitus linksmino.

Dabar vykstančias rungtynes G.Kubilius komentuoja tik kartu prie televizoriaus Nemunėlio Radviliškyje susėdusiems draugams.

Lenkai pirmieji suskubo išleisti knygą apie Česlavą Okinčicą – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, lenką, gyvenantį Lietuvoje. Ar tokiai dovanai kada nors subręs ir lietuviai? „Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis“, – sako 60-metį pasitinkantis signataras, galimybę balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę vertinantis kaip bendros dviejų tautų istorijos suteiktą progą.

Jūratė KILIULIENĖ

– Netrukus lietuviškai skaitysime Witoldo Beresio (bendradarbiaujant su Jaceku Janu Komaru) knygą „Česlav Okinčic, signataras, ambasadorius, advokatas. Atvirai apie Lietuvos laisvę“. Lenkijoje ji pasirodė prieš kelis mėnesius. Kaip atsitiko, kad ne pats ėmėtės rašyti atsiminimus, o patikėjote savo gyvenimą kitiems?

– Mintis, kad knygą apie mane turėtų parašyti žinomas žmogus, kilo mano draugams Lietuvoje ir Lenkijoje (Witoldas Beresas – žinomas lenkų žurnalistas, rašytojas, režisierius – red. past.) Artėjant mano 60-mečiui ji ir buvo įgyvendinta. Knygos autoriui patikėjau daug savo prisiminimų, bet vėliau, kai turėsiu daugiau laiko, galbūt ir pats prie jų grįšiu.

O dabar yra svarbesnių reikalų. Kai aplink mus vyksta tokie grėsmingi įvykiai, reikia juos budriai stebėti ir valdyti, neleisti plisti Rusijos propagandai. Dabartiniai įvykiai – tai dar vienas įrodymas, kad nepriklausomybė nėra duodama visam laikui, kovoti dėl jos ir stengtis reikia kasdien.

– Grėsmingi pokyčiai vyko ir tuo metu, kai jūs pats įsitraukėte į Lietuvos laisvės bylą. Kokią įtaką renkantis aktyvią poziciją turėjo tai, kad atgimimo priešaušryje profesinė karjera suvedė jus su tada jau žinomu advokatu Kazimieru Motieka?

– Anuomet istorijos mes mokėmės ne iš vadovėlių, o iš „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo. Tai buvo mano šaltiniai, todėl gerai žinojau, kas yra Molotovo-Ribbentropo paktas, kaip įvyko Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimas tarp dviejų monstrų. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje jau buvo matyti, kad Sovietų Sąjunga po truputį žlunga, kad nebėra galimybių išlaikyti ją tokią, kokia buvo. Prasidėjus pokyčiams atsirado galutinio išsilaisvinimo kovos galimybė.

Advokatai visur turi būti pirmieji, jei ne mes – tai kas? Vilniaus 1-oji advokatų kontora buvo įsikūrusi Odminių gatvėje, priešais Katedros aikštę, tad visi didieji įvykiai vyko tiesiai prieš mūsų langus. Čia įkūrėme Sąjūdžio teisinę rėmimo grupę.

O su Kazimieru Motieka kaip nuėjome į pirmąjį nepriklausomybės mitingą Katedros aikštėje, taip šiame kelyje ir likome kartu. Būtent tada, Katedros aikštėje, pajutau atsidūręs tarp savų. Apie tokias akimirkas visada kalbėdavausi su savo tėvu. Jis auklėjo mus antikomunistine, antisovietine dvasia, be jokio konformizmo. Tėvas turėjo aiškią poziciją: komunistai – tai partija, kuri žudė, siuntė žmones į gulagus, sovietų sistema yra mums primesta, todėl anksčiau ar vėliau žlugs.

Zbigniewui Brzezinskiui tapus JAV prezidento patarėju, mano tėvas, taip pat Zbigniewas, klausydamasis jo pasisakymų iš Vakarų, kurie mus pasiekdavo radijo bangomis, vis kartodavo: „Prisimink, sūnau, kad Zbigniewas – tai jėga“, turėdamas galvoje ir Brzezinskį, ir savo paties laikyseną.

– 1990-ųjų kovo 11-ąją prieš istorinį balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jums teko ypatinga misija – įtikinti šešis savo tautiečius nebalsuoti prieš Lietuvos laisvę (Vilniuje išrinkti Medardas Čobotas ir Zbignievas Balcevičius, kaip ir Č.Okinčicas, balsavo „už“ – red. past.). Šeši Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai lenkai galiausiai balsuodami susilaikė. Kokiais argumentais pavyko juos paveikti?

– Tai buvo kertinis momentas, turėjęs parodyti, ar mes, Lietuvos lenkai, esame didelės lenkų tautos dalis. Lenkai visada kovojo už nepriklausomybę tų valstybių, kuriose gyveno. Tadas Kosciuška buvo kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis, Lenkijos lakūnai Antrojo pasaulinio karo metais Didžiąją Britaniją gynė nuo vokiečių antskrydžių.

Na, bet balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą įvyko kitaip, todėl šiandien galime tik džiaugtis, kad mano tautiečiai nebuvo „prieš“. Tada, prieš 25 metus, profesorius Vytautas Landsbergis galėjo tvirtai paskelbti pasauliui: nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas nebalsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Dabar jau nėra reikalo grįžti prie anų dalykų, bet manau, kad kiekvienas iš tų šešių šiandien gailisi, kad anuomet nebalsavo už Lietuvos laisvę. Tegul tai lieka jų pačių sąžinei. Susilaikydami jie aiškino, kad negavo mandato, kad žmonės bijo nepriklausomos Lietuvos.

Žodžiu, visokių spekuliacijų buvo. Įtikinėjau juos, kad Sovietų Sąjunga niekada neduos mums daugiau galimybių ir teisių puoselėti savo tautinį identitetą, o tik kurstys lietuvių ir lenkų priešpriešą, kad galėtų panaudoti ją savo naudai. Ar mums, lenkams, kokia nors sovietų pagalba galėjo būti reikalinga? Tikrai ne. Apie kokią saugumo Lietuvos lenkams garantiją iš Sovietų Sąjungos, kuri atėmė mums, valstybei, galimybę vystytis per pastaruosius 50 metų, galėjo būti kalbama?

– Kaip atsitiko, kad būtent jums 1990-ųjų gegužę Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patikėjo įteikti popiežiui Jonui Pauliui II Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą?

– Paskelbus nepriklausomybės atkūrimą buvo svarbu skubiai užsitikrinti pasaulio palaikymą. Tačiau Vakarai į mūsų sprendimą tapti nepriklausoma valstybe žiūrėjo labai atsargiai, vis siuntė signalus, kad turime tartis su Maskva. Mums buvo duodama suprasti, kad SSRS dar pavojinga, nes jos kariuomenė dar turėjo bazių ir Rytų Vokietijoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Čekoslovakijoje. Tokioje aplinkoje mums, aišku, reikėjo ieškoti pagalbos visur, kur tik įmanoma.

Praėjus mėnesiui po nepriklausomybės atkūrimo, 1990-ųjų balandį, dalyvavau II „Solidarumo“ suvažiavime Gdanske. Tai buvo labai reikšmingas įvykis, nes suvažiavo „Solidarumo“ aktyvistai iš visos Lenkijos, dalyvavo ir Europos Bendrijos atstovai, ir didžiausių JAV profsąjungų atstovai. Mano kalba tame suvažiavime buvo ryškus ženklas, kad siekdami nepriklausomybės siekiame Vakarų pagalbos. Lenkija, pati ką tik ją atgavusi, labai gerai tą suprato – suvažiavime buvo priimtas aktas, palaikantis Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai svarbus momentas.

Dar po kelių savaičių Vatikane man pavyko susitikti su Jonu Pauliumi II. Įteikdamas jam Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto kopiją prašiau padėti mums įtikinti Vakarų valstybes elgtis sąžiningai, greičiau pripažinti mūsų nepriklausomybę.

Su popiežiumi, Vatikano valstybės, kuri niekada nepripažino Lietuvos aneksijos, nepasidavė Sovietų Sąjungos spaudimui, vadovu, susitikau kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovas. Man tai buvo ir didžiulis emocinis įvykis. Artėjant susitikimui reikėjo dešimt kartų apmąstyti, ką turiu pasakyti, paaiškinti popiežiui. Jonas Paulius II mane patikino, kad turi labai daug informacijos apie Lietuvą, kad apie mūsų valstybės situaciją nuolat kalbasi su profesoriumi Z.Brzezinskiu, todėl žino, kaip Amerika ją analizuoja ir kaip bando padėti Lietuvai. Popiežius pasakė darysiantis viską, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų įtvirtinta.

Buvau labai sujaudintas, kai Liublino katalikiškojo universiteto profesorius Jerzy Kloczowskis, padėjęs organizuoti šį susitikimą, tiesiai mane pristatė: „Čia yra ponas Česlavas Okinčicas, tas lenkas, kuris kovoja už Lietuvos nepriklausomybę.“ Prisimindamas šiuos žodžius vis galvoju, kad jau tada viską buvau padaręs, mano pareiga dvasine prasme buvo atlikta. Tai didžiausias įvertinimas, koks tik gali būti. Būti Lietuvos patriotu lenku, kuris pasirašė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, – nepaprastai reikšminga istorinė patirtis. Ir tas faktas reiškė net daugiau negu nepriklausomybės atgavimą. Juo buvo įtvirtinta kelių šimtų metų bendra mūsų dviejų tautų istorija, davusi progą man, lenkui, įrodyti, kad esu Lietuvos patriotas.

– Buvote pirmas užsienio valstybės atstovas, kalbėjęs Lenkijos Senate per visą jo istoriją. Kokios aplinkybės lėmė, kad po tragiškų Sausio įvykių atsidūrėte jo tribūnoje?

– Lenkijai ir pačiai už savo laisvę dar ne taip seniai buvo tekę sumokėti krauju – karinės padėties metu komunistų karinė mašina traiškė ją visa savo jėga. Tad po 1991-ųjų sausio 13-osios draugai iš „Solidarumo“ stengėsi man atverti kuo daugiau durų. Pasisakymas Senate, be abejo, tapo reikšmingiausiu momentu. Mano kalbą transliavo visos Lenkijos televizijos – gavome progą pranešti lenkams apie dramatišką Lietuvos padėtį, kreipiausi į juos prašydamas pagalbos Vilniui, kuris gynėsi nuo sovietų agresijos. Lenkijoje kilo milžiniška pagalbos Lietuvai banga, man  buvo patikėta ją koordinuoti.

– Lenkijos prekės ženklas, patikimumo garantas, Lenkijos balsas Lietuvoje. Tokiais solidžiais epitetais apdovanoja jus knygos autoriaus kalbintos asmenybės, tarp kurių – prof. Z.Brzezinskis, prezidentai Bronislawas Komorowskis, Aleksandras Kwasniewskis, Lechas Walęsa, kino režisieriai Andrzejus Wajda ir Krzysztofas Zanussis. Ar tiesa, kad nė vienas bent kiek svaresnis verslo sandoris tarp abiejų šalių nėra įvykęs be jūsų indėlio?

– Verslininkams kartais daug lengviau sekasi rasti bendrą kalbą nei politikams, jie mąsto kitokiomis kategorijomis. Visada malonu girdėti apie lenkų kuriamą verslą Lietuvoje ir atvirkščiai – lietuvių Lenkijoje.

Svarbiu įvykiu man tapo pirmosios Lietuvos įmonės „Avia Solutions Group“ debiutas pagrindinėje Varšuvos vertybinių popierių biržos rinkoje 2011 m. Kažkada bendraudamas su jos vadovais leidau suprasti, kad Lietuvos įmonės gali būti potencialios jų klientės. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tai tapo įmanoma.

Praėjusių metų pabaigoje įvyko vienas didžiausių sandorių Lietuvos draudimo rinkoje – stambiausia Lenkijos draudimo bendrovė įsigijo „Lietuvos draudimą“. Tai rodo, kad ir Lenkija yra aktyvi Lietuvos verslo dalyvė. Labai svarbus žingsnis – šį kovą pradėję veikti Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmai, kuriems vadovauja buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

Ekonominiai abiejų šalių santykiai neišvengia ir negatyvių momentų. Didžiausia Lenkijos investicija mūsų šalyje – Mažeikių naftos perdirbimo įmonė „Orlen Lietuva“, bet jos bendradarbiavimas su Lietuvos įmonėmis, ypač su „Lietuvos geležinkeliais“, ne visada sėkmingas, kyla daug ginčų.

Ieškant galimybių susitarti galėtų aktyviau dalyvauti ir Vyriausybė, nelaukdama arbitražų ar teismų sprendimų. Mums reikia būti labai aktyviems ir kuo greičiau rasti kompromisą, kad „Orlen Lietuva“, daugiausia mokesčių valstybei mokanti įmonė, veiktų pozityvioje erdvėje. Juolab ši Lenkijos investicija buvo labiau politinė, užkertant kelią Rusijos siekiams ją įsigyti.

Plėtojant abipusius santykius svarbu įtikinti ir lenkus, ir lietuvius, kad galima kurti verslą drauge. Nauji kontaktai paprastai kelia daug klausimų, įžvelgiama įvairių grėsmių. Kad kuo greičiau atsirastų pasitikėjimas, reikia pozityvią energiją tarp partnerių sukuriančio žmogaus. Ko gero, man tai pavyksta. Kai į mane kreipiasi sėkmingą verslą Lietuvoje sukūrę, naujų rinkų ieškantys verslininkai, visada patariu jiems pradėti veiklą Lenkijoje, mielai padedu įžengti į jos rinką.

O lenkų verslininkai Lietuvoje randa aukščiausio lygio profesionalų, kvalifikuotų inžinierių, gaminių, nenusileidžiančių garsiausiems pasaulio prekių ženklams. Kartais lietuviams tereikia padėti patikėti, kad jie yra geriausi pasaulyje, kad gali dirbti tarptautinėje erdvėje.

– Ar dabartinėje veikloje, kuriant verslo taktikas ir strategijas, praverčia patirtis, įgyta futbolo aikštėje?

– Buvau žaidimo organizatorius, pirmas perdavimas visada turėjo būti mano. Tačiau kad gautum kamuolį, turi būti laisvas – ne tik laukti kamuolio, bet ir atsidengti. Būtina matyti visą aikštę, nes gavęs kamuolį turi su juo kažką daryti – konstruktyviai organizuoti komandos atakas. Futbolas mane išmokė numatyti žingsnį į priekį, analizuoti grėsmes ir pozityvius dalykus, pateikti geriausią pasiūlymą, kuris lems sėkmę.

Didžiausias mano futbolo pasiekimas – Lietuvos jaunimo rinktinė. Sovietų Sąjungos pirmenybėse žaidėme su tokiomis komandomis kaip Kijevo „Dinamo“, Minsko „Dinamo“, Jerevano „Ararat“. Jubiliejiniais Vilniaus universiteto metais, 1979-aisiais, tapome Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmenybių nugalėtojais. Nugalėjome ir tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto komandą, kurioje žaidė beveik visi „Žalgirio“ futbolininkai.

Dabar futbolo jau nebežaidžiu. Prieš penkerius metus jį pakeičiau golfu. Į golfo laukus važiuoju kartą ar du per savaitę.

– Jaunimo rinktinė treniruodavosi „Žalgirio“ stadione. Dabar jis trinamas iš Vilniaus žemėlapio – netrukus ten užvirs modernaus kvartalo statybos. 1:0 futbolo nenaudai?

– Senas tradicijas turinčio stadiono perleidimas verslui – didžiulė sostinės valdžios klaida. Esu įsitikinęs, kad tokioje istorinėje futbolui vietoje Vilnius nusipelnė kompaktiško 15–20 tūkst. vietų stadiono. Pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kai nedidelėmis lėšomis įrengiami panašūs objektai. Bet Vilniuje suveikė verslo dėsniai, ir dabar turime ir Lietuvos futbolo, ir valstybės gėdą, kad per 25 metus nesugebėjome pastatyti stadiono su natūralia veja. Spalį į Lietuvą atvyksta Anglijos rinktinė, teks žaisti dirbtinės dangos aikštėje! Labai liūdna.

– Esate išnagrinėjęs savo giminės istoriją?

– Kol kas neturiu laiko užsiimti genealoginiu medžiu, nes visi mūsų giminės archyvai liko Baltarusijos teritorijoje. Kada nors tikrai to imsiuos. Bet gavau iš savo protėvių kai ką daugiau nei archyvuose laukiantys faktai. Mano tėvas, kalbėdamas apie gyvenimo, sistemos vertybes, kaskart prisakydavo nepamiršti mūsų, bajorų giminės, herbo – liūto su karūna, primindavo, kad herbų, kuriame vaizduojama karūna, esama labai mažai. Tad aš ir stengiuosi mintyse nešti šį herbą per savo gyvenimą. Karūna verčia mane, bajorą, pasitempti, teikti žmonėms pozityvią energiją.

– O ką reiškia būti lenku Lietuvoje?

– Priklauso nuo situacijos. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis, kad kovojau už Lietuvos nepriklausomybę, kad atstovavau savo valstybei sunkiausiomis jai dienomis. Tai faktai, suteikiantys man papildomos jėgos ir vertės.

Žinau, kiek esu vertas ir kiek prisidėjau prie to, kad Lietuva būtų laisva demokratinė valstybė. Prieš pat skelbiant nepriklausomybę Kovo 11-ąją sakydamas kalbą išreiškiau tikėjimą, kad Lietuva bus aktyvi tarptautinės bendruomenės narė. Tai įvyko. Dabar reikia pozityviai mąstyti, visais savo veiksmais rodyti, kad esi suinteresuotas valstybės augimu, prestižu. Dabar nėra didelio skirtumo, ar tu lenkas, ar lietuvis. Svarbiausia – kompetencija. Ji yra Lietuvos ateitis.

Žinoma, negalima pamiršti savo šaknų. Būdamas didingos lenkų tautos dalimi jaučiuosi apdovanotas didžiuliu emociniu kapitalu.

P. Malūko nuotr.

Žiema saulėtoje Floridoje, vasara Merkinės piliakalnio papėdėje. Tokį ciklą jau daug metų suka režisierius Jonas Jurašas. Jo gyvenime buvo dar daugiau šalių, kultūrų, teatro scenų. Ir nors pasaulio pažinimas suteikė laimės, visur lydėjo jausmas: esu svetimas. Būti svetimam kūrėjui skaudžiausia Lietuvoje, tarp savų.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kas jus vis grąžina į Merkinę? Nuo savo namo terasos atsiveriančią Nemuno ir Merkio santaką vadinate gražiausiu pasaulio reginiu, bet ar nuošalus Dzūkijos kampelis gali atstoti miestų intensyvumą, intelektualinę įtampą ir kultūrinę aplinką?

– Šiuose namuose atsitveriu nuo pasaulio, nuo visuomenės. Juose neturiu problemų – tiktai žiūriu į šį vaizdą. Kai mane kviečia „Panoramos“ žiūrėti, sakau: kam man „Panoramą“ žiūrėti, kai čia yra mano panorama.

Peržengęs šį slenkstį kaskart randu visiškai kitą pasaulį, nepanašų į tą, kuriame visi murkdomės, konfliktuojame. Tai ne konflikto zona. Gyventi joje – didelė prabanga. Jaučiu, tik kartais tuo abejoju, kad į gyvenimo galą nusipelniau prabangos gyventi tokioje vietoje, kur niekas nenervina, su tavimi nekonfliktuoja. Tai labai didelis džiaugsmas ir dvasios ramybė, kurios niekur kitur šiandien nerasi. Net čia, Merkinėje, užlipus į miestelį, pasitinka visai kitas pasaulis su savais nemalonumais. O čia nieko nėra. Man palaima būti šioje vietoje.

– Kas sukuria tą įtampą, nuo kurios bėgate?

– Žmonės, mes patys kuriame sau nemalonumus. Kiekvienas darbas, kūrybinė veikla – nesibaigiančių konfliktų sprendimo nuolatinė eiga. Aš visą gyvenimą tame buvau. Taip jau išėjo, kad pasirinkau tokią nedėkingą profesiją – teatrą, kuriame ir susieina patys aštriausi gyvenimo kampai, stipriausios žmogiškų santykių konfliktinės situacijos, verda ambicijų kova, pagieža, pavydas.

Tai teatro realybė, kurios išvengti neįmanoma. Yra daug dalykų, nuo kurių labai norisi pabėgti, bet teatras yra mano gyvenimas, ir su jais reikia gyventi.

Teatras – tai kartu ir malonumas, džiaugsmas, ir kančia, ir nuolatinė kova su savimi, su aplinka, su kolegomis, partneriais. Tai ir kūrybinė euforija, ir nuopuolis, kuris ištinka, kai nepavyksta įgyvendinti svajonių ar pasiekti idealo, nors būdamas pats vienas esi labai arti jo ir sapnuose, ir realybėje. Na, bet panašus pojūtis žmogų turbūt lydi daugelyje profesijų. Gyvenime nieko nėra idealaus, reikia daryti kompromisus, kurių aš labai nemėgstu ir nuo jų kenčiu.

Visas mano gyvenimas buvo bandymas pabėgti nuo kompromisų ir stengtis gyventi pagal savo sąžinę. O teatras – tokia terpė, kuri nuolat reikalauja kompromisų. Kadangi bėgau nuo jų, turėjau už tai sumokėti. Bet dar sunkiau būdavo tada, kai pabėgti nepavykdavo. Šiuo metu esu visiškai atsijungęs ir nuo teatro, ir nuo visuomenės, tai negaliu nieko bloga pasakyti nei apie vieną, nei apie kitą.

– Pastarojo jūsų spektaklio premjera įvyko beveik prieš metus – į Nacionalinį Kauno dramos teatrą sugrąžinote „Barborą Radvilaitę“, su kuria šį teatrą prieš 40 metų ir palikote. Kas dabar jūsų kūrybinėje virtuvėje?

– Kūrybinis procesas – tai idėjų, minčių generavimas ir jų įgyvendinimas. Ši vieta labai gera būtent generuoti. Dabar nieko konkrečiai nedirbu, tik ieškau naujų idėjų, kaupiu, dedu į tam tikras atsargas, o ką toliau darysiu – net nežinau. Žiūrėsim, kas iš to išeis. Konkrečiai nieko nesu suplanavęs. Sakiau, kad teatre jau nieko nebedarysiu, bet galbūt dar pakeisiu nuomonę. Tai vyksta pasąmonės lygyje.

– Tad ką šią vasarą veikiate jūs ir žmona Aušra Marija?

– Atsikėlę iš ryto nueiname į Merkį išsimaudyti. Gauname tikrą energijos injekciją. Merkio vanduo šaltas, net per pačius karščius buvo gal tik 15 laipsnių. Mums, visą žiemą gyvenantiems šiltuose kraštuose, tai tikrai mažai. Bet šios vasaros orai mums patiko, tikras malonumas, nesuprantu, kodėl visi taip skundėsi. Gal tik kelios dienos buvo sunkiau pakeliamos, tropinės.

Šiandien, pavyzdžiui, tvarkiau tvorą, pasišaukęs meistrą pasistačiau vartelius, kurie buvo sugriuvę, sutrūniję. Tik dar nespėjau nudažyti. Tai irgi tarsi simbolinis veiksmas – niekas neįvažiuos man į kiemą nekviestas, neprašytas.

Mes su Aušra jau daugiau nei 40 metų esame susieti ypatingo kūrybinio bendradarbiavimo, kartais net patiems sunku atskirti, kur mano idėja, o kur jos įskelta kibirkštis. Žmona yra mano idėjų generatorė ir tikrumo kamertonas. Per ją pasitikrinu, ar tai, ką darau, yra tikra, nuoširdu. O čia, Merkinėje, prie šio stalo terasoje su vaizdu į slėnį, sukūrėme visus paskutinius savo spektaklius. Tuo Merkinė mums ypatinga, brangi – tai intensyvaus kūrybinio darbo vieta.

– Ar vasara be konkrečių kūrybinių minčių jums išskirtinė?

– Čia, Merkinėje, ne. Bet kitas pasaulis yra Vilniuje, kur taip pat būname, dar kitas – Amerikoje. Aš labai mėgstu keliauti. Grįžęs į Lietuvą jau šešeri metai kasmet po vieną spektaklį pastatau Kaune. Toks yra kaupimo, generavimo ir realizavimo ritmas.

Net tada, kai buvau Kauno dramos teatro vyriausiasis režisierius, nekurdavau spektaklių vienas po kito. Yra režisierių, kurie gali po penkis spektaklius vienu metu statyti. O man reikia labai daug laiko medžiagai įsisąmoninti, susitapatinti su ja. Realizavimas – labai ilgas procesas, kartais norėčiau jį dar ilgiau pratęsti, bet yra teatro planai, grafikai. Amerikoje, būdavo, reikia spektaklį pastatyti ir per keturias savaites, ir per tris. Tačiau pasiruošimas tam darbui – nuoseklus ir ilgas, tada realizavimas būna spontaniškas ir labai intensyvus.

Spektakliui kurti niekada nėra idealių fizinių, žmogiškų santykių sąlygų – viskas teatre priklauso nuo to, kaip tarp žmonių susiklosto santykiai. Kaip sako amerikiečiai, nuo to, kokia chemija tarp jų atsiranda. Kartais iš pat pradžių, vos susitikęs su aktoriumi, pajunti, kad gyveni su juo ant vienos bangos, kad pavyks. O kartais iki pat pabaigos nepavyksta suprasti vienam kito.

Pusiaukelėje esu metęs ne vieną spektaklį. Neinu iki galo, jei pajuntu, kad negaliu pasiekti to, ko noriu. Kai realybė tampa agresyvesnė už tavo viziją, reikia pasirinkti, ar verta eiti toliau, ar viską nutraukti ir pamiršti. Nesakau, kad tai nesėkmė. Apskritai nežinau, kas tai yra. O ką reiškia sėkmė? Kai kas ja vadina spaudos, kritikų pagyrimus. Esu turėjęs ir labai didelių sėkmių, ir pusiau sėkmių, ir tokių rezultatų, kurie manęs netenkina arba kurie kai kam nepatinka. Bet aš nesiorientuoju į visuotinius standartus.

– Jūsų gyvenimas nužymėtas išvykimais ir sugrįžimais. Kaip jie keitė jūsų pasaulio suvokimą, kūrybą?

– Tikiu mistiniais gyvenimo sutapimais, visiškai neprogramuojama, neprognozuojama tėkme, kuri tiesiog neša. Kad ir grįžimas į Kauno dramos teatrą. Prieš 40 metų pasitraukiau iš jo, iš Lietuvos, palikau jame „Barborą Radvilaitę“ ir nemačiau, net negirdėjau, kokia ji liko man išvažiavus. Ir štai po 40 metų grįžau prie tos pačios medžiagos. Niekada nemaniau, kad gali taip atsitikti. Apskritai aš labai nemėgstu kartotis, grįžti dar kartą prie tos pačios medžiagos, bet čia buvo visiškai kitas ciklas. 40 metų praėjo – tai didelis dalykas. Grįžau su visai kitomis idėjomis, kitu medžiagos pojūčiu.

Taip, mano visas gyvenimas cikliškas – sugrįžimai ir išvykimai. Pastarieji metai buvo nuolatinio sugrįžimo į prarastą rojų laikas – ir ne visada sėkmingai. Ne visada rasdavau prarastą rojų tokį, kokį įsivaizdavau.

– Vadinasi, kažkas nuvilia sugrįžtant į Lietuvą? Kas?

– Kai nerandi, ko ieškai, galima tik sau pačiam priekaištų turėti. Naivu tikėtis, kad viskas savaime tau bus pateikta ant lėkštutės. Nebūna gyvenime taip. Žmonių santykiai man labai sudėtingi. Po daugelio metų Vakaruose buvo labai sunku vėl prisitaikyti prie lietuviško bendravimo – kalbėjimo užuolankomis, netiesiogiai, viena galvoti, kita sakyti. Labai sunku priprasti prie žodžio nesilaikymo, principų neturėjimo.

– Kaip atrodo pasaulis žvelgiant iš jūsų patirties aukštumų, apmąstant jį šiame idiliškame kampelyje – Merkinėje: didelis ar mažas, geras ar blogas?

– Pasaulis labai įvairus. Tik man iki šiol keista, kad visuose kraštuose, bet kurioje visuomenėje susidurdavau su tomis pačiomis žmogiškųjų santykių problemomis – žmonės arba atitinka vienas kitą, arba ne. Tas pats dėl susitapatinimo su sąlygomis – arba sugebi, arba ne.

Bet žmonės visur vienodi. Dirbau Japonijoje, Vokietijoje, Amerikoje ir Kanadoje. Ir visur būdavo taip, kad kažkokiu paslaptingu būdu sukrinta tie nematomi santykiai, kai pavyksta rasti bendrą kalbą, suprasti vienam kitą. Skirtingose kultūrose visa tai atsitikdavo pagal tą patį gerai žinomą modelį.

Pasaulyje aš vis ieškau ko nors naujo. Labai mėgstu ieškoti, važiuodamas į nepažintus kraštus. Tikiuosi ką nors nauja pabandyti, kitaip nei iki šiol realizuoti savo idėjas. Ir kartais man pasiseka. Aš labai laimingas. Labai daug gyvenime patyriau gero, gražių kūrybinių bendrysčių įvairiuose kraštuose.

Mano gyvenimo mozaika labai spalvota ir įvairi. Dažnai manęs klausia, kada rašysiu prisiminimus. Gal kada reikėtų nugalėti savo netikėjimą tuo žanru? Gal sugebėčiau įdomiai papasakoti apie savo gyvenimą? Bet tai ne mano profesija. Mano žmona Aušra rašo, ir kai paskaitau jos kūrybą, suprantu, kad rašymas – ne mano kavos puodelis. Mano instrumentai kiti.

– Kokią žymę jumyse paliko priverstinis išvykimas iš Lietuvos 1974-aisiais? Žinoma, aplinkybės dabar visai kitos, bet tikriausiai geriau už kitus suprantate, kas vyksta su lietuviais, atsiplėšusiais nuo savo šaknų. O gal emigracija – rykštė šaliai, bet vertinga patirtis ją pasirenkančiam?

– Tai labai skaudi problema. Ypač mums, tokiam mažam kraštui, turinčiam mažai gyventojų. Per daug yra nusivylusių Lietuva, bėgančių iš jos. Man egzilio problema egzistuoja visur ir visada. Kiekviename spektaklyje ją nagrinėju. Jaučiu, kad žmogus yra išeivis iš esmės. Savo tėvynėje svetimas ir kitur svetimas. Niekur jis nėra savas. Visi mes esame svečiai šiame pasaulyje, kaip rašė Balys Sruoga. Ir tas svetimumo jausmas lydi visur ir nuolat.

Tik svetimame krašte jaustis svetimam yra natūraliau, todėl aš niekada nesijaučiu taip aštriai svetimas bet kur kitur pasaulyje – nors visai kitoje kalbinėje, moralinėje aplinkoje, kitokioje visuomenės sanklodoje. O savame krašte svetimumas smeigia labai aštriai. Rodos, turėtumei organiškai į savo aplinką įsilieti, bet jauti atskirtį, kad esi vertinamas su rezervu.

Neseniai iš merkiniškio fotomenininko Algimanto Černiausko gavau jo kartu su broliu Mindaugu bei Henriku Gudavičiumi išleistą knygą “Nerūpėjo niekur išvažiuoti”. Nuostabi knyga, sudaryta iš autentiškų pasakojimų, atskleidžiančių paprastą, kuklų, gražų vidinį pasaulį, koncentruotą žmogaus buvimo toje vietoje su jo atliekamu amatu prasmę. Priėmiau juos kaip savotišką sąžinės priekaištą sau, kad per ilgai basčiausi pasaulyje. Suvokiau, kad vienoje vietoje gyvenimą praleidęs žmogus gali būti daug kartų pranašesnis už tą, kuris išsitrankęs po visą pasaulį.

Vis dėlto patirtis, įgyta svetur, kiekvienam labai naudinga. Žmonės, kurie patenka į visai kitą pasaulį, santvarką, žmogiškųjų santykių konstruktyvą, grįždami parsiveža gerų dalykų. Ta jaunoji karta, kuri išvažiavo, bet grįš, praturtins Lietuvą nauja patirtimi, žiniomis. Net kasdienybėje, buityje pastebiu, kad tie, kurie pagyveno Vakaruose, elgiasi jau kitaip nei tie, kurie niekada nebuvo iš savo narvelių išsiveržę. Pasaulio pažinimas, svarbiausia, moko tolerancijos.

– O kaip pavyko įsilieti į Merkinės bendruomenę? Susigyventi su kraštu, kurio net nesiekia jūsų giminės kartos?

– Kasdienių santykių su vietos žmonėmis nepalaikau, jie daugiau epizodiniai. Bet, pavyzdžiui, su Algimantu Černiausku mes labai nuoširdžiai draugaujame.

Buvau pasiskolinęs Algimanto ir jo brolio Mindaugo Černiausko nuotraukų, darytų Sibire, lietuvių tremties vietose. Rodžiau jas aktoriams, kai prieš penkerius metus Nacionaliniame Kauno dramos teatre stačiau „Antigonę Sibire“. Nuo pirmos repeticijos jos buvo išdėliotos ant stalo, suteikė aktoriams be galo daug žinių, emocinės informacijos. Algimantas visada atvažiuoja į mano spektaklius, susitinkame, kalbamės. Jaučiu, kad yra dvasinis artumas.

Palaikau ryšį su keramiku Džiugu Petraičiu ir jo mama Elvyra Terese, taip pat keramike. Apskritai Dzūkijoje svetimumo tema yra labai aštri. Apie svetimus jie sako „ateiviai“. Net iš anos pusės Nemuno žmonės jau yra „ateiviai“. Čia esame jau dvylika metų. Pradžioje buvo visaip. „Žiūrėk, amerikonai atvažiavo“, – taip apie mus kalbėta.

Man daug metų buvo keista, kad susitikus jie nesišypso, nesisveikina. Dabar jau suprantu, kad nerodyti dantų, nesišypsoti – natūrali lietuviška laikysena. Tai Amerikoje mes įpratę: ar metro važiuoji, ar pliaže Floridoje eini, visi sveikinasi, klausia, kaip gyveni. Suvokiau, kad dzūkai nėra nusiteikę priešiškai, tiesiog jiems reikia daugiau laiko. Tai mano kaltė, kad ilgą laiką nesugebėjau jų perprasti.

Labai ilgai truko, kol mus priėmė, įsileido. Dzūkai gyvena uždarai, atsiskyrę, ir pralaužti tą barjerą sunku. Turime čia tokius artimus žmones – atidavėme jiems pusę savo namo, kluoną. Neseniai paklausiau, ką apie mus kalba Merkinėje. Jie susiėmė už galvos ir sako: „Geriau tu neklausk.“

Čia ne tik žmonės, bet ir pati gamta laiko mus izoliavusi nuo pasaulio. Neįmanoma naudotis internetu, kad ir kokios technologijos būtų, nes viskas vyksta labai lėtai.

Neskaitome laikraščių, beveik nežiūrime televizijos, nors Europos vyrų krepšinio čempionato labai laukiu. Šiek tiek išmanau krepšinį, pats esu žaidęs – buvau pakviestas net į Lietuvos jaunimo rinktinę 1964–1965 metais. Tada krepšinis man buvo didelė atgaiva. Taip ir iki šiol liko.