Po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą piltis degalus „LUKoil“ degalinėse lietuviams tapo prastu tonu. Net laukiama, kada ši bendrovė, kurios vardas siejamas su rusišku kapitalu, pasipustys. Nepaisant tokio bet kuriam verslui nepalankaus fono, „Lukoil Baltija“ vadovas Ivanas Paleičikas yra vienas turtingiausių šalies žmonių ir nepanašu, kad ketintų trauktis ir sėkmingiausių verslininkų sąrašo.

Jūratė KILIULIENĖ

Vasaros pradžioje I.Paleičikui nuolat teko atsakinėti į klausimus apie „Lukoil“ situaciją Lietuvoje. Po to, kai didžiausia privataus kapitalo Rusijos naftos grupė pardavė savo degalines Estijoje, kitose Europos šalyse, Lietuvos „Lukoil Baltija“ prezidentas pripažino, kad taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Tik aiškino tai ne Rusijos agresijos prieš Ukrainą pakirstu rusišku įvaizdžiu, o kintančia Rusijos giganto verslo strategija.

Tačiau net ir tokioms prognozėms išsipildžius, I.Paleičikas neliktų be pragyvenimo šaltinio. Verslininkas plaukioja kur kas platesniuose vandenyse nei mažmeninė degalų prekyba. Jis pats tvirtina bendrovėje „Lukoil Baltija“ esąs tik samdomas darbuotojas, nors neoficialiai skelbta, kad būtent I.Paleičikas yra pagrindinis jos akcininkas. Naftininkas su slaviška pavarde ir tipišku rusišku vardu visuomet buvo laikomas Maskvos verslo atstovu.

„Aš net ne Ivanas. Mama vadino mane Janeku, bet pildant metrikus kažkas įrašė „Ivanas”. Taip ir liko. Abu mano tėvai buvo lenkai – mano gimtoji Lyda iki 1939-ųjų priklausė Lenkijai (dabar – Baltarusija, – red. pastaba). Aš esu lenkas“, – mažai kam žinomą savo biografijos faktą atskleidžia I.Paleičikas.

Formaliai Lietuvoje, Latvijoje ir Suomijoje degalinių tinklą valdanti bendrovė „Lukoil Baltija“ priklauso Nyderlanduose registruotai „Lukoil Europe Holdings B.V.“

Kalbantis apie šeimos bendrovę „Vaizga“, išaiškėja, kad joje yra tik du akcininkai – 8,34 proc. valdantis I.Paleičikas ir 91,64 proc. akcijų turinti jo žmona Birutė. Bent jau formaliai taip. Tačiau klausiamas apie abiejų indėlį į įmonės veiklą ir rezultatus, I.Paleičikas šypsosi ir neleidžia abejoti, kad žmona – pagrindinė įmonės figūra.

1996 metais įsteigta „Vaizga“, kurioje sutelktas šeimos verslas, bei per ją valdomos kitos įmonės, užsiima prekyba naftos produktais, nuosavo turto nuoma, biologinės kilmės degalų gamyba, taip pat elektros energijos gamyba ir paskirstymu, transporto paslaugomis ir net žemės ūkiu. Pagal praėjusių metų finansines ataskaitas, pateiktas Registrų centrui, abiejų sutuoktinių  turtas vertinamas 90 mln. eurų. Tai – 12-a pozicija turtingiausiųjų Lietuvos žmonių sąraše.

Į sėkmę – nuo pirmųjų žingsnių

Turtuoliai mėgsta pažerti jaudinančių epizodų iš savo praeities – alkana jaunystė, sunki verslo pradžia, klaidos. Tai – ne I.Paleičiko istorija. Jam visada, kiek tik save prisimena, sekėsi geriau nei kitiems.

Iš gimtosios Lydos atvažiavęs į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas)  studijuoti elektrotechnikos, jis visąlaik buvo tarp stipriausiųjų – gaudavo padidintą 55 rublių stipendiją, mokslus baigė diploma su pagyrimu. Aukštas įvertinimas suteikė teisę pačiam rinktis darbo vietą. I.Paleičikas pasirinko Mažeikius. Nutarė, kad ką tik pradėjusioje veikti naftos perdirbimo gamykloje siekti karjeros bus paprasčiau nei įsiliejus į jau susiformavusį kolektyvą. Ir neapsiriko: pradėjęs nuo meistro, po septynerių metų Ivanas paskiriamas gamyklos vyriausiuoju energetiku. Kaip pats sako, tuomet jauniausiu visoje Sovietų Sąjungoje. Būdamas 27-erių, jau vadovavo 800 žmonių.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais I.Paleičikas įžvelgė galimybių kilti dar aukščiau ir jomis pasinaudojo: „Mano bendrovė buvo pirmoji, įregistruota Mažeikių savivaldybėje. „Energija“ užsiėmė visais gamyklos paleidimo darbais. Tuo metu tebebuvau vyriausiasis energetikas, o bendrovė man buvo reikalinga tam, kad galėčiau samdyti specialistus ir mokėti algas. Planinės ekonomikos laikais buvo daug pinigų, bet nebuvo schemos, kaip juos sumokėti. O juk ko reikia, kad žmogus dirbtų? Mokėti jam pinigus!“

Jo bendrovė darbuotojams mokėjo du tris kartus daugiau nei valstybinė, todėl trečioji gamyklos linija paleista greitai ir sklandžiai. Jau tais laikais I.Paleičikas mėgavosi aprūpintu gyvenimu – 1992-aisiais gaudavo 500 rublių algą, turėjo gerą tarnybinį automobilį, vairuotoją. Kai valstybinėje gamykloje tapo per ankšta, pasuko į privatų naftos perdirbimo verslą, buvo pakviestas vadovauti degalais prekiaujančiai bendrovei „Lukoil Baltija“. Nuo tada I.Paleičikas Lietuvoje yra Kremliaus „LUKoil“ simbolis.

„Uždirbęs pirmuosius pinigus versle ne automobilį pirkau, o pastačiau savo pirmąją hidroelektrinę. Tada visi iš manęs juokėsi. Bet aš, energetikas, supratau – vanduo bėga, gamina elektrą ir pinigus. Renavo jėgainė tebeveikia iki šiol. Vėliau pastačiau antrą, trečią hidroelektrinę – uždirbdavau pinigų ir vėl investuodavau“, – apie tai, kaip uždirbo pirmuosius milijonus, pasakoja I.Paleičikas.

Įdomu tai, ko niekas nedarė

„Vaizgos“ verslininkui prireikė, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymus, išeinančius už „LUKoil“ verslo interesų Su šia įmone I.Paleičikas nėrė į biologinės kilmės degalų gamybą, žemės ūkį ir nekilnojamąjį turtą.

„Kur „LUKoil“ buvo neįdomu, investuodavau aš – savo jėgomis ir rizika. Įdomu padaryti kažką, ko dar nėra, būti pradininku. Mes vieni pirmųjų pradėjome perdirbti rapsus, šiai gamyklai jau 12 metų.  Perkame žaliavą iš ūkininkų, perdirbame, biologinės kilmės degalus per „Lukoil Baltija“ tinklą parduodame Lietuvoje ir Latvijoje. Tokiu pat principu veikia ir etanolio gamykla“, – pasakoja verslininkas.

Nors I.Paleičiką įprasta laikyti naftos produktų verslo atstovu, jis dar yra ir stambus žemvaldys. Kartu su žmona ir partneriais nuosavybės teise valdo 2 653 hektarus žemės, o iš viso dirba per 5 000 hektarų žemės net trijuose rajonuose – Mažeikių, Akmenės ir Pasvalio. Pagrindinė kultūra – kviečiai. Į žemės ūkį verslininkas jau investavo beveik 9 mln. eurų.

„Kviečiai uždirba gerus pinigus. O pupos ir žirniai reikalingi sėjomainai. Bet apskritai visa mano veikla sukasi aplink energetiką. Rapsai, kvietrugiai naudojami kuro gamybai, turiu saulės baterijų, hidroelektrinių, gamyklą, kuri iš atliekų išgauna biodujas ir gamina iš jų elektrą bei šilumą, ėmėmės  ir vėjo jėgainių. Man įdomu viskas, ką galima pagaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Pabrangus dujoms pastatėme medienos atliekomis kūrenamą biokatilinę – negi lauksi, kol  jos atpigs? Studentai važiavo žiūrėti, kaip viskas veikia. Aš vienintelis Lietuvoje dirbu tiek skirtingų energetikos sričių“, – tikina I.Paleičikas.

Jo valdomose bendrovėse yra per 3 000 darbo vietų. Diegiant naujas technologijas samdo ir užsienio specialistų, bet įprastai verslininkas laikosi nuomonės, kad geriausi darbuotojai yra vietos žmonės. Tik štai kur bėda – kiekvienais metais rasti specialistų tampa vis sunkiau. Anot I.Paleičiko, inžinieriai Lietuvoje apskritai tampa aukso vertės.

Darbo užtenka visai šeimai

Iškopęs į verslo aukštumas iš Lydos kilęs lenkas gali sau leisti prabangą rizikuoti ir mokytis iš savo klaidų – net ir prarandant pinigus. Ne kartą buvo taip atsitikę, kai įsuktas projektas nepateisino lūkesčių, teko atsisveikinti ir su projektu, ir su investuotais pinigais. Bet I.Paleičikas sako, kad tai – ne praradimas, nes į nuostolius nurašomi tik pinigai, o ne įgyta patirtis. Rizika – kiekvieno verslininko palydovas, tačiau jis imasi tik tokios veiklos, kurią puikiai išmano, žino, ką turi pasiekti, kokie turi būti rodikliai, kur rasti išmanančių žmonių.

Kaip pavyzdį I.Paleičikas pateikia vieną savo bendrovę, kuri pradėjo nuo didelių nuostolių, o dabar veikia sėkmingai: „Bioetanolio ir biodujų gamybos bendrovė „Kurana“ ketverius metus iš eilės generuodavo po 10 mln. Lt nuostolių. Mano žentas Jurgis Polujanskas – rinkodarininkas, pasiūliau jam pažiūrėti, kas negerai. Iš pradžių man su juo buvo labai sunku, nuolat bardavomės. Po metų Jurgis pateikė savo pasiūlymus – su viskuo sutikau.”

Kokie buvo sprendimai? „Žentas atleido visus pagrindinius vadybininkus, įdarbino patirties neturinčius jaunus žmones, išmokė ir dabar puikiausiai tvarkosi. Jie visi puikiai kalba angliškai, važinėja po Europą, mezga ryšius. Dabar kiti laikai, negalima užsidaryti savo kaime ir tikėtis, kad būsi priekyje. Šie metai – pirmieji, kai „Kurana“ uždirbo pelno. Ir su žentu man dabar lengva, jau kalbame ta pačia kalba“, – sprendimu įtraukti žentą į savo verslo imperiją džiaugiasi I.Paleičikas. Vyresniosios dukters Renatos vyras J.Polujanskas yra UAB „Kurana“ generalinis direktorius.

Klausiamas apie žmonos Birutės indėlį į verslą, I.Paleičikas primena, kad B.Paleičikienė yra elektros inžinierė – Ivanas ir Birutė susipažino mokydamiesi Kauno politechnikos institute, o susituokė būdami penktakursiai – tad jos patarimai yra svarbūs. Pasak paties I.Paleičiko, nors verslo idėjų generatorius yra jis pats, dėl svarbiausių dalykų sprendimus priima kartu su žmona, o pastaruoju metu – ir tardamiesi su vaikais.

Dukterys Renata ir Kristina užsiima nekilnojamojo turto reikalais, sūnus Andrius šįmet pardavė Tolimojo keleivinio transporto kompaniją (“Toks”) ir dar svarsto, kokiu verslu užsiimti toliau.

„Visi trys vaikai paveldėjo verslumo geną. Svarbiausias dalykas versle – nebijoti, pasitikėti savo jėgomis. Aš visada galvodavau taip – nejaugi aš kvailesnis už kitus, nejau jie gali, o aš ne? Stengiausi, kad ir vaikai taip apie save galvotų, raginau juos mąstyti, kurti. Nes versle, įmonėje vertingas tik tas žmogus, kuris generuoja idėjas“, – tikina I.Paleičikas.

Užjaučia V.Alekperovą, tapusį pinigų įkaitu

Koncernas „LUKoil“ tokio lygio vadovams kaip I.Paleičikas suteikia galimybę įsigyti 200 tūkst. eurų vertės automobilį. Bet „Lukoil Baltija“ generalinis direktorius važinėja gerokai pigesniu automobiliu: „Man nereikalingas toks brangus. Ir mano laikrodis pigus. Nemėgstu kabinti ant savęs brangiausių daiktų. Žiedai, auksas, brangenybės – visa tai neįdomu. Bet man patinka po darbų gerai pailsėti. Štai šiandien penktą valandą važiuosiu žaisti teniso. Kasmet po du kartus slidinėju kalnuose. Šiemet žvejojau ir prie Norvegijos krantų, ir Indijos vandenyne prie Mauricijaus. Mdžioju. Vaikai užaugo, turiu keturis anūkus, bet tai jau močiutės reikalai. O aš pagaliau galiu sau leisti užsiimti tuo, kuo noriu“, – apie tai, kam verta leisti pinigus, pasakoja verslininkas.

I.Paleičikas visai ramiai sako neturįs įpročio skaičiuoti, kiek jam per gyvenimą pavyko uždirbti, nes jam pačiam įdomu ne turėti, o kurti. Todėl ir I.Paleičiko atostogos negali ilgai trukti – kelias dienas atsipalaidavęs, jis jau ima regzti naujus verslo planus. Apie ateitį kalba tap pat ramiai – net jei šiandien viską, ąk uždirno, prarastų, nepanikuotų ir net yra tam dvasiškai pasiruošęs.

„Dažnai klausiu savęs – štai aš vėl esu vargšas studentas, ką tik baigiau institutą: ką daryčiau? Žinoma, dabar pradėti verslą nuo nulio būtų sunku, man buvo kur kas lengviau uždirbti pinigus: tada pirkom už rublius, parduodavom už dolerius, buvo visai kiti pelnai. Lietuvoje naftos verslas anuomet išaugino bemaž 50 milijonierių, tačiau iš jų liko tik trys keturi, visi kiti vėl tapo ubagais. Sunkiausia yra išlaikyti pinigus, o ne uždirbti. Kodėl anie žlugo? Prisipirko mašinų, namų, pasibaigus finansiniam srautui ėmė skolintis iš bankų, o tada viską prarado. Būtina pasverti galimybes, kiek gali išleisti į šoną. Aš visada pinigus nukreipdavau taip, kad jie grįžtų atgal – pinigai turi uždirbti pinigus“, – savo verslo filosofiją dėsto I.Paleičikas.

Pokalbio metu verslininkas ne kartą pakartojo tai, ką dažniau sako moterys: turtas – vaikai ir anūkai, ne pinigai. Jis yra matęs turtuolių, kurie mąsto kitaip, bet pats nenorėtų būti jų vietoje: „Mūsų prezidentas (Vagitas Alekperovas, naftos koncerno „LUKoil“ prezidentas, – red. pastaba) yra milijardierius, turi vieną sūnų, o dirba žmogus dieną naktį. Jis yra savo turtų įkaitas – negali sustoti. O aš manau, kad turi uždirbti tik tiek, kiek tau reikia normaliai gyventi. Šiandien Lietuvoje per metus visiškai užtenka uždirbti milijoną litų. Nesuprantu, kai žmonės uždirba šimtus milijonų, kam tokie pinigai?“

Vis dėlto ir I.Paleičikas išsiduoda turintis silpnybę kai kuriems brangiems žaisliukams, tačiau kitokiems nei daugumos turtuolių – neseniai jis už milijoną litų nusipirko traktorių, o sėdęs prie jo vairo patyrė daug džiaugsmo.

Vyro verslo užmojai gąsdino

Kol I.Paleičikas darbuojasi „Lukoil Baltija“ biure netoli Vilniaus, jo žmona Birutė liepą leidžia Palangoje. Kartu su ja – dukters Renatos sūnūs, beveik 11 mėnesių Aleksas ir trejų metų Markas. B.Paleičikienės, antros pagal sukauptą turtą moters Lietuvoje, dienos bėga kaip močiutės – su visais mažų anūkų priežiūros džiaugsmais ir rūpesčiais, be auklių ir padėjėjų.

Tad nors I.Paleičikas kalba apie svarų žmonos įnašą į verslo reikalus, pati Birutė teigia visuomet buvusi antrame plane: „Ir versle, ir šeimoje Ivanas yra vedlys. Mūsų pirmagimis Andrius gimė su labai rimta sveikatos problema,  man teko atsiduoti šeimai. Be to, vyrui neblogai sekėsi ir aš stengiausi nuimti nuo jo namų rūpesčius ir tiesiog netrukdyti.“

Tačiau verslo nuošalėje Birutė neliko – verslo reikalai visada būdavo aptariami namuose, atsiklausiama vienas kito, taip pat ir vaikų, net kai jie buvo maži, nuomonės. Ir įtampą dėl rizikos, bemieges naktis, grėsusius pavojus teko išgyventi kartu.

B.Paleičikienė pripažįsta esanti nepalyginti konservatyvesnė, atsargesnė nei sutuoktinis, tad ne visada sutikdavo su jo sprendimais. Atsimena graužiantį nerimą dėl ateities, kai Ivanas nutarė išeiti iš „Mažeikių naftos“ ir nerti į verslą. Po artimo bičiulio, „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo nužudymo 2000-aisiais šeima apskritai buvo praradusi ramybę. Anuomet ir Paleičikai buvo atakuojami grasinamais laiškais, skambučiais, reikalavimais mokėti už „stogą”.

Kaip kartų sėkmingo verslo prieskonį Birutė mini ir nuolat vyrui klijuojamą ruso etiketę, nors abu jo tėvai – lenkai, tuokęsi ir vaikus krikštiję katalikų bažnyčioje, o pats Ivanas laisvai kalba gimtąja lenkų kalba.

„Jeigu neturi užnugario, nelaimėsi karo. Aš savo vyrui visada buvau tas užnugaris, jis visada galėjo manimi pasitikėti. Abu nesame iš pasiturinčių šeimų, gal todėl žinome, kokia yra pinigų vertė. Niekada neturėjome jų maišais, būdavo uždirbama ir iškart investuojama. Tėvas ir vaikus moko gerbti pinigus, leisti tik tiek, kiek pačiam reikia, nesitaškyti. Pinigai manęs nepakeitė, kaip ir anksčiau, darau viską, ką tą akimirką reikia – dirbu, prižiūriu vaikus, nemiegu. Be abejo, ramu, kad ateitis jau užtikrinta, bet didžiuotis, puikuotis dėl to – tikrai ne man“, – brėžia liniją B.Paleičikienė.

Vis dėlto ir ji pripažįsta, kad užgyventi turtai ją gerokai pakeitė. Vienu metu buvo atsiradę daug naujų draugų, kuriems vis tekdavo padėti. Su laiku tai virto tiesiog išnaudojimu. Karti patirtis grąžino Birutę prie senųjų draugų, įtvirtino įsitikinimą, kad didžiausi draugai ir svarbiausias turtas jiems su Ivanu – jų šeima.

BFL

Prieš du dešimtmečius melždama savo pirmąją, močiutės dovanotą karvę Kasia Jankun tikėjo, kad tai tik laikinai, kol jaunai šeimai pavyks atsistoti ant kojų. Tas „laikinai“ tebetrunka, tik dabar K.Jankun yra visoje Vilnijoje žinoma ir gerbiama ūkininkė. Vilniečiai ūkininkų turgeliuose rikiuojasi į eilę prie jos sūrių, pagamintų laikantis senų giminės tradicijų.

Jūratė KILIULIENĖ

„Kasios ūkis – pats tikriausias šeimos verslas. Jis kuriamas su atsidavimu, aukojant visą energiją ir laiką. Retai sutiksi žmonių, kurie taip atsidavę siekia tikslo. Kasios darbai niekada nesibaigia, yra ir sunkiai išsprendžiamų problemų, bet ji nepasiduoda sunkumams: yra darbo, yra klientų, vadinasi, viskas puiku“, – Kasią giria ne pirmus metus su K.Jankun bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

Širvintų rajono ūkininkė viena pirmųjų įsitraukė į dar 2008 m. M.Maciulevičiaus pradėtą mobiliųjų ūkininkų turgelių veiklą. Jos autobusėlis su šviežiais pieno produktais keliskart per savaitę atrieda į Vilnių. Ūkininkė dažniausiai pati stoja ir prie prekystalio. Suktis tenka sparčiai – norinčiųjų įsigyti jos kelių rūšių varškės, grietinės, grietinėlės, jogurto, kastinio visada daug. Kone labiausiai vilniečiai pamėgo K.Jankun sūrius. Nuolatiniai pirkėjai dėl jų atvažiuoja ir iš toliau – perka jau pamėgtus tradicinių receptūrų, teiraujasi naujovių.

Sūriai – vizitinė kortelė

Ieškant kelio į K.Jankun ūkį Žibėnų kaime, tenka pasisukioti Širvintų rajono vieškeliais. Tačiau kai tolumoje iškyla solidus gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir pievos su besiganančiomis karvėmis, abejonių, kad tai tvirto ūkininko valdos, nelieka.

Iš dailių batelių į guminį apavą įsispyrusi šeimininkė pasiūlo apžiūrėti ūkį. Kasia veda į pieninę ir gatavų produktų fasavimo patalpas. Vienas kitas įrenginys ir švara švytintys stalviršiai – iš čia iškeliauja produkcija, kuriai pagaminti reikia daug rankų darbo. Tai pačios K.Jankun valdos. Niekas geriau už ją nesugebėtų suslėgti sūrių, kurie jau yra tapę ūkio vizitine kortele.

Sūrių gamybos tradicija giminėje perduodama iš kartos į kartą. Kasios močiutė gamino nuostabaus skonio sūrius. Visa šeima nekantriai laukdavo tų akimirkų, kai sūris bus prapjautas. Senolė šio amato paslaptis perdavė ne tik anūkei, bet ir proanūkiams – Kasios dukrai ir sūnui. Dabar ūkyje gaminami net 15 rūšių sūriai.

Sūrininkė nemistifikuoja jų gamybos. Sako, kad geriausią rezultatą duoda ilgametė patirtis. O kartais naujų atradimų pateikia ir klaidos. Kartą nepavyko parduoti didelio kiekio sviesto, teko jį išlydyti. Dabar lydytas sviestas yra viena paklausiausių ūkininkės prekių. Šalia jo – sūrus, aštrokas brinzos sūris. Šio receptą širvintiškei atskleidė Vilniuje gyvenantis graikas. Jis nuolat pirkdavo Kasios pieno produktus turgelyje, juos girdavo, o kartą pasisiūlė atvažiuoti į jos pieninę – atskleisti brinzos gaminimo technologiją.

„Ir aš savo receptų nelaikau paslaptyje – kiekvienam atskleidžiu, kam tik įdomu. Bet ne vien receptas lemia ypatingą sūrio skonį. Jis turi būti gaminamas iš gero šviežio pieno. Ir jokių konservantų!“ – pabrėžia K.Jankun.

Dėl ūkyje primelžiamo pieno ji galėtų galvą dėti. Vasarą karvių banda ganosi nuosavose ganyklose, kurios užsėtos specialiai parinktomis žolėmis – kad tik pienas būtų skanus. Ūkininkė plačiai atveria tvartų vartus – atskirai laikomos melžiamos karvės, atskirai veršiukai ir tos, kurios netrukus veršiuosis. Pastarasis aptvaras kelia daugiausia rūpesčių. Artėjant veršiavimosi laikui, net naktį tenka keliskart į jį bėgti. Moderniuose ūkiuose viską stebi specialios filmavimo kameros. Širvintiškė jų įsigyti kol kas neišgali.

Jankunai laiko 80 melžiamų karvių, dar 120 prieauglio. Telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o maži buliukai – mėsai. Dar neseniai visas primelžtas pienas būdavo perdirbamas ir jo produktai atsidurdavo sostinės turgeliuose. Dabar beveik pusė viso kiekio iškeliauja į pieno supirktuves.

„Jaučiame, kad labai sumažėjo mūsų pirkėjų perkamoji galia. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie sveiką mitybą ir natūralių, šviežių maisto produktų pranašumus, parduodame mažiau nei prieš keletą metų. Kainų didinti negalime, nenorime nuvilti nuolatinių pirkėjų. Nauda iš prekybos pieno produktais dabar – labai menka, bet tikime, kad ateis ir geresni laikai“, – nepraranda ūpo širvintiškė.

Darbo rankų trūksta visada

Iš „gyvojo“ ūkio Kasia veda į tepalais atsiduodantį angarą, kuriame rikiuojasi technika: Europos Sąjungos paramos lipdukais pažymėti šiuolaikiški padargai, bet tarp jų – ir technologinė atgyvena rusiškas kombainas „Niva“. Tai jos vyro Zbignevo valdos. Darbymečiu visi padargai išrieda į laukus, žiemą – remontas. Dažniausiai paties ūkininko rankomis – ir taupiau, ir patikimiau.

Prabilusi apie samdinius K.Jankun susijaudina. Rasti tinkamų pagalbininkų ir juos išlaikyti visą sezoną – problema. Ūkyje darbuojasi 14 samdinių, bet susirinkti reikalingų pajėgų kainuoja daug jėgų. Nekvalifikuotiems darbininkams Jankunai moka minimalaus dydžio atlyginimą. Tiems, kurie geba dirbti su technika, siūloma dvigubai daugiau. Prie algos – dar ir visas išlaikymas, jei reikia, ir nakvynės vieta. Tačiau vietos žmonėms ir to per maža. Širvintų rajono gyventojai pasidalinę į dvi grupes: vienų nesuviliosi darbu, nes jiems patogiau gyventi iš socialinių pašalpų, kiti, ambicingesni, nori didesnių algų ir užsidirbti jų važiuoja į užsienį.

„Bijau, kad tik mano vyras infarkto negautų. Kaskart, kai darbai dega ir reikia pasamdyti žmonių, jis patiria labai didelę įtampą, – prasitaria Kasia. – Kažkada, atsimenu, mes, vaikai, ištisas dienas leisdavome prie darbų. Dabar jaunimo neįmanoma prisikviesti nei daržų ravėti, nei darbui prie karvių, nors šeima sunkiai verčiasi. Apskritai tokios mados nebeliko.“

Kiti iššūkiai įveikiami be streso, nors Jankunų pasirinkta ūkininkavimo forma – mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis – sudėtinga. Daug kas stebėjosi, kam tie papildomi vargai, bet ūkininkai nesigaili diferencijavę veiklą, mat tai mažina riziką. Pradėję nuo kelių hektarų, šiandien Jankunai dirba 100 ha nuosavos žemės, kita tiek nuomojasi.

Daugiau nei pusė skirta ganykloms ir grūdinių kultūrų pasėliams. Dar labiau plėstis ūkininkai nemato galimybės, nes aplink nebeliko laisvos žemės.

„Dabar toks laikas, kai visi žemę supirkinėja. Gal dar pavyks kiek įsigyti iš nuomojamo ploto, jei tik pajėgsime. Didesnei plėtrai pritrūktų ir jėgų, sveikatos. Kita vertus, šeimos ūkis galėtų pragyventi ir iš tos žemės, kurią turime, tik fiziškai tai labai sunku, dirbame, galima sakyti, be poilsio dienų“, – prisipažįsta moteris.

Savarankišką ūkio šaką plėtoja kartu gyvenanti Jankunų duktė Božena. Jauna moteris užsiima avininkyste – augina Romanovų veislės juodagalves. Bandą sudaro 100 ėriavedžių, iš jų kasmet užauginama apie 100 ėriukų pardavimui. Ar moterys užsiima ir vilnos verpimu, siūlų sukimu? Pasirodo, šis amatas jau atgyvenęs. Nei čia, Žibėnų kaime, nei kur kitur Lietuvoje nukirpta vilna nebeapdorojama, avis auginantys ūkininkai ją tiesiog išmeta.

Ūkininko dalia – sunki

Pasivaikščiojimą po ūkį Kasia baigia poilsio zona. Į šiuolaikiškai įrengtą pirtį visa šeima suguža šeštadienio vakarą, po visos savaitės darbų. Greta – tvenkinys su karpiais. Vyrai mėgsta pasėdėti ant kranto užmetę tinklus.

Prieš dvejus metus šeima įsikėlė į naują namą. Prabanga spindintis milžiniškas valgomasis su keliolikai žmonių skirtu stalu, prašmatni itališka virtuvė – įsirenginėdama namą Kasia turėjo įtikinėti save pagaliau turinti tam teisę: „Dabar gyvename labai patogiai. Pirmame aukšte įsikūrėme mes su vyru, antrame aukšte – dukters Boženos šeima. Sūnus Gžegožas su šeima liko sename mūsų name. Galėčiau tik džiaugtis, bet neišeina, matydama susikurtą gerovę vis prisimenu, kokią kainą teko už tai sumokėti.“

Augusi šiose žemėse, mačiusi, kaip sunkiai prie žemės darbų lenkia nugarą tėvai, Kasia svajojo apie gyvenimą mieste. Ir svajonė pildėsi – Vilniuje ji įgijo siuvėjos profesiją, džiaugėsi mėgstamu darbu. Šeimą kūrė, vaikų susilaukė taip pat sostinėje. Tačiau 1991-ųjų permainos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, paliko be darbo ir Kasią, ir oro uoste dirbusį Zbignevą.

„Grįžome į kaimą. Atgavau aštuonis hektarus žemės, močiutė dovanojo karvę, kad turėčiau iš ko vaikus maitinti. Buvau įsitikinusi, kad ūkininkais ilgai nebūsime, tik kol pralauksime sunkų metą, kol atsistosime ant kojų. Bet vyras užsispyrė, jis norėjo dirbti sau, o ne svetimiems. Taip ir likome. Jau 22 metai, kai mes čia. Per tą laiką ūkis labai išsiplėtė, daug į jį investuota“, – mintimis į praeitį persikelia K.Jankun.

Sunkiausias laikas buvo tuomet, kai gyvulių jau turėjo daug, bet neišgalėjo įsigyti melžimo įrangos. Ji ūkyje atsirado tik prieš dešimtmetį. O iki tol karves melždavo rankomis. Nuolatinis klūpėjimas tris kartus per parą Kasiai atėmė sveikatą. Tėvams padėti nuo mažų dienų stojo ir dukra – melžti Božena išmoko būdama septynerių metų, o dešimties jau pamelždavo po šešias karves.

„Džiaugiuosi, kad dirbdami ūkyje išauklėjome dorus, sąžiningus vaikus. Viena vertus, neturėjome galimybių daug duoti – jie nebaigė ypatingų mokslų, bet matė mūsų pavyzdį, nes nuolat dirbo kartu su mumis, patyrė, kas yra nuovargis. Ir duktė, ir sūnus labai darbštūs, jiems patinka dirbti ir tai jiems sekasi. Žinau, kad jie niekada neemigruos, nors mato, kad kai kas iš draugų išvažiavo ir jiems ten einasi paprasčiau, lengviau“, – pasakoja ūkininkė. Vaikams perduotas vertybes ji laiko svarbiausiu savo gyvenimo įdirbiu.

27 metų Božena į tėvų ūkį sugrįžo po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ji studijavo geodeziją, įgijo magistro diplomą. Merginai nė karto nereikėjo mokėti už studijas, ji sakydavo negalinti imti tėvų pinigų, nes mato, kaip jie sunkiai uždirbami. 24-erių sūnus Gžegožas yra baigęs Bukiškių žemės ūkio mokyklą ir dabar ūkyje yra tėvo dešinioji ranka. Ir duktė, ir sūnus jau augina po du savo vaikus.

Šiuolaikinis ūkis, paremtas tradicijomis, kurios perimamos iš kartos į kartą – išimtis vargstančiame provincijos paveiksle? „Tikrai nesame kuo nors ypatingi. Daug darbščių, vertybes puoselėjančių žmonių kaime taip gyvena“, – kuklinasi K.Jankun.

Vienas šios šeimos bruožas ją daro tikrai išskirtinę. Jankunams vertybė – ne kuo daugiau turėti, o tuo, ką turi, dalintis su kitais. Netoli Žibėnų kaimo žirgininkystės ūkį turinti Onutė Lelienė, paprašyta parodyti kelią į Jankunų ūkį, iš susijaudinimo braukė ašaras. Plyname lauke, be jokios technikos ir patirties prieš keletą metų savo ūkį pradėjusi moteris savo kaimynus įvertina šilčiausiais žodžiais – daugybę kartų sulaukė jų pagalbos, už kurią užtenka padėkoti. Tai Jankunai vertina labiausiai.

BFL

Akistata. Liepos 3 dieną Vilniaus oro uoste nusileido 15 pabėgėlių krikščionių iš Irako atskraidinęs lėktuvas. Trys šeimos iš karo draskomos šalies bandys kurti savo gyvenimą Lietuvoje, o mes, juos priimantys, – susitvarkyti su savo baimėmis.

Likus dienai iki irakiečių atskraidinimo, sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas monsinjoras Edvardas Rydzikas dar buvo paskendęs pasiruošimo rūpesčiuose. Didžiausia problema klebonui tapo rasti arabų kalbą bent kiek mokantį savanorį. Mat iki paskutinių dienų nebuvo aišku, ar bent vienas iš atvykstančių irakiečių kalba angliškai, ar moka tik gimtąją arabų kalbą.

Monsinjoro vadovaujami tikintieji įsipareigojo pasirūpinti šešių asmenų irakiečių šeima. Dairytasi buto, kurį parapija būtų nuomojusi savo lėšomis, bet galiausiai nutarta, kad svečiams patogiausia bus šalia bažnyčios esančiame pastate. Nedideliame namelyje dar neseniai gyveno Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai, po remonto jis stovėjo tuščias.

„Susibūrė nemažai mūsų parapijos savanorių – vieni lovas kloja, paveikslus kabina, kiti išvažiavo į turgų daržovių pirkti. Žmonės pasirengę padėti viskuo, ko tik prireiks. Bendradarbiaujame ir su Vilniaus arkikatedros bei Bernardinų parapijomis, budėsime pasikeisdami kas savaitę. Buitiniai, organizaciniai dalykai negąsdina, neramu tik dėl bendravimo. Mes akyse jų nematę, nieko apie juos nežinome, o dar tas kalbos barjeras. Kažkas pasiūlė naudotis „Google“ vertimo programa, bet tai ne išeitis: išbandėme – ji verčia labai netiksliai. Galime net nesuprasti, ko jie pageidauja, kaip jaučiasi. Katalikų parapijos dar niekada neturėjo tokio iššūkio“, – nuo „Veido“ jaudulio neslėpė E.Rydzikas.

Kunigui palengvėjo, kai paskutinėmis dienomis prieš atvykstant svečiams jis susipažino su arabiškai šiek tiek mokančiu Danijos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių centre savanoriavusiu lietuviu. Artimųjų Rytų ekspertas Mantas Pūslys yra keliavęs po Siriją, Libaną, kurį laiką gyvenęs Palestinos Vakarų Krante, dabar trumpam sugrįžęs į Lietuvą.

Jeigu kils reikalas, jis padės Šv. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems bent jau užmegzti ryšį su irakiečiais. Mantas mokosi klasikinės arabų kalbos, bet yra labai daug jos dialektų – arabiškai kalbama net 22 šalyse. Lietuvoje yra keli dėstytojai, privačiai mokantys arabų kalbos, tačiau susidomėjimas nedidelis.

„Tikiuosi, jog Lietuvoje įsikūrus vienai kitai pabėgėlių šeimai ir atsiradus galimybei realiai susidurti su tuo pasauliu pamatysime, kad jie yra tokie pat žmonės kaip mes, nori tų pačių dalykų – ramiai, saugiai gyventi ir aprūpinti savo šeimas. Gal tai padės lietuviams pakeisti ir požiūrį į žmones iš arabų pasaulio“, – svarstė M.Pūslys.

Dekanatas, kuriam priklauso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, – vienas iš keturių, prisidedančių prie Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ iniciatyvos priimti irakiečių šeimas miesto parapijų bendruomenėse. Irakiečių šeimą su trimis mažamečiais vaikais įsipareigojo priimti Naujosios Vilnios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos tikintieji, išnuomoję ir įrengę trijų kambarių butą. O vilniečiai iš Kalvarijos Šv. Kryžiaus atradimo parapijos irakiečius apgyvendins savo namuose. Iš Irako į Lietuvą perkeliamoms šeimoms buvo skirtos visose Vilniaus bažnyčiose keturis sekmadienius rinktos tikinčiųjų aukos.

Praėjusį penktadienį iš Stambulo į Vilnių atskrido trys šeimos – penkiolika žmonių. Mirtinų grėsmių iš savo šalies išginti irakiečiai kurį laiką glaudėsi Turkijoje. Vilniuje rengtasi priimti keturias šeimas, tačiau viena jų prieš pat kelionę pateko į avariją ir šiuo metu gydosi ligoninėje, tad prie pirmo „Caritas“ organizuoto reiso į Lietuvą prisidėti negalėjo.

Šios keturios šeimos kreipėsi į Turkijoje esantį Lietuvos konsulatą, kuris tarėsi su Lietuvos institucijomis ir Katalikų bažnyčia. Kunigai kreipėsi į visus geros valios žmones, prašydami ne tik prisidėti pinigais, bet ir susitikti su pabėgėliais, kartu praleisti laisvalaikį, pasikviesti į svečius, padėti pažinti Vilnių, taip padedant susipažinti su mūsų šalies kultūra ir tradicijomis.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas E.Rydzikas irakiečius kvies dalyvauti ir mišiose. Visi į Vilnių atvykę pabėgėliai – krikščionys, Chaldėjų rito (katalikų) bažnyčios nariai, patyrę persekiojimus ir grėsmę gyvybei dėl savo tikėjimo.

„Prisidėdami prie šios misijos pirmiausia vadovaujamės žmogiškąja pozicija ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kam jos reikia. Niekur Šventajame Rašte nėra pasakyta, kad turime padėti tik krikščionims“, – primena E.Rydzikas. Tai, kokį tikėjimą išpažįsta Lietuvą saugiam gyvenimui pasirinkę irakiečiai, kunigo tikinimu, neturėję jokios įtakos nei jo paties, nei parapijos tikinčiųjų apsisprendimui juos priimti.

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat teigia, kad pabėgėlių religija nėra svarbi: „Mes buvome kalbėję ir su užsienio reikalų ministru, kad negalima atskirti krikščionių ir musulmonų. Kam reikia pagalbos, tuos reikės ir gelbėti. Šiuo konkrečiu atveju visos yra krikščionių šeimos.“

Katalikų bažnyčios iniciatyva pakviesti pabėgėlius nuolat gyventi Lietuvoje tikriausiai atskleis ir tai, kiek esame subrendę akistatai su galinga migracijos banga, užliejusia Europą.

Tiesa, irakiečiai nėra pirmieji Lietuvoje atsidūrę pabėgėliai iš Artimųjų Rytų. Pernai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia į Lietuvą buvo pakvietusi keliasdešimt Sirijoje persekiojamų krikščionių. Tačiau Pietų Europoje kilus imigrantų krizei atsirado naujas pretekstas reikštis įvairioms nuomonėms, svarstymams, ar pabėgėlių problemos – apskritai Lietuvos reikalas.

Europos Komisijos siūlymas ES narėms solidariai pasidalyti naštą, tenkančią dėl pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos, ir Lietuvai numatyta privaloma pabėgėlių kvota sulaukė tiek politikų, tiek dalies visuomenės nepritarimo. Tik arkivyskupas G.Grušas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gedulo ir vilties dienai skirtose šv. Mišiose ragino nepamiršti, kad pabėgėliai taip pat yra žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos: „Drąsiai žvelkime į tuos, kurių daugelis nenori matyti, – tarp tokių, deja, ir pabėgėliai. Kiek mūsų tautiečių praėjusiame amžiuje buvo priglausti pasaulio platybėse? Sibire su ištremtaisiais vietiniai dalijosi namų kampu, paskutiniu duonos kąsniu, bėgantiems nuo tremties ir karo baisybių pastogę suteikė pabėgėlių stovyklos Vakarų Europoje, keliaujančių priglausti tuomet nepabijojo JAV ūkininkai. Šiandienos pabėgėliai iš Sirijos, Irako, kitų šalių yra ne skaičiai, o žmonės, šeimos, kurioms reikia mūsų pagalbos, kaip kažkada jos reikėjo mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams.“

Prieš atvykstant irakiečiams į Vilnių G.Grušas ragino rasti drąsos pasirūpinti tais, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo, kenčia karo baisumus, nes pabėgėliai nėra statistika: „Tai žmonės, kurie kasdien patiria grėsmę gyvybei.“
Jungtinių Tautų ataskaitoje apie padėtį Irake sakoma, kad Irako „Islamo valstybės“ kovotojai sistemingai ir dideliu mastu rengė tiesiogiai prieš civilius nukreiptus išpuolius, egzekucijas, žudymus, grobimus, žagino ir naudojo kitokį lytinį bei fizinį smurtą prieš moteris ir vaikus, prievarta verbavo vaikus ir juos panaudojo kaip savižudžius sprogdintojus. Nuo metų pradžios Irake žuvo arba buvo sužaloti, tarp jų nužudyti be teismo, apie 700 vaikų. Ypač didelę grėsmę išgyvena Irako krikščionys ir kitų religinių mažumų atstovai.

Kalbėdamas apie žmonių nuotaikas migrantų klausimu G.Grušas priminė, kad neretai visi migrantai yra sutapatinami su teroristais, o juk pabėgėliais tampa tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, bėgančių nuo mirties. Arkivyskupas pripažino, kad pavojai yra realūs, bet imamasi teisėtos savisaugos – atvykstantys žmonės VSD tikrinami, ar nėra susiję su teroristinėmis grupuotėmis.

Į Vilnių atvykusius irakiečius bus stengiamasi integruoti į visuomenę, jie bus mokomi lietuvių kalbos. Bažnyčia bendradarbiauja su Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijomis. Tikimasi, kad pabėgėliams Lietuva taps antrąja tėvyne. Toks pat tikslas buvo formuluojamas ir priimant Lietuvoje karo pabėgėlius iš Sirijos. Tačiau iš 39 sirų krikščionių, kuriuos į Lietuvą 2014-ųjų pradžioje pakvietė ir priėmė evangelikai liuteronai, mūsų šalyje jau neliko nė vieno.

Pasisakymai prieš pabėgėlių priėmimą Lietuvoje dažnai grindžiami ir tuo, kad mūsų šalis jiems reikalinga tik kaip tarpinė stotelė į turtingąsias Europos valstybes, taip sutapatinant karo pabėgėlius su ekonominiais migrantais.

„Sirai buvo kviečiami kaip mūsų svečiai, jie turėjo svečių vizas metams. Jeigu žmogus iš savo šalies išvyksta be ketinimo dirbti, iš svečio darbuotoju jis negali pavirsti, tam būtų reikėję išankstinio darbdavio kvietimo. Ne visur Europoje taip yra, bet Lietuvoje tiems žmonėms buvo užkirsti keliai įsidarbinti, leisti vaikus į mokyklą, taigi ir kurti savo šeimų ateitį. Septyni sirai – įvairių sričių gydytojai, kirpėjai – jau pirmą atvykimo dieną sulaukė pasiūlymų dirbti, tačiau negalėjo tuo pasinaudoti. Įstatymai neleido mums padėti daugiau, tegalėjome jiems padėti apsigydyti karo žaizdas, palengvinti integraciją, bet ne susirasti darbą“, – sakė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Jis išreiškė viltį, kad dabar atvykstantiems irakiečiams padėti bus paprasčiau, nes jų statusas Lietuvoje – jau ne svečių, o pabėgėlių.

Sirai buvo apgyvendinti liuteronų šeimose. Daug dėmesio buvo skiriama jų sveikatai, kai kuriems ji buvo smarkiai pašlijusi, paūmėjusios ligos. Be to, buvo organizuojami intensyvūs anglų kalbos kursai, svečiai buvo įtraukti į bendruomenės renginius, kviečiami į vasaros stovyklas. Pasak M.Sabučio, vieni ilgiau, kiti trumpiau Lietuvoje pabuvę sirai dabar gyvena kitose Europos šalyse, Kanadoje, Turkijoje. Jie pasinaudojo šeimos susijungimo programomis ir išvyko pas anksčiau ten įsitvirtinusius giminaičius.

Lietuvos liuteronai, net ir sirams išvykus, jaučia atlikę prasmingą misiją – pabėgėliai čia gavo svarų bagažą tolesniam gyvenimui vakarietiškame pasaulyje. Drauge jie paliko dovaną lietuviams – supratimą, kad žmones siejančių dalykų yra gerokai daugiau, nei juos skiriančių.

„Prieš sirams atvykstant buvo daug baimės. Atrodė, visiškai kita kultūra, svetimi žmonės, bijojome nežinodami, kaip reikės elgtis. Nežinojome ir kaip reaguos mūsų visuomenė, ar nebus kokių išpuolių. Juk priėmėme juos ne tik Vilniuje, bet ir mažuose miesteliuose, kur apskritai svetimšaliai retai teužsuka. Pasirodė, kad bijojome visiškai be reikalo. Sulaukėme labai daug geranoriškumo. Iš niekur neprašėme lėšų, tačiau visko pakako. Žmonės aukojo pinigus, savanoriškai padėjo įvairiais darbais, tarkim, medikai rūpinosi diabetu sergančia sire, išgelbėjo ją nuo kojų amputavimo. Nepažįstami ūkininkai, važiuodami pro šalį, įmesdavo per tvorą maišą bulvių ar kopūstų“, – pasakojo M.Sabutis.

Lietuvių priešiškumo nėra patyręs ir mūsų šalyje nuo 2008 m. gyvenantis siras Bahaa Alarbiedas. Na, nebent pirmaisiais metais būta nesusipratimų, kai puikų vakarietišką išsilavinimą bei kelerius metus praktikos Vokietijoje ir Šveicarijoje turintis burnos chirurgas negalėjo gauti darbo. B.Alarbiedas dėl to nepyksta: natūralu, kad kitaip atrodantis ir kalbantis užsienietis gali kelti nepasitikėjimą. Siras suprato, jog gydymo įstaigų vadovai parodydavo jam duris bijodami, kad kitokios odos spalvos gydytojas atbaidys pacientus. Gauti darbą pavyko tik po pusantrų metų ir tik padedant pažįstamiems.

Dabar 36 metų B.Alarbiedas žmonos gimtinėje jaučiasi labai gerai. Jis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, labai gerai kalba lietuviškai, nors mokėsi jos tik „gyvai“ – lankyti kalbos kursų niekada nebuvo laiko. Po kelerių metų darbo samdomu gydytoju siras Tauragėje atidarė nuosavą odontologijos kliniką, sukūrė darbo vietas keliolikai lietuvių, pats joje užsiima burnos chirurgo praktika. Norintys patekti į B.Alarbiedo kėdę turi užsirašyti gerokai iš anksto, nors jo darbo diena trunka iki vėlaus vakaro. Paskui dar laukia beveik valandos kelionė namo – į vienkiemį Raseinių rajone pas žmoną Dianą, šešerių metų sūnų Dilaną, ketverių dukrą Dilarą ir prieš 10 mėnesių gimusią jaunėlę Diną. Kartu gyvena ir žmonos tėvai.

B.Alarbiedas su iš Kauno kilusia Diana Majevskaja susipažino 2004 m. Prancūzijoje, kur jis studijavo. Paskui abu keleriems metams įsikūrė Vokietijoje, nes gydytojo diplomą gavęs siras čia gavo paskyrimą į rezidentūrą. Kai atėjo laikas kurti šeimą ir planuoti vaikus, nutarė keltis į Lietuvą.

„Ilgai nesvarstėme, kurią šalį rinktis. Nors tuo metu Sirijoje dar buvo taika, nujaučiau, kad ji ilgai netruks. Taigi apie mano šalį net negalvojome. Norėjome, kad mūsų vaikai turėtų senelius, giminaičių, kalbėtų bent vieno iš mūsų kalba. Jei būtume likę Vokietijoje, visą gyvenimą būtume užsieniečiai tarp svetimų, o taip gyventi nesaugu. Tiesą sakant, Lietuvoje integruotis man buvo kur kas lengviau nei Prancūzijoje ar Vokietijoje. Sunku buvo tik mokytis lietuvių kalbos, bet čia iš karto pasijutau savas. Nes čia ir žmonos giminės, ir draugai. Tai labai geras jausmas“, – „Veidui“ pasakojo B.Alarbiedas.

Nerimą jam kelia tik jo giminaičių likimas Sirijoje. Šalies pietuose, maždaug už šimto kilometrų nuo sostinės Damasko, gyvena tėvai, du broliai ir dvi seserys su šeimomis. Šiame regione dar palyginti ramu, tačiau žmones užgulė ekonominiai nepritekliai. Nuo pilietinio karo pradžios kainos čia padidėjo 300–400 proc., kasdien dešimčiai valandų išjungiama elektra, nėra susisiekimo, trūksta būtiniausių maisto produktų, vaistų.

„Labai ilgiuosi savo giminaičių, šalies. Pastarąjį kartą Sirijoje buvau tik prieš dešimt metų, dabar važiuoti negaliu, nes mane iškart suimtų ir išsiųstų tarnauti į kariuomenę. Tėvus mačiau prieš dvejus metus, jie pusantro mėnesio pas mus viešėjo. Dabar išsiruošti į kelionę jiems jau būtų per sunku: nei ambasados nėra, nei skrydžių iš Damasko, dėl vizos tektų važiuoti į Libaną arba Iraną, o skristi per Stambulą. Nežinau, kada vėl juos pamatysiu. Dabar bendraujame tik internetu.

Sunku matyti, kaip mano šalyje viskas griūva, žmonės emigruoja – pirmiausia profesionalai. Liūdna, kai tokia graži, be galo turtingą istoriją turinti šalis virsta griuvėsiais. Mano didžiausia svajonė – kad žmonės Sirijoje vėl galėtų gyventi laimingai, bet kol kas neatrodo, jog ji galėtų išsipildyti“, – apgailestauja siras, ramybės uostą radęs Lietuvoje.

Savo sėkmės istoriją Lietuvoje kuria ir daugiau atvykėlių iš karo nuniokotos Sirijos. Pabėgėlis Azizas ir sostinės adresas Kalvarijų g. 66 jau kuris laikas kausto dėmesį feisbuke. Tiesa, pats Azizas vargu ar sugebėtų platinti žinią apie savo verslą naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis. Jis moka kepti picas, kebabus, virti gerą arbatą, bet neturi net feisbuko paskyros, tad ten už jį darbuojasi savanoriai lietuviai.

Piceriją nekokia reputacija garsėjančiame rajone prie Kalvarijų turgaus Azizas atidarė kartu su savo tautiečiu Pierre’u. Abu jie kilę iš to paties Hasako miesto, bet susitiko tik prašydami prieglobsčio Lietuvoje. Azizas, gyvenantis mūsų šalyje nuo 2005-ųjų, laisvai kalba lietuviškai. Iš Sirijos jiems teko bėgti palikus šeimas, draugus ir verslus. Lietuvoje jie tikisi pragyventi iš to, ką moka geriausiai, – siūlydami savo patiekalus. Feisbuke palaikoma žinia apie piceriją Kalvarijų g. 66 sirams pritraukia nemažai naujų klientų. O senieji grįžta patys, mat čia maistas skanus ir nebrangus, bendravimas malonus, o dar siūloma nemokamos kavos ar arbatos.

Lietuvoje penkiolikai sirų suteikta apsauga bei laikinas leidimas gyventi šalyje, dar keturi laukia Migracijos departamento sprendimo. Nuo jau penktus metus besitęsiančio Sirijos pilietinio karo pradžios iš Sirijos į užsienį pabėgo beveik keturi milijonai žmonių. Dar 12 milijonų tapo pabėgėliais savo gimtojoje šalyje. Mažiausiai pusė karo iš namų išvarytų sirų yra vaikai.

Jūratė Kiliulienė

Projektas. Savaitraščio „Veidas“ tradicija Valstybės dienos proga atidžiau pažvelgti į valstybės tarnybą įžengė į antrą dešimtmetį: šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai – jau vienuolikti. Per dešimtmetį šiek tiek keitėsi balsavimo tvarka, kriterijai, tačiau pagrindinis iniciatyvos tikslas – atkreipti dėmesį, kad ir tarp valstybės tarnautojų yra daug šaunių profesionalų, sąžiningai savo darbą atliekančių žmonių, – liko tas pats.

Skelbdamas 2015 metų valstybės tarnautojo rinkimus „Veidas“ pasiūlė rinkti ne tik geriausius Lietuvos valstybės tarnautojus, pažangiausias institucijas, už kuriuos buvo balsuojama ir ankstesniais metais, bet ir geriausius politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Ši naujovė atsirado balsuojančiųjų pageidavimu atskirti tuos valstybinio sektoriaus atstovus, kurie kryptingai tobulėja, nuosekliai siekia karjeros savo srityje, nuo tų, kurie į postus iškyla po rinkimų. Pastarieji, balsuojančiųjų nuomone, neretai yra kur kas labiau matomi nei „paprasti“ tarnautojai, tad ir dėmesio sulaukia daugiau – kartais pelnytai, o kartais ir nelabai.

Kaip ir kasmet, geriausius valstybės tarnautojus balsuodami rinko jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (įvairių valstybės institucijų vadovai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai – ministerijų kancleriai, viceministrai). Savo nuomonę „Veido“ rinkimuose pareiškė ir šalies miestų bei rajonų merai, savivaldybių administracijų direktoriai, verslo asociacijų vadovai.

Respondentų buvo prašoma nurodyti, jų vertinimu, vertus pirmos, antros ir trečios vietos profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės karjeros tarnautojus, politinio pasitikėjimo tarnautojus bei valstybės institucijas. Buvo prašoma nebalsuoti už savo atstovaujamą instituciją, jai pavaldžias institucijas ir jų darbuotojus, taip pat už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas. Rezultatai buvo skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai – du, trečiai – vieną balą.

Šiųmečiai Metų valstybės tarnautojo rinkimai išsiskyrė pasirinkimo įvairove. Į geriausių valstybės karjeros tarnautojų trejetuką pretendavo beveik šimtas asmenų, politinio pasitikėjimo – per aštuoniasdešimt, kaip geriausios ir pažangiausios įvardytos 78 institucijos. Tokį balsų išsidėstymą lėmė galimybė patiems respondentams laisvai siūlyti savo kandidatus. „Veidas“ jau antri metai jų sąrašo nepateikia. Kita vertus, „laisvi“ rinkimai parodė, kad šalies valstybės tarnyboje darbuojasi daug profesionalių, sąžiningų žmonių, tik ne visų jų veikla matoma plačiajai visuomenei.

Jeigu reikėtų išskirti absoliutų šių metų „Veido“ rinkimų lyderį, laurai atitektų Susisiekimo ministerijai. Jos laimėjimų kraitis – įspūdingas. Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris, išrinktas Metų valstybės tarnautoju. To paties sąrašo šeštoje pozicijoje – ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento direktorius Andrius Šniuolis. Šios institucijos atstovai dvi pozicijas užima ir politinio pasitikėjimo tarnautojų dešimtuke: susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius – šeštas, viena vieta aukščiau – viceministras Arijandas Šliupas.

Susisiekimo ministerija matoma ir geriausių valstybės institucijų sąraše. Aukščiausioje pozicijoje – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, pati ministerija – antroje.

Šios institucijos vienareikšmis pranašumas, matyt, buvo netikėtas ir daugeliui respondentų. Tarp motyvų, kodėl savo balus atidavė būtent jai ar jos atstovams, ne tik buvo minima profesionalumas, kompetencija, žmogiškas požiūris į interesantus, bet ir juokaujama, esą transportas, keliai – ta sritis, kuria naudojasi visi, taigi ir mato, vertina.

Galima sakyti, kad Susisiekimo ministerijai šypsojosi ir sėkmė: kancleris T.Karpavičius Metų valstybės tarnautoju tapo tik vienu balu pralenkęs kolegą iš Švietimo ir mokslo ministerijos Dainių Numgaudį. Beje, T.Karpavičius – naujas veidas šiuose rinkimuose, nes pernai respondentų jis apskritai nebuvo išskirtas, priešingai nei kancleris D.Numgaudis, kuris kasmet sulaukia nemenko balsuojančiųjų pripažinimo. Pernai jis buvo šeštas, užpernai – antras ir t.t.

Dėmesys daug metų valstybės tarnyboje gerai dirbantiems vadovams nestebina, o štai  T.Karpavičiaus šuolį respondentai aiškino tuo, kad naujam vadovui įsibėgėti reikia laiko, tik tada paaiškėja, ko jis vertas. T.Karpavičius Susisiekimo ministerijos kancleriu tapo 2011-aisiais.

Beje, šiųmečiame geriausių valstybės tarnautojų sąraše yra ir daugiau asmenų, kurie išskiriami nuolat. Tai ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius (VVTAT) Feliksas Petrauskas, ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, ir Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Tačiau greta senbuvių esama ir patekusiųjų į sąrašą pirmą kartą.

Respondentų užpildytose anketose pasitaikė ir nesusipratimų. Vienas kitas buvo linkęs savo balsus atiduoti už savo institucijose arba joms pavaldžiose dirbančius kolegas, nors nebalsuoti už savus buvo vienas iš rinkimų ribojimų. Be to, paaiškėjo, kuris iš valstybės tarnautojų turi stipriausią palaikymo komandą: už VVTAT vadovą F.Petrauską savo balus ir motyvacinius laiškus siuntė dešimtys asmenų, kurie pagal rinkimų nuostatus negalėjo juose dalyvauti.

Geriausio politinio pasitikėjimo tarnautojų rinkimuose, kuriuos „Veidas“ šįmet skelbė pirmą kartą, taip pat kilo intriga. Susumavus anketose nurodytus balsus geriausiuoju tapo energetikos ministras Rokas Masiulis, ir tik vienu balsu mažiau surinko vidaus reikalų ministerijas Saulius Skvernelis.

Respondentų komentarai rodo, kad dalį balsų R.Masiulis surinko už tai, ką jis nuveikė dar prieš 2014-ųjų rugsėjį tapdamas Energetikos ministerijos vadovu. Reikšmingiausiu jo darbu įvardijamas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimas. Ketverius su puse metų AB „Klaipėdos nafta“ vadovavusiam R.Masiuliui atsakomybė už šį projektą teko nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tik pačiose iškilmėse, pasitinkant laivą-saugyklą simboliniu Lietuvos nepriklausomybei pavadinimu „Independence“, jis dalyvavo jau kaip energetikos ministras.

„Tai didelę patirtį turintis tarnautojas, patyręs derybininkas. Dirba tyliai, bet, mano nuomone, rezultatyviai“, – tokiais argumentais savo balus, skirtus finansų viceministrui Algimantui Rimkūnui (aštunta vieta), pagrindė vienas iš respondentų. Darbą dėl rezultato, o ne dėl atstovavimo sau ar savo politinei jėgai, kaip politinio pasitikėjimo tarnautoją puošiančią savybę, minėjo ne vienas rinkimų dalyvis.

Tęsdamas tradiciją „Veidas“ šiemet jau vienuoliktą kartą rinko ir pažangiausias, inovatyviausias valstybės institucijas. Pirmą vietą šiame reitinge užėmė Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).

„Kai tik tenka susidurti su šia institucija, visada gauname operatyvią, kompetentingą informaciją. Paprastai vadovas lemia, kaip dirba institucija. Automobilių kelių direkcija – išimtis: jau kuris laikas ji dirba be vadovo, bet savo funkcijas atlieka nepriekaištingai“, – tikina finansų viceministras Edmundas Žilevičius, kaip ir daugelis respondentų manantis, kad ši institucija verta geriausios titulo.

O Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva tikino, kad jo vadovaujamas rajonas – ne išimtis iš kitų rajonų. Kelių klausimas čia vienas svarbiausių. „Žmonės nori kokybiško kelio, gatvės. Mūsų savivaldybė turi ambicingų planų asfaltuoti žvyrkelius, tobulinti miesto gatvių infrastruktūrą, ir bendradarbiaujant su Automobilių kelių direkcija visi darbai vyksta sklandžiai. Kitas svarbus dalykas – avaringumo mažinimas. Tai prioritetas ir mums, ir laikinai einančiam direktoriaus pareigas Egidijui Skrodeniui. Randame bendrą kalbą, dirbame“, – aiškino Telšių rajono savivaldybės vadovas.

LAKD vadovo neturi jau pusę metų, mat šį sausį pasibaigus penkerių metų kadencijai posto neteko jai vadovavęs Skirmantas Skrinskas.

Jūratė Kiliulienė

D. Martišienės nuotr.

Gyvybingų šalies regionų pavyzdžiai rodo, kad vienintelis kelias mažesniems miestams išlikti yra pramonės plėtra.

Lietuvos provincijos miestų bei miestelių raidos ir ateities prognozės paprastai būna labai pesimistinės: kalbama, kad šalis pamažu tampa trijų didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekonomika, o nemaža dalis regioninių centrų žingsnis po žingsnio virsta Lietuvos detroitais – emigruojančiais, mirštančiais ir stagnuojančiais miestais, kuriuose nėra reikšmingesnio verslo ar pramonės, mokesčių mokėtojai čia sudaro vos ketvirtadalį ar dar mažiau gyventojų, o didžioji dalis išgyvena tik iš gaunamų pensijų ar socialinių pašalpų.

Kaip „Veidui“ yra sakęs ekonomistas Raimondas Kuodis, didelė dalis šalies regionų ekonomikos jau yra sugriauta, nes čia iš esmės nebelieka paklausos.  Mažai dirbančių žmonių, gaunančių nedideles algas, lemia, kad dalyje miestelių šiandien pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų, ir vieną parduotuvę. Tai ir bus visa tos vietovės ekonomika, nes paklausos ten jau nebeliko. O kadangi jos nėra, sunku tikėtis ir naujų investicijų.

Daliai Lietuvos miestų ir miestelių iš tiesų galima pritaikyti šią niūrią prognozę. Nors nuo 2007–2012 m. investicijos į miestus ir miestelius sudarė daugiau nei 5 mlrd. Lt (1,4 mlrd. eurų), dauguma šių iš ES paramos gautų lėšų buvo skirta aplinkos kokybei, susisiekimui ir ryšiams gerinti. Tačiau iš sukurtos infrastruktūros nedaug naudos, jei regionams tuštėjant ja tiesiog nebeliks kam naudotis. Galbūt jau netrukus vertėtų pradėti ne asfaltuoti gatves, bet, kaip buvo daroma Rytų Vokietijoje, du pustuščius daugiabučius jungti į vieną ir jį sutvarkyti, o likusį nugriauti?

Tačiau toli gražu ne visiems regioniniams centrams gresia toks likimas. Be gerai pažįstamų klestėjimo pavyzdžių – Druskininkų, Marijampolės ar Kėdainių, Lietuvoje galima atrasti dar ne vieną sėkmingai besivystantį ir klestintį miestą, kuriam tapti liūdnai pagarsėjusiu naujuoju Detroitu tikrai negresia. Priešingai, iššūkiu tampa galimybės atrasti papildomos darbo jėgos tolimesniam augimui.

Sovietmečiu šalies industrializacija buvo vykdoma pagal Lietuvos regioninės raidos planą, kuris, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, tarp jų ir Latvijoje ar Estijoje, numatė mažesnių industrinių centrų atsiradimą šalies regionuose, o ne pramonės įmonių ir žmonių koncentravimąsi šalies sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Taip bene kiekviename Lietuvos mieste išdygo po vieną ar keletą gamyklų, nuo kurių sėkmės daugiausia priklausė ir to regiono ekonominis bei socialinis gyvenimas, plėtra ir urbanizacija. Kai kurios iš jų – Jonavos „Achema“ ar Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia ir šiandien, sudarydamos šių miestų ekonominį stuburą

Žinoma, labiau pasisekė tiems regionams, kuriuose įkurti plačiosios visuomenės poreikiams ir kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes gaminantys fabrikai, nes tokioms įmonėms buvo kur kas lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, praktiškai visa Utenoje sukurta maisto ir tekstilės pramonė sėkmingai įveikė pereinamąjį laikotarpį ir dirba iki šiol, o tai leido šiam miestui beveik nepajusti skaudžių ekonominių pokyčių padarinių.

Vis dėlto nemažai sovietinės pramonės įmonių pereinamaisiais metais buvo nesėkmingai privatizuotos, netrukus žlugo ir paskui save paliko tik nedarbo ir socialinių problemų šleifą. Tačiau vieni regionai sugebėjo sėkmingai atsitiesti, pritraukti investicijų, sutvarkyti infrastruktūrą ir šiandien atrodo lyg atskiros sėkmės oazės, o kiti, rodos, vos alsuoja, kasdien skaičiuodami juos paliekančių emigrantų būrius, gausius socialinių pašalpų gavėjus, ir svajoja apie stebuklingai gyvybės įkvėpsiančius investuotojus ar ateityje užplūsiančius turistų srautus. Būtent šiuos du receptus galima atrasti bene kiekvienos savivaldybės strateginiame plane ar savivaldybės mero rinkimų programoje.

Vienu iš sėkmingos transformacijos pavyzdžių galima laikyti Plungę. Sovietiniais laikais čia veikė bent trys stambios gamyklos – „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla bei „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. Visa tai jau senokai yra tik praeities pavadinimai, tačiau šiandien Plungė vėl tapo ne tik Žemaitijos pramonės, bet ir kultūros sostinė. Vien žuvies perdirbimo srityje čia dirba beveik trys tūkstančiai žmonių – tai didžiausias žuvies perdirbimo centras Baltijos šalyse. O ką jau kalbėti apie restauruotą Oginskių dvarą, išpuoštą miesto centrą ar bene gražiausią Lietuvoje biblioteką, įsikūrusią buvusioje grafų Zubovų pilaitėje.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pernai sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse, kuriame vertinamas savivaldybės komunalinis ūkis, transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, investicijos, mokesčiai, turto valdymas, administracija ir biudžetas, Plungės rajonas užėmė antrą vietą, įsiterpdamas tarp pirmaujančių Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Kokios priežastys lemia tai, kad vieniems regioniniams centrams pavyksta sėkmingai pritraukti verslą ir pramonę, o kartais net tapti pavyzdžiu didmiesčiams, o kiti, net ir geografiškai visai greta esantys miestai, grimzta į stagnaciją?

Nuo 1996-ųjų Plungėje veikiančios ir šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse vinių gamyklos „Litnaglis“ vadovas Mindaugas Bondauskis toli priežasčių neieško: netoli Plungės – uostas, pervežimų kainos geros, yra geležinkelis, išplėtota infrastruktūra, o tai labai svarbu sėkmingam ir į eksportą orientuotam verslui. Būtent toks ir yra susitelkęs Plungėje.

„Žmonių skaičius mieste nemažas, yra darbo jėgos, va ir visos sėkmės paslaptys. Nedarbas Plungėje mažas, daug įmonių užsiima eksportu. Be to, žemaičiai yra užsispyrę, jie nepriima naujovių taip greitai, kaip jaunimas, pavyzdžiui, Vilniuje, kai susidėjo kuprinę ir išvažiuoja. Žemaičiai devynis kartus matuoja ir tik paskui pjauna, jie labai sėslūs, prisirišę prie savo gyvenamosios vietos“, – pasakoja M.Bondauskis.

Nors oficialiai nedarbas Plungės savivaldybėje yra beveik 8 proc., visi kalbinti regiono verslininkai būtent darbo jėgos stygių išskiria kaip didžiausią regiono trūkumą tolesnės plėtros atžvilgiu. Daugelis jų trūkstamų darbuotojų ieško ne tik aplinkinėse gyvenvietėse, bet ir kituose Žemaitijos miestuose.

„Kai įstojome į Europos Sąjungą ir žmonės pradėjo laisvai migruoti, iš tikrųjų tai pajautėme – iš mūsų įmonės išvažiavo nuo 3 iki 5 proc. žmonių, nors mūsų atlyginimai nėra maži. Galiu prisipažinti, kad trūkumą jaučiame: seniau įdėdavome skelbimą – ateidavo 20–30 žmonių, dabar ateina apie dešimt. Jaučiame, kad nebėra tos pasiūlos, kokia reikalinga paklausai, tačiau mes sugebame išlaikyti savo kolektyvą ir daug naujų ar papildomų žmonių mums nereikia, todėl nesame priversti vežtis darbuotojų iš kitų šalių ar kitų miestų, kaip daro kiti verslininkai“, – situaciją apibūdina „Litnaglio“ vadovas.

Iš Farerų salų į Žemaitiją atvykęs žuvies produkcijos perdirbimu užsiimančios įmonės „Plungės šaltis“ vadovas Joannesas M.Hansenas pabrėžia, kad mieste susiformavo itin palanki verslo aplinka bei gamybos kultūra, lenkianti net Skandinavijos šalis ar Didžiąją Britaniją.

„Atvykau iš žvejų bendruomenės, o šiame sektoriuje dirbu daugiau nei du dešimtmečius. Galiu pasakyti, kad žmonės Plungėje yra labai orientuoti į gamybą, Skandinavijoje ir kitur darbuotojai palieka šią verslo šaką, nes nori žaisti kompiuteriu ar užsiimti dar kažkuo kitu. O Plungėje turime labai stiprią bendruomenę – tiek darbuotojų, tiek vadybininkų, kurie yra orientuoti į tikslą ir žino, ką daro. Turbūt nėra kito miesto, kuris įdarbina tokią didelę dalį visų savo gyventojų žuvies pramonėje. Jei kalbame apie gamybą, Plungė neatsilieka nuo jokio kito Lietuvos miesto“, – pabrėžia J.M.Hansenas.

Tačiau, pasak jo, Vyriausybė privalo pripažinti faktą, kad norint, jog augtų ne tik didieji miestai, bet ir regionai, būtina rasti daugiau žmonių. Plungėje dirbančio dano teigimu, galima prisipirkti daug įrenginių, tačiau jiems reikia ir darbuotojų. „Jei lyginsime su Danija, kurioje dešimtmetį prieš tai dirbau, tokiuose fabrikuose ten dirba labai daug užsieniečių. Kai žmonės klausia manęs apie Plungę, man atrodo, kad per aštuonerius metus čia sutikau vieną tamsiaodį. Nežinau, kiek čia yra ukrainiečių ar baltarusių, bet tai tikriausiai taip pat nėra dideli skaičiai“, – svarsto pašnekovas.

Vieno ar kito sėkmingo verslo atsiradimą konkrečioje vietoje dažniausiai lemia vietos gyventojų aktyvumas ir verslumas. Būtent tai, pasak „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininko Šarūno Matijošaičio, lėmė šios, šiandien per 2 tūkst. žmonių įdarbinusios įmonės įsikūrimą Plungėje. Vienas iš verslo įkūrėjų Liudas Skierus kilęs iš Plungės, čia gyvena ir yra savo miesto patriotas. Būtent jo pasiūlymas „Vičiūnų“ gamybos įmones įkurti Plungėje ir lėmė verslo pradžią šiame mieste. Svarbu ir tai, kad miestas yra geografiškai geroje vietoje – vos 60 kilometrų nuo pajūrio, 30 kilometrų nuo autostrados Vilnius–Klaipėda.

Mero Audriaus Klišonio manymu, Plungė dar tikrai nėra visokeriopai klestintis miestas, o tokios savivaldybės, kaip Druskininkai ar Nida, aktyvių politikų pastangomis yra pasiekusios kur kas daug daugiau. Plungės sėkmės paslaptis, pasak miesto vadovo, yra niekur neišnykusios senos plungiškių verslumo tradicijos. Sovietmečio pabaigoje linų ir odos fabrikų produkciją vietos gyventojai pardavinėjo visoje Rusijoje ir Ukrainoje, o šiandien, kai šios gamyklos nebeveikia, jų vietoje įsikūrė naujos įmonės.

„Plungėje daug įmonių, kurios nebūtinai yra labai didelės. Gerai žinome Didžiasalio, Visagino pavyzdį, kai visas miestas priklausomas nuo vieno veikiančio fabriko. Žinoma, gerai, kai jis veikia ir padeda gyvuoti visam miestui, tačiau jam užsidarius kyla problemų. Viso ko pamatas yra žmonių aktyvumas ir verslumas: kai žmonės pajaučia verslo ir savų pinigų skonį, jo iš jų jau niekaip neišmuši“, – tvirtina A.Klišonis.

Merui antrina ir Š.Matijošaitis, kurio žodžiais tariant, didesnis verslo indėlis į darbo vietų kūrimą, glaudesnis bendradarbiavimas su vietos valdžia lėmė, kad čia yra daugiau dirbančių ir uždirbančių žmonių, kurie gauna nuolatines pajamas, gali stabiliai planuoti savo gyvenimą. Šie žmonės gali daugiau vartoti, todėl daugiau verslininkų turi galimybę jiems ką nors pasiūlyti, tai yra kurti savo verslus, auginti pridėtinę vertę gyventojams, priimti daugiau darbuotojų. Taip suveikia sniego gniūžtės efektas – daugiau uždirbančių žmonių leidžia uždirbti ir kitiems. Be to, gyventojams rūpi ne tik uždarbis – jiems svarbu ir miesto veidas, kultūra, laisvalaikis. Tai kuria gyvenimo kultūrą ir norą šiame mieste gyventi bei kurti.

Greta sėkmingos ekonominės raidos Plungė pasižymi ir savo išskirtinai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Mieste susitelkusi aktyvi menininkų bendruomenė, kūrybos plėtrą itin paskatino ir čia veikęs tautodailės fabrikas „Minija“. Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebi, kad Plungėje tarsi padėtas Oginskių kultūrinis genas, tradicijos ateina iš gana senų laikų ir visiems žmonėms jau, matyt, įaugę į kraują, kad kultūra yra svarbus dalykas. Plungė didžiuojasi gerai visoje Lietuvoje žinomu orkestrų festivaliu, folkloro festivaliu „Saulelė raudona“, puoselėjamomis chorinės muzikos tradicijomis, žemaitišku jaunųjų menininkų sambūriu „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, senomis tautodailės, medžio drožybos tradicijomis.

Pasak R.Matulio, gyvendamas kultūrinėje aplinkoje, žmogus būna automatiškai įtraukiamas į kultūrinį procesą – prie to pripranta ir tai jam tampa gyvenimo dalimi. Todėl išskirtinis dėmesys čia skiriamas vaikų kultūriniam švietimui bei ugdymui. O savo indėlį įneša ir verslas, aktyviai remdamas kultūros projektus, ir savivaldybė, investuodama į materialiojo paveldo atkūrimą bei puoselėjimą.

„Žmogus per kultūrinę aplinką greičiau pasijunta laimingas, toje vietoje mažo miestelio gyventojai turi jaustis taip pat gerai, kaip ir gyvenantys didmiestyje. Jei žmogus gerai jausis mažame miestelyje – niekur nevažiuos. Jei jausis kaime – ne artumo prasme, o kad niekam nerūpi, bus kitaip“, – pabrėžia Plungės kultūros centro direktorius.

Arčiau pajūrio esanti Kretinga – dar vienas sėkmingai besitvarkančios savivaldybės ir regioninio miesto pavyzdys. Nedarbas čia vienas mažiausių šalyje,  siekia vos 4,7 proc., savivaldybėje – ir itin mažas nusikalstamumo rodiklis, migracijos lygis. Minėtame LLRI indekse pernai Kretingos rajono savivaldybė rikiavosi septintoje vietoje, o kasmet „Veido“ sudaromuose savivaldybių reitinguose Kretinga taip pat stabiliai užima aukštas pozicijas, nusileisdama tik didmiesčiams ir tradiciniams lyderiams: 2012-aisiais ir 2013-aisiais užimta 14-a, pernai – 20 vieta.

Kretingos rajono savivaldybės mero Juozo Mažeikos manymu, miestą traktuojant kaip ekonomikos variklį bei demografijos augimo matmenį Kretinga turi atsvarą – tinkamai urbanizuotą vietovę visuomenei ir vietos verslui. Tai ir yra miesto gyvybingumo bei veiklumo priežastis. Šiandien Kretinga, mero teigimu, siūlo visuomenės poreikius atliepiančių galimybių, kokių ne visada gali pasiūlyti didieji miestai: tai išplėtota socialinių paslaugų sistema, sveikos gyvensenos tradicijos, susisiekimo infrastruktūra ir kt.

Palankiai Kretingos situaciją, be abejonės, veikia ir itin patogi geografinė padėtis. „Gyvename vadinamajame auksiniame geografiniame trikampyje – tarp Klaipėdos ir Palangos. Iš trijų Darbo biržos Kretingos skyriuje registruotų darbo ieškančių asmenų vienas įsidarbina Kretingoje, o du – Klaipėdoje. Galima sakyti, kad bedarbiais „maitiname“ Klaipėdą: į uostamiestį išvykstantys dirbti kretingiškiai integruojasi visose srityse – pramonės, statybos, prekybos, aptarnavimo. Plungė ir Palanga taip pat nuolat – ne tik vasaros darbams – ieško darbuotojų. Nedarbą švelnina sezoniniai darbai kurorte. Taip patenkiname ne tik savo, bet ir kaimyninių rajonų poreikį“, – praktiškai neegzistuojančio nedarbo priežastis vardija meras.

Su Klaipėda ar Palanga, J.Mažeikos teigimu, miestas konkuruoti negali, o ir neturi tokio tikslo: uostamiestyje išplėtota pramonė, sukurianti daugiau darbo vietų, todėl kretingiškiai gali ten važiuoti užsidirbti, o grįžę namo – kokybiškai leisti laisvalaikį ir ilsėtis.

Beje, užpernai Kretingoje buvo baigtas renovuoti grafų Tiškevičių rūmų pastatų kompleksas, kuriame veikia miesto muziejus. Šiuo metu planuojama atkurti ir grafo Tiškevičiaus parką.

Faktą, kad norinčiųjų gyventi užmiestyje yra nemažai, patvirtina ir „Veido“ užsakymu atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Klausiami, kur geriau gyventi, 54,8 proc. respondentų pasirinko didmiestį, o 45,2 proc. – regioną arba provinciją. Iš viso apklausta penki šimtai žmonių.

O štai kitas Žemaitijos miestas Skuodas, beje, nuo Klaipėdos nutolęs panašiu atstumu kaip ir Plungė, LLRI indekse liko priešpaskutinis, „Veido“ savivaldybių reitinge – šeštas nuo galo. Sovietmečiu čia veikė vienintelė virvių gamykla, o šiandien didžiausia įmonė savivaldybėje UAB „Kuršasta“ (privatizuota Skuodo rajono mašinų remonto stotis) įdarbina vos daugiau nei šimtą žmonių. Savivaldybėje dar veikia keletas smulkesnių baldų gamybos bendrovių. Darbo Skuode neturi daugiau nei 12 proc. gyventojų, dar kas dešimtas gyvena iš socialinių pašalpų. 2001– 2015 m. laikotarpiu miestas neteko ketvirtadalio gyventojų – jų sumažėjo nuo 8 iki 6 tūkst.

„Praktiškai esame kaimiškas rajonas: pagrindinis daugumos mūsų gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystės produktai, o žinant bendrą supirkimo kainų situaciją – nieko nuostabaus… Mano vizija yra skatinti vietos gyventojų verslumą, turizmą. Matau perspektyvą vietos gyventojams imtis iniciatyvos ir kiekvienam susikurti nedidelę infrastruktūrą, kad atvažiavęs turistas galėtų palikti vieną kitą eurą. Tačiau įtraukti rajono gyventojus į tą verslumą sunku. Gal turi įtakos tai, kad pas mus daug vyresnio amžiaus gyventojų, jiems sunku įsivažiuoti į tą verslą. Jei būtų daugiau jaunimo, gal ir iniciatyvos būtų daugiau. Prie didesnių miestų, pagrindinių kelių sąlygos imtis verslo geresnės, o mes esame tolimesnis rajonas. Bet investicijų, nebūtinai labai didelių, galimybėmis aš tikiu“, – svarsto Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas.

Panašių skirtumų tarp greta esančių savivaldybių galima atrasti ir Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Biržai ir Kupiškis – kaimynai, tačiau gerovės požiūriu šias Šiaurės Lietuvos savivaldybes skiria milžiniškas atstumas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto pernai sudarytas savivaldybių indeksas Biržų rajoną iškėlė į dešimtą vietą, o Kupiškio rajono savivaldybė atsidūrė pačiame sąrašo gale – 50 vietoje (iš 53).

Nors aukštų 2014 m. įvertinimų Biržams galėtų pavydėti ne tik Kupiškis, bet ir daugelis šalies savivaldybių, nei jį valdantys politikai, nei verslo atstovai džiaugtis įvertinimu ir didžiuotis savo miestu neskuba. Kalbėdamiesi su „Veidu“ Biržams jie išsakė daugiau kritikos nei pagyrų.

Vienos seniausių šalyje lietuviško kapitalo duonos kepyklų UAB „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas mieste, kuriame gyvena ir plėtoja verslą, jaučiasi it gūdžiame užkampyje: apie 50 proc. rajono kelių neasfaltuoti, miesto gatvės sunkiai išvažiuojamos. Jam niekaip nepavyksta įžiebti iniciatyvos, kad būtų sutvarkyta pramoninio mikrorajono, kuriame įsikūrusi ne tik „Biržų duona“, bet ir kitos įmonės, infrastruktūra. Čia gatvėse neišsitenka vilkikai, nėra šaligatvių, dviračių takų.

Dar didesnis kliuvinys Biržų bendrovei – darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu joje dirba 340 žmonių, bet nuolat trūksta ir aukščiausio lygio specialistų, ir nekvalifikuotų darbuotojų. „Mūsų rajonas seniausias šalyje, turime daugiausiai pensininkų, jaunimas – Norvegijoje, Airijoje… Kas gali juos sulaikyti, kai tokie dideli mokesčiai, milžiniška biurokratija, o verslui keliami griežčiausi reikalavimai? Kitose šalyse jie kur kas liberalesni. Galėtume daugiau lėšų skirti įrangai, naujų produktų gamybai, bet turime tenkinti dažnai net absurdiškai skambančius priešgaisrinius ir kitus reikalavimus“, – dėsto V.Kurganovas.

Kvalifikuotų darbuotojų bendrovei tenka ieškoti kituose rajonuose, tarkim, technologas važinėja iš Panevėžio. Jo alga – 1500 eurų į rankas. Biržų rajone šio specialisto rasti nepavyko. „Biržų duonai“ nuolat trūksta produktų komplektuotojų, kepėjų, valytojų ir t.t., nėra grandies, kuri šiuo požiūriu nebūtų problemiška. 520–580 eurų atlyginimas, atskaičius mokesčius, biržiečių nesuvilioja. „Kiekvienais metais rasti darbuotojų vis sunkiau. Mūsų siūlomi atlyginimai žmonių netenkina, nes pragyvenimas – brangus, o mes mokėti daugiau negalime. Tad jie ir renkasi gyventi ne iš darbo, o iš pašalpų“, – pasakoja „Biržų duonos“ vadovas.

Tarp Biržų ir Rygos – šimtas kilometrų. Per 700 tūkst. gyventojų turinti Latvijos sostinė, Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno teigimu, pirmiausia „kalta“ dėl to, kad Biržai daugeliu rodiklių lenkia Kupiškį. Pastarąjį nuo Rygos skiria jau 150 kilometrų. Tad pakvėpuoti užsienio oru panorę rygiečiai pirmiausia traukia į Biržus, o Kupiškis jiems jau per toli. V.Valkiūnas Rygą su šešiomis miesto turgavietėmis regi kaip neišsemiamą aruodą Biržų ūkininkams, iš kurio jie kažkodėl neskuba semti.

„Biržiečiai nepasižymi verslumu. Norėtųsi, kad daugiau būtų piliečių, kurie vežtų savo produkciją į Rygą, o uždirbtus pinigus investuotų į savo asmeninę ir miesto gerovę. Tarpukariu ir dviračiais, ir arklių vežimais žmonės traukdavo už sienos, nors ir kentėdavo nuo pakelių plėšikų. Dabar pavojų, rizikos nebėra, bet niekas nenori tuo užsiimti. Labai skatinu ir vis įkalbinėju atgaivinti šią seną rajono tradiciją. Tarkim, nuo Germaniškio iki centrinio Rygos turgaus – tik 77 kilometrai, tik važiuok, tik pardavinėk. Bet to nėra, apmaudu“, – piktinasi Biržų meras.

Jis tikisi, kad biržiečius vis dėlto pavyks išjudinti ir Latvijos didmiestis bus ne tik patrauklus turizmo požiūriu, bet ir taps pagrindiniu jų maitintoju – plečiant ūkius, statant šiltnamius, vežant produkciją per sieną.

Kupiškio rajonas net pasvajoti apie Rygos teikiamas galimybes negali, juk paprastai iš „artimojo užsienio“ naudos sau prasimano tik pačiame pasienyje esantys regionai. Tad Kupiškio valdžia dar tik dėliojasi įvairius variantus ieškodama, kas savivaldybei galėtų suteikti patrauklumo, išskirtinumo, į kurį remtųsi kupiškėnų gerovė. „Sakoma, kad pasiekęs dugną turėsi nuo ko atsispirti. Kadangi mes jau esame labai žemai, laikas ieškoti pagrindo po kojomis ir kilti aukštyn“, – itin prastą padėtį vaizdžiai nusako Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.

Paklaustas, kaip jis ketina išvesti rajoną iš sąstingio, vadovas cituoja savo rinkimų programą; užsienio investicijų pritraukimas, emigrantų grąžinimas… Be trafaretinių frazių, jis pamini norą įkvėpti rajono gyventojams viltį, leisti patikėti, kad ir Kupiškyje gyventi galima.

O iš ko kupiškėnai užsidirbs duonai? „Mes tikrai netapsime reikšmingu pramonės centru, – atmetimo principu dėlioja D.Bardauskas. – Stambių investuotojų negalime tikėtis, nors šiokių tokių daigelių ir  esama – domisi regioninio lygio verslininkai. Turizmo Meka irgi netapsime. Mūsų etnografai, kraštotyros specialistai man nepritartų, bet vis dėlto mes neturime tokių traukos objektų, kad žmonės pas mus imtų važiuoti masiškai. Galėtume kažką daryti siūlydami žvejybą Kupiškio mariose, jos vienos ilgiausių Lietuvoje, labai žuvingos. Galėtume sieti šią paslaugą su turizmu. Mūsų miestelis nedidelis, ramus, išplėtoję infrastruktūrą galėtume tapti ta vieta, į kurią ne tik mūsų išeiviai, bet ir užsieniečiai dairytųsi kaip į vietą pasitikti gyvenimo saulėlydį. Bandysime eiti ta kryptimi.“

Kaip vieną kliūčių, įgyvendinant šią viziją, meras matytų specialistų trūkumą. Užimtumo klausimas rajone itin opus. Didžiausias darbdavys – savivaldybės administracija, jos įmonės. Po rinkimų į ją pradėjo plūsti jaunų kupiškėnų gyvenimo aprašymai, jie išgirdo valdžios pažadą išleisti dabartinius kadrus į užtarnautą poilsį ir duoti darbo jauniems.

Verslą sėkmingai plėtoja vos kelios Kupiškio bendrovės: „Slavita“, užsiimanti medienos ruoša ir baldų gamyba, „Durpeta“, išgaunanti, perdirbanti durpes. Yra kelios statybų bendrovės, bet jos merdi, pernai rajone buvo išduota mažiau statybos leidimų nei užpernai, statybos savivaldybėje praktiškai sustojusios.

Didelis smūgis Kupiškiui – po daugiau nei penkerių metų miestą pernai palikę norvegų investuotojai. „Bendrovė „Devold“, užsiimanti aukštos kokybės kojinių, megztinių mezgimu, trikotažo gaminių siuvimu, išsikėlė į Panevėžį, kur nutarė koncentruoti gamybą. Kupiškyje jai pritrūko patyrusių mezgėjų… Tai nemenkas praradimas, tik gerai, kad norvegai mūsų žmonių neatsisako, vežiosis juos į Panevėžį“, – pasakoja D.Bardauskas.

Sėkmingiau besitvarkantis kaimynas – Biržų rajonas Kupiškiui kraujo negadina. Pasak D.Bardausko, biržiečiams didesnę sėkmę lemia objektyvios priežastys – jų rajonas ir pats miestas didesni, žemė labai derlinga, kadaise turėta stipri pramonė.

„Sako, kad Kupiškyje nieko nėra, bet man gera čia gyventi. Veikia kultūros įstaigos, vyksta renginiai, puoselėjamos senovės kupiškėnų tradicijos, renovuojami Šv. Kazimiero vaikų namai, išvalytas Mituvos ežeras Skapiškyje“, – miesto pranašumus vardija Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.

Miestą, jos manymu, smukdo darbų trūkumas. Rajono vieta strategiškai patogi: netoli Panevėžys, Utena, Biržai, eina geležinkelis, krašto kelias nuo Klaipėdos link Latvijos. Tačiau verslas kažkodėl neskuba. Štai ir Paketurių karjere turėjusio atsirasti žuvivaisos fabriko idėja užgeso, žmonės, laukiantys naujų darbo vietų, nusivylė. Tie, kurie turi darbą valdiškose įstaigose – savivaldybėje, mokyklose, „Sodroje“ ir t.t., Kupiškyje laikomi laimingaisiais. Mat rajone trūksta net viešųjų darbų. Muziejui vadovaujanti V.Aleknienė nuolat sulaukia pašalpų gavėjų prašymų įdarbinti, bet dažniausiai padėti niekuo negali nei ji, nei Darbo birža.

Jei grįšime prie klausimo, kodėl vieni regioniniai miestai primena sėkmingas ir gyvybingas salas, o kiti merdi, atsakymų toli ieškoti nereikės, o dažniausiai jie bus daug paprastesni, nei galėtų pasirodyti. Žinoma, svarbu infrastruktūra ar geografinė padėtis, tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, bent 90 proc. sėkmės lemia gera savivaldybės vadyba.

Pasak jo, vieno sėkmės recepto nėra, tačiau bene pagrindinis klausimas – ar tame regione veikia sėkmingas verslas, ar ne. Jei taip, toks verslas paprastai stengiasi, kad ir miesto ar miestelio aplinka būtų graži, kad darbuotojams būtų patrauklu ten gyventi, kartu tai verčia pasitempti ir pačias savivaldybes. Labai svarbu ir pačios savivaldybės pastangos pritraukti investuotojų.

„Jeigu žemė yra derlinga, jeigu sukuriama gera aplinka, tai ten užauga ir geras derlius, o jeigu išpilama žvyro ir laukiama, kol kas nors išaugs, labai sunku kažko tikėtis, – lygina S.Besagirskas. – Pavyzdžiui, vienas miesto meras man neseniai aiškino, kad investuotojai neateina todėl, kad tame mieste nėra žemės. Atsakiau, kad savivaldybė gali nupirkti porą hektarų, ir tuomet būtų. Meras atšovė – jeigu savivaldybė nupirktų, tai niekas neateitų. Taip išeina tarsi užburtas ratas. Neverta įsivaizduoti, kad ateis kažkoks verslininkas, tik tuomet savivaldybė nupirks žemės, jis lauks dar penkerius metus, kol vyks pirkimas. Taip nebūna. Visi globaliame pasaulyje nori „čia ir dabar“.“

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius daugelio šalies regionų miestų bei miestelių ekonominių skirtumų priežastis pirmiausia kildina iš ekonominių pertvarkų laikotarpio bei tuo metu vykusios transformacijos ir privatizacijos, kuri dažnai susiklostė ne visai sėkmingai. Nors tuo metu susiformavo vietinis verslo sluoksnis, sovietinėms gamykloms nebuvo ieškoma ar randama užsienio pirkėjų, jos žlugdavo, pasiimant tik likutinę vertės dalį. Tai, be jokios abejonės, neigiamai atsiliepė regionų miestų raidai: ekonomika nukentėjo visur, tačiau tikrai ne kiekvienoje vietoje ji greitai atsigavo.

„Yra bent keletas miestų, kurie šiuo požiūriu – aiškūs pralaimėtojai. Dėl savo labai konservatyvaus, iš sovietinių laikų atsinešto mentaliteto jie tiesiog užsisėdėjo, nepamatė, kaip keičiasi laikai, to neįvertino, ir kuo toliau, tuo labiau pralaimi. Žmonės gali būti ir moralūs, bet vadybiniai, verslininkystės gebėjimai yra tam tikros subkultūros dalykai, jie paveldimi ir formuojami, o posovietiniu laikotarpiu kai kur jie labai sunkiai formavosi. Nors kai kurie miestai ir miesteliai sugebėjo greitai tai padaryti“, – sako sociologas.

Mokslininko manymu, konkretaus verslo įsikūrimas viename ar kitame regione priklauso nuo verslininkų tinklaveikos ir neinstitucionalizuoto bendravimo, interesų, tuo metu susiklosčiusių aplinkybių ar konkrečios savivaldybės mokesčių politikos.

„Verslas visada ieško, kaip padidinti savo pelną. Tai viena iš visuomenės veiklos sričių, kurias racionaliai galima aiškiai apibūdinti. Kitose srityse egzistuoja vertybės ir pan., ir į tai reikia atsižvelgti ieškant atsakymo, kodėl žmonės priėmė vieną ar kitą sprendimą. O versle iš esmės vienintelis kriterijus yra pelnas, vadinasi, jei jis eina į tam tikrus miestelius, egzistuoja tam tikras komplektas konkrečių racionalių argumentų. Kapitalo kiekis Lietuvoje ribotas, jo nėra labai daug, todėl jis visada atsirenka tam tikras geriausias vietas, regionus, kur galima įsikurti“, – aiškina V.Leonavičius.

S.Besagirsko teigimu, labai retas atvejis, kad savivaldybė turėtų tai, ko reikia konkrečiam investuotojui, – neįmanoma būti pasirengus viso pasaulio investuotojams iš karto. Todėl esminį vaidmenį vaidina vadybiniai aspektai, gebėjimas greitai ir užtikrintai spręsti kilusias problemas.

„Kas iš tiesų pritraukia investicijų ir daro miestą patrauklų? Tai žmonių aktyvumas. Galima atlikti eksperimentą: apsimesti hipotetiniu investuotoju, pavyzdžiui, automobilių gamintoju, ir paklausti savivaldybių, kiek jos turi konkrečių specialistų, tarkime, inžinerinio išsilavinimo, surinkėjų, IT specialistų, pateikti konkrečią reikalingo žemės sklypo ir komunikacijų charakteristiką. Ir bus aišku, kokia dalis savivaldybių pateiks informaciją iš karto, kokia dalis savivaldybių ją iš viso pateiks… Yra tokių merų, kurių pasiklausai, ir nurašai tą regioną bent ketveriems metams“, – apibendrina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.

Dovaidas Pabiržis, Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas.

VEIDAS: Kodėl vieni Lietuvos miestai ar miesteliai išlaikė savo gyventojus ar net klesti, o kiti  degraduoja?

V.D.: Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas įvairių aplinkybių. Viena jų – palankesnė geografinė padėtis ir ištekliai (gamtiniai, rekreaciniai, demografiniai ar kitokie). Čia vienodai visiems pasisekti negali, visur vienodas gyvenimo sąlygų, gerovės lygis neįmanomas (net ir labai turtingose šalyse). Todėl vienos vietovės ir teritorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, degraduoja, o kitos sugeba išsaugoti ir pagerinti savo pozicijas. Pasikeitus aplinkybėms jos gali keistis vietomis.

Gyventojų skaičius, jo kaita gali rodyti vietovės, miesto socialinį bei ekonominį talpumą – kiek gyventojų gali būti toje vietoje esant tam tikram pragyvenimo ir šalies išsivystymo lygiui, kiek žmonių gali išlaikyti teritorija nedegraduodama, neprarasdama savo kokybės: teritorijoje gali būti tiek gyventojų, kiek jų joje gali normaliai pragyventi. Augant šalies ar regiono ekonomikai, pragyvenimo lygiui, plėtojantis technologijoms, intensyvėjant prekybai, didėja ir teritorijos talpumas. Svarbi ir socialinės srities būklė – medicinos priežiūros, švietimo, kultūros įstaigų, parduotuvių, bankų skyrių, pakankamai išplėtota transporto, ryšių ir susisiekimo infrastruktūra, darbo vietų pasiūla, šilumos, elektros energijos tiekimo, atliekų ir nuotekų sutvarkymo užtikrinimas. Žinant, kad gyventojų aptarnavimo infrastruktūra nyksta, galima teigti, kad depopuliacijos bazė Lietuvos periferijoje tebėra didelė.

Turbūt labai svarbus veiksnys šiandien Lietuvoje yra didėjanti periferizacija ir gyventojų skaičiaus bei tankumo mažėjimas. Investuoti norinčiam verslininkui labai svarbu, kiek vietovėje, mieste, savivaldybės centre yra gyventojų (ypač paslaugų srityje) ar kokios „kokybės“ tie gyventojai (ar pavyks pasamdyti reikiamą kiekį tinkamos kvalifikacijos darbuotojų). Deja, Lietuvos provincijoje šiuo požiūriu padėtis darosi vis prastesnė, ir tikėtis investicijų nebegalime. Didėja teritorinė atskirtis, formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinių paslaugų ir kita infrastruktūra – mažėja gyventojų. Čia nieko negalime padaryti: kasmetinės milijardinės investicijos, didžiulė parama kaimiškoms teritorijoms, išgražinta aplinka, gyvenimo sąlygų gerėjimas nepadeda – gyventojų vis tiek sparčiai mažėja.

Kitas paradoksalus, bet neišvengiamas dalykas – gyventojų turi mažėti net ir ten, kur geresnės sąlygos žemės ūkiui, nes stambėjant ūkiams, tobulėjant technikai darbo rankų reikia vis mažiau. Įsijungia net psichologinės priežastys, periferijos gyventojai stigmatizuojasi, laiko save pamirštais, paliktais likimo valiai, nemato perspektyvos. Todėl nieko keista, kad kai kurie tyrimai rodo, jog Lietuvoje jaunimo emigracija spartesnė iš tų vietovių, kuriose ir taip nedaug gyventojų, daug bedarbių ir socialinių išlaikytinių ar pagyvenusių žmonių. Jaunimas bėga iš demografinių ir socialinių „duobių“. Joks verslininkas tokioje vietovėje investuoti taip pat neskubės. Gal tai ir nėra vien blogai. Reikia keisti nusistovėjusią valstybės teritorijos ir regionų vystymo politiką, kuri buvo orientuota į augančios populiacijos poreikius, pradėti suprasti, kad didelėje šalies teritorijos dalyje jau tikrai nedaugės gyventojų, todėl reikėtų atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtros projektus, pradėti retai apgyventų teritorijų socialinę, ekonominę konversiją, gal kai kur ir nebeskatinti išlaikyti gyventojų.

Mūsų 2012–2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad depopuliacijos procesai turi gana aiškius regioninius skirtumus: pastaraisiais metais Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gyventojų mažėjimą labiau lemia emigracija, dėl to gyventojų sumažėja keletą kartų daugiau nei dėl neigiamų natūralios gyventojų kaitos tendencijų. Tas pats pasakytina ir apie didžiuosius miestus, kuriuose gyventojų mažėja beveik vien dėl emigracijos. Tačiau Rytų Lietuvoje tendencijos kitokios: gyventojų mažėjimą panašiomis dalimis lemia tiek emigracija, tiek neigiama natūrali kaita. Šie regioniniai skirtumai paaiškinami tuo, kad Rytų Lietuvos regionas yra ilgalaikės depopuliacijos teritorija, kuri tuštėja bei sensta seniai ir tiesiog nebėra kam emigruoti.

VEIDAS: Ko reikia, kad miestas ar miestelis staiga atsispirtų nuo dugno ir gyvenimas jame pradėtų gerėti? Ar vis dėlto neverta dėti vilčių į tuos, kurie merdi, ir leisti jiems natūraliai išnykti?

V.D.: Nors galimos įvairios išimtys, situaciją pakoreguoja atsitiktiniai veiksniai ar net asmenybės. Šiais laikais IT specialistams nesvarbu, kur jų yra darbovietė. Galėtų būti ir Ignalinoje, jei ten važiuotų greitasis traukinys. Gyventi ir dirbti gražioje, ramioje, švarioje, kurortą primenančioje aplinkoje būtų net geriau nei Vilniuje. Reikia tik menkniekio – tinkamos infrastruktūros vietoje ir itin gero susisiekimo su sostine. Labai daug priklauso ir nuo vietos valdžios, bendruomenių, seniūnų ar atskirų verslininkų aktyvumo, verslumo ar atvirkščiai – konservatyvumo, apsnūdimo, nesuinteresuotumo (gal ir negerai nuskambės, bet kartais atrodo, kad meras verslininkas miestui ir savivaldybei yra gerai). Todėl ir matome, kad vienos savivaldybės ar miestai laikosi geriau nei kiti.

Gana atsitiktinis dalykas yra ir vienos įmonės įkūrimas, kuris gali išgelbėti miestelį ar bent jau pristabdyti jo nykimą. Žinome, kad monofunkciniai miestai ypač jautrūs: žlunga viena įmonė – degraduoja ir gyvenvietė. Štai nelikus Tyrulių durpių įmonės miestas neteko savo statuso ir tampa vaiduokliu. Labai sparčiai gyventojų mažėja ir Visagine. O didesnės įmonės įsteigimas ar savivaldos statuso suteikimas miestui gali turėti stabilizuojamąjį poveikį. Gal todėl Rietave ar Kazlų Rūdoje gyventojų mažėja lėčiau.

VEIDAS: Kokią įtaką miestelio gerovei daro jo geografinė, administracinė padėtis?

V.D.: Visais laikais buvimas pasienyje, prekybos ar kontrabandos galimybės turėjo įtakos gyvenviečių augimui. Ir dabar egzistuoja tam tikri skirtumai lyginant pasienio gyvenvietes. Tik sunku pasakyti, kodėl kai kurios gyvenvietės pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi lyg ir gyvuoja geriau, o tokių beveik nėra pasienyje su Baltarusija. Gal skiriasi gyventojų „verslumo“ lygis. Na, o Latvijos ir Lenkijos pasienio gyvenvietėms laikai dabar jau nekokie, nes tai atviros sienos, kainų skirtumai nedideli.

Taip pat nuolat kyla klausimas, kodėl kai kuriose pasienio savivaldybėse, net ir klestinčiuose Druskininkuose, registruotas nedarbo lygis yra didesnis. Čia, matyt, kalta ne tik periferinė padėtis, bet ir galimybė pragyventi iš kitokios veiklos… Paaiškinti, kodėl klestintys Druskininkai per dešimtmetį neteko ketvirtadalio gyventojų, taip pat nėra paprasta.

Buvimas Vilniaus ar kito didelio miesto pašonėje labai gelbsti – didelė dalis vietovės gyventojų randa darbą mieste. Todėl Gargžduose ar Baltojoje Vokėje gyventojų skaičiaus praradimai nedideli. Keli Lietuvos miestai atsisakė miesto statuso (Rusnė, Juodupė, Kulautuva, Tyruliai), keli svarstė ar svarsto tokio statuso atsisakyti (Panemunė, Smalininkai), o Panevėžys neteko didmiesčio statuso (formaliai dar jį išlaikė).

Juodupėje žlugo vilnonių audinių fabrikas, Tyruliuose – durpyną eksploatuojanti įmonė, miesteliai virsta vaiduokliais. Ar gali būti kitaip? O Kulautuva, Kačerginė yra šalia Kauno ir pritraukia poilsiautojų bei naujų gyventojų, todėl padėtis neatrodo prasta. Įdomus Panemunės atvejis. Tai mažiausias Lietuvos miestas, jame vos 265 (2013 m.) gyventojai. Jau svarstė atsisakyti miesto statuso (sumažėtų mokesčiai, atsirastų galimybė gauti paramą kaimui), bet neatsisakė.

Kai kurie miestai auga fiktyviai. Tokia yra Neringa, čia dalis „gyventojų“ tik deklaruoja savo gyvenamąją vietą, o gyvena kitur. Gana sparčiai auga ir kai kurie „kaimai“, tiksliau, didmiesčių priemiesčiai – Domeikava, Raudondvaris, Lapės, Riešė, Kairiai ir kt. Kai kurie miesteliai smarkiai išaugo, nes prie jų buvo prijungti aplinkiniai kaimai (Pilviškiai, Vilkaviškio r. sav.).

ELTA

Savižudybės. Kas turi atsitikti, kad išoriškai sėkmės lydimi žmonės, daug pasiekę profesinėje veikloje, šeimoje, užimantys solidžią socialinę padėtį, savo noru pasitraukia iš gyvenimo?

„Veidas“ jau ne pirmą kartą bando atsakyti į šiuos klausimus, kad mes suprastume priežastis, galbūt išmoktume jų pateiktas skaudžias pamokas ir negyventume susitaikę su savo pažįstamų, artimųjų, draugų, kaimynų savižudybėmis, tarsi tai būtų neatsiejama mūsų kasdienybės dalis.

Paveikslą teko dėlioti iš nuotrupų, nes skausmo palaužti artimieji kategoriškai atsisako bendrauti. Kalbėtis apie šias mūsų visuomenės problemas atsisakė ir vienas garsus Lietuvos psichologas, motyvuodamas tuo, kad viešai analizuodami garsių žmonių savižudybes ir jų priežastis tik dar labiau giliname problemą ir skatiname savižudybes, siūlydami parengtus jų scenarijus visuomenei.

Tačiau „Veidas“ įsitikinęs, kad šiuo atveju tyla nėra gera byla. Reikia kalbėtis, suprasti ir keisti situaciją.

Patenkintas senelis su anūku ant rankų. „Mažajam greitai sukaks metai, laukiame jo Lietuvoje atvykstant iš Londono“, – likus maždaug dviem savaitėms iki savižudybės savo feisbuko puslapyje šalia nuotraukos rašė žinomas žurnalistas Virginijus Martišauskas. 68-erių žurnalistas, buvęs Seimo narys, šių metų balandžio 29 dieną rastas negyvas Vilniuje, viešbučio „Green Hotel“ kambaryje.

V.Martišauskas beveik 30 metų dirbo žurnalistu ir buvo tikra sovietinių laikų žurnalistikos žvaigždė. Iš pradžių jis vedė radijo laidą „Sankryža“, vėliau – išskirtinio populiarumo sulaukusias televizijos laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „01. 02. 03“, leido žurnalą apie automobilius „Keturi ratai“.

Populiarus ir žinomas žurnalistas pasuko į politiką. 1996–2004 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, tačiau dėl įtarimų paėmus kyšį 2004-ųjų rudenį, baigiantis tuometei Seimo kadencijai, atsisakė parlamentaro mandato ir 2005 m. dėl kyšio reikalavimo buvo nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme.

Pats V.Martišauskas savo kaltės niekuomet nepripažino ir yra sakęs, kad jo byla – pavyzdys, kaip išmesti žmogų iš politikos. Dar 2004-ųjų rudenį Liberalų ir centro sąjungos kandidatų sąraše daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatavo į Seimą, bet į jį nepateko.

Šie likimo smūgiai žmogaus nesužlugdė – bent jau taip atrodė. Aktyvų ir energingą vyrą tuomet jau buvo apėmusi kita aistra: jis ketino imtis naujo verslo, apie kurį noriai pasakojo žurnalistams.

Dar būdamas Seimo nariu, pardavęs prabangų butą sostinės M.K.Čiurlionio gatvėje, kartu su žmona Virginija persikėlė į Klišabalės kaimą šalia Kernavės Širvintų rajone. Čia įsigijusi seną sodybą su įspūdingu obelų sodu, šeima pasistatė jaukų medinį namą, kieme įrengė tvenkinį. Į netoliese įsigytą sklypą V.Martišauskas iš Švenčionių rajono perkėlė seną autentišką trobą, joje ketino įkurti pakelės smuklę, kuri primintų lietuvišką ir lenkišką kultūrinį paveldą, pasienio buitį. Mat čia ėjo demarkacijos linija, prieškariu skyrusi Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos.

„Ne, smuklės neįrengė. Pardavė tą trobą, žmonės dabar joje gyvena. Kaip ir savo sodybą pardavė ir išsikėlė į Musninkų miestelį“, – nurodo tolesnę paieškų kryptį  Kernavės seniūnas Stanislovas Gaidakauskas.

Jo manymu, į Musninkus šeima išsikėlė maždaug prieš penkerius ar šešerius metus – įsigijo ten apgriuvusią pieninę ir jos vietoje pasistatė įspūdingą namą. Seniūno teigimu, likus maždaug porai savaičių iki savižudybės V.Martišauskas jam skambino, kalbėjo žvaliai ir neatrodė prislėgtas.

Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė taip pat gyrė Martišauskų šeimos namą, kuris iškilo vietoj visiška griuvena virtusios miestelio pieninės. „Labai gražų namą su baseinu pasistatė, kiemą įsirengė ir gyveno labai gražiai. Tačiau maždaug prieš dvejus metus namą pardavė ir išvažiavo. O kur – nežinau“, – sakė moteris.

Nieko konkretaus apie V.Martišausko pastarąjį gyvenimo etapą negali pasakyti ir buvę jo kolegos iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos.

Vienu artimiausių jo bendražygių laikytas žurnalistas ir buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas, šiuo metu radijuje vėl vedantis laidą apie saugų eismą, sako matęs Virginijų senokai ir buvęs priblokštas jo savižudybės. „Neįsivaizduoju, kodėl jis pasirinko mirtį. Kai prieš kurį laiką buvome susitikę, jis turėjo įvairiausių planų, buvo žvalus ir gerai nusiteikęs, pasakojo apie savo ketinimus rašyti knygą, rengti televizijos laidų ciklą ar kurti dokumentinį filmą. Šiuos savo projektus kaip tik ir siūlė televizijai. Kaip visuomet turėjo daug įdomių idėjų, bendradarbiavo su kažkokiais verslininkais iš Izraelio“, – taip paskutinį savo susitikimą su kolega Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos koridoriuose prisimena V.Kvietkauskas.

Savo mokytoju V.Martišauską vadina televizijos žurnalistas Valdas Vilūnas, šiuo metu LRT televizijoje vedantis laidą „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Būtent į šią V.Martišausko vedamą laidą dar būdamas studentas jis atėjo padirbėti. „Tuomet jis buvo didelis autoritetas, be galo populiarus, tikra televizijos žvaigždė. Mane visuomet stebino neišsenkantis Virginijaus kūrybiškumas, optimizmas, talentas“, – tvirtina V.Vilūnas.

Tačiau tapęs Seimo nariu V.Martišauskas su buvusiais kolegomis beveik nebendravo. Gal jautėsi labai iškilęs? Vėliau, po skandalo dėl kyšio ir teismo nuosprendžio, dar labiau nutolo. „Man atrodo, jis labai kompleksavo dėl teismo sprendimo, užsisklendė tame savo kaime“, –  spėlioja V.Vilūnas.

Ilgametis televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas tikina, kad žinia apie V.Martišausko savižudybę jam sunkiai suvokiama, tačiau pripažįsta, jog paskutinis jųdviejų susitikimas prieš trejetą metų Vilniuje, Gedimino prospekte, paliko slogų įspūdį. „Jo žodžiuose jautėsi tarsi kažkoks nusivylimas. Sunku pasakyti, kas konkrečiai, tačiau iš užuominų buvo galima suprasti, kad tarsi nėra darbo, pinigų, kažkas nesiseka. Sako, matau – tu dirbi, o kam? Reikia pailsėti“, – sunkiai dėlioja žodžius kalbėdamas apie buvusį bendradarbį S.Pabedinskas.

Jo kolega Henrikas Vaitiekūnas, šiandien taip pat vis dar besidarbuojantis televizijoje ir kartą per savaitę LRT vedantis laidą „Laba diena, Lietuva“, apie V.Martišausko savižudybės priežastis turi savo versiją. „Suprantat, tokiems labai veikliems žmonėms vieną gražią dieną pasako, kad ačiū, nebereikia, tu mums neberašyk, nekurk, turim jaunesnių, esi mums per brangus. Tuomet žmogus, nors turi viską – namų, dvarų, pinigų, jaučiasi atstumtas ir labai vienišas. Aš apie tai kalbėjausi su savo draugais ir mes priėjome išvadą, kad ta vienatvė labai veiklius žmones, o žurnalistai tokie ir yra, tiesiog papjauna“, – svarsto trejais metais už V.Martišauską jaunesnis H.Vaitiekūnas.

Pats jis, nors jau pensininkas, be laidos televizijoje, dėsto laisvai pasirenkamą žurnalistikos kursą Teisės ir verslo kolegijoje bei Vilniaus Gedimino technikos universitete, nes „nenori gulėti ant krosnies“ Kai nedirba, jam pradeda skaudėti kojas, nugarą, rankas, o kai dirba, ypač kai bendrauja su jaunimu, jaučiasi pakylėtas.

„Kadangi esu panašaus amžiaus kaip Virgis, galiu spręsti pagal save: dabar turiu gal tik du draugus, o anksčiau jų buvo dešimtys ar šimtai. Vieni šovė labai aukštai, tapo labai turtingi ar svarbūs, kiti prasigėrė. Nei su vienais, nei su kitais neliko nieko bendro. Moterys tokiame amžiuje jau nebedomina. Paprastam žmogui stimulas gyventi yra rūpestis išmaitinti šeimą. O jeigu tau tie dalykai nebeaktualūs, kas tuomet lieka? Nebėra už ko užsikabinti“, – svarsto žurnalistas.

H.Vaitiekūno nuomone, V.Martišauskui pinigų tikrai netrūko, nes jis pirko namus, dvarus, sodybas, turėjo ne vieną butą. Tačiau sklido kalbos, kad ne visada atsiskaitydavo su kartu dirbančiais žmonėmis. „Operatorius jam nufilmuoja, jis pažada pinigų ir nesumoka. Bet ne todėl, kad jų neturėtų. Žinote, kalbos apie tokius dalykus labai greitai sklinda“, – buvusio kolegos nelinkęs idealizuoti H.Vaitiekūnas.

Jo teigimu, V.Martišauskas visuomet turėjo kelis verslus, vos vienas sužlugdavo – griebdavosi kito. Žmogus buvo be galo kūrybingas ir verslus: kadangi jį domino Lietuvos istorija, šia tematika norėjo kurti filmą, statyti kažkokį paminklą Širvintų krašte. Tačiau pastaruoju metu, pasak H.Vaitiekūno, didžioji dalis jo idėjų, atsimušusios į aplinkinių abejingumo sieną, taip ir likdavo neįgyvendintos.

Lygiai taip pat entuziastingai prieš keletą metų jis ėmėsi vadovauti Širvintų rajono laikraščiui ir to paties pavadinimo portalui „Krašto naujienos“, kurio prekės ženklą V.Martišausko viešoji įstaiga „Lietuva ant delno“ išsinuomojo iš bendrovės „Underhill Baltic“ vadovo ir buvusio Širvintų rajono mero Kęstučio Pakalnio.

Kaip pasakoja dabartinė portalo redaktorė Vilma Valiukevičienė, V. Martišausko užmojai buvo tikrai dideli. Jis žadėjo parūpinti leidiniui finansavimą, rajoninį laikraštį padaryti žinomą ir populiarų.

„Tačiau viskas susiklostė atvirkščiai. Per metus jis sugebėjo prisidaryti skolų, žmonės kalbėjo, kad gavęs finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nevykdė projekto, o pinigus pasisavino. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, tačiau kai 2012 m. perėmiau leidybą, nuolat skambino ir elektroninius laiškus rašė kreditoriai, kuriems VšĮ „Lietuva ant delno“ liko skolinga. Tokių laiškų vis dar gaunu ir dabar, kai Virginijaus jau nebėra“, – liudija V.Valiukevičienė

Jos teigimu, V.Martišauskas ją kvietė kartu dirbti įgyvendinant kelis leidybos projektus, tačiau ji kartu nedirbusi nė penkių minučių, nes vyras neatrodė patikimas. „Įrodymų aš neturiu, tačiau sklido kalbos, kad tuos projektams skirtus pinigus jis naudoja savo reikmėms. Jis rašė įvairiausius projektus, statė namus, ėmė paskolas – tikrai nenorėjau į tai veltis. Manau, jis buvo apdovanotas talentu, turėjo gerų minčių, įžvalgumo ir ryšių – atrodytų, visko, ko reikia stipriam ir skaitomam rajoniniam laikraščiui ir portalui sukurti, bet rezultato nebuvo“, – neslepia „Krašto naujienų“ redaktorė.

V.Valiukevičienės nuomone, V.Martišauskui gyventi nebuvo lengva, nes, viena vertus, jis buvo jautrios sielos žmogus, talentingas žurnalistas, norintis daryti didelius ir prasmingus darbus, kita vertus, idealistas jo viduje visuomet kovojo su apsukriu verslininku. „Dėl tų ES pinigų jis sukiršino dvi Musninkų bendruomenes, tačiau projekto taip ir neįvykdė. Gerai pagalvojusi galėčiau išvardyti kokius 25 jo nedraugus – sunkiau būtų aplinkui rasti palankiai jo atžvilgiu nusiteikusių žmonių“, – neslepia moteris, mananti, kad mirtį žurnalistas pasirinko dėl jį slėgusių skolų, kurias paliko bankrutavusi jo įmonė „Lietuva ant delno“.

Tačiau iš tiesų šios įmonės skolos kreditoriams tikrai nėra tokios, dėl kurių reikėtų žudytis. Kaip sakė bankrotą administravusios bendrovės „MaxContract“ administratorė Aušra Gudaitienė, V.Martišausko VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotas buvo paskelbtas praėjusių metų vasarį, o įmonė likviduota tų pačių metų lapkričio mėnesį. Įmonė liko skolinga apie 5 tūkst. eurų: daugiau kaip 2 tūkst. eurų „Sodrai“, 548 eurus – Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2402 eurus – bendrovei „Vakarų spaustuvė“ ir 159 eurus – bendrovei „Reikalavimas LT“.

Pasak A.Gudaitienės, įmonėje buvo turto – kompiuteris, automobilis „Volvo“, į kuriuos būtų nukreipti išieškojimai. Tiesa, automobilis šių metų sausio 13 dieną buvo sudaužytas, kai jį vairuodamas V.Martišauskas Vilniaus rajone rėžėsi į didžiulius riedulius. Nors šis įvykis kai kuriems specialistams sukėlė įtarimų dėl tyčinės avarijos, oficialių duomenų apie tai bankroto administratorė sakė neturinti, kaip ir duomenų apie tyčinį VšĮ „Lietuva ant delno“ bankrotą.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo programų vadovė Reda Sopranaitė taip pat paneigė sklandančius gandus, neva V.Martišauskas ne pagal paskirtį naudojo fondo skirtas lėšas. V.Martišausko įmonės parengtam projektui „Vilniaus kraštas: nuo susvetimėjimo – darnos ir pažangos link“ 2012 m. skirta 48 tūkst. Lt.

Projektas buvo skirtas laikraščio tiražui padidinti ir daliai jo platinti lenkų kalba, siekiant sukurti alternatyvą vienai politinei jėgai ir ideologijai atstovaujančios lenkiškos žiniasklaidos įsigalėjimui šiame regione, taip pat pasitikėjimui ir supratimui tarp įvairiakalbių bei skirtingo socialinio sluoksnio visuomenės grupių didinti. Ketinta laikraštį platinti ir daugiakalbiuose Švenčionių bei Šalčininkų rajonuose, pasitelkti solidžius autorius – regione gyvenančius gerai žinomus lietuviškos ir kitatautės bendruomenės atstovus.

R.Sopranaitė nedetalizavo, ar sėkmingai pavyko įgyvendinti šiuos tikslus, bet patikino, kad projektas buvo įvykdytas, darbai atlikti ir ataskaita fondui pateikta. Tiesa, kitais metais, nors VšĮ „Lietuva ant delno“ ir dalyvavo konkurse, projekto finansavimo laimėti nepavyko.

Kitas V.Martišausko projektas, kuris kai kam kėlė įtarimų dėl skaidrumo ir neva sukiršino dvi Musninkų miestelio bendruomenes, susijęs jau su ES lėšomis. V.Martišausko vadovaujama kultūros puoselėtojų bendruomenė „Spindulys“ gavo daugiau kaip 72 tūkst. Lt paramos lėšų projektui „Sugrįžkime Barboros takais“. Pasak Vitos Janavičienės, Širvintų vietos veiklos grupės „Leader“ pirmininkės, dalis pinigų buvo panaudota 2011 m. rengiant Musninkų miestelio 450-ies metų jubiliejų, o už likusius pinigus bendruomenė įsigijo įvairios technikos renginiams: muzikos instrumentų, apšvietimo įrangos. Jokių priekaištų V.Martišauskui dėl projekto įgyvendinimo moteris sakė neturinti.

Verslininkas K.Pakalnis, iš kurio „Krašto naujienas“ nuomojosi V.Martišauskas, šiek tiek anksčiau buvo laidavęs už vieną jo asmeniniams reikalams paimtų kreditų, todėl buvo nemaloniai nustebintas sulaukęs pranešimo iš kredito unijos apie pradelstą mokėjimą. Tuomet V.Martišauskas pardavinėjo namą Musninkuose ir, atrodo, turėjo kažkokių rimtų keblumų. K.Pakalnio teigimu, V.Martišauskas buvo iš tiesų sutrikęs, užsiminė apie problemas šeimoje.

„Turėdamas verslo reikalų su Virginijumi jokių nuostolių nepatyriau, tačiau mane labiausiai nustebino jo kalbų, veiksmų chaotiškumas, nesugebėjimas laikytis žodžio. Žmogus turi žinoti, ko nori, – daryti verslą ar dalyvauti politikoje, o jis blaškėsi ir tarp partijų, ir tarp verslų“, – prisimena buvęs Širvintų rajono meras.

Vienas gerai buvusį žurnalistą pažinojęs, tačiau nenorėjęs būti įvardytas jo kolega taip pat mano, kad po sėkmingos karjeros televizijoje, vėliau aukšto Seimo nario statuso V.Martišauskas tiesiog nebesurado vietos gyvenime, ir sunku pasakyti, ar tai lėmė nesėkmingai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, ar jo būdas, elgesys.

Advokatų nuosprendžiai sau

Šį balandį šalies advokatų bendruomenė vieną po kito patyrė du skaudžius praradimus. Vilnietis Arūnas Paukštė iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Į klausimą, kokia yra kauniečio Alvido Tamulionio mirties priežastis, kol kas bando atsakyti prokurorai. Tarp tiriamų versijų – ir savižudybė. Tragiškai pasibaigę sėkmės lydimų teisininkų gyvenimai supurtė ne tik jų kolegas, bet ir visuomenę. Viso labo sutapimas, kad šias dvi mirtis skiria vos keliolika dienų, tačiau ieškoma bendro vardiklio, bandoma įvardyti sunkumus, kurie, būnant advokatu, gali tapti nepakeliami. Tai nauja, nes visuomenėje advokato profesija dažniausiai tapatinama su žinomumu, įtaka, dideliais pinigais ir kitais sėkmės atributais.

42 metų A.Paukštės gyvenimas nutrūko ankstų balandžio 10-osios, penktadienio, rytą. Ketvirtadienį namie jo nesulaukę artimieji paryčiais kreipėsi į pareigūnus. Pradėjus paiešką vyro kūnas rastas daugiabučio namo sostinės Senamiestyje, kuriame jis gyveno, palėpėje. Greta – ir legaliai turėtas medžioklinis šautuvas. Manoma, kad advokatas nusišovė. Tragiškos atomazgos vietoje dirbę policijos pareigūnai teigia neradę priešmirtinio laiško.

A.Paukštė advokatų bendruomenę papildė prieš metus, tačiau ir per trumpą laiką spėjo tapti ryškiu advokatūros atstovu, buvo atpažįstamas ne tik savo profesinėje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Žinomumą jam garantavo dalyvavimas rezonansinėse bylose. Prieš keletą mėnesių jis gynė garsų televizijos laidų vedėją Joną Radzevičių. Šis itin akylai stebėtas procesas baigėsi advokato ir jo ginamojo pergale. Dėl tragiško eismo įvykio, per kurį žuvo žmogus, teisiamam J.Radzevičiui skirta laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas.

Kita garsi istorija, kurioje A.Paukštei teko gynėjo vaidmuo, – buvusio Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio byla. Jos vilnietis advokatas ėmėsi pasiūlius kolegai Elijui Burgiui, kaltinamojo sūnui. Juodu dirbo toje pačioje advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous“.

Prieš apsivilkdamas advokato mantiją A.Paukštė buvo spėjęs nuveikti svarbių darbų valstybinėse tarnybose. Teisininko karjerą jis pradėjo Kaišiadorių prokuratūroje dirbdamas vyriausiuoju prokuroru, vėliau – Valstybės saugumo departamento (VSD) valdybos viršininku. Karjera jam sekėsi ir šioje tarnyboje. Jis labai prisidėjo prie buvusio Seimo nario Algirdo Petruškevičiaus, kaltinto neteisėtu ginklų, šaudmenų ir sprogmenų laikymu, veiklos tyrimo. O vadovaudamas VSD Kovos su terorizmu valdybai jis nuolat buvo minimas terorizmu kaltintos Eglės Kusaitės byloje, paliko joje svarų įdirbį. Iš šio biografijos etapo – ir valstybiniai įvertinimai. A.Paukštė buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi bei Prezidento atminimo ženklu.

Kodėl stipri asmenybė staiga palūžo? Vyras, kurio profesinis kelias klostėsi kaip sėkmės istorija, o asmeninis gyvenimas kėlė jį pažinojusiųjų susižavėjimą?

A.Paukštės šeima – su žmona jis užaugino dvi dukteris – sugyveno draugiškai, laisvą laiką leisdavo kartu. Atsisveikindami su sava valia gyvenimą nutraukusiu kolega teisininkai bandė suprasti priežastis, galbūt – išmokti jo pateiktą skaudžią pamoką. „Esame priblokšti. Jis buvo geras, puikus kolega, dirbo labai entuziastingai ir sėkmingai. Nebuvo jokio įvykio, jokių akivaizdžių aplinkybių, kurios būtų galėjusios pastūmėti to link“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ partneris advokatas E.Burgis.

Kad išėjęs iš Valstybės saugumo departamento ir pasukęs į advokatūrą A.Paukštė kelia sau ambicingus tikslus, neleido abejoti vien tai, kad jis pasirinko stipriausią šalyje advokatų kontorą. „Raidla Lejins & Norcous“ ką tik pripažinta ir geriausia Baltijos šalyse. Galbūt jam sunku buvo susidoroti su naujais iššūkiais, kitokiais nei ankstesnės tarnybos darbo krūviais?

E.Burgio teigimu, darbo intensyvumas ir profesinė įtampa šioje srityje yra įprasta ir normalu, tačiau neleidžia manyti, kad kiekvienas advokatas patenka į rizikos grupę. „Kai Arūnas pradėjo pas mus dirbti, negalėjau patikėti, kad jis iš valstybinio sektoriaus. Buvau nustebintas, kad ten yra tokių entuziastingų ir norinčių dirbti žmonių. Turiu su kuo palyginti – ne jis pirmas iš ten pas mus atėjo. Sakyčiau, Arūnas dirbo net daugiau nei mūsų kontoros vidurkis, jis degė entuziazmu, žiūrėjo į priekį. Čia tikrai ne tas atvejis, kad jam kažkas netiko ar jis nepritapo. Tas labiausiai mus ir pribloškė, nes viskas atrodė labai gerai“, – teigia E.Burgis.

Kad advokato darbas reikalauja kur kas daugiau jėgų ir laiko, pasakodavo ir pats A.Paukštė. „Čia tai ne VSD dirbti“, – šiuos žodžius iš bičiulio lūpų teigia ne kartą girdėjęs Vilniaus policijos Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. Jis pažinojo A.Paukštę nuo tų laikų, kai abu dėstė Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, vėliau susidurdavo konferencijose, įvairiuose teisininkų renginiuose ir vis žadėjo nueiti kartu išgerti alaus…

„Arūnas laisvai mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo mokslų daktaras. Ir labai gerai suprato, kad jeigu pavaldinys protingesnis už viršininką – tai jau problema. Nenustebau, kad jis priėmė ryžtingą sprendimą palikti VSD. Pasukdamas į advokatų kontorą – privatų verslą, jis puikiai įsivaizdavo, kad ten darbo ritmas bus kitoks nei valstybinėje įstaigoje. Bet, įtariu, naujieji darbo krūviai buvo tokie dideli, kokių jis net nesitikėjo. Iš valdiškos struktūros į privačią atėjęs žmogus ne visada gali priprasti prie gerokai didesnių reikalavimų“, – priežasčių, privedusių prie savižudybės, bando ieškoti G.Bagužis.

Vis dėlto paskutiniai jųdviejų susitikimai nebuvę slogūs. Nors A.Paukštė pasakojo apie didelius krūvius ir sudėtingą jam tekusią bylą, tai neskambėjo kaip nusiskundimas. Karčių žodžių jis negailėjo tik buvusiai tarnybai, apgailestavo, kad VSD ir panašiose struktūrose mąstantys žmonės nereikalingi, jie žlugdomi, nes yra protingesni, laisvesni nei viršininkai, kuriems reikia lojalaus pavaldinio, o ne galimo konkurento. G.Bagužis prisimena, kad bičiulis išgyveno dėl visų tų stipresnių už jį aplinkybių, privertusių rinktis karjerą kitoje srityje.

O štai Bronislovas Burgis pažinojo A.Paukštę jau tik kaip advokatą. Nuo praėjusių metų rudens buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos vadovas mina teismų slenksčius, pagal pareikštus kaltinimus dėl sistemingo nepilnametės bauginimo panaudojant psichinę prievartą jam gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų. A.Paukštė jo advokatu tapu, kaip minėta, rekomenduotas jo sūnaus Elijaus – abu teisininkai atstovavo tai pačiai „Raidla Lejins & Norcous“ kontorai.

„Vos sutikęs Arūną pamačiau, kad jis yra gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogus. Nė už ką nebūčiau net prielaidos padaręs, kad jį gali kankinti depresija ar panašiai. Bendravome nuoširdžiai, linksmai, jis keliais žodžiais apibūdino, ką turiu kalbėti, ko ne. Mane sužavėjo jo profesinis sumanumas. Pirmoji apklausa teismo posėdyje vyko tris valandas, ir advokatas neparodė jokio susinervinimo, jokio dirglumo. Pajutau, kad jis mato pasaulį šviesiomis, gero žmogaus akimis, jaučiausi už jo kaip už mūro“, – prisimena buvęs prestižinės gimnazijos direktorius.

Po kurio laiko B.Burgiui pranešta, kad jam atstovaus jau nebe A.Paukštė, o kitas „Raidla Lejins & Norcous“ advokatas – Mindaugas Bliuvas. Tai jam pasirodė keista, bet į priežastis nesigilino, pasitikėdamas savo sūnumi. Tačiau žinia apie A.Paukštės savižudybę sukėlė minčių, kad advokatas padarė klaidą ir to neatlaikė.

„Advokatas A.Paukštė mano vardu pasirašė vadinamąją taikos sutartį. Joje parašyta, kad kaltintojai atsiima visus kaltinimus, bet byla tęsiama toliau. Manau, tas garbingas žmogus suprato, kad jį, profesionalų advokatą, apgavo, kad jis padarė didelę žalą mums visiems. Jį galėjo prislėgti vien mintis, kad tokie dalykai gali vykti valstybėje, – pasiimami pinigai, bet kaltinimai neatsiimami“, – svarstydamas apie tebesitęsiančią bylą, savo prielaidas dėsto B.Burgis.

Progos išgirsti tai iš paties advokato lūpų jis neturėjo – daugiau jie nebuvo susitikę. Buvęs gimnazijos direktorius liko dėkingas A.Paukštei, kad 100 tūkst. Lt sumą, kurios taikos sutartimi reikalavo gimnazistės tėvai, jam pavyko sumažinti iki 30 tūkst. Lt.

Su advokatu Alvidu Tamulioniu balandžio pabaigoje atsisveikinę kolegos kauniečiai laukia žinių iš prokuratūros. Netrukus turėtų galutinai paaiškėti 59 metų teisininko mirties aplinkybės. Naktį iš balandžio 28-osios į 29-ąją žinomo teisininko kūnas rastas Raudondvario plente, prie namo, kurio antrame aukšte jis gyveno kartu su savo šeima.

„Kaip įtariama, jis iškrito pro trečio aukšto langą. Tiriamos dvi mirties versijos – savižudybė arba nelaimingas atsitikimas“, – „Veidui“ patvirtino Kauno apygardos prokuroras Vytautas Gataveckas.

Netekties skausmo prislėgti A.Tamulionio artimieji netiki, kad jis galėjo prieš save pakelti ranką. Jo žmona Neringa, taip pat dirbanti Kauno teisėtvarkos sistemoje, įsitikinusi, kad vyrą pražudė nelaimingas atsitikimas. Moteris netektį išgyvena atsiribojusi nuo viešumos, tačiau prisipažino, kad iškelta savižudybės versija ją labai žeidžia: visi, kas pažinojo jos vyrą, matė, kaip jis mylėjo gyvenimą, kaip jam rūpėjo šeimos gerovė. A.Tamulionis paliko tris vaikus, vienas jų – nepilnametis.

Vis dėlto artimiau su advokatu bendravę kauniečiai nujautė, kad jo gyvenime ne viskas klojasi gerai. Praėjusiais metais garsiai nuskambėjęs incidentas tai tik patvirtino. 2014-ųjų vasarį A.Tamulionis netoli savo namų sukėlė masinę avariją. Prie savo visureigio vairo teisininkas sėdo stipriai apgirtęs. Po sulaikymo jis net nepajėgė papūsti į alkoholio matuoklį, vėliau buvo nustatytas maždaug trijų promilių girtumas. Pareigūnų nuvežtas į Priklausomybės ligų centrą A.Tamulionis savo elgesiu stebino medikus – nesusigaudė aplinkoje, šokinėjo, bėgiojo.

Kaune privačia advokato praktika besiverčiantis Ričardas Girdziušas pažinojo A.Tamulionį dar nuo tų laikų, kai šis buvo Kauno Panemunės bei Santakos policijos komisariatų vadovas. Vėliau abu teisininkus siejo bendra advokato veikla. A.Tamulionis juo tapo 2000-aisiais, pasirinkdamas baudžiamąją teisę. Teisėtvarkos sistemos atstovai žino, kad ši sritis reikalauja ypatingo dvasinio tvirtumo ir psichologinio atsparumo. Civilinė teisė sudėtingesnė, joje daug įvairių teisinių santykių, kurie reikalauja daugybės įstatymų įgyvendinamųjų aktų išmanymo. Baudžiamoji teisė sudėtinga dėl kitų aspektų.

„Baudžiamasis kodeksas gerokai mažesnės apimties nei Civilinis. Bet dalyviai čia daug sudėtingesni – tenka bendrauti su žmonėmis, kurie pažeidė įstatymą, nusižengė visuomenės nustatytoms taisyklėms. Didžioji dalis jų mano, kad nėra padarę nieko blogo. O tokį žmogų ginantis advokatas, matantis, kad jis galbūt nėra teisus, turi eiti prieš savo sąžinę. Advokato etikos taisyklės neleidžia konfliktuoti su savo klientu – šis visada teisus. Žinoma, galima atsisakyti vienos, kitos, trečios bylos, bet tada kils klausimas – o kaip gyventi“, – apie sudėtingas profesines dilemas, kylančias dirbant su baudžiamosiomis bylomis, pasakoja R.Girdziušas.

Ne kiekvienam advokatui pavyksta atlaikyti šią naštą. Ypač sunku tiems, kurie įsijaučia į savo vaidmenį, išgyvena dėl ginamųjų. Kita vertus, kiekvienas advokatas, įstojęs į baudžiamąjį procesą, atsiduria tarsi lenktynių trasoje. Jis nežino, laimės ar ne, bet viską daro, kad laimėtų. Bylos baigtis priklauso nuo daugelio aplinkybių, ne vien nuo advokato išmanumo, sugebėjimų. Yra aplinkybių, kurių jis negali nei atspėti, nei pakeisti.

„Visą laiką patiriame konfliktinę situaciją. Klientui norėtųsi, kad advokatas dėl jo kryžiumi gultų, o priešingai pusei – nukentėjusiajam – atrodo, kad jį nuskriaudusį žmogų ginantis advokatas yra priešas. Ir daugeliui prokurorų atrodo, kad advokatas be reikalo kaišioja pagalius į teisingumo ratus. Mes visą laiką esame sudėtingoje aplinkoje, jaučiame įtampą. Tai veikia“, – prisipažįsta advokatas, pats dirbantis su baudžiamosiomis bylomis ir puikiai žinantis, kokie profesiniai sunkumai slėgė kolegą A.Tamulionį.

R.Girdziušas abejoja, ar daug jo srityje dirbančių kolegų moka taip organizuoti savo veiklą, kad poilsio valandų netemdytų mintys apie darbinius reikalus. Jam pačiam tai nepavyksta. Mintys nuolat sukasi apie bylas ne tik dėl kasdien ar bent kas antrą dieną vykstančių posėdžių, bet ir tikintis, kad pagaliau šaus į galvą išganingas sprendimas, suteiksiantis postūmį byloje. „Atsipalaiduoti niekaip neišeina. Nebent pradėtum gerti ar vartoti kokias nors psichotropines medžiagas, – prasitaria R.Girdziušas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad destrukciniai atsipalaidavimo būdai nėra advokatų kasdienybė. Šiandien jiems tenka išsilaikyti dar ir konkurencinėje kovoje: kai profesijos brolių – tūkstančiai, negali sau leisti švaistytis klientais. Bet daug yra ir tokių, kurie stresą malšina degtine, kiti turi hobių. Alvidas buvęs tarp tų, kurie atsipalaiduodavo abiem būdais.

„Nesakyčiau, kad alkoholis jam buvo tapęs problema, nes tokių atvejų, kad jis nebūtų atvykęs į teismo procesą, nebuvo. Žinoma, kiekvienas mes galėtume vartoti saikingiau…“, – pripažįsta R.Girdziušas.

A.Tamulionis buvo aistringas medžiotojas. Keliolika metų jis buvo medžiotojų klubo „Alsa“, vienijančio žinomus Kauno medikus, teisininkus, politikus, prezidentas. Lydėdami jį į paskutinę kelionę klubo nariai prisiminė daug kartu praleistų akimirkų, kalbėjo apie savo prezidento gebėjimą organizuoti, suburti žmones. „Alsai“ priklausantis parlamentaras Antanas Nesteckis „Veidui“ pasakojo, kad A.Tamulionis buvo iš tų žmonių, kurie mažiausiai rūpinasi savimi, – jis skubėdavo padėti kitiems spręsti jų problemas. Jo netektis klubui – didelis praradimas.

Su medžiotojo šautuvu A.Tamulionis keliavo ir po užsienio šalis – medžiodavo Rusijoje, Uzbekijoje, Tadžikijoje. Šis nepigus pomėgis rodo, kad finansinės problemos jo neturėjo slėgti. R.Girdziušas pabrėžia, kad kolega buvo geras advokatas, nesiskųsdavo klientų stygiumi, be to, kaip aukštas pareigas pareigas ėjęs policijos pareigūnas, gaudavo neblogą pensiją.

„Tai, kas atsitiko su Alvidu, man buvo labai netikėta. Prieš kelias dienas kartu buvome viename procese, nemačiau jokių ženklų, kad kažkas gali nutikti. Jis planavo ateitį, žinau, kad vasarą ketino vėl keliauti į užsienį medžioti. Nemanau, kad profesiniai dalykai jam staiga pasidarė per sunkūs, juk ne pirmą dieną dirbo advokatu. Grasinimai? Tikrai ne – tokių priešų jis neturėjo. Alvidas buvo labai korektiškas, ramus žmogus“, – kelia daug klausimų R.Girdziušas, bet atsakymo, kas atsitiko daug metų pažinotam kolegai, neranda.

Jis kategoriškai atmeta mintį apie galimybę kreiptis pagalbos į specialistus, manydamas, kad tokio amžiaus vyrai kaip A.Tamulionis ar jis pats savo problemas linkę spręsti patys, užuot pasidaliję jomis su psichologais. „Manau, ir Alvidas buvo tos nuomonės, kad savo gyvenimą turi nugyventi pats, be kitų pagalbos. Kreipimasis į specialistus susijęs su atsivėrimo problema, nesinori, kad kažkas žinotų, kas mane slegia. Mes vienas kitam padejuodavome, bet tai kaip išpažinties institutas – išsipasakoji, atrodo, kad palengvėja, tačiau problema lieka. Problemos – tik mūsų pačių kryžius, mūsų našta“, – daro išvadą pašnekovas.

Vis dėlto gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis sako, kad labai nemažą dalį savižudybių lemia depresija. Ji dažnai būna besišypsanti, kai žmogus atrodo pakankamai produktyvus, gerai nusiteikęs, o iš tiesų viduje – visiški griuvėsiai. Tačiau po kauke sunku įžvelgti šias problemas. Tą galėtų pastebėti artimi žmonės, iš arti matantys žmogų kasdieniame gyvenime.

„Labai svarbu žmogui sugebėti pripažinti, kad jis serga depresija ir kad jam reikia pagalbos. Deja, psichikos sutrikimų stigma Lietuvoje yra akivaizdi, o depresija daugeliui lietuvių atrodo tiesiog tinginystė. Ypač sunku psichikos ligą, problemas pripažinti vyrams, nes lietuviškoje kultūroje vyrai yra mūrai ąžuolai, kurie ima ir vieną dieną neatlaikę tiesiog nulūžta“, – savižudybių priežastis mini E.Laurinaitis.

Emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas Paulius Skruibis pabrėžia, jog ieškant atsakymo, kodėl žudosi sėkmės lydimi žmonės, reikia suprasti, kad dažnai matoma būna tik išorinė pusė, o kas darosi žmogaus viduje – ne visada žinoma. Kad ir kaip sėkmingai viskas klostytųsi, žmogus susiduria su gyvenimo, emociniais sunkumais, taip pat gali susirgti psichikos liga, turėti priklausomybių. Ir tai labai didina savižudybių riziką.

„Niekada nebūna vienos savižudybės priežasties. Susideda daug priežasčių, ir atskirai jas paėmus, pavyzdžiui, šeimoje kilo problemų arba verslas nesiseka, atrodo neįtikėtina, kad dėl to žmogus galėtų žudytis. Bet tai ir yra savižudybės esmė, kad vienos problemos, kuri būtų pati savaime viską apimanti, nėra. Kai iš skirtingų problemų susidaro sudėtingas darinys, įvyksta lemtingas lūžis“, – aiškina P.Skruibis.

Visuomenės spaudimas, sėkmės kultas daugiau ar mažiau veikia visus. Bet yra žmonių, kuriems tie išorinės sėkmės standartai tampa itin svarbūs. Ypač didelė dalis vyrų savivertės dažnai priklauso nuo išorinių pasiekimų. Ir jei kažkas atsitinka ne pagal tą sėkmės scenarijų, žmonės puola į depresiją, o tai jau didina savižudybės riziką. Tokie žmonės paprastai nelinkę ieškoti pagalbos, nes tai yra tarsi dar didesnis pažeminimas.

Vyrai mažiau linkę kalbėti apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos tuomet, kai ji būtina. Įsitikinimas, kad visuomet turiu būti stiprus, lydimas sėkmės ir jokiu būdu bei jokiomis aplinkybėmis negaliu parodyti kitiems, jog sunku, ne vieną vyrą įstumia į aklavietę.

Detaliau analizuodamas V.Martišausko savižudybę E.Laurinaitis sako, kad dažnai tuomet, kai žmogus gyvenime ima ristis žemyn, jis stengiasi neigti šį procesą, o optimizmas, entuziazmas gali būti nesąmoninga gynyba nuo išgyvenamo streso, nusivylimo, bejėgiškumo jausmo. Psichologai tai kartais vadina maniakine gynyba, kai žmogus vaizduoja, kad viskas yra gerai, bet iš tiesų nėra gerai nei jo viduje, nei aplink jį.

„V.Martišausko atveju tą galima įžvelgti jo pastarosiose gyvenimo nesėkmėse. Jo išorinis entuziazmas nepasiteisino, nes reikėjo ramaus, logiško krizinių situacijų valdymo ir kitokių psichologinių resursų, norint gyventi gana sudėtingą gyvenimą sudėtingoje rinkoje. O entuziazmas žmogų paviršiuje laiko kurį laiką, tačiau, jam nepasiteisinus, žmogus gali palūžti“, – teigia E.Laurinaitis.

Pasak jo, ankstesni V.Martišausko pasiekimai ir aukštumos, kai buvusi respublikinio lygio žvaigždė, politikas kelia provincijos laikraštėlį, ir tą patį nesėkmingai, galėjo būti ypač stiprus impulsas.

Papildomas stimulas galėjo būti apkalbos, patyčios, sklindančios iš aplinkos. Mūsų kultūroje tai prasideda nuo darželio ir mokyklos, kai vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Ir tai visuomenėje egzistuoja kaip absoliučiai normalus elgesio stilius, būdingas netgi brandiems žmonėms.

„Noras pasityčioti paaiškinamas labai paprastai: kiekvienas norime būti truputį didesnis už kitą, o tapti didesniam galima tik užaugus pačiam arba užlipus kitam ant galvos. Kadangi užaugti pačiam nėra paprasta ir kainuoja daug, paprasčiau yra užlipti. Tai lietuviškoje kasdienybėje, deja, labai įprasta“, – konstatuoja psichiatras.

Pasak E.Laurinaičio, palyginti su kitomis tautomis, esame kitokie, nes nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Nemokame pasidžiaugti kitu žmogumi. Užuot tai darę, mes dažnai ieškome džiaugsmo sau, suteikdami liūdesio kitam. Užtenka blogo žodžio, kuris turi didžiulę galią.

„Manau, kad nesugebėjimas pasidžiaugti pačiam neleidžia džiaugtis kitam, ir visi vieni kitiems kišam kiaulę. Todėl manau, jog lietuvių savižudybių statistikos rodiklis, bylojantis, kad jau 30 metų esame savižudybių lyderiai pasaulyje, apie mūsų gyvenimą sako labai daug: nemokame vienas kito vertinti, palaikyti, pagirti. Seniai įrodyta, kad gebėjimas žmogų pagirti už jo rezultatus, tegul ir neišskirtinius, pasidžiaugti jais, didina laimės jausmą ir pojūtį, kad gyvenimas yra vertingas. V.Martišauskas tą vertę buvo susikūręs savo darbu, talentu, paskui tai subyrėjo, ir niekas nepadėjo jam rasti gyvenimo prasmės kitur. O tragiškų, lemtingų žmogaus sprendimų motyvai kartai gali būti labai ilgalaikiai, ateinantys iš labai toli“, – aiškina E.Laurinaitis.

Kaip keisti situaciją, mažinti visuomenės susvetimėjimą ir abejingumą vieni kitiems? E.Laurinaičio patarimai labai paprasti: išmokime sakyti vienas kitam gerus žodžius, padėkoti ir pasidžiaugti paprastais kitų žmonių daromais dalykais, nusišypsoti vienas kitam. Deja, nesugebame atskirti smulkmenų nuo svarbių dalykų ir iš giliausios senovės esame atsinešę gyvenimo, kaip kovos ar kančios, idealą, bet neturime gyvenimo, kaip žaidimo, suvokimo. Žmogus bankrutavo – tragedija, patyrė nesėkmę darbe – pasaulio pabaiga. O juk žmonės visame pasaulyje bankrutuoja dešimtis kartų, bet nelaiko tai jokia tragedija. Atvirkščiai – bandymu, pamoka, patirtimi.

Paspirti ir pasmerkti tą, kuris paslydo, suklydo, pargriuvo, – mūsų visuomenėje taip pat įprasta ir normalu. Baudžiama už kiekvieną klaidą. Žmogus dar nenuteistas, o jau būna nurašytas ir tampa atstumtuoju.

Psichologas sako, kad visuomenėje įsigalėjęs sėkmės kultas ir įsivaizdavimas, jog žmogaus kilimas turi būti nuolatinis, yra vienas iš labai klaidingų gyvenimo supratimų. „Visų mūsų gyvenime būna krizių, nesėkmių ruožų, ir tai, kaip mes galime ir mokame per tas nesėkmes pereiti, ir yra stiprybė – gebėjimas atlaikyti gyvenimo smūgius ir eiti toliau. Tą stiprybę reikia įgyti labai anksti, dar vaikystėje aiškiai suformuojant supratimą, kad dėl to, jog mums nepasisekė, gyvenimas pats savaime nepraranda nei spalvų, nei vertės. Kai aš galvoju, per kiek laiko galėtų pasikeisti Lietuva, prisimenu Mozę, vedžiojusį žydus po dykumą 40 metų. Jis laukė, kol pasikeis dvi kartos ir iš vergų išaugs laisvi žmonės. O mes ar mokome savo vaikus išmokti mylėti kitą žmogų už tai, kad jis tiesiog yra?“ – retoriškai klausia E.Laurinaitis.

Vis dėlto ledai po truputį laužomi. „Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis sako, kad Lietuvoje vis labiau juntamas susirūpinimas savižudybių prevencija ir bandoma kalbėti bei geriau suprasti, kodėl taip atsitinka. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad norint kovoti su savižudybių problema visų pirma būtina mažinti stigmą, susijusią su savižudybėmis. Būtina skatinti žmones atsiverti, nevengti apie tai kalbėti, analizuoti.

Pasak P.Skruibio, šį penktadienį konferencijoje Seime bus pristatytas šalies psichologų parengtas alternatyvus psichikos sveikatos strategijos ir savižudybių prevencijos veiksmų planas, kuriame, sprendžiant savižudybių problemą, išskiriami trys svarbiausi prioritetai: Lietuvoje būtina sukurti pagalbos sistemą mėginusiems nusižudyti žmonėms, taip pat apmokyti seniūnijų darbuotojus, kaip atpažinti savižudybių riziką, ir didinti emocinės paramos tarnybų (telefoninių linijų) sistemos pasiekiamumą.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Komentaras

Advokatų tarybos pirmininkas prof. dr. Ignas Vėgėlė

Profesijų, kurių atstovai patiria stresą darbe, nemaža: tai ir mokytojai, ir gydytojai, ir netgi žurnalistai. Toje grupėje yra ir visos teisinės profesijos: prokurorai, teisėjai, advokatai, taip pat, manau, ir antstoliai, teisėsaugos pareigūnai – visi jie susiduria su didele įtampa savo profesinėje veikloje. Susiduria dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl pačios profesinės veiklos specifiškumo – visų šių profesijų darbe yra rungtyniavimo elementų: žurnalistas turi aplenkti laiką ir naujieną paskelbti pirmas, gynėjas turi aplenkti prokurorą ir įtikinti teisėją priimti sprendimą, palankų jo klientui, gydytojas turi aplenkti ligą ir pan. Tokios lenktynės pripratina prie didesnio streso, išmoko per trumpesnį laiką padaryti daugiau, tačiau kartu ir sudaro sąlygas neadekvačiam savęs vertinimui formuotis, kai patirti laimėjimai gali lemti savęs pervertinimą, o patirtos nesėkmės – sumenkinimą ir mažinti socialinį aktyvumą.

Dėl to, kad tenka dirbti su žmonių bėdomis, nelaimėmis, sugerti emocijas ir paversti jas teisiniais argumentais, mano minėtų profesijų atstovai patiria didesnę įtampą. Tai pirma priežastis. Antroji – stresas kyla dėl visuomenės spaudimo atitikti sėkmės lydimo žmogaus etaloną: 24 valandas per parą turi būti pasitempęs, sveikas, iškalbingas ir pan. Negana to, dalis šių profesijų atstovų tampa viešais žmonėmis, jiems tenka gyventi stebimiems vaizdo kamerų, prižiūrimiems visuomenės sargų ir nuolat galvoti apie įvaizdį, kurį kuria savo veikla.

Advokatas, be to, yra individualią veiklą vykdantis asmuo, todėl jo darbe žinios, išmanymas ir gebėjimai, kurių norėdamas įgyti advokatas turi rasti laiko teisės aktų ir mokslinių knygų analizei, turi derėti su verslumu. Šalia to, žinoma, dar reikia atrasti laiko ir asmeniniam gyvenimui – šeimai, pomėgiams, bičiuliams.

Kalbėdamas apie šių profesinių grupių dvasinę būklę noriu atkreipti dėmesį, kad teisininkams, taip pat ir advokatams, yra privalomas sveikatos patikrinimas – tai vienas iš reikalavimų, siekiant gauti teisę verstis advokato praktika. Būtinas ir tolesnis periodinis sveikatos tikrinimas jau praktikuojant. Vis dėlto egzistuojanti tvarka neapsaugo nuo problemos – išlieka aktualus klausimas dėl „sėkmės profesijų“, jei galima taip pavadinti, gelminių įtampų, dvasinių problemų latentiškumo šiose bendruomenėse.

Pastarojo meto aktualijos, kai iš gyvenimo pasitraukė buvęs žurnalistas ir Seimo narys, nelaimės ištiko kelių advokatų šeimas, leidžia klausti, ar Lietuvoje turime sistemą, kaip padėti, ir ar norime padėti. Ar visuomenė pasirengusi padėti, ar pasirengusi nesmerkti tų, kurie, dirbdami tos pačios visuomenės, teisingumo sistemos, viešojo intereso labui, pavargsta, persitempia?

Yra tekę skaityti psichologų atliktų tyrimų, vienas jų – apie urbanizacijos įtaką apsisprendimui padėti. Eksperimento dalyviai pagalbos prašė priemiesčiuose ir miesto centre esančiuose verslo kvartaluose. Dažniau pagalba suteikta asmeninėse gyvenamosiose, o ne darbo vietose. Mokslininkų išvada buvo griežta: jie aiškino taip, kad miesto žmogus yra perkrautas informacija ir priverstas atsirinkti, kas yra svarbiausia jam. Galime teigti, kad individualumą sureikšminančiose bendruomenėse savųjų interesų tenkinimas slopina altruizmą.

Be to, pasak mokslininkų, motyvacija padėti kritiniu momentu priklauso ir nuo stebėtojų skaičiaus. Jeigu kritinę situaciją stebi tik vienas žmogus, tai jam ir tenka visa atsakomybė už pagalbos suteikimą. Kuo daugiau žmonių stebi kritinę situaciją, tuo daugiau žmonių tą atsakomybę ir „pasidalija“. Galiausiai atsakomybė lyg ir ištirpsta, sumažėja. Antai kitas eksperimentas parodė, kad jei gaisro dūmus pamato vienas patalpoje esantis asmuo, jis per dvi minutes kviečia pagalbą. Jei dūmus eksperimento dalyviai stebėjo po tris, iš visų 24 dalyvavusiųjų apie gaisro pavojų informavo tik vienas žmogus.

Tuo neretai galime paaiškinti mūsų visuomenėje glūdinčias streso ir emocinio pervargimo pasekmių šalinimo problemas: esame užsisklendę kiekvienas savo problemų rate, o atsakomybę dėl kito itin rimtų bėdų pasidalijame gausioje bendruomenėje taip, kad neretai laiku nesureaguojame ir, žinoma, nesuteikiame realios pagalbos.

Išanalizavę teisės aktus pastebėjome, kad pati psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema, taikoma daugumai specialybių, įskaitant ir asmenis, ketinančius įsigyti ar laikyti šaunamąjį ginklą, yra ydinga. Visų pirma ši sistema neparodo realios asmens sveikatos būklės. Lietuvoje nėra sukurta bendro psichikos ir priklausomybės ligomis sergančių asmenų registro. Todėl nėra jokios galimybės patikrinti, ar nesigydoma privačiai arba anonimiškai. Be to, taisyklės atsakomybę už savo sveikatos būklę perkelia pačiam dėl sveikatos patikrinimo besikreipiančiam asmeniui. Ši aplinkybė leidžia abejoti šiuo metu galiojančios sveikatos patikrinimo tvarkos efektyvumu ir apskritai tikslingumu.

Atkreipsiu dėmesį, kad asmens sveikata (jos būklė, diagnozė, prognozė, gydymas ir kt.) yra ypatingi asmens duomenys, kurių tvarkymui ir apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl bet kokia duomenų bazė, kurioje šie duomenys būtų kaupiami, taip pat ir šių duomenų pateikimas, rinkimas ir t.t. turi būti detaliai reglamentuoti duomenų apsaugos sumetimais. Lygiai taip prieš priimant sprendimą kurti šį registrą reikia atsižvelgti ir į tai, ar jo buvimas nesukels priešingo efekto – asmuo vengs gydytis, sieks nuslėpti ligą.

Psichinės sveikatos ir priklausomybės ligų patikros sistema ydinga dar ir tuo, kad praktikoje psichiatrai dažniausiai tikrina asmens buvimą ar nebuvimą psichiatro įskaitoje tik tame psichikos sveikatos priežiūros centre, kuriame registruota pastaroji besikreipiančio asmens gyvenamoji vieta. Nors gydytojas privalėtų tikrinti ir pagal ankstesnes asmens gyvenamąsias vietas, tai padaryti labai sunku.

Esant šiem trims aspektams vertinu, kad reikalavimas tikrintis sveikatos būklę ne rečiau kaip kas penkerius metus vertintinas kaip perteklinis, formalus, biurokratinio pobūdžio, ką jau kalbėti apie tai, kad tai žymios papildomos išlaidos valstybės biudžetui.

Taip pat atkreipsiu dėmesį, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas, numatantis besąlyginį asmens, kurio sveikatos būklė neatitinka reikalavimų, teisės užimti tam tikras pareigas ar verstis tam tikra veikla praradimą, neskatina asmens pripažinti ligos ir jos gydyti. Mes lyg kratomės susirgusiųjų ir nesiekiame jiems padėti – skatinti gydytis ir pasveikus leisti sugrįžti į visuomenę. Pavyzdžiui, sužinojusi apie advokato psichinę ar priklausomybės ligą, Advokatų taryba neturi jokio kito įstatyminio pasirinkimo – tik išbraukti asmenį iš advokatų sąrašo, į kurį norėdamas sugrįžti jis vėl turės laikyti kvalifikacinį egzaminą, atitikti kitus reikalavimus. Kitaip tariant, toks asmuo turės stoti į advokatūrą iš naujo, į tai, kad jis metų metus vykdė advokato veiklą, iš esmės nebus atsižvelgta.

Manau, kad tokia pasekmė susirgusiajam nėra teisinga. Neturėtų būti naikinamas advokato statusas, jo teisė teikti advokato paslaugas galėtų būti ribojama laikinai – tol, kol sveikatos būklė vėl atitiks nustatytus reikalavimus.

Lietuvos advokatūra siekia inicijuoti teisinio reglamentavimo pakeitimus – neseniai kreipėmės į sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrus prašydami sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri galėtų įvertinti poreikį keisti dar 2004 m. sukurtą, kaip matome, formalią tvarką bei pasiūlyti racionalesnį valstybės asignavimų ligonių kasoms paskirstymą. Sveikatos patikros reikalavimo neketiname siūlyti atsisakyti asmenims, kurie siekia būti įrašyti į advokatų sąrašą, tačiau periodinis sveikatos tikrinimas, kuris akivaizdžiai neefektyvus, tikrai nereikalingas. Vertėtų pagalvoti apie sveikatos patikrinimą tik tam tikrais būtinais atvejais, taip pat svarstyti galimybę sustabdyti veiklos vykdymą gydymosi laikotarpiu.

Bažnyčios turtas. Pranciškonams Vilniuje niekada nebuvo lengva. Jų gretas retino maras, represijomis baudė caro valdžia. Ir pastaruosius kelis dešimtmečius broliai garsiau linksniuojami ne dėl savo gerų darbų, bet dėl vis nesibaigiančios Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio grąžinimo ordinui istorijos.

Mažesniųjų brolių konventualų ordino atstovas Lietuvoje brolis Marekas Adamas Dettlaffas pačioje praėjusių metų pabaigoje sulaukė Ūkio ministerijos užsakymu atliktos ekspertizės išvadų. Jos patvirtino tai, kas pranciškonams jau seniai buvo akivaizdu: per laikotarpį, kol vienuolynas buvo nacionalizuotas, jame nebuvo padaryta reikšmingų konstrukcinių pakeitimų. O tai reiškia, kad jokių kliūčių grąžinti vienuolyno pastatus ordinui nebėra.

Tačiau raštas su ekspertizės išvadomis didelio džiaugsmo neįpūtė nei patiems vienuoliams, nei Vilniaus šviesuomenei, remiančiai jų siekius. Kadangi Vyriausybė žengti tolesnių žingsnių neskuba, o visuomenėje pasigirsta vis naujų balsų, raginančių susilaikyti nuo pastato grąžinimo ordinui, vienuoliams belieka susitaikyti, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.

Aukščiausiasis Teismas dar 2013 m. pradžioje paskelbė neskundžiamą sprendimą, pagal kurį nuosavybės teisė į vienuolyno pastatą, nuo nepriklausomybės atkūrimo neteisėtai valdytą privačios bendrovės, perduota valstybės žinion. Mažesnieji broliai konventualai (pranciškonai) to siekė du dešimtmečius: dešimt metų bandė atgauti pastatus savomis jėgomis, dar devynerius – bylinėdamiesi teismuose. Kitas žingsnis po Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo turėjo būti užbaigtas restitucijos procesas, – perduoti pastatus ordinui. Bet taip neatsitiko.

Vienuolynas 2013-ųjų lapkritį atsiduria Valstybės turto fondo, užsiimančio valstybės valdomo turto privatizacijos reikalais, žinioje. Ir prasideda veiksmai, kuriais ieškoma pagrindo turto negrąžinti, reikalaujama vis naujų įrodymų, kad pastatas nėra perstatytas, ieškant galimybių pritaikyti Religinių bendrijų ir teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo išimtis. Pagal vieną jų, pastatai ar kiti statiniai negrąžinami juos perstačius taip, kad bendrasis plotas padidėja daugiau negu vienu trečdaliu. Kita išimtis, suteikianti teisę turto negrąžinti, – daugiau kaip 50 proc. pakeista pagrindinė konstrukcija.

Dar tebevykstant bylos nagrinėjimui teisme buvo atlikta ekspertizė ir nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių vienuolyno pastato rekonstrukciją, nėra. Ir Kultūros paveldo departamento rašte, persiųstame Ūkio ministerijai, patvirtinama, kad nebuvo atlikta jokių reikšmingų pakeitimų – nuo 1940 m. pastatas išsiplėtė tik 41,75 kv. m, tai yra mažiau nei vienu procentu viso pastato ploto.

Turtą siekiantiems susigrąžinti vienuoliams buvo įteiktas dar vienas argumentas: Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė priminė, kad sovietiniais metais vienuolynas nebuvo restauruojamas, o tai, jog buvo perdažytos jo vidinės sienos, nereiškia jo konstrukcijos pakeitimų. G.Drėmaitės nuomone, pastatai neginčytinai privalo būti grąžinti vienuoliams, jei esame teisine valstybe, kurioje laikomasi įstatymų.

Praėjusį gruodį gavęs dar vieną Ūkio ministerijos raštą su dar vienos ekspertizės išvadomis, brolis M.A.Dettlaffas kreipėsi į ministrą pirmininką prašydamas imtis iniciatyvos atkurti vienuolyno nuosavybės teises į pastatų kompleksą „sklandžiai ir be nepagrįsto delsimo“. Laiškas išsiųstas sausio pradžioje, tačiau jokio atsakymo iš Vyriausybės vis dar nėra.

„Jei ir toliau nebus paisoma teisingumo, teks vėl kreiptis į teismą. Vienuolyną stengiamės atgauti jau 23 metus, devynerius iš jų bylinėjomės. Teismo sprendimas buvo palankus mums – vienuolynas perduotas Vyriausybei, dabar ji privalo vykdyti restituciją“, – sakė „Veidui“ M.A.Dettlaffas, primindamas, kad dar 1992-aisiais Vyriausybė išleido potvarkį dėl vienuolyno grąžinimo ordinui.

Kol politikai delsia priimti sprendimą dėl pranciškonų vienuolyno, pretendentų tapti jo šeimininkais atsiranda vis daugiau. Didžiulis pastatų ansamblis, įrėmintas Trakų, Pranciškonų, Kėdainių ir Lydos gatvių, įsikūręs itin patrauklioje sostinės vietoje, pačiame Senamiesčio centre. Vos tik pranciškonų vienuolyno ansamblis atsidūrė Turto fondo žinioje, jį valdyti panoro Vilniaus universitetas, po vienuolyno skliautais siekęs įkurdinti lituanistikos mokslo centrą. Buvo priminta, kad šis kultūros paveldo objektas itin reikšmingas išsaugant lietuvybę Vilniaus krašte. Pastate yra gyvenęs tautos patriarchas, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Basanavičius. Prieš daugiau nei šimtą metų tarp šių sienų buvo įsteigta pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla, 1908–1917 m. veikė Lietuvių mokslo draugija, buvo įkurta biblioteka.

Susidomėjimą vienuolyno pastatais yra išreiškęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus, ir grupė žinomų istorikų, raginančių įkurti jame kultūros istorijos centrą, patiems vienuoliams tepaliekant kelis šimtus kvadratinių metrų patalpų.

Atsvara šioms iniciatyvoms tapo Lietuvos katalikų mokslo akademijos narių kreipimasis, kuriuo priminta, kad bažnyčia pranciškonams konventualams buvo grąžinta dar 1998 m., bet vienuolynas – iki šiol ne. Kreipimosi autoriai pasmerkė kampaniją, anot jų, vykdomą pagal sovietinius ateizmo skleidimo ir tautų supriešinimo modelius, ir į ją įsitraukusius mokslo bei kultūros veikėjus.

„Ypač aktualus yra finansinis aspektas, kurį bandoma pridengti tradicijų vertybėmis, kultūriniais interesais ar švietimo mokslo idėjų plėtra“, – pagrindinę nuosavybės atkūrimo į pastatus vilkinimo priežastį įvardija pranciškonas M.Dettlaffas.

Vienuolyno ansamblį sudaro daugiau nei 6 tūkst. kvadratinių metrų, pastatų vertė – beveik 9 mln. eurų.

M.A.Dettlaffą ir kitus brolius pranciškonus skaudina visuomenėje formuojama nuomonė, esą šeši lenkų vienuoliai siekia užvaldyti pastatus, kurie priklauso Vilniui ir vilniečiams. Konventualai (pranciškonai) pabrėžia, kad ordinas Lietuvoje veikia nuo XIII amžiaus. XIV amžiuje jis įsikūrė Vilniuje, netoli tuometinio Trakų kelio. Konventualai savo misiją vykdė daugelį amžių, alinami karų, gaisrų, per visas okupacijas. 1710 m. beveik visi Vilniaus pranciškonai užsikrėtė maru, patarnaudami sergantiems miestiečiams, ir išmirė. Po 1863 m. sukilimo carinė Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Pranciškonai į Vilnių sugrįžo prieškariu, bet savo vienuolyną atgavo tik 1938 m. Sovietų okupantai vienuolyną 1941 m nacionalizavo, o 1949-aisiais uždarė bažnyčią.

Tačiau grupė Vilniaus intelektualų, įrodinėjančių pranciškonų vienuolyno išsaugojimo Lietuvos visuomenei svarbą, šių pastatų su šiandien dėl jų kovojančiais vienuoliais nesieja. Rašte, kuris išsiuntinėtas aukščiausioms valdžios institucijoms, teigiama, kad 1938 m. „okupacinės Lenkijos valdžios sprendimas dabartinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje yra niekinis, prieštaraujantis senosios Lietuvos kultūros paveldui ir teisei“.

„Lietuva, pradedant nuo Vytenio, Gedimino laikų, rūpinosi pranciškonais – suteikė jiems pastatus, žemės valdas. Didysis kunigaikštis Vytautas, kiti Lietuvos valdovai, svarbūs pareigūnai, didikai dovanodavo žemes, ežerus, pievas, miškus… Per šimtmečius jiems viską teikė Lietuva, todėl šiandien tai yra Lietuvos valstybės ir visuomenės nuosavybė“, – aiškina vienas iš intelektualų iniciatyvos autorių, istorikas, paveldosaugininkas dr. Romas Batūra, kartu su bendraminčiais raginantis vienuolyno ansamblyje kurti kultūros ir mokslo židinį.

Tradiciškai pranciškonų kolektyvai buvo daugiataučiai. Dabar, pasak R.Batūros, tarp Vilniaus pranciškonų – vieni lenkai, įskaitant iš Gdansko atvykusį M.A.Dettlaffą. Istorikas primena, kad atgimimo metais XX amžiaus pradžioje susiformavo kategoriškas reikalavimas vengti bet kokios Lenkijos bažnyčios įtakos, kurį taikliausiai nusako prelato Adomo Dambrausko 1906 m. suformuluota nuostata: imtis atgaivinti mūsų vienuolynų gali kiekvienas doras svetimšalis – prancūzas, italas, vokietis, belgas, tik ne lenkas.

„O dabar toje bažnyčioje įsikūrė lenkystės platintojai. Ten trys kunigai laimino Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o juk jis užsiima antilietuviška, antivalstybine veikla“, – dėsto R.Batūra.

Be to, jis kaltina M.A.Dettlaffą apgaule. Esą šis nutyli, kad Vilniaus valdžia, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu, dar 2004 m. atkūrė Mažesniųjų brolių konventualų ordino nuosavybę – atidavė daugiau nei 270 kv. m plotą, skyrė pinigų dar 44 kv. m patalpoms išpirkti bei žemės sklypą tarp bažnyčios pastato ir Trakų gatvės. „Jie turi milžiniškas patalpas, kiekvienas vienuolis ten gali turėti kone po atskirą aukštą“, – skaičiuoja pranciškonų turtus R.Batūra.

Vis dėlto pranciškonų bažnyčia Vilniuje atvira ne tik lenkams. Joje vyksta pamaldos ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. M.A.Dettlaffas apgailestauja, kad nuolat bandoma Mažesniųjų brolių konventualų ordiną sieti su V.Tomaševskio partija. Ordino atstovas teigia, kad jo bažnyčia atvira visiems žmonėms, įvairioms institucijoms, kad renginių metu čia yra lankęsi Prezidentas Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, kiti žinomi politikai bei kultūros veikėjai. Vilniečiai taip pat jau įsidėmėjo vienuolyno erdves kaip kultūros židinį. Čia nuolat vyksta parodos, koncertai, bendradarbiaujama su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionaline filharmonija, „Piano.lt“ ir „Banchetto musicale“ projektais, kitomis kultūros bei visuomeninėmis institucijomis.

Jūratė Kiliulienė

Pranciškonai ir lietuvybė

Pranciškonai konventualai prisidėjo prie švietimo ir kultūros skleidimo, lietuvybės stiprinimo. XVI–XVII a. prie visų pranciškonų konventualų parapijų veikė pradžios mokyklos, XVII–XVIII a. antrojo laipsnio kolegijoje buvo vykdomos filosofijos ir teologijos studijos, kurių metu pranciškonų profesoriai savo žinias, įgytas Europos universitetuose, perteikdavo vilniečiams.

Vilniaus pranciškonų vienuolyne buvo užrašytas pirmasis lietuviškų poterių tekstas. 1516 m. broliai parašė laišką popiežiui, kad Lietuvos karalaitis Kazimieras būtų paskelbtas šventuoju. Vienuolyno ordino kunigai pamokslavo lietuvių kalba.

Pranciškonų konventualų vienuolyno patalpose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla. Vienuolyne gyveno daug žymių žmonių, tarp jų ir Jonas Basanavičius bei Juzefas Montvilas.

Šiuo metu pranciškonų konventualų vienuolynai veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Medininkuose.

Paveldas. Sveikos mitybos rojaus galima ieškoti ir tolimuose kraštuose, kur saulė kiaurus metus brandina šviežias gėrybes, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kulinariniame palikime. Bet mokslininkai pataria nepamiršti „senos geros“ sveikos mitybos piramidės. Ji niekada neapgaus renkantis, ką ir kaip valgyti.

Leidėjams vis nepabosta siūlyti įvairių šalių virtuvę pristatančių knygų, o skaitytojams – jomis domėtis, ieškant įvairovės ir įkvėpimo maitintis sveikai. Naujausia šioje lentynoje – „Turkijos virtuvė“, kurią parašė Stambule gyvenanti lietuvė Jolita Koruklu. Šiame Turkijos megapolyje ji įsikūrė prieš aštuonerius metus ir vos įsiliejusi į svetimą kultūrą pradėjo domėtis kulinarinėmis tradicijomis, rašyti populiarų tinklaraštį „Surfing the World Cuisine. Skonių paieškos tarp Lietuvos ir Turkijos“.

Pažintis su turkiška virtuve atskleidžia turtingą šios šalies istoriją. Čia vyko daugybė karų, kilo ir žlugo kelios imperijos, kūrėsi prekybiniai ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, driekėsi Šilko kelias. Turkiška virtuvė formavosi Osmanų imperijos laikais, savo pėdsaką joje paliko kiekviena šios galingos, gyvavusios net šešis šimtmečius, valstybės sudėtyje buvusi tauta. Tad šiais laikais ragaudami turkiškų patiekalų ir slavai, ir arabai, ir italai, ir graikai atpažįsta jiems įprastus skonius bei maisto ruošimo būdus. O šalies geografinė padėtis ir klimatas lėmė tai, kad ši virtuvė, kaip ir kitos, priskiriamos prie Viduržemio jūros šalių grupės, yra viena sveikiausių. Turkija yra toje pasaulio vietoje, kur susijungia Europos ir Azijos žemynai. Puikios klimato sąlygos leidžia auginti arbatą ir kukurūzus vėsiuose šiauriniuose rajonuose, aitriąsias paprikas, alyvuoges ir melionus – pietiniuose.

Beje, turkų virtuvė yra tarp populiariausių pasaulyje – šalia japoniškos, indiškos, graikiškos, itališkos.

Stebint kasdienį turkų gyvenimą nesunku suprasti, kas yra jų mitybos pagrindas: iš turgaus jie traukia su milžiniškais maišais daržovių, o kitų produktų kiekiai atrodo gerokai kukliau.

„Jie kasdien valgo daug daržovių ir vaisių, būtinai – sezoninių. Po jų eina kruopos, riešutai, jogurtas, sūriai, sviestas ir alyvuogių aliejus. Diena pradedama kiaušiniais, pomidorais, agurkais, žalumynais ir alyvuogėmis, baigiama mėsos patiekalu su ryžiais, bulguru – pirma plikomomis, paskui džiovinamomis kvietinėmis kruopomis – ir salotomis. Į daugumos mėsos ir žuvies patiekalų sudėtį įeina mažiausiai dviejų rūšių daržovės, prie jų dar būtinai patiekiamas dubuo su salotomis. O kur dar ilgas sąrašas ~meze~ – iš daržovių, jogurto ir alyvuogių aliejaus gaminamų užkandžių“, – vardija J.Koruklu.

Šios šalies namų virtuvės pažiba – įdarytos daržovės: paprikos, cukinijos, baklažanai… Kai nėra šviežių sezoninių, įdaromos džiovintos. Vartojama labai daug lapinių daržovių, šviežių prieskoninių žolelių. Ir ant pusryčių, ir ant pietų stalo šeimininkės deda vešlias „šluotas“ petražolių, mėtų – kad kiekvienas siektų ir skabytų, nors yra patiekta ir iš žalumynų paruoštų patiekalų.

Mėsa turkų virtuvėje irgi užima garbingą vietą (žinoma, išskyrus kiaulieną – musulmonams ją draudžia Koranas), tik jos vartojama palyginti nedideliais kiekiais. Ji greičiau yra tik priedas, suteikiantis skonio daržovių patiekalams, plovui, o ne pagrindinis patiekalas.

Mėsą turkai renkasi labai atsargiai, kiekvienas stengiasi turėti savo mėsininką, kuriuo galima pasitikėti. Jautiena ir aviena naudojama maltinukams, kebabams, troškiniams ruošti. Ypač populiaru avieną ruošti specialiose krosnyse – giliose duobėse, išklotose akmenimis ar plytomis. Jos įkaitinamos deginant malkas, tada dedamas visas išdarinėtas gyvulys ir sandariai uždengus kelias valandas kepamas. Iškepusi mėsa būna labai minkšta, tinka tiek su plovu, tiek su duona ir salotomis. O kebabai apskritai nėra namie ruošiamas maistas – juos įprasta valgyti tik restoranuose..

Kadangi Turkija apsupta keturių jūrų, čia netrūksta jūros gėrybių. Šviežia žuvis restoranuose ruošiama labai paprastai – tiesiog kepama ant žarijų ir patiekiama su svogūno galva, citrina ir keliais sultingais gražgarstės lapais. O Stambulo gatvėse prekeiviai vilioja sumuštiniu su kepta skumbre, salotomis ir pomidoru – toks šiame mieste greitasis maistas.

Žolelės – neatskiriama Viduržemio jūros šalių, taigi ir Turkijos, virtuvės dalis. Jos gerina skonį, garantuoja gerą virškinimą, padeda deginti riebalus, tad lieknina. Populiariausios žolelės turkų virtuvėje – čiobreliai, raudonėliai ir mėtos. Šiomis gardinamos beveik visos sriubos, jų beriama į patiekalus su jogurtu, mėsos maltinukus.

Įvairių prieskonių į valgius šeimininkės taip pat beria negailėdamos. Egzotinių naudojama nedaug, daugiausia tai įvairių rūšių pipirai, džiovintos paprikos – jos skiriasi ne tik aštrumu, bet ir skoniu.

Turkams labai svarbu, kad produktai būtų švieži, sveiki, kokybiški, ir tai ne dėl ekologiško ar organiško maisto madų. Labiausiai jie vertina tuos produktus, kurie išauginti jų regione, net kaime, iš kurio yra kilę. 17 milijonų gyventojų turintis Stambulas išsiplėtė ir tebesiplečia: iš visų šalies regionų ištisais kaimais čia traukiama dirbti ir gyventi. O gimtinėje likę giminaičiai išeiviams nuolat siunčia dėžes su sezoninėmis gėrybėmis.

Toks „tiekimas“ labai populiarus. Nepaisant miestuose, ypač didžiuosiuose, populiarėjančio vakarietiško maisto, turkai nuosekliai puoselėja savo kulinarines tradicijas. Dažnas turkas, paklaustas, koks jo mėgstamiausias patiekalas, nurodytų tokį, kuris bus kilęs iš jo regiono.

„Mačiau, ką turkai valgo kasdien. Kiekvieną savaitgalį pas mus atvažiuodavo mano vyro Cengizo sesuo su šeima, būdavo ruošiama daug maisto. Priprasti prie turkiškos virtuvės man nebuvo sunku, nes jau nuo pat pradžių viskas pasirodė nepaprastai skanu. Stambule natūraliai pradėjau valgyti mažiau mėsos, daugiau šviežios žuvies, ypač pamėgau špinatus, lapinius burokėlius, kurių perkame kiekvieną kartą eidami į turgų. Taip pat didelis gardus atradimas buvo avinžirniai, juos paprastai gaminu kelis kartus per savaitę“, – apie sveiku įpročiu tapusias naujoves pasakoja lietuvė.

Viename prestižiškiausių pasaulio medicinos žurnalų „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas atskleidė, kurių šalių mitybos įpročiai yra sveikiausi. Deja, Lietuva jame nesužibėjo – net kai kurių Afrikos šalių gyventojai maitinasi daug sveikiau už mus. Didelės apimties tyrimas įvertino 197 šalių, arba 90 proc. pasaulio gyventojų, mitybą, jo duomenys buvo renkami 1990–2010 m. laikotarpiu.

„Mail Online“ skelbia, kad sveikiausiai maitinasi Čado, Siera Leonės, Malio, Gambijos, Dramblio Kaulo Kranto, Ugandos, Ganos, Somalio, Izraelio gyventojai, – šiose valstybėse valgoma daugiausiai daržovių, riešutų, viso grūdo produktų. O Lietuva atsidūrė tarp dešimties šalių, kuriose menkaverčio maisto – kaloringų, riebių, saldžių ir sūrių produktų – suvalgoma santykinai daugiau nei daržovių ar vaisių.

Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai menkaverčio maisto valgė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Australijos, Vakarų Europos gyventojai, o kai kurios Afrikos ir Azijos šalys padarė pažangą – žmonės ėmė valgyti daugiau daržovių, grūdų patiekalų. Į absoliučiai nesveikiausiai besimaitinančių šalių dešimtuką pateko Armėnija, Vengrija, Belgija, Čekija, Kazachstanas, Baltarusija, Argentina, Turkmėnija, Mongolija, Slovakija.

Nors Lietuva šio sąrašo išvengė, ji nėra sveikos mitybos įpročiais galinti pasigirti šalis. Įvertinus daržovių, vaisių ir menkaverčio maisto suvartojimo santykį, Lietuva pateko tarp dešimties šalių, kurioje jis yra prasčiausias. Panašiai maitinamasi, vartojant per mažai vaisių ir daržovių, ir JAV, Rusijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane, Slovakijoje, Čekijoje, Belgijoje, Islandijoje bei Kinijos provincijoje Heilonge.

Tokia mityba, kurios laikomasi nemažoje pasaulio dalyje, skatina sunkias ligas – diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, aukštą kraujospūdį, nutukimą. Pasak tyrimui vadovavusio Kembridžo universiteto daktaro Fumiaki Imamuros, 2020-aisiais 75 proc. mirčių pasaulyje lems ne užkrečiamosios ligos, todėl rūpinantis žmonijos sveikata ir ilgaamžiškumu svarbiausias uždavinys – gerinti mitybą.

Vis dėlto neteisinga būtų manyti, kad tyrime prastai mitybos požiūriu įvertinti lietuviai abejingi sveikai gyvensenai. Dar viduramžiais buvo žinomos teorijos, kas valgyti sveika, o kas – ne. Suprantama, tokie klausimai rūpėjo ne valstiečiams ar kitiems neturtingųjų sluoksniui priklausantiems žmonėms – jie valgė tai, ką turėjo. Tačiau tie, kurie turėjo galimybę rinktis maisto produktus, galėjo rūpintis ir dietomis.

„Sveikos gyvensenos suvokimas labai keitėsi laikui bėgant ir tebesikeičia iki šiol. Istorinėje Lietuvoje jos pagrindas buvo keturių humorų, arba skysčių, teorija. Manyta, kad organizme yra ~sanguis~ (kraujas), ~chole~ (tulžis), ~melanchole~ (juodoji tulžis) ir flegma (pagal juos vėliau buvo išvesti keturi temperamentai) ir kad sveikas žmogus tas, kurio organizme yra šių keturių skysčių pusiausvyra. Ji galėjo būti pažeidžiama įvairiais metų laikais (keičiantis orams ima vyrauti vis kitas skystis) bei maistu. Geras maistas būdavo tas, kuris palaiko skysčių pusiausvyrą“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas dr. Rimvydas Laužikas. Pernai jis išleido knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Kokios išminties rūpindamiesi sveika gyvensena galėtų iš jos pasisemti šiuolaikiniai lietuviai? Istorinės virtuvės, ne tik lietuvių, atitinka savo klimato zonos gyvenimo poreikius bei žmonių gyvenimo būdą. Imant laiko atkarpą, skiriančią mus nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, klimatas pakito nedaug, bet problemų atsiranda dėl visiškai pasikeitusio gyvenimo būdo. Anais laikais net ir didikai pakankamai daug judėdavo, ką jau kalbėti apie valstiečius. Šiuo požiūriu istorinis maistas tebetinka mums pagal klimatą, bet ne pagal gyvenimo būdą.

Tačiau kitais atžvilgiais iš praeities žmonių galėtume nemažai pasimokyti. Remiantis natūraliais gamtos ciklais ir keturių humorų teorija, vyravo sezoninė mityba. Skirtingais metų laikais buvo vartojamas skirtingas maistas. Viena šiuolaikinių žmonių bėdų, tolinančių nuo sveikos gyvensenos, yra ta, kad nekreipiame dėmesio į aplinkos kaitą, mums nėra jokio skirtumo, ar vasara, ar žiema – norime valgyti tą patį. O maisto sezoniškumas yra sveika.

„Trečias svarbus tais laikais dalykas yra tas, kad visas maistas buvo gaminamas namuose – ir turtingųjų, ir valstiečių. Dabar apie „home made“ kalbame kaip apie kažką išskirtinio ir labai sveiko, o tada visas maistas toks buvo. Kaip ir vadinamojo lėto maisto judėjimai – populiarėjanti naujovė dabar, o anksčiau visas maistas buvo lėtas. Jis buvo gaminamas išlaikant tradicinę technologiją, nenaudojant jokių priedų, kurie ją paskubintų. Jeigu kepama duona – tešla auginama tiek, kiek reikia, jei daromas alus – irgi brandinamas neskubinant. Tas pats pasakytina apie mėsos sūdymą ir taip toliau“, – vardija R.Laužikas.

Istorinė maisto gamyba rėmėsi vien natūraliais ingredientais. Pavyzdžiui, šiandien laisvėje auginamų vištų kiaušiniai – tam tikras vartojimo statusas, už kurį mokame brangiau, o anais laikais visos vištos buvo laisvėje laikomos. Maža to, vertinant šiuolaikinės sveikos gyvensenos požiūriu, svarbu ir tai, kad anuomet visi ingredientai buvo vietiniai. Tik labai nedidelė jų dalis atkeliaudavo ilgesnį nei šimto kilometrų kelią, beveik viskas – mėsa, daržovės, vaisiai, grūdai būdavo užauginama trisdešimties kilometrų spinduliu aplink gamybos ir vartojimo vietą. Žinoma, ant kilmingųjų stalo būdavo ir apelsinų, ir austrių, ir alyvuogių bei jų aliejaus, bet tai nebuvo valgiaraščio pagrindas, o tik prieskoniai ar desertai.

Iš keturių humorų teorijos išplaukia ir ingredientų derinimas patiekaluose. Kiekviename valgyje buvo privaloma pusiausvyra, tad jį sudarantys ingredientai turėjo neleisti jame įsivyrauti nė vienam iš keturių skysčių. Be to, derinimas priklausė ir nuo metų laiko. Pavyzdžiui, žiemą vyrauja flegma, todėl į patiekalą dėta mažinančių jos kiekį produktų, pavyzdžiui, medaus.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nebuvo tokio sveikos mitybos sureikšminimo kaip dabar. Liaudišku lygmeniu produktų derinimas buvo labai paprastas, natūralus. Ir šiandien bet kuris senesnis žmogus pasakys, kad mėsa nedera su žuvimi, pienas – nei su mėsa, nei su žuvimi, ir t.t. Tradicinėje, etnografinėje kultūroje tiek produktų derinimas, tiek sezoniškumas nulemtas natūralaus gamtos ir ūkio darbų ritmo. Diduomenė turėjo „aukštesnių“ interesų, nei domėtis patiekalų receptais, bet profesionalūs dvaruose dirbantys virėjai privalėjo išmanyti humoralinę teoriją ir vadovautis ja ruošdami patiekalus.

Dietologai šiandien vis primena būtinybę valgyti daržoves. Deja, šio įpročio mes nepaveldėjome. „Neturime nė vienos vietinės daržovės, išskyrus gal tik barščius. Jie buvo valgomi nuo priešistorinių laikų ir formavo šių kraštų lapinių daržovių valgymo tradiciją. Barščių dėka vėliau pamėgome ir burokų, kopūstų lapus, juos, kaip ir barščius, virėme, rauginome, troškinome…“ – pasakoja R.Laužikas.

Lietuviška prodaržovė lankinis barštis tebeauga laukuose, bet maistui šiais laikais nebenaudojamas.

Viduramžių Lietuva daržovių valgymu mažai skyrėsi nuo kaimynių. Daržovių nebuvo gausu visoje gotikinėje Šiaurės Europoje. Mindaugo laikais jau atsiranda ropės, pastarnokai, morkos, burokai, ridikai, kitos šakninės daržovės, bet jos taip pat valgomos tik virtos, keptos ar kitaip apdorotos. Tikrųjų – žalių daržovių tradicija Lietuvą pasiekia su Viduržemio jūros regiono maistu. Pirmoji jos banga XVI amžiaus pradžioje siejama su Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene itale Bona Sforca. Staiga visiems, ne tik karaliaus dvarui, parūpo lapinės daržovės, buvo tokia jų įvairovė, kad net ir šiandiene gausa jai kažin ar prilygstame.

Antroji žalių daržovių valgymo banga Lietuvą pasiekia XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir siejama su prancūziška virtuve.

„Bet visa tai – aukštosios virtuvės dalis. Lapinių, žaliųjų daržovių kelionė iki kaimo gryčios buvo labai ilga – iš esmės pasiekė ją tik tarpukariu. Tradiciniai kaime – svogūnai, česnakai, burokai ir batviniai, ropės, tai yra viduramžiais atkeliavusios daržovės, vėliau, XIX amžiuje, plinta ir bulvės. Jei kalbėsime apie vaisius, Lietuvoje augo laukinės obelys ir kriaušės. Seniausius obuolių valgytojus turime iš neolito laikų Nidos gyvenvietės, tai patvirtinta archeologiškai. Su krikščionybe, Jogailos ir vėlesniais laikais, atsiranda daug kultūrinių, desertinių obuolių veislių, atkeliavusių iš Europos. Šie obuoliai tiesiog valgomi, o vietiniai skiriami virtuvei, pavyzdžiui, žąsims įdaryti, padažui troškinti“, – pasakoja istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas.

Ieškodami šių laikų požiūriu sveikesnės lietuviškos virtuvės galime atsiremti į mūsų istorinę tradiciją, kurioje – ne vien spirgais aplieti cepelinai. Remiantis aukštąja, tai yra bajoriškąja, lietuviška virtuve galima sudaryti istoriškai pagrįstą valgiaraštį, besiremiantį įvairių šalių stiliaus – graikiško, itališko, prancūziško, vokiško, taip pat ir vietinio, maisto tradicijomis. LDK kultūra buvo labai atvira įvairiems poveikiams,  nes valdovai ir diduomenė buvo tolerantiška ir religijoms, ir tautybėms, jiems labiau rūpėjo pavaldinių politinis lojalumas. Tokia atmosfera sukūrė labai geras sąlygas tarpkultūriniams mainams.

„Į savo virtuvę esame susiurbę neįtikėtinai daug ir iš visur, tik per menkai tai tyrinėjame ir komunikuojame“, – apibendrina R.Laužikas.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto mokslininkas prof. Rimantas Stukas.

VEIDAS: Ar galėtumėte pateikti kokį stebuklingą sąrašą sveikų ir nesveikų maisto produktų, kuris padėtų nepasiklysti tarp vis naujų teorijų?

R.S.: Į visą maisto racioną turime žiūrėti kompleksiškai. Jeigu vadinamojo nesveiko maisto bus valgoma labai mažai, organizmas dėl to nepatirs jokios žalos. Ir priešingai – jei bus vartojama vien, pavyzdžiui, žuvis, mityba bus neįvairi, nevisavertė, tai yra nesveika. Turime kalbėti apie sveiką arba nesveiką mitybą, o apie produktą ar patiekalą – kaip apie visavertį, sveikatai daugiau arba mažiau palankų.

VEIDAS: Kokia mityba yra sveika?

R.S.: Ją puikiai iliustruoja maisto pasirinkimo piramidė, kuri sudėlioja maisto produktus į atskiras grupes, pademonstruoja jų proporcijas paros maisto racione. Piramidė sudaryta remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktais tyrimais ir jos principas yra tas, kad paros maisto racione turi būti produktų iš kiekvienos jų grupės, net tų, kurie, paprastuoju vertinimu, yra nesveiki, kaip viršutinėje piramidės dalyje esantys saldumynai. Daugelio valstybių sveikatos apsaugos institucijos remiasi PSO bazinėmis rekomendacijomis, jos visur vienodos. Mokslo pažanga, nauji moksliniai tyrimai jas vis pakoreguoja, piramidė šiek tiek vis pertvarkoma. Sakykim, prieš trejus metus Sveikatos apsaugos ministerija aliejų iš sveikos mitybos piramidės viršūnės nuleido į antrą jos aukštą – kartu su riešutais, kaip aliejine kultūra.

VEIDAS: Kodėl žmonėms kyla tiek daug klausimų ir daroma tiek mitybos klaidų, jei sveiką mitybą atspindi paprasta ir kiekvienam aiški sveikos mitybos piramidė?

R.S.: Bėda ta, kad šia tema kalba ir ne specialistai. Žmonės dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, jomis remdamiesi daro išvadas. O specialistų, atstovaujančių institucijoms, kurios priima atsakomybę už tas rekomendacijas, balsas tarp jų menkai girdimas. VEIDAS: Kiek mityba lemia žmogaus sveikatą?

R.S.: Apie 50 procentų. Bet izoliuotai vertinti negalima. Šiandien mityba ir fizinis aktyvumas suprantama kartu. Net maisto pasirinkimo piramidėje nurodomi abu šie rodikliai.

VEIDAS: Ar lietuviai pakankamai išprusę sveikos mitybos srityje?

R.S.: Prieš dvejus metus kartu su kolega dr. Valerijumi Dobrovolskiu atlikome tyrimą apie Lietuvos gyventojų mitybos įpročius. Į klausimą, kokias kriterijais vadovaujasi rinkdamiesi maistą, tik 21 proc. apklaustųjų atsakė, kad svarbiausia – produkto nauda sveikatai. Kitiems svarbiau buvo kaina (37 proc.), skonis (28 proc.). Taigi vos penktadalis žmonių labai rūpinasi savo sveikata, gerai bent tiek, kad šiandien jau niekas neabejoja, jog mityba yra sveikatos pagrindas. Mūsų sveikatos raštingumas dar yra mažas, nors kai kuriais aspektais gerėja. Gaila, kad pokyčiai gerėjimo kryptimi vyksta lėtai.

Sukaktis. Kai kuriuos jų šiandien vadintume iškiliais verslininkais, kai kuriuos – vagimis. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos verslas nuėjo stulbinamą transformacijų kelią, leidžiantį nenubraukti praeities ir matyti ateitį.

„Mes labai dažnai nesugebame įvertinti savo patirties ir nepagalvojame, kuo esame unikalūs. O užsieniečiai, pabendravę su mūsų verslininkais, įmonių vadovais, išgirdę apie jų patirtį, stveriasi už galvos, sakydami, kad, palyginti su lietuviais, jie visą gyvenimą gyveno absoliučios ramybės sąlygomis“, – taikliai pastebi ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas, kalbėdamas apie Lietuvos verslo paveikslą ir jo pokyčius per ketvirtį amžiaus.

Pasak jo, tai, ką užsieniečiai vadina organizacijų pokyčiais, yra pokyčiai stabilioje aplinkoje. O lietuviai išmoko dirbti, taikyti vakarietiškus vadybos ir verslo modelius nesibaigiančios transformacijos sąlygomis, kai keičiasi vertybės, socialinė, politinė, ekonominė aplinka. Tie, kurie užsiėmė verslu Lietuvoje pokyčių laikotarpiu, turi neįkainuojamos unikalios patirties. Nebūtinai žmogus pats išgyveno tuos pokyčius – jis tiesiog matė, kaip juos išgyveno jo tėvai, matė, kaip kasdien keitėsi sąlygos ir aplinka. Todėl A.Chmieliausko nestebina, kodėl universiteto absolventai šiandien nesunkiai pritampa Vakaruose. Jie neturi autoritetų baimės, yra užgrūdinti ir drąsūs, nebijantys pokyčių ir nebijantys pralaimėti.

„Aš prisimenu pirmuosius seminarus, kuriuos organizavome nepriklausomybės aušroje tuometiniams verslininkams. Jie mandagiai išklausė paskaitos apie modernius finansinius instrumentus, tačiau seminaro pabaigoje neišlaikė: kam jiems reikalingi 5–10 proc. pelną padidinti galintys finansiniai instrumentai, kai jiems geras metinis pelnas – 300 proc. Tiesa, ir infliacija tuomet buvo tokio paties lygio“, – juokiasi ISM rektorius.

Nepriklausomybės pradžioje verslas dažniausiai priklausė nuo vieno žmogaus. Ką ir kaip jis sugalvodavo, tą dažniausiai ir padarydavo. Lietuva tuomet buvo virtusi brangiųjų metalų eksporto lydere Europoje. Neapsiplunksnavęs apsukrus jaunuolis, iš Rusijos parsigabenęs vagoną vario laužo, per naktį galėjo tapti milijonieriumi. Užteko nusipirkti ir parduoti, o geriausiai veikė verslo modelis „grieb ir bėk“. Nuolatinė verslo būsena balansavo tarp „liksi gyvas ar ne“, „pavyks ar nepavyks“. Toks pažeidžiamas ir neurotiškas verslas traukė ir labai specifinius žmones. Kai kurie jų, sugebėję šalta galva nardyti tame audringame laukinio kapitalizmo vandenyne, užsidirbo pinigų „normaliam“ verslui ir šiandien yra gerbiami bei turtingi verslininkai.

Tačiau nepriklausomybės laikų verslo pradžia neatsiejama nuo dar ankstesnių laikų –  TSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“, kurios viena sudedamųjų dalių buvo dalinis privataus verslo legalizavimas kooperatyvų pavidalu.

Kaip sako knygos „Lietuvos verslo istorija“ sudarytojas ir vienas autorių Liudvikas Gadeikis, Lietuvoje niekada nebuvo pavykę visiškai eliminuoti privataus verslo, kuris veikė dažniausiai nelegaliai.

„Nepriklausomos Lietuvos verslininkai gimė iš spekuliantų – būtent taip buvo vadinami verslo daigai sovietiniais laikais ir su jais aršiai kovojama. TSKP CK sekretoriaus Jurijaus Andropovo valdymo metu (1982–1984 m.) ryžtinga kova buvo paskelbta su alkoholizmu ir spekuliantais. Moldavijoje kirto vynuogynus, o Kėdainiuose griovė šiltnamius“, – pasakoja L.Gadeikis.

Pirmoji verslininkų karta užaugo begalinio deficito sąlygomis, ir kai tik buvo šiek tiek atleisti varžtai, daugybė žmonių, niekada nieko bendro neturėję su verslu, garažuose, sandėliukuose ar butuose puolė siūti, megzti, paniro į kitus namudinius verslus. Gaminius gabeno į visą plačiąją Sovietų Sąjungą. Iš Lenkijos, Jugoslavijos ir kitų šalių jie vežė įvairiausias prekes į Lietuvą.

„Tada pralobti galėjai staiga, nes visko trūko. Vienam užtekdavo atgabenti vagoną vyno, ir jau praktiškai jis – milijonierius. Tas laikas buvo labai trumpas ir labai pavojingas. Išliko tie, kurie po pirmo antro karto sugebėjo sustoti, nes trečias galėjo būti ir kai kam buvo mirtinas“, – sako L.Gadeikis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nebuvo kada mokytis verslo – jo reikėjo tiesiog imtis. Iš esmės pakitus sąlygoms – planinei ekonomikai transformuojantis į rinkos ekonomiką, dešimtys tūkstančių verslių tautiečių užsidegė entuziazmu dirbti sau. Šalyje masiškai pradėtos kurti įmonės. Kreditų biuro „Creditinfo“ ir Registrų centro duomenimis, 1990 m. Lietuvoje įsteigta 11 tūkst. įmonių, 1991 m. – beveik 40 tūkst., 1992 m. – 34 tūkst., 1993-iaisiais – per 25 tūkst.

Dalis pirmaisiais nepriklausomybės metais atsiradusių įmonių sėkmingai gyvuoja iki šių dienų, bet dauguma išsikvėpė jau po kelerių veiklos metų. Nieko nuostabaus, juk receptų, kaip pereiti iš socializmo į kapitalizmą, tuo metu niekas negalėjo pasiūlyti. Žlungant planinei ekonomikai, iširo per sovietinį laikotarpį nusistovėję gamybos, prekybos ryšiai, visiškai pasikeitė žaliavų bazė, galų gale atsivėrus sienoms plūstelėjo importinės produkcijos srautas. Lietuvos, kaip ir visų kitų iš sovietinio lagerio išsivadavusių šalių, ekonomika staigiai krito žemyn. Mat verslo pionieriai klaidžiojo it rūke: paklausos tyrimų nebuvo, produkcijos asortimentą lėmė sukauptos žaliavų atsargos. Rezultatas – realusis BVP 1994 m. sumažėjo net 45 procentais.

Tuo laikotarpiu sparčiausiai dygo prekybos įmonės. Tarkim, 1993-iaisiais iš beveik 26 tūkst. naujų bendrovių 13 tūkstančių užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba. Principą „perki pigiau – parduodi brangiau“ lietuviai perprato dar sovietiniais laikais, nors tada ši veikla, tapusi galimybe prisidurti papildomų pajamų prie „valdiško“ atlyginimo, buvo draudžiama ir net nusikalstama. Tad nebelikus draudimų spekuliantai – taip paniekinamai buvo vadinami „perku – parduodu“ versliukus sukę apsukruoliai – suskubo ją legalizuoti. Staigūs jų praturtėjimai buvo grįsti pažintimis su „reikalingais žmonėmis“ ir milžinišku kainų tarp Rytų ir Vakarų skirtumu.

Užsidirbę pirmuosius milijonus, naujieji lietuviai nelabai žinojo, ką su jais daryti. Persiorientuoti ir pakloti pamatus stabiliam verslui daugeliui jų tiesiog pritrūko kvalifikacijos.

Atskiras ir išskirtinis fenomenas tuomet buvo ir Gariūnų turgus, kuriame prekiavo ir apsipirkinėjo visa Lietuva. Tai buvo masinio verslininkavimo laikai, kai, norėdami prisidurti prie infliacijos apkandžioto atlyginimo, Gariūnuose prekiavo ir mokytojai, ir medikai, ir mokslų daktarai.

Panašiu metu prasidėjo ir sandėlinė prekyba bazėse – miesto pakraščiuose esančiuose sandėlių masyvuose. Ten savo verslą pradėjo ne vienas solidus šių dienų verslo veteranas. Lentynos tose bazėse lūždavo nuo įvairiausių prekių, kai miesto parduotuvėse trūko visko.

Ilgai drausta energija prasiveržė su didžiule jėga. Buvo leista kurtis ir  kooperatyvams. Tiesa, iš pradžių, 1987–1988 m., jų Lietuvoje buvo užregistruota palyginti nedaug – vos keturiolika. Žmonėms tiesiog sunku buvo patikėti, kad privačiu verslu leidžiama verstis legaliai.

Šiandien žmonių, galinčių pasigirti, kad jų kooperatyvas buvo pirmasis Lietuvoje, yra ne vienas. Registruojami jie buvo pagal žmogaus gyvenamąją vietą. Pirmuosius kooperatyvus, pažymėtus Nr.1, Vilniuje įregistravo verslininkas Šarūnas Davainis, Kaune – Arvydas Štašaitis. „Stiklių“ savininkų Romo Zakarevičiaus, Anos ir Aleksandro Ciupijų šeimos kooperatyvas Vilniuje buvo antras, o „Garsų pasaulio“ savininko Vytauto Vainikonio užregistruotas penktu numeriu.

Š.Davainio, kuris daugeliui dabar asocijuojasi pirmiausia su prabangiu gintaro pasauliu, verslas iškilo ant Sąjūdžio bangos. Trispalvės vėliavėlės, lipdukai, gairelės didžiųjų mitingų laikais buvo ta prekė, kurią žmonės stvarstė kaip šviežias bandeles. Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose jis įkurdino ir pirmąjį Lietuvoje prekybos kioską.

„Vos tik Gorbačiovas leido, kitą dieną nuėjau ir įregistravau. Buvo 1989-ieji. Man nuo vaikystės rūpėjo turėti savą kapeiką. Visko teko išbandyti – ir anglis kroviau, ir džinsais, plokštelėmis prekiavau. O rimtesni reikalai prasidėjo, kai susidomėjau šilkografija. Ant paprastų marškinėlių spausdindavau įvairius užrašus, tuo metu populiarių atlikėjų atvaizdus“, – prisimena Š.Davainis. Būtent šilkografija, įvaldyta dar gūdžiu sovietmečiu, „perestoikos“ laikais padėjo jam susikrauti pradinį kapitalą.

Š.Davainiui pažįstami fizikai sukonstravo stakles priklijuojamiems vienkartiniams „klipsams“ (auskarams) gaminti. Vienu kartu išeidavo atspausti 50 vienetų, o pora kainavo tris rublius. „Dabar užsiimu išskirtiniais dalykais, bet tuo metu vadovavausi principu: geriau už mažiau, bet dideliais kiekiais. Tuos „klipsus“ man klijavo pusė Vilniaus, o pažįstami žydai išvežiodavo po visos Sovietų Sąjungos galanterijos parduotuves. Beje, jie apie mane sakydavo: tu blogiau nei žydus, tu – kaip du žydai, – juokiasi verslininkas. – Man būdavo gėda eiti į paštą atsiimti pinigų. Pensininkei atskaičiuoja 60 ar 80 rublių, o man – 200 tūkstančių. Susitardavau su paštininke, ji trumpam uždarydavo skyrių ir aš ramiai, be pašalinių akių, pasiimdavau savo pinigus. Susidėdavau juos į polietileninį maišą – visada taip nešiodavau pinigus, kad neišsiskirčiau.“

Dar vieną verslininkų tipą ir sluoksnį suformavo 1990–1991 m. prasidėjusi čekinė privatizacija, kai valstybės turtą buvo nuspręsta „visiems po lygiai“ išdalyti čekių pavidalu ir taip sukurti privatų sektorių. Tačiau, kaip yra sakęs pats Privatizavimo komisijos pirmininkas ekonomistas prof. Eduardas Vilkas, privatizacija Lietuvoje davė vieną visiškai nelauktą rezultatą – didelį kapitalo koncentracijos laipsnį: „Atrodė, kad čekinė privatizacija sukurs „liaudies kapitalizmą“, tačiau realiai kapitalas susikoncentravo keliolikos pramoninių finansinių grupių rankose. Atrodo, kad tam nėra kito paaiškinimo, kaip netikėtai atsiradusi galimybė užsidirbti daug pinigų iš Rusijos žaliavų reeksporto esant didžiulėms kainų žirklėms.“

Kol dauguma nepriklausomos Lietuvos piliečių kraipė galvą ir nežinojo, ką daryti su tais už dyką gautais čekiais, lyg grybai po lietaus ėmė kurtis neformalios investicinės akcinės bendrovės (IAB), pusvelčiui supirkinėjusios investicinius čekius ir urmu privatizavusios įmones visoje Lietuvoje. Garsiausios iš jų buvo EBSW, „Inbūstas“, „Hermis“, Lietuvos Vakarų pramonės ir finansų grupė, vienintelė iki šių dienų iš jų išlikusi „Invalda“. Šios šešios pagrindinės grupės kontroliavo apie 42 proc. visų IAB įsigyto privatizuoto valstybinio turto.

Pasak E.Vilko, daugelis privatizuotų įmonių buvo netinkamai naudojamos ir sužlugo per keletą mėnesių. Kai kurie privatizuotojai ir negalvojo jų naudoti pagal paskirtį, tikėdamiesi uždirbti perparduodami jas užsieniečiams, kurių dalyvavimas privatizavime tuomet buvo ribojamas. Kai to nepavyko padaryti, apsukresnieji gavo pinigų iš bankų, naudodami įmones kaip užstatą, kuris paskui pasirodė nieko vertas, nes įmonės nustojo funkcionavusios.

„Negalima sakyti, kad priimant privatizacijos įstatymus 1991 m., Lietuvoje niekas nesuprato, jog valstybės turto išdalinimas „veltui ir po lygiai“ savaime užprogramuoja ekonominį neefektyvumą. Tačiau čekių išdalinimas po lygiai nereiškia lygių turto dalybų. Juos galima palyginti su bilietu, duodančiu teisę įeiti į patalpą, kurioje vyksta dalybos. O ten – kas ką pagriebs“, – yra sakęs E.Vilkas.

Taip iš dalies viskas ir vyko: griebė, kas ką gali. Vieni milijonieriais jautėsi ilgiau, kiti trumpiau.

Viena stambiausių tikros kapitalistinės sėkmės figūrų tapo A.Stašaitis. Lietuvos verslo aušra neatskiriama nuo šio prieštaringai vertinamo verslininko. Jo pavardė kone kasdien buvo linksniuojama per televiziją, dienraščių puslapiuose mirgėte mirgėjo su šiuo verslininku siejamos istorijos.

Pirmuosius didesnius pinigus A.Stašaitis uždirbo „kaunietiškai“ – augindamas nutrijas, lapes, audines ir pardavinėdamas jų kailio kepures bei kailinius Rusijoje. Vėliau į verslo aukštumas jis ėmė kopti ne po žingsnelį, o peršokdamas po kelis laiptelius. Ir sparčiai pasiekė jo olimpą.

„Kokios buvo aplinkybės? Revoliucija su naujos santvarkos pažadu. Tačiau revoliucionieriams nebuvo kada jį tesėti, tad kaip pakeisti santvarką, galvas sukome mes kartu su bendraminčiais. Buvo juridinių problemų – dar ilgai galiojo kai kurios anos santvarkos baudžiamojo kodekso nuostatos. Be to, nebuvo jokios bankinės sistemos. Kaip atsiskaityti su Rusijos, Vokietijos įmonėmis? Buvo tik galimybė susikrauti į lagaminą pinigus, auksą ar deimantus, ir vykdavome su jais į vieną ir į kitą pusę. Įstatymų požiūriu buvome nusikaltėliai, kontrabandininkai. Bet aš ir kiti entuziastai nenorėjome sėdėti ir laukti, kol bus priimtas naujas baudžiamasis kodeksas, kol Lietuva prisijungs prie SWIFT’o. Norėjome daryti verslą, užsidirbti – vieni dėl to žuvo, kiti buvo pasodinti į kalėjimą ar juo gąsdinami“, – taip laukinio kapitalizmo etapą prisimena A.Stašaitis.

Lagaminai su pinigais jam neatrodė pati geriausia atsiskaitymo su užsienio partneriais galimybė, tad ėmėsi pats kurti finansinę infrastruktūrą – įkūrė Žemės banką, daugybę kitų finansinių bendrovių (Kapitalistų klubą, JAV ir Lietuvos įmonę „Baltikam“, draudimo kompanijas „Sveik-uoliai“, „Mūsų senoliai“ ir kt.). A.Stašaitis ne dienomis, o valandomis turtėjo iš jų renkamų indėlių – milijonieriumi tapo vos per dvejus metus. Žlugus Žemės bankui, kurio valdybos pirmininkas jis buvo, atsibudo Lietuvos teisėsauga. Skandalingojo verslininko finansinės bylos sugulė į storiausius tomus. Daugelyje to meto tiriamų finansinių aferų figūravo ir jo pavardė.

Prie tuometinio verslo elito save priskyrę veikėjai demonstravo šiais laikais jau sunkiai įsivaizduojamą panieką valstybei. Buvo deklaruojama, kad mokesčių mokėti nereikia, esą jie patys, be valstybės tarpininkavimo, nuspręs, kam ir kaip padalyti pinigus. Dėl atsisakymo mokėti mokesčius A.Stašaitis 1994-aisiais atsidūrė už grotų ir nelaisvėje praleido penkerius su puse metų. Vėliau jis pabandė išsiplauti savo mundurą – 2002 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre laimėjo bylą ir iš Lietuvos prisiteisė daugiau nei 100 tūkst. Lt.

Išėjęs iš kalėjimo A.Stašaitis stengėsi grįžti į rimtesnį verslą – bandė privatizuoti Birštono sanatoriją „Versmė“, tačiau, kaip pats teigė, to padaryti neleido Algirdo Brazausko Vyriausybė, išbraukusi sanatoriją iš privatizuojamų objektų sąrašo, tad dirbo Ukrainoje – tiek su Vladimiro Romanovo, tiek su „Vilniaus prekybos“ projektais.

Šiandien didysis kapitalistas sakosi ramybės uostą suradęs Birštone – čia jis jau kelinti metai turi nedidelę įmonę „Birštono Nemunas“, kurioje pats moko žmones irkluoti bei vairuoti upėmis plaukiojančius laivus. Širdžiai miela veikla, tačiau mastais nė iš tolo neprilygstanti prieš du dešimtmečius užaugintai verslo imperijai.

„Ant nieko nepykstu. Tokia buvo aplinka, tokia verslo terpė. Galėjau nebent emigruoti, kurti verslą ten, kur tam buvo normalios sąlygos. Kodėl neišvažiavau? Čia man buvo įdomu. Net ir išėjęs iš kalėjimo priėmiau sprendimą, kad lieku Lietuvoje, nesvarbu – žūsiu ar kitaip būsiu sunaikintas, bet lieku. Kliūtys man reiškia ne baimę, ne nusivylimą. Žinau, kad žmogaus stiprybė atsiranda jas įveikiant, kad didžiausias pamokas suteikia klaidos ir pralaimėjimai. Sunkumai man yra natūralus vystymosi procesas“, – tikina A.Stašaitis.

Beje, verslininko praeities byloje taškas dar nepadėtas, tad šokinėti per kliūtis jam tenka ir šiomis dienomis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir prokurorai išsiaiškino, kad 2001–2006 m., būdamas Neįgaliųjų sporto draugijos prezidentu ir viceprezidentu, A.Stašaitis iš 44 neįgaliųjų sportą remiančių bendrovių surinko beveik 14 mln. Lt ir juos iššvaistė. 58-erių metų Lietuvos kapitalizmo pradininkas gali vėl atsidurti už grotų.

Kitaip investiciniais čekiais pasinaudojo ir pagrindus savo verslo imperijoms sukūrė „VP dešimtuko“, koncerno „MG Baltic“ ir kitų šiandien klestinčių lietuviško verslo korporacijų savininkai – tuomet jauni, išsilavinę žmonės, greičiausiai ne be verslininko gyslelės ar talento.

Pasinaudoję privatizacija į savo rankas stambias žaliavų įmones – Jonavos trąšų gamyklą „Azotas“, „Akmenės cementą“ tuomet perėmė jų vadovai. Jie sugebėjo ne tik išsaugoti įmones, bet ir jas išplėtoti, paversti konkurencingomis laisvosios rinkos sąlygomis.

Tačiau didžioji dalis privatizuotų įmonių, pasak L.Gadeikio, neturėjo jokių šansų išgyventi rinkos sąlygomis, nes buvo negyvybingos, milžiniškos, pritaikytos uždarai sovietinės ekonomikos sistemai, todėl rinkos ekonomikos sąlygomis buvo pasmerktos. „Struktūriškai didžioji dalis pramonės, kaip ir kolūkiai, buvo pasmerkta sugriūti. Išliko viena kita įmonė, ir tai nemaža dalimi lėmė talentingi vadovai, tokie kaip „Achemos“ koncerno prezidentas Bronislovas Lubys, buvęs „Snaigės“ generalinis direktorius Antanas Andriulionis ar „Švyturio“ vadovas Algimantas Stanaitis, sugebėjęs darbuotojus įtikinti neparduoti savo akcijų, kol jų nenupirks investuotojai iš užsienio. Todėl po to, kai Danijos alaus bendrovė „Carlsberg AS“ už akcijas sumokėjo beveik 200 mln. Lt, Klaipėdoje atsirado keliolika milijonierių daugiau“, – pasakoja L.Gadeikis.

Panašiu metu kartu su nepriklausomybės atkūrimu savo verslus nuo stalo kabinete pradėjo kurti į verslą iš samdomo darbo pasukę Robertas Dargis, „Eikos“ grupės valdybos pirmininkas, Arvydas Avulis, „Hanner“ vadovas, veterinarijos gydytojo specialybę įsigijęs, bet niekuomet pagal ją nedirbęs įmonių grupės „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Darius Zubas, 1991 m. įkūręs įmonę „Linas ir viza“ ir pradėjęs lietuviškų rapsų eksportą į Vakarų Europą, bei kiti tos kartos verslininkai.

Kaip sako L.Gadeikis, tie naujieji verslai radosi taisyklingai, tai yra radę nišą ir savo kelią. Kaip vėliau ir lietuviškos aukštųjų technologijų – biotechnologijų, lazerių, informacinių technologijų įmonės, naujausius mokslo, technologijų pasiekimus sugebėjusios paversti konkurencingu verslu.

„Pavyzdžiui, metalo konstrukcijų įmonė „Arginta“. Atrodytų, tokia tradicinė pramonės šaka, bet sugeba konkuruoti pasaulyje, konstrukcijas gamina net Indijos metro stočiai. Arba Danas Tvarijonavičius ir jo įmonė „Amilina“. Žmogus sugebėjo rasti savo verslo pranašumą – nepardavinėti grūdų kaip žaliavos, bet gaminti iš jų krakmolą, sirupą ir taip kurti pridėtinę vertę“, – sėkmingo verslo pavyzdžius mini L.Gadeikis.

Iš tiesų šie žmonės, kaip ir dauguma ne vienus metus „Veido“ renkamų Metų vadovų bei kandidatų į juos, yra savo verslo kūrėjai, ne tik atradę unikalių verslo idėjų, bet ir sugebėję jas įgyvendinti, pasinaudodami naujausiais mokslo laimėjimais sukūrę inovatyvias technologijas ir radę joms rinkų. Jie – šiuolaikiniai antrepreneriai, savo idėjas paverčiantys verslu, kuriančiu visuomenei pridėtinę vertę.

Ar galima to išmokti?

A.Chmieliauskas sako, kad yra įvairių požiūrių ir jie visi turi teisę gyvuoti. Kai kurios verslininkui būdingos savybės yra įgimtos, kai kurių dalykų galima išmokti. Bet svarbiausia – reikia nebijoti pabandyti.

„Jei manai, kad gali būti geras vadovas ar verslininkas, – pabandyk. Kam galvoti, ar tai įgimta, ar įgyjama. Reikia pabandyti. Todėl geros verslo mokyklos, taip pat ir ISM, sudaro galimybę studentams išbandyti savo verslo idėjas. Turime įkūrę inovacijų bazę, čia studentai gali įkurti savo įmonę ir idėją įgyvendinti nuo pradžių iki galo“, – pasakoja A.Chmieliauskas.

Pasak jo, dabar kyla poreikis būsimuosius verslininkus mokyti ne tik matematikos, finansų, ekonomikos – dalykų, kurie leistų jiems priimti teisingus techninius sprendimus. Verslo sprendimai šiandien turi būti ne tik teisingi aritmetiniu požiūriu, bet ir atitikti visuomenės vertybes bei interesus. „Didžiųjų duomenų („Big date“) amžiuje žmogui reikia duoti ne tik techninių instrumentų. Didelę prasmę įgyja pamatai, ant kurių jis stovi. Nes kartais geriausias techninis sprendimas nebūna geriausias moraliniu, politiniu, etiniu, socialiniu požiūriu. Tuos dalykus šiuolaikinis verslininkas turi išmanyti. Todėl prasmę įgyja socialiniai, humanitariniai mokslai, kurie ir moko bendrų vertybinių pagrindų. Tada žmonės supranta, kad negali priimti sprendimų, kurie būtų geri tik jiems ar būtų trumpalaikiai“, – sako ISM rektorius.

Verslo vadyba šiandien negali apsiriboti savo srities studijomis. Šalia vadybos, ekonomikos, politikos disciplinų būtini mokslai, formuojantys žmogaus principus, etiką, moralę, požiūrį. Vienas be kito šiandien tai negali egzistuoti. Kaip ir verslininkas, neturintis kūrybiškumo ir nesugebantis jo atskleisti kituose žmonėse. Todėl neatsitiktinai ISM studentai studijuoja meną, o jų nutapyti paveikslai kabo ant  universiteto koridorių sienų.

Apie šiuolaikinio vadovo savybes ISM rektorius sako nieko labai naujo negalintis pasakyti. Kai kurios vadovo savybės nesikeičia tūkstantmečiais – keičiasi tik sąlygos, kuriomis tenka dirbti. Lyderystė, charizma – tai tos amžinosios vadovo savybės, kurios tiesiog turi būti priderintos prie nuolat besikeičiančių sąlygų. „Vadovo, verslininko paveikslas nėra gėlė su penkiais lapais. Jis nėra baigtinis, o įvairus, kaip įvairūs yra žmonės“, – apibendrina A.Chmieliauskas.

L.Gadeikis mano, kad verslininkai – išskirtinis visuomenės sluoksnis, sparčiausiai kintantis ir priverstas keistis, nes gyvena nuolatinių pokyčių sąlygomis.

Laukinio kapitalizmo sąlygomis ir verslo bruožai buvo laukiniai, ir verslininkams reikėjo tam tikrų būdo savybių. Pirmieji verslininkai turėjo būti avantiūristai, reikėjo daug drąsos, netgi nutrūktgalviškumo, įžūlumo, nes grėsė būti apgautam, netekti pinigų, net gyvybės. Dabar versle reikia kitokios drąsos – investuoti ir rizikuoti pinigais, ne gyvybe, matyti toli į priekį, būti išradingiems.

Jei anksčiau verslininkai buvo uždari, nekalbūs – iš dalies todėl, kad buvo reketuojami, vėliau jie ėmė puikuotis savo brangiais žaisliukais: mašinomis, namais, vilomis, medžioklėmis, moterimis. Tačiau laikai keičiasi, pokyčius išgyvena  visuomenė, keičiasi ir verslininkai. Netgi tie, kurie kažkada puikavosi prabanga, dabar jau kur kas mieliau kalba apie savo darbus visuomenės labui.

L.Gadeikis labiau linkęs tikėti teorija, kad verslumas yra prigimtinė savybė. Pasak jo, šiais laikais talentingiausiems verslininkams dirba labiausiai išsilavinę vadybininkai. Verslininkui reikia turėti idėją, o vadybininkui – mokėti tai realizuoti. „Tam ir reikalingi harvardai (prestižinis JAV Harvardo universitetas – aut. past.). Bet gali ir dešimt harvardų baigti – jei neturi sugebėjimo priekyje matyti gulinčių pinigų, joks prestižinis universitetas to neišmokys“, – įsitikinęs L.Gadeikis.

Pasak jo, versle visuomet reikėjo ir reikia to paties – matyti galimybę. Praeityje tas galimybes mes visi pastebime, o štai tikri verslininkai jas mato žvelgdami į priekį ir ten, kur jų nemato kiti.

Beje, sakoma, kad verslumas laikomas pačiu brangiausiu ištekliu pasaulyje.

Aušra Pocienė, Jūratė Kiliulienė

Užribis. Sausį Švėkšnos specialiojo ugdymo centre kilęs prostitucijos skandalas apnuogino bjaurų faktą – sekso vergijos pinklėse masiškai atsiduria nepilnamečiai. Faktas toks nemalonus, kad patogiau jo nematyti ir negirdėti.

Prostitucija – apskritai nepatogi tema mūsų valstybėje, nesvarbu, ar kalbama apie vaikus, ar apie suaugusius šio „verslo“ dalyvius. Padorioje kompanijoje jos vengiama, visuomenė su šiuo reiškiniu taikstosi, o atsakingoms institucijoms ačiū bent už tai, kad pripažįsta jį egzistuojant.

Tikriausiai labai tipišką elgseną prieš kurį laiką pademonstravo teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Visuomenininkams siekiant įstatymu įteisinti bausmes ne prostitutėms, o jų klientams, ministras atsiribojo nuo bet kokių asmeninių sprendimų, esą „kadangi tomis paslaugomis nesinaudoju, tai asmeninio patyrimo neturiu“.

Užsienio valstybėse elgiamasi įvairiai: vienur baudžiamos sekso paslaugas teikiančios moterys, kitur – jas perkantys vyrai, dar kitur prostitucija vienaip ar kitaip yra legali. Specialistai pripažįsta, kad auksinio modelio dar niekas nesukūrė ir kad prostitucija bei su ja susijusi prekyba žmonėmis yra vienas grėsmingiausių reiškinių visame pasaulyje.

„Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įspėja, kad ši problema pastaruoju metu įgauna naują veidą – parduodamos ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. „Tačiau rizikos grupės nekinta dešimtmečiais. Į prostituciją dažniausiai įtraukiami mažiausiai apsaugoti visuomenės žmonės, turintys psichologinių, ekonominių, socialinių problemų. Tai iš provincijos kilusios moterys, vienišos motinos, jaunos merginos, kurios neturi išsilavinimo, ir moterys, ir vyrai, turintys įvairių priklausomybių“, – vardija K.Mišinienė.

Viena pažeidžiamiausių grupių, tapusių taikiniu išnaudotojams, suteneriams, sąvadautojams, prekeiviams žmonėmis, – globos įstaigose augantys nepilnamečiai.

Švėkšnoje į sekso paslaugų prekybą buvo įtrauktos penkios 15–17 metų paauglės. Bent jau tiek aukų pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto dažniausiai prostitucijos mastų iliustruoti skaičiais neįmanoma, o bendros analizės trūkumas labai apriboja galimybes padėti jos aukoms. Prostitucija – latentinė, slapta problema. Faktui iškilus į paviršių paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo vykdoma daugelį mėnesių, net metų. Patys nukentėjusieji taip pat labai vengia kreiptis ir į teisėsaugos, ir į socialines tarnybas.

„Oficiali statistika, kuri kalba apie nepilnamečių prostituciją, beveik lygi nuliui. Tačiau realybėje matome tikrai ne nulį ir net ne vienetą su nuliu – gerokai didesnį prostitucijai išnaudojamų vaikų skaičių. Tai rodo, kad tam tikri sektoriai statistikos neteikia. Man labai rūpėtų išsiaiškinti, kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus. Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – apgailestauja „Caritas“ atstovė.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kilus Švėkšnos skandalui specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė, pati gindamasi nuo kaltinimų, viešai pareiškė, kad „visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi“, tik esą kai kurios įstaigos bijo tai skelbti ir apie tai kalbėti, nes gali būti nubaustos. Šie žodžiai turėjo sukelti uraganą, tačiau atsakingos tarnybos juos praleido pro ausis.

„Nepilnamečių pasitaiko labai labai retai“, – „Veido“ paklaustas, kiek jaunesnių nei 18 metų merginų sostinėje teikia lytines paslaugas, tvirtina ekologinės policijos atstovas Miroslavas Pažusinskis.

Pasak jo, nepilnametės labiau bijo, todėl labiau ir saugosi neįkliūti negu vyresnės kolegės. Pareigūnas įvardijo tik vieną konkretų atvejį, kai į teisėsaugos akiratį pakliuvo keturiolikmetis paauglys. Į internetą jis buvo įkėlęs skalbimą, kad seksualiai aptarnauja vyrus. Nepilnametis gyveno šeimoje, pareigūnams sakė negaunantis pakankamai pinigų kinui ir panašiems reikalams, todėl sugalvojęs, kaip jų užsidirbti pačiam.

„Nežinau, kodėl ekologinė policija nemato nepilnamečių. Bet žinau, ką matome mes, ką mato globos namų darbuotojai, tik, deja, jie tyli arba prabyla nebent įspeisti į kampą. Ką reiškia, kai direktorė sako, kad visuose globos namuose vaikai išnaudojami seksualiai? Tai tas pats, jei netyčia ligonį numarinęs gydytojas sakytų, kad visi gydytojai žudo ligonius. Po tokio pareiškimo kiltų milžiniškas susidomėjimas, būtų aiškinamasi ir t.t. O pasakymą, kad vaikai išnaudojami visuose globos namuose, tyliai prarijome ir pamiršome. Kai kalbu apie vaikų prostituciją, visada gaunu itin stiprų atkirtį. Ten visos pajėgos nukreiptos į gynybą. Kad ir į kokią instituciją nueičiau, pirmas klausimas visada būna: o kas nutekino informaciją?“ – pasakoja K.Mišinienė.

Vykdydama pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programą „Caritas“ atstovė nuolat susiduria su seksualiai skriaudžiamais vaikais, augančiais tiek globos įstaigose, tiek savo šeimoje. Šiuo metu yra pradėta keliolika ikiteisminių tyrimų, bet, K.Mišinienės teigimu, tai tik lašas jūroje, palyginti su problemos mastu. Be to, tie tyrimai labai lengvai nutraukiami – neįrodoma sudėtis, vaikas apkaltinamas išsigalvojimais, kerštu savo globėjams ir panašiai.

„Kodėl Klaipėdos apygardos prokuratūra metų metais nutraukia ikiteisminius tyrimus dėl seksualinio išnaudojimo, susijusius su ta pačia Švėkšna ar Saugų globos namais irgi Šilutės rajone? Nejaugi tose įstaigose susirinkę kažkokie ypatingi melagiai, kurie nuolat kuria fantazijas apie išprievartavimus ir išnaudojimą? Nesu sąmokslo teorijų šalininkė, bet šią problemą gaubianti tyla, man atrodo, labai neblogai skamba toms tarnyboms, kurios privalo ginti vaiko teises“, – rėžia „Caritas“ atstovė.

Visiškai nekontroliuojami ir vaikų pabėgimai iš globos įstaigų. Statistikos, kiek yra tokių atvejų, iš kokių globos namų vaikai bėga dažniausiai, nėra. Kaip ir atsakymų į klausimus, kur, pas ką bėgliai praleidžia ištisas savaites, net mėnesius. Bendraudami su globos namų auklėtiniais pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms darbuotojai išgirsta kraują stingdančių prisipažinimų. Mergaitės pasakoja buvusios butuose su nepažįstamais suaugusiaisiais, dažnai kartu su kitais nepilnamečiais, gyvenusios pas daug vyresnį draugą, su kuriuo susipažino, pavyzdžiui, stabdydamos automobilius. Jų pasakojimai atskleidžia, kad suaugusiųjų, linkusių skriausti vaikus ir tą darančių, yra labai daug.

Deja, nepilnamečiai išnaudojami ne vien seksualiniu pagrindu. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų jie yra įtraukiami ir į kitų formų prekybą žmonėmis. Tie atvejai, kai vaikai neva savanoriškai padaro vieną ar kitą nusikaltimą, dažnai susiję su suaugusiųjų prievartavimu jį atlikti. Dėl to yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas, nagrinėjant plėšimų, vagysčių, prekybos narkotikais bylas.

Skaičiais apie prostitucijos mastus šalyje tiksliausiai galėtų kalbėti ekologinės policijos pareigūnai. Užpernai administracinių teisės pažeidimų protokolų asmenims, už atlygį siūliusiems seksualines paslaugas ar jomis besinaudojusiems, surašyta 200, pernai – 211. Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus pareigūnas M.Pažusinskis teigia, kad ir ankstesniais metais nuobaudų prostitutėms bei jų klientams skaičius buvo panašus.

„Iš pernai Vilniaus apskrityje nubaustų 211 asmenų 210 buvo dailiosios lyties atstovių, kurios paslaugas pardavinėjo, ir vienas jas pirkęs vyras. Kodėl tokia disproporcija? Mat nėra numatyta mechanizmo, teismų praktikos, kaip bausti klientus. Moterį, kuri verčiasi prostitucija, pagauti gerokai lengviau. Viešosios policijos pareigūnai negali užfiksuoti paslaugos pirkimo, pinigų perdavimo fakto – tik tokiu atveju galima būtų bausti ir perkančiąją pusę“, – paaiškina M.Pažusinskis.

Teisėto duomenų rinkimo būdo nėra. Jeigu atitinkamai nugrimuota pareigūnė gatvėje neva siūlytų paslaugas ir būtų užfiksuota, kad vyras jai moka pinigus, tai būtų traktuojama tik kaip provokavimas, o ne nusikaltimo įrodymas.

Taip pat nerealu, kad su klientu užtikta moteris pripažins teikianti jam mokamą paslaugą, – to niekada nėra buvę. Vyrą, kuris buvo nubaustas pernai, įklampino jo niekšybė. Jis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, prisipažino apsilankęs pas prostitutę, bet likęs nepatenkintas jos paslaugomis, todėl paskambinęs įskųsti. Tokių atvejų yra buvę ir anksčiau.

Ekologinės policijos funkcija – kontroliuoti gatvėje ir butuose dirbančias prostitutes. Vadinamosios elitinės prostitutės, teikiančios paslaugas labai siauram klientų ratui, dažnai užsieniečiams, – jau kriminalinės policijos domėjimosi objektas.

Pigiausiai savo paslaugas parduoda gatvėje – stoties rajone dirbančios prostitutės. Tačiau įvedus eurą jos gerokai pabrango. Anksčiau standartinė paslaugos kaina buvo 30 litų, dabar – 30 eurų. Kodėl taip yra ir ar kaina sumažino paklausą, M.Pažusinskis teigia nežinantis.

Stoties rajone besilankančius klientus jis apibūdina pagal jų automobilius: „Prabangūs – BMW visureigiai, nauji mersedesai.“ Ekologinės policijos atstovas daro išvadą, kad prostitučių paslaugomis dažniausiai naudojasi nuotykių, įvairovės ieškotojai, tie, kuriems trūksta adrenalino. Visai kiti moterų motyvai – jos gatvėje atsiduria visų pirma dėl pinigų trūkumo.

Kilus klausimui, kaip kontroliuoti prostituciją ir ką daryti, kad į ją įtraukiamos moterys būtų kuo mažiau žalojamos, kaskart pasigirsta balsų ir apie šių paslaugų legalizavimą.

Nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su pažeidžiamu socialiniu sluoksniu, akimis, prostitucijos legalizavimas sukeltų siaubingų padarinių. „Caritas“ atstovė K.Mišinienė tokį sprendimą vertintų tik kaip plačiai atvertus vartus – kvietimą sukti prekybos savo kūnu keliu toms jaunoms moterims, kurios sunkiai kabinasi į gyvenimą: neturi išsilavinimo, negali įsidarbinti, turi lengvų protinių ar elgesio sutrikimų. Tai būtų ženklas, kad viešnamiai jų laukia.

„Prostitucija, be jokių abejonių, yra išnaudojimas. Niekaip kitaip šio reiškinio nepavadinsi – nei darbu, nei lygiaverčiais mainais. Per 14 metų darbo su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis nemačiau nė vienos laimingos moters, tik daugybę moterų, beje, ir vyrų, kurie tam tikrų sąlygų, aplinkybių buvo įstumti į šią subkultūrą, užgesusiomis akimis. Patikėkite, jie tikrai nedžiūgauja ir nepasakoja, kad tokio gyvenimo linkėtų ir savo vaikams“, – tvirtina K.Mišinienė.

Legali prostitucija gali atrodyti sprendimo būdas tik paviršutiniškai su šia problema susipažinusiems žmonėms. Dažnai pasakoma, esą Amsterdamas, turintis raudonųjų žibintų kvartalą, su ja puikiai tvarkosi. Tačiau neseniai skaitydamas savo metinį pranešimą Nyderlandų sostinės meras Eberhardas van der Laanas išsakė didžiulį nusivylimą, kad nuėjęs šiuo keliu Amsterdamas tapo Europos viešnamiu, traukiančiu nusikalstamumą, kurį suvaldyti miestui vis sunkiau. Valdžiai tenka priiminėti naujus sprendimus, kurie leistų apsaugoti prostitucijos versle besisukančias moteris.

Neseniai buvo paskelbta apie jau palaimintus planus įtraukti sekso darbuotojas į viešnamio, kuriame jos dirba, valdymą. Kaip skelbia Amsterdamo valdžia, tai padėtų pagerinti sekso pramonės padėtį mieste ir sušvelninti prekybos žmonėmis problemą. Nyderlandų sostinės administracija jau ieško privačių partnerių penkiems namams raudonųjų žibintų rajone įsigyti. Jie būtų perduoti komercinio sekso darbuotojoms.

Tradiciškai prostitutės klientus vilioja pro nuomojamas vitrinas viešnamiuose, ir tai, kaip skelbia britų „The Independent“, kelia miesto valdžiai didelį rūpestį, nes tokios darbo sąlygos daro jas priklausomas nuo sutenerių. Municipalitetas siekia, kad šis projektas būtų ir socialiai orientuotas, ir komercinis. Tuo atveju, jei investuotojų rasti nepavyktų, miestas pasirengęs savo lėšomis nuomoti šias darbo vietas ir leisti prostitutėms jomis naudotis. Vienos vitrinos nuomos kaina – maždaug šimtas eurų per parą, viena vieta paprastai naudojasi kelios sekso darbuotojos. Tačiau miesto valdžia rizikuoja būti apkaltinta užsiimanti sekso verslu.

Jūratė Kiliulienė

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados 2014 m. atlikto tyrimo apie prekybą žmonėmis Lietuvoje išvados

Iš Lietuvos, per Lietuvą į kitas šalis ir į Lietuvą gabenamos moterys ir mergaitės – prekybos žmonėmis aukos, siekiant jas seksualiai išnaudoti; taip pat iš Lietuvos ir į Lietuvą vežami vyrai priverstiniam darbui. Vis daugiau vaikų ir suaugusiųjų iš Lietuvos yra verčiami nusikalsti, ypač vogti, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Stebėtojų duomenimis, 40 proc. nustatytų prekybos žmonėmis aukų yra moterys ir mergaitės, kurios buvo seksualiai išnaudojamos Lietuvoje. Be to, moterys iš Lietuvos gabenamos seksualiniam išnaudojimui į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją, Švediją ir JK. Nuo prekybos žmonėmis ypač nukenčia Lietuvos moterys ir mergaitės, augusios vaikų globos namuose, taip pat turinčios psichikos ar psichologinių sutrikimų. Nedidelis skaičius moterų iš Rusijos ir Baltarusijos per Lietuvą gabenamos į Vakarų Europą, kur verčiamos dirbti prostitutėmis. Yra atvejų, kai Lietuvos vyrai gabenami į Nyderlandus, JK ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur verčiami prievarta dirbti, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje. Manoma, kad vyrai iš Bulgarijos gali būti gabenami išnaudojimui darbe Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis nevisiškai atitinka keliamus minimalius reikalavimus, tačiau dedamos didelės pastangos. 2013 m. Vyriausybė ištyrė ir nubaudė daugiau prekiautojų žmonėmis, tačiau teisėsaugos darbą varžė teismai, neadekvačiai traktuojantys nusikaltimus ir prekiautojams žmonėmis skiriantys per silpnas bausmes. Vyriausybė nesuteikė kokybiškų mokymų policijos pareigūnams, todėl teisėsaugos institucijos ne visuomet sugebėdavo nustatyti aukas ir nukreipti jas į pagalbą teikiančias organizacijas. Be to, su kai kuriais nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiais vaikais buvo elgiamasi kaip su nusikaltėliais. Pagalbą teikiančios organizacijos gavo nepakankamai biudžeto lėšų, kad galėtų suteikti aukoms visą reikiamą pagalbą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros lektorė Brigita Palavinskienė.

VEIDAS: Kodėl taip vangiai sprendžiamos su prostitucija susijusios problemos?

B.P.: Pas mus nesutvarkyta įstatymų bazė. Tai, kad mes priartėjome prie skandinaviškojo modelio ir įstatymu numatome bausti ne tik prostitutes, bet ir jų klientus, gerai, bet to nepakanka.

Dirbdama savo darbą prostitutė anksčiau ar vėliau įkliūva, gauna baudą. Norėdama ją sumokėti, ji turi vieną kelią – vėl eiti pardavinėti save. Uždaras ratas, ir galime sakyti, kad valstybė verčia prostitutę grįžti į gatvę. Neturime nė vienos programos, kad jos galėtų įgyti profesiją, kai kurios – baigti vidurinę mokyklą. Atsistoti ant kojų toms moterims labai sunku, nes dažniausiai jos nieko nemoka, neturi jokios profesijos, net nėra baigusios vidurinės mokyklos. Ir net nemokančios valstybinės kalbos, nes į Vilnių atvažiavusios iš aplinkinių rajonų, iš nelietuviškos aplinkos.

VEIDAS: Kokiais keliais moterys atsiduria gatvėje?

B.P.: Didžioji dalis jų vartoja narkotikus. Tarp dirbančių gatvėje tokių net iki 80 proc. Šia problema domiuosi jau daugiau nei dešimt metų ir visą laiką ieškojau atsakymo, kas pirma – narkotikai ar prostitucija. Dabar jau galiu atsakyti, kad gatvėje jos atsiduria dėl narkotikų, nes reikia jiems pinigų. Daugybė moterų, su kuriomis bendravau, tai patvirtino. Netiesa, kad jos įninka į narkotikus, nes nori užsimiršti, atitrūkti nuo baisybių, kurias patiria parsiduodamos, – daug kas man bando tai įrodyti.

Riba, kiek jos gali ištverti tokį gyvenimą, yra ne daugiau kaip penkeri metai. Stotis–Kirtimai – kai kurios taksi į taborą suvažinėja kelis kartus per dieną. Buvo viena pora, vyras ir žmona. Kol ji aptarnauja klientą, jis paėmęs pinigus sulaksto į taborą narkotikų ir grįžta su doze sau ir jai. Galite įsivaizduoti, koks dugnas?

VEIDAS: Kokia situacija dėl butuose dirbančių prostitučių?

B.P.: Anksčiau visos dirbo per operatorius, kuriems klientai skambindavo skelbimuose nurodytais telefonais ir būdavo jų nukreipiami į vieną ar kitą butą. Dabar jos skelbiasi internete savarankiškai, vadinasi, dirba be vadinamojo stogo. Bet tai laiko klausimas, nes jas gaudo ir policija, ir suteneriai.

Butuose dirba ir profesionalios prostitutės, kurioms tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis, ir prisiduriančios iš šios veiklos prie kitų pajamų, pavyzdžiui, nemažai studenčių. Bet profesionalių – dauguma.

VEIDAS: Kodėl taip retai nubaudžiami sekso paslaugas perkantys vyrai, nors įstatymas numato bausmę ir jiems?

B.P.: Nes yra įstatymas, bet nėra mechanizmo. Pareigūnams užfiksuoti klientą labai sudėtinga, faktiškai tik atsitiktinai tai galima padaryti.

VEIDAS: Gal problemą išspręsti būtų lengviau taikant norvegišką modelį, kai baudžiamas tik klientas?

B.P.: Norvegai teigia: prostitutė yra auka, todėl ji nėra baudžiama, baudžiamas tik klientas. Naikinama paklausa, tikintis, kad pasiūla savaime išnyks. Bet pas mus tai neveiks. Nebent po daugelio metų šviečiamosios veiklos, visuomenės mąstymo keitimo. Mūsų mentalitetą, kad vyrų naudojimasis prostitučių paslaugomis būtų smerktinas, pakeisti labai sunku.

Ką pasiektume legalizavimu? Atsiras kategorija asmenų, kurie galės tuo verstis, nes atitiks sveikatos reikalavimus ir t.t. Bet kur mes dėsime stoties kontingentą? Jos niekada neatitiks jokių reikalavimų.

O būtent ten yra opiausios problemos. Kategoriškas kriminalizavimas pagal skandinavišką modelį jų irgi neįveiks. Galų gale ir jis nėra tobulas, nes padarė tvarką šalies viduje, bet kur važiuoja, pavyzdžiui, norvegai? Į Estiją. Lietuva šiuo požiūriu taip pat patraukli ir skandinavams, ir britams: pigūs skrydžiai, pigus alus ir pigios merginos.

Vaikų teisės. Laimingiausi Europos vaikai auga Norvegijoje, Lietuva, deja, augina pačius nelaimingiausius. Tačiau atrodo, kad lietuvius erzina, net siutina vakarietiško vaikų auklėjimo pamokos.

Norvegijoje – panika, Lietuvoje – protestai. Jau antra savaitė tautiečiams protą temdo septynmečio berniuko drama, kurioje didvyrės ir kankinės vaidmuo tenka Norvegijoje gyvenančiai lietuvei, bandžiusiai slapta pargabenti į Lietuvą globėjams perduotą sūnų. Neigiamas nuo sausio pabaigos besirutuliojančios istorijos herojus – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.

Apie šią tarnybą girdėjo ir net savo nuomonę turi daugelis lietuvių, net tų, kurie niekada nebuvo Norvegijoje ar patys neturi vaikų. „Barnevernet“ klijuojami žiauriausi epitetai – nuo šeimas žudančio monstro iki gestapo. Norvegijoje savo atžalas auginantys lietuviai gyvena jausdami nuolatinę įtampą, pakurstydami vieni kitus gąsdinimais, neva „Barnevernet“ vaikus atiminėja ir atiduoda globėjams (netgi lesbiečių poroms!) dėl tokių niekų, kaip neužrištas šalikas, ar net visiškai be priežasties.

Lietuvių emigrantai, beje, jau ne pirmą kartą imasi drastiškų priemonių norėdami susigrąžinti savo vaikus ir sprukti iš šalies. Anksčiau jau buvo nuskambėję keli sėkmingai įgyvendinti pagrobimo atvejai. Septynmečio Gabrieliaus drama tik sustiprino tautiečių nerimą: svarstymai, gal jau metas palikti Norvegijoje susikurtą gerovę ir traukti namo, vis dažnesni.

Tautiečių nuotaikos pasiekė ir diplomatus. Lietuvos ambasados Norvegijoje tinklalapyje bėga eilutė su nurodytu karštuoju telefonu, kuriuo teikiamos konsultacijos vaiko teisų apsaugos klausimais.

Tuo metu Gabrieliaus motina Gražina Leščinskienė užsitikrino tarptautinę paramą – praėjusią savaitę į protesto akcijas būrėsi ir vilniečiai, ir jos likimui neabejingi emigrantai. Vilniuje kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos kvietė rinktis prie Norvegijos ambasados Lietuvoje pastato. Protestuotojai linkėjo Norvegijai tapti civilizuota šalimi ir reikalavo imtis priemonių grąžinant septynmetį lietuvį į Lietuvą. Su plakatais „Aš esu Gabrielius“ tautiečiai protestavo ir prie Norvegijos ambasadų Londone bei Dubline, ir prie Stortingo, Norvegijos parlamento, Osle.

Tarptautiniu mastu keliamas triukšmas galėtų sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra nuožmiausi vaiko teisių pažeidėjai Norvegijoje. Tačiau taip nėra. Viešai skelbiama „Barnevernet“ statistika rodo, kad iš visų šios institucijos tiriamų atvejų lietuviams tenka tik 1,3 procento. Iš viso į šios tarnybos socialinės rizikos grupę šiuo metu yra įtraukta 50 tūkst. vaikų, tėvų globą praradę devyni tūkstančiai. Be to, lietuviai, palyginti su kitomis emigrantų bendruomenėmis Norvegijoje, šios šalies vaiko teisių sergėtojams kelia kone mažiausiai rūpesčių.

Praėjusią savaitę per specialų susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriame kalbėta apie Lietuvos vaikų interesų gynimą Lietuvoje bei už jos ribų, dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo 13 atvejų, kai iš lietuvių Norvegijoje buvo atimtos vaikų globos teisės. Dešimt iš jų baigėsi biologinių tėvų naudai (iš viso Norvegijoje gyvena apie 60 tūkst. lietuvių). Tačiau informacijos, kokiu pagrindu šiais konkrečiais atvejais buvo paimami vaikai, oficialiai nėra gavusi nė viena mūsų šalies institucija. Vadovaudamasi Norvegijos įstatymais, „Barnevernet“ neatskleidžia absoliučiai nieko, kas susiję su jų stebimomis šeimomis ir jų vaikus. Laikomasi aukščiausio lygio konfidencialumo.

„Dokumentus gauname tik tuos, kuriuos pateikia tėvai, todėl jie dažnai būna neišsamūs“, – „Veidui“ patvirtino ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.

Tad priežastys, dėl kurių konkrečiais atvejais „Barnevernet“ imasi radikalių priemonių, paprastai prasilenkia su tikrove ar net visiškai jos neatitinka. Nukentėjusios šeimos yra linkusios jas slėpti, tvirtindamos, kad buvo nubaustos dėl niekų.

Oficialiai skelbiama, kad vaikai iš tėvų atimami tik ypatingais atvejais, tai yra jei prieš juos taikomas fizinis ar psichologinis smurtas, jei jie seksualiai išnaudojami, jei tėvai nesirūpina atžalomis, vartoja narkotikus, girtauja. Vis dėlto vaikus Norvegijoje auginantiems lietuviams kyla gerokai daugiau neaiškumų. Klausimai, į kuriuos jie ieško atsakymų, stulbina: arba norvegai kuria utopinę visuomenę su taisyklėmis, prie kurių neįmanoma prisitaikyti, arba lietuvių atsivežama vaikų auklėjimo kultūra neturi nieko bendro su civilizuotu pasauliu ir garantuoja konfliktą su juo.

Be abejo, „Barnevernet“, itin didele galia išsiskirianti, nuo kitų valdžios institucijų nepriklausoma tarnyba, stebi ne tik imigrantus – patys norvegai lygiai taip pat rizikuoja patirti didelių problemų, jei nesirūpins savo atžalomis. Tik problemų išvengti jiems paprasčiau, nes šiandien auga trečia norvegų karta, auklėjama be diržo.

Vaiko teisių apsaugos įstatymas, ginantis juos nuo fizinių ir psichologinių bausmių, buvo priimtas 1953 m. Tad jau daugiau nei pusę amžiaus Norvegijoje niekas nedrįsta manyti, kad beržinė košė vaikams sveika, nors anksčiau ir šioje šalyje auklėjimo diržu būdas buvo savaime suprantamas. Rezultatas – Norvegija (kartu su Olandija, Suomija, Islandija ir Švedija), kaip matyti 2013 m. balandį UNICEF paskelbtoje Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje, yra vaiko gerovės sąrašo viršuje. O štai Lietuva jau daugelį metų atsiduria tarp nelaimingiausių vaikų šalių sąrašo rekordininkių.

Jau daug metų tarp Norvegijos ir Lietuvos gyvenančiai žurnalistei, rašančiai švietimo temomis, Jurgitai Kirkilaitei neatrodo keista, kad mūsų emigrantus reikia supažindinti su vaikų auklėjimo ir rūpinimosi jais pradžiamoksliu. Moteris gerai pažįsta gausią lietuvių bendruomenę Tionsbergo kurorte Pietų Norvegijoje bei jos gyvenimo modelį.

„Tionsberge daugiausia iš Klaipėdos, Biržų krašto atvykusių lietuvių – vilniečių ar kauniečių beveik nėra. Tai statistiškai vidutinės šeimos su vaikais, nėra tarp jų nusikaltėlių, piktybiškai nusiteikusių žmonių, bet nėra ir aukštos klasės specialistų, inteligentų. Prieš ketverius ir daugiau metų čia dirbo beveik vien lietuviai vyrai, o dabar jie jau atsivežę ir žmonas, vaikus, kai kurie – ir senus tėvus. Dauguma mano pažįstamų lietuvių Norvegijoje gyvena seniai – 8–10 metų“, – socialinį lietuvių bendruomenės portretą piešia J.Kirkilaitė.

Lietuviai vyrai dažniausiai randa nekvalifikuoto darbo statybose, išvežioja naktimis spaudą, moterys dirba auklėmis, valytojomis, šiek tiek pramokusios kalbą eina į slaugos namus, privataus verslo parduotuvėles. Vienas kitas yra įkūręs nedidelį verslą, dažniausiai susijusį su statybomis. Regionas, kuriame įsikūręs Tionsbergas, nelaikomas turtingu, čia nėra pramonės, didelių žuvų fabrikų, tačiau lietuvių šeimoms tai netapo kliūtimi susikurti sotų gyvenimą. Vis dėlto nuo vietos gyventojų juos skiria praraja.

„Dauguma lietuvių nėra priaugę iki norvegų pilietiškumo, sąmoningumo. Reikia pripažinti, kad daugeliu atžvilgių lietuviai yra labai neteisūs. Dažnai būdama tarp jų kalbu, kad jie negali burnoti prieš valstybę, kurią patys pasirinko, prieš jos pasiekimus, sukurtas organizacijas. Norvegai – labai visuomeniški žmonės, mums toli iki jų. Mes sakome – paskundė, o jiems nesuvokiama, kaip galima nepranešti valdžiai apie prasižengusį asmenį. Nemanau, kad reikia labai gailėtis ten gyvenančių emigrantų“, – tikina pašnekovė.

Lietuvio įvaizdis Norvegijoje per pastaruosius metus pasikeitė į gera. Anksčiau garsėjome plėšimais, vagystėmis, dabar norvegai jau vertina lietuvių darbštumą, nagingumą. Bet mūsų mentalitetas tebėra gana žemas, beveik negirdėti, kad kas išsiveržtų iš savos aplinkos, padarytų karjerą. Dalis lietuvių tebegyvena iš kontrabandos ir – itin lietuviška! – smaugia vieni kitus konkuruodami dėl darbų ir uždarbių. Taisyklė, kad žmogus žmogui – vilkas, čia pagrindinė. Jų laisvalaikis – žemo lygio linksmybės su daug alkoholio.

J.Kirkilaitė prisimena, kaip ją vos atvykusią į šią šalį stebino norvegų vaikai – labai savarankiški, laisvi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti, nesuvaržyti, spartietiškai auklėjami, užgrūdinti, bet kokiu oru basi lakstantys pajūryje… Mažieji lietuviai prieš juos atrodė kaip atvykėliai iš kitos planetos.

„Dažnai pasikalbu su lietuviais apie „Barnevernet“ agentūrą. Jie visi labai daug apie tai galvoja. Tos šeimos, kurios atvyko neseniai ir nespėjo apsiprasti, yra gana įsitempusios. Jos įpratusios vaikus auklėti lietuviškai: „valgyk-nevalgyk, eik ruošti pamokų, gausi diržo, jei neklausysi“… Mūsų auklėjamas, deja, paremtas muštro pedagogika, ypač vidutiniame statistiniame sluoksnyje, iš kurio daugiausia ir emigruojama. O Norvegijoje yra atvirkščiai – ne vaikai muštruojami, o tėvus muštruoja valstybė, kad jie aprūpintų, prižiūrėtų ir t.t., nors ir pati valstybė labai daug duoda vaikams“, – dviejų auklėjimo sistemų skirtumus vardija J.Kirkilaitė, pabrėždama, kad toje šalyje sudarytos idealios sąlygos būti gerais tėvais.

Dauguma seniau Norvegijoje įsitvirtinusių lietuvių, nors kartais ir sukandę dantis, integruojasi, prisitaiko prie naujų taisyklių, prie beribės laisvės, kuri vaikams suteikiama ir šeimose, ir švietimo įstaigose. Bet jiems nėra lengva priprasti, kad nuosavam vaikui negalima nieko drausti: nori eiti į lauką, o ne ruošti pamokas – negali prieštarauti ir pan. Net tarp savo keturių sienų jie turi galvoti, ką sako ir kaip elgiasi su savo vaiku. Norvegai įpratę, kaip mes sakytume, skųsti – jie raportuoja valdžiai, švietimo įstaigoms, ką kaimynai daro ne taip, – neduok Dieve, išgirs triukšmą, pamatys mėlynę ar įbrėžimą.

Atvykę į Norvegiją emigrantai nepaliekami vieni su savo baimėmis. Pavyzdžiui, pirmais mėnesiais darželiuose, mokyklose atvykėliams leidžiama apsiprasti, jie tik supažindinami su tvarka, aiškinama ir angliškai, žodžiu ir raštu, kad tik tėvams būtų suteikta kuo daugiau informacijos. Tad susivokti, išmokti taisykles sudarytos visos sąlygos.

„Neseniai bendravau su viena mama. Darželyje buvo susirinkimas, į kurį ji privalėjo ateiti kartu su sūnumi. Bet jis tuo metu, per vasaros atostogas, buvo pas savo senelius Ispanijoje. Motina buvo labai išsigandusi, kad atsidurs „Barnevernet“ akiratyje. Bet sūnaus auklėtoja po ilgo pokalbio įsitikino, kad vaikui su seneliais yra gerai, kad jis ten ne dėl to, jog tėvai norėjo jo atsikratyti, ir problemų nekilo. Bet motina buvo labai įsibaiminusi. Didžiausia įtampa ir kyla iš to, kad tėvai nežino, kaip pedagogai sureaguos esant vienai ar kitai situacijai“, – pasakoja lietuvė.

Ji pažįsta Tionsberge gerą darbą turinčią, niekada jokioms institucijoms neužkliuvusią moterį, kuri netrukus gimdys, bet vaiką ketina auginti Lietuvoje. „Barnevernet“ jai atrodo kaip monstras, nors Norvegijoje gyvena jau beveik dešimt metų.

„Vis dėlto man sunku būtų nesutikti su norvegų požiūriu, kad svarbiausia yra vaikas. Be jokios abejonės, norvegiška sistema yra gerokai labiau pajėgi išauginti laimingą žmogų negu lietuviška. Taip, kartais ten pasitaiko atvejų, kai vaikas iš šeimos atimamas klaidingai, bet kiek pas mus našlaičių, kiek šeimose apleistų, smurtą patiriančių vaikų. Norvegijoje tokių dalykų apskritai nėra. Laimės, pilnatvės požiūriu vaikams ten tikrai geriau. Bet Lietuvoje – lengviau tėvams“, – ironizuoja J.Kirkilaitė.

„Veidas“ susisiekė su keliomis šeimomis, auginančiomis vaikus Norvegijoje, tačiau pasikalbėti sutiko tik dvi pašnekovės. Kiti Norvegijoje gyvenantys lietuviai atsisakė kalbėti ir pakeistais vardais, ir be jokios nuorodos, kuri leistų juos atpažinti.

„Supraskite, mes čia gyvename ir turime vaikų. Be to, jau patyrėme problemų“, – būgštavo viena šeima.

Iš tiesų gali atrodyti, kad kelių motinų kova su Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema parodė, kaip beatodairiškai mylinti motina gali kautis dėl savo atžalų, ir atskleidė šaltų šiauriečių sistemos piktžaizdes. Skaudi tema pasėjo baimę ir lietuvių bendruomenėse. Kaip televizijos reportaže sakė viena piketo Norvegijoje dalyvė: „Na, kažkokia baimė tai vis tiek yra, nes kalbos eina, kad čia vos ne be reikalo atiminėja vaikus.“

„Aš esu Norvegijos valstybės pusėje. Suprantu, kad žmonės reaguoja, ir džiaugiuosi, jog vieningai palaikome savus, bet gal reikia turėti daugiau faktų ir apie kitą istorijos pusę“, – pokalbio pabaigoje pripažins Osle penkiolika metų gyvenanti Laura.

Iš pradžių ji sako maniusi, kad visa nepagrįsto vaikų atėmimo Norvegijoje tema taps viena iš progų žiniasklaidai sukurti sensaciją, kurios nori auditorija. Tiesa, taip jai atrodė tol, kol į šį reikalą nebuvo įtraukti europarlamentarai ir valstybės diplomatai.

Paklausta, kaip ši tema pateikiama Norvegijos žiniasklaidoje, Laura sako, kad kai buvo ieškoma dingusio vaiko, ko gero, buvo pritaikyta išimtis: grynai paieškos tikslams paskelbta jo nuotrauka ir vardas, o vėliau pasirodė pranešimas, kad vaikas rastas. Tik tiek, ir jokių spekuliacijų ar prielaidų.

Laura pasakoja per daug metų svetur įgijusi įvairių draugų: bendraujanti ir su lietuvių, ir su norvegų, ir su mišriomis šeimomis, pažįstanti ir vienišų tėvų, kurie vaikus nuo pat mažumės užaugino ir į mokslus išleido Norvegijoje. Nė iš vieno negirdėjusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ būtų troliai, grobiantys vaikus. O ir pati tikina nepajutusi, kad būtų akylai stebima ar kad Norvegijos vaikų gerovės sargai būtų susirūpinę jos dukra.

Vaiko priežiūra ir rūpinimasis, natūralu, Norvegijoje yra svarbiausios sąlygos, kurias vaikų auklėjimui ir auginimui kelia visuomenė ir valstybė. Tad kodėl nutinka taip, kad dalis lietuvių, nuvykusių į šią šalį, ne tik patenka į vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį, bet vėliau dar ir turi grobti savo nuosavus vaikus?

Tiesa, toje žiniasklaidoje nuskambėjusioje istorijoje vienas pagrindinių linksniuojamų argumentų buvo, kad vaikas yra Lietuvos pilietis. „Veido“ kalbintos pašnekovės nukerta: vienintelis argumentas Norvegijoje yra vaiko gerovė. Gal tuo ir skiriasi norvegiška sistema nuo lietuviškos? Pašnekovės purto galvą ir sako, kad norvegai nereikalauja nieko neįprasta, o, pavyzdžiui, žinoti, kad vaikų mušti negalima, visiems jau būtų pats laikas. Na, o kitos sąlygos gana paprastos ir visai netolimos Lietuvos įstatymams: rūpintis vaikais, nepalikti jų be priežiūros, negirtauti.

Laura paaiškina, kad jei yra bent menkiausia tikimybė, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, į gautą pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai reaguoja iškart. „Ar tam skundui yra pagrindo, geriau patikrinti nedelsiant, nei praleisti pro akis, – teigia ji. – Neduok Dieve, tai gali būti seksualinis išnaudojimas ar fizinis smurtas. Net jei panašių įtarimų motyvas būtų vaiko fantazijos, tokius atvejus aiškinamasi iškart.“

O pranešimų apie galimą netinkamą elgesį su vaikais bendruomeniškoje Norvegijoje netrunka pateikti bet kas – nuo susirūpinusių kaimynų iki gydytojų. „Tarkime, jei žmogus medikui pasako, kad namie dažni barniai, kad kenčia sutuoktinio smurtą, medikas privalo pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai yra aukščiau už Hipokrato priesaiką“, – apie siekį apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje pasakoja pašnekovė iš Oslo.

„Man ši problema atrodo šiek tiek išpūsta. Kita vertus, lietuviai labiau nei norvegai yra linkę išgerti vaikų akivaizdoje. Norvegijoje tai netoleruojama: taurė vyno, ir ne daugiau. Jei namie nuolat vyksta šventės, prieš vaiką keliamas balsas, girdėti jo rėkimas, jis gali būti skriaudžiamas, neabejokite, kad kaimynai apie tai praneš vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei namie smurtaujama – apie tai sužinos policija. Patarčiau visiems bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes ji pirmiausia nori padėti vaikui. Ne tėvams, o vaikui. Toks vienintelis jų tikslas“, – aiškina kita pašnekovė, Dramene mokytoja dirbanti Indra, į Norvegiją atvykusi prieš dvidešimtmetį.

„Veido“ kalbintos pašnekovės paaiškina, kad Lietuvoje visuomenės linčiuojama „Barnevernet“ negali pateikti savo istorijos versijos, nes susilaikyti nuo bet kokių komentarų ir temos eskalavimo ją įpareigoja griežti įstatymai.

Tylos įžadai kalbant tokiomis temomis Norvegijoje saisto ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pedagogė Indra yra viena iš tų žmonių, kurie Norvegijoje vaiko teisių sergėtojams turi pranešti apie bet kokias abejones dėl vaiko gerovės. Jei ji, kaip mokytoja, įtaria, kad su vaiku elgiamasi netinkamai, turi informuoti mokyklos direktorių. Tada mokykla, kaip institucija, privalo pranešti apie galimus pažeidimus vaiko teisių apsaugos atstovams.

„Nėra jokio kito pasirinkimo. Dažniausiai tai būna ilgas stebėjimas, vaiko teisių apsaugos tarnyba per kažkurį laiką privalo ištirti skundą. Nereaguoti į jį negalima. Šis procesas niekuo nesiskiria nuo Lietuvos sistemos: bandoma susisiekti su vaiko šeima, kuri toliau stebima ir tiriama. O to pranešimo priežastys gali būti įvairios: vaikas nelanko mokyklos, yra neprižiūrimas, šeimoje smurtaujama. Tarkime, kalbuosi su vaiku ir jis pasakoja, kaip naktį miegojo autobusų stotelėje. Iš pradžių, aišku, turiu jį nuraminti, o tada iškart eiti pas direktorių. Suprantama, nes vaikas neturi miegoti gatvėje, nepaisant to, kad tėvai laiko jį suaugusiu ir galinčiu savimi pasirūpinti“, – pasakoja Dramene gyvenanti lietuvė.

Tačiau Norvegijoje įsitvirtinusios lietuvės tikina, kad savavališkai, be jokio įspėjimo vaikų iš jų šeimos niekas neišplėšia. Prasidėjus stebėjimui ar net priėmus sprendimą perduoti vaiką laikiniems globėjams daroma viskas, kad tik patys tėvai išmoktų tinkamai auklėti savo vaiką. Beje, vaiko perdavimas globėjams yra paskutinė priemonė, iki kurios veda ilgas procesas.

Žinoma, yra du atvejai – fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas, dėl kurių norvegai nepripažįsta jokių diskusijų. „Jei nustatomi tokie atvejai, vaikas paimamas iškart. Jei, pavyzdžiui, pats vaikas pasako, kad nenori grįžti namo, kad yra prievartaujamas, jis paimamas tą pačią dieną, tačiau tokie atvejai – išimtys, priežastys turi būti labai rimtos. Vis dėlto net ir šiais blogiausiais atvejais įvykis tiriamas, apklausiami tėvai, aplinkiniai, mokytojai“, – paaiškina Dramene gyvenanti pedagogė.

Ji priduria, kad vaiko perdavimas globon yra laikinas ir jokiu būdu nereiškia įvaikinimo. Pavyzdžiui, net jei tėvai turi narkotikų ar alkoholio priklausomybės problemų, tai nėra pats blogiausias scenarijus, nes jiems paskiriamas gydymas, o jei pavyksta pasveikti – jie gali susigrąžinti ir patys auginti savo vaikus. Mokytoja pasakoja, kad dažniausiai globėjais tampa vaikui artimi žmonės, kuriais jis pasitiki ir jau spėjo užmegzti emocinį ryšį: giminaičiai, seneliai ar mokytojai.

Lankę kursus, mokymus, kad taptų globėjais, jie gauna kompensacijas, bet globodami vaiką nedirba. Žinoma, tokia integracija į šeimas Norvegijai kainuoja gerokai brangiau nei kiti būdai, pavyzdžiui, grupė beglobių vaikų, kuriems paskirtos dvi auklėtojos. Kompensacija skiriama pagal konkretų atvejį, todėl jos dydis ir forma skiriasi, tarkime, gali būti taikoma ir lengvata būstui įsigyti.

„Nemačiau, kad kas iš globėjų taptų milijonieriais, – patikėjusius vaikų pardavimo teorijomis nuramina Indra. – Tai nėra atostogos, o darbas visą parą, nes laiko sau turi tik tada, kai vaikas būna kitur, pavyzdžiui, susitinka su savo biologiniais tėvais, nes laikinai perėmus jo globą vis tiek reikia palaikyti ryšį su tikrąja šeima. Tokie susitikimai neorganizuojami tik labai išskirtiniais atvejais. Globėjų šeima daugiausiai gali priimti du vaikus, kurie nėra jaunesni nei jų atžalos. Supraskite, jie negali prisirišti prie vaiko, nes jis bet kada gali grįžti pas tikruosius tėvus. Tai sunkus darbas, nes neretai vaikai pas globėjus pakliūva iš sudėtingų šeimų, turėdami emocinių sutrikimų.“

Pašnekovė iš Oslo svarsto, kad panašių problemų, kai lietuviai ir norvegai nesusitaria, kas geriausia vaikams, atsiranda kone dėl vienintelės priežasties: jei atvykėliai nesilaiko šalies įstatymų ir ignoruoja jiems keliamas sąlygas. Vėliau, prasidėjus ginčams, skersai kelio susitarimui ir deryboms, kaip pastebi ji, gali stoti ir kalbos barjeras. Esą lietuviai dažnai naudojasi vertėjais, kaip atstovais ar advokatais. Tokiu atveju, užuot tiksliai pateikus faktus, prasideda jų interpretacija.

„Kadangi daug metų gyvenu Norvegijoje, nuo pat pradžių stengiausi integruotis, bet bendruomenėje, deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Jei pasirenki kitą šalį, kurioje nori kurti savo gerovę, turi nusiteikti laikytis jos įstatymų ir prisitaikyti prie kultūros. Pavyzdžiui, daug lietuvių mėgsta slidinėti Norvegijoje. Bet juk nė vienas lietuvis nėra gimęs su slidėmis, kaip sakoma apie norvegus. Jei to galima išmokti, kodėl negalima priimti ir kitos kultūros dalies, užuot elgusis, kaip patinka? Žinoma, yra kultūrinių, istorinių skirtumų, bet nesakyčiau, kad nuo šiauriečių labai skiriamės. Nuo kinų ar kitų tolimų egzotiškų tautų skiriamės kur kas labiau“, – svarsto Laura.

Ji pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kaip galima tiesiog iš principo ignoruoti norvegų keliamus pageidavimus. Mokyklose vyrauja cukraus „psichozė“ – visi kaip įmanydami stengiasi išvengti šio nereikalingo „nuodo“. Ir štai viena lietuvė kasdien vaikui į pietų dėžutę įdeda po lietuvišką glaistytą sūrelį. Norvegai tą sūrelį, žinoma, supranta kaip šokoladą. Mamos buvo paprašyta to daugiau nedaryti jau vien dėl bendraklasių. Žinoma, ji gali sūrelį vaikui patiekti namie vakarienei, bet ne, ji užsispyrusi vis tiek įdeda jį pietums…

Pastarosiomis savaitėmis aistringai besiliejančios emocijos lyg ir neleistų kaltinti lietuvių abejingumu vaikų interesams. Deja, mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams. Apie tai prakalbo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Jos vadovaujama organizacija domėjosi lietuvių vaikų padėtimi Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Tačiau visuotinių protestų fone jai rūpi paskelbti ir kitą žinią. „Turiu tik vieną prašymą; jeigu visi Lietuvos žmonės gali sukilti į kovą dėl vieno lietuvio vaiko Norvegijoje, tai gal nors keletas žmonių galėtų padėti vaikams, esantiems Lietuvoje?“ – klausia R.Dičpetrienė atvirame laiške Lietuvos žmonėms.

Emocijos, kuriomis visuomenė reaguoja į Norvegijoje vaiką praradusios lietuvės pastangas jį susigrąžinti, jai primena „violetinę“ istoriją, kai vadinamojo pedofilijos skandalo epicentre atsidūrusios mergaitės stojo ginti visa Lietuva.

„Pasiimam šakes į rankas, ir varom! Net nelabai svarbu – kur ir dėl ko. Ir anoje, ir šioje situacijoje vaikas tampa suaugusiųjų manipuliacijų įrankiu. Ir mažai kam rūpi, kaip jis pats jaučiasi, galų gale ką išgyvena jo motina. Labai abejoju, kad kas nors teikia jai psichologinę pagalbą, kol per visus informacijos kanalus ji ir jos vaikas narstomi po gabaliuką. Pasigendu mūsų visuomenės brandos. Kokia mūsų branda – tokia ir reakcija į problemą: liejasi emocijos, bet nėra sprendimų, nėra dialogo“, – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Prieš kritikuojant Norvegijos socialinę sistemą ji siūlo bent pasidomėti, kokia ši yra Lietuvoje: į ką gali atsiremti į ribinę situaciją patekę žmonės, iš ko jiems tikėtis pagalbos. Iškalbingas pavyzdys: vienai mūsų šalies savivaldybei pavyko atkovoti vaiko teisių apsaugos tarnybų iš emigrantės lietuvės atimtą vaiką. Jis buvo grąžintas į Lietuvą ir dabar auga… vaikų globos namuose.

O kokie yra skaičiai, ne emocijos?

Penkeri kūdikių namai ir 97 globos namai yra perpildyti – iš viso šiose Lietuvos įstaigose auga daugiau nei 20 tūkst. vaikų. Norvegijoje nėra kūdikių namų, taip pat ir tokio tipo globos namų kaip mūsų šalyje.

Lietuvoje iš viso gyvena pusė milijono vaikų, Norvegijoje – milijonas. Mūsų šalyje šeimose, kurioms trūksta socialinių tėvystės įgūdžių, auga apie 20 tūkst., Norvegijoje – 50 tūkst. vaikų. Taigi abiejų šalių problemos tos pačios. Bet čia panašumai baigiasi. Norvegai daro viską, kad vaikas būtų išsaugotas biologinėje šeimoje, mūsų šalyje, nors skelbiamas tas pats tikslas, jam pasiekti trūksta visko – priemonių, žmonių, metodikos, net tinkamo požiūrio.

„Lietuvoje vaikas iš šeimos paimamas tik pačiu kraštutiniu atveju, kai jo gyvybei gresia pavojus. Norvegijoje apie tai, kad vaikas mušamas, psichologiškai žeminamas, apskritai nešnekama. Ten to negali būti. Pas mus net ir šeimose, kurios tikrai nėra laikomos socialiai rizikingomis, normalu auklėti vaikus bausmėmis, baime, bendrauti su jais liepiamąja nuosaka. Ir štai tokie žmonės kerta sieną ir atsiduria visiškai kitoje kultūroje su jiems svetimais santykiais – ten negalima pliaukštelėti, o jei taip atsitiks, liudininkai būtinai sureaguos. Mes tai vadiname skundimu, jie – pilietine pareiga, nes vaikas pats negali apsiginti, jam reikia padėti“, – skirtumus aiškina R.Dičpetrienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vadovaudamasi Vaiko teisių konvencija, viena ar kita šeima pradeda domėtis sulaukusi pranešimo, kad galbūt joje netinkamai elgiamasi su vaiku. Įtarimų gali kilti bet kam – socialinei darbuotojai, medikei, darželio auklėtojai, mokytojai, kunigui, kaimynams… Tada tarnybos atstovai apsilanko šeimoje, kad galėtų įvertinti situaciją, nustatyti, kokie yra jos socialinės tėvystės įgūdžiai. Sudaromas trijų arba šešių mėnesių darbo su šeima planas. Stoja į darbą visas būrys specialistų, suteikiama kompleksinė pagalba. Jei per pusmetį padėtis negerėja, teismo sprendimu vaikas laikinai perduodamas į profesionaliai parengtą globėjų šeimą, o tėvai stiprinami toliau. Pagrindinis ir vienintelis tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą, kai tik ji bus pasirengusi.

Ir Norvegijoje būna atvejų, kai vaikas yra paimamas tą pačią akimirką, bet jie labai reti. Lietuvoje, priešingai, beveik visi paėmimai yra drastiški.

„Šventai tikiu, kad norvegai neima vaikų šiaip sau, tik šovus į galvą. Yra ilgas šeimos stebėjimas, atkaklus darbas su ja“, – neabejoja organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Aktualusis komentaras

Dainius Pūras: „Sąmokslo teorijos klaidina patiklius žmones“

Apie tai, kaip itin jautrios vaikų, šeimos temos tampa įrankiu propagandiniame kare šmeižiant Vakarų valstybes, „Veidui“ pasakoja vaikų ir paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras.

„Juvenaline justicija“ Rusijoje buvo pavadinti vaiko teisių apsaugos principai ir praktikos, kurias rekomenduoja Jungtinės Tautos ir kurias nuosekliai įgyvendina dauguma pasaulio ir Europos valstybių.

Jau pats terminas yra klaidingas. Nors iš tikrųjų terminas „juvenile justice“ (angl.)  reiškia šiuolaikinį požiūrį į tai, kaip reikia spręsti nusikalsti linkusių paauglių problemas, šioje sąmokslo teorijoje juvenaline justicija vadinamas visas kompleksas šiuolaikinių būdų veiksmingai ginti vaiko teises.

Kaip ir dauguma sąmokslo teorijų, ši teorija remiasi nepatikrintomis ir subjektyviai bei tendencingai pateiktomis istorijomis apie tai, kaip esą Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse griaunamas šeimos institutas. Kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kuria ir skleidžia istorijas apie tai, kad Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse vaikai skatinami nepaklusti tėvams, kad dėl menkiausios smulkmenos „grobiami“ atvykėlių iš Rytų Europos vaikai. Taip pat ši sąmokslo teorija klaidina patiklius žmones, netinkamai informuodama apie rekomendacijas lytinio švietimo srityje (prisiminkime Lietuvoje sukeltą ažiotažą dėl „Estrelos“ projekto, kai žmonės buvo klaidinami, esą  vaikai nuo mažumės bus verčiami  masturbuotis).

Bet dažniausiai šiais išpuoliais stengiamasi ginti vadinamųjų normalių šeimų teisę auklėti vaikus be jokios valstybės institucijų galimybės įsikišti esant įtarimui dėl prievartos prieš vaikus ar nepriežiūros. Laikomasi požiūrio, kad visi būdai, kuriuos tėvai taiko augindami ir auklėdami vaikus, yra tinkami. Šio judėjimo atstovai nepaaiškina, kas ir kokiu būdu turėtų surūšiuoti šeimas į tas, kurias reikia prižiūrėti, ir tas, kurių negalima prižiūrėti. Kaip žinome, šeimose vaikai dažnai patiria akivaizdų smurtą ir nepriežiūrą, ir kai matomos žiaurios pasekmės, jau patys kovotojai prieš bet kokią vaiko teisių priežiūros galimybę piktinasi, kad nieko nebuvo daroma.

Šie kovotojai prieš „juvenalinę justiciją“ kartais informuoja apie tikrus faktus, kai užsienio vaiko teisių apsaugos tarnybos padaro klaidą. Tačiau tos išimtys iš taisyklių pristatomos kaip taisyklės, ir visuomenė nekorektiškai dezinformuojama, esą Šiaurės ir Vakarų Europoje yra labai prastai su šeimų ir vaikų gerove. Tačiau daug objektyvių rodiklių rodo, kad kaip tik tose valstybėse vaikų ir šeimų gerovės rodikliai yra itin aukšti, o tokiose valstybėse, kaip Lietuva ar juo labiau Rusija, jie prasti. Šitų  įrodymų kovotojai prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija“, komentuoti nenori.

Kovos prieš „juvenalinę justiciją“ tikrieji autoriai nėra žinomi, kaip tai dažnai būna su sąmokslo teorijomis apie geriausių gyvenimo kokybės standartų pasiekusias  liberalios demokratijos valstybes.

Aš apie visas šias negrabiai sukurtas juodąsias technologijas pirmą kartą išgirdau 2010–2011 m., būdamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas. Tuo metu komitetas siūlė Ukrainai nuosekliai įgyvendinti JT rekomendacijas vaiko teisių srityje, atsisakyti sovietinio požiūrio į vaikų globą, nuolatinio vaikų globos įstaigų protegavimo ir diegti naujas bendruomenines paslaugas šeimoms stiprinti, mokyti šeimas tinkamai ir be prievartos auklėti vaikus, kartu stiprinant vaiko teisių apsaugą.

Tuo metu UNICEF kvietimu nuvykęs į Ukrainą padėti šiai valstybei įgyvendinti rekomendacijas, iš ukrainiečių sužinojau apie nežinia kieno sukeltą panikos dėl „juvenalinės justicijos“ bangą ir kad Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rekomendacijos skirtos „mūsų vaikams grobti ir tvirkinti“ bei „mūsų šeimoms ardyti“. Į Lietuvą šios gąsdinimų kopijos atėjo šiek tiek vėliau, 2012–2013 m.

Instrukcija, kaip nemušti vaiko

Kad emigrantams būtų lengviau prisitaikyti prie norvegiškos tvarkos, ir įvairiuose Norvegijos lietuvių, ir ambasados tinklapiuose skelbiamos tėvų elgesio su vaikais atmintinės. Štai ~norvegija.org~ pateikia dažniausiai užduodamus klausimus ir atsakymus į juos.

„Ar galima vaiką mušti, papurtyti, šaukti ant jo?

Negalima. Bet koks fizinis ar psichologinis smurtas yra kriminalinis nusikaltimas. Bet Jūs galite leisti vaikui rėkti. Vaiko teisių tarnyba nevažiuos patikrinti, jei kaimynas paskambins ir pasakys, kad vaikas apačioje rėkia jau valanda laiko. Jei rėktų nuolat, tarkime, savaitę, mama pasirodytų kieme su mėlyne ant veido, jei būtų girdėti riksmai, indų daužymas ir pan., tada tarnybos darbuotojai atvyktų iš karto. Svarbu suvokti, kur auklėjimas prasilenkia su smurtavimu.

„Nuo kokio amžiaus vaikas gali padėti namų ruošoje?“

Amžiaus ribos nėra. Tai priklauso nuo vaiko ir nuo darbo. Jis gali padėti namų ruošoje tol, kol tai netrukdo atlikti namų darbus, lankyti būrelį, susitikti su draugais ir pan. Jei vaikas mokykloje pasakys, kad negalėjo vakar žaisti futbolo, nes turėjo sutvarkyti visus namus, nuplauti mašina ir dar atlikti kitų darbų, tai jau gali atkreipti vaiko teisių apsaugos dėmesį. Vaikas turi teisę į savo laisvalaikį, tad negalite jo visos dienos užkrauti ruošos darbais ar brolio/sesės priežiūra.

„Ar galima vartoti alkoholį per šventes, pas draugus?“

Vieną kitą taurę gali gerti ir mama, ir tėtis, bet su sąlyga, kad vaiku bus pasirūpinta. Švęsti galima ir kai vaikai yra namie, bet saikingai, nes svarbiausia yra vaiko saugumas, miegas ir pan. Jei švenčiate pas draugus, nieko bloga, jei paryčiais grįšite taksi su miegančiais vaikais ant rankų.

„Ar vaikas privalo eiti į darželį vis su kitais drabužiais?“

Nieko baisaus, jei vaikas drabužius išsitepė iš pat ryto ar vakar vakaro. Tačiau vaikų darželio darbuotojai pasikviečia tėvus pokalbio, jei drabužiai neskalbiami savaitę, vaikas taip pat nepraustas. Jei tėvai nepasitaiso, iškviečiama vaiko teisių apsaugos tarnyba.

„Nuo kada vaikas gali būti vienas namie?“

Nėra nustatytos amžiaus ribos, tai priklauso nuo vaiko sąmoningumo, sugebėjimo pasirūpinti savimi. Tačiau jei norite palikti vaiką vieną, jis turėtų būti sulaukęs 16–17 metų. Ir Jūs turite būti garantuoti, kad jis elgsis atsakingai, nevartos alkoholio ir pan.“

Jūratė Kiliulienė, Gabija Sabaliauskaitė