Lietuvoje ryškėja dvi ekonomikos: klestinti didžiųjų miestų ir neperspektyvi tuštėjančių regionų, į kuriuos nėra prasmės investuoti, nes mažėjant gyventojų menksta ir paklausa. Nors dabartinė valdžia žada juos atgaivinti, regionai, kaip pastaruoju metu ne kartą teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ekonomistas Raimondas Kuodis, taps vaiduokliais ir investuoti į juos – beveik tas pats, kas pačiam užsinerti kilpą ant kaklo…

Birutė ŽEMAITYTĖ

Tačiau toli gražu ne visi nusiteikę nurašyti didžiąją Lietuvos dalį. Nors alyvos į ugnį pastarosiomis dienomis šliūkštelėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas, paskelbdamas, kad, naujausiais LSTC duomenimis, išryškėjo akivaizdi depopuliacijos tendencija: 2001 m. buvo septynios retai apgyventos savivaldybės, 2016-aisiais – jau 22, o vietovės, kuriose viename kvadratiniame kilometre gyventojų tankumas yra mažesnis nei 12,5 žmogaus, sudaro 45 proc. šalies teritorijos (mokslininko teigimu, šiuo metu Švenčionių, Varėnos, Ignalinos, Zarasų, Rietavo, Anykščių, Biržų, Rokiškio, Molėtų, Akmenės, Kupiškio, Kelmės rajonų savivaldybėse gyventojų tankis viename kvadratiniame kilometre nesiekia 10 gyventojų), ir prielaidų, kad situacija regionuose pradėtų keistis į gera jis neįžvelgiąs, todėl po 15–20 metų didelė dalis Lietuvos teritorijos virsianti demografinėmis dykromis, – Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis ir Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas įsitikinę, jog regionai dar neprarasti.

Tik delsti jau negalima, nusprendė LPK ir LSA vadovai ir sukirto rankomis – pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir numatė priemones, kuriomis bus siekiama atgaivinti regionus, mažinti socialinę atskirtį ir nedarbo lygį, suvaldyti migracijos ir demografines problemas. O iš karto po to Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jurga Bučaitė-Vilkė pristatė VDU užsakymu atlikto tyrimo, kurį remia Lietuvos mokslo taryba, rezultatus. Tyrimas atskleidė ne tik tai, ko žmonės tikisi iš savivaldos, bet ir tai, kad siekiant socialinės gerovės neretai jiems patiems reikėtų būti aktyvesniems.

– Kokie buvo šio tyrimo tikslai? – teiraujamės sociologės J.Bučaitės-Vilkės.

J.Bučaitė-Vilkė: Mes tyrėme, koks Lietuvos gyventojų požiūris į savivaldą, kokių lūkesčių ir norų, susijusių su gyvenamosios aplinkos kokybe, infrastruktūra, turi gyventojai, kaip jie vertina savivaldos institucijų vaidmenį sprendžiant įvairius kasdienio gyvenimo klausimus. Taip pat domėjomės, kaip gyventojai vertina galimybę rinkti merą tiesiogiai, kokius lūkesčius žmonės su juo sieja. Be to, klausėme, ar jie patys aktyviai dalyvauja sprendžiant vietos problemas. Per apklausas buvo teiraujamasi, kaip jie vertina savivaldos lygmeniu vykstančius pokyčius, įvairias paslaugas, vietos ekonominės plėtros iniciatyvas ir visą savivaldos situaciją šalyje. Iš viso apklausta daugiau kaip tūkstantis suaugusių gyventojų skirtingų šalies savivaldybių miestuose ir kaimuose.

– Kokie, gyventojų manymu, turėtų būti pagrindiniai savivaldybių tikslai? Ar gyventojus tenkina savivaldybių veikla? Ar skiriasi didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių bei kaimų gyventojų nuomonė?

J.Bučaitė-Vilkė: Gyventojų manymu, svarbiausios savivaldybių veiklos sritys ir tikslai – viešojo saugumo užtikrinimas ir nusikalstamumo mažinimas (92,7 proc.), sveikatos apsaugos paslaugos (92 proc.), švietimo paslaugų užtikrinimas 91,7 proc.). Toliau – vietos ekonomikos augimas ir gyventojų užimtumo didinimas (91,4 proc.), socialinių paslaugų užtikrinimas socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms (91 proc.). Didžiųjų miestų gyventojams svarbesnis ekonomikos augimo lygis, o mažesnių miestelių gyventojams svarbiau stabilumas. Pavyzdžiui, jei miestelis labai priklausomas nuo vieno darbdavio, jo pasitraukimas reikštų, kad prarandama nemažai stabilių darbo vietų.

Savivaldybių finansinio savarankiškumo didinimą, piliečių įtraukimą sudarant savivaldybės biudžetą gyventojai vertina gana palankiai, bet jie nemano, kad savivaldybių savarankiškumo didinimas turėtų didelės įtakos jų gyvenimo kokybei, nes didžiausią įtaką daro centrinė valdžia. Nemažai gyventojų mano, jog visuomeninės organizacijos, vietos bendruomenės ir jie patys negalėtų reikšmingai paveikti savivaldybių priimamų sprendimų, bet tikisi, kad juos priims ir jų gerove pasirūpins išrinkti vietos politikai.

Pačios savivaldos, kaip institucijos, darbą geriau vertina didmiesčių gyventojai: 34,1 proc. didmiesčių ir 29,5 proc. kaimo gyventojų mano, kad jos veikia gerai, 11,4 proc. mieste ir 25,6 proc. kaime gyvenančiųjų mano, kad savivalda dirba prastai. Tai gali simbolizuoti, kad kaimiškose savivaldybėse gyventojų padėtis ekonominio saugumo aspektu yra sudėtingesnė. Tačiau gyventojai pripažįsta, kad jie patys nepakankamai aktyviai dalyvauja sprendžiant įvairias problemas: manančiųjų, kad jie pakankamai aktyvūs, buvo 17 proc., nepakankamai aktyvūs – 41,8 proc.

Gyventojų nuomone, daugiausiai įtakos sprendimų priėmimui turi meras, todėl jie teigiamai vertina tiesioginius merų rinkimus: net 82 proc. apklaustųjų mano, kad šie iš tikrųjų reikalingi. Tai parodė ir gyventojų aktyvumas per rinkimus.

Dar vienas gyventojams svarbus dalykas būtų galimybė tiesiogiai rinkti seniūnus, nes seniūnas – tas valdžios atstovas, kuris yra arčiausiai jų. Juo labiau kad jei sumažėtų pašto ir bankų skyrių, seniūnas taptų faktiniu gyventojų reikalų tvarkytoju, pas kurį atėję jie galėtų ir už elektrą ar dujas susimokėti.

– Minėjote, kad gyventojai palankiai vertina galimybę tiesiogiai rinkti merus. Koks, gyventojų manymu, turi būti meras, kad pateisintų jų lūkesčius?

J.Bučaitė-Vilkė: Beveik 69 proc. atsakiusiųjų norėtų dar daugiau – kad meras turėtų darbo savivaldybės taryboje patirties, taip pat būtų gerai, kad jis būtų dirbęs bendruomenėse (per 58 proc.) – tame lygmenyje, kuris yra arčiausiai pačių gyventojų. Bet net 40 proc. gyventojų mano, kad visai nesvarbu, ar meras yra politinės partijos narys. Priešingai nei kai kuriose kitose Europos šalyse, lietuviams nėra labai svarbu, ar meras gimęs ir užaugęs toje savivaldybėje.

Į klausimą, kuo turėtų rūpintis meras, dauguma atsako, kad jis turėtų atstovauti savivaldybei (93,6 proc.), rūpintis investicijomis (92,6 proc.), kurti patrauklų miesto ar rajono įvaizdį (90,6 proc.), tačiau jo vaidmuo labiau siejamas su administracinėmis vadybinėmis funkcijomis. Matyt, gyventojai tikisi, kad meras, toks ūkinių reikalų tvarkytojas, kartu su valdančiąja dauguma išspręs kasdienius gyvenimo klausimus ir padarys jų gyvenimą geresnį. Tačiau mero bendradarbiavimas su kitomis savivaldybėmis ar vietos valdžios įtakos didinimas šalies politiniame gyvenime gyventojams rūpi kur kas mažiau.

O štai į klausimą, kas turėtų būti svarbiausi mero partneriai užtikrinant sklandų savivaldybės darbą, gyventojai atsakė, kad tai jie patys, valdančioji dauguma ir vietos verslas (atitinkamai 37,2, 22,2 ir 9,4 proc.). Taigi ir jie įžvelgia savivaldos ir verslo bendradarbiavimo naudą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m