Jurgis Dižiulis ruošiasi naujam karjeros šuoliui ir pirmą kartą savo klausytojams rengia solinę programą. Naujoji programa bus pristatyta jau lapkričio 7 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, kuomet Kolumbijoje augęs lietuvis „apšildys“ savo kraštiečio, Lotynų Amerikos žvaigždės Juaneso, akustinį koncertą.
„Šiuo metu labai intensyviai dirbu ties naująja muzikine programa. Dėlioju paskutinius akcentus ir štrichus. Jau kurį laiką galvojau apie solinę programą ir, kai sulaukiau Juaneso koncerto Lietuvoje organizatorių pasiūlymo „apšildyti‘ šį atlikėją, supratau, jog tai ir bus pirmasis mano rimtas solinis pasirodymas“, – sako J. Didžiulis.
Atlikėjas sako prie solo projekto dirbantis jau daugiau nei pusmetį, o galutinai nusprendęs, jog ši programa bus panaudota Juaneso koncerto „apšildymui“, pirminiams programos kūriniams pridėjo kolumbietiškų ritmų.
„Pradžioje galvojau, kad prie mano elektroninės muzikos kolumbietiški ritmai nelabai derės, tačiau dabar, sėdėdamas studijoje, matau, jog tai dera tobulai. Ruošdamas programą peržiūrėjau visą savo seną fonoteką: plokšteles, kompaktinius diskus. Į naująją programą įtraukiau labai daug muzikinių pavyzdžių, daugiausiai ritmiškų“, – detales atskleidžia J. Didžiulis.
Solinėje programoje skambės visiškai naujos, niekur negirdėtos, bet paties J. Didžiulio kurtos dainos. J. Didžiulis taip pat išduoda, jog keturias iš prieš Juaneso koncertą skambėsiančių dainų jis atliks ispanų kalba. „Šiuo metu esu paruošęs penkis kūrinius. Tai labai galingi kūriniai. Galvoju, kad programoje dar atsiras 1-2 kūriniai, bet tai greičiausiai jau bus kažkoks labiau elektroninis kūrinys arba kažkoks Lotynų Amerikos koveris“, – detalizuoja atlikėjas bei džiaugiasi, jog šis projektas nebus vienkartinis.
„Ta Pietų amerikietiška muzikos dalis labai gerai integruojasi į tai, ką kūriau anksčiau. Todėl manau, kad ši kūryba virs nauju mano albumu, kuris, manau, kažkokiame pavidale turėtų atsirasti dar iki šių metų pabaigos“, – žada jis.
J. Didžiulis ne mažiau džiaugiasi nauja, jam neįprasta darbo patirtimi. Tai pirmas kartas, kuomet atlikėjas prie muzikinio projekto nuo pat jo pradžios iki pabaigos dirba vienas. „Viskas yra kitaip. Aš esu vienintelis atramos taškas. Iš vienos pusės, tai yra labai smagu, nes nereikia su nieko kovoti, derinti, sulaukti priekaištų, bet iš kitos pusės, neturiu iš ko pasisemti ir sukurti papildomos muzikinės energijos. Tačiau pirmą kartą galiu semtis idėjų iš savo emocijų ir instinktų, nežiūrėti nei į kairę, nei į dešinę. Jei padarau ir nepatinka, galiu bet kada kardinaliai keisti. Dėl to tai yra labai smagus procesas“, – kūrybine „virtuve“ dalinasi atlikėjas.
Daug poezijos rašantis J. Didžiulis sako, jog naujosios dainos bus socialinės pakraipos. „Aš labai noriu išsilieti. Esu sukūręs daug poezijos, turinčios tokį socialinio aštrumo prieskonį, bet iki šiol nelabai radau tinkamo projekto, tinkamo formato jai panaudoti. Naujose dainose nagrinėjamos visuomeninės, psichologinės, ekonominės aktualijos. Šį kartą turiu 100 proc. laisvę išlieti tai, kas kamuoja mano širdį. Tai aktyvi, kitokia programa, o kadangi nebus papildomų muzikantų, man tai suteiks daug papildomos laisvės ir galimybių. Galėsiu ne tik keisti dainas koncerto metu, bet ir daugiau ir laisviau bendrauti su publika“, – teigia J. Didžiulis.
Bilietus į Juaneso „MTV Unplugged“ koncertą, kurį su naująją programa apšildys Jurgis Didžiulis, platina „Tiketa“.
J. Didžiulio video reportažas apie Kolumbijos muziką, kurios atspindžių bus gausu jo naujojoje programoje: http://www.youtube.com/watch?v=R_uWUJVSPOM&list=PL9MZyoqhpogwrFSkfs8ud1dxaG5rigVFJ&index=1&feature=plpp_video.

Rudenį pirmą kartą į Lietuvą atvyksiantis Kolumbijos atlikėjas Juanes savo gerbėjams pranešė, jog ruošiasi išleisti autobiografinę knygą. Pasak „La Camisa Negra“ atlikėjo, knygą turėtų pasirodytų ateinančių metų pradžioje.

„Ši knyga bus dar vienas būdas ir dar viena priemonė suartėti su gerbėjais. Jiems padėkoti ir atskleisti save. Noriu parodyti kas aš esu, ką aš veikiu, ką aš turiu. Noriu, kad mane mylintys žmonės susipažintų ir su mano aplinkoje esančiais man brangiais žmonėmis: šeima, draugais, grupės nariais“, – sako į aktyvią muzikinę ir visuomeninę veiklą po pertraukos grįžęs Juanesas.

Dar liepos pradžioje atlikėjas surengė kelių valandų fotosesiją, kurios metu fotografavosi būsimos knygos viršeliui.

„Norėjosi kažko labai paprasto, tačiau tokio, kas atskleistų viską, visą mano asmenybę ir tai, kas slypi manyje. Norėjau, kad matytųsi visi mano bruožai. Labai džiaugiuosi, jog pavyko pasiekti norimą rezultatą“, – būsimu knygos virželiu džiaugiasi Lotynų Amerikos žvaigždė.

Pasak Juaneso, knygoje bus pasakojama apie jo gyvenimą, koncertus, jų užkulisius, apie atlikėjo vaikystę ir, kaip jis sako, net apie sunkiosios metalo muzikos laikus. Įdomu tai, jog didžiąją knygos turinio dalį sudarys ne tekstas, o svarbiausius gyvenimo momentus ir intriguojančią, kupiną emocijų Juaneso gyvenimo istoriją atskleidžiančios fotografijos.

Kol dienos šviesą išvys Juaneso knyga, su atlikėju pasimatyti ir šėlti jo akustiniame (MTV Unplugged) koncerte bus galima jau lapkričio 7 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje. Atlikėjo koncertą sostinės arenoje apšildys koncerto ambasadoriumi tapęs Jurgis Didžiulis, kuris šiam pasirodymui paruoš niekur negirdėtą, Lotynų Amerikos ritmais paremtą ir Kolumbijos dvasia alsuojančią koncertinę programą.

Bilietus į atlikėjo Juanes koncertą galima įsigyti „Tiketos“ kasose visoje Lietuvoje arba internetu www.tiketa.lt. Bilietų kaina – nuo 101 lito.

Pirmadienio vakarą muzikantas Jurgis Didžiulis pietietiškame „Sofa de Pancho“ restoranėlyje pristatė pirmąją savo fotografijų parodą, kurioje 15 paties muzikanto, žmonos Ericos Jennings ir judviejų draugų pagalba atrinktos geriausios J. Didžiulio Kolumbijoje padarytos fotografijos.

„Man buvo suteikta garbė apšildyti lapkričio mėnesį į Vilnių atvažiuojančio Kolumbijos atlikėjo Juanes koncertą, taigi noriu prisidėti prie šio koncerto ne tik kaip apšildantis atlikėjas, bet ir supažindinti žmones su Kolumbijos kultūra. Pats Juanesas per savo atliekamą muziką yra Kolumbijos ambasadorius, šalies kultūros skleidėjas visame pasaulyje. Jis labai gerai atspindi ne tik Kolumbijos, bet ir visos Pietų Amerikos išskirtinumą. Kolumbija nėra vien tik narkotikai. Joje gyvena gražūs žmonės, šalies kraštovaizdį puošia įspūdingi vaizdai, šalis turi turtingą istoriją ir kultūrą. Ši pažintis su šalimi, kurioje augau, truks kelis mėnesius. Ją pradedu nuo fotografijų parodos“, – apie artimiausius planus pasakoja Jurgis Didžiulis.

Pasak J. Didžiulio, jo atrinktose nuotraukose užfiksuotos nuotaikos. „Svarbiausia, kad nuotrauka neštų emocinį užtaisą. Taip, be abejo, nuotrauka turi paklusti tam tikroms estetikos normoms, tačiau man labai svarbu, kad būtų emocija. Pastebėjau, kad kai žmonės apžiūrinėjo mano nuotraukas, sakė, jog viena nuotrauka jiems sukelia vienokią emociją, kita – kitokią, trečia – tiesiog graži. Man tai geriausias įvertinimas“, – pavykusiu bandymu džiaugiasi J. Didžiulis.

Naujai atrastu talentu džiaugėsi ir parodoje apsilankę atlikėjo draugai, kurie liko sužavėti ne tik J. Didžiulio darbų, bet ir nustebinti atlikėjo idėjos surengti parodą. Mat, Jurgis apie būsimą parodą draugams prasitarė likus vos kelioms dienoms iki jos atidarymo.

Tuo tarpu J. Didžiulio žmona Erica Jennings prasitarė, jog didžiuojasi savo vyru ir mano, jog paroda, nors ir pirmoji, bet labai vykusi. „Visos fotografijos tokios žavios, kad aš negalėčiau nei vienos išskirti kaip geriausios. Jūs tik įsivaizduokite, kaip sunku buvo jas atrinkti iš gausybės Jurgio užfiksuotų kadrų“, – sakė E. Jennings. J. Didžiulio žmona taip pat prasitarė mėgstanti fotografuoti, tačiau, anot jos, ji nėra tokia profesionalė, kaip jos vyras.

Beje, restorano sienas papuošė ir Kolumbijoje daryta E. Jennings nuotrauka. „Taip, žinau, ši nuotrauka nėra labai kokybiška, ji „ne fokuse“, tačiau man ji labai miela ir brangi, todėl labai norėjau, kad ji čia kabėtų“, – apie nuotrauką, kurioje užfiksavo savo žmoną, kalbėjo J. Didžiulis.

„Aš esu į Dievą tikintis žmogus, todėl tikiu, kad aplink mus kiekvieną dieną vyksta labai daug stebuklų. Deja, ne visus juos mes sugebame pamatyti. Ir neretai reikia fotoaparato tam, kad tu suvoktum, jog ten kažkas buvo. Dar gražiau, kai tai pamato ir kiti“, – teigia J. Didžiulis.

Atlikėjas parodos atidarymo metu pateikė ir daugiau staigmenų – visus susirinkusius pavaišino savo paties ruoštais tradiciniais Kolumbijos užkandžiais, atliko keletą šalies kultūrą atspindinčių kūrinių.

Jurgio Didžiulio fotografijų parodą iki liepos 22 d. galima apžiūrėti restorane „Sofa de Pancho“ (Visų šventųjų g. 5, Vilnius). Parodos rėmėjas „Procentras“.

Buvusios grupės „Inculto“ lyderis Jurgis Didžiulis, šiuo metu muzikuojantis kartu su žmona, grupės „Skamp“ vokaliste Erica Jennings, – vienas iš nedaugelio Lietuvos populiariosios kultūros atstovų, kurių pasaulio suvokimas nesibaigia sava kūrybine sritimi.

Politologijos studijas baigęs, šiuo metu verslo vadybą studijuojantis ir solinės karjeros pradžiai besirengiantis muzikantas puikiai supranta valstybėje vykstančius procesus, mato menką kultūros vietą juose ir nebijo pareikšti savo nuomonės.

VEIDAS: Jurgi, į senelių gimtinę Lietuvą iš Kolumbijos grįžai 2000-aisiais, su „InCulto“ pradėjai groti 2003-iaisiais. Jau beveik dešimtmetį aktyviai tęsi muzikinę veiklą, matai, kokia šiandien yra Lietuvos muzikos padėtis. Kaip ją apibūdintum?
J.D.: Palyginti su kitomis ES šalimis, taip pat ir mūsų kaimynėmis, muzika, kaip kultūros fenomenas, Lietuvoje labai nuvertinta. Lietuvoje vertybė yra sportas, tiksliau, krepšinis. Iš kultūros sričių – galbūt teatras. Šiek tiek. Bet ne muzika.
Kartais atrodo, kad muzika, jei kalbėsime apie ją ne kaip apie klasikinės, o labiau kaip šiuolaikinės kultūros išraišką, apskritai nereikalinga. Muzikantai tai jaučia ne tik per visuomenės požiūrį, bet ir per neadekvačią mokesčių politiką, per LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) veiklą, švietimo sistemos smulkmenas.
LATGA turėtų būti mūsų interesus ginanti institucija, bet ji nė kiek nepadeda. Jei kalbėsime apie mokesčius – prieš porą metų valstybė autoriams uždėjo dar papildomų mokesčių, taip padidindama juos beveik dvigubai. Sistema yra paini, nuolat besikeičianti ir neatitinkanti veiklos specifikos. Jei muzikantas nori dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi sumokėti penkiais procentais daugiau mokesčių, palyginti su kitomis individualiomis veiklomis. Aš nesuvokiu, kodėl taip yra. Man tai panašu į akcizą. Toks jausmas, jog bandoma daryti viską, kad žmonės vengtų dirbti muzikos srityje.
Juokinga, kai kartais politikai prieina ir klausia: ko jums reikia, kad ši padėtis pagerėtų? Atsakau, jog reikia, kad jie nesikištų.
Dėl šių priežasčių, nepaisant tam tikrų išimčių, Lietuvos muzika labai sparčiai degraduoja.
VEIDAS: Negi biurokratinės kliūtys gali turėti tiek daug įtakos?
J.D.: Jos yra labai svarbios. Tai tas pats, jei pasodintum gėlytę, bet uždengtum jai saulę, laistytum ją su kuo mažiau vandens ir žiūrėtum, kiek ji dar pajėgs augti. Kultūrai reikia sukurti tinkamas sąlygas, o ne nuolat ją engti.
Lietuvoje labai daug gerų muzikinių projektų, bet trūksta gerų vadybininkų – žmonių, kurie galėtų bandyti ir patys uždirbti iš muzikos, ir padaryti, kad kiti iš to uždirbtų. O jų trūksta dėl jau minėtų priežasčių. Dažna situacija: jaunimas nori suburti muzikos grupelę, pradeda kurti, jiems pradeda sektis, atsiranda truputį pinigų, ir tada jie susiduria su mokesčių siena. Dėl to daug gerų grupių Lietuvoje nyksta arba yra priverstos dirbti šešėlyje, kaip kokie kriminalai. Jos pasiekia tam tikrą tašką ir tada tampa neaišku, kaip ir ką veikti.
Nepaisant viso to, Lietuvos visuomenei dabar reikia muzikos kaip tam tikro katalizatoriaus. Muzika yra priemonė, galinti padėti įvykdyti socialinius pokyčius. Geriausi to pavyzdžiai Lietuvoje būtų „Foje“ ir „Antis“ prieš 20 metų. Šios grupės tada buvo kaip visuomenei būtinas skystis – kartais vanduo, kartais benzinas, kaip komunikacijos priemonės, netgi kaip dvasininkai. Savo muzika jie išreiškė laikmečio nepasitenkinimą.
Štai tokio, „bobdilaniško“ visuomenės bėdų artikuliavimo dabar labai trūksta. Jaučiu, kad visuomenėje vėl yra pribrendę labai daug nepasitenkinimo. Manau, per ateinančius trejus–penkerius metus atsiras grupių, kurios pradės dainuoti apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, ką reikėtų daryti. Jaučiu, kad tai artėja, ir labai noriu to sulaukti. Tai bus galinga muzika.
VEIDAS: Šią galingą muziką kurti, naujų krypčių į Lietuvos muziką įnešti turėtų naujoji karta. Tačiau Lietuvos muzikoje kartų kaita vyksta labai lėtai – populiariausi muzikantai ir grupės vis dar yra tie patys kaip ir prieš dešimtmetį ar du: SEL, Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius ir t.t. Naujų nacionalinio masto talentų praktiškai neiškyla. Kaip manai, kodėl?
J.D.: Aš grįžtu prie to paties: muzika Lietuvoje nėra vertybė. Ji nėra svarbi. Žmonės nelabai nori išgirsti, ką groja nauji atlikėjai, ką jie turi pasakyti. Didžiosios radijo stotys Lietuvos muzikos klausytojus yra visiškai nubukinusios. Pervažiuoji sieną – net Kaliningrade yra geresnių radijo stočių. Latvijoje padėtis visai kitokia. Visur aplink mus šiuo klausimu yra geriau.
Tokie dalykai, kaip „Kelias į žvaigždes“, yra sužaloję mūsų kultūrinį intelektą, sugadinę nuomonę apie tai, kas turi būti atlikėjas arba muzikos grupė. Jų pasižiūrėję žmonės mažiau supranta apie muziką, genda jų skonis. Popsas, arba masinio vartojimo muzika, tampa nerespektabilus ir neskoningas.
Tačiau tautos bukinimas yra racionali rinkodaros strategija. Kuo bukesnė ir homogeniškesnė auditorija, tuo lengviau ją linksminti, pigiau gaminti TV bei muzikos projektus ir parduoti reklamą. Problema ta, kad kelti kokybės kartelę kainuoja gerokai brangiau, negu ją nuleisti.
Tai veda prie situacijos, kai geri jaunosios kartos Lietuvos muzikantai nerašo lietuviškų dainų. Jie nežiūri į paprastus lietuvius kaip į tinkamą auditoriją, taikosi prie užsienio rinkų ir prie tų lietuvių, kurie klausosi užsienietiškos muzikos. Mūsų talentai atsisako kurti dainas mums patiems.
Kita vertus, aš mėgstu sakyti, kad blogas skonis nėra nusikaltimas. Laisvoje valstybėje turi būti visko – ir to, kas baisiausia, ir to, kas geriausia. Žmogus pats turi priimti sprendimą, ką rinktis. Klausimas, kaip padaryti, kad žmogus galėtų dažniau tuos sprendimus priimti. Kaip užtikrinti, kad muzikantai dažniau galėtų lipti į sceną, nuolat groti ir taip tobulėti? Tuo reikėtų labiau rūpintis.
Aš esu įsitikinęs, kad menas gydo. Jis teikia didesnį pasitenkinimą, nei galėtum užfiksuoti finansiškai. Tu klausaisi muzikos ir jauti, kad daina tau atvėrė čakras. Kaip tai įvertinsi? Tūkstančiu litų? Daugiau? Bet kadangi mes Lietuvoje esame per daug materialistiškai nusiteikę, muzikantai nėra vertinami kaip kažkokios realios naudos teikėjai.
VEIDAS: Kas turėtų atsitikti, kad muzika Lietuvoje taptų vertybe, o muzikantų sąlygos pagerėtų?
J.D.: Būtų labai naudinga, jei visuomenė, o galbūt kada nors ir valdininkai, suvoktų neelitinės kultūros svarbą. Tai yra tai, kas auga savaime mūsų daržuose, negeneruoja daug pinigų, bet turi didžiulę vertę. Šiai kultūrai reikia tiesiog leisti būti tokiai, kokia ji nori būti.
Ir dar kartą pasikartosiu: Lietuva šiandien išgyvena daug krizių: politikos, teisėsaugos, pilietinės visuomenės ir t.t. Muzika yra visuomenės nuotaikų išraiška. Aštrėjant padėčiai, kažkas iš muzikantų galiausiai susinervins ir pradės rašyti tekstus kaip prieš 20 metų. Taip atsiras daug gerų dainų ir jų poreikis.
VEIDAS: Vadinasi, reikia tiesiog laukti, kol kažkam pirmam persipildys kantrybės taurė?
J.D.: Iš tikrųjų taip. Ne kažin ką daugiau galima padaryti. Jei pradedi kišti pirštą ir daryti įtaką kūrybai, tada menas išeina dirbtinis. Aš tuo netikiu. Visa dirbtinė kūryba atpažįstama kilometro atstumu ir kvepia reklamine kampanija.
VEIDAS: Tačiau laukimas muzikantų problemų neišspręs. Galbūt jiems patiems reikėtų vienytis, kovoti dėl bendrų interesų? Juk tokia iniciatyva visai neseniai buvo – protestuodami prieš LATGA muzikantai įkūrė naują nepriklausomą autorių teisių gynimo agentūrą NATA. Galbūt bus panašių žingsnių siekiant, sakykim, geresnės mokesčių politikos?
J.D.: Tai būtų fantastiškas dalykas. Bet dėl visuomeninių organizacijų irgi yra labai daug problemų. Dažnai organizacijos narių idėjos būna giminingos, bet kiekvienas nori, kad būtų realizuota būtent jo idėja, o ne kitų. Tarp muzikantų yra tas pats, tik jie dažnai dar būna tikros divos: kažkas kažko tarpusavyje nemėgsta, kelia dramas ir t.t.
Mane patį kartais pakviečia dalyvauti vienoje kitoje pilietinėje iniciatyvoje, nebūtinai muzikinėje. Bet mane žudo ilgi susitikimai, pasitarimai, organizavimas. Dažnai jaučiu, kad mažiau vargo tiesiog paimti ir padaryti viską pačiam, jeigu tik yra galimybė.
Dėl to aš mieliau būsiu vienas kaip samurajus su kardu ir darysiu, ką galiu. Jei kiti muzikantai irgi tokie bus – jokios visuomeninės organizacijos mums neprireiks. Daugybė verslo pavyzdžių įrodė, kad geriausiai veikia decentralizuotos organizacijos, kai kiekvienas padalinys nustato savo problemas ir jas sprendžia savaip.
Jei kiekvienas muzikantas supras, kokios bėdos egzistuoja, nuolat kalbės apie jas, suvoks savo vaidmenį ir galimybes, tada tinkamu momentu galės padaryti ką nors didesnio. Tai duotų efektą. O jei mes susitikę pradėsime braižyti organizacijos struktūras ir dalytis balsavimo teises – tada paskęsim popieriuose ir bus labai nuobodu.

„Miegamojo muzikos“ projektu „The Ball & Chain“ Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis įrodinėja, kad gyvenimas susituokus ir auginant du vaikus netrukdo nei kūrybingumui, nei seksualumui. „Į šeimą galima žiūrėti skaniu kampu, tokiu rūgščiai saldžiu. Tai mes ir bandome padaryti“, – sako jie.

Į kavinę Erica įžengė nepastebimai, apsigaubusi paltu ir susisupusi į šaliką. Su jais nesiskyrė ir viduje. „Dovanok, negaliu kalbėti garsiai. Visiškai praradau balsą, – ištarė ji taip tyliai, kad nesuabejotum žodžių tikrumu. – Dar niekada nėra taip buvę. Turiu daugybę draugų muzikantų, jie suserga tris keturis kartus per metus – tai dainininkui yra normalu. Aš blogiausiu atveju susergu kartą per metus, bet dar niekada taip nėra nutikę prieš pat koncertą.“
Iki koncerto tuomet dar buvo likusios penkios dienos. „Yra įvairių būdų greitai atgauti balsą. Geriausias, kurį žinau – skalauti gerklę šiltu sūriu vandeniu. Tikiuosi padės, turi padėti“, – drąsinosi Erica.

Įrašyti albumą – kaip bėgti maratoną

Koncertai laukė neeiliniai – praėjusį savaitgalį Didžiulių pora pristatė metų pradžioje startavusio muzikinio projekto „The Ball & Chain“ albumą tokiu pačiu pavadinimu. Apsistojusi ties 6-ojo dešimtmečio retro muzikos skambesiu („Nes tai vienintelis stilius, kuris mums abiem priimtinas, – šiaip jau mėgstame labai skirtingą muziką“, – paaiškina Erica) pora įsileidžia klausytojus į savo santuokos užkulisius. Kiekviena iš trylikos albumo dainų – istorija apie gyvenimą kartu, nebūtinai idilišką.
Pradedanti „Without You“ („Be tavęs“), parašyta medaus mėnesio metu, yra odė romantikai, o po jos skambanti „When We Split Up“ („Kai mes išsiskirsim“) – tiesmukas, ironiškas muzikinis dialogas apie tai, ką pora darys, kai (netgi ne „jei“!) nebebus kartu. Panašių nuotaikos šuolių albume apstu, tačiau visas dainas vienija faktas, kad tai bendra muzikantų kūryba, gimusi per beveik penkerius jų santuokos metus.
„Albumo dainos atsirado buitiškai, per laisvas popietes, būnant virtuvėje ar miegamajame. Sėdi, pasiimi gitarą, pradedi groti, žiūri, kažkas pavyksta – įsirašai. Susikaupė labai daug dainų. Sakau Ericai: klausyk, gal kažką darom su jomis visomis?“ – dueto pradžią prisimena prie pokalbio prisidėjęs Jurgis.
Jis „The Ball & Chain“ kuria muziką, pats dainuoja ir albumo įrašais užsiėmė. Pastaroji užduotis reikalauja itin kruopštaus darbo studijoje. „Turiu pripažinti, kad jau buvo įgrisę. Tai kaip maratonas, kurio paskutiniai 10 km yra sunkiausi. Galiausiai tiesiog nebenori tų dainų klausytis, bet žinai, kad reikia pabaigti. Nesu visiškai patenkintas rezultatu, tačiau jau nieko nebepakeisi“, – prisipažįsta Jurgis.
Spalio pabaigoje duetas laikinai leido parsisiųsti skaitmeninę albumo versiją nemokamai visiems jų „Facebook“ profilio lankytojams. Taip pat yra išleistas ir nedidelio tiražo kompaktinis diskas, nuo šios savaitės parduodamas specifinėse vietose: kavinėse, knygynuose, koncertų metu, bet ne prekybos centruose. Muzikantai žada neignoruoti ir neseniai Lietuvoje pradėjusios veikti „iTunes“ muzikos parduotuvės – ten „The Ball & Chain“ darbas turėtų atsirasti šios savaitės pradžioje.
Netgi didesnį įspūdį už „The Ball & Chain“ muziką daro dueto įvaizdis. Retro dvasią jie perkelia ir į gausias fotosesijas su aštriu intymumo prieskoniu. Fotografuotis dviese ant didžiulės miegamojo lovos jiems – jokia problema. Seksualumo korta Lietuvos muzikos scenoje žaidžiama nuolat, tačiau ji niekada nebuvo pateikta taip rafinuotai.
„Daug žinomų žmonių yra susituokę, tačiau jie nekalba apie savo antrą pusę. Vyrauja nuomonė, kad jei susituoki, tavo seksualumas iš karto krinta. Mes bandėme parodyti, kad yra kitaip, kad jei gyveni šeimoje, dar nereiškia, jog esi nuobodus“, – įsitikinęs Jurgis.
Jie supranta, kad „The Ball & Chain“ įvaizdis provokuoja, tačiau tvirtina, jog tai tikrai nebuvo tikslas. „Tikrai nesakiau fotografams: nufotografuokime mane su apatiniais – pažiūrėsime, kaip žmonės reaguos, – juokiasi Erica. – Man labai svarbi riba tarp seksualumo ir vulgarumo. Manau, ji nebuvo peržengta. Jei būtų, tų nuotraukų mes tiesiog nematytume.“

Muzika nereikalauja monogamijos

Erica dar nuo 1997-ųjų yra visus pagrindinius kadaise buvusius Lietuvos muzikinius apdovanojimus savo kolekcijoje turinčios grupės „Skamp“ vokalistė. Pastaraisiais metais grupės beveik negirdėti, tačiau, Ericos tvirtinimu, jie dar tikrai sugrįš. Jurgis Lietuvos melomanams žinomas nuo 2003-iųjų, kaip grupių „Inculto“ ir TWNKL lyderis.
Šeimyninis duetas – visiškai naujas etapas abiejų muzikantų karjeroje. Erica išlaikė savo įprastą amplua, tačiau scenoje šėlti mėgstančiam Jurgiui perėjimas į „The Ball & Chain“ reiškė rimtį. „Draugai klausia manęs: Jurgi, kur tas tavo „ugh!“? Sakau, kad čia taip turi būti, negaliu visą laiką groti vienodai“, – šypsosi muzikantas. Erica papildo: „Daug kas sako, kad Jurgis dabar labai gerai dainuoja, geriau nei anksčiau!“
Abu dueto nariai turi daugybę ateities kelių: be planų grįžti į atskiras grupes, Erica neatsisako minties įrašyti ir solo albumą. Dėl to „The Ball & Chain“ tęstinumas nėra nuspręstas. Kaip sako jie patys, viskas tęsis tol, kol bus noro. „Muzika nereikalauja monogamijos. Gali groti su vienais žmonėmis, gali su kitais. Mes nežinom, kas bus kitais metais. Gal tiesiog atsibos, gal pasakysiu Ericai, kad nebenoriu su ja važiuoti į koncertus?“ – žiūrėdamas į žmoną pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto Jurgis.
Pora tikra tik dėl vieno „projekto“ – trejų metukų Prano ir vienerių Antano. Muzikantų šeimoje augantys vaikai jau dabar mėgsta dainuoti ir šokti, yra įsiminę tėvelių dainų priedainius. „Vaikai yra labai tyri. Būna, mes žiūrime į meno kūrinį, galvojame, ar mums patinka, ar ne. Vaikams tokių klausimų nekyla, jie viską sako iš karto. Jei nori sužinoti, ar daina gera, ar ne, tiesiog duodi jiems paklausyti, ir jie pasakys, – tvirtina Jurgis, iškart patikindamas, kad ateity tikrai nevers vaikų būti muzikantais. – Tegul daro, ką nori. Net jei norėtų būti sportininkais – nesvarbu, koks skirtumas. Kad tik jie būtų laimingi.“
Patys tėveliai, atrodo, laimės trūkumu nesiskundžia, tad bando pozityvumo įpūsti ir aplinkiniams. „Vis dar dažnai išgirstu klausimą, kodėl aš esu čia. Klausiama su tokia intonacija, tarsi Lietuva būtų pasaulio užkampis, į kurį joks žmogus negali atvykti gyventi, – stebisi Erica, prieš 15 metų kartu su visa šeima persikrausčiusi į Lietuvą. – Man patinka čia būti, Lietuvoje yra mano šeima, vyras, vaikai. Aš čia įleidau šaknis. Nesijaučiu lietuvė ir niekada nesijausiu – per daug kultūrinių skirtumų, tačiau Lietuva man yra namai.“
Tautiškumo klausimai aktualūs ir Jurgiui, kuris vaikystę praleido Kolumbijoje ir JAV, o į senelių gimtinę Lietuvą atvyko 2000-aisiais. „Lietuviai patiria didelę identiteto krizę. Jie labai nori savimi pasididžiuoti, bet nežino kaip, tad bando tai padaryti per istoriją. Laikau save lietuviu, bet tikrai negarbinu Gedimino, nejaučiu pasididžiavimo mūšiais, laimėtais prieš kelis šimtus metų, ar tuo, kad kažkada Lietuva buvo apėmusi didžiulę teritoriją. Gerai, kad taip buvo, bet aš lietuviškumo ieškau ne čia. Manau, Lietuvai reikėtų orientuotis į tai, kas vyksta dabar, būti atviresnei pasauliui, mąstyti progresyviai“, – vardija politikos mokslus studijavęs muzikantas, už savo pasisakymus kartais sulaukiantis ir ultranacionalistų dėmesio.
„Sutinka gatvėje ir sako: tu užsienietis, skiestakraujis, tavo žmona iš ten, tėvai iš ten, o čia dar drįsti kalbėti apie lietuvybę, – stebisi Jurgis. – Gerai, kad bent jau ne per daug piktai.“
Apskritai, nors ir nuolat būdami pramogų verslo pasaulyje, Erica ir Jurgis Lietuvoje išliko mylimi ir vertinami. Kaip jiems tai pavyko? „Nežinau, nuoširdžiai nežinau“, – juokiasi Erica.
„Yra dvi priežastys. Visų pirma mes tiesiog neturime priešų, bent jau muzikos srityje. Antra, niekada neturėjome tikslo atsidurti kažkur ten“, – rodo pirštu į viršų Jurgis. Erica šypteli ir įsiterpia: „Jei būčiau siekusi bet kokia kaina kuo daugiau užsidirbti, nuo pat karjeros pradžios dainavusi pagal fonogramą, dabar turėčiau vilą Nidoje, tris automobilius ir kalną suknelių. Bet greičiausiai mes dabar čia nesikalbėtume. Ar gailiuosi, kad viso to neturiu? Visiškai ne.“
Dainininkės balsas skamba vis užtikrinčiau. Penkių dienų jam atsigauti turėtų pakakti.