Švietimas. Vieni maištauja iš nuobodulio, kiti – nes tokia jų prigimtis, treti tiesiog negali taikstytis su neteisybe. Prie kurių priskirtume tris jaunuomenės atstovus: būsimą filosofę Justę Keturakyte, būsimą verslininką Edviną Radvilą ir būsimą lektorių Luką Benevičių?

Laimei, mūsų švietimo sistemos krumpliaračiai jų nesutraiškė, bet atvirkščiai – užgrūdino naujiems iššūkiams. Jų gyvenimo patirtis dar labai trumpa, bet savaip įspūdinga.

Edvinas Radvilas, 21 metų VDU studentas, smulkaus verslo įkūrėjas, visuomenininkas. Prieš metus baigė Kauno „Vyturio“ katalikišką vidurinę mokyklą, kurioje su draugais buvo įkūręs mokinių mokomąją bendrovę (MMB) „Amigos“. Ekonomikos pamokose dėstoma rinkos ekonomika ir mokinių bendrovių atsiradimas Lietuvoje – neabejotinai pozityvus dalykas. Bet šiuo atveju Edvinas gavo kur kas skaudesnę pamoką, iš kurios bando semtis patirties, optimizmo. O silpnesnis turbūt būtų palūžęs ir ne tik kad daugiau jokių verslų nenorėtų, bet kažin ar iš viso žmonėmis tikėtų. „Aš įveikiau, nebijok kovoti“ – knygą apie patyčias mūsų šalyje, bene vienintelį tokio pobūdžio leidinį Lietuvoje, išleido Edvino komanda. Ta pati frazė puikiai atskleidžia vaikino nuostatas.

Šios knygos atsiradimas glaudžiai siejasi su Edvino gyvenimu. Vaikinas su šeima septynerius metus gyveno Ispanijoje, nemokėjo lietuviškai, tad atvykęs į Lietuvą pateko ne į šeštą, bet į penktą klasę. Mokykla iš pradžių jam atrodė visai gera, mokytojai padėjo taisyti kalbos spragas. Mokinys mėgo vesti renginius, nebijojo išsiskirti, savaip atrodyti, kalbėti… Bet čia viskas buvo kitaip nei Ispanijoje, jam teko nuolat kovoti dėl savęs. „Patyriau daug visokio pobūdžio patyčių: replikų, įžeidinėjimų, batų slėpimo. Kai prie ko nors prieidavau pasikalbėti, sakydavo: „Ką, neturi su kuo bendrauti, kad pas mane atėjai?“ Buvau lengvas grobis. Nebuvo jokio noro eiti į mokyklą“, – lieja nuoskaudą Edvinas.

Jis prisipažįsta suaugusiems neišdrįsęs pasakoti apie patyčias, tad nei pedagogai, nei tėvai nieko nežinojo. Kasmetinė apklausa internetu, mokyklos koridoriuje kabantis didžiulis prevencinės patyčių programos „Olweus“ plakatas, kažkuo užsiėmusi psichologė – viso labo fasado puošmenos.

Tapęs mokyklos parlamento pirmininku ir pastebėjęs daugiau problemų, jis ėmė lankyti mokinių organizacijas, domėtis kitų patirtimi ir suprato, kad gali padėti kitiems. Dešimtoje klasėje jam kilo mintis sukurti MMB ir išleisti knygą apie realias jaunimo istorijas, daugiausia patyčių tema. Tikėjo, kad tokio leidinio labai reikia, juolab kad lietuviško analogo nerado. Tad vienuoliktoje klasėje su draugais ieškojo ir rinko istorijas, stebėjosi ir džiaugėsi paauglių atvirumu. Ir nesvarbu, kas rašė – beraščiai ar raštingi, nusivylę meile ar draugyste, patyrę tėvų, mokytojų ar bendraamžių patyčias, smurtą, – tai buvo tikros, neišgalvotos, sukrečiančios istorijos su psichologų komentarais, sugulusios į knygą „Aš įveikiau, nebijok kovoti“.

Deja, net ir išleidus knygą patyčios iš atkaklaus vaikino gyvenimo nepasitraukė. Tik jos kilo iš tų, iš kurių mažiausiai tikėtasi. Pasak vaikino, mokykla knygos kūrimo procesu beveik nesidomėjo, nemotyvavo nei sėkmės linkėjo, gailėjo net kabineto mokiniams, nors apie tūkstantį litų atseikėjo. Tiesa, nei šių pinigų, nei Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus skirtų 500 Lt leidybai nebūtų užtekę, bet Edvino vadovaujamai MMB „Amigos“ nusišypsojo sėkmė. Svarbiame verslumą skatinančiame DNB banko konkurse laimėti 10 tūkst. Lt paspartino knygos atsiradimą. Na, tuomet užvirė: kas dirbo, kas nedirbo, bet visa mokyklos administracija įsiamžino knygos puslapiuose. Mokinių buvo prašoma kuo daugiau reklamuoti 1200 egzempliorių tiražu išleistą leidinį.

Bet didžiausiu akibrokštu E.Radvilui tapo pareiškimas, kad knygos autorių teisės priklauso mokyklai, o jų pardavinėti (kaip planavo autoriai) negalima, nes mokykla yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga! Kai kurie pedagogai buvo itin aršūs. Edvinas buvo siuntinėjamas nuo vienų pas kitus – nervai, ašaros, vaistai, nepasitenkinimas… Šiaip ne taip išsikovojęs 300 knygų, vaikinas už akių buvo išvadintas vagimi. Kliuvo ir Edvino broliui Modestui („Ar tavo brolis įsivaizduoja esą rašytojas?“), ir kitiems, ginantiems Edvino nuopelnus. Didelės katalikiškos mokyklos bendruomenė buvo labai nekatalikiškai suskaldyta.

Edvinas ir jį palaikantys draugai, paklausti, ar mokyklose mokinių balsas apskritai girdimas, ar yra demokratija, vieningai atsako: ne! Ir pasakoja apie didžiulį psichologinį spaudimą dėl egzaminų, dėl mokyklos reitingų, dėl dvejopų standartų, dėl paprasčiausių prašymų, pvz., perkelti bandomąjį egzaminą.

„Aš visuomet po matematikos pamokų verkdavau. Yra mokytojų, kurie aiškiai nemėgsta mokinių, atvirai tyčiojasi iš jų, užrakina duris, verčia rinktis kitas disciplinas, – protu nesuvokiamus reiškinius vardija Agnė. – Labai nemalonu, bet ir tarp mokytojų tarpsta dideli nesutarimai, apkalbos. Dalis pedagogų prie tėvų maloniai kalba, o ant vaikų kad rėkia… Kiti dažniausiai mokiniams neturi laiko, po posėdžius laksto.“

„Žinoma, ir po mokyklos baigimo bandžiau kovoti, kažkaip įrodyti savo teises, bet mokykla jau laiko mane svetimu… Man tų pinigų nereikia – tiesiog skaudu: juk garsinau mokyklą, o ar kur skambėjo mano vardas? Kas iš tiesų slypi po katalikiškos mokyklos iškaba? – retoriškai klausia šiuo metu jau studentas Edvinas. – Maniau, kad tik su manimi negerai pasielgė, bet kai aprašiau šią istoriją feisbuke, atsirado ir daugiau tokių kaip aš, panašiai nukentėjusių. Dabar studijuoju rinkodaros vadybą, turiu firmą ir verslas mane „veža“. Tikiuosi išleisti antrą knygos dalį, jau radau rėmėjų.“

Pamokanti istorija. Tiktai ko iš jos išmoko E.Radvilas ir ko – mokykla?

Justė Keturakytė, Kauno rajono Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. Patyrusi psichologinį spaudimą bei emocinį alkį mokykloje ir namuose, ji negali nuolankiai taikstytis su negerovėmis ir netapo pasyvi kaip daugelis bendraamžių. Merginos saviraiškos paieškos išsilieja jos itin brandžiais straipsniais ir pranešimais švietimo tema „Kultūros baruose“, „Šiaurės Atėnuose“, o šią vasarą, atstovaudama Lietuvos mokiniams, ji pasisakys ir „Santaroje-Šviesoje“.

Nors Justė jau bebaigianti mokyklą, jai ne vis vien, kad norima ilginti mokslo metų trukmę, apmokėti bent vieną būrelį, stiprinti prevencines programas. Visus tuos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sumanymus ji vadina darbo imitacija. O kaip galima tuo nesidomėti – juk, pasak Justės, Lietuvoje beveik visi įsitraukę į švietimą, tarpusavyje susiję: ar aš pats, ar mano vaikas esame tos sistemos dalis.

Įstojusi į Čikagos Lojolos universitetą studijuoti filosofijos, J.Keturakytė sulaukė „jaudinančio“ mokytojos palaikymo: „O, tai čia taip paprasta, turbūt kiekvienas gali“… Bet gerbiama pedagogė tikriausiai nesigilino, kiek jos mokinei reikėjo pastangų ugdytis ir siekti tikslų itin nepalankioje terpėje, vadinamoje mokykla. Kur fasadas svarbiau nei vidiniai dalykai, kur daugiau dėmesio skiriama atsiskaitymams, o ne įsigilinimui į dėstomus dalykus, kur karaliauja visagaliai reitingai ir priešiškumas kitokiems. Ir kur neįmanoma išmesti blogo mokytojo, o štai neįtikusį mokinį labai lengva „nugesinti“. Kam tie konfliktai?

„Buvau valinga, turėjau daug tikslų, dažniausiai juos įgyvendindavau. O nepasisekus užsikraudavau naujų tikslų. Tarkim, šiandien nepabėgiojau – tai ryt dvigubai tiek nubėgsiu, persivalgiau – tai ryt badausiu. Jaučiau prievartą ir nepasitenkinimą. Kai pradėjau mokytis mąstyti ir užsiimti filosofija, neatlikusi sugalvotų užduočių, nepadariusi atitinkamų veiksmų, ne naujus tikslus kūriau, o klausiau savęs, kodėl aš nenoriu daryti to, ką sugalvoju. Darnos ir santykio su savimi kūrimas – labai sudėtingas procesas. Apmąstydama savo patirtis, elgesį, pamačiau, kad dalykai ėmė keistis“, – pamena jaunoji filosofė.

Mokykloje Justė užsiaugino šarvus – dėl pedagogų kritikos svarstytas ir jos pašalinimas iš mokyklos. Ko gero, jau joks suaugęs žmogus Justės nepaveiks savo pagieža, kuri tarpsta mokykloje. Paradoksalu, bet mergina nejaučia pykčio savo mokytojams, o argumentuotai ir metodiškai (kaip daugelis pedagogų sugeba) gali vardyti daugybę situacijų, dėl kurių na niekaip liežuvis nesiverčia pavadinti šios įstaigos mokslo šventove… Vargu ar tokioje vietoje gali būti ugdomas sąmoningas savo gyvenimo valdovas.

Apie mokykloje atlikto audito užkulisius mokinė neištvėrusi parašė ironišką straipsnį, kuriame tiesiai šviesiai išdėstė, kaip mokyklos administracijos darbuotojai ragino mokinius meluoti – dėl mokytojų darbo kokybės, dėl aplinkos, dėl santykių. Mokiniai buvo primygtinai prašomi pasakoti tik apie gerąsias patirtis. Taip, mokykla akreditavosi, tapo gimnazija, pakeitė iškabą. Bet ar pasikeitė pamokų kokybė, atmosfera? Apie tą dirbtinį auditą Justė papasakojo Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje. Jai buvo pareikšta: mes viską žinome, tai nieko naujo, auditas – viso labo tik formalumas.

J.Keturakytė dabartinę pedagogiką vadina dresūra. „Jei jauti savo kūną, tai mokykloje būnant jis visas įsitempia. Viena mokytoja taip trankydavo per stalą, kad aš kiekvieną kartą sudrebėdavau! Užtat man buvo nuostabu, kai ėmusi vaikščioti į paskaitas pamačiau, kad dėstytojai žiūri į mane kaip į žmogų, o mokykloje buvau pratinama prie hierarchinio pono ir vergo santykio“, – lygina ji.

Abiturientė gyvai domisi įvairiausiais čia vykstančiais reiškiniais, ieško sąsajų, ryšių, analizuoja ir nevyniodama žodžių į vatą drąsiai meta iššūkius dabartinei švietimo sistemai. Šekspyro pabrėžta skirtis tarp minties ir veiksmo jai asocijuojasi su dabartinės švietimo sistemos skirtimi tarp deklaruojamos minties ir veiksmų. Tad būsimoji filosofė nepatingėjo apsilankyti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kur jai buvo parodyta daug gražių segtuvų su programomis, planais, tikslais, bet niekas nepaaiškino, kodėl nepavyksta tų programų realizuoti. Mergina svarsto: jei realybė nesutampa su tuo, kas deklaruojama, tai kodėl neanalizuojama klaidų? Kodėl vengiama kalbėti apie neigiamas patirtis, bijoma prisiimti atsakomybę?

Justė pasisiūlė viešinti mokinių patirtis. Vietoj atsakymo Švietimo ir mokslo ministerijoje jai vėlgi buvo parodyta krūva segtuvų, kompaktinių diskų su teigiamomis mokinių istorijomis. O kaip su neigiamomis patirtimis? Pašnekovė primena dar 1989 m. Meilės Lukšienės kurtą tautinės mokyklos koncepciją ir profesorės įspėjimus apie pernelyg centralizuotą, dehumanizuotą, neugdančią jauno žmogaus šios sistemos būklę ir klausia: kas per 26 metus pasikeitė? Toje pačioje vietoje stovėti negalime – dalykai keičiasi, tad ar toli tenueita per visą šį nepriklausomybės laikotarpį?

„Taigi jungiame, pudruojame, sluoksniuojame, bet kas iš to – lavoną pleistrais klijuojame. Mokiniai, mokytojai, tėvai turėtų po truputį busti, nes abejoju, ar iš viršaus kas keisis. Mums reikia Maidano, – svarsto mokinė. – Reikia kelrodžių žvaigždžių, ir ne pavienių. Vieniši vedliai niekur neveda. Trūksta įtraukties tų žmonių, kurie geba mąstyti, kurti ir burti kitus, tokių kaip Gintautas Mažeikis, Algis Mickūnas, kiti inteligentai. Tiesa, net ir dabar jų balsas kai kur nutildomas, ir žiniasklaidoje nėra skaidrumo.“

J.Keturakytė tvirtina iš Lietuvos išvykstanti studijuoti, nes norinti pamatyti, kaip yra kitur. Pati yra įsitikinusi, kad kuo toliau, tuo tvirtesnė jaučiasi ir tuo mažiau reikia save įrodinėti.

22 metų Lukas Benevičius baigė Vilniaus „Saulės“ privačią gimnaziją. Dirba etikos mokytoju privačioje mokykloje „Saulės gojus“. Yra VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ steigėjas, su komanda organizuojantis įvairius inovatyvius mokymus, susijusius su komandų darbo stiprinimu, pokyčių švietimo srities bei verslo organizacijose diegimu. Lukas taip pat yra nuo rugpjūčio mėnesio pradedamo projekto „Mokytojų mokykla“ vienas vadovų ir mokymų bei programos koordinatorių.

Kodėl strėles nukrypo būtent į pedagogų rengimą? Nejau ryžtamasi konkuruoti su madingai kritikuojamu, bet vis dėlto biudžeto išlaikomu Lietuvos edukologijos universitetu? Ar su kita įsibėgėjusia, bankų remiama programa „Renkuosi mokyti“? Ir apskritai ar visuomeninės arba kitokios organizacijos gali imtis tokio atsakingo vaidmens?

„Yra įvairių nevyriausybinių organizacijų. Man pačiam priimtinesnis VšĮ pavadinimas – ne pelno siekiančios organizacijos, – tikina aktyvistas. – Dalis jų sąmoningai siekia atliepti ar parodyti, kad nacionaliniu ar regioniniu mastu yra poreikis to, ką jos daro. Finansavimo siekia pritaikydamos savo idėjas prie konkurso reikalavimų. Kita dalis organizacijų kuria idėjas, projektus pagal paskelbtus konkursus. Manau, kad nevyriausybinių organizacijų darbą reikėtų stiprinti, jeigu tai yra organizacijos, veikiančios daugiau nei dvejus metus. O iki dvejų metų reikalinga valstybės pagalba – konsultacijos, lankstumas ir pan.“

Projekto „Mokytojų mokykla“ autoriai mano, kad viena didžiausių Lietuvos švietimo sistemos spragų yra pedagogų rengimas bei kritęs šios profesijos prestižas. Taip pat vertinimo sistemos ir švietimo strategijos neatitikimas, negebėjimas bendradarbiauti tarp organizacijų, lankstesnių projektų ir veiklų. Kiekvienam iššūkiui L.Benevičius galėtų pateikti konkrečių pasiūlymų ir netgi tam tikrą formulę.

Mokyklinis laikotarpis buvo didelis iššūkis Luko entuziastingam nusiteikimui veikti, o paskutiniais metais – ir norui kurti realią pridėtinę vertę sau bei visuomenei. Bet vaikinas išmoko laviruoti tarp taisyklių, nustatytų be jokio demokratiškumo ir neatsižvelgiant į esamą jų mokyklos, klasės poreikį. Būtent skirtingi mokytojai ir skirtingi jų požiūriai sustiprino įvairias besiformuojančio mokinio savybes.

„Ypač prie to prisidėjo privačioje mokykloje dirbantys mokytojai, kurie galėjo ir skyrė daugiau dėmesio man, kaip asmenybei. Tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose mokytojai elgėsi žmoniškai, tik retkarčiais dėl laiko trūkumo nebuvo įsiklausoma ir tuomet man ar klasės draugams klijuojamos etiketės. Iš tikrųjų mokytojai yra labai apriboti laiko atžvilgiu: pamokų, pertraukų metu turi suspėti ir dalyką išmokyti, ir įsijausti į mokinį. Didelis iššūkis tai padaryti per kelias pamokas, kurios išmėtytos per savaitę ir trunka tik po 45 minutes“, – teisina pedagogus vaikinas ir tikina tikrai sutikęs mokytojų šviesuolių. Tokių, kurie skiria daugiau laiko, nei reikalauja formalumai. Tokių, kurie moko savo pavyzdžiu. Tokių, kurie įkvepia ir suteikia erdvės pasireikšti kiekvienam. Iš jų sako išmokęs pakantumo, įsiklausymo, pagarbos, pilietiškumo, atsakomybės, kūrybiškumo.

Į klausimą, kada jis pajuto savyje pedagogo gyslelę, vaikinas tiesiai šviesiai atsako, kad mokykloje, kurioje jam patiko mokytis ir kurioje jautė džiaugsmą bei prasmę: „Tai tarsi veidrodžio efektas: jeigu yra mokytojų, kurie yra pavyzdžiai ir tuo, ko moko, ir savo asmenybe, tuomet gebi save įsivaizduoti mokytojo vietoje.“

Jaunojo lektoriaus ir jo komandos sukurtas projektas „Mokytojų mokykla“ – tai dvejų metų asmeninė ir profesinė mokymosi kelionė, kurioje studentai mokysis su mokyklų vadovais ir mokytojais. Ši programa unikali ne tik patirtiniais programos elementais, bet ir pačios atrankos būdu. 20 studentų renkasi, kurioje mokykloje labiausiai norėtų save išbandyti. O direktoriai per porą etapų (elektroninės anketos pildymas ir vienos dienos susitikimas) gali išsirinkti stipriausius kandidatus, iš kurių bus laukiama konkrečių veiklų įgyvendinimo. Šie būsimi pedagogai turėtų padėti sukurti tokią mokyklą, kurioje norėtų mokytis patys. Tikimasi, kad motyvuotai parengti mokytojai bus pajėgūs priimti nūdienos švietimo iššūkius.

L.Benevičiaus nuomone, mokymas(is) vyksta visose srityse. Ir nors švietimas jį giliai įtraukė, bet palieka erdvės ir kitoms veikloms.

Jurgita Jurevičienė

Nuomonė

Mindaugas Vidugiris, lektorius, karjeros ir asmeninio tobulėjimo konsultantas, Whatansu patyriminių darnios asmenybės ugdymo stovyklų vadovas. Dvejus metus dirbęs mokykloje.

Mano pasaulyje jaunuomenės daug, bet viskas vyksta per pozityvą. O čia labai įdomu išgirsti kitokią patirtį. Justė, Edvinas, Lukas – galbūt tie pirmieji pionieriai, kurie išdrįso dalytis savo skaudžia patirtimi, išdrįso mesti iššūkius švietimui. Kol jaunuomenė nekalba, nerašo, tol traukinys važiuoja. Ir kuo daugiau tokių drąsuolių, tuo geriau. Jų viešinamos neteisybės, patyčios tarp mokinių ar tarp mokytojų – tikros. Jų jau nebeužčiaupsi. Ir negali nekreipti dėmesio.

Vedu seminarus, bet mokytojai į juos neina. Kodėl? Nes mokytojas yra statusas. Pats sau svarbus. O štai paimkite pačius stipriausius, pasaulyje pripažintus pedagogus: nė vienas jų savęs nepavadins mokytoju – tik mokiniu…

Lietuvoje viskas yra gerai, pokyčiai vyksta, tik tykiai. Matome tik tai, ką norime matyti. Jeigu į bet kurį reiškinį galima žvelgti iš šviesiosios pusės, tai taip ir reikia. Jei paklausite, kas mūsų švietimo sistemoje yra blogai, galiu išvardyti daug problemų, kas gerai – irgi daug. Bet vien kalbėjimas apie problemas jų neišsprendžia! Savo darbe, kolektyvuose šnekame apie pokyčius. Pokyčių norime, bet keistis – ne… Tai gal užtenka kalbų, imkim ir darykim – kur mūsų iššūkiai? Ir darykim tuos mažus pokyčius tarpusavy. Pradedu gal aš vienas, bet paskui, žiūrėk, penktas, šeštas prisidės. Jei tu teisingai veiksi, žmonės tikrai ateis, tik, žinoma, veikime kiekvienas savo įtakos zonoje. Turime nustoti kovoti PRIEŠ sistemą (gadinti, laužyti), imkim kovoti UŽ. Nes kai mes kovojame prieš, sistema turi puikių įrankių apsisaugoti. O kai už – nėra kaip gintis.

Mokykla, ieškodama savojo indentiteto, turėtų stiprinti bendruomeniškus, šeimyninius santykius, tapti tarsi šeima. Kad kiekvienas galėtų kovoti už saviškius. Žiūrėkite, juk privačiose ar netradicinio ugdymo įstaigose jau kitokie santykiai. Ir kai valstybinės švietimo įstaigos ims prarasti vis daugiau mokinių, tuomet vis tiek reikės keistis.

Kokia tėvų pozicija? Mes normalūs tėvai, bet nenorime nepatogių situacijų. Paklauskite bet kurio, kur norėtų matyti savo vaiką. Harvarde, Oksforde – žodžiu, kad galėtų girtis. O jeigu jis vairuotojas, pardavėja? O jeigu mano vaikas eina prieš sistemą, tai jau negalėsiu savo vaiku girtis, nes jis revoliuciją sumanė… Zombius lengva valdyti, o kaip sutramdyti spalvingą, kūrybingą asmenybę?

Jaunesni tėvai jau žino, kas dabartinėje sistemoje blogai, ir ieško alternatyvų. Negali leisti atžalos į privatų darželį ar mokyklą – patys jį įkuria. Čia jau ne rinkos, bet poreikio ekonomika. Poreikio, kad mano vaikas būtų ugdomas kitaip ir netaptų sistemos įkaitu.

Iš Justės Keturakytės pasisakymų:

„Deklaruojamas tautiškumas nepriklausomoje Lietuvoje dvelkia sovietinėmis fosilijų liekanomis, o iškilia ir gausia tautiškumo retorika pasižyminčios ugdymo programos ir strateginiai švietimo planai yra dar iš imperijos gniaužtų neišsilaisvinusių ir puolimo grėsmę jaučiančiųjų „išmislas“. Neabejotinai, čia kalbama jau apie lietuviško mentaliteto natūrą. Būtent todėl laisvę būdinga laikyti menkesne verte nei konfliktų nebuvimą. Neryžtingumas ir nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė klysti, pozityvių pasakojimų ir sėkmės istorijų vyravimas, savižudžių ir sistemos aukų dangstymas, atsakomybės neprisiėmimas atskleidžia, kad laisvė skatinama tik tada, kai ji nesukelia jokio viešo ar administracinio konflikto. Ne tik bijoma įsivertinimo, blogų pavyzdžių, tačiau vengiama ir klaidingas patirtis atskleidžiančios diskusijos viešajame diskurse. „Užpudruojami“ klystkeliai, nutylimas pralaimėjimas, sukurtos naujos, „geresnės“ programos arba prevencijos tampa pavyzdžiais, kuriais, kaip kokiomis patrankomis, atsimušinėja ir ginasi kontrargumentuojantys ponai ir ponios.“

Ištraukos iš knygos „Aš įveikiau, nebijok kovoti“:

„Neturėjau draugų, jaučiausi vieniša, neįdomi, nereikalinga, tik baisiausiai stora ir negraži. Kiekvieną dieną sulaukdavau „komplimentų“: storulė, „bačka“, panda, taip pat nuolatinio žeidžiančio juoko ir net smurto. Visiems atrodė: jeigu aš stambesnė, tai nejaučiu skausmo ir esu akmeninė… Juk kilogramai manęs neapsaugojo nei nuo fizinio, nei nuo psichologinio smurto. Verkdavau kiekvieną dieną per pertraukas, namuose, o kartais net pamokų metu. Bijodavau keltis ir eiti į mokyklą, nes iš anksto žinojau, kas manęs ten laukia.“

„Mane skriausdavo, mušdavo vyresni vaikai ar auklėtojos. Kartais trūkdavo valgyti, nes mes „per daug“ valgydavome. Mokykloje turėjau ne visas reikiamas knygas ir pratybas, už tai mokytoja ant manęs „užsisėsdavo“, net teko eiti žiemą su šlepetėmis į mokyklą… Kartais vaikų namuose auklėtojos mus vadindavo veltėdžiais ar vagimis. Nesakau, kad tokių vaikų nebuvo, – buvo. Buvo vagiančių ir bėgančių iš vaikų namų, tačiau mes ne visi tokie!“

„Niekada negalėčiau pasakyti, jog mano gyvenimas buvo lengvas. Mėginau nusižudyti. Turiu priklausomybių ir kraujuojančią širdį. Turbūt baisiausia, ką man davusi mama, – tai nevisavertiškumo jausmas. Nepasitikėjimas savimi. Nuo pat mažens man buvo sakoma, kad niekada nesusirasiu draugų, nepažinsiu meilės ir nesugebėsiu pasiekti tikslo. Man pasakė, jog aš esu klaida.“

Akivaizdu – neįtikėtina. Apie Samerhilo (~Summerhill~) mokyklą Didžiojoje Britanijoje sužinojau pamačiusi filmuką Lietuvos tėvų forumo paskaitoje, į kurią buvo pakviesti pedagogai su tėvais. Po filmo užvirė diskusija: ar čia tikrai dokumentinis filmas? Ar tokia mokykla iš tiesų egzistuoja? Gal tai kokia fantastinė utopija?

Vedėjas paprašė balsuoti, kam demokratinė šios mokyklos idėja pasirodė patraukli, o kam ne. Didesnė dalis pedagogų buvo prieš…Greičiausiai todėl, kad dabartinei švietimo sistemai rengiami pedagogai nė sapne (košmare?) nesapnuoja tokios mokyklos, kurią iš esmės kuria patys mokiniai. Ir kurioje jau daugiau kaip devyniasdešimt metų įkūnytos laimingos vaikystės svajonės. Ir prieš kurią net garsiausios alternatyvios bei netradicinės mokyklos nublanksta.

Kad ši tarptautinė mokykla laikoma seniausia pasaulyje demokratinio švietimo įstaiga, iš Lietuvos emigravę Natalja ir Vladimiras Lekečinskai nė nenutuokė. Tiesiog po trejų metų gyvenimo Anglijoje pareigingi tėvai, šiek tiek nusivylę tradiciniu ugdymu, ieškojo sūnui kuo geresnės mokyklos. Apie Samerhilo mokyklą sužinojo atsitiktinai, vienam draugui paminėjus internete. Susirado „Wikipedia“ straipsnį, svetainę ir nuvažiavo į atvirų durų dieną.

Įvykiai klostėsi labai greitai, per keletą savaičių. Atvirų durų dieną vedė patys mokiniai. „Viskas atrodė kaip pasakoje ir negalėjome patikėti, kad tai iš tikrųjų veikia taip, kaip mums pasakoja ir rodo: tada dar nebuvome skaitę A.S.Neillo knygų, matę BBC filmo apie šią mokyklą. Ir nors sūnus svajonių mokyklos paieškoje nedalyvavo, buvo dar per mažas, po pirmojo vizito labai norėjo į tokią mokyklą. Nors ir jam viskas neatrodė tikra, kol nepradėjo jos lankyti…“ – prisimena šeima, mielai sutikusi pasidalyti įspūdžiais su „Veidu“.

Mama: Natalja Lekečinskienė, studijuoja psichologiją.

Tėtis: Vladimiras Lekečinskas, verslininkas, informacinių technologijų įmonės direktorius. Abu yra neseniai sukurtos socialinio verslo įmonės „Loki Education“ partneriai, tikisi panaudoti savo patirtį padėdami kitoms šeimoms – tėvams ir vaikams.

Pora kilusi iš Vilniaus rajono, čia praleido didelę dalį gyvenimo, kelerius metus gyveno ir Vilniaus mieste. Iš Lietuvos tvirtina nebėgę, kaip dauguma emigrantų, – tiesiog buvo įdomu pažiūrėti, kaip gyvena žmonės svetur, susipažinti su kitokia kultūra, keliauti. Jautėsi esą pasaulio piliečiais. Neslepia, jog renkantis šalį vaiko išsilavinimas buvo vienas svarbesnių prioritetų, – norėjo, kad sūnus galėtų laisvai bendrauti angliškai. Tad visi kartu ir išvyko į Londoną su dviem lagaminais: viename buvo sūnaus žaislai.

Sūnus: Artūras, 11 metų. Lietuvoje jis lankė tik vaikų darželį Vilniuje. Nuo septynerių metų lanko Samerhilo mokyklą, neseniai apsigyveno mokyklos bendrabutyje.

Šeimą sužavėjo paprasta šios mokyklos filosofija – mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo. Tai net neatrodo kaip mokykla: viskas, kas čia vyksta, kaip organizuojama, labiausiai panašu į realų gyvenimą. Po ketverių metų glaudžios pažinties su šia unikalia ir kol kas nepakartojama švietimo įstaiga tėvų ir sūnaus santykiai pasikeitė į gerąją pusę.

Kyla klausimas: kodėl visi žmonės negalėtų taip gyventi? Kodėl mokykliniai metai visiems pasaulio vaikams negali būti šviesiausias prisiminimas?

Pokalbį su Natalja ir Vladimiru Lekečinskais „Veidas“ pradėjo klausimu, kodėl jie pasirinko Didžiąją Britaniją ir kaip juos pasitiko ši šalis.

Tėvai vieningai pareiškė, kad Didžiąją Britaniją rinkosi dėl anglų kalbos ir dėl to, kad nereikia vizų (į JAV persikraustyti daug sunkiau): „Nors, kaip ir visiems emigrantams, pradžia nebuvo lengva, ši šalis mus pasitiko labai gerai, viskas labai patiko, o pats persikraustymas įvyko daug geriau, negu tikėjomės. Galbūt kažkiek rizikavome, nes atvykome ekonominės krizės išvakarėse.“

Pasak sutuoktinių, draugų, pažįstamų nebuvo, viskuo rūpinosi patys, visus sutaupytus pinigus išleisdavo buto nuomai. Lengviau nei kitiems buvo todėl, kad Vladimiras iš Lietuvos „atsivežė“ verslą ir žmonai nereikėjo iš karto ieškotis darbo. Šiuo metu verčiasi kaip ir anksčiau: verslas informacinių technologijų paslaugų srityje, o dabar – ir naujai įkurtoje socialinėje įmonėje.

Pirmus trejus metus šeima gyveno labai gražioje Londono vietoje, šalia buvo didelis parkas. Mokėsi vietinių papročių, bendravimo ir gyvenimo kultūros. Patiko ir mokykla, kurią lankė Artūras.

VEIDAS: Ar aktyviai dalyvaujate lietuvių bendruomenės veikloje?

V.L.: Mūsų bendravimo ratas labai mišrus ir internacionalus, bendraujame su žmonėmis iš Australijos, Singapūro, Vengrijos, Vokietijos, Indijos, Ukrainos, Austrijos, Japonijos, Pietų Afrikos ir daugelio kitų šalių. Kartais bendraujame ir su lietuviais (buvau susitikęs su San Fransisko lietuvių bendruomenės atstovais), bet tai nėra kažkuo labai ypatingas bendravimas. Esame pasaulio piliečiai.

VEIDAS: Kuo jus sudomino būtent Samerhilo mokykla, juk yra ir kitų netradicinių švietimo įstaigų?

N.L.: Aš studijavau psichologiją, mokykloje teko dirbo savanore. Kažkas man nepatiko, iš karto pamačiau, kad ne viskas gerai: vaikai ne itin laimingi, nuliūdę, nenoriai lanko mokyklą. Kai labiau įsigilinau į tradicinį ugdymą, iškilo daug nemalonių detalių. Pavyzdžiui, gal nereikia spausti XXI amžiaus vaikų dėl dailiojo rašymo? Bet mokytoja pasakė, kad ne nuo jos priklauso, kad tokia sistema. Iš pradžių atrodė, kad gal čia tik posovietinėse šalyse tos sistemos ydingos, gal Anglijoje labiau pažengę? Šiek tiek žinojome apie Valdorfo, Montesori metodus, bet ir čia pradinėse klasėse daugiau šviesos, o kuo toliau, tuo prasčiau…

Pamatėme, kad tradicinėse mokyklose viskas nukreipta į reikalingų valstybei žmonių ugdymą, o ne į pastangas atskleisti paties žmogaus esybę. Tad po trejų metų Anglijoje pradėjome ieškoti mokyklos, kuri neribotų mūsų sūnaus augimo, nekeltų griežtų reikalavimų ir leistų jam vystytis laisvai ta linkme, kuria jis norėtų vystytis. Juk matėme, kad jis praranda susidomėjimą mokymu ir pasitikėjimą savimi. Praranda lūkesčius, kad laikas mokykloje gali būti įdomus, visavertis.

Žinoma, pasirinkus mokyklą teko persikelti iš Londono apie 150 km gyventi į Leistono miestelį. Dabar iki mokyklos nuo mūsų namų – trys minutės pasivaikščiojimo.

VEIDAS: Kokių procedūrų, testų, o gal net rekomendacijų reikia, norint patekti į garsiąją mokyklą? Kokio amžiaus vaikai priimami?

V.L.: Kad patektum į mokyklą, reikia užpildyti anketą, atsakyti į klausimus. Jokių rekomendacijų nereikia. Administracija supažindina su pagrindiniais principais, filosofija, o mokyklos direktorė Zoe Neill Redhead (įkūrėjo A.S.Neillo duktė) siūlo šeimoms labai gerai apsvarstyti, ar jos teisingai pasirinko. Netgi bando atkalbėti tėvus: ar jiems tikrai reikia tokios mokyklos?

Vaikai priimami nuo maždaug ketverių penkerių iki 11 metų amžiaus iš įvairių pasaulio kampelių. Vyresnių nei 11 metų jau nebepriima (su retomis išimtimis), nes manoma, kad kitoje sistemoje susiformavusiems bus sunku. Mokomasi iki 17–18 metų. Vienu metu mokykloje ugdoma maždaug 70–80 mokinių. Vietinių vaikų mokykloje beveik nėra.

Mokyklos aplinka naujokams gali atrodyti keista, pernelyg paprasta, natūrali, ne itin išpuoselėta. Kai kurie stebisi: privačioje mokykloje už tokius pinigus – tik tiek?.. Šeimininkų logika tokia: viskas turėtų būti lengvai sutvarkoma, pakeičiama, jei vaikai ką sulaužo, sugadina. Juk čia vaikų pasaulis.

VEIDAS: Kuo labiausiai ši mokykla skiriasi nuo tradicinių švietimo įstaigų? Kokie jos pliusai, minusai?

N. ir V.L.: Čia besąlygiškai tikima, kad vaikai patys geba atrasti savąjį kelią ir tvarkytis gyvenime. Atkartojami pagrindiniai demokratinės valstybės principai. Didžiausias skirtumas, jeigu galima būtų išskirti vieną, be abejo, tai, kad vaikas gali išeiti iš bet kurios pamokos arba ateiti, jeigu nusprendė tai padaryti. Tai pirmiausia krinta į akis. Nuo pirmos dienos mokinys užsirašo lankytinų pamokų sąrašą, bet tai nereiškia, kad jis visur eis, – gali apsigalvoti. Pamokoje yra tik tie mokiniai, kurie iš tikrųjų nori ten būti, tikrai nori tos medžiagos, nusprendė dalyvauti. Jei ne – jie neateina arba išeina iš pamokos. Tai keičia ir mokytojo darbą – jis dirba su žmonėmis, kurie labai nori būti pamokoje, yra suinteresuoti gauti žinių. Tai veikia šimtu procentų, nes seniai suvokta: be mažiausios motyvacijos, per prievartą kalamos žinios – ko vertos? Tiesa, tik iš pradžių čia atrodo viskas paprasta, geranoriška, kaip namuose, niekas nekreipia dėmesio, kaip naujokai rašo, skaito. Žiūri, kaip jie jaučiasi. Bet metams bėgant kyla daugiau reikalavimų mokiniams, mokymosi tonas griežtėja. Juk vadovėliai, medžiaga, metodai, egzaminai yra tokie patys kaip ir valstybinėse mokyklose.

Antras skirtumas – mokyklos susirinkimas, kuriame sprendžiami visi mokyklos reikalai, vyksta balsavimas, priimami mokyklos įstatymai (kurių čia turbūt daugiau nei kitose mokyklose ir kurie vienodai galioja tiek mokiniams, tiek mokytojams). Vienas susirinkimo dalyvis – vienas balsas, amžius nėra svarbus, net mažiausi vaikai dalyvauja lygiomis teisėmis. Mokinių yra daugiau nei mokytojų ir, žinoma, jie kartais nubalsuoja vaikiškai, bet greitai viskas stoja į vietas. Dažnai naujokai siūlo, kad būtų galima žaisti kompiuteriu neribotą laiką, ir labai stebisi, kad niekas nekelia rankos už… Kelis kartus buvo priimtas ir vėl panaikintas įstatymas dėl miegojimo laiko ribojimo. Jis paprastai galioja tik keletą dienų, kol už „laisvę“ tenka mokėti apsnūdimu ir prarastu aktyvumu…

Vaikystė – laikas, kai klaidos nedaug kainuoja. Vienas efektyviausių mokymosi būdų – suklysti, pamatyti, kas bus, ir įsidėmėti pamoką visam gyvenimui. Dažnai suaugusieji to nepaiso, tiek mokykloje, tiek namie saugodami atžalas nuo visų pavojų. Ir paprastai, ir metaforiškai kalbant vaikai nelipa į tuos medžius, kurie jiems per aukšti! Mūsiškis karstosi kaip beždžionė, bet nėra bandęs įlipti į aukščiausią mokyklos medį.

Jei kalbėtume apie Samerhilo mokyklos minusus, nieko, be didelės, draudžiamai didelės kainos, nežinome – per ketverius metus nesugebėjome rasti. Palyginti su kitomis privačiomis mokyklomis, kaina čia nėra didelė, bet daugeliui šeimų 1500–5500 svarų sterlingų per trimestrą yra labai dideli pinigai ir svarbus prioritetų lygio sprendimas. Galbūt dar vienas minusas būtų, kad daugeliui tėvų sunku persikelti ir sunku išsiųsti vaikus mokytis toli nuo namų. Vis dėlto daugelis tėvų tai padaro, vaikai vieni atvažiuoja iš Azijos, Amerikos.

VEIDAS: Kokias pamokas rinkosi jūsų sūnus?

N.L.: Artūras nuo pirmo trimestro rinkosi matematiką, skaitymą, muziką, vėliau psichologiją, informatiką, medžio darbelius. Būna visaip, pavyzdžiui, biologijos nepasirinko, bet kai kartą pamatė tikrus kiaulės plaučius – ir susidomėjo. Būna, kad per vieną pamoką vaikai labai daug gauna. Kiti vos ne visą laiką kokioje muzikoje praleidžia. Dabar sūnus pasirinko net tris muzikos pamokas per savaitę pas skirtingus mokytojus – profesionalius muzikantus. Čia labai daug užklasinės veiklos, projektų, įvairių menų. Žinoma, mažiukai dažnai užsirašo daug pamokų, o paskui neina. Bet vyresnieji, rengdamiesi egzaminams, mokosi savarankiškai ir rimčiau lanko pamokas. Vieni mokytojai užduoda pamokų, kiti ne.

Pamokos vyksta nuo 9 iki 15 val. Vaikai, kurie lanko mokyklą dienos metu (kaip paprastai), būna nuo 9 iki 17 val. Atostogos – tris kartus per metus: vienas mėnuo žiemą bei pavasarį ir du mėnesiai vasarą. Kaip sprendžiamas maitinimas? Mokykloje yra gera savitarnos valgykla, neblogas maisto pasirinkimas.

VEIDAS: Koks sūnus adaptavosi šioje mokykloje?

V.L.: Adaptacija truko pirmus du trimestrus, padedant direktorei Zoe ir „houseparent“ (globėjams). Iš pradžių jam buvo neįprasta laisvai sakyti savo nuomonę, kalbėti viešai. Bet įprato ir kas nepatinka – aiškinasi pats, kalbasi su mokytojais, jam ir šiaip patinka bendrauti su vyresniais. Mokykloje visi viską mato, ir jeigu yra problemų – pastebi. Kaip šeimoje. Žinios pažymiais nevertinamos, tik testai rengiantis egzaminams.

Vienas įdomesnių nuotykių – dėl šukuosenos Artūras gavo grybo pravardę („mushroom“), dėl kurios jautėsi dėmesio centre. Kažkas iškėlė šį klausimą susirinkime, ir Samerhilo mokykloje atsirado įstatymas „Niekam nėra leidžiama vadinti Artūro grybu“. O įstatymų pažeidėjai yra baudžiami. Bausmės – nuo įspėjimo iki sniego valymo, lapų rinkimo, piniginių baudų. Didžiausia bausmė – pašalinimas iš mokyklos. Tik reikia pabrėžti, kad vaikai nėra žiaurūs, kaip manoma, ir nesiekia žūtbūt nubausti. Turbūt ir sakyti nereikia, kad mokykloje patyčių nėra, jos greitai išaiškinamos, o „blogiukų“, jei tokių atsiranda, sąrašas iškabinamas viešai. Ypač stebina mažųjų atsakingumas: jie patys įspėja vieni kitus, kas galima, ko negalima.

VEIDAS: Kokių juokingų nutikimų yra įvykę mokykloje?

N.L.: Kartą jaunesnieji mokiniai nutarė atidaryti parduotuvę. Miesto parduotuvėje pripirko traškučių, dar kažko, paskui pardavinėjo. Bet susimetė skirtingas sumas pinigų ir niekaip nesugalvojo, kaip pasidalyti pelną. Vyresnieji jiems aiškino, kaip derėtų elgtis, kaip veikia kapitalo įmonės.

Dar prajuokino toks epizodas. Mačiau, kaip maniškis su draugu šokinėja ant batuto, o trečias vaikas nekantraudamas ir nepatenkintas laukia savo eilės – mat vienu metu galima šėlti tik dviem. Bešokinėdami berniukai jam aiškino, kad pagal mokyklos įstatymus jis kėsinasi į jų laisvę džiaugtis batutu…

VEIDAS: Koks mokyklos administracijos vaidmuo?

V.L.: Mokyklos administracija tarsi nematoma, nedaug turinti įtakos mokyklos gyvenimui, nes mokiniai didžiąją dalį klausimų (viską, kas juos tiesiogiai liečia) sprendžia patys. Tėvai bet kuriuo metu gali kreiptis į administraciją su savo rūpesčiais ir problemomis, bet įprastų tėvų susirinkimų nėra ir jokių ataskaitų apie vaikus mokykla nerengia ir nesiunčia. Manoma, kad jeigu tėvų santykiai su savo vaikais geri – vaikai viską papasakos patys, o jeigu nelabai geri – tai galbūt jiems ir nereikia žinoti. Mokytojai nepraneš net sužinoję, kad vaikas, pavyzdžiui, rūko. Mokykla visada yra vaiko pusėje ir pasitiki jo teise į autonomiją, jo galimybe adekvačiai reaguoti į gyvenimo problemas ir pasirinkimus.

Administracija saugo mokyklos kultūrą ir tradicijas: pasirinkimo ir sprendimo laisvę, vaiko teises. Emocinė vaiko sveikata mokykloje vertinama daug labiau negu akademiniai rodikliai. Beje, kai kurių mokinių tėvų čia patys mokėsi, užtat santykiai su tėvais nerealiai geri.

JTO 1989 m. yra priėmusi Vaiko teisių konvenciją, kurią dauguma šalių yra ratifikavusios, o po 20 metų parengtoje ataskaitoje Samerhilo mokykla buvo pripažinta kaip pavyzdys. Samerhilo mokyklos direktorė Z.Neill Redhead – didžiulės patirties žmogus, stipri, atkakli, pati buvusi šios mokyklos mokinė. Jos pedagoginė patirtis be galo vertinga.

VEIDAS: Kokie mokytojai: ar jie – tėvų, vaikų draugai?

N.L.: Mokytojai įvairūs ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir tautybe. Yra tokių, kurie turi daktaro ar magistro laipsnius, yra neturinčių jokio išsilavinimo. Yra seniai dirbančių mokykloje, yra tokių, kurie ateina porai metų pasisemti patirties. Norinčiųjų pasidarbuoti yra labai daug, tad mokyklos šeimininkai turi iš ko pasirinkti ir turi pakankamai patirties, kaip atskirti tinkamus Samerhilo pedagogikai. Niekaip negali apsimesti, nes vaikai labai viską jaučia. Mokytojai yra labai „get real“ nuotaikos, nusiteikę mokymui blaiviai ir realistiškai – be negatyvumo ar ciniško gyvenimo vertinimo, bet ir be jokio perdėto pozityvumo ir spalvinimo rožinėmis spalvomis. Jie susikoncentravę į vaikų ugdymą, bet tikrai nėra nuolat besišypsantys. Viena aiškiai matomų savybių – kritinis mąstymas, nėra aklo pasitikėjimo niekuo.

VEIDAS: Ar tėvai – lygiaverčiai mokyklos partneriai?

V.L.: Šis klausimas ypač aktualus demokratinėms, alternatyvioms mokykloms. Tėvai nėra mokyklos partneriai ar klientai. Mūsų santykiai geri: mokykla gerbia ir vertina mūsų pastangas, bet ir mes labai vertiname jų sprendimą visą laiką skirti vaikams, o ne jų tėvams! Be abejo, bet kuriuo paros metu galime susisiekti su Zoe arba skambinti, rašyti į biurą – kartais to prireikia, bet labai retai. Žinoma, kai kurie tėvai vis tiek nori kištis į mokymosi procesą, nors neleidžiama. Buvo taip, kad japonai tėvai aktyviai kontroliavo, reguliavo vaiko mokymąsi, bet administracija paprašė to nedaryti ir netrukdyti.

VEIDAS: Kokie mokyklos renginiai ar projektai jums padarė ryškiausią įspūdį?

N. ir V.L.: Kiekvieną vasarą mokykloje vyksta koncertas. Tai didelis įvykis, kuriam vaikai ruošiasi ilgą laiką. Per koncertą atrodo, kad mokykla yra muzikos mokykla: vos ne kiekvienas (tikrai ne mažiau negu 80 procentų) groja kažkokiu instrumentu, dainuoja, yra septynios aštuonios grupės, kurios visai neblogai atlieka kūrinius kartu su mokytojais. Dar pavasarį vyksta „tėvų stovykla“, kai daugelis tėvų atvažiuoja su palapinėmis ir kelias dienas leidžia laiką kartu. Rudenį didžiulis laužas ir fejerverkai „Gunpowder Plot“ šventėje, „Guy Fox“ kaukės. Tai labai svarbi Anglijai diena, priminimas valdžiai. Helovino šventė dėl kostiumų irgi gana ryški.

Vienas ryškesnių projektų buvo, kai būrys vaikų sumanė pasidaryti žaidimą „Android“ telefonams, išleisti jį „Google Play“ parduotuvėje ir užsidirbti pinigų. Mes tokio amžiaus kūrėme kur kas kuklesnius „verslo planus“… Taigi, susibūrė 9–12 metų mokinių komanda, kurioje buvo grafikos dizaineris, programuotojas, vadybininkas ir reklamos vadybininkas, ryšių su visuomene atstovas. Jie kūrė vieną strategiją, paskui kitą, o po to komanda susipyko dėl veiksmų plano detalių, ir dizaineris ją paliko. Komanda bandė ieškoti naujo dizainerio, galvojo net susimesti pinigų ir pasisamdyti, bet paskui jiems pavyko įkalbėti dizainerį grįžti į komandą. Dėl to nuėjo į parduotuvę, nusipirko saldainių, sulčių ir surengė šventę. Kibo į darbus, vis dar dirba. Nežinia, kas išeis, bet visa ta istorija turbūt labai pamokanti…

VEIDAS: Ką iš šios mokyklos patirties labiausiai rekomenduotumėte Lietuvos mokykloms?

N. ir V.L.: Pasitikėjimas vaiko sprendimais, vaiko gebėjimu adekvačiai reaguoti į gyvenimo iššūkius ir problemas – vienas svarbiausių dalykų. Totalios, autoritarinės kontrolės atsisakymas. Manome, kad prasmingas „mažų žingsnių“ būdas – kai nedideli elementai taikomi klasės, mokyklos veikloje. Sakykim, pradinėse klasėse bent kartą per savaitę rengti demokratinius susirinkimus. Žinoma, reikia kuo daugiau informacijos iš knygų ar filmukų.

Jurgita Jurevičienė

Apie Samerhilo mokyklą

Šią įstaigą 1921 m. įkūrė progresyvus škotų švietėjas ir maištininkas Alexanderas Sutherlandas Neillas, manęs, kad „vaiko tikslas yra gyventi savo gyvenimą – ne tą gyvenimą, kurį jam siūlo jo nerimaujantys tėvai, ar gyvenimą, kurį perša švietėjai, manantys, kad jie žino geriausiai“.

Tai demokratinė savivaldos internatinė mokykla, kurioje suaugusieji ir vaikai turi vienodą statusą, bet, žinoma, labai skirtingus vaidmenis. Kasdienis gyvenimas mokykloje reglamentuojamas mokyklos susirinkimuose, paprastai vykstančiuose du kartus per savaitę, kuriuose kiekvienas turi vienodą balsą. Mokyklos filosofija: laisvę individui. Čia pirmiausia ugdomos mąstančios asmenybės, o tik paskui kaupiami faktai ir žinios. Mokytojai neturi teisės nurodinėti, nėra privalomų pamokų, tad… jei mokytojai nesistengs, kad jų pamokos būtų suvokiamos kaip svarbios ir įdomios, gali būti, kad jie taip ir nesulauks mokinių. Be to, mokykloje skatinamas ir alternatyvus, užklasinis mokymas, kuris dažnai gali būti net svarbesnis nei „pagrindinis“: mokiniai gali rinktis kalbų mokymąsi, menus, verslą.

Yra galimybė rinktis įvairius mokymosi dalykus, atitinkančius arba viršijančius GCSE (General Certificate of Secondary Education – tam tikri Jungtinės Karalystės mokymosi standartai, taikomi kiekvienam dalykui) lygius.

Naujas tvarkaraštis sudaromas kiekvieną semestrą, tačiau lankyti pamokas neprivaloma!

Galima rinktis tokius dalykus:

Gamtos mokslai (biologija, fizika, chemija);

Matematika;

Anglų kalba;

Vokiečių, ispanų, prancūzų, japonų, kinų kalbos;

Medžio darbai;

Dailė, fotografija;

Drama, teatras;

Istorija;

Geografija;

Muzikos technologijos, DJ darbas, įrašų studija;

Plaukimas mokyklos baseine arba Leistono laisvalaikio centre;

Grupė užsiėmimų, apimančių rankdarbius, piešimą, sportą (tenisą, futbolą, krepšinį, rankinį, stalo tenisą), rašymą mokyklos laikraštyje ir žaidimus kavinėje;

Muzika (pianinas, dainavimas, būgnai, gitara, smuikas, saksofonas).

Mokykla turi savo baseiną, teniso kortus, teatro, muzikos kambarius, kompiuterius. Be to, yra laisvos zonos, kuriose vaikai gali tiesiog leisti laiką, linksmintis, bendrauti, žaisti kūrybinius žaidimus ir t.t.

Visa mokyklos teritorija sudaro apie 4,8 ha kartu su dideliu sodu, mišku, taigi yra labai daug vietos važinėti dviračiais, statyti būstines, stovyklauti, laipioti po medžius ir, svarbiausia, – fantazuoti ar ką nors išsigalvoti… Čia daug vietų, kur nėra suaugusiųjų, kurie nurodytų, ką vaikams veikti, – ką veikti, jie turi susigalvoti patys.

Akivaizdu, kad Samerhilo mokykla buvo nuolat puolama ir menkinama, „tradicinė“ švietimo sistema Neillą laikė idealistu ir naivuoliu, tačiau Neillo idėjos paradoksaliai tapo svarbios ne tik švietimui, bet apskritai žmogaus teisių raidai visame pasaulyje. Didžiosios Britanijos švietimo standartų biuras OFSTED (oficiali švietimo įstaigų kokybės priežiūros institucija) dar 1999 m. norėjo apskritai uždaryti Samerhilą. Vyko teismo procesas, į kovą sukilo buvę ir esami mokyklos mokiniai, surinkę pinigų advokatų išlaidoms. Mokykla buvo ne tik palikta ramybėje, bet ir po kelerių metų inspekcijos ataskaitoje buvo rašoma: „Dvasinis, moralinis, socialinis ir kultūrinis moksleivių ugdymas (Samerhile) yra puikus (…) Mokiniai gali rinktis, ar eiti, ar neiti į pamokas, tačiau efektyvus mokymasis akivaizdus tiek klasėse, tiek už jų. (…) Moksleiviai išmoksta bendrauti darydami kompromisus, derėdamiesi ir komunikuodami bendrai, tad baigdami mokyklą jie tampa patyrusiais, užtikrintais ir subrendusiais jaunais žmonėmis.“

Dar vėliau buvo įkurtas labdaros fondas „Summerhill Trust“, kuris surenka pinigus ir padeda į finansiškai sunkią padėtį patekusiems tėvams, kai šie negali sumokėti už mokslą.

Samerhilo mokyklos svetainė: ~http://www.summerhillschool.co.uk~

Svetainė „Sėkmės Mokyklos“: ~www.sekmesmokykla.lt~

Internete galima rasti filmą apie Samerhilo mokyklą: ~https://vimeo.com/22205368~

Knyga apie buvusius mokinius lietuviškai : Hussein Lucas. „Ugdymo revoliucijos vaikai“

~https://www.knygos.lt/lt/knygos/ugdymo-revoliucijos-vaikai~

Greitai ims veikti Nataljos ir Vladimiro Lekečinskų svetainė ~www.libertysoil.org~

Švietimas. Lietuvos tėvų forumas (LTF), Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogų sąjūdis, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės.

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sieną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esi užkopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji…

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius rašome pasiremdami praktikų nuomone. Greta to – oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, išorės auditų išvados, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje dalyvauja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. „Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus ir tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lėšomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandoma nagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.

Mokykla bunda – tėvai žadinami

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kaišiadorių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantis jai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Jis kartais paskaito internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogų klaidos – moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų į mokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdos klubo idėją pirmiausia palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10–15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinaujinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame, kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausimus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirva jau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vieną kartą per mėnesį, aptariamos tam tikros temos, parinktos moderatorės J.Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirinktos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ir pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klube jau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė. – Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus tėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojai nėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie konkrečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputį pradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

Tėvai bunda – mokykla miega

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas, vadovaujantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija kilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto, besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičius nelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinos trūkumas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijoje jau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėta tendencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai, dabar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiau būdavo kalbamasi apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų ir klasės valandėlių, tad kaip šiam procesui plėtotis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus ateina penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vien apie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijos šiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas“, – sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pasirinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš karto suvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė, kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penki mokiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijos tarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klube yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrė patys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausiomis temomis, su mokiniais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo laidose, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviugdos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, paliečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie mokinių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventes, skirti gimnazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kirkilaitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamam savo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno  rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link. Tačiau be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo atsitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubo nariai retai kviečiami į mokyklos renginius, neklausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguojama vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pasak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas apsilankyti klube ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF.

Bunda mokykla – bunda tėvai

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujant su tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstojusieji į universitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu, tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokykla savo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Tikimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labdarai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už paskaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, nors jų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai. Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems primenama, kad patys turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi  pasikeisti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris, bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis. Sunkiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras klasių zonas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau ketvirtus metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.

Tėvai negali miegoti

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi nebežinodama, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų sūnui nustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmingų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos, išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėsto rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, o maniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą lieja Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįstanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriuose matomos jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtinama, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Kokios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės? Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumo tarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją nesikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai nei socialinei pedagogei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokykloje yra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarta vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. N.Jukštienė mano, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemą kreipdamasi į direktorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietė mamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, mama nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripažįsta direktorė.

Budėtojai ar budintojai?

Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, aukojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija, – pasakoja dešimt klubų kuruojanti Socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė J.Lipkevičienė. – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmų tokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pasitelkia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgesinama, bet problemos lieka. Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas, Marijampolės M.Lukšienės švietimo centrą, Kėdainių J.Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubams susidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, kurie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galės geriau save pažinti, atrasti savo kelią“, – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvų pedagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubų moderatorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pedagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardija juos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaip mūšio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ryšių, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkusios perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvių, sąmoningų tėvų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovai kviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienas pliusas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, jog saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiamo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie, remdamiesi humanistine pedagogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų (tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Piličiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys be garvežio.

Jurgita Jurevičienė

Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų vertybių fone jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?

V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik parengti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?

VEIDAS: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?

V.B.: Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl  NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta savanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.