Mažytėje Lietuvos rinkoje negalėjo gimti verslo gigantų, pretenduojančių į didžiausių ir pelningiausių pasaulio bendrovių titulus, todėl laimėjo tie, kurie pasirinko kitą kelią – siekti geriausiųjų titulo nišinėse aukštųjų technologijų srityse. Pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos verslą garsino biotechnologijų ir lazerių įmonės, o pastarąjį dešimtmetį į garsiausių lietuviškų įmonių sąrašus veržiasi interneto startuoliai.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos verslas išgyveno daugybę sukrėtimų: Sovietų Sąjungos okupacija net penkiems dešimtmečiams ištrynė privataus verslo sąvoką ir nutraukė tarpukariu užsimezgusias lietuviškų verslų dinastijos tradicijas, atkūrus nepriklausomybę prasidėjo neramūs laukinio kapitalizmo metai, o vos tik atrodydavo, kad gyvenimas nusistovi, supurtydavo ekonominės krizės. O kur dar tik tris milijonus gyventojų turinti Lietuvos rinka – lašas jūroje palyginus pasauliniu mastu, tad čia įsikūrusiems vietiniams verslininkams, priešingai nei jų kolegoms JAV ar Didžiojoje Britanijoje, nėra paprasta sparčiai auginti savo verslą ir siekti tarptautinio pripažinimo.

Vis dėlto tie, kurie atrado sėkmės formulę – orientuotis į užsienio rinkas, kurti unikalius produktus aukštųjų technologijų srityje ir parduoti produktus su savo prekės ženklu, o ne siūlyti tik pigią darbo jėgą užsienio bendrovėms, sugebėjo be didelių nuostolių išgyventi krizes, nustebinti pasaulį savo produktais ir garsinti Lietuvos vardą užsienyje.

Tarpukario turtingiausi – broliai Vailokaičiai

Kai prie šimtą metų atsikūrė Lietuvos valstybė, šalyje vyravo žemdirbystė, tad, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus Norberto Černiausko teigimu, verslininkų šiuolaikine prasme būta ne itin daug. Lietuvoje trūko verslių žmonių, tad šią problemą tikėtasi išspręsti kuriant komercijos mokyklas ir 1934 m. įsteigus Prekybos institutą Klaipėdoje. „O turint reikiamų kompetencijų greičiausiai užsidirbti tarpukariu buvo galima organizuojant importą, investuojant į bankininkystės sektorių, užsiimant tarpininkavimu tarp įvairių užsienio kapitalo įmonių ir Lietuvos rinkos“, – pasakoja N.Černiauskas.

Verslu užsiėmė daugiausia žydų tautybės Lietuvos gyventojai, žymesnių lietuvių tautybės verslininkų buvo vos vienas kitas. Bene garsiausias ir turtingiausias buvo Jonas Vailokaitis, kuris iš esmės buvo sukūręs lietuviško verslo imperiją – vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, statybinių medžiagų gamyba bei prekyba, kūrė metalo apdirbimo pramonę, turėjo eksporto bei importo bendroves. Kartu su broliu kunigu Juozu Vailokaičiu ir kitais bendražygiais jis įkūrė Ūkio banką, kuris tuo metu buvo didžiausias privatus komercinis bankas Lietuvoje.

N.Černiauskas tarp kitų žymesnių tarpukario Lietuvos verslininkų taip pat mini Tilmansus: Richardas Tilmansas lyderiavo metalo apdirbimo pramonėje, o Kurtas ir Herbertas Tilmansai buvo vieno didžiausių šokolado ir saldainių fabrikų savininkai. Iš kitų verslininkų taip pat išsiskyrė alaus daryklą turėję Grigorijus ir Sulimas Volfai, vyno gamintojas Balys Karazija, bankininkystės, maisto pramonėje veikęs Martynas Yčas, odos ir avalynės fabrikus valdęs Jokūbas Frenkelis.

Didžioji dalis Lietuvos verslo orientavosi į vidaus rinką, tad iki Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą 1940 m. didelio pripažinimo užsienio rinkose šalies verslininkai nespėjo pasiekti. Pasak N.Černiausko, šiek tiek žinomesni už Lietuvos ribų buvo Šiauliuose veikusio J.Frenkelio odos fabriko gaminiai ir lietuviški maisto produktai, kaip sviestas ir bekonas, kurie sudarė svarbiausią lietuviškojo eksporto dalį. Maisto eksportu rūpinosi kooperatinės bendrovės „Maistas“ ir „Pienocentras“.

„O garsiausias vadybininkas už Lietuvos ribų buvo Vytautas Graičiūnas, kuris turėjo didžiulės tarptautinės vadybinės patirties, Lietuvoje dirbo įvairiose įmonėse, o 1926 m. net buvo iškėlęs idėją Kaune atidaryti „Ford“ automobilių surinkimo fabriką“, – pasakoja N.Černiauskas.

Prekybininkų šalyje didžiausia – „Vilniaus prekyba“

Galima tik spėlioti, kokių aukštumų būtų pasiekusios tarpukariu išsiplėtusios įmonės ir kiek tarptautiniu mastu garsių bendrovių bei verslininkų dinastijų turėtume šiuo metu, jeigu Lietuva nebūtų buvusi okupuota. Deja, Lietuvos verslui, kaip ir visoms kitoms sritims, sovietmetis padarė didžiulę žalą. Privačios įmonės buvo nacionalizuotos, tad verslininko ir privataus verslo sąvoka išnyko net penkiems dešimtmečiams.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę dauguma valstybinių įmonių buvo privatizuotos, viena po kitos ėmė steigtis privačios prekybos, pervežimo, statybos ir daugybė kitokių įmonių. Vis dėlto per ketvirtį amžiaus ryškaus tarptautinio pripažinimo sulaukė ne tiek ir daug lietuviško verslo atstovų. Tradiciniai verslai dėl mažos vidaus rinkos negalėjo tikėtis dydžiu prilygti didžiųjų šalių kompanijoms. Išaugti iki stambių regioninių žaidėjų pavyko vos kelioms įmonėms. Ryškiausias pavyzdys – „Vilniaus prekyba“, kurios valdomi mažmeninės prekybos tinklas „Maxima“ ir vaistinių tinklas „Eurovaistinė“ išsiveržė į pirmą vietą ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos rinkoje, taip pat išsiplėtė į Estiją, Bulgariją, Lenkiją.

SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas mano, kad pagrindinio „Vilniaus prekybos“ akcininko Nerijaus Numavičiaus turtai leidžia jam būti vienu žinomiausių lietuvių 

 verslininkų pasaulyje. „N.Numavičius, kuris yra turtingiausias žmogus Lietuvoje, yra vienas didžiausių investuotojų ir užsienyje, nes tiek „Vilniaus prekyba“, tiek susijusios įmonės yra investavusios į Baltijos šalis, Lenkiją, Bulgariją, Ispaniją ir kitas“, – komentuoja T.Povilauskas.

N.Numavičius pirmauja ne tik „Veido“ skelbiamuose Lietuvos milijonierių sąrašuose, bet netgi buvę patekęs į įtakingo leidinio „Forbes“ sudarytą turtingiausių rytų europiečių sąrašą.

Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas atkreipia dėmesį, kad N.Numavičius ir jo buvę bendražygiai – visas buvęs „Vilniaus prekybos“ akcininkų dešimtukas – sugebėjo įsitvirtinti, pirmauti ir sėkmingai plėstis į užsienio rinkas nepaprastai konkurencingoje mažmeninės prekybos rinkoje. Šis faktas tik patvirtina šių verslininkų sumanumą.

Prie garsiausių pastarojo šimtmečio Lietuvos verslininkų reikia pridėti ir 2011 m. mirusį pagrindinį „Achemos“ akcininką Bronislovą Lubį, ilgą laiką buvusį turtingiausiu Lietuvos žmogumi. Jis ne tik sukūrė vieną didžiausių verslo imperijų Lietuvoje, bet ir dalijosi uždirbtu pelnu su visuomene dosniai remdamas universitetus, kultūros renginius, knygų leidybą, Jonavos, kurioje įsikūrusi „Achema“, bendruomenę.

Garsiausias lietuviškas prekės ženklas užsienyje – „Viči“

S.Besagirskas tarptautiniu mastu daug pasiekusiu verslininku vadina atitinkantį tris kriterijus: prekes ar paslaugas eksportuoja, tai daro su nuosavu prekės ženklu ir eksportuojamos prekės ar paslaugos generuoja didelę pridėtinę vertę. Visus šiuos kriterijus, jo nuomone, pirmiausia atitinka „Vičiūnų“ įmonės grupės savininkai Visvaldas Matijošaitis ir Liudas Skierus.

„Jie sukūrė visų laikų žinomiausią lietuvišką prekės ženklą pasaulyje – „Viči“. Šiuo prekės ženklu žymimos vienos brangiausių ir kokybiškiausių prekių, tai yra sukuriama pakankamai didelė pridėtinė vertė, generuojamos gana didelės pajamos. Be to, sėkmingai investuota ne vienoje verslo srityje“, – savo balsą už „Vičiūnų“ įkūrėjus atiduoda S.Besagirskas.

Išties, užsienyje, už Baltijos šalių ribų, retai išvysi prekę, pažymėtą lietuvišku prekės ženklu, tačiau „Viči“ žuvies produktų galima rasti didžiausiuose tarptautiniuose prekybos tinkluose, tokiuose kaip „Lidl“, „Aldi“, „Carrefour“, „Metro“, „Casino“, „Sainsbury‘s“, nuo Didžiosios Britanijos iki Prancūzijos.

Iš didžiųjų verslų savininkų, žinomų užsienyje, T.Povilauskas išskiria ir Gediminą Žiemelį: šio įvairiai vertinamo aviacijos srityje dirbančio verslininko įmonė „Avia Solutions Group“ sparčiai auga. Šios grupės įmonė „FL Technics“ teikia kompleksines lėktuvų techninės priežiūros ir remonto paslaugas visame pasaulyje ir yra viena žinomiausių šioje srityje tarptautiniu mastu. „FL Technics“ yra įkūrusi operatyvios techninės priežiūros stotis ne tik Europoje, bet ir NVS šalyse, Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.

Lietuvą galima pavadinti prekybos ir transporto šalimi, tad transportas yra dar viena sritis, kurioje šalies bendrovės sugebėjo išaugti lietuviškus marškinėlius ir užsitarnauti neblogą vardą užsienio rinkose. Pavyzdžiui, Mindaugo Railos per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai augusi bendrovė „Girteka Logistics“ yra antra pagal dydį eksportuotoja Lietuvoje po „Orlen Lietuva“.

„Asmeniškai didžiuojuosi, kad sugebėjome išlaikyti konkurencingą laivų statyklą, Europoje joms masiškai bankrutuojant. Ji šiandien yra atradusi savo ganėtinai unikalią nišą ir toliau sugeba augti“, – priduria S.Besagirskas.

„Fermentas“ – brangiausiai parduota privati bendrovė

Dydžiu konkuruoti su užsienio bendrovėmis pavyko tik vienam kitam Lietuvos verslo lyderiui, tad tie verslininkai, kurie suprato turintys eiti kitu keliu – užsiimti nišas kuriant unikalius produktus, ir tapo lietuviško verslo pažibomis, garsinančiomis Lietuvą. Tai nedidelės specializuotos aukštųjų technologijų įmonės, daugiausia veikiančios biotechnologijų ir lazerių srityse. Įdomu, kad beveik visas šias įmones įkūrė mokslininkai, nes sovietmečiu šiose srityse dirbę Lietuvos mokslininkai pasiekė puikių rezultatų.

Per 27 metus tarp trijų milijonų gyventojų atsirado verslininkų, sukūrusių produktų, kurie gali pirmauti savo srityje tarptautiniu mastu ir turėti vos kelis konkurentus visame pasaulyje.

Dvi žymiausios Lietuvos biotechnologijų įmonės „Fermentas“ ir „Sicor Biotech“ užaugo iki tokio dydžio, kad sudomino pasaulinius šios srities lyderius, nusipirkusius šias lietuviškas įmones už rekordines sumas. Produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai kuriančią ir gaminančią įmonę „Fermentas“, kurią įkūrė Viktoras Butkus su kolegomis, už 260 mln. JAV dolerių (232 mln. eurų) įsigijo amerikiečių korporacija „Thermo Fisher“. Šis sandoris – vienas didžiausių ne tik nepriklausomos Lietuvos istorijoje, bet ir visose Baltijos šalyse.

Unikalu, kad Lietuvos mokslininkų sukurta ir išplėtota aukštųjų technologijų įmonė „Fermentas“ tapo brangiausiai parduota privačia lietuviško kapitalo bendrove. Brangiau parduotos tik valstybinės įmonės, tokios kaip „Mažeikių nafta“ ir „Lietuvos telekomas“, bei perparduotos Lietuvoje veikiančios užsienio kapitalo bendrovės, kaip „Bitė“ ar „Palink“.

Dar viena Lietuvos pažiba – visoje Europoje pripažįstamus vaistus nuo vėžio sukūrusi biotechnologijų įmonė „Sicor Biotech“. Jos įkūrėjas Vladas Bumelis – didelę įtaką turintis ir gerai biotechnologijų pramonėje žinomas verslininkas. 2004 m. jis pardavė savo bendrovę „Sicor Biotech“ vienai iš 15 didžiausių farmacijos bendrovių pasaulyje „Teva Corporation“, o vėliau įkūrė naują biotechnologijų įmonę „Biotechpharma“.

Pasaulyje savo srityje žinoma ir aplinkosaugos bei farmacijos technologijas kurianti biotechnologijų bendrovė „Biocentras“, kurios specialistai kartu su Lietuvos ir Latvijos mokslininkais sukūrė technologiją naftos produktais užterštam gruntui valyti.

Lazerių įmonės – tarp pasaulinių lyderių

Lazerių srityje pasaulyje garsėja bendrovės „Šviesos konversija“, „Ekspla“ ir tik 2011 m. trijų brolių įsteigta „Brolis Semiconductors“. Lietuvos bendrovės „Ekspla“ mokslininkų sukurtas lazeris NT200, kuris yra pirmasis pasaulyje kilohercinis derinamojo bangos ilgio lazeris, prestižiniuose apdovanojimuose JAV pripažintas pažangiausiu pasaulyje 2010 m. gaminiu moksliniams tyrimams skirtų lazerių kategorijoje.

Puslaidininkių lazerių įmonę „Brolis Semiconductors“ įsteigę broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai sukūrė produktų, sudominusių užsienio šalių gynybos pajėgas. Lietuvių įmonė NATO šalių kariuomenėms parduoda modernias elektrooptinių žvalgybos priemonių sistemas – lazerinėmis technologijomis grįstus taikinių žymėjimo, apšvietimo, matymo, stebėjimo bei kitus prietaisus.

T.Povilauskas už mokslinius pasiekimus ir Lietuvos, kaip lazerių valstybės, garsinimą išskiria ir Romualdą Danielių, didžiausią „Šviesos konversijos“ akcininką ir mokslo direktorių. Šis mokslininkas, kuris kartu su kolegomis po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo gaminti ir eksportuoti lazerius bei priedus prie lazerių, vadinamas lietuviškuoju Billu Gatesu.

Kodėl biotechnologijos ir lazeriai tapo Lietuvos vizitinėmis kortelėmis pasaulyje? R.Danielius mano, kad lietuviškos lazerių bendrovės sulaukė pripažinimo tarptautiniu mastu, nes atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje. „Pamatai ir lazeriams, ir biotechnologijoms mokslo požiūriu buvo padėti sovietiniais laikais. Mes ir tada kūrėme prietaisus, bet atlyginimą už juos gaudavo visi, išskyrus tuos, kurie tą darbą dirbo. Prieš lazerius Lietuvoje gana stiprus buvo puslaidininkių mokslas, bet anoje sistemoje tiesiog buvo sunku išvystyti produktus: turint gerą idėją nebuvo įmanoma jos įgyvendinti, nes visas procesas įsisukdavo į biurokratinę mašiną, ir „iš aukštai“ sprendė, reikia to ar ne. Atėjus nepriklausomybei tapo įmanoma sukurti verslą išmanant apie tuos produktus ir žinant, kur juos galima panaudoti“, – „Veidui“ pasakoja R.Danielius.

Ilgą laiką pardavinėję lazerių priedus („Topas ir „Orpheus“ serijų optinius parametrinius stiprintuvus), prieš 10 metų „Šviesos konversijos“ specialistai sukūrė femtosekundinį lazerį „Pharos“, kuris sulaukė susidomėjimo tarptautiniu mastu. Šiuo metu du trečdaliai šių lazerių parduodami pramonei, trečdalis – mokslo institucijoms.

„Jau parduodame porą šimtų „Pharos“ lazerių per metus ir didesnė jų dalis naudojama nebe moksle, bet pramonėje. Mūsų lazeriai panaudojami puslaidininkių šviestukų pjaustymui, gaminant medicininius implantus – stentus, degalų purkštukus automobilių pramonėje. Galime nujausti, kad mūsų lazeriai naudojami ir mobiliųjų prietaisų, laikrodžių gamyboje“, – tvirtina R.Danielius.

Netrukus „Šviesos konversija“ tikisi pradėti pardavinėti lazerį, skirtą medicinai. Dabar ši įmonė užima net 70–80 proc. parametrinių prietaisų pasaulinės rinkos, o pagal lazerius gamybą ir pardavimą atsiduria 4–5 vietoje pasaulyje.

Lietuvių lazerių įmonės dalyvauja ir tarptautiniuose projektuose. „Šviesos konversija“ kartu su „Ekspla“ kuria galingą labai trumpų impulsų, didelio pasikartojimo dažnio sistemą, kuri bus sumontuota Vengrijoje statomame tarptautiniame tyrimų centre. Šis centras – vienas iš keturių tokių centrų Rytų Europoje, kuriame bus sumontuoti galingi lazeriai ir dirbs mokslininkai iš viso pasaulio. Kurti lazerius šiems mokslo centrams atrinktos trijų šalių – JAV, Prancūzijos ir Lietuvos įmonės.

Pasauliniai lyderiai, nežinomi Lietuvoje

Nedidelių lietuviškų bendrovių, beveik nežinomų Lietuvoje, tačiau siauroje srityje įsiveržusių tarp pasaulinių lyderių, šiandien galima rasti ne tiek jau mažai. Šios tautiečiams beveik negirdėtos, tyliai dirbančios įmonės gali pasigirti ir unikaliomis technologijomis, nukeliaujančios į tolimiausius pasaulio kampelius, ir garsiais bei įtakingais klientais.

Daugiau nei 20 metų gyvuojančios „Neurotechnology“ darbuotojai kuria biometrines technologijas – piršto atspaudų, akių rainelės, veido, delno atpažinimo algoritmus. Visą produkciją eksportuojančios bendrovės technologijos jau iškeliavo į maždaug šimtą šalių. Naudojant lietuvių sukurtą pirštų atspaudų atpažinimo algoritmą biometrinių pasų sistema įdiegta Lenkijoje, Indonezijoje, Salvadore. Panaudodama lietuviškas technologijas Bangladešo kariuomenė sutvarkė rinkėjų duomenų bazę, o amerikiečių kariškiai kūrė teroristų duomenų bazę.

Pasaulyje veikia daug trikotažo bendrovių, bet tokių kaip Kauno rajone, Garliavoje, įsikūrusi įmonė „Garlita“ – vienetai. Ši lietuviška bendrovė greta uniformų, kūdikių drabužėlių, namų tekstilės bei kitų tradicinių trikotažo gaminių kuria ir inovatyvią aprangą, kurią įsigyja NATO šalių kariuomenės. Pasak įmonės „Garlita“ direktoriaus Juozo Martikaičio, jų įmonė bendradarbiauja su austrų, danų ir šveicarų mokslininkais, lietuvių užsakymu sukuriančiais inovatyvias technologijas. „Garlita“ pirmoji Europoje trikotažo aprangos gamybos procese pritaikė žaliavas su nanotechnologijomis, leidžiančias sukurti unikaliomis savybėmis pasižyminčius megztinius. Megztinis su vitaminu E skirtas kariams, tarnaujantiems povandeniniuose laivuose, kuriuose jie nemato saulės iki pusės metų. Ultravioletinę apsaugą turinčius megztinius šalys perka kariams, vykstantiems į karšto klimato šalis, tokias kaip Irakas, Afganistanas, atsparių pjūviams įsigyja šturmo grupės. Drabužiai, apsaugantys nuo vabzdžių, reikalingi kariams, vykstantiems į maliarijos, geltonojo drugio rizikos zonas, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respubliką, Nigeriją ir kitur. Šiuo metu įmonė bando naują produktą – kuria drabužius, reguliuojančius žmogaus kūno temperatūrą pagal aplinkos temperatūrą.

Tarp unikalią produkciją gaminančių įmonių galima išskirti ir Pabradėje veikiančią „Intersurgical“. Nors įmonė yra užsienio kapitalo, ji gamina būtent lietuvių inžinierių sukurtus vienkartinius kvėpavimo slaugos gaminius. Lietuvoje pagamintos „Intersurgical“ sistemos naudojamos ligoninėse, operacinėse, intensyviosios terapijos skyriuose, greitosios pagalbos automobiliuose daugiau nei šimte valstybių.

O štai Lietuvoje veikiančios IDW įmonės gaminamus manekenus renkasi tokie garsūs vardai, kaip „Louis Vuitton“ ar „Chanel“. Įmonės „IDW metalas ir mediena“ gaminami pasidabruoti ir paauksuoti parduotuvių baldai atsiduria garsiausių mados namų, tokių kaip „Dior“, „Ralph Lauren“, „Emporio Armani“, salonuose.

„GetJar“ įkūrėjas I.Laursas – garsiausias lietuvis verslininkas

Pastarąjį dešimtmetį po tokių kompanijų, kaip „Facebook“ ir „Google“, įsiveržimo pasaulio verslo lyderių klubą pasaulis susidomėjo interneto technologijų verslais. Tad nenuostabu, kad ir Lietuvos vardą pasaulyje šiuo metu labiausiai garsina nebe tradiciniai gamintojai, kurie žinomi ir vertinami tik tam tikrose siaurose srityse, bet kitokios įmonės – IT startuoliai, įkurti naujos kartos verslininkų. Šios įmonės domina garsius tarptautinius rizikos kapitalo fondus ir verslo gigantus, apie jas rašo įtakingi tarptautiniai leidiniai, o jų įkūrėjai ne tik dalija interviu pasaulinėms žiniasklaidos priemonėms, bet ir skaito pranešimus prestižiniuose ekonomikos forumuose.

Tokių įmonių pradininkas Lietuvoje ir labiausiai pasaulyje išgarsėjęs naujosios kartos lietuvių verslininkas – mobiliųjų programėlių platinimo platformą „GetJar“ 2004 m. įkūręs ir po dešimtmečio veiklos ją pardavęs Ilja Laursas.

„Kas yra tarptautiniu mastu pasiekęs asmuo? Tai kelių dalykų kombinacija: įtaka tam tikroje verslo srityje, asmens ekspertinės žinios ir pripažinimas, jo ryšių, kontaktų įtakingumas ir plotis, asmens lyderystės vaidmuo visuomenėje, jo verslo vertė“, – apibrėžia tarptautinio socialinio tinklo „Globalios Lietuvos lyderiai“ viena įkūrėjų, valdybos narė Dalia Petkevičienė.

I.Laursas visus šiuos reikalavimus atitinka. Tuo metu, kai įkūrė savo įmonę ir atidarė pirmąją lietuvių atstovybę Silicio slėnyje JAV, pasaulinė mobiliųjų programėlių rinka dar tik kūrėsi, tad I.Laurso sukurta platforma pagal vartotojų parsisiunčiamų programėlių skaičių rinkoje nusileido tik „Apple“ parduotuvei. Nenuostabu, kad į I.Laursą atkreipė dėmesį didžiausios tarptautinės žiniasklaidos priemonės, – jis tapo visų laikų labiausiai tarptautinėje spaudoje cituojamu lietuvių verslininku. I.Laurso veidas puikavosi ant žurnalo „Entrepreneur“ viršelio, jo nuomonės teiraudavosi „Bloomberg“, „Wall Street Journal“, „Forbes“, BBC, „New York Times“ žurnalistai. Įtakingas amerikiečių žurnalas „Time“ jį įtraukė į startuolių, keičiančių pasaulį, dešimtuką, o Europos verslo laikraščių asociacija 2011 m. I.Laursą išrinko Europos metų vadovu.

I.Laursas taip pat tapo pirmuoju Lietuvos verslininku, pakviestu į Pasaulio ekonomikos forumą Davose, kai „GetJar“ pelnė forumo teikiamą „Technologijų pionieriaus“ apdovanojimą.

„Vienas iš dalykų, lėmusių mūsų sėkmę, buvo tai, kad mobiliosios technologijos JAV buvo labai atsilikusios nuo Europos. Juokaujama, kad iki „Apple“ mobiliosios technologijos Amerikoje neegzistavo, taigi mes įkūrėme kompaniją, kuri JAV neturėjo konkurentų. Bet nauja technologija susiduria su problema, kad egzistuoja labai didelė duobė tarp techniškai pažengusių vartotojų ir žmonių masės. Mūsų verslas buvo nišinis – tik keletas procentų žmonių mokėjo naudotis mūsų paslaugomis, o didžioji masė nežinojo, kas yra aplikacijos. Tada į rinką žengė „Apple“, turėjusi tik 1–2 proc. rinkos, ir investavo daugiau nei milijardą dolerių į aplikacijų populiarinimą. Ji išpopuliarino mobiliųjų aplikacijų koncepciją. Reklama veikė visus vartotojus, bet tik 2 proc. naudojo „Apple“, o kiti eidavo ieškoti programėlių per „Google“ ar tiesiogiai mus susirasdavo, ir tai stipriai paveikė mūsų įmonę. Nebūtų „Apple“, nebūtų tokia sėkminga „GetJar“ istorija. Tai iliustracija, kaip startuolio sėkmę lemia aplinkybės. Joks ekspertas nebuvo numatęs, kad personalinių kompiuterių rinkoje veikianti „Apple“ gamins mobiliąsias technologijas“, – asmeninį netikėtos startuolio sėkmės pavyzdį pateikia I.Laursas. Pardavęs šį verslą jis įkūrė rizikos kapitalo fondą ir šiuo metu investuoja į lietuviškus startuolius, padėdamas jiems siekti tarptautinio pripažinimo.

D.Petkevičienės nuomone, I.Laurso tarptautinė sėkmė smarkiai prisidėjo prie pokyčių Lietuvoje, ypač kuriantis naujai verslininkų kartai ir kultūrai. „Šis žmogus uždegė ir paveikė visą ekosistemą, tapo savotišku Lietuvos startuolių krikštatėviu. Įsisiūbavus startuolių ekosistemai vėliau atėjo tarptautinė startuolių „Vinted“, „Trafi“, „TransferGo“ sėkmė pritraukiant globalias investicijas“, – mano D.Petkevičienė, lygindama, kad vienos srities verslo čempiono tarptautinis pripažinimas daro panašią įtaką kaip ir sporte 1939 m. Amerikos lietuvio Prano Lubino sėkmė sukūrė Lietuvoje krepšinio religiją ar Londone besitreniravusios Rūtos Meilutytės svaiginančios pergalės akimirksniu „perpildė“ Lietuvos baseinus norinčiais treniruotis vaikais.

Pastarųjų metų lietuviškų startuolių žvaigždė – „Vinted“

Šiuo metu būtent startuoliai rikiuojasi tarptautinio susidomėjimo sulaukusių lietuviškų įmonių viršūnėje. „Veido“ kalbinti ekonomistai ir startuolių rinkos ekspertai kaip sėkmingiausią įmonę šiuo metu išskiria dėvėtų drabužių parduotuvę internete įkūrusį ir į užsienio rinkas išsiplėtusį startuolį „Vinted“, kurį įkūrė Milda Mitkutė ir Justas Janauskas.

Rizikos kapitalo fondo valdytojos „Robos Capital“ partneris Rokas Tamošiūnas tvirtina, kad beveik 60 mln. JAV dolerių investicijų sulaukęs „Vinted“ yra ne tik daugiausiai investicijų pritraukęs, bet ir vienas daugiausiai vartotojų turinčių lietuviškų startuolių. Pagal pritrauktų investicijų kiekį „Vinted“ jau pralenkė ir „GetJar“, kuris, „Crunchbase“ duomenimis, buvo pritraukęs apie 42 mln. dolerių.

Jau prieš trejus metus „Vinted“ buvo įvertintas 80 mln. eurų ir tapo vienu brangiausiai įvertintų startuolių visose Baltijos šalyse. Į jį investavo tarptautiniai rizikos kapitalo fondai „Accel Partners“ ir „Insight Venture Partners“, kurie prisidėjo auginant tokias kompanijas, kaip „Twiter“, „Spotify“ ar „Dropbox“, taip pat Vokietijos žiniasklaidos magnatas milijardierius Hubertas Burda.

Šiuo metu „Vinted“ veikia 10-yje šalių, tarp kurių JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, ir turi net 12 mln. vartotojų. Kasdien prie „Vinted“ internetinių parduotuvių prisijungia 11 tūkst. naujų vartotojų, o per minutę parduodama 90 prekių.

„Dalijimosi ekonomikos sprendimai optimizuoja ekonomiką ir turtą tarp individų. Egzistuoja filosofija, kad verslas neturėtų turėti jokio turto: jo turi tik gyventojai, o verslas tik valdo procesus, kaip tai daro „Facebook“, „Uber“, „Airbnb“. Tad „Vinted“ užsiėmė milžinišką rinką, nes visa produkcija industrijoje pasiekia „secondhand“ (antrų rankų) stadiją – yra arba išmetama, arba aukojama, arba parduodama. „Vinted“ idėja optimizuoja antrą daiktų ciklą – tiksliau, nuo antro iki begalinio ciklo, nes daiktai gali būti perparduodami daug kartų. Manyčiau, kad tai savo vietą atradusi technologija, už kurią vartotojai balsuoja savo laiku. Galima vardyti daugybę „Vinted“ pasiekimų: tai ne tik visų laikų daugiausiai kapitalo pritraukęs lietuviškas startuolis, bet ir esantis tarp labiausiai išsiplėtusių, daugiausiai rinkų užkariavusių“, – komentuoja R.Tamošiūnas.

Trečioje vietoje pagal pritrauktų investicijų skaičių atsiduria lietuviško kraujo startuolis „Yplan“ – mobilioji programėlė, skirta geriausiems renginių pasiūlymams surasti. Jis, „Crunchbase“ duomenimis, pritraukė 37,7 mln. dolerių investicijų.

R.Tamošiūnas į lietuviškų startuolių olimpą iškelia ir brolių Dailidžių įkurtą įmonę „Pixelmator Team“, sukūrusią nuotraukų redagavimo programą „Apple“ internetinei parduotuvei „Mac App Store“. Ši grafikos redagavimo programa „Pixelmator“, kuri „Apple“ programų parduotuvėje per nepilną mėnesį uždirbo milijoną dolerių ir pagal pajamas užėmė ketvirtą vietą, net ir po septynerių metų išlieka lydere savo kategorijoje. „Kompanija „Apple“ lietuvių programėlę „Pixelmator“ buvo išrinkusi Metų programėle, o vienais metais vienas iš „Pixelmator“ įkūrėjų buvo pakviestas skaityti pranešimo „Apple“ konferencijoje. Milžiniškas pasiekimas būti pripažintam bendrovės, kuri yra įkainota brangiausiai pasaulyje“, – mano R.Tamošiūnas.

Prie žinomiausių tarptautinėje rinkoje lietuviškų startuolių R.Tamošiūnas priskiria ir Afrikos rinkose dominuojantį „Eskimi“ socialinį tinklą, sėkmingai parduotus startuolius, tokius kaip užsakymų ir rezervacijos sistema „Salonium“, mobiliųjų programų kūrėjai „Lemon Labs“, paslaugų e. parduotuvėms startuolis „Oberlo“, grįžtamojo ryšio paslaugą svetainių kūrėjams teikiantis „TrackDuck“, taip pat Vakarų investuotojų dėmesio sulaukusi viešojo transporto programėlė „Trafi“, kuri buvo tapusi oficialia transporto programėle Rio olimpinėse varžybose.

D.Petkevičienė tvirtina, kad pastarojo mėnesio žinia – 15 mln. dolerių vertės sandoris, kai Kanados elektroninės prekybos lyderis „Shopify“ įsigijo lietuvišką startuolį „Oberlo“, demonstruoja naują ekosistemos brandos žingsnį. „Taigi „Oberlo“ įkūrėjas Andrius Šlimas yra nauja pirmaujanti sektoriaus žvaigždė, įrodžiusi, kad lietuviškas produktas vertinamas pasaulyje. Gal tai paskatins dar didesnes jaunosios kartos verslininkų ambicijas“, – viliasi ji.

O tarptautinę pinigų pervedimo bendrovę „TransferGo“ Didžiojoje Britanijoje kartu su dar trimis bendraminčiai įkūrusį Daumantą Dvilinską „Forbes“ įtraukė į 30-uką perspektyviausių jaunesnių nei 30 metų asmenų, turėsiančių daugiausiai įtakos finansų pasauliui 2017 m., sąrašą. 2016 m. „TransferGo“ vadovas buvo pakviestas į Pasaulio ekonomikos forumą Davose kaip finansinių inovacijų lobizmu užsiimančio centro „Innovate Finance“ narys. „Transfergo“ veiklą vykdo 40-yje šalių.

Garsūs išeiviai padeda lietuviams skintis kelią į užsienį

Tarp Lietuvą garsinančių lietuvių verslininkų patenka ir išeiviai bei lietuvių kilmės verslininkai. Jie svarbūs ne tik savo sukurtu verslu, bet, kaip pabrėžia D.Petkevičienė, ir tuo, kad padeda lietuvių įmonėms siekti tarptautinės sėkmės, o Lietuvai – pritraukti garsių investuotojų.

Ryškiausią įspaudą Lietuvos verslo istorijos puslapiuose paliko klestintis JAV verslininkas Juozas Kazickas, Lietuvoje įkūręs „Omnitel“ bendrovę. „J.Kazickas pritraukė į Lietuvą nemažai stambių investuotojų iš JAV: „Philip Morris“, „Coca-Cola“, „Motorola“, užsiėmė filantropija“, – primena D.Petkevičienė.

J.Kazicko pavyzdžiu seka ir kiti užsienio lietuviai. „Tarpininkaujant organizacijai „Globalios Lietuvos lyderiai“ lietuviška programavimo paslaugų įmonė „Devbridge“ sudarė septynženklę sutartį, naudodamasi Amerikos lietuvio, „Globalios Lietuvos lyderių“ nario Dariaus Vaškelio konsultacijomis ir pagalba. O tarpininkaujant JAV lietuviui Gintui Baukui, „Western Union“ žmogiškųjų išteklių viceprezidentui, Lietuvos Vyriausybei pavyko pritraukti „Western Union“ į Lietuvą“, – pabrėžia D.Petkevičienė.

Į užsienį išvykusių lietuvių sėkmės istorijų galime rasti ne vieną ir ne dvi. Buvęs VU Fizikos fakulteto dėstytojas Remigijus Gaška (Remis Gaska) JAV įkūrė įmonę „Sensor Electronic Technology“, kuriančią ultravioletinius šviestukus (UV LEDs) bei gaminančią inovatyvius didelės galios elektroninius prietaisus. Šios įmonės pasiūlytas naujų prietaisų kūrimo programas finansavo JAV gynybos departamentas, NASA.

Kitas Amerikos lietuvis inžinierius Gintaras Vaišnys prieš 18 metų įkūrė medicininės technikos gamybos kompaniją „Defibtech“, gaminančią automatinius išorinius defibriliatorius, skirtus normaliam širdies darbui staigios mirties atveju elektriniais impulsais atkurti. Lietuvio įmonė laimėjo daugybę apdovanojimų už savo gaminius – tarp jų ir prieš dešimtmetį pelnytą sparčiausiai besivystančios medicininės technikos kompanijos JAV titulą. 2012 m. ją įsigijo japonų korporacija „Nihon Kohden Corporation“.

Šiandien galime rasti ir iš Lietuvos kilusių litvakų verslininkų, išgarsėjusių visame pasaulyje. Šveicarijoje gyvenantis I.Glasenbergas, žaliavų kasybos ir prekybos bendrovės „Glencore International“ vadovas, vadinamas vienu stipriausių derybininkų pasaulyje, patenka į turtingiausių pasaulio milijardierių 20-uką.

Iš ekonomikos srities lietuvių kilmės žvaigždžių galima išskirti Nobelio ekonomikos premijos laureatą litvaką ekonomistą Robertą Schillerį.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Ūkininką Kanadoje, atidariusį nesaugomą savitarnos parduotuvėlę prie savo ūkio, gėlių augintoją Šveicarijoje, siūlantį pirkėjui pačiam prisiskinti gėlių ir palikti už jas pinigus dėžutėje, prekybos centrus Prancūzijoje ar Olandijoje, kur pirkėjas pats skenuoja prekes brūkšninių kodų skaitytuvu ar telefonu, sieja viena – pasitikėjimas savo klientu.

Šveicarijoje prie pat Ženevos esantis nedidelis Merino miestas apsuptas dirbamų laukų ir pievų. Važiuodamas miesto pakraščiu iš tolo pamatai žydinčių tulpių lauką, o šalia jo – prekystalį su didžiuliu pavadinimu „Self-service“ (savitarna). Ant prekystalio padėtas peilis, du kastuvėliai, pritvirtinta metalinė dėžutė su užrašu „kasa“ ir popieriaus lapas, skelbiantis, kad vienos tulpės kaina – 1 frankas (0,93 euro). Aplink – nė gyvos dvasios. Nėra nei pardavėjo, nei laukus saugančio darbuotojo, nei kamerų – netgi tvoros. Pirkėjas gali nueiti į tulpių lauką, iš keliolikos rūšių išsirinkti ir pats nusipjauti patinkančių gėlių bei atsiskaityti už jas įmesdamas pinigus į dėžutę. Gėlių savininkas ateis tik vakare – susirinkti dienos uždarbio.

Nors gėlyno niekas nesaugo, akivaizdu, kad pirkėjai elgiasi kultūringai: lysvėse susodintos gėlės neišlaužytos, neišmindytos. Įdomu, kad savitarnos gėlynas įkurtas ne atokiame kaime, o Ukmergės dydžio miesto pašonėje – tulpių lauką supa dirbama žemė, kiek toliau matyti ūkis, tačiau kitoje kelio pusėje stovi daugiabučiai.

Ūkininkų įrengti nesaugomi savitarnos prekystaliai, grįsti vadinamąja garbės ar pasitikėjimo sistema (angl. „honor system“), Šveicarijoje labai paplitę. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens kiekviename regione prie dirbamų laukų ar ūkių galima pamatyti savitarnos prekystalių su sodo gėrybėmis.

Šveicarijoje esančiame garsiajame Europos mokslo židinyje CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje) dirbanti 30 metų vokietė fizikė Michaela Schaumann „Veidui“ pasakojo vaisius ir daržoves dažnai perkanti nuo vežimėlio, pastatyto prie nedidelio dirbamo lauko, kurį ji pravažiuoja pakeliui į darbą.

„Vežimėlis pastatomas tuomet, kai uždera sezoninės daržovės. Produktai paprastai būna ką tik nuskinti ir geros kokybės. Prie kiekvienos daržovės parašyta kaina, o pinigus už produktą įmeti į nedidelę dėžutę, stovinčią šalimais. Taip pirkti labai patogu. Kartą esu pirkusi obuolių nuo prekystalio, stovinčio priešais fermerio namą: išsirenki obuolių maišelį, o pinigus tiesiog padedi ant stalo“, – pasakojo M.Schaumann.

Šveicarijoje gyvenanti vengrė Reka Mathe taip pat mėgsta naudotis paslaugomis, grįstomis pasitikėjimu vartotojais. Kiekvieną pavasarį, važiuodama į parką netoli Niono miesto, ji prisiskina įvairių gėlių savitarnos lauke, o pinigus už jas palieka dėžutėje. Rudenį vykdama aplankyti draugės į nedidelį Šveicarijos miestelį Signy-Avenex ji dažnai mato du savitarnos prekystalius: vieną su moliūgais, o kitą su obuoliais, sultimis ir kitais produktais iš obuolių.

R.Mathe „Veidui“ tvirtino, kad pirkti iš tokių vietų jai labai patinka: „Tai labai malonu, nes gali pats pasiimti prekes, atsiskaityti, ir žmonės tavimi pasitiki. Be to, tu moki ne didelei korporacijai, o žmogui, kuris pats tuos produktus augino.“

Jai pritaria ir vokietė M.Schaumann: „Aš kilusi iš mažo kaimelio ir esu pripratusi palikti daiktus lauke nesijaudindama, kad kažkas juos pavogs. Taigi man patinka ši pasitikėjimu grįsta sistema ir toks pardavėjų požiūris. Galiu jaustis rami, nes jei ši sistema veikia, tai rodo, kad gali pasitikėti čia gyvenančiais žmonėmis“, – sako fizikė.

Savitarnos prekystaliai populiarūs visoje Vakarų Europoje

Lietuvoje ūkininkaujantis Tomas Skaizgirys ir pats prieš keliolika metų dirbo pas šveicarą ūkininką, turėjusį nesaugomą parduotuvėlę.

„Vasaromis prie savo ūkio šveicaras atidarydavo mažutę parduotuvėlę, kurioje prekiavo mėsa, pienu, uogomis, daržovėmis. Parduotuvėje prie prekių kabėjo surašytos kainos, bet pardavėjo nebuvo. Pirkėjai patys pasisverdavo daržoves, pasiimdavo mėsos iš šaldiklio, butelį pieno ir palikdavo pinigus dėžutėje. Pirkdavo vietiniai šveicarai ir pravažiuojantys vokiečiai, nes ūkis buvo įsikūręs už kilometro nuo didelio kelio, prie kurio būdavo pastatoma nuoroda į parduotuvėlę. Dienos apyvarta, manau, buvo apie 150 frankų (134 eurų)“, – prisimena T.Skaizgirys.

Šveicarijoje šios pasitikėjimu grįstos paslaugos turi senas tradicijas, nes žmonės elgiasi sąžiningai. Pasak T.Skaizgirio, netoli Ciuricho gyvenantis šveicaras ūkininkas pasakojo, kad per parduotuvėlės gyvavimo dešimtmetį tik vieną kartą įvyko vagystė – vagys išsinešė visą dėžutę su pinigais. Bet ir tuokart ūkininkas patyrė nedidelį, tik apie 20 frankų (18,5 euro) nuostolį, nes kelis kartus per dieną užeidavo į parduotuvėlę ir pasiimdavo stambesnes kupiūras.

„Šveicarijoje tokios paslaugos įprastos. Ūkininkams jos duoda papildomų pajamų ir nereikia stovėti turguje, nereikia samdyti pardavėjo“, – privalumus vardija T.Skaizgirys.

Prekyba nuo nesaugomų prekystalių, grindžiama pasitikėjimu klientais, paplitusi ne tik Šveicarijoje. Prie kelio stovinti pintinė su tvarkingai sudėliotais daržovių ryšuliais, šalia kurių padėta ant popieriaus skiautės užrašyta kaina ir dėžutė pinigams įdėti, – įprastas vaizdas Vakarų Europos kaimuose ir miesteliuose, kur garbės sistema grįstu būdu prekiauja ir smulkieji, ir didesni ūkininkai, paliekantys pirkėjams patiems įsigyti įvairiausių gėrybių – nuo obuolių, bulvių, vynuogių iki gėlių.

„Vokietijoje kartais matau vežimėlius su produktais šalia laukų arba laukus, kuriuose gali pats prisirinkti aviečių, šparagų ar gėlių ir palikti reikiamą sumą dėžutėje, pritvirtintoje ant tvoros. Regione, iš kurio esu kilusi, žmonės tiesiog ant stalo priešais savo kiemą pardavinėja namų gamybos džemą, arbatą, žoleles“, – pasakoja M.Schaumann.

Didžiojoje Britanijoje T.Skaizgirys taip pat matė tokių paslaugų, pavyzdžiui, prie braškyno stovinčią palapinę su braškėmis ir dėžute pinigams įdėti. Nesaugomų prekystalių su produktais gausu Norvegijoje, kur netgi galima rasti ūkininkų, leidžiančių vištidėje be priežiūros pačiam pasirinkti kiaušinių.

Savitarnos stendą atidarė iš būtinybės

Pasitikėjimu vartotojais grįsti prekystaliai ir parduotuvėlės plinta ir kituose pasaulio kampeliuose. Kanadoje įsikūrusio šeimos ūkio „The Dancing Farmer“ savininkai pernai vasarą pirmą kartą išbandė pasitikėjimu grįstą prekybą.

Kaip „Veidui“ tvirtino ūkio savininkas Justinas MacCurdy, nesaugomą savitarnos prekystalį jie pastatė iš būtinybės, mat jų nedidelis šeimos ūkis užsiima keletu skirtingų veiklų – augina gyvulius, daržoves šiltnamiuose ir laukuose, vaisius.

„Dėl visų šių įsipareigojimų būtų sudėtinga visą dieną praleisti stovint prie prekystalio. Kaip nuolat diversifikuojamam ūkiui, mums reikėjo tiesioginio pardavimo kanalo, tačiau nenorėjome patirti papildomų išlaidų samdydami žmogų, kuris visą dieną dirbtų prie prekystalio. Mūsų pasaulio krašte smulkieji ūkininkai dažnai vyksta parduoti produkcijos į ūkininkų turgus, bet tai reiškia nuolatinį keliavimą, galintį paveikti ūkio produktyvumą. Pirmi metai buvo testas, skirtas vartotojų pasitenkinimui ir galimybėms parduoti mūsų produkciją patikrinti. Pakelės stendą pastatėme nešiojamąjį ir daugiafunkcį, jeigu pasitikėjimo sistema žlugtų. Laimei, ji puikiai suveikė. Žmonės buvo sąžiningi, dėkingi ir dosnūs“, – tikino J.MacCurdy, 
 ketinantis pasitikėjimu grįstą prekybą tęsti ir šią vasarą.

Pasak ūkininko, pirmą vasarą užtruko šiek tiek laiko išmokyti pirkėjus reikiamą pinigų sumą tiesiog įmesti į „garbės dėžutę“. Kartais potencialūs klientai sutrikdavo ir važinėdavo aplink ūkį ieškodami žmonių. „Taigi pirmus metus skyrėme laiko klientams mokyti, kaip garbės sistema veikia. Ši idėja mūsų krašte gana nauja, todėl kai kuriems vyresniems žmonėms buvo sudėtinga įdėti pinigus į dėžutę, o ne įsprausti kažkam į ranką. Kad ir kaip būtų, pirkėjai sugrįždavo. Nuolatiniai klientai yra svarbūs kuriant pasitikėjimo sistemą, dalijantis sveikos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo aistra“, – įsitikinęs ūkininkas.

Pernai perkamiausios buvo braškės, geltonosios pupelės, pomidorai, paprikos, morkos ir žaliosios salotos. Vartotojams pageidaujant ūkininkai taip pat pradėjo prekiauti cukinijomis, bulvėmis, česnakais, salierais ir kitomis daržovėmis.

Pasak J.MacCurdy, pinigų dėžutė būdavo ištuštinama kelis kartus per dieną. Per visą vasarą pasitaikė tik vienas incidentas, susijęs su gėlėmis. „Dažniausiai dėžutėje būdavo ta suma, už kurią pardavėme daržovių ir vaisių, o kai kuriomis dienomis – daugiau. Manome, kad žmonės yra sąžiningi ir paprastai kitiems nori daryti gera. Kelis kartus pirkėjai negalėjo sumokėti tą dieną, bet atvežė pinigus vėliau. Kaip tai puiku“, – džiaugiasi kanadietis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ
 3 proc. Vis dėlto T.Kibildžio nuomone, nors pirkimo internetu apimtimis Lietuva dar atsilieka nuo Vakarų Europos valstybių ar JAV, Lietuvoje pirkėjai daugeliu atžvilgių yra net išmanesni ir reiklesni nei kitose šalyse.

Internetinė prekyba maistu ir gėrimais Lietuvoje pernai augo sparčiausiai iš visų elektroninės prekybos kategorijų – daugiau nei 50 proc. Matydama didėjantį vartotojų susidomėjimą Vilniuje įsitvirtinusi „Barbora.lt“ plečia veiklą į Kauną, žengti į internetą ketina „Rimi“, o naujokai įsisprausti į rinką bando siūlydami nišinių paslaugų.

„Paslauga, kurią teikiame, dažnai turi kur kas daugiau galimybių nei jos analogai Vakarų šalyse. Mobilioji programėlė, prekių pristatymas tą pačią dieną valandų rėžiais – reta kuri internetinė parduotuvė tai siūlo vartotojams. O Lietuvos pirkėjai šias „Barboros“ galimybes jau įvertino ir aktyviai jomis naudojasi“, – sako T.Kibildis.

Pasak jo, pirmieji paslaugą atrado aktyvūs, naujienomis besidomintys, internetu dažnai besinaudojantys dažniausiai 25–40 metų amžiaus žmonės. Antroji klientų banga buvo tie, kuriems „Barboros“ paslauga pradėjo išspręsti problemas, pavyzdžiui, mažus vaikus auginančios mamos, kurioms neretai būna sudėtinga nueiti į parduotuvę ir grįžti atgal su vaiku, vežimėliu ir dar prekių maišais.

„Po to pirkimą internetu įvertino taupantieji laiką: kam jį leisti parduotuvėje, jei gali apsipirkti internetu, o laiką verčiau skirti šeimai, pomėgiams, draugams. Dabar maisto ir kasdienių prekių pirkimas internetu Vilniuje jau tapo plataus vartojimo paslauga, kuria naudojasi labai skirtingi miestiečiai. Tad šiandien vidutinis „Barboros“ pirkėjas, sakyčiau, jau yra vidutinis statistinis Vilniaus gyventojas“, – pirkėjų pokyčius apibūdina T.Kibildis.

Visų internetinių maisto parduotuvių vadovai pastebėjo dar vieną pirkėjų segmentą: jauni žmonės užsako maisto savo vyresnio amžiaus tėvams ar giminaičiams. Taip elgiasi ir „Veido“ pašnekovė L.Šaulytė-Graičiūnienė, kas kelias savaites užsakanti maisto į namus savo močiutei, kuriai sunku pačiai nueiti į parduotuvę.

Ekspertai prognozuoja, kad maisto pirkimas internetu ir toliau sparčiai augs tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tiesa, kaip pastebi Lietuvos elektroninės komercijos asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Vorobjovas, jos ateitis ir augimo tempai priklauso nuo to, ar internetinės maisto parduotuvės sugebės pakeisti pirkėjų pirkimo įpročius.

„Pagal interneto, elektroninės komercijos skvarbą Lietuva seniai išlipusi iš sauskelnių ir tuo požiūriu esame gana subrendusi rinka. Ištisų sričių, tokių kaip bilietai, draudimas, buitinė technika, prekyba persikėlė į internetą, o prekyba maistu yra dar vienas žingsnis. Vis dėlto šios rinkos plėtra priklausys nuo to, ar elektroninės parduotuvės sugebės suformuoti įprotį, kad vartotojai, užuot kelis kartus per savaitę ėję į parduotuvę, apsipirktų vieną ar du kartus internetu“, – mano V.Vorobjovas.

Tendenciją, kad jauni didmiesčių gyventojai po truputį keičia savo įpročius, jau dabar atskleidžia elektroninių parduotuvių duomenys: vidutinis pirkėjas paprastai „Barbora.lt“ parduotuvėje apsiperka vieną du kartus per savaitę, o vidutinis prekių krepšelis siekia apie 50 eurų.

Taip elgiasi ir „Veido“ pašnekovė L.Šaulytė-Graičiūnienė. Internetas vilnietei jau tapęs pagrindine apsipirkimo vieta: visų reikalingų maisto prekių moteris dažniausiai užsisako du kartus per savaitę per „Barbora.lt“, o į įprastą parduotuvę užsuka maždaug kartą per savaitę, jei prireikia prekių, kurių nėra internetinėje parduotuvėje, pritrūksta šviežių produktų (pavyzdžiui, bandelių) arba kažko pristinga neplanuotai. Moteris perka ne tik iš „Barboros“, bet ir iš specializuotų elektroninių maisto parduotuvių, tokių kaip „Merkis.lt“, „Assorti.lt“, o artimiausiu metu ketina išbandyti ir „Zzz.lt“ paslaugą

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

Darbo kultūra. Šių kompanijų biurai primena milžiniškas žaidimų aikšteles, o koridoriais čia vaikštinėja technologijų srities įžymybės. „Google“, „Facebook“ ir „Yahoo“ centrinėse būstinėse Silicio slėnyje dirbantys lietuviai su „Veidu“ dalijasi  įspūdžiais, kaip atrodo darbas garsiausiose technologijų korporacijose.

Retas lietuvis šiandien praleidžia dieną bent kartą neatsidaręs „Google“, „Facebook“ ar „Yahoo“ puslapių. Nieko nuostabaus, nes tai vienos svarbiausių šiandienos korporacijų, sugebėjusių sukelti priklausomybę nuo savo produktų milijonams pasaulio gyventojų. Šie vardai kasdien mirga žiniasklaidos puslapiuose, kiekvieną jų žingsnį atidžiai seka investuotojai, apie karjerą šiose bendrovėse svajoja dauguma perspektyvių specialistų.

O kaip šios kompanijos, įkvepiančios net Holivudo kūrėjus, atrodo iš vidaus? Ar pelnytai jos vadinamos svajonių darbdavėmis? Ar iš tiesų darbuotojai ten gali gauti viską, apie ką tik įmanoma pagalvoti, – nuo nemokamo maisto iki masažo darbo metu? Galų gale kaip į jas pakliūti ir ką reiškia dirbti garsiausiose šių dienų technologijų kompanijose?

Atsakymus į šiuos klausimus savaitraščiui „Veidas“ atskleidžia lietuviai, dirbantys „Facebook“, „Google“ ir „Yahoo“ kompanijose Silicio slėnyje JAV. Juk kaip ne kartą teko įsitikinti, lietuvių galima sutikti visur – tad ne išimtis ir garsiausių pasaulio korporacijų biurai.

„Google“ biuras: programuotojų žaidimų aikštelė

Eilinė darbo diena. 25 metų Martynas Venckus sėda ant dviračio ir per dvidešimt minučių atmina į pagrindinį „Google“ biurą, vadinamą „Googleplex“, – iš kelių dešimčių mažaaukščių pastatų susidedantį miestelį JAV Silicio slėnyje. Dėl žaismingos ir jaunatviškos aplinkos, vaikštinėjančių įvairiausių tautybių darbuotojų, intensyvaus dviračių eismo pirmą kartą čia apsilankiusiems jis labiau primena tarptautinio universiteto miestelį negu didelės korporacijos biurą. M.Venckus Silicio slėnyje dirba metus – prieš tai metus, kol susitvarkė vizų reikalus, darbavosi „Google“ biure Ciuriche, Šveicarijoje.

Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis.

Kai M.Venckus sėda prie savo darbo stalo, laikrodis rodo 10.30 val. Vaikinas perskaito elektroninį paštą, pabendrauja su kolegomis ir imasi rytinių darbų. Netrukus jau laukia ir visiems „Google“ darbuotojams siūlomi nemokami pietūs – šįkart lašiša su daržovėmis. Po pietų M.Venckus tęsia darbus, o po kiek laiko sėda ant dviračio ir važiuoja į centrinį miestelio pastatą (miestelis didelis, todėl tarp pastatų netgi kursuoja autobusai), kur porą valandų kolegos rodo pristatymą apie vidinius bendrovės reikalus. Grįžęs iš pristatymo M.Venckus vėl sėda prie darbų, įterpdamas kavos pertraukėles. 17.30 val. jis eina pasportuoti į „Google“ komplekse įrengtą sporto salę. Vaikinas renkasi treniruoklius, tačiau darbuotojai gali lankyti ir nemokamas aerobikos, bokso bei kitokias treniruotes, šokių pamokas. Grįžęs iš sporto salės nemokamai pavakarieniauja ir apie 20 val. važiuoja namo.

Taip atrodo įprastinė M.Venckaus, dirbančio saugumo inžinieriumi „Google“ korporacijoje, diena.

Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima.

„Šioje korporacija vyrauja labai atpalaiduojanti atmosfera. Lietuvoje darbdavys darbuotojams kelia reikalavimus nuo pirmos darbo dienos, tikisi, kad darbuotojas labai greitai sugebės atlikti užduotis, o čia ilgą laiką iš tavęs nieko rimto nesitikima. Netgi atrodo, kad nieko naudingo per pirmus mėnesius nesukuri“, – pasakoja M.Venckus, kuris drauge su kitais saugumo grupėje dirbančiais programų inžinieriais ieško įvairių programų pažeidžiamumo ir bando apsaugoti kompaniją nuo programišių atakų.

Ir vėliau, kai darbuotojas jau apsipranta, niekas jo nestebi ir nekontroliuoja. Pavyzdžiui, čia nėra griežto darbo grafiko, nes kompanija orientuojasi į rezultatą, o kiek laiko ir kur darbuotojas dirbo, visiškai nėra svarbu.

„Galbūt visą dieną nieko nepadarei, bet vakare per porą valandų atlikai visos dienos darbus. Programavimas yra kūrybinis darbas, todėl negali programuotojo priversti dirbti nuo devynių valandų ryto iki penkių vakaro. „Google“ kompanija labai orientuota į inovacijas, o juk negali sakyti darbuotojui – sėsk ir kurk nuo devynių iki penkių. Kūrybinį darbą labai sunku įvertinti ir sutalpinti į laiką, todėl „Google“ biuras yra labiau kaip įrankis pagelbėti kūrybiškumui atsiskleisti, o ne sutrukdyti“, – bendrovės filosofiją atskleidžia lietuvis.

Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai.

M.Venckui pritaria ir ketverius metus „Google“ biure Miunchene vyresniuoju programų inžinieriumi dirbęs 29 metų Gintautas Miliauskas, šią kompaniją apibūdinantis dviem būdvardžiais: žaisminga ir nehierarchiška. Pasak G.Miliausko, tarp kolegų vyrauja neformalūs santykiai, o darbuotojai turi pakankamai daug laisvės. „Man niekas nesakė, ką daryti: susirenki informaciją, pasišneki su vienais, kitais kolegomis, nusprendi, kokios problemos svarbios, pasišneki su vadovu, ar tinka, ir darai. Per ketverius metus nėra buvę, kad vadovas numestų aplankalą ant stalo ir sakytų – iki rytojaus reikia padaryti“, – pasakoja G.Miliauskas.

Pasak jo, kompanijos žaismingumas atsiskleidžia iš visų pusių. Netgi darbinėje komunikacijoje daug humoro, o biurai spalvingi ir virtę tikromis žaidimų aikštelėmis programuotojams. „Kompanija „Google“ yra labai inžinerinė, joje sutelkta daug kompetencijos – dirba daug „moksliukų“, todėl aplinkui yra visokių žaidimų automatų ir „moksliukiškų“ žaisliukų“, – pasakoja G.Miliauskas. Kai kuriuose biuruose, it milžiniškoje žaidimų aikštelėje, iš vien aukšto į kitą netgi galima nučiuožti rampa.

Jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis.

„Visame „Google“ miestelyje primėtyta netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, eidamas vienur matai biliardo, kitur – stalo futbolo stalą, pianiną, gitarą ar kompiuterinį žaidimą. Galima atrasti ir neįprastų prietaisų. Tarkime, jeigu ilgai sėdint įskausta nugarą, gali dirbti ant ėjimo takelio, kuris atrodo panašiai kaip bėgimo takelis. Priešais jį įtaisytas specialus stovas nešiojamajam kompiuteriui pasidėti, gali reguliuoti ėjimo greitį“, – apie tai, kokių neįprastų pramogų dar galima rasti „Google“ būstinėje, pasakoja M.Venckus.

Iš tiesų atrodo, kad visa „Google“ biuro aplinka skirta kūrybiškumui išlaisvinti, galvai pailsinti ar darbuotojo laikui taupyti. Ir daug dalykų – visiškai nemokami. Darbuotojams tiekiami nemokami pusryčiai, pietūs, vakarienė ir užkandžiai visą dieną; prireikus sutvarkyti reikalus bet kada gali pasiimti iš biuro automobilį; įrengti poilsio ir žaidimų kambariai; prie pastatų pristatyta daugybė dviračių ir netgi įrengtos dviračių taisymo dirbtuvės su visais įrankiais. Be to, darbo metu galima užsukti į masažo kambarį, baseiną ar sporto salę.

Regis, „Google“ vadovai savo miestelyje stengiasi sutelkti viską, ko tik gali prireikti darbuotojui, kad šis, užuot gaišęs laiką kažkur tvarkydamas savo reikalus, kuo daugiau laiko praleistų darbe. O gal tokia aplinka siekiama, kad darbuotojas praktiškai gyventų biure? G.Miliauskas spėja, kad tokie sumetimai tikėtini, ir tai yra protingos investicijos: viskas, kas taupo laiką ir leidžia darbuotojui praleisti daugiau laiko bendraujant su kolegomis – kartais darbo reikalais, kartais ne – yra naudinga.

„Smagu turėti tuos patogumus, bet aš asmeniškai į juos žiūriu kaip į reklamos instrumentus, o ne kaip į didelius pliusus, nes labai greitai prie jų pripranti“, – teigia G.Miliauskas, praėjusį spalį palikęs „Google“ biurą ir šiuo metu dirbantis Londone, „Palantir Technologies“ kompanijoje, užsiimančioje duomenų analizės produktų kūrimu ir diegimu.

M.Venckus pritaria, kad tik iš pradžių labai maga išbandyti visas šitas gėrybes. Persikėlęs į Silicio slėnį ir pradėjęs dirbti „Googleplexe“ jis išbandė laipiojimą siena, nueidavo pagroti pianinu, skolindavosi automobilį važiuodamas tvarkyti reikalų į miestą. Tačiau dabar lietuvis kokia nors „Google“ siūloma pramoga darbo metu pasinaudoja tik kartais.

„Facebook“ biuras: nuo gydytojo iki kirpėjo

„Googleplexas“ išties skamba kaip svajonių biuras, tačiau Silicio slėnyje jis nėra toks išskirtinis. „Daugelis tų privalumų yra ne tiek „Google“ nuopelnas, kiek Silicio slėnio charakteristikos. Gal daug ką „Google“ pradėjo taikyti pirma, bet šiuo metu visi šie privalumai jau senokai nėra unikumas – labai daug kas juos siūlo“, – pabrėžia G.Miliauskas.

Iš tiesų labai panašiai darbinę aplinką apibūdina ir kitoje Silicio slėnio žvaigždėje – „Facebook“ kompanijoje nuo 2012 m. programų sistemų inžinieriumi dirbantis 27 metų lietuvis Vilius Visockas. Vaikinas dirba grupėje, kuriančioje reklamos produktus, padedančius didžiausiems reklamos pirkėjams padidinti jos efektyvumą. Lietuvis atsakingas už tų produktų vartotojo sąsajos kūrimą.

Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną.

„Kartais sakau, kad iš principo galėtum dirbti ką tik atvežtas iš miško. Esant dideliam skaičiui darbuotojų atsiranda vis naujų poreikių, todėl turime ir medicinos centrą, dantistą, kirpyklą, saldumynų krautuvėlę, sporto salę, laipiojimo sieną. Privalumų yra tiek, kad net sunku susekti. Svarbu pabrėžti, jog mūsų kompleksas įsikūręs užmiestyje, todėl gana patogu, kad visa infrastruktūra yra netoliese. Taip galima sutaupyti nemažai laiko. O, tarkime, vieną dieną per savaitę neorganizuojami jokie susitikimai, tai itin patogu toliau gyvenantiems darbuotojams, kurie gali išnaudoti galimybę dirbti iš namų“, – apie darbą „Facebook“ biure pasakoja V.Visockas.

Tą savaitę, kai pasakojo „Veidui“ savo įspūdžiais apie darbą „Facebook“ kompanijoje, vaikinas naudojosi ne vienu jos teikiamu patogumu: sporto sale (paprastai sportuoja trečiadienį perpiet), nemokamu maistu (dažniausiai lankosi itin populiariame salotų bare, kuriame patiekiamos tik vietinės organinės daržovės), žaidimų ir muzikos kambariais bei skalbimo paslauga.

Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi.

O kaip atrodo pats darbas „Facebook“ kompanijoje? „Mūsų produktu naudojasi per milijardą žmonių, todėl tenka spręsti įvairių sunkių uždavinių. Nepaisant to, sukurta aplinka jaustis laisvai, todėl manyčiau, kad darbo ir laisvalaikio balansą praranda tie žmonės, kurie natūraliai pasirenka tokį kelią ir pasineria į darbą. Sakyčiau, įdomus aspektas, kad pagrindinio komplekso biuras neturi sienų, pavyzdžiui, gali nuolatos girdėti, apie ką žmonės šnekasi tarpusavyje. Labai sunku būtų įsivaizduoti griežtas taisykles, tokias kaip aprangos kodas. Darbuotojais yra pasitikima ir leidžiama būti savimi“, – apie vidinę atmosferą pasakoja V.Visockas.

Tai, kad darbuotojams suteikiama daug laisvės, patvirtina ne tik jiems siūlomos pramogos darbo metu, gana laisvas darbo grafikas, bet ir galimybė naujam darbuotojui pačiam pasirinkti komandą. „Nauji darbuotojai pereina vadinamąją „bootcamp“ programą, kai ne tik atlieka mažas užduotis, bet ir renkasi savo naują komandą. Tikima, kad patys išsirinkę komandą jie bus motyvuotesni ir produktyvesni. Vis dar gerai atsimenu savo pirmąsias orientacines dienas kompanijoje – pasirinkti komandą buvo vienas sunkiausių sprendimų, nes dauguma jų daro ypač įdomius dalykus. Dabar ir pats nemažai laiko praleidžiu kalbėdamasis su naujais darbuotojais ir kviesdamas prisidėti prie mūsų komandos“, – daugiau detalių apie darbą „Facebook“ biure atskleidžia V.Visockas.

„Yahoo“ viceprezidento poste – lietuvis

Silicio slėnio kultūra vilioja ne tik jaunus ir entuziastingus specialistus, bet ir karjeros laiptais jau užkopusius vadovus. Lietuvoje mažai kas žino, kad nuo 2010 m. korporacijos „Yahoo“ viceprezidentas ir  vyriausiasis patarėjas patentų klausimais yra Amerikos lietuvis Romualdas (Ray) Strimaitis. Prieš prisidėdamas prie „Yahoo“ komandos teisininkas dirbo IBM bendrovėje Ohajo valstijoje, Vašingtone ir Floridoje, o vėliau persikėlė į Silicio slėnį vadovauti patentų departamentui IBM tyrimų centre.

„Kaip žinote, IBM yra labai didelė kompanija, įsikūrusi Niujorke. Taigi nors realiai dirbau Silicio slėnyje, nejutau, kad esu Silicio slėnio dalis. Aš vis tiek dirbau Niujorko kompanijai, turinčiai biurą Silicio slėnyje. Be to, nors didelė kompanija turi savo privalumų, joje sunku daryti įtaką. Taigi 2010 m. priėmiau „Yahoo“ darbo pasiūlymą, norėdamas suteikti sau galimybę pamatyti, ką iš tiesų reiškia būti Silicio slėnio dalimi ir pajusti jo kultūrą. Žvelgdamas atgal galiu pasakyti, kad tai buvo geras sprendimas“, – „Veidui“ tvirtino R.Strimaitis.

Jis „Yahoo“ kompanijoje atsakingas už labai svarbią sritį. Prieš penkerius metus pradėjęs nuo to, kad patentais padėdavo apsaugoti „Yahoo“ inovacijas, dabar R.Strimaitis atsakingas už tam tikrų patentų ir patentų licencijų pardavimą. „Tarkime, patentus, kurie jau nebėra esminiai „Yahoo“ verslui, aš parduodu kompanijoms, veikiančioms tame sektoriuje. Tai labai sėkminga strategija, leidusi „Yahoo“ pajamas padidinti daugiau nei šimtu milijonų dolerių“, – atskleidžia R.Strimaitis.

Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų.

Tiesa, „Yahoo“ neretai sulaukia investuotojų kritikos, kad prarado savo pozicijas konkurencinėje kovoje su „Google“. O ką apie tai mano kompanijos darbuotojai? R.Strimaitis atsako, kad „Yahoo“ istorija – tai sugrįžimo į aukštumas istorija. „Dabar „Yahoo“ yra gerai žinomas prekės ženklas su pasaulinio masto auditorija. Aš matau, kad industrija vis labiau juda mobiliaisiais įrenginiais paremto vartojimo link. Tad numanau, kad „Yahoo“ aktyviai užsiims savo verslo perorientavimu į mobiliuosius įrenginius“, – kad šį kartą „Yahoo“ keisis kartu su rinkos tendencijomis, prognozuoja R.Strimaitis.

Na, o netoli San Fransisko įsikūrusį Silico slėnį, kurio dvasią R.Strimaitis ir norėjo pajusti perėjęs į „Yahoo“, jis vadina ir regionu, ir mąstymo būdu. „Protingi, ambicingi žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia atrasti naujų galimybių ir kurti inovacijų. Tiesą sakant, čia daugėja jaunų profesionalų iš Lietuvos, atsikeliančių į Silicio slėnį siekti savo karjeros tikslų. Tai vieta, kur pabandyti kažką naujo ir žlugti nėra žingsnis atgal. Atvirkščiai, tai dažnai laikoma žingsniu sėkmės link“, – startuolių lopšyje vyraujantį požiūrį atskleidžia R.Strimaitis.

Silicio slėnyje įsikūrusioje „Yahoo“ kompanijoje aplinka ir atmosfera panaši kaip ir kitose garsiose kompanijose. Kaip apibūdina R.Strimaitis, „Yahoo“ darbuotojai paprastai į darbą eina vilkėdami džinsus, biuro komplekse yra įrengtas sporto klubas, krepšinio aikštelė. Maistas čia taip pat nemokamas, o darbuotojais stengiamasi pasirūpinti visapusiškai: pas tuos, kurie neturi laiko, apsilanko dantistas, kirpėjas, darbuotojai gali atsinešti nešvarius skalbinius ir atsiimti išskalbtus. „Santykiai tarp kolegų labai draugiški. Kadangi mes dirbame daug ir glaudžiai bendradarbiaujame, turime mėgti vienas kitą“, – paaiškina R.Strimaitis.

Dirba su informatikos legendomis

Atrodytų, kad tokia laisva atmosfera ir žaidimų gausa daliai Silicio slėnio darbuotojų galėtų ištrinti iš galvos mintis apie patį darbą. M.Venckus tvirtina, kad taip neatsitinka: atranka į garsiausias technologijų kompanijas Silicio slėnyje yra milžiniška. Čia atrenkami patys geriausi, tad jeigu ilgai neparodysi rezultato, geruoju tai nesibaigs. „Čia filosofija tokia: jei per dvi valandas padarai tiek, kiek kitas padaro per per dvi dienas, tai prašau, žaisk žaidimus. Juk genijus reikia apdovanoti“, – šių kompanijų požiūrį perteikia M.Venckus.

Tad ar tų genijų aplinkui daug? M.Venckaus tvirtinimu, čia dirba įvairių technologijų, kuriomis visi naudojasi, kūrėjai, pavyzdžiui, operacinės sistemos „Unix“ kūrėjas Robas Pike’as. „Kitas pavyzdys – aš dirbu saugumo grupėje, o prie pat manęs sėdi Michalis Zalewskis, laikomas vienu įtakingiausių pasaulyje žmonių saugumo srityje. Čia gali pabendrauti su tokiomis asmenybėmis, apie kurias sėdėdamas Lietuvoje tik skaitai“, – tokiomis galimybėmis džiaugiasi M.Venckus.

Jam antrina ir G.Miliauskas: „Google“ įdomi tuo, kad čia koridoriais vaikšto nemažai informatikos legendų. Pavyzdžiui, kartą pasitarimų kambaryje dalyvavome telekonferencijoje, kai staiga įkišo galvą pagyvenęs vyriškis, pažiūrėjo, kad kambarys užimtas, ir pabėgo. Po kelių minučių supratome, kad tai buvo Vintas Cerfas, vienas iš interneto tėvų. Arba teko susirašinėti su R.Pike’u, kurio vaidmuo informatikoje gal ne visai toks kaip W.A.Mozarto muzikoje, bet panašus.“

Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje.

Garsiausiose technologijų korporacijose dirbantys lietuviai turi progų sutikti ar pasiklausyti ir milijardieriais tapusių įkūrėjų bei vadovų. O kokį įspūdį jie padarė lietuviams? R.Strimaitis tvirtina, kad mėgaujasi darbu kartu su prieš kelerius metus „Yahoo“ vadove tapusia Marissa Mayer. „Marissa yra inteligentiška ir sunkiai dirbanti vadovė, kuri taip pat yra efektyvi ir atidi lyderė“, – vieną garsiausių šiandieninių vadovių apibūdina R.Strimaitis.

„Nors kol kas neteko asmeniškai kalbėtis su Marku Zuckerbergu („Facebook“ įkūrėju  – „Veido“ past.), tačiau ne kartą esu jį matęs komplekse. Žinoma, jo stilius ryškiai pasikeitęs nuo tų laikų, kai jis, pavyzdžiui, atėjo į susitikimą apsivilkęs pižamą. Kita vertus, ir kompanija pasiekusi kitą brandos lygį, tai nebėra startuolis studentų bendrabutyje. Markas yra vienas labiausiai savo darbuotojų pripažįstamų vadovų visame slėnyje, turbūt dėl to, kad propaguoja skaidrumą kompanijos viduje“, –  įspūdžiais dalijasi V.Visockas.

Kaip patekti į „Google“ ar „Facebook“

Džiugu, kad kartu su technologijų bei verslo legendomis dirba ne vienas lietuvis. Nors tikslios statistikos nėra, šiuo metu „Google“ galėtų dirbti iki dešimties lietuvių, „Facebooke“ darbuojasi du, o vieną tautietį radome „LinkedIn“ kompanijoje.

Kaip jiems pavyko pereiti tokią milžinišką atranką? V.Visockas pasakoja, kad pasiūlymą dirbti „Facebooke“ gavo dar studijuodamas – su juo susisiekė kompanijos įdarbinimo atstovai, gavę teigiamų rekomendacijų iš tuo metu ten jau dirbusio lietuvio Domo Mituzo.

M.Venckus „Google“ įsidarbino iš karto po bakalauro studijų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete. Jis pats mano, kad patekti į „Google“ jam padėjo įgytos žinios laisvalaikiu daug darbuojantis prie globalaus atvirojo kodo projekto „OpenBSD“. Prie šio projekto dirbo ir apie dešimt „Google“ darbuotojų, tad šie pažįstami ir rekomendavo lietuvį.

Beje, būtent asmeninės rekomendacijos padėjo patekti į darbo pokalbį visiems kalbintiems lietuviams. „Į tokias kompanijas siųsti gyvenimo aprašymo nerekomenduojama, nes jos gauna dešimt tūkstančių CV per dieną, todėl per tą filtrą pereiti neįmanoma. Norint pabandyti įsidarbinti tokioje kompanijoje reikia rasti ten dirbantį pažįstamą ar bent jau pažįstamo pažįstamą, kuris galėtų jus rekomenduoti“, – pataria G.Miliauskas, prieš penkerius metus pats išbandęs tokią strategiją.

Garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

Tuomet vaikinas ieškojo darbo ir viena nedidelė JAV kompanija atsiskraidino jį pokalbio. Nusprendęs, kad būnant Amerikoje reikia pabandyti laimę ir kitose kompanijose, G.Miliauskas susirado pažįstamą, kuris turėjo pažįstamą „Google“ biure, ir paprašė rekomendacijos. Lietuvį kompanijos atstovai pakvietė į pokalbį, o po jo pranešė, kad siūlo jam darbą. G.Miliauskas „Google“ biure Miunchene dirbo nuo 2011-ųjų iki 2014 m. spalio.

Tiesa, kaip tvirtino visi kalbinti lietuviai, rekomendacijos iš darbuotojo dar nieko negarantuoja, tačiau bent jau padeda prieiti iki pirmo telefoninio darbo pokalbio. Jei pokalbis telefonu pasiseka, tada kompanija pakviečia kandidatą į Silicio slėnį antro pokalbio. Lietuviai pabrėžia, kad garsiausioms pasaulyje technologijų kompanijoms sertifikatai ir diplomai nesvarbūs – jie tikrina žinias.

„Norint patekti į „Google“ iš programavimo pusės reikia mokėti visus algoritmus, turėti nepriekaištingų techninių žinių, tačiau tai tik bazinis reikalavimus – po to jau kompanija atsižvelgia į tavo lyderiavimo savybes. Jiems svarbu, kad žmogus savarankiškai vykdytų projektus, būtų kūrybingas, imtųsi iniciatyvos“, – kokių žinių ir savybių reikia norint dirbti vienoje garsiausių pasaulio kompanijų, pasakoja M.Venckus.

„Visų šiuolaikinių kompanijų atrankos formatas tas pats. Pokalbio metu tokių klausimų, kaip „kur matote save po dešimties metų ir kokios jūsų didžiausios stiprybės“, niekas neužduoda. Keletas minkštesnių klausimų yra susiję su studijomis ar ankstesniais tyrimais, o didžiąją laiko dalį reikia spręsti uždavinius“, – kaip vyksta atranka, pasakoja G.Miliauskas.

Kelių etapų atranką į „Facebook“ kompaniją įveikė ir V.Visockas: sėkmingai pasirodęs per telefoninį pokalbį lietuvis vyko į vieną iš būstinių ir perėjo kelis kodavimo bandymus. „Jų metu reikia spręsti programavimo problemas realiu laiku rašant kodą ant lentos. Nepaisant to, kad šis procesas panašus ir kitose slėnio kompanijose, manau, kad pas mus didelis dėmesys skiriamas tam, kaip greitai ir be klaidų kandidatas sugeba rašyti kodą“, – sako V.Visockas.

Nors pasiūlymą dirbti vaikinas gavo 2011 m. gruodį, dar studijuodamas, dėl specifinio Amerikos vizų sistemos grafiko dirbti pradėjo beveik tik po metų.

Darbas leidžia jaustis įvykių sūkuryje

Darbas Silicio slėnio technologijų kompanijoje gali pasirodyti kaip nesibaigiančios atostogos, tačiau šių įmonių darbuotojai į viešumą iškelia ir vieną kitą trūkumą.  Pavyzdžiui, naujienų portalas „Business Insider“, surinkęs buvusių ir esamų „Google“ darbuotojų internete išvardytus trūkumus, rašo, kad kai kuriems darbams „Google“ darbuotojai jaučiasi pernelyg kvalifikuoti. G.Miliauskas pritaria, kad čia yra tiesos, nes priklauso nuo to, į kokią komandą pakliūsi.

Kita vertus, būtent milžiniška atranka leidžia sutelkti čia išskirtines asmenybes. Ir Silicio slėnio pažibomis vadinamose kompanijose dirbantys lietuviai, paklausti, kas jiems labiausiai čia patinka, mini kolegas.

„Viso kito – dviračių ar maistų gali pats nusipirkti, o galimybė įgyti tokios patirties, pabendrauti su tokiais kolegomis pasitaiko tik kartą gyvenime. Kai padirbi „Google“ ir nusprendi pabandyti kažką kita, vien tai, kad dirbai šioje kompanijoje, atveria visas duris – jokių problemų įsidarbinti kitur“, – tvirtina M.Venckus, užsimindamas, kad po truputį ir pats bręsta naujam etapui – galvoja kurti savo startuolį.

„Darbas „Facebooke“ padeda sutikti daug talentingų žmonių, iš kurių yra ko pasimokyti. Tikėtina, kad kai kurie jų pereis į kitas kompanijas arba įkurs savo. Taigi tai padeda praplėsti pažinčių ratą. „Facebook“ kompanijoje sprendžiamos sudėtingos problemos, dėl to gimsta ir naujos technologijos. Sakyčiau, čia galima jaustis įvykių sūkuryje, panašiai kaip finansininkai greičiausiai jaučiasi Volstrite. Mūsų produktu naudojasi daug žmonių, kurie yra skirtingų tautybių, šneka skirtingomis kalbomis. Galvodamas apie tai, sužinai naujų dalykų apie kitas kultūras“, – ką suteikia darbas „Facebook“ kompanijoje, atsako V.Visockas ir pajuokauja: – Be to, tai vienas iš tų darbų, kuriame sėdėti „Facebooke“ nėra tinginiavimo požymis.“

Na, o R.Strimaičiui džiugu, kad „Yahoo“ kompanija suteikia galimybę kiekvienam darbuotojui jaustis svarbiam. „Man labiausiai patinka dirbant „Yahoo“, kad kompanija yra gana maža, tad leidžia kiekvienam darbuotojui daryti didelę įtaką“, – apibendrina vienoje garsiausių šiuolaikinių kompanijų viceprezidento postą užimantis Amerikos lietuvis.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

Apie „Google“

Veiklos sritis: internetinės paieškos bei kitų interneto paslaugų teikimas ir susijusių produktų gamyba.

Darbuotojų skaičius: 53,6 tūkst.

2014 m. pajamos: 66 mlrd. dolerių  (58,3 mlrd. eurų), 19 proc. daugiau nei 2013 m.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 127,8 tūkst. dolerių (112,8 tūkst. eurų) per metus.

Akcijos kaina: 526,6 dolerio (465 eurai).

Įkurta: 1998 m.

Apie „Facebook“

Pagrindinė veikla: pasaulinis socialinis tinklas.

Darbuotojų skaičius: 9,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 125,4 tūkst. dolerių (110,7 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 12,47 mlrd. dolerių (11 mlrd. eurų), 58 proc. daugiau nei 2013 m.

Akcijos kaina: 74,4 dolerio (65,7 euro).

Kasdieninių aktyvių vartotojų skaičius: 890 mln.

Įkurta: 2004 m.

Apie „Yahoo“

Pagrindinė veiklos sritis: interneto paslaugos ir produktai.

Darbuotojų skaičius: 12,2 tūkst.

Programinės įrangos inžinieriaus vidutinis atlyginimas: 118,5 tūkst. dolerių (104,6 tūkst. eurų) per metus.

2014 m. pajamos: 4,61 mlrd. dolerių (4 mlrd. eurų). Palyginti su 2013 m., sumažėjo 1,3 proc.

Akcijos kaina: 42,57 dolerio (37,5 euro).

Įkurta: 1994 m.

Šaltiniai: www.glassdoor.com, Nasdaq, www.facebook.com, www.google.com, www.yahoo.com

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.

Adomo Rutkausko nuotr.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, Giedrė Buivydienė

Ar nuo šypsenos šykštinčių paniurėlių bent kiek pasistūmėjome link mandagių vakariečių, kurie šypsosi nepažįstamiesiems parkuose, o parduotuvėje išvydę pirkėją su viena preke patys paragina eiti be eilės? Dvi žurnalistės surengė eksperimentą – mandagumo testą, kad sužinotų, kokie iš tiesų yra lietuviai.

Vilniaus centras, autobusų stotelė. Pliau­piant lietui mergina su dokumentų segtuvu skuba į troleibusą, tačiau jos po­pieriai staiga pasklinda į visas puses. Kaip esant tokiai situacijai pasielgs praeiviai – ar pa­dės merginai surinkti išbarstytus lapus?

Parduotuvė viename sostinės mikrorajonų. Po darbo eilėse lūkuriuoja daug žmonių. Jie pavargę, alkani ir nori kuo greičiau pasiekti namus. Tačiau staiga pasirodo pirkėja, rankose laikanti tik vieną pieno pakelį. Ji ryžtasi pa­klausti žmonių: ar jie praleistų be eilės pirkėją vos su viena preke?

Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais?

Šios merginos autobusų stotelėje ir parduotuvėje – ne bėdos ištiktos vilnietės, o eksperimentą atliekančios žurnalistės, nusprendusios surengti lietuvių mandagumo egzaminą.

Per beveik savaitę trukusį eksperimentą vertinome lietuvių elgesį penkiose skirtingose, bet daugeliui pažįstamose situacijose, kad išsiaiškintume, kaip pasikeitėme per 26 nepriklausomybės metus. Ar tebesame vienas kitą ap­rėkti visuomet pasirengę rytų europiečiai, ar jau virtome paslaugiais vakariečiais, kurių mandagumu susižavime po kiekvienos kelionės į senosios Europos didmiesčius?

Eksperimentas nr. 1: išbarstyti popieriai

Eksperimentą su pabirusiais popieriaus lapais Vilniaus centre iš viso pakartojome 10 kartų – iš jų tik dukart praeiviai abejingai stebėjo nuo purvino grindinio popierius renkančią merginą. Kitais atvejais žmonės ilgai nesvarstydami suskubo į pagalbą: mums padėjo paaugliai, jauna moteris, vidutinio amžiaus vyrai, 50-metį peržengusios moterys, užsienio turistai ir net nugaros skausmų nepaisantis senukas.

Kai lapai pažiro priešais dvi į pokalbį įsitraukusias pusamžes moteris, viena jų dvejojo tik akimirką: nors vienoje rankoje laikė marškinius ant pakabos, pasilenkė ir laisva ranka surinko arčiausiai jos nuskriejusius popierius. Trys linksmai nusiteikę vidutinio amžiaus vyrai taip pat neliko abejingi praeivės nesėkmei: vėjas vijo lapus pirmyn, tad vienas vyriškis uoliai pritūpė ir pagavęs keletą lapų ištiesė juos žurnalistei, pašmaikštaudamas, ar tik ne kontrolinį ji bus pametusi.

„Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn.

Nesėkmės liudininkais tapo ir per gatvę ką tik perėję penki praeiviai. „Vau, čia tai bent tau, mergaite“, – burbtelėjo vyriškis raudona nosimi ir abejingai nušlitiniavo tolyn. Užtai iš paskos einantis senukas žvitriai pasilenkė ir, nepaisydamas akivaizdžių nugaros skausmų, pirmas pradėjo rinkti nuskriejusius lapus. Prie jo prisidėjo ir iš paskos su vaiku ėjęs maždaug 50 metų vyras.

Daugeliu atvejų į pagalbą suskubdavo arčiausiai tuo metu buvę žmonės, tačiau pasitaikė ir itin malonių praeivių, kurie atskubėjo į pagalbą iš toliau. Kai pietų metu išbarstėme lapus Vilniaus gatvėje, pro šalį lėtai žingsniuojančiai dalykiškai apsirengusių dviejų jaunų moterų ir dviejų vyrų kompanijai ši nesėkmė turbūt tik praskaidrino dieną. „Ups“, – praeidamas garsiai sureagavo vienas iš vyrų, tačiau nė vienas iš šio ketverto net nesulėtino žingsnio. O štai jauna moteris, ėjusi už keliolikos metrų, paspartino žingsnį, norėdama kuo greičiau padėti surinkti lapus.

Kai vakare mūsų popieriai pasklido stotelėje, pilnoje žmonių, į pagalbą suskubo skirtingose pusėse stovėjusios dvi nepažįstamosios – pokalbį su drauge nutraukusi moteris ir troleibuso laukusi jauna mergina. Į mandagumo egzaminą netikėtai pateko ir užsienio turistų pora, kuri šiek tiek sutrikusi prisidėjo prie vėjo nešamus lapus gaudančios žurnalistės.

Vis dėlto du kartus mums nepadėjo niekas. Vieną kartą lapai pasklido Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje, šalia eilėje stovinčių septynių vyrų. Kai kurie žvilgtelėjo į besimėtančius popierius, bet niekam net minties nekilo bent trumpam pasitraukti iš eilės. Antrą kartą gatvėje lapai gana tvarkingai sukrito į vieną krūvą, tad gal todėl pro šalį einančių dviejų pagyvenusių vyrų žvilgsniai tik abejingai praslydo pro šalį.

Eksperimentas nr. 2: su viena preke – be eilės parduotuvėje

Antrą eksperimentą įkvėpė netikėta patirtis Prancūzijoje, kai vakarienei pritrūkusi prancūziško batono apie 18 val. užsukau į parduotuvę viename nedideliame miestelyje. Nors pirkėjų eilės driekėsi net iki prekių lentynų, prieš mane stovintis vyras grįžtelėjo atgal, o žvilgsniui užkliuvus už mano vienišo batono mostelėjo ranka į priekį: „Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Tada pamaniau, kad man tiesiog pasisekė, tačiau tokia situacija pasikartojo ir kitą kartą, kai pritrūkusi vienos prekės užbėgau į parduotuvę. O trečią kartą jau tapau liudininke, kai už manęs stovintis žmogus praleido į priekį vaikiną, perkantį vieną prekę. Nors ir labai skubėjau, ir aš pasiūliau užleisti vietą eilėje. Tąkart ir dingtelėjo mintis: o kaip lietuviai elgtųsi esant tokiai situacijai? Jeigu nepasiūlytų eiti be eilės, ar bent sutiktų, jei pirkėjas pats to paprašytų?

„Prašau praeiti, juk turite tik vieną prekę.“ Kai dėkodama praėjau, priešais stovinti moteris irgi pamojo stoti priešais ją.

Nutarusios tai patikrinti, darbo dienos vakarais aplankėme dešimt parduotuvių Vilniuje ir kaskart atsistodavome eilės gale su viena preke. Po mūsų eksperimento tapo akivaizdu, kad žmogus, rankose laikantis tik vieną prekę, nejaudina priešais su pilnais krepšiais stovinčių pirkėjų: kitaip nei Prancūzijoje, Lietuvoje tokiais atvejais dar nėra įprasta pa­siūlyti eiti be eilės. Nors prieš mus stovėjo ir vos kelis produktus išsirinkę, ir pilnus krepšius prisikrovę pirkėjai, nė karto neišgirdome pasiūlymo užleisti eilę.

Tad trumpai pastovėjusios eilės gale pačios paprašydavome mus praleisti. Dešimtyje parduotuvių tokį mūsų prašymą išgirdo apie 40 žmonių. Toks netikėtas prašymas pirkėjus ir nustebindavo, ir suerzindavo, tačiau beveik visada buvome praleidžiamos į priekį. Neigiamą atsakymą išgirdome tik kartą: „Jūs turite vieną batoną? O aš – tik tris kriaušes“, – atkirto kriaušes ir indelį grietinėlės laikanti moteris, stovėjusi maždaug aštuonių žmonių eilės gale.

Šį savo eksperimentą pradėjome vieną antradienio vakarą Lazdynų mikrorajone esančiame prekybos tinkle – tąsyk pasiėmėme sveriamų sausainių maišelį. Kasoje prieš mus stovėjo vos du pirkėjai. Pasisveikinome su pagyvenusiu vyriškiu, kraunančiu prekes iš krepšio, parodėme sausainių maišelį ir paprašėme leisti mums praeiti. „Što? Nepanimaju“ („Ką? Ne­su­pran­tu“), – rusiškai atsakė vyriškis. Pakartojome rusiškai ir jis šypsodamasis mostelėjo ranka: „Po­žalsta, idite. Ja nekuda nespešu.“ („Pra­šom, eikite. Aš niekur neskubu.“)

Įkvėptos sėkmingos pradžios tęsėme žygį po parduotuves, tačiau greitai įsitikinome, kad šio eksperimento metu šypsenų sulauksime retai. Tiesą sakant, iš daugiau nei 40 žmonių šį mūsų prašymą su šypsena pasitiko tik pirmasis pirkėjas ir dvidešimtmečių pora, kuri, paprašyta užleisti eilę, maloniai atsakė: „Žinoma.“

Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę.

Kartais mūsų prašymą pirkėjai sutikdavo su oficialiu mandagumu. Pavyzdžiui, per pietų pertrauką septyni žmonės Gedimino prospekte esančioje parduotuvėje pirko po vieną ar dvi prekes, tačiau nė vienas neparodė susierzinimo. Kiti reaguodavo abejingai, tačiau kur kas dažniau patyrėme, kad prašymas užleisti eilę gali nustebinti ir sukelti nepasitenkinimą. Labai dažnai žmonės slėpdami susierzinimą nieko mums neatsakydavo, tik gestais leisdavo suprasti, kad užleidžia eilę. Pavyzdžiui, parduotuvėje Karoliniškėse pusamžė moteris į mus net nežvilgtelėjo, tačiau tylomis pasitraukė, duodama kelią. Neapsidžiaugė tokiu prašymu ir arčiausiai pardavėjos stovėjusi vidutinio amžiaus pora: vyras sumurmėjo „eikit“, o moteris mestelėjo piktą žvilgsnį, bet mums karštai padėkojus linktelėjo galvą.

Galima sakyti, tai buvo tipiška pirkėjų reakcija: aiškiai nenoromis, nepakeldami į mus akių, neretai net pakartojus klausimą keletą kartų, pirkėjai tiesiog pasitraukdavo arba šaltai burbtelėdavo „eikit“. Iš mandagiųjų prancūzų pasimokyti dar tikrai turime ko.

Eksperimentas nr. 3: tikriname vairuotojų paslaugumą

Dažnai po Vakarų šalis keliaujantys žmonės paprastai išskiria du dalykus, kurie ten akivaizdžiai yra kitokie nei Lietuvoje. Pirma, Vakaruose žmonės malonesni ir daugiau šypsosi. Antra, daug kam užkliūva vairuotojų kultūros skirtumai. Nekantrūs ir nervingi, vis kažkur skubantys (ir sulėtinantys greitį tik prie greičio matuoklių), bandantys prieš pat nosį pralenkti ar pavojingai užlįsti – tokie yra lietuvių vairuotojai. Beje, daug keliaujantis fotomenininkas Marius Jovaiša sako, jog lietuvių nuožmumas labiausiai pasireiškia tada, kai žmogus mano, kad jo niekas nemato: būtent taip, pasak pašnekovo, dažnas jaučiasi prie automobilio vairo.

Tad į savo eksperimentą nutarėme įtraukti ir nedidelį lietuvių vairuotojų išbandymą: patikrinti, ko galima tikėtis, jei važiuojant staiga sugenda automobilis, o techninė pagalba kaip tyčia vėluoja.

Slaptą vairuotojų mandagumo egzaminą surengėme Vilniaus vakariniame aplinkkelyje: lietingą rytą pastatėme automobilį šalikelėje, tolėliau palikome įspėjamąjį trikampio ženklą, o pačios apsivilkome ryškias liemenes ir lietui merkiant laukėme sustojusios prie automobilio. Ką sakysime sustojusiesiems, sutarėme iš anksto: sukūrėme istoriją apie važiuojant iš kapoto pradėjusius veržtis dūmus.

Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą.

Prisipažinsime: šio eksperimento rezultatai mus gerokai nustebino. Pirmasis automobilis sustojo jau po pustrečios minutės. Išlipęs vairuotojas pirmiausia pasidomėjo, ar mums nešalta stovėti, tada išklausė, kas nutiko, ir iš karto pradėjo automobilio apžiūrą. Jis nuoširdžiai stengėsi padėti: atidarė kapotą, paprašė užvesti mašiną, patikrino prietaisų skydelį, aušinimo skysčio bakelį, tepalus. „Matyt, kažkas negerai su aušinimo skysčiu. Jaučiu nekokį kvapą“, – galiausiai padarė išvadą ir patarė mėginti važiuoti toliau, o jei dūmai vėl pasirodys – sukti į automobilių servisą. Padėkojusios geranoriškam vairuotojui atsisveikinome, tačiau eksperimentą tęsėme toliau.

Maždaug po 10 minučių pamatėme šlaitu palei aplinkkelį einantį vyriškį, kuris iš toli mums kažką sakė. Supratęs, kad negirdime, nusileido stačiu šlaitu ir patarė: „Išjunkite avarinį signalą, dieną užtenka ženklo. Aku­mu­lia­to­rių nusodinsite.“ Paklausęs, kas nutiko, jis, kaip ir ankstesnis vai­ruotojas, pradėjo tikrinti automobilį. „Ne­la­bai suprantu, kas čia yra. Aš ne specialistas“, – gūžčiojo pečiais, palinkęs prie mašinos.

Kol jis tęsė apžiūrą, šalia sustojo dar vienas automobilis, iš kurio išlipęs jaunas vyriškis taip pat maloniai pasisiūlė padėti. Dabar vyrai jau dviese apžiūrinėjo automobilį ir svarstė, kas gali būti jam nutikę. Galiausiai abu patarė mums važiuoti toliau, o nuo šlaito nusileidęs vyriškis davė paskutinį patarimą – turėti po ranka gesintuvą. „Jei kartais užsidegtų“, – pridūrė.

Atsisveikinant vyrai pažadėjo žiūrėti mums pavymui, kol nuvažiuosime, – kad įsitikintų, ar viskas gerai.

Tai buvo vienas pozityviausių šio žurnalistinio eksperimento etapų, liudijantis tai, ką vė­liau išgirdome ir iš savo kalbintų eks­pertų, – kad mūsų visuomenė iš tiesų sparčiai keičiasi.

Eksperimentas nr. 4: ar galite užleisti vietą autobuse?

Turbūt sunkiausia mūsų eksperimento dalis buvo sausakimšame viešajame transporte paprašyti sėdinčio keleivio užleisti savo vietą. Šį eksperimentą pirmą kartą 1972 m. su savo studentais atliko amerikiečių psichologijos profesorius Stanley Milgramas, o 2004 m. jį pakartojo „New York Times“ žurnalistai. Po žurnalistų nuotykių šis tyrimas taip sudomino visuomenę, kad jį atliko ir kitų šalių žiniasklaidos atstovai. Šį užsienio kolegų eksperimentą į savo mandagumo egzaminą įtraukėme ir mes, nes buvo įdomu palyginti mūsų rezultatus su kitomis šalimis.

Eksperimentą pradėjome darbo dienos vakarą šalia Gedimino prospekto esančioje stotelėje. Sutarėme, kad viena mūsų prašys užleisti vietą, o kita stebės aplinkinių reakcijas neišsiduodama, jog esame kartu.

Kai įlipome į pirmą autobusą, laisvų sėdimų vietų nebuvo. Pirmąja mūsų eksperimento dalyve tapo nugara į autobuso duris sėdinti mergina. „Ar galėtumėte užleisti…“ – nespėjus žurnalistei baigti klausimo, mergina stryktelėjo iš vietos ir atsistojo šalimais. Tik po to grįžtelėjusi ir aiškiai nustebusi, kad užleisti vietą paprašė praktiškai jos bendraamžė, keleivė vis žvilgčiojo, tarsi norėdama įvertinti, kokia priežastis galėjo lemti tokį keistą prašymą.

Artimiausioje stotelėje išlipome, o po kelių minučių įlipome į kitą vilniečius namo vežantį autobusą. Apžvelgusi sėdinčius keleivius žurnalistė priėjo prie maždaug 55 metų moters ir paprašė užleisti vietą. Moteris akimirką atrodė tarsi stabo ištikta. „Što?“ – rusiškai perklausė akivaizdžiai šokiruota moteris. Žurnalistė pakartojo prašymą rusiškai, bet moteris įsistebeilijo priešais save ir nuleido klausimą negirdomis. Aplinkiniai susidomėję pradėjo žvilgčioti į žurnalistę, kuriai likusios minutės iki stotelės labai prailgo.

Tai buvo vienintelis kartas, kai vietos autobuse mums neužleido. Galima konstatuoti, kad jaunimą Lietuvos senjorai ištreniravę labai gerai: net nespėjus baigti sakinio nuo vietų kildavo ir merginos, ir vaikinai. Nė vienas nesiginčijo, neklausinėjo ir nesipiktino. Du vaikinai skirtinguose autobusuose užleido vietą gana entuziastingai. O vyresni keleiviai labai nustebdavo sulaukę tokio prašymo, bet dauguma tylėdami pakildavo iš savo vietos.

Beje, mūsų eksperimento rezultatai buvo praktiškai tokie pat, kaip ir kitose šalyse: išgirdę tokį neįprastą prašymą dauguma keleivių užleidžia vietą. Niujorke 2004 m. vietos neužleido 13 proc., o Lietuvoje – 20 proc. keleivių. Tačiau prisipažinsime, kad jautėmės taip pat, kaip ir ankstesni tyrimo rengėjai. Įlipus į autobusą apimdavo jausmas, kad neturime jokios teisės pretenduoti į miklesnio keleivio užimtą sėdimą vietą. Kaskart prašyti leisti atsisėsti buvo labai nejauku, o užėmusios svetimą vietą neturėdavome kur dėti akių visą likusį kelionės laiką, nes vietą užleidęs keleivis paprastai atsistodavo greta.

Ypač psichologiškai sunku tokį klausimą užduoti už save vyresniems žmonėms. Pri­si­pa­žin­sime, jog kartą įlipusios į sausakimšą autobusą ketinome paprašyti užleisti vietą ant praplatintos sėdynės įsitaisiusio šešiasdešimtmečio, tačiau užteko kitai keleivei pirma mūsų pareikšti teises į šią vietą, susikraunant savo maišus praktiškai vyriškiui ant kelių, kad mūsų ryžtas išgaruotų kaip dūmas.

Eksperimentas nr. 5: šiukšliname Gedimino prospekte

Paskutiniu savo eksperimentu nutarėme patikrinti, kaip lietuviai reaguoja į šiukšlinimą viešose vietose. Darbo dienos rytą susitikome Gedimino prospekte ir gerai matomoje vietoje švystelėjome šiukšlę: tuščią ir kiek palamdytą, bet švarią dėžutę nuo sausų pusryčių. Niekas iš praeivių nepuolė nei mūsų auklėti, nei rėkti, nei policija grasinti. Į paskubomis atliktą veiksmą nesureagavo nė vienas.

Artūras Zuokas kadaise mėgo pasigirti, kad eidamas savo miesto gatvėmis jis, net ir būdamas meru (tada juo dar buvo), nesivaržo pakelti besimėtančios šiukšlės. Girdi, kiekvienas padorus miestietis toks turėtų būti. Ačiū A.Zuokui už idėją, nes toks ir buvo mūsų planas – numesti šiukšlę praeiviams po kojomis ir stebėti jų reakcijas: praeis pro šalį ar pakels?

Atsistojome atokiau, kad niekam nekristume į akis. Skaičiavome pro numestą šiukšlę abejingai praeinančius žmones ir laukėme. Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt žmonių – kostiumuotų biurų darbuotojų, studentų su kuprinėmis, mamų su vaikais, išsiblaškiusių turistų. Matėme, kaip dažnas smalsiai pasižiūrėdavo, kas čia ant tako guli, vienas kitas trumpam stabtelėdavo, kad įsižiūrėtų geriau, bet po to nueidavo savo keliais.

37-oji praeivė, tamsiai apsirengusi nebejauna moteris, dėžutę paspyrė, lyg norėdama patikrinti, o gal joje kažkas yra. Vis dėlto pamačiusi, kad ji tuščia, nuėjo.

Vėl praėjo virtinė abejingų praeivių, kol staiga prie šiukšlės stabtelėjo solidžiai apsirengęs vidutinio amžiaus vyras, kažkur skubantis su juodu lagaminu ant ratukų, – iš karto nusprendėme, kad užsienietis. Jis apsidairė, tada pasilenkė prie šiukšlės, ir atrodė, kad jau tuoj tuoj pakels, bet ne – apsigalvojo ir nuėjo.

Iš viso suskaičiavome 62 žmones, tądien praėjusius pro mūsų numestą šiukšlę Gedimino prospekte. 62 žmones, iš kurių nė vienas taip ir nepakėlė popierinės sausų pusryčių dėžutės, kad išmestų ją į netoliese stovinčią šiukšliadėžę.

Beje, įdomumo dėlei atlikome dar ir nedidelę praeivių apklausą – sustabdėme gatvėje 20 atsitiktinai pasirinktų žmonių ir, rodydami jiems tą pačią sulankstytą dėžutę, klausėme: ar pamatę šią šiukšlę numestą miesto centre ją pakeltų, ar tiesiog praeitų pro šalį? Iš 20 apklaustųjų vos penki prisipažino, kad greičiausiai šiukšlės nepakeltų, o kiti penkiolika buvo pasiryžę kone prisiekti, jog niekada abejingai nepraeina pro jokią šiukšlę.

Ši apklausa patvirtino, kad mūsų žodžiai dar gerokai skiriasi nuo veiksmų – bent jau šiukšlių klausimu tai tikrai.

Eksperimento išvados: mandagumo egzaminą vilniečiai išlaikė

Mūsų surengtą mandagumo egzaminą lietuviai išlaikė kur kas geriau, negu tikėjomės. Nors įprasta skųstis, kad lietuviai vaikšto sugižusiais veidais ir iki mandagių vakariečių mums dar toli kaip būrams iki ponų, šis eksperimentas parodė, jog mūsų požiūris į aplinkinius sparčiai gerėja. Dažnai patys dar nerodome iniciatyvos, bet susidūrę akis į akį su bėdos ištiktu ar pagalbos prašančiu nepažįstamuoju jam padedame. Tiesa, kartais vis dar nenoriai.

Tik 20 proc. praeivių nepadėjo žurnalistei surinkti išbarstytų lapų, tik 20 proc. neužleido vietos autobuse ir tik 10 proc. parduotuvėje nepraleido be eilės pirkėjo su viena preke. Nors lietuviai keliuose nėra labai draugiški vieni kitiems, sugedus mašinai pagalbos ilgai laukti nereikėjo – per pusvalandį du vairuotojai ir vienas pėsčiasis sustojo pasiteirauti, kuo gali pagelbėti. Vienintelė sritis, kurioje dar sparčiai atsiliekame, – sąmoningas požiūris į aplinką. Patys šiukšliname mažiau, kartą per metus entuziastingai traukiame į miškus ir parkus rinkti šiukšlių, tačiau prisidėti prie švaresnės aplinkos pakeldami besimėtančią šiukšlę gatvėje dar nesiryžtame.

Psichiatras ir psichoterapeutas, Ąžuolyno klinikos vadovas ir steigėjas Raimundas Alekna komentuodamas mūsų surengtą mandagumo egzaminą apibendrina, kad lietuviai šiuo metu yra įžengę į vadinamąjį sąmoningo išmanymo etapą.

„Visuomenėje pokyčiai vyksta keturiais etapais. Pirmasis yra nesąmoningas neišmanymas, kai žmonės nesupranta, kad galima elgtis kitaip. Taip buvo sovietmečiu. Antrasis yra sąmoningo neišmanymo etapas, kai visuomenė gauna informacijos, kad turėtų būti kitaip. Į jį įžengėme atgavę nepriklausomybę. Trečiajame etape, kuris vadinamas sąmoningu išmanymu, žmonės pradeda mokytis elgtis kitaip. Šiame etape esame dabar, nes žmonės patys dar nesugalvoja praleisti į priekį pirkėjo su viena preke, tačiau paprašius užleisti eilę nesiginčija ir supranta, kad tas žmogus turi tokią teisę. O ketvirtasis etapas yra nesąmoningas išmanymas. Prancūzai, kurie pamatę pirkėją su viena preke pasiūlo jam praeiti į priekį, jau yra pasiekę nesąmoningo išmanymo etapą, nes jie sugeba patys pastebėti tokius dalykus ir negalvodami reaguoti“, – pabrėžia R.Alekna, pridurdamas, jog reikia laiko, kad mandagus elgesys taptų automatinis.

Psichiatro nuomone, nuo sovietmečio lietuviai šioje srityje padarė didelę pažangą. Tada visuomenė buvo labai nedraugiška ir įtari, nes buvo patyrusi didelę traumą: pokariu lietuviai išgyveno daug išdavysčių iš artimiausių žmonių, kaimynų, todėl suvešėjo paranoja, įtarinėjimas, priešų paieškos. „Kad išgyventų, žmonės buvo gana atšiaurūs, įtarūs ir nelinkę bendrauti. Senose demokratinėse visuomenėse žmonės bendrauja laisviau, nes neturi tokios patirties, kad jei tave kalbina, gali blogai baigtis“, – aiškina R.Alekna.

Nepriklausomybės pradžioje žmonės išlaisvėjo, tapo draugiškesni, nors vis dar kankino nuoskaudos iš praeities: daugelis puikiai prisiminė, kas ką įskundė, kas ką trėmė. Tuomet visuomenė susiskaidė į grupes, ypač pagal politines pažiūras. Savo artimoje aplinkoje jie pasitikėjo vieni kitais, bendravo, bet į kitos grupės atstovus žvelgė įtariai.

Didžiausią pokytį R.Alekna pastebėjo maždaug nuo 2006-ųjų. Daugelį metų būdamas Vilniaus Žvėryno gimnazijos tarybos pirmininku, jis pamatė, kad mokyklą baigiantys abiturientai jau visiškai kitokie negu sąsajų su sovietmečiu turintys tautiečiai: kūrybingesni, bendraujantys, neribojantys savo saviraiškos, neturintys išankstinių nuostatų, lengviau priimantys kitokius žmones ir laisvesni.

„Mūsų jaunimas yra ne mažiau sveikas nei kitų demokratinių šalių. Brandi asmenybė susideda iš keturių požymių: ji struktūruota – laikosi tam tikrų taisyklių, sugebanti pasirūpinti savimi, bendradarbiaujanti ir kūrybinga“, – apibūdina psichoterapeutas.

Didelę pažangą mato ir fotomenininkas M.Jovaiša: „Po to, kai išsivadavome iš rusiškų gniaužtų ir žmonės pradėjo daugiau keliauti, padaryta nemaža pažanga – lietuviai apsitrynė, pamatė, kaip gyvena britai, vokiečiai. Tenka keliauti, gyventi viešbučiuose, tai dabar keiksmažodžiai jau ne su rusais asocijuojasi, kurie irgi šiek tiek prakutę, bet su kinais, kurie yra visiškai nesuvaldomi: rėkauja, spjaudosi, prie pusryčių bufeto stumdosi, kraudamiesi maistą į lėkštes.“

Tai, kaip mes elgiamės paprasčiausiose situacijose ir kokie esame žmonės – malonūs ar paniurę, atviri ar užsisklendę, linkę padėti kitam ar galvojantys tik apie save, sociologams ir psichoterapeutams leidžia daryti įdomias išvadas apie visą mūsų visuomenę.

Kaip sako tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys, kad žmogus būtų malonus, pozityviai žvelgtų į gyvenimą, mielai padėtų aplinkiniams – net jei kalbame apie tokią smulkmeną, kaip praleisti be eilės parduotuvėje, – reikia tam tikrų sąlygų. Viena esminių sąlygų – tas žmogus turi būti laimingas. „Paniurimas, šypsenos gailėjimas – ne prigimtinis lietuvių bruožas, o palikimas iš nepriteklių laikų“, – įsitikinęs sociologas.

Vis dėlto V.Gaidys taip pat pastebi, kad tendencijos kinta gerąja linkme. Pasak jo, 1999-aisiais savo gyvenimu patenkintų lietuvių tebuvo 40 proc. – Lietuva Europoje tuo metu užėmė vie­ną paskutinių vietų. Na, o pastarąjį dešimtmetį laimės, pasitenkinimo gyvenimu rodiklis Lie­tuvoje vis kyla ir dabar siekia 75 proc. So­cio­logas įsitikinęs: jei žmonės mūsų visuomenėje tam­pa laimingesni, tuomet ir galimybių atsiskleisti gerosioms žmonių savybėms atsiranda daug­iau.

Sveikintis su nepažįstamaisiais jau nebe naujiena

Daug keliaujantis M.Jovaiša atkreipia dėmesį į dar vieną pokytį, rodantį, kad priartėjome prie Vakarų: jau ir Lietuvoje, užsimezgus akių kontaktui einant tuščia gatve, žmonės vienas kitam rodo pakankamai dėmesio. „Rytais dažnai bėgioju ir pastebiu, kad dabar susitikus nepažįstamą žmogų įprasta linktelėti ir pasisveikinti – anksčiau tai buvo nesuvokiama. Viešas gyvenimas Lietuvoje iš tiesų tampa civilizuotesnis – daug maloniau gyventi, kai aplink matai potencialius draugus, kuriems gali linktelėti, o ne kažkokius priešus“, – neabejoja fotomenininkas.

Pasak R.Aleknos, mandagus elgesys su aplinkiniais rodo visuomenės sąmoningumo lygį: „Tai visuomenės brandos klausimas: kuo brandesnė visuomenė, tuo žmonės mažiau reikalauja iš kitų, galvoja, kaip jie gali save realizuoti, tvarkyti savo gyvenimą savarankiškai. Visuomenė su tokiais žmonėmis sukuria daugiau gerovės – ekonominės, socialinės, politinės.“

M.Jovaiša pritaria, kad geranoriškumas vienas kitam, mandagumas kitų atžvilgiu visuomenėje leidžia pagerinti net kriminogeninę padėtį. „Daug mažesnė tikimybė, kad žmogus, kuriam gatvėje nusišypsai, pradės prie tavęs kabinėtis ir reikalaus atiduoti piniginę. Mandagumas nėra tušti žodžiai – jis išsiverčia į geresnę kriminogeninę padėtį ir visuomenės gerovę“, – apibendrina M.Jo­vai­ša.

Pasiekimai. Siekiant sėkmės kitoje šalyje svarbiausia yra ne mojuoti mokslo diplomais, bet apsišarvuoti kantrybe, atkaklumu ir bent jau pradžioje – neskaičiuoti darbo valandų.

Karjeros kelias visada sudėtingas – paženklintas nemiegotomis naktimis, ant kulnų nuolat lipančiais terminais, naujais iššūkiais, stresu, konkurencija, nusivylimais, bet kartu ir saldžiais laimėjimais bei pripažinimu. Dar sudėtingesnis šis kelias tampa, jei tenka juo eiti kitoje šalyje. Vis dėlto, nepaisant sunkumų, vis daugiau lietuvių įkopia į karjeros aukštumas tarptautinėse korporacijose užsienyje – juos matome ir tarptautinių bankų viceprezidentų poste, ir žymiausių pasaulio korporacijų specialistų ar vadovų komandoje. Kas svarbiausia siekiant karjeros užsienyje? Trys žinomose kompanijose JAV dirbantys lietuviai su „Veidu“ pasidalijo savo istorijomis.

Prieš 15 metų į JAV emigravęs Rokas Beresniovas šiandien yra Valstybinio Indijos banko viceprezidentas JAV. Didžiausias Indijos bankas prieš dvejus metus pasikvietė lietuvį, kad šis padėtų atidaryti komercinės bankininkystės biurą Vašingtone. 370 mlrd. JAV dolerių dydžio bankas turi padalinių daugiau nei 40 šalių, tačiau į JAV rinką skverbėsi labai iš lėto – per trisdešimt veiklos metų buvo atidaręs tik dešimt padalinių Kalifornijoje.

Ir ką gi pavyko nuveikti lietuviui, tapusiam atsakingam už šio banko plėtrą ir komercinę bankininkystę Rytų pakrantėje? „Šis darbas ir buvo didžiausias iššūkis mano karjeroje: lietuvis, gyvenantis JAV ir dirbantis Indijos bankui. Iššūkis ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir dėl tekusios užduoties. Azijoje visi žino Valstybinį Indijos banką – tai 200-uosius metus skaičiuojantis seniausias šio regiono bankas ir didžiausias pasaulyje pagal padalinių skaičių. Didžiausias iššūkis buvo, kaip šį banką pristatyti JAV, kad žmonės suprastų, jog tai toks pat bankas kaip ir visi kiti, į kurį gali ateiti ir daryti tą patį. Kaip man sekėsi? Praėjusį ketvirtį buvome pirmasis bankas Vašingtono regione pagal išduotas paskolas smulkiojo verslo eksportui. O iš viso Vašingtono regione veikia daugiau nei 170 skirtingų bankų“, – lygina R.Beresniovas.

Šį darbą lietuvis vadina įdomiausia savo ligšioline pozicija, nes ji sunkesnė, pateikusi daugiau iššūkių ir reikalaujanti daug dėmesio. „Tačiau kai pats kažką kuri ir žinai, kad nuo tavo kūrybos ir darbo priklauso kompanijos ateitis, tai labai malonus jausmas“, – pabrėžia R.Beresniovas.

Valstybinis Indijos bankas – jau penktasis bankas JAV, kuriame dirba R.Beresniovas. Prieš tai lietuvis dirbo HSBC viceprezidentu, o dar anksčiau darbavosi „Eagle“ banke, „Wells Fargo“ banke ir „Bank of America“. Tikrai įspūdinga darboviečių galerija turint omenyje, kad prieš 15 metų į JAV atvykusio Kauno kolegijos absolvento R.Beresniovo pirmoji darbovietė buvo atrakcionų parkas. Tad kaip vis dėlto jam pavyko atsidurti ten, kur yra dabar?

„Karjeros pradžia anuomet man nepasirodė sunki, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrint atgal atrodo, kad buvo sunku. Kai esi jaunas, ambicingas, tų sunkumų nematai, nes neturi kito pasirinkimo, kaip tik siekti sėkmės. Tas užsispyrimas ir nenorėjimas būti komfortiškoje situacijoje man ir padėjo siekti naujų dalykų. Beje, JAV, priešingai nei Azijoje bei Europos šalyse, į diplomus nežiūrima vienpusiškai. Kur kas svarbiau yra mokėjimas bendrauti su žmonėmis bei patirtis. Tam tikra kelerių metų darbo patirtis gali atstoti bakalauro ar magistro išsilavinimą. Manau, kad mokėjimas bendrauti su žmonėmis labiausiai ir prisidėjo prie mano karjeros“, – svarsto R.Beresniovas, JAV studijavęs prekybą.

Nagrinėjant JAV karjerą padariusių lietuvių istorijas ryškėja, kad ne mažiau, nei mokėti bendrauti su žmonėmis, svarbu atkaklumas, kantrybė, didelis atsidavimas darbui ir asmeninės savybės.

R.Beresniovas veiklumu iš bendraamžių išsiskyrė dar mokyklos laikais: savaitgaliais dirbdavo didžėjumi, o dešimtoje klasėje įsigijo vaizdo kamerą ir pradėjo filmuoti vestuves, krikštynas bei kitas šventes. Jis mano, kad verslumo gyslelę bus paveldėjęs iš tėvo, kuris yra garsus karikatūristas.

Asmeninių švenčių filmavimas leido Rokui užsidirbti pinigų pirmajai kelionei į JAV, apie kurią pradėjo svajoti dar dešimtoje klasėje. Nuvykęs pagal „Work and Travel“ programą R.Beresniovas suprato, kad tai ta šalis, kurioje jis norėtų dirbti. Taigi grįžęs į Lietuvą ilgai neužsibuvo ir netrukus vėl išvyko į JAV. Pirmiausia teko mokytis anglų kalbos, studijuoti ir imtis paprasčiausių darbų – atrakcionų parke ar kepykloje.

Tiesa, vaikinas, regis, iš kiekvieno pasitaikiusio pasiūlymo sugebėdavo išspausti viską, kas tik įmanoma: jau po trijų mėnesių tapo kepyklos vadovu, vėliau kilo vis aukščiau, kol galiausiai atrankos specialistai pasiūlė darbą Amerikos banke – nuo to ir prasidėjo R.Beresniovo karjera JAV finansų sektoriuje.

Atkaklumo, drąsos ir kantrybės prireikė ir 2000 m. į JAV atvykusiai lietuvei Ingridai Misevičienei, šiuo metu dirbančiai vienos žinomiausių pasaulyje korporacijų – „Adidas“ būstinėje Portlande. Į „Adidas“ jai pavyko patekti tik po daugiau nei pusės metų pastangų, nors buvo baigusi VU Ekonomikos fakultetą bei įgijusi MBA diplomą JAV. Per vienuolika darbo metų „Adidas“ firmoje ji užkopė penkiais karjeros laipteliais, o jos alga patrigubėjo.

„Užaugusi krepšinio šalyje tinkamesnės firmos nei „Adidas“ negalėjau net ir įsivaizduoti – sporto pasaulio bei europietiškų šaknų derinys buvo išties patrauklus. Tad „Adidas“ ir buvo vienintelė firma, į kurios duris atkakliai beldžiausi baigusi MBA studijas JAV. Nuo pirmo kontakto iki darbo pasiūlymo prabėgo septyni aštuoni mėnesiai. O ir darbo pasiūlymas buvo į labai žemas pareigas – lietuviškas išsilavinimas bei darbo patirtis mažai kam rūpėjo. Didelės vertės nepridėjo nė verslo administravimo magistrantūros diplomas JAV, nes mano darbo patirtis Amerikoje buvo minimali. Vis dėlto priėmiau pasiūlymą nedvejodama ir jau po pusmečio gavau pirmąjį pareigų paaukštinimą“, – karjeros pradžią prisimena lietuvė.

Pastaruosius šešerius metus I.Misevičienė dirba „Adidas“ rinkodaros operacijų vyriausiąja vadybininke. Jos atsakomybė – naujos produkcijos kūrybiniai procesai bei terminai, pradedant rinkos tyrimais, idėjų generavimu, dizaino kūrimu, baigiant pavyzdžių gaminimu, tiekimu bei pardavimu.

Lietuvė atskleidė, kaip po daugiau nei pusmečio pastangų pavyko gauti darbą trokštamoje įmonėje. Pirmą kartą nuėjusi į pokalbį darbo negavo, nes firma tuo metu paskelbė reorganizaciją ir naujų žmonių nusprendė nebepriimti. Vis dėlto lietuvė užmezgė ryšius su įmonės įdarbinimo vadovu: kitą pusmetį ji reguliariai siųsdavo jam elektroninius laiškus, teiraudamasi apie potencialias darbo vietas.

„Amerikoje sekti darbo skelbimus didesnėse firmose gana beprasmiška – dažnai vieta būna užpildoma dar prieš skelbimui išvystant dienos šviesą. Tad geriausias būdas ieškotis darbo yra tiesiogiai kontaktuoti su departamentų vadais ar žemesnio rango vadybininkais, kurie turi savo komandas ir periodiškai ieško darbuotojų“, – kaip įsidarbinti didelėse ir žinomose įmonėse, pataria I.Misevičienė.

Siekiant karjeros didelėse ir žinomose JAV įmonėse kitas ne ką mažiau nei atkaklumas svarbus dalykas – atsidavimas darbui. Bent jau karjeros pradžioje kartais tenka dirbti neskaičiuojant darbo valandų. Pasak I.Misevičienės, „Adidas“ darbuotojams yra išdalyti darbiniai telefonai, kad esant reikalui bet kada ir bet kokiu paros metu firma galėtų su jais susisiekti.

Tą patį atskleidžia ir R.Beresniovas, pripažįstantis, kad ypač Rytų pakrantėje, Niujorke ar Vašingtone, norint padaryti karjerą turi būti pasiekiamas ir pasirengęs sutvarkyti skubius reikalus 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.

„Rytų pakrantėje galioja tam tikri standartai, pavyzdžiui, į elektroninį laišką turi atsakyti per 30 minučių, į žinutę balso pašte – per valandą ir t.t. Jei šių standartų nesilaikai, tai gali būti kliūtis tavo karjerai. Taip, pagal lietuviškus standartus teko daug aukoti dėl karjeros, tačiau pagal mano ir amerikietiškus standartus – nedaug. Tarkime, šeštadieniais aš žaidžiu polą, o nulipęs nuo arklio visuomet patikrinu telefoną ir atsakau į elektroninius laiškus ar skambučius. Visada esu pasiekiamas. Bet aš tikrai norėjau būti pasinėręs į darbą – man buvo smagiau po darbo ne eiti krepšinio varžybų žiūrėti, o realizuoti save dirbant bendruomenei, todėl laisvalaikiu įsitraukiau į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą. O tai atsipirko su kaupu kylant karjeros laiptais“, – pasakoja R.Beresniovas, daugelį metų dalyvaujantis įvairiose NVO.

Iš tiesų, R.Beresniovo pavyzdys rodo, kad siekiant karjeros aukštumų JAV naudinga dalyvauti NVO veikloje. Būtent tokį savo žingsnį lietuvis vadina tuo slenksčiu, nuo kurio atsispyrė ir į aukštumas šovė jo karjera. Dirbdamas bendruomeniniame „Eagle“ banke viceprezidentu R.Beresniovas įsitraukė į vieną seniausių ir labiausiai gerbiamų asociacijų Vašingtone – Džordžtauno verslo asociaciją. Iš pradžių tapo jos tarybos nariu, vėliau viceprezidentu, o galiausiai – prezidentu.

„Manau, kad NVO veikloje gali labiau save išsireikšti, nes čia nėra tokių ribų, kaip dirbant korporacijose. Ši veikla man padėjo daug ko išmokti, užmegzti daug naudingų pažinčių, suprasti skirtumą tarp vadovavimo ir lyderystės, taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo, kuris padėjo tiesioginiame darbe“, – vardija R.Beresniovas.

Vadovavimą Džordžtauno verslo organizacijai R.Beresniovas perėmė labai sudėtingu metu – per 2008-ųjų krizę, kai narių skaičius buvo smarkiai kritęs ir net buvo imta mąstyti apie šios organizacijos uždarymą. „Mačiau, kaip lengvai galima pakeisti organizaciją, kai į tarybą pritrauki naujų užsidegusių žmonių, kai įvedi naujų dalykų. 2007–2008 m. žmonės manė, kad ši NVO bankrutuos, o aš taip apverčiau organizaciją, kad turėjome daugiau narių negu prieš dešimt metų“, – kaip pavyko transformuoti asociaciją, pamena R.Beresniovas.

Būtent pasiekimai vadovaujant šiai verslo asociacijai vėliau tapo R.Beresniovo vizitine kortele ir atkreipė „galvų medžiotojų“ dėmesį į šį specialistą. Netrukus jis sulaukė darbo pasiūlymo iš „Wells Fargo“ banko, o labai greitai – ir iš HSBC.

„Mano karjerai pasiekimai NVO davė tikrai daug. Konkurencija Vašingtone labai didelė, o tokia patirtimi aš išsiskyriau iš kitų. Per pastaruosius dešimt metų aš pats  nepretendavau nė į vieną darbo poziciją – mane visada susirasdavo „galvų medžiotojai“, – atskleidžia R.Beresniovas.

O ar taip dažnai keisdamas darbą R.Beresniovas spėja įgyvendinti savo tikslus? Lietuvis tvirtina, kad JAV dveji metai viename darbe yra normalu, o jeigu nepavyktų per tą laiką įgyvendinti iškeltų užduočių, naujų darbo pasiūlymų daugiau nebesulauktum.

Iš tiesų, prieš keliolika metų karjeros JAV pradėję siekti lietuviai tvirtina, kad jie, priešingai nei po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje likę jų bendraamžiai, teisės klysti ir mokytis iš savo klaidų neturėjo. Su tokiu požiūriu siekdamas karjeros sako susidūręs ir žinomiausiose JAV finansinėse bendrovėse dirbęs I.Misevičienė vyras Laurynas Misevičius. Šiuo metu jis yra vienas iš Amerikos banko finansinio centro Portlande viceprezidentų bei „Merrill Lynch“ bendrovės investicijų patarėjas. 2010 m. žurnalas „Forbes“ Amerikos banką paskelbė trečia didžiausia kompanija pasaulyje.

„Vienąsyk viršininkas man pasakė, esą čia yra verslas, o ne mokykla: jei nemoki atlikti darbo – eik atgal į koledžą. Kai išmoksi, tada galėsi sugrįžti. Absoliuti tiesa pagal kapitalistinę pasaulėžiūrą, – pasakoja L.Misevičius. – Vis dėlto sakyčiau, kad siekti karjeros Amerikos banke ir „Merrill Lynch“ yra šiek tiek lengviau nei kituose stambiuose Amerikos bankuose, nes mūsų kompanija siekia išlaikyti savo žmones: net jeigu eiti tų pareigų, į kurias tave priėmė, ne itin sekasi, bandoma surasti kitą darbo vietą, jei tik rodai noro ir stengiesi tobulėti. Amerikos banko filosofija – geriau jau pasilaikysime visus norinčiuosius pas mus dirbti, negu išleisime juos pas konkurentus.“

Baigęs ekonomikos ir tarptautinės komercijos bakalauro mokslus Lietuvoje ir pradėjęs bankinę karjerą, 1994 m. L.Misevičius išvyko studijuoti į JAV ir įgijo MBA diplomą. Po mokslų net 11 metų dirbo Jungtinio Šveicarijos banko (UBS) ateities kontraktų finansų analitiku šalia Niujorko, bet po 2008–2009 m. pasaulį sukrėtusios finansų krizės teko keisti darbo profilį – iš investicinės bankininkystės operacijų darbuotojo ilgainiui jis tapo finansiniu patarėju.

Nuo 2011 m. porą metų padirbęs viename stambiausių Amerikoje „Wells Fargo (Advisors)“ bankų, 2013-aisiais perėjo į „Merrill Lynch“ investicinę bendrovę – stambiausią finansų maklerę pasaulyje, kuri nuo 2009-ųjų priklauso Amerikos bankui. Pradėjęs karjerą nuo šios bendrovės investicinės pagalbos skyriaus specialisto pareigų, šiuo metu dirba investicinių sprendimų ekspertu – konsultuoja stambesnius privačius ir institucinius investuotojus. „Iki šios pozicijos „prisikasiau“ per metus laiko, tai jau trečias mano karjeros laiptelis Amerikos banke“, – pasakoja L.Misevičius.

Pasak jo, dabartiniam darbui reikia ne tik aukštojo išsilavinimo investicinės bankininkystės srityje, bet ir ilgametės patirties, išsamių finansų rinkos žinių, gebėjimo įtikinti svarbius klientus sutikti su tavo siūloma rekomendacija bei puikių komunikacijos pagrindų.

Lietuviai tvirtina, kad dirbti žinomose JAV kompanijose – didelė atsakomybė. „Niekam nereikia aiškinti, kas yra tas ‚Adidas“, įrašytas į CV. Antra vertus, tokia kompanija iš savo darbuotųjų reikalauja daug: mes negalime rengtis konkurentų gaminamais drabužiais, turime būti įsitraukę į sporto pasaulį, mūsų darbingumas visada turi būti nepriekaištingas, nes norinčiųjų patekti į tokią firmą yra tūkstančiai, todėl darbdavys lengvai gali bet kuriuo metu pasirinkti geriausius iš geriausių“, – vardija I.Misevičienė.

Vis dėlto didelėse JAV įmonėse darbuotojai gauna ir daug karjeros galimybių bei privilegijų. „Štai praėjusiais metais tokiu pat metu dar dirbau Rytų pakrantėje Amerikos banko – „Merrill Lynch“ paslaugų skyriuje eiliniu investavimo specialistu, o vėliau dėl šeiminių aplinkybių krausčiausi į Šiaurės vakarus. Firma rado galimybių ne tik paaukštinti mane tarnyboje per dvi pakopas, bet ir surasti naują darbo vietą. Juk Amerikos bankas turi atstovybes visose 50 Amerikos valstijų“, – pasakoja L.Misevičius.

Plati darbo pozicijų geografija siūloma ir „Adidas“ bendrovėje: nemažai darbuotojų išvyksta padirbėti į užsienį – nuo Europos iki Azijos ar Pietų Amerikos. Be to, suteikiama ir įvairių su sportu susijusių privilegijų: pagal naujausius standartus įrengtas sporto kompleksas, rengiami susitikimai su sporto žvaigždėmis, dalijami nemokami bilietai į rungtynes, sudaromos galimybės patekti į prestižinius pasaulio maratonus, nemokamai išbandyti bendrovės produkciją ir pan. O išdirbęs dešimt metų darbuotojas gali pirkti „Adidas“ produkciją su nuolaida iki gyvenimo pabaigos, net jeigu čia ir nebedirba.

„Dauguma firmos darbuotojų profesionaliai arba mėgėjiškai sportuoja, todėl įprasta darbo dienomis pietų metu matyti bendradarbius einančius pabėgioti, žaidžiančius futbolą, krepšinį, tenisą, užsiimančius jogos pratimais sporto salėje ar tiesiog sportuojančius su treniruokliais. Nemaža dalis darbuotojų treniruoja įvairių sporto šakų komandas miesto mokyklose“, – pasakoja I.Misevičienė.

Nors lietuvių istorijos atskleidžia, kad siekti karjeros kitoje šalyje – sunki ir daug pastangų reikalaujanti užduotis, „Veido“ pašnekovai sutaria, kad JAV tokiam iššūkiui ypač tinkama šalis. „Jei yra viena šalis, kurioje gali pasiekti tai, ko nori, tai ta šalis yra JAV. Nemanau, kad yra kita šalis, kurioje gali tai padaryti. Nes tai yra pirmoji pasaulyje ekonomika, labai didelė rinka“, – apibendrina R.Beresniovas.

Jam pritaria ir L.Misevičius: „Didelis pliusas, kad čia siekiant karjeros nebūtini jokie pažįstami ar tvirtas užnugaris: jeigu stengiesi ir išmanai, ką darai, padedi kompanijai siekti pelno ir puikiai dirbi, tikrai būsi pastebėtas.“

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

"Scanpix" nuotr.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Pirmojo atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio pabaiga Vilniuje. „Stimorol“ arba „Wrigley‘s Spearmint“ kramtomąją gumą kramtantis pirkėjas užsuka į „Minima“ ar „Spar“ prekybos tinklą, įsimeta į savo pirkinių krepšelį „Rama“ margarino, „Fuldataler“ mineralinio vandens, šokoladą „Princas“ ir keletą kitų prekių. Kitą rytą jis išsiverda „Educho“ kavos, o nuėjęs į darbą prisėda prie kompiuterio pasitikrinti „Hotmail“ elektroninio pašto.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje šie prekių ženklai buvo tarp pačių populiariausių Lietuvoje. Bendrovės „SIC rinkos tyrimai“ 1998 m. sudarytame vertingiausių Lietuvoje prekių ženklų 10-uke tarp iki šių dienų viršūnėje išlikusių prekių ženklų, tokių kaip „Karūna“, „Kalnapilis“ ar „Colgate“, puikavosi ir „Rama“, „Dirol“ ar „Princas“.

Į pastaruosius šiandien retas pirkėjas atkreipia dėmesį, o kai kurių jau ir iš viso Lietuvos rinkoje nebeliko: šokoladų „Princas“ ar šokoladukų „Tiko“, „Jazz“, „Ralis“, taip pat ir „Spar“ prekybos tinklo, turėjusio Lietuvoje 25 parduotuves, „Hotmail“ elektroninio pašto ar „Frype“ socialinio tinklo.

Rinkodarininkų nuomone, lyderiaujančius prekių ženklus labai sudėtinga išstumti iš vartotojų akiračio. „Priešingai negu sporto pasaulyje, versle išsilaikyti viršūnėje susikūrus stiprų prekės ženklą labai lengva, nes prekės ženklas yra vartotojų nuomonė apie daiktą, o nuomonė taip greitai nesikeičia“, – mano rinkodaros strategijos ekspertas Linas Šimonis.

Vis dėlto vieni iki lyderių iškilę ir vartotojų pamėgti prekių ženklai nugrimzta į užmarštį pamažu, kiti smenga žemyn tarsi sniego lavina. Tad kodėl sunkiausią užduotį įveikę – užvaldę rinką – prekių ženklai suklumpa vėliau? Iš lyderių į užmarštį arba net į nebūtį prekių ženklai nukeliauja tiek juos valdančioms įmonėms nespėjus koja kojon žengti su naujausiomis technologijomis, tiek pasikeitus vartotojų įpročiams ar dėl šiurkščių vadovybės klaidų.

Ryškiausias nuopuolis – „Nokia“

Norint sudaryti žlugusių prekių ženklų sąrašą nereikia kapstytis archyvuose. Dar prieš devynerius metus Lietuvos telefonų rinkoje karaliavo „Nokia“. 2007 m. telefonais prekiaujančios įmonės „Mobili linija“ sudarytuose perkamiausių telefonų sąrašuose net 70–80 proc. sudarydavo „Nokia“ modeliai. Šis suomiškas prekės ženklas lyderiavo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

2007 m. vertingiausių pasaulyje prekių ženklų šimtuke, kurį sudarė konsultacijų bendrovė „Interbrand“, „Nokia“ užėmė penktą vietą ir buvo pripažinta brangiausiu europietišku prekės ženklu, vertu 33,7 mlrd. JAV dolerių. 2008 m., technologinių tyrimų bendrovės „Gartner“ duomenimis, „Nokia“ užėmė daugiau nei trečdalį pasaulinės rinkos.

Atrodė, kad niekas negali pakišti kojos sėkmingam „Nokia“ spurtui į viršų, kai staiga per kelerius metus viskas apsivertė aukštyn kojom. Vienintelė klaida – laiku nesuspėta įšokti į išmaniųjų telefonų rinkos traukinį – „Nokia“ kompanijai kainavo viską. „Nokia“ ne tik dingo iš įtakingiausiųjų prekių ženklų sąrašo – šio prekės ženklo žlugimas sudrebino ir pačią kompaniją, priversdama apskritai pasitraukti iš telefonų gamybos rinkos. 2014 m. „Nokia“ pardavė savo mobiliųjų telefonų gamybos padalinį korporacijai „Microsoft“.

„Prekės ženklas būna pasmerktas visų pirma tada, kai keičiasi technologijos ir įpročiai. „Nokia“ pralaimėjo, nes vartotojai nuo paprastų telefonų perėjo prie išmaniųjų. Nepaisant to, kad pirmoji sukūrė išmanųjį prietaisą, „Nokia“ žlugo, nes nesukūrė prekės ženklo naujai technologijai, kaip tai padarė „Apple“ su „iPhone“. Keičiantis technologijoms lyderis dažniausiai irgi keičiasi“, – pastebi L.Šimonis.

„Nokia“ mobiliojo telefono prekės ženklo žlugimas atsiliepė ir visai šaliai, nes didžiausia Suomijos bendrovė vien 2012 m. atleido 10 tūkst. darbuotojų.

„Kompanija „Nokia“ buvo suomių inovacijų simbolis. Daug žmonių, kurie nežinojo, kur yra Suomija, žinojo, kas yra „Nokia“. Mes ja didžiavomės“, – „Veidui“ tvirtino suomis Vesa Pursiainenas. Pasak jo, ištisi miestai buvo priklausomi nuo šios kompanijos: didelė dalis „Nokia“ darbuotojų dirbo Oulu ir Salo miestuose, kuriuose „Nokia“ nutraukė telefonų gamybą.

„Salas buvo vienas turtingiausių Suomijos miestų, nes daug žmonių dirbo „Nokia“ įmonėje, tačiau 2015-ųjų vasarą ten registruotas vienas didžiausių nedarbo rodiklių visoje šalyje – 15 proc., o Suomijoje nedarbas nesiekė 10 proc. Vyriausybė išleido milijonus eurų, kad padėtų Salo žmonėms, bet nuosmukis ten vis tiek tęsiasi. Pavyzdžiui, vienas draugas ieškojo padėvėto automobilio, ir pigiausia mašina, kurią rado aplinkui, buvo Sale, nes šio miesto gyventojai neturi pinigų. Žmonės tvirtina įsigiję namus Sale ir sumokėję perpus mažiau, nei kainuoja Turku mieste, esančiame už 50 km. Anksčiau kainos abiejuose miestuose buvo vienodos“, – pavyzdį, kokią grandininę reakciją gali sukelti vieno prekės ženklo žlugimas, pateikė V.Pursiainenas.

Technologijų kaita nuskandino ir „Kodak“

Išmaniųjų telefonų atsiradimas sukėlė tokį perversmą, kad „Nokia“ likimas ištiko ne vieną gamintoją. Išsilaikyti mobiliųjų telefonų rinkoje, kurioje dominuoja „Apple“ ir „Samsung“, sunkiai sekasi ir kitiems mobiliųjų telefonų prekių ženklams – „Motorola“, „Blackberry“ ar „Sony Ericson“.

Dar vienas akivaizdus pavyzdys, kaip technologijų kaita pribaigia įtakingus prekių ženklus, – „Kodak“. Šio prekės ženklo šlovės metai baigėsi pasirodžius skaitmeniniams fotoaparatams.

„Atėjus skaitmeninių fotoaparatų laikotarpiui juostelių lyderis „Kodak“ buvo pasmerktas. Juokingiausia, kad pirmąją skaitmeninę kamerą dar 1975 m. sukūrė būtent „Kodak“ inžinierius. Tačiau didelė įmonė nenorėjo kirsti šakos, ant kurios sėdėjo, todėl tą inovaciją „užspaudė“. O vėliau vartotojai nusprendė, kad geresnius skaitmeninius fotoaparatus turėtų gaminti paprastus fotoaparatus gaminančios įmonės, o ne juostelių gamintojas. Kai jos darbuotojas išrado skaitmeninį fotoaparatą, „Kodak“ kompanija turėjo sukurti naują prekės ženklą, neturintį nieko bendra su „Kodak“, ir skirti jį kitai nišai“, – tvirtina L.Šimonis.

Bendrovės „Insight Branding“ įkūrėjas, rinkodaros konsultantas Linas Kriaučiūnas pritaria, kad ne vieno prekės ženklo istorija rodo, jog sėkmei itin svarbus aspektas yra vartotojų priskiriama kompetencija – nuomonė, kokiose srityse prekės ženklas yra ekspertas.

„Tarkim, „Xerox“ daug metų dirbo, kad vartotojų sąmonėje būtų siejamas su kopijavimo technologijomis. Vien ko vertas jų šūkis: „Mes išmokėme pasaulį kopijuoti“. Tačiau, kai „Xerox“ nutarė išplėsti savo gaminamą produkciją iki kompiuterių monitorių ar skenerių, jų laukė nemaloni staigmena. Vartotojai nepirko „Xerox“ monitorių ar skenerių, kaip tikėtasi, nes nemanė, kad įmonė, gaminanti geriausius kopijavimo aparatus, gamins ir pačius geriausius kompiuterių monitorius ar skenerius. O juk dar mažiau žmonių žino, kad kompanija „Xerox“, be jos išrastos kopijavimo technologijos, taip pat atsakinga už tokius svarbius išradimus, kaip vienas pirmųjų pasaulyje asmeninių kompiuterių, duomenų perdavimo tinklas (ethernet), peer-to-peer technologija. Šiuo atveju „Xerox“ patys sau padarė meškos paslaugą, kai nusprendė koncentruotis tik į kopijavimo technologijų komunikaciją“, – pasakoja L.Kriaučiūnas.

Technologinę dvikovą pralaimėjo ir praeityje populiariausias, vartotojų mėgtas „Hot­mail“ elektroninis paštas, kurio gamintojas „Microsoft“ nutarė jį numarinti kito savo elektroninio pašto – „Outlook“ naudai. Prieš „Facebook“ galią neatsilaikė 2006 m. startavęs ir kelerius metus Lietuvoje vartotojų mėgtas vietinis socialinis tinklas „Frype“.

Lietuvoje  turime ir daugiau pavyzdžių, kai technologijų kaita numarino lietuviškus prekių ženklus: sovietų okupacijos metais ir atkurtos nepriklausomybės pradžioje kiekvieno lietuvio namuose stovėjusį televizorių „Šilelis“, televizorių ekranų gamintoją „Ekranas“.

Susitelkia į stipriausius prekių ženklus

Kai kurie populiarūs prekių ženklai iš rinkos pranyksta juos valdančių įmonių sprendimu – optimizuojant gamybos procesus, taupant sąnaudas ir susitelkiant į stipriausius prekių ženklus. Pasak „Nielsen“ prekybos analitikos vadovo Rytų Europai Artūro Urbo­navičiaus, toks likimas dažnai ištinka lietuviškus prekių ženklus, kai juos įsigyja tarptautinės bendrovės. Pavyzdžiui, „Mondelez International“ (anksčiau buvęs „Kraft foods Lietuva“) savo dėmesį sutelkė į „Milka“ ir „Karūna“ prekių ženklus, o tokius žinomus lietuviškus prekių ženklus, kaip „Princas“, „Tiko“, „Ralis“ ar „Jazz“, po truputį išėmė iš gamybos. Dėl tos pačios priežasties „Maxima“ įmonių grupė savo solidžiausio prekių ženklo „Maxima“ naudai atsisakė ir „Minima“, „Media ar „Saulutė“ prekių ženklų.

„Dažnai kompanija nusprendžia vystyti vieną prekių ženklą, nes taip yra efektyviau. Šiuo metu Lietuvoje gyvena tik šiek tiek daugiau nei 2,5 milijono gyventojų. Mes esame labai maža ir provinciali rinka, tad investuoti į prekių ženklus tokioje rinkoje yra labai brangu. Tiesą sakant, esu maloniai nustebintas, kad lietuviškos įmonės vis dar turi stiprių vietinių prekių ženklų, nuolat į juos investuoja ir net kai kuriuos sėkmingai eksportuoja“, – sako A.Urbonavičius.

Prekių ženklų kaita susijusi ir su vartojimo pokyčiais. Pasak A.Urbonavičiaus, vartotojas Lietuvoje dabar kitoks nei prieš 20 metų: individualistas, labiau besirūpinantis savo sveikata, gyvenimo kokybe. „Pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės, kai lietuviai išsižioję žiūrėjo reklamą, neperjunginėdami  kanalų, ir pirko viską iš eilės, kas naujoviška, vadinu naiviuoju ragavimo periodu. Tuo metu atsirado visiškai naujų produktų, kurių gyvenime nebuvome matę, tokių, kaip tepamasis margarinas, kanalizacijos vamzdžių valikliai, bulvių traškučiai, jogurtas. Mes juos pirkome, ragavome, džiaugėmės. Antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai gausa buvo garantuota, kai formavosi lietuviški prekių ženklai, žmonės pradėjo domėtis, ką jie vartoja, ir skaityti etiketes. Tuomet stipriai smuktelėjo kai kurių produktų vartojimas. Žmonės vėl pradėjo vartoti sviestą vietoj tepamojo margarino, nes suprato, kad visgi natūralus produktas yra tinkamesnis jų sveikatai nei hidrintų riebalų produktas. Taip pat stipriai krito dezinfekcinių kosmetikos priemonių ar priemonių su parabenais populiarumas, nes išprusęs vartotojas sužinojo, kad toks pasirinkimas gali jam pakenkti“, – tvirtina A.Urbonavičius.

Žlugusios reputacijos aukos

Net lyderiaujantys prekių ženklai gali žlugti dėl dar vienos priežasties – suterštos įmonės reputacijos. Nors taip nutinka retai, ryškiausi pavyzdžiai – JAV energetikos kompanija „Enron“ ir audito bendrovė „Arthur An­dersen“. 22 tūkst. darbuotojų turėjusi ir 111 mlrd. dolerių pajamų 2000-aisiais uždirbusi „Enron“ žlugo, kai į viešumą išlindo jos apskaitos klastojimo schema. Didžiulio skandalo bangos į nebūtį nusinešė ir „Enron“ audito kompaniją – vieną iš lyderiaujančių apskaitos ir konsultavimo bendrovių „Arthur Andersen“. Pastaroji panaudojo savo patikimumą ir vardą, kad pridengtų nelegalią „Enron“ veiklą.

„Gobšumas, veidmainystė ir puikybė yra dažni kiekvieno sėkmingo verslininko palydovai. Visi šie charakterio bruožai nuo žmogaus, valdančio prekės ženklo komunikaciją ar verslą, labai greitai persiduoda ir pačiam prekės ženklui. Vos tik vartotojai pajunta, kad jų mėgstamas prekės ženklas pradeda jų negerbti, jiems meluoti, jie nedelsiant jį baudžia, jo prekių nebepirkdami. Ir nebepadeda nei metų metus augintas prekės ženklo žinomumas, nei rinkos dalis ar kiti neva svarbūs rinkodaros rodikliai. „Arthur Andersen“ ar „Enron“ yra puikios panašių istorijų iliustracijos. Pagrindinė taisyklė: vienintelė jūsų prekės ženklo egzistavimo prasmė ir galimybė yra išlikti naudingam ir nuoširdžiam savo vartotojams. Vos tik prekės ženklui aukščiau visko pradedami kelti beatodairiško pelno ar kuo didesnės rinkos dalies reikalavimai – pabaiga ne už kalnų“, – įsitikinęs L.Kriaučiūnas.

Panašių istorijų turime ir Lietuvoje – naujausi pavyzdžiai dėl savininkų sukčiavimo ir neatsakingo požiūrio į veiklą būtų žlugę „Snoras“ ir Ūkio bankas.

Ilgalaikės vadovybės klaidos

Prastas įmonių valdymas dažniausiai taip pat baigiasi vartotojų pamėgtų prekių ženklų žlugimu. Dėl šios priežasties daug žinomų prekių ženklų išnyko per krizę bankrutavus juos valdančioms įmonėms. Lietuvoje neliko į lyderius mažmeninėje kompiuterių technikos prekyboje išsiveržusių BMS ir „ICG kompiuteriai“, kurie sparčiai plėtėsi už skolintas lėšas, taip pat žinomų statybos įmonių, kaip „Ranga IV“.

Krizė nuskandino ir garsius tarptautinius prekių ženklus, kaip „Lehman Brothers“, vieną žinomiausių Volstrito finansinių bendrovių.

Net jei bendrovė nebankrutuoja, prastai valdomos įmonės prekės ženklas anksčiau ar vėliau iš lyderio pozicijų bus priverstas pasitraukti. L.Šimonis primena „Omnitel“ pavyzdį: „Lyderį labai sunku išstumti – „Omnitel“ keliolika metų darė klaidas, kol jį aplenkė „Tele2“ bendrovė.“

L.Kriaučiūnas pasitelkia ir kitą pamokomą pavyzdį – „Vilniaus degtinės“ brendžio prekės ženklą „Vilnius“. „Ne pats geriausias sprendimas produktą, kurio vienas esminių išskirtinumų yra kilmė iš Konjako regiono Prancūzijoje, pavadinti nieko bendro nei su konjako gamyba, nei su vyndarystės tradicijomis neturinčiu vardu „Vilnius“. Žinoma, kad pardavimas buvo apgailėtinas. Ir tik kai kažkas iš įmonės vadovybės susiprato šį brendį pervadinti labiau adekvačiu pavadinimu „Renaissance“ – reikalai pagaliau pajudėjo. Vertinant dabartinę situaciją rinkoje reikėtų nepamiršti ir braškančio įvaizdžio tokių kadaise stipriais laikytų prekių ženklų, kaip „Švyturys“, „Alita“, „Utenos alus“, „Snaigė“. Jiems artimiausi metai bus tikrai pilni iššūkių“, – prognozuoja L.Kriau­čiūnas.

Visi šie nesėkmės pavyzdžiai dar kartą primena, kad vartotojų simpatijas pelnę prekių ženklai negali leistis užliūliuojami sėkmės. Tarptautinės komunikacijos ir rinkodaros grupės „Havas Media“ prekių ženklų tyrimo duomenimis, daugumai pasaulio gyventojų nerūpėtų, jei rytojaus dieną dingtų 73 proc. prekių ženklų. Vadinasi, kartą patekus tarp tų laimingųjų 27 proc. vėl iš ten iškristi – nedovanotina klaida, kurios rinka tikrai nepamirš.

Shutterstock

Automobilis, gatvėmis važinėjantis be vairuotojo, garaže dirbantys startuolių įkūrėjai ir pramogų parką primenantis spalvingas „Google“ miestelis, kuriame telpa ir lauko baseinas, ir darbuotojų prižiūrimi bičių aviliai. Visa tai – Silicio slėnis.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Silicio slėnio

JAV Silicio slėnį, kurį namais vadina garsiausios pasaulio technologijų kompanijos, įsivaizdavau kaip ypatingą futuristinę vietą, kunkuliuojančią inovacijomis ir užtvindytą „Facebook“ vadovo Marko Zuckerbergo sėkmę bandančių pakartoti jaunuolių. Ir ne veltui. Jau po pirmo čia praleisto pusvalandžio visi mano lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu.

Išsitenka ir milžinai, ir startuoliai

Pasaulio inovacijų lopšiu vadinamas Silicio slėnis, užimantis didžiulę teritoriją San Fransisko įlankos pakrantėje, sparčiai augti pradėjo XX amžiaus 5–8 dešimtmetyje. Į kelionių vadovus įtraukta ir istorinė Silicio slėnio gimimo vieta  – Palo Alto miestelyje, ramiame nuosavų namų kvartale, dar ir šiandien stovintis neišvaizdus vieno automobilio garažas, kuriame 1938 m. studentai Davidas Packardas ir Williamas Hewlettas pradėjo savo eksperimentus ir įkūrė įmonę „Hewlett-Packard“.

Verslą D.Packardas ir W.Hewlettas pradėjo įkvėpti Stanfordo universiteto profesoriaus Fre­dericko Termano kalbų, kuriomis jis skatino studentus kurti elektronikos bendroves čia pat, o ne vykti ieškoti darbo į Rytų pakrantėje veikiančias bendroves. D.Packardo ir W.Hewletto pavyzdžiu vėliau pasekė ir kiti talentingi jaunuoliai.

Palo Alto miestelis garsus ne tik kaip simbolinė Silicio slėnio gimimo vieta. Jame įsikūręs Stanfordo universitetas, čia gyveno „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas. Vis dėlto kaimynystėje įsikūręs kitas San Fransisko įlankos pakrantės miestas – Mauntin Vju mane viliojo labiau. Jame savo pagrindines būstines turi garsiausios JAV technologijų kompanijos.

Dėl to Mauntin Vju ir pasirinkau pirmąja savo viešnagės JAV technologijų lopšyje stotele, kurioje ant pastatų šviečia „Microsoft“, „Linkedin“, „Samsung“, „Amazon“ iškabos. Netikėtai ramioje gatvelėje aptikau garažą, kuriame darbavosi programuotojai, greičiausiai įkūrę startuolį.

Prie garažo pastatytas prabangus „Ferrari“ priminė sceną iš amerikiečių serialo „Silicon Valley“ („Silicio slėnis“), pasakojančio apie startuolį įkūrusius penkis jaunuolius, kukliai gyvenančius viename name ir iš visų jėgų besistengiančius įsukti savo idėją. Prabangūs automobiliai stodavo ir prie jų namų, kai susitikti atvykdavo investicijų taikinio ieškantys milijardieriai.

Garažo kaimynystėje – kemperių parkas, kur baltuose nameliuose ant ratų gyvena tie, kuriems Silicio slėnyje būsto nuoma neįkandama. O neįkandamos kainos didelei daliai apie šlovę svajojančių, bet kol kas tik idėją turinčių jaunuolių – šiame regione net išsinuomoti studiją vidutiniškai kainuoja apie 2 tūkst. dolerių per mėnesį.

Automobiliai be vairuotojų

Praėjo vos pusvalandis nuo mano įžengimo į Silicio slėnį, kai pro šalį prašvilpė maža balta mašinytė ir net žviegdama kirto ant stabdžių prieš raudoną šviesoforą. Iš karto atkreipiau dėmesį į keistai pasielgusį automobilį, ant kurio perskaičiau: „Self driving“ (liet. – „pats vairuoju“). Nespėjus susivokti, ką tai galėtų reikšti, mašina pradėjo sukti į kairę, ir staiga pamačiau – ji tuščia!  Automobilyje vairuotojo nebuvo – niekas nesėdėjo ir keleivio vietoje.

Man pasisekė – jau pirmąjį pusvalandį Silicio slėnyje pamačiau vieną įdomiausių ir ambicingiausių kompanijos „Google“ projektų. Nuo 2009 m. ši JAV technologijų milžinė išbando automobilio prototipą, kurio nereikia vairuoti.

Šiuose elektra varomuose automobiliuose nėra vairo, stabdžių ir greičio pedalų. Kom­piuterio vairuojamas automobilis kliaujasi jutikliais, kurie užfiksuoja kitus automobilius, pėsčiuosius, dviratininkus, paukščius ar net skraidantį polietileninį maišelį, ir programine įranga, prognozuojančia, kaip gali pasielgti kiti eismo dalyviai.

Įvertinęs visus šiuos veiksnius kompiuteris parenka saugų greitį ir judėjimo trajektoriją. „Google“ tikslas – sukurti savarankiškai vairuojančius automobilius, kurie pakeistų žmonių vairuojamas transporto priemones ir padėtų išsaugoti 1,2 mln. žmonių, kasmet žūvančių keliuose, gyvybes.

Matytas automobilis – naujausias prototipas, išjudėjęs į gatves tik 2014 m., kurį „Google“ kompanija pati kūrė nuo nulio. Iki tol „Google“ išbandė „Lexus“ automobilį, perdarytą ir pritaikytą važinėti autonomiškai. Šiuo metu Mauntin Vju gatvėmis laksto 17 naujausių, nuo nulio sukurtų prototipų, o dar aštuonis galima pamatyti Ostino mieste Teksase. „Google“ šių miestelių gatvėmis yra paleidusi ir 23 „Lexus“ automobilius be vairuotojo.

Savarankiškai vairuojančių automobilių projektui vadovaujantis Chrisas Urmsonas teigia, kad per šešerius metus šie automobiliai buvo patekę į 14 avarijų, tačiau visais atvejais dėl eismo įvykių buvo kalti kitų automobilių vairuotojai. Net 11 kartų iš šių 14 atvejų kiti automobiliai rėžėsi į „Google“ automobilių galą. „Visais atvejais avarijos įvyko dėl žmonių klaidų ir neatidumo“, – teigia C.Urmsonas. Jis įsitikinęs – tai rodo, kad „Google“ automobiliai yra kur kas saugesni nei vairuojami žmonių.

„Google“ automobiliai kas mėnesį nuvažiuoja apie 16 tūkst. kilometrų – maždaug tiek, kiek vidutinis JAV vairuotojas per metus. Iš viso per šešerius metus „Google“ mašinos be vairuotojo jau įveikė 1,9 mln. kilometrų.

Gatvėje pamatytas savarankiškai vairuojantis automobilis leido suvokti, kaip toli į priekį planuoja šios technologijų milžinės ir kokių didelių naujovių jau gana greitai jos įneš į mūsų gyvenimą.

Kaip mūsų gyvenimą neatpažįstamai pakeitė socialiniai tinklai ir internetas, taip jį pakeis ir savarankiškai vairuojantys automobiliai – gatvėse neliks kelių „gaidelių“, stotelėse traiškančių žmones, akli, paralyžiuoti, senyvi ar ligoti žmonės taps nepriklausomi nuo kitų ir galės laisvai judėti, o vairavimui skirtą laiką galėsime panaudoti kitoms reikmėms. Jau dabar akivaizdu, kad smarkiai keisis ir verslo veidas: tikėtina, jog ilgainiui išnyks kai kurios šiandien itin paklausios profesijos, kaip tolimųjų reisų, autobusų vairuotojų, taksistų, o didžiulei miniai nebereikalingų darbuotojų teks galvoti, ką veikti toliau.

„Google“ – svajonių darbdavė

„Google“ garsėja ne tik inovatyviais ir drąsiais projektais, kurie jau gerokai palengvino ar dar tik palengvins mūsų gyvenimą. Dar viena svarbi priežastis, kodėl ši technologijų milžinė neišnyksta iš naujienų srauto, – rūpinimasis savo darbuotojais. Ši JAV bendrovė bemaž visuose reitinguose iškovoja svajonių darbdavio titulą.

Tiek šių metų žurnalo „Fortune“ išleistame „100 geriausių kompanijų darbuotojams“ sąraše, tiek naujausiame „Linkedin“ reitinge „100 geidžiamiausių darbdavių“ „Google“, turinti daugiau nei 50 tūkst. darbuotojų, ir vėl atsidūrė pirmoje vietoje. Apie „Google“ darbuotojams siūlomas pramogas ir paskatinimus sklinda įvairiausios legendos. Kinų patarlė sako, kad nematei Pekino, jei nelipai į Didžiąją Kinijos sieną, neaplankei Uždraustojo miesto ir nevalgei Pekino anties, tad iš Silicio slėnio negali išvykti nepamatęs „Google“ ar kitos garsios JAV technologijų bendrovės.

Apsilankymas „Google“ miestelyje, vadinamame „Googleplexu“, buvo svarbiausias mano viešnagės Silicio slėnyje tikslas, kurio laukiau itin nekantriai. Užteko čia praleisti apie pusdienį, ir įsitikinau, kad svajonių darbdavio titulai „Google“ dalijami ne veltui.

Užsiimti pomėgiais galima ir darbe

Garsiausios Silicio slėnio bendrovės įsikūrusios ramiame kvartale mažaaukščiuose pastatuose, apsuptuose žalumos. Kai stovėjimo aikštelėje pasistačiusi automobilį įėjau į vieną iš „Google“ kompleksų, nuo pat pirmos akimirkos pajutau „Google“ dvasią.

Buvo pietų metas, tad lauke veiksmas virte virė – „gūgleriai“ pro šalį zvimbė ant spalvingų dviračių, kuriais darbuotojai gali naudotis kada panorėję, neskubiai gėrė kavą, išsitiesę žaliuose-geltonuose-raudonuose šezlonguose, pastatytuose ant išpuoselėtos vejos, ar pietavo prie staliukų, stovinčių įspūdingame gėlyne.

Nedidelė eilė buvo nusidriekusi prie automobilių-užkandinių, tiekiančių indišką maistą, už kurį darbuotojai nemoka – užtenka parodyti savo darbo pažymėjimą. Nesijautė nei skubėjimo, kurį įprastai pajusi per pietus užsukęs į banko ar kitos didelės korporacijos valgyklą, nei streso. Atsipalaidavę, besišypsantys žmonės vaikštinėjo su popieriniais kavos puodeliais rankose ar ramiai šnekučiavo pavėsyje, slėpdamiesi nuo 30 laipsnių karščio.

Trijų pastatų „Google“ komplekse labiausiai akį traukė vešli žalia veja ir įvairios įdomios erdvės, skirtos darbuotojų hobiams. Domiesi daržininkyste? Kodėl poilsio minutę ja neužsiimti tiesiog darbo vietoje? Ant vejos įrengtose medinėse dėžėse žaliuoja daržovės – tai „Google“ darbuotojų asmeniniai darželiai.

Kiekvienas norintis čia gali užsiimti daržininkyste, o „Google“ pasirūpina dėže, juodžemiu ir net trąšomis. Šalia darželių auga vaismedžiai. Vieno uolaus sodininko prižiūrimas medis jau buvo pasipuošęs solidžiais greipfrutais. Matyti, kad savo derliumi „gūgleriai“ rūpinasi atsakingai, nes šalia darželių kabo ženklas, įspėjantis, kad rūkyti čia draudžiama.

Tolėliau už darželių – bičių aviliai, kuriuos taip pat prižiūri darbuotojai, o kartą per metus kolektyvas vaišinamas „Google“ medumi.  Netoli avilių akį patraukė didžiulis meldų laukas, iš visų pusių glaudžiai supantis dalį pastato. Į šį meldų lauką atsiveria meditacijos kambario, į kurią darbuotojai ateina pailsėti, langas.

Nemokamas maistas – visą savaitę

Jauki ir žaisminga „Google“ miestelio aplinka paįvairinta detalėmis, neleidžiančiomis pamiršti, kad lankaisi ne pramogų parke, o technologijų lyderės valdose. Pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelėje, arčiausiai pastato esančioje eilėje, prie elektros krovimo stotelių krovėsi keliolika elektromobilių, tarp jų ir naujas „Tesla“ modelis. Viename pastate prie užkandžių baro už stiklo judėjo robotas.

„Google“ teritorijoje vos per keliolika minučių gali pamatyti veidų iš viso pasaulio – daugiakultūrė aplinka yra dar vienas pranašumas, dažnai minimas darbuotojų. Labiausiai daugiakultūriškumą galima pajusti pietų metu, kai darbuotojai susitinka valgyklose, restoranuose ir kiemuose. Tris kartus per dieną – net ir savaitgaliais – „Google“ darbuotojai nemokamai vaišinami pusryčiais, pietumis ir vakariene.

Tą dieną, kai lankiausi, viename pastate stovėjo savitarnos bufetas, kuriame buvo išdėlioti mėsos troškiniai, garnyrai, vaisiai, gėrimai, sriubos. Šalia valgyklos įrengtas net ledų aparatas, karštą dieną ypač populiarus. Kitame pastate įsikūręs indiškas restoranas, kuriame darbuotojus aptarnauja padavėjai, – nepaisant aukštesnio lygio paslaugų, maistas nemokamas ir čia. Dar viena darbuotojų mėgstama vieta – kavos baras, kuriame visą dieną dirbantis baristas gali nemokamai paruošti bet kokį gėrimą.

Lankydamasi „Google“ įsitikinau, kad 50 pėdų (15 metrų) taisyklė, teigianti, kad įvairūs nemokami užkandžiai ir gėrimai nuo darbuotojų negali būti nutolę daugiau nei 50 pėdų, yra ne internautų pokštas, o faktas. Kiekviename aukšte netoli kabinetų praalkusių darbuotojų laukia kavos, gaiviųjų gėrimų, sulčių, vaisių ir įvairiausių užkandžių barai.

„Google“ teritorija – tikra suaugusiųjų žaidimų aikštelė. Perėjau šokių salę, kurioje vyksta nemokamos tango ir kitokių šokių pamokos, laipiojimo sienos kambarį, sporto salę, fotostudiją, iš kurios gali pasiskolinti fotoįrangos, žaidimų kampelį su žaidimų aparatais, gitaromis, stalo teniso stalu bei kitokiais „žaislais“ ir realaus dydžio boulingo salę.

Prie boulingo salės prisiglaudusi skalbykla su skalbyklėmis. Darbuotojai šioje patalpoje gali bet kada išsiskalbti drabužius, o „Google“ aprūpina visomis reikiamomis priemonėmis, kaip skalbimo milteliai.

Dar vienas iš darbuotojams naudingų kabinetų – kompiuterių taisykla. Prie jos stovi spintelė su įvairiausiomis kompiuterių detalėmis ir net tuzinu kompiuterių, kuriuos darbuotojai gali bet kada pasiskolinti.

Dar daugiau pramogų darbuotojų laukia pagrindinėje „Google“ būstinėje, nuo mano aplankyto pastatų komplekso nutolusioje mažiau nei per du kilometrus. Pirmasis dalykas, kurį pamačiau įžengusi į pagrindinį kompleksą, – lauko baseinas. Jame po pietų gaivinosi tik vienas žmogus, o šalia įrengta ir paplūdimio tinklinio aikštelė. Už pastatų plyti parkas, čia čiurlena dirbtinis upelis, laksto voverės ir bėgioja darbuotojai.

„Google“ miestelyje gali rasti visko, apie ką tik sugebi pagalvoti. Ir nors sutikti „Google“ darbuotojai tvirtino, kad išbandyti šias pramogas viliojo tik pirmąjį pusmetį, išdirbę čia kelerius metus jie vis dar jaučiasi esantys laimės kūdikiai. Mat „Google“ geriausius darbuotojus prisivilioja ne tik įvairiomis pramogomis ir privilegijomis, kurių jau siūlo ir kitos garsios Silicio slėnio bendrovės, bet ir vienais didžiausių atlyginimų.

„Google“ miestelyje supranti ir tai, kodėl ši korporacija nenusileidžia iš pasaulinių korporacijų elito viršūnės: ji viena pirmųjų įrodė, kad laimingi darbuotojai = klestinti bendrovė.

Shutterstock

Lietuvių atlyginimai sudaro 26 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau maisto kainos siekia 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc. ES kainų vidurkio. „Veido“ atliktas kainų palyginimas atskleidžia: apsipirkti Prancūzijoje mažų kainų prekybos tinkle kainuoja beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“, Paryžius – Sent Ženi Piui

Saulėtas ir gražus paskutinis rugpjūčio šeštadienis Prancūzijoje, šalia pasienio su Šveicarija. Už kelių kilometrų nuo Sent Ženi Piui miestelio esančio mažų kainų prekybos tinklo „Netto“ automobilių stovėjimo aikštelėje ką tik iš parduotuvės išėjusi jauna pora sunkiai stumia iki viršaus pirkinių prigrūstą vežimėlį. Priėjusi prie automobilio pora kimba į darbą – netrukus pilnutėliai krepšiai užpildo ne tik visą bagažinę, bet ir galines sėdynes.

„Apsiperkame kartą per mėnesį, todėl šiandien pirkome visko – pieno, vaisių, daržovių, mėsos, saldumynų, ledų. Išleidome 250 eurų“, – „Veidui“ pasakoja 32 metų prancūzas Thibaud Chuteaux. Jaunai šeimai iki šios parduotuvės atvykti automobiliu trunka 20 minučių, tačiau prancūzai įsitikinę, kad tiek važiuoti verta.

„Šitą parduotuvę renkamės dėl kainų. Manome, kad išleidžiame maždaug dvigubai mažiau, nei išleistume įprastame prekybos tinkle“, – skaičiuoja T.Chuteaux.

„Netto“ šiems prancūzams patinka labiau nei kitos netoliese veikiančios mažų kainų parduotuvės – „Lidl“, „Leader Price“ ar „Dia“. „Šitoje parduotuvėje pakankamai didelis produktų asortimentas, švaru, priešingai nei kitose mažų kainų parduotuvėse, ir personalas malonus“, – sako T.Chuteaux.

Į įprastines parduotuves, esančias arčiau namų, pora užsuka tik kartais, kai prireikia įsigyti greitai gendančių produktų.

„Prancūzai mėgsta mažų kainų prekybos tinklus, net ir gyvenantys mūsų rajone. Dauguma mūsų rajono gyventojų dirba Šveicarijoje, todėl turi daug pinigų, bet apsidairykite – ši automobilių stovėjimo aikštelė pilnutėlė“, – apsižvalgo prancūzas.

Bent pusės automobilių numeriai čia – šveicariški. Akivaizdu, kad ir Šveicarijos gyventojai nenumoja ranka į galimybę sutaupyti.

Krepšelio kainų skirtumas – mažiau nei euras

Šveicarams Prancūzijoje pigu, o kaip būtų lietuviams?

Užsukę į „Netto“ ir dar kelis Prancūzijos prekybos tinklus įsitikiname – vienoje brangiausių Europos šalių, Prancūzijoje, maisto kainos parduotuvėse šiandien lietuviui nebekeltų šoko. Su savo kelis kartus mažesne alga nuvykęs į prekybos centrą lietuvis gali pasijusti kone kaip namie. Ypač jei tas prekybos tinklas – mažų kainų. Dažnai čia kasdieniai maisto produktai kainuos panašiai ar tik šiek tiek brangiau nei Lietuvoje, o kai kurių pavyks įsigyti netgi pigiau.

Tai atskleidė „Veido“ sudarytas prekių krepšelis, kurio kainą palyginome mažų kainų prekybos tinkle „Netto“ Prancūzijoje ir populiariausiame prekybos tinkle Lietuvoje „Maxima“. Krepšelio, į kurį įėjo būtiniausios maisto prekės, kaina Lietuvoje buvo tik mažiau nei euru mažesnė negu Prancūzijoje. Nepaisant to, kad pastaraisiais mėnesiais smarkiai atpigus pienui ir perpus atpigus naftai pagrindinių maisto produktų kainos Lietuvoje pastebimai krinta.

Iš 22 lygintų prekių Prancūzijoje brangiau kainavo tik 9 maisto produktai, o kiti atsiėjo panašiai arba pigiau. Lietuvoje brangiau kainavo tokios šalyje auginamos daržovės, kaip bulvės, morkos, tačiau mažiau – bananai, vynuogės, brokoliai, prancūziškas batonas, sviestas, alyvuogių aliejus ir jūros gėrybės.

Mėsa Lietuvoje dukart pigesnė

Vienintelis skyrius Prancūzijos prekybos centre, kuriame kainos dvigubai lenkia lietuviškas, – mėsos.

Didysis kainų šuolis Lietuvoje įvyko iki 2009 m. krizės, tačiau ir po jos kainos po truputį kilo. Todėl Lietuvoje jos jau prisivijo europines. ES statistikos tarnybos (Eurostato) duomenys atskleidžia, kad Lietuva atsiduria trečioje vietoje visoje ES pagal maisto brangimą per pastarąjį dešimtmetį.

Pavyzdžiui, kainų didėjimą rodantis vartotojų kainų indeksas nuo 2005-ųjų iki 2015 m. liepos visoje ES augo beveik 21 proc., o Lietuvoje – beveik 40 proc. Maisto kainos kilo dar sparčiau: ES 2005–2014 m. – apie 26 proc., Lietuvoje – 59 proc.

Labiau nei Lietuvoje maistas brango tik Latvijoje ir Vengrijoje. Palyginimui, Airijoje maisto kainos praktiškai nekilo, Prancūzijoje kilo 15 proc.

Kai kurie produktai Lietuvoje pabrango ypač smarkiai. Pavyzdžiui, duona pas mus  brango labiausiai nei visose ES šalyse – 90 proc., vaisiai – 52 proc., aliejus – 69 proc., pienas, sūris ir kiaušiniai – 59 proc., mėsa – 53 proc.

Tai, kad šiandien vidutinis lietuvis maistui privalo išleisti panašią pinigų sumą kaip ir vidutinis vakarietis, reiškia, jog emigracijos srautai iš mūsų šalies dar ilgai neišseks. Geresnės gyvenimo kokybės ieškantys lietuviai, ypač uždirbantys vidutinį ar mažesnį atlyginimą, ir toliau dairysis į turtingesnes šalis.

Iškalbingiausiai tai atskleidžia Eurostato lentelės: lietuvio pajamos sudaro tik 26 proc. vidutinio europiečio pajamų, tačiau bendras kainų vidurkis Lietuvoje siekia 64 proc. ES vidurkio, maisto ir nealkoholinių gėrimų – 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc.

Taigi uždirbdami gerokai mažiau už būtiniausias prekes mokame jau beveik panašiai kaip europiečiai. Lietuvoje maistas brangesnis nei Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, o už drabužius ar avalynę lietuviai moka daugiau nei britai, ispanai, austrai, čekai ir daugelis kitų europiečių.

Lietuvoje, kur tarpusavyje konkuruoja iš esmės tik keturi prekybos tinklai, kainos praktiškai visur vienodos – daugiausia skiriasi tik keliais ar keliolika centų. Mažų kainų prekių tinklų, kurie susirinktų itin taupančius pirkėjus, šalyje dar nėra. Tiesa,  jau netrukus Lietuvoje savo parduotuves žada atverti vokiečių „Lidl“.

Pasak mokymų ir konsultacijų bendrovės „Talentų namai“ vadovaujančio partnerio Justo Gavėno, mažų kainų prekybos tinklai, tokie kaip „Lidl“, ar drabužių tinklai, kaip „H&M“, ilgai delsė žengti į Lietuvą dėl vakariečių nenoro prisiimti rizikos.

Mažų kainų prekybos tinklų gausa

Prancūzijoje aplink jau minėtą Sent Ženi Piui miestelį, turintį tik 10 tūkst. gyventojų, veikia bent 7 skirtingi prekybos tinklai – trys iš jų yra mažų kainų, vadinamieji, „hard discounter“. Pirkėjai, nesukantys galvos dėl kainų ir norintys apsipirkti patogiai bei gražiai, gali vykti į centre esančią vieną brangesnių parduotuvių „Carrefour“.

Vidutinių kainų segmente konkuruoja toliau nuo centro įsikūrę „Intermarche“ ir  „Leclerc“ prekybos tinklai, o kai kuriuos produktus, ypač vaisius ir daržoves, perpus pigiau pardavinėja užmiestyje veikiantys mažų kainų tinklai – vokiškas tinklas „Lidl“, ispanų „Dia“ ir vietinis „Netto“.

Pastarieji prekybos tinklai dažnai mažesni, ne tokie išvaizdūs, siūlo menkesnį asortimentą, dirba trumpiau, tačiau kainos čia gali būti mažesnės net dvigubai. Tarkime, „Carrefour“ kilogramas bananų kainuoja 1,89 euro, o mažų kainų prekybos centrai bananų siūlo po 0,99 euro. Lygiai taip pat skiriasi ir persikų, morkų, bulvių ar mėsos kainos. Taigi šeštadienį, kuris yra tapęs prancūzų apsipirkimo diena, į mažų kainų prekybos tinklus susirenka ne tik pinigus taupantys imigrantai, bet ir prancūzų šeimos, tokios kaip „Veido“ pašnekovai T.Chuteaux su žmona.

J.Gavėnas tvirtina, kad mažų kainų prekybos tinklai maisto produktų gali pasiūlyti pigiau nei tradiciniai, nes mažiau investuoja į įrangą, reklamą, sutaupo nuomos sąskaita, įsikurdami prastesnėse vietose.

Pasaulinės vadybos konsultavimo įmonės „AT Kearney“ vertinimais, viena svarbiausių mažų kainų tinklų strategijos dalių – ribotas pasirinkimas. Mažų kainų prekybos tinklo asortimentas sudaro 1–3 tūkst. prekių, o didžiuosiuose prekybos centruose – daugiau nei 50 tūkst. Be to, mažų kainų tinkluose didžioji dalis produktų yra ne žinomų prekės ženklų, bet nuosavų.

Dienraštis „Financial Times“ pabrėžia, kad mažų kainų prekybos tinklai, pavyzdžiui,„Aldi“ ar „Lidl“, turi didelių korporacijų perkamąją galią – jie sutaupo pirkdami labai dideliais kiekiais, ypač tokių produktų, kaip parmezano ir fetos sūriai, makaronai, ryžiai, maži pomidorai ir kai kurių rūšių vynas.

Kita vertus, šie tinklai taip pat prisitaiko prie vietinių žmonių skonio, įsigydami iš vietinių tiekėjų tokių produktų, kaip mėsa ir daržovės. Visos šios priemonės leidžia pasiekti didelį efektyvumą, leidžiantį palaikyti mažesnes kainas.

Kainos kilo dėl PVM ir mažos rinkos

J.Gavėnas įžvelgia ir daugiau priežasčių, kodėl maisto kainos Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį kilo bene sparčiausiai Europoje. „Viena priežasčių yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas Lietuvoje nuo 15 iki 21 proc. Senosiose ES valstybėse jis nebuvo judinamas. Prie kainų kilimo prisideda ir pernelyg didelis teisinis reguliavimas, didinantis savikainą: nuo perteklinių formų pildymo iki sunkumų steigiant naujus verslus. Iš kitos pusės, veikia mažos rinkos efektas – ribotas vartojimas. Dėl šios priežasties negalima gauti masto ekonomijos, užpirkti didžiulių kiekių produktų, o tai atsiliepia visur – nuo žaliavų pirkimo ir gamybos iki logistikos“, – pabrėžia J.Gavėnas.

Maisto produktų kainų pokyčius jau daug metų stebintis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus tyrėjas Albertas Gapšys įžvelgia ir konkurencijos trūkumą, tačiau ne tiek tarp prekybos centrų, kiek tarp perdirbėjų.

„Tikra konkurencija neleistų taip kilti kainoms. Pavyzdžiui, jei mūsų pieno sektorius būtų nekonkurencingas, Lenkijos pieno perdirbėjai laisvai galėtų užkariauti pieno rinką. Kodėl tada neužkariauja? Prekybos centruose matome lenkiškų produktų, bet jų nedaug. Gal mūsų perdirbėjai labiau nuolaidžiauja. O nuolaidas prekybininkai turi daryti kažkieno sąskaita: perdirbėjas nori išlikti nenukentėjęs, todėl pamažina žemdirbio dalį. Pavyzdžiui, 2014 m. pradžioje pieno supirkimo kaina nuo Europos vidurkio atsiliko maždaug 8 proc., o dabar kainų skirtumas – per 30 proc.“, – lygina A.Gapšys.

Tai, kad perdirbėjai ir prekybininkai Lietuvoje atsiriekia nemenką pyrago dalį, atskleidžia ir paprastas kainų palyginimas. Lietuvoje perdirbėjai iš ūkininkų pieną perka po 20 ct, Prancūzijoje – po 30 ct, t.y. 10 ct brangiau. Tačiau ir pigiausias pienas Lietuvos ir Prancūzijos parduotuvėse skiriasi beveik tiek pat: Lietuvoje kainuoja 65 ct, Prancūzijoje – 79 ct.

O štai ultraaukšta temperatūra apdorotas pienas, kurį daugiausia ir vartoja prancūzai, abiejose šalyse kainuoja panašiai – apie eurą. Iš to išeitų, kad Lietuvoje perdirbėjų ir prekybos tinklų sąnaudos yra visiškai tokios pat kaip Prancūzijoje, kur kelis kartus didesni ir atlyginimai, ir nuomos kainos, ir logistikos išlaidos. Vargu ar kas nors tuo patikėtų.

Pažiūrėjus į LAEI sudarytą pieno kainos struktūros grandinę Lietuvoje matyti, kas labiausiai nukentėjo, o kas išlošė kritus žaliavinio pieno kainoms: 2014 m. pradžioje nuo parduoto litro pieno ūkininkas gaudavo 34 proc., o perdirbėjas – 24 proc. Dabar jie apsikeitė vietomis: ūkininkas gauna 25 proc., o perdirbėjas – net 36 proc.

A.Gapšys jau daug metų stebi ir kitą tendenciją: žaliavai pradėjus brangti produkcija Lietuvos parduotuvėse staigiai pabrangsta, tačiau žaliavai pradėjus pigti produktams parduotuvėse atpigti prireikia gerokai daugiau laiko.

„Pieno supirkimo kainos pasaulyje pradėjo kristi 2014 m. pradžioje, tačiau Lietuvoje apie metus pieno produktų kainos nesikeitė. Nesikeitė jos ir po Rusijos embargo lietuviškiems pieno produktams įvedimo, nors Lietuvoje ekonomistai prognozavo, kad vidaus rinkoje pieno kainos iškart kris. Teoriškai jos turėtų mažėti, bet nemažėjo. Visus metus pieno kainos nesikeitė, o pastebimiau pradėjo mažėti tik 2015 m. pradžioje Vyriausybei ėmus domėtis, kodėl vidaus rinkoje kainos nekrinta. Paprastai visuomet, kai krisdavo pieno supirkimo kainos, iš to laimėdavo perdirbėjų bendrovės, nes jos stengdavosi mažinti pieno supirkimo kainas daugiau, nei reikėtų, kad kompensuotų prarastas pajamas eksportuojant“, – komentuoja A.Gapšys.

Jis cituoja 2012 metų Eurostato tyrimą, kuriame palygintos įvairių šalių produktų kainos. Jau tuomet pieno produktų kainos Lietuvoje siekė 90 proc. ES vidurkio – beveik tiek pat, kiek pienininkystės tradicijas turinčios Vokietijos (92 proc.) ar Nyderlandų (93 proc.). O štai duonos ir grūdų kainos siekia tik 75 proc. ES vidurkio, žuvies – 73 proc. mėsos – 63 proc.

Mėsos sektorius – dar vienas įrodymas, kaip didelė perdirbėjų konkurencija atsiliepia kainoms.

Kodėl mėsos kainos Lietuvoje per dešimtmetį pakilo mažiau nei kitų pagrindinių maisto produktų ir dabar išlieka dvigubai mažesnės negu kitose ES šalyse? Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius atsako, kad pagrindinė priežastis – itin arši konkurencija šiame sektoriuje ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Pasak jo, jei mėsa ir brango, tai tik dėl to, kad nuo 2009 m. Seimas padidino PVM nuo 5 proc. iki net 21 proc. „Šalies įmonių pajėgumai išnaudojami 50 proc., kai kurių įmonių dar mažiau. Perdirbėjų pajėgumai smarkiai didesni nei vartojimas, taigi konkuruojame stipriai“, – pabrėžia E.Mackevičius.

Lietuviai mėsos gamintojai konkuruoja ir tarpusavyje, ir su gerokai pigesne mėsa iš Lenkijos, Danijos. Milijonus kiaulių užauginantys danai, įvaldę technologijas, kaip atpiginti sąnaudas, diktuoja sąlygas visoje ES.

„Sąlygas diktuoja rinka. Lietuviai nevengia važiuoti į Lenkiją, jei vidaus rinkoje mėsos kaina pakyla. Tai lemia, kad Lietuvoje negali branginti mėsos: net pasakęs, kad tai lietuviška kiauliena, juk neparduosi brangiau. Dėl to turime labai stipriai konkuruoti. Tai gerai vartotojui, bet kiaulių augintojui blogai – kasmet mažėja Lietuvoje užauginamų kiaulių ir dabar jau įsivežame net 60 proc. kiaulienos. O pieno sektoriaus padėtis visai kita. Kadangi pienas – labai greitai gendantis produktas, todėl jo gabenimas apribotas kelių šimtų kilometrų atstumu. Mėsą gali ir tūkstantį kilometrų gabenti ir nepatirti problemų. Be to, atsivežęs pieno iš kitos šalies turguje neparduosi – žmogus pats pieno perdirbimu neužsiima, nori pirkti paruoštą. O mes žalią mėsą pardavinėjame. Taigi pieno perdirbėjai gali labiau diktuoti kainas, nes turi didesnį svorį – jie gamina“, – guodėsi „Veidui“ E.Mackevičius.

Vadinasi, maistas Lietuvoje sparčiai brango labiausiai dėl ekonomikos dėsnio, skelbiančio, kad kaina kyla tol, kol vartotojas perka.

Ekonomistai mėgsta tvirtinti, kad kainų didėjimas neišvengiamas, nes Europos rinkoje vyksta kainų konvergencija, – tai reiškia, jog naujosios narės pagal kainas turi prisivyti senąsias.

Kita vertus, Lenkijos pavyzdys atskleidžia, kad ši tendencija neprivalo būti tokia sparti, kokią stebime mūsų šalyje. Kaip rodo Eurostato duomenys, Lenkijoje, kuri maistui taiko lengvatinį 5 proc. ar kiek didesnį PVM tarifą, per dešimtmetį bendras kainų lygis pakilo 25 proc., o maisto kainų – 30 proc. Tai yra dvigubai mažiau negu Lietuvoje, kurioje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė, o Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nepanaikino 21 proc. PVM tarifo visiems maisto produktams. Taigi Lietuvos, bent jau palyginti su Lenkija, maistas yra brangesnis tik dėl godžios valdžios mokesčių politikos.

Maisto kainos Lietuvos ir Prancūzijos prekybos tinkluose (Eur)

Produktas             Kaina Lietuvoje       Kaina Prancūzijoje

Prancūziškas batonas  0,37       0,35

Bananai (kg)          1,44       0,99

Pomidorai, (kg)       0,99       1,2

Sviestas (82 proc., 200 g)      1,1        0,8

Obuoliai „Golden“ (kg)          1,73       1,99

Morkos (kg)           0,78       1,15

Bulvės (kg)           0,43       1,12

Pienas UAT (3,5 proc., l)       1,04       0,99

Alyvuogių aliejus (l) 7,99       5,9

Nektarinai (kg)       1,73       2,49

Vynuogės (kg)         3,47       2,29

Brokoliai (kg)        3,96       1,98

„Evian“ vanduo (1,5 )l          1,16       0,52

Persikai (plokštieji, kg)       1,99       1,99

Abrikosai (kg)        2,69       2,99

Kiaušiniai (10 vnt.)  1,42       1,29

Vištų krūtinėlė (kg)  4,05       8,08

Viščiukas (kg)        2,99       2,99

Kiaulienos nugarinė (kg)        4,92       9,9

Jogurtas (kg)         2,4        2,23

Menkė (šaldyta, kg)   3,04       3,99

Jūros gėrybių rinkinys (šald.) 11,75       6,99

Krepšelis LT: 61,44   Krepšelis FR: 62,22

Pastaba: prekių kainos fiksuotos rugpjūčio 29 d. Prancūzijoje, „Netto“ mažų kainų prekybos centre, ir Lietuvoje, internetinėje parduotuvėje „Barbora“. Imtos mažiausios kainos, akcijos neįtrauktos. Abiejose šalyse lyginti pigiausi sveriami vaisiai ir daržovės.

Kitos prekės pasirinktos panašios kategorijos panašiose pakuotėse, pavyzdžiui, jei imtas „Netto“ prekės ženklas, tai atitinkamai pasirinkti ir „Optima linija“, „Maxima Favorit“ ar „Farm Milk“ prekės ženklai, o jeigu vienoje parduotuvėje žiūrėtos ne parduotuvės prekės ženklo produkcijos kainos, tai ir kitoje atitinkamai imta ne parduotuvės prekės ženklo produkcija. Kaušiniai ir alyvuogių aliejus pasirinkti ne parduotuvių prekės ženklų, bet kitų pigiausių prekės ženklų.

ES šalių kainų lygis, palyginti su vidurkiu

(ES kainų vidurkis = 100)

Lietuva    Prancūzija             Didžioji Britanija   Lenkija    Latvija    Estija

Bendras kainų lygis

Maistas ir nealkoholiniai gėrimai          78         107        106        61         84           88

Drabužiai  99         102        104        84         101        105

Avalynė    103        104        95         79         105        116

Šaltinis: Eurostatas, 2014

Maisto kainų didėjimas 2005–2014 m., proc.

Šalis      Maistas    Duona ir grūdai       Mėsa       Pienas, sūris, kiaušiniai           Vaisiai    Aliejus

ES         26         29                    24         27         24         29

LIETUVA    59         90                    53         59         52         69

Bulgarija  55,5       76                    38         79         37         65,5

Čekija     34         46                    20         42         112        40

Vokietija  24         25,5                  24         28         30         43

Estija     54         66                    42,5       57,5       58         91

Airija     3          4,5                   –2         21         –4,6       28

Graikija   17         25                    17         20,5       13         7

Prancūzija 15         13                    21,5       11         16         19

Latvija    62         84                    45         76         57         79

Vengrija   68         67                    56         62         47,5       76

Malta      47         43                    42         39,5       38         58

Lenkija    33         47,5                  30         33         24         37

Rumunija   39         30                    28         50,5       35,5       54

Slovakija  26         50         10         23         32         25

Didž. Britanija 44    42,5       41         37         42         64

Šaltinis: Eurostatas

Nuo naftos ir dujų sektoriaus priklausomame Miorės ir Rumsdalio apskrityje gyvenanti lietuvė Sigita Prunskaitė-Balkevičienė regi vis daugiau naftos kainų smukimo padarinių Norvegijai: bendrovėje, kurioje ji dirba, sumažėjo užsakymų, kai kurie jos pažįstami neteko darbo, o spauda vis dažniau rašo, kad norvegų įmonės karpo išlaidas, atsisako planuotų projektų. Ir nors ekonomistai mano, kad Norvegija naftos kainų nuosmukį atlaikys, suprastėjusi ekonomikos būklė pirmiausia gali smogti imigrantams, tarp jų ir lietuviams.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

„Mūsų regione yra daug įmonių, vienaip ar kitaip susijusių su naftos ir dujų gavyba. Čia daug laivybos kompanijų, kurių visi laivai skirti naftos gavybos platformoms aptarnauti – tiekti joms įrangą ir produktus darbuotojams. Taip pat čia yra laivų statyklų, parduodančių laivus naftos ir dujų bendrovėms. Dabar jos sulaukia mažiau užsakymų, nes naftos gavybos įmonės mažina naujų naftos telkinių paieškas. Dėl to bendrovės jau atleidinėja darbuotojus“, – pasakoja ekonomistė S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Nukentės du regionai

Tarptautinių tyrimų instituto Stavangeryje atliktas tyrimas parodė, kad naftos kainų kritimas labiausiai paveiks Miorę ir Rumsdalį, kuriame ir gyvena S.Prunskaitė-Balkevičienė, ir Rugalandą. „Neseniai skaičiau, kad viena įmonė atleidžia 33 darbuotojus, o „Rolls-Royce“, Norvegijoje turinti apie 3300 darbuotojų, naikina net 300 darbo vietų. Be to, atleidžiami ne žemiausios kategorijos darbininkai, o inžinieriai“, – pabrėžia lietuvė.

Norvegijos dienraštis „Dagens Naeringsliv“ apskaičiavo, kad iki 2016 m. pabaigos vien „Aker Solutions“ bendrovėse gali būti atleista apie 2,2 tūkst. žmonių.

Projektų vadove dirbanti S.Prunskaitė-Balkevičienė ir pati jau pajuto, kad padėtis Norvegijoje prastėja: jos įmonė, tiekianti specializuotus įrenginius laivybos, naftos ir dujų sektoriaus bendrovėms, taip pat sulaukia mažiau užsakymų.

Nuo praėjusių metų vasaros pasaulinė naftos kaina smuko maždaug dukart. Dar prieš metus – 2014 m. liepą pasaulinė naftos kaina viršijo 100 JAV dolerių už barelį, o šį rugpjūtį ji nesiekia ir 50 dolerių. Tad nieko keisto, kad ir Norvegija, didžiausia naftos gavėja Vakarų Europoje, dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Mažėja investicijų naftos sektoriuje

Naftos ir dujų sektoriaus įmonės per pirmąjį šių metų pusmetį investicijas sumažino 8,2 proc. Norvegijos statistikos departamento prognozė rodo, kad šalies ekonomika šiais metais augs tik apie 1,2 proc. Norvegijai nafta yra svarbiausias ekonomikos stulpas. Naftos ir dujų sektorius 2014 m. sukūrė penktadalį (19,5 proc.) Norvegijos BVP ir garantavo daugiau nei pusę eksporto.

„Naftos sektorius pritraukia apie 30 proc. investicijų, mokesčiai iš šio sektoriaus formuoja apie 30 proc. visų įplaukų į valstybės biudžetą. Natūralu, kad drastiškas naftos kainų kritimas veikia Norvegijos ekonomiką. Traukiasi investicijos, ypač laivų statyklose, naftos platformose, naftotiekiuose ir metalų pramonėje. Jau didėja nedarbas“, – sako DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims, DNB Ekonominių tyrimo departamento vadovė Jekaterina Rojaka.

Lietuviams susirasti darbą bus sunkiau

Norvegija – viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių, užimanti ketvirtą vietą pagal gyventi į užsienį išvykstančių lietuvių pasirinkimą. Norvegijos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. į šią šalį atvyko 4,4 tūkst. lietuvių, o iš viso čia jau gyvena apie 39,5 tūkst. mūsų tautiečių.

J.Rojakos nuomone, apie 40 proc. visų registruotų bedarbių Norvegijoje yra imigrantai. „Naftos kainų bumo laikais Norvegija kaip medus traukė darbuotojus iš ES, ypač iš Lenkijos ir Baltijos šalių. Darbo emigrantus Norvegija vilioja ne tik geru uždarbiu, bet ir aukšto lygio socialine apsauga. Būtų naivu manyti, kad Norvegijai veržiantis diržus emigrantai to nepajustų“, – mano J.Rojaka. Pasak jos, lietuviams dabar gali būti sunkiau rasti darbą Norvegijoje.

Šią tendenciją patvirtina ir įdarbinimo užsienyje agentūros „Eurodarbai“ direktorė Karina Raukštaitė. Nors lietuvių, norinčių vykti dirbti į Norvegiją, nemažėja, agentūra jiems mažai ką begali pasiūlyti. „Lietuviai vis dar mano, kad Norvegija yra svajonių šalis – 70 proc. besikreipiančiųjų į mus nori vykti būtent į Norvegiją“, – pasakoja K.Raukštaitė.

Prieš dvejus metus „Eurodarbai“ į Norvegiją dirbti išsiųsdavo apie 100 lietuvių per mėnesį, o šiemet – tik po 10. K.Raukštaitės teigimu, senieji jų klientai pradėjo labai atsirinkinėti žmones, prastesni darbuotojai jau po bandomojo laikotarpio atleidžiami, o su naujomis įmonėmis užmegzti bendradarbiavimo ryšių beveik nebeįmanoma. Užsieniečiai Norvegijoje tapo kone nepageidaujami.

„Anksčiau į Norvegiją siunčiamiems nekvalifikuotiems darbininkams nereikėdavo jokių privalumų, pavyzdžiui, mokėti užsienio kalbų. Tiesiog važiuoji į fabriką ir dirbi. Dabar klientai skaito kandidatų CV, atsirenka. Prieš porą metų, net jei darbuotojui nesisekdavo gerai atlikti savo darbo, jis vis tiek išbūdavo apie metus, o dabar prastesni darbuotojai važiuoja namo po 3–5 mėnesių. Anglijoje taip nėra – visi dirba, kol išmoksta. Be to, šiuo metu rasti Norvegijoje naujų klientų, kuriems galėtume pasiūlyti darbuotojų iš Lietuvos, jau sudėtinga. Anksčiau mums atsakydavo 40 proc. įmonių, kurioms nusiųsdavome laiškus, o neseniai išsiuntėme tūkstantį laiškų ir negavome nė vieno atsakymo“, – padėtį apibūdina K.Raukštaitė.

Ši jau maždaug metus besitęsianti tendencija ima atsispindėti ir Norvegijos statistikos departamento duomenyse: 2014 m. į Norvegiją atvyko tūkstančiu lietuvių mažiau nei 2013 m.

Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje Aleksandras Laurinavičius priduria, kad Lietuvos įmonės, kurios eksportuoja į Norvegiją ir dirba bent kiek su naftos ir dujų sektoriumi susijusiose srityse, gali pajusti užsakymų mažėjimą.

Norvegijos verslas ieškos alternatyvų

DNB specialistai prognozuoja, kad naftos kaina šiemet dar gali smukti. Pasaulio bankas paskelbė prognozes, kad kitais metais naftos kainos gali kristi dar 10 dolerių už barelį.

Pasak J.Rojakos, palyginti su kitomis naftą išgaunančiomis šalimis, Norvegijos naftos gavyba yra santykinai brangi, todėl gali atsitikti taip, kad dalis Norvegijos naftos telkinių taps nepelningi, o tai paveiks ir susijusias su nafta veiklas, pavyzdžiui, laivų, platformų statybą, metalų pramonę.

„Mūsų bendrovės ieško alternatyvų. Vienas draugas vadovauja įmonei, gaminančiai laivų deniams skirtus įrenginius. Jų pagrindinė rinka buvo naftos ir dujų sektorius. Sumažėjus užsakymų jie persiorientavo į žvejybinius laivus“, – pavyzdį, kaip norvegų verslas ieško kitų kelių, pateikia S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Norvegijos pagalvė – naftos fondas

Vis dėlto ekonomistai sutaria, kad Norvegija turi pakankamai galimybių neskaudžiai išgyventi šį sunkmetį. Pirmiausia dėl to, kad klestėjimo laikotarpiu elgėsi apdairiai ir iš pajamų, susijusių su nafta, sukaupė rezervinį fondą sunkiems laikams. Tiesa, panaudoti šio fondo Norvegija neketino bent keletą artimiausių dešimtmečių, tad šios piniginės atvėrimas būtų istorinis žingsnis.

„Norvegija puikiai pasinaudojo aukštų naftos kainų periodu. Nors Norvegijos naftos era prasidėjo prieš 40 metų (kai Norvegijos BVP vienam gyventojui buvo žemesnis nei Vakarų Europoje), pastarieji 15 metų buvo išskirtiniai. Nuo 1990 iki 2013 m. Šiaurės jūros naftos kaina pakilo nuo maždaug 10 iki daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį. Tais laikais Norvegija įkūrė specialų naftos fondą pajamoms, gautoms iš naftos ir dujų, akumuliuoti. Šiuo metu šio fondo dydis yra beveik 800 mlrd. eurų“, – Norvegijos pranašumą pabrėžia A.Laurinavičius.

Pasak J.Rojakos, be rezervinio fondo, dvigubai viršijančio metinį šalies BVP, Norvegija turi ir kitų svertų ekonomikai skatinti. „Iki šiol Norvegijos politikai netaikė naftininkams jokių mokesčių lengvatų, tačiau jeigu naftos kaina liks maža, šios priemonės gali būti panaudotos, siekiant palaikyti naftos pramonę. Taigi, net jeigu Norvegijos ekonomika išgyventų nuosmukį, šalis turi pakankamai rezervų laikinoms skylėms užlopyti“, – Norvegijos galimybes išvengti recesijos vardija ekonomistė.

Nors namų ūkių prekių vartojimo indeksas sumažėjo 2 proc., optimistiškai į ateitį žvelgia ir patys norvegai, tikintys, kad padėtis turėtų greitai pasitaisyti. S.Prunskaitė-Balkevičienė, kuri į Norvegiją išvyko 2009 m., sako, kad gyventojų požiūris į prastėjančią ekonominę situaciją Norvegijoje ir Lietuvoje labai skiriasi.

„Norvegija išlieka viena turtingiausių pasaulyje šalių, su žemu nedarbo lygiu, stabilia ekonomika ir atvira rinka“, – padėtį vertina A.Laurinavičius.

Norvegija išlieka patraukli eksporto rinka

Pasak Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje, ši šalis tebėra ypač patraukli Lietuvos verslui. Norvegija per šių metų keturis mėnesius tarp Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal prekybos apyvartą buvo 15-oje, pagal eksportą – 12-oje, o pagal importą – 21-oje vietoje. 2015 m. sausio–gegužės mėn., palyginti su atitinkamu 2014 m. laikotarpiu, prekių apyvarta su Norvegija padidėjo 44 proc. ir siekė 380 mln. eurų. Šiemet daugiausia į Norvegiją eksportuota baldų (64 mln. Eur), medienos ir medienos dirbinių (25,1 mln. Eur), geležies arba plieno dirbinių (20,8 mln. Eur), plastikų ir jų dirbinių (16,5 mln. Eur).

Naftos kainos

Metai, mėnuo          Naftos kaina (JAV dol./barelis)

2014 birželis         108,4

2014 liepa 105,2

2014 rugpjūtis        100

2014 rugsėjis         96

2014 spalis           86,1

2014 lapkritis        77

2014 gruodis          60,6

2015 sausis           47,5

2015 vasaris          55

2015 kovas 53

2015 balandis         57,4

2015 gegužė           62,5

2015 birželis         61,3

2015 liepa 54,4

2015 rugpjūtis*46,6

* Brent ir West Texas Intermediate naftos kainų vidurkis rugpjūčio 12 d.

Šaltinis: Pasaulio bankas (Brent, West Texas Intermediate ir Dubai Fateh naftos kainų vidurkis)

Lietuvių emigracija į Norvegiją

Metai      Tūkst.

2009       3,2

2010       6,5

2011       7,6

2012       6,5

2013       5,5

2014       4,4

Šaltinis: Norvegijos statistikos departamentas

Adomo Rutkausko nuotr.

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų (tą rodo statistika, bet realūs skaičiai gali būti ir didesni), tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų? Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ, Giedrė BUIVYDIENĖ

Totoriai, kurių dauguma yra musulmonai sunitai, Lietuvoje gyvena jau maždaug 600 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje pamažu ėmė daugėti ir musulmonų iš Turkijos, Afrikos, kitų šalių. Lietuva naujais namais tampa ne tik islamą išpažįstantiems pabėgėliams iš neramumų krečiamų valstybių – štai ir dabar girdime ketinimus priimti dar kelis šimtus pabėgėlių musulmonų iš Afrikos šalių, bet ir čia studijuoti ar dirbti atvykstantiems kitataučiams.

Griuvus geležinei uždangai pastebėta ir kita tendencija – vis daugiau lietuvių moterų, išvykusių į užsienio šalis dirbti ar atostogauti, su musulmonais sukuria šeimas, o kurti bendro gyvenimo grįžta į Lietuvą. Neretai musulmonų žmonomis tapusios lietuvės ir pačios atsiverčia į islamą, tad šviesių plaukų, mėlynų akių lietuviškai kalbanti musulmonė XXI a. Lietuvoje jau taip pat jokia naujiena.

Tačiau atrodo, kad musulmonų Lietuvoje tarsi nebūtų. Taip, kaip „nėra“  homoseksualų ar vaikus auginančių vienalyčių porų. Visai kaip sovietmečiu „nebuvo“  neįgalių žmonių, gyvenančių viršutiniuose daugiabučių aukštuose be lifto.

Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai. Kaip rodo naujausia visuomenės apklausa, musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būsto jiems nuomoti nenorėtų apie trečdalis lietuvių, o maždaug penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Musulmonai lietuvių akyse yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių. Kaip ir romai (čigonai), buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai.

„Daug artimųjų nežino, kad aš musulmonė. Tiesiog neturiu jėgų kovoti su stereotipais ir įrodinėti, kad vyras manęs nevertė priimti islamo, kad čia mano pasirinkimas ir man taip geriau, kad aš neišdaviau Jėzaus ir nieko blogo nepadariau. Renkuosi ne geresnį, bet lengvesnį kelią. Be to, nenoriu jaudinti kai kurių šeimos narių, ypač – vyresnių, nes jie tikrai nesupras ir nervinsis be reikalo“, – tvirtino prieš dvejus metus į islamą atsivertusi lietuvė, kartu su kitataučiu vyru gyvenanti Vilniuje. Jauna moteris, kurią vadinsime Agne, prašė neminėti jos tikro vardo ir asmeninių gyvenimo detalių, nes baiminasi, kad draugai ir pažįstami gali ją atpažinti.

Tik lankydamasi vyro gimtinėje ji visuomet nešioja tradicinį juodą musulmonių drabužį ir veido apdangalą nikabą. Ji norėtų taip rengtis ir Lietuvoje, tačiau kol kas neišdrįsta nešioti net hidžabo – skraiste prisidengti plaukų. Moteris įsitikinusi, kad tradiciniais drabužiais apsirengusiai musulmonei Lietuvoje būtų nesaugu.

„Jei kas nors iš šeimos, giminės ir draugų pamatytų mane mieste dėvinčią nikabą, jiems būtų šokas…“ – atvirauja pašnekovė.

„Prancūzijoje būna, kad  ir išprievartauja, ir primuša musulmones, dėvinčias veidą dengiantį nikabą. Lietuvoje apie smurto atvejus prieš musulmones neteko girdėti, bet dėvėti musulmoniškus drabužius yra tiesiog nejauku. Žmonės žiūri, replikuoja. Turi būti labai stipri, kad galėtum būti savimi ir įveikti visus stereotipus. Aš to padaryti dar negaliu. Nežinau, kaip bus ateityje“, – savo savijautą perteikia Agnė.

Tad kaip iš tiesų Lietuvoje jaučiasi moteris, apsirengusi tradiciniais musulmoniškais drabužiais? Ką tenka patirti musulmonėms mūsų šalyje lankantis viešose vietose, apsiperkant, ieškant darbo ar naudojantis viešuoju transportu?

Nutarėme atlikti žurnalistinį eksperimentą ir pačios įsitikinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Apsirengusios abaja – ilgu juodu musulmonių apdaru, prisidengusios plaukus skraistėmis, o veidą – nikabu, mes pabandėme patirti tai, ko vis dar nedrįsta padaryti Agnė ir kitos Lietuvoje gyvenančios musulmonės: ėjome pasivaikščioti senamiesčiu, lankėmės prekybos centruose, kavinėje, apsipirkome turguje, važiavome viešuoju transportu, vykome į valstybinę įstaigą, bandėme išsinuomoti būstą ir net ieškojome darbo.

Pasiruošimas eksperimentui: ieškome drabužių

Iš karto iškilo klausimas, kur gauti tradicinių musulmonių drabužių. Vakarų Europos šalyse veikia daugybė musulmoniškų apdarų parduotuvių, o Lietuvoje tokių nerasi. Tuomet ir susipažinome su savo pašnekove Agne. Moteris mielai sutiko mums pagelbėti ir pažadėjo paskolinti mums tinkamų musulmoniškų apdarų.

„Susitikime mečetėje“, – pakvietė ji. Nors mečetės musulmonai Vilniuje neturi, tačiau dažnas taip vadina savo maldos namus – Islamo kultūros ir švietimo centrą Smolensko gatvėje.

Jauna moteris vilki laisvai krentančias kelnes, marškinius, plaukai paslėpti po skara. Paprasta, kasdienė apranga. Tik skara ir išduoda, kad moteris – musulmonė, nors ir tą ne kiekvienas įtartų. „Dažniausiai aš nenešioju skaros, bet čia ateidama užsirišu. Jūsų irgi prašysiu tą padaryti“, – tarsteli moteris ir prieš pakylant į maldos namus ištiesia mums po margaspalvę skarą.

Prisidengusios plaukus pakylame laiptais į viršų, koridoriuje nusiauname batus. Aplink tvyro visiška tyla. Netrukus užeiname į moterų maldos kambarį – islamą išpažįstantys vyrai ir moterys meldžiasi atskirose patalpose.

Moterų maldos kambaryje tuščia. Į akis krinta grindis dengiantis rytietiškų raštų kilimas ir gausybė vaikiškų žaislų: spalvotas namelis, kaladėlės. Moterys čia atsiveda savo vaikus ir jie žaidžia, kol jų motinos meldžiasi.

Agnė atsiprašo, kad turi pasimelsti. Ji greit apsirengia abają – visą kūną dengiantį ilgą drabužį, nusigręžia ir pasineria į maldą. Moters pašnibždomis tariamų arabiškų maldos žodžių beveik negirdėti.

Ji atitempė mums didžiulį krepšį apdarų – tamsių ir ryškių skarų, tunikų, juodų ir plačių abajų ir nikabą – plaukų ir veido apdangalą su siauru plyšeliu akims, dėl kurio Vakarų šalyse aistros verda jau ne vienerius metus. Prancūzijoje vilkėdama nikabą viešoje vietoje musulmonė gali sulaukti 150 eurų baudos.

Traukiame mums neįprastus apdarus iš krepšio, tačiau greit įsitikiname, kad neturime nė menkiausio supratimo, kaip juos vilkėti. Agnė parodo, kaip užsivynioti skarą, bet iš pradžių padeda paslėpti po kepuraite plaukus. Negali matytis ne tik plaukų, bet ir ausų bei kaklo, apnuogintų rankų. Apsirengusios pažvelgiame viena į kitą ir negalime nulaikyti nuostabos –   skaroms paslėpus plaukus, o plačioms abajoms – visus kūno linkius, kažin ar atpažintume viena kitą gatvėje. Sau atrodome be galo pasikeitusios ir kol kas jaučiamės nejaukiai.

Padėjusi apsirengti Agnė įspėja, kad būti musulmone – ne vien atitinkamai rengtis. Ne mažiau svarbus ir moters elgesys.

Ką gali ir ko negali daryti musulmonės. Ar gali eiti į kavinę? Vairuoti? Apsipirkti? Kalbėti su nepažįstamais vyrais? Ar galime ginti savo teises, jei susidursime su diskriminacija dėl religinių pažiūrų? Pasak Agnės, visa tai mes daryti galėsime, tik reikia elgtis kukliai ir ramiai. „Musulmonė viešoje vietoje yra kukli, nedrasko akių, nesibara, nekoketuoja. Galite prieštarauti, jei pažeis jūsų teises, bet idealiu atveju musulmonė nešauks ir nerėks. Be to, pageidautina nežiūrėti vyrams į akis“, – pagrindinių elgesio normų pamoko Agnė.

Grįžusios namo dar ne kartą matuojamės duotus apdarus, bandome įvairius skarų rišimo būdus, mokomės patogiai susisukti plaukus į kuodą, kad skara dailiai priglustų ir ilgiau pavaikščiojus neišsidraikytų plaukai. Matuodamosi skaras ar visą veidą paslepiančius šydus, nesiliaujame galvojusios, ką jaučia tikros musulmonės, kurioms jų moteriškumą dengiantys apdarai, Vakarų pasaulyje keliantys tiek daug diskusijų, paniekos ir gailesčio juos dėvinčioms moterims, yra lyg antroji oda.

Taip pradedame lietuvių tolerancijos egzaminą – išsikeliame tikslą savo kailiu patirti, ar mūsų visuomenė šiandien yra pakankamai brandi, kad gerbtų ir priimtų kitokį tikėjimą pasirinkusiuosius, bei kokį pėdsaką mūsų požiūriui į musulmonus paliko Rugsėjo 11-oji ir teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Pirmoji diena: pasirodome viešumoje

Pagaliau ateina diena, kai nutariame pradėti savo žurnalistinį eksperimentą. Iš anksto nusprendžiame, kad abi vilkėsime ilgas ir plačias juodas abajas, tačiau Jurgita rišis skarą, o Giedrė užsidės visą veidą dengiantį nikabą.

Internete gali rasti kiek tik nori patarimų, kaip užsirišti musulmonišką skarą, tačiau kol nesame įgudusios, prie veidrodžio užtrunkame nemažai laiko. Kelis kartus pervyniojame skaras, kol pagaliau jos gražiai užsiriša, tai nusirengiame, tai vėl apsirengiame. Galų gale mes pasirengusios – šiek tiek pastangų ir štai iš veidrodžio į mus žvelgia dvi musulmonės.

Dar prieš pradedant savo tyrimą artimieji ir draugai, išgirdę apie mūsų ketinimus, bandė atkalbėti neiti į gatvę taip apsirengus. Daugumai atrodė, kad smarkiai rizikuojame savo eksperimentą baigti kur nors ligoninės priimamajame. Tačiau mes susirenkame paskutinius daiktus, pažvelgiame pro durų akutę, ar nematyti kaimynų (kurių tikrai nesinorėtų sutikti), ir skubiu žingsniu išeiname į laiptinę.

Nusileidusios į pirmą aukštą staiga sutrinkame ir vos nepasukame atgal – pamatome  lauke, netoli įėjimo, besišnekučiuojančius du kaimynus. Mūsų drąsa išgaruoja kaip dūmas. Kelias minutes nedrąsiai mindžikuojame laiptinėje vis nesiryždamos pasirodyti. Jaudulys, nerimas, baimė. Nežinia, kiek dar būtume trypčiojusios laiptinėje, jei ne liftas, iš kurio staiga pasirodė kitas kaimynas. Išpūtęs akis šyptelėjo ir nuėjo. Prisimindamos Agnės patarimą, mes sutrikusios nuleidome akis.

Kelio atgal nebėra – praveriame laukujes duris ir nuleidusios galvas praslenkame pro aiškiai apstulbusius kaimynus. Iš karto pajuntame, kad jų pokalbis nutrūksta, o smalsūs  žvilgsniai perveria mus kiaurai. Paskubomis nutolstame ir įsėdusios į automobilį su palengvėjimu atsikvepiame.

Reikia pripažinti, kad išeiti į gatvę taip apsirengus jausmas gana keistas. Ypač dėvint visą veidą dengiantį šydą. Iš pradžių atrodo, kad sunku net kvėpuoti. Be to, su visais šiais apdarais labai karšta – nesuvokiama, kaip moterys ištveria su tokia apranga karštą vasaros dieną. Bet keisčiausia turbūt yra žvelgti į veidrodį ir visiškai neatpažinti savęs – lyg staiga taptum žmogumi be tapatybės.

Musulmonė Agnė tvirtina, kad vyro gimtinėje jai labai patinka dėvėti nikabą, nes tuomet jaučiasi tarsi nematoma – gatvėje į ją niekas nekreipia dėmesio, nenužiūrinėja ir nelaido replikų, kaip neretai pasitaiko, kai gatvėje pasirodo fizinio patrauklumo neslepianti moteris. Tačiau mes netrukus įsitikiname, kad Lietuvoje situacija yra priešinga. Šydą dėvinti moteris kaip tik atsiduria dėmesio centre ir akimirksniu tampa visuotiniu apkalbų taikiniu.

Vairuoti dėvint nikabą taip pat nepatogu – veido šydas tam aiškiai nepritaikytas. Trikdo ir įkyrūs kitų vairuotojų ar pėsčiųjų žvilgsniai. Kai privažiavusios prie pėsčiųjų perėjos stabtelime praleisti ten laukiančio vyriškio, dar kartą įsitikiname savo aprangos poveikiu:  per gatvę einantis pėsčiasis, pastebėjęs prie vairo sėdinčią moterį su juodu šydu, praeina tarsi amo netekęs ir dar ilgai atsigręžęs per petį žiūri, kol nuvažiuojame.

Kol apsiprasime su aplinkinių reakcijomis, nusprendžiame pasivaikščioti Gedimino prospektu – juk pagrindinėje sostinės gatvėje, kurioje darbo dienos popietę knibžda daugybė žmonių, gali pamatyti daugiausia kitų kultūrų ir rasių atstovų, tad ir mes praeivių neturėtume pernelyg stebinti. Tačiau suklusti mus priverčia jau pačios pirmos praeivių reakcijos. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius.

Dauguma praeivių ar lauko kavinėse pietaujančių žmonių įsispokso į mus, paaugliai pradeda kikenti (vienas jų springdamas juoku mesteli mums frazę: „Allahu Akbar!“ („Dievas yra didis“), o poromis ar būreliais traukiantys vilniečiai – šnabždėtis. Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi. Skaros prislopina supančius garsus ir ką šnabždasi aplinkiniai beveik negirdime, tačiau užtenka stabtelėti prie šviesoforo ir vėl išgirstame pavymui: „Žiūrėk, musulmonės. Kokios baisios!“

Perėjusios Gedimino prospektą kertame Katedros aikštę, tada pakylame Pilies gatve. Matome, kaip jauna mergina bando apsimesti mobiliuoju telefonu fotografuojanti gatvę, nors kamera aiškiai nukreipta į mus. Vėliau dar ne kartą pastebėsime mus fotografuojančius žmones – tiek slapta, tiek nesislepiant. Jau pirmą dieną buvome nufotografuotos ir vieno naujienų portalo fotografės, o mūsų nuotrauka iš karto paskelbta tame portale. Vėliau išgirdome, kad apie mūsų eksperimentą nieko nežinantys musulmonai ėmė dalytis šia naujiena socialiniuose tinkluose.

Pasukusios į „prancūzparkį“ pastebime ant suoliuko sėdinčią merginą ir jai ant kelių prigulusį vaikiną. Mergina kažką sušnabžda vaikinui ir tas iš karto atsisėda, kad į mus pasižiūrėtų. Ant tolesnių suoliukų sėdinčių vyrų kaklai išsitempia tarsi gulbių  – visi nori įdėmiau mus apžiūrėti. Toliau vaikštome po miestą, lydimos nustebusių žvilgsnių, šnabždesių, kikenimo.

Užsukame į Gedimino prospekte esantį prekybos centrą atsigerti sulčių. Padavėja į mus kreipiasi lietuviškai ir aptarnauja maloniai, neparodydama nuostabos, tačiau praeiviams mes esame tikra egzotika. Tenka išmokti gerti pro šiaudelį nenusiimant apdangalo nuo veido – pavyksta ne iš karto, iš šono atrodo turbūt keistai, bet įpranti ir prie tokių nepatogumų.

Nueiname ir į tualetą – eilėje laukiančios paauglės puola kikenti, o moterys nužiūrinėja mus ir susidomėjusios, ir nustebusios. Staiga iš tualeto kabinos išeina pensinio amžiaus moteris ir sustoja priešais mus tarsi stabo ištikta: matome, kad apstulbusi moteris sunkiai gaudo orą, veidas persikreipia iš pykčio. Vienu metu pamanome, kad ji vienai mūsų suduos.  Aplenkiame ir nueiname.

Eidamos Totorių gatve pamatome priešais atskubantį inteligentiškos išvaizdos, kostiumuotą pusamžį vyrą, kuris prasilenkdamas su mumis išrėžia į akis: „Kam tuos autus ant veido užsidėjai?“

Namo grįžtame iškaitusios – tiek nuo saulės kaitros, tiek nuo įkyriai persekiojančių žvilgsnių. Nusimetusios drabužius pajutome palengvėjimą.

Antroji diena: užsukame į valdišką įstaigą

Antrąją eksperimento dieną vėl išsiruošėme į miestą. Vilkėjome tokiais pat drabužiais, kaip ir pirmąją. Apstulbusių praeivių žvilgsniai bei replikos lydėjo ir šį sykį, tačiau abi pajutome, kad šį kartą tai jau nebe taip smarkiai slegia – turbūt todėl, kad su didesniu aplinkinių dėmesiu pradėjome apsiprasti. Antrąją dieną gerokai laisviau jautėmės ir su musulmoniškais drabužiais, jau kur kas lengviau užsirišome skaras, o į gatvę išėjome visai be baimės. Panašu, kad galutinai įsijautėme į savo vaidmenis.

Nusprendėme patikrinti toleranciją valdiškoje įstaigoje – užsukome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą pasikeisti pasibaigusio galiojimo Europos sveikatos draudimo kortelės, suteikiančios teisę į nemokamą būtinają medicinos pagalbą užsienyje. Valdišką įstaigą pasirinkome visiškai atsitiktinai.

Vos įėjusios į įstaigą pajuntame į save nukreiptus prie įėjimo budinčio apsaugininko, o vėliau – ir priėmimo laukiančių žmonių žvilgsnius. Atsispausdiname reikalingą talonėlį su eilės numeriu ir prisėdame.

Netrukus ateina mūsų eilė – ilgą juodą drabužį ir veidą dengiantį nikabą dėvinti Giedrė pajuda aptarnaujančios tarnautojos link. Darbuotoja neatrodo nei sutrikusi, nei nustebusi. Ji paduoda užpildyti anketą naujai kortelei išduoti, paprašo pateikti tapatybę įrodantį dokumentą. Tuomet pakyla nuo kėdės ir kelioms minutėms kažkur pasitraukia.

Po kiek laiko tarnautoja grįžta ir mandagiai paprašo: „Atsiprašau, bet gal galite parodyti savo veidą jūsų tapatybei patvirtinti?“. Nepuolu ginčytis, tik pasakau, kad dėvėti šydą reikalauja mano tikėjimas. Darbuotoja taip pat mandagiai atsako tai suprantanti, tačiau priduria, kad turbūt nieko tokio, jei atidengsiu veidą moteriai.

„Galiu šiek tiek pasitraukti į šalį“, – pasiūlo tarnautoja, taip sudarydama galimybę man atidengti veidą to nematant kitiems patalpoje esantiems žmonėms. Kai trumpam kilsteliu šydą, darbuotoja padėkoja ir jau po akimirkos išduoda prašomą dokumentą – naują Europos sveikatos draudimo kortelę.

Reikia pripažinti, kad toks subtilus ligonių kasos tarnautojos elgesys maloniai nustebino.  Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų.

Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo

Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“,  – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.

Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.

Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.

„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi:  – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“

Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.

Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.

Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.

Per tą laiką nusprendžiame pavažiuoti troleibusu iki kitos parduotuvės – šį kartą „Maximos“. Įlipame į apypilnį troleibusą, kurio keleiviai, regis, apsidžiaugia gavę progą paįvairinti savo kelionę – visų akys nukrypsta į mus, o kai kurie keleiviai nesivaržydami pradeda mus fotografuoti. Imame įtarti, kad greitai tapsime feisbuko žvaigždėmis. Netrukus atvykstame iki savo stotelės ir išlipame.

Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti.  Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.

Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.

Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. Informacijos skyriuje stovintis vyrukas, regis, jau apsiprato su mūsų išvaizda. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jis. Vėl ilgokai laukiame, kol kas nors prie mūsų prieis.

Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.

„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.

Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.

Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.

Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.

Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.

„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.

Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.

Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.

Buvo matyti, kad ji nuoširdžiai nori padėti – iš pradžių bandė pati suderinti darbo pokalbio laiką, tačiau mums pasakius, kad dar nežinome savo planų, užrašė telefono numerį ir paragino kuo greičiau susisiekti. Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.

Ketvirtoji diena: nuomojamės būstą

Ketvirtąją eksperimento dieną skyrėme nuomojamo būsto paieškoms. Per vieną skelbimų portalą susiradome tris potencialiai tinkamus butus ir sutarėme dėl jų apžiūros. Ieškojome naujos arba senos statybos dviejų kambarių buto Šiaurės miestelyje arba Šeškinėje už 300–350 eurų per mėnesį. Telefonu tariantis dėl buto apžiūros savo tikėjimo, suprantama, nesakėme, tik nurodėme, kad bute gyventų jauna šeima su vaiku.

Šįsyk nusprendžiame apsirengti kiek įmanoma paprasčiau: Jurgita dėvi skarą ir juodą abają, o Giedrė, kurios šeima neva ir ieškosi buto nuomai, apsirengusi margą musulmoniškuose kraštuose pirktą tuniką iki kelių, kelnes ir taip pat ryši skarą. Nutarėme buto ieškoti nedengdamos veido, nes suvokėme, kad dėvėdamos šydą gerokai sumažinsime savo šansus išsinuomoti.

Teko girdėti pasakojimų, kad musulmonai patiria daug sunkumų, kol išsinuomoja būstą, o kreipusis į nekilnojamojo turto agentūrą brokeriai pataria apskritai neužsiminti šeimininkams apie savo tikėjimą. Ir, žinoma, į buto apžiūras ateiti dėvint įprastą, o ne musulmonišką aprangą, nes priešingu atveju ieškoti gali tekti ilgai. Vis dėlto nusprendžiame patikrinti, ar tikrai taip yra.

Visi trys mums patikę butai buvo nuomojami per nekilnojamojo turto agentūras, tad dėl jų apžiūros tarėmės su brokeriais.

Patį pirmą apžiūrime naują dviejų kambarių butą S.Žukausko gatvėje. Mums susitikus brokerė nerodo emocijų, bendrauja mandagiai ir santūriai. Sužinome, kad buto šeimininkai gyvena kitame mieste. Netrukus leidžiamės apžiūrėti buto ir užduodame tokiose situacijose įprastus klausimus – ar bute lieka visi baldai, ar jis nuomojamas ilgam laikui, kokie yra mokesčiai už šildymą ir pan. Brokerė kantriai atsakinėja, o pati visiškai nieko neklausia – tik pasitikslina, kas bute ketina gyventi. Būsto paieškų pradžia mums sėkminga – be jokių sunkumų susitariame dėl buto nuomos.

Netrukus vykstame apžiūrėti dar vieno buto, šįkart – Gelvonų gatvėje, Šeškinėje. Su brokeriu susitinkame prie įėjimo į daugiabutį. Jaunas vyras pamatęs mus akivaizdžiai sutrinka. Nors ir stengiasi neišsiduoti, pasisveikinus jis mūsų pirmiausia paklausia, ar jau ilgai ieškome būsto. Atsakome, kad ilgokai, ir kylame liftu susitikti su šeimininkais.

Bute mūsų jau lūkuriuoja maždaug vidutinio amžiaus moteris su vaikinu (greičiausiai sūnumi), tačiau mes tik pasisveikiname, o butą aprodo ir viską papasakoja brokeris. Senos statybos butas atrodo tvarkingas, paremontuotas. „Viskas mums tinka, nuomojame“, – sakome brokeriui. „Na, jei jums tinka ir šeimininkams jūs tiksite, bus galima pasirašyti sutartį“, – atsako brokeris.

Virtuvėje lūkuriuojanti moteris atrodo sumišusi. Mūsų apranga ją akivaizdžiai trikdo, ji kurį laiką mus stebi aiškiai apstulbusi. Po nejaukios tylos moteris galiausiai pasitikslina, kas šiame bute ketina gyventi. Giedrė atsako, kad bute gyvens ji su vyru ir vaiku, o Jurgita – tik draugė, padedanti jai ieškoti buto.

„A, tai čia draugė?! – su didele nuostaba perklausia moteris. – Nes žinote, klausimų man visokių kyla…“ Neaišku, ką ji turi galvoje, bet pajuntame, kad moters tonas sušvelnėja ir pasidaro nebe toks šaltas. Atrodo, kad pamažu pralaužiame ledus. Išsikalbame. „O tai kas tokie tie jūsų vyrai?“ – išgirdusi, kad esame už kitataučių ištekėjusios musulmonės, toliau klausinėja šeimininkė. Giedrė atsako, kad jos vyras – iš Egipto.

Regis, šeimininkę tai kiek nuramina. „Na, egiptiečiai atrodo geri žmonės“, – priduria ji. Paklausiame, ar mūsų tikėjimas yra kliūtis išsinuomoti šį butą. Moteris papurto galvą, tik užsimena, kad priimdamas nuomininkus niekada nežinai, kokius žmones sutiksi. Pokalbio pabaigoje buto šeimininkė atsako, kad „jai viskas tinka“, bet pabrėžia, kad galutinį žodį turi tarti jos vyras.

Tai atrodo šiek tiek keista – jei būtume atėjusios apžiūrėti buto vilkėdamos įprastą aprangą, greičiausiai, su šeimininke dėl nuomos būtume sutarusios iš karto, o savo vyrui ji praneštų tik patį faktą – kad butą sėkmingai išnuomojo. Tačiau priešais save ji regi ne eilines vilnietes, o dvi musulmones su skaromis, todėl moteris dvejoja, kokį sprendimą priimti. Vėliau, kai atsisveikinusios išeiname iš buto, brokeris nedrąsiai patvirtina, kad kitu atveju butas mums jau tikriausiai būtų išnuomotas. Su brokeriu sutariame susiskambinti vakare, kai šeimininkai galutinai apsispręs. Paskambiname brokeriui po kelių valandų ir išgirstame geras naujienas – butas mūsų! Taigi šiek tiek sunkiau, bet vis dėlto sėkmingai išsinuomojame ir antrą apžiūrėtą butą.

Tą pačią dieną apžiūrime ir trečiąjį būstą Musninkų gatvėje. Šįkart mus pasitinka žavi ir labai smalsi brokerė. Pamačiusi mus ji taip pat atrodo gerokai nustebusi ir dar kylant liftu pagiria mūsų aprangą bei atsiprašydama už smalsumą pasitikslina, kodėl ryšime skaras. Atsakome tą patį, ką ir kitiems – esame musulmonės. Užeiname į butą, ten mus pasitinka šeimininkai – jauna pora su kūdikiu.  Brokerė paaiškina, kad šeimininkai išsikrausto, nes po kelių savaičių išvyksta į Angliją.

Po greitos buto apžiūros ir įprastinių klausimų pareiškiame, kad butas tinka ir norėtume jį nuomotis. Tuomet vėl šiek tiek nustebina tiek pačių šeimininkų, tiek brokerės reakcija. „Jūs dar pagalvokite. Neskubėkite“, – išgirstame iš buto savininkės, laikančios kūdikį ant rankų. Sutariame dar pagalvoti ir netrukus vėl susiskambinti. Brokerė patikina, kad butą apžiūrėjome pirmieji ir kitiems jo tikrai neišnuomos.

Išėjus iš buto brokerė apipila mus klausimais, norėdama kuo daugiau sužinoti apie galimus buto nuomininkus. Smalsiai išsiklausinėja ir kur dabar gyvename, ir kur dirba Giedrės vyras, ir kodėl tokį tikėjimą pasirinkome.

„Vis tiek jūsų suknelė labai graži, negaliu akių atitraukti“, – komplimentų negaili brokerė. Atsakome, kad tai ne suknelė, o tunika. „Aš tai kaip suknelę dėvėčiau… Bet jūs turbūt negalite apnuogintų kojų rodyti?“ – pasitikslina ji. Brokerė taip pat pasmalsauja, kodėl musulmonės dažniausiai rengiasi juodai. „Turėtų būti labai karšta vasarą, – priduria ir paberia naujų klausimų: – O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?“

Vėliau brokerė atsiprašo už smalsumą ir paaiškina, kad esame pirmos musulmonės, su kuriomis jai tenka bendrauti. Pabaigoje ji pasako labai vertinanti žmones, kurie nesigėdija savo tikėjimo, ir mes atsisveikiname. Vakarop paskambiname pranešti, kad tikrai norime nuomotis šį butą, o brokerė pažada netrukus atsiųsti nuomos sutartį suderinti – panašu, kad ir trečias bandymas susirasti būstą dėvint musulmonišką aprangą mums buvo sėkmingas.

Galima sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, o gal tai galima paaiškinti vasaros štiliu nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau turime pripažinti, kad būsto paieškos nebuvo tokios sudėtingos, kaip tikėjomės. Taip, tenka sulaukti daugybės klausimų, o tiek butų šeimininkai, tiek brokeriai iš pradžių žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau daugiau pabendravus ir atsakius į visus klausimus ledus galima pralaužti – jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės.

Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur

Vilkėdamos tradicinius musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio  sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo. Pirmą ir antrą dieną po eksperimento nuo didelio aplinkinių dėmesio ir neigiamų emocijų jautėmės išsunktos kaip citrinos, o galvos plyšte plyšo. Įsitikinome mūsų pašnekovių žodžiais, jog musulmonišką aprangą Lietuvoje gali dėvėti tik labai stipri asmenybė.

Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.

„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus. Prancūzijoje ji rengiasi laisvai krentančiais drabužiais – ilgais sijonais, tunikomis, ryši hidžabą. Jei vyksta pasisvečiuoti į Lietuvą, taip pat rengiasi ir čia.

Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.

„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Tiesa, per porą metų pripratau ir nebejaučiau per didelio žmonių dėmesio. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas,  migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą. Todėl labai svarbu žinoti savo teises, bendrauti su musulmonų bendruomene“, –pasakoja 38-erių metų penkių vaikų mama.

Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė ir priduria, kad artimiausiu metu jos šeima nežada grįžti į Lietuvą.

Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.

„Ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose tikrai turėtų būti sunkiau rengtis taip, kaip nori, ir laisvai praktikuoti. Dažnai kitiems religijos reikalavimai gali būti netgi nesuprantami – kad ir ramadanas, per kurį nuo aušros iki sutemos mes nevalgome ir negeriame net vandens. Daugeliui tai atrodo nereikalinga auka, o tikram praktikuojančiam musulmonui tai pats nuostabiausias ir gražiausias metų laikas.

Lietuvoje, tikiu, būtu sunku vyrui melstis mečetėje, nes jų nėra daug, todėl tektų rinktis gyvenamąją vietą ne pagal norus, o pagal atstumą iki maldos namų. Tikiu, kad ir dėl savo aprangos sulaukčiau nuolatinių žvilgsnių ir apkalbų, o tai gali pradėti varginti”, – vardija G.Cherfaoui.

Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.

Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti. Todėl dažniausiai musulmonai patys susiranda galvijų pas ūkininkus ir paskerdžia sau.

Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.

H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą buvo neįmanoma.

G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl viliasi, kad pamažu situacija gerėja. Be to, ji ir kitos mūsų pašnekovės tvirtina įsitikinusios dėl vieno – kai žmonės jų ima klausinėti apie islamą ir musulmonų gyvenimo būdą, net negatyviausiai nusiteikusieji pakeičia savo nuomonę į gerąją pusę.

Bet naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.

Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”

Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose: „Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.“

Musulmonai nepriimtini ir Vakarų Europoje

Mūsų pašnekovės atskleidžia, kad būti musulmone nelengva ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos ar net musulmoniškose šalyse. Vakarų Europoje daugėja draudimų musulmonams dėl aprangos. Musulmoniškuose kraštuose šviesaus gymio lietuvės neišvengia įkyrių žvilgsnių.

„Vakarų Europoje irgi vyrauja neigiamas požiūris į musulmonus, bet žmonės mandagesni, šaltesni, taigi atrodo pagarbesni. Tunise islamo religija irgi yra ujama. Tunisas eina demokratijos ir modernėjimo keliu, labai lygiuojasi į Europą. Todėl nors mano apranga vis griežtėja (vienąkart buvau užsidėjusi ir nikabą), dar nerandu tiek jėgų (vėlgi dėl to, ką žmonės pasakys), kad užsidėčiau jį visam laikui, – atskleidžia Nur al-Huda. – Vis dėlto Tunise jaučiuosi savesnė nei gimtinėje ar Vakarų Europoje.“

Prancūzijoje, kur susitelkusi didžiausia musulmonų bendruomenė Europoje, gyvenanti G.Cherfaoui sako negalinti teigti, kad ir čia yra itin lengva būti musulmone: „Prancūzijoje yra daug apribojimų, kurie kartais sunkiai suvokiami, tačiau tenka prie jų taikytis.  Žinoma, čia musulmonų daug, todėl lengviau praktikuoti religiją nei Lietuvoje. Prancūzai labiau nusimano apie islamą nei lietuviai, todėl kyla mažiau nesklandumų. Pavyzdžiui, jei draugai prancūzai pakviečia į svečius, jie pasirūpins, kad ant stalo būtų visiems tinkamo maisto –  halal mėsos arba žuvies. Lietuvoje apie tai nepagalvojama ir dar nusistebima, kai paaiškini, kad tam tikrų produktų nevartoji.“

Kita vertus, Prancūzijoje valstybinėse įstaigose neleidžiama demonstruoti religinių ženklų ar aprangos. Moteris, dirbanti  gydytoja ar mokytoja, negali dėvėti hidžabo. Išimtis – privatus verslas: pavyzdžiui, parduotuvėje gali pamatyti skarą ryšinčią pardavėją.

„Sūnaus mokykloje kasdien matau mokytojos padėjėjas, kurios ateina į darbą apsirengusios kaip musulmonės, tačiau vos įžengusios į mokyklą skarą nusiriša. Merginos negali dengtis eidamos į mokyklą“, – pasakoja G.Cherfaoui.

Prancūzijos musulmonams psichologiškai ypač sunkūs buvo pirmi mėnesiai po ekstremistų įvykdyto teroro akto „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kurio metu nužudyta 12 žmonių. „Jokiais būdais nepateisiname žmonių žudymo, tačiau dalis visuomenėsmusulmonus prilygina teroristams. Iš karto po žudynių „Charlie Hebdo“ labai nesaugu tapo vyrams, kurie meldžiasi mečetėse. Per kelias savaites buvo atakuota šimtai mečečių, ne visos jos buvo saugomos policijos, todėl buvo neramu, kai vyras visus penkis kartus eidavo melstis į maldos namus. Mokyklose buvo sustiprinta apsauga, o šiuo metu reikia laikytis tam tikrų taisyklių einant į prekybos centrus – parodyti, kas yra rankinėje, jei to prašo apsaugos darbuotojas“, – pasakojo G.Cherfaoui.

Lietuviai kreivai žiūri į bet kokį kitoniškumą

Mūsų pašnekovių patirtį Lietuvoje ir mūsų žurnalistinio eksperimento išvadas patvirtina ir ekspertų surinkti duomenys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė pabrėžia, kad Lietuvoje religinės mažumos tebėra svarbus žmogaus teisių objektas – dėl stiprių stereotipinių nuostatų žmonės yra diskriminuojami, patiria neapykantą, patyčias ir užgauliojimus. Ekspertė priminė, kad diskriminacijos apraiškų vis dar pasitaiko net ir mūsų valstybės lygiu, ir paminėjo plačiai nuskambėjusį neseną atvejį, kai pabėgėliai musulmonai Užsieniečių registracijos centre buvo maitinami kiauliena, nors tai prieštarauja jų įsitikinimams.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, skundų dėl religijos Lietuvoje sulaukiama palyginti nedaug, tačiau jų daugėja. Musulmonų skundai sudaro iki pusės visų skundų dėl religijos.

Į tarnybą dėl diskriminacijos kreipiasi asmenys iš įkalinimo įstaigų, teigiantys, kad ten jie negali maitintis pagal išpažįstamą religiją, pasitaiko skundų ir dėl to, kad brandos atestatai teikiami bažnyčioje, o ne neutralioje vietoje arba kad abiturientai prieš brandos atestatų įteikimą bažnyčioje turi klausyti šv. Mišių. Bendraudamos su Lietuvoje gyvenančiomis musulmonėmis girdėjome ir apie tokius atvejus, kai aukštojoje mokykloje dėstytojas atsisako leisti musulmonei studentei laikyti egzaminą, jei ši nenusiriš skaros.

„Daugybė tyrimų patvirtina, jog Lietuva nėra labai tolerantiška valstybė. Tai ypač jaučiama kalbant apie tris nediskriminavimo pagrindus – rasę / tautybę, seksualinę orientaciją bei religiją”, – pabrėžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Valdas Dambrava.

Islamologas E.Račius apibendrina, kad monokultūriškoje Lietuvos visuomenėje kreivai žiūrima į bet kokį kitoniškumą, todėl vienodai sunku gali būti įsidarbinti tiek veido apdangalą dėvinčiai musulmonei, tiek, tarkime, auskarotam pankui. Jo vertinimu, dažniausiai neigiamas visuomenės nuostatas lemia būtent žmonių kitoniškumas, o ne praktikuojama religija.

Kita vertus, eksperto įsitikinimu, mūsų visuomenėje skirtingai vertinami musulmonais jau gimę asmenys ir Lietuvos piliečiai, atsivertę į islamą. „Manau, nepakantumas lietuvėms, atsivertusioms į islamą, kyla todėl, kad jos matomos kaip išdavikės – išdavusios savo krikščionišką ar europietišką paveldą, tapatybę, nes jų vaikai jau bus ne katalikai, o musulmonai. Be to, daug atsivertusių moterų nebesitapatina su Lietuva, sako, kad joms lietuvybė nėra svarbi, jos neretai emigruoja. Aišku, reakcijos dėl to ne visada būna adekvačios. Turime suprasti, kad mes galime musulmonų nemėgti, bet tai nereiškia, kad turime teisę su jais nepagarbiai ar diskriminuojamai elgtis“, – pabrėžia E.Račius.

Pasak profesoriaus, musulmonai patys pasirenka, ar nori atkreipti savo apranga aplinkinių dėmesį, nes atitinkama apranga yra veikiau jų tapatybės, o ne religijos klausimas: „Be abejo, turint omenyje tik aprangą, jie gali sulaukti didesnio dėmesio, bet daugiausia todėl, kad mes taip nesirengiame. Jei aš apsirengčiau Kalėdų Seneliu, į mane irgi žiūrėtų. Drabužiai yra visiškai nesvarbūs, kalbant apie religiją, bet jie yra svarbūs kaip tapatybės elementas. Būti musulmonu galima šito ir neparodant.“

M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos dėl musulmonų pasikeičia, kai pradedama bendrauti individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. „Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai.“, – sako pašnekovė.

Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek ieškant būsto, tiek darbo, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.

Visuomenės apklausos

10 visuomenės grupių, kurių atstovų kaimynystėje lietuviai labiausiai nenorėtų gyventi (proc.)

1. Romai (čigonai)             58,2

2. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys  ?

3–4. Asmenys su psichikos negalia        45,3

3–4. Homoseksualūs asmenys                45,3

5. Čečėnai    30,7

6. Musulmonai 29,7

7. Jehovos liudytojai         28,5

8. Pabėgėliai 27,3

9. Pakistaniečiai                20,9

10 Hinduistai, budistai      20,8

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Su kuo lietuviai labiausiai nenorėtų kartu dirbti (proc.)

1. Asmenys su psichikos negalia            43,5

2. Romai (čigonai)             40,3

3. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys       37

4. Homoseksualūs asmenys                    35,8

5. Musulmonai 22,4

6. Jehovos liudytojai         19,2

7. Lietuvių kalbos nemokantys asmenys                      19,1

8. Čečėnai    17,4

9. Pabėgėliai 15,1

10. Pakistaniečiai              13,1

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Mokslas. Po dvejų metų pertraukos vėl bus paleistas vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje – Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Per pirmąjį greitintuvo veiklos etapą gauti duomenys įrodė Higso bozono, gavusio dieviškosios dalelės pavadinimą, egzistavimą. Šį kartą mokslininkai stengsis dar arčiau priartėti prie visatos pažinimo.

Tarp Ženevos ežero Šveicarijoje ir Jura kalnų Prancūzijoje šimto metrų gylyje nusidriekęs 27 kilometrų žiedas. Tai 6,6 mlrd. eurų kainavęs Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas – vienas ambicingiausių mokslinių projektų pasaulyje, savo sudėtingumu prilyginamas žmogaus išsilaipinimui Mėnulyje. Jį pastatyti užtruko dešimtmetį, o jį kurdami petys petin dirbo mokslininkai iš viso pasaulio. Tad ne veltui patekti į tunelius, kuriais driekiasi greitintuvas, nėra paprasta – durys atsiveria tik nuskenavus specialų leidimą turinčio darbuotojo akių raineles.

Dvejus pastaruosius metus greitintuvas buvo išjungtas ir tobulinamas, tad mokslo entuziastai turėjo unikalią galimybę žvilgtelėti į šį mokslinį triumfą iš arčiau. Oficialių ekskursijų metu lankytojai galėjo nusileisti šimtą metrų po žeme ir pamatyti gigantiškus įrenginius, skirtus greitintuve susidarančioms dalelėms fiksuoti. O pažiūrėti tikrai yra į ką – pavyzdžiui, greitintuvui pastatyti panaudota daugiau geležies negu Eiffelio bokštui.

Spėjusieji pamatyti greitintuvą gali jaustis išskirtiniai, nes dabar ekskursijos po žeme sustabdytos ilgam. Kovo 23 dieną po dvejų metų pertraukos greitintuvą vėl planuojama paleisti, o pirmuosius fizikams įdomius duomenis tikimasi gauti jau gegužės pabaigoje–birželio pradžioje.

Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo tikslas – žvilgtelėti į tai, iš ko sukurta visata. Tam tikra prasme greitintuvas sukuria mini Didįjį sprogimą, po kurio ir susiformavo mūsų visata. Greitintuve beveik šviesos greičiu skirtingomis kryptimis skrieja du protonų spinduliai, kurie keturiose eksperimentinėse žiedo vietose susiduria. Dalis susidūrimo energijos transformuojasi į masę – daleles. Vos akimirką po susidūrimo atsiranda dalelių, kurios buvo pasirodžiusios ir po Didžiojo sprogimo. Kai kurios jų egzistuoja labai trumpai, todėl šias daleles nufotografuoja įrengti keturi milžiniški fotoaparatai. Analizuodami gautus duomenis CERN mokslininkai ieško esminės statybinės medžiagos, iš kurios sudaryta visata.

Išanalizavus surinktus duomenis 2012 m. buvo patvirtinta egzistuojant dalelę, apie kurią fizikai teoriškai diskutavo ne vieną dešimtmetį, – Higso bozoną. Ši elementarioji dalelė yra vienos sėkmingiausių mokslinių teorijų – dalelių fizikos standartinio modelio – ašis. Higso bozonas yra mechanizmo, kuris suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms, dalis. Taigi po daugelio metų paskutinė didelė standartinio modelio spraga buvo užpildyta.

Fizikai tiki, kad Higso bozonas – ne vienintelis įspūdingas atradimas, kurį pavyks padaryti analizuojant greitintuvo duomenis. Tad netrukus įvyksiančiam šio prietaiso paleidimui ruošiamasi itin kruopščiai. Juo labiau kad CERN mokslininkai jau patyrė, kas yra nesėkmė. Pirmą kartą 2008 m. paleidus greitintuvą fizikų ovacijos ir entuziazmo šūksniai nutilo šiek tiek daugiau nei po savaitės – tik devynias dienas veikęs greitintuvas sugedo, o jį pataisyti užtruko metus. Didžiulį nusivylimą mokslininkams sukėlusį gedimą iš tiesų lėmė viena mažytė detalė – nekokybiška jungtis tarp dviejų magnetų, dėl kurios įvyko sprogimas ir helio nuotėkis. Greitintuvas sudarytas iš daugiau nei 1,2 tūkst. superlaidžių magnetų, kurie pagreitina ir pasuka daleles, kad jos lėktų ratu. Be šių magnetų dalelės paprasčiausiai judėtų tiesia linija.

Greitintuve dalelės skrieja beveik šviesos greičiu, todėl jas pagreitinti galima tik labai nedaug. Tačiau net ir nedaug padidinus greitį smarkiai padidėja dalelių energija  – tuomet įvyksta smarkesni susidūrimai, iš kurių mokslininkai gali gauti dar įdomesnių duomenų ir dar labiau priartėti prie visatos paslapčių įminimo. Per dvejus metus pakeitus visas jungtis tarp magnetų būtent tai ir ketinama padaryti šį kartą – greitintuve energija padidės nuo 8 TeV (teraelektronvoltų) iki 13 TeV.

Tiesa, net patys mokslininkai nežino, ką jie atras šį kartą, nes tai tarsi naujoji fizika, kuri dar neturi jokio teorinio aprašo. Tačiau neabejoja, kad jei greitintuvas galės veikti didesne energija, tikrai bus įminta daugiau visatos paslapčių.

Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą valdo CERN – Europos branduolinių tyrimų organizacija, kurią daugiau nei milijardu eurų per metus finansuoja apie dvi dešimtis Europos šalių. O šiame garsiausiame Europos moksliniame institute dirba ir lietuvių. Pasak fiziko Aurelijaus Rinkevičiaus, be jo, šiuo metu ilgalaikius kontraktus CERN turi septyni IT specialistai iš Lietuvos. Dar kasmet po du tris kartus per metus į CERN atvyksta apie keturis IT studentus.

Ruošdamiesi antrajam Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo veiklos etapui CERN mokslininkai nenustygsta vietoje. Pirmą kartą neilgai veikęs greitintuvas fizikams leido atrasti iki tol tik teorijoje aprašytą elementariąją dalelę – Higso bozoną. Atradimas buvo toks stulbinantis, kad šios dalelės atradimą prieš penkiasdešimt metų prognozavę fizikai nieko nelaukiant buvo apdovanoti Nobelio premija.

Šį kartą mokslininkai puoselėja netgi didesnes viltis, nes po dvejų metų pertraukos vėl paleistame greitintuve bus pasiekta 60 proc. didesnė energija.

Aktualusis interviu

CERN mokslo direktorius S.Bertolucci: „Suradę „žinomą nežinomybę“, ieškosime „nežinomos nežinomybės“

Didieji klausimai. Kas yra tamsioji medžiaga, kuri sudaro 85 proc. mūsų visatos? Kodėl mūsų visatoje dominuoja medžiaga, nors po Didžiojo sprogimo medžiagos ir antimedžiagos buvo vienodai? Ar egzistuoja paralelinės visatos?

Duodamas interviu „Veidui“ Sergio Bertolucci tvirtino, jog vertinant iš mokslo perspektyvos CERN mokslininkai šiuo metu jaučiasi patekę į labai jaudinantį etapą – jie tikisi atrasti dalykų, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija.

Pasak S.Bertolucci, pirmajame greitintuvo veiklos etape mokslininkai buvo tarsi turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu ir ieškantys Higso bozono, kuris ten turėjo būti. Šį kartą jie labiau jaučiasi kaip tyrinėtojai, kurie pateks į visiškai neištirtą teritoriją ir patys braižys žemėlapį. Nuo to, kokios nuotaikos tvyro CERNE ruošiantis kovo pabaigoje vėl paleisti greitintuvą, ir pradėjome pokalbį su S.Bertolucci.

S.B.: Mokslininkai labai susijaudinę. Šie dveji metai buvo labai intensyvūs. Pagrindinė priežastis, kodėl greitintuvas buvo ilgam sustabdytas, – norėjome sutvirtinti jungtis tarp magnetų. Būtent tokios vienos jungties gedimas sukėlė incidentą pirmą kartą paleidus greitintuvą 2008-aisiais. Dėl šios priežasties vengėme paleisti mašiną iki maksimalios energijos – 13 TeV (teraelektronvoltų). Taigi labai svarbu buvo pakeisti visas jungtis, kurių yra apie 20 tūkst. Be to, po pirmojo greitintuvo veiklos etapo reikėjo atlikti techninį remontą ir pirmuosius patobulinimus. Kitas sustabdymas numatytas 2018 m.

Šis greitintuvas yra ypač sudėtingas prietaisas, kuris turi būti kalibruotas ir sulygiuotas daug didesniu tikslumu nei plauko storis. Kiekvieno iš greitintuvo eksperimentų viduje esančių daviklių, kuriais fiksuojame išlekiančias daleles, vieta žinoma vienos dešimtosios ar net vienos šimtosios milimetro tikslumu. O iš viso yra 200 mln. daviklių. Džiaugiamės, kad iš principo suspėjame paleisti greitintuvą planuotu laiku, vėluosime tik tris savaites. Mums labai svarbu, kad sustabdydami greitintuvą sugebėjome užtikrinti labai aukštą saugumo ir kokybės lygį. Mūsų šūkis: pirmoje vietoje saugumas, antroje – kokybė, trečioje – terminai. Tai ypač svarbu, nes į šį darbą įtraukta tūkstančiai žmonių.

VEIDAS: Kokie pagrindiniai greitintuvo patobulinimai buvo atlikti per šiuos dvejus metus? Kuo antrasis greitintuvo veiklos etapas skirsis nuo pirmojo?

S.B.: Sutvirtinę jungtis tarp magnetų galime magnetuose padidinti elektros srovę ir pasiekti, kad energija nuo 8 TeV padidėtų iki 13 TeV. Energijos padidinimas nepaprastai padidina mūsų atradimų potencialą. Tai tarsi mikroskopas, kurio raiškos galia padvigubinta.

VEIDAS: Pirmasis greitintuvo veikimo etapas lėmė Higso bozono atradimą. Kokių atradimų tikitės šį kartą?

S.B.: Turėsime dvi užduotis. Pirmoji – labai tiksliai išanalizuoti Higso bozono savybes. Norime patikslinti Higso bozono masę, nes ją žinant bus aiškios ir kitos šios dalelės savybės. Pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad Higso bozonas skils į du fotonus ar keturis miuonus. Analizuodami tai mes suprasime, ką atradome. Žinome, kad atradome kažkokį Higso bozoną, tačiau nežinome, ar tai ir yra tas standartinio modelio aprašytasis Higso bozonas.

Kita misija, kuri yra labiau jaudinanti, – tyrinėjimas. Higso bozonu užbaigėme paieškas to, kas vadinama „žinoma nežinomybe“, dabar ieškosime to, kas vadinama „nežinoma nežinomybe“. Standartinis modelis, nors ir labai galinga teorija, nepaaiškina dar daug dalykų – tamsiosios medžiagos, medžiagos ir antimedžiagos disbalanso, tamsiosios energijos (dėl kurios visata plečiasi vis didesniu greičiu), gravitacijos.

Vienas dalykų, kurių ieškosime, – supersimetrija, kurios teorija numato, kad šalia mums žinomų dalelių, iš kurių esame sudaryti ir mes, ir žvaigždės, egzistuoja neatrastos veidrodinės dalelės. Gali paaiškėti, kad jos ir yra ta paslaptingoji tamsioji medžiaga. Kitas dalykas, kurio ieškome, – ar galime pamatyti dar vieną visatos matmenį (šiuo metu manome, kad mūsų pasaulis yra trimatis – red. past.). Tai irgi labai įdomu.

Mes taip pat vis dar analizuojame, kodėl esame visatoje, kurioje dominuoja medžiaga, nors pradžioje, po Didžiojo sprogimo, medžiagos ir antimedžiagos kiekis turėjo būti toks pat. Žinome, kad medžiaga ir antimedžiaga turi mažą asimetriją (šiek tiek skiriasi – red. past.). Visa visata yra šitos mažos asimetrijos rezultatas. Mes suprantame, iš kur kyla dalis šios asimetrijos, bet to nepakanka, kad paaiškintume, kodėl mes čia. Turime rasti kitą šios asimetrijos tarp medžiagos ir antimedžiagos kilmę.

Kai tyrinėji, visada tvyro nežinomybė: gal atrasime visiškai naujų fenomenų, dalelių, jėgų. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad Higso bozonas yra kompozitinė dalelė (sudaryta iš kitų smulkesnių dalelių – red. past.). O galime atrasti, kad mūsų visata yra tik viena iš daugelio. Tai būtų didelis atradimas.

Mes greičiausiai šiuo metu esame etape, kuris yra labai jaudinantis žvelgiant iš mokslo perspektyvos, – gali būti, kad paliesime dalykus, kurie bus tokie nauji, kad jų negalės paaiškinti jokia egzistuojanti teorija. O galbūt tokie nauji, kad netgi nė vienas iš pasiūlytų modelių negalės jų apimti.

Prisiminkite praėjusio šimtmečio pradžią, kai egzistavo dvi labai galingos teorijos – klasikinės mechanikos ir klasikinio elektromagnetizmo. Bet buvo daug dalykų, kurių šios teorijos paaiškinti negalėjo. Pavyzdžiui, šviesos greičio. Mokslininkai buvo atlikę eksperimentą, kurio metu šviesos greitis buvo matuojamas Žemės sukimosi kryptimi ir priešinga kryptimi. Jis parodė, kad šviesos greitis abiem atvejais yra tas pats. Vadovaujantis sveiku protu, jei eini traukinyje, tai stebėtojui iš išorės atrodys, kad tavo greitis lygus traukinio greičiui (100 km/h) plius tavo greičiui (5 km/h). Atrodytų, tai turėtų galioti ir šviesos greičiui, bet taip nėra. Tik vėliau sukurta specialioji reliatyvumo teorija šio eksperimento rezultatus paaiškino. Mes dabar šią teoriją naudojame kasdien, kai naudojamės automobilio navigacija, – priešingu atveju automobilio navigacija nebūtų labai tiksli, paklaida siektų kelis šimtus metrų.

VEIDAS: Labai įdomu, kad norite pažvelgti į šias dar neatskleistas paslaptis. Bet ar iš pirmojo greitintuvo veiklos etapo gautų duomenų turite kokių nors užuominų, kad tai įmanoma?

S.B.: O taip. Pirmas etapas buvo labai sėkmingas – atradome Higso dalelę, o tai labai svarbus atradimas, nes Higso dalelė suteikia masę kitoms elementariosioms dalelėms. Šiuo metu neturime naujų atradimų, bet šen ir ten randame mažų dalykų, kurie paprasčiausiai gali būti statistiniai svyravimai, bet gali išvirsti ir į naują atradimą. Iš pradžių tas pats buvo ir su Higso bozonu.

Galima sakyti, kad iki šiol buvome turistai, vaikščiojantys aplink su žemėlapiu. Nuo dabar mažą laiko dalį vis dar būsime turistai, tyrinėdami Higso bozono savybes, bet likusį laiką būsime tyrėjai, vaikščiojantys aplink be žemėlapio. Tiksliau, mes būsime žmonės, braižantys tą žemėlapį. Tai yra fundamentalių tyrimų grožis, bet kartu ir didelė rizika. Vis dėlto bet kas, ką atrasime ar neatrasime, padidins mūsų supratimą apie pasaulį, nes vystomės ne tik surasdami naujų dalykų, bet ir atmesdami klaidingus kelius.

VEIDAS: Sakoma, kad CERN mokslininkai ieško visatos statybinių medžiagų. Kodėl svarbu tai žinoti? Kokios naudos žmonija gaus iš šių atradimų?

S.B.: Tūkstančius metų veikia vienas principas: kiekvieną kartą, kai priartėji prie geresnio visatos, gamtos supratimo, šitos žinios po 20–30 metų būna panaudojamos žmonių gyvenimui padaryti geresniam. Pavyzdžiui, išmanusis telefonas sukurtas panaudojant reliatyvumo ir kvantinės mechanikos teorijas. O juk kai kvantinės mechanikos teorija buvo suformuluota, ji atrodė labiausiai nematerialus dalykas, apie kokį tik galėtum pagalvoti. Tačiau šiandien negali pagaminti tranzistoriaus, jei nesupranti kvantinės mechanikos principų. Jei moki gaminti žvakes, gali pagaminti vis geresnes žvakes, bet niekada nepagaminsi elektros lemputės. Būtent fundamentinius tyrimus žmonija visada panaudoja, kad pereitų prie kito žingsnio – nuo žvakių prie elektros lempučių.

1929 m. vyrukas, vardu Paulas Diracas, padarė prielaidą, kad egzistuoja antimedžiaga. Niekas neatrodė labiau abstraktu, bet po kelerių metų antimedžiaga buvo atrasta kosminiuose spinduliuose. Mūsų laikais antimedžiaga naudojama gelbėti  gyvybėms, pavyzdžiui, atliekant PET skenavimą. PET reiškia pozitronų emisijos tomografija, o pozitronas yra elektrono antidalelė, kuri dabar naudojama vėžiui diagnozuoti.

Matote, kažkas, kas tik atradus atrodo labai abstraktu, tampa dalyku, kuris daro žmonių gyvenimą patogesnį. Faktas, kad jei sustabdai fundamentinius tyrimus, kažkuriuo etapu tavo technologijos nustos tobulėti. Net sudėtingiausios technologijos toliau nebesivystys. Ir dėl to mes tai darome. Bet, žinoma, ir dėl to, kad tai labai smagu.

VEIDAS: Pafantazuokime, kokios naudos gali gauti visuomenė po 30 metų iš jūsų atradimų.

S.B.: Neįsivaizduoju. Kaip ir Albertas Einsteinas neįsivaizdavo, kad jo atradimas bus panaudotas GPS sukurti, ar P.Diracas – kam bus panaudotas jo atradimas. Yra teorijų, sakančių, kad mes esame ne vienintelė visata, o viena iš visatų. Visata, kuri gali komunikuoti su kitomis per kirmgraužas. Įsivaizduokime, jei po tūkstančio metų mes išmokstame keliauti per kirmgraužas.

Ar kada nors pagalvojote, kad visata yra 14,7 mlrd. metų amžiaus? Ji milžiniška, o mes esame maža dulkelė netgi ne pačiame centre ir ne itin svarbioje galaktikoje. Mes, kaip žmonija, esame mažas dalykas visatos istorijoje. Kodėl visa tai turėtų būti tik mums? Yra daug dalykų, kurie susiję su mokslu, bet taip pat susiję ir su filosofija.

Beje, įvairių technologijų duodame visuomenei kasdien. Prieš 25 metus vyrukas iš CERN  išrado tai, kuo naudojamės dabar, – internetą. Tinklai egzistavo anksčiau, bet interneto idėja, kai išrandi tarsi universalią kalbą, kurios kiekvienas narys tampa informacijos naudotoju ir davėju, buvo grandiozinė. Taigi, kai rašote http://, rašote tai, kas CERNE buvo išrasta prieš 25 metus. Ir žinote, tai nėra patentuota, bet mes išlaikėme intelektinę nuosavybę, todėl niekas negali priversti jūsų už tai mokėti.

Kitas pavyzdys: jei eisite atlikti rentgeno tyrimo, tai rentgeno aparate rasite tokius pačius detektorius kaip ir pas mus. Jei eisite atlikti magnetinio rezonanso, 90-ia atvejų iš šimto šio magneto viduje rasite tokį patį superlaidininką, koks buvo sukurtas mūsų greitintuvui. Šie išradimai iš karto patenka į visuomenę, nes yra tiesioginė jungtis tarp to, ką darome CERNE, ir pramonės. Mes stengiamės duoti postūmį technologijų plėtrai, kad pramonė sukurtų tokius dalykus, kokių mums reikia.

Dar vienas dalykas, kurį žmonės nuvertina, – mes kasmet apmokome šimtus inžinierių ir fizikų iš viso pasaulio. Šie žmonės grįžta į savo šalis, o daugiau nei 50 proc. jų nelieka prie mokslinių tyrimų, bet eina dirbti į pramonę, kurti aukštųjų technologijų.

Fundamentiniai tyrimai yra visuomenės, kuri nori turėti ateitį, struktūrinė dalis. Fundamentiniams tyrimams išleidžiamos nedidelės pinigų sumos – daug mažiau nei, pavyzdžiui, reklamai. Europa tam vidutiniškai skiria mažiau nei du procentus BVP.

VEIDAS: Kiek kainavo greitintuvas – vienas brangiausių iki šiol sukurtų mokslinių instrumentų? Kaip galėtumėte apibūdinti jo tikslą?

S.B.: Greitintuvas kartu su eksperimentais kainavo šešis milijardus eurų. Tai nėra brangiausias mokslinis instrumentas. Manhatano projektas (atominės bombos sukūrimas – red. past.), dauguma kosminių projektų buvo brangesni. Tačiau greitintuvas yra sudėtingiausias mokslinis kompleksas, kurį iki šiol sukūrė žmonija. Greitintuvas su eksperimentais daug sudėtingesnis negu žmonių išsiuntimo į Mėnulį projektas.

O jo tikslas yra praplėsti mūsų žinių apie visatą ribas ir geriau suprasti, kodėl mes esame čia. Antra, siekdami tai padaryti mes kuriame naujas technologijas, kurios yra pirmaujančios. Trečia, mes esame geras pavyzdys, kaip mokslas gali tarnauti taikai. Šiuo metu CERNE kartu dirba daugiau nei šimto tautybių atstovai. Pasaulyje nėra daug vietų, kur pamatysi iranietį, dirbantį kartu su amerikiečiu, ukrainietį – su rusu, palestinietį – su žydu, pakistanietį – su indu. Tai gražus kelias, nutiesiantis tiltus per skirtingas kultūras, religijas ir leidžiantis dirbti kartu, o ne kariauti. Mūsų sėkmės modelis paremtas bendradarbiavimu ir konkurencija.

VEIDAS: Kiek mokslininkų dirba prie greitintuvo duomenų apdorojimo?

S.B.: CERNE dirba apie 4 tūkst. žmonių, bet mūsų bendruomenėje yra apie 11 tūkst. žmonių, dirbančių visame pasaulyje. Taigi esame 15 tūkst. žmonių bendruomenė, iš jų 10 tūkst. analizuoja duomenis, gautus iš greitintuvo. Beje, šiuos duomenis analizuoja net 3 tūkst. doktorantūros studentų.

VEIDAS: Prieš paleidžiant greitintuvą kaskart pasigirsta gąsdinimų, kad jis sukels pasaulio pabaigą. Ką galite atsakyti tiems, kurie iš tiesų mano, kad tai įmanoma?

S.B.: Jie turi apmąstyti vieną dalyką. Žmonija yra protinga, bet mes nesame tokie geri greitintuvų gamintojai kaip visata. Visata kuria kur kas geresnį greitintuvą, negu mes kada nors sugebėsime pagaminti. Šiuo metu, kai mes kalbamės, kosminiai spinduliai skrodžia mus – vienas kosminis spindulys per sekundę. Kai kurių spindulių energija kur kas didesnė negu greitintuve. Ir jie kerta visatą milijardus metų. Jeigu sukurti juodąją skylę būtų įmanoma, mūsų čia nebūtų. Tačiau taip neatsitinka, taigi yra net ne teoretiniai įrodymai, kad tokie pasisakymai – netiesa, o eksperimentiniai įrodymai. Mes iš tiesų labai norėtume sukurti mikroskopines juodąsias skyles, nes jos būtų ženklas papildomų matmenų. Bet jeigu jas sukurtume, jos egzistuotų tokį mažą laiko tarpą, kad nesugebėtų pritraukti jokios medžiagos ir išnyktų. Tai mes tikrai žinome. Beje, juodosios skylės būtų daug didesnis atradimas nei Higso bozonas.

Kai 2008 m., prieš paleidžiant greitintuvą, pasigirdo gąsdinimų artėjančia pasaulio pabaiga, mes į tai pažiūrėjome labai rimtai. CERN tinklalapyje įdėta išsami ataskaita, kurioje galima rasti geriausių pasaulyje ekspertų argumentų, kodėl greitintuvu sukelti pasaulio pabaigos neįmanoma.

Kartais visuomenėje tokią baimę paskatina faktas, kad fizikai paprastai niekada nesako, jog koks nors dalykas yra neįmanomas. Jie sako, kokia yra tikimybė. O kai kalbama apie tikimybę, tai žmonės galvoja: „Aha, jei yra tikimybė, vadinasi, tai gali atsitikti!“ Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad pasaulio pabaigą galite sukelti valydamiesi dantis, negu paleidę greitintuvą.

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė, specialiai „Veidui“ iš Ženevos