Kelrodžiai. Šviesa, kuri veda laivus į saugų uostą. Pagalbos ženklas. Tikėjimo ir vilties simbolis. Tokį švyturio įsikūnijimą perteikia grožinė literatūros ar filmai, o moderniųjų technologijų fone jis dvelkia nostalgiška praeitimi ir romantika.

Iš pradžių jūreiviai plaukiodavo orientuodamiesi saule, vėjo kryptimi, žvaigždėmis ar „gyvaisiais kompasais“ (į laisvę paleisto paukščio skrydžio kryptis rodė artimiausios pakrantės kryptį). Vėliau laivų orientyrais tapo laužai, deginami ant pakrančių uolų ar kalvų. Aukštai iškelta ugnis laivams jūroje tapdavo lengviau pastebima, tad ši praktika peraugo į natūralų, laivybai skirto orientyro poreikį. Pirmieji švyturiai tarnavo kaip kvietimo į saugų uostą šaukliai, tačiau vėliau atsirado ir kiek kitokios paskirties, pavyzdžiui, švyturiais norėta perspėti apie seklumas, pavojingus rifus, uolas ar tiesiog pranešti, kad toje vietoje uosto paprasčiausiai nėra (pavyzdžiui, Nidos švyturys).

Nors švyturiai buvo reikalingi ir statomi nuo seniausių laikų, o jų istorija siekia tūkstančius metų, šių statinių reikšmę ypač sustiprino geografinių atradimų epocha. Signalinių bokštų statyba tapo pelningu verslu, mat jai išleisti pinigai sugrįždavo rinkliavų pavidalu: švyturių savininkai iš laivų valdytojų pasiimdavo nemažus mokesčius, o tai skatino statyti švyturius.

Švyturio, kaip orientyro ir pagalbininko laivams jūroje naviguoti, tikriausiai nė nebūtų, jeigu ne prekybiniai ryšiai tarp jūrinių valstybių. Net ir paties seniausio pasaulyje švyturio promote galima laikyti jūrinę prekybą. Dar II tūkst. pr. m. e. ėmė kurtis prekybiniai miestai-valstybės, kurie iš esmės buvo didžiuliai uostai. Tokia buvo, pavyzdžiui, Finikija, esanti dabartinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Senovės žmonės buvo geri jūreiviai, tūkstančius metų prieš mūsų erą jau plaukioję transportiniais, keleiviniais ir kariniais laivais. Laivas buvo išskirtinės svarbos transportas, galintis pergabenti tauriuosius metalus, stiklą, aliejų, vergus, audinius, prieskonius. Tuomet žmonės negalėjo įsivaizduoti miesto, kuris būtų ne uostas. Prisikrovę žaliavų, šimtai laivų palikdavo savuosius uostus: jų tikslu tapdavo kitos pakrantės ir salos, kuriose būtų įmanoma prekiauti.

Šiuo metu Baltijos valstybių pakrantėse veikia per 70 šviesos švyturių, Lietuvoje – keturi jūriniai ir trys Kuršių marių švyturiai. Laivybos kelrodžiai yra įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą, kiekvienas jų turi architektūrinę ir techninę vertę bei savo laikmečio istoriją, siekiančią XVI amžių, o kai kurie jų gali būti drąsiai vadinami vienais seniausių Baltijos pakrantėje.

Mėmelio (senasis Klaipėdos pavadinimas) uostui klestint, šimtai burinių laivų plukdydavo prekes į Amsterdamą, Londoną ir Hanzos miestus. XVI a. Mėmelyje įkuriama pirklių gildija, renkami jūros muito mokesčiai, suteikiama laisvos prekybos privilegija. Prūsų istorikas profesorius Christophas Hartknochas savo raižinyje parodė pirmąjį Mėmelio uosto laivybai skirtą orientyrą – ant medinės karties pakabintą anglinį žibintą. Tačiau tokio žibinto skleidžiamos šviesos naktį beveik nebuvo matyti, o esant intensyviai jūrinei prekybai ir laivų judėjimui švyturys tapo uosto būtinybe.

1788-aisiais Mėmelio miesto taryba nusprendė statyti švyturį. Statyba nebuvo labai sklandi, be to, nebuvo tinkamai pasirūpinta švyturio finansavimu. Galiausiai, nepaisant statybos sunkumų, 1796-aisiais įžiebtas navigacinis ženklas tapo vienu pirmųjų švyturių rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Smiltynėje, nuo jūros nutolęs 500 metrų ir iškilęs 44 metrus virš jūros lygio, Klaipėdos švyturys vandens kelią rodo 33 kilometrų spinduliu. Tiek uosto, tiek švyturio reikšmė padidėjo, kai 1807 m. Mėmelis tapo laikinąja Prūsijos sostine, kartu pelnydamas ir karališkojo jūrų ir prekybos miesto titulą.

Pirmojoje Klaipėdos švyturio konstrukcijoje buvo naudojami bronziniai atšvaitai, atspindintys lajinių žibintų šviesą. Dėl prasto apšvietimo žibintų sistema buvo tobulinama. 1819 m. bokšte įrengti sidabro plokštelėmis dengti atšvaitai, atspindintys alyva kūrenamų lempų šviesą.

Svarbūs uosto tvarkymo darbai prasidėjo 1834-aisiais: tuo metu Prūsijos valdžia Klaipėdos pirklių sąjungai išnuomojo sąsiaurį ir dalį jūros pakrantės (nuo uosto iki Olandų Kepurės) su sąlyga, kad bus sustiprinta pakrantė ir sutvarkyti molai. Tais pačiais metais pirklių bendruomenė pradėjo šiaurinio molo statybą, kuri buvo baigta tik 1884-aisiais. Netrukus šio molo gale buvo uždegta raudonos spalvos šviesa Mažajame švyturyje, dar kitaip vadinamame Baltuoju švyturiu. Pietinio molo statybos darbai prasidėjo 1847-aisiais ir truko iki 1861 m. Šio molo gale buvo šviesos signalas, vėliau perstatytas į beveik aštuonių metrų aukščio švyturį, šviečiantį žalia spalva.

Tiek šiauriniu, tiek pietiniu molu „bėgo“ siauruko geležinkelio bėgiai: taip į švyturius buvo gabenamos anglys, reikalingos apšvietimui.

Klaipėdos švyturys taip pat neliko pamirštas. Statinys buvo gavęs ir Raudonojo švyturio vardą: 1874 m. pats statinio bokštas pradėtas dažyti raudonais ir baltais kvadratais. Šis kelrodis buvo ne tik šviesos, bet ir atitinkamų signalų pranašas ir sergėtojas: kai laivams plaukti į uostą būdavo pavojinga, jame iškildavo raudonos spalvos, o kai saugu – geltonos spalvos vėliava.

Švyturys buvo tapęs ne tik svarbiu laivybos orientyru, bet ir miesto simboliu bei turistų traukos objektu. Nuo bokšto buvo galima gėrėtis jūros ir uosto vaizdais, o pakrantės kelyje švyturio link veikė populiarus to laikmečio restoranas.

Antrojo pasaulinio karo metais švyturys buvo susprogdintas, nebeliko ir kitų, moluose įrengtų laivybos orientyrų. Praėjus metams Klaipėdos švyturys buvo atstatytas, o 1953-iaisiais vėl perstatytas ir patobulintas. Šis laivų orientyras, palyginti su ankstesniuoju, įgavo kitokią išvaizdą,: jo bokštas tapo juodai ir baltai dryžuotas.

Geltono smėlio pusiasalyje, skiriančiame Kuršių marias nuo Baltijos jūros, kas penkias sekundes sumirksi ryški balta šviesa. Tai Nidos, arba Urbo kalno, švyturys – laivų navigacijos ženklas, pranešantis, kad čia nėra uosto, ir kartu padedantis laivams geriau orientuotis jūroje. Šis senolis atmena XIX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai prasidėjo jo statyba. 27 metrų aukščio navigacijos ženklas pradėjo veikti 1874 m. Pats švyturys iškilęs 79 metrus virš jūros lygio, o jo signalas matomas maždaug 40 kilometrų spinduliu.

Nuostabaus Kuršių nerijos kraštovaizdžio raudonų plytų statinys buvo perstatytas, tačiau iki šių dienų yra išlikę akmeniniai laipteliai švyturio link, grįsti karo belaisvių. Antrajam pasauliniam kartui baigiantis, 1944 m., besitraukiantys vokiečių kareiviai švyturio bokštą susprogdino. Jau po metų jis buvo atstatytas, o 1953-iaisiais – perstatytas.

Dabartinis raudonos ir baltos spalvos švyturio bokštas vizualiai traukia praeivių akį. Nidos švyturyje įmontuotos šešios lempos, iš kurių nuolat veikia tik viena: jeigu viena perdega, automatiškai įsijungia kita. Švyturys turi savo elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tuomet, jei nutrūksta elektros tiekimas iš elektros tinklų.

Šiandien Nidos jūrų kelrodis tampa itin patraukliu turistiniu objektu: žmonės atvažiuoja aplankyti istorinio statinio, ant Urbo kalno po atviru dangumi rodomi filmai, vyksta renginiai.

Pusiasalyje prie Kuršių marių, netoli Nemuno žiočių, į pietus nuo Ventės gyvenvietės, stūkso dar vienas senolis, laivų kelrodis ir orientyras. Kol nebuvo iškastas Vilhelmo kanalas, laivams ši vieta buvo ypač pavojinga, čia daug jų suduždavo. Nemunu į Klaipėdą buvo plukdomi sieliai: tai medienos transportavimo būdas, rąstus plukdant vandens telkiniu. Vėjuotoje Ventės rago teritorijoje sieliai dažnai būdavo išblaškomi, o medienos pirkliai patirdavo didelius nuostolius.

Dar 1837-aisiais iškyšulyje buvo pastatytas medinis švyturys su alyvine lempa. Tik 1860 m. pradėtas statyti mūrinis švyturys. 1863–1873 m. Vilhelmo kanalas, kurio dalį iškasė prancūzų karo belaisviai, tiesiogiai sujungė Klaipėdos uostą ir Miniją (per ją ir Nemuną), aplenkiant Kuršių marias, ir taip palengvino prekių transportavimą.

Prekybai intensyvėjant švyturio reikšmė dar labiau sustiprėjo. 1880 m. šalia švyturio įrengta vandens matavimo stotis.

Šiuo metu Ventės rago švyturys dažniausiai rodo kelią žūklės mėgėjams, nes laivyba mariose nėra labai intensyvi. Labiau simbolinę reikšmę turintis švyturys tapo turistų lankytinu objektu. Nuo bokšto atsiveria Kuršių marių, Kuršių nerijos ir Rusnės salos vaizdai, o šalia esanti Ventės rago ornitologijos stotis (1929 m. įkurta prof. Tado Ivanausko pastangomis) puikuojasi naujais pastatais, lankytojų centru, ekspozicija. Čia nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, įrengtas apšvietimas.

Nuo švyturių statybų praėjo daug laiko, juos nugriovė ar apgadino pasauliniai karai, jie buvo statomi, tobulinami ir vėl perstatomi. Moderniosios technologijos, į laivybą įnešdamos reikšmingų naujovių, perima švyturių funkcijas ir prisideda prie unikalaus jūrinio paveldo nykimo. Technologinių stebuklų amžiuje pagrindinė švyturio užduotis – skleisti šviesą ir padėti laivams naviguoti jūroje – sumenko, tad švyturiai ima prarasti senąją prasmę, pamažu įgaudami simbolinę.

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu

Lietuvos švyturiai

Švyturio pavadinimas  Pastatymo metai       Tipas

Klaipėdos  1796       Jūrinis

Ventės rago           1863       Kuršių marių

Nidos      1874       Jūrinis

Uostadvario           1873–1876  Kuršių marių

Pervalkos  1900       Kuršių marių

Juodkrantės           1950       Jūrinis

Šventosios 1957       Jūrinis

Aleksandrijos švyturių švyturys

332 m. pr. m. e. Aleksandras III Makedonietis įkūrė Aleksandrijos miestą, kurį buvo suplanavęs paversti galingiausiu Makedonijos uostu. Faro saloje (dabartinis Egiptas) buvo nutiestas molas, o po Aleksandro III Makedoniečio mirties, valdant Ptolemėjui II, čia iškilo vienu iš septynių pasaulio stebuklų laikomas Aleksandrijos švyturys.

Milžiniško, baltu marmuru dengto Aleksandrijos švyturio paskirtis buvo padėti susiorientuoti laivams, plaukiantiems į Aleksandrijos uostą. Legendomis apipintas uosto statinys savo reikšme nurungė Babilono miesto sienas, jas išbraukdamas iš pasaulio stebuklų sąrašo ir užimdamas šių vietą. 1994 m. jūros dugne rasti švyturio likučiai leidžia spėti, kad statinys siekė apie 140 metrų (dauguma dabartinių švyturių nesiekia nė 30 metrų). Tuo metu tai buvo vienas aukščiausių planetos statinių, žemesnių tik už Gizos piramides. Aleksandrijos švyturys tapo tikru technikos stebuklu, patekusiu į garbingą pasaulio stebuklų sąrašą.

Švyturio bokšte buvo įrengtas liepsną atspindintis veidrodis, kuris skleidė šviesą 50 kilometrų spinduliu (seniausiuose pasaulio švyturiuose iš pradžių kurdavo laužus, kurie tik praėjusiame šimtmetyje užleido vietą žvakėms, alyvmedžio aliejaus ir žibalinėms lempoms). Švyturio galią simbolizavo ne tik bokšto aukštis, bet ir viršutiniame aukšte į jūrą žvelgianti bronzinė skulptūra (Dzeuso arba Poseidono).

Aleksandrijos švyturys laivininkystės istorijoje buvo pirmasis ir įvardijamas kaip visų švyturių pradininkas. Krečiamas stiprių žemės drebėjimų, statinys išgyveno maždaug 1500 metų, kol galiausiai jo vietoje buvo pastatytas Faro salos apsauginis fortas. Nors švyturys neišliko, jo įtaka buvo jaučiama ne vieną amžių: pagal Aleksandrijos švyturio pavyzdį pastatyta daugelis kitų pasaulio švyturių.

Scanpix

Jubiliejus. Šiais metais į Austrijos sostinės „Wiener Stadhalle“ areną susirinko per 16 tūkst. muzikos gerbėjų ir profesionalų. „Eurovizijos“ dainų konkursas pripažįstamas vienu populiariausių ir masiškiausių ne sporto renginių. Kai pasaulyje tiek daug politinės, ekonominės įtampos, iš jubiliejinio – 60-ojo konkurso pirmiausia tikimasi žinios, kad pasaulį vienija tos pačios žmogiškosios vertybės, kad ir koks jis būtų skirtingas.

„Eurovizijos“ idėja gimė ir virto kūnu sudėtingu laikotarpiu. Apsigydžiusi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, Europa privalėjo kuo greičiau atsigauti. Atsirado Europos valstybių vienijimosi tendencija, išsiplėtė bendradarbiavimo sritys. Penktajame dešimtmetyje ypač padidėjęs tarptautinių santykių poreikis sustiprino Europos regiono poziciją pasaulinėje arenoje. 1950-aisiais sukurtas ir bendras Europos radijo ir televizijos tinklas – „The European Broadcasting Union“ (Europos transliuotojų sąjunga, EBU), kuris stipriai prisidėjo prie šiandieninio „Eurovizijos“ konkurso atsiradimo. Kai 1955 m. Monake vyko EBU komiteto posėdis, pirmoji idėja apie tarptautinį dainų konkursą gimė generaliniam Šveicarijos televizijos komiteto pirmininkui Marceliui Bezenconui. Mintis, kad renginys bus transliuojamas vienu metu visose šalyse, atrodė labai įdomi, ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama.

Vertėtų prisiminti, kad to meto televizija nebuvo lengvai prieinama. Televizoriai kainavo kaip vieni prabangiausių įrenginių ir juos įsigyti išgalėjo tik labai pasiturintys gyventojai. Šiomis dienomis įprasta palydovinė televizija tuo metu dar neegzistavo, todėl vaizdas žiūrovus turėjo pasiekti sausumos mikrobangų tinklais. Būtent todėl dainų konkursas tapo ne tik tarptautinių transliavimo santykių skatinimu, bet ir technologiniu televizijos eksperimentu, kuris šviesos greičiu išsiveržė į priekį, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir įgijo galios pasaulinių vertybių formavimo skalėje.

Pirmasis tarptautinis dainų konkursas vyko Šveicarijoje, praėjus metams po idėjos išplėtojimo. Konkursas vadinosi „Eurovizijos Grand Prix“, jame dalyvavo septynios šalys: Šveicarija, Olandija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Italija. Kiekviena dalyvė pristatė po dvi dainas. Jų atlikimą europiečiai girdėjo per radijo imtuvus, tik nedaugelis džiaugėsi galimybe transliaciją matyti per televiziją. 1956-aisiais pirmąjį dainų konkursą laimėjo renginio šeimininkė Šveicarija, kurios „Refrain“ dainą atliko šveicarė Lysa Assia.

Dėl itin mažo to meto televizijos paplitimo transliacijos įrašai liko neišsaugoti, išskyrus laimėtojos pakartotinį dainos atlikimą. Pirmoji transliacija truko valandą ir keturiasdešimt minučių. Įdomu tai, kad dainas galėjo atlikti tik solo atlikėjai, o jiems talkino 24 asmenų orkestras, vadovaujamas šveicaro Fernando Paggi. Renginys dvelkė neeiliniu prašmatnumu, todėl vakarines sukneles ir smokingus vilkėjo ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai.

Natūralu, kad kiekvienais metais „Eurovizija“ keitėsi ir augo. Tarptautinis dainų konkursas, vienijęs septynias dalyves, dabar po savo sparnu glaudžia per keturiasdešimt šalių, kurios varžosi siekdamos pergalės tarptautinėje scenoje. Konkursas išaugo iš mažučio Lugano (Šveicarija) „Teatro Kursaal“ iki gigantiškų industrinių kompleksų, tokių kaip „B&W Hallerne“ (Kopenhaga), galinčių priimti dešimtis tūkstančių žmonių. Tokiuose kompleksuose, apimančiuose milžiniškus pastatus, ištisas alėjas ir stadionus, dainų konkursas paverčiamas atskiru „Eurovizijos“ megamiestu.

Konkurso istorija tūkstančiais skaičiuoja dainininkus, šokėjus, autorius, prodiuserius, gerbėjus. Nuskambėjo šimtai kalbų, pasikeitė muzikos stiliai, atlikėjų išvaizda, garso technika ir galiausiai pati muzika. „Eurovizijos“ televizinis vaizdas perėjo iš juodai balto į spalvotą ir raiškųjį. Renginio evoliucija tokia intensyvi, kad jo autoriai kelia dar vieną klausimą: kodėl keliolika dešimtmečių besitęsiantis tarptautinis konkursas, kurį galima būtų pavadinti paprasčiausiu televizijos šou, išsilaikė taip ilgai ir nė neketina trauktis? Atsakymo ieško muzikos, istorijos specialistai ir analitikai.

Faktas yra tas, kad savotišką sąmyšį sukelia milijonai gerbėjų visame pasaulyje. Tai tarsi pasaulinis pamišimas. „Eurovizijos“ konkursas transliuojamas ne tik Europos valstybėse, bet ir Australijoje, Filipinuose, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose. Solidaus amžiaus konkurso gerbėjai užaugo su klasikinėmis „Eurovizijos“ dainomis, o jaunimas vis labiau seka ir įsitraukia į tarptautinį šou, balsuodamas už mėgstamą dainą ar atlikėją. Pasaulinio masto renginys leidžia tiesiogiai įsitraukti ir dalyvauti, o tai labai svaru, norint išlaikyti žiūrovo dėmesį, jo emociją ir tiesioginio dalyvio, lemiant laimėtoją, vaidmenį.

Nepaisant to, milijonus suburianti „Eurovizija“ sulaukia ir skeptiškai nusiteikusių vertintojų: pasak jų, šis konkursas yra „tuščias“, nes dalyviams neatveria galimybių ir neatidaro sėkmės durų.

Istoriškai peržvelgus „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvavimo tarpsnį ir jo laimėtojus akivaizdūs tampa tam tikri faktai. Pirmos vietos laimėjimas negarantuoja pasaulinės šlovės: per 60 metų trukusį „Eurovizijos“ laikotarpį tiek pat turėtų būti ir milžiniška sėkme besidžiaugiančių atlikėjų, tačiau taip nėra. Kita vertus, yra keletas atlikėjų, kurie išgarsėjo po dalyvavimo tarptautiniame konkurse, o jų muzikinė įtaka tokia reikšminga, kad įtraukiama į pasaulio muzikos istoriją.

Pavyzdžiui, 1970 m. konkurse Ispanijai atstovavo tuomet dar visai nežinomas ispanų dainininkas Julio Jose Iglesias de la Cueva. Vėliau jis tapo pasaulinio masto žvaigžde, pardavusia per 120 mln. įrašų kopijų. „Sony Music Entertainment“ duomenimis, Jose Iglesias yra vienas geriausių ir daugiausiai įrašų pardavusių pasaulinio masto atlikėjų.

1974 m. Braitone (Didžioji Britanija) tarptautinio dainų konkurso laimėtoja su daina „Waterloo“ tapo švedų grupė ABBA. Ji įvardijama kaip viena daugiausiai sėkmės sulaukusių „Eurovizijos“ nugalėtojų, sugebėjusių pasiekti pasaulinę šlovę ir pelnyti superžvaigždės statusą. Ši grupė 2010 m. buvo priimta į Rokenrolo šlovės alėją („Rock and Roll Hall of Fame“) – Čikagos (JAV) muziejų, skirtą svarbiausiems ir įtakingiausiems pasaulio prodiuseriams, atlikėjams, inžinieriams ir kitiems žmonėms, padariusiems itin svarią įtaką muzikos pramonei.

Celine Dion tapo viena garsiausių atlikėjų, kai 1988-aisiais laimėjo „Eurovizijos“ konkursą, vykusį Dubline (Airija). Tuo metu kanadiečių atlikėja atstovavo Šveicarijai, o dainą atliko prancūzų kalba. Dainos „Ne Partez Pas Sans Moi“ (liet. „Neišeik be manęs“) užimta pirmoji vieta tapo svarbiu C.Dion žingsniu į pasaulinės karjeros viršūnę. Atlikėjos balsas pavergė milijonus žiūrovų „Walt Disney“ filmo „Gražuolė ir pabaisa“ muzikiniame klipe, sentimentalioje baladėje „The Power Of Love“ (liet. „Meilės jėga“), kuri tapo filmo „Graži moteris“ „veidu“ ir sėkmingiausio filmų istorijoje „Titaniko“ dainoje „My heart will go on“ (liet. „Mano širdis gyvens toliau“). Milijonais parduodami albumai pavertė C.Dion pasauline žvaigžde, kurios vardas atspaustas Kanados ir Holivudo šlovės alėjose.

2009 m. Norvegijai atstovavusio ir „Eurovizijos“ konkursą laimėjusio Aleksaderio Rybako gyvenimas taip pat kupinas šlovės. Jaunatviško vaikinuko įvaizdis, smuikas ir lengvo stiliaus daina buvo būtent tai, ko tuo metu reikėjo dainų konkursui. Netrukus po „Eurovizijos“ jauną atlikėją pastebėjo pasaulinė filmų pramonės milžinė „Dreamworks“ – A.Rybako dainą „Into a fantasy“ („Į svajonę“) parinko filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ pabaigai, ir tai pelnė dainininkui milžinišką sėkmę.

Nors A.Rybako negalima prilyginti minėtiems muzikos dievams, jaunuolio pasirodymas ir pergalė konkurse traktuojama kaip sėkmingos karjeros ir stulbinančios šlovės pradžia. Šiandien vaikino su smuiku įvaizdį, įkūnytą A.Rybako, atpažįsta kone visas pasaulis.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad tarptautinis „Eurovizijos“ konkursas keičiasi ne tik muzikiniu ir technologiniu požiūriu, bet ir pasaulinių žmonijos vertybių požiūriu. EBU atstovas Guillaume‘as Klossa teigia, kad dar niekada nebuvo tokio stipraus tarptautinio dainų konkurso poreikio, kaip šiandien. Jis pastebi, kad toks galingas televizijos šou, kuris geba suvienyti 600 mln. žmonių Europoje ir už jos ribų, yra supratingumo, įvairovės ir laisvės šventė.

O štai Brocko universiteto (Kanada) profesorė dr. Karen Fricker teigia, kad konkursas yra tarsi priemonė, leidžianti prisiliesti prie Europos kultūros ir kartu ją atverti plačiajam pasauliui: „Konkursas yra paradoksalus: jis skatina europietiškumo bendrumą, išdėliodamas skirtingas šalis vieną priešais kitą žaismingai konkurencijai.“

Skirtingų valstybių dalyviai atstovauja savo šalies muzikiniam profesionalumui, nors, iš kitos pusės, kartu reprezentuoja Europą apskritai pasauliniame kontekste.

Be muzikinio profesionalumo patikrinimo, „Eurovizija“ tampa erdve, suteikiančia galimybę pasiekti viešą dėmesį, gvildenant tam tikras problemas. Muzikoje iškyla svarbūs gyvenimo akcentai, dažniausiai turintys dvi medalio puses.

Europiečių gyvenimo platforma sudaryta iš skirtingų kultūrų, kalbų, nuostatų ir vertybių, bet visi šie bendrumai tėra menki skirtumai, „nes europiečiai turi daugiau bendrumo negu skirtumų“. Tokius žodžius išsakė praėjusių metų nugalėtoja, Kopenhagoje Austrijai atstovavusi barzdotoji atlikėja Conchita Wurst. Šios atlikėjos pergalė buvo apibūdinama kaip lytinių mažumų teisių gynyba viešojoje erdvėje ir tolerancijos išbandymas europiečiams.

Nors Conchitai negailėta kritikos, vis dėlto „Eurovizijos“ konkursas tapo ne tik puikiai atliktos dainos pergale, bet ir žmonių brandumo egzaminu. Pasak Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja „laimėjimą dainų konkurse pavertė žmogaus teisių švietimo pergale“. JT vadovas pabrėžia, kad C.Wurst meta iššūkį, pasitelkdama savo talentą bei „Eurovizijos“ platformą ir bandydama perduoti žinią visam pasauliui.

Kitoks žmogus yra visiškai toks pat žmogus, turintis galimybę ir teisę dalyvauti konkurse, atstovauti savo šaliai, pasisakyti už tam tikras vertybes ar siekti Europos dėmesio. Tai įrodo ir šių metų konkurse dalyvaujančios Suomijos pankroko grupė „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN), sudaryta iš Dauno ir autizmo sindromais sergančių atlikėjų. Triukšminga tirada „Aina mun pitää“ (liet. „Aš visada privalau“) yra nukreipta prieš slegiančią kasdienybę ir pelnė itin šiltą televizijos žiūrovų palaikymą. Dar 2009 m. susikūrusios grupės dalyviai teigia norintys padrąsinti neįgaliuosius ir paraginti pasaulį prisidėti prie sutrikusio intelekto žmonių kūrybingumo skatinimo.

Bianca Nicholas serga cistine fibroze, sunkia paveldima liga, kuri labai neigiamai veikia jos organizmą, sukeldama diabetą ir kitas šalutines ligas. Šiais metais atlikėja kartu su grupe „Electro Velvet“ atstovauja Didžiajai Britanijai. Pasak 26-erių atlikėjos, ji siekia „padaryti kažką didelio, kad žmonės suprastų, jog liga manęs nelaiko“. Dainininkę motyvuoja idėja: žmogus gali „turėti“ ligą, bet liga negali „turėti“ žmogaus. Nutinka, kad užklumpa sunki liga ar ją atsineši gimdamas, bet tai nereiškia, kad turi su ja susitapatinti ir užsisklęsti nuo pasaulio. B.Nicholas skatina žmones rūpintis savimi ir, nepaisant fizinių trukdžių, ragina gyventi visavertį gyvenimą, siekiant įgyvendinti svajones ir realizuotis kaip asmenybei.

Pavyzdžiai rodo, kad „Eurovizijos“ konkursas evoliucionavo ne tik muzikiniu požiūriu: pakito žmonijos supratingumo lygis. Muzika tapo profesionaliu įrankiu perteikti idėjas ir viešai kalbėti milijoninei miniai. Prieštaringi dalykai, kritikos sulaukiančios temos ar šokiruojančios idėjos tarptautiniame dainų konkurse priimami laisvai ir nevaržomai, skatina atvirumą, ragina europietiškam pokalbiui ir kviečia pasaulį prisidėti prie diskusijos. Karo, diskriminacijos, ligų prevencijos, lytinės orientacijos ar apskritai kitoniškumo ir savitumo temos atvirai gvildenamos profesionalios muzikos platformoje ir sulaukia išskirtinio ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dėmesio.

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu