Scanpix

„Veidas“ jau rašė apie sostinės Paupio gatvės 14 numeriu pažymėtame name įsikūrusią įmonę „Consulit“, kuri tapo priedanga iš Didžiosios Britanijos išprašytam KGB šnipui Jurijui Sagaidakui gauti leidimą gyventi Lietuvoje. „Veidui“ pavyko išsiaiškinti, kad šio veikėjo ir jo šeimos keliai šiandien sėkmingai pasuko į Austriją. Ne mažiau įdomi ir kito Paupio gatvėje įsikūrusio verslininko Rafaelio Filinovo iš Rusijos istorija.

Dovaidas PABIRŽIS

Registrų centro duomenimis, Paupio gatvės 14 namo 9 buto, kuriame, kaip „Veidas“ jau rašė, yra užregistruota keliolika jokios veiklos nevykdančių įmonių, savininkė – pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, vėliau už pasikėsinimą sukčiauti nuteisto ir po Rytų Europą su neaiškiomis misijomis klajojusio Audriaus Butkevičiaus motina.

Siekiama gauti leidimą gyventi

Šio buto nuomos sutartį yra sudaręs rusas  R.Filinovas, Lietuvoje vadovaujantis įmonei „Rafael“. Šios veiklos sritis, pagal viešai  prieinamą informaciją, yra meno dirbiniai, salonai bei galerijos. Internete nurodyti įmonės, kurioje dirba keturi darbuotojai, kontaktai sutampa su UAB „Consulit“ – vieninteliu telefono numeriu pasiekiama tik įmonė, tvarkanti bendrovės „Rafael“ buhalteriją. Kitaip tariant, ji yra nepasiekiama.

„Veido“ surinkti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad R.Filinovo „vadovaujama“ įmonė visų pirma yra skirta gauti leidimui gyventi Lietuvoje, kuris, be kita ko, garantuoja galimybę laisvai keliauti po visą Šengeno zoną. Ne paslaptis, kad tai yra pirminis daugelio užsieniečių, šitaip „įsikuriančių“ Lietuvoje, tikslas.

Pernai lapkritį įsigaliojo griežtesnė tokių leidimų tvarka, pagal kurią užsieniečio įsteigta įmonė Lietuvoje privalo veikti bent 6 mėnesius, įsteigti bent tris darbo vietas, jos kapitalo vertė turi siekti 28 tūkst. eurų, iš kurių pusę sudaro užsieniečio nuosavas kapitalas, taip pat joje turi dirbti bent trys darbuotojai. Vargu ar tai sutapimas, kad „Rafael“, įsigaliojus šiai tvarkai, padidino savo įstatinį kapitalą iki reikiamos sumos ir papildomai įdarbino keletą darbuotojų, kad visi formalūs reikalavimai būtų išpildyti.

Mįslingas verslo sandoris

„Veido“ šaltinių duomenimis, J.Sagaidako įmonė „Vesna Holding S.A.“ su R.Filinovu 2010-aisiais sudarė gana keistą verslo sandorį. „Vesna Holding S.A.“ iš jo už tris milijonus JAV dolerių įsigijo garsaus dailininko Amedeo Modigliani 1919 m. nutapytą paveikslą „Jaunuolis rudais plaukais“.

Tačiau praėjusių metų spalį įmonė kreipėsi į R.Filinovą, pranešdama, kad tų metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais Ženevoje įmonė organizavo dokumentinę ir techninę paveikslo ekspertizę. Ją baigus pateiktose ekspertų išvadose teigiama, jog atlikti tyrinėjimai neleidžia teigti, kad paveikslo autorius yra būtent dailininkas A.Modigliani, todėl remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas privalo grąžinti „Vesna Holding S.A.“ dabar jau beveik 6 mln. dolerių, o tai padarius įmonė pardavėjui drobę grąžins. Kaip tokio scenarijaus alternatyva pardavėjui pasiūlyta užsakyti ir atlikti naują mokslinę ekspertizę, kuri galbūt pateiks naujas išvadas apie paveikslo autorystę.

Įdomu tai, kad  J.Sagaidako Lietuvoje įkurta „Consulit“ registruota Paupio gatvės 14 name, o to paties namo kaimyninį butą nuomojasi R.Filinovas. Šie abu nekilnojamojo turto objektai priklauso A.Butkevičiaus motinai. Įvairius su abiejų bendrovių statusu susijusius veiksmus atlieka tas pats įgaliotas asmuo – praėjusį kartą jau minėta Gražina Šalnaitė, kurią A.Butkevičius „Veidui“ tuomet įvardijo kaip priklausančią jo „saviškiams“.

Kažin ar tai tik sutapimas, kad kaimynystėje Lietuvoje įsikūrę Rusijos verslininkai sudarinėja mįslingai pasibaigiančius milijoninius meno dirbinių pirkimo-pardavimo sandorius?

Artimas B.Berezovskio bendražygis

R.Filinovas – spalvinga asmenybė, minima ne vienoje istorijoje, susijusioje su Rusijos oligarchu Borisu Berezovskiu. Britų dienraštis „The Guardian“ šių metų kovą išspausdino straipsnį, kuriame paskelbė naujos informacijos apie atliekamą tyrimą dėl Aleksandro Litvinenkos veiklos Didžiojoje Britanijoje iki jo nužudymo 2006-aisiais.

Pasak „The Guardian“, B.Berezovskis britams tvirtino, kad paskutiniais gyvenimo metais A.Litvinenka M16 ir ispanų teisėsaugai aktyviai rinko informaciją apie Rusijos mafijos ir aukšto rango asmenų veiklą šiose šalyse, tarp jų ir Romano Abramovičiaus vykdytą pinigų plovimą bei neteisėtą nekilnojamojo turto įsigijimą, dėl kurio jam Ispanijoje grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Artimas B.Berezovskio bičiulis anglas Michaelas Cotlickas po oligarcho mirties britų policijai liudijo, kad 2010-ųjų liepą Andrejus Lugovojus, vienas iš dviejų A.Litvinenkos žudikų, B.Berezovskiui nusiuntė juodus marškinėlius, kuriuos verslininkui perdavė būtent R.Filinovas. Ant šios „dovanos“ priekio buvo užrašyta „Polonium-210, Lon­do­nas­–Ham­burgas. Bus tęsinys“, kitoje pusėje – „Maskvos CSKA, radioaktyvi mirtis beldžiasi į tavo duris“. Ant marškinėlių taip pat buvo nupiešta raudona komunistų žvaigždė ir juodas įspėjimo dėl radiacijos simbolis.

A.Lugovojus yra žinomas CSKA futbolo klubo fanas, Londone likus kelioms valandoms iki susitikimo su A.Litvinenka, per kurį, kaip manoma, įpylė į jo gėrimą radioaktyvių medžiagų, stebėjęs šio klubo akistatą su „Arsenal“. O kitas įtariamasis A.Litvinenkos nunuodijimo byloje Dmitrijus Kovtunas prieš tą patį susitikimą lankėsi Hamburge. Tuomet B.Berezovskis šiuos marškinėlius perdavė policijai ir, M.Cotlicko teigimu, suprato šią „dovaną“ kaip įspėjimą ir grasinimą.

Investuotojas į futbolą bei tauriuosius metalus

Daugiau informacijos apie R.Filinovą galima rasti Brazilijos žiniasklaidoje. 2013-ųjų kovą šios šalies laikraščiai mirgėjo istorijomis apie bylą, susijusią su San Paulo futbolo komanda „Corinthians Paulista“ ir jos finansinėmis aferomis. 2007-aisiais Brazilija išdavė B.Berezovskio ir dviejų jo verslo partnerių – pagrindinio klubo savininko iraniečio Kia Joorabchiano ir verslininko Nojano Bedroudo arešto orderius. Prokurorai įtarė, kad investicijos į klubą tebuvo pinigų plovimo schema. B.Berezovskis, aršus Vladimiro Putino kritikas, tuomet aiškino, kad tai tėra dar viena Kremliaus kurstoma kampanija prieš jį.

Po penkerių metų tyrimo K.Joorabchianas vėliau teisme nurodė, kad būtent R.Filinovas buvo tikrasis ir pagrindinis investuotojas į „Corinthians Paulista“ klubą.

R.Filinovas, kaip teigia brazilų žiniasklaida, yra vienas iš daugelio Rusijos oligarchų, praturtėjusių dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Užaugęs Uljanovsko mieste, 900 kilometrai į rytus nuo sostinės Maskvos, 1988-aisiais jis baigė aukštąją karinę mokyklą (UVVKUS). Po mažiau nei dešimtmečio, būdamas 29-erių, kartu su keliais bendraminčiais įkūrė telekomunikacijos įmonę „Cityline“, kurios pirminė vertė, kaip teigė Rusijos laikraštis „Vedemosti“, buvo 29 mln. dolerių.

Tarp jo partnerių „Cityline“ buvo Eme­lianas Zakharovas, Georgy Shuppe ir Demijanas Kudriavcevas. Jau dešimtojo dešimtmečio viduryje įmonė buvo viena pirmųjų, teikusių neribotos interneto prieigos paslaugas. „Vedemosti“ rašoma, kad už šios įmonės „stovėjo“ turtingasis B.Berezovskis, todėl jaunieji jos kūrėjai nebijojo prarasti savo investicijų.

Verslininkai su B.Berezovskiu buvo susiję ne tik verslo ryšiais: E.Shuppe’s sutuoktinė  yra B.Berezovskio duktė Jekaterina, o D.Kudriavcevas buvo laikomas dešiniąja verslininko ranka, jam nuo 2001-ųjų taip pat buvo uždrausta atvykti į Rusiją. Ne mažiau artimi ryšiai su B.Berezovskiu siejo ir R.Filinovą.

Nuo 2006-ųjų R.Filinovas buvo „Kom­mersant“ leidybinės grupės, kuri nuo 1999 iki 2006 m. priklausė B.Berezovskiui, generalinis direktorius. E.Zakharovas yra R.Filinovo partneris šiuolaikinio meno galerijoje „Triumph“, o ši veikia pastate, priklausiusiame B.Berezovskiui.

Kita R.Filinovo verslo šaka, kurioje jis aktyviai veikė, – naudingųjų iškasenų gavyba. Nuo 2006-ųjų jis buvo vykdomasis Kirgizijoje veikiančios įmonės direktorius. 2011-aisiais dėl jo verslo ryšių Kirgizijoje FSB atliko kratą verslininko valdomoje galerijoje „Triumph“. Rastus dokumentus FSB agentai apibūdino kaip tinkamus detektyviniam romanui. Vienas jų buvo planas užvaldyti Kirgizijos regioną, kuriame koncentruojasi metalų gavybos pramonė.

Kaip teigiama „Forbes“ straipsnyje „Kas sunaikino B.Berezovskį?“, oligarchas finansavo Tulpių revoliuciją Kirgizijoje, kuriai skyrė 5 mln. dolerių. Prezidentas Kurmanbekas Bakijevas po savo pergalės su verslininku atsiskaitė aukso kasyklų aktyvais Jeruy telkinyje, antroje didžiausioje šalies aukso kasykloje.

2006-ųjų gegužę valstybinė agentūra „Kyrgyz Altyn“ perdavė teisę užsiimti šia veikla „Vakarų investuotojams“ – Austrijos kompanijai „Global GOLD Holding Gmbh“, o jos investuotojų grupės pirmininku ir vykdomuoju direktoriumi buvo paskirtas R.Filinovas. Tikrieji įmonės savininkai buvo B.Berezovskis ir Badri Patarkatsishvili. Kaip skelbė Rusijos generalinė prokuratūra, 2006-ųjų vasarą pats B.Berezovskis nuskrido į Kirgizijos sostinę Biškeką tvarkyti savo asmeninių reikalų.

R.Filinovas, pasak „Forbes“, kuriam laikui apsigyveno Kirgizijoje. Žurnalistams jis sakė, kad aukso gavybos studijai ir projektui parengti išleido 12 mln. dolerių, o vėliau surado gerus pirkėjus. 2007-aisiais akcijos buvo parduotos – 130 mln. dolerių buvo pervesta į B.Patarkatsishvilio ir B.Berezovskio sąskaitas. 2010-ųjų balandį po masinių opozicijos protestų prezidentas K.Bakijevas buvo priverstas bėgti iš šalies. Netrukus Kirgizijos valdžia suspendavo ir šią aukso gavybos licenciją.

Prieglobstis Austrijoje

Kita įdomi asmenybė, susijusi su Paupio gatvėje „veikiančiomis“ įmonėmis, yra J.Sagaidako žmona Vera. „Veido“ žiniomis, šių metų rugpjūtį jai buvo suteiktas leidimas gyventi Austrijoje, priklausančiai Šengeno erdvei, todėl ji netrukdomai gali atvykti ir į Lietuvą.

V.Sagaidak biografija ne mažiau įdomi. 1989–1991 m. ji studijavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos kolegijoje, baigusi ją iš karto pradėjo dirbti toje pačioje ministerijoje, o 1992–1995 m. buvo asmeninė Rusijos ambasadoriaus asistentė ambasadoje Vienoje. Baigusi diplomatinę tarnybą V.Sagaidak tapo įmonės „Avon Beauty Products Company“ generalinio direktoriaus padėjėja, vėliau baigė teisės studijas ir nuo 2006-ųjų dirba tais metais įkurtoje ir nuo tada J.Sagaidako vadovaujamoje įmonėje „SP-Consulting“. Ši bendrovė per 9 savo veiklos metus uždirbo apie 10 mln. dolerių.

Dalis šių lėšų buvo investuota ir Lietuvoje. Registrų centro duomenys rodo, kad UAB „Consulit“ Lietuvoje priklauso Dainavos gatvėje Vilniuje esanti vaistinė bei žemės sklypas. Šaltinių duomenimis, pernai V.Sagaidak Lietuvoje domėjosi galimybe gauti leidimą gyventi, kuris garantuoja laisvą judėjimą po visą Šengeno erdvę: mokesčiais už turimą fiktyvią įmonę, reikalingu įstatiniu kapitalu, minimaliais darbuotojų atlyginimais bei jų socialinio draudimo mokesčiais, leidimo pagaminimo terminais ir pan. Visus šiuos reikalus Lietuvoje jai turėjo padėti tvarkyti ta pati G.Šalnaitė.

„Veidas“ jau rašė, kad šių metų vasarį įmonės „Consulit“ vadovu paskirtas J.Sagaidako ir V.Sagaidak sūnus Maksimas Sagaidakas, o dabar jau žinoma, kad šios istorijos herojų keliai pasuko į Austriją.

Su Austrija Sagaidakus sieja ne tik meilė austrų kultūrai bei kalbai. Oficialiame „SP-Consulting“ įmonės puslapyje galima rasti informaciją, kad vienas iš tarptautinių bendrovės partnerių yra Austrijos įmonė „Lansky, Gangzer & Partner Rechtsanwälte GmbH“, kuriai vadovauja Kazachstano pareigūno Rakhato Alijevo savižudybės (nužudymo?) istorijoje minimas teisininkas Gabrielis Lanskis.

Diplomatas, vėliau vienu aršiausių prezidento Nursultano Nazarbajevo kritikų tapęs R.Alijevas iki 2007-ųjų buvo vedęs vyriausiąją prezidento dukterį. 2008-aisiais Kazachstane R.Alijevas buvo apkaltintas dviejų bankininkų pagrobimu ir nužudymu. Iki tol R.Alijevas buvo ambasadorius Austrijoje, vėliau bandė pabėgti nuo persekiojimo Maltoje ir Kipre, kol galiausiai pasidavė Austrijos teisėsaugininkams. Šie du kartus atsisakė išduoti buvusį prezidento žentą Kazachstanui ir pradėjo savo teisinį procesą šioje šalyje.

Tačiau jo pradžios kaltinamasis taip ir nesulaukė – šių metų vasarį savo kalėjimo kameroje R.Alijevas buvo rastas kilpoje. Oficiali mirties priežastis, kurią patvirtino ir Austrijos federalinė teisingumo ministerija, – savižudybė, tačiau jo advokatas Klausas Ainedteris viešai suabejojo tokia versija. Pasak jo, R.Alijevas kalėjime nerodė jokio polinkio į savižudybę ir intensyviai ruošėsi būsimam teismo procesui.

Kaip skelbia Kazachstano opozicijos tinklalapis respublika-kaz.info, su G.Lanskiu R.Alijevas pirmą kartą susitiko dar 2008-aisiais ir nuo to laiko visus savo reikalus šioje šalyje sprendė tik per jį. Tačiau tikrasis G.Lanskio užsakovas, kaip manoma, buvo Kazachstano saugumas, siekęs R.Alijevo ekstradicijos į gimtinę. Portalas kurier.at teigė, jog esama įtarimų, esą advokatas G.Lanskis iš Kazachstano slaptųjų tarnybų gavo 14 mln. eurų tam, kad paveiktų liudininkus ir suklastotų įrodymus nužudymo bylose, kuriose buvo kaltinamas R.Alijevas.

Visa tiesa šioje istorijoje, ko gero, jau nebus atskleista.

BFL

Prieš 128 metus į Vilnių iš Ašmenos pavieto su motina atvyko ir Paupio gatvėje apsistojo Feliksas Dzeržinskis – būsimasis bolševikų slaptosios policijos ČK (Ypatingoji komisija), po to žinomos GPU, OGPU, NKVD ir KGB vardais, įkūrėjas ir vadas. Paupio Nr. 26 name veikė F.Dzeržinskio muziejus, kuris 2011 m. sėkmingai sudegė. Bet KGB dvasia iš Paupio gatvės neišnyko. Čia savo įmonę yra įregistravęs Jurijus Sagaidakas. Tas pats J.Sagaidakas, kurį, dirbusį su „Komsomolskaja pravda” korespondento priedanga, 1989 m. Didžioji Britanija ištrėmė iš šalies kaip šnipą. Britanijoje J.Sagaidakas pasirodyti negali, o Lietuva jį priėmė išskėstomis rankomis.

Dovaidas PABIRŽIS

Kas yra ponas Jurijus Sagaidakas ir ką Lietuvoje veikia jo įmonė „Consulit“?   Netoli buvusio F.Dzeržinskio muziejaus, Paupio g. 14–7 įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Consulit“ iš pažiūros neatrodo niekuo išsiskirianti. Viešai prieinamais duomenimis, 2011 m. įregistruotoje bendrovėje dirba tik 5 žmonės. Pernai bendrovės pardavimo pajamos siekė vos 36 tūkst. Lt, ji patyrė 24 tūkst. Lt grynojo nuostolio. Tačiau išskirtinis faktas yra kitas. „Consulit“  įkūrėjas – už šnipinėjimą iš Didžiosios Britanijos 1989 m. išsiųstas KGB agentas J.Sagaidakas.

Šlovinga KGB agento biografija

J.Sagaidakas 1967-aisiais įstojo į F.Dzeržinskio vardo Raudonosios Vėliavos KGB mokyklą, po penkerių metų ją sėkmingai baigė – jam suteikta teisininko, mokančio užsienio kalbą, kvalifikacija. Yra žinoma, kad J.Sa­gaidakas penkerius metus dirbo Indonezijoje, vėliau buvo tariamas žurnalistas Didžiojoje Britanijoje, prieš pat šaltojo karo pabaigą išsiųstas iš šios šalies kaip šnipas.

Negana to, J.Sagaidakas minimas ir su Maskvos kalėjime nužudyto advokato Sergejaus Magnickio byla susijusiuose įvykiuose, jis taip pat buvo propagandinio, FSB užsakymu sukurto filmo sumanytojas.

„Veido“ šaltinių duomenimis, J.Sagaidakui, nepaisant to, kad jis viešai identifikuotas kaip KGB šnipas, buvo lengvai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Vieną kartą jis buvo pratęstas, ir tik 2013-aisiais tai padaryti pagaliau atsakyta. Šis sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam, vėliau – ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau abi teismo instancijos skundus atmetė.

Registrų centro duomenimis, „Consulit“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku J.Sagaidakas išbuvo iki šių metų vasario, o nuo tada įmonei vadovauja jo bendrapavardis Maksimas.

Leidimų gyventi kalykla

„Veidas“ bandė susisiekti su „Consulit“, kurios veiklos sritis įvardijama kaip nekilnojamasis turtas ir konsultacijos, bet tai nepavyko. Paskambinus vieninteliu nurodytu telefonu, į skambutį atsiliepė įmonės, tvarkančios „Consulit“ apskaitą, darbuotoja, kuri tvirtino jokios informacijos apie ją suteikti negalinti, nes tam neturinti įgaliojimų, be to, ir pati bendraujanti tik su įmonės įgaliotu asmeniu.

Darbuotoja pasiūlė ieškoti informacijos internete, o patikinus, kad jokio kito telefono numerio ten tikrai nėra, ir pasiteiravus, ar įmanoma kaip nors kitaip susisiekti su įmonės atstovais, nukirto: „Matyt, niekaip.“

Užtat pavyko sužinoti, kad Paupio Nr. 14 namo 7-ame ir 9-ame bute tokių įmonių kaip „Consulit“ užregistruota net keliolika: „Viva Investment EU“, „Nika EU“, „Orient Trade“, „Lotus EU“ ir kitais panašiais, nedaug ką sakančiais pavadinimais. Iš pažiūros tai ir yra tik pavadinimai – susisiekti ar ką nors sužinoti apie šių įmonių, kuriose dažnai dirba tik vienas darbuotojas, veiklą, nepavyko. Šių įmonių įkūrėjai, sprendžiant iš jų steigėjų pavardžių, atvyko iš Rusijos, Ukrainos arba Azerbaidžano.

Registrų centro duomenimis, abu šie Paupio gatvės 14-o namo butai priklauso Kazimierai Nijolei Butkevičienei – pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos krašto apsaugos ministro, už pasikėsinimą sukčiauti vėliau nuteisto Audriaus Butkevičiaus motinai.

Galbūt A.Butkevičius gali papasakoti apie J.Sagaidako veiklą Lietuvoje ir šių mįslingų įmonių kilmę?

Tarp Paupio gatvėje registruotų įmonių įkūrėjų galima atrasti ir garsių pavardžių. 2012-ųjų sausį įmonę „Viva Investment EU“ čia įkūrė Arsenas Avakovas, dabartinis Ukrainos vidaus reikalų ministras. Jau likviduotos įmonės „Tripe A Capital“ įkūrėjas – Oleksandras Avakovas, šiuo metu likviduojamos įmonės „Divia Investment“ steigėja – Inna Avakova.

Nuspėti, kam kiekvienam šeimos nariui prisireikė turėti po atskirą įmonę, neatrodo sudėtinga. Dar 2012-aisiais viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Lietuva svarsto Ukrainoje tuo metu piktnaudžiavimu tarnyba kaltinto A.Avakovo, Julijos Tymošenko bendražygio, prašymą leisti gyventi Lietuvoje. Apie tai naujienų agentūrai BNS pranešė pats A.Butkevičius: „Jis buvo atidaręs kompaniją Lietuvoje, dar tuomet, kai jam Ukrainoje nebuvo pateikti jokie kaltinimai.“

„Veidas“ susisiekė su A.Butkevičiumi, kuris, pasirodo, tuo metu buvo Ukrainoje. Iš pradžių jis  sutiko bendrauti, padiktavo savo ukrainietišką telefono numerį, tačiau, vos išgirdęs klausimą apie KGB šnipą J.Sagaidaką ir jo veiklą, buvęs krašto apsaugos ministras prisiminė „Veido“ jam padarytas „skriaudas“ ir pareikalavo už jas redakcijos atsiprašymo, o iki tol pareiškė į jokius klausimus neatsakysiąs ir su „šmeižikiška“ spauda nebendradarbiausiąs.

Kitą dieną pavyko susisiekti ir su Gražina Šalnaite, kuri buvo „Consulit“ įgaliotinė atlikti įvairius su šios įmonės statusu susijusius veiksmus. Jos kontaktai nurodomi ir prie kai kurių kitų Paupio g. 14–7 ir 14–9 registruotų įmonių. Tačiau vos pasisveikinus ir prisistačius, telefoną iš jos netrukus perėmė pats… A.Butkevičius: „Aš jums sakiau – neskambinėkite niekam iš maniškių, niekas jums neduos jokio interviu, jūsų žurnalas man pridirbo daugybę kiaulysčių, ir jokių šnekų su jumis nebus. (…) Jeigu norite, skambinkite pačiam J.Sagaidakui į Maskvą ir kalbėkitės su juo.“

A.Butkevičius teikėsi nekreipti dėmesio į pastebą, kad sunku iš anksto žinoti, kas yra tie jo „maniškiai“.

Šnipas su žurnalisto pažymėjimu

Informacijos apie J.Sagaidako praeitį galima rasti Vakarų spaudoje. Išsamų pasakojimą apie jo veiklą Didžiojoje Britanijoje 2002 m. pateikė britų laikraštis „The London Evening Standart“. Žurnalistas Valentine’as Low su senu pažįstamu J.Sagaidaku tuomet susitiko Maskvoje, norėdamas prisiminti 13 metų senumo įvykius, kai šis kaip tariamas „Komsomolskaja pravda“ žurnalistas veikė Londone ir buvo išsiųstas iš šalies kaip šnipas.

„Prieš trylika metų jis buvo tariamas žurnalistas Londone, bet MI5 nustatė, kad jis buvo ir kai kas daugiau, todėl vyriausybė išvarė jį kaip šnipą. J.Sagaidakas protestavo ir įrodinėjo savo nekaltumą, o aš, jaunas, galbūt naivus, apakintas draugystės, tikrai nežinojau, ką galvoti. Tas mažas dabita, kuriam, regis, Anglija labai patiko ir kuris, kai mes susitikdavome bare bokalo alaus, atrodė toks protingas ir puikus. Dabar aš žinau, kad jis dirbo Trečiojo departamento Politikos skyriuje ir kaip pulkininkas atsistatydino 1996 m.“, – rašo V.Low.

Kaip KGB agentas J.Sagaidakas itin domėjosi konservatorių politike Helen Olga Maitland, geriau žinoma kaip Lady Olga Maitland, su kuria susitiko 1987 m. Braitone, Leiboristų partijos konferencijoje. Nuo tada jie tapo gerais draugais, dažnai susitikdavo, keisdavosi dovanomis. Tačiau H.O.Maitland apie jų pokalbius ir detalius J.Sagaidako klausimus pranešdavo britų žvalgybai MI5, kol ši lėtai rinko įrodymus ir galiausiai išsiuntė J.Sagaidaką iš šalies kaip KGB agentą.

Prisiminti su W.Low istorijos apie šnipinėjimą Didžiojoje Britanijoje J.Sagaidakas nepanoro. „Neklausk manęs nieko apie tai, kas buvo iki 1996 metų, tai uždrausta“, – britų žurnalistui sakė Jurijus, oficialiai laikydamasis versijos, kad Didžiojoje Britanijoje 1987–1989 m. dirbo žurnalistu.

Kur kas daugiau informacijos „The London Evening Standart“ tuomet pateikė buvusi politikė H.O.Maitland: „Prisimenu, kaip jis desperatiškai mėgino sužinoti apie Downing Street gatvės 10 namo (Didžiosios Britanijos vyriausybės) planą, kur kieno kabinetas ten yra. Nors šią informaciją galima atrasti kiekvienoje gidų knygoje, aš jam pasakojau, kur yra Margaret Thatcher kabinetas ir visa kita. Atrodė, kad jis sugerdavo tą informaciją su didžiuliu dėmesiu smulkiausioms detalėms. Jis visada klausinėjo apie vyriausybės politiką ir asmenis. Sakė, kad daro tai kaip žurnalistas.“

Pasak H.O.Maitland, vieną dieną jai paskambino MI5 atstovai ir paprašė leisti jam kalbėti toliau. „Britų žvalgyba norėjo sužinoti, kokia informacija konkrečiai domina rusą. Jo veikla buvo gana triukšminga. Jis turėjo žinoti, kad tai ilgai nesitęs“, – apibendrino politikė.

Dar daugiau detalių pateikė buvęs J.Sagaidako kolega ir geras bičiulis Michailas Bogdanovas. Pasak jo, devintojo dešimtmečio pradžioje britų vykdyta sėkminga KGB šnipų medžioklė labai sumažino KGB pajėgas Londone, todėl imta desperatiškai ieškoti naujų kadrų. Vienu jų tapo J.Sagaidakas, iki tol penkerius metus dirbęs KGB agentu Indonezijoje.

„Jo darbas buvo megzti kontaktus politikos pasaulyje – tarp parlamento narių, žurnalistų, diplomatų ir rašyti bei siųsti šifruotus raportus apie politinę situaciją į Maskvą. Jis buvo labai aštrus, labai profesionalus. Tikras operatyvininkas. Indonezijoje tai buvo tikra žvalgyba, priešingai nei tai, kuo mes užsiiminėjome Londone“, – prisiminė M.Bogdanovas.

FSB propagandinio filmo kūrėjas

J.Sagaidako pavardė minima ir Tony Shaw knygoje „Cinematic Terror. A Global History of Terrorism in Film“, kurioje aprašomas FSB užsakymu sukurto propagandinio filmo „Asmens skaičius“ kūrimas. 2002-ųjų rugsėjį, likus kelioms savaitėms iki teroristų išpuolio Dubrovkos teatre Maskvoje, Romanas Šleinovas, „Novaja gazeta“ tiriamosios žurnalistikos skyriaus redaktorius, susisiekė su J.Sagaidaku dėl iš Londone gyvenusio oligarcho Boriso Berezovskio aplinkos gautos vaizdajuostės. Joje užfiksuotas Rusijos karinės žvalgybos karininko Aleksejaus Galkino, kurį suėmė čečėnų sukilėliai, prisipažinimas dalyvavus 1999 m. Rusijos daugiabučių sprogdinime.

Pasak knygos autoriaus, J.Sagaidakas aiškino, kad ši vaizdajuostė buvo dalis B.Berezovskio, kurio ryšiai su čečėnų grupuotėmis Maskvoje žinomi nuo dešimtojo dešimtmečio, pastangų destabilizuoti Rusijos valdžią. Po kelių savaičių J.Sagaidakas iš Kremliaus šaltinių sužinojo, kad B.Berezovskis neva slapčia planavo atskristi iš Londono į Maskvą padėti išspręsti Dubrovkos įkaitų krizės ir taip sustiprinti savo, kaip Rusijos gelbėtojo, įvaizdį. Tada neva J.Sagaidakas ir sumanęs, kad šis epizodas būtų puiki medžiaga propagandinei televizijos dokumentikai. Jo bičiulis televizijos laidų vedėjas Aleksejus Primakovas pasiūlė, kad kino filmas būtų dar geriau.

Kuriant 2004-aisiais pasirodžiusį filmą „Asmens skaičius“ kaip konsultantas dalyvavo buvęs FSB vadovas Vladimiras Anisimovas. Filme 1999 m. daugiabučių sprogdinimų nepriklausomas tyrimas pateikiamas kaip platesnio plano, sukurto išgalvoto užsienyje gyvenančio magnato Pokrovskio (suprask, B.Berezovskio), siekiant diskredituoti Rusijos specialiąsiąs tarnybas, dalis. Kai šis planas nepavyksta, Pokrovskis neva organizuoja įkaitų dramą Maskvos cirke, kad galėtų sugrįžti į Rusiją kaip įkaitų išgelbėtojas vykstant deryboms dėl jų paleidimo.

Propagandinėje Rusijos juostoje kaip islamistų teroristų veikimo vieta vaizduojamas ir Gruzijos Pankisio slėnis. Rusija tuo metu dėl to kaltino Gruziją.

S.Magnickio tirtų aferų dalyvis

J.Sagaidako pavardę galima atrasti ir su S.Magnickio byla susijusioje istorijoje. J.Sagaidakas 2005-aisiais liudijo teisme ir pasakojo apie tai, kaip bankas „Renaissance Capital“, kuriame J.Sagaidakas buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas, pasamdė Dmitrijų Kliujevą, kad šis įgyvendintų mokesčių susigrąžinimo schemą ką tik banko įsigytai įmonei.

„Apie 2002-uosius ponas Sagirianas supažindino mane su savo geru bičiuliu Dmitrijumi Kliujevu, rekomenduodamas jį kaip mokesčių sistemos ir mokesčių teisės ekspertą. Aš buvau paprašytas suorganizuoti mokesčių susigrąžinimą kompanijai, kurią ką tik įsigijo „Renaissance Capital“. Dėl to buvo priimtas sprendimas įdarbinti Kliujevą mokesčių konsultantu. Projektas buvo sėkmingai įgyvendintas per 6 ar 8 mėnesius, užsitikrinus reikiamus teismų sprendimus tokiam mokesčių grąžinimui“, – tuomet liudijo J.Sagaidakas.

S.Magnickis nustatė, kad ši schema yra lygiai tokia pat, kaip ir panaudota po penkerių metų, kai buvo pavogta 230 mln. dolerių iš valstybės, ir suprato, kad D.Kliujevas mokesčių vagystėmis užsiėmė jau nuo 2002 m. Kaip teigiama nužudyto S.Magnickio bičiulių sukurtame portale russian-untouchables.com, iškart po šios operacijos, 2003-iaisiais, J.Sagaidakas su D.Kliujevu įkūrė įmonę „Avrora-Travel“, kuri buvo panaikinta tik 2009-aisiais, kai istorijos apie mokesčių vagystes tapo viešos.

2011 m. J.Sagaidakas laikraštyje „Kom­mersant“ paskelbė viešą laišką oligarchui Aleksandrui Lebedevui, kuriame išreiškė pasipiktinimą, kad A.Lebedevas laiške V.Putinui įvardijo jį kaip asmenį, susijusį su S.Magnickio byla. Kaip rašė marker.ru, A.Lebedevas atvirame laiške V.Putinui pasiskundė dėl reiderinio bandymo užgrobti jo valdomą Nacionalinį rezervinį banką, ir tai daro, anot jo, „vilkolakiai su antpečiais“. Pasak A.Lebedevo, jie ir centrinio banko darbuotojai darė spaudimą jam asmeniškai, jo giminėms ir banko darbuotojams.

A.Lebedevo teigimu, į oficialų susitikimą su juo atvykęs J.Sagaidakas ir FSB pulkininkas iš „K“ valdybos ilgai įkalbinėjo jį išvykti iš Rusijos ir perleisti visus banko aktyvus jo nurodytam asmeniui, arba teks „sėsti į Bastiliją“.

„J.Sagaidakas specializuojasi tokių užpuolimų organizavimo klausimais, jis yra tarpininkas tarp „vilkolakių su antpečiais“ ir verslininkų, kurių verslą norima atimti. Jis ir man siūlė ką nors papildomai perimti, bet aš visada tokių pasiūlymų atsisakydavau. Kartais jis į susitikimus atsivesdavo neva FSB bendradarbį“, – marker.ru pasakojo A.Lebedevas.

Oligarchas teigė tiksliai nežinantis J.Sa­gaidako vaidmens S.Magnickio byloje, tačiau, jo duomenimis, ši pavardė yra susijusių su ja asmenų sąraše. Tuo metu jis dirbo „Renessaince Capital“ ir, pasak A.Lebedevo, tarp jų ir „Hermitage Capital“ vyko nuolatiniai konfliktai.

Pats J.Sagaidakas atsakomajame laiške tvirtino, kad su A.Lebedevu susitikinėjo, tačiau tie susitikimai vyko paties A.Lebedevo iniciatyva ir juose nedalyvavo jokių FSB pareigūnų.

Tikslas – gauti leidimą gyventi Lietuvoje

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario konservatoriaus Arvydo Anušausko teigimu, asmenys, kurie įkliuvo kaip KGB šnipai ir buvo išprašyti iš užsienio šalies, vienaip ar kitaip lieka ne tik mūsų sąjungininkų, bet ir VSD akiratyje, visiškai nesvarbu, ar tai nutiko 1971-aisiais, 1989-aisiais, ar kokiais kitais metais.

„VSD taip pat turėjo tokią galimybę, per daug neafišuojant, vetuoti kai kurių leidimų išdavimą. Tų neįleisti asmenys skaičiuojami šimtais. Kaip įvyko šiuo konkrečiu atveju, ar buvo kažkokių kitų interesų, sunku pasakyti“, – komentuoja A.Anušauskas.

Seimo narys pateikia pavyzdį Latvijos, kurioje šalies pilietybė automatiškai nesuteikiama buvusiems KGB darbuotojams. „Ar pas mus iš karto galima vetuoti buvusius KGB darbuotojus? Galima, bet ne visada. Nėra tokio apibrėžimo įstatymuose, kad jeigu tai yra buvęs KGB darbuotojas, iš karto dedamas taškas. Vertinamas jo darbas, veikla, biografija, dabartinis elgesys. Tokie atvejai vertinami labai individualiai. Kartais susipina ir tarnybų interesai. Pasitaiko tokių situacijų, kai žmogus jau būna demaskuotas, pagautas, tai jo paslaugomis pasinaudoja ir kitų šalių tarnybos, siekdamos sau kokios nors naudos“, –  aiškina A.Anušauskas.

VSD atsiųstame komentare „Veidui“ teigiama, kad užsieniečių vykdoma veikla Lietuvoje (taip pat ir juridinių asmenų ar verslo įmonių steigimas) domina nacionalinio saugumo požiūriu ir yra nuolatinio institucijos dėmesio centre. VSD nustatęs galimas užsienio piliečio veiklos grėsmes, kiekvienu konkrečiu atveju imasi prevencinių priemonių joms neutralizuoti.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Artūro Paulausko teigimu, žmogus, susijęs su žvalgyba, visada yra didesnės rizikos faktorius, nes jeigu jis buvo išprašytas iš užsienio šalies, duomenų žinybos neabejotinai turėjo.

„Leidimas turėjo būti suteiktas apsvarsčius šį dalyką. Aš neįsivaizduoju, kaip kitaip jis galėjo gauti kokį leidimą be mūsų tarnybų išvadų. Reikėtų pasižiūrėti, kodėl tokiam asmeniui leido gyventi Lietuvoje, kokius duomenis jis pateikė. Žvalgyba yra tokia organizacija, kad žmogus gali keisti darbą, gyvenamąsias vietas, bet veiklos pobūdžio pakeisti jau nelabai gali, nes vis tiek tie žmonės yra davę priesaiką ir visus kitus dalykus atlikę. Reikėtų konkrečiai pasižiūrėti, bet manau, kad turėjo jį vertinti“, – svarsto A.Paulauskas.

Jo teigimu, Lietuva tokiems Rusijos veikėjams paprastai nėra galutinė stotelė, jie čia neužsilaiko ir keliauja toliau. Kita priežastis gali būti ir dalinis legalizavimasis: jei asmenys yra ieškomi, gavę leidimą gyventi jie iš dalies nusiima nuo savęs tokius įtarimus.

Paklaustas, kaip vertina faktą, kad KGB agento įmonė registruota pirmojo krašto apsaugos ministro motinos bute, A.Paulauskas neslėpė nuostabos: „Žinodamas A.But­kevičiaus kelionių geografiją ir jo įvairias veiklas tose šalyse, aš matau čia jau per daug sutapimų šiame reikale.“

Abu kalbinti Seimo NSGK nariai vieningai sutaria: pagrindinis Rusijos žvalgybų atstovų tikslas yra leidimas gyventi Lietuvoje, suteikiantis ir iš esmės neribotą laisvę keliauti po Europos Sąjungą. O šių leidimų išdavimo tvarka Lietuvoje labai jau šlubuoja – egzistavo ir tebeegzistuoja net savotiškas šešėlinis įmonių registravimo vietų, fiktyvių adresų „verslo“ pasaulis, iš kurio pelnosi šimtai žmonių ir čia sukasi tūkstančiai eurų.

„Tai yra bėda, dėl ko mes ir keliam tą klausimą, kai viename bute ar viename garaže registruojama šimtas įmonių, Migracijos departamentas realiai nieko netikrina, nieko nežiūri. Šimtas įmonių – akivaizdu, kad kažkas užsiiminėja tomis registracijomis ir iš to pelnosi. Tokie dalykai per ilgai užsitęsė, tokią netvarką būtinai keisime“, – tvirtina A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas prisipažino nenustebsiantis, jei leidimas gyventi Lietuvoje J.Sagaidakui buvo suteiktas ir be jokių jo asmens patikrinimų. Pasak jo, faktai ir korupcijos atvejai, kurie vis pasikartoja, rodo, kad galėjo atsirasti sąlygų ir „prasmukti“.

„Žinant Migracijos departamento situaciją nenuostabu, kad galėjo ten ir be jokių patikrinimų išduoti leidimą gyventi. Nenustebčiau, nes, kaip jie aiškina, jei tas žmogus čia verslą kuria, Lietuvos piliečius samdo, moka atlyginimus, toks būdavo prioritetas. Daugiau šiems darbo santykiams nei nacionaliniam saugumui“, – piktinasi A.Paulauskas.

Paskutiniai veiklos mėnesiai?

Migracijos departamentas „Veidui“ atsisakė pateikti informaciją apie leidimo gyventi KGB agentui J.Sagaidakui išdavimą, remdamasis… asmens duomenų apsauga.

Kaip aiškino Migracijos departamento direktoriaus pareigas einanti Evelina Gudzinskaitė, „Didžioji Britanija nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės ir jos informacine sistema naudojasi tik teisėsaugos tikslais, į kuriuos neįeina leidimai gyventi“. Todėl su ja dėl leidimų gyventi nesikonsultuojama. Be to, Didžiosios Britanijos juodieji sąrašai yra tik nacionaliniai, todėl Lietuvai, kaip Šengeno valstybei, tai… negalioja.

E.Gudzinskaitė pabrėžė, kad pirmieji požymiai, jog fiktyvių įmonių steigimo pagrindu gali vykti užsieniečių migracija, jau buvo pastebėti prieš penkerius metus. 2012 m. buvo gauti 3,5 tūkst. užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi teisėtos veiklos pagrindu ir, palyginti su 2010-aisiais, šis skaičius padidėjo net 2,4 karto.

Užsieniečiui, nepaisant to, ar jis iš NATO šalies, ar Rytų, norinčiam gauti ar pasikeisti leidimą gyventi, pakako būti Lietuvoje įregistruotos įmonės savininku arba bendraturčiu, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro ne mažiau kaip 50 tūkst. Lt. Ar reikia aiškinti, kad kaip tik toks ir buvo UAB „Consulit“ įstatinis kapitalas?

Įstatyme nebuvo numatyta galimybė atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiams, deklaruojantiems tariamą teisėtą veiklą. Užsieniečiui įsigyti Lietuvoje įregistruotą įmonę buvo labai paprasta, nes į įmonių steigimo ir pardavimo užsieniečiams verslą aktyviai įsitraukė ir Lietuvos gyventojų valdomos įmonės. Niekas šių įmonių iš esmės netikrino.

Tik pernai lapkritį įsigaliojo kur kas griežtesnė tvarka, pagal kurią užsieniečio įmonė privalo veikti bent 6 mėnesius, įsteigti bent tris darbo vietas, jos kapitalo vertė turi siekti 28 tūkst. eurų, iš kurių pusę sudaro užsieniečio nuosavas kapitalas. Migracijos departamento duomenimis, pernai jau 324 asmenims buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimus gyventi dėl to, kad jie įsteigę ar įsigiję fiktyvias įmones pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

E.Gudzinskaitė „Veidą“ tikino, kad prieš išduodant leidimą gyventi visada konsultuojamasi su policija ir VSD. Tačiau tik nuo pernai lapkričio prieš suteikiant leidimą sulaukti šių institucijų atsakymo yra būtina.

Nepaisant to, šių metų vasarį paaiškėjo, kad leidimas gyventi Lietuvoje buvo suteiktas Rusijos nusikaltėliui, vadinamajam įteisintam vagiui (rus. „vor v zakone“) Achmedui Jevlojevui.

Tokie ir panašūs atvejai tikriausiai lėmė tai, kad šių metų kovą Vyriausybė nusprendė naikinti Migracijos departamentą, jo funkcijas perduodant Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Kaip pabrėžė vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, tai yra perteklinė institucija, atsakinga tik už techninį darbą.

Tačiau tokiam sprendimui dar turi pritarti Seimas. Kol migracijos politikoje ir valdyme tvyro toks chaosas, nereikia stebėtis, kad toje pat gatvėje, kurioje kažkada gyveno čekistų legiono įkūrėjas F.Dzeržinskis, buvusio krašto apsaugos ministro motinai priklausančiame bute veikia iš Anglijos išmėžto KGB agento firmelė. Įdomu, o ką ji iš tikrųjų veikia Lietuvoje?

Gal į šį klausimą galėtų atsakyti VSD?