Klaipėdoje marinistikos žurnalistų klubas „Marinus“ išleido jūrų kapitono Eimučio Astiko knygą „Mačiau žaliąjį spindulį“.

Ar žinote, kaip šiuolaikinės laivybos specialistai interpretuoja biblinę Nojaus laivo istoriją? Pasak Eimučio Astiko, Nojus buvo pirmasis žmogus, patikėjęs ilgalaike orų prognoze. Jis buvo ir pirmojo laivo statytojas bei škiperis. Dievas buvo šio laivo frachtuotojas: jis Nojui pasiuntė žinią apie krovą ir nurodė galutinį savaitės trukmės terminą. Neaiškus liko tik užsakomojo reiso paskirties uostas – Dievas nepasakė Nojui, kur iškrauti krovinius ir išlaipinti keleivius.
Nojaus sūnūs, skaičiavę į laivą varomus gyvulius, atliko talmanų pareigas. Spėjama, kad Nojaus žmona laive dirbo virėja. Laivas plaukė 7 mėnesius ir 17 dienų – ilgalaikis reisas. Kadangi nei navigacinės įrangos, nei laivų pozicionavimo sistemos tuomet nebuvo, Nojus galiausiai užplukdė savo laivą ant seklumos – po vandeniu atsidūrusios Ararato kalno viršūnės.
Nuslūgus tvanui krovinys iš laivo buvo saugiai iškrautas, tik kapitonui niekas nepateikė konosamento ir nesumokėjo frachto mokesčio…

Ne vien romantika

Jei šioje E.Astiko biblinės istorijos versijoje, kurią perpasakojau gerokai sutrumpintą, nesuvokėte nė vieno laivininkystės termino, nepulkite panikon: autorius knygos išnašose kruopščiai pateikia visus paaiškinimus.
Ir nors paantraštėje knygos žanras įvardytas „jūrų kapitono užrašais“, jo nederėtų painioti su kapitono dienoraščiu, mat dauguma pateikiamų E.Astiko publicistinių rašinių radosi autoriui jau „išlipus į krantą“, ir nuo aprašomų įvykių prabėgęs laikas, leidžiantis juos įvertinti nūdienos aktualijų požiūriu, tampa itin reikšmingas.
Ar tikrai anglai – aukštos kultūros ir gerą jūrinę praktiką propaguojantys laivavedžiai? Autorius tuo suabejojo 1963 m. Kalėdų vakarą, kai prie pietinio Klaipėdos uosto molo kylant audrai „sėdo“ kviečius plukdantis anglų motorlaivis „Stancrown“. Laivui užplaukus ant seklumos, įgula toliau ramiai šventė Kalėdas. Nesiteikė nė pritvirtinti jų nutempti atplaukusių vilkikų lynų: vyresnysis vairininkas pareiškė, kad tie, kurie užplukdė laivą ant seklumos, tegul dabar ir tamposi…
Su nesąžiningais kranto tarnybų atstovais, mėginusiais lietuvių kapitonui pakišti pasirašyti nepagrįstas išlaidas įteisinančius dokumentus, E.Astikui teko susidurti tokiose senų jūrinių tradicijų šalyse, kaip Škotija, Anglija, Danija, Prancūzija, JAV… Ką jau kalbėti apie Afrikos valstybių uostus. (…)

Jūrų kapitonas Eimutis Astikas
Gimė 1932 m. Kaune, inteligentų šeimoje. Vėliau su šeima persikėlė į Šiaulius, kur tėvas Boleslovas Astikas dirbo „Lietuvos aido“ dienraščio atstovu. Vokiečių okupacijos metus praleido Vilniuje. 1950 m. baigė Vilniaus berniukų gimnaziją. Pirmąsias buriavimo pamokas gavo Trakų ežeruose. Dėl to, kad tėvas bendradarbiavo „buržuazinėje spaudoje“, nebuvo priimtas į jūreivystės mokyklas nei Leningrade, nei Klaipėdoje. Bet sulaukęs aštuoniolikos pirmąkart išplaukė žvejybiniu traleriu į jūrą. Vėliau tapo mokomojo burlaivio „Meridianas“ jūreiviu. Kadangi negalėjo gauti užsienio vizos, dirbo Klaipėdos uosto vilkikuose, vėliau tapo locmanu. 1967 m. neakivaizdžiai baigė Leningrado S.Makarovo aukštąją jūreivystės mokyklą ir netrukus pradėjo dirbti „Lietuvos jūrų laivininkystės“ motorlaiviuose. 1976 m. įgyvendino svajonę – tapo laivo kapitonu ir plaukiojo iki 1995 m. Iki 2000 m. dirbo „Lietuvos jūrų laivininkystės“ Laivyno skyriaus viršininku.