Gyvasis Seimo eksponatas, užkietėjęs kairysis, partinės diplomatijos lapinas, vaikščiojanti enciklopedija, karikatūristų modelis Č.Juršėnas palikdamas Seimą pataria kolegoms neužmiršti, ko į jį susirenka.

„Reikia jausti saiką ir laiką. Geriau pačiam savo kojomis pakelta galva išeiti, o ne kojomis į priekį. Jei būčiau ėjęs ir į naują kadenciją, ją juk baigčiau turėdamas 79 metus, – Antrosios Lietuvos Respublikos Seimų mohikanas Česlovas Juršėnas nedvejoja, kad reikia užleisti vietą jaunesniems. Bet priduria: – Nebent žinotum, kad nukrisi parlamento tribūnoje, nes tai būtų simboliška. Esu porą tokių atvejų pasaulio parlamentarizmo istorijoje užfiksavęs”. Č.Juršėnas – ne tik gyva lietuviškojo parlamentarizmo istorija, bet ir Lietuvos rekordų knygos herojus: net skaičiuojant ir Pirmąją Lietuvos Respubliką, niekas nėra ilgiau išdirbęs parlamente. Triskart jam teko būti Seimo Pirmininku, dukart pirmuoju pavaduotoju, keliskart pavaduotoju.
Politikas – nenukrypstamai kairysis, bet 1990 m. jau pirmame rinkimų ture laimėjo prieš Sąjūdžio kandidatą, o su juo į vieną valtį, bent jau televizijos laidoje, sėdo net didysis socialdemokratų politinis oponentas konservatorius Vytautas Landsbergis.

Už pažiūras sudaužyti dveji akiniai
Šioks toks paradoksas: Č.Juršėnas, kaip ir nemaža dalis Kovo 11-osios Akto signatarų, – buvęs kompartijos narys, bet vienintelis asmeniškai atsiprašė už kompartijos sovietiniais metais padarytą žalą Lietuvos žmonėms. Politikas niekad neslėpė savo biografijos faktų, kaip ir neišsižadėjo kairiųjų pažiūrų. Jis visuomet pabrėžia: „Turėjau nuomonę, bet nebuvau disidentas”. Maža to, jis – laisvamanis ir niekada, kaip kad kurie kiti politikai, nedemonstravo „proginio“ religingumo prieš televizijos kameras, nėkart Seimo nario priesaikos neužbaigė “Tepadeda man Dievas”.
Tokių įsitikinimų jis laikęsis nuo jaunumės. Tėvai, Panižiškės kaimo Švenčionių apskrityje valstiečiai, spaudė eiti į bažnyčią. „Bet dar mokykloje mano nusistatymas buvo, kad Žmogus gali, ir jam nereikalingi visi kiti”, – savo laisvamanystę motyvuoja Č.Juršėnas.
Septyniolikos metų, aukso medaliu baigęs Ignalinos vidurinę mokyklą gabus jaunuolis galėjo įstoti bet kur. Jis pasirinko studijuoti Vilniaus universitete žurnalistiką. Penkiolika metų dirbo žurnalistu, ilgiausiai – tarptautiniu apžvalgininku „Tiesoje“, Televizijos ir radijo komitete, paskui buvo Televizijos informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius, yra vadovavęs „Vakarinėms naujienoms“.
Jau būdamas žinomas žurnalistas jis nutarė žurnalistikos studijas pratęsti tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje partinėje mokykloje. „Ne dėl karjeros galimybių – tiesiog norėjau būti gudresnis už kitus, mokytis. Be abejo, mokslai buvo atitinkami – diegta stagnatoriška dvasia. Bet kai kurie profesoriai pasakojo tokių dalykų, kurių negalėjai išgirsti niekur kitur. Partinė mokykla davė papildomų žinių, leido suvokti, kad kažkas ne taip vyksta aplinkui”, – vertina Č.Juršėnas. Kurse jie skirstėsi į stagnatorius ir revizionistus, o Č.Juršėnas buvo revizionistas nr 1. Stagnatorius kartą per seminarą sako – didysis filosofas Josifas Visarionovičius Stalinas. O profesorius sako: „Kto takoj? Velikij filososof? A čto on takoje vnios v filosofiju?“ („Kas toks? Didis filosofas? O ką jis tokio naujo pasakė filosofijoje?“) Jei tais laikais Vilniaus universitete būtų kas panašiai pasakęs, nežinia, kuo jam tai būtų pasibaigę.
Be to, ten buvo biblioteka, kuri turėjo uždarus fondus. Su bibliotekininkėmis Č.Juršėnas sutardavęs, tad jos leisdavo rankiotis knygas toliau nuo visų akių, skaityti užsienio spaudą, tiesa, kartais žirklių pagalba „apvalytą“ nuo antisovietinių rašinių. Besimokydamas Leningrado partinėje Č.Juršėnas parašė vieną iš savo knygų – „Pasaulio šalys”, kurios pagrindu vėliau parengtas Tarptautininko žinynas“, sulaukęs aukščiausių įvertinimų.
1973 m. grįžęs iš Leningrado žurnalistas gavo kvietimą dirbti Kompartijos centro komitete instruktoriumi. „Į CK tais laikais durnių jau neėmė – ne pokario laikai, ne bet kas galėjo pakliūti. Svarsčiau, ar priimti kvietimą. Mano kaimynas rašytojas Vytautas Petkevičius patarė: „Eik, Česiau, ten reikia padorių žmonių. Tu nenueisi, nueis kitas, gal blogesnis. Ėjau užėmęs moralines pozicijas padėti žmonėms užtikrinti teisybę net tokiomis sąlygomis“, – prisimena Č.Juršėnas. Jis buvo atsakingas už darbą su spauda, radijumi ir televizija. Per tuos metus pasakoja turėjęs dvidešimt įvairių skundų ir devyniolika kartų apgynęs nekaltuosius. Pavyzdžiui, tuomečiam „Komjaunimo tiesos“ redaktoriui Vilhelmui Chadzevičiui jau buvo parengti dokumentai „sniatj s dolžnosti, iskliučitj iz partiji“ („atleisti iš darbo, pašalinti iš partijos“)”, bet pavyko įrodyti, kad jam bandytos prirašyti jo bendrapavardžio dėdės ir kitos išgalvotos nuodėmės. Apie CK darbuotoją teigiamai atsiliepė net Vitas Tomkus savo anuomet populiarioje knygoje „Taranas“. Rinkimų į 1990 m. Aukščiausiąją Tarybą metu tai jam padėję: kai kas piktindavosi, kad kandidatas dirbęs kompartijos CK, Č.Juršėnas paklausdavęs, ar šis skaitė, ką apie jį rašė tuo metu ypač populiarios „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius.
Vis dėlto paskui Seime jis nutarė atsiprašyti už savo komunistinę praeitį. Vadinasi, jautėsi kaltas? Č.Juršėnas pripažįsta: “Dirbant kompartijos CK kartais reikėjo ir blogai pasielgti, ir dėl to man buvo nesmagu. Iš dalies – taip, jaučiausi kaltas, nesvarbu, kad kiti kažką bloga darė, kiti kombinavo, pirtelėse sėdėjo, bet vis tiek toje kompanijoje buvau, vadinasi, šešėlis ir ant manęs krenta. O kai kuriuos sprendimus rengiau ir aš. Jaučiausi kaltas, nes toje sistemoje veikdamas nepasielgiau kaip disidentas, toliau ten dirbau”, – sako politikas. 1995-aisiais Seime jis taip atsiprašė: „Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei. Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti“.
Tačiau šiam politikui jo praeitį vis tiek primindavo. Dukart aiškinimasis net kainavo “Zeiss” akinius – kartą Vilniuje, o kitą kartą Alytuje. Ten net švarką jam nuplėšė. Išskirtiniu humoro jausmu pasižymintis Č.Juršėnas sugebėjo ir čia “apsiginti” humoru: pasidžiaugė, kad švarkas, skirtingai nei akiniai, – lietuviškas, todėl tvirtas, nesuplyšo, o akinius nuo to laiko pirkdavęs tvirtesnius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

TRYS KLAUSIMAI Česlovui Juršėnui, Seimo Pirmininko pavaduotojui

VEIDAS: Ką dar turėtų nuveikti šios kadencijos Seimas šiandien prasidedančioje paskutinėje savo sesijoje?
Č.J.: Siūliau rinkimų kampanijos metu rengti kuo mažiau posėdžių ir spręsti tik būtinus klausimus – prezidentės vetuotus įstatymus, tarptautines sutartis, kurių negalima atidėlioti, eurointegracinius įstatymus ar jų pataisas. Žinoma, yra užsilikusių projektų, kuriuos turėsime svarstyti, pavyzdžiui, pensijų, Seimo darbo reglamentavimo. Pagal Konstituciją iki spalio 17 d. Seimui turi būti pateiktas 2013 m. biudžeto projektas, jį taip pat reikės pradėti nagrinėti.
Vakarų šalyse rinkimų kampanijos metu parlamentų posėdžiai visai nerengiami. Pagal mūsų teisinę bazę, Seimo nario atostogos nenumatytos, o Seime bus tokia pat rinkimų kampanija, tad kam pagrindinę valstybės tribūną ir garsiausią mikrofoną leisti išnaudoti ne pačioms konstruktyviausioms kalboms.
Vakaruose parlamentai prieš pat rinkimus neposėdžiauja ir dėl to, kad nekorektiška nueinančiam parlamentui bandyti priiminėti įstatymus, kurie, tikėtina, būsimam nepatiks ir jis tuoj pat turės juos keisti. Bet, manau, tokių bus bandoma priimti ir paskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje.
VEIDAS: Prezidentė kaip tik kritikavo, kad Seimai dvejus metus griauna, ką padarę jų pirmtakai, o paskui dvejus imasi, bet nespėja baigti naujų.
Č.J.: Seimą renka tauta ir, jei ji suteikia kitokį mandatą, jį reikia vykdyti. Žinoma, norisi, kad būtų pagrindinių klausimų, ypač užsienio politikos, tęstinumas, ir tai išlaikome nuo pat 1990 m. Bet jei tauta išrenka kitos pakraipos Seimą, ji duoda mandatą kitaip veikti, kitaip spręsti socialinius ekonominius klausimus, vadinasi, kaip tautos valią vykdanti naujoji tautos atstovybė Seimas turi veikti kitaip. Toks parlamentinės respublikos principas.
VEIDAS: Tai paskutinė ne tik šios kadencijos, bet ir Jūsų sesija. Vienintelis parlamente be pertraukos dirbate nuo pat 1990 m. Ko būsimam Seimui patartumėte pasimokyti iš ankstesniųjų?
Č.J.: Pagrindinis dalykas yra kantrybė derinant pozicijas. Reikia siekti priimti įstatymus, kuriems pritartų kuo daugiau frakcijų, partijų ir tuo pačiu būtų plačiau atstovaujama tautos nuomonei. Reikia tartis su oponentais, juos gerbti, nes demokratija ir yra ten, kur gerbiamos mažumos, opozicijos teisės. O aš pats vis tiek be Seimo negalėsiu, tad čia dar maišysiuosi.

Seimo narys socialdemokratas Česlovas Juršėnas sako nesiskolinęs iš Seimo kanceliarijos kasos, rašo “Lietuvos žinios”.

Teisiama buvusi Seimo kasininkė Regina Petkelienė praėjusią savaitę teisme užsiminė, kad Č.Juršėnui iš Seimo kanceliarijos kasos buvo paskolinta 9 tūkst. litų. Šiuos pinigus esą paėmusi Finansų departamento vadovė Danutė Petrauskienė.

“Šito tikrai nebuvo. Esame seni pažįstami, drauge dirbome nuo Vytauto Landsbergio laikų. Kažkoks proto užtemimas moteriškei”, – buvusios kasininkės kaltinimus atmetė Č.Juršėnas.

Seimo vicepirmininkas stebėjosi, kodėl linksniuojama tik jo pavardė, nors teisiamoji tvirtino, kad tarp mėgėjų skolintis valdiškų pinigų būta ir daugiau parlamentarų.

“Kur tie kiti? Susidaro įspūdis, jog mėginant įpainioti kitus stengiamasi pridengti savo darbus”, – aiškino Č.Juršėnas.

Teismo posėdyje R.Petkelienė taip pat prasitarė, kad 2 tūkst. litų kasai liko skolingas ir buvęs Seimo kancleris Arvydas Kregždė.

“Dievaži, neprisimenu tokio dalyko. Gal man parodys skolos raštelį ar kokį kitą dokumentą, tuomet galvosiu, ką daryti”, – teigė A.Kregždė.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Vilma Gužaitė pripažino, kad R.Petkelienė per ikiteisminį tyrimą minėjo ne tik Č.Juršėno, bet ir kitų Seimo narių pavardes. Tačiau prokurorė nesutiko jų atskleisti, motyvuodama prasidėjusiu teisminiu bylos nagrinėjimu.

Anot V.Gužaitės, teisiamoji sakė, kad patys Seimo nariai niekada į ją tiesiogiai nesikreipdavo. Pageidavimus pasiskolinti vienokią ar kitokią sumą esą perduodavo per Finansų departamento vadovę D.Petrauskienę.

Dvi svarbiausios kanceliarijos finansininkės, paskui kurias tįsta įtarimų dėl aplaidaus darbo šleifas, pirmadienį perkeltos į žemesnes pareigas. Seimo kancleris Jonas Milerius, kuris, pasak teisiamos buvusios kasininkės, taip pat skolindavosi iš kasos, pranešė, kad Finansų departamento vadovė D.Petrauskienė ir jos pavaduotoja Dalė Špakauskienė pačios pasiprašė perkeliamos į kitą darbą.

2009 metų liepą Seimo kanceliarijos kasoje pasigedus daugiau kaip 440 tūkst. litų, kasininkė R.Petkelienė buvo apkaltinta iššvaisčiusi per 370 tūkst. litų. Tuos pinigus ji esą perleido savo draugei, buvusiai Nacionalinės sveikatos tarybos buhalterei Olgai Goluskaitei, o dar beveik 70 tūkst. litų pasisavino. R.Petkelienės ir O.Goluskaitės byla šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.