Lietuvos vėliava plevėsuoja ant laivų Senegalo, Italijos, Portugalijos, JAV uostuose – kaip išdidu būti jūrine valstybe! Bet ar tikrai galime didžiuotis, jei tie laivai areštuoti, o juose – pusę metų algų negavę badmiriaujantys mūsų jūrininkai?
Aušra LĖKA
Valstybės valdomos „Jūrų laivininkystės“ skandalas dar kartą įrodė, kad valstybė – itin prasta verslininkė. Jau apie 6 metus leisgyvė valstybės valdoma įmonė vos kapanojosi, bet garbingai numirti jai neleidžiama, mat savas laivynas – Lietuvos pasididžiavimas, neva simbolis, kad Lietuva yra jūrinė valstybė.
Tik ar nacionalinis pasididžiavimas būtų menkesnis, jei mūsų trispalvė plevėsuotų ne ant valstybės valdomų, o privačių laivų? Štai Latvija savo laivyną privatizavo, bet nenustojo dėl to būti jūrinė valstybė. O už lietuvišką labai jau neūkišką patriotizmo suvokimą moka visi mokesčių mokėtojai. Skęstanti „Jūrų laivininkystė“ – ryškiausias, bet ne vienetinis neefektyvios valstybės valdomų įmonių (VVĮ) veiklos atvejis.
Valstybė turi daug ambicijų būti stambia verslo magnate. Ji valdo 131 įmonę, kurių valdomo turto vertė siekia 8,8 mlrd. eurų. Valstybė – darbdavė beveik 42 tūkst. verslo įmonių darbuotojų, kurių per metus padaugėjo daugiau kaip tūkstančiu.
Daugiau nei pusė jų (55,1 proc.) dirba susisiekimo sektoriuje, kiti – daugiausia energetikos ir miškininkystės įmonėse. Trys didžiausi darbdaviai – įmonių grupės „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“ ir „Lietuvos energija“ – kartu paėmus įdarbinusios 57,6 proc. darbuotojų.
Vis dėlto valstybė – stambi, bet labai negabi verslo magnatė. Programos „Kurk Lietuvai“ (ji suteikia galimybę jauniems profesionalams grįžti iš užsienio į Lietuvą ir čia pritaikyti svetur įgytas žinias bei gerąją kitų šalių praktiką) dalyviai teisininkas Matas Anužis, studijavęs Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje, bei ekonomistas Virginijus Sinkevičius, studijas baigęs Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose, palyginę Lietuvos ir kitų pažangių pasaulio valstybių VVĮ rodiklius konstatavo: smarkiai atsiliekame.
Nuosavo kapitalo grąža (šis rodiklis rodo, kaip efektyviai naudojamas įmonės turtas) Lietuvos VVĮ pernai siekė vos 2,8 proc., o tai yra 5 kartus mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje ir 3 kartus prasčiau nei vidutiniškai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.
Nuo 2000 m. visų Vyriausybių programose siekis tapti šio elitinio išsivysčiusių valstybių klubo nare įtvirtintas kaip prioritetas. O tikrindama Lietuvos tinkamumą tapti organizacijos nare, EBPO šiemet vykdys peržiūras 7 srityse, tarp jų – ir VVĮ veiklos reguliavimo, nes tai laikoma svarbiu valstybės vadybinių gebėjimų ir skaidrumo lakmuso popierėliu. Kuris rodo, kad šioje srityje esame negabūs. Kodėl?
Skenduolio gaivinimas už mokesčių mokėtojų pinigus
„Jūrų laivininkystės“ pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip mūsų valstybė valdo verslą. Nors politinių saitų nevaržomi ekspertai vienu balsu tikina, kad gaivinamas skenduolis, politikai priima priešingus sprendimus. Maža to, kitą savo valdomą įmonę privertė imtis visai jai nebūdingos veiklos – skolinti skenduolio gelbėjimui milijonus eurų.
Tiesa, humaniškieji „Lietuvos geležinkeliai“, kurie paprastai derėdavosi dėl kiekvieno dividendų cento akcininkams, t.y. mums, valstybės mokesčių mokėtojams, pareiškė, kad pagalbą suteiks, jei tai jiems bus naudinga. Apie paskolos palūkanas viešai neskelbiama, bet tikinama, kad jos „komercinės“.
Tačiau jei nė vienas bankas paskolos nedavė, vadinasi, ir „Lietuvos geležinkeliams“ komercinių palūkanų skęstantis laivynas nemokės. Vis dėlto „Lietuvos geležinkeliai“ neblefuoja sakydami, kad jiems gelbėti kitą VVĮ naudinga, nes praras ne jie, o – kažkelintą kartą – tik mes, mokesčių mokėtojai.
„Realiai šie pinigai yra ne „Lietuvos geležinkelių“, o mokesčių mokėtojų, t.y. Vyriausybė sumažino mokėtinus dividendus į biudžetą, o „Lietuvos geležinkeliai“ davė paskolą „Jūrų laivininkystei“. Dėl ES taikomų apribojimų valstybės pagalbai Vyriausybė negalėjo tiesiogiai suteikti paskolos, tad politikai nusprendė apžaisti ES ir atsisakius dividendų per „Lietuvos geležinkelius“ paskolinti reikiamus pinigus skęstančiai bendrovei“, – situaciją vertina Bendrovių valdysenos instituto Baltijos šalyse (Baltic Institute of Corporate Governance) valdybos narė, bendrovės „GlaxoSmithKline“ medicinos vadovė pulmonologijai Šiaurės Europos regione Sonata Matulevičienė.
Ekspertė piktinasi, jog šis sprendimas prasilenkia su bet kokia gera praktika: valstybė nori, kad gyventojai laikytųsi teisės aktų ir negabentų kontrabandos, nors pati nesilaiko tarptautinių susitarimų ir po stalu dalija pinigus VVĮ (nors tai draudžia ir ES, ir EBPO gairės). Vyriausybė, sumažinusi dividendus „Lietuvos geležinkeliams“, iš principo apėjo Seimą, t.y. potencialios biudžeto pajamos buvo paskirstytos be Seimo pritarimo.
Bandoma aiškinti, esą kitos išeities gesinant gaisrą nėra. Tačiau iš tikrųjų „Jūrų laivininkystės“ problemos – joks netikėtumas. Ši įmonė nuostolinga jau apie 6 metus. Į Vyriausybę pagalbos ji jau buvo kreipusis ir anksčiau, prieš porą metų. Net ir naujausias skandalas, kai pasaulio uostuose už skolas gegužę pradėti areštuoti penki mūsų laivai, jų jūreiviams net ėmė stigti maisto ir gėlo vandens, buvo prognozuotas.
Jokia paslaptis, kad įmonės skola pasiekė apie 20 mln. eurų, iš kurių beveik 15 mln. SEB bankui reikėjo grąžinti dar šių metų vasarį, o grąžinimo terminas atidėtas tik iki rugpjūčio. Balandį uždaruose Vyriausybės pasitarimuose svarstytas „Jūrų laivininkystės“ prašymas iš valstybės biudžeto skirti 11 mln. eurų dotaciją, bet nutarta jos neskirti, o steigti transporto įmonių holdingą, kuris ištrauktų skęstančią įmonę.
2016 m. valstybės biudžete ketinta skirti 11 mln. eurų šios VVĮ įstatiniam kapitalui didinti. „Lietuvos geležinkeliams“ ištiesus laivynui 3 mln. eurų gelbėjimosi ratą, SEB bankas 15 mln. eurų paskolos grąžinimo terminą pastūmė iki 2016 m. balandžio. Tai leido stabdyti „Jūrų laivininkystės“ bankroto procedūras, bet ne iš esmės išspręsti įmonės problemas, nes skolos niekur nedings, o ji, jei ir toliau teturės 5 senus laivus, dirbs nuostolingai.
Įmonės vargų istorija prasidėjo dar 2001 m., kai ji buvo išskaidyta ir dalis jos privatizuota. Verslui atiteko pelningoji keltų ir geriausių laivų dalis, o valstybei liko skolos ir sausakrūviai laivai, tiksliau – metalo laužas. Įmonė, turėjusi 11 laivų, dabar beturi penkis. Perpus sumažėjo ir darbuotojų – dabar jų apie 300. Maža to, prieš pat krizę paimtos paskolos su didelėmis palūkanomis laivynui atnaujinti, o krizė nusmukdė pasaulio laivybos rinką. Tad įmonei tapo visai striuka.
Tikėtasi, kad įmonė dar gali išsikapanoti, žinoma, ne su keliais senais, 20-mečiais laivais. Kalbėta apie bent jau du ne senesnius nei 10 metų laivus. Tačiau spaudė ankstesnių skolų kupra, įsipareigojimai viršijo turtą apie 18 mln. eurų. Pernai „Jūrų laivininkystė“ patyrė 6,3 mln. eurų nuostolio, dėl nuostolingos veiklos ir negerėjančių finansinių rezultatų jos akcijų vertė per metus smuko 77,3 proc.
56,6 proc. šios bendrovės akcijų valdo valstybė, 5,53 proc. – danų bendrovė „DFDS Tor Line“. Likusios priklauso smulkiesiems akcininkams. Iš jų pagalbos tikėtis būtų naivu. Kai kurie jų neturi nieko bendra nei su jūra, nei su pinigais, nes akcijų įgijo vietoj kompensacijos už žemę. Tad vienintelė gelbėtoja – valstybė.
Svarstyta, gal investuoti, didinti įmonės įstatinį kapitalą, pirkti naujesnių laivų, bet nugalėjo idėja steigti transporto įmonių holdingą. Sklando iliuzijos, kad, įgijęs tinkamų laivų, holdingas gal galėtų aptarnauti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Bet kur dūla tie milijonai laivams įgyti?
VVĮ – politinės marionetės be verslo logikos
Žinoma, ir jokia privataus verslo įmonė nėra apsaugota nuo nesėkmės. Tačiau skirtumas tarp privataus kapitalo ir valstybės valdomos įmonės – pirmoji ieško sprendimų arba bankrutuoja, o VVĮ grimzta atsipūtusi, nes žino, kad valstybė mokesčių mokėtojų pinigais ją vis tiek kažkaip ištrauks.
Daug pastangų, kad VVĮ taptų „normaliomis“ įmonėmis, įdėjęs buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius, dabar tarptautinės bendrovės vadovas, sako, kad „Jūrų laivininkystės“ skandalo istorija buvo testas, kas iš tikrųjų šiai Vyriausybei yra VVĮ reforma, kurią pradėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Lig šiol ji niekada nepareiškė nuomonės „prieš“, bet nepareiškė ir „už“, lyg ir toliau ją įgyvendino, nors kai kurių siekių atsisakė, pavyzdžiui, mažino dividendų normas niekam nepaaiškindama, ko iš tikrųjų nori iš VVĮ.
Dabar, R.Žyliaus nuomone, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė parodė, kad nepritaria reformai, konkrečiau – politikos atskyrimui nuo VVĮ valdymo: „Premjeras ir susisiekimo ministras aktyviai demonstravo, kaip jie patys aktyviai gelbėja „Jūrų laivininkystę“, tuo aiškiai parodydami, kad politinis atskyrimas neegzistuoja. Gelbėti įmonę – jos vadovybės reikalas.“
Pagal EBPO principus ministras neturėtų būti įsitraukęs į operatyvinių dalykų sprendimą, jo misija – skirti stebėtojų tarybą, valdybą, svarstyti strategines užduotis. Jei atitiktume EBPO standartus, viešojoje erdvėje dabar matytume „Jūrų laivininkystės“ stebėtojų tarybos, valdybos pirmininkus, įmonės vadovą.
R.Žylius didžiuliu pažeidimu vadina tai, kad šioje istorijoje susisiekimo ministras ar premjeras paskelbia, bus ar nebus įmonės bankrotas, anksčiau, nei įmonė tai praneša per biržą. Tačiau Vyriausybė ir susisiekimo ministras nepriėmė jokio sprendimo, galėjusio padėti „Jūrų laivininkystei“ spręsti problemą, pavyzdžiui, nepadidino akcinio kapitalo, nepasiūlė įmonei išpirkti akcijų emisiją. Viskas, ką jie darė, tai spaudė kitas VVĮ suteikti paskolą.
R.Žyliaus įsitikinimu, tai, kad „Lietuvos geležinkeliai“ bus atleisti nuo 3 mln. eurų dividendų mokėjimo, rodo, jog nei „Lietuvos geležinkeliai“, nei Vyriausybė nesitiki, kad ši paskola bus grąžinta: „Kas priėmė šiuos sprendimus, galbūt veikia prieš „Lietuvos geležinkelių“ interesus, už ką pagal Akcinių įmonių įstatymą netgi gali grėsti atsakomybė. Bet jei kiltų klausimų dėl žalos atlyginimo, susisiekimo ministras pasirodytų niekaip su tuo nesusijęs, nes nėra pasirašęs jokio „Lietuvos geležinkelius“ įpareigojančio tai daryti rašto. Atsakyti turėtų „Lietuvos geležinkelių“ vadovai, valdyba. Bet ar ji bent svarstė šį klausimą?“
S.Matulevičienė, beje, ir pati buvusi vienos iš VVĮ valdybos narė, „Jūrų laivininkystės“ padėtį vadina nenormalia: „Matomas labai stiprus įmonės sprendimų politizavimas: politikai viešai skleidžia gandus apie bankrotą, bet vėliau paaiškėja, kad įmonė bus gelbėjama, o iš įmonės vadovybės nesigirdi jokių komentarų apie realią situaciją. Atsakomybė už politinius sprendimus permetama kitoms VVĮ – „Lietuvos geležinkeliai“ verčiami teikti paskolas ne rinkos sąlygomis po to, kai finansų rinkų dalyviai tiesiog atsisakė teikti paskolas įmonei, esant tokiai situacijai. Iš valdybos atsistatydino nepriklausomi nariai, o tai rodo, kad šiandieniniuose sprendimuose nebeliko verslo logikos ir vadovaujamasi tik politiniais išskaičiavimais.“
Ekspertė primena, kad EBPO rekomenduoja suteikti visišką atsakomybę valdyboms ir vengti VVĮ politizacijos. Tai, kad pasitraukė „Lietuvos laivininkystės“ valdyba, rodytų, jog politikų ir nepriklausomų narių nuomonės išsiskyrė. Tačiau jei Vyriausybė nepatenkinta VVĮ rezultatais, ji turėtų atšaukti nepriklausomus narius ir paskirti naujus, taip pat nepriklausomus, o ne imti valdyti įmonę savo jėgomis, taip ją politizuodama.
S.Matulevičienės manymu, blogai ne tai, kad bandoma gelbėti skęstančią įmonę, bet kad Vyriausybė tai daro „po stalu“, t.y. jei „Lietuvos geležinkeliai“ būtų sumokėję dividendus, o Finansų ar Susisiekimo ministerija būtų suteikusi 3 mln. eurų paskolą „Jūrų laivininkystei“ – būtų skaidru ir aišku.
R.Žylius tai įvardija labai konkrečiai – Vyriausybės šešėliniu biudžetu: valstybės pajamų logika – kad visi pinigai turėtų ateiti į biudžetą, o Seimas turi apsispręsti dėl jų panaudojimo.
S.Matulevičienė apgailestauja: „Politikai žarsto žarijas svetimomis rankomis – jei „Jūrų laivininkystė“ negrąžins paskolos, dėl šio sprendimo turės atsakyti „Lietuvos geležinkelių“ vadovas ir valdyba. Šioje istorijoje politinėmis marionetėmis tampa ir „Jūrų laivininkystės“ (kuriai neleidžiama skelbti bankroto, nors atrodo, kad tai būtų racionaliausias sprendimas), ir „Lietuvos geležinkelių“ (geležinkelių įmonės, kuri priversta tapti valstybiniu banku) vadovybė. VVĮ turėtų būti depolitizuotos, o valdymas patikėtas valdybų nariams, kurie už savo sprendimus turėtų atsakyti asmeniniu turtu. Taip būtų elgiamasi, jei Lietuvos Vyriausybė laikytųsi gerosios kitų valstybių praktikos.“
Tiesa, R.Žylius šioje liūdnoje istorijoje mato ir labai pozityvių ženklų: nors „Lietuvos geležinkelius“ privertė duoti paskolą kitai VVĮ, tokius prašymus atmetė „Klaipėdos nafta” ir „Lietuvos energija“. Vadinasi, jos turi veikiančias valdybas ir vadovus, kurie žino, kad pagal įstatymą jie privalo veikti įmonės interesais, o ne reaguodami į ministrų skambučius.“
Nepriklausomi valdybų nariai nenori būti tik dekoracija
Apie „Jūrų laivininkystės“ valdybos ir stebėtojų tarybos veiklą spręsti galima tik iš nuogirdų. Ką jau ten, jei net įmonės tinklalapyje gali rasti jūrininkų nuotraukų jūrine tematika fotogaleriją, tačiau nėra nei įmonės valdybos ir stebėtojų tarybos narių sąrašo, nei jų biografijų, nei įmonės vadovų pristatymo. Beje, įmonės vadovai keičiasi (ką tik juo išrinktas socialdemokratų veteranas Sigitas Dobilinskas), bet jau daug metų lakonišką informaciją apie įmonės veiklos esminius įvykius pasirašo jos vyriausiasis buhalteris.
„Kurk Lietuvai“ dalyviai M.Anužis ir V.Sinkevičius savo atliktame VVĮ tyrime pabrėžia, kad EBPO, Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas kaip vieną pagrindinių šių įmonių veiklos problemų nurodo politizuotą ir neefektyvų VVĮ valdybų darbą. Iš 249 VVĮ valdybos narių tik apie 16 yra nepriklausomi. Ministerijų atstovai, net jei gerai atlieka savo pareigas ministerijoje, dažnai būna niekada nedirbę versle, nežino, kaip efektyvinti jo veiklą. Tad būtina į VVĮ valdymą pritraukti nepriklausomų, kompetentingų, įmonių valdymo patirties turinčių profesionalų. Švedijoje net tokių stambių įmonių kaip „Ikea“ vadovas pats dalyvauja VVĮ valdybose. Kviečiami ekspertai ir iš užsienio, pavyzdžiui, Norvegijos vyriausybei priklausančios „Statoil“ valdyboje dirba ir britai, ir danai, ir olandai. Skandinavijoje verslo įmonės net dalyvauja atrenkant VVĮ valdybų narius.
Yra buvęs ne vienas atvejis, kai nepriklausomi valdybų nariai tiesiog tyliai atsistatydino, nes nematė prasmės gaišti laiko VVĮ valdyboje, jei jų žodis nieko nereiškė.
M.Anužio manymu, Lietuvoje žmonės iš verslo nenori eiti į VVĮ valdybas ir dėl rizikos reputacijai, nes nenori susitepti gero vadovo vardo, jei įmonės rezultatui negerės. Be to, aukščiausio lygio vadovų laikas brangus, o valdybų narių atlygis, bent jau jų matais matuojant, nėra didelis – apie 700 eurų už keletą posėdžių per mėnesį ir pasirengimą jiems. Tad reikėtų džiaugtis, kad atsiranda aukščiausio lygio vadovų, tokių kaip Arūnas Šikšta, vadovavęs „Teo LT“, randančių tam laiko. Bet tokie žmonės eina į VVĮ valdybas ne dėl pinigų, o jausdami pareigą valstybei. Tad, kaip pabrėžia V.Sinkevičius, jei norima, kad tokių žmonių ateitų daugiau, reikia, jog jie matytų, kad jų pagalba veda į rezultatą, jų nuomonė nėra ignoruojama.
AB ir UAB statusą turinčių VVĮ valdybų darbas politizuotas ir neefektyvus dėl praktiškai neveikiančio atrankos modelio ir tiesioginio akcijų valdytojo dalyvavimo renkant VVĮ valdybų narius. O valstybės įmonės statusą turinčių įmonių valdybose iki šių metų kovą įsigaliojusio naujo įstatymo net negalėjo būti nepriklausomų narių, į jas deleguoti valstybės tarnautojai privalėjo tik „įgarsinti“ juos delegavusį ministrą.
M.Anužio manymu, ydinga, kad VVĮ didžiąją dalį sudaro valstybės įmonės statusą turinčios įmonės, kokių kitose šalyse visai nėra. Ten VVĮ yra akcinės (AB) arba uždarosios akcinės bendrovės (UAB), nes į tokio statuso įmones galima pritraukti akcinio kapitalo ir VVĮ veiklą padaryti dar efektyvesnę.
M.Anužio nuomone, VVĮ neturi būti atkirstos nuo šakinių ministerijų, kurios turi formuoti VVĮ politiką, tačiau ydinga praktika, kai jos tiesiogiai valdo VVĮ, kišasi į rutininius reikalus. Tai kertasi ir su konkurencijos, ir su laisvosios rinkos principais. Tai dar vienas argumentas, kodėl turėtų būti įsteigta centralizuota VVĮ administruojanti institucija.
Tokio centro „Visuomio“ pavadinimu projektas prieš keletą metų buvo parengtas, bet politikų išbrokuotas. Taip, ir dabar yra VVĮ valdymo koordinavimo centras, bet jo misija – analizuoti duomenis ir rengti ataskaitas, bet ne formuoti VVĮ politiką. Tad centras metai po metų tik konstatuodavo, kad „Jūrų laivininkystė“ skęsta, tačiau jos SOS nebuvo išgirstas.
Aukso kasykla – privatizuoti
Lygindami Lietuvos VVĮ su užsienio pavyzdžiais M.Anužis ir V.Sinkevičius susidūrė su požiūrių skirtumais: Lietuvoje vis dar manoma, kad valstybės įmonė – tai valstybinių, socialinių funkcijų vykdytoja, o pelnas jai – antraeilis dalykas. „Bet taip nėra: VVĮ turi ir socialinę, ir pelno siekimo funkciją, ir politinį interesą, kuris, deja, Lietuvoje dabar dominuoja. Net teisės aktuose parašyta, kad VVĮ turi siekti pelno“, – primena M.Anužis.
Maža to, nuostolingų VVĮ veikla juk finansuojama iš mokesčių mokėtojų kišenės. Pavyzdžiui, didžiuojamasi, kad šiemet pirmąjį ketvirtį fiksuotas rekordinis VVĮ pelnas. 60 mln. eurų normalizuoto grynojo pelno (t.y. grynojo pelno, atmetus turto ir žaliavos mokesčius valstybei, bankų bankrotų įtaką) – 39,4 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2014 m. Bet didžiąją dalį, beveik 31 mln. eurų, arba 70,7 proc. viso VVĮ portfelio pelno, uždirbo energetikos sektorius, daugiausia – „Lietuvos energijos“ įmonių grupė. O juk turime 131 VVĮ. Bet štai miškininkystės sektoriui priklausančios 43 įmonės uždirbo vos 8 mln. eurų – 40,8 proc. mažiau nei prieš metus.
„Lietuvos energijos“ įmonių grupės generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Dalius Misiūnas visuomet pabrėžia, kad energetikos VVĮ turi veikti kaip verslas, pritraukti investicijų savo plėtrai, o ne užkrauti savo sąnaudas vartotojams. Vienas būdų tai padaryti – padidinti per biržą finansiniams investuotojams parduodamų įmonių akcijų dalį.
Bet tai įmanoma tik politikams sutarus, ko nori valstybė: ar pritraukti investicijų, efektyviai valdyti šias įmones ir jų pelnu papildyti biudžetą, ar išsaugoti išskirtinę teisę jas valdyti. 2014 m. normalizuotą grynąjį nuostolį (atmetus vienkartinius veiksnius – turto perkainojimą, įmonių įsigijimo rezultatą) patyrė 22 iš 131 VVĮ.
S.Matulevičienė primena, kad pagal gerąją praktiką valstybė turėtų aiškiai apsibrėžti nuosavybės politiką ir nurodyti, kodėl laiko vienos ar kitos įmonės akcijas. Šiandien galioja Vyriausybės patvirtintos valstybės valdomų įmonių nuosavybės gairės, kuriose nurodyta, kad apie 30 iš 131 VVĮ yra priskirtos prie vien komercinės grąžos siekiančių įmonių (tarp jų patenka ir „Jūrų laivininkystė“, tad būtų galima diskutuoti dėl tolesnio valstybės dalyvavimo šių įmonių valdyme).
Tačiau, anot S.Matulevičienės, įdomiausia, kad, kaip matyti iš 2013 m. Valdymo koordinavimo centro ataskaitos, šios komercinės grąžos turinčios siekti įmonės apskritai veikia nuostolingai, o tai rodo, jog valstybei nelabai sekasi valdyti komerciniais pagrindais veikiančių įmonių. Tad valstybė galėtų apsvarstyti dalies ar net visos nuosavybės perleidimą privatiems investuotojams.
V.Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, už Lietuvą didesnėje Suomijoje yra tik apie 60 VVĮ. „Ir mums vertėtų palikti tik strategines. Kai kurias reikėtų bent jau sujungti. Štai Prezidentė siūlė jungti urėdijas, kurių net 42, daugiau nei kokioje Švedijoje, taip vykdant ES rekomendacijas ir užtikrinant efektyvią bei pelningą urėdijų veiklą. Tačiau Seimas balsavo prieš. Lietuvoje VVĮ praktikoje daug ką galima efektyvinti, įmones jungti, bet priešinamasi ir iš vidaus, nes kristų antpečiai. Elgiamės kaip Graikijoje. O partijos nesiryžta priimti sprendimų, kad neišprovokuotų protestų, – vyksta politinis emocijų skaičiavimas“, – apgailestauja V.Sinkevičius.
Ar tikrai kokią išskirtinę valstybinę misiją atlieka poilsio namai „Baltija“ ar „Lietuvos žirgynas“, kad valstybė negalėtų jų privatizuoti, juolab kad ir didelio pelno iš tokių įmonėlių negali tikėtis. Bet pernai neprivatizuota nė viena VVĮ, jų mažėja tik dėl jungimosi ar bankrotų (pavyzdžiui, bankrutavo Lietuvos tyrimų centras, įsteigtas bendradarbiauti su JAV informacinių technologijų kompanija IBM). 2010–2013 m. privatizuotos vos 4 nedidelės VVĮ už kuklią 8,6 mln. Lt sumą.
Galų gale ir „Jūrų laivininkystė“ – kokią socialinę ar valstybei strateginę funkciją atliko, kad negalėjo būti privatizuota? Badmiriaujantys „Vorutos“ jūrininkai turėjo nuplukdyti cementą iš Portugalijos į Pusiaujo Gvinėją.
Teisybės dėlei, Susisiekimo ministerija šią įmonę bandė privatizuoti bent dukart. Bet vis išsigąstama jūrininkų protestų. Tačiau per 15 metų neliko pusės „Jūrų laivininkystės“ darbuotojų, ir didelio šoko tai nesukėlė. Antra vertus, ar laiku privatizavus įmonę ji nebūtų išvengusi liūdno dabartinio likimo?
Bet politikai VVĮ anksčiau saugojo kaip politines lesyklas, paremiančias juos prieš rinkimus (Liberalų sąjūdį parėmė net tuo metu jau nuostolinga buvusi „Jūrų laivininkystė“). Paskui įstatymu bendrovėms uždrausta remti partijas. Tačiau VVĮ vis dar lieka dosni darbo vieta valdančiosios daugumos politiniams bičiuliams, todėl ir didelės dalies VVĮ vadovai keičiasi kas politikų kadenciją.
Žinoma, jei VVĮ neštų valstybei milijonus, o ne iš jos prašytų milijonų dotacijų, valstybei jas vertėtų pasilaikyti. Nors yra ir kitokių nuomonių: Laisvosios rinkos instituto skelbto Briuselyje įsikūrusio „New Direction Foundation“ tyrimo duomenimis, geriausias būdas užtikrinti efektyvią valstybės valdomų įmonių veiklą yra leisti joms turėti privatų savininką, ypač jei valstybė – prasta vadybininkė.
Pasak studijos autorių, pardavusi VVĮ Ispanija galėtų sumažinti savo skolą 5,9 proc., Prancūzija – 5,5 proc., Graikija – 4,1 proc. BVP. Parduotų įmonių produktyvumas išaugtų 19 proc. Pardavus VVĮ Prancūzijos ekonomikos produktyvumas išaugtų net 3 proc. BVP.
Sėkmė – išimtis, o ne taisyklė
VVĮ sektorius praktiškai 20 nepriklausomybės metų sugebėjo išlikti beveik nereformuotas, tad pirmoji VVĮ veiklos 2009 m. ataskaita buvo sensacija. Joje atskleista, kad valstybė (be savivaldybių) turi apie 18 mlrd. Lt komercinio turto, o gauna vos 44 mln. Lt dividendų.
A.Kubiliaus Vyriausybė iš pirmtakės, vadovaujamos Gedimino Kirkilo, paveldėjo apie 150 valstybės valdomų įmonių, kurios per metus sumokėdavo apie 44 mln. Lt dividendų arba kitų įmokų bei netipinių mokesčių (žaliavos, naudojimosi valstybės turtu). Ėmus šioms įmonėms kelti tikslus ir reikalauti išsamių finansinių ataskaitų, 2011 m. valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas (kartu su turto ir žaliavos mokesčiais valstybei), palyginti su 2010 m., išaugo 3,5 karto ir sudarė 246,6 mln. Lt, grąža valstybei per porą metų padidėjo 12 kartų ir siekė per 624 mln. Lt.
A.Kubiliaus Vyriausybei už pasiryžimą išspausti auksą iš valstybės valdomų įmonių, atkovojant jas iš korumpuotų lobistų, Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ tinklaraštis net skyrė 2011 m. alchemiko nominaciją.
Virsmas įvyko AB „Lietuvos paštas“. Įmonė buvo nugyventa, prie bankroto ribos, jos vadovai net buvo teisėsaugos institucijų klientai. „Dirbau Lietuvos pašte, tad teko iš vidaus stebėti, kaip veikia valstybės valdoma bendrovė. Lyginant ją su užsienio VVĮ kildavo klausimų, ypač prieš kokius penkerius metus, kodėl Lietuvos paštas negali būti pelno siekianti bendrovė, jei Vokietijos ar Nyderlandų paštas tai puikiai daro atskyręs komercines ir nekomercines veiklas. Su nauja direktore viskas kitaip: Lietuvos paštas tebeveža į kaimus laiškus ir pensijas, bet tai nereiškia, kad negali būti konkurencingas ir pelningas“, – džiaugiasi geromis permainomis į Lietuvą grįžęs jaunas ekonomistas V.Sinkevičius.
Jį džiugina, kad Lietuvos paštas, kuris prieš kelerius metus labiausiai buvo siejamas su dviračiu po kaimus pensijas vežiojančiais paštininkais, išplėtė veiklą – dabar jis dar ir teikia kreditus, keičia litus į eurus, įmonė efektyvino veiklą. Estijos paštas jau bando veržtis per visas Baltijos šalis, Vokietijos paštas taip pat bando panaudoti ES galimybes ir plėstis į kitas šalis. V.Sinkevičius siūlytų ir Lietuvos VVĮ daugiau plėsti veiklą užsienyje.
Gerų pavyzdžių esama ir daugiau. Štai sujungti trys Lietuvos oro uostai šiemet taip pat jau dirba pelningai. „Lietuvos energijos“ įmonių grupės nuosavybės grąžos rodikliai artėja EBPO standartų link.
Tačiau tai turėtų būti ne tiek išimtys, kiek bendras standartas visoms VVĮ, kurias valstybė laikytų logiška pasilikti valdyti pati. „Jūrų laivininkystės“ pavyzdys rodo, kad politinės valios logiškiems sprendimams dar stinga.
Loading ...