Justas Mundeikis

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

IQ.lt portale pasirodė Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidento, ekonomisto, Žilvino Šilėno komentaras: „Bloga statistika = bloga politika“. Jo autorius teigia, jog neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje ir Estijoje vienam gyventojui tenka vienoda BVP dalis, negalima lyginti šiose šalyse dirbančiųjų atlyginimų bei, kad Lietuvos verslininkai nėra godesni ir nemoka mažesnio darbo užmokesčio. Šiame komentare norėčiau paanalizuoti BVP bei atlyginimų statistiką ir įrodyti, jog Eurostat pateikia duomenis, leidžiančius ne tik palyginti Estijoje ir Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimus, bet, pasitelkus papildomą statistiką, galima kvestionuoti Ž. Šilėno tezę dėl sąžiningų atlyginimų.

Ž.Šilėno komentaro tikslas yra paneigti šį argumentą: „Štai vienas dažnai linksniuojamas skaičius. Neva Estijos BVP vienam gyventojui toks pat kaip Lietuvos, o vidutinis atlyginimas – aukštesnis. Išvada – Lietuvos verslininkai daug godesni nei Estijos, todėl darbuotojams moka mažiau.“ Siekiant įrodyti skaitytojui, jog taip nėra, autorius pasirenka tokią minčių seką:

1. Lietuvos BVP atitinka Estijos BVP vienam gyventojui tik tada, kai BVP tenkančio vienam gyventojui rodikliai yra lyginami ne eurais, o perkamosios galios standartu (toliau – PGS). Tačiau algos yra lyginamos eurais, o ne PGS, tad algų lyginti negalima;
2. BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra vidutinio atlyginimo atitikmuo. BVP sudaro gaunami darbo užmokesčiai bei pajamos už įdarbintą kapitalą;
3. Lietuvoje darbuotojai dirba su mažiau kapitalo nei darbuotojai kitose ES šalyse, todėl Lietuvos dirbantieji sukuria mažiau vertės;
4. Estijos pramonėje įdarbinta 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvos pramonėje;
5. Atlyginimai „atrodo“ mažesni dėl 31 proc. darbdavio mokamos „Sodros“ dalies, kuri dažnai neatsispindi lyginant pajamas, gaunamas skirtingose šalyse neatskaičius mokesčių;
6. 200 tūkst. darbuotojų dirba ne pilnu etatu ir daliai jų išmokami atlyginimai vokeliuose, o tai sumažina vidutinį darbo užmokestį oficialioje statistikoje.

Visame šiame ekvilibristiniame minčių kratinyje yra tiesos, tačiau ir apstu autoriaus „tingėjimo“ analizuoti statistinius duomenis. Stebina, jog tokį nepagrįstą komentarą parašo pats „instituto“ prezidentas, tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai Ž.Šilėnas pateikia nekompetentingas ekonomines analizes (žr. „LLRI ir MMA“).

Manau, jog analizuojant duomenis, net kai lyginama statistika tik su Estijos duomenimis, visada yra įdomu pažvelgti ir į Latvijos rodiklius. Tad šiame komentare pateikiami visų trijų Baltijos šalių rodikliai.

BVP, tenkantis vienam gyventojui

Bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, 2015-ais metais Estijoje siekė 15 600 eurus, Latvijoje – 12 300 eurus, o Lietuvoje – 12 800 eurus (žr. 1 pav.). Tačiau lyginant BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkamosios galios standartu[1] (toliau PGS) statistika atrodo kur kas patrauklesnė lietuvio akiai: Estijos BVP, skaičiuojant PGS, siekia 21 400, Lietuvos – 21 100, o Latvijos – 18 500 (žr. 2 pav.). Taigi, jeigu lyginama BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ne eurais, o PGS, Estijoje BVP dalis yra vos 1,4 proc. didesnė nei Lietuvoje. Lyginant eurais, skirtumas siektų 21,9 proc.

1 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, eurais. Šaltinis: Eurostat

2 pav. BVP, tenkantis vienam gyventojui, PGS. Šaltinis: Eurostat

Estijos, Lietuvos ir Latvijos darbuotojų pajamos

Ž.Šilėno teiginiai, jog negalima palyginti gaunamų pajamų Lietuvoje ir Estijoje, nes tada jos būtų lyginamos eurais, o ne perkamosios galios standartu (1 argumentas) bei, jog negalima lyginti pajamų skirtingose šalyse, nes tada neatsižvelgiama į darbdavio sumokamus mokesčius (6 argumentas), yra klaidingi. Eurostat pateikia gaunamų atlyginimų ES duomenis, įskaitant ir darbuotojo bei darbdavio sumokamus mokesčius. 1-oje lentelėje pateikiami darbo vietos kaštai, sumokami mokesčiai ir darbuotojo gaunamos pajamos darbuotojo, neturinčio vaikų bei gaunančio vidutinį šalies atlyginimą[2]. Siekiant geresnio palyginimo tarp šalių, rodikliai pateikiami ir eurais, ir perkamosios galios standartu.

Pažvelgus į lentelę (žr. 1 lentelę) pastebima, kad tiek vertinant eurais, tiek perkamosios galios standartu, Estijoje gaunamos pajamos po mokesčių ir visos darbo vietos kaina yra didesnės nei Lietuvoje. Estijoje 100 proc. vidutinės algos gaunančio asmens be vaikų darbo vieta kainuoja darbdaviui 28 proc. brangiau nei Lietuvoje, o darbuotojui, atskaičius visus mokesčius, lieka 30,7 proc. daugiau atlyginimo, vertinant perkamosios galios standartu. Įvertinus Eurostat pateiktus duomenis paaiškėja, jog galima palyginti ne tik BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, bet ir atlyginimus. Tad verta paanalizuoti, ar Ž.Šilėno pateikti argumentai yra validūs ir atitinka realybę.

1 lentelė. Vidutinį šalies atlyginimą gaunančio asmens, neauginančio vaikų, darbo vietos kainos sudedamosios dalys 2013 m. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Pramonėje sukauptas kapitalas

Kokia statistika remiasi LLRI prezidentas, minėdamas sukauptą kapitalą Estijos pramonėje, nėra aišku. Egzistuoja keletas statistinių ir ekonometrinių metodų, kurie naudojami norint apskaičiuoti sukauptą kapitalą, tad sunku patvirtinti Ž.Šilėno argumentą, kad Estijos pramonėje įdarbinta apie 20 proc. daugiau kapitalo nei Lietuvoje.

Darbas visą ir ne visą darbo laiką

Kur kas lengviau patikrinti pateikiamus statistinius argumentus apie dirbančius ne visą darbo laiką asmenis. „<…> ne visą darbo dieną dirbantys žmonės. Lietuvoje tokių yra apie 200 tūkst., dauguma dirba už minimalų atlyginimą (MMA) ar mažiau“. Remiantis 2-oje lentelėje pateiktais Eurostat duomenimis, ne visą darbo laiką Lietuvoje dirba apie 111-120  tūkst. asmenų, o ne 200 tūkst., kaip teigia LLRI prezidentas savo komentare. Lietuvoje ne visą darbo laiką dirbančiųjų skaičius svyruoja tarp 7-ių ir  9-ių proc. visų užimtųjų. Estijoje šis rodiklis yra didesnis ir svyruoja tarp 7-ių ir 11-os proc., priklausomai nuo analizuojamo laikotarpio (žr. 3 lentelę).

2 lentelė. Dirbančiųjų visą ir ne visą darbo laiką skaičius, tūkstančiais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

3 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką dalis, procentais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Šešėlinė ekonomika

Galima tik spėlioti, kokias algas gauna dirbantieji ne visą darbo laiką vokelyje, tačiau analizuojant Lietuvoje užimtųjų asmenų (neįskaitant užimtųjų, dirbančių viešajame administravime, krašto apsaugoje ir socialinės rūpybos sektoriuje) pajamų (vertinant PGS) vidurkį ir medianą – mėnesinės pajamos Lietuvoje buvo mažesnės nei Estijoje. Nesvarbu, ar analizuojami dirbančiųjų visą darbo laiką ar ne visą darbo laiką rodikliai (žr. 4 lentelę). Taip pat galima matyti, jog visose šalyse proporcija tarp visą ir ne visą darbo laiką dirbančiųjų asmenų pajamų yra sąlyginai panaši. Taigi galima daryti išvadą, jog dirbantieji daliniu etatu už mažesnę algą (kurių Lietuvoje yra mažiau nei Estijoje), vargu ar iškraipo statistiką.

4 lentelė. Dirbančių visą ir ne visą darbo laiką pajamų vidurkis ir mediana, eurais bei PGS, 2010-ais m. Šaltinis: Eurostat

Analizuojant šešėlinės ekonomikos mastą, dažnai remiamasi Friedrich Schneider analize. Remiantis ja, Lietuvos ir Estijos šešėlinės ekonomikos dydis yra apytiksliai vienodas. F.Schneider skaičiavimais, 2015-ais metais šešėlinė ekonomika Lietuvoje siekė 25,8 proc. BVP, o Estijoje – 26,2 proc. BVP (žr. 3 pav.). 2014-ais metais ir Lietuvoje, ir Estijoje šešėlio rodiklis siekė po 27,1 proc. BVP (žr. 4 pav.).

3 pav. Šešėlinės rinkos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2015-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

4 pav. Šešėlinės ekonomikos dalis, procentais nuo oficialaus BVP 2014-ais metais. Šaltinis: Schneider, 2015

Atsižvelgiant į tai, kad šešėlinės ekonomikos mastai yra apytiksliai vienodi, ne visą darbo laiką dirbančių asmenų Lietuvoje proporcija yra mažesnė, o oficialiai gaunamų pajamų – panaši, galima daryti prielaidą, kad net įskaičiavus vokeliuose gaunamus atlyginimus, vidutinės pajamos Lietuvoje būtų mažesnės nei Estijoje. Konstatavus faktą, jog vertinant perkamosios galios standartu, atlyginimai Estijoje yra ženkliai didesni nei Lietuvoje ir pripažįstant, kad šių skirtumų priežastis nėra šešėlinės ekonomikos mastas, nes jis yra sąlyginai vienodas Lietuvoje ir Estijoje, ar darbuotojų darbo dienos trukmė, kyla klausimas, kas lemia didesnę algą Estijoje?

Kodėl atlyginimai Lietuvoje ir Estijoje skiriasi?

Lyginant, kaip yra dalinamas ekonomikos „pyragas“ (t.y., analizuojant BVP sudėtį apskaičiuotą pajamų metodu), matoma, jog pyrago dalys Estijoje ir Lietuvoje ženkliai skiriasi (žr. 5 pav.). Estijoje net 13 proc. BVP atitenka valstybei, gaunamų iš gamybos ir importo mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis siekia tik 11 proc. Atlygis darbuotojams Estijoje sudaro net 48 proc. BVP pyrago, o Lietuvoje – tik 41 proc. Taigi Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

Estijoje darbuotojams atrėžiama didesnė pyrago dalis nei Lietuvoje.

O kieno sąskaita tai vyksta? Suprantama, verslo arba ekonominiais terminais įvardinant: bendrojo likutinio pertekliaus sąskaita, kuri Estijoje sudaro tik 39 proc. BVP, o Lietuvoje net 48 proc. Taigi, jeigu, kaip teigia Ž.Šilėnas, Estijoje įdarbinta daugiau kapitalo, o verslo gaunamos pajamos už kapitalą mažesnės nei Lietuvoje, tai reiškia, jog Estijos verslas akceptuoja mažesnes palūkanas už įdarbintą kapitalą nei Lietuvos.

5 pav. BVP pasiskirstymas, matuojant pajamų metodu, 2015-ais metais. Šaltinis: Eurostat, autoriaus skaičiavimai

Egzistuoja ne viena priežastis, kodėl pyragas padalinamas skirtingai: tai susiję ir su darbuotojų derybine galia, ir su minimalių atlyginimų skirtumais, ir tikriausiai su verslo požiūriu į tai, kiek pelno atrėžti dirbančiajai klasei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. rugpjūčio 8 d.

Justas Mundeikis

PVM velykinis margutis – trumpas komentaras apie tai, kaip artėjant rinkimams politikai bando įtikti tautai, o kai kurie net nevengia bandymo pasipelnyti. Ekonomistai mano, jog mokesčių politika neturėtų būti naudojama socialinei politikai vykdyti, o PVM lengvatų geriau būtų išvis atsisakyti.

Justas Mundeikis, ekonomistas (Lithuanian-Economy.net)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdyje buvo aršiai priekaištaujama Lietuvos Vyriausybei dėl to, jog daug lietuvių per Kovo 11-ąją išvyko apsipirkti į Lenkiją. Toks kaltinimas žingsnis po žingsnio vedė link diskusijos, ar reiktų Lietuvoje mažinti PVM mokestį tam tikriems produktams, ar tiesiog visoms prekėms. Susidaro įspūdis, kad prasidėjo lenktynės, kas labiau įtiks tautai prieš rinkimus ir dar sugebės iš to pasipelnyti.

Ar PVM ekonomiškai yra „geras“ mokestis?

PVM mokesčio ypatybė yra ta, jog jis taikomas kiekviename pardavimo etape, įskaitant ir tarpinio vartojimo prekėms. Tačiau įmonės, kurios nupirktą prekę naudoja perdirbimui, gali atsiimti sumokėtą PVM. Tokiu būdu PVM taikomas tik parduodant prekes ir nedaro įtakos gamybos kaštams bei neiškraipo įmonių gamybinių pasirinkimų. Toks mokestis nesukuria kaskadinių mokesčių, kai mokestis taikomas ir gamybos procese naudojamoms medžiagoms, ir parduodamai produkcijai, tad išvengiama dvigubo apmokestinimo.

Siekiant išvengti perteklinio reguliavimo ir administravimo kaštų, Lietuvoje, remiantis gerąja praktika, PVM mokesčių mokėtojais tampama, jeigu metinė apyvarta viršija 45 000 eurų. Lietuvoje PVM mokestis yra viena pagrindinių mokestinių pajamų ir 2015-ais metais sudarė 40 procentų surinktų konsoliduotų valstybės (valstybės ir savivaldybių) mokestinių pajamų.

Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo.

Sąlyginai vertinant PVM mokestis gali būti labai efektyvus. Tačiau, ypatingai, Lietuvoje dėl šešėlinės ekonomikos PVM mokesčio nesurinkimas yra milžiniškas ir siekia net 36 procentus PVM potencialo, o nesurenkama suma atitinka net 4,4 procento bendrojo vidaus produkto. Tai iššūkis VMI ir kitoms institucijoms, skatinantis stiprinti kovą su šešėliu, ypatingai, mažmeninėje rinkoje, kurioje net parduotuvių tinklai, prekiaujantys kosmetikos, gyvūnų ar aprangos prekėmis vis dar sugeba pusę atlyginimo parduotuvėse dirbančiam personalui mokėti vokeliuose.

Ar reikalingos PVM lengvatos ir kam jos padeda?

Daugelyje valstybių yra įvesti lengvatiniai PVM tarifai prekėms, kurias kasdien vartoja mažas pajamas gaunantys asmenys. Tačiau šiomis nuolaidomis taip pat naudojasi ir dideles pajamas gaunantieji. Neretai į kovą už PVM mažinimą stoja ir lobistų grupės. Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl Lietuvai reikalinga PVM lengvata turizmo sektoriui, nes iš minimalaus atlyginimo besiverčianti šeima, vargu ar gali net pasvajoti apie keliones po Lietuvą.

Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.

Mokesčių paskirtis nėra mažinti socialinę atskirtį. Mokesčių pagrindinė paskirtis yra surinkti mokestines pajamas, kuriomis disponuodama valstybė gali užsiimti socialine politika, siekiant sumažinti socialinę atskirtį.  Tad prasmingiausia yra taikyti kuo galima mažiau išimčių baziniam PVM tarifui, tokiu būdu mažiau iškraipant rinką.

PVM mokesčio keitimo pasekmės viešbučių sektoriuje

Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugos nuo 2003.01.01 iki 2008.12.31 buvo apmokestinamos 5 procentų PVM tarifu, nuo 2009.01.01 iki 2010.12.31 buvo taikomas 19 procentų PVM tarifas, 2011-ais metais – 9 procentų, o nuo 2012.01.01 buvo pradėtas taikyti standartinis 21 procento PVM tarifas iki 2015.01.01, kai vėl buvo grįžta prie 9 procentų PVM.  Žemiau pateikta lentelė iliustruoja PVM ir kainų pokyčius.

PVM ir VKI pokyčiai, Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Pažvelgę į lentelę matome, jog pirmą kartą padidinus PVM mokestį, vartotojų kainų indeksas, atspindintis vartotojų mokamą kainą, padidėjo nuo 103,2 iki 105,9, o viešbučių gaunama kaina (VKI diskontavus taikomu PVM mokesčiu, t.y. kaina, kurią sumoka viešbučių lankytojai be PVM) krito nuo 98,3 iki 89. Tai ženklas, jog verslu užsiimančios įmonės absorbavo mokesčių padidinimą, sumažindamos gaunamą pelną.

Visiška šio reiškinio priešingybė matoma 2010-ais metais, sumažinus PVM mokestį: vartotojų kainų indeksas padidėjo nuo 99 iki 100,4, kai viešbučių gaunama kaina padidėjo nuo 83,2 iki 92,1. Toks pat reiškinys pasikartojo ir 2012 bei 2015 metų sausio mėnesiais, įsigaliojus PVM tarifo pakeitimams.

Viešbučių sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

Galima daryti išvadą, jog Lietuvoje viešbučių sektorių pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, nors nakvynių viešbučiuose paklausa yra elastingesnė. Todėl kaina, kurią moka vartotojai svyruoja mažiau nei kaina, kurią gauna viešbučiai. Tad šiame sektoriuje PVM mokesčių našta gula ant viešbučių pečių, o taikomas PVM lengvatinis tarifas sąlyginai suteikia naudą ne vartotojams, o verslui.

PVM lengvatos maisto produktams

Pateiktas viešbučiams taikomo PVM tarifo keitimo pavyzdys parodo, kaip atsargiai reiktų vertinti daromus PVM pakeitimus bei jų galimą įtaką šalies ekonomikai ir mokesčių sistemai. Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną. Jeigu pasitelkiant mokesčių politiką siekiama užsiimti socialine politika (o tai nėra optimalu), būtina atlikti nuodugnų rinkos vertinimą.

Ne visada mažinamas PVM tarifas atitinkamai sumažins ir kainą, kurią moka vartotojai, tačiau tikriausiai padidins įmonių pelną.

Šios atsakingos ekonominės politikos priešingybė būtų seimo nario Broniaus Bradausko atvejis. Šis LSDP partijos narys, UAB „Bartžuvė“ (kuri užsiima tvenkiniuose auginamos šviežios žuvies prekyba) akcininkas, pasiūlė seimui balsuoti už lengvatinį 5 procentų PVM tarifą, taikomą būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežiai tvenkiniuose išaugintai žuviai“. Toks politiko siūlymas yra ne kas kita, o Lietuvos politinės destrukcijos ir politinės korupcijos pavyzdys, iliustruojantis siekį padidinti turimos akcinės bendrovės pelningumą, nes pateikiamas projektas nėra ekonomiškai argumentuotas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

SEB banko analitikas Gitanas Nausėda teigia, jog galbūt būtų prasminga mažinti PVM tarifą, tačiau reiktų prižiūrėti kainų pokyčius prieš ir po tarifo pakeitimo tam, kad niekas nepiktnaudžiautų PVM sumažinimu, kaip tai padarė viešbučių verslo atstovai.

Deja, turiu paprieštarauti gerbiamam kolegai. Lietuvoje nuosekliai didinamas MMA. Todėl vargu ar valstybinės tarnybos atrastų pakankamai resursų analizuoti situaciją rinkoje, kai vienu metu didinamas MMA, sąlygojantis kaštų didėjimą ir tuo pačiu metu mažinamas PVM.

Svarbu paminėti ir tai, jog dėl padidėjusio MMA išaugusios sąnaudos nebūtinai iš karto turi sąlygoti prekių kainų didėjimą. Tai gali įvykti po 2–6 mėnesių, kai įmonės adaptuosis ir tik įvertinusios pakitusią situaciją pradės keisti kainodarą. O kur dar keičiami įstatymai, reguliavimas ir t.t.?

Kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Susidaro toks kiekis šalutinių kintamųjų, jog atsekti, ar verslas pagrįstai, ar nepagrįstai nesumažintų kainų, sumažinus PVM tarifą, taptų nebeįmanoma. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas teigia, jog jo atstovaujamų įmonių vadovai yra pasirengę pasirašyti memorandumą, kuriuo įsipareigotų tam tikrą laiką sumažinti kainas. Tik kyla klausimas, ką daryti, jeigu prekybos įmonių vadovai įsipareigos nedidinti savo pelno, bet gamintojai – ne?

Ar PVM mažinimas išspręs apsipirkimo Lenkijoje „problemą“ ir sumažins šešėlį?

Deja, remiantis praktika, lenkiškos prekės su lietuvišku PVM sėkmingai konkuruoja Lietuvoje (pvz., lenkiški pieno produktai). Tad net jeigu būtų sumažintas PVM tarifas, vargu ar tai paskatintų visus gyventojus, vykstančius apsipirkti į Lenkiją, apsipirkinėti Lietuvoje esančiose parduotuvėse. Dalis vartotojų  sutaupytų pinigų (apie 17 procentų) ir vėl grįžtų į biudžetą PVM pavidalu, nes gyventojai anksčiau ar vėliau vis tiek juos išleistų Lietuvoje.

Ar padidėjęs vartojimas sukurtų naujų darbo vietų bei paskatintų kitų mokesčių, tokių kaip GPM, Sodros įmokų didinimą – sunku pasakyti. Tam reiktų atlikti išsamų rinkos ekonometrinį tyrimą, kurį šiuo metu galėtų padaryti tik finansų ministerija.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu?

Tiesa, remiantis Rumunijos patirtimi, sumažinus PVM tarifą maistui, padidėjo apyvarta, pvz., 15 procentų sumažinus kavos kainą, pardavimų kiekis padidėjo net 25 procentais. Toks apyvartos padidėjimas yra stulbinantis. Tačiau visiškai neatitinka ekonominių dėsnių pagal kuriuos, kainai pakitus 1 procentu, galima būtų tikėtis, jog pardavimų kiekis irgi padidėtų tik 1 procentu. Galime daryti prielaidą, jog Rumunijai tiesiog pavyko legalizuoti dalį šešėlinės apyvartos.

Bet ar tikrai prieš šešėlinę ekonomiką reiktų kovoti mokesčių mažinimu? Jeigu manytumėme, jog taip, ko gero, pritartumėme ir visiškam šešėlio išnaikinimui, atsisakant bet kokių mokesčių. Tik ar tikrai norėtumėme atsisakyti socialinės politikos gairių, kuriomis remiasi mūsų visuomenė? Vargu.

Kaip vykdyti socialinę politiką?

Ką galėtų padaryti Seimas, jog mažas pajamas gaunančių namų ūkių perkamoji galia padidėtų? Protingiausia būtų didinti mažas pajamas gaunančių asmenų atlyginimus.

Visų pirma reiktų padidinti NPD iki MMA ir susieti šiuos du rodiklius. NPD didinimas nepadidina mokestinės naštos darbdaviams ir nekelia rizikos konkurencingumo praradimui bei užimtumo mažinimui.

Antras žingsnis – susieti GPM ir Sodros įmokas. Tai reikštų, jog GPM ir Sodros įmokos būtų mokamos tik už pajamas, viršijančias NPD. Trečias žingsnis –  siekis sukurti „šeimos“ arba namų ūkių bendrą apmokestinimą.

Suprantama, tokia mokestinė pertvarka reikštų stipriai sumažėjančias mokestines pajamas, tačiau jas lengvai galėtų atsverti PVM mokesčio geresnis surinkimas bei plečiamas turto apmokestinimas. Kartu reiktų didinti paskatas taupyti pensijai, ypatingai, mažas pajamas gaunantiems asmenims, kurių įmokos į pensijų fondą yra mažos ir kurių pensijos, net įskaičiuojant antrą pensijų kaupimo pakopą, bus per mažos, kad būtų užtikrintos sąlygos oriai senatvei.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje lithuanian-economy.net 2016 m. kovo 29 d.