Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, į šiandien rengiamą tradicinį savo gimtadienio koncertą pakvietė Lietuvą pasaulyje garsinančius solistus Justiną Gringytę ir Kostą Smoriginą. Pastarasis gimtajame mieste – dažnas svečias, o štai pernai Londone teikiamuose Tarptautiniuose operos apdovanojimuose geriausia jaunąja soliste pripažinta J.Gringytė Lietuvoje pasirodo rečiau.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Aštuonerius savo gyvenimo me­­tus J.Gringytė praleido Ang­lijoje, kur iš pradžių studijavo Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže, vėliau Lon­do­ne stažavo Nacionalinės operos studijoje bei „Covent Garden“ teatro jaunųjų artistų programoje. Po koncerto Bakingamo rūmuose mer­­ginai ranką spaudė pati Di­džiosios Bri­tanijos karalienė, ji buvo pa­kvies­ta dainuoti garsiojo tenoro Pla­­­cido Domingo jubiliejiniame kon­­­certe Londone.

Vis dėlto pastaraisiais metais so­listė pas Vilniuje gyvenančią mamą dažniausiai sugrįžta jau iš Maskvos, kur rengiasi vestuvėms su savo su­žadėtiniu rusų smuikininku Mi­chai­lu Simonianu. Asmeninio gyvenimo pokyčiai atsispindi ir J.Gringytės kon­certiniuose planuose, kuriuose vis daugiau dėmesio skiriama būsimiems lietuvės pasirodymams Mask­­­­vos Didžiajame teatre.

– Orkestro gimtadienio koncertą ža­date pradėti Karmen arijomis, o po­ra savaičių vėliau Naciona­li­nia­me operos ir baleto teatre žiūrovai tu­­rės progą išgirsti visą Gringytės Kar­­men. Kokia ji bus: gudri, pa­viršutiniška, naudos siekianti vi­lio­kė ar galiausiai meilės pamoką iš­mokusi pavydo auka? Ko­kiuose teatruose jau teko šį vaid­­­menį atlikti?

– Sceninių pastatymų charakterius diktuoja re­žisierius. Nacionaliniame operos ir baleto teatre mano repeticijos dar neprasidėjo, to­dėl ko­kia bus Karmen Vilniuje, pasakyti kol kas ne­galiu. O koncertuose, kuriuose dainuoju atskiras arijas, mano Karmen kiekvieną die­ną gali būti vis kitokia. Didžiojoje Bri­tanijoje esu dainavusi jau 32-iejuose „Kar­men“ spektak­liuose.

– Kada pirmą kartą išvydote operos spektaklį teatre? Žinau, kad alytiškė muzikos pedagogė Al­dona Vilkelienė netgi operos žinyną yra pa­rašiusi, tačiau kaip jums atrodo, ar daug jūsų vaikystės miesto gyventojų yra gyvai stebėję operos spektaklius?

– Mokiausi nuostabioje Alytaus Dainavos vi­durinėje mokykloje ir, pamenu, kartą esame su visa klase važiavę į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Tai ir buvo mano pirmasis matytas spektaklis. Šiaip jau alytiškiai neturi galimybių savo mieste klausytis operų. Tačiau čia veikė stipri muzikos mokykla, kurioje gavau puikų to­lesnėms studijoms reikalingą išsilavinimą.

– Iš kurių savo konkurenčių mecosopranų dažniausiai mokotės? Ar, rengdama naują partiją, klausotės kitų solisčių įrašų, ar, at­virkščiai, vengiate to, bijodama nejučiomis šį tą „pasiskolinti“?

– Gerbiu savo kolegas ir manau, kad neturėtume vienas į kitą žvelgti kaip konkurentai. O par­tijų mokausi iš kompozitorių kurtų partitūrų, nors klasikinę muziką mėgstu ir pati jos daž­nai klausausi. Mecosoprano repertuaras la­biau ribotas nei soprano, taigi visos a­rijos, kurias tenka dainuoti, man la­bai gražios.

– Ar anksti vakariniam operos spek­­­takliui pradeda ruoštis Grin­gy­tė? Pasiruošimas prasideda nuo gri­­­­mo, suknelių ar pirmiausia vis dėl­­­to stengiatės atverti balsą? Ar, kaip dauguma kolegų, tą dieną kuo daugiau tylite, visus malonius ir ne­malonius pokalbius atidėdama kitai dienai, ar kaip tik ieškote emocinio kabliuko, kuris suteiktų vaidmeniui „aukštesnės temperatūros“?

– Dainininko gyvenimas panašus į atleto tuo, kad turime palaikyti puikią fizinę ir emocinę formą. Ir visai nesvarbu, ar tą vakarą turiu spektak­lį, ar ne. Paprastai teatras kviečia dainininką dvi valandos prieš spektaklį. Pasiruošimą pradedu par­­­­tijos pasikartojimu, tada ateina eilė makiažui, po to aprengėjos pa­deda tinkamai apsirengti scenos kos­tiumą, ir tik tuomet, kiek lieka laiko, prasidainuoju.

– Prisiminkime posakį „menas reikalauja aukų“. Ką jūs savo gyvenime aukojate dėl galimybės būti sce­noje?

– Nematau savo mylimų žmonių taip dažnai, kaip norėčiau.

– Kokių naujų karjeros žingsnių jums žada 2016-ieji? Kuriuose teatruose, kokius vaidmenis atliekančią šįmet jus galima bus išgirsti?

– Pirmasis mano metų spektaklis ir bus „Kar­men“ Vilniuje vasario 12 dieną. Po to kar­tu su tuomet jau sutuoktiniu smuikininku M.Simo­nianu pristatysime „Kar­men“ Mask­voje ir Sankt Peterburge. Vė­liau ma­nęs lau­kia Ser­gejaus Rachmaninovo muzikos rečitalis Bel­gijoje, o vasarą pirmąkart dainuosiu Mar­garitą Hec­toro Berliozo operoje „Fausto pa­smer­ki­mas“ Maskvos Didžiajame teat­re. Čia rudenį ir žiemą taip pat lauks nauji „Karmen“ spektakliai. Dar  ketinu debiutuoti Italijoje.

– Vasaros pradžioje minėsite savo pačios mažą jubiliejų. Ar jau žinote, kur ir kaip praleisite tą dieną?

– Savo trisdešimtąjį gimtadienį aš švęsiu Niu­jorke!