Justina Kariniauskaitė

Šlapinimosi funkcijos sutrikimai – tai simptomai, susiję su prostatos padidėjimu ir dažnai užklumpantys vyresnio amžiaus vyrus. Prostatos didėjimą tiesiogiai lemia amžius ir hormonų pusiausvyros pokyčiai, įtakos gali turėti genetiniai veiksniai.

Gerybinė prostatos hiperplazija – dažniausia priežastis, dėl kurios sutrinka vyresnio amžiaus vyrų šlapinimasis. „Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) yra viena iš trijų didžiųjų prostatos ligų – tai būklė, kuriai esant paveikiama vyro priešinė liauka (prostata). Žodis „gerybinė“ reiškia tai, kad padidėjimas nėra dėl vėžinio proceso ar infekcijos, o „hiperplazija“, dar kitaip išvešėjimas, reiškia padidėjimą, kuris sutrikdo šlapinimąsi. Hiperplazija vystosi dėl vyro andropauzės. Vyrui senstant persitvarko hormonai ir prostata pradeda didėti, kai kurios jos funkcijos gęsta. Padidėjusi prostata spaudžia šlaplę ir vyras pradeda sunkiau šlapintis. Hiperplazija yra gerybinis sutrikimas, tačiau tik santykinai, nes ne­gydoma ši liga progresuoja“, – ligą apibūdina Balys Dainys.

Nustatyta, kad nejudrus gyvenimo būdas, riebus maistas, per didelis riebalų ir cukraus kiekis kraujuje, aukštas sistolinis kraujo spaudimas, negydomas lėtinis prostatos uždegimas spartina prostatos didėjimą.

Sergant gerybine prostatos hiperplazija pasireiškia vadinamieji apatinių šlapimo takų simptomai, kurie vystosi dėl dviejų priežasčių: tiesioginės šlapimo pūslės obstrukcijos bei padidėjusio lygiųjų raumenų tonuso ir rezistentiškumo. Pa­klaustas apie ligos simptomus B.Dainys teigė, kad vienas pagrindinių GPH simptomų – sunkesnis šlapinimasis. Antras ligos požymis – kėlimasis šlapintis naktį. Ligai įsisenėjant atsiranda ir daug kitų negalavimų: nevisiško pasišlapinimo jausmas, silpna srovė, dažnas šlapinimasis po truputį, nuolatinis noras šlapintis net esant tuščiai šlapimo pūslei, nutrūkstanti šlapimo srovė, šlapimo nelaikymas, pablogėjusi potencija.

Prostatos didėjimą tiesiogiai lemia amžius ir hormonų pusiausvyros pokyčiai, tačiau vien vyriškų hormonų nepakanka, kad prasidėtų prostatos augimas, sukeliantis gerybinę prostatos hiperplaziją. Nustatyta, kad nejudrus gyvenimo būdas, riebus maistas, per didelis riebalų ir cukraus kiekis kraujuje, aukštas sistolinis kraujo spaudimas, negydomas lėtinis prostatos uždegimas spartina prostatos didėjimą.

Prostatos išvešėjimas vyksta per visą gyvenimą. Naujausi stebėjimai rodo, kad prostatos išvešėjimas susijęs su vyrų senėjimu, nutukimu ir testosterono koncentracija kraujyje. Pilvo riebalų padidėjimas didina vidaus pilvo spaudimą, šis ilgainiui padidina venų spaudimą ir pamažu sukelia prostatos venų nepakankamumą, kuris kenkia prostatai ir sukelia lėtines prostatos ligas, galiausiai – nepiktybinį prostatos audinių išvešėjimą.

Laiku pradėjus GHP gydymą baisiausių ligos padarinių galima išvengti.

Nors GPH nėra piktybinė liga, negydoma ji gali sukelti sunkių padarinių, taip pat padidinti riziką susirgti vėžinėmis ligomis. „Sergant GPH pažeidžiama prostata – joje išveša mazgai, o tikrasis prostatos audinys sunyksta. Išvešėjusi prostata spaudžia, deformuoja, ištęsia šlaplę, todėl sutrinka šlapinimasis. Ilgainiui ištuštinti pūslę tampa vis sunkiau. Pūslės raumuo susitraukdamas pro siaurą kanalą negali išstumti šlapimo, todėl šlapimo pūslėje pradeda atsirasti vadinamojo liekamojo šlapimo. Prisikaupus tokio šlapimo užtvenkiami inkstai, šlapimas iš jų nebeišteka. Taigi artėjama prie katastrofos – atsiranda inkstų nepakankamumas. Laiku pradėjus GHP gydymą baisiausių ligos padarinių galima išvengti“, – ligos eigą apibūdina B.Dai­nys.

„Prostamol uno“ Lietuvoje yra populiariausias vaistas prostatos išvešėjimui gydyti. Jis skiriamas šlapinimosi sutrikimams, atsiradusiems dėl padidėjusios prostatos, palengvinti: esant silpnai šlapimo srovei, dažnam šlapinimuisi (ypač naktį), nevisiško šlapimo pūslės išsituštinimo pojūčiui, ilgiau trunkančiam ir su pertraukomis šlapinimuisi. „Pros­ta­mol uno“ vartojamas po vieną kapsulę per dieną kuo ilgesnį laiką, mažiausiai 3–6 mėnesius. Vartojimo trukmė neribojama.

Justina KARINIAUSKAITĖ

Tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt 2016“, vykusioje kovo 31 – balandžio 2 dienomis, sėkmė šypsojosi Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) maisto techno­logijų specialybės studentams. Jų puikų pasirodymą vainikavo už gaminį „Žuvies trapučiai“ laimėtas aukso medalis. Aukso medalius už jaunojo maistininko idėją – žuvies trapučius – pelnė KVK studentė Evelina Liutikaitė ir jos vadovas dr. Viktoras Liorančas.

Paklausta, ar tikėjosi tokios gaminio sėkmės, aukso medalio laimėtoja E.Liutikaitė neslėpė nuostabos ir džiaugsmo. „Nesitikėjau laimėti. Perskaičiusi kitų dalyvių sukurtų produktų pavadinimus pamaniau, kad tai taip pat geri produktai, tačiau įvertinti galimybes laimėti buvo sunku, nes kitų konkurse dalyvaujančių gaminių nebuvau ragavusi. Dėstytojai ir bendrakursiai, kurie ragavo žuvies trapučių, sakė, kad mano gaminys išskirtinis ir labai skanus, dėl to buvo tokia mintis – o gal pavyks? Pagamintas produktas buvo sveikas, skanus, išvaizda įdomi, neįprasta, dėl šių savybių, manau, teisėjai neatsispyrė, — džiaugiasi KVK maisto technologijų specialybės studentė E.Liutikaitė.

Konkursui pasiūlytus gaminius vertino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu sudaryta komisija. Renkant geriausius maisto eksponatus komisija vertino jų sudėtį, maistinę vertę, technologinius ypatumus, juslines savybes, prekinę išvaizdą, gamybos ekologiškumą ir, žinoma, vartotojų atsiliepimus. Panašūs kriterijai galiojo ir renkant įdomiausią jaunojo maistininko idėją, didelį dėmesį atkreipiant į kūrybiškumą ir praktiškumą (paprasta, naudinga, įdomu, originalu).

KVK studentai konkursui paruošė keturis gaminius: tai žuvies trapučiai (Evelina Liutikaitė, MT9-2 gr.), lašišos užkandėlės sūrio apvalkale (Kęstutis Masiliauskas, MT9-2 gr.), daigintų žaliųjų grikių batonėlis su spanguolėmis (Kristina Sadauskaitė, MT7-3 gr.), levandų duonelė (Gytė Padeginskaitė-Tolienė, MT7-3 gr.).

„Išanalizavus užkandžių rinką pastebėta, kad vyrauja nesveiki, įvairių riebalų prisotinti užkandžiai. Nuspręsta sukurti alternatyvą, kuri būtų ne tik sveika, įdomi ir skani, bet ir tokia, kurios iki šiol rinkoje nebuvo“, – apie idėją konkursui pasiūlyti sveikų gaminių pasakoja V.Liorančas.

KVK studentai konkursui ruošėsi tris savaites. Iš pradžių buvo bandomieji gaminimai, siekiant sukurti gerą skonį, tekstūrą, išvaizdą. Kuriant naują gaminį konsultavo KVK Maisto technologijų katedros dėstytojai, studentai ir UAB „Reba“ technologai.

„Ne vieną dieną darbavomės iki pat vakaro, tačiau buvo verta. V.Liorančas per paskaitą paragino dalyvauti konkurse, pasiūlė pamėginti kurti sveikus užkandžius, taip gimė ši idėja. Tuomet mes ėmėmės darbo eksperimentuodami, galiausiai pora gaminių atitiko visus lūkesčius, jie ir dalyvavo „Agrobalt2016“ parodoje“, – pasirengimo proceso įspūdžiais dalijasi šių metų laureatė.

Būtina savybė – iniciatyva, noras kurti kažką naujo, dar neatrasto, tai, kas būtų sveika ir naudinga mūsų organizmui, ko šiomis dienomis trūksta mūsų maisto racione.

Aukso medalį pelniusiam gaminiui pagaminti pasitelktas inovatyvus gamybos būdas – liofilizavimas (džiovinimas vakuume). Kuriant žuvies trapučius pasirinkta lašišų mėsa, kurioje gausu biologiškai naudingų medžiagų, tačiau gaminys gali būti gaminamas iš įvairių žuvų mėsos. Trapučių gamybai taip pat panaudota kita žaliava – jūros dumblių lakštai, kuriuose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų, taigi  naujas gaminys originalus, skanus ir sveikas, o svarbiausia, kad jo gamyba praktiškai pritaikoma.

„Žuvies trapučiai – sveikas užkandis, turintis daug vertingų maistinių medžiagų ir vitaminų. Užkandęs jų žmogus būtų sotus ir patenkintas, nes nėra dedama jokių glutamatų“, – savo sukurtą produktą apibūdina E.Liutikaitė.

Paklausta, kokių savybių reikia norint sukurti naują gaminį, E.Liutikaitė neslėpė, kad žmogus turi domėtis maistu, būti imlus bei perspektyvus. „Taip pat būtina savybė – iniciatyva, noras kurti kažką naujo, dar neatrasto, tai, kas būtų sveika ir naudinga mūsų organizmui, ko šiomis dienomis trūksta mūsų maisto racione“, – mintimis dalijasi E.Liutikaitė.

KVK vienintelė Vakarų Lietuvoje rengia maisto srities specialistus, turinčius aukštąjį išsilavinimą. Studentai gauna fundamentalių žinių apie maisto sudėtines dalis, įgyja praktinių maisto gamybos įgūdžių. „Mes mokomės ir dirbame su maistu, sužinome apie slaptus maisto priedus, turime galimybę su jais atlikti bandymus laboratorijose. Turime galimybę eksperimentuoti, gaminti ir kurti produktus ar patiekalus pasitelkdami naujausias technologijas“, – studijų programą apibūdina KVK studentė E.Liutikaitė.

Maisto technologijų katedra aktyviai bendradarbiauja su Vakarų Lietuvos maisto gamybos įmonėmis, todėl studentai turi galimybę susipažinti su naujausiomis maisto gamybos tendencijomis ir pasisemti patirties iš profesionalų.

„Ši programa pasižymi kūrybiškumu, nes eksperimentus su maisto produktais galima atlikti ne tik laboratorijoje, bet ir savo virtuvėje“, – programos privalumus nurodo V.Liorančas.

Užs. Nr. VPL1213

Justina KARINIAUSKAITĖ

2015 m. pabaigoje knygynų lentynas pasiekė nauja dr. Manto Tvarijonavičiaus knyga esamiems ir būsimiems vadovams „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų praktiniai pavyzdžiai“. Nors knyga yra tam tikras koncentruotas tyrimų, įžvalgų, patarimų, kaip motyvuoti, rinkinys, verčiant jos puslapius akis užkliūva už vaizdingų iliustracijų, kurios skaitytojui neįprastu būdu atvaizduoja knygoje pateikiamus patarimus.

Knygos autorius dr. Mantas Tvari­jo­na­vi­čius – organizacijų psichologas, ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ partneris. Pa­s­taruosius 13 metų dirba vadovavimo ir as­me­ninio efektyvumo konsultantu. Pa­klaus­tas, kaip kilo mintis parašyti knygą apie įgalinimą, au­­torius sako: „Baigdamas rašyti daktaro di­ser­taciją (darbuotojų įgalinimo tema) pamaniau, kad ją, deja, mažai kas skaitys. Tad nu­spren­džiau įdomiausias mokslinių tyrimų įžvalgas „išversti“ į suprantamą kasdienę kalbą.“

Savo knygoje M.Tvarijonavičius skaitytojams pateikia kitokį požiūrį į darbuotojų motyvavimą, kurį vadina šiek tiek neįprastu terminu – įgalinimu. Kaip teigia autorius, įgalinimą jis pateikia iš dvejopos perspektyvos: tai ir darbuotojo būsena – psichologinio įgalinimo būsena, ir įvairios įgalinančios priemonės šiai būsenai sustiprinti.

Knygoje „Kaip įgalinti: lietuvių vadovų prak­­­ti­niai pavyzdžiai“ skaitytojai ras tyrimų įž­val­gų, pa­pildytų daugiau nei 40 realių pavyzdžių, ku­riais dalijasi 8 žymūs lietuviai vadovai iš įvairių sektorių – telekomunikacijų, draudimo, fi­nan­sų, gamybos, IT ir viešojo sektoriaus.

„Įdomiai, netarpišku stiliumi parašyta kny­ga ne tik suteikia vertingos informacijos, bet ir mo­tyvuoja vadovus tobulėti, ieškoti ir išbandyti įvai­rias darbuotojų psichologinio įgalinimo prak­tikas“, – taip apie M.Tvarijonavičiaus kny­gą at­siliepia Vilniaus universiteto dės­ty­toja doc. dr. Dalia Bag­džiū­nie­nė.

Pateikiame M.Tvarijo­na­vi­čiaus knygos ištrauką.

Įvairūs tyrimai rodo, kad nuo vadovo elgesio didele dalimi priklauso darbuotojų emocijos, mąstymas, nuostatos, el­ge­sys. Galima sakyti, kad va­dovas yra tarsi skėtis, po ku­riuo formuojasi ypatingas mikroklimatas. Lauke lyja ir šlapia, po skėčiu – sausa.

Vadovo elgesys daro stip­­rią įtaką darbuotojų psi­­cho­loginiam įgalinimui. Ty­ri­mai rodo, kad ypatingai sva­­rų vaidmenį čia atlieka dvi va­dovavimo taktikos. Jas galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.

Atlikite greitą testą. Kaip manote, kurios iš šių vadovavimo taktikų daro didžiausią poveikį darbuotojų psichologiniam įgalinimui?

1. Vadovas parodo darbuotojams jų darbo pras­­mingumą, paaiškina, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla.

2. Vadovas įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą, tariasi strateginiais klausimais.

3. Vadovas demonstruoja pasitikėjimą darbuotojų gebėjimu susidoroti su sunkumais dar­be.

4. Vadovas suteikia darbuotojams autonomi­jos, leidžia patiems nuspręsti, kokiu būdu at­likti savo darbą.

Tyrimai rodo, kad tik dvi iš šių taktikų stiprina darbuotojo psichologinio įgalinimo jausmą „noriu dirbti“ ir „galiu dirbti“. Tik dvi iš šių taktikų galima pavadinti įgalinančio vadovavimo taktikomis.

Darbo prasmingumo didinimas. Vadovai kartais aiškina darbuotojams, kaip jų darbas susijęs su visos organizacijos veikla. Taip bando parodyti didesnę darbuotojo atliekamo darbo prasmę. Tačiau tyrimai sufleruoja, kad šių va­do­vo pastangų reikšmė kiek pervertinama. Šios vad­­ovo pastangos nėra stipriai susijusios su di­des­niu darbuotojų psichologiniu įgalinimu. Taip, svarbu, kad darbuotojas suprastų sa­vo vaid­menį organizacijoje. Tai yra būtina. Ta­čiau tai ženkliai nepadidins darbuotojo jausmo „noriu dirb­ti“ ir „ga­liu dirbti“. Dar­­bo prasmin­gumo didinimas apie tai kalbant nėra įga­linančio va­dovavimo taktika.

Įtraukimas į strateginius sprendimus. Va­do­vai kartais įtraukia darbuotojus į strateginių sprendimų priėmimą. Ta­ria­si su savo pavaldiniais strateginiais klausimais. Tačiau tyrimai rodo, kad toks įtraukimas nė­ra susijęs su didesniu dar­buo­to­jų psichologiniu įgalinimu. Vie­na galimų priežasčių – galbūt darbuotojai atpažįsta vadovus žaidžiant demokratiją. Sprendimai jau yra priimti, o pasitarimas strateginiais klausimais yra tik si­muliacija. Taip, darbuotojų įtraukimas yra svar­bus. Tačiau įtraukimas į strateginių sprendimų priėmimą žaidžiant demokratiją nėra įgalinančio vadovavimo taktika.

Vadovo pasitikėjimas savo darbuotojais. Tai – pirmoji įgalinančio vadovavimo taktika. Skam­­ba paprastai? Neapsigaukite. Kalbame apie pasitikėjimą savo pavaldinio galimybėmis su­sidoroti ne tik su įprastiniu darbu, bet ir su ky­lančiais sunkumais. Be to, nepakanka, kad va­­dovas tiesiog pasitikėtų savo darbuotoju. Bū­tina, kad vadovas aiškiai parodytų, jog pasiti­ki savo darbuotoju. Darbuotojas turi matyti ir girdėti, kad vadovas juo pasitiki. Pasitiki jo ga­li­my­bėmis susidoroti su sunkumais ir iššūkiais. Vadovas turi tai kartoti. Ir savo elgesiu parodyti, kad pasitiki. Jei darbuotojas nejaučia vadovo pasitikėjimo, vadinasi, jo tiesiog nėra.

Autonomijos suteikimas. Antroji įgalinančio vadovavimo taktika – autonomija. Tai su­teik­­­ta laisvė darbuotojams patiems nuspręsti, kaip dirbti, ir nereikalingų formalumų atsisakymas. Kitaip tariant, vadovas turi nekliudyti savo darbuotojams dirbti. Pašalinti tuos darbo elementus, kurie darbuotojui trukdo koncentruotis į didžiausią vertę kuriantį darbą. Kiek­viename darbe yra daugybė trukdymo dirbti pavyzdžių. Detalios kassavaitinės ataskaitos? Hmmm, taip, tai tikrai svarbu. Tačiau kokią tai kuria pridėtinę vertę? Gal jos galėtų būti trumpesnės? O gal jų nereikia išvis? Kasdieniai pa­sitarimai, kaip mes atliekame įprastinius darbus? Ar tikrai jų reikia? O reikalavimas gauti vadovo pavizavimą rutininiais klausimais? Ar tai būtina? Trys besidubliuojančios ataskaitos, kurias tiesiog privalu užpildyti? Gal pakaktų vienos?

Knygą galite įsigyti čia