Ligitos Vaitkutės-Survilienės nuotr.

Savo kūrybą Paryžiuje pristačiusi lietuvė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago (41) džiaugiasi, kad tarptautinė bendruomenė suprato jos kūrybos namų „Yurga“ papuošalų kalbą. „Anksčiau apie savo įvertinimą Paryžiuje būčiau pranešusi visam pasauliui, bet dabar švenčiu tyliai. Galbūt tai brandos ženklas?“ – santūriai šypsosi juvelyrė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jurga įsitikinusi, kad dizaineris neturėtų kurti dar vieno žiedo, cukrinės ar puodelio vien todėl, kad tai gražu. „Jei nežinai, ką savo darbu pasakysi, nė nepradėk“, – dėsto grafinį dizainą ir ofortą Dailės akademijoje baigusi ir su juvelyrikos namais Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Latvijoje bendradarbiaujanti menininkė.

Paauglystėje ir studijų metais nuo juvelyrikos bėgusi (Jurgos tėvai – žinomi Klaipėdos juvelyrai Vytautas ir Eugenija Karčiauskai), ji nenorėjo būti juvelyrė. Kūrybinį savo, kaip kūrėjos, kelią pradėjo nuo drabužių dizaino, o juvelyrikos ėmėsi tik laimėjusi avangardinės mados festivalyje „Armada“.

Meną, kaip nepakeliamą lengvumą, apibūdinantis V.Karčiauskas sako, kad geras juvelyras sugeba nuo papuošalo nukratyti nereikalingas detales ir atsispiria norui išreikšti jame visą pasaulį. Tačiau tai, jo vertinimu, pavyksta tik dideliems talentams.

J.Karčiauskaitė-Lago, priešingai nei jos tėvas ar daugelis to meto juvelyrų, nekūrė savo galerijos, ji populiarino rankų darbo juvelyrikos ženklą „Yurga“, kurį šiandien prancūzai apibūdina kaip vieną poetiškiausių.

Chaotiškas gyvenimas

„Chaotiškai ir išbarstytai, dažnai – ant lagaminų ar iki išnaktų darbo lovoje dėliodama popieriuje būsimų papuošalų eskizus“, – paklausta, kaip gyvena, atskleidžia su Ispanijos ir JAV rinka dirbanti J.Karčiauskaitė-Lago.

Visus metus, išskyrus vasaros mėnesius, keliaujanti juvelyrė pati stebisi savimi: jei kas nors anksčiau jai būtų pasakęs, kad ji taip gyvens ir jai tai patiks, nebūtų patikėjusi: „Esu sėsli, linkusi prisirišti prie vietos, žmonių, tačiau kuo toliau, tuo daiktų reikia mažiau. Dabar norisi, kad daiktai ir bendravimas su žmonėmis būtų kokybiški.“

2015-uosius juvelyrė prisimins kaip parodų metus, kurie įsibėgėjo nuo Niujorko, po to buvo Majamis, Miunchenas ir galiausiai Paryžius.

Save, kaip menininkę, galinčią nupiešti priešais esančio žmogaus kaulus, raumenis, odą, aprengti jį drabužiais ir išgauti šimtaprocentinį panašumą, apibūdinanti kūrėja neslepia, kad akademijoje buvo gera piešėja: „Galėjau nupiešti arklį, ožką, namą ar sodybą, bet baigusi studijas taip jomis nusivyliau, kad daugiau nebepiešiau.“

Didžiausias variklis, stūmęs ją pirmyn, buvo nepasitikėjimas savimi. Namie mokoma būti kukli, gera ir teisinga, o mokykloje girdėdama, kad yra niekam tikusi ir nieko nepasieks, Jurga mokėsi prastai – jai nesisekė tikslieji mokslai. Gal todėl ir šiandien mano, kad tradicinė mokykla būsimą menininką traumuoja. „Nusvilau joje sparnus, todėl savo sūnus Nojų ir Luką leidžiu į privačias mokyklas“, – sako su ispanų tapytoju Lino du sūnus auginanti lietuvė.

Vos metus Ispanijoje su juo drauge pagyvenusi J.Karčiauskaitė-Lago dabar gyvenimą dalija pusiau: vaikus augina Lietuvoje, o darbus ir pasimatymus su vyru derina Ispanijoje.

Į Ispaniją Jurga perkėlė dalį aukso ir briliantų papuošalų gamybos. „Dėl saugumo ir profesionalių meistrų“, – dėsto nuo ilgapirščių pernai vasarį Klaipėdoje nukentėjusi kūrėja. Daugiau nei 50 tūkst. eurų nuostolį juvelyrė patyrė užpuolikams apsilankius jos papuošalų salone.

Pardavėją surišę ir jai ginklu grasinę plėšikai jau kitą dieną po nusikaltimo  buvo sugauti ir apklausti. „Po šio incidento daug kas sakė, kad neturiu jausmų, nes sureagavau pernelyg ramiai. Per aštuonerius metus, kai kuriu savarankiškai, tai buvo pirmas užpuolimas. Žinojau, kad juvelyrams tokių dalykų nutinka“, – pasakoja J.Karčiauskaitė-Lago.

„Stengiuosi kurti tokį papuošalą, kad žmogus nenorėtų jo nusiimti ir jam nereikėtų dar 17 panašių“, – kūrybos principus brėžia juvelyrė, kuriai dovanoti papuošalų nesiryžta net artimiausi bičiuliai. Papuošalų dizainerė juokauja, kad būtų įdomu pažiūrėti, ką šie išrinktų.

Užtai jos pačios kurtais dirbiniais puošiasi iškilios asmenybės: vieną jos papuošalą yra įsigijusi demokratų kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, buvusi ES užsienio reikalų įgaliotinė Catherine Ashton, Ispanijos karalienė Letizia.

Iš balto, geltono ir raudono aukso ir sidabro papuošalus kurianti J.Karčiauskaitė-Lago džiaugiasi, kad šiandien jau atrado būdą, kaip tuo pat metu apdirbti skirtingas žaliavas. Anksčiau dėl skirtingų brangiųjų metalų lydymosi savybių tekdavę kaip reikiant pavargti: „Būdavo, kad sidabras jau išsilydė, o auksas dar neįkaito.“

Dirbiniai, brangesni už gyvenimą

Prancūzų spaudos juvelyrinių istorijų pasakotoja pakrikštyta Jurga sako, kad kūryboje labai daug lemia sėkmė, atsitiktinai sutikti žmonės, gebėjimas atsidurti tinkamoje vietoje reikiamu laiku ir komanda. Su J.Karčiauskaitė-Lago dirba 15 žmonių – Vilniuje,  Klaipėdoje, Ispanijoje ir JAV.

Jurgos sėkmė Paryžiuje bent kiek jos kūrybą pažįstančiųjų nenustebino: meninių gebėjimų ir darbštumo kombinacija ilgainiui leidžia tikėtis teigiamo rezultato.

Daugiau nei 290 tūkst. eurų į juvelyrikos ženklo plėtrą vien tik Lietuvoje investavusi kūrėja atskleidžia, kad tėvynėje parduodama 40 proc. jos kūrinių, kita dalis tenka užsienio šalims.

„Lietuvoje nuperkami pigesni, o brangesnius parduodu Ispanijoje, Amerikoje. Kai kurių mano kūrinių akys įvertintos tiek, kiek trys mano gyvenimai: ne kartą užsakovai pageidavo žiedo su briliantu už 300 tūkst. eurų. Pati briliantų nestatau, patikiu šį darbą meistrui Chose, kuris tai padaro per pusvalandį. Nors brangakmenis ir atrodo kietas, iš tiesų jis labai skalus, net menkiausias rankos sudrebėjimas gali nuvaryti juvelyrą į bankrotą.“

2014 m. iš aukso sukurtų ir brangakmeniais (rubinais, safyrais, smaragdais) puoštų pakabukų kolekciją „Love Con Decorations“ visuomenei pristačiusi kūrėja sako besilaikanti taisyklės, jog neužtenka, kad papuošalas būtų gražus, – jis dar turi būti reikalingas.

„Jurgos kūriniai labai grafiški, išgrynintų linijų, žėrintys brangiais akmenimis – tokia ir turėtų būti juvelyrika“, – penkeriais metais vyresnę seserį giria Prancūzijoje gyvenanti vitražininkė Laura Karčiauskaitė-Potet.

„Ant mano žiedų ir kitų papuošalų nutūpę paukščiai minimalistiniai, primityvūs, persmelkti vaikiškų piešinių, kartais gal naivoki. Pirmą kartą juos pamatęs tėvo meistras pasibaisėjo: „Čia dabar kas?“ Bet bendrą kalbą ir su juo radome“, – pirmuosius savo, kaip savarankiškos kūrėjos, atsiskyrusios nuo tėvo juvelyrikos, žingsnius prisimena Jurga.

Skiriamuoju savo juvelyrikos ženklu ji vadina paukštelį, kuris yra džiaugsmo ir laisvės simbolis, pats vietą žmonių širdyse susiradęs.

V.Karčiauskas, prieš gerą dešimtmetį iš dukters išgirdęs, kad ji nori sukurti lietuvišką prekės ženklą, ne prastesnį už „Gucci“ ar „Armani“, net pyktelėjo. „Bet jau tuomet tiksliai žinojau, kaip atrodys mano prekės ženklas“, – pradžią prisimena juvelyrė.

Priimdama užsakymą Jurga ne visuomet žino, kas būtent pasipuoš jos pagamintu vėriniu ar žiedu: kartais užsakymai būna konfidencialūs, todėl pasirašoma paslapties išsaugojimo sutartis, draudžianti kalbėti apie klientą ir jam sukurtą papuošalą.

Vilniaus knygų mugei – Jurgos knyga

J.Karčiauskaitė-Lago nesitenkina vien juvelyrika. Iki Vilniaus knygų mugės ji žada parašyti knygą paaugliams „Lietaus žemė“. Knygą juvelyrė iliustruos senovine graviūros technika, kurios mokėsi Dailės akademijoje. Po 15 metų tai bus pirmas kartas, kai ji paims į rankas plunksnakotį ir vėl pieš. Jurga sako svajojusi tapti rašytoja, Klaipėdoje priklausė jaunųjų literatų klubui, yra laimėjusi nacionalinį literatų konkursą.

2012-aisiais Metų klaipėdiete išrinkta J.Karčiauskaitė-Lago šiandien trumpas, kasdienybės prisodrintas savo kūrybos istorijas dėlioja ir feisbuke, bet iš šio užsiėmimo pinigų nesitiki. „Kai ką reikia pasilikti tik sau“, – mirkteli.

Ji neabejoja, kad žmogaus laimė nėra tiesiogiai proporcinga pinigų kiekiui: „Svarbu, kad gerbtume vieni kitus ir neperžengtume ribos, kai įskaudiname kitą žmogų. Šiandien vis dar vertiname stipresnį, šiurkštesnį, „naglesnį“: nenusakomu tempu mus užkariavęs kapitalizmas paliko savo atspaudą. Bet tai praeis, nes žmonėms norisi grįžti prie gražaus šilto bendravimo.“

Save kaip hiperaktyvią iš prigimties apibūdinanti kūrėja juokauja turinti tiek idėjų, jog kartais jai atrodo, kad joms realizuoti neužteks viso gyvenimo. Mokykloje nepritapusi, su pirmuoju vyru išsiskyrusi, viena sūnų auginusi Jurga sako, kad sunkumai grūdina.

Nezyzti, neverkšlenti, įstengti džiaugtis gyvenimu net ir tada, kai jis gerokai papurto ar į sunkumų duobę įstumia, išmokusi J.Karčiauskaitė-Lago Lietuvos niekada neišsižadėjo: „Man labai gera namuose, nes čia mano artimieji, draugai… Bet ne prasčiau jaučiuosi Niujorke, kurį tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Namais mūsų šeima vadina ir šiaurinę Ispaniją, Galiciją, kur mano vyro gimtinė.“

Kuo juvelyrų darbai skiriasi nuo Kaziuko mugės pasiūlos? Atsakymo padeda ieškoti „Meno nišoje“ atidaryta trečioji personalinė Marytės Dominaitės-Gurevičienės paroda „ReVizija“.

Vedžiodama po dar neatidarytą parodą Marytė, rodydama viename stende esantį kaklo papuošalą, sunertą iš žvejybinio valo, plastikinių strypelių ir plonyčių vario karoliukų, tvirtina: jame iš viso surišti 958 mazgeliai.

Nustebau, kad juvelyrė dirbdama taip stropiai mazgelius skaičiuoja. Pasirodo, tai labiau išimtis, nei taisyklė. „Suskaičiavau jau vėliau, dėl įdomumo, galvodama, kaip originaliau savo darbą parodos lankytojams pristatyti. Natūralu, jog moteris, gamindama papuošalą, stengiasi, kad jis būtų patvarus ir tarnautų ne vieną dieną, o mazgelių skaičių tai tik padidina. Toks mechaninis darbas dažnai erzina vyrus, įsivaizduojančius, kad panašų daiktą galima pagaminti paprasčiau. Mano vyras Arvydas dirbtuvėje irgi mėgino aiškinti, kad imuosi darbo ne nuo to galo, bet dariau taip, kaip man atrodė geriau“, – sako M.Gurevičienė.

Iš kur tiek auksinės kantrybės? Juvelyrė prisimena, kad jos kaime pas močiutę stovėjusios tikros senoviškos medinės audimo staklės, kurioms „šaudant“ mažoji Marytė sėdėdavo geldoje vietoj balasto, įtempiančio audinio nytis. Kartais ant tų siūlų ir nusnūsdavo…

O dar labiau kantrybę lavino tai, kad užaugo šeimoje, kurioje mama buvo liaudies meistrė, dirbusi su vilnos mezginiais, o tėvas – meistras, „Audėjo“ fabrike reguliuodavęs stakles. Gyveno šeima irgi netoli šio fabriko – Markučiuose, Žibuoklių gatvėje. Taigi namie niekuomet netrūko siūlų ir rankų darbo, kai reikėdavo juos paruošti mezgimui. Begalinis siūlų vyniojimas mergaitei atrodė baisiai nuobodus, bet jei pati pasišaudavo megzti – tai taip azartiškai, kad neatsitraukdavo nuo mezginio tol, kol šis būdavo baigtas.

„Tai tapo panašu į lengvą apsėdimą, todėl nusprendžiau geriau iš viso nemegzti“, – pasakoja juvelyrė.

Vis dėlto mezgimas išmokė paprasto dalyko: supratimo, kad jei dirbdamas suklysi – privalėsi grįžti į tą pačią vietą ir perdaryti iš naujo. Lygiai taip pat dirbdamas su metalais negali maišyti procesų eiliškumo: tarkim, pirma metalo juodinti, o po to lituoti. Jei suklydai – teks viską pradėti iš pradžių.

Žinoma, juvelyrų, kaip ir mezgėjų, sunkią dalią pamažu keičia servisas ir technikos pažanga. Šiandien menininkui jau nebūtina visko dirbtuvėje daryti pačiam – galima įsigyti paruoštų detalių arba techniškai sudėtingesnius gamybos procesus patikėti šiuolaikiniais įrenginiais „apsiginklavusiam“ meistrui.

„Tai nereiškia, kad pati nesugebėčiau. Tačiau ar pirkdamos vėrinį būsite pasirengusios brangiau mokėti už tai, kad kiekvienas karoliukas jame paties juvelyro rankomis iš sidabrinio vamzdelio išpjautas?“ – teiraujasi pašnekovė.

Jos nuomone, darbas su metalais daug kuo primena darbą su siūlais. Gal tik sidabro laukuose auginti, kaip linų, prieš tai netenka. Tačiau formoje išlietą sidabro plokštelę tenka išploninti, o sidabro strypelius „ištempti“ iki siūlo storumo vielytės. Vietoj dvidešimties centimetrų ilgio strypelio, periodiškai kaitinant ir apdorojant rūgštimi, kad metalas atgautų baltumą, ištempus gaunamas dvimetrinis sidabro siūlas.

„Tik koridoriaus šiam darbui, kad tempiamas metalas nesusiraitytų, reikia ilgo, – įspėja M.Gurevičienė. – O metalo plokštelės ploninamos tarp dviejų volelių, primenančių skalbinių gręžtuvus senose skalbyklėse: persuki du kartus, kraštus užspaudi, vėl persuki, vėl užspaudi, išlygini ir viską kartoji iš pradžių, kol gauni tinkamą plokštelės storį.“

Procesų seką juvelyrė dėsto kaip iš rašto, nes savo žiniomis kursuose mielai dalijasi su neprofesionaliais meistrais. O jos pačios mokytojai – Estijos dailės instituto, kurį lietuvė iki šiol mini su didele pagarba, pedagogai. Aštuntą ryto paskaitos Taline prasidėdavo, aštuntą vakaro – baigdavosi, ir iš paskaitų tais laikais tikrai niekas nebėgdavo. Kursas buvo internacionalinis, jame mokėsi netgi mongolas, vėliau tapęs Mongolijos kultūros ministru.

„Pirmoji mūsų, metalo dailės studentų, užduotis institute buvo patiems pasigaminti plaktuką. Panelėms tai atrodė tikra katastrofa, tačiau vėliau tie pačių pasidaryti plaktukėliai, kurių vienas galas specialiai užapvalintas, o kitas – plokščias, tapo patys mieliausi ir dirbant nepamainomi“, – pasakoja juvelyrė.

Studentai „metalininkai“ Taline buvo mokomi tiek elementarios kalvystės, tiek subtilių filigrano ar emalio technikų. Ir, žinoma, bendrųjų dailės specialybių – ypač visur praverčiančio piešimo. Dėl visapusiško parengimo anaiptol ne visi Marytės bendrakursiai liko prie juvelyrikos: vieni pasirinko tapybą, kiti lieja medalius, treti gamina išskirtinio dizaino kalvystės darbus ir pan.

Studijuodami Taline „metalininkai“, nors ir klausydami rusiškų paskaitų, šiek tiek pramoko ir vokiečių kalbos, mat dauguma jų specialybės terminų – vokiškos kilmės. Juvelyrė vardija įrankius, šiandien gulinčius jos dirbtuvėje: šaberis – iš trijų pusių galąstas įrankis, skirtas metalui drožti; valcai – jau minėti voleliai metalo plokštelėms ploninti; breneris – dujinis lituoklis, skirtas metalams sujungti; štangelis – slankmatis, skirtas itin tiksliems parametrų matavimams; cangės – žnyplės detalėms suspausti, ir kiti panašūs terminai, kuriuos išgirdęs iš pirmo karto supranta bet kurios tautybės meistras.

Panašiai emalio dailininkai tarptautiniuose simpoziumuose nesunkiai susišneka reikalingų miltelių spalvas įvardydami numeriais: „Ar turi du šimtai aštuoniasdešimt devintą? O žinai, kokia šita trisdešimt ketvirta graži?..“

Profanus informuosime, kad 34-a yra kūno spalva, o 289-a – raudona. Taškeliai šalia šio skaičiaus indelio etiketėje lakoniškai žymi temperatūros lygį, reikalingą milteliams lydytis. Per tą patį laiką uždėtas vieno taškelio emalis jau išdegs (t.y. raudona spalva taps juoda), o trijų taškelių – nė neišsilydys, todėl menininkas, naudojantis skirtingų savybių dažus, privalo numatyti procesų eiliškumą.

Tačiau yra taisyklė: pykčiu mielo daikto nesukursi, todėl patyrus nesėkmę keiktis nevalia. Nors kartais labai norisi, ypač kai vėl nusidegini pirštus traukdamas karštą dirbinį iš krosnelės, įkaistančios iki 850 laipsnių… Be to, sakoma, kad juvelyrą lengviausia atpažinti iš kairės rankos pirštų nagų: jie būna nudildyti dešine laikomu įrankiu.

„Kartais aštriabriaunis papuošalas nešiojamas neduria, o bukas odą nugremžia iki kraujo. Tai priklauso nuo jį gaminusio žmogaus nusiteikimo ir emocijų“, – neabejoja patyrusi meistrė.

Ši personalinė paroda – tik trečioji keturių dešimtmečių Marytės kūrybinėje biografijoje. Sako įsivaizdavusi ją kitokią, tačiau besikilnojant iš vieno buto į kitą dalis kūrinių pasimetė taip, kad nepavyko rasti, todėl iš visų turėtų idėjų galerijos salėse galiausiai liko atspindėtos tik pačios svarbiausios.

Štai viename stende ant plonų kojyčių stypso ilgas emalio šimtakojis, apie kurį juvelyrė su neslepiama meile sako: „Mano didelis draugas.“ Panašią, tik gerokai mažesnę segę – blusą buvo pagaminusi emalio parodai dar prieš kelis dešimtmečius. Tik nušokavo „blusa“ nežinoma kryptimi – paslaptingai prapuolė.

Animalistinė, gamtos tematika M.Gurevičienei artima: šalia ant keraminių plokštelių rangosi dar viena emaliu tapyta kirmėlė, o kaklo vėriniuose kyburiuoja sidabrinės varlytės ir čiulba maži paukšteliai. Čia pat – ir garsiosios rūtos šakelės formos segės, puoštos mažyčiais Swarovski kristalais, specialiai kurtos Lietuvai tarptautiniuose grožio konkursuose atstovavusioms merginoms.

Anksčiau kūrusi vienetinius papuošalus pagal garsių šalies ponių užsakymus, pastaruoju metu juvelyrė sako per gausius organizacinius bei edukacinius darbus beveik neberandanti tam laiko. Todėl pas ją užsakyto papuošalo gali tekti luktelėti ir porą metų.

„Paprasčiau padaryti tokį daiktą, kokį pati įsivaizduoji, nei mėginti perprasti kitą žmogų ir įtikti jo skoniui. Todėl klientėms verčiau pasiūlau apžiūrėti mano turimus kūrinius, o jos įsigyja juos arba ne“, – neslepia M.Gurevičienė.

Akmenys juvelyrės dirbiniuose atsirado dėl tos pačios priežasties kaip ir emalis: dirbdamas su metalais, pradedi ilgėtis daugiau spalvų. Pirmuosius akmenis luitais parsivežė dar iš tuomečiame Leningrade veikusios gamyklos „Russkije samocvety“, kurioje studentai juvelyrai atlikdavo praktiką.

M.Gurevičienės mėgstamiausi – mėlynų ir žalių atspalvių akmenys: smaragdas, avantiurinas, lazuritas, nefritas. Ypač juvelyrė vertina pusiau skaidrius, pusiau matinius akmenukus, nes jie, kitaip nei pernelyg nešiojant žibantys skaidrieji, turi daugiau paslapties.

Pasidairius po papuošalais užverstą Kaziuko mugę atrodo, kad kiekviena moteris šiandien pati sau juvelyrė. Miestuose netrūksta specialių krautuvėlių, kuriose galima pasirinkti vėriniams paruoštų akmenų ir įsigyti visų papuošalui reikalingų detalių – iki sagtelės imtinai. Simpatiškų savamokslių vėrėjų, bandančių įsiūlyti savo gaminius drauge su įmantriais stiliaus manufaktūrų pavadinimais – pilnas internetas. Ar nenuvertėja tokiame kontekste pati juvelyro profesija?

„Yra priežasčių taip tvirtinti, ir ne vien apie primityvius vėrinius kalbant. Šiandien, tarkim, tapo labai madingas metalų liejimas. Iš vaško išdrožei formelę, atidavei liejyklą turinčiam meistrui, ir turi tiek sidabrinių figūrėlių, kiek tik pageidauji. Nei tau sidabro pirkti, nei dirbtuve rūpintis, nei plokštelių valcuoti – tik sumokėti už gatavus liejinius. Belieka pritvirtinti sagtelę ar grandinėlę, įstatyti norimą akmenuką, ir papuošalas baigtas. Visi tie sidabro lapeliai, medeliai, gėlytės ar katinėliai, žibantys ant Kaziuko mugės prekystalių, gimsta būtent tokiu „paprastuoju“ būdu“, – aiškina M.Gurevičienė.

Ar juvelyrei dildėmis nubrūžintais nagais dėl to neskaudu? „Reikia ambicijas peržengti. Kas kaip nori – tas taip daro… Tik nejauku būna, kai tos verslios moterys pristatomos visuomenei kaip didžios menininkės. Tuomet, nužvelgus jų siūlomus gaminius, norisi ginčytis: o kur čia originali kompozicija, kur individualūs atradimai?.. Prieš daugelį metų, kai dar dirbau „Arkos“ galerijos juvelyrikos skyriuje, gavau žinią, kad vienas kolega, geras šeimos draugas, prekiauja įtartinai panašiais į manuosius papuošalais. Nueinu, pasižiūriu – gi iš tikrųjų. Klausiu, kaip čia atsitiko, o jis man rėžia atgalios: „O tu sukurk taip, kad aš neįstengčiau pamėgdžioti…“ Įsižeidžiau, bet išvadas padariau: pradėjau kurti tokius papuošalus, kuriuos pamėgdžioti padirbinėtojams būtų pernelyg daug darbo. Jei esi pasiryžęs surišti 958 mazgelius – tada pirmyn“, – šypsosi pašnekovė.

Marytė pamena, kaip jos studijų laikais juvelyrams būdavo įprasta, netikėtai užsukus svečiui, užsikniaubti ant daromo darbo, kad niekas jo „nenužiūrėtų“. Buvo netgi kolegų, kurie bendrose dirbtuvėse atsisakydavo dirbti. Tačiau interneto amžiuje išsaugoti  individualias juvelyrikos gudrybes nebėra vilčių: visos egzistuojančios technologijos nuosekliai aprašytos. O tokie meistrai, kaip amžinatilsį Rimantas Burneika (1955–2002), kuris atgaivino ir ištobulino emalio pertvarėlių „siuvinėjimo“ vielytėmis technologiją, kasdien neužgimsta.

Vis dėlto tariamų papuošalų žinovų „išmintis“ kartais priverčia juvelyrę pasijusti nejaukiai. „Neseniai viena dama, pasipuošusi mano darytu vėriniu, šventė savo gimtadienį kartu su drauge, kuri po kelių taurių prikalbėjusi, kad ant sukaktuvininkės kaklo – visai ne kalnų krištolas, o Gariūnų turguje pirkti stikliukai, ir juos jungiančios detalės – visai ne sidabrinės. Ir apskritai tai ne autorinis juvelyro darbas, o chaltūra… Dama, žinoma, susirūpino ir atbėgo pas mane. Išgirdus nepelnytus kaltinimus, kraujas viduje, žinoma, užverda, tačiau per daug metų išmoksti ir tokius dalykus priimti ramiai. Tiesiog pasiūliau, jei nebepatinka, man vėrinį grąžinti, nes pernelyg daug darbo į jį sudėjau“, – pasakoja menininkė.

Ne vieną savo kurtą papuošalą ji yra išardžiusi, nes ilgainiui supratusi, kaip tą patį būtų galima padaryti geriau. O kam laikyti namie daiktą, kurio pats nebevertini, ir dar tikėtis, kad kažkas kitas jį įvertins? Atvirkščiai – nevykęs daiktas ateityje autoriaus vardą tik kompromituotų. Juolab ir medžiagos, kurias kurdami naudoja juvelyrai, nėra pigios.

„O apie Kaziuką galiu pasakyti tiek: mugėje kaip ir pievoje – daugybė žolių, tačiau nebūtinai pavyksta atrasti tą vienintelę, kuri tau reikalinga ir naudinga. Aš taip pat renkuosi akmenukus iš prekeivių ir įsigyju tik tuos, kurie patraukia akį savo spalva ar forma. Dažnai jau pirkdama aiškiai įsivaizduoju, ką iš konkretaus akmenuko galėčiau padaryti. O rezultatas – pilna dėžė akmenų, laukiančių nesulaukiančių savo eilės. Ir vis ryškėjantis supratimas, kad jų visų panaudoti savo gyvenime niekaip nebespėsiu. Pati dabar mielai sukauptus akmenukus išparduočiau mugėje“, – prisipažįsta juvelyrė.

Tačiau mugėse ar iš gatvės prekeivių papuošalus besirenkančioms moterims Marytė pataria būti atidžioms, nes dažnai vietoj natūralių akmenų pardavėjai mėgina įbrukti dirbtinius. Kaip lengviausia atskirti akmenį nuo, pavyzdžiui, stiklo lydinio, kurio svoris būna panašus? Juvelyrė pataria papuošalą pašildyti rankoje: stiklas greitai perima šilumą, o natūralus akmuo išlieka vėsus. Dar geriau apžiūrėti tokį daiktą pro lupą: stiklo paviršius atrodys gerokai lygesnis nei šlifuoto akmens. Antra vertus, ne paslaptis, kad akmenų padirbinėtojai jau ir tariamus akmenų įtrūkimus bei įskilimus išmoko falsifikuoti. Todėl bijantiems apsigauti dėl perkamų akmenų tikrumo M.Gurevičienė pataria jų dairytis ne Kaziuko mugėje, o, pavyzdžiui, kovo 18-ąją Vilniuje prasidėsiančioje tarptautinėje juvelyrikos parodoje „Amber Trip“.