BFL

Smolenske žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis buvo paskutinis idėjomis, o ne pragmatizmu savo politiką grindžiantis didelės Vidurio ir Rytų Europos valstybės lyderis.

Pirmą kartą Lechą ir Jaroslawą Kaczynskius gyvai stebėti teko prieš penkiolika metų, naktį iš 1993-iųjų rugsėjo 19-osios į 20-ąją. Tai buvo rinkimų į Lenkijos Seimą naktis, jiems abiem nesėkminga. Jų vadovautas Centro judėjimas nesugebėjo peržengti 5 proc. rinkimų barjero ir į Seimą nepateko. Tuomet rinkimuose triumfavo buvę komunistai, o jiems besipriešinusios jėgos atsidūrė arba opozicijoje, arba, atrodė, apskritai už aktyviosios politikos ribų.
Apie Kaczynskius kalbėta kaip apie rėksnius ir politinius autsaiderius. Tarsi patvirtindami šią savo reputaciją, pralaimėtų rinkimų naktį juodu surengė triukšmingą antikomunistinį mitingą prie savo partijos būstinės, o paskui – eitynes su šūkiu “Ne komunai” Ujazdowskie alėja, kurioje įsikūrusios pagrindinės Lenkijos valstybės įstaigos. Eitynės buvo policijos brutaliai išvaikytos, tarsi įtvirtinant sugrįžusių “buvusiųjų” valdžią.

Sugrįžęs maištininkas

Atrodė, kad Lenkija nusisuko nuo maištingųjų, atkakliai savo linijos besilaikančių brolių Kaczynskių, kurie beveik aštuoneriems metams praktiškai pradingo iš politinės arenos. Lecho ir jo brolio dvynio Jaroslawo politinis atgimimas prasidėjo tik 2001-aisiais, kai jie iš kelių dešiniųjų partijų likučių sukūrė naują dešiniąją jėgą – Teisės ir teisingumo partiją.

Kaip savo šūkius jie iškėlė kovą su korupcija, kuri vadovaujant buvusiai komunistinei valdžiai vis labiau raizgė Lenkiją, tradicinių katalikiškų ir tautinių vertybių gynimą, istorinio teisingumo atkūrimą. Šiais šūkiais nešinas L.Kaczynskis pirma laimėjo Varšuvos mero rinkimus, o 2005-aisiais antrą kartą po dešimties metų pertraukos iškėlė savo kandidatūrą į Lenkijos prezidento postą ir įveikė dabartinį premjerą Donaldą Tuską. Kadangi keli mėnesiai prieš tai jo ir brolio Jaroslawo vedama Teisės ir teisingumo partija laimėjo ir Seimo rinkimus, Lenkijos politikoje papūtė nauji vėjai – Ketvirtosios respublikos ir visuotinio apsivalymo nuo senosios komunistinės nomenklatūros bei jos jaunųjų, ciniškų, jau laisvoje valstybėje užaugusių sąjungininkų vėjai.

Galima neabejojant sakyti, kad šios visuotinio visuomenės apsivalymo idėjos, kurias kaimyninėje Varšuvoje skelbė L.Kaczynskis, paveikė ir Lietuvą. Žinant per du dešimtmečius susiklosčiusį dėsningumą, kad permainos abiejose valstybėse paprastai eina koja kojon, po L.Kaczynskio pergalės Lenkijoje buvo lengviau pergyventi tuos trejus paskutinius Brazausko-Kirkilo valdymo metus. O tie dabartiniai Lietuvos politikai, kurie, tegu kol kas nelabai ryžtingai, bet vis dėlto šluoja iš Lietuvos valstybinių institucijų aštuonerių metų senosios ir naujosios nomenklatūros valdymo palikimą, neabejotinai buvo įkvėpti L.Kaczynskio pavzdžio.

L.Kaczynskis ir Lietuva

Mes Lietuvoje dar iki galo nesupratome, kokį didžiulį nuostolį po L.Kaczynskio žūties patyrė mūsų santykiai su Lenkija. Prieš 2005-ųjų prezidento rinkimus Vilniuje sklandė kalbos, kad juos laimėjęs neva “radikalus nacionalistas” L.Kaczynskis taps didžiule nelaime strateginei Lietuvos ir Lenkijos partnerystei. Atsitiko atvirkščiai – būtent L.Kazcynskiui vadovaujant ligtolinė labiau gražiais politikų žodžiais, bet ne darbais grįsta partnerystė pagaliau ėmė įgauti savo tikrąjį turinį.

Tam, kad tą suvoktume, būtina peržvelgti visą dviejų dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją. Nepaisant išorinio draugiškumo, ryšiai tarp Vilniaus ir Varšuvos klostėsi gana sunkiai. Atsargūs abiejų šalių vadovų kontaktai prasidėjo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Vilnių tuomet labiausiai domino, ar Varšuva Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nereikš teritorinių pretenzijų (kaip gąsdino Maskva), o Varšuvoje laužyta galvą, kaip sudėlioti santykius su Vilniumi, kartu nesugadinant santykių su Maskva. Tai lėmė, kad Lenkija pripažino Lietuvos nepriklausomybę tik po 1991-ųjų rugpjūčio pučo, nepaisant daugkartinių mūsų politikų bei diplomatų raginimų.
Visaverčiai Lietuvos ir Lenkijos santykiai prasidėjo tik 1994-aisiais, kai prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė ilgai gimdytą draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Bet iki pat 1996-ųjų Vilniaus ir Varšuvos ryšiai buvo gana vėsoki. Teigiama, kad L.Walęsa iš pradžių neradęs bendros kalbos su Vytautu Landsbergiu, o paskui nenorėjęs bendrauti su komunistu A.Brazausku.

Lietuvos ir Lenkijos santykių lūžis įvyko 1996-aisiais, kai prezidento rinkimus laimėjo buvęs Lenkijos komjaunimo lyderis Aleksandras Kwasniewskis, turėjęs senų asmeninių ryšių su tuometinės LDDP veikėjais Lietuvoje. Beje, dar iki išrenkamas prezidentu, 1995-ųjų pabaigoje, A.Kwasniewskis apsilankė per senus draugus Lietuvoje su partiniu vizitu, o šie priėmė jį kaip valstybės vadovą. Pasak diplomatų, tai turėjo itin didelės įtakos visam tolesniam Lietuvos ir Lenkijos santykių dešimtmečiui.

Vadovaujant A.Kwasniewskiui ir gimė tai, kas netrukus buvo pavadinta strategine partneryste. Prasidėjo reguliarūs prezidentų, premjerų ir parlamentarų susitikimai, sukurta gausybė tarpvalstybinių bendradarbiavimo institucijų. Lietuva ir Lenkija imtos rodyti Europoje kaip istorinio dviejų dar prieš penkis dešimtmečius kariavusių valstybių susitaikymo pavyzdys.

Bet šis gražus Vilniaus ir Varšuvos partnerystės fasadas slėpė labai negražią tikrovę: per pusantro dešimtmečio tepavyko įgyvendinti vieną bendrą projektą – Lenkija stipriai parėmė Lietuvos stojimą į NATO. Visi kiti abi valstybes infrastruktūriniais ryšiais turėję susieti projektai, tokie kaip magistralė “Via Baltica”, europinės vėžės geležinkelis “Rail Baltica”, elektros tiltas, taip ir liko popieriuje. Netgi Lenkijos verslas itin nenoriai investavo Lietuvoje.

Tikras persilaužimas įvyko tik prezidentu tapus L.Kaczynskiui. Jis nedvejodamas suteikė stiprią politinę paramą Lenkijos naftos koncerno “PKN Orlen” atėjimui į “Mažeikių naftą”, taip iš karto lenkiškųjų investicijų dydį padidindamas nuo 400 mln. iki beveik 2 mlrd. Lt. Dėl to Lenkija tapo suinteresuota Lietuva ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai.
L.Kaczynskio vadovaujama Lenkija tapo veiksminga partnere Lietuvai siekiant energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, nes būtent jis buvo vienas bendros atominės elektrinės projekto variklių. Ką L.Kaczynskiui reiškė Lietuva, rodo sausa statistika: daugiausiai iš visų jo 87 užsienio vizitų, net 11 kartų, vykta į Vilnių. Kartais, jei reikėdavo, net kelis kartus per mėnesį.

Partnerystės išbandymo metas

Dabar, po L.Kaczynskio žūties per aviakatastrofą, mūsų santykių su Lenkija laukia labai sunkus išbandymas. Kartu su juo žuvus visam dešiniųjų politiniam elitui, visos galios Varšuvoje perėjo į L.Kaczynskio ir jo darbų nekentusio premjero D.Tusko bei užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio rankas. Jųdviejų požiūrį į Lietuvą geriausiai rodo faktas, kad vieną vienintelį kartą D.Tuskas Vilniuje viešėjo prieš trejus metus, simbolinio pirmojo vizito metu. R.Sikorskis irgi lankėsi tik kartą tarptautinėje konferencijoje, o vėliau pažadėjo, kad jo kojos nebus Lietuvoje, kol nebus pakeistas pavardžių rašybos įstatymas. Atrodo, kad dabartinės Lenkijos valdžios ryškiai neigiamas požiūris į “PKN Orlen” investiciją Mažeikiuose veikiamas ne tiek ekonominių, kiek politinių paskatų. Įskaitant ir faktą, kad tai – “L.Kaczynskio investicija”.

Praėjus vos keturioms dienoms po L.Kaczynskio žūties Smolenske tapo akivaizdu, kad D.Tuskas ir jo vadovaujama “Piliečių platforma”, kuri beveik garantuotai laimės artimiausius prezidento (juo veikiausiai taps laikinai prezidento pareigas einantis Bronislovas Komorowskis) ir Seimo rinkimus, savo Rytų politikoje matys tik Maskvą.

Dar nenudžiūvo žuvusių artimųjų ašaros, dar katastrofos priežastis tiriantys ekspertai nebaigė rinkti visos medžiagos, o Smolenske prie L.Kaczynskio karsto apsikabinę D.Tuskas ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pradėjo naują Lenkijos ir Rusijos santykių epochą. Rusijos, Lenkijos, Europos ir JAV spauda tai nedelsdama įvardijo kaip istorinio susitaikymo galimybę. Susitaikymo, kuriam kelią atvėrė “reakcionieriaus, fanatiko, euroskeptiko, užsispyrėlio, senamadiško provincialo”, naujųjų europinių vertybių nepriėmusio, gėjų paradus draudusio ir apie stalininius nusikaltimus nuolat primindavusio L.Kaczynskio žūtis.

O viską vainikavo žymaus lenkų kilmės amerikiečių politologo, tvirto “rusofobo” reputaciją turinčio, JAV prezidento rinkimų kampanijos metu Baracko Obamos užsienio politikos “guru” vaidmenį atlikusio Zbigniewo Brzezinskio pareiškimas: “Jeigu tai (Lenkijos ir Rusijos susitaikymas) įvyks, geopolitiškai tai prilygtų Lenkijos ir Vokietijos susitaikymo svarbai ir kiek ankstesniam Lenkijos ir Prancūzijos susitaikymui. Tai pakeistų Europos žemėlapį ir užtikrintų didesnį saugumą ne tik Lenkijai, bet, pavyzdžiui, ir Estijai, Ukrainai ar netgi Gruzijai”.

Žiauru, bet faktas – L.Kaczynskio žūtis buvo naudinga visiems: Varšuvai, kur valdančioji “Piliečių platforma” jo tiesiog nekentė; Maskvai, kuri prarado savo pagrindinį kritiką iš balso teisę turinčių ES valstybių vadovų; Berlynui ir Paryžiui, kurie prarado politiką, trukdžiusį kurti darnią Maskvos–Varšuvos–Berlyno–Paryžiaus ašį; Briuseliui, kuriam įgriso nuolatinės L.Kazcynskio kovos dėl Lenkijos interesų ir “Rusijos erzinimas”; Vašingtonui, kurio naujajai santykių su Rusija “perkrovimo” politikai taip pat trukdė apie poreikį ginti demokratines vertybes ir laisvę Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje nuolat šnekantis L.Kaczynskis, – B.Obama demonstratyviai nepakvietė jo į susitikimą su regiono lyderiais Prahoje. “Senamadiškas”, vertybėmis ir idėjomis, o ne išskaičiavimu besivadovaujantis L.Kaczynskis niekaip netiko šioje modernių ir pragmatiškų europinių valstybių vadovų kompanijoje.

Gal todėl dar nebaigus aviakatastrofos tyrimo vieninteliais jos kaltininkais jau paskelbti rūkas, galima pilotų klaida ir L.Kaczynskio užsispyrimas dalyvauti Katynės aukų paminėjimo ceremonijoje. Mat bet koks kitoks tyrimo rezultatas sukliudytų “istoriniam” susitaikymui, kurio taip trokšta visi galią turintieji politikai.

Lenkijos istorinėje sostinėje Krokuvoje gedintys šalies žmonės ir Rytų Europos lyderiai sekmadienį į paskutinę kelionę palydėjo oro katastrofoje Rusijoje tragiškai žuvusį savo prezidentą Lechą Kaczynskį (Lechą Kačynskį) ir jo žmoną Marią (Mariją).

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) ir daugelis kitų įtakingiausių šalių lyderių buvo priversti atsisakyti planų dalyvauti tose ceremonijose dėl chaoso oro transporte, kurį sukėlė iš vieno Islandijos ugnikalnio išmestų pelenų debesys.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi), Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas (Čarlzas), Pietų Korėjos premjeras Chung Un-Chanas (Čung Unčanas), Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) ir Švedijos karalius Karlas ?VI Gustavas taip pat pranešė, jog negalės atvykti dėl tos pačios priežasties.

Tuo tarpu Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas sekmadienį atskrido iš Maskvos į Krokuvą dalyvauti laidotuvių gedulo ceremonijoje. Į ceremoniją atskrido ir kaimyninės Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Į Lenkijos pirmosios poros laidotuves taip pat atvyko kitų kaimyninių šalių, tarp jų Vokietijos, Čekijos ir Lietuvos lyderiai.

Velionio prezidento brolis dvynys Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis), buvęs Lenkijos premjeras, ir kiti jo šeimos nariai, taip pat šalies vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas ir laikinasis prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) į Krokuvą atvyko traukiniu.

L.Kaczynskio ir jo žmonos laidotuvės tapo kulminacija nacionalinio gedulo, kuris buvo paskelbtas po pirmosios poros ir dar 94 žmonių, tarp jų daugelio politinio ir karinio elito narių, žūties per balandžio 10 dieną prie Smolensko įvykusią lėktuvo katastrofą.

Krokuvos administracijos atstovas spaudai Filipas Szatanikas (Filipas Šatanikas) sakė, jog šios laidotuvės bus “vienas iš didžiausių, jeigu ne pats didžiausias renginys, įvykęs šiame mieste per pastaruosius porą šimtmečių”.

Laidotuvių ceremonijos 14 val. vietos (15 val. Lietuvos) laiku prasidėjo mišiomis Krokuvos Dievo Motinos bazilikoje, stovinčioje Krokuvos senamiesčio turgaus aikštėje.

Šiose pamaldose, vykstančiose XIII amžiaus iš raudonų plytų pastatytoje gotikinėje Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventovėje, dalyvavo tik prezidento šeimos nariai, draugai, taip pat Lenkijos ir užsienio šalių lyderiai.

Eiliniai gyventojai šias apeigas, kurios prasidėjo 14 val. vietos (15 val. Lietuvos) laiku, galėjo stebėti įrengtuose dideliuose ekranuose, tarp jų ir Krokuvos senamiesčio turgaus aikštėje. Policijos duomenimis, atsisveikinti su prezidentu į Krokuvą atvyko apie 150 tūkst. žmonių.

Gedulingas mišias aukojo Krokuvos metropolitas kardinolas Stanislawas Dziwiszas (Stanislavas Dzivišas).

Mišių pradžioje jis kreipėsi į Rusijos prezidentą ir pabrėžė, kad įvykusi tragedija suvienijo rusų ir lenkų tautas. “Septyniasdešimt metų Katynė skyrė abi tautas, tiesos apie tuos įvykius nuslėpimas neleido užsitraukti žaizdoms”, – sakė arkivyskupas.

Tačiau, pabrėžė jis, “tragedija, įvykusi prieš aštuonias dienas, atvėrė kelią gerumui: užuojauta ir pagalba, kurią mes gavome iš broliškos rusų tautos, atgaivino mūsų viltį dėl abiejų tautų susivienijimo”.

Per mišias Krokuvos Dievo Motinos šventovėje buvo sakomi maldavimai įvairiomis kalbomis, tarp jų buvo ir toks: “Pasimelskime už rusų ir lenkų tautas, kad jos su Dievo pagalba palaikytų susitaikymo dialogą, pagrįstą tiesa, tarpusavio pagarba ir rūpinimusi kiekvienos tautos gerove”. Šis maldavimas buvo pasakytas ir rusų kalba.

Pirmosios poros palaikai vėliau buvo užkelti ant patrankų lafetų ir apie pusantro kilometro vežami laidotuvių procesijoje per vaizdingą Renesanso laikų senamiestį į Karališkosios Vavelio pilies kompleksą ir jame esančią prieš tūkstantmetį pastatytą katedrą.

Susirinkę žmonės plojo, mėtė gėles, mojavo Lenkijos vėliavomis ir skandavo “Lechai Kaczynski! Dėkojame tau!”, kai velionio prezidento ir jo žmonos palaikai buvo lėtai vežami Krokuvos gatvėmis.

“Tai nepaprasta akimirka. Lenkai turi čia būti”, – sakė Jaslo miesto merė Maria Kurowska (Marija Kurovska), stovėjusi tarp kitų gedinčių.

Krokuvos gatvėse susirinkę žmonės sakė, jog daugelio užsienio delegacijų neatvykimas nesumažino šios dienos iškilmingumo.

“Atrodo, tarsi būtų įsikišusi aukštesnė jėga, tačiau mūsų niekas negali sulaikyti”, – sakė 28 metų Anna Zajac (Ana Zajonc), atvažiavusi su savo vyru ir dviem vaikais iš vienos Krokuvos priemiesčio.

Gedulingos ceremonijos metu 20 vienuolių skambino didžiausiu šalyje Vavelio katedros Žygimanto varpu. Šiuo puspenkto metro aukščio ir 12 tonų sveriančiu varpu, nulietu 1521 metais, būdavo skambinama tik per Lenkijos karalių karūnavimo ir laidojimo iškilmes.

Prezidentas L.Kaczynskis, kurio konservatyvi nacionalistinė politika dažnai būdavo vertinama prieštaringai, ir jo žmona atgulė gelsvo Turkijos alebastro sarkofage, įrengtame vienoje katedros kriptoje, kurioje taip pat yra palaidotas Lenkijos nepriklausomybę padėjęs sugrąžinti maršalas Jozefas Pilsudskis (Juzefas Pilsudskis). Po sekmadienį vyksiančių ceremonijų šią kriptą galės aplankyti visi gedintys.

Sprendimas palaidoti Kaczynskius Vavelyje pastarosiomis dienomis buvo išprovokavęs didelius protestus. Tų kampanijų aktyvistai pripažino, kad prezidento žūtis yra nacionalinė tragedija, tačiau L.Kaczynskis esą nėra pakankamai nusipelnęs, kad atgultų šalia Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir kai kurių iškiliausių šalies didvyrių.

Be J.Pilsudskio, Vavelio katedros kriptose yra palaidotas nacionalinis lenkų poetas Adomas Mickevičius; JAV revoliucijos kovų ir 1794 metų sukilimo prieš carinę Rusiją didvyris Tadas Kosčiuška, taip pat Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos vyriausybei tremtyje vadovavęs generolas Wladyslawas Sikorskis (Vladislavas Sikorskis), žuvęs mįslingomis aplinkybėmis per lėktuvo katastrofą Gibraltare 1943 metais.

Šeštadienį daugiau nei 100 tūkst. gedinčių žmonių, kurių daugelis laikė raudonos ir baltos spalvos vėliavas su juodais kaspinais, buvo susirinkę Varšuvos centrinėje J.Pilsudskio aikštėje, kur vyko jaudinanti prezidento lėktuvo katastrofos aukų atminimo ceremonija.

2005 metais prezidentu išrinktas konservatyvių pažiūrų L.Kaczynskis savo šalyje ir užsienyje buvo vertinamas prieštaringai. Velionis valstybės vadovas buvo kritikuojamas už klerikalizmą, euroskepticizmą ir istorinių sąskaitų su Rusija ir Vokietija pabrėžimą. Dalis tėvynainių net manė, kad jis yra “vakarykštės dienos žmogus”.

Vis dėlto jo ir dešimčių kitų Lenkijos politinio bei karinio elito narių žūtis per katastrofą Rusijoje netoli Smolensko padėjo bent jau kuriam laikui suvienyti susipriešinusią Lenkijos politikos areną, taip pat sušvelninti tradiciškai įtemptus santykius su Maskva.

Gedintys žmonės iš anksto plūdo į Krokuvą, ketindami dalyvauti sekmadienį vyksiančiose pirmosios poros laidotuvėse.

“Jaučiau pareigą atvykti, tai sąžinės reikalas. Turiu ten būti”, – sakė 36 metų prekiautoja Malgorzata Piszczkiewicz-Sroka (Malgožata Piščkevič-Sroka).

“Mano šeima kovojo su komunizmu, aktyviai dalyvavo “Solidarume”, kaip ir prezidentas tuo metu”, – pridūrė ji, kalbėdama apie demokratinį judėjimą, kuris padėjo nuversti Lenkijos komunistinį režimą 1989 metais.

Balandžio 10 dieną įvykusi katastrofa, kurios priežastis, pasak tyrėjų, buvo pilotų klaida, Lenkijos žmonėms sukėlė didžiulį sielvartą, kuriam tikriausiai gali prilygti vien gedulas dėl lenko popiežiaus Jono Pauliaus II mirties prieš penkerius metus.

Prezidento lėktuvas nukrito užkliudęs medžių viršūnes, mėgindamas nutūpti viename kariniame oro uoste netoli Smolensko, tvyrant tirštam rūkui.

Tuo lėktuvu skridusi Lenkijos vyriausybinė delegacija ketino dalyvauti lenkų Golgota vadinamos Katynės žudynių, per kurias Sovietų Sąjungos NKVD 1940 metais sušaudė tūkstančius lenkų karininkų, 70-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvaus šeštadienį aviakatastrofoje žuvusio Lenkijos vadovo Lecho Kaczynskio (Lecho Kačinskio) laidotuvėse.

Tai pirmadienį žurnalistams patvirtino prezidentės atstovas Linas Balsys.

“Prezidentė vyks į prezidento L.Kaczynskio laidotuves su nedidele delegacija – galiu patvirtinti. Iš Lenkijos pusės dar laukiama tikslesnių techninių detalių diplomatiniais kanalais, kas ir kaip bus organizuojama”, – sakė D.Grybauskaitės atstovas.

Anot jo, preliminariai laidotuvės numatomos šeštadienį.

Pirmadienį Lietuvoje prasidėjo trijų dienų gedulas dėl Lenkiją ištikusios nelaimės. Gedulas paskelbtas ir visoje Europos Sąjungoje.

Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis ir per 90 kitų žmonių žuvo šeštadienį, kai prezidento lėktuvas sudužo mėgindamas nutūpti Rusijos vakarinio Smolensko miesto oro uoste.

Per katastrofą Rusijoje taip pat žuvo prezidento sutuoktinė Maria Kaczynska (Marija Kačinska), Lenkijos nacionalinio banko vadovas Slawomiras Skrzypekas (Slavomiras Skšypekas), Lenkijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadas generolas Franciszekas Gagoras (Francišekas Gagoras), kiti aukšti valstybės pareigūnai ir asmenys.

Jie turėjo dalyvauti ceremonijose, skirtose paminėti tūkstančių lenkų karininkų, kurių dauguma buvo sušaudyti netoli Smolensko esančiame Katynės miške, 70-ąsias žudynių metines.