Kodėl toks keistas pavadinimas – “Kafka, amžinasis sužadėtinis”? Todėl, kad šioje knygoje rasite paskutinių 12-os metų Franco Kafkos meilės laiškus. Per tuos metus jis patyrė keturis meilės romanus, kurių schema paprastai ta pati: aistra, daugybė laiškų, suartėjimo baimė, kančia ir skausmingas išsiskyrimas. Taigi, siūlome ištrauką iš šios knygos.

Jis lengviau atsidūsta: Felicė nesusirado kito. O jis taip bijojo! Profesiniais reikalais išvykusi į Frankfurtą, ji susipažino su daugybe žmonių ir neatsakė nė į vieną jo laišką. Francas įsivaizdavo, kad kažkoks tvirtas, gražiai apsirengęs, sveikas ir linksmas jaunuolis užėmė jo vietą. Jis išgyveno atstumtojo pragarą. Pametęs galvą, nubėgo pas savo gerąjį Maksą:
– Būk geras, parašyk Felicei, man reikia žinoti…
Jį smaugė baimė ją prarasti. Kitą dieną gavo porą eilučių. Gyvenimas grįžo į savo vėžes.
„Mylėk mane bent truputį, Felice. Jauti, kaip aš tave myliu? Ar jauti?“ – kreipiasi į ją, pamiršęs daugybę įspėjimų, kuriuos tolydžio kalė jai į galvą.
Nuo tos dienos jis prašo, reikalauja antro pasimatymo Berlyne per Sekmines.
„Aš turiu, privalau tave pamatyti, Felice.“
Jis su viskuo sutinka. Susitikti su tavo tėvais? Pas juos? Per priėmimą, kurį jie rengia tavo brolio Terio sužadėtuvių proga? Gerai. Su viskuo sutinku.
Jis jau rūpinasi, ką vilkėti per šį vizitą: juodą kostiumą? Jam būtų maloniau prisistatyti su paprastu vasariniu kostiumu.
„Ar privalau atnešti tavo motinai gėlių? Ir kokių?“
Pasipila klausimai. Jis taip dažnai grįžta prie tos temos, apie kurią Felicė nebenori girdėti, taip atkakliai prašo jos gerai pamąstyti, kad Felicė ima rečiau jam rašyti. Trumpuose, glaustuose jos laiškeliuose jis temato žodžius: „paskubom“, „dar sykį paskubom“.
„Man skauda akis vien juos skaitant.“
„Tu mane skaudini, aš liūdna ir pavargusi“, – atsako ji.
Liūdna ir pavargusi. Ir kaip jai nebūti liūdnai ir pavargusiai – Franco neryžtingumas, jo nenuoseklumas, jo tironija, reikalavimai, skundai palaužė jos ištvermę.
Pristatydama savo šeimai mergina kreipia jį sužadėtuvių linkme, jis tai supranta. Bet kol kas jam rūpi tik viena: Felicė nepakankamai ar visai neapmąstė prisipažinimo, kurį jis jai nusiuntė. Toks lengvabūdiškumas – nepaisyti jo prisipažinimo – neina jam iš galvos, švinine našta slegia jų ateitį.
Ko jis iš jos laukia? Arba tegu Felicė išguja jį iš savo gyvenimo, arba susitaiko su santuokiniu gyvenimu be sueities, tegu išvaduoja jį nuo pareigos, kurios jis jaučiasi nepajėgsiąs atlikti. Jis net siūlo jai negyventi viename mieste. Visa tai apsvarstyti – tikroji to antrojo susitikimo priežastis.
Jis atvyksta į Berlyną 1913 metų gegužės 11-osios ankstų rytą. Išvyks pirmadienį, 12 dienos vakare. Sekminės, oras šiltas, pavasariškas. Įdienojus jis prisistato pas Karlą ir Aną Bauerius. Drebančiais keliais žengia per jų svetainę priešais Felicę. Čia jį persmelkia pasibaisėjimo virpulys. Burnoje, kurią pasisveikindama praveria jo mylimoji, jis mato tviskant auksą: „Šitas aukso žvilgesys tokioje nederamoje vietoje, tiesiog pragariškas žvilgesys ir tas gelsvai pilkšvas porcelianas“ išgąsdina jį, jis nudelbia akis, jam rūpi tik sprukti. Kaip tik tą akimirką kūną perveria įsitikinimas: ne, niekad jis negalės paimti tos merginos.
Svetainėje daug žmonių. Francas toks sumišęs, kad neabejoja, jog yra apsuptas milžinų, kurie žvelgia į jį taikstydamiesi su jo menkyste. Įsilinksminusi Felicė purpčioja nuo vieno prie kito. Vos atsiduria greta Franco, įkarštis blėsta, ji nukreipia akis, kenčia jo tylą ar paikus žodelius, kurie jam išsprūsta. Jis atrodo nekaip.
– Atrodai pervargęs, – sako ji.
Jis negirdi. Įtaringi žvilgsniai, kuriais tolydžio varsto jį ponia Bauer, kelia tokį siaubą, kad jis visiškai sutrinka. Juodais drabužiais, liūdna, budri, sustingusi, svetima tarp savų, ponia Bauer nepalankiu ar net niekinamu žvilgsniu tiria tą patrakėlį, dėl kurio pametė galvą jos dukra. Vyriškį, kuris atrodo jai tai paliegęs, tai išsiblaškęs, o dažniausiai – priekvailis.
Ir štai priešais lūžtantį nuo valgių bufetą, įrengtą valgomajame, prieš nustėrusius svečius Francas ūmai praveria burną. Įdirgusiu tonu giriasi esąs vegetaras; pabrėžtinai ragauja tik vieną kitą daržovę, geria tik vandenį. Vienintelė Erna, Felicės sesuo, rodo jam palankumą. Kiti atsuka nugaras.
Atsidūręs aplink susidariusioje tuštumoje, jis suvokia savo nesėkmę. Jam nepavyko išplėšti iš Felicės bučinio – ši nesuteikė tam progos. Kai pakrikęs, apdujęs ryžtasi dingti, palikti šį priėmimą, Felicė išlydi jį į koridorių. Francas čiumpa ją už rankos, nusmaukia pirštinaitę, bučiuoja jai delną. Jam atrodo, kad merginos veidą iškreipia priešiška grimasa. Jisai sprunka, jam svaigsta galva, krūtinėje kažkas nutrūko.
Kitą rytą juodu trumpam susitinka gatvėje. Felicė kažkokia svetima, sugižusi – ji sutrikusi. Jos tėvai, brolis, artimieji, draugai nekantravo susipažinti su tuo „dviejų šimtų laiškų“ jaunuoliu, džiūstančiu iš meilės. Jie išvydo tik kažkokį pamėną ir nevykusiai slepia ar apskritai neslepia nusivylimo. Ant šaligatvio Felicė – pastirusi, atšiauriu veidu, lakstančiomis akimis – neslepia savo pasibodėjimo. Suglumęs Francas nebesugraibo nė žodžio iš tų, kuriuos ketino jai pasakyti.
„Be jos aš negaliu gyventi. Su ja taip pat“, – štai ką jis mąsto, kraudamas savo drabužius į kelioninį krepšį. Jis parėjo į savo kambarį “Askanischer Hofo” viešbutyje, ruošiasi jį palikti ir grįžti į Prahą. Toji moteris negali jam priklausyti, tačiau jis svajoja persmelkti ją ar kad ji persmelktų jį. Išsiskyrimas į dvi skirtingas būtybes jam nepakeliamas.
Grįžęs namo, kitą rytą rašo jai, ir taip kone kasdien [...]. O liepą dar šešiolika laiškų. Visuose jis maldauja ją geriau viską apmąstyti, daugiau nuoširdumo, brandos. Ir vos paskutinėje vieno lapo eilutėje pamini visiškai nereikšmingą smulkmeną: „Dabar taisau antrąją korektūrą savo amerikietiško romano pirmo skyriaus „Kūrikas, fragmentas“; jis bus išleistas pigia brošiūra po 80 pfenigų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį kartą “Skaitinių” rubrikoje siūlome ištrauką iš F.Kafkos dienoraščių.

Spalio 15. Prieš savaitę visus dienoraščius daviau Milenai Jesenskai (tai išmintinga, narsi laisvamanė čekė, puiki rašytoja). Truputį laisvesnis? Ne. Ar aš dar galiu rašyti kažką panašaus į dienoraštį? Šiaip ar taip, tai bus kas kita, greičiausiai jis nulįs į kampą, išvis nieko nebus, pavyzdžiui, apie Hardtą, kuris mane palyginti labai domino, sugebėčiau tik su didžiausiu vargu ką nors brūkštelėti. Atrodo, lyg viską seniai būčiau apie jį parašęs, ar tai tas pats, tarsi manęs jau nebūtų tarp gyvųjų. Apie M., matyt, galėčiau rašyti, bet ne savo noru, taip pat tai būtų pernelyg nukreipta prieš mane, man jau nereikia, kaip anksčiau, smulkiai sau aiškinti, šiuo atžvilgiu aš jau ne toks užmaršus, kaip pirma, esu virtęs gyva atmintimi, dėl to ir nemiga.

Spalio 16. Sekmadienis. Nuolatinių pradžių bėda – nė kiek neapsirinki dėl to, kad viskas tik pradžia, ir dar netgi ne pradžia, – kvaili tie, kurie to nežino ir kurie, pavyzdžiui, žaidžia futbolą, tikėdamiesi pagaliau “prasimušti”, vienų kvailumas – palaidoti save kaip karste, kitų kvailumas – manyti, kad prieš juos tikras karstas, tai yra, karstas, kurį galima vežioti, atidaryti, sunaikinti, pakeisti kitu.
Tarp jaunų moterų parke. Jokio pavydo. Užtenka fantazijos, kad pasidalyčiau jų laime, sveikos nuovokos, kad suprasčiau, jog esu per silpnas tokiai laimei, kvailumo, kad tikėčiau, jog suvokiu savo ir jų padėtį. Ne, kvailumo neužtenka, lieka nedidelis plyšys, vėjas švilpia pro jį ir trukdo pilnam rezonansui.
Jeigu trokščiau tapti lengvaatlečiu, tai, matyt, būtų tas pats, kaip kad jeigu norėčiau pakliūti į dangų ir galėčiau būti toks pat nelaimingas kaip čia.
Kad ir koks menkas būtų mano pagrindas, “esant vienodoms sąlygoms” (ypač turint galvoje valios silpnumą) netgi pats menkiausias žemėje, vis tiek, bent jau savaip, siekti geriausio, būtų tuščia sofistika sakyti, kad galiu pasiekti tik viena, kad dėl to tai yra geriausia, nors tai būtų neviltis.

Spalio 17. Tai, kad aš nieko naudinga neišmokau ir sunykau fiziškai – tokia sąsaja egzistuoja, – gali būti padaryta sąmoningai. Aš norėjau, kad man niekas netrukdytų, netrukdytų naudingo ir sveiko žmogaus džiaugimasis gyvenimu. Lyg liga ir neviltis bent jau tiek pat netrukdytų!
Aš galėčiau tą mintį įvairiai pasukti ir galų gale pabaigti savo naudai, tačiau nesiryžtu ir netikiu – bent jau šiandien ir daugumą dienų – kokia nors man palankia išeitimi.
Aš nepavydžiu jokiai konkrečiai sutuoktinių porai, pavydžiu tik visoms poroms – o jeigu pavydžiu vienai porai, tai pavydžiu visai šeimyninei laimei, visais jos begaliniais pavidalais, vienos šeimos laimė, net ir geriausiu atveju, įvarytų man neviltį.
Netikiu, kad yra žmonių, kurių vidinė būsena būtų panaši į manąją, tačiau galiu tokius žmones įsivaizduoti, tiktai niekaip neįsivaizduoju, kad virš jų galvų, kaip virš mano, visą laiką suktų neregimos varnos.
Tas sistemingas savęs griovimas daugelį metų kelia nuostabą, tai buvo tarsi lėtas užtvankos griovimas, – visiškai sąmoningas veiksmas. Tai padariusi dvasia dabar turi triumfuoti; kodėl ji man neleidžia dalyvauti toje šventėje? Tačiau galbūt ji dar ne iki galo įvykdė savo kėslus ir dėl to negali apie nieką kita galvoti.

Spalio 18. Amžina vaikystė. Vėl gyvenimo šauksmas.
Labai gali būti, kad gyvenimo puikybė visa savo apimtimi paruošta kiekvienam, bet ji uždengta, giliai, nematoma, labai toli. Tačiau ji nepriešiška, neįnoringa, nekurčia. Jei pašauksi ją teisingu žodžiu, teisingu vardu, ji ateis. Štai kur to burto paslaptis – jis ne buria, o šaukia.

Spalio 19. Kelio per dykumą esmė. Žmogus, kuris kaip savo organizmo tautos vedlys eina šiuo keliu, paskutiniais sąmonės likučiais (daugiau neduota) suvokdamas, kas vyksta. Visą gyvenimą jam atrodo, kad Kanaanas arti; kad tą žemę jis pamatys tiktai prieš savo mirtį, jam atrodo neįtikėtina. Ši paskutinė viltis gali turėti tiktai vieną prasmę: parodyti, kokia netobula akimirka yra žmogaus gyvenimas, netobula todėl, kad nors toks gyvenimas truktų ir visą amžinybę, jis vis tiek būtų tik akimirka. Mozė nepasiekė Kanaano ne todėl, kad jo gyvenimas buvo per trumpas, o todėl, kad jis buvo žmogaus gyvenimas. Penkių Mozės knygų pabaiga panaši į paskutinę “Jausmų ugdymo” sceną.
Tam, kuris gyvas būdamas nesusidoroja su gyvenimu, viena ranka reikia gintis nuo nevilties dėl savo likimo – jam tai prastai sekasi, – o kita ranka jis gali užrašinėti, ką mato po griuvėsiais, nes mato kitaip ir daugiau negu kiti, nes yra negyvas gyvendamas ir vis dėlto išlikęs po katastrofos. Nebent kovai su neviltimi jam reikėtų abiejų rankų ir daugiau, negu turi.

Spalio 20. Po pietų su Langeriu, paskui Maxas garsiai skaitė “Francę”.
Sapnas, trumpas, per trumpą spazmišką miegą, spazmiškai laikęs mane begalinėje laimėje. Daugiašakis sapnas, su tūkstančiu iškart paaiškėjančių sąsajų, tačiau išliko tiktai blankus laimės jausmo prisiminimas.
Mano brolis įvykdė nusikaltimą, rodos, žmogžudystę, aš ir kiti prisidėjome prie to nusikaltimo, bausmė, atomazga, išdavimas artėja iš tolo, galingai ir nesulaikomai augdamas, mano sesuo, atrodo, vis skelbia jo požymius, kuriuos aš visą laiką sveikinu beprotiškais šūksniais, beprotystė auga sulig artėjimu. Man atrodė, kad niekada nepamiršiu savo šūksnių, trumpų frazių dėl jų aiškumo, o dabar nė vienos tiksliai neprisimenu. Tai galėjo būti vien šūksniai, nes man buvo labai sunku kalbėti, prieš ištardamas žodį turėjau išpūsti skruostus ir perkreipti burną, kaip skaudant dantims. Laimė glūdėjo tame, kad bausmė atėjo, ir aš taip laisvai, įsitikinęs ir laimingas ją priėmiau, kad tas vaizdas turėjo sugraudinti dievus, tą dievų graudulį ir aš pats jaučiau iki ašarų.

Spalio 21. Jis negalėjo įeiti į namą, nes girdėjo balsą, kuris jam sakė: “Palauk, kol aš tave įvesiu!” Ir jis gulėjo dulkėse priešais namą, nors jau nebuvo likę jokios vilties (kaip pasakytų Sara).
Viskas yra fantazija – šeima, draugai, gatvė, viskas fantazija, tolima ar artima, žmona irgi fantazija; o artimiausia tiesa ta, kad tu remi galvą į belangės ir bedurės kameros sieną.

Spalio 22. Žinovas, specialistas, žmogus, išmanantis savo darbą, tik to žinojimo niekam negalima perduoti, laimė, jis, atrodo, niekam ir nereikalingas.

Spalio 23. Po pietų. Filmas apie Palestiną.

Spalio 25. Vakar Ehrenšteinas.
Tėvai lošė kortomis; aš sėdėjau vienas, visiškai svetimas; tėvas pasakė, kad ir aš loščiau arba bent jau žiūrėčiau, kaip jie lošia; aš radau kažkokį pasiteisinimą. Ką reiškė šis nuo pat vaikystės besikartojantis atsisakymas? Kvietimas atvėrė man kelią į draugiją, tam tikra prasme į visuomeninį gyvenimą, su užduotimi, kurios iš manęs kaip dalyvio buvo reikalaujama, būčiau susidorojęs, tegu ir ne puikiai, bet pakenčiamai, lošimas man, ko gero, net nebūtų kėlęs didelio nuobodulio, bet vis tiek atsisakiau. Sprendžiant pagal tai, aš neteisus, kai skundžiuosi, kad gyvenimo srautas manęs niekuomet nepagavo, kad nesugebėjau išsivaduoti nuo Prahos, niekada nebuvau verčiamas užsiimti sportu ar mokytis amato ir panašiai, – aš, matyt, niekada nebūčiau pri-ėmęs pasiūlymo lygiai kaip kvietimo lošti. Tiktai beprasmiški dalykai buvo priimti – teisės studijos, darbas kanceliarijoje, vėliau kvaili priedai, tokie kaip, tarkim, darbas sode, stalių dirbtuvėje ir panašūs, tuos priedus reikia suprasti kaip veiksmus žmogaus, kuris išmeta pro duris nelaimingą elgetą ir paskui pats su savimi žaidžia geradarį, duodamas išmaldą savo dešine ranka kairei.
Aš visuomet visko atsisakinėjau, galbūt dėl bendro silpnumo ir ypač dėl silpnos valios, tik supratau tai palyginti vėlai. Anksčiau tuos atsisakymus paprastai laikiau geru ženklu (suvedžiotas didelių vilčių, kurias dėjau į save), šiandien iš tokio malonaus požiūrio mažai kas belikę.

Spalio 29. Vieną iš artimiausių vakarų vis dėlto prisidėjau prie lošimo – užrašinėjau motinos taškus. Tačiau suartėjimas neįvyko, o jei ir buvo kokia nors jo užuomina, ją išsklaidė nuovargis, nuobodulys, liūdesys dėl prarasto laiko. Taip būtų buvę visada. Tą paribio zoną tarp vienatvės ir bendrystės aš peržengdavau labai retai, joje buvau dargi labiau įleidęs šaknis negu pačioje vienatvėje. Kokia gyva graži vieta palyginti su ja buvo Robinzono sala.

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Apie knygą

Franzas Kafka (1883–1924) – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, romanų “Procesas”, “Pilis”, “Amerika” ir daugelio pasakojimų autorius. Jo dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, kurių autorius nenorėjo skelbti, net buvo testamentu pavedęs draugui juos sunaikinti. Vis dėlto taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad “Procesas” ir “Pilis” autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.
Dienoraščiuose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu ir moterimis, savianalizė, kūrybiniai sumanymai, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai ir nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu ir kokybe.

"Veido" archyvas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido jau bene metus skaitytojų lauktus Franzo Kafkos dienoraščius, rašytus 1910–1923 metais. Iš vokiečių kalbos Teodoro Četrausko išversta knyga taip ir vadinasi – „Dienoraščiai 1910–1923“. Turbūt didžiausią intrigą knyga kels tiems, kurie Kafką pažino per jo kūrybą: dienoraščiai jį parodo ne tik kaip kūrėją, rašytoją, bet taip pat leidžia į jį pažvelgti kaip į paprastą žmogų, mėgusį fantazuoti, lankyti teatrą, aprašinėti ir apmąstyti savo sapnus, susidūrimus su įvairiais žmonėmis ir situacijomis.

Franzas Kafka (1883-1924) – vienas įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, romanų „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ bei daugelio pasakojimų autorius (žinomiausias iš jų – novelė „Metamorfozė“), visu kūrybos laikotarpiu aktyviai rašęs ir dienoraščius. Kafka, kaip ir daugelį kitų nebaigtų kūrinių, juos norėjo sunaikinti, net buvo testamentu pavedęs tai padaryti artimam draugui. Visgi taip nenutiko, ir dienoraščiai jau išversti į daugybę pasaulio kalbų. Turbūt tai gali kelti tam tikrų etinių prieštaravimų – juk tai turėję būti sunaikinti asmeniniai užrašai; kita vertus, žinant, kad „Procesas“ ir „Pilis“ autoriaus noru taip pat turėjo būti sunaikinti, o dabar jau yra įrašyti į geriausios pasaulio literatūros istoriją, tampa akivaizdu, kad tai būtų buvęs per didelis praradimas.

Kafkos dienoraščiai – garbingi, atviri užrašai, parodantys rašytoją ir žmogų, griaunantys vienišiaus mitą. Juose atsiskleidžia Kafkos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu, motina, moterimis, draugais, kultūrinis kontekstas. Išryškėja autoriaus polinkis į savianalizę, jo kūrybiniai sumanymai bei nuolatinis nepasitenkinimas savo kūrybiniu aktyvumu bei kokybe: „Koks nepaslankus pasidariau! Anksčiau man užtekdavo ištarti tik vieną žodį, prieštaraujantį tuo metu esamai krypčiai, ir aš jau lėkdavau į kitą pusę, o dabar tik spoksau ir lieku toks pat, koks esu“, „Nepastebimas gyvenimas. Pastebimos nesėkmės“, „Vakar ir šiandien truputį rašiau. Apie šunį. Dabar perskaičiau pradžią. Ji bjauri ir kelia galvos skausmą.“

Lietuviškai keletas ištraukų iš dienoraščių jau anksčiau buvo publikuotos spaudoje, o visi dienoraščiai knygoje skelbiami pirmą kartą. Kol kas knygą galima įsigyti tik leidykloje, tačiau jau netrukus ji pasieks ir knygynų lentynas.