Shutterstock nuotr.

2015 metų pabaiga – ypač aktyvus metas Europos Sąjungos ir valstybės paramą kaimo plėtrai administruojančiai Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemones surinkta beveik 95 tūkst. paramos paraiškų, baigiamas ankstesnis finansavimo laikotarpis, intensyviai planuojami ateinantys metai. Naujasis programinis laikotarpis pareiškėjams ir agentūros specialistams kelia nemažai naujų iššūkių, tačiau tikimasi, kad vis glaudesnis abipusis bendradarbiavimas ir ankstesnio laikotarpio patirtis padės juos sėkmingai įveikti.

Raimonda SABALAITĖ

Šiuo metu NMA intensyviai darbuojasi užbaigdama 2007–2013 m. programinio laikotarpio įgyvendinimą. Visi apmokėjimai paramos gavėjams turi būti atlikti iki gruodžio 31 dienos, bet galutinis rezultatas priklausys ir nuo pačių projektų vykdytojų įdėtų pastangų – ar jie laikėsi prisiimtų įsipareigojimų, tinkamai įgyvendino projektus, laiku pateikė reikalingus dokumentus. Vis dėlto jau šiandien aišku, kad iki metų pabaigos gavėjus pasieks 2,286 mlrd. eurų – taigi programa bus visiškai įgyvendinta.

Tuo pat metu administruojamos ir naujojo lai­kotarpio paraiškos, skirstoma bei pradėta mokėti parama. Kaimo  plėtrai 2014–2020 m. skirta 1,977 mlrd. eurų paramos lėšų, o iš jų 2015 m. kvietimams – 650 mln. eurų. Tai maždaug trečdalis viso laikotarpio paramos sumos, o kartu – ir didelė atsakomybė NMA.

„Laikotarpio pradžioje žengti žingsniai siekiant, kad 2014–2020 m. parama būtų panaudota skaidriai ir efektyviai: parengti teisės aktai, padėsiantys iš anksto užkirsti kelią galimiems pažeidimams, pavyzdžiui, dirbtinių sąlygų paramai gauti sukūrimas, sukurtos naujos elektroninės paslaugos, tokios kaip projektų vykdytojų pirkimų skelbimo sistema“, – sako NMA direktorius Erikas Bėrontas.

Jis pabrėžia, kad NMA ir toliau sieks užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą klientams paprastinant paramos administravimo procesus, plečiant elektronines paslaugas, įsiklausant į pareiškėjų ir paramos gavėjų lūkesčius.

Paramos poreikis tebėra didelis

Vien per šiuos metus NMA pateikta daugiau kaip 95 tūkst., o nuo 2014 m. pradžios – be­veik 167 tūkst. paraiškų naujojo laikotarpio KPP paramai gauti. Nors didžiąją dalį jų sudaro su plotu susijusios priemonės, kurioms paramos galima kreiptis deklaruojant žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, didžiausi iššūkiai, tekę agentūrai, susiję su investicine parama. Tai pa­rama, mokama už atliktas investicijas, prisidedančias prie kaimo plėtros, žemės ūkio modernizavimo.  Nemaža dalis  KPP investicinių priemonių ir veiklų šiais metais sulaukė didelio pa­reiškėjų susidomėjimo, o tai liudija ir toliau išliekantį paramos poreikį kaimiškose vietovėse.

Paramai pagal veiklą „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ gauti paraiškas pateikė 2030 pareiškėjų, pagal veiklą „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ gautos 1379 paraiškos vien per pirmąjį paraiškų rinkimo etapą (antrasis vyksta iki gruodžio 18 d.). Aktyvumu pasižymėjo ir smulkieji ūkininkai (304 paraiškos), miškininkai (vien miško ekosistemų atkūrimui ir gerinimui – 264 paraiškos), kaimo gyventojai, keičian­tys asbesto stogus (net 1502 paraiškos).

Naujasis finansinis laikotarpis atnešė daug svar­bių pokyčių ir naujovių tiek pareiškėjams, tiek NMA specialistams. Vieniems reikėjo pagal naujas paramos įgyvendinimo taisykles tinkamai parengti ir pateikti paramos paraiškas, verslo planus, kitiems – jas įvertinti atsižvelgiant į naują pa­raiškų vertinimo metodiką, naujus teisės aktus.

Atsižvelgdama į auditų pastabas praėjusiu finansiniu laikotarpiu bei sugriežtėjusius ES teisės aktus, Žemės ūkio ministerija atitinkamai aiškiau ir tiksliau reglamentavo nacionalinį teisyną. Kartu NMA prašo pareiškėjų pateikti detalesnę informaciją, dažniau kreipiasi dėl paraiškose pateiktų duomenų tikslinimo.

Nauja ir tai, kad 2014–2020 m. paraiškoms skiriami balai pagal taisyklėse nustatytus projektų atrankos kriterijus, o prašomos paramos sumai viršijus skirtąją sudaroma paraiškų pirmumo eilė. Taip užtikrinama, kad paramą gaus tik geriausi projektai.

Baigiantis metams galima apibendrinti pirmuosius rezultatus. Parama patvirtinta beveik 300 jaunųjų ūkininkų, nemaža dalis jų jau sulaukė avansinių išmokų. 748 kaimo gyventojai ga­lės pasikeisti asbesto stogus. Baigiamos vertinti paraiškos pagal veiklas „Parama investicijoms į že­­­mės ūkio valdas“, „Parama smul­kie­siems ūkiams“. Pagal veiklą „In­ves­ticijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ įver­tintos beveik visos 144 paraiškos. Įpusėjo paraiškų vertinimas ir pagal ki­tas paramos programas.

2016 m. paramos gavėjai jau turėtų pajusti realią naujojo laikotarpio paramos naudą. Metų pradžioje baigus vertinti jau pateiktas vietos plėtros strategijas, kaimų bendruomenės ir toliau galės vykdyti projektus savo regionuose, ne­abejotinai prisidėsiančius prie jų augimo. Netrukus turėtų būti pradėti tiesti ir paramos lėšomis finansuojami keliai – jau patvirtintas jų sąrašas.

Išmokėta rekordiškai daug avansų

Šiemet tiesioginėms išmokoms gauti ir pagal su plotu susijusias KPP priemones pateikta 136 tūkst. paraiškų. Net 94 proc. (pernai – 73 proc.) pareiškėjų sulaukė avansinės paramos dalies išmokos. Likusi išmokų dalis ūkininkus pasiekti turi iki 2016 m. birželio 30 d., NMA sieks terminą paankstinti iki balandžio 30 d. Šiuo metu iš viso jau yra išmokėta 253 mln. Eur. Metų pabaigoje pareiškėjams bus pradėtos mokėti išmokos už mažiau palankias ūkininkauti vietoves, o nuo 2016 m. sausio pabaigos išmokos bus mokamos pagal kitas su plotu susijusias KPP priemones.

Užs. Nr. VPL 1027

Shutterstock

Iššūkiai. Rusijos embargas maisto produktams, panaikintos pieno kvotos, milžiniška ES konkurencija ir diskriminacinė politika, emigracijos masto nulemtas mažesnis vartojimas vidaus rinkoje – tai vos keletas iššūkių, su kuriais susiduria Lietuvos žemės ūkio sektorius.

Šiandien, matyt, visoje Europoje nerastume žmogaus, galinčio pasakyti, kokių dar pokyčių sulauks mūsų žemdirbiai artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau vietinės rinkos ekspertai prognozuoja, jog siekiant išlikti esamos rinkos žaidėjais būtina prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės situacijos, įsitvirtinti naujose rinkose ir susitaikyti su mintimi, kad uždarbis artimiausiais metais nebus labai pelningas. Taigi 2015–2017 m. dar kitaip galėtume įvardyti kaip laikotarpį, per kurį svarbiausia išlikti.

Priežasčių, kodėl Lietuvos žemės ūkio augintojų, gamintojų ir perdirbėjų artimiausiu metu laukia tiek išbandymų, ne viena ir ne dvi. Šešėlinio žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus vertinimu, tai, kad Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, žemės nacionalizaciją, geriausi ūkininkai buvo tremiami, o kaimas ne vieną dešimtmetį naikinamas, istoriškai lėmė šiandieninę situaciją.

„Nė viena iš ES šalių senbuvių (Vokietija, Olandija, Nyderlandai ir pan.) nėra patyrusi nieko panašaus, o tai, kad šiandien mūsų žemdirbiai gauna bene mažiausias ES išmokas, – pagrindinė problema, stabdanti šalies progresą. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis darome tai, ką galime: mūsų žmonių darbštumas ir optimizmas daug ką kompensuoja“, – tikina K.Starkevičiaus, pabrėždamas, kad svarbiausia šiuo metu Lietuvai išlaikyti kaimo gyvybingumą.

Deja, girtuoklystės stereotipais apipintas Lietuvos kaimas galutinai marinamas uždarius mokyklas. Nesunku įsivaizduoti, kokios jaunos šeimos galimybės įsitvirtinti  kaimo vietovėje, kurioje nėra nei darželių, nei mokyklų infrastruktūros. Kitas dalykas – darbo ir algos nebuvimas. Ką veikti aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui vietovėje, kurioje nė bibliotekos nėra? Kokios kultūrinio gyvenimo galimybės?

Apmaudu, bet klausimų daug, o nuo atsakymų nebuvimo net ausyse spengia. Jei ir toliau padėtis nesikeis, Lietuvos kaime nebebus kam dirbti – būtent tai dabar bręsta. Viena priežasčių, kodėl šiandienos kaimo vaikai tapo geltonųjų autobusiukų įkaitais, – trumparegiškumas ir valstybinės politikos tęstinumo trūkumas.

Vis dėlto žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sako, kad pastaraisiais metais mėginama sugrąžinti jaunus žmones į kaimą: „Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Nenorėčiau sutikti, kad kaime visai nebeturime jaunimo. Technologijų atėjimas į kaimą ir greitesnis gyvenimo tempas grąžina dalį jaunų žmonių į rečiau gyvenamas teritorijas.“

Kaip atgimstančius ir kaimo vietovėse vis populiaresnius (ypač nederlingose ir nuo kiaulių maro nukentėjusiose teritorijose) verslus ministrė mini avininkystę, ožkininkystę, o kalbėdama apie sėjamąsias kultūras užsimena apie didėjantį lietuvių susidomėjimą pluoštinėmis kanapėmis. Tiesa, priešingai nei daugelis kitų kalbintų „Veido“ pašnekovų, ji netiki atgimsiančia linų auginimo ir apdirbamosios pramonės perspektyva. Vienuolika metu ES esanti Lietuva, V.Baltraitienės vertinimu, padarė didžiulę pažangą, kuri bene akivaizdžiausia būtent žemės ūkio sektoriuje.

„Daugelis miestiečių įsivaizduoja, kad kaimo žmonės tebedirba plūgais ar su guminiais po mėšlą klampoja, tačiau tie laikai jau seniai pamiršti. Kartu su ES parama į Lietuvos žemės ūkį atėjo aukštosios technologijos, dėl kurių didėjo dirbamos žemės našumas, paprastėjo technikos valdymas (traktoriai šiandien valdomi kompiuteriais per atstumą ir pan.). Kai kurie didieji Lietuvos ūkininkai šiandien jau ir kaime nebegyvena, važinėja didžiuliais visureigiais ir atrodo tikrai ne prasčiau nei Vokietijos ar kitos ES šalies žemdirbiai“, – savo įžvalgomis dalijasi žemės ūkio ministrė.

Pakanka prisiminti, kad prieš vienuolika metų bene daugiausiai Lietuvos euroskeptikų gyveno kaime, o šiandien ten pat sutiksime daugiausiai eurooptimistų. Tai, matyt, ir galime vadinti vienu geriausių ES paramos panaudojimo įrodymų (šiferinių stogų keitimo programa iš ES lėšų ir kt.). Bendra erdvė su kitomis ES šalimis leido Lietuvai eksportuoti savo produkciją į Vakarų šalis be didesnių trukdžių, o ne viena krizė įrodė, kad žemės ūkio sektorius per daug nenukentėjo: sugebėjo atrasti naujų rinkų ir persiorientuoti.

Kita vertus, dar labai nemažai lėšų Lietuvos biudžetas kasmet praranda dėl dirvonuojančių plotų (tarkime, Vokietijoje jų nė su žiburiu nerasi). Tačiau, šalies politikų vertinimu, tai tik laiko klausimas, nes ateityje žemės kaina kils, o jos neprižiūrintys asmenys už dirvonuojančius žemės sklypus turės mokėti baudas. Planuojama, kad žemės mokesčiai ateityje priklausys nuo jos rinkos vertės, tačiau tiems, kurie ją dirbs, bus taikomos mokesčių lengvatos. Be to, ES paramą už pievas gaus tik tie, kurių pievose bus ganomi gyvuliai. Taigi planuojama „įdarbinti“ ir valstybinę žemę.

Kitas Lietuvos žemdirbiams ramiai miegoti neleidžiantis klausimas – ar pajėgs 10–20 metų perspektyvoje su didžiaisiais šalies ūkiais konkuruoti vidutiniai ir mažesnieji. B.Baltraitienės teigimu, šiandien tai vienas svarbiausių Vyriausybės programos ir Žemės ūkio ministerijos uždavinių: „Jei kaime ūkininkaujanti šeima laiko 50-ies melžiamų karvių bandą, jau gali save išlaikyti. Šiuo metu būtent tam ir yra skiriama valstybės parama. Galbūt tokie asmenys labai didelės pridėtinės vertės valstybei ir nesukuria, tačiau jie išsilaiko patys, išleidžia vaikus į mokslus. Taigi mūsų tikslas – palaikyti šių ūkių gyvybingumą. Būtent į tai ir yra nukreipta 2014–2020 m. kaimo plėtros programa.“

Itin dideles viltis Lietuvos ūkininkai šiuo metu puoselėja dar dėl 2012 m. su Kinija pasirašytos Lietuvos pieno ir mėsos eksporto sutarties. K.Starkevičiaus teigimu, jau artimiausiu metu turėtų būti išduoti leidimai lietuviškų produktų eksportui. Kaip pavyzdį jis mini latvius, kurie į šią rinką jau eksportuoja ledus. „Jų vietinėje rinkoje ledai verti pusantro euro, o eksportuojamos prekės kaina siekia septynis eurus. Taigi, jei tik ši rinka atsivers, Lietuvos pienininkų ir gyvulių augintojų padėtis taip pat gerės, juolab kad vidinė mūsų rinka jais perpildyta“, – vilties suteikia buvęs ministras.

Tikėtina, kad daugėjant gyventojų skaičiui nei Kinija, nei Indija reikiamų maisto atsargų pati pasigaminti nepajėgs, taigi atsives eksporto nišos.

Svarstant, kaip keisis Lietuvos kaimas artimiausiais metais, ne kartą iš ekspertų lūpų nuskamba prognozė – stambės ir kooperuosis. Vien iki 2020 m. pagal patvirtintą programą Lietuvos kaimas turėtų įsisavinti 193 mlrd. eurų.

Dar vienas iššūkis, kuris teks įveikti ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos šalių regionui, yra genetiškai modifikuotų augalų (GMA) klausimas. Šiuo metu Lietuva griežtai pasisako prieš tokią praktiką, tačiau, pavyzdžiui, dalis Vokietijos žemių ir Nyderlandai tam pritaria.

„Nepaisant išaugusio derliaus našumo mūsų regionui vis dar svarbesnė žmogaus sveikatai nekenkianti ir ją tausojanti produkcija. Dabar Lietuva laikosi griežtos pozicijos: nežadame įsileisime šios produkcijos, tačiau kova tebevyksta, ir viskas priklausys nuo to, ką įrodys mokslas“, – mano K.Starkevičius.

Jis neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius, o ne genetiškai modifikuotus augalus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMA, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams: Lietuva per daug maža, kad būtų galima leisti eksperimentuoti ir auginti GMA. „Mūsų žmonija ir taip jau paveikta chemizuoto maisto, todėl šiuo klausimu mano nuomonė nepajudinama“, – tvirtina chemikė.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti į Lietuvą genetiškai modifikuotiems augalams pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų.

Prisiminus, kokia milžiniška konkurencija vyrauja ES rinkoje, nesunku suprasti, kaip svarbu išsaugoti kokybišką produkciją. Tik tuo mes galime būti patrauklūs ir išskirtiniai užsienio vartotojams. Deja, net ir tai turėdami šiandien esame daug ką priversti parduoti už pačią mažiausią kainą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad vidinei Lietuvos rinkai pakaktų ir perpus mažesnio perdirbimo pajėgumo, nei turime šiandien. Gamintojai vis stipriau junta emigraciją, taigi vartojimas vis krinta (turime vis mažiau valgytojų).

Jei tikėsime vienu turtingiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininku Ramūnu Karbauskiu, šiuo metu Lietuvos pienininkystės padėtis itin nepavydėtina, ir tai daugiausia lemia europinė politika (kadangi labai skiriasi europinių išmokų dydžiai, Lietuvos ūkininkai negali to, ką sau leidžia Vakarų ūkininkai). Kitaip sakant, jei situacija nesikeis, bus pasiektas Rytų Europos ūkininkų bankrotas. „Kadangi didžioji dalis Lietuvos ūkių yra mišrūs, žmonės vis dar desperatiškai imituoja gyvulininkystę, tačiau ji nekelia jokio pasitikėjimo, o juk ir reali situacija vis blogėja. Neabejoju, kad dalis ūkininkų jau šiandien mielai atsisakytų pieno ūkių, bet vis dar kenčia, vis dar tikisi, jog reikalai pagerės“, – šalyje susiklosčiusią padėtį apibūdina ūkininkas.

V.Baltraitienė tikslina, kad Lietuvos ūkininkas už pieno supirkimo kainą šiandien gauna 10 euro centų mažiau nei vokietis ar prancūzas. „Bijau, kad jei tokios supirkimo kainos (22 euro centai) laikysis ir toliau, vidutiniai ir mažieji mūsų ūkiai išnyks. Perspektyva gali būti išties liūdna, tačiau paties sektoriaus išnykimo neprognozuoju – tiesiog išliks tik stambūs ūkiai“, – svarsto žemės ūkio ministrė.

Žinoma, tokią padėtį daugiausia lėmė pieno kvotų panaikinimas ES. Kol lietuviai, latviai ir estai dėl to verkia, vokiečiai, olandai ir kitų valstybių atstovai, kurių išmokos daug didesnės nei Lietuvos, šių pokyčių beveik nejaučia.

Žvelgiant į dabartinę padėtį akivaizdu, kad prireiks kone metų, kol ES pieno sektorius persitvarkys, atsivers naujos rinkos, tačiau kas bus toliau, prognozuoti nepaprastai sudėtinga. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas mano, kad ilgainiui Lietuvos ūkininkai pereis prie grūdinių kultūrų auginimo, o pienininkystę dėl jos nepelningumo tiesiog pamirš. Taigi ūkininkų, kurie augins vos po kelias karves, ateityje tiesiog neliks.

Ypač dideles viltis su pienininkyste ne vienas „Veido“ pašnekovas sieja su 2015 m. rudenį atidaromos gamyklos „pienas.lt“ kooperatyvu (jungiasi apie 300 pienininkų): rinkoje turėtų įvykti tam tikras persiskirstymas, kuris galbūt ir leis tikėtis šiek tiek didesnių žaliavinio pieno supirkimo kainų (būtent tokia praktika yra susiklosčiusi ir kaimyninėse šalyse).

Ši viltis leidžia tikėtis, kad ir artimiausiais dešimtmečiais galėsime vartoti lietuviškus  kokybiškus produktus, o ne vien tik importuosime juos iš Lenkijos ir kitų kaimyninių Baltijos šalių.

R.Karbauskis apgailestauja, kad daugelis politikų Lietuvos kaimą jau palaidojo. Priešingai nei mūsų šalyje, senosiose ES valstybėse kaime gyvena daug jaunų žmonių (mūsų kaimo gyventojų vidurkis – 55 metai), kurie į miestą važiuoja tik dirbti, tačiau jame jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Mūsų visuomenėje pastaruosius kelerius metus ši tendencija lyg ir populiarėjo, bet itin smarkiai tam kliudė populiacijos senėjimas, kaimo mokyklų ir darželių uždarymas, darbo vietų trūkumas kaimo vietovėse ir, žinoma, emigracija.

Pastaraisiais metais tiek Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės koridoriuose, tiek realiame gyvenime gana smarkiai keitėsi ir paties kaimo samprata: nors dalis jaunų žmonių į jį ir grįžta, nebūtinai užsiima gyvulininkyste ar žemdirbyste. Vis populiariau tampa kurti mažus verslus, pavyzdžiui, gaminti šokoladą, sūrį, velti veltinius ir pan. Specialistų nuomone, ateityje ši tendencija turėtų dar labiau stiprėti, juolab kad prognozuojamas žemės brangimas.

Neišnaudotų žemių potencialas Lietuvoje tebesiekia 30–40 proc., todėl tikėtina, kad pradėjus dirbti ir jas Lietuvos, kaip vienos didžiausių grūdų eksportuotojų, pozicija dar labiau stiprės. Tačiau neturėtume pamiršti, kad netrukus dėl savo amžiaus iš šio sektoriaus pasitrauks šimtai tūkstančių ūkininkų (dabar jų yra apie 200 tūkst.). Atsakyti, kas ateis į jų vietą, vis dar negalime. O juk gali nutikti ir taip, kad po 20 ar 40 metų tiesiog nebeturėsime dirbančiųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Lietuvos kaimas – vėl kryžkelėje, sensta ir tuštėja kaip ir visa Lietuva. Kaip į jį sugrąžinti jaunus žmones, kad norėtų kaime dirbti žemę ir auginti vaikus?

Šitą klausimą pirmiausia užduodu sau: ar dabar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip tą 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru – ką tik mokslus baigę žurnalistė ir fizikos mokytojas – susikrovėme kuklią mantą į sunkvežimį ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti? Pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą nuosavybės teise gavome 13 hektarų žemės. Ūkininkauti pradėjome nuo nulio, neturėdami nei traktoriaus, nei padargų, nei gyvulių, nei išmanymo. Bet netrukus jau pirkome reikalingą techniką, gyvulius, sėjome javus. Valstybė pirmiesiems ūkininkams tuomet daug padėjo, paskolas su minimaliomis palūkanomis suteikdama, mokesčius už žemę atidėdama, nemokamai žemę melioruodama, kelius tiesdama. Ūkininkavome trejus metus, bet miesto trauka buvo stipresnė.
Šiais laikais pradėti ūkininkauti, jei nesi ūkio paveldėtojas, nėra taip paprasta. Pirmiausia todėl, kad niekas žemės už dyką nedalija, o saugodamiesi tariamos užsieniečių invazijos dar labiau suvaržėme žemės rinką.
Kad žemės trūkumas – didelė problema, pripažįsta ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Tačiau sako, kad tai neturėtų sustabdyti norinčių ūkininkauti jaunų žmonių, nes yra visokių galimybių įsigyti, nuomotis žemę, dideli nedirbamos žemės plotai plyti Rytų Lietuvoje.
“Visi esame kilę iš kaimo, todėl reikėtų tiesiog pasiieškoti savo šaknų – gal žemės turi giminės, gal kažkur dar yra senelių žemės”, – dar vieną išeitį mato Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, kuri nemano, kad vis didesniu ir brangesniu deficitu tampanti žemės ūkio paskirties žemė yra didelė kliūtis norint pradėti ūkininkauti.
Padėties nedramatizuoja ir buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkaujantis Seimo narys Kazys Starkevičius. Pasak jo, galvojant apie galimybę jauniesiems ūkininkams padėti apsirūpinti žeme, prie Žemės ūkio ministerijos buvo įkurtas Žemės fondas. Jis turėtų supirkinėti rinkoje esančią laisvą žemę (apie 200 tūkst. hektarų apleistos žemės šiuo metu yra Rytų Lietuvoje ir aplink Vilnių), formuoti sklypus ir juos konkurso būdu siūlyti ūkininkams nuomotis. Tiesa, kol kas tokios veiklos Žemės fondas dar nevykdo, nes tam neskirta pinigų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastarąjį dvidešimtmetį į 70 proc. visų savivaldybių, ypač kaimiškųjų, neatvažiavo nė vienas jaunas studijas baigęs veterinarijos specialistas. “Kai kurių stambių žemės ūkio kompleksų savininkai geriems veterinarams siūlo net 5 tūkst. Lt atlyginimą, bet norinčiųjų vykti į rajonus, kaimus neatsiranda”, – pasakoja Veterinarijos instituto direktorius dr. Raimundas Mockeliūnas.
Maždaug apie trečdalį visų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) veterinarijos specialybės absolventų, pasak Karjeros centro direktoriaus Kęstučio Mažeikos, išvyksta dirbti į užsienį, nes ten jiems siūlomi atlyginimai prasideda nuo 20 tūkst. eurų, apie penktadalį išeina dirbti į gyvūnų papildus ir pašarus platinančias kompanijas, o absoliuti dauguma absolventų siekia įsidarbinti didžiųjų miestų veterinarijos klinikose, kuriose gydomi smulkūs gyvūnėliai, arba ieško kontorinio darbo valstybinėse įstaigose.
“Panašią situaciją išgyvena visos senosios Europos sostinės: jaunimas nori likti sostinėse, blogiausiu atveju antrame pagal dydį mieste. O rajoninės savivaldybės ir kaimas jų nevilioja, nes ten nėra pramogų, o įsikurti sudėtinga – vienintelė Šilutės savivaldybė jauniems veterinarijos specialistams siūlo aprūpinimą būstu, kitos – ne”, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius
Beje, pasak dr. J.Miliaus, veterinarų stinga ne tik ūkiams, o ir jų tarnybai: “Į centrinį biurą Vilniuje netgi susidaro norinčiųjų konkursai, o rajonuose dirba daugiausia pensinio amžiaus specialistai ir nėra, kas juos pakeičia.”
LSMU prorektoriaus prof. Antano Sederevičiaus pastebėjimu, ypač padėtis suprastėjo pastaraisiais metais, mat net 75 proc. visų veterinarijos specialybės studenčių – merginos. O jos nenori vykti į kaimą dirbti su stambiais gyvuliais, joms patrauklesni maži gyvūnėliai arba darbas biuruose. Priminsime, kad prieš dvidešimtmetį tarp veterinarijos studentų merginų buvo apie 10 proc., o likusieji būdavo vaikinai.
“Merginoms dirbti stambiuose rajonų ūkiuose sudėtinga, nes darbo valandos nereglamentuotos, tenka važiuoti ir naktį”, – dėsto LSMU Studijų centro vadovės pavaduotoja prof. Gražina Januškevičienė.
Didžiųjų miestų veterinarijos gydyklose jauni veterinarai uždirba apie 1,5–2 tūkst. Lt, valstybinėse įstaigose apie 1,8 tūkst. Lt, o papildus platinančios įmonės veterinarams bandomuoju laikotarpiu siūlo nuo 2 tūkst. Lt atlygį.

Maisto produktų kainos šalies kaimo vietovėse yra ne tik ne mažesnės, bet tokios pat ar neretai netgi didesnės nei sostinėje. Tai rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys, skelbiami svetainėje www.produktukainos.lt.
Dabar apsilankius šiame tinklalapyje galima sužinoti, kokios yra vidutinės mažmeninės įvairių maisto produktų kainos ne tik Vilniaus, bet ir kaimo vietovių parduotuvėse, tad galima palyginti, kiek pirkdami tuos pačius produktus išleidžia miestiečiai ir kiek – kaimo gyventojai. Ir nors vyrauja nuomonė, kad kaime gyvenimas pigesnis, palyginus bent jau kainas parduotuvėse susidaro priešingas vaizdas.
Pavyzdžiui, cukrus sostinėje kainuoja vidutiniškai 3,99 Lt/kg, o kaime – 4,17 Lt/kg, 200 g pakelis 82,5 proc. riebumo sviesto – atitinkamai 4,71 ir 4,94 Lt, svogūnai – 1,09 ir 1,36 Lt/kg, importuoti ilgavaisiai agurkai – 7,82 ir 8,6 Lt/kg, o už atvežtinius pomidorus miestiečiai ir kaimiečiai moka atitinkamai 5,08 ir 6,52 Lt/kg.
Vis dėlto dauguma produktų sostinėje ir kaimo vietovėse kainuoja tiek pat arba kainos skirtumas labai nedidelis. Pavyzdžiui, 2 kg aukščiausios rūšies kvietinių miltų pakuotė ar 10 L dydžio vištų kiaušinių tiek Vilniuje, tiek kaime atsieina vidutiniškai apie 5 Lt, tiek vienur, tiek kitur panašiai kainuoja ir maistinis aliejus (daugiau nei 7 Lt/l), morkos (apie pusantro lito už kg) ir įvairūs kiti produktai.
Vis dėlto yra produktų, kurie kaime gerokai pigesni. Tarkime, naujausiais duomenimis, viščiukas broileris kaime šių metų pradžioje kainavo vidutiniškai 8,97, o Vilniuje – apie 10 Lt/kg. Bet tokie pavyzdžiui yra labiau išimtis iš taisyklės.
Tinklalapyje www.produktukainos.lt nurodomos tik neakcinių produktų kainos.

“Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. jų buvo 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikams, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą”, – pabrėžia ekonomistė dr. Rasa Melnikienė.
Tad ką ji darytų kaimo politikos ir žemės ūkio srityse, jei būtų premjerė.

Kokiame kaime gyvens mūsų anūkai?

Lietuvos sėkmė ateityje daugeliu atveju priklausys nuo to, ar valdžios institucijos suvoks Lietuvos, ne kaip įmonių sumos, bet kaip piliečių bendruomenės, konkurencinius pranašumus, sieks šiuos pranašumus sustiprinti, o ekonomika, priimant politinius sprendimus, taps ne tikslu, bet priemone, sukuriančia gyventojų pragyvenimo šaltinius.
Problemos dėl Lietuvos konkurencingumo ypač aktualios kaimo gyventojų bendruomenėms. Gyventojų praradimas kai kurioms kaimiškoms savivaldybėms skaudus ne tik socialinės infrastuktūros tinklo retėjimo požiūriu, kai kaimo gyventojams tampa sunkiai pasiekiamos būtiniausios paslaugos. Dėl mažos vietinės rinkos ir darbo jėgos trūkumo depopuliuojančiuose regionuose sudėtinga plėtoti bet kokį verslą. O mažos gyventojų pajamos lemia menkesnį ir kultūrinių poreikių tenkinimą. Visa tai skatina emigraciją, ypač jaunimo, ir dar labiau blogina demografinę padėtį.
Demografinė padėtis kaime blogėja svarbiausiai ekonominei veiklai kaimo vietovėse – žemės ūkiui didinant gamybos mastą, našumą ir viršijant rekordus eksporto srityje. Žemdirbiai gauna didžiulę paramą tiek išmokų, tiek investicinės paramos forma. 2007–2012 m. laikotarpiu modernizuojant žemės ūkio valdas įgyvendinta daugiau kaip 11 tūkst. projektų. 2,2 tūkst. jaunųjų ūkininkų gavo paramą ūkiams įkurti. Beveik 10 tūkst. smulkiųjų ūkininkų pasinaudojo parama, skiriama pusiau natūriniam ūkininkavimui. Remiami žemės ūkio veiklos įvairinimo projektai ir daugelis kitokių iniciatyvų. Tačiau ši parama netapo pakankamu katalizatoriumi kaimo vietovių gyvybingumui skatinti.
Svarbiausia kaimo regionų ekonominės ir socialinės raidos pastarojo meto ypatybė ta, kad žemės ūkis prarado savo pozicijas kaip svarbiausias darbdavys. Šiuo metu tik 8,5 proc. Lietuvos užimtųjų dirba žemės ūkyje (2003 m. užimtųjų žemės ūkyje dalis siekė 17,8 proc.), o tarp kaimo užimtųjų pajamas iš žemės ūkio gauna mažiau nei trečdalis. Šios tendencijos yra dėsningas žemės ūkio industrializavimo rezultatas.
Pasikeitusi užimtumo struktūra ir yra didysis iššūkis Lietuvos politikai, nes tenka atsakyti į klausimą, ar kaime gyvenantys žmonės turės kitokių pajamų alternatyvų, ar jie kelsis gyventi į miestą. Akivaizdu, kad tarp žemės ūkio politikos ir kaimo politikos nebegalime dėti lygybės ženklo. Maža to, įgyvendinant žemės ūkio politiką, užimtumo kaimo vietovėse išsaugojimas turi tapti kertiniu šios politikos akmeniu.

Ką daryti, kad kaimas taptų patrauklia vieta gyventi

2009 m. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengė Žaliąją knyga „Lietuvos kaimo ateitis“ ir pakvietė visuomenę į diskusiją dėl svarbiausių kaimo politikos prioritetų. Šioje diskusijoje dalyvavę žmonės ne tik vardijo svarbiausias problemas, bet ir siūlė įvairius sprendimo būdus. Remiantis šioje diskusijoje pateiktais visuomenės siūlymais (jų gauta per tūkstantį) buvo suformuluota kaimo politikos vizija, strateginiai tikslai, prioritetai ir net konkretūs siūlymai, kaip spręsti kaimo raidos problemas.
Didžioji dalis pasisakiusiųjų diskusijoje pabrėžė ekologiškumą ir žmogui palankios aplinkos gyventi kūrimą, būtinybę modernias technologijas derinti su gamtą tausojančiu gyvenimo būdu ir iš kartos į kartą perduodamomis kultūros vertybėmis. Manyčiau, diskusijų metu nustatyti prioritetai atliepia visiems svarbiausiems kaimo bendruomenių poreikiams ir atsako į klausimus, ką reikia daryti, kad kaimas taptų patrauklus gyventi, jo gyventojai turėtų galimybę dirbti mėgstamą darbą, o miesto gyventojams tai taptų patrauklia vieta apsilankyti laisvalaikiu, būtų puoselėjamas miesto ir kaimo ryšys.
Skirtingų žmonių teikti pasiūlymai rodo, kad kaimo politika savo turiniu turi būti kreipiama ne tik žemdirbių rėmimui, bet ir kaimiškų regionų pranašumams stiprinti ir atsižvelgti į svarbiausius kaimo gyventojų poreikius. Įgyvendinti šį ES šalyse jau daugelį metų taikomą kaimo politikos principą Lietuvoje nėra paprasta, nes tai reikalauja visų ministerijų darbo koordinavimo. Tai leistų nuo sektorinės kaimo politikos, kuria siekiama didinti tik žemės ūkio verslo subjektų konkurencinius pranašumus, pereiti prie politikos, kuria kuriamas kaimo bendruomenių konkurencingumas.
Šis perėjimas gyvybiškai svarbus ir žemės ūkio sektoriui. Dėl ekonominių ir socialinių kaimo pokyčių žemės ūkio politikai taip pat kyla naujų iššūkių. Pateiksiu elementarų šios problemos pavyzdį. Įsivaizduokime, kad parama yra siekiama didinti žemės ūkio verslo konkurencingumą. Paraiškas investicinei paramai gauti teikia penki ūkininkai. Trys ūkininkai paramą gauna, o du – ne, nes juk paramos lėšų visiems niekada neužteks. Trijų ūkininkų konkurencingumas dėl paramos padidėja, o dviejų ūkininkų galimybės konkuruoti su tais trimis, gavusiais paramą, sumažėja. Vienas iš jų bankrutuoja, kitas parduoda ūkį. Taigi turime du bedarbius (ar emigrantus) ir tris labiau konkurencingus didesnius ūkius.
Visuomenės interesas esant tokiai situacijai yra išsaugoti užimtumą žemės ūkyje ir gyventojus kaimo vietovėje (kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad kaimo vietovėje bus išsaugota mokykla, vaikų darželis, pirminė sveikatos priežiūros įstaiga). Kaimo bendruomenių konkurencingumo stiprinimo tikslo įgyvendinimas mūsų aptariamu atveju reiškia, kad prioritetas turi būti teikiamas tokiems projektams, kurie padidintų visų penkių ūkininkų sėkmę rinkoje, o konkurencinių pranašumų stiprinimas būtų grindžiamas bendradarbiavimu.
Siekiant kaimiškų regionų gyventojų gerovės ypač aktualu remti mažus ir vidutinius ūkius. Žinau, kad toks požiūris Lietuvoje turi daug priešininkų, tarp ūkio dydžio ir konkurencingumo dedančių lygybės ženklą. O aš esu tokio požiūrio oponentė dėl dviejų priežasčių.
Pirma, visiems didžiųjų ūkių stiprinimo, kaip vienintelės “gamybos ir eksporto didinimo” politikos, prioriteto šalininkams siūlau įsigilinti į žemės ūkio valdų savininkų amžiaus struktūrą. Net jeigu rinkoje išliks visi ūkiai, kurių savininkai šiuo metu yra iki 40 metų amžiaus, staigus ūkininkaujančiųjų mažėjimas artimiausių 20 metų laikotarpiu taps Lietuvai didžiuliu iššūkiu. Tikėtina, kad didelė dalis ūkininkų vaikų po 20 metų lankys miesto mokyklas. Nebent dėl veiksmingos kaimo politikos susiformuos nauja migracijos kryptis ir miesto gyventojai masiškai kelsis gyventi iš miesto į kaimą, galbūt net pradės ūkininkauti.
Antra, didieji ūkiai, orientuoti tik į žemės ūkio produkcijos, kaip žaliavos, tiekimą maisto pramonei, gamybą ir eksportą, nesugeba patenkinti įvairiapusių Lietuvos vartotojų poreikių. Smulkieji ir vidutiniai ūkiai gali pasiūlyti vietos rinkai neindustrinėmis technologijomis pagamintų maisto produktų bei prieskonių, natūralios kosmetikos, turizmo paslaugų, tradicinių amatų technologijomis pagamintų prekių, edukacinių programų vaikams ir kt. Jei šiai vis didėjančiai rinkos nišai nebus pasiūlyta lietuviškos kilmės prekių ar paslaugų, importuotojai iš džiaugsmo tik trins rankas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Net atokiausiuose Lietuvos kaimuose kone kiekvieną savaitgalį vyksta koncertai, sporto varžybos, mokomasi senųjų amatų, o kaimynams nuoširdžiai rūpi vieni kitų problemos. Tiesa, tokių bendruomenių mūsų šalyje dar tėra viena kita. „Veidas“ siūlo pažvelgti, kaip tvarkosi ir kokį gyvenimą yra susikūrusios aktyviausios mažų kaimelių bendruomenės.

Daugelyje ištuštėjusių Lietuvos kaimų dažniau bendraujama prie alaus bambalio, o didžiausiu įvykiu tampa kaimynų muštynės prie kultūros namų ar bibliotekos užkaltais langais, tačiau ne visa mūsų provincija degraduoja. Kai kuriuose vos šimto gyventojų kaimeliuose, neturinčiuose nei mokyklos, nei bažnyčios, nei kultūros namų, aktyviai repetuoja kapelos, teatro trupės, kyla bendruomenių namai, statomi vietinių gyventojų rankomis ir lėšomis.
Štai Sigutėnų kaimo (Pakruojo r.) bendruomenės žmonės patys išardė apleistos ir griūvančios klėtelės rąstus, juos iš naujo sunėrė, o vėliau, susinešę iš namų kas lentų, kas vinių, pasistatė dar ir priestatą. Sigutėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Pranutė Kvedarienė sako, kad renginiuose dalyvauja ir į kitą veiklą yra įsitraukę ne tik visi kaimo gyventojai, kurių per devyniasdešimt, bet ir dar maždaug dvidešimt iš šio kaimo kilusių, o dabar miestuose gyvenančių žmonių.
„Kai, prieš septynerius metus pradėjome burti žmones, daugelis jų skeptiškai vertino įvairias bendras veiklas, o dabar visi susirenka kaimo jubiliatų pasveikinti, du kartus per metus mielai važiuoja į ekskursijas, įvairius festivalius. Taip pat kas antrą savaitgalį dalyvauja kaimo renginiuose: pas mus atvyksta teatrų kolektyvai, organizuojame spartakiadas, žvejų varžybas“, – pasakoja P.Kvedarienė.
Stebėtina, bet šiais laikais Sigutėnuose vyksta kur kas daugiau renginių nei daugelyje rajonų centrų. Antai neseniai visi kaimo vyrai gaudė žuvis, moterys jas iškart virė, o paskui kartu valgė. Prieš keletą savaičių jaunieji sigutėniškiai surengė talentų konkursą, patys vertino ir apdovanojo dainavusius, grojusius ar sunkumus kilnojusius suaugusiuosius.
„Mūsų žmonės labai tvarkingi, kas antra šeima dalyvauja gražiausios sodybos rinkimuose, tačiau svarbu, kad jie neužsidarytų savo išpuoselėtose sodybose, o bendrautų. Man keista girdėti, kad kituose kaimuose žmonės nežino, kas tuokiasi ar švenčia gimtadienį, krikštynas. Mes nuolat gyvename vieni kitų rūpesčiais, – atskleidžia Sigutėnų kaimo bendruomenės pirmininkė. – Turime ir savo ansamblį, tačiau esame stiprūs ne meniniu lygiu, bet vienybe ir idėjomis.“

Kaimą gaivina ir Kauno verslininkai

Viena pernai vykusio konkurso „Lietuvos kaime gera gyventi“ organizatorių Edita Petrauskaitė, aplankiusi apie dvidešimt iniciatyvių bendruomenių, pastebėjo, kad tai, kiek aktyviai žmonės įsitraukia į bendrą veiklą, priklauso nuo bendruomenės branduolio. Nors, E.Petrauskaitės žodžiais, juntama, kad nemažai kaimo žmonių stengiasi susikurti jaukesnę aplinką, šiltai bendrauja, tačiau daug net ir aktyvesnių bendruomenių vis dar buriasi tik dėl vieno konkretaus tikslo ar tik tam, kad parašę projektą gautų finansavimą. O vėliau jų veikla išsikvepia.
Taigi kuo išsiskiria veiklios bendruomenės? „Aktyvios kaimų bendruomenės gana skirtingos. Vienose švenčiamos savitos šventės, tarkim, sūrių ar bitininkų, tvarkomi senolių kapai, prižiūrimas vietinis parkas, kitos išsiskiria ansamblių gausa, stengiasi atgaivinti senuosius amatus. Jeigu nebūtų tokių aktyvistų, išmirtų visi kaimai“, – neabejoja E.Petrauskaitė.
Būtent paskatinti neišvažiuoti į miestus ar užsienį, taip pat parsivilioti emigrantus ir yra vienas pagrindinių aktyvių bendruomenių tikslų. „Svarbiausia – parodyti, kad kaimas gyvas, kad ir čia galima gyventi. Šiuo metu kaime gyvena tik apie 20 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau jį galima atgaivinti – sukurti darbo vietų, užtikrinti aktyvų kultūrinį gyvenimą“, – teigia Margininkų kaimo, įsikūrusio Kauno rajone, bendruomenės pirmininkas Justinas Rimas.
Nors ši bendruomenė susibūrė vos prieš trejus metus, dabar Margininkų kaimą, turintį apie du šimtus gyventojų, jau žino ne tik aplinkinių rajonų, bet ir didmiesčių žmonės. Mat čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio, bardų, džiazo atlikėjų koncertai. Įdomu tai, kad visi renginiai vyksta mažutėje XVII amžiaus bažnytėlėje. „Kultūros centras ir mokykla uždaryti, tad į bendruomenės valdybą pasikvietėm kunigą, kuris neprieštarauja, kad bažnyčioje vyktų ne tik su religija susiję renginiai. Pirmiausia norėjome pakelti vietinių savivertę, tad pradėjome veiklą nuo kultūrinių renginių. Tai pasiteisino. Kitas bendruomenės veiklos aspektas – reikalauti, kad vietos valdžia tinkamai vykdytų savo funkcijas“, – tikslus dėsto J.Rimas.
Jo iniciatyva apie dešimt Kauno rajono bendruomenių planuoja burtis į sąjungą, kad turėdamos didesnį svorį galėtų kartu su savivaldybės atstovais spręsti kaimo žmonėms aktualias problemas.
Beje, J.Rimas net Kauno verslininkus įtikino prisidėti prie Margininkų kaimo atgaivinimo. Jie finansavo bažnyčios remontą, skyrė lėšų varpinei sutvarkyti, kad unikalus varpas muštų valandas ir įkvėptų kaimui dar daugiau gyvybės.
Kita problema, kurią bendromis jėgomis sprendžia margininkiškiai, – kaip sumažinti kiaulių fermų skleidžiamą taršą. „Stambiam mūsų krašto ūkininkui pasiūlėme kartu ieškoti sprendimo, kad kuo mažiau būtų teršiamas oras ir gruntas. Jis sutiko bendradarbiauti, tad kartu su Žemės ūkio rūmais bandysime tame ūkyje įdiegti naujausias biotechnologijas. Jeigu bendruomenė sutelktai ieško sprendimo, jį visada randa“, – neabejoja J.Rimas.
Margininkų kaimo bendruomenės pirmininkas pabrėžia, kad imantis iniciatyvos labai svarbi motyvacija. Jį į priekį veda ne tik išsikelti tikslai, bet ir akivaizdūs pokyčiai. J.Rimas prisimena, kad dar prieš dvejus metus kaimo gyventojai nedrąsiai išsakydavo savo problemas, nerūpėdavo jiems ir bendros bėdos, o dabar jie aktyviai dėsto savo nuomonę. Be to, per šituos metus į kaimą atsikraustė dvi jaunos šeimos, dar keli ūkininkai planuoja čia dirbti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusėjo 8 – ąją, Marijampolėje pagerbti septyni Lietuvos žemės ūkiui ir kaimui nusipelnę žmonės. Antrus metus iš eilės įteikti ordinai ir medaliai „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“.

Apdovanojimus įsteigė Aleksandro Stulginskio universitetas (rektorius prof. Antanas Maziliauskas), Arvi įmonių grupė (prezidentas Vidmantas Kučinskas), Baltijos agroverslo institutas (prezidentas prof. Raimondas Lopata ), Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (direktorius dr. Edvardas Makelis).

„Lietuvą žemės ūkis ištempė kriziniu laikotarpiu, todėl norime pažymėti žmones, kurie gyvena ir kuria kad mums visiems būtų geriau“, – apdovanojimo ceremonijoje kalbėjo Arvi įmonių grupės valdybos pirmininkas Vidmantas Kučinskas.

„Mūsų idėja rėmėsi nuoširdumu. Į klausimą, ar verta, kaip į tai pažiūrės valstybinės institucijos, atsakymas vienas – žmogui dėmesio nebus per daug“, – kalbėjo ordino steigėjas R. Lopata.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pabrėžė, jog Lietuvoje yra nedaug įmonių, kurios taip aktyviai – kaip Arvi bendradarbiautų su universitetais: „Gerai, kad remiatės į mokslą ir remiate mokslą. Todėl veikiate visame pasaulyje, derlių imat su naujausia technika, kokią turi pasaulis ir patys ją kuriate“.

Už nuopelnus Lietuvos kaimui ordinai apdovanotas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Gediminas Staugaitis, LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas ir Žemės Ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistas Edmundas Paulauskas.

Apdovanoti ir kiti Lietuvos žemės ūkiui nusipelnę piliečiai – medaliai įteikti UAB „Arvi fertis“ technologinių procesų direktoriui Virginijui Štreimikiui, Aleksandro Stulginskio universiteto ilgamečiam dirvotyros ir agrochemijos katedros vedėjui doc. dr. Jonui Kučinskui, Šakių rajono merui Juozui Bertašiui, Lietuvos Žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės specialistei Gražinai Rimavičienei.

Į klausimus atsako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

– ES ketina mažinti paramą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Mes tokioms iniciatyvoms priešinamės, tačiau ar tai nereiškia, kad parama mums mažinama neatsitiktinai, o įvertinus ekonominius rodiklius? Galbūt jau atėjo laikas mums skirti mažesnę paramą, nes daugiau problemų galime išspręsti patys?
Z.B.: Prieš atsakydamas į jūsų klausimą noriu atkreipti dėmesį, kad ES veikia konkurenciniu principu: skirtingos valstybės konkuruoja tarpusavyje savo interesais ir poreikiais. Todėl neturėtume nustebti, kai išgirstame, kad mums ketina mažinti vienus ar kitus asignavimus.
Taip pat būtų neteisinga, išgirdus tokius siūlymus, su jais sutikti ir nesistengti išsiderėti geresnių sąlygų. Klaidinga būtų manyti, kad, išlaikydami tvirtą poziciją derybose su ES pareigūnais, mes galime juos užrūstinti ir apskritai nieko negauti. Mes, kaip ir kitos valstybės, turime išnaudoti visas turimas galimybes, o esant reikalui pasitelkti ir kitas mus palaikančias šalis.
ES nėra vientisa valstybė, o politinė sąjunga, kurioje vyksta aktyvus skirtingų interesų derinimas. Nors vidinė konkurencija dėl nacionalinių tikslų gali pakenkti bendrai ES ateities perspektyvai, tokia yra politinė realybė, ir mums reikia išmokti joje rezultatyviai dirbti. Turime suprasti, kad privalome užimti aiškią poziciją visose ES institucijose ir padėti Europai suprasti mūsų problemas. Tik taip galėsime užtikrinti, kad per ateinančius septynerius metus ES finansavimą galėsime nukreipti į Lietuvai svarbių sričių plėtrą.
Šiuo konkrečiu atveju, siejant ES paramos dydį su BVP, reikštų, kad finansavimas, kurį gautų Lietuva, negalėtų viršyti 2,5 proc. šalies BVP. Su tokiu pasiūlymu sutikti negalima, nes mažesnė parama automatiškai reikštų mažesnį ekonomikos augimą ir ūkio plėtrą, lėtesnį gyvenimo kokybės gerėjimą. Paramos dydį susiejant su BVP būtų pažeistas ir teisingumo principas, nes laimėtų tos šalys, kurios krizės laikotarpiu ne taupė, o skolintais pinigais didino savo BVP.
Pritaikius tokį paramos dydžio skaičiavimo principą, Baltijos šalys patektų į blogiausią situaciją, nes esant ekonominiam sunkmečiui paragintos susiveržė diržus ir kartu susitaikė su mažesniu BVP. Jeigu šis principas įsigaliotų, reikštų, jog šiandien mes esame baudžiami dėl to, kad taupėme.
– Mūsų ūkininkai protestuoja ir prieš tiesioginių išmokų skirtumus. Ar pagrįsti jų reikalavimai? Juk senųjų ES šalių žemdirbių sąnaudos daug didesnės?
Z.B.: Mums reikia ne vien didesnių išmokų, bet taip pat labai svarbu, kad būtų nuolat išlaikomas nedidelis atskirų šalių atotrūkis nuo bendrojo išmokų vidurkio. Jeigu šio principo nėra laikomasi, konkurencija išsikreipia.
Mūsų ir kitų Baltijos šalių ūkininkų patiriamos sąnaudos didėjo gerokai sparčiau nei gaunama parama, todėl tokio didelio atotrūkio tarp produkcijos savikainos, kokį patiria mūsų ir senųjų ES šalių žemdirbiai, – nebeliko. Tad ar mes galime konkuruoti su kitų šalių žemės ūkio produkcija, kada sąnaudos supanašėjo, o išmokos tebesiskiria keletą kartų?
Šiuos neatitikimus iliustruoja ir vaizdas iš lėktuvo: skrendant per Prancūziją, Olandiją ar Belgiją matyti, kad kiekvienas lopinėlis žemės yra išpuoselėtas, o pas mus dideli plotai tiesiog apleisti. Su tokia situacija negalime susitaikyti. Turime tinkamas gamtines sąlygas plėtoti žemės ūkį, auginti žaliavą alternatyviajai energetikai, tačiau jų neišnaudojame.
Buvo ir yra daug kalbama apie aukštąsias technologijas, tačiau reikia suprasti, kad kaimo vietovėse jų nesukursi, o žemės ūkio atgaivinimas sukurtų papildomų darbo vietų, mažintų emigraciją ir prisidėtų prie didesnių valstybės biudžeto pajamų. Tą jau supranta bei tam pritaria ir ES, tačiau norint to pasiekti būtina nustatyti teisingus išmokų principus visoms valstybėms narėms.
– Jūsų vertinimu, kaip mūsų šalies finansų būklei atsilieps Ignalinos atominės elektrinės uždarymas?
Z.B.: Tai labai jautrus klausimas Lietuvos valstybei ir jos ūkio raidos perspektyvai. Šio branduolinio giganto uždarymas iš viso pareikalaus 2,8 mlrd. eurų, iš kurių maždaug pusės sumos ES mums nenori skirti. Trūkstama 1,5 mlrd. eurų suma Lietuvos masteliais yra labai didelė, ir ją mes galėtume skirti tik atėmę iš kitų sričių. Taigi IAE uždarymo finansavimas savo sąskaita mums reikštų išaugusią valstybės skolą, didelį biudžeto deficitą, prarastą finansinį stabilumą ir konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu.
Blogiausias scenarijus būtų, jeigu ES liktų prie dabartinės pozicijos skirti vos 230 mln. eurų. Todėl Lietuva ir jos pareigūnai turi dėti visas pastangas, kad įtikintų Europos politikus bei Komisiją, jog šis objektas savo mastu yra vienintelis pasaulyje, o jo finansavimas, toks, koks siūlomas dabar, negali būti laikomas tinkamu pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį.

Lietuvoje yra net pusė milijono antrinio būsto savininkų, tai yra turinčių du ir daugiau būstų. Vis daugiau lietuvių gyvena pagal tokį modelį: dirba ir gyvena mieste, o ilsisi ir atostogauja kaime.

Radęs bent menkiausią progą Alytaus nuotekų valymo įrenginių gamintojos UAB „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius iš karto sprunka iš miesto į kaimą. Čia, kaimiškose vietovėse Alytaus rajone, – antrieji verslininko namai: gamtos prieglobstyje esančios dvi sodybos, kuriose S.Leonavičius su šeima ilsisi, leidžia savaitgalius ir atostogauja.
Viena verslininko sodyba, įrengta šiuolaikiniu stiliumi, yra vaizdingoje vietoje prie ežero, kurio pavadinimo S.Leonavičius prašė neminėti saugumo sumetimais (nes džiaugiasi bent jau iki šiol neprašytų svečių nesulaukdavęs). Antra – visiškai kitokia, autentiška senovinė, įspūdingame vienkiemyje su kluonu, tvartu ir lauko virtuve, kurioje dar neseniai, pasak verslininko, gyveno viena močiutė. Su ja verslininkas sako artimai susidraugavęs ir dabar toliau tęsiantis jos pradėtus darbus sodyboje.
„Pabūti ir padirbėti kaime – pats geriausias poilsis. Kiek tenka girdėti bendraujant su savo kolegomis verslo atstovais, dabar didžioji dalis lietuvių po darbų miestuose bėga į kaimus ir randa ten labai didelę palaimą ir atsipalaidavimą. Tai ypač svarbu tapo šiais laikais, kai tvyro tokia didelė ekonominė ir psichologinė įtampa“, – sako S.Leonavičius.
Verslininkas priduria, kad Palangoje pastarąjį kartą ilsėjosi bemaž prieš septynerius metus: kaimas jį traukia kur kas labiau nei poilsiautojų apgultas pajūris.
Vasarą S.Leonavičius savo sodybose praleidžia ypač daug laiko. Kaip kitiems patinka žvejyba ar medžioklė, taip „Traidenio“ vadovas su didžiuliu malonumu imasi pjauti žolę, sodinti agurkus, pomidorus ar darbuotis kviečių lauke. Keliaudamas po Vokietiją ir kitas šalis S.Leonavičius visada atkreipia dėmesį į prižiūrėtus laukus. Kviečiais savuosius keletą hektarų šiemet apsėjo vien todėl, kad ir jo žemės nedirvonuotų. Savo užaugintų daržovių, bulvių verslininkas mielai pasiūlo ir bičiuliams, kolegoms.
Kaimo žmonės, pamatę traktoriumi važinėjantį žymų verslininką, neretai pasiūlo savo pagalbą. Bet S.Leonavičius visuomet atsisako. Galėtų samdyti darbininkų visiems darbams, bet nemato reikalo to daryti. Dažnas kaimietis nustemba: ne visi pajėgia suprasti, kad žemės ūkio darbai verslininkui yra ne tik ne našta, bet didžiulė atgaiva. „Manau, reikia subręsti iki tam tikro laiko, kai žemės ūkis ima teikti malonumą. Tiesą sakant, dabar tai rekomenduočiau visiems verslininkams, nes geresnio būdo, kaip po savaitgalio atvykti į darbą skaidria galva, aš nežinau“, – svarsto „Traidenio“ vadovas.
Atšilus orams vis daugiau Lietuvos miestiečių – verslininkų ir įmonių vadovų, bankininkų, teisininkų ar medikų – virsta paprastais kaimiečiais, jei ne visą vasarą, tai bent savaitgalius ir atostogas leidžiančiais savo kaimo sodybose ar sodų nameliuose. Rinkdamiesi antrąjį būstą lietuviai pirmenybę dabar teikia nebe butams kurortuose, kaip iki krizės, o būtent kaimo sodyboms ar vasarnamiams patrauklesnėse sodų bendrijose.

Miestiečiai virsta kaimiečiais

Gyvenimas ir darbas mieste, o poilsis ir atostogos – kaime. Tai naujas lietuvių gyvenimo kokybės standartas, kurio siekti tampa ir populiaru, ir madinga.
Prieš penkiolika metų savo sodybą kaime, skirtą poilsiui nuo miesto šurmulio, turėjo dar labai retas lietuvis. Šiandien, apklausų duomenimis, savo sodybose vasaroja maždaug kas dešimtas Lietuvos miestų gyventojas.
Kaip rodo Registrų centro duomenys, Lietuvoje yra apie pusę milijono įvairaus antrinio būsto – butų, namų, sodybų ar sodų vasarnamių – savininkų bei bendrasavininkių. Tikslios apskaitos nėra, bet iš šių duomenų bei sociologinių apklausų galima daryti prielaidą, kad du ir daugiau būstų turi keli šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Taigi teigti, kad turėti antrus namus lietuviui tapo norma, dar anksti, bet jei kalbame apie didmiesčiuose gyvenančius bei didesnes pajamas gaunančius gyventojus, tarp jų pastaruoju metu ryškėja viena aiški tendencija: jau ne pirkti butą, o statytis namą. Arba gyventi bute, bet įsigyti sodybą kaime ar namelį gražesniuose soduose atokvėpiui gamtoje nuo miesto šurmulio.
Kita žmonių grupė kaip antrąjį būstą renkasi butus, ypač pajūryje ir kituose kurortiniuose miestuose, retesniais atvejais įsigyja atostogų namus Pietų kraštuose. Bet taip daroma labiau investavimo sumetimais – siekiant uždirbti iš nuomos ar perpardavimo. Be to, vilniečių, perkančių butus Palangoje ar Neringoje, po sunkmečio sumažėjo iki minimumo. Viena vertus, galimybės iš to uždirbti žinant dabartinę padėtį nekilnojamojo turto rinkoje atrodo labai miglotai. Antra vertus, brangstant degalams butai pajūryje nebevilioja ir tų vilniečių ar kauniečių, kurie juose ketino patys ilsėtis, o ne pirko norėdami investuoti santaupas.
„Žmonėms, kurie gyvena sostinėje ir nori turėti antrą būstą, kad galėtų daugiau laiko praleisti gamtoje, važinėti savaitgaliais į Palangą ir per brangu, ir pernelyg daug vargo, – sako nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal valdymas“ Konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius. – Todėl šiandien labiau domimasi netoli miestų esančiomis kaimo sodybomis bei sodų nameliais. Šie dabar ypač populiarūs. Apskritai pastaruoju metu labai aiškiai matome, kad žmonės iš butų keliasi į individualias erdves tiek sodų bendrijose, tiek kaimo vietovėse.“
Šią tendenciją pastebi ir didžiausią nekilnojamojo turto skelbimų portalą „Aruodas.lt“ valdančios bendrovės „Diginet LT“ direktoriaus pavaduotoja Viktorija Steponavičiūtė, apie tai liudija ir pastaruoju metu pagyvėjęs sklypų pardavimas, nors nekilnojamojo turto plėtotojai prognozuoja, kad šis reiškinys laikinas: esą degalams ir energijos ištekliams brangstant gyvenimas užmiestyje, ypač be infrastruktūros, ilgainiui praras savo patrauklumą, be to, namų bus statomasi mažiau vėl pabrangus statyboms. Taigi būsto statytojai linkę manyti, kad lietuviai ir toliau pirmenybę teiks butams, o ne namams, nors jų pastaraisiais metais statoma gana daug.
„Bet kol kas matome, kad kuo toliau, tuo labiau pirkėjai domisi gyvenimu individualiame name: nesvarbu, ar tai namas, sodas, sodyba, ar netgi sklypas, kurį nusipirkę būsto ieškantieji patys planuoja statytis namą“, – tendencijas nurodo V.Steponavičiūtė.
Taigi sodybų paklausa šalyje, pasak V.Steponavičiūtės, Lietuvai pamažu atsigaunant po sunkmečio vėl didėja. Jas miestuose gyvenantys lietuviai perka būtent savo savaitgalio poilsiui ar atostogoms, o joms pasibaigus vėl grįžta į miestus.
Mindaugas Kulbokas, „Newsec Baltics“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims, mano, kad didėjantis lietuvių noras turėti sodybą gali būti susijęs ir su tuo, kad pastaruoju metu labiausiai perkami minimalaus ploto butai. Noras praleisti dalį laisvalaikio erdviau, nei tarp ankštų buto sienų, taip pat skatina dairytis antro būsto kaime ar užmiestyje.

Sodyboje gera, bet mieste patogiau
Gyventi didmiestyje, o atostogauti kaime gydytojui kardiologui Pranui Šerpyčiui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjui, atrodo idealus variantas. P.Šerpyčio šeima turi sodybą daugiau kaip šimtas kilometrų nuo Vilniaus, šalia Druskininkų.
„Sodyboje labai smagu, bet gyventi mieste patogiau, ypač kai gyvenimas toks įtemptas ir yra vaikų, – mano kardiologas. – Kita vertus, važinėjant į sodybą labai padidėja degalų sąnaudos, o ir susisiekimas bei keliai Lietuvoje ne tokio lygio kaip, tarkim, Vokietijoje, kur greitkeliai lygūs kaip stiklas.“
Daug dirbantis gydytojas savo vienkiemyje itin gerai pailsi: važinėja dviračiu po apylinkes, bėgioja po mišką, mėgaujasi buvimu gamtoje, bet įvairių žemės darbų, priešingai nei kitas mūsų pašnekovas S.Leonavičius, jis nemėgsta. „Čia ieškau ramybės. Patinka pabėgti nuo miesto triukšmo, stebėti, kaip pienės, alyvos žydi, gamta keičiasi, kaip lapai pagelsta. Mėgstu būti sodyboje visais metų laikais. Be to, čia geras klimatas. Mano žmonai, kurią vargina migrena, sodyboje neskauda galvos. Nuvažiuojame ir į Druskininkų sniego areną, SPA centrus, lankomės renginiuose. Man patinka, kad net bendravimas parduotuvėje, aptarnavimas ten kitoks“, – pasakoja P.Šerpytis.
Panašiai į sodybą žiūri ir žinomi sostinės advokatai Laimonas ir Jurgita Judickai. Jų gyvenimo būdui tinkamiausias miestas: tris atžalas auginanti pora turi erdvų butą centre, o savo vasaros savaitgalių jie jau neįsivaizduoja be sodybos gražiose Sudvariškių apylinkėse Prienų rajone, už aštuoniasdešimties kilometrų nuo Vilniaus. Vasarą Judickai su vaikais sodyboje leidžia beveik kiekvieną savaitgalį.
Pasak J.Judickienės, įprastas jų savaitgalis atrodo maždaug taip: „Susirinkę savo plačią šeimyną iš Vilniaus išvykstame penktadienį po darbų. Atvykę vakare apsitvarkome. Šeštadienį anksti ryte išsimiegoję sukylame, geriame terasoje kavą, vaikai valgo blynus arba košę, paskui bėga žaisti ar sėda ant dviračių. Vyras eina pakurti pirties – tai jau tampa ritualu. Jei turime svečių, leidžiame laiką gamtoje kartu, jei ne, kapstomės po daržą, gėlynus, imamės kitų ūkio darbų.“
Teisininkų šeimai kaimo sodyba tapo labai brangi: pasak J.Judickienės, tai bene geriausias būdas atitrūkti nuo darbų ir rutinos, atsikratyti streso.
O štai kaunietis miškininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Stasys Mizaras priduria, kad nėra nieko geriau, kaip savo kaimo sodyboje stebėti tiesiog į kiemą užsukančių stirnų šeimyną ar briedį, ateinantį pagraužti pušaičių. Senuose sodybos medžiuose jis pakabino daug inkilų, kuriuose kasmet peri varnėnai ir musinukės, ir sėdėdamas verandoje mėgsta žiūrėti, kaip paukščiai neša maistą savo jaunikliams. Mizarų sodybai jau netoli dviejų šimtų metų: tai brangus šeimos palikimas, nes joje yra gimusi profesoriaus žmona, gyveno uošviai.
„Veiklos sodyboje daug: reikia ir žolę pjauti, ir mišką, septyniasdešimties metų senumo sodą, daržą prižiūrėti. Turime ir bičių, kūdrą, kurioje karosiukus auginame. Man patinka, kad sodyboje galiu dirbti fizinį darbą, o kai per vieną kilpą diržas susitraukia, tai iš viso fantastika“, – su pasitenkinimu apie laisvalaikį sodyboje pasakoja S.Mizaras.

Gerą sodybą rasti nelengva

Perkant sodybą lietuviui svarbiausi keli dalykai: kad būtų nedidelė kaina, kad sodyba būtų gražioje ir nuo miesto pernelyg nenutolusioje vietoje, pageidautina – šalia miško, ežero ar kito vandens telkinio. Nusipirkti sodybą pagal šiuos pageidavimus šiuo metu nėra taip jau paprasta. Bent jau aplink Vilnių jų pasiūla tikrai menka, nes dauguma geriausių variantų jau išpirkta.
Tiksliau, gali nesunkiai rasti jau įrengtą sodybą netoli miesto, bet už ją teks suploti ne mažiau kaip 500 tūkst. Lt (kuo vieta prastesnė, tuo kaina mažesnė). O didžiausią pasiūlą sudaro apleistos sodybos ne pačiose gražiausiose vietose – esančios toliau nuo miesto, su blogais privažiavimo keliais, į kurias reikia dar nemažai investuoti. Tai paprastai būna sklypas su sena medine troba be jokio vandens telkinio, o kainos svyruoja maždaug nuo 70 iki 150 tūkst. Lt.
„Ežeras, miškas, 1–1,5 hektaro teritorija, geras privažiavimas, puikus projektas, iki 30 km atstumas nuo miesto – taip galima apibūdinti populiariausias sodybas prabangių sodybų segmente. Kainos čia svyruoja nuo 1 iki 1,5 mln. Lt, o sandorių nėra daug, kokie penki šeši per metus, nors pirkėjai patrauklių variantų ieško nuolat, – pastebi M.Kulbokas. – Na, o jei kalbėsime apie ekonominę klasę, dažniausiai perkamos sodybos, nutolusios nuo miesto iki 70 km, su 0,5–1 ha dydžio sklypu, gana nudėvėtais senais pastatais, kaimo keliukų lygio privažiavimu. Čia kainos svyruoja nuo 100 iki 150 tūkst. Lt, o tokių sandorių būna iki šimto per metus.“
„Domoplius.lt“ projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius papildo, kad vidutinė parduodamų sodybų kaina, skaičiuojant pagal skelbimuose pateikiamą informaciją, šiuo metu siekia 130 tūkst. Lt. Pernai tokiu metu ji buvo šiek tiek mažesnė – apie 125 tūkst. Lt. E.Narbuntovičiaus teigimu, nuo ikikrizinių laikų sodybų kainos krito 60–80 proc., bet pastaruoju metu stabilizavosi.
„Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis mano, jog stebėtis, kad gerą sodybą rasti sunku, nereikėtų: „Pamėginkite Vilniuje pigiai nusipirkti gerą butą geroje vietoje. Tai yra visos nekilnojamojo turto rinkos atspindys.“
Vertintojas pastebi, kad vis daugiau sodybų pirkėjų nebereikalauja, kad šalia sodybos būtų vandens telkinys: tapo populiaru verčiau nusipirkti pigesnę sodybą be ežero šalia ir išsikasti dirbtinį tvenkinį. Tai esą nėra taip brangu, kaip daugelis mano. „Mes savo sodyboje taip pat turime du dirbtinius tvenkinius. Ši idėja pasiteisino“, – priduria advokatė J.Judickienė.
Beje, tipinis sodybos pirkėjas Lietuvoje, palyginti su ikikriziniais laikais, labai pasikeitė. Pasak S.Vagonio ir E.Narbuntovičiaus, 2005–2007 m. sodybos buvo drąsiai perkamos banko lėšomis ir pernelyg nesigilinant – perkama buvo viskas iš eilės, nes manyta, jog tai gera investicija, o dabar dauguma sodybų įsigyjama iš santaupų arba pardavus kitą turimą turtą. Be to, tinkamos sodybos paieškoms dabar skiriama itin daug laiko ir dėmesio.
Daugumai lietuvių sodybos – tai laikini savaitgalio ar atostogų namai, bet brokeriai pastebi, kad daugėja ir tokių gyventojų, kurie ieško sodybos kaime nuolatiniam gyvenimui. Tačiau tokiu atveju sodyba neturi būti nutolusi nuo miesto daugiau nei 40 km.
Be jokio gailesčio iš buto Vilniuje į sodybą kaime netoli Pikeliškių, 24 km nuo sostinės centro, prieš pusantrų metų išsikėlė ir gydytojas akušeris ginekologas Oldas Tamašauskas. Mediko sodyba yra netoli ežero, kuriame jis mėgsta buriuoti. „Man iki darbo nuo namų – apie 25 minučių kelio automobiliu, tai nėra daug, o gyvenimo kokybė sodyboje visai kitokia. Nors pragyvenau mieste aštuoniolika metų, gamta mane visada traukė“, – pasakoja O.Tamašauskas, po sunkaus darbo ligoninėje savo kaimo sodyboje pasisemiantis daug gerų emocijų.

Lietuviai, turintys du ir daugiau būstų

980 000    Tiek iš viso Lietuvoje skaičiuojama būsto savininkų ir bendrasavininkių
500 000    Tiek savininkų turi du ir daugiau būstų
290 000    Tiek antrinio būsto savininkų ir bendrasavininkių yra miestuose ir miesteliuose
217 000    Tiek antrinio būsto savininkų fiksuojama kaimiškose vietovėse

Kiek antrinio būsto savininkų esama šalies kaimo vietovėse (tūkst.)

Vilniaus r.    18,4
Kauno r.    9,5
Panevėžio r.    8,4
Kelmės r.    6,3
Klaipėdos r.    6,2
Molėtų r.    6,1
Varėnos r.    6,1
Anykščių r.    5,7
Rokiškio r.    5,6
Alytaus r.    5,6

Pastaba: pateikiami apytiksliai būsto savininkų skaičiai, naudojami naujausi Registrų centro turimi 2009 m. duomenys
Šaltinis: VĮ Registrų centras

Koks nekilnojamasis turtas jus šiuo metu domina? (proc.)

Butas    33
Namas    22
Sodas / sodyba    20
Sklypas    10
Butas nuomai    8
Patalpos nuomai    5
Namas nuomai    2

Šaltinis: nekilnojamojo turto portalo „Aruodas.lt“ lankytojų apklausa, 2012 m. gegužė

Brangiausios šiuo metu parduodamos sodybos

Brangiausių Lietuvos sodybų, skirtų asmeniniam poilsiui (neskaitant pritaikytų kaimo turizmui), kainos siekia kelis milijonus litų.
Nekilnojamojo turto skelbimų portale „Aruodas.lt“ didžiausios kainos – 3,3 mln. Lt prašoma už sodybą šalia Palangos, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, 1600 m nuo jūros. Sodybą sudaro 1935 m. vokiečių statytas namas, senas 600 kv. m ūkinis pastatas, garažas, tvenkinys. Sklypo plotas – 40 arų. Tiesa, besidominčiųjų šia įspūdinga sodyba neatsiranda. Nekilnojamojo turto brokerių nuomone, šeimininkai nustatė pernelyg didelę kainą. Mat nors ši sodyba gana arti jūros, idealiai sutvarkyta ir apželdinta, vis dėlto turi ir trūkumų, pavyzdžiui, galutinai renovuota tik viena gyvenamojo namo dalis.
Portale „Domoplius.lt“ brangiausiai įkainota sodyba Anykščių rajone, Mačionių kaime, Mušiejaus ežero pakrantėje. Naujos, prieš pat ekonominę krizę statytos sodybos su keturių hektarų sklypu kaina – 2,5 mln. Lt. Šiai sodybai priklauso apie 400 m ežero pakrantės, yra trys pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis namas su garažu ir gyvenamosiomis patalpomis svečiams priimti, pirtis, visa teritorija aptverta medine tvora. Skelbiama, kad nustatyta kaina negalutinė – galimos derybos. Nuo skelbimo pasirodymo pradžios sodybos kaina jau nukrito apie 14 proc.

Gražiausių sodybų savininkai jų priežiūrai skiria beveik visą laisvalaikį

Įvairiuose Lietuvos regionuose kasmet arba kas keletą metų renkamos bei apdovanojamos gražiausios sodybos. Tiesa, gražiausiomis paprastai išrenkamos tos sodybos, kuriose jų šeimininkai gyvena nuolat, o ne vien poilsiauja arba leidžia atostogas. Be to, paprastai apdovanojamos ne pačiose įspūdingiausiose vietovėse esančios prašmatniausios sodybos, kokių šalyje taip pat yra ne viena, bet tos, kurios pavyzdingiausiai sutvarkytos, apželdintos bei prižiūrėtos.
Štai gražiausia išrinktos Kauno apskrities sodybos Raseinių rajone, Viduklės miestelyje, savininkai Valdonė ir Virgilijus Kuzeriai jai puoselėti skiria didžiąją dalį savo laisvalaikio, o investuotų lėšų sako nebepajėgiantys suskaičiuoti. „Kiek kainuoja turėti gražiausią sodybą? Daug. Net apskaičiuoti nebeįmanoma, nes investuoti turi nuolat: vieną dalyką sutvarkai – žiūrėk, jau kitkas susidėvėjo. Be to, reikia labai daug pačiam dirbti“, – sako V.Kuzerienė.
Moteris prisipažįsta, jog neseniai išėjo trijų savaičių atostogų, kad nuravėtų daržus ir želdinius, sutvarkytų beveik šešiasdešimties arų sodybos teritoriją. Ir taip nuolatos: turint sodybą darbų visada atsiranda, be to, vietos senelių globos namuose dirbanti V.Kuzerienė su vyru veterinarijos gydytoju V.Kuzeriu ir sūnumis viską daro patys. Moteris pati pramoko formuoti ir prižiūrėti želdinius, genėti medžius, formuoti gyvatvores. Naujų įdomesnių augalų Kuzeriai ieško parodose, skaito specializuotus leidinius apie aplinkos tvarkymą, domisi specialistų patarimais. „Kitaip negaliu, man norisi, kad būtų gražu. Čia tarsi liga“, – sako tituluotos sodybos Viduklėje šeimininkė V.Kuzerienė.

Per dešimtmetį kultūros centrų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei dviem šimtais: 2000-aisiais veikė 972, o pernai – jau tik 765 kultūros centrai. Šis traukimasis vyko daugiausia kaimų sąskaita.

Pasak Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Jadvygos Lisevičiūtės, paprastai buvo uždaromi kultūros centrai, esantys kritiškos būklės patalpose: nešildomose, kiaurais stogais, neturinčiose reikiamos įrangos. Be to, kasmet vis mažėja kaimo gyventojų, taigi mažėja ir kultūros centrų poreikis. Be to, šį sumažėjimą šiek tiek kompensuoja bendruomenės, savo veiklai įprasminti steigiančios bendruomenių centrus.
Lietuvos provincijoje mažėja ne tik kultūros centrų, bet ir bibliotekų. Pavyzdžiui, 2000-aisiais Lietuvoje iš viso buvo 1448 bibliotekos, o pernai pusantro šimto mažiau (per dešimt metų kaimuose panaikinti net 122 pagrindinių bibliotekų filialai). Priminsime, kad nepriklausomybės pradžioje šalyje veikė 1652 bibliotekos.
Tokį sumažėjimą lėmė tiek demografinės, tiek ekonominės priežastys. Daugelis savivaldybių gerokai sumažino bibliotekų tinklą, nes pritrūko lėšų joms išlaikyti. Kita vertus, ir kai kurių likusių bibliotekų būklė šiandien apgailėtina.

Kultūros centrų skaičiaus dinamika

2000 m.    972
2006 m.    859
2010 m.    765

Šaltinis: Kultūros ministerija

Bibliotekų skaičiaus dinamika

Metai    Iš viso savivaldybių viešųjų bibliotekų
1991    1652
2000    1448
2010    1302
Šaltinis: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Iki 2013-ųjų už 173 mln. Lt visą Lietuvą apraizgys tūkstančiai km šviesolaidinių kabelinių linijų. Tai – itin spartus internetas kaimui. Deja, milijonai po žeme užkasti, o kiek kaimų gyventojų realiai naudosis internetu – visiškai neaišku.

Daugėliškiuose, apie pusketvirto šimto gyventojų turinčiame kaime Kauno rajone, dar  neseniai visas kaimas aptarinėjo didžiausią naujieną: už europinius milijonus į kaimą atvedamas itin spartus internetas. Žmonės smalsiai stebėjo, kaip atvažiavusi technika kasė, klojo kalbelius, lygino.
Viena Daugėliškio gyventojų pensininkė Kristina Žotkevičiūtė nutarė, kad laikas ir jai pradėti naudotis internetu. Apie tokią galimybę, sužinojęs, kad kaime jau paklotos plačiajuosčio interneto kabelinės linijos, jai užsiminė Vilniuje gyvenantis sūnus.
Moteris nemanė, kad gali kilti kokių nors problemų – juk žaibiškos spartos interneto kabelis paklotas palei kelią tik už pusantro šimto metrų nuo jos namo Daugėliškio vienkemyje. Gyventoja kreipėsi į telekomunikacijų bendrovę TEO LT.
Tačiau netrukus jai teko gerokai nusivilti: TEO įvesti internetą atsisakė. Nors visai šalia namų paklotas milijoninės vertės projekto kabelis, gyventojai pasiūlyta už dešimt tūkstančių litų įsivesti telefono ryšio linijomis teikiamą xDSL interneto liniją.
Skamba absurdiškai? Bet būtent taip Lietuvoje įgyvendinami europinės paramos projektai.

Ar internetus bus, lems operatoriai

Susisiekimo ministerijos, projektą įgyvendinančios per įkurtą viešąją įstaigą „Plačiajuostis internetas“, idėja graži: atvesti iki Lietuvos kaimo itin spartų internetą, kad juo galėtų naudotis net 98 proc. kaimiškų vietovių gyventojų. Tam net pavyko gauti ES paramą: projektui RAIN-2 skirta apie 147,1 mln. Lt europinių lėšų, dar beveik 26 mln. Lt skirti iš valstybės biudžeto.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.