BFL

Kaimo turizmo sodybų šeimininkai birželio laukė itin neramiai- viltis atsigriebti už porą nesėkmingų metų griauna susitraukęs poilsiautojų srautas iš Vokietijos ir Skandinavijos valstybių.

Nemažai sodybų šeimininkų jau žino, kad dažną vasaros savaitgalį sulauks svečių, tačiau jie nerimauja dėl darbo dienų, trečiadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Pernai kaimo turizmo rinka traukėsi. Itin skaudžiai kirto tai, kad užsieniečių sumažėjo per 50 proc. Tuo tarpu Kaimo turizmo asociacijos atstovai viliasi bent 5-10 proc. augimo šiemet, palyginti su praėjusiais metais.

Klaipėdos rajone įsikūrusioje sodyboje šeimininkaujanti Birutė Majorienė dienraščiui sakė, kad šiemet sekasi prasčiau nei pernai – krizė nesibaigė, o tik didėja.

“Anksčiau drąsiai pirkdavome verslo liudijimus nuo žiemos iki žiemos, dabar kai kuriais mėnesiais – vos kelioms dienoms”, – neslėpė ji, teigianti, kad sėkmė nusigręžė, mat poilsio kaime atsisakė ne vienus metus nuolatiniai klientai buvę svečiai iš Vokietijos, Danijos ir Norvegijos.

Ignalinos rajone įsikūrusiai Miškiniškių kaimo turizmo sodybai vadovaujanti Jolanta Marija Banionė džiaugiasi skaičiuodama rusiškas pavardes rezervacijų žurnale, tačiau kol kas jų labai nedaug.

“Turistai iš Rusijos mums labai patinka, juk jie apsistoja ne dienai ar dviem, o savaitei arba dešimčiai dienų. Jei prašytų, ir iškvietimą parašytume, tačiau kol kas jie tai susitvarko per kelionių agentūras”, – pasakojo sodybos šeimininkė.

Tuo tarpu Asta Saržickienė, vadovaujanti poilsio centrui “Alaušo slėnis” Ignalinos rajone, įsitikinusi, kad lietuviai jau kelia galvą aukštyn ir nebebijo leisti pinigų poilsiui

“Gegužės pabaigoje jau žinojau, kad visi vasaros savaitgaliai užimti. Pernai taip tikrai nebuvo”, – džiaugėsi ji.

“Maskva labai apgyvendinta, todėl natūralu, kad maskviečius traukia kaimo turizmas Lietuvoje. Kasdien sulaukiame užklausų. Labiausiai mūsiškius domina Ignalinos, Molėtų rajonai. Taip pat daug kas nuo sovietinių laikų prisimena Trakų pilį, tad nori ilsėtis ir šiame rajone”, – tikino Rusijos kelionių agentūros “Travelita”, parduodančios kelialapius į mūsų šalį, vadovė Nina Dolgovskaja.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2010 metas kaimo turizmo sodybose apsilankė 227,5 tūkst. poilsiautojų, iš jų – 13,2 tūkst., arba 5,8 proc. užsieniečių.

2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 1,6 proc. mažiau Lietuvos gyventojų ir 52 proc. mažiau užsieniečių.

Vidutinė nakvynės kaimo turizmo sodyboje kaina vienam asmeniui apskrityse svyravo nuo 37 iki 66 litų. Lietuvos gyventojas už nakvynę kaimo turizmo sodyboje vidutiniškai mokėjo 46 litus, o užsienietis – 59 litus.

2010 metais apgyvendinimo paslaugas teikė 590 kaimo turizmo sodybų.

Šiemet metų galo šventėms kaimo turizmo sodybas retas renkasi. Jei, tarkime, ankstesniais metais Naujųjų metų šventei kaimo sodybas reikėdavo užsisakyti vasarą, šiemet dar ir dabar galima išsirinkti gana gerų variantų. “Yra nemažai sodybų, kurios iki šiol vis dar neužsakytos. Tačiau kai kurios sodybos neužsakytos todėl, kad šeimininkai laukia ne bet kokių svečių, o daro atranką. Pavyzdžiui, jie nenori triukšmingų kompanijų”, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovė Regina Sirusienė-Lamauskienė ir priduria, kad, bet kokiu atveju, tokio susidomėjimo kaimo turizmo sodybomis, koks buvo 2008 m., šiemet nėra ir dar greit nebus.

Ukmergės rajone įsikūrusios sodybos “Duburiai” savininkė Irena Tijūnaitienė teigia, kad iki šiol Naujiesiems metams dar niekas neišsinuomojo dviejų jos siūlomų namelių. Tiesa, didysis namas užsakytas jau spalį. Anykščių rajone įsikūrusios sodybos “Svajonių dvaras” savininkas Gintaras Senulis prisimena, kad prieš dvejus metus Naujiesiems sutikti kaimo turizmo sodybas žmonės užsisakydavo dar birželį. “Daugelis neskuba ne vien dėl finansinių galimybių, bet ir dėl to, kad šiandien sodybų yra kur kas daugiau nei prieš dvejus trejus metus”, – paaiškina vyras.

Jo vertinimu, šiemet kaimo turizmo versle visiškas štilis bus nuo vasario iki balandžio mėnesio. Anksčiau žiemos savaitgaliais dažnai sodybose vakarėlius arba seminarus organizuodavo įmonės, dabar daugelis tokių pramogų atsisakė. Bet kainų mažinti kaimo sodybų savininkai neskuba. “Taip yra todėl, kad jau pasiektas dugnas. Kainos per dvejus metus krito perpus. Jeigu dar sumažinsime, dirbsime tik už savikainą”, – patikino G.Senulis.

Priminsime, kad Naujųjų metų nakčiai visą sodybą su patogumais šiemet galima išsinuomoti už 700–1000 Lt, namelį – už 100–300 Lt.

"Veido" archyvas

Lietuvos kaimo turizmo sodybos mieliau renkasi triukšmingas kompanijas nei pavienius lankytojus

Iš pusės tūkstančio Lietuvos kaimo turizmo sodybų tik kelios garantuoja visišką ramybę. Daugelyje kitų teks taikstytis su girtaujančiais kaimynais ir saugotis, kad negautumėte į nosį.

Verslininkai, viliodami klientus, tiesiog per galvą verčiasi. Vienas išradingiausių – Skirmantas Paukštys: jo sodyba Kauno rajone “Pagonija” yra lobis nenustygstantiems vietoje poilsiautojams. Verslininkas siūlo praleisti laisvalaikį nuotykių parke. 10 metrų aukštyje iškabintos virvės. Patekusiam į jų spąstus tenka lipti didžiulėmis kopėčiomis, tinklu, beždžionių tiltais, persiristi per sūpynes, įveikti statines ir net skristi. Bijantieji virvių gali patirti orientacinių nuotykių. Sodyboje yra ir 13 metrų aukščio alpinistinis kalnas su 12 kopimo takų.

Nusileisti nenori ir kiti kaimo sodybų savininkai. Štai Rokiškio rajone esančioje “Brazylijoje”, galima paskraidžioti oro balionu, o Angelė Raulušaitienė iš Varėnos organizuoja plaukimą baidarėmis Ūla bei Merkiu, kauniečiai Zalensai ruošiasi atidaryti amatų centrą, Dvarčėnų dvare, rymančiame Alytaus rajone, siūloma išmėginti giluminį nardymą, pasidairyti po apylinkes iš parasparnio, prisiminti vaikystę žaidžiant dažasvydį ar pašaudyti oriniais šautuvais, o Ryženokų šeima iš Utenos rajono siūlo pasivažinėti visureigiais bekele.

Tad kaip išsirinkti sodybą, kurioje paslaugų daugiausiai, o pramogos geriausios? Ogi gana paprastai. Sodyboms, priklausančioms Kaimo turizmo asociacijai, skiriami gandrai, kaip viešbučiams – žvaigždutės. Gandrus suteikia asociacija, kuri yra parengusi kvalifikacinius reikalavimus norintiesiems gauti įvertinimą.

Jei sodyba turi vieną gandrą, daug nesitikėkite. Jai privalu turėti tik valtį, žaidimų aikštelę ir pirtį. Jei sodyba turi bent keturis gandrus, joje, be minėtų pramogų, bus tiek paprastų, tiek vandens dviračių, kitokio sportinio inventoriaus, žirgų, baidarių, teniso kortai, baseinas, zoologijos sodai. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad tokioje sodyboje galite gauti viską, išskyrus ramybę.

Nori triukšmingų kompanijų

“Savaitgalį norėjau porą dienų pabūti kaimo sodyboje. Tačiau apskambinusi šeimininkus supratau, kad manęs niekas nelaukia. Na, nebent atvažiuočiau su nemaža kompanija”, – apie savo nusivylimą pasakoja kolegė Valė Čeplevičiūtė.

Negalėdama patikėti savo ausimis – juk krizė! – ir aš prisėdau prie interneto ir, savo nuostabai, radau tik dvi sodybas, laukiančias pavienių poilsiautojų. Viena jų – Panevėžio rajone. Gyventi joje gali tik du žmonės. Bet labiausiai suintrigavo žinia, kad sodyba yra Nevėžio kilpoje, o upei išsiliejus lieka saloje atkirsta nuo pasaulio.

Sodybos “Namelis dviems” šeimininkė Ramunė Mykolaitienė šį mažą versliuką turi jau dvylika metų. Namelį statėsi sau ir draugams, bet netrukus ėmė nuomoti. “Kai pradėjome verslą, draugai pirštą sukiojo prie smilkinio, o dabar ir patys dairosi vietos, į kurią galėtų pabėgti iš miesto”, – pasakoja ponia Ramunė.

Kodėl ji nesiėmė didelio verslo, kaip kiti? “Patys gyvename ramiai, tad ir svečių tokių laukiame”, – dėsto šeimininkė ir priduria, kad buvo kartą priėmę jaunimo kompaniją ir pasigailėjo, mat teko tvarstyti nukritusius nuo laiptų ir kuopti apvemtus kampus.

Ir kiti verslininkai prisipažįsta: kuo didesnė sodyba, tuo didesnė turi būti šeimininko kantrybė, nes sodybose girtaujama, laužoma, net kirviais svaidomasi. O pavasarį, kai prasideda moksleivių išleistuvės, apie ramybę ne tik poilsiautojams, bet ir aplinkinių kaimų gyventojams nėra ko svajoti. Beje, ir jie dažnai ne iš kelmo spirti – iškart duoda į dantis, jei kas nepatiko.

Pas ponią Ramunę dabar ilsisi šeima su mažu vaiku, pabėgę iš kitos sodybos. Nors ten turėjo atskirą namelį, ilsėtis negalėjo, nes šalia apsistoję žmonės paromis šventė.

“Kodėl verslininkai stato dideles sodybas?” – klausiame R.Mykolaitienės. “Nes uždarbis daug didesnis, – atsako šeimininkė. – Iš tokio mažo verslo kaip mūsų sunku išgyventi – brangu sodybą išlaikyti, o ir mokesčiai dideli”.

Anksčiau verslo liudijimas metams kainuodavo 100 Lt, dabar kaina pakilo iki 1500 Lt. Antra tiek tenka pakloti už sveikatos draudimą. Tačiau skaudžiausia, kad mokesčiai vienodi ir vestuves rengiantiems verslininkams, ir smulkioms žuvytėms. O Lietuvos kaimo turizimo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė priduria, kad kitose Europos šalyse kaimo sodybos ne tik mokesčių nemoka, bet ir valstybės dotacijas gauna.

Beje, panašiai kaip Ramunė pasakoja ir kitos sodybos, priimančios tik po porą žmonių, savininkė Kamilė Bajorinienė, nuomojanti namelį Ukmergės rajone. “Prieš trejus metus iš šio verslo buvo galima išgyventi, dabar – nebe. Sodybos užimtumas vasaros mėnesiais siekia tik 50 proc., žiemą dar blogiau”, – skaičiuoja “Sodybos dviems” šeimininkė.
Vis dėlto smalsu, kodėl K.Bajorinienė ėmėsi nepelningo verslo. “Todėl, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori pabūti tyloje”, – atsako moteris. Tiesa, jai išgyventi padeda kita sodyba, kurioje ji priima daug žmonių, rengia pobūvius.

Kad vis daugiau žmonių nebenori ilsėtis tarp nuolatinio triukšmo, galima suprasti ir iš Kretingos rajono verslininko Algimanto Šoblinsko patirties: jo sodyboje vienu metu gali apsistoti 70 žmonių, veikia dvi kavinės, tačiau tik kas dešimtas lankytojas ištveria ilgiau kaip tris paras. Nepadeda nei gražiai sutvarkyta aplinka, nei penki gandrai, kuriais įvertinta sodyba.

Kaimas be kaimo kvapo

“Estijoje esančioje Muhu saloje stovi nameliai tarsi iš estiškų Rumšiškių, – pasakoja užsienio kaimo turizmo sodybas pamėgusi verslininkė Raimonda Karosienė. – Tie nameliai dydžio sulig žmogumi. Viduje senoviniai baldai ir virtuvės rakandai. Vienintelis tualetas primena apie XXI amžių. Aplink tylu, ramu”.

Ne mažiau egzotikos moteriai teko patirti ir Turkijos Kapadokijos regione. Ten ji apsigyveno iš ugnikalnio pelenų susiformavusiame tufe išraustame namelyje. Be lovos ir dušo, buvo tik rankomis austas kilimas. Bet atmosfera – autentiška ir nepakartojama.

Kitai vilnietei Jūrei Bakasėnaitei teko apsistoti Bavarijoje. Kaimo turizmo sodyba įsikūrusi kalno šlaite, po kiemą vaikštinėja “Milka” karvė. “Reikia pripažinti, kad smarkiai trenkė mėšlu, – kvatoja pasakodama Jūrė ir priduria, jog šeimininkas tikino, kad kvapas įeina į paslaugų paketą. Užtat namas senas, kambariai puošti siuvinėtais takeliais, o pats šeimininkas pasidabinęs tirolietiškais šortais.

Toskanoje pašnekovė gyveno sodyboje tarp vynuogynų. Vakarienės kviesdavo kaimo bažnytėlės varpas, ryte žadindavo gaidys, bet svarbiausia, kad sodyboje nepavyko rasti jokio naujo daikto. “Net užmiršome, kad už nakvynę sumokėjome kone šimtą eurų”, – patirtus įspūdžius apibendrina moteris.

“Tuo tarpu Lietuvoje apie jaukumą nėra ko nė svajoti. Norėjome ilsėtis etnografinėje sodyboje (juk vis dėlto kaimo turizmas), tačiau tokios nepavyko rasti. Jei moki pigiau – gausi sovietinio tipo tachtas bjauriais apmušalais. Jei mokėsi brangiai – gausi sūkurinę vonią, bet jausiesi tarsi didmiesčio viešbutyje”, – guodžiasi vilnietė Janina Jankauskienė.

Iš tiesų, pasklaidžius sodybų aprašus, retai kurioje norisi apsistoti. Susidaro įspūdis, kad didesnė dalis lietuvių verslui pritaiko savo sovietmečiu statytus namus. O tie, kurie stato, lėšų skiria tik architektui, manydami, kad samdyti ir interjero dizainerį – nereikalingas pinigų švaistymas. Todėl mūsų sodybų stilius laviruoja tarp Vidurio Lenkijos naujųjų šlėktų “puošnumo” ir pseudopatriotinio lietuviškumo.

“Padėtis nevaldoma”, – tvirtina R.Sirusienė-Lamauskienė. Architektai projektuoja, ko paprašo savininkas, o rajonų vyriausieji architektai nė nebando priešintis. Todėl ir dygsta visokios santos barbaros. Asociacija parengė naują reglamentą, kuris būtų taikomas verslininkams, norintiems pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama. Jame nurodyta, koks turi būti pastatų aukštis, spalvos, etninio regiono elementai, tačiau tam priešinasi ne tik verslininkai, bet ir Turizmo departamentas.

O Architektų sąjungos vadovas Gintautas Blažiūnas teigia, jog architektūrinė netvarka plinta dėl to, kad rajonuose beveik nebeliko tikrų architektų, tik žmonės, susiję su statybomis. Be to, jiems tiesiogiai vadovauja merai, kurie pagal savo supratimą formuoja regioninės architektūros politiką. O juos gina Savivaldos įstatymas.

“Kaimo sodybos – mūsų vizitinė kortelė”, – dūsauja asociacijos prezidentė, prisimindama, kad Austrijoje, Šveicarijoje ir Liuksemburge kaimo sodybas leidžiama steigti tik paveldo pastatuose. Už tai savininkai gauna valstybės paramą, beje, netgi ir tuomet, jei nepriima turistų.

Laimei, ir Lietuvoje yra gražių išimčių. Tarkime, Šakių rajone galima apsistoti sodyboje, kurios šeimininkai išsaugojo ne tik visus XIX a. pastatus, interjero elementus, bet ir senovines gėles bei medžius.

“XXI a. žmogui sunku be dušo ir tualeto, todėl šeimoms su mažais vaikais patogumus turime paslėpę kamaraitės kampe. Kiti gyvena autentiškai”, – pasakoja “Suvalkiečio sodybos” šeimininkė Aurelija Rutkienė ir priduria, kad Dievas jai siunčia labai dvasingus žmones.

Deja, mūsų šalyje tėra tik viena tokia sodyba ir dar keliolika turi išsaugojusios tik atskirų autentiškų elementų.

.

Kokybiškesnių poilsinių prie ežerų valdytojai tikisi, kad prognozuojama karšta vasara po prastos pernykštės papildys ištuštėjusias jų kišenes.

Štai Molėtų rajono Mindūnų kempingas gali pasigirti jau dabar išnuomojęs visus namelius kai kuriems vasaros savaitgaliams ir turįs nemažai užsakymų ilgesniam poilsiui. Čia šią vasarą šešiavietis namelis su karštu vandeniu kainuos 150 Lt per parą.

Kito Molėtų kempingo “Obuolių sala” vadybininkė Lina Urbonavičiūtė apgailestauja, kad dabar nebeatvyksta ilsėtis darbuotojų kolektyvai, iš kurių kempingas anksčiau gaudavo didžiausias pajamas. Šią vasarą savaitgaliais keturių vietų namelis čia kainuos 200 Lt, o darbo dienomis – 180 Lt. Šiemet vadybininkė laukia geros vasaros – jau užsakyta maždaug trečdalis vietų birželį, klientai skambina ir dėl kitų mėnesių.
Nors prabanga tviskančiame “Belvilyje” prie Bebrusų ežero keturvietis namelis savaitgaliui vis dar kainuoja 700 Lt, Molėtų turizmo informacijos centro direktorė Daiva Kulienė pastebi ir kitą tendenciją, išryškėjusią pernai: nemažai žmonių renkasi poilsines, kuriose leidžiama tiesiog pasistatyti palapinę. Jiems net pigiausia lova namelyje už 15 Lt per brangi. Vis daugiau atsiranda ir klausiančių patarimo, kur rasti neprivatizuotų paežerių ir ten per atostogas apsigyventi nemokamai.

Priešingai nei kolegos prie ežerų, pajūrio poilsiaviečių savininkai optimizmu netrykšta: pinigus ir anksčiau skaičiavę Šventosios lankytojai, šiemet poilsį užsisako dar vangiau, nors lova pačiame Šventosios centre siūloma už 20 Lt – penkiais litais pigiau nei pernai.

Poilsinių savininkai pastebi, kad lietuvių atostogas reguliuoja saulė. “Sprendimą dėl savaitgalio prie jūros miestiečiai priima tik ketvirtadienį po pietų – atsižvelgdami į orą, – paaiškina “Saulėtekio” poilsinės Šventojoje savininkas Edmundas Narušis ir priduria: – Jei orai bus blogi, ateis tikroji krizė”.

Lietuvos kaimo turizmo sodybos jau ruošia kampelius ES remiamiems amatų kiemeliams įrengti ir kyla į kovą dėl naminukės legalizavimo.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina Sirusienė tikisi, kad šiemet sodybų svečių nebemažės – to leidžia tikėtis ir nustoję blogėti šios žiemos, palyginti su pernykšte, rezultatai.

Pasak prezidentės, maždaug trečdalio sodybų savininkai svarsto galimybę pasinaudoti ES parama amatų kiemams įrengti. Tai būtų nauji arba renovuoti statiniai, kuriuose svečiai galėtų pasimokyti tradicinių lietuvių liaudies amatų. Jau šią vasarą viena sodyba ruošiasi kviesti į etnografinio siuvinėjimo centrą, kitoje rengiamas medžio drožybos cechas, o daugelis kaimo turizmo verslininkų planuoja siūlyti duonos kepimo, sūrių slėgimo pamokas. ES ir valstybės parama amatų kiemams gali siekti iki 65 proc. projekto vertės, pasinaudoti parama reikia iki 2013 metų.

Beje, kaimo turizmo verslininkai nenuleidžia rankų ir dėl dar vienos savo nemarios idėjos, kuri esą puikiai praturtintų amatų kiemų pasiūlą, – naminukės legalizavimo. Už asociacijos narių surinktas lėšas netrukus bus atliktas visuomenės nuomonės tyrimas – ar žmonės pritartų naminės degtinės varymo leidimams kaimo turizmo sodybose. Išsiaiškinę tautos valią, kaimo verslininkai ketina kreiptis į politikus. “Nesiekiame girdyti tautos, bet autentiškos užpiltinės, marinatai, degustacijos tikrai praturtintų kaimo turizmo sodybų svečius žiniomis”, – įsitikinusi R.Sirusienė.
Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvos kaimo turizmo sodybose apsilankė per 245 tūkst. poilsiautojų, jų skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 23,7 proc.