Lygiai prieš 20 metų, 1994 m. balandžio 26 d., po ilgų ir sunkių derybų pasirašyta Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.

Jau keletą metų iš eilės vis girdime ir skaitome spaudoje apie prastus santykius su pietiniais kaimynais, taip pat kaltinimus dėl to mūsų valdžiai. Žinoma, jos kaltės yra, tačiau neturime pamiršti, kad ši problema, turinti gilias istorines šaknis, yra gana paini.
Mūsų santykiai su lenkais smarkiai pablogėjo XIX a. antroje pusėje, abiem tautoms dar velkant sunkų carizmo jungą. Kodėl taip atsitiko, kai ne vieną šimtmetį gyvenome kartu vienoje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, kartu gynėmės nuo kryžiuočių, totorių, Maskvos?
Geriausią atsakymą į tai, manau, davė žymus mūsų išeivijos istorikas Vytautas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos.“ O to kaip tik pasigendame.
Viena vertus, nesantaika su lenkais kilo dėl to, kad prasidėjus mūsų tautiniam judėjimui jie nenorėjo pripažinti lietuvių teisės tvarkytis savarankiškai, kurti savo tautinę valstybę, atsisakius praeities sąsajų su Lenkija. Dalis mūsų kaimynų nuo pat 1579 m. Liublino unijos laikė Lietuvą tik Lenkijos dalimi, kurioje viskas, kas vertinga kultūros, ekonomikos srityje, sukurta vien jų dėka, kurioje „net akmenys kalba lenkiškai“.
Apie ano meto lenkų visuomenės požiūrį į Lietuvą, jos nepriklausomybę Balstogės universiteto profesorius Krzysztofas Buchowskis yra parašęs labai sąžiningą ir vertingą knygą „Litvomanai ir polonizuotojai“, kuri išleista ir lietuviškai – visiems prieinama ir tikrai verta visų besidominčiųjų mūsų istorija dėmesio. Jos autorius ypač daug rašo apie tarpukarį, kada santykiai dar pablogėjo dėl Vilnijos okupacijos. Matyt, ne pro šalį žinoti, jog Lenkijos visuomenė tada reiškė priekaištus generolui Lucjanui Żeligowskiui, kad jis nužygiavo tik iki Giedraičių, o ne iki Palangos…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme.

Ir vis dėlto mums sekasi. Kartais atrodo, kad mūsų valstybės laivas plaukia be kapitono, kartais ima vaidentis, kad nebeturime netgi vairo, podažniai apima baimė, kad laivą apleido pernelyg daug keleivių, tačiau pasipurtę ir pažvelgęs atgal supranti, kad Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme. Žinoma, jei būtume turėję išmintingesnių vairininkų, jei nebūtų užklupusios trys didžiulės audros ir jei laivas būtų varomas ne rusiškais degalais, tuomet šiandien būtume kiek tolėliau Vakaruose arba Šiaurėje. Bet ir tai, ką turime šiandien, nėra blogai.
Tą supranta ir Lietuvos gyventojai, nes net keturi penktadaliai apklaustųjų mano, kad Lietuva šiuo metu jau gana stipriai nutolusi nuo Rusijos ir kitų NVS šalių, nors iki Vakarų ir Šiaurės Europos dar nepriartėjusi. Kita vertus, 17 proc. respondentų jau dabar įsitikinę, kad Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes.
Daugiau nei prieš 20 metų, susitaikęs su Sovietų Sąjungos irimu, Borisas Jelcinas teigė: “Dabar visos respublikos yra panašios. Imkite suvereniteto kiek norite, tiksliau, kiek galite jo paimti. Ateityje pažiūrėsime, kaip jums seksis.” Rusijai atrodė, kad mes esame mažiukai, silpni ir mums nesiseks. Bet mums sekėsi, nors Rusija vis bandydavo tą sėkmę nuvaikyti.
Nuvykęs į Rusiją dažnas lietuvis supranta, kad mes jau esame kitame pasaulyje, o jei apsilanko kokiame Uzbekistane, ima suprasti, kad mes apskritai kone kitoje galaktikoje. Skirtumai tarp buvusių sesių tiesiog kolosalūs. Mes jau devyneri metai Europos Sąjungoje ir NATO, o nemaža dalis ankstesnių buvusių sovietinių respublikų vis dar murkdosi sustojusio laiko pelkėje. Per dvidešimt metų gyvenimo kokybės skirtumai Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Tadžikistane pasidarė nesuvokiamai dideli. Ir tie skirtumai dideli lyginant ne tik gyvenimo kokybę. Visi dar pamename, kad prieš 25 metus pavydėjome Vakarų europiečiams jų laisvumo, taigi uzbekai, kirgizai ar tadžikai pavydi ir dabar, o lietuviai vakariečiams to jau nebepavydi, nes tai turi patys.
Centrinės Azijos valstybėse vis dar gana daug žmonių ilgisi Sovietų Sąjungos, o pas mus tų besiilginčiųjų grupelės greitai jau nebeįžiūrėsime, tokia ji maža. Na, jų maždaug tiek, kiek per Seimo rinkimus balsavo už Socialistinį liaudies frontą, o tai mažiau nei 2 proc.
Kai žvelgi į pastarųjų 25 metų Lietuvos istoriją, supranti, kad Vakarų link mus artino, o kartais net traukė Lietuvos gyventojų siekis būti panašiems į vakariečius, demokratijos suteikiamos laisvės ir teisės, taip pat Europos Sąjungos reikalavimų išpildymas prieš siekiant į šią Sąjungą įstoti ir dabar jau į ją įstojus, daugiau nei 40 mlrd. litų iš ES gautos finansinės paramos, na ir, žinoma, sovietinės sistemos suskaldymas bei reformos daugelyje gyvenimo sričių.
Šie paminėti veiksniai ir toliau išliks esminiai. Gyventojų nuostatos labai keistis neturėtų, narystė ES išliks, finansinę paramą iš ES ir toliau gausime, o štai dėl reformų nesu tikras. Ypač jei kalbėsime apie sveikatos apsaugą, socialinius reikalus ar energetiką. Bet jei norime, kad Lietuvoje ne 17 proc., o bent 37 proc. šalies gyventojų imtų teigti, jog Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes, be radikalių permainų neišsiversime. Nors dabartinei valdančiajai daugumai reformos prie veido nelabai dera, bent dvi reformas ji privalės įgyvendinti – energetikos ir socialinės apsaugos.

Tyrimai rodo, kad lietuviai, kaip ir vakariečiai, virto nekaimyniška tauta: savo kaimynų nepažįstame ir su jais nebendraujame. Bet ryškėja ir kita tendencija: daugiabučiuose kaimynai susitikę nesisveikina, o naujose nuosavų namų gyvenvietėse kaimynas vėl tampa geriausiu draugu.

Su kaimynais draugiškus santykius palaiko maždaug trečdalis lietuvių, o kiti visai nebendrauja arba bendrauja tik esant reikalui. Naująsias lietuvių kaimynystės realijas atskleidė „Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikta apklausa.
Senovėje kaimynas lietuviui buvo draugas, o dabar – ne tik ne draugas, bet kartais net ir priešas. Kodėl taip atsitiko? Etnologai pasakoja, kad kaimo bendruomenėse lietuviai bendraudavo labai artimai: susitikę kaimynai ne tik pasisveikindavo, bet ir geros dienos palinkėdavo, padėdavo vieni kitiems ūkio darbuose, organizuodavo bendras talkas. Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, jei lietuvis patekdavo į bėdą ar reikėdavo ko nors pasiskolinti, pirmiausia kreipdavosi būtent į kaimyną. Nes kaimynas buvo tas žmogus, kuris visada pirmasis ištiesdavo pagalbos ranką.
Šiandien matome jau visiškai priešingą vaizdą: dauguma lietuvių savo kaimynų nepažįsta, nežino nei jų vardų, nei kuo jie užsiima, daugelio kaimynų nebesieja jokia bendra veikla, o net penktadalis prisipažįsta savo kaimynų iš viso negalintys pakęsti. Šis lūžis visuomenėje, kaip pastebi istorikai ir sociologai, įvyko žmonėms keliantis iš kaimų gyventi į miestus, ėmus masiškai kurtis daugiabučiuose. Žmones atitolino ir pastarąjį dvidešimtmetį vykusi masinė gyventojų migracija į užsienį ar šalies viduje – lietuviai ėmė dažniau keisti būstą, todėl tvirtesniems santykiams su kaimynais užmegzti nebeliko laiko. Kaimynų bendravimą atšaldė ir vertybių kaita.
Šie pokyčiai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Štai dauguma britų, kaip parodė neseniai šalyje atlikta apklausa, nieko nebežino apie kaimynystėje gyvenančius žmones. Ketvirtadalis jų prisipažino, kad nežino savo kaimynų vardų, o trys ketvirtadaliai teigė neturį supratimo, kuo šie gyvenime verčiasi.

Noreikiškės – gražios kaimynystės pavyzdys

Nepaisant šių permainų, pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja ir viena džiugi tendencija: naujose nuosavų namų gyvenvietėse, kurios pastarąjį dešimtmetį sparčiai kūrėsi užmiesčiuose ir miestų pakraščiuose, vėl atgyja senoji lietuvių kaimynystės dvasia. Daugumoje tokių gyvenviečių ir kvartalų, ypač jei juose ne daugiau nei kelios dešimtys namų, kaimynas turi visai kitą vertę nei daugiabučių rajonuose. Čia kuriasi stiprios kaimynų bendruomenės, kurių idėjos ir iniciatyvos taip pakelia gyvenimo kokybę rajone, kad kiti gyventojai į šias bendruomenes ima žvelgti su neslepiamu pavydu.
Vienas tokių pavyzdžių – individualių namų kvartalas Kauno rajono Noreikiškių kaime, kurio gyventojai šį pavasarį minėdami Tarptautinę kaimynų dieną pirmą kartą iškėlė savo bendruomenės vėliavą su šūkiu „Noreikiškių kaimynai. Pas mus visi šypsosi“.
Kaimynų diena Noreikiškių gyventojams – viena didžiausių metų švenčių. „Net lietus nesustabdo jos šventimo, – sako vienas šio kvartalo bendruomenės lyderių Paulius Nezabitauskas, Kauno technologijos universiteto Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas. – Pievoje pastatomas ilgas stalas, ant kurio kiekviena šeima sudeda atsineštas vaišes, gėrimus. Šventė prasideda nuo kaimynų pasakojimo, ką svarbaus kiekvienas praėjusiais metais nuveikė, vėliau vyksta įvairios sporto varžybos – virvės traukimo, krepšinio, tinklinio rungtynės. Saulei nusileidus prie laužo traukiamos lietuviškos dainos, na, o vakaro „vinis“ – kiekvienas turi apibėgti ratuką su deglu rankoje.“ (…)

Stiprios bendruomenės kuriasi visoje Lietuvoje

Tokios pavyzdinės kaimynų bendruomenės kuriasi ir kituose nuosavų namų kvartaluose aplink didžiuosius miestus. Artimiausi kaimynų santykiai paprastai susiklosto tose gyvenvietėse, kur dauguma gyventojų yra panašaus amžiaus ir socialinio statuso, turi bendrų pomėgių, panašaus amžiaus vaikų ir įvairių ūkinių rūpesčių, kurių labai retai nekyla kuriantis naujiems kvartalams.
Kaip pastebi žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Rolandas Ragaliauskas, gyvenantis Raistelių miške esančioje nuosavų namų gyvenvietėje netoli Vilniaus, kaimynai ėmė bendrauti būtent tada, kai teko asfaltuoti kelius, tiesti vandentiekį, rūpintis elektros įvedimu. Raistelių gyventojai taip pat turi bendrų tradicijų bei pomėgių: kartu švenčia Užgavėnes, Jonines, renkasi pamėtyti kamuolio gyvenvietėje įrengtoje aikštėje arba pasivaržyti žaisdami stalo tenisą vieno kaimyno namo rūsyje, be to, keičiasi vaikų išaugtais drabužėliais, žaislais.
Ypatingu kaimynų bendravimu garsėja ir prestižinis sostinės Turniškių kvartalas. Verslininkas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Giedrius Masalskis, į naują kotedžą su šeima atsikėlęs prieš penkerius metus, sako, kad kaimynai virto draugais. „Štai ir dabar, grįžęs namo po darbų, einu pas kaimyną į vasaros sezono uždarymo minėjimą, – pasakoja G.Masalskis. – Jau senokai ir besimatėme visi, nes vasarą daugelis buvo išvažiavę. Ir mūsų žuvyčių pašerti, kai kur nors išvykstame, ateina būtent kaimynas.“
G.Masalskis ypač džiaugiasi, kad susidraugavo jų vaikai, kurių per visus dešimt naujųjų kvartalo kotedžų susidaro nemažas būrys. „Vaikai kartu žaidžia, vieni kitus prižiūri ir vieni iš kitų mokosi“, – pastebi dviejų sūnų tėvas. G.Masalskio nuomone, lietuviai yra pernelyg uždaro būdo, kad pasiėmę butelį vyno eitų pažindintis su kaimynais daugiabutyje, bet kai kaimynas yra tau už tvoros ir jį nuolat matai, nebendrauti tiesiog neįmanoma.
Su tuo sutinka ir Normantų kaimo Klaipėdos rajone gyventoja Loreta Želnienė, gyvenanti anksčiau „Romais“ vadintame raudonų plytų namų kvartale prie kelio Klaipėda–Palanga. Jo gyventojai, beje, moko vaikus visada pasisveikinti su gatvėje sutiktu kaimynu, net jei su juo artimiau nebendrauja. „Turime savo parką, kuriame leidžiame laisvalaikį, o rąstiniuose namukuose, kurie pastatyti kaip tik mūsų bendruomenės poreikiams (vadiname juos savo kultūros namais), vyksta susibūrimai, šventės. Pavyzdžiui, švenčiame gyvenvietės įkūrimo gimtadienius, į kuriuos kvartalo statytojai anksčiau pakviesdavo koncertuoti žinomų atlikėjų“, – pasakojo L.Želnienė. (…)

Kodėl lietuviai liovėsi bendrauti su kaimynais
Sociologės Rasos Bartkutės, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros lektorės, komentaras

Tai įvyko labai natūraliai, tokia yra šių dienų realybė, kurią lėmė įsivyravusi vartojimo kultūra – žmogaus noras turėti kuo daugiau, individualizmas ir iš to kilęs susiskaidymas, o galiausiai ir mūsų istorinė patirtis: gyvenimo sąlygų pasikeitimas, kėlimasis iš kaimų į miestus, sovietmečiu gyvavusių kultūros įstaigų, per kurias iš esmės ir buvo palaikomi socialiniai ryšiai tarp žmonių, žlugimas. Galų gale informacinių technologijų raida, interneto, virtualių socialinių ryšių paplitimas irgi naikina natūralų gyvą ryšį tarp žmonių.
Vis dėlto daugelio gyventojų santykiai su kaimynais gali būti glaudesni, tereikia įdėti šiek tiek pastangų. Be to, labai daug reiškia lyderio atsiradimas. Kai atsiranda lyderis, kuris bando sutelkti žmones, puikią bendruomenę galima sukurti net ir daugiabutyje. Taigi viskas priklauso nuo idėjų ir iniciatyvos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Interjero architektė Jurgita Jakubauskaitė prieš penkerius metus metė gerai mokamą darbą ir pradėjo gaminti papuošalus, rankines ir net baldus iš… šiukšlių. Šiandien iš padėklų ar plokščių atraižų sukurti baldai stovi jau ne vienos įmonės biure, iš kompiuterių standžiųjų diskų ar mikroschemų sukonstruoti šviestuvai puošia namų interjerus.

Susitikti Jurgita pakviečia Vilniuje įsikūrusio Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) amfiteatre. Mat čia ji baigia susukti paskutinę eilę suolų. Pasirodo, tai ne meninė akcija ir ne projektas, remiamas kokio nors fondo, o Jurgitos iniciatyva atnaujinama LVJC priklausanti erdvė, kad Vilniuje būtų nors vienas amfiteatras, kuriame nereikėtų sėdėti ant betono ir nestyrotų geležinių konstrukcijų liekanos.
Toks vaizdas – vien betonas ir nė vieno suoliuko – dar vasaros pradžioje akį rėžė šalia didžiausio sostinės Vaikų ir jaunimo centro, o dabar čia galima jaukiai įsitaisyti ant dar dažais kvepiančių suolų. Netrukus bus pastatyti ir žali raudonais taškeliais išmarginti loveliai, kuriuose kitais metais augs žemuogės. „Norėjau, kad ši erdvė taptų ne tik renginių vieta, bet ir laisvalaikio zona, kurioje vilniečiai galėtų stebėti, tarkim, riedutininkų triukus arba tiesiog ateitų pabendrauti ir dar galėtų nusiskinti žemuogių. Viena siena čia bus skirta ir grafičių meistrams“, – pasakoja Jurgita.
Beje, interjero architektė ne tik sugalvojo, kaip būtų galima atnaujinti ne vieną dešimtmetį Vilniaus centre stūksantį apleistą amfiteatrą, bet ir pati kasdien be jokio atlygio du mėnesius montavo suoliukus. (…)

Amfiteatro atnaujinimas – pavyzdys, kad galima patiems gražinti Vilnių

J.Jakubauskaitė pasakoja, kad mintis sutvarkyti amfiteatrą kilo vienai LVJC projektų vadovių, kuri kuravo vaikų iš Vokietijos atvykimą į Lietuvą ir jų veiklą. „Moksleiviai iš Vokietijos atvyko savanoriauti ir nuveikti naudingų darbų, o mane pakvietė, kad sugalvočiau, kaip būtų galima atnaujinti amfiteatrą. Vokiečiai įrengė suoliukus ant dviejų sektorių laiptų pakopų, o darbus tęsėme mes“, – kaip pradėjo dirbti LVJC amfiteatre, atskleidžia Jurgita.
Moteris apgailestauja, kad mokiniai iš Vokietijos neužkrėtė pavyzdžiu nė vieno mūsų jaunuolio, nors ši erdvė bus skirta būtent jiems. Bene geriausiai lietuvių požiūrį į savanorišką darbą atskleidė vienos vilnietės Jurgitai išdėstyta nuomonė, kad jos dukra suoliukų vasarą tikrai nesuks, mat ji sumoka daug mokesčių, tad valstybė tokiais dalykais tegu ir rūpinasi.
Studijos „Absurdo idėjos“ savininkė įsitikino, kad miestiečiai neturi ambicijų patys tvarkytis aplinkos, kurioje gyvena, tačiau itin dažnai skundžiasi, kad miestas apleistas. Jurgita pastebi, kad Vilniaus mero Artūro Zuoko feisbuko paskyroje nuolat rašoma, jog vienoje ar kitoje gatvėje trečiame stulpe nedega lemputė, kažkokiam skvere išlūžusi suoliuko lenta, kažkur jau penkerius metus neperdažytas suoliukas. „Tai tokie elementarūs darbai, kuriuos mes, patys vilniečiai, galime pasidaryti, sutaupydami nemažai miesto biudžeto pinigų. Be to, kai miestiečiai išmoks patys apsitvarkyti aplinką, kitaip ją vertins. Tačiau iki tokio požiūrio dar turim pribręsti, o kad užaugtų kitaip mąstantys jauni žmonės, reikia rodyti pavyzdį. Tikiuosi, kad amfiteatro atnaujinimas ir bus toks pavyzdys“, – vieną priežasčių, kodėl beveik visą vasarą montavo suoliukus, nurodo Jurgita.
Menininkė yra įsitraukusi ir į daugiau socialinių veiklų. Štai pavasarį dalyvavo Kūrybinių partnerysčių projekte ir du mėnesius praleido Panevėžio rajono Sidabravo miestelyje. Čia su trylikamečiais vaikais suremontavo vieną klasę: nudažė sienas, prieš tai jas nugrandę, perdažė suolus. Mokinius Jurgita kviečiasi ir į savo dirbtuvę.

Verslą sukūrė be investicijų ir verslo plano

Interjero dizainerė prasitaria, jog įvairių idėjų, kaip aplinkiniams parodyti, kad Lietuvoje gera gyventi, ir įrodyti, kad viskas yra įmanoma, turi dvidešimčiai metų į priekį. Vienas artimiausių jos planų – įkurti organizaciją lieku.lt. Vos baigusi darbus amfiteatre, Jurgita planuoja užsiimti šiuo projektu, kuris skatins išvykimui visam laikui į užsienį sukrautą lagaminą keisti į darbo vietą. Viena lieku.lt veiklų būtų televizijos laida, kurioje iš anksto interneto puslapyje užsiregistravusius žmones, nusipirkusius lėktuvo bilietus ir nusprendusius emigruoti, kūrybinė grupė bandys atkalbėti nuo šio žingsnio. Jiems bus nuperkamas grįžimo po kelių dienų bilietas ir pasiūlyta darbo vieta Lietuvoje. Jurgita tiki, kad taip galima gerokai sumažinti emigracijos mastą.
Beje, „Absurdo idėjų“ šeimininkė neabejoja, kad turint noro visos svajonės gali tapti realios ir galima įgyvendinti net pačią keisčiausią idėją. Būtent iš tikėjimo, kad viskas yra įmanoma, gimė ir „Absurdo idėjų“ dirbtuvė, kurioje dabar Jurgita kuria viską – nuo auskarų, rankinių, baldų iki namo projektų. Įdomu tai, kad visi menininkės darbai pagaminti iš atliekų: senų drabužių, stiklo taros, senos vielos, varžtų, nenaudojamos kompiuterio klaviatūros ar kitų detalių. (…)

„Absurdo idėjose“ gimsta antrarūšio dizaino kūriniai

„Antrarūšis dizainas – taip apibūdinčiau savo darbus. Skamba taip pat šokiruojamai kaip “absurdo idėjos”, tačiau paklausa yra, ir man to segmento užtenka. Tiesa, nemažai žmonių dar įsivaizduoja, kad papuošalai gali būti tik su “Swarovski” kristalais arba kokybiška sofa – už keliasdešimt tūkstančių litų. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau nori vartoti, nors ant sofos, kainuojančios ir kelis, ir trisdešimt tūkstančių, sėdisi taip pat“, – neabejoja J.Jakubauskaitė.
Beje, Jurgita neslepia, kad kol dirbo SBA „Idėjos namams“ verslo plėtros skyriaus dizainere ir gavo keturis kartus didesnį atlyginimą nei dabar, mąstė panašiai kaip daugelis. Jos poreikiai augo geometrine progresija, tačiau net juos patenkinusi gerai nesijautė. Mat visa galva buvo panirusi į darbą ir laiko net pagalvoti apie kažką kitą nelikdavo. „Išėjusi radau laiko ne tik sau, bet ir kitiems. Uždirbu mažiau, bet ir reikia kur kas mažiau. Viskas labai paprasta, tik reikia keisti požiūrį“, – kokia filosofija vadovaujasi, atskleidžia Jurgita.
Įdomu tai, kad iki „Absurdo idėjų“ įkūrimo ji nebuvo gaminusi nei baldų, nei papuošalų, niekada neperkonstruodavo ir senų daiktų. „Galutinės idėjos, ką veiksiu, neturėjau iki tol, kol išsinuomojau patalpas. Į priekį vedė mintis, kad darysiu tai, ką moku, o ko neišmanau – išsiaiškinsiu“, – prisimena architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi trisdešimtmetė moteris.
Tiesa, studijų metais įgytos žinios jai labai naudingos ir kuriant „Absurdo idėjų“ dirbtuvėje, tačiau dažniau Jurgita naudoja senovines pynimo, siuvinėjimo technikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rinkos tyrimų bendrovės „Spinter“ atlikta sociologinė apklausa liudija, kad dažniausia nelaimė, su kuria tenka susidurti daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms, – dėl trūkusių vamzdžių užliejamas kaimynų butas.

Net 63 proc. daugiabučių gyventojų yra užlieję kaimynus, buvę aplieti patys ar girdėję, kad trūkę vamzdžiai apliejo kaimynų butus ir sugadino juose esantį turtą. Tačiau savo butą yra apdraudęs tik kas dešimtas jo savininkas. Tiesa, po avarijų, patyrę tūkstantinius nuostolius, jau dauguma nukentėjusiųjų skuba į draudimo bendroves ir savo būstus apsidraudžia, tad besidraudžiančiųjų nuo grėsmės užlieti kaimynus kasmet daugėja.
„Tačiau pas mus tas besidraudžiančiųjų nuošimtis vis dar labai menkas, nes, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse apdrausta net 95 proc. būstų, – teigia „Lietuvos draudimo“ gyventojų draudimo skyriaus vadovas Andrius Gimbickas. – Beje, mūsų šalyje daugiausiai nedraustų butų yra senos statybos daugiabučiuose, nors kaip tik jie šiuo požiūriu ir yra patys rizikingiausi bei pažeidžiamiausi, mat senuose daugiabučiuose įvyksta per 80 proc. visų vamzdynų gedimų. Tiesa, senuose butuose avarijų padaryta žala paprastai būna mažesnė nei naujuose. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad vidutinė užliejimo sukelta žala butui yra apie 1200 Lt, tačiau pasitaiko pavienių atvejų, kai ji būna dešimteriopai didesnė ar net siekia 40–50 tūkst. Lt. Pavyzdžiui, pernai didžiausia „Lietuvos draudimo“ atlyginta žala už užlieto buto remontą ir ten buvusio turto atkūrimą siekė 32 tūkst. Lt.“
Naujuose daugiabučiuose apdraustų butų jau dauguma, mat žmonės šį nekilnojamąjį turtą dažnai įsigijo imdami paskolas. O imant paskolą būtina sąlyga – apdrausti turtą.
Derėtų paminėti, kad apsidrausti būstą nuo galimo kaimynų užliejimo nėra brangu (nuo 140 iki 200 Lt per metus), o skirtingos draudimo bendrovės draustis siūlo gana panašiomis sąlygomis.

Šiemet „Rail Baltica“ geležinkelio projektas pagaliau išjudėjo iš vietos, tiesa, kol kas tik apie 7 km – vasarą baigti ruožo Šeštokai–Mockava rekonstrukcijos darbai, kainavę 20,1 mln. Lt. Visa „Rail Baltica“ 335 km atkarpa Lietuvos teritorijoje planuota baigti 2013 m., bet vėliau data buvo nukelta iki 2016 m.

Dar lėčiau šis projektas juda Latvijoje ir Estijoje – ten kol kas atnaujinama rusiška 1520 mm vėžė. Bet šis kaimynų lėtumas gali išeiti Lietuvai į naudą. Štai Laisvosios rinkos instituto prezidentei Rūtai Vainienei „Rail Baltica“ nauda apskritai kelia abejonių: „Kažkur vis tiek reikės keisti vėžę arba perkrauti vagonus, nes kroviniai vyksta ne į Lietuvą, o per Lietuvą iš Rusijos, kurioje vėžė nesikeis. Svarbu, kad keitimas vyktų Lietuvoje, o ne Estijoje, kaip kad sugalvojo suomiai.“

„Rail Baltica“ projekto direkcijos direktorius Antanas Zenonas Kaminskas tokioms abejonėms turi kontrargumentų. „Iki Kauno nutiesus europinio standarto geležinkelį šalia rusiško susidarys sąlygos plėtoti logistikos grandinę, sukuriant galingą bazę kroviniams komplektuoti, perrūšiuoti ir perkrauti. Mockavoje privati įmonė planuoja statyti intermodalinį terminalą, Šeštokuose jau veikia ir bus plečiamas terminalas, Marijampolėje planuojama plėtoti LEZ, Kaune – statyti logistikos centrą. Taip bus išplėtota infrastruktūra, reikalinga ne tik pačiai Lietuvai, bet ir Latvijai bei Estijai, kurios jos dar neturi. Sujungus „Rail Baltica“ ir Rytų–Vakarų koridorius Lietuva įsitvirtins kaip krovinių tranzito vartų valstybė“, – tikina A.Z.Kaminskas.

Taigi kol kaimynai nuties europinę vėžę, mes jau turėsime nemažą įdirbį ir, tikėkimės, jiems ekonomiškai neapsimokės statytis terminalų, taip nukraunant nuo Lietuvos dalį krovinių.

Lietuva Andriaus Kubiliaus lūpomis neseniai oficialiai išsižadėjo pretenzijų į regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Atrodo, kad šis ES pažadėtų lėšų kąsnis be kovos atiteks kaimynams latviams. Jeigu, žinoma, jie sugebės Briuselį įtikinti, kad vienas Baltijos pakrantėje projektuojamų SGD terminalų nusipelno trijų Baltijos šalių bendro projekto vardo.

Vidinės kautynės dėl SGD terminalo

Latvijos energetikos bendrovė “Latvenergo” kol kas nepristatė oficialių jau baigiamos SGD terminalo Latvijoje galimybių studijos rezultatų, tačiau esminius skaičiavimus bendrovės atstovai, bandydami atgrasinti kaimynus nuo konkurencijos dėl regioninio terminalo, pateikė gerokai anksčiau. “Latvenergo” tyrimų ir plėtros direktorius Maris Balodis paskelbė, kad tokį SGD terminalą planuojant Estijoje, Paldiskio uoste, vien į naujus vamzdynus ir kompresorines bei matavimo stotis tektų investuoti apie 300 mln. eurų. Regioninio terminalo dislokacijos vieta pasirinkus Klaipėdą, analogiškų investicijų prireiktų dar daugiau. Atrodo, kad Lietuvos pusė nėra linkusi neigti tokių latvių skaičiavimų, todėl ir kalba apie vietinei rinkai skirtą terminalą. Tiesa, įtartinai galingą – pajėgiantį patenkinti visą dabartinį šalies gamtinių dujų poreikį.
Lietuva yra daugmaž apsisprendusi dėl terminalo vietos Kiaulės Nugaros saloje, pylimu sujungtoje su Smeltės pusiasaliu, tačiau daug uostų turinčioje Latvijoje tebevyksta karštos vidinės diskusijos. “Latvenergo” vadovų nuomone, ekonominiu požiūriu labiausiai apsimokėtų terminalą statyti Rygoje ar jos apylinkėse. Dujų kompanija “Itera Latvija” terminalo statyboms sostinės uoste jau rezervavo žemės sklypą. Tuo tarpu Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis yra pasisakęs už mažą Skultės uostelį. Vilčių dar nepraranda ir Ventspilis bei Liepoja, nors artimiausias Lietuvai latvių uostas šansų šioje kovoje turi bene mažiausiai.

Modernizuoja esamas elektrines

Neseniai Vilniuje viešėję “Latvenergo” atstovai tvirtino, kad galutinio sprendimo dėl SGD terminalo vietos Latvijoje dar nėra. Gatis Junghanas, “Latvenergo prekybos” generalinis direktorius, “Veidui” teigė, kad į šiuos klausimus galiausiai atsakys galimybių studija.
“Kol kas aktualiausias Latvijai energetikos klausimas yra didžiųjų, dujas deginančių šiluminių elektrinių renovacija. Prieš keletą metų modernizavome 140 MW galios ŠEC-1, 2009-ųjų pabaigoje – 400 MW galios ŠEC-2. 2013 m. planuojame paleisti antrąjį ŠEC-2 bloką, kuris dirbs kogeneracijos režimu – tai bus dar 400 MW. Be to, vyksta nuolatinis trijų didžiųjų hidroelektrinių, stovinčių Dauguvos upėje, modernizavimas, kad jos iš tokio pat vandens kiekio pajėgtų generuoti daugiau elektros energijos”, – svarbiausius kaimynų vykdomus projektus vardijo G.Junghanas.
Pašnekovas pripažįsta, kad kol kas Latvija jaučia bazinių elektros energijos galingumų stoką – ypač vasarą, kai ir hidroelektrinės, ir kogeneracinės jėgainės gamina mažiausiai energijos. Tačiau pabrėžia, kad po poros metų, paleidus antrąjį ŠEC-2 bloką, “Latvenergo” pajėgs aprūpinti elektros energija visus savo šalies vartotojus. Per metus dujas deginančios Latvijos elektrinės pagamina maždaug 2 TW, o hidroelektrinės – 3 TW elektros energijos, nors šis santykis kasmet svyruoja dėl gamtinių veiksnių.
Todėl dalyvavimas Visagino atominės elektrinės projekte, G.Junghanso nuomone, Latvijai būtų naudingas tik galvojant apie nuoseklų elektros energijos poreikių didėjimą šalyje, ir tik su sąlyga, kad iš VAE gaunama elektra būtų pigesnė nei gaminama Latvijoje.
Ar Latvijoje vartotojai irgi gąsdinami žiemą išaugsiančiomis centrinio šildymo kainomis? “Praėjusios dvi žiemos pas mus buvo gerokai šaltesnės nei vidutinės, todėl manome, kad šildymo išlaidos ateinančią žiemą smarkiai nesiskirs nuo praėjusių. Mūsų šalyje dujos centralizuotam šildymui naudojamos tik didžiuosiuose miestuose, o provincijoje dažniau naudojama biomasė. Net 40 proc. šilumos Latvijoje išgaunama būtent iš biomasės – tai puikus rodiklis net ES valstybių kontekste. Ateityje biomasės planuojame naudoti dar daugiau”, – komentavo “Latvenergo prekybos” generalinis direktorius.

Investuotojai į atominių elektrinių Baltarusijoje ir Rusijos Kaliningrado srityje projektus turėtų įvertinti riziką dėl galimų ribojimų prekiauti tokiose jėgainėse pagaminta elektra, pirmadienį pareiškė Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.

Pasak ministro pirmininko, nuostatos dėl prekybos elektros energija su trečiosiomis šalimis toliau bus diskutuojamos tiek tarp Baltijos regiono valstybių, tiek visoje Europos Sąjungoje (ES).

“Tai turėtų būti labai aiškiai suprantama tiems investuotojams, kurie planuotų dalyvauti atominių jėgainių ar Kaliningrade, ar Baltarusijoje statyboje, kad jie gali susidurti su visiškai naujomis taisyklėmis, apribojančiomis prekybą tokiose elektrinėse pagaminta elektra tiek Baltijos regione, tiek galbūt ir plačiau ES”, – žurnalistams sakė A.Kubilius.

Šiuo atveju ministras pirmininkas minėjo vadinamąjį “perimetro” mokestį, kuris gali būti taikomas ES nepriklausančioms šalims, nes jose yra mažesni saugumo standartai.

“Jau šiuo metu panašias taisykles yra įgyvendinusi mūsų kaimynė Suomija, kuri įvedusi taip vadinamą perimetro mokestį elektros energijos prekyboje su trečiom šalim, ir, be abejo, šiomis aplinkybėmis tai darosi vienu iš pačių svarbiausių klausimų”, – sakė A.Kubilius po Vyriausybės posėdžio.

Pasak A.Kubiliaus, trijų Baltijos šalių premjerai ir Europos Komisijos atstovai jau yra aptarę taisykles, “kaip turėtų būti vykdoma prekyba elektros energija su trečiosiomis šalimis, ypač kai tos trečios šalys planuoja gaminti elektros energiją tokiu būdu, kuris keltų pavojų branduolinei saugai arba bendrai aplinkos saugai arba tokiu būdu, kai elektros energija yra gaminama neatsižvelgiant į klimato kaitos reikalavimus”.

Premjero aiškinimu, bus išnaudoti “visi instrumentai”, kad ypač po Fukušimos branduolinės jėgainės avarijos Japonijoje elektrinėms, statomoms šalia didžiųjų miestų, būtų skiriamas ypatingas dėmesys.

“Ypatingą dėmesį skirsime ne tik darbui tarptautiniame lygyje su tom valstybėm ir jų vadovybėm, kurios planuoja statyti tokias elektrines + aš turiu omeny šiuo atžvilgiu Baltarusijos vadovybę, Kaliningrado srities vadovybę, Rusijos vadovybę, bet ypatingą dėmesį taip pat skirsime ir tiems investuotojams, kurie planuoja tokių elektrinių statyboje dalyvaus. Šiuo atžvilgiu turiu omeny tą pačią “Rosatom” kompaniją. Aš manyčiau, kad ypatingą svarbą plėtojant tokius eksperimentinius ir nelabai saugumo atžvilgiu patikrintus projektus turi ir investuotojai”, – sakė A.Kubilius.

ES vadovai praeitą mėnesį paskelbė, kad ES galėtų taikyti “reguliavimo metodus” “energetinio saugumo, saugių ir tvarių mažo anglies dioksido kiekio technologijų, energijos vartojimo efektyvumo, investavimo sąlygų ir

aukščiausių branduolinio saugumo standartų išlaikymo ir propagavimo srityse”.

Vasario 4 dienos Europos Vadovų Tarybos išvadose buvo rašoma, kad ES elektros gamintojams taip pat turėtų būti užtikrintos vienodos sąlygos už Europos ekonominės erdvės esančių gamintojų atžvilgiu.