Užtenka permesti akimis šių metų šalių išlaidas gynybos sektoriui, kad suvoktum, jog ginklavimosi varžybos įsibėgėja.

Žvangant ginklams Rytuose pagaliau pristatytos Krašto apsaugos ministro 2015–2020 m. gairės, kuriose nustatyti šešerių metų krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetai, jų įgyvendinimo kryptis ir siekiami rezultatus. Ministras Juozas Olekas neslepia, kad gairės buvo rengiamos atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir į karą Ukrainoje.

Šiais metais Lietuvos valstybės išlaidos krašto gynybai padidintos 30 proc. ir grąžintos į prieškrizinį 2008 m. lygį. Taigi Krašto apsaugos ministerijos finansavimas padidėjo iki 424,5 mln. eurų. O BVP dalis, skiriama gynybai, ūgtelėjo nuo 0,89 iki 1,11 proc.

Tai dar ne viskas. Išlaidas krašto gynybai planuojama laipsniškai didinti ir toliau, kad 2020 m. gynybos finansavimas pasiektų 2 proc. BVP. Gynybos išlaidos bus paskirstomos laikantis NATO standartų: ne mažiau kaip 20 proc. modernizacijai, ne daugiau kaip 50 proc. – personalui. Pasak ministro, kasmet bus didinamas kareivių skaičius, perkama nauja ginkluotė, taip pat nepamirštami tarptautiniai įsipareigojimai.

Optimistiškai nusiteikusi visuomenės dalis linkusi niurzgėti, kad tokios išlaidos kariuomenei yra gerokai per didelės, pesimistai, atvirkščiai, Ukrainoje nerimstant mūšiams džiūgauja, kad kariuomenei pagaliau yra skirta nors tiek. Tačiau, palyginti su vienos dienos karo kaina, toks biudžetas vis tiek tėra menkas.

Vienos karo dienos kaina

Kiek kainuoja karas? Kaip rodo JAV Kongreso statistika, matuojant pagal karo išlaidų dalį nuo BVP, JAV pats brangiausias buvo Antrasis pasaulinis karas: 1945 m. šaliai jis kainavo net 36 proc. BVP. Į Pirmąjį pasaulinį karą JAV įsivėlė daug vėliau nei Europos šalys, tačiau karo išlaidos sudarė net iki 14 proc. BVP.

Trečias pagal karo išlaidų dalį nuo BVP buvo Pilietinis karas XIX amžiaus viduryje, per kurį buvo išsaugota šalies vienybė ir panaikinta vergovė. Ketvirtas karas pagal santykinę naštą ekonomikai buvo Korėjos karas, pasibaigęs paliaubomis ir Korėjos padalijimu į komunistinę ir kapitalistinę dalis.

Verta atkreipti dėmesį, kad JAV ekonomikai augant karų našta mažėjo. Nors matuojant 2011 m. doleriais Vietnamo karas kainavo tik truputį mažiau nei Irako karas, Irako karo naštą žmonės jautė mažiau: didžiausia našta fiksuota 2008 m., kai šis karas kainavo vos vieną procentą BVP, ir tai yra dvigubai mažiau nei analogiškai apskaičiuota Vietnamo karo našta.

Tobulėjant karo technikai JAV pavyko sumažinti karuose žūvančių JAV kariškių skaičių: Irako kare jų žuvo dešimt kartų mažiau nei Vietnamo kare. Nors įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, skaičiuojama, kad Vietname žuvo daugiau nei 58 tūkst. amerikiečių. O kur dar sužeistieji, likę neįgalūs, įnikę į narkotikus ir patyrę psichologinių traumų. Ne mažiau žuvo ir vietnamiečių bei jų sąjungininkų.

Beje, kai kalbama apie žmonių aukas, neįmanoma nepaminėti daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo gyvybių nusinešusio Antrojo Kongo karo, dar vadinamo Didžiuoju Afrikos karu: 1998–2003 m. nuo karo, bado ir ligų žuvo 45 tūkst. žmonių kas mėnesį, 5,4 mln. per visą laikotarpį – tai tik truputį mažiau nei dvi Lietuvos.

Tačiau grįžkime prie JAV. 2002 m. JAV prezidentas George’as W.Bushas atleido ekonomikos patarėją Lawrence’ą B.Lindsey. Viena priežasčių – L.B.Lindsey pasakė, kad karas Irake gali kainuoti net 200 mlrd. dolerių, nors visi kalbėjo apie gerokai mažesnius skaičius.

Šiandien aišku, kad L.B.Lindsey prognozės buvo net per daug optimistinės: iš tikrųjų karo Irake kaina viršijo trilijoną dolerių. Į šią kainą neįmanoma įskaičiuoti ir įvertinti tūkstančių žuvusių kareivių gyvybių. Be to, žlugo karo Irake pradžioje buvusios viltys, kad ši šalis pakankamai greitai taps normalia valstybe, užtikrinančia savo gyventojų gerovę.

Praėjusiais metais Pentagono atstovas komandoras Billas Urbanas paskelbė, kad JAV aviaciniam karui nuo antskrydžių pradžios rugpjūčio 8 d. Irake ir Sirijoje, kovojant su su nusikalstama grupuote „Islamo valstybė“ (IS), kasdien išleidžiama maždaug po 8,3 mln. dolerių. Anksčiau skelbiami skaičiai buvo beveik milijonu dolerių mažesni. Ekspertai kinkuoja galvomis, kad ir šiame kare nebuvo įvertintos visos kampanijos išlaidos, ir įspėja, jog per metus skaičiai gali ūgtelėti iki kelių milijardų dolerių.

Kaip atsiranda tokios milžiniškos sumos? Operacijos „Inherent Resolve“ („Įgimtas ryžtas“) prieš IS metu vyksta tūkstančiai žvalgybinių skrydžių ir degalų papildymo ore operacijų. Skrydžių kaina svyruoja nuo tūkstančio dolerių per valandą, kai pakyla „Predator“ ar „Reaper“ bepiločiai lėktuvai, iki 22 tūkst. dolerių per valandą, kai skraido E-8 J-STAR žvalgybiniai lėktuvai.

Verta paminėti, kad lėšos tokioms kampanijoms skiriamos iš specialaus nenumatytų atvejų užsienyje fondo, kuris yra atskirtas nuo pagrindinio Pentagono biudžeto. Šio fondo dydis – 85 mlrd. dolerių 2014-aisiais finansiniais metais, tačiau 2015-iesiems finansiniams metams planuojama fondą sumažinti iki 54 mlrd. dolerių.

Palyginkime: pagrindinis Pentagono biudžetas šiais finansiniais metais didės šešiais procentais ir pasieks 534 mlrd. dolerių. Tiesa, neįskaitant minėto specialaus fondo.

Kas gali sustabdyti Rusiją

Viena karo diena įvertinama milijonais, mėnuo – milijardais. Ir karo akivaizdoje tokios sumos krašto gynybai yra privalomos, nepaisant ekonominės padėties. Pavyzdžiui, Ukrainos ekonomika per praėjusius metus gerokai susitraukė, grivinos kursas pasiekė rekordines žemumas. Agresoriams okupavus Donbasą, šalis prarado net penktadalį pramonės gamybos pajėgumų, ypač metalurgijos ir trąšų gamybos srityje. Kita problema – dėl karo sukelto neapibrėžtumo investuotojai į Ukrainos ekonomiką pradėjo reikalauti daug didesnės grąžos. Taigi 2015 m. Ukraina buvo priversta skirti 5,2 proc. BVP, kai 2013-aisiais, Pasaulio banko duomenimis, užteko vos 2,9 proc. BVP.

Permetus akimis kelerių parėjusių metų pranešimus apie Rusijos biudžeto išlaidas akivaizdu, kad išlaidos nacionalinei gynybai kasmet didėjo, palyginti su praėjusiais metais. O juk šias lėšas galima buvo skirti sveikatos apsaugai, švietimui, mokslui ar socialinėms reikmėms. Taigi jau kelerius metus iš eilės skiriama vis daugiau lėšų armijos reikmėms ir ginkluotei: kariniams lėktuvams, laivams, raketoms, modernioms technologijoms ir ginklams. O šiais metais suplanuotos rekordinės karinės išlaidos – net 4,2 proc. BVP.

Ir tokios lėšos skiriamos kariuomenei, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad silpsta šalies ekonomika. Juk niekam ne paslaptis, kad Rusijos ekonomiką prislėgė dviguba našta. Prie neigiamo Vakarų įvestų sankcijų poveikio prisidėjo ir stiprus naftos kainų kritimas. Didelis rublio nuvertėjimas uždavė galvosūkį Kremliaus ekonomikos strategams: jeigu gindamas valiutos kursą didinsi palūkanas – pasmaugsi ekonomiką, jeigu kursą stabilizuosi eikvodamas valiutos rezervus – šie gali išsekti. Na, o jeigu skatinsi ekonomiką – rublis nuvertės dar labiau ir kils per didelė infliacija, kuri jau ir taip pavojingai artėja prie dešimties procentų ribos.

Pabrėžtina, kad ekonomistai nesutaria dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų 2015 m.: ekonomistų prognozių vidurkis yra ekonomikos smukimas 3,6 proc., o Kopenhagoje dirbantis „Danske“ banko ekonomistas Vladimiras Miklaševskis situaciją vertina kur kas pesimistiškiau, prognozuodamas 7,9 proc. ekonomikos smukimą.

Tačiau neaišku, ar toks beatodairiškas pinigų švaistymas kariniam biudžetui gali stabdyti Rusijos karinę agresiją kitų šalių atžvilgiu.

Priminsime, Jegoras Gaidaras, buvęs Rusijos premjeras, kažkada rašė, kad viena didžiausių Sovietų Sąjungos vadovybės klaidų buvo iš naftos eksporto uždirbtų pinigų švaistymas karui Afganistane. Tuo metu naftos kaina rinkoje buvo labai didelė, bet karas Afganistane pakeitė geopolitinę situaciją – savotiškas bumerango efektas.

Dar 1974 m. Saudo Arabija padidintas naftos kainas naudojo kaip ginklą spausti JAV. Tačiau 1979 m. Saudo Arabija suprato, kad jai ne pro šalį būtų Amerikos apsauga, nes Afganistano užpuolimas – tik pirmas žingsnis siekiant užgrobti Persų įlankos naftos išteklius.

Pats J.Gaidaras Sovietų Sąjungos žlugimo pradžios data laiko 1985 m. rugsėjo 13-ąją, kai šeichas Ahmedas Zaki Yamani, Saudo Arabijos naftos ministras, paskelbė, kad nustos dirbtinai palaikyti dideles naftos kainas, ir keturgubai padidino jos gavybą.

Sovietų Sąjungos nuostoliai sudarė net 20 mlrd. dolerių per metus, tačiau sovietų vadovybė, užuot ėmusis diržų veržimosi politikos, pradėjo dideliais tempais skolintis pinigų užsienyje.

Kai 1989 m. kreditoriai paskelbė, kad jau susidarė per didelis skolų kalnas, sovietų viešpatavimui atėjo galas. 1991-ųjų kovo mėnesį Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas savo dienoraštyje rašė, kad jei nepavyks iš kur nors gauti grūdų, vasarą gali prasidėti badas.

Rusijoje šiuo metu parengtas ir prezidentui Vladimirui Putinui pristatytas antikrizinis planas, tačiau jis kritikuojamas kaip nepakankamas. Belieka tikėtis, kad taikomos ekonominės sankcijos ir mažos naftos kainos galop prismaugs didžiąją Rusiją ir ši atsisakys savo okupacinių planų, kol dar jos neištiko visiška ekonomikos griūtis.

Kam naudingas karas

Internete apstu sąmokslo teorijų ir fantastinių siužetų, kuriuos platina prorusiški veikėjai, kad esą karas Sirijoje ir Irake su IS naudingas kelioms turtingoms JAV bankininkų šeimoms. Ir Ukrainoje karą esą skatina būtent JAV ir NATO. Lyg tyčia, tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų stipriausiai atrodo būtent JAV.

Ar gali kam nors būti naudingas karas, kurio metu žūva milijonai žmonių, sugriaunami miestai, žlunga šalių ekonomika? Įdomu patyrinėti istoriškai. Ekonomistai Chiu Yu Ko, Markas Koyama ir Tuan-Hwee Sng nagrinėjo, kokią įtaką kariniai konfliktai turėjo Kinijos ir Europos vystymuisi. Kodėl po Romos imperijos žlugimo Europa visą laiką buvo susiskaldžiusi, o Kinija amžių amžiais buvo centralizuota valstybė? Mokslininkai teigia, kad Kinijai dėl jos geografinės padėties visą laiką reikėjo saugotis stipraus vieningo iš Vakarų puolančio karinio priešo, prieš kurį Kinija galėjo atsilaikyti tik būdama vieninga.

Politinė centralizacija taikos metu mažino mokesčių naštą Kinijoje ir tai sudarydavo geresnes sąlygas gausėti gyventojų. Europoje karinių grėsmių buvo daugiau ir įvairesnių, bet jos buvo silpnesnės ir labiau lokalizuotos, nuo jų efektyviau apsigindavo mažesnės valstybės, kurios didžiąją biudžeto išlaidų dalį būdavo priverstos skirti kariniam biudžetui.

Istorijos profesorius Ianas Morrisas savo knygoje „War! What Is it Good For? Conflict and the Progress of Civilization From Primates to Robots“ atgaivino hipotezę, kad karas yra svarbus veiksnys, leidžiantis ekonomikai augti. Mokslininkas analizuoja Romos imperijos laikus, Renesanso epochą ir šiuolaikines JAV. Kiekvienu atveju jis atranda įrodymų, kad karas paskatino vieną ar kitą technologinį išradimą.

Beje, tai ne tik atominės bombos išradimas Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir reaktyvinis variklis, radaras ir net raketos, naudojamos ir tobulinamos šiandien. O kur dar vikšrinis traktorius, fotografija žvalgybos tikslams ir kt.

Ekonomistas Tyleris Cowenas svarsto, kad karo grėsmė ekonomikai įtakos gali turėti ir šiais laikais. Kai nėra tokios grėsmės, valdžia leidžia sau atsipalaiduoti ir net aptingti. Štai vykstant karui beveik nuo nulio per šešerius metus pavyko sukurti atominę bombą, o dabar dideli projektai, tokie kaip stambių tiltų rekonstrukcija Amerikoje, gali trukti gerokai ilgiau.

Kaip neramiais metais gyvuoja karinė pramonė

Pavyzdžiui, „BAE Systems“, trečia pagal dydį karo pramonės įmonė, pagaliau vėl tikisi pelno didėjimo – JAV ir Didžiosios Britanijos gynybos biudžeto karpymai pastaruosius keletą metų neigiamai paveikdavo šios įmonės pelną.

Įmonė pranešė, kad 2015 m. pelnas, tenkantis vienai akcijai, turėtų šiek tiek didėti, nes tikimasi naujų užsakymų karo laivų ir karo aviacijos srityse. Pavyzdžiui, „BAE Systems“ gamina „Eurofighter Typhoon“ reaktyvinius kovos lėktuvus, kuriuos naudoja Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Vokietijos ir Saudo Arabijos karinės oro pajėgos.

Dabar „BAE Systems“ vadovas Ianas Kingas teigia, kad JAV gynybos išlaidos stabilizavosi ir ateinančiais metais šiek tiek didės. Pasak jo, gynyba ir saugumas šiuo metu yra aukštoje vyriausybių prioritetų sąrašų vietoje. Paklaustas apie kovą su „Islamo valstybe“ Irake ir kylančią įtampą Ukrainoje, jis patvirtino, kad šie du veiksniai didins jo įmonės veiklos apimtis.

„BAE Systems“ taip pat tikisi naujų užsakymų Saudo Arabijoje, o vidaus rinkoje situacija yra priešinga: Didžiosios Britanijos gynybos išlaidos per pastaruosius ketverius metus smuko aštuoniais procentais. Be to, Didžiojoje Britanijoje po šiemet vyksiančių rinkimų bus vykdoma gynybos biudžeto peržiūra, ir gali būti, kad karinis biudžetas bus apkarpytas dar labiau, nors po Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos derybų Minske pasigirdo rimtų politinių pareiškimų, esą britų išlaidos gynybai yra nepakankamos.

Daiva Urbienė

Ekonomistas ir profesionali kariuomenė

Ilgą laiką niekas net nesuabejodavo teiginiu, kad šauktinių kariuomenė yra pigesnė nei profesionalų. Tačiau ekonomistas Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas įrodė, kad šauktinių kariuomenės pagrindas irgi yra mokestis, kurį sumoka patys šauktiniai, už karo tarnybą gaudami mažiau pinigų, negu jų reikėtų abipusio susitarimo atveju. Maža to, šis mokestis yra ne toks efektyvus ir jo našta didesnė nei kitų į biudžetą surenkamų mokesčių.

Vis dėlto JAV priimant sprendimą dėl šauktinių kariuomenės panaikinimo vien ekonominių argumentų neužteko.

Yra garsi istorija, kaip JAV generolas Williamas Westmorelandas pareiškė nenorintis vadovauti parsidavėlių kariuomenei. M.Friedmanas jam paprieštaravo: „Negi jūs tada norite vadovauti vergų kariuomenei?“

Aukų mažėja

Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulis tapo saugesnis: žmonių, kurie žuvo mūšiuose, XX a. mažėjo.

Karo grėsmė brangina akcijas

Patyrinėjus metų akcijų kursą matyti, kad didėjant karo grėsmei „BAE Systems“ akcijų kursas aplenkė Londono biržos indeksą FTSE100.

Kiek studentui užtenka mėnesiui: kelių tūkstančių, kelių šimtų ar tiek, kiek turi? Kiek kainuoja orios studijos, o kiek – studentiška dieta ir kas apmoka pasirinktą biudžetą?

Studentams gyventi vis dar sunku. „Veido“ pašnekovai tikina, kad per dešimtmetį studentiškas biudžetas nepasikeitė. Tačiau patys studentai jo eilučių skaičiuoti nelinkę, todėl dalis jų, nors ir gaudami pusės minimalaus atlyginimo vertės pajamas, mieliau gyvena pagal norus ir poreikius, bet ne pagal galimybes.

39 proc. studentų per mėnesį gauna iki 800 Lt, 40 proc. teigia patiriantys finansinių sunkumų. Didžiąją dalį pajamų jie išleidžia būtinosioms reikmėms – maistui ir būstui, o pagrindinis  pinigų šaltinis – šeima.

Šiais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis galima nupiešti statistinio Lietuvos studento finansinį portretą.

Pirmas studentas: 847 Lt/mėn.

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje 2014 m. sudarė 245 eurų (847 Lt). Žinoma, tokio krepšelio savininkas nevairuoja automobilio, tad jo kelionėms mieste skiriama apie 6 eurus (20 Lt), arba tiek, kiek kainuoja viešojo transporto mėnesinis bilietas. Šis studentas po paskaitų grįžta į bendrabutį, todėl išlaidos būstui minimalios: 43 eurai (150 Lt) per mėnesį ir maži komunaliniai mokesčiai.

Vis dėlto „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė patikslina, kad toks scenarijus, nors ir ekonominis, nėra pats blogiausias: pragyventi būtų galima ir už maždaug 174 eurus (600 Lt). Pasak jos, problema ta, kad net ir mažas pajamas gaunantys studentai neplanuoja savo biudžeto ir nekontroliuoja išlaidų.

„Nemokome vaikų, kaip tvarkyti finansus. Kai abiturientas kasdien gauna kišenpinigių, o sulaukęs devyniolikos jau išvažiuoja į kitą miestą ir viena suma gauna visus pinigus, nesugeba jų paskirstyti, – komentuoja ekonomistė. – Kai atsiveria milžiniškos galimybės ir norai didėja labai sparčiai, koją pakiša patirties ir disciplinos stoka. Problemų kyla dėl to, kad trūksta įgūdžių ir finansinio raštingumo.“

Todėl, anot O.Bložienės, būsimieji studentai su tėvais dėl studentiško biudžeto turi susitarti dar mokykloje: pirmiausia nutarti, kas mokės už studijas, jei mokslas bus mokamas, antra, sudaryti mėnesio pragyvenimo planą kitame mieste.

„Iš atliktų tyrimų ir apklausų matyti, kad studentai, kurie per mėnesį gauna 700–800 Lt (200–230 eurų), nežino, kokios yra jų išlaidos. Dažnai nežino ir kokias pajamas gauna“, – tvirtina ji ir pateikia pavyzdį, kai studentas, esą gaunantis 620 Lt (180 eurų, nurodo, kad jo išlaidos sudaro 570 Lt (165 eurus), tačiau paklausus, kam jis išleidžia pinigus, paaiškėja, jog išlaidos siekia 1,2 tūkst. Lt (347 eurus).

O.Bložienė primena, kad gaunant ir mažas pajamas būtina nepamiršti esminių finansų valdymo principų – išlaidų kontrolės, jų planavimo bei reguliaraus taupymo ir, žinoma, įvertinti realias galimybes, kurios tolimos nuo studentų plano po keturių kursų „į rankas“ gauti 2,2 tūkst. Lt (637 eurų)

Antras studentas: beveik vidutinis atlyginimas

Beveik vidutinį atlyginimą, apie 1,7 tūkst. Lt (492 eurus), gaunantis studentas gali sau leisti daugiau ir nebadauti. Šis studentas turi pinigų savo asmenybei ugdyti ir gali daryti tai, kas patartina studijų metais: lankytis kultūriniuose renginiuose (net ir mokamuose), leisti laisvalaikį su draugais ir t.t.

Banko „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, paprašytas sudėlioti laisvesnio studento išlaidų krepšelį, skaičiuoja, kad jis sudarytų apytikriai 1,7 tūkst. Lt. Prieš dešimtmetį pats studijuodamas Rygoje jis išleisdavo apie 300 eurų, todėl įvertinus dabartines kainas šiųmečiam studentui reikėtų 500 eurų.

Tokiame krepšelyje išlaidų maistui dalis sudarytų apie 40 proc. (apie 690 Lt). Žinoma, į šią sumą įskaičiuoti ir pietūs mieste ar aukštosios mokyklos valgykloje, gėrimai. Apie 500 Lt tektų būsto nuomai būstui, tada – laisvalaikiui, kultūrai ir kitoms reikmėms.

Ž.Mauricas patvirtina, kad išgyventi studentas gali ir su daugiau nei perpus mažiau, mėnesio būtinosioms reikmėms jam užtektų 700–800 Lt, tačiau toks gyvenimo būdas nesuteiktų nei saugumo, nei pasitenkinimo jausmo. Ekonomistas ragina įvertinti studento poreikius, kurie panašūs, o kartais ir didesni nei suaugusiojo. Pavyzdžiui, norint integruotis į akademinę bendruomenę, neatsilikti nuo studentų gyvenimo, skirti laisvalaikiui 10–20 Lt nepakaks.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokytis Šveicarijoje man patiko mažiau nei Rygoje ar Lenkijoje, nes Šveicarijoje negalėjau sau tiek leisti. O Rygoje ir Lenkijoje galėjau nueiti ir į kavinę, ir į kiną, ir į restoraną. Psichologiškai tokių galimybių turėjimas arba jų ribojimas daro gana didelį poveikį“, – teigia Ž.Mauricas.

Jis tvirtina, kad nuolatinis diržų veržimasis neprideda saugumo jausmo, o ilgainiui nepriteklius gali sukurti kompleksų. Juk mokslas ir gyvenimas po paskaitų „nenutiks“ savaime taip, kaip „nutiko“ studijos, todėl studentas, būdamas suaugęs žmogus, pats gali nuspręsti, kaip gauti papildomų pinigų, kad galėtų daugiau jų skirti savo poreikiams ir būsimos karjeros modeliavimui.

„Studijuodami su bendrakursiais versdavome tekstus, prieš magistrantūros studijas dirbau Didžiojoje Britanijoje, dar anksčiau Airijoje, todėl studijuodamas galėjau jaustis laisviau. Jei nebūčiau dirbęs, nebūčiau galėjęs studijuoti magistrantūroje Šveicarijoje“, – savo studentišką patirtį prisimena „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas.

Žinoma, studentai savo gyvenimo kokybę gali pagerinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasinaudoti valstybės remiamomis priemonėmis. Ko gero, svarbiausia ir vertingiausia yra sėkmė studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, į kurią pretenduoja gabiausi abiturientai.

O geriausių studentų motyvaciją gali prabudinti skatinamoji stipendija, kurios dydis aukštosiose mokyklose gali skirtis, pavyzdžiui, 195 Lt (1,5 BSI) ir 325 Lt (2,5 BSI) (56 ir 94 eurai). Studentai, kilę iš nepasiturinčių šeimų, turintys 45 proc. ir mažesnį darbingumo lygį arba našlaičiai gali gauti socialinę stipendiją, kurios dydis yra 390 Lt (3 BSI ) (114 eurų). Taigi studentas, gaunantis stipendiją, nepasiekia nė minimalaus 800 Lt  (230 eurų) krepšelio.

Studentai kasmet gali teikti paraiškas pasinaudoti valstybės remiamomis paskolomis studijų kainai sumokėti (paskolos vertė atitinka studijų kainą), gyvenimo išlaidoms padengti (6,5 tūkst. Lt metams išmokant lygiomis dalimis kas mėnesį) iki 1900 eurų per metus ar dalinėms studijoms finansuoti iki 2280 eurų per metus (7,8 tūkst. Lt) iki. Tokiu atveju palūkanas bankui, kol studentas mokosi (paskolos gyvenimo išlaidoms palūkanas studentas pradeda mokėti iškart), sumoka valstybė, o studentas bankui jas pradeda mokėti, kai baigia studijas. Paskolą grąžinti jis gali per 15 metų nuo studijų baigimo.

Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Paulius Baltokas, paklaustas apie finansinės paramos studentams įvairovę Lietuvoje, patikina, kad svarbiausia toli gražu ne jų kiekybė, o kokybė. Pasak jo, studentų rėmimo situaciją Lietuvoje pagerintų laipsniškai didėjančios stipendijos ir darnesnė už mokslą iš savo kišenės mokančių studentų integracija, kad jie aktyviau galėtų pasinaudoti paramos formomis. MOSTA duomenimis, daugiau nei pusė valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų susiduria su finansiniais sunkumais.

„Naujausia „Eurostudent IV“ apklausa parodė, kad esame priešpaskutiniai Europoje: mažesnes pajamas nei Lietuvoje gauna tik Maltos studentai. Žinoma, svarbiausia ne priemonių kokybė, bet jų kokybė. Pavyzdžiui, laipsniškas stipendijų didinimas ir valstybės nefinansuojamose vietose besimokančių studentų integravimas į bendrąjį paramos mechanizmą pagerintų paramos sistemą“, – komentuoja P.Baltokas.

Valstybinio studijų fondo (VSF) duomenimis, nuo pat 2009 m. daugiausiai jų besiskolinančių klientų prašo paskolos studijų kainai sumokėti. Pastaruosius trejus metus šių studentų daugėja, o bendra studentų su bankais 2009–2013 m. sudarytų sutarčių vertė siekia 148 mln. Lt.

„Valstybės remiamą paskolą studijų kainai sumokėti gali gauti beveik visi norintieji. Tačiau į sąrašus neįtraukiame tų, kurie anksčiau yra ėmę valstybės remiamų paskolų, bet įsipareigojimų nevykdo arba vykdo juos netinkamai: laiku nemoka palūkanų ar įmokų. Net jei nesumokėtos palūkanų vertė yra du centai, paskolos gauti studentas negali“, – patikslina Milda Papinigienė, VSF vyriausioji specialistė viešiesiems ryšiams.

2014 m. valstybės remiamų paskolų prašė 7,3 tūkst. studentų, o valstybės garantiją paskolai gavo tūkstančiu mažiau, apie 6 tūkst. studentų. M.Papinigienė prognozuoja, kad šis skaičius dar labiau sumažės po to, kai studentai nueis į bankus ir šie, peržvelgę jų kredito istoriją, paskolą daliai studentų teikti atsisakys, nors jiems ir suteikta valstybės garantija.

P.Baltokas, kalbėdamas apie valstybės remiamas paskolas, primena, kad už aktyvų studentų naudojimąsi šia paramos forma svarbiau yra jų galimybės skolą grąžinti. Pasak jo, daugėja studentų, kurie prašo „malonės“, kad valstybė padengtų jų pasiimtą paskolą. Todėl pašnekovas svarsto, kad paskolų sistemą būtų galima sutvarkyti ir geriau: nors valstybė sumoka palūkanas, paskolos mokėjimą galima atidėti, o jos mechanizmas sumodeliuotas taip, kaip ir daugelyje ES ar pasaulio šalių, kuriose studento galimybės grąžinti paskolą nėra susijusios su jo įsidarbinimo ar gaunamų pajamų rodikliu.

„Valstybės remiamos paskolos grąžinimas nėra iki galo integruotas į sistemą. Studentas verčiamas arba grąžinti paskolą gana greitai, arba prašyti valstybės malonės, kad ši atleistų jį nuo mokėjimo ir paskolą kompensuotų už jį, – komentuoja LSS prezidentas. – Gal geriau sukurti kitokį mechanizmą, kuris kad ir ne per penkiolika, o per 30–40 metų leistų studentui grąžinti paskolą savo jėgomis. Nes iš tiesų gal greitai pamatysime fizinių asmenų bankroto atvejų, kai studentai nesugebės grąžinti paskolų, paimtų sumokėti už studijas. Tai būtų didelis signalas apie tai, kaip veikia mūsų sistema.“

Pasak Ž.Maurico, valstybė, suteikdama garantiją studento paskolai, turėtų prisiimti dalį atsakomybės, nes jei aukštąjį mokslą baigę žmonės nesugeba grąžinti paskolos, kurios įmoka yra keliasdešimt litų per mėnesį, tai reiškia rimtą pranešimą apie aukštąjį mokslą ir jo poreikį.

„Pritarčiau ir stipendijų didinimo idėjai, nes dabar į studentus Lietuvoje žiūrima kaip į varganus žmones, nors jie yra ateitis. Švietimui skiriama pinigų, studento krepšelis taip pat gana didelis, bet jie gyvena po tris nerenovuoto bendrabučio kambaryje“, – stebisi ekonomistas.

MOSTA duomenimis, finansinei studentų paramai (skaičiuojant nuo lėšų, skiriamų aukštajam mokslui) Lietuva skiria ketvirtadaliu, arba 5 proc., mažiau nei vidutiniškai ES šalys. 2010 m. Lietuvoje finansinei studentų paramai skirta 13,2 proc., ES – 18,2 proc. aukštajam mokslui skirtų lėšų.

Vis dėlto, yra vilties, kad per artimiausius kelerius metus studentų finansinė situacija pasikeis. Prėjusį lapkritį premjeras Algirdas Butkevičius su LSS prezidentu pasirašė ketinimų protokolą „Dėl valstybės paramos studentams skatinti didinimo“.

Susitarime pažymima, kad, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, Vyriausybė sieks, jog iki 2018 m. studentams skatinti skiriamos valstybės lėšos, palyginti su šiuo metu vienam studentui skaičiuojama suma, palaipsniui didėtų iki 50 procentų.

Žinoma, duomenų apie paskolų, kurių labiausiai prireikė po 2009 m. aukštojo mokslo reformos, grąžinimo sėkmę teks dar gerokai palaukti, tačiau 18–24 metų amžiaus gyventojų skolų suma solidi jau šiandien. „Creditinfo“ duomenimis, šių skolininkų suma finansų įstaigoms, telekomunikacijų įmonėms ir kitoms bendrovėms rugsėjį siekė 48,7 mln. Lt.

„Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė O.Bložienė teigia, kad šios amžiaus grupės gyventojai yra sparčiausiai besiskolinančiųjų dalis, tačiau menki finansinio raštingumo įgūdžiai ir disciplinos stoka lemia pradelstus mokėjimus.

„Natūralu, kai trūksta patirties, o norai yra dideli, stinga supratimo apie kredito istorijos reikšmę ilgalaikiam finansiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai apklausėme studijų paskolas turinčius studentus, kodėl jie netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, paaiškėjo, jog nemano, kad tai yra svarbu, ar pamiršta“, – komentuoja ekonomistė ir priduria, kad jaunimui koją pakiša per daug optimistiškai vertinamos galimybės ir pernelyg liberalus požiūris į įsipareigojimų vykdymą.

Paklausta apie pradelstų mokėjimų pasekmes ateityje, O.Bložienė įvardija du galimus scenarijus: brangesnė paskola arba jokios paskolos. Pavyzdžiui, delsdamas laiku atsiskaityti už ryšio paslaugas iš operatoriaus negausi naujo telefono arba banko suteikta būsto paskola gali pabrangti 50 tūkst. Lt.

Jei sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, kodėl auga ir vokelių tarifai: gimdymas atsieina apie 1,2 tūkst., širdies operacija – 4–5 tūkst., vaistai ir tvarsliava po operacijos kainuoja apie tūkstantį litų per mėnesį?

Aušra Lėka

Vietoj atsakymo, kodėl sveikatos apsauga mokesčių mokėtojams vis brangsta, o netvarkos ir korupcijos joje nemažėja, tiktų ir trys šios srities pastarųjų dienų naujienos. Pirma, Seime svarstomuose kitų metų biudžetuose sveikatos apsaugai skiriamų milijardų suma ir vėl padidės, tačiau – antra naujiena – Savivaldybių asociacija skelbia, kad žmonės netrukus gali likti net be būtiniausios pagalbos, nes savivaldybių ligoninės tam neturi pinigų. Ir trečia žinia: sveikatos apsaugos viceministrą Gediminą Černiauską iš posto išvertė jo kalbos įrašas, kuriame jis „dūra“ išvadino konkurso vadovauti sveikatos apsaugos valstybės įstaigai laimėtoją, o po to spaudė ją pergalę perleisti jo partijos kolegei socialdemokratei.

Šios naujienos labai tipiškos brangiai, bet neefektyviai ir labiausiai iš visų sričių korumpuotai Lietuvos sveikatos apsaugai. Prie to vertėtų pridurti, kad ši labiausiai reformų reikalinga sritis mažiausiai reformuota. Kodėl? Perfrazuojant legendinio lietuviško kino pavadinimą, juk niekas nenori mirti, tad net kovingiausi sveikatos ministrai palūždavo prieš sistemos priešinimąsi reformoms, o jei patys nepasiduodavo, tai būdavo sistemos „suvalgyti“.

Ir visas šios sistemos bėdas apmoka mokesčių mokėtojai. Tad kiek iš tikrųjų mums kainuoja sveikatos paslaugos?

Be vokelio – nė žingsnio

„Prieš keletą metų mano brolis savaitę pragulėjo Kauno klinikų vėžininkų skyriuje, ir niekas nesidomėjo jo būkle. Nuėjau pas gydytoją, pasiguodžiau, kad brolio šeima augina keturis mažus vaikus, kad neturi pinigų. Niekad nesu davusi medikui kyšio, bet čia reikėjo ne dėl savęs, o dėl artimo žmogaus, tad pirmą kartą gyvenime gydymo įstaigoje ištraukiau du šimtus litų. Gydytoja sako – nereikia, bet iš karto įsidėjo į stalčių. Tuojau pat padarė tyrimus, paskui nusiuntė į reabilitaciją“, – savo patirtimi dalijasi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė.

Kita panaši istorija nutiko jau Vilniuje. V.Augustinienės dukrai buvo paskirta operacija, tačiau pas kitas tądien operuojamas moteris jau buvo atėjęs anesteziologas, o pas ją – ne. „Moterys palatoje klausia – gal dar nesusimokėjote? Tada nuėjau ir garsiai klausiu: moterys sakė, kad reikia susimokėti, – tai kiek ir kur kasa? Mane pažinę medikai puolė aiškinti: ką jūs, ponia Vida, nereikia, čia valstybinė įstaiga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atostogų užsienyje metu poilsiautojai skaičiuoja išlaidas pramogoms, tačiau neretai pamiršta įvertinti mobiliojo ryšio sąskaitas. Kad atostogų įspūdžių netemdytų neplanuotos išlaidos už skambučius ar internetą, būtina prisiminti kelis patarimus. Jie padės sutaupyti ir drąsiai naudotis mobiliuoju telefonu svečioje šalyje.

Verta pasidomėti tarifais

Norint kelionėje neriboti savo bendravimo ir kartu sutaupyti, prieš kelionę patartina pasidomėti mobiliojo ryšio operatorių tarifais svečioje šalyje, kiek kainuoja sujungtas, o kiek – atsilieptas skambutis. Šia informacija pasidalys „Bitės“ konsultantai bet kuriame salone ir interneto svetainėje.

Svečioje šalyje tarifai gali skirtis ir priklausomai nuo pasirinkto vietinio operatoriaus. Pavyzdžiui, „Bitės“ klientams pigiausia rinktis partnerių „Vodafone“ tinklą. Apie palankiausią tinklą klientus informuosime SMS žinute atvykus į šalį. Nors užsienio šalyse prie mobiliojo tinklo telefonas prisijungia automatiškai, keisti tinklą į palankiau apmokestintą galima bet kuriuo metu rankiniu būdu. Tereikia pakeisti nustatymus.

Svarbūs mobiliojo interneto nustatymai

Vykstant į užsienį rekomenduojama išsiaiškinti ne tik mobiliojo ryšio, tačiau ir interneto kainas. Norint drąsiai naršyti už geriausią kainą patartina užsisakyti specialų mobiliojo interneto paketą, skirtą naudojimui užsienyje.

Išvykstant į užsienį „Bitė“ taip pat rekomenduoja užsisakyti vienintelę realiu laiku veikiančią išlaidų kontrolės paslaugą ir nusistatyti pageidaujamą išlaidų už paslaugas limitą, kuris padės išvengti netikėtai išaugusios sąskaitos. Tačiau net neužsisakius išlaidų kontrolės ar duomenų užsienyje paketo, „Bitės“ nustatytas limitas saugos nuo pernelyg didelės sumos už duomenų siuntimą užsienyje ir mobilųjį internetą sustabdys pasiekus 200 litų ribą.

Nuo liepos 1 d. krenta kainos

Sutaupyti padės ir nuo šių metų liepos 1 d. atpigę pokalbių, SMS žinučių ir mobiliojo interneto tarifai visiems ES šalių vartotojams. Mobiliojo interneto megabaito kaina sumažės net 56% ir sieks ne daugiau nei 0,84 Lt. Apie naujus sumažintus mobiliojo ryšio tarifus užsienyje galima sužinoti „Bitės“ svetainėje, taip pat teirautis konsultantų.

Vasario 17–19 dienomis elektros pasiūla biržoje iš Estijos ir Skandinavijos šalių sumažėjo dėl elektros perdavimo linijos Estijoje remonto. Padidėjęs elektros importas per Baltarusijos–Lietuvos tarptautines jungtis iš dalies keitė estišką ir suomišką elektrą ir didino elektros kainą Lietuvos prekybos zonoje.

Vasario 20 d., vėl įjungus liniją Estijoje, didėjo iš šiaurės valstybių importuojamos elektros srautas. „Rusiškos“ elektros importą keitė elektra iš šiaurės, o elektros kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje nukrito. Vasario 24 d. didmeninė elektros kaina Lietuvos prekybos zonoje yra 14,3 cento už kilovatvalandę (ct/kWh).

„Šiandien elektros kaina yra beveik šeštadaliu mažesnė nei pirmadienį prieš savaitę. Tai lemia nešaltas oras, mažesnė paklausa ir tuo pačiu – neaukštos elektros kainos Suomijos ir Estijos prekybos zonose. Maksimaliai išnaudojamos importo iš Estijos ir Suomijos galimybės didina nebrangios šiaurietiškos elektros pasiūlą“, – sako Robertas Staniulis, „Litgrid“ Rinkos plėtros skyriaus vadovas.

Tarptautiniai Lietuvos–Latvijos ir Latvijos–Estijos elektros jungčių pralaidumai vasario 17–23 dienomis vidutiniškai buvo išnaudojami 99,6 proc., Lietuvos-Baltarusijos – 20 proc.

Nors paprastai valstybė ligoninėms bankrutuoti neleidžia, tačiau iš tiesų, nebandant pagražinti padėties, nemaža dalis Lietuvos ligoninių šiuo metu yra prie bankroto slenksčio. Be to, finansinė gydymo įstaigų padėtis vis blogėja.

Nė vienos ligoninės pirmojo šių metų pusmečio finansiniai rezultatai nėra teigiami: šiemet liepos 1-ąją mūsų šalies ligoninės turėjo beveik 35 mln. Lt nuostolių, pernai tuo pačiu metu nuostoliai sudarė 25 mln. Lt. Šiuo metu visos Lietuvos sveikatos įstaigos yra skolingos per 80 mln. Lt.
Sveikatos apsaugos ministerija ir jos vadovybė šią padėtį vertina ne visai adekvačiai. Todėl lapkričio pradžioje Lietuvos pacientų, gydytojų, gydytojų vadovų organizacijų atstovai kreipėsi į visuomenę, valdžios institucijas bei politines partijas ir nevyniodami žodžių į vatą konstatavo, kad nuo 2009 m. Lietuvoje finansuojama tik 81–92 proc. sveikatos priežiūros paslaugų patvirtintų įkainių, tad per ketverius metus už suteiktas paslaugas nesumokėta daugiau kaip milijardas litų.
Todėl kreipimosi autoriai Sveikatos apsaugos ministerijos ir konkrečiai ministro Vytenio Andriukaičio prašo pripažinti ir paskelbti visuomenei, kad dabar surenkamų privalomojo sveikatos draudimo lėšų nepakanka visoms sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, taip pat prašoma ieškoti papildomo finansavimo. O visuomenės kreipimosi autoriai prašo pradėti svarstyti ir pasisakyti dėl papildomo sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šaltinio formavimo ir įteisinimo, kitaip tariant, sudaryti sąlygas gyventojams patiems primokėti už gaunamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Taigi kol ministras V.Andriukaitis apie reformas tik kalba ir pristatinėja visokiausias gaires, sveikatos apsaugos sistemoje, ko gero, pamažu bręsta didžiulės permainos, kurios palies daugelį šalies gyventojų.

Praėjusį mėnesį vidutinės elektros kainos biržoje paaugo visose Baltijos šalyse, o Suomijoje šoktelėjo beveik penktadaliu. Nepriklausomas elektros energijos tiekėjas „Enefit“ praneša, kad vidutinė elektros energijos kaina „Nord Pool Spot“ biržose Lietuvoje ir Latvijoje pakilo 4,4 proc., o Estijoje – 8,6 procento.

„Vidutinės Baltijos šalių elektros energijos kainos augimui didžiausią įtaką darė nukritęs vandens lygis Latvijos hidroelektrinių rezervuaruose. Suomijos kainų zonoje jos augo dėl remonto darbų atominėse elektrinėse, – aiškina „Enefit“ generalinis direktorius Artūras Šyvokas. – Pastaraisiais mėnesiais vidutinė elektros energijos kaina svyruoja labai smarkiai.“

Laisvojoje Lietuvos ir Latvijos elektros rinkoje vidutinė kilovatvalandės (kWh) kaina rugpjūtį buvo vienoda – 17,72 cento. Estijoje ji paaugo iki 15,01 ct/kWh, o Suomijoje – iki 15 ct/kWh. Lyginant vidutines elektros energijos kainas su 2012 m. rugpjūčio duomenimis, jos Estijoje šiemet pakilo 8,3 proc., Suomijoje – 13,9 proc., Latvijoje – 0,2 proc., o Lietuvoje nukrito 5,2 procento.

Remiantis dabartinėmis prognozėmis, vidutinė rugsėjo mėnesio kaina turėtų išlikti panaši į rugpjūčio, nors šiuo metu matomas ženklus augimas. Ateinančiomis savaitėmis lietus turėtų pakelti vandens lygį Latvijos hidroelektrinių rezervuaruose ir vidutinės mėnesio elektros kainos turėtų grįžti į rugpjūtį stebėtą lygį. Prasidėjus šildymo sezonui, kuomet pradės veikti kogeneracinės elektrinės, numatomas elektros kainų mažėjimas.
Prognozuojama, kad vėjo energijos gamyba Švedijoje ir Danijoje išaugs ir galės daryti įtaką vidutinėms šalių elektros kainoms. Vandens lygis Švedijos ir Norvegijos hidroelektrinių rezervuaruose rugpjūtį išliko vidutiniškai 13 proc. žemesnis nei vidutinis daugiametis. Tačiau rugsėjį laukiami krituliai situaciją turėtų pataisyti.

Elektros kainoms didelę įtaką rugpjūtį darė ir kilę neramumai Artimuosiuose Rytuose. Žaliavinė nafta praėjusį mėnesį palaipsniui augo, kol mėnesio pabaigoje pasiekė 114 JAV dolerių už barelį ribą. Per mėnesį jos kaina pakilo 5,9 procento.

Taršos leidimų kaina augo ketvirtą mėnesį iš eilės – ilgiausiai nuo 2008 metų. Mėnesio pabaigoje jų kaina siekė 15,78 lito už toną. „Enefit“ analitikai prognozuoja, kad ateinančiais mėnesiais taršos leidimų kaina turi didesnę tikimybę augti nei mažėti.

Akmens anglies kainos 2014-iesiems sumažėjo iki 82,8 JAV dolerio (217,20 lito) už toną. Iš viso žaliavos kaina per mėnesį nukrito 1,7 procento.

Per metus krepšinio organizacijų biudžetai sudaro 145 mln. Lt – daugiausiai šių pinigų suneša privačios įmonės, valstybė ir savivaldybės. Kokios naudos tai duoda šaliai ir visuomenei?

Faktas, kad krepšinis iš visų sporto šakų priglaudžia daugiausiai tiek valstybės, tiek privataus verslo lėšų ir aistras kaitina jau daugelį metų. O kiek gi iš tiesų kainuoja krepšinis? Lietuvos sporto universiteto surinktais duomenimis, metinis Lietuvos krepšinio organizacijų biudžetas siekia 145 mln. Lt: iš jų 49,6 mln. Lt tenka krepšinio mokykloms, o 53 mln. Lt – Lietuvos krepšinio klubams ir Lietuvos krepšinio lygai (LKL). Kaip informavo LKL generalinis direktorius Linas Gilys, šiek tiek prisiduriama iš bilietų į rungtynes pardavimo, tačiau didžiąją dalį pinigų klubai susirenka iš privačių rėmėjų ir savivaldybių. Štai vien Vilniaus miesto savivaldybė pastaruosius penkerius metus kasmet krepšiniui skiria po 4–5 mln. Lt. 2013 m. iš savivaldybės biudžeto atseikėta 6,6 mln. Lt, iš kurių net 4 mln. Lt atiteko „Lietuvos ryto“ krepšinio komandai.
Skaičiuojant, kiek Lietuvoje kainuoja krepšinis, prie šių sumų iš dalies būtų galima pridėti 450 mln. Lt ES ir valstybės lėšų, skirtų sporto arenų ir kitų Europos krepšinio čempionatui būtinų pastatų statyboms. Kita vertus, dabar arenose ne tik krepšinio rungtynės rengiamos – ten vyksta koncertai, kultūriniai renginiai, kitų sporto šakų varžybos.
Tad ar atsiperka ir kokios naudos šaliai ir jos gyventojams duoda krepšiniui išleidžiami milijonai? Ar verta tiek remti vieną sporto šaką, nors ji ir vadinama antrąja Lietuvos religija? Kaip krepšinis veikia ekonomiką, šalies įvaizdį, galų gale visuomenės emocinę būklę?  Į šiuos klausimus vienareikšmio atsakymo nėra, nes krepšinis Lietuvoje jau tapęs daugiau nei sportu.

Ar krepšinis skatina vartojimą

Rudens pradžioje prasidedančių krepšinio čempionatų ne mažiau nei ištikimiausi sirgaliai laukia parduotuvės, gėrimų ir užkandžių gamintojai bei kavinės ir barai. Lietuvos barų ir kavinių asociacijos prezidentas, vyninės „Tappo D‘oro“ vadovas Raimondas Pranka įsitikinęs, kad krepšinis Lietuvoje tikrai skatina vartojimą, nes vieni žiūrovai rungtynes stebi namuose, kiti – arenoje, o treti – baruose.
„Kai vyksta svarbios krepšinio varžybos, apyvarta padidėja 30–40 proc. Tokie renginiai ir verslui naudingi, ir pats baras tampa jaukesnis, laisvesnis, kai daug vieningų žmonių kartu žiūri ir serga už rinktinę. Todėl žmonės ir mėgsta sambūriais žiūrėti – euforija stipresnė“, – pasakoja R.Pranka.
Kita vertus, vyninės savininkas čia pat priduria, kad baruose krepšinį lietuviai žiūri tik tuomet, jei žaidžia lietuvių komanda – o jei ji pralaimi ir į tolesnį etapą nepatenka, barams džiaugsmas dėl padidėjusio vartojimo kaipmat išgaruoja. Tuo požiūriu krepšinio aistruoliai skiriasi nuo futbolo, mat pastarieji svarbias rungtynes stebi nepaisydami to, kokios šalies rinktinės žaidžia.
Didesniu pardavimu prasidėjus čempionatui džiaugiasi ir prekybos tinklai. „Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė teigė, kad krepšinio čempionatas kiekvieną kartą paskatina vartojimą, bet kur kas didesnis pardavimas buvo fiksuotas, kai čempionatas vyko Lietuvoje. „Kai čempionatas vyksta ne Lietuvoje, ištikimiausi sirgaliai žiūri rungtynes, daugiau perka, o kiti prisideda kažkiek pasidavę manijai – nuo kelių iki keliolikos procentų padidėja pardavimas tautinės atributikos, tokios kaip vėliavėlės, taip pat įvairių suvenyrų, krepšinio ar tautine atributika puoštų drabužių (palaidinių, kepuraičių, šalikų, džemperių), alaus, bulvių traškučių, užkandžių“, – vardija R.Saulytė.
Tad tai, kad krepšinis paskatina vartojimą, pripažįsta visi – nuomonės išsiskiria tik, kokia apimtimi ir ar ilgam. Juk pralaimėjus Lietuvos komandai, neretai dingsta ir visas optimizmas bei nusiteikimas vartoti. Štai DNB banko analitikai suskaičiavo, kad per pastaruosius penkerius metus teigiamas krepšinio poveikis Lietuvos ūkiui sudarė vidutiniškai po milijardą litų kasmet – esą kiekvieno šiai sporto šakai skirto lito grąža 40 proc. Pasak DNB banko vyr. ekonomistės Baltijos šalims Jekaterinos Rojakos, krepšinis yra svarbus impulsas vidaus vartojimui bei smulkiajam verslui, nes vien registruotų krepšininkų skaičius Lietuvoje siekia 25 tūkst., o įskaičiavus mėgėjus reguliariai krepšinį žaidžiančių Lietuvos gyventojų skaičius siekia 100 tūkst.
Tiesa, dalis ekonomistų skeptiškai įvertino tokią banko analitikų apskaičiuotą grąžą iš krepšinio šalies ekonomikai. „Jei žmonės į kavines nesusirinktų krepšinio žiūrėti, išleistų pinigus kitur – eitų į alaus šventes ar koncertus“, – mano ekonomistas Romas Lazutka.

Kuo geras draudimas? Tarkim, atsitiko staiga nelaimė – sudegė ūkis, ir tik viena karvutė maitintoja liko. Bet nėra taip liūdna, jei ūkis buvo apdraustas ir draudimo įmokos metai iš metų buvo mokamos laiku. Nuėję į draudimo kompaniją turėtumėte gauti išmokas už patirtus nuostolius. Tik ką daryti, jei ten, nežinia kodėl, jums pareiškia: „jei norite gauti draudimo išmoką – nušaukite likusią Jums karvę“.
Panašų absurdo teatrą mes stebime pastaruoju metu Kipre. Juk niekam ne paslaptis, kad tokiai mažai salai bankų sektorius ir buvo ta karvė maitintoja. O po visų antiliberalių „šokių su būgnais“ apie naujus mokesčius („ekspropriaciją“) asmeniniams indėliams (ir visai nesvarbu ar 9 proc., 30 proc. ar net 40 proc.), sveikai mąstantis žmogus, savo pinigų šiuose bankuose nebelaikys.
O prie ko čia draudimas?  Va apie tai ir kalba.
Pastarosiomis dienomis perskaičiau Lietuvos finansų ministro pareiškimą apie tai, kaip nenuilstami dirba Vyriausybėje sudaryta Euro įvedimo Lietuvoje darbo grupė, šventai įtikėjusi lozungu: „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“.
Puikus pažintinis straipsnis. Beveik niekas neužmiršta: ir „sudaryta visuomenės informavimo strategijos grupė, kuri turėtų pakeisti kol kas skeptišką gyventojų nuomonę dėl euro įvedimo“, ir pažymėta, kad „įsivedant eurą Lietuvos laukia didelis darbas. Lietuvoje grynųjų litų cirkuliuoja apie 10 mlrd. Lt . Tai apie 100 mln. banknotų. Kol kas neaišku, kiek tiksliai kainuos jų keitimas“, ir tai, kad „tąpusi euro zonos nare, Lietuva turės prisidėti prie ES valstybių finansinių problemų sprendimo“.
Ir šioje, pačioje įdomiausioje vietoje, pokalbis staiga nukrypsta apie iki gyvo kaulo įgrisusius Mastrichto kriterijus ir kainoraščių pakeitimą parduotuvėse. Sutikite, įdomiau būtų išgirsti kiek kainuos mokesčių mokėtojams, mums su Jumis, dalyvavimas paminėtame stabilizavimo fonde. O svarbiausia, ko mes galime tikėtis sumokėję įnašą į šį Euro „apdraudimo“ fondą?
Ne viską išmanančiam skaitytojui galėjo susidaryti klaidinga nuomonė, kad problemos su Euro įvedimu – tai tik kainoraščių ir kupiūrų pakeitimas vienų į kitus ir skeptikų įtikinimas. O kiti kaštai (išlaidos) ekonomikai ne itin reikšmingi.
Pasižiūrėkim ar tikrai taip bus.
Praeitais metais šmėkštelėjo pranešimas, kad Italija, kurios ekonomika pergyvena ne itin gerus laikus, buvo priversta padidinti savo viešąją skolą, pirmą kartą peržengdama 2 trilijonų eurų ribą. Ir pinigai nuėjo ne badaujantiems ar verslo paramai ir net ne tapusiai įprastai pagalbai kokiems nors bankams. Skola išaugo dėl šalies įnašo į Europos finansų stabilumo fondą (EFSF), kuris siekė 20,2 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad šalis kasasi sau dar gilesnę skolų duobę, kad tik susimokėtų draudiminį įnašą Euro naudojimui.
Va, – pasakys viską nuspėjantis skaitytojas – jei Kipras būtų sumokėjęs tokius įnašus, tai nebūtų turėjęs jokių problemų. Juk pasakyta: fondo veikla nukreipiama finansinio stabilumo Europoje išsaugojimui, skiriant finansinę pagalbą euro zonos valstybėms, esant ekonominiams sunkumams.
Tačiau tame ir bėda, kad Kipras mokėjo, kaip ir visos kitos šalys, pakeitusios savo valiutą į eurus. Suprantama ne tiek, kiek italai, bet tiek, kiek numato Europos Sąjungos reikalavimai, kurie niekam nedaro jokių nuolaidų. Pavyzdžiui, mums artimos Estijos įnašas į fondą – beveik 2 mlrd. eurų.
Šiandien Europos finansinio stabilumo fondas neseniai pervadintas Europos stabilizavimo mechanizmu turi 700 mlrd. eurų. Kiprui gelbėti reikėjo viso apie 17 mlrd. eurų (verta pastebėti, kad Kipro metinis BVP 2012 metais siekė 18,4 mlrd. eurų). Ši suma fondui ne kritinė. Ir kaip žinome, duotų ne už dyką, o tik skolon. Galų gale būtent tam ir buvo sukurtas šis fondas.
Bet čia pažadėjo duoti tik 10 mlrd. eurų ir tik su sąlyga papildomai ir visuotinai apmokestinti indėlius bankuose. Pirminis siūlymas apmokestinti visus indėlius nepriklausomai nuo jų dydžio atrodė jei ne žiauriai, tai gana kvailai.
Priešingai nei formuojama viešoji nuomonė, tik 21 proc. depozitinių indėlių bankuose priklauso Rusijos indėlininkams. Visi likusieji, t.y. didžioji dalis indėlių – kontroliuojami vietinių ir kitų Europos Sąjungos valstybių fizinių asmenų arba kompanijų. Laimei Kipro parlamentui užteko proto ir valios nepritarti tokiam grobuoniškam projektui (tarp kitko būtų įdomu sužinoti, kaip būtų pasielgęs mūsų Seimas tradiciškai skubantis besąlygiškai vykdyti ES biurokratų valią).

Kipro gyventojus žeidžia akivaizdus neteisingumas. Graikijos ekonomikos gelbėjimui Europos Sąjunga surado 240 mlrd. eurų, o čia dėl 7 mlrd. eurų, vyksta tragedija. O jei dar atsižvelgsim į tai, kad Kipro problemos kilo ne viduje valstybės, o išorėje, t. y. dėl to, kad salos valstybė supirkinėjo Graikijos, su kuria Kiprą sieja tamprūs ekonominiai saitai, obligacijas,. Tai tampa panašu į baudimą už pagalbą kaimyninei valstybei ir už pernelyg didelį nuolankumą ES biurokratams. Pirmoji krizės banga Kiprą ištiko kai šalis įvykdė Europos Sąjungos įsakymą nurašyti 4,2 mlrd. eurų Graikijos skolą, o antroji susijusi su žemai kritusia Graikijos paklausa, kuri sumažino Kipro prekių ir paslaugų eksportą.
Tarp kitko tarp „marginalinių“ analitikų vyrauja ir kitokia nuomonė dėl pastarųjų įvykių – esą dėl visa ko kalta stambių bankinių sistemų konkurencinė kova su nepaklusnia nedidele tauta ir viskas daroma tam, kad būtų pašalinti konkurentai bankiniame sektoriuje, o Kipras paliktas be pajamų šaltinio.
Sutikite, šių įvykių fone mūsų finansų ministro išsakomi teiginiai, kad „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“ – skamba kaip nelaimę pranašaujantys ir gana grėsmingi. Bet kuriuo atveju, ši istorija puikus pretekstas įdėmiau susipažinti su dokumentais, po kuriais Lietuva numato padėti ir savo parašą. Juk iš esmės negali būti nei euro skeptikų, nei euro šalininkų, kol visuomenei nepateikta visa informacija. Kaip buvo sakoma vienoje žinomoje komedijoje: „pateikit visą sąrašą!“. Tik tada galėčiau spręsti kurioje pusėje būtų mano balsas.
Todėl norisi sužinoti:
1. Kokią konkrečią sumą Lietuva turės sumokėti  ir kaip dažnai?
2. Iš kur bus paimti pinigai? (Ar vėl teks didinti valstybinę Lietuvos skolą? Akivaizdu, jog tai gali pakenkti tų pačių Mastrichto reikalavimų atitikimui).
3. Kokiomis konkrečiomis sąlygomis bus teikiama finansinė pagalba krizinės situacijos sąlygomis? (Labai nesinorėtų vėl uždarinėti ką nors panašaus į Ignalinos AE, ar apriboti sodinamų bulvių laukus, ar nušauti kokią nors kitą „karvutę“ dėl galimybės gauti „draudiminį“ kreditą.)
Atsakymus į šiuos tris klausimus reikia publikuoti atviroje žiniasklaidoje. Juk tam ir sukurta speciali darbo ir visuomenės informavimo strategijos grupė.

Valstybės finansuojamos vietos universitete ar kolegijoje šiemet negaus maždaug pusė pirmakursių. Kokias specialybes pasirinkusiems teks suploti daugiausiai, o kurios studijos bus pigiausios?

Dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. mažinamas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas. Tad 2013–2014 mokslo metais studijų krepšelius gaus 15,7 tūkst. pirmakursių: apie 8,2 tūkst. stojančiųjų į universitetus ir maždaug 7,5 tūkst. – į kolegijas. Pernai valstybės skiriamą studijų finansavimą gavo 16,9 tūkst. stojančiųjų.
Vis dėlto, kaip ir praėjusiais metais, šiemet už mokslą aukštojoje mokykloje mokės kas antras pirmakursis.
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas Juozas Vaidelis patvirtina, kad daugelis abiturientų rinkdamiesi studijų programą įvertina ne tik tai, kiek specialybė yra perspektyvi, bet ir savo bei tėvų galimybes mokėti už mokslą, jeigu nepavyktų patekti į valstybės finansuojamą vietą. „Kaina už studijas labai svarbus dalykas renkantis, ką studijuoti. Neretai didelė suma net paveikia studijų krypties pasirinkimą. Jeigu abiturientai žino, kad tėvai negalės mokėti tokios sumos, o kitais metais pereiti į valstybės finansuojamą vietą nesitiki, tiesiog tos specialybės nesirenka“, – abiturientų pasirinkimo motyvus atskleidžia J.Vaidelis.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientė Ugnė Jakubauskaitė taip pat sako, kad visi jos bendraklasiai lygina ne tik atskirų universitetų studijų programų kokybę, bet ir kainą už mokslą, taip pat daugelis kartu su tėvais pasiskaičiuoja, kada sumokėti pinigai atsipirktų.
Bene rimčiausiai savo pasirinkimą reikėtų įvertinti ketinantiems tapti muzikantais ir pilotais, mat šios studijų kryptys yra brangiausios: nepatekus į valstybės finansuojamas vietas teks ploti po daugiau kaip 18 tūkst. Lt per metus.
Kolegijose studijos brangiausiai taip pat atsieis muzikantams – po beveik 15 tūkst. Lt. per metus.
Kiek teks atverti pinigines šiųmečiams pirmakursiams, nusprendusiems savo lėšomis studijuoti kitas specialybes?

Pigiausios socialinių ir humanitarinių mokslų studijos

Pigiausiai Lietuvos universitetuose, 3892 Lt per metus, kainuos studijos būsimiesiems humanitarams ir socialinių sričių darbuotojams, daugiau kaip 5 tūkst. Lt teks mokėti už matematikos studijas, taip pat būsimiesiems slaugytojams ir sportininkams. Filologijos mokslai, išskyrus retas kalbas, atsieis 6390 Lt. Studijuojantiems architektūrą, fizinius ir technologijos mokslus, biomedicinos srities specialybes, taip pat psichologiją per metus reikės sumokėti per 7,5 tūkst. Lt. Būsimiesiems medikams ir veterinarams mokslas kainuos daugiau kaip po 9 tūkst. Lt, o menų krypties, odontologijos ir visuomenės saugumo studijos – net 11 tūkst. Lt.
Pasirinkusiems studijas kolegijose mokslas atsieis šiek tiek pigiau. Štai už humanitarinių ir socialinių mokslų studijas per metus teks pakloti po 3238 Lt, nusprendusiems įgyti socialinio darbuotojo specialybę – beveik 4 tūkst. Lt, už biomedicinos, fizinius bei technologijos mokslus – per 4,5 tūkst. Lt, menų krypties studijas – beveik 8 tūkst. Lt.
Daugelyje universitetų ir kolegijų studijų kainos nesiskirs nuo norminių – tų, kurias nustatė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Vis dėlto kai kurių studijų programų kainas aukštosios mokyklos patvirtino didesnes. Tad už tą pačią studijų programą viename universitete gali tekti mokėti daugiau nei kitame. Tarkim, teisės studijos Vilniaus universitete (VU) nepatekusiems į valstybės finansuojamas vietas kainuos 5 tūkst. Lt – tūkstančiu litų daugiau nei norminė kaina. O Mykolo Romerio universiteto teisės specialybės studentams reikės mokėti tiek, kiek nustatė ŠMM, – 3892 Lt.
Tūkstančiu litų daugiau, negu patvirtinta ŠMM, reikės mokėti ir VU medicinos bei odontologijos specialybių studentams. Ir tokių studijų programų, kaip žurnalistika, ekonomika, vadyba bei verslo administravimas, kaina šiame universitete keliais šimtais litų didesnė negu norminė.
VU strateginių reikalų prorektorius doc. Juozas Galginaitis pabrėžia, kad kiekviena aukštoji mokykla yra laisva nuspręsti, kiek ji investuoja į aukščiausios kvalifikacijos akademinį bei mokslinį personalą, studijų infrastruktūros atnaujinimą bei priemones, kurios ne tik augina studijų kokybę, bet ir pačias studijas daro patrauklesnes. Taip pat svarbu ir tai, kiek laiko skiriama individualiam darbui su studentais, kiek investuojama į studijų aplinką, studentų galimybes aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Būtent šie pasirinkimai, J.Galginaičio žodžiais, lemia tai, kad vienų ir kitų aukštųjų mokyklų studijų programų kainos skiriasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Perkant maistą lietuviams svarbesnė kaina nei kokybė. Tai paaiškėjo po naujausios Eurobarometro apklausos.
Kad pirkdami maistą atsižvelgia į kainą, nurodė net 95 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Lietuviai yra tarp tų europiečių, kurie į maisto produktų kainas parduotuvėse kreipia didžiausią dėmesį, nors apklausa parodė, kad tai svarbu visiems Europos Sąjungos šalių gyventojams (ES vidurkis siekia 91 proc.). Didžiausia dalis respondentų, nurodžiusių, kad perkant maistą kaina jiems yra svarbi, buvo Bulgarijoje (98 oproc.), o mažiausia – Nyderlanduose (72 proc.).
Europiečiams svarbi ir maisto kokybė, bet kaip aiškėja iš apklausos, vis dėlto mažiau nei kaina. Eurobarometro duomenimis, maisto kokybė labai svarbi 73 proc. lietuvių (ES vidurkis – 65 proc.). Lietuviai pagal dėmesį maisto kokybei šiek tiek atsilieka nuo tokių valstybių, kaip Malta (86 proc.), Kipras (84 proc.), taip pat nuo kaimyninės Latvijos (76 proc.), bet daugumą ES šalių lenkiame. Beje, mažiausiai maisto kokybe rūpinasi portugalai (kad ji labai svarbi, nurodė tik 49 proc. respondentų).
Iš apklausos taip pat paaiškėjo, kad pirkdami maistą lietuviai ir kiti europiečiai labai domisi, kokioje šalyje jis pagamintas. Maisto kilmės šalis svarbi 80 proc. lietuvių (ES – 71 proc.).

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose namų valdos sklypų kainos daugiau nei dvigubai didesnės negu rajonuose. Tuo tarpu didžiausią paklausą minėtuose miestuose turi sklypai,  kurių plotas svyruoja nuo 6 iki 10 arų, o rajonuose – nuo 15 iki 20 arų.

Tokias parduodamų sklypų tendencijas pateikia lankomiausias nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt, birželio mėnesį išanalizavęs daugiau nei 12 tūkst. skelbimų.
Sostinėje pardavinėjamų namų valdos sklypų vidutinė kaina siekia 22,4 tūkst., o rajone – 9,3 tūkst. litų už arą, atitinkamai Kauno mieste ir rajone – 14,8 ir 7,5 tūkst. litų, o Klaipėdos mieste ir rajone – 20,9 ir 8,2 tūkst. litų už arą.
Pasak Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, Vilniaus mieste didžiausią paklausą turi didesni negu 6 arų sklypai, o  kainos svyruoja nuo 10 iki 150 tūkst. litų už arą.
„Didmiesčiuose namų valdos sklypų kainos yra didesnės negu rajonuose, todėl dažnai apsiribojama mažesnio ploto – iki 10 arų – sklypais. Tuo tarpu rajonuose didesnę paklausą turi sklypai, kurių plotas 15-20 arų“, – situaciją rinkoje apžvelgia E. Narbuntovičius.
Pagrindiniai pirkėjai – šeimos
Nekilnojamojo turto brokeriai pastebi, kad pagrindiniai namų valdos sklypų pirkėjai yra trijų ar keturių asmenų šeimos, gaunančios stabilias pajamas ir siekiančios gyventi erdvesniame būste nei dabartiniame dviejų ar trijų kambarių bute.
„Vilniuje dažniausiai į sklypą pirkėjai planuoja investuoti apie 100 tūkst. litų, bet įsigyja brangesnius 150 ar 200 tūkst. litų vertės sklypus“, – sako Aušra Kriščiūnienė, „DNB būstas“ brokerė.
Kaune populiariausių namų valdos sklypų kaina svyruoja nuo 70 iki 200 tūkst. litų. Didžiausią paklausą turi didesni negu 6 arų sklypai, su įvestomis komunikacijomis, pageidaujama, kad šalia būtų parduotuvė, mokykla, viešojo transporto stotelė.
Panevėžyje ir Šiauliuose namų valdos sklypų kainos kiek mažesnės negu trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Panevėžio mieste vidutinė kaina siekia 7,1 tūkst., o rajone – 4,9 tūkst. litų, Šiauliuose atitinkamai – 8,1 ir 4 tūkst. litų.
Žemės paskirtį keičia vis rečiau
Beveik trečdalį visų Domoplius.lt portale pardavinėjamų sklypų sudaro žemės ūkio paskirties sklypai, kurių kaina yra kelis kartus mažesnė negu namų valdų.
„Pavyzdžiui, Vilniaus mieste žemės ūkio paskirties žemės sklypai vidutiniškai kainuoja 7,3 tūkst. litų, rajone – 2 tūkst. litų už arą. Kituose miestuose kainos dar mažesnės ir svyruoja nuo 1,9 iki 5,9 tūkst. litų už arą“, – sako E. Narbuntovičius.
Nekilnojamojo turto rinkos ekspertų teigimu, namų valdos sklypai turi didesnę paklausą negu žemės ūkio paskirties.
Klaipėdoje dirbanti brokerė Inga Jurgulytė teigia, kad pirkėjams yra labai svarbu išplėtota infrastruktūra, įvestos komunikacijos, nes kitu atveju namo statybos gali gerokai pabrangti.
„Dėl minėtos priežasties vis mažiau sudaroma sandorių, kai įsigyjama žemės ūkio paskirties žemė, o vėliau ji keičiama į gyvenamosios paskirties, kitaip tariant – namų valdą. Taip yra todėl, kad Klaipėdos regione pastebime didžiulę namų valdos sklypų, kurie anksčiau buvo žemės ūkio paskirties, pasiūlą. Prognozuočiau, kad ji viršys paklausą dar mažiausiai penkerius metus“, – apie dabartines tendencijas pasakoja I. Jurgulytė.
Paskaičiuota, kad per metus vidutinės sklypų kainos didžiuosiuose miestuose pakito nežymiai – Vilniuje ir Kaune jos sumažėjo apie 3–4 proc., Klaipėdoje – apie 3 proc. pakilo.