Didesnis pridėtinės vertės mokestis, automobilių mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ar dešimtis kartų išaugęs žemės mokestis. Kurią nors šių dovanų, o gal ir kelias, Vyriausybė planuoja Lietuvai padėti jei ne po Kalėdų eglute, tai ant Naujųjų metų šventės stalo.

Seimo užkulisiuose juokaujama, kad jei iki šių metų pabaigos ir pavyks atidėti nemalonią procedūrą, tai po Naujųjų, pamačius skyles biudžete, be diskusijų bus patvirtinti bet kokie mokesčiai.

Prieš kelis mėnesius Seime pristatytos Finansų ministerijos parengtos Žemės mokesčio įstatymo pataisos yra priemonė, kuri teoriškai galėtų užkimšti naują šalies biudžeto skylę. Apskaičiuota, kad taikant naują įstatymo redakciją mokesčių už žemę būtų surenkama nebe 52 mln., o visas milijardas litų.

Viešojoje erdvėje įstatymo pataisos buvo pristatytos ne kaip papildomų biudžeto pajamų šaltinis, o kaip vienintelė efektyvi priemonė aktyvinti žemės naudojimą pagal paskirtį. Kaip tik tų nenaudojamų žemės sklypų savininkai esą tą milijardo litų vertės aukso krūvą ir supiltų. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) skambina pavojaus varpais įspėdamos, kad prisidengiant viešųjų ryšių vėliava – apleistų žemės sklypų savininkų drausminimu – slepiama pataisų esmė – kad mokestinė bazė radikaliai keičiama visiems žemės naudotojams.

Šiemet valstybės finansuojamą vietą aukštosiose mokyklose gaus maždaug kas antras stojantysis. Kitiems už mokslą teks mokėti. Per metus mažiausiai, 2600 Lt, už studijas mokės būsimieji apskaitininkai, o daugiausiai – būsimieji pilotai ir muzikantai: po 18 tūkst. Lt.

Švietimo ir mokslo ministerija planuoja, kad 2012 m. į valstybės finansuojamas studijų vietas bus priimta apie 17 tūkst. pirmakursių: 9 tūkst. – į universitetus ir apie 8 tūkst. – į kolegijas. Kitiems, maždaug pusei pirmakursių, už mokslą teks susimokėti patiems. Tad daugelis absolventų studijų programas bei universitetus renkasi ir pagal tai, kiek tektų mokėti už mokslą negavus vadinamojo studijų krepšelio.
Štai kaunietė Urtė Žemaitytė svarsto tik apie tas humanitarinių studijų programas, kurios nekainuoja daugiau kaip 4 tūkst. Lt. Mat ji, įvertinusi savo galimybes ir pažymius, abejoja, kad įstos į valstybės finansuojamą vietą, tačiau vis tiek nori įgyti universitetinį išsimokslinimą. „Turint universiteto diplomą kur kas lengviau susirasti darbą, be to, universitetuose formuojamas platesnis požiūris į daugelį dalykų negu, pavyzdžiui, kolegijose. Bendraudama su vyresniais studentais susidariau įspūdį, kad Lietuvos kolegijose parengimo lygis gana prastas“, – kodėl yra pasiruošusi mokėti už studijas universitete, atskleidžia U.Žemaitytė.
Nors jos tėvai apskaičiavo, kad už mokslą po keturis tūkstančius litų galėtų mokėti visus studijų metus, net jeigu po rotacijos mergina nepakiltų į nemokamą vietą, tačiau nesvarstė, kada tie pinigai atsipirks. U.Žemaitytė prisipažįsta neanalizavusi ir darbo perspektyvų įgijus jos norimą istorijos ar socialinio darbo specialybę.

Abiturientai informacijos apie studijas ieško patys

Palangos Senosios gimnazijos abiturientas Antanas Mikalauskas taip pat sako, kad su bendraamžiais ar mokytojais nėra diskutavęs apie įsidarbinimo galimybes. „Dažniausiai studijų kryptį jaunuoliai renkasi pagal gabumus ir gebėjimus. Be to, išsilavinimas – tik formalumas. Kaip greitai ir kur pasiseks įsidarbinti, labiau priklauso nuo asmenybės, sukauptos patirties“, – mano A.Mikalauskas.
Pasak jo, šiandien tik nuo paties jaunuolio iniciatyvumo priklauso, ar bus pasirinktas tinkamas ateities kelias. Mat pagalbos iš šalies, sprendžiant, ką studijuoti, labai mažai. „Kaip ir daugelyje mokyklų, mūsų gimnazijoje yra profesinio orientavimo centras. Ten sudėti universitetų lankstinukai, galima iš specialisto gauti šiek tiek informacijos, jeigu pats paklausi. Dar galima atlikti testą, kurio rezultatai atskleidžia, kiek yra išreikštas žmogaus noras dirbti vienoje ar kitoje srityje“, – pasakoja abiturientas.
Vis dėlto jo apsisprendimo studijuoti kūrybinę komunikaciją testo rezultatai nepaveikė. Aštuoniolikmetis prisipažįsta, kad jeigu ne šešerių metų patirtis dalyvaujant Lietuvos moksleivių sąjungos veikloje, vargu ar šiandien jis žinotų, ką nori studijuoti. Mat net iš universitetų atstovų labai stinga orientavimo, kokią specialybę jaunuolis galėtų rinktis. A.Mikalauskas apgailestauja, kad per metus į Palangos Senąją gimnaziją buvo atvykę vos dviejų aukštųjų mokyklų (Vilniaus Gedimino technikos universiteto, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto) atstovai. „Mokiniai jų laukia išskėstomis rankomis, nes per tokius susitikimus galima neformaliai pabendrauti, išsiaiškinti visus rūpimus klausimus, pavyzdžiui, net sužinoti, kokios gyvenimo bendrabutyje sąlygos. Iš kitų didžiųjų universitetų niekas nesivargina atvažiuoti, nes jie ir taip surenka pakankamai studentų“, – teigia palangiškis.
Antaną nuvylė ir „Litexpo“ parodų centre Vilniuje rengiama mugė „Mokymasis, studijos, karjera“, kuri vaikinui priminė turgų, nes naudingos informacijos jis gavo mažai. Tad abiturientas, kaip ir jo bendramoksliai, atsakymų į rūpimus klausimus ieško bendraudamas su studentais arba internete. „Informacijos randame aukštųjų mokyklų interneto puslapiuose, tačiau daug kur ji pateikta neaiškiai, tenka ilgai gaišti, kol randi. Dažniausiai būna užslėptos studijų kainos, kurios stojantiesiems ypač aktualios. Tad rašom elektroninius laiškus į universitetus ir klausiam, kas neaišku. Atsakymas dažnai ateina tą pačią dieną“, – kaip šiandieniniai abiturientai bando susigaudyti tarp daugybės studijų programų, atskleidžia A.Mikalauskas.
Vis dėlto tokių moksleivių pastangų tikrai neužtenka, norint priimti teisingą sprendimą, ypač jeigu už studijas teks suploti keturiasdešimt ar daugiau tūkstančių litų. Studijų kokybės vertinimo centro Studijų vertinimo skyriaus vedėjas Almatas Šerpatauskas siūlo, prieš nusprendžiant tokias sumas mokėti, bent pasidomėti, kaip užsienio ir Lietuvos ekspertai vertina vieną ar kitą studijų programą. „Universitetai ir kolegijos privalo nurodyti, kuriam laikui yra akredituota programa. Jeigu trejiems metams, vadinasi, ekspertai rado trūkumų, kuriuos įpareigojo aukštąją mokyklą ištaisyti. Kai programos akreditavimo terminas – šešeri metai, ji įvertinta gerai“, – aiškina A.Šerpatauskas.

Pradėtas tikslinis studijų finansavimas

Šiemet, kaip ir pastaruosius dvejus metus, jaunuoliai, nusprendę studijuoti savo lėšomis, pinigines turės atverti gana plačiai. Pigiausiai Lietuvos aukštosiose mokyklose, 2600 Lt, kainuos būsimųjų apskaitininkų studijos Aleksandro Stulginskio universitete, daugiau kaip 5 tūkst. Lt teks mokėti už matematikos studijas, taip pat slaugytojams ir sportininkams. Filologų mokslai, išskyrus retas kalbas, atsieis 6390 Lt, medicinos ir veterinarijos studijos – daugiau kaip po 9 tūkst. Lt, o menų krypties ir odontologijos studijos kainuos net 11 tūkst. Lt per metus. Brangiausiai už mokslą universitetuose plos pilotai ir būsimieji muzikantai – po daugiau kaip 18 tūkst. Lt. Kolegijose studijos brangiausiai taip pat atsieis muzikantams – 14 890 Lt, pigiausiai humanitarams – 3238 Lt.
Nors daugelio mokamų studijų kainos bus tokios, kokias nustatė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), kai kurių studijų programų kainas universitetai patvirtino didesnes. Pavyzdžiui, norminė studijų kaina už teisės ir policijos veiklos studijas yra 3892 Lt, tačiau Mykolo Romerio universitetas (MRU) nustatė, kad studentams teks mokėti 4500 Lt per metus. Pasak MRU Priėmimo ir diplomų skyriaus vedėjo Sauliaus Bugailiškio, suma išauga, nes šios specialybės studentams reikalingos uniformos bei šaudymo treniruotėms skirtos priemonės.
Tūkstančiu litų daugiau, negu patvirtinta ŠMM, reikia mokėti ir Vilniaus universiteto medicinos bei ontologijos specialybių studentams. Ir tokių studijų programų, kaip žurnalistika, ekonomika, vadyba bei verslo administravimas, kaina yra keliais šimtais didesnė negu norminė.
Beje, renkantis universitetą didesnė kaina svarbi tik tiems, kurie mokės už mokslą, o patekusiems į valstybės finansuojamas vietas primokėti nereikės.
Priminsime, kad valstybės finansavimą studijoms aukštosios mokyklos gauna pagal principą „pinigai paskui studentą“ – biudžeto lėšos keliauja į programas, kurias pasirenka geriausi stojantieji.
Tiesa, šiemet pradėtas taikyti tikslinis studijų finansavimas. Valstybei būtinų, bet tarp stojančiųjų nepopuliarių specialybių 83 pirmakursiai pateks į tikslines studijų vietas. Į tokią vietą priimtam studentui už mokslą mokėti nereikės, tačiau jis turės trejus metus atidirbti pagal įgytą specialybę. ŠMM skelbia, kad šiuo metu didžiausias poreikis yra policijos, žemės ūkio, visuomenės sveikatos, treniravimo sistemų ir gaisrinės saugos sektoriuose. Tad daugiausiai tikslinių vietų atiteks Aleksandro Stulginskio universitetui – 42, Mykolo Romerio universitetui – 41, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui – 31. Kas pateks į tokią vietą, nuspręs aukštoji mokykla per bendrąjį priėmimą.

Rotacija vyks kasmet

Keičiasi ir rotacijos tvarka. Šiemet įstojusių studentų mokymosi vidurkiai bus peržiūrimi po kiekvieno semestro arba metų ir negavusieji krepšelio galės į jį pretenduoti. Jei valstybės finansavimą gaunančio studento vidurkis bus daugiau kaip 20 proc. žemesnis už bendrą kurso vidurkį, studijų krepšelio jis neteks. Finansavimas atiteks geriausiai besimokančiam iki tol už studijas mokėjusiam bendrakursiui.
Jau studijuojantiems galios 2009 m. priėmus Aukštojo mokslo įstatymą nustatyta tvarka, kad rotacija vyksta kas dvejus metus.
Pernai studijų krepšelį prarado apie 200 universitetų antrakursių, o kolegijose valstybės finansavimo neteko 8 proc. stojant gavusiųjų studijų krepšelius.
Aukščiausiais balais aukštosiose mokyklose besimokantiems, bet pagal rotacijos principą neperėmusiems krepšelio valstybė grąžina už studijas sumokėtus pinigus. Šiemet kompensacijas už du pirmuosius studijų metus gaus 1787 universitetų ir kolegijų trečiakursiai. Tai beveik 10 proc. geriausiai besimokančių ir už mokslą mokančių studentų.
Kai kurie universitetai studijų kainą sumažina ne tik geriausiai besimokantiems. Pasak Kauno technologijos universiteto Studijų tarnybos direktorės Beritos Simonaitienės, KTU technologijų ir fizinių mokslų ištęstinių studijų studentai, dirbantys pagal studijuojamą specialybę, už mokslą moka 30 proc. mažiau.
Vilniaus universiteto darbuotojui ar jo šeimos nariui, savo lėšomis studijuojančiam VU, kaina gali būti sumažinama nuo 30 iki 90 proc.
Daugelyje universitetų, kai studentas studijuoja mažiau kreditų, nei numatyta studijų plane, studijų kaina taip pat sumažinama.

Populiariausių bakalauro studijų kainos (Lt per metus)

Studijų kryptis    Aukštoji mokykla    Kaina

Tarptautinis verslas    ISM    13 000
Odontologija    LSMU    12 320
Kostiumo dizainas    VDA    11 102
Fotografija ir merijos menas    VDA    11 102
Vaidyba    LMTA    11 099
Ekonomika    ISM    10 800
Medicina    VU    10 040
Architektūra    VGTU    7638
Elektronikos inžinerija    VGTU    7638
Kompiuterių inžinerija    VGTU    7638
Psichologija    VU    7638
Informatika    KTU    7638
Socialinė pedagogika    LEU    7638
Anglų ir rusų kalbos    VU    6390
Žurnalistika    VU    5690
Matematika    KTU    5248
Socialinis darbas    VU    3892
Viešasis administravimas    MRU    3892
Teisė    MRU    3892
Istorija    VDU    3892
Marketingo vadyba    VDU    3892
Politikos mokslai    VDU    3892
Lietuvių filologija    LEU    3819
Miškininkystė    ASU    3600
Žemėtvarka    ASU    3600
Apskaita ir finansai    ASU    2600

Pastaba: kai kurių studijų programų kainos dar gali būti patikslintos

Šaltinis: “Veidas”, universitetų informacija

Lietuviai per šeimos šventes jau nebenori tik sėdėti prie vaišėmis nukrauto stalo, o ieško idėjų, kaip prasmingiau praleisti laiką, patirti daugiau įspūdžių ir sužinoti ką nors naujo.

Kaunietė medikė Nijolė Sadūnienė jau ne vienus metus per savo ir vyro gimtadienius draugus kviečia ne tik pasivaišinti. Štai neseniai trijų šeimų kompanija pasikėlė į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria miesto panorama. Ten išgėrę po taurę šampano, pietauti grįžo į namus. Prieš porą metų N.Sadūnienė savo svečiams surengė ekskursiją po Petrašiūnų kapines, dar anksčiau kvietė į lėlių muziejų, kelis kartus draugus nustebino nupirkdama visiems bilietus į teatrą, vakarėlį buvo surengusi ir prie Kauno marių, suorganizavusi ekskursiją į Kernavę. O šį pavasarį per savo gimtadienį svečius kvies pasivaikščioti po Kauno rajone esantį Kadagių slėnį.
„Vien tik sėdėti prie stalo neįdomu. Smagiau susėsti pasivaišinti, kai grįžtame pilni įspūdžių. Be to, tai puiki proga pamatyti, sužinoti kažką naujo ir pajudėti. Didelių investicijų tokiems gimtadieniams nereikia. Laiko ieškodama idėjų taip pat labai daug nesugaištu. Dažniausiai mintis kyla spontaniškai“, – pasakoja moteris.
Iš tiesų šiandien surengti netradicinę šventę nėra labai sudėtinga, nes gimtadienininkus kviečia kino teatrai, foto studijos, muziejai, menų studijos, amatininkų centrai, daug kur norintiems kūrybiškai praleisti laiką siūlomos specialios programos. Taip pat yra daug edukacinių ekskursijų, kurių metu galima sužinoti, kaip kepama duona, gaminami šakočiai, sūris ar alus.
Tokiomis idėjomis susižavi vis daugiau žmonių ir vietoj tradicinio sėdėjimo prie maistu nukrauto stalo renkasi įdomesnes pramogas. Gimtadienio proga su svečiais išvažiuoti į ekskursiją ar net pasiklausyti operos ypač populiaru švenčiant jubiliejus, vestuvių metines. Kurso ar klasės draugų susitikimams taip pat ieškoma netradicinių vietų. Nemažai žmonių, nuvažiavę ir į kaimo turizmo sodybą, nenori vien tik kaitintis pirtyje, o pageidauja prasmingiau praleisti laiką.

Originalus gimtadienis

Per pastaruosius keletą metų ypač išpopuliarėjo kaimo turizmo sodybos ir centrai, kuriuose galima išbandyti tradicinius lietuvių amatus. Pavyzdžiui, mokoma lipdyti iš molio, lieti žvakes, žiesti puodus, kepti duoną.
Nijolė Kočkuvienė, dvylika metų netoli Anykščių esančiame Arklio muziejuje mokanti kepti duoną pagal senąsias tradicijas, sako, kad ir vasarą, ir žiemą tokias pamokas tenka vesti kelis kartus per dieną. „Pamatyti, kaip anksčiau buvo kepama duona ir patys jos išsikepti, atvažiuoja švenčiantieji gimtadienius, krikštynas, vestuvių metines. Vis daugiau žmonių ypatingą progą nori pažymėti originaliai“, – pastebi N.Kočkuvienė.
Jai antrina Šlyninkos vandens malūno, įsikūrusio Zarasų rajone, šeimininkė Regina Veselienė: „Savaitgaliais atvažiuoja po keturias kompanijas, švenčiančias jubiliejus, gimtadienius, krikštynas, susipažinti su autentiškais papročiais, pažiūrėti, kaip malami grūdai. Mes ne tik pasakojame apie grūdo kelią – ir patys žmonės formuoja duonos kepaliukus, o paskui dar vaišinamės tautinio paveldo patiekalais: sūriais, uogienėmis, smetoniškais blynais. Daugelis nori, kad šventė įsimintų ilgam, todėl prie stalo jau neužtenka pasėdėti.“
Nemažai žmonių per savo gimtadienį pageidauja kūrybiškai praleisti laiką. Pavyzdžiui, kartu su dailininkais gamina sages, tapo ant šilko, velia vilną, kuria paveikslus iš spalvoto smėlio ar net prieskonių, dekoruoja porceliano indus, mokosi gaminti vonios burbulus ar daro vitražus.
Alytiškė Irma Čekanauskienė jau ketverius metus kiekvieną savaitgalį visoje Lietuvoje turi užsakymų atvažiuoti į šventę ir pamokyti susirinkusiuosius tapyti ebru technika, kai vandens paviršiuje ištaškoma norima paveikslo forma. Paskui naudojantis specialiomis lazdelėmis dažais kuriamas vaizdas, kurį galima keisti daug kartų, vėliau jis perkeliamas ant popieriaus ar net medžio. „Tapydami žmonės ne tik smagiai praleidžia laiką, bet jiems dar atsiminimui lieka paveikslas ar papuošalas“, – sako I.Čekanauskienė.
Gimtadienis ne tik atmintyje lieka ir švenčiant fotostudijoje. Štai Vilniuje įsikūrusiame fototeatre persirengus įvairiais kostiumais vaidinamos spektaklių mizanscenos, o fotografas tokias improvizacijas įamžina. „Taip pramogauti renkasi draugų, bedramokslių kompanijos. Švenčiamos šeimos šventės, bernvakariai, mergvakariai. Žmonės nori naujų įspūdžių, o ir pasiūla yra įvairi. Be to, pinigų suma išleidžiama panaši kaip ir rengiant vakarėlį namie, tik nereikia prieš tai kelias dienas praleisti virtuvėje gaminant maistą, o paskui pusdienį tvarkyti namų“, – mano fotografas Saulius Paukštys. Ir primena, kad norint švęsti gimtadienį fototeatre tokią pramogą reikia užsisakyti prieš keletą savaičių.

Kitokia šventė muziejuje ar observatorijoje

Daug norinčiųjų atšvęsti ypatingą progą sulaukia ir Molėtų astronomijos observatorija. Net žiemą ekskursiją čia reikia užsisakyti mažiausiai prieš mėnesį. Specialios programos švenčiantiems gimtadienius observatorijoje nesiūloma, tačiau jau daugiau nei metus kiekvieną savaitgalį būna bent po vieną kompaniją, kuri atvyksta taip paminėti jubiliejaus ar kitos šeimos šventės.
„Dar nemažai žmonių švenčia valgydami mišraines ir aptarinėdami politines naujienas. Vieni nedrįsta išvažiuoti už miesto, kiti laukia, kol kažkas pakvies, suorganizuos, tačiau vis daugiau lietuvių nori praplėsti akiratį. Visi pažiūrėję į žvaigždes nustemba, kaip gamta mus veikia. Supranta, kad po dangumi esame vienodi. Čia nesvarbu nei piniginės storis, nei socialinė padėtis“, – neabejoja Molėtų astronomijos observatorijos ekskursijų vadovas Saulius Lovčikas.
Jis pasakoja, kad atvykę į observatoriją žmonės pirmiausia išgirsta apie žvaigždes, astronomų darbą, o paskui po atviru dangumi per teleskopą stebi dangaus kūnus. „Dažnai jubiliatas prašo parodyti jo žvaigždyną, laukia krintančių meteorų. Gyvai matomi dangaus reiškiniai įspūdį padaro visiems“, – neabejoja S.Lovčikovas.
Išskirtinė šventė gali būti ir muziejuje. Pavyzdžiui, Vilniaus bažnytinio paveldo muziejuje siūloma net tik susipažinti su ekspozicijomis, bet ir ieškoti lobio, o paskui pasivaišinti tortu. Energetikos ir technikos muziejuje galima išmokti pasigaminti vienkartinį fotoaparatą, taip pat pasirinkti teminę ekskursiją apie transporto raidą, tradicinę ir alternatyvią energetiką ar kt. Rokiškio krašto muziejuje mokama drožti iš medžio, programoje „Sūrio kelias“ rodomi senoviniai pieno produktų gaminimo būdai, pieno rauginimo, sviesto mušimo indai, paskui vaišinama sūriais.
Kelionių organizatoriaus „Kelionių laikas“ projektų vadovė Virginija Šavelienė sako, kad tokios programos, kaip gimtadienio šventė, šiuo metu itin populiarios. „Jau trejus metus jaučiama edukacinių programa paklausa. Ypač dažnai žmonės renkasi tokias, kaip „Duonos kelias“, „Šakočio kepimas“, „Alaus degustacija“. Tai būna vienos dienos išvyka, pavyzdžiui, į Anykščius ar Rokiškį. Populiarios ir ekskursijos po Vilnių, ypač „Vilniaus požemiai“, „Meilės istorijos Vilniuje“, „Kiemelių paslaptys“, – atskleidžia V.Šavelienė.

Per gimtadienį – ekstremalios pramogos

Norintiems gimtadienį atšvęsti aktyviai arba ekstremaliai pasiūlymų taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, pramogų agentūra „Vaiduokliai“ sostinėje siūlo sužaisti orientacinį žaidimą „Miesto labirintai“, kurio metu teks spręsti įvairius galvosūkius ir mįsles, mėginti išpešti užuominą iš aplinkinių, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ar naršyti virtualioje erdvėje. Mėgstantys fotografuoti gali išbandyti žaidimą „Fototaškai“ – pagal instruktoriaus parengtas užduotis fotografuojamos įvairios miesto vietos.
Aštrių pojūčių mėgėjams originali gimtadienio idėja gali būti žygis po Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje statytus bunkerius arba po vandens tunelius. Beje, sovietiniame bunkeryje siūloma ir speciali gimtadienio programa, į kurią įeina spektaklis, vaišinimas sovietiniais pietumis ir gėrimais arba ekskursija požeminiame socializmo muziejuje.
O štai Ekskomisarų biuro šaudykla Vilniuje kviečia gimtadienį atšvęsti šaudant tikrais koviniais ginklais. Tarpusavyje pakovoti galima ir Kauno tvirtovės antrajame forte. Susipažinus su forto požemiais, pradedamas šratasvydis – žaidžiama realių ginklų, užtaisytų plastikiniais šratukais, kopijomis.
Smagi staigmena jubiliatui ir svečiams, mėgstantiems intelektualias pramogas, bus specialiai užsakyta ložė Nacionaliniame operos ir baleto teatre arba išnuomota salė kino teatre. Štai Vilniaus „Ozo“ kino salėje arba kino teatre „Pasaka“ draugų kompanija gali ne tik žiūrėti pasirinktą filmą, bet ir vaišintis.
„Susirinkti prie stalo draugai gali kiekvieną dieną, tačiau norisi, kad ypatinga proga įsimintų ilgam. Be to, daugelis svečių nenori tik pasyviai stebėti atrakcijas, bet patys mielai kuria šventę. Pavyzdžiui, patys marinuoja kepsnius, plaka kokteilius, mokosi šokių žigsnelių. Šiandien žmonės nori išmoningos šventės – nuo pasiplaukiojimų laivais iki karaokės dainavimo naktį kopose“, – apibendrina renginių organizatorė Kristina Kaikarienė.

Kiek kainuoja švęsti ne namuose (Lt)
Ekskursija ir edukacinė programa (su išsinuomotu autobusu) 1–2 tūkst.
Edukacinės programos    100–200
Ekstremalios ekskursijos    200–300
Gimtadienis muziejuje    100–150
Fototeatras    400–500
Kūrybinės programos    300–400
Kino salės nuoma    150–400
Ekskursija Molėtų astronomijos observatorijoje žmogui    15
Teminės ekskursijos po Vilnių žmogui    25–35

Seimas priėmė naują Elektros energetikos įstatymą. Opozicija ir žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė energetikos įmonių pelno ribojimui.

Kai kurie politikai tikino, kad tik taip galima sumažinti elektros kainą. Ar tikrai ribojamas pelnas apsprendžia mažą kainą?
Monopolijos turi būti reguliuojamos
Monopolijos yra toks pats senas išradimas kaip ir laisva konkurencija. Tačiau monopolijos yra linkusios naudotis savo dominuojama padėtimi rinkoje. Šią tiesą pirmieji suprato amerikiečiai XIX a. pabaigoje ir ėmėsi priemonių joms riboti. Dabar monopolijas vienaip ar kitaip reguliuoja visos pasaulio valstybės, taip pat ir Lietuva. Mūsų šalyje energetikos monopolijas prižiūri ir viešajam interesui atstovauja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Taigi nors Elektros energetikos įstatyme nėra įrašyta, kad įmonių pelnas fiksuotas, jį vis tiek kontroliuoja VKEKK. Šiuo atveju geriau yra suteikti daugiau teisių vykdomosioms institucijoms taikyti pačius priimtiniausius ir reikalingiausius būdus ribojant monopolijas, negu įstatyme įrašyti pataisą ir tikėtis, kad to užteks sumažinti kainas.
Pelnas neapsprendžia kainos
Nors iš pirmo žvilgsnio riboti pelną atrodo patrauklu. Na, tikrai, kodėl lobti turi monopolininkai, kurių paslaugų iš esmės net nėra galimybės atsisakyti. Tačiau reikia žvelgti giliau. Bandymai reguliuoti energetikų pelną neduoda rezultatų. Lietuvoje buvo apribotas dujininkų pelnas. Tada jie pradėjo veikti tokia schema – Rusija „parduoda“ dujas Šveicarijoje registruotai įmonei, o iš pastarosios jas jau perka Lietuva. Taigi, nors Lietuvos dujininkų pelnas apribotas, tačiau energetikai jį atsiima Šveicarijoje, ten sumokėdami ir mokesčius.
Todėl vietoj proceso reguliavimo tikslingiau yra orientuotis į rezultatą, t. y, galutinę kainą. O geriausias kainos tvarkytojas yra kuo didesnė konkurencija. Elektros energetikos įstatymas būtent ir reikalingas skatinti konkurenciją bei panaikinti elektros monopoliją.
Tarkim mes apribojam pelno maržą ir nustatom ją ties 5 proc., kaip siūlė opozicija Seime. Taigi jeigu Elektrėnuose senuose agregatuose pagamintos elektros savikaina yra 30 ct, tai plius 5 proc., turim 31,5 ct. O tarkim naujoje atominėje elektrinėje pagamintos elektros savikaina 7 ct. Taigi net jei atomininkai užsikeltų 100 proc. pelno, tai jos į rinką pateiktos elektros kaina būtų 14 ct., o tai daugiau nei dvigubai pigiau nei elektra iš Elektrėnų. Kas naudingiau pirkėjui? Koks kelias teisingas – konkurencija ar ribojimas?
Kaip pelno nereguliavimas skatina konkurenciją?
Norint statyti naujus elektros gamybos įrengimus, pvz., atominę jėgainę, saulės, vėjo, biokuro ir kitokias elektrines reikalingos investicijos, taigi reikalingas kapitalas. O kapitalą investuoti verslininkas ar bankas sutinka tik tada, kai yra galimybė uždirbti. Jeigu pelnas fiksuojamas 5 proc., tai gal verčiau padėti banke indėlį ir nesukti galvos dėl rizikos. Matydami tokį mažą naujų projektų pelningumą bankai nesuteiktų kredito naujiems pigesnės energijos pajėgumų statytojams. Normalus ir versle priimtinas pelnas yra 10 proc. nuo investuotų pinigų. Tai jau daugiau nei bankų, kredito unijų ar kitų finansinių institucijų siūlomos palūkanos už jiems patikėtas lėšas.
Tokiu būdu pelno normos reguliavimas yra „nebaisus“ monopolininkams, nes pelną jie sugeba „pasidaryti“ aplinkiniais keliais, o maža ir valstybės reguliuojama pelno norma užkerta kelią naujiems investuotojams į šią sritį. Taigi reguliuojama pelno norma – turime monopolijas ir dideles kainas, nereguliuojama – turime konkurenciją ir mažas kainas rinkoje.
Seime svarstomas Elektros energetikos įstatymas eilinį kartą buvo apipintas populistiniais šūkiais ir plepalais. Tačiau visada verta pasverti argumentus, įsiklausyti į kitokią nuomonę ir priimti sprendimą, kuris būtų gerai apgalvotas. Pelno nereguliavimas išskaidrina situaciją ir leidžia objektyviai reaguoti į pokyčius bei atveria kelią konkurencijai, kuri teisingiausiai apsprendžia ir kainų, ir pelną.

Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos?

Dvi dienos prieš banko „Snoras“ veiklos sustabdymą „Veidas“ paskelbė bankų reitingą, kuriame „Snorui“ skirta antroji vieta. Po savaitės leidinio vyr. redaktorius tokią išties rimtą profesinę nesėkmę paaiškino labai suprantamai: „Žvelgiant į viešus pareiškimus ir Lietuvos banko interneto svetainę, dar rugsėjį ir spalį atrodė, kad „Snoras“ – puikus bankas“, bet pasirodė, kad „padarėme klaidą, remdamiesi oficialių institucijų, taip pat ir Lietuvos banko duomenimis, nes tai, kaip paaiškėjo, viso labo informacijos sąvartynas“.
Tikrai garbinga, kad iš karto buvo pripažinta klaida, o ne pradėta aklai aiškinti apie kažkokią mitinę valdžią, kuri skriaudžia kažkokius mitinius herojus, kuriems, kaip rimtai (?) aiškino kelios kitos žiniasklaidos priemonės, banko veiklos ribojimas sutrukdė deramai pasipuošti ponių vakarėliui su garsiu dizaineriu.
Vis dėlto rimtai vertindama leidinio, kuris, priešingai nei dauguma leidinių, išties bando rimčiau analizuoti daugelį Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo realijų, poziciją, noriu pasidomėti: o kaip bus ateityje? Ir drįsiu paklausti: o kokia šitame gyvenime žurnalistų funkcija? Ar tai žmonės, kurie iš oficialaus interneto puslapio perkelia ir pasklaido informaciją, ar tai vis dėlto profesija, kuri kiekvienoje visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją – bet kokią ir bet kur skelbtą informaciją tikrina, analizuoja, aiškina ir interpretuoja. Kiekvienas save (taigi ir savo skaitytojus) gerbiantis leidinys ne tik kaupia informaciją, bet ir ją apdoroja bei pateikia tuo būdu, kuris, tikėtina, lengviausiai suvokiamas ir naudingas būtent jo potencialiems skaitytojams.
O dabar pagalvokime, koks leidinys ir kokie žurnalistai šiuo metu Lietuvoje pajėgūs analizuoti šalies bankų veiklą ir jų veiklos perspektyvas. Prieš dešimtmetį tokių pažinojau ne vieną – tai tuomet „Reuters“ dirbęs A.Vilkancas, D.Krasauskas, V.Vyšniauskas, R.Pakėnienė, o dabar abejoju, kad Lietuvoje yra bent vienas žurnalistas, kuris būtų pajėgus tinkamai suvokti ir analizuoti bankų balansų eilutes, matydamas už skaičių stulpelių šiek tiek daugiau, nei vien turto ir įsipareigojimų milijonus bei milijardus. O jei kartais kur ir išliko, tai kiek jis turi realios galimybės dirbti ir rašyti?
Atsakymas, matyt, peršasi savaime, o pastarųjų dienų įvykiai tik patvirtina seniai žinomą faktą, kad subalansuotos ir įžvalgios verslo (ypač finansų – bankų, draudimo, pensijų kaupimo verslo) žurnalistikos praktiškai neliko, apie ką, beje, rašiau viename komentare šių metų pradžioje. Kur dingo tie žurnalistai? Ir ar galima reanimuoti šią rimtą žurnalistikos sritį?
Na, dauguma jų metė savo darbą, tapo kokiais ryšių su visuomene specialistais, bankų atstovais spaudai ir dabar dažniausiai tarnauja kitai pusei. Roma Pakėnienė ir toliau dirba BNS ir tikrai pateikia daugybę informacijos, bet naujienų agentūros specifika tokia, kad jau konkrečių leidinių žurnalistai, pasiremdami pateiktais faktais bei tendencijomis, imasi kruopštaus darbo, kuris leistų pateikti rimtesnes analizes. Tad ir šios talentingos ir išimtinai kruopščios žurnalistės darbas, jei nėra kitos grandies, praranda didelę savo prasmės dalį.
Kodėl išėjo visi šitie žmonės? Labai abejočiau, kad lėmė vien pinigai. Daugiausia tokį pasitraukimą lėmė susiklosčiusi žurnalistikos, kaip esą šiaip versliuko, samprata. Neneigiu, kad žurnalistika turi būti verslas, kuris ir garantuotų leidinio egzistenciją, ir generuotų pakankamus pelnus jo leidėjams, savininkams ar akcininkams. Bet jei tai verslas, tai kyla klausimas: o kuo prekiauja žurnalistika? Už ką moka jos skaitytojas? Už reklamos skelbimukus, reklaminius straipsnelius, kuriuose daugiau mažiau aptakiai peršama apmokėta idėja, ar už aną anksčiau minėtą informaciją bei jos interpretacijas?
Lietuvoje jau beveik tikima: kadangi šalis maža, tai jokios rimtos žurnalistikos esą būti negali, nes per maža rinka. Tačiau argi maža šalis – tai būtinai ir mažos ambicijos? Ir va ties žurnalistinėmis ambicijomis, ties laisva dvasia, kuri, priešingai nei šiaip pinigai pinigėliai, ir yra tikroji kapitalizmo bei realiai veikiančios rinkos dvasia, ir stabtelėkime.
Niekas nedraudžia kadrus palydint naiviu žvilgsniu ir verkiančiu balsu rodyti kokios didelių ponių kirpyklos vadovą ir leisti jam aiškinti apie klientės dvasines kančias, kai iš jos atima verslą (?) ir galimybę važinėtis banko limuzinu su vairuotoju, mat toji ar jos vyras su visais vaikais bei marčiomis jau taip įprato per ilgus „darbo“ bankininkystėje metus. Ir galima paklausti: o kodėl ponia važinėja banko limuzinu? Kas moka vairuotojui algą? Iš kur ateina banko pelnai? Kokia tikimybė, kad obligacijų (t.y. bankams skolinančių žmonių) pinigai neatitenka va tokioms kelionėms apmokėti?
Galima galų gale paaiškinti žmonėms, kad bankas gali uždirbti tik vienu būdu – perskolindamas iš indėlininkų sukauptas lėšas. Bet jei renki indėlius po 4–5 proc., dalį privalai atidėti centriniame banke saugumui garantuoti, turi brangų išplėtotą „kioskelių“ tinklą, daugybę darbuotojų, tai vien bankui išlaikyti privalai skolinti dar 4–5 proc. brangiau. Ir tada normalus žurnalistas vėl klausia: o kur eina banko sukauptos lėšos? Kas generuoja jo apyvartas ir pelnus? Kokie verslai aitvarai suneša tuos didelius pelnus? Ir kodėl kiti bankai dirba ne taip rizikingai?
Išgirdę tokius ar kitokius atsakymus galime klausti vėl ir vėl tikrinti, ar tikrai tikėtina, kad „Snoro“ taip dažnai minėtas esą jo finansuojamas smulkusis verslas taip jau labai pajėgus su nedidele rizika skolintis brangias lėšas.
Galima be perstojo kaitinti aistras dėl laikinojo banko administratoriaus uždirbamų tūkstančių, bet galima čia pat aiškintis ir rašyti, kiek uždirbdavo, pvz., p. Baranauskas ir jo sūnus, marti, duktė. Kaip buvo apskaičiuojamos p. Baranauskienės vojažų kainos – ar tai buvo dengiama iš jos vyro algos (ponia juk nedirbo banke, ar ne?), ar tai vis dėlto buvo banko sąnaudos?
Kita vertus, privalu palyginti ir šių žmonių darbus, aiškiai paaiškinant savo skaitytojams, kad ieškoti pasaulio pakraščiuose suslapstytų banko klientų pinigų yra labai labai sudėtingas darbas, kurį atlikti gali vienetai. O dabar, skaitant kai kurių leidinių „samprotavimus“, belieka džiaugtis, kad tas laikinasis administratorius nesupranta lietuviškai, nes jis tikrai labai nustebtų, kas šioje šalyje labiausiai rūpi tada, kai nacionalizuojamas bankas….
Smulkmenos, pasakysite. Ir dar pasakysite – negražu skaičiuoti svetimus pinigus. Ir tada žurnalistas (jei jis tikras…) vėl primena, kad banko tikrieji ištekliai, kurie turi būti labai rimtai įvertinami, yra banko klientų, o ne jo akcininkų pinigai.

“Regione dominuos tas, kieno gaminama elektros energija vartotojams bus patrauklesnė”, – mano politikas.

“Manau, kad Baltijos atominės elektrinės perspektyvos Vokietijos rinkoje yra vienas iš pagrindinių argumentų, darančių lemiamą įtaką šios elektrinės statybai. Juk srities vidaus poreikiams patenkinti tokios galingos elektrinės nereikia. Tai reiškia, kad ji iš pat pradžių pusiau buvo orientuota į išorės rinką. O šiandien tokia patrauklia rinka tampa Vokietija”, – pridūrė jis.

Vienas iš “LEO LT”, kurios panaikinimu 2008 m. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradėjo ekonomikos energetikos sektoriaus pertvarką, “tėvų” įsitikinęs, kad Baltijos atominė elektrinė bus pastatyta nustatytu ir patvirtintu laiku. Lietuvos atominės elektrinės projektą Gediminas Kirkilas vertina gana atsargiai.

“Klausimas, ar Seimas sutiks su tokio sudėtingo projekto įgyvendinimu? Akivaizdu, kad Baltijos atominės elektrinės statyba Kaliningrado srityje šiandien daro poveikį vyriausybės pozicijai ir darys poveikį Seimo pozicijai rudenį, kai jam teks priimti įstatymą dėl savo atominės elektrinės. Tačiau tas poveikis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Rudenį parlamente prasidės diskusijos, susidurs įvairių grupių interesai. Visai neatsitiktinai iš Prezidentės D. Grybauskaitės lūpų nuskambėjo žodžiai apie tai, kad tik Lietuvoje vėl nesusiklostytų padėtis, panaši į tai, kas buvo privatizuojant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą – o tai buvo nesėkmingiausias Lietuvos ekonominis projektas per dvidešimtmetį”, – pareiškė buvęs ministrų kabineto vadovas.

“Galiausiai įmanomi du variantai: arba bus statomos ir Baltijos atominė elektrinė, ir Visagino atominė elektrinė, arba tik Baltijos atominė elektrinė”, – mano Gediminas Kirkilas.

“Pakartosiu: kaip besiklostytų padėtis, pergalę konkurencinėse varžybose lems vienos kilovatvalandės kaina”, – dar kartą pabrėžė RBMC pašnekovas. Tačiau į klausimą, kas tiksliai, jo nuomone, nugalės konkurencinėse varžybose, jis neatsakė, užsiminęs, kad “viskas dar ateityje ir šiandienos padėtis dar nėra “pradžios pabaiga”".

Nekomercinė partnerystė “Tarptautinės žurnalistikos plėtros paramos centras Rusijos-Baltijos žiniasklaidos centras” (RBMC) atlieka atominės energetikos perspektyvų Baltijos jūros regione tyrimą. Viena iš tyrimo dalių susijusi su Lietuvos politikų, energetikų ir ekonomistų nuomonių rinkimu ir nagrinėjimu.

REUTERS

Jei Vyriausybė pritartų Lietuvos dalyvavimui pasaulinėje parodoje “EXPO 2015″, šalies biudžetui tai galėtų atsieiti beveik 14 mln. litų, rodo Aplinkos ministerijos duomenys.

Šis klausimas įtrauktas į pirmadienio Ministrų kabineto pasitarimo darbotvarkę. Aplinkos ministerija jau yra parengusi Vyriausybės nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti dalyvavimui “EXPO 2015″.

Daugiausia lėšų dalyvavimui šiame renginyje pagal ministerijos parengtą pažymą reikės 2014 ir 2015 metais – atitinkamai 7,5 ir 4,9 mln. litų. Šie pinigai būtų skirti paviljono statybai, ekspozicijos ir įvairios informacinės medžiagos rengimui, personalo samdymui, apgyvendinimui, kultūrinei programai, verslo renginiam, komandiruotėms ir mokesčiams.

2011 metais, jei būtų nuspręsta dalyvauti parodoje, reikėtų 20 tūkst. litų parengiamiesiems darbams ir dalyvavimui valstybių-dalyvių susitikime. 2012 metais pasirengimui reikėtų 80 tūkst., 2013-aisiais – 900 tūkst., 2016 – 500 tūkst. litų.

Pažymoje rašoma, kad Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos siūlo Lietuvai dalyvauti šioje parodoje.

“Nors pasaulinės parodos nėra komercinio pobūdžio renginys, dalyvavimas jose valstybei duoda tiek tiesioginės, tiek ir netiesioginės naudos. (…) Per šešis mėnesius paviljona turėtų aplankyti 2-3 mln. lankytojų, o tai reiškia, kad Lietuviškos produkcijos jame taip pat galėtų būti parduota už kelis mln. litų”, – teigia Aplinkos ministerija.

Smulkusis energetikos bendrovių akcininkas Vidmantas Martikonis teigia nuleidžiantis rankas ir nebekovosiantis dėl teisingesnio Lietuvos elektrines akcijų įvertinimo, pirmadienį informuoja dienraštis “Verslo žinios”.

“Praradau tikėjimą, kad aš su savo teisinėmis pajėgomis galiu nugalėti šitą mašiną, todėl atsiimsiu ieškinį, kuriuo ginčijau Lietuvos elektrinės akcijų kainos nustatymą”, – sako V.Martikonis.

Pasak jo, nebesibylinėti nusprendė pajutęs didelį teisinį spaudimą iš atsakovo pusės dėl galimo nuostolių atlyginimo: “Mano advokatė neturi didelių ryšių, o vien žinių čia neužtenka. Jei didžiausiai akcininkei – valstybei – viskas tiko, tai kodėl ginčytis man, smulkiajam akcininkui”, – svarsto V. Martikonis.

Dokumentai dėl atsiimamo ieškinio teismui jau pateikti, bet šis dar nepatvirtino, kad juos gavo.

V.Martikonis teismui ginčijo faktą, kad “Lietuvos energijos” akcininkų susirinkimo, vykusio 2010 metų liepą, sprendimuose Elektrėnuose veikianti Lietuvos elektrinė buvo įvertinta 626,943 mln. litų arba 4,3 lito už akciją.

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas V.Martikonio ieškinį prieš Lietuvos elektrinę planavo nagrinėti kovo 10-ąją ir ginčą spręsti net tretiesiems asmenims (jais įtraukti Lietuvos elektrines, Visagino atominė elektrinė, “Lietuvos energijos” akcininkai) nedalyvaujant.

“Panašu, kad būtent kovo 10-ją ir susitaikysime”, – sako verslininkas.

Kaip anksčiau skelbta, pagrindinio akcininko sprendimu, Lietuvos elektrinė bus prijungta prie “Lietuvos energijos”, reorganizavimo sąlygos jau rengiamos.

Akcijų įvertinimą V. Martikonis ginčijo, nes pati Visagino atominė elektrinė dar pernai gegužę Lietuvos elektrinės akcijas iš Vyriausybės perėmė įvertintas po 5,19 lito.

Jis prieš mėnesį skaičiavo, kad vien buhalterinė įmonės akcijų vertė siekia beveik 13 litų.

Valstybės turto fondas Lietuvos elektrinės akcijas vertino ir po 6,8 lito, kai jų grąžindavo piliečiams kaip kompensaciją už negrąžintą turtą.

Praėjusį penktadienį biržoje “Nasdaq OMX Vilnius” Lietuvos elektrinės akcijos kainavo po 3,45 lito (vieną eurą).

Sovietiniais laikais statytos ir 2009 metų pabaigoje galutinai uždarytos Ignalinos atominės elektrinės uždarymas gali kainuoti apie 10 mlrd. litų. Dėl ydingų sutarčių ir vėluojančių uždarymo darbų jėgainė patiria nuostolių ir duoda darbo teisėsaugos institucijoms.

Interviu savaitraščiui “Veidas” Ignalinos AE generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys sakė, jog iki 2029 metų reikės sutvarkyti nebeveikiančios elektrinės aplinką teritorijos rekultivavimui, išsaugant naudotinus pastatus ir infrastruktūrą.

“Manome, kad bendros uždarymo sąnaudos gali siekti apie 10 mlrd. litų”, – sakė jis.

Anot O.Čiukšio, ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas dėl prekių ir paslaugų įsigijimo iš Energetikos tiekimo bazės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl 2008 metais surengto aukciono, kuriame Ignalinos AE pardavė įmonei priklausantį generatorių.

“Pernai lapkritį kreipėmės į Visagino miesto apylinkės prokuratūrą, prašydami atlikti tyrimą dėl galimai nusikalstamos veikos, kai 2010 metų sausį pasirašyta sutartis dėl B12 projekto įgyvendinimo su rangovu – įmone “Specialus Montažas-NTP”, Lietuvos energetikos institutu, Rusijos atominių elektrinių mokslinių tyrimų institutu, nors rangovas neatitiko konkurso reikalavimų”, – sakė jėgainės vadovas.

Jis patvirtino, kad kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įtarimų, kad dvi įmonės pateikė suderintus pasiūlymus dalyvaudamos konkurse.

“Kol tyrimas nebaigtas, įmonių negalime nurodyti. Neatmetama galimybė, kad artimiausiu metu, pasibaigus vidiniams tyrimams dėl projektų B1, B12 įgyvendinimo, dėl valstybės kontrolės audito išvadose iškeltų faktų, dalį surinktų faktų ir medžiagos taip pat perduosime teisėsaugos institucijoms”, – sakė O.Čiukšys.

Pasak jo, pernai sausį panaudoto branduolinio kuro saugyklos (B1) statybos aikštelėje buvo atlikta tik 11 proc. statybos darbų, o 2011-ųjų sausį – jau 85 proc. Pernai sausį jėgainė turėjo 71 proc. šiam projektui reikalingos įrangos, šių metų sausį – jau 98 procentus.

Kitas svarbus radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas – B2 – 45, B3/4 – taip pat vėluoja 34 mėnesius.

2009 metų gegužę pasirašytame sutarties papildyme panaudoto branduolinio kuro saugyklos eksploatacijos pradžia buvo numatyta šiemet kovą, tačiau šiuo metu pagal rangovo pateiktą darbų vykdymo grafiką data – 2012 metų sausis. Vien dėl šio projekto vėlavimo kas mėnesį jėgainė patiria po 2,5 mln. litų nuostolių.

Jis patvirtino, kad “Taylor Wessing” teisininkai pateikė siūlymus, kaip užtikrinti tinkamą tolesnį šių projektų įgyvendinimą ir papildomą Ignalinos AE, kaip užsakovo, teisių apsaugą – nuo mažiausiai skausmingų abiem pusėms iki gana radikalių žingsnių.

“Remdamiesi šiomis rekomendacijomis mes ir toliau deramės su “Nukem Technologies”. Kol kas detaliai apie jas dar nenorėčiau viešai kalbėti. Viskas dabar priklausys ir nuo to, kiek ši bendrovė iš savo pusės parodys pastangų ir geranoriškumo”, – sakė O.Čiukšys.

2009-ųjų gegužę, anot jo, pasirašydama sutarties papildymą, IAE rangovui už galimus darbų trikdžius abipusiu susitarimu sumokėjo 82,4 mln. litų.

Rusijos dujininkų asociacijos prezidentas Valerijus Jazevas pareiškė, kad dėl dujų rinkos pertvarkos dujų šių energetinių išteklių kainos Lietuvai padidės.

Pasak naujienų agentūros “Reuters”, V.Jazevas, kuris yra Rusijos Dūmos vicepirmininkas, žurnalistams Briuselyje pareiškė, kad Lietuva ir Lenkija pažodžiui interpretuoja Europos Sąjungos energetikos sektoriaus liberalizavimą numatančius įstatymus. Dėl to pasak jo, gali didėti koncerno “Gazprom” tiekiamų dujų kainos.

“Lenkija ir Lietuva renkasi labai tiesmuką kelią – jos mano, kad “Gazprom” turi dingti iš akcininkų struktūrų. (…) Kainos Lietuvai bus padidintos dėl padidėjusios rizikos”, – teigė V.Jazevas.

Jis pažymėjo, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas kels energetikos klausimus ketvirtadienį vyksiančio vizito į Briuselį metu. “Reuters” teigimu, Rusijos dujininkai ragina šio vizito metu savo išsiderėti liberalizavimo lengvatų.

“Mes pateikėme pasiūlymus Rusijos komitetui, kuris yra atsakingas už dialogą su Europos Komisija dėl energetikos. Vienas esminių pasiūlymų yra, kad investicijos, kurias Rusijos verslas jau padarė, turėtų būti apsaugotos”, – sakė V.Jazevas.

Pasak jo, ES planai liberalizuoti energetikos sektorių kenkia ir “Gazprom” su partneriais Vokietijoje per Baltijos jūrą tiesiamo dujotiekio “Nord Stream” patrauklumui.

“Nord Stream atliks bandomąjį tiekimą į Vokietiją – vienas iš vamzdžių yra neabejotinas. Antrasis yra sustabdytas, nes prarado savo patrauklumą”, – kalbėjo Rusijos dujininkų asociacijos vadovas.

Didžiausios “Lietuvos dujų” akcininkės “Gazprom” ir Vokietijos E.ON priešinasi ES energetikos direktyvos trečiojo paketo įgyvendinimui, kuris reiškia, kad Lietuvos Vyriausybė valdys strateginę infrastruktūrą, kitaip tariant, ji savo žinion perims magistralinius šalies dujotiekius.

A.Sekmokas sako, kad dujų tiekėjas negalės turėti daugumos akcijų perdavimo sistemos operatoriaus įmonėje, tačiau pabrėžia, kad tai nereiškia nacionalizavimo.

Lietuvos Vyriausybė teigia patirianti Rusijos dujų milžino spaudimą

Dėl pastaruoju metu išaugusios cukraus paklausos pirmadienį susitikimą su prekybos tinklų atstovais surengęs ūkio ministras Dainius Kreivys sako iš jų išgirdęs pažadą, kad cukrus artimiausiu metu neturėtų brangti.

“Noriu pasakyti, kad cukraus užteks, jo yra. Didesnė problema yra ta, kad dėl panikos nespėjama cukraus fasuoti. Visos atsargos Lietuvoje yra laikomos nesufasuotos. Tinklų vadovai pažadėjo kad pavasarį kainos nesikeis, o nuo ten, kur jos dabar yra, jos turės tendenciją šiek tiek kristi”, – pirmadienį po susitikimo su mažmeninės prekybos tinklų atstovais žurnalistams sakė D.Kreivys.

Anot jo, cukrų dažnai perka spekuliantai, kurie jį vėliau perparduoda.

“Maxima LT” generalinis direktorius Gintaras Jasinskas pažymėjo, kad “Maxima” prekybos tinkle cukraus pardavimai pastaruoju metu išaugo kone trigubai.

“Gaila, kad dėl nepatikrintos informacijos Lietuvoje kilo toks ažiotažas. Šiai dienai situacija yra tokia, kad cukraus trūksta dėl to, kad gamintojas nespėja jo fasuoti, cukrus yra nesufasuotas. Labai daug cukraus perka iš mūsų perpardavinėtojai spekuliatyviniais tikslais”, – teigė G.Jasinskas.

Lietuvos gyventojai, baimindamiesi kainų šuolio, pastaruoju metu masiškai ėmė jį pirkti.

Teismo samdytų ekspertų nuomonės dėl Lietuvos elektrinės akcijos teisingos kainos išsiskyrė ir kol kas lieka neaišku, kokia kaina teismas įpareigos privalomai išpirkti elektrinės akcijas.

“Verslo žinios” rašo, jog daugiau kaip penkerius metus besitęsianti smulkiojo Lietuvos elektrinės akcininko Vidmanto Martikonio kova dėl privalomojo akcijų išpirkimo ir akcijos teisingos kainos artėja prie pabaigos. Vilniaus apygardos teismo (VAT) pasamdyti ekspertai, atlikę Lietuvos elektrinės akcijų vertės nustatymo ekspertizę trimis požiūriais – pajamų, turto ir rinkos – paskelbė išvadas.

Ekspertų išvados, už kurių pateikimą teismas nustatė 173,5 tūkst. eurų (599,06 tūkst. litų) atlygį, skiriasi.

Ekspertai Ramūnas Bartašius, Rolandas Laukaitis ir Diana Nikolajeva mano, kad Lietuvos elektrinės akcijų vertę tiksliai atspindi ekspertizės rezultatai, nustatyti pajamų požiūriu. Jų skaičiavimu, Lietuvos elektrinės akcijos teisinga kaina 2006 metų gruodžio 31 dieną buvo 6,13 lito, o 100 proc. elektrinės akcijų paketo vertė – 893,758 mln. litų.

Tačiau ekspertai Tauras Antanas Tupinis, Vladas Šablavinskas ir Kęstutis Jasinskas teigia, kad Lietuvos elektrinės vertę rinkoje teisingiausiai atspindi jos vertinimas turto požiūriu. Anot jų, Lietuvos elektrinės akcijos teisinga kaina yra 7,48 lito, o visos įmonės vertė 2006-ųjų pabaigoje -1,091 mlrd. litų.

V.Martikonio advokatė Inga Daunoravičienė sakė, kad praktikos tokiose bylose nėra.

“Iš tiesų, ekspertų išvada yra rekomendacinio pobūdžio, bet, žiūrint iš mūsų pozicijos, tokioje byloje smulkusis akcininkas, kuris reikalauja išpirkti akcijas, turi teisę pasirinkti vertinimo būdą. Kadangi kaina yra nustatyta dviem būdais, mes prašysime teismo, kad nustatytų teisingą akcijos kainą – 7,48 lito”, – sakė I.Daunoravičienė.

Posėdžio data VAT dar nėra paskirta. Pirmadienį Lietuvos elektrinės akcija biržoje kainavo 1,094 euro (3,78 lito).