Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Nors pagunda „pagražinti“ kainas eurais didžiulė, jų pokyčius daugiausia lemia kitos priežastys.

Kuo arčiau euro, tuo daugiau įtampos ir kalbų apie kylančias kainas, nesąžiningus prekybininkus ir paslaugų teikėjus, kurie pasinaudodami euro įvedimu kelia kainas ir apiplėšinėja vartotojus. Nuo praėjusio penktadienio į kryžiaus žygį prieš sukčiauti nusiteikusius prekybininkus pakilo daugiau kaip 350 kontrolierių iš įvairių valstybės institucijų. Jie tikrins, ar teisingai nustatytos kainos litais ir eurais, o už nusižengimus baus.

Lietuvos statistikos departamentas praneša, kad šių metų liepos mėnesį, palyginti su birželiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos sumažėjo puse procento. Prekių kainos sumažėjo, o paslaugų kainos padidėjo vienu procentu. Beje, paslaugų kainos kilo ketvirtą mėnesį iš eilės.

Daugiausiai kilo keleivių vežimo oro transportu (14,9 proc.), atostogų išvykų (4,7 proc.), maitinimo įstaigų (1,2 proc.), kitų medicinos paslaugų ne ligoninėse (3,8 proc.) ir kavos, arbatos, kakavos (4,1 proc.) bei mėsos (0,3 proc.) kainos. Iš poilsio ir kultūros prekių bei paslaugų daugiausiai (5,8 proc.) brango laikraščiai ir periodiniai leidiniai.

„Veidas“ aiškinosi, kodėl kyla kai kurios vartojimo prekių ir paslaugų kainos ir ar dėl to kaltas artėjantis euras.

Už tą pačią kainą gauni mažiau

Akivaizdu, kad oro transporto, atostogų išvykų paslaugų kainų kilimą lemia sezoninė šių paslaugų paklausa. Tą patvirtina ir Lietuvos statistikos departamento Kainų statistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Nijolė Šaltenienė, prie kasmetinio sezoninio pabrangimo priskirdama ir kitų medicinos paslaugų, daugiausia sanatorijų paslaugų, pabrangimą.

Kas kita – maitinimo įstaigų paslaugų, maisto produktų brangimas. Įtariama, kad tam įtakos gali turėti ir artėjantis euras. Dėl galimo piktnaudžiavimo euro įvedimo laikotarpiu skundų yra gavusi ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Tačiau tiriant šiuos atvejus aiškėja, kad kainų kilimą lemia objektyvios ekonominės priežastys – brangsta gamyba, tiekimas, po ilgo laiko pakeista kainodara ar teikiamų paslaugų pobūdis.

Bendrovės „Ida Basar“, valdančios to paties pavadinimo restoraną Vilniuje, generalinė direktorė Henrita Kontrauskienė sako, kad kol kas restoranas kainų nekėlė, tačiau jei ir toliau parduotuvėse, pas tiekėjus kils produktų kainos, ir jie bus priversti kainas didinti.

„Nuo balandžio mėnesio stebime, kad brangsta silkė, jautienos išpjova, veršiena, starkio filė, konservuoti artišokai, varškė, vynas. Pabrango ir šiukšlių išvežimas, vanduo. Pastebiu, kaip gamintojai žaidžia kainomis: kad augimas nebūtų toks pastebimas, mažinamas produkto kiekis pakuotėje, ypač pieno produktų. Žodžiu, už tą pačią kainą parduodama mažiau“, – savo pastebėjimais dalijasi H.Kontrauskienė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Liepos mėnesį elektros kaina Lietuvoje ir Latvijoje vidutiniškai siekė 19,8 centų už kilovatvalandę (ct/kWh) ir nuo 2014 m. pradžios išaugo apie 60 procentų. Vidutinė elektros energijos kaina visose Baltijos šalyse stabiliai auga jau kurį laiką ir liepą buvo didžiausia per pastaruosius 9 mėnesius.

„Elektros kainų brangimui Latvijoje ir Lietuvoje vasarą įprastai daugiausiai įtakos turi karščiai, didinantys elektros paklausą dėl išaugusio kondicionierių ir kitų prietaisų naudojimo bei tuo pačiu keliantys kainą. Prie didesnių kainų įprastai prisideda ir ribotos elektros energijos perdavimo galimybės iš kaimyninių rinkų. Be to, Baltijos regione elektros energijos kainas iš dalies lemia ir dėl karščių sumažėjęs bei nuo sausos žiemos užsilaikęs žemesnis vandens lygis hidroelektrinių rezervuaruose – sumažėja elektros energijos pasiūla, o tai didina kainą“, – pasakoja „Enefit“ generalinis direktorius Janis Bethers.

Jis taip pat prideda, kad Lietuvoje ir Latvijoje nėra pakankamai konkurencingų elektros gamybos resursų, kurie patenkintų visus vidaus vartojimo poreikius, dėl to kainos svyruoja ir yra didesnės nei kaimyninėje Estijoje. „Situacija turėtų pasikeisti, kai pradės veikti „NordBalt“ ir „LitPol Link“ elektros jungtys, jungiančios mūsų elektros rinkas su Lenkija bei Švedija“, –  komentuoja J. Bethers.

Vasarą Baltijos regiono hidroelektrinėse taip pat vyksta planiniai remontai, todėl kai kurioms elektrinėms sutrikus ar trumpam nustojus veikti svyruojanti elektros kaina šokteli į viršų. Pasak J. Bethers, tą galėjome pastebėti liepos 30 dieną.

Liepos mėnesį elektros pasiūlą dar labiau nei įprastai mažino Latvijos hidroelektrinėse vykdomi techniniai remonto darbai. Liepos 30 dieną, neplanuotai sutrikus dar vienos hidroelektrinės darbui, rinkoje susidarė elektros energijos deficitas ir rinka būtų automatiškai nustačiusi maksimalią 10,35 Lt/kWh kainą.

Reaguodamas į situaciją, Lietuvos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ aktyvavo rezervinį tiekimą, kad padengtų trūkstamą elektros energijos poreikį. Tuo metu susiformavo aukščiausia mėnesio valandos kaina 75,96 ct/kWh.

Estijos vidutinė elektros kaina liepą buvo mažesnė nei kitose Baltijos šalyse ir siekė 15,25 ct/kWh. Dėl elektros jungčių su Suomija elektros energijos kainos Estijoje yra stabilesnės ir pastaraisiais mėnesiais, „Enefit“ duomenimis, buvo vienodos su Suomijos elektros energijos kainomis apie 95 proc. laiko. Pasak J. Bethers, tam įtakos turėjo šių metų pradžioje pradėjusi veikti 1000 megavatų „EstLink-2“ elektros jungtis su Suomija.

Estijos elektros kainos liepos mėnesį svyravo nuo 7,76 ct/kWh iki 72,5 ct/kWh ir vidutiniškai buvo 23,4 proc. didesnės nei birželį.

Įtakos elektros kainų svyravimui turėjo ir taršos leidimų bei žaliavinės naftos kainų pasikeitimai. Dėl aktyvių pirkimų kovo mėnesį taršos leidimų kainos buvo ženkliai nukritusiosios (iki 15,19 litų), tačiau nuo tada jų kaina kilo ir liepos mėnesį pasiekė 21,51 litą. Tam daugiausiai įtakos turėjo Europos Sąjungos sprendimas mažinti taršos leidimų kiekį bei auganti jų paklausa tarp elektros gamintojų bei kitų įmonių, į aplinką skleidžiančių anglies dvideginį.

Vidutinė žaliavinės naftos kaina liepą sumažėjo apie 3,4 proc. ir siekė 108,19 JAV dolerio už barelį. Tačiau dėl geopolitinių problemų Europoje, Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose mėnesio viduryje naftos kaina svyravo ir buvo pasiekusi 115,06 JAV dolerio už barelį. Palyginimui, vidutinė žaliavinės naftos kaina birželio mėnesį siekė 111,92 dolerių.

Vidutinė elektros energijos kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje sausį buvo 14,8 centų už kilovatvalandę (ct/kWh). Sausio mėnesį, lyginant su neįprastai šiltu gruodžio mėnesiu Lietuvoje, elektros kaina biržoje paaugo 15 proc. Tačiau, lyginant su praėjusių metų sausiu, 2014 m. sausio mėnesio kainos buvo 2 proc., o lyginant su 2012 ir 2011 metų sausiu –  3 proc. žemesnės.

Didžiąją sausio mėnesio dalį nebrangi elektra Skandinavijoje neleido kilti kainoms ir Lietuvoje, o sausio viduryje stipriai atšalus, Lietuvoje, kaip ir  Šiaurės Europos šalyse, elektros kainos pakilo, kai kuriomis valandomis – ir iki 35 ct/kWh. Antroje sausio pusėje speigui paspaudus iki daugiau kaip 20 laipsnių šalčio, šiluminės elektrinės kartu su šilumos energija didino ir elektros gamybą, tai šiek tiek augino elektros pasiūlą ir ribojo kainų kilimą elektros biržoje Lietuvoje. Be to, susiklosčius palankioms hidrologinėms sąlygoms, Latvijos hidroelektrinės gamino kur kas daugiau elektros nei įprasta žiemos laikotarpiui. Tuo pat metu daugiau elektros gaminant ir šiluminėse elektrinėse, atskiromis dienomis Latvijoje elektros buvo gaminama daugiau nei suvartojama, tai irgi lėmė didesnę elektros pasiūlą ir neaukštas elektros kainas Lietuvoje bei Latvijoje.

Vietinė elektros gamyba Lietuvoje kaip taisyklė yra brangesnė, todėl importuojamos elektros pasiūla mažina kainas rinkoje. Sausio mėnesį į Lietuvą importuota 13 proc. daugiau elektros nei praėjusių metų gruodį. Importas iš Šiaurės Europos (Estijos ir Skandinavijos šalių) išaugo 47 proc., maksimaliai išnaudojant visus Estijos-Latvijos jungčių pralaidumus. Elektros importas iš Rusijos sausį sumažėjo 21 proc., nors rinkai prieinami Lietuvos-Baltarusijos jungčių pralaidumai galėjo būti naudojami be apribojimų.

Vidutinė elektros kaina „Nord Pool Spot“ Lietuvos prekybos zonoje savaitę nuo vasario 10 iki 16 d. buvo 14,9 ct/kWh. Vidutinę kainą šiek tiek didino penktadienį  trumpalaikiam remontui išjungta viena iš elektros perdavimo linijų tarp Suomijos ir Švedijos. Tarptautiniai Lietuvos-Latvijos ir Latvijos-Estijos elektros jungčių pralaidumai praėjusią savaitę (vasario 10-16 dienomis) vidutiniškai buvo išnaudojami 96 proc., Lietuvos-Baltarusijos – 14 proc.

Vasario 17-19 dienomis elektros pasiūla biržoje iš Estijos ir Skandinavijos šalių gali mažėti dėl elektros perdavimo linijos Estijoje planinio remonto ir dėl to sumažėjusio tarptautinės Latvijos-Estijos jungties pralaidumo.

SEB banko užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa apie būsto kainų lūkesčius parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį beveik pusė (46 proc.) apklaustų gyventojų teigė, kad būsto kainos, jų nuomone, artimiausiu laiku padidės. 31 proc. gyventojų manė, kad per ateinančius dvylika mėnesių būsto kainos liks tokios pat, o kas aštuntas (12 proc.) manė, kad būsto kainos Lietuvoje kris.  Prieš metus, 2012 m. gruodį, manančių, kad būsto kainos didės, buvo 27 proc., o manančių, kad kainos kris, – 22 procentai.

Palyginti su pernai metų rugsėjo mėnesio apklausos rezultatais, gyventojų, manančių, kad būsto kainos kils, padaugėjo 6 proc. punktais.

„Pernai metų pabaigoje būsto kainų didėjimo lūkesčiai buvo didžiausi per visą stebėjimo laiką – nuo 2012 metų kovo. Kad būsto kainos Lietuvoje per ateinančius dvylika mėnesių didės, daugiausia mano potencialūs būsto pirkėjai: 25–29 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai, kurių išsilavinimas aukštesnis negu vidurinis, ir tie, kurių pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui, suma didžiausia – daugiau negu 1000 litų“, – sako SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Pasak šeimos finansų ekspertės, gerėjančius kainų augimo lūkesčius jau rodo ir rinkos duomenys. Įmonės „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), rodančio butų kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), 2013 metų gruodžio mėnesio reikšmė buvo 1,1 procento didesnė negu prieš metus. Tai yra didžiausias metinis augimas nuo 2008 metų vidurio.

Ekspertės teigimu, būsto kainų didėjimo lūkesčių prielaidos išlieka tokios pat: gerėja ateities lūkesčiai, mažėja nedarbas, tikimasi didesnių ar bent stabilių pajamų.

Gyventojų apklausą Lietuvoje SEB banko užsakymu atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ 2013 metų gruodžio mėnesį. Iš viso apklausta 1 010 Lietuvos gyventojų, kurių amžius 15―74 metai,  iš 100 vietovių. Tokios imties rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.

Gruodį vidutinė elektros energijos kaina Lietuvos biržoje tesiekė 12,94 cento už kilovatvalandę (ct/kWh), praneša nepriklausomas elektros energijos tiekėjas „Enefit“. Nuo spalio, kai ji buvo pasiekusi rekordinius 22,17 ct/kWh, ji sumažėjo 42 procentais.

Vien gruodį vidutinė elektros kaina nukrito 21 proc. ir beveik susilygino su kainomis Estijoje ir Suomijoje.
Estijoje vidutinė elektros energijos kaina sumažėjo beveik 13 proc. ir išliko kiek žemesnė nei Lietuvoje –12,72 ct/kWh. Suomijoje ji sumažėjo 6 proc. iki 12,31 ct/kWh. Latvijos elektros rinkoje vidutinė energijos kaina buvo vienoda su kaina Lietuvoje.
„Didžiausią įtaką kainoms darė dėl žymiai aukštesnės nei įprastai oro temperatūros sumažėjusi paklausa rinkoje. Be to, gruodį daug energijos pagamino vėjo elektrinės. Jų generuota elektra buvo iškart parduodama rinkoje ir tai turėjo kainas mažinančią įtaką“, – aiškina „Enefit“ generalinis direktorius Artūras Šyvokas.
Jo teigimu, praėjusį mėnesį iškrito neįprastai daug kritulių, kurie užpildė Skandinavijos šalių hidroelektrinių vandens rezervuarus. „Gruodį Skandinavijos šalių hidroelektrinių vandens rezervuarų užpildymas pirmą kartą per 2013 m. viršijo vidutinį daugiametį vidurkį. Tai  sumažino elektros kainas tose šalyse ir iš dalies turėjo įtaką kainoms Lietuvoje, tačiau žymiai mažesnę nei sumažėjusi vietinė paklausa“, – tvirtina A. Šyvokas.
Žaliavinės naftos kaina taip pat darė įtaką elektros energijos kainoms. Gruodį ji vidutiniškai kainavo 107,46 JAV dolerio už barelį. Brento žaliavinės naftos kaina svyravo nuo 108,82 iki 112,13 JAV dolerių už barelį. Vidutinė šios rūšies kaina siekė 110,48 JAV dolerius.

Vidutinė elektros kaina biržoje Lietuvos prekybos zonoje 2013 metais buvo 16,9 cento už kilovatvalandę (ct/kWh), arba 9,6 proc. aukštesnė, nei 2012 metais. Žemiausia praėjusiais metais paros elektros kaina, 8,4 ct/kWh, buvo susiformavusi balandžio 23 dieną, aukščiausia, 43,6 ct/kWh, spalio 1d.
Žemiausios kainos „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje vyravo vasario, gegužės ir gruodžio mėnesiais. Vasarį ir gegužę vidutinės mėnesio elektros kainos nesiekė 15 ct/kWh, tačiau žemų kainų rekordą pasiekė gruodžio mėnesio vidutinė kaina – 12,9 ct/kWh. Žemiausia gruodžio mėnesio elektros kaina užfiksuota gruodžio 25 d. – 9,2 cento už kilovatvalandę. Tą dieną pirmą kartą nuo elektros biržos atsiradimo vienoda elektros kaina nusistovėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Švedijos prekybos zonose.
„Gruodžio pradžioje pradėjus eksploatuoti antrąją elektros jungtį tarp Estijos ir Suomijos, padidėjo elektros importo iš Šiaurės Europos šalių galimybes. 2015 m. pabaigoje pradėjus eksploatuoti „NordBalt“ jungtį,  Šiaurės Europos įtaka elektros kainoms bus dar stipresnė“, – sakė Daivis Virbickas, „Litgrid“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius.
Lyginant elektros kainas visoje „Nord Pool Spot“ sistemoje, 2013-aisiais elektra kainavo vidutiniškai penktadaliu brangiau nei 2012 m. Lietuvoje elektros brangimas biržoje nesiekė dešimties procentų. Kainų pokytį Skandinavijoje ir Suomijoje lėmė užsitęsusi žiema, šaltas pavasaris ir maži hidroelektrinių ištekliai, o kituose generatoriuose gaminama elektra didino elektros kainas. Maži vandens ištekliai Skandinavijoje statistiškai fiksuojami kartą per dešimt metų.
Aukštesnė nei vidutinė metinė kaina „Nord Pool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje formavosi birželio – spalio mėnesiais. Tai laikotarpis, kada Lietuvoje ir kaimyninėse elektros energetikos sistemose vykdomi elektrinių, elektros linijų ir kitų įrenginių remontai.  Spalio mėnesį pradėjus vėsti orams ir dar neįjungus šiluminių elektrinių, dvi savaites iš viso nedirbant Karaliaučiaus šiluminei elektrinei, elektros poreikis Lietuvoje, kaip ir visoje Šiaurės Europoje, augo, o sąlygų pasiūlai užtikrinti neatsirado iki pat lapkričio pradžios.

Didmeninės elektros kainos „Nord Pool Spot“ elektros prekybos sistemoje paskutiniąją 2013 metų savaitę atspindėjo šventines nuotaikas visoje Šiaurės Europoje. Daugiau nei įprasta šventinių dienų paskutiniąją metų savaitę lėmė mažesnį elektros poreikį ir žemas didmenines elektros kainas.
Gruodžio 25 d. Lietuvos prekybos zonoje užfiksuota mažiausia kaina nuo metų pradžios – 9,2 cento už kilovatvalandę (ct/kWh). Pirmą kartą nuo elektros biržos atsiradimo vienoda elektros kaina nusistovėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Švedijos prekybos zonose. Vidutinė praėjusios savaitės elektros kaina „Nord Pool Spot“ Lietuvos prekybos zonoje buvo 9,7 ct/kWh, visų metų vidutinė kaina biržoje – 16,9 ct/kWh.
Tarptautinių jungčių pralaidumai gruodžio 23–29 dienomis elektrai patekti iš Latvijos ir Estijos energetikos sistemų buvo išnaudojami vidutiniškai 59 proc., iš Baltarusijos – 13 proc.

Po rekordiškai aukštų elektros energijos kainų spalį, praėjusį mėnesį Lietuvos elektros biržoje vidutinė  jos kaina nukrito 26,3 procento. Lapkritį ji tesiekė 16,34 cento už kilovatvalandę (ct/kWh). Lietuvoje kainoms kristi dar smarkiau neleido aukštesnė nei įprastai oro temperatūra.
„Kai orai atvėsta, įjungiamos termofikacinės elektrinės ir rinkoje atsiranda vietinės energijos pasiūla. Lapkritis buvo šiltesnis nei įprasta, todėl šios elektrinės neveikė pilnu pajėgumu. Kita vertus, lapkritį išaugo vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos kiekis, o likusį energijos trūkumą kompensavo importas iš Estijos, Skandinavijos bei trečiųjų šalių“, – sako „Enefit“ generalinis direktorius Artūras Šyvokas.
Vidutinė elektros energijos kaina Estijoje praėjusį mėnesį buvo 9,5 proc. mažesnė nei spalį ir siekė 14,61 ct/kWh. Suomijoje ji nukrito 17,2 proc. iki 13,13 ct/kWh, o Latvijoje išliko tokia pati kaip ir Lietuvoje. Lyginant su pernai metų tuo pačiu mėnesiu elektros kainos pakilo Lietuvoje pakilo 20,3 proc., Latvijoje ir Estijoje – 12,9 proc., o Suomijoje 2,9 procento.
„Enefit“ vadovas sako, kad kitais metais galutinė elektros energijos sąskaita daugumai verslo klientų turėtų likti panaši kaip ir šiemet. „Perdavimo, paskirstymo ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mokesčiai buvo sumažinti iš viso apie 3 ct/kWh, tačiau galutiniams verslo vartotojams elektros sąskaitos gali ir nesumažėti arba sumažėti nežymiai“, – teigia A. Šyvokas.
Pasak jo, elektros energijos tiekimo sutartys kitiems metams buvo sudaromos su iki 20 proc. didesne kaina nei 2013-iesiems. „Mažmeninėje rinkoje tvyro neužtikrintumas, kuris kyla dėl finansinių instrumentų, kai elektra transportuojama per Estijos-Latvijos pasienį, stokos ir pakeistų elektros importo iš ne-ES šalių taisyklių“, – pasakoja „Enefit“ vadovas.
Praėjusį mėnesį Skandinavijos šalys už elektrą taip pat mokėjo brangiau nei įprastai – dėl oro sąlygų vandens lygis hidrorezervuaruose išlieka žemesnis nei vidutinis daugiametis. Ateityje prognozuojami vėsesni ir drėgnesni orai, kurie normalizuos vandens lygį ir nebedidins elektros kainų. Šiuo metu jis siekia 72-75 proc., kai tuo tarpu vidutinis daugiametis lygis yra 79-83 procentai.
Žaliavinės naftos kaina lapkritį beveik nekito ir svyravo nuo 103,5 iki 111,5 JAV dolerių už barelį. Mėnesio pabaigoje ji siekė 109,7 JAV dolerio už barelį – 0,78 proc. brangiau nei spalį. Taršos leidimų kainos praėjusį mėnesį susitraukė iki 13,81 lito už toną.
Akmens anglies kaina praėjusį mėnesį išliko stabilios – 82,3 JAV dolerių už toną (214,06 litų už toną). Per mėnesį ji susitraukė mažiau nei 0,1 procento.

Šiandien, lapkričio 27 d., Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) paskelbė elektros energijos persiuntimo paslaugos ir visuomenines elektros energijos kainas bei jų taikymo tvarkas 2014 metams.

Visuomeninės elektros energijos kainos gyventojams nuo 2014 metų mažės vidutiniškai apie 2,48 ct/kWh (su PVM), arba apie 5,2 procento. Statistiniam Lietuvos namų ūkiui, vidutiniškai per mėnesį sunaudojančiam apie 144 kWh, išlaidos už elektros energiją kitais metais sumažės apie 3,6 Lt (su PVM) per mėnesį.

Kainos gyventojams – buitiniams elektros vartotojams

71 proc. buitinių elektros vartotojų šiuo metu atsiskaito „Standartiniu“ vienos laiko zonos tarifo planu (50,1 ct/kWh) – nuo 2014 metų „Standartinio“ vienos laiko zonos tarifo kaina bus 47,4 ct/kWh. Tokie vartotojai per mėnesį vidutiniškai suvartoja 102 kWh elektros energijos, todėl kitais metais tokį tarifo planą pasirinkusiems namų ūkiams išlaidos už elektros energiją vidutiniškai sumažės 2,8 Lt (su PVM) per mėnesį.

Maždaug 13 proc. buitinių elektros vartotojų atsiskaito pagal „Standartinį“ dviejų laiko zonų tarifą (54,1 ir 41 ct/kWh) – kitąmet šio tarifo plano kaina bus atitinkamai 51,3 ct/kWh ir 38,4 ct/kWh. Šių vartotojų, suvartojančių per mėnesį apie 194 kWh elektros energijos, 2014 metais išlaidos vidutiniškai sumažės apie 5,2 Lt per mėnesį.

Apie 7 proc. namų ūkių atsiskaito pagal „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo planą (48,7 ct/kWh)  – 2014 metų „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo plano kaina bus 46,5 ct/kWh. Tokių vartotojų suvartojamos elektros energijos vidurkis per mėnesį yra 158 kWh, nuo ateinančių metų jie per mėnesį vidutiniškai mokės apie 3,5 Lt (su PVM) mažiau nei šiemet.

LESTO ir 2014 metais siūlys laisvai pasirenkamus tarifo planus „Namai“ ir „Namai plius“, su pastoviąja kainos dalimi, daugiau elektros energijos vartojantiems gyventojams. „Namai“ bus finansiškai naudingi suvartojantiems  nuo 2600–3500 kWh(priklausomai nuo turimo tarifo plano) elektros energijos per metus, o „Namai plius“ – nuo 7100–7800 kWh per metus. Gyventojai, pasinaudodami www.lesto.lt svetainėje įkelta skaičiuokle, gali sužinoti ir įsivertinti, kuris tarifo planas jiems yra palankiausias.

Gyventojams, sunaudojantiems daugiau nei 30 proc. elektros energijos naktiniu tarifu (t. y. naktį bei savaitgalio metu), ir toliau finansiškai naudinga turėti tokį tarifą bei skaitiklį. Pasirinktas elektros energijos tarifas ir (ar) tarifo planas taikomas ne trumpiau kaip 12 kalendorinių mėnesių ir gali būti keičiamas ne anksčiau kaip praėjus 12 kalendorinių mėnesių nuo tarifo ir (ar) tarifo plano pasirinkimo ir taikymo dienos.

„Didžiausią įtaką sumažėjusioms galutinėms kainoms turėjo mažėjančios VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų), perdavimo, sisteminių ir skirstymo paslaugų kainos. VKEKK 2014 metams VIAP kainą sumažino nuo 9,377 ct/kWh (2013 m.) iki 7,141 ct/kWh (2014 m.)., o taip pat vienu centu sumažėjo perdavimo, sisteminių ir skirstymo paslaugų dedamųjų kainos“, – teigia Ramūnas Kiaulėnas, AB LESTO Visuomeninio tiekėjo tarnybos direktorius.

Ignalinos zonos gyventojams nuo 2014 m. elektros energijos kainoms bus taikoma 30 proc. nuolaida.

Gyventojai atsiskaityti naujomis (2014 m.) kainomis už elektros energiją galės pradedant vasario mėnesiu, už elektros energiją, suvartotą sausio mėnesį.

Kainos verslo įmonėms

Persiuntimo paslaugos kainos verslo klientams, gaunantiems elektros energiją iš vidutinės įtampos tinklų, nuo 2013 metų vidutiniškai mažės 3,1 ct/kWh (18,2 proc.), o elektros energiją gaunantiems iš žemosios įtampos tinklų vidutiniškai mažės 3,4 ct/kWh (14,6 proc.). Konkrečių verslo klientų išlaidos persiuntimo paslaugai gali stipriai skirtis, ir tai priklauso nuo tinklų, iš kurių gaunama energija, įtampos, suvartojimo apimčių ir leistinosios naudoti galios dydžio bei jos išnaudojimo efektyvumo.

Atkreipiame verslo klientų dėmesį, kad jiems ir toliau bus taikomos tik persiuntimo paslaugos kainos ir tarifų planai, o nepasirinkusiems nepriklausomo tiekėjo AB LESTO užtikrins garantinį elektros energijos tiekimą.

Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios elektros energijos kainos vartotojams bus paskelbtos ir AB LESTO tinklalapyje (www.lesto.lt).

Beveik trečdalis (28 proc.) mūsų šalies gyventojų per ateinančius 10 metų svarstytų galimybę dirbti užsienyje. Kas dešimtas lietuvis, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, turi darbo patirties kitoje Europos Sąjungos (ES) šalyje. Tokius rezultatus parodė bendrovės TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas.

Paprašyti įvardinti pagrindines priežastis, kodėl rinktųsi darbą kitoje ES šalyje, 78 proc. respondentų paminėjo norą gauti didesnį atlyginimą. Kiti svarbūs motyvai, skatinantys rinktis darbą ne tėvynėje – geresnės socialinės garantijos ir darbo sąlygos, neskaitant atlyginimo. Taip savo pasirinkimą argumentavo ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Geresnės profesinės ir karjeros galimybės užsienyje svarbios 18 proc. mūsų šalies gyventojų.

Mažiausią įtaką lietuvių pasirinkimui, kokioje šalyje dirbti, daro galimybė kitose ES šalyse mokėti mažesnius mokesčius – šią priežastį nurodė 4 proc. gyventojų. Taip pat Lietuvos gyventojams mažiau svarbi didesnė pensija – galimybę geriau aprūpinti senatvę dėl darbo užsienyje pasirinktų 9 proc. mūsų šalies gyventojų.

„Įdomu tai, jog šiuo metu didžiausias skaičius gyventojų, kurie svarstytų dirbti kitoje ES šalyje per artimiausius 10 metų, yra Švedijoje – taip atsakė 54 proc. apklaustųjų. Taip manančių gyventojų taip pat daugiau Slovėnijoje ir Estijoje. Tuo metu Lietuvos gyventojų, svarstysiančių dirbti užsienyje, yra maždaug 3 iš 10. Bendras ES vidurkis šiuo požiūriu – 25 proc. Taigi, bendrai paėmus, mūsų gyventojai dirbti užsienyje nori ne daugiau nei kitų ES šalių piliečiai“, – teigė TNS LT politinių ir socialinių tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Vertinant bendrus ES šalių rezultatus, svarbiausia ketinimo dirbti užsienyje priežastimi taip pat buvo įvardintas aukštesnis atlygis. Vis dėlto tokį argumentą pasirinko kur kas mažesnė dalis apklausoje dalyvavusių europiečių nei lietuvių (50 proc.). 28 proc. respondentų pažymėjo, jog darbą kitoje ES valstybėje rinktųsi todėl, kad neranda darbo savo gimtinėje arba kitoje šalyje yra geresnių karjeros galimybių pagal jų profesiją.

„Taip pat matoma aiški takoskyra tarp 12 naujųjų ES šalių ir senųjų, kurios įstojo į bendriją prieš 2004 m. Aukštesnis darbo atlygis šiuo metu motyvuotų 42 proc. ES senbuvių gyventojų. Tuo metu ES naujokėse dėl didesnio atlygio į užsienį išvyktų 80 proc. gyventojų. Beje, tik 7 proc. Lietuvos gyventojų svarstytų vykti dirbti į kitą Europos bendrijos šalį, jeigu jos ekonominės sąlygos nebūtų daug geresnės nei Lietuvoje. Tai patvirtina, jog didžiąja dalimi darbo emigracijos priežastys – ekonominės“, – sakė R. Matulaitienė.

„Eurobarometro“ tyrimas atliktas 2013 m. balandžio – gegužės mėn., apklausiant 26 563 respondentus 28 ES šalyse. Iš jų – 1 027 gyventojų apklausta Lietuvoje.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

Per septynerius metus Lietuvoje duona pabrango 110 proc., aliejus – 87 proc., o pieno produktai – daugiau nei 50 proc.

Lietuviai jau nebesistebi, kad vos pasigirsta kalbų apie prastą derlių, grūdų brangimą ar kylančias kainas Europoje, į viršų netrukus šauna ir maisto produktų kainos Lietuvoje. Taip vėl nutiko ir šį mėnesį, kai dėl didėjančių pieno supirkimo kainų šis pabrango apie 10 proc.
Vis dėlto šiemet stebime ir priešingą tendenciją, tad grūdams šį sezoną atpigus 26 proc. – nuo 800 Lt iki 590 Lt už toną, šias permainas sekančių žmonių akys nukrypo į kepyklas: daugeliui tapo smalsu, ar pigs ir duonos gaminiai.
„Grūdai atpigo, bet netikiu, kad miltinių gaminių kainos sumažės. Galbūt gamybininkai pasakys, kad energijos sąnaudos padidėjo, bet ne čia pagrindinė priežastis, nes energija tiek nebrango. Pagrindinė priežastis – kad verslas kainas atgal sugrąžina labai sunkiai. Vėlgi kyla klausimas, kas pasiims tą pelną – perdirbėjai ar prekybos tinklai?“ – svarsto Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.
Iš tiesų, gerų naujienų duonos gamintojai dar neskuba žadėti. „Taip, grūdai ar miltai yra pagrindinė žaliava duonai kepti, bet grūdų kaina tiesiogiai nesusijusi su duonos kaina – prisideda papildomų sąnaudų, kol iš grūdų miltus gauname. Kai kur tiesiog per didelės sąnaudos – energijos ištekliai, po truputį atsigaunanti atlyginimų rinka. Kita vertus, tam tikrų sutaupymų dėl grūdų turėtų būti, bet sutartis dėl naujo grūdų derliaus rašysimės nuo spalio 1 d., todėl negaliu kalbėti apie tikslius skaičius“, – nieko nelinkęs žadėti kepyklos „Fazer Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis.
Pasak jo, kai prieš keletą metų buvo didysis duonos brangimas, grūdų kaina kilo apie 70 proc., tad įtaka duonos gaminių kainai buvo ženkli, o šiuo metu „Fazer Lietuva“ vadovas prognozuoja miltus pigsiant apie 10 proc. „Jei miltai atpinga 10 proc., mūsų savikaina sumažėja tik 2 proc. Juk grūdus reikia transportuoti, džiovinti, malti, o sumaltus ir vėl transportuoti. Tad tokio kainų kritimo, kiek jos kilo dėl žaliavų brangimo prieš keletą metų, tikrai nenumatoma“, – pabrėžia M.Snarskis.

Maisto produktai brango apie 56 proc.

Dėl šios tendencijos, kai maisto produktų kainos Lietuvoje žaliavoms pabrangus pakyla, o šioms atpigus nukrinta tik simboliškai arba iš viso nepajuda, per pastaruosius septynerius metus stebėjome itin didelį daugumos maisto produktų kainų šuolį. Palyginus Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateiktas maisto produktų kainas 2006 ir 2013 m. rugsėjį matyti, kad per septynerius metus 15 maisto produktų krepšelis pabrango apie 56 proc. Gyventojams toks kainų šuolis tapo gana sunkia našta, nes, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo 2006 m. padidėjo 37 proc.
Labiausiai nuo 2006 m. brango kasdieninės prekės: juoda duona – 110 proc., jautienos nugarinė – 92,5 proc., aliejus – 88 proc., miltai – 66 proc., broilerių vištiena – 63 proc., pieno produktai – daugiau nei 50 proc.
„Kainų šuolis įvyko 2006 m., netrukus po įstojimo į ES. Iš objektyvių priežasčių šį brangimą lėmė didėjančios žaliavų kainos, pavyzdžiui, 2008 m. grūdinių kultūrų supirkimo kainos išaugo nuo 400 iki 800 Lt/t. Tai turėjo įtakos, nes grūdai veikia ir mėsos, ir pieno sektorių, ką jau kalbėti apie tiesiogiai susijusius produktus, tokius kaip miltai ar duona“, – tvirtina K.Starkevičius.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas Albertas Gapšys prie objektyvių kainų kilimo priežasčių mini ir brangstančius energijos išteklius. Pavyzdžiui, elektros kainos pramonei nuo 2008 m. pradžios iki 2013 m. I pusmečio pakilo 30 proc., dujos pabrango 126 proc., dyzeliniai degalai, kurie svarbūs maisto produktų išvežiojimui, – 30–40 proc., o darbo užmokestis – ketvirtadaliu.
Vis dėlto abu „Veido“ pašnekovai pabrėžia, kad vien dėl šių objektyvių priežasčių maisto kainos taip sparčiai Lietuvoje pakilusios nebūtų. „Manau, kad maisto produktų brangimą 55 proc. lėmė objektyvios priežastys, o 45 proc. – verslininkų naudojimasis situacija rinkoje. Tiesiog suveikia perdirbėjų ir prekybininkų tandemas“, – įsitikinęs K.Starkevičius.
Jis primena, kad 2009 m. padidėjusios grūdų kainos sukėlė grandininę reakciją. „Nors ūkininkai sakė, kad iš šviežių grūdų duonos dar neiškepsi, rugpjūčio mėnesį duonos ir pyrago gaminių kainas pradėjo kelti vienodai tiek perdirbėjai, tiek prekybos tinklai. Tuomet dirbau ministru, taigi man teko diskutuoti ir su prekybos tinklų atstovais, ir su perdirbėjais, kurie turėjo grūdų atsargų iki lapkričio mėnesio, bet pyrago gaminių kainas vis tiek padidino. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip veikia susitarimai“, – neabejoja K.Starkevičius.
Be to, jeigu maistą labiausiai būtų pabranginusios didelės žaliavų supirkimo kainos, daugiausiai iš to turėjo laimėti ūkininkai, tačiau jau daugelį metų pagrindinių maisto produktų mažmeninių kainų struktūras tyrinėjantis A.Gapšys pabrėžia, kad taip nenutiko. „Duonos mažmeninės kainos struktūroje ir 2013 m., ir 2006 m. žemdirbio dalis nedidėjo – nuo galutinės kainos jam teko apie 13 proc. Vadinasi, grūdų kainoms padidėjus nors ir dvigubai, duonos kaina galėjo išaugti 7 proc. O matome, kad išaugo 110 proc. Vadinasi, visi kiti taip pat pasišildė rankas“, – daro išvadą A.Gapšys.
Panaši situacija susiklostė ir dėl pieno produktų. Pieno supirkimo kaina 2006 m. buvo 566, o 2013 m. – 870 Lt/t, tai yra pienas pabrango 54 proc. „Žaliavinis pienas sudaro 60 proc. savikainos, todėl žaliavinio pieno kainos padidėjimas 50 proc. turėjo pabranginti pieno produktus maždaug 30 proc.“, – tvirtina A.Gapšys.
Jo žodžiais, prekybininkai dėl kainų kilimo laimi bet kokiu atveju, nes antkainius jie skaičiuoja procentais: jei, tarkime, pieno produktai pabrangsta dėl supirkimo kainų didėjimo, prekybininkai, net skaičiuodami tą patį antkainio procentą, jau gauna didesnę naudą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.