Paskelbęs, kad kainos kyla, Statistikos departamentas nieko nenustebino – tai jaučiame kiekvienas. Labiau ar mažiau – priklauso nuo piniginės storėjimo. Arba nestorėjimo. Kai ji storėja, sako ekspertai, ir kainos stiebiasi – lyg kas tyčia stengtųsi, kad per daug nepraturtėtume. Dar sako, kad taip ir turi būti, nes prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje artėja prie Europos vidurkio, o infliacija yra gerai…

Birutė ŽEMAITYTĖ

Mes vis dėlto lyginame kitaip: jei prieš įvedant eurą kažkas kainavo tris litus, bendrajai valiutai atėjus tai pamažu virto trimis eurais. Arba kirpykloje prieš dvejus su trupučiu metų palikdavai 50 litų, o dabar 15 eurų tikrai nepakaks. Ir jokie moratoriumai nuo to neapsaugojo.

Praėjusį savaitgalį sostinėje šurmuliavusi tradicinė Kaziuko mugė patvirtino: už tokius pačius gaminius šiemet buvo prašoma gerokai daugiau negu pernai. Kai kas pabrango euru, o kai kas – ir keliais.

Vis dėlto mugė yra mugė – jei per brangu, gali nepirkti, nes tai juk ne duona kasdienė. Kita vertus, ir prekeivius galima suprasti: kodėl neprašyti daugiau, jeigu yra kas perka, o nustebusiam dėl iki debesų šoktelėjusios kainos trūktelėjęs pečiais visada gali atsakyti: „Juk viskas pabrango.“

Tačiau kaip iš tikrųjų kito kainos Lietuvai perėjus prie bendrosios ES valiutos ir ar tik euras kaltas, kad jos kyla? Daugelio įsitikinimu, kad ir kaip specialistai nertųsi iš kailio įrodinėdami, jog atlyginimai auga sparčiau už kainas, būtent jos didėja daug greičiau ir tiesiog stumte stumia dalį tautiečių vis didesniu ratu apeiti prekybos centrus ir ieškoti alternatyvų.

„Tai kas, kad statistinis atlyginimas didėja. Tegul tie, kuriems jis didėja, ir perka tomis didesnėmis kainomis. O aš skaičiuoju, kiek pinigų turiu savo piniginėje. Ji rodo, kad turiu lygiai tiek pat, kiek turėjau 2000-aisiais. Bandžiau ieškoti kito darbo, nes specialybė palyginti paklausi, energijos, žinių ir patirties taip pat netrūksta, bet visur daugmaž tas pats. O kainos tikrai ne tokios pačios“, – pasakojo vasario pradžioje Gardine sutikta Irena, kuri pasinaudojusi proga, kad kaimyninė šalis neseniai atvėrė sienas, o turizmo agentūros suskubo siūlyti vienos dviejų dienų keliones į kaimyninę šalį, atvažiavo čia savo keturių asmenų šeimai naujų drabužių paieškoti.

Be to, moteris pridūrė, kad jiems tikrai labiau apsimoka deginti benziną ir kartą ar du per mėnesį važiuoti maisto produktų į Lenkiją, o namie pirkti tik greitai gendančius produktus, kurių į šaldiklį neįkiši…

Kainos tikrai kyla

Po dvejus metus iš eilės fiksuotos metinės defliacijos 2016 m. gruodį, palyginti su 2015-ųjų gruodžiu, Lietuvoje užfiksuota metinė 1,7 proc. infliacija. Statistikos departamentas skelbia, kad didžiausios įtakos tam turėjo tos prekės ir paslaugos, kurioms įprastai tenka didelė išlaidų dalis: maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 3,7 proc., 3,1 proc. pabrango transporto prekės ir paslaugos, 3,8 proc. – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 2,9 proc. brangesnės tapo su būstu susijusios prekės ir paslaugos, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras, o labiausiai, po 6,2 proc., pabrango ryšių prekės bei paslaugos ir viešbučių, kavinių bei restoranų paslaugos.

Vos per vieną šių metų mėnesį metinė infliacija dar ūgtelėjo ir 2017 m. sausį, palyginti su 2016 m. sausiu, siekė jau 2,3 proc. Vartojimo prekės ir paslaugos, per 2016-uosius pabrangusios 1,5 proc., palyginus pernai metų iš šių metų sausį, pasistiebė iki 2,1 proc., o įvairios paslaugos, kurių kainos didėja nuo 2011 m., pernai ūgtelėjusios 2,4 proc., palyginus 2016 ir 2017 m. sausį, šoktelėjo iki 2,9 proc.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad tam daugiausia įtakos turėjo degalų ir tepalų, pieno ir jo produktų, sūrio, restoranų, kavinių ir kitų viešojo maitinimo paslaugų, alaus, tabako gaminių, kietojo kuro kainų padidėjimas bei sumažėjusios šilumos energijos, elektros energijos, telefono paslaugų ir kai kurios kitos kainos.

Dar kitaip viskas atrodo, jei lyginame kainas, buvusias 2014 m. pabaigoje – prieš įvedant eurą ir šių metų pradžioje. Nors, pavyzdžiui, apranga ir avalynė, išlaidos būstui, vandeniui, kurui, transportas šių metų pradžioje buvo keliais procentais pigesni negu 2014 m. pabaigoje, maistas, kitos kasdienio vartojimo prekės ir paslaugos, sveikatos priežiūra, švietimas, poilsio ir kultūros prekės bei paslaugos pabrango. Per dvejus metus vartojimo prekės ūgtelėjo daugiau nei 11 proc., viešbučių, kavinių ir restoranų kainos, palyginti su 2014 m. gruodžiu, šių metų sausį buvo daugiau kaip 14 proc. didesnės. Įvairios kitos prekės ir paslaugos per dvejus metus pabrango kone 7 proc.

Visų daugiau kaip 900 prekių ir paslaugų, sudarančių vadinamąjį statistinį krepšelį, nevardysime, nes tikrai ne visiems jos aktualios. Kaip ir tai, kad per dvejus metus, kaip neseniai sakė Statistikos departamento direktorė Vilija Lapėnienė, šaldytos krevetės pabrango 30 proc. Daugeliui iš mūsų svarbesnės kitos prekės ir paslaugos, patekusios į labiausiai pabrangusiųjų sąrašą.

„Per dvejus metus juodieji pipirai pabrango 29 proc., grikių kruopos – 27 proc. Iš vaisių ir daržovių labiausiai brango česnakai – net 88 proc., 64 proc. padidėjo ilgavaisių agurkų kaina. Brango greipfrutai, kiviai, morkos, bet atpigo bananai, melionai, baltagūžiai kopūstai. 9 proc. atpigo viščiukų broilerių ketvirčiai, 8,5 proc. – liesa varškė, pigo ir sūris bei perlinės kruopos“, – vardijo V.Lapėnienė.

Iš ne maisto produktų labiausiai, beveik 29 proc., brango vaikiški drabužiai ir avalynė.

Lietuvių išlaidos maistui – europietiškos

Nors bendras kainų lygis Lietuvoje sudaro apie du trečdalius Europos vidurkio, maisto produktams išleidžiame maždaug tiek pat, kiek vidutinis europietis. Tačiau juk nevalgome daugiau už vokiečius, šveicarus ar danus? Bėda ta, kad mūsų atlyginimams iki dviejų trečdalių europietiškųjų dar augti ir augti, kaip pastebi DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka. „Vidutiniškai maisto prekėms Lietuvoje išleidžiama apie penktadalį visų pajamų, kuriomis disponuoja namų ūkiai, o daugiau kaip 90 proc. apklausose dalyvavusių gyventojų sako, kad išlaidos maisto produktams „suvalgo“ didžiausią dalį pajamų“, – teigia ekonomistė.

Jos teiginius patvirtina Eurostato duomenys, pagal kuriuos, prieš metus maisto produktams vidutiniškai kas mėnesį išleisdavome beveik 147 eurus – tiek pat, kiek ES vidurkis, bet dešimtadaliu daugiau nei estai (beveik 130 Eur), nors jų algos gerokai didesnės už lietuviškas, gerokai daugiau nei latviai (mažiau nei 106 Eur), lenkai (mažiau nei 100 Eur). „Pagal išlaidas maistui ES rikiuotėje esame tarp Bendrijos šalių vidurkio ir Jungtinės Karalystės, kurioje mūsų piliečiai uždirba kelis kartus daugiau nei gimtinėje“, – sako J.Rojaka.

Oficiali statistika rodo, kad Lietuvoje maisto produktai maždaug ketvirtadaliu pigesni negu ES vidurkis, bet Lenkijoje maistas dar pigesnis: ten palyginamojo maisto ir nealkoholinių gėrimų krepšelio kaina pernai tik šiek tiek viršijo 60 proc. ES vidurkio. Kadangi maisto produktų dalis daugelio mūsų šeimų biudžete labai didelė, taupydami ir šluojame kaimynų prekybos centrus.

Kaina kainą augina

„Kaltas euras“, – būtinai kas nors tarsteli praktiškai kiekvienoje diskusijoje apie kainas. Ne išimtis ir savaitraščio „Veidas“ pašnekovai. „Kad ir kaip būtume norėję palikti tokias kainas, kokios buvo prieš įvedant eurą, pabrango visos mūsų naudojamos kosmetikos priemonės, žirklės, šepečiai, šukos, padidėjo aptarnavimo mokesčiai, patalpų nuoma. Anksčiau darbo vieta salone kainavo 100 eurų per mėnesį, o dabar kainuoja 120–130 eurų. Ir verslo liudijimai pabrango. Kai pradėjo spausti iš visų pusių, kirpėjai kainas ne tik suapvalino, bet ir padidino. Ir atlyginimus reikėjo didinti. Mano salone kainos pakilo iki 5 eurų. Anksčiau paslauga perskaičiavus kainavo 35 eurus, o dabar imam 40“, – prisipažįsta Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos prezidentė Jolanta Mačiulienė.

Pačioms kirpėjoms, pasak jos, atėmus išlaidas lieka tik apie 10 eurų. 2015 m. žmonės dar ateidavo iš inercijos, o paskui išmoko skaičiuoti, kiek kas kainuoja eurais, pradėjo taupyti, ir klientų labai sumažėjo: anksčiau per pamainą būdavo aptarnaujami 7–8 klientai, dabar – du trys. „Daug moterų pradėjo pačios dažytis plaukus, o kai jau ateina pas mus – šaknys iki pusės galvos ataugusios. Be to, įrankių įsigijo ir pačios susišukuoja, o kai į kirpyklą neina, žnyplės ar džiovintuvai per kelis kartus joms atsiperka“, – aiškina J.Mačiulienė.

Pašnekovė linkusi pritarti sakantiems, kad euras Lietuvoje susilygino su litu, o daugumos žmonių atlyginimai, jei ir didėja, tikrai mažiau, negu brangsta prekės ir paslaugos: „Turime 
 vaikų ir matome, kiek pabrango būreliai, einame pas gydytojus – irgi matome, kad paslaugos pabrango. Iš kur visiems paimsi? Net tos klientės, kurios kartą per savaitę ateidavo susišukuoti, dabar laukia švenčių ar pavasario, nes taupo tuos 10–12 eurų. Tai didžiuosiuose miestuose, o kaip išgyvena kirpėjas, dirbantis Radviliškyje ar Baisogaloje, neįsivaizduoju, nes klientų ten dar mažiau.“

J.Mačiulienė pasakoja neseniai buvusi Ispanijoje – ir ten paprastas kirpimas eilinėje kirpykloje kainuoja 10–15 eurų, bet kirpėjų atlyginimai didesni, o pas mus nuolat didėja atotrūkis tarp kainų ir atlyginimų. „Jeigu kainos ir toliau tokiais tempais kils į viršų, dauguma kirpėjų liks be darbo, nes kad ir koks geras būtum, kad ir kokias stebuklingas rankas turėtum, neatsineš žmogus pinigų, jeigu jis jų neturi.“

„Gerokai sumažėjo ir žmonių, kurie dieną eidavo pietauti į kavines ar restoranus, nes dienos pietūs daugeliui tapo neįperkami“, – pripažįsta Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Ji taip pat pastebi, kad kai kurios kainos litais per porą pastarųjų metų, populiariai kalbant, virto eurais. „Pirmiausia tai pradėjo vykti paslaugų sektoriuje. Argi anksčiau palikdavote manikiūrininkei ar masažistei 5 eurus arbatpinigių? Paskui po truputį kainos turguje pradėjo augti – už krapų ryšulėlį seniau juk 50 euro centų nemokėdavome. Taip „natūraliai“ pamažu daug kas ir pabrango“, – sako E.Šiškauskienė ir priduria, kad daug produktų, pavyzdžiui, žuvis, egzotiniai vaisiai, daržovės, importuojama iš kitų šalių, kur jos taip pat brangsta, todėl kainos restoranuose negali nekilti.

Pasak jos, restoranus tuština ne tik išaugusios patiekalų ar dienos pietų kainos, bet ir šalutiniai veiksniai, pavyzdžiui, vis brangstantis automobilio parkavimas, kuris sostinės Senamiestyje – mėlynojoje ir raudonojoje zonoje nuo kovo 1 d. pabrango dar maždaug trečdaliu, atitinkamai iki 2,5 ir 1,5 euro už valandą, o brangiausia – mėlynoji zona – dar ir padidėjo.

„Ar daug bus tokių, kurie atvažiavę dienos pietų mokės papildomai 2,5 euro už parkingą? Pietavimas praktiškai grįžo į biurus, o šventės iš restoranų ir kavinių pamažu taip pat grįžta į namus“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Tačiau labiausiai, pasak jos, kainų restoranų sektoriuje didėjimą lėmė minimalaus atlyginimo pakėlimas, nes, pavyzdžiui, padavėjai gauna truputį daugiau už minimumą, o kitų restoranų darbuotojų atlyginimai taip pat gerokai pakilo. Įtakos turėjo ir išaugę akcizai. „Visa tai nusėda į kainą“, – sako E.Šiškauskienė.

Ji sako, kad atlyginimai didėjo ir viešbučių darbuotojams, bet juos padidinti leido prieš metus iki 9 proc. sumažintas PVM.

Kelti paslaugų kainų viešbučiai kada sugalvoję negali, nes jie dirba tarptautinėje rinkoje, kurioje kainodarą lemia konkurencinė aplinka. Sumažinus PVM Lietuvos viešbučiai vėl gali konkuruoti su kaimyninėmis šalimis, ir dėl to į šį sektorių apsimoka investuoti. Šiuo metu, E.Šiškauskienės duomenimis, statoma apie 20 naujų viešbučių.

Suklestės juodoji ekonomika

Nors statistika rodo, kad kainos vidutiniškai pakilo gerokai mažiau negu atlyginimai, daugeliui iš mūsų svarbiau, kiek kainuoja kepalas duonos, kopūstas, pomidoras ar drabužėliai vaikams, o ne manikiūras ar kepsnys restorane, nes jei teks taupyti, būtent šiuos pirmiausia išbrauksime iš sąrašo. Dėl to, kad kylančios kainos didelei daliai klientų tampa per didelės ir jie ima ieškoti pigesnės alternatyvos, nerimauja abi pašnekovės. Pasak jų, tai skatina šešėlinio verslo didėjimą.

„Kam dirbti legaliai, jei galima pasiskelbti per feisbuką ir dirbti namie, o už paslaugą iš klientų imti pigiau. Ir vieniems, ir kitiems apsimoka, todėl tokių skelbimų – priauginu blakstienas, darau makiažą, tvarkau plaukus – pilnas internetas. Juodoji ekonomika klesti. Ji iš mūsų atima dalį klientų, nes dirbdami skaidriai ir mokėdami visus mokesčius negalime pasiūlyti paslaugų už tokią kainą, kokios prašo tie, kurie nusipirkę verslo liudijimą ar net be jo dirba namuose“, – aiškina J.Mačiulienė.

Panašų pavojų restoranams ir viešbučiams įžvelgia ir E.Šiškauskienė. „Vieni sako, kad tai naujoviškas verslas – dalijimosi ekonomika, bet iš tikrųjų tai verslas šešėlyje. Aš galiu feisbuke paskelbti, kad man liko puodas sriubos, ir parduoti savo kaimynams po eurą, o penkis staliukus turintis mažas restoranėlis to paties namo pirmame aukšte taip daryti negali. Jiems patogu, bet kaip išsilaikyti mažiesiems restoranams, kurie moka visus mokesčius? Arba nusiperka 10 butų, verslo liudijimą ir nuomoja tuos butus, o 10 kambarių turintis viešbutukas moka LATGAA‘i, AGATA‘i, kitus mokesčius, todėl negali nuleisti kainos“, – sako Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Pasak jos, problema – ne kylančios kainos, o pernelyg maži mūsų atlyginimai ir mokesčių sistema. „Pavyzdžiui, Airijoje, Anglijoje su darbo santykiais susiję mokesčiai gerokai mažesni, pagamintam maistui PVM taip pat mažesnis. Nuo tada, kai Airijoje 2011 m. iki 9 proc. buvo sumažintas PVM, restoranų sektoriuje iki dabar sukurta apie 149 tūkst. naujų darbo vietų, todėl lietuviai ir važiuoja ten dirbti. Minimali alga Airijoje yra apie 1600 eurų, o mokesčiai mažai uždirbantiems – 50 eurų. Akivaizdu, kad jų galimybės vartoti daug didesnės“, – neabejoja E.Šiškauskienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m