Rugsėjo mėn. metinė infliacija sudarė 1,8 procento, praneša Statistikos departamentas. 2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn., vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,6 procento.

2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn., bendrajam vartotojų kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo 1,1 procento pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 4,2 – drabužiai ir avalynė, 1,3 – sveikatos priežiūros prekės ir paslaugos ir 0,9 procento atpigusios poilsio ir kultūros prekės ir paslaugos, 1,2 – ryšių prekės ir paslaugos.

Vartojimo prekių kainos per minėtąjį laikotarpį padidėjo 0,9 procento, o paslaugų kainos sumažėjo 0,3 procento.

Didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 10 procentų pabrangusios daržovės ir bulvės, 1,1 procento – duona ir grūdų produktai, 2,7 – kava, arbatžolės, kakava, 0,5 – pienas ir jo produktai, sūris, kiaušiniai, 0,8 procento – vaisiai ir uogos. Iš daržovių bei vaisių ir uogų daugiausia – 40,4 procento – pabrango vaisinės daržovės (agurkai, pomidorai), 15 procentų – bulvės, 13,1 procento – obuoliai, 4,3 – citrusų vaisiai, o daugiausia – 19,9 procento – atpigo vynuogės, 8,5 – kopūstai, 6,1 procento – šakniavaisiai (morkos, burokėliai).

Nuo metų pradžios (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su 2009 m. gruodžio mėn.) iš maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų daugiausia – 46,4 procento – pabrango kruopos, 28,2 – kakava, 10,7 – kava, 10 procentų – sviestas ir tepieji riebalų mišiniai, 8,1 procento – pienas ir jo produktai, sūriai.

Drabužių ir avalynės mėnesiniam (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn.) kainų pokyčiui įtaką darė dėl naujų rudens sezono kolekcijų pasirodymo 3,6 procento padidėjusios drabužių ir 6,3 – avalynės kainos. Kiti aprangos gaminiai ir reikmenys bei avalynės taisymo paslaugos pabrango po 0,6 procento.

Iš kitų prekių ir paslaugų, turėjusių įtakos bendrajam vartotojų kainų pokyčiui, galima paminėti 1,4 procento pabrangusius neelektrinius asmens priežiūros prietaisus, reikmenis ir priemones, 29,3 – vairavimo mokymo paslaugas, 0,6 – cigaretes, 1,9 – aukštojo mokslo paslaugas, 3,9 – neapibrėžto lygio išsilavinimo paslaugas, 1,1 – suskystintas automobilines dujas, 1,3 procento – suskystintas dujas maistui gaminti ir 9,8 procento atpigusias oro transporto paslaugas, 2,3 – namų ūkio valymo ir priežiūros priemones, 24,6 – poilsio namų paslaugas, 0,9 procento – būsto priežiūros ir remonto medžiagas.

2010 m. rugsėjo mėn. metinė (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su 2009 m. rugsėjo mėn.) infliacija sudarė 1,8 procento. Metinį kainų pokytį lėmė 6,6 procento pabrangusios būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės ir paslaugos, 10,3 – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 5,5 – transporto prekės ir paslaugos ir 5,3 procento atpigę drabužiai ir avalynė, 5,8 procento – ryšių prekės ir paslaugos, 3,2 – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros prekės ir paslaugos.

Prekės per metus pabrango 2,9 procento, o paslaugos atpigo 1,6 procento.

Žemės drebėjimo Čilėje padariniai jau pasiekė ir Lietuvą. Šioje Lotynų Amerikos valstybėje sugriuvus kelioms gamykloms, stipriai sumažėjus celiuliozės ir plastiko granulių pasiūlai, likę gamintojai ėmė kelti kainas.

Štai popieriaus tiekėjas “Antalis” informuoja, kad artimiausiu metu jau trečią kartą šiemet popierius brangs apie 10 proc. Dėl to artimiausiu metu kils poligrafinio, pakavimo ir net švaros popieriaus kainos.

Tuo tarpu kylančioms įvairių plastiko gaminių kainoms didžiausią įtaką daro brangstanti nafta, todėl tam tikros rūšies plastikas nuo praėjusių metų brango 20–30 proc. Bendrovės “Neo Group” pardavimo vadovas Tadas Bernatonis tikina, kad galutinei maisto produktų pakuočių kainai tai esą neturės didelės įtakos, mat pakuotė sudaro vos 1 proc. produkto kainos. Brangstanti plastiko žaliava daugiau įtakos turės plastiko prekių kainai, pavyzdžiui, plastikiniams vamzdžiams ar raštinės reikmenims.

Kilus diskusijoms dėl rugsėjį pabrangusių maisto produktų, Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

“Tikrai ne”, – pirmadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaitė žurnalistams sakė J.Rasimas, paklaustas, ar neatmeta galimo kartelio rinkoje.

Pasak J.Rasimo, kyla klausimų, kodėl prekybos tinklai, 2008-aisiais pieną pardavinėję su 18 proc. pelno marža, dabar jį parduoda su 31 proc. pelno marža.

Prezidentės atstovas Linas Balsys teigė, jog Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė “stulbinančios” informacijos apie tai, kaip veikia prekybos tinklai.

“Buvo pateikta informacija apie per pastaruosius metus nepaprastai išsipūtusias prekybos tinklų pelno maržas – kalbama apie tokius pagrindinius maisto produktus, kaip pienas, duona, cukrus, sviestas. Prekybos tinklų pelno maržos pūtėsi nežiūrint krizės, nežiūrint sunkmečio”, – kalbėjo L.Balsys.

Anot L.Balsio, prezidentė ketina siūlyti numatyti griežtesnes baudas už kartelinius susitarimus. Šiuo metu už kartelius Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 procentų ūkio subjekto bendrų metinių pajamų.

Konkurencijos taryba žemės ūkio ministro prašymu šiuo metu atlieka tyrimą ir dėl duonos kepyklų galimo neteisėtų veiksmų.

“Kai kurie dalykai kelia susidomėjimą”, – apie atliekamą tyrimą sakė J.Rasimas, pridūręs, jog nenorėtų daugiau komentuoti.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Jeigu kitaip susikalbėti neišeina, nėra geros valios ir supratimo, gali tekti griebtis įstatymo”, – prezidentė Dalia Grybauskaitė pagrasino kainas keliantiems prekybininkams.

Šalies vadovė vakar pareiškė, jog per sunkmetį keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus.

Tuo tarpu Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas tvirtino, jog pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo.

Anot M.Busilo, maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį: „Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.”

„Prekybos tinklų pelno marža pūtėsi nepaisant krizės. Kalbama apie pagrindinius maisto produktus – pieną, duoną, cukrų, sviestą. Kitose Europos Sąjungos šalyse visiškai kitoks vaizdas”, – po D.Grybauskaitės susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu tokią prezidentės nuomonę perdavė jos atstovas spaudai Linas Balsys.

Kaip rodo Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija, nuo 2008 metų paskutinio ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17–18 iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 procento.

Prezidentūroje buvo prisiminta, kad pigesnės būtiniausios prekės didžiuosiuose pasaulio prekybos tinkluose dažnai naudojamos kaip jaukas klientams pritraukti, o pas mus jos parduodamos su didžiule marža.

Šalies vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu pasiūlė kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose.

Jei situacija nesikeistų ir pelno marža didėtų, prezidentė pagrasino antkainius reguliuoti įstatymu, be to, didinti baudas prekybininkams. Vienas tokių projektų jau įregistruotas Seime.

Į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, J.Rasimas teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės.

„Baudos turi būti adekvačios padarytai žalai, atgrasančios nuo noro veltis į visokius susitarimus”, – pabrėžė D.Grybauskaitė.

Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 proc. metų apyvartos, bet, pasak J.Rasimo, ne visai tiksliai yra nurodyta, kaip ta bauda turėtų būti skaičiuojama.

Prezidentė pasiūlė, kad įmonių vadovai asmeniškai atsakytų už tai, jei jų įmonės dalyvauja karteliniuose susitarimuose.

Praėjusią savaitę D.Grybauskaitė pareiškė, kad jos netenkina valstybės institucijų darbas tiriant maisto produktų brangimo priežastis. Anot prezidentės, daugelis žinybų neatlieka savo darbo, tarp jų – ir Konkurencijos taryba.

Iš pirmų lūpų

Marius Busilas

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

„Maisto kainų klausimas paaštrėja kiekvieną rudenį. Tai susiję ir su derliumi, ir su politikų grįžimu į darbą.

Pagrindinių maisto produktų marža nesikeitė arba tik mažėjo. Pieno produktų marža sudaro 11–14 proc., kitų maisto produktų – 18 proc. Didesnė marža taikoma nebent tiems produktams, kuriuos perka didesnes pajamas gaunantys pirkėjai.

Mes manome, kad tai normalūs rodikliai. Nepaisant to, kai kurios parduotuvės sunkiai išsilaiko. Per metus uždaroma 10–20 parduotuvių. Šiuos metus kai kurie prekybos tinklai baigs nuostolingai.

Didžiausią maržos dalį sudaro darbuotojų atlyginimai, nuomos ir kiti mokesčiai.

Teisiškai įmanoma reguliuoti antkainius esant nepaprastajai padėčiai. Nors abejoju, ar toks reguliavimas faktiškai veiktų. Tai tik sukeltų dar didesnį susipriešinimą tarp prekybininkų ir vartotojų.

Prekybos įmonės Konkurencijos tarybai teikia visą informaciją. Bus įdomu susipažinti, anot Konkurencijos tarybos, su „stulbinama” informacija apie prekybos tinklus.”

„Verslo žinios“ skelbia:

Prezidentės Dalios Grybauskaitės vakarykštis pagrūmojimas prekybos tinklams, ko gero, paliks tiek žymės, kiek jos lieka, kai musė įspiria drambliui. Šalies vadovės ryžtas reguliuoti prekybininkų antkainius, jei šie nesiliaus didinti maisto produktų kainų, pastarųjų pernelyg išgąsdinti neturėtų. Juolab kad precedento jau būta. Tiesa, tuomet jo baigtis buvo tiesiog komiška. Prieš pusantrų metų, šios kadencijos parlamentarams dar nė kojų gerai neapšilus, Seime buvo priimtos Kainų įstatymo pataisos, jos turėjo apriboti prekybininkų antkainius už šalyje parduodamus maisto produktus. Mažmeninės prekybos – iki 20%, didmeninės – iki 15%. Tarp prekybininkų kaipmat kilo šurmulys, imta piešti apokaliptinius paveikslus – prekybos įmonės bankrutuoja, tarpininkai steigiasi užsienyje ir pan. Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, tuomet pažadėjo kreiptis į Europos Komisiją, nes „tokių precedentų dėl antkainių ribojimo ES
nežino“. Verslininkai pagrasino ieškosiantys prezidento užtarimo.
Tačiau viso to neprireikė – nepraėjus nė parai po minėtų pataisų priėmimo, valdančiosios koalicijos
partneriai liberalcentristai puolė į kojas tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, idant jis vetuotų
parlamento sprendimą. Tą patį, už kurį balsavo ir patys liberalcentristai. Motyvas būtų juokingas, jei nebūtų keistai dviprasmiškas – esą seimūnai nesuprato, už ką balsuoja (!). „Įvyko klaida ir ją prezidentas, tikiuosi, ištaisys“, – tuomet mušėsi į krūtinę Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas Artūras Zuokas.
Ir prezidentas „klaidą“ ištaisė. Pasidarė aišku, kad nė sudilusio skatiko neverti tokie parlamentarai, kurie net nesupranta, kokius įstatymus priima. O jei supranta, bet kitų paveikti skubiai persigalvoja, tai kokia yra tokio balsavimo kaina? Tuomet pikti liežuviai prakalbo apie prekybininkų spaudimą.
Prezidentė gali pasiūlyti atitinkamą įstatymo pataisą. Ir Seimas galbūt net gali jai pritarti. Tačiau toks kelias gali kirstis su laisvosios rinkos principais, be to, valstybės kišimasis į maisto produktų kainų pasiutpolkę vartotojams primena liūdnai pagarsėjusias dujų, vandens, šilumos ūkio ydas – valstybė čia kainas reguliuoja, tačiau jų kilimo sparta lenkia net maisto produktų brangimą.
Vis dėlto dvigubai nuo 2008 m. šoktelėję prekybos tinklų antkainiai svarbiausiems maisto produktams sukelia ne pačių geriausių minčių. Turim oligopolijas ir monopolijas, sulaukiam ir atitinkamo rezultato – konkurencijos nėra, todėl dabar rengiamasi kovoti ne su priežastimi, o su padariniais.
„Kur mūsų tos mažos lietuviškos smulkios maisto prekių parduotuvėles, kokių yra pilna Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir visoj likusioj Vakarų Europoj? Gal žmonės nesugeba? Ne, pasirodo tokių mažų parduotuvėlių neapsimoka turėti – kad ją atidarytum, reikia krūvą labai griežtų reikalavimų išpildyti, kyšių visiems pridalinti ir t. t.“, – nuoskaudomis dalinasi vz.lt skaitytojai. Todėl valdžia turėtų pagaliau imtis to, ką gražiai išrašė savo pažaduose, – kurti verslui palankią verslo aplinką, išardyti biurokratinių kliūčių raizgalynę. Žodžiu, liberalizuoti verslo sąlygas. O tada, žiūrėk, ims rastis konkurencija, monopolijas ištiks natūrali mirtis ir nebereikės laisvojoje rinkoje nei pliaukšėti draudimų botagu, nei burti, ar Konkurencijos taryba įgali įrodyti kartelinius susitarimus.

„Lietuvos žinios“ praneša:

Jeigu didieji prekybos tinklai nesutiks pažaboti augančio apetito ir toliau kels maisto produktų kainas, prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlys antkainius reguliuoti įstatymu.

Vakar pas prezidentę apsilankęs Konkurencijos tarybos pirmininkas Jonas Rasimas pateikė informaciją, iš kurios matyti, kad per pastaruosius porą metų prekybininkai vis didino pelno maržas. Susiklosčiusią padėtį prezidentė pavadino įžūliu vartotojų išnaudojimu ir pagrasino, kad jeigu niekas nesikeis, prekybininkams gali būti užmautas apynasris.

Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė stulbinamų duomenų apie tai, kaip veikia prekybos tinklai. J.Rasimas atkreipė dėmesį, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse nieko panašaus nevyksta – prekybos tinklai vartotojų sąskaita pelno nedidina. Su J.Rasimu prezidentė tarėsi, kaip reikėtų su tuo kovoti. Vienas iš siūlymų – viešinti prekybos centruose parduodamų produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Jeigu kitaip susikalbėti neišeis, nebus geros valios ir supratimo, tuomet reikės griebtis įstatymo”, – kalbėjo prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys. J.Rasimas pritarė, kad kaip viena iš išeičių galėtų būti svarstoma galimybė įstatymu reguliuoti maisto produktų antkainius.

Konkurencijos tarybos pirmininko turimais duomenimis, per dvejus metus kai kurių maisto produktų antkainiai prekybos centruose išaugo beveik dvigubai. Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pieno pelno marža šoktelėjo nuo 17-18 proc. iki 31 proc. birželio mėnesį. “Didėjimas vyko tolygia tiese, be didelių nukrypimų”, – tikino jis.

Pasak J.Rasimo, iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) atliktos analizės matyti, kad kilo ir kitų maisto produktų antkainiai. “Tilsit” tipo sūrio pelno marža išaugo nuo 14 proc. iki 31 proc., kvietinių miltų – nuo 23 proc. iki 43 procentų.

“Kai kuriose šalyse pienas parduodamas net žemiau savikainos. Panašiai daroma ir su kitomis būtiniausiomis prekėmis”, – sakė Konkurencijos tarybos pirmininkas.

Jis tvirtino nerandantis paaiškinimo, kodėl vienas ar kitas produktas pardavinėjamas su 31 proc. antkainiu. “Paprastai apie vidutinius antkainius prekybos sektoriuje kalbama vienženkliais, o ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Tesco”, “Aldi” dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – sakė J.Rasimas.

J.Rasimas neatmeta, kad tarp prekybos tinklų galėjo būti draudžiamų susitarimų. Konkurencijos taryba dėl to yra pradėjusi tyrimą, tačiau J.Rasimas apie jo eigą plačiau kalbėti nenorėjo.

Su prezidente vakar taip pat buvo aptarta, kaip reikėtų tobulinti Konkurencijos įstatyme numatytas baudas už kartelinius susitarimus. D.Grybauskaitė siūlo jas didinti bei numatyti asmeninę prekybos tinklų vadovų atsakomybę. Šiuo metu atsakomybė už kartelinius susitarimus gresia tik įmonei.

“Viena veiksmingiausių poveikio priemonių, tai asmeninė žmogaus, priimančio sprendimus, atsakomybė. Arba to, kuris užmerkia akis, kai jo vadovaujami vadybininkai veliasi į draudžiamus susitarimus. Tokia praktika kai kuriose šalyse taikoma”, – sakė J.Rasimas.

Jis prezidentei vakar pateikė tik LAEI atliktą maisto produktų kainų analizę. Vyriausybės pavestas tyrimas, kodėl brangsta maisto produktai, anot J.Rasimo, bus baigtas šią savaitę.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Mindaugas Busilas tvirtino galintis tik spėlioti, kaip buvo apskaičiuoti antkainiai, kuriuos vakar gavo krašto vadovė.

Pašnekovo tikinimu, pavyzdžiui, geriamasis pienas pardavinėjamas viso labo su 18 proc., o kai kur esą net mažesniu antkainiu. “Kitoms populiarioms prekėms taikomas antkainis dar mažesnis – 11-14 procentų. Kai kurie produktai parduodami už savikainą”, – bandė tikinti jis.

M.Busilas vylėsi, kad greitai bus baigtas Konkurencijos tarybos vykdomas tyrimas dėl maisto kainų ir siūlė palaukti jo rezultatų.

Anot jo, prekybininkai palankiai žiūri į prezidentės siūlymą viešai skelbti maisto produktų kainas pagal pagrindinius produktų krepšelius. “Tuomet visi matytų, kaip yra iš tikrųjų, nes dabar ne visi tai nori girdėti”, – pridūrė jis. Asociacijos vykdomasis direktorius tvirtino, esą įstatymu reguliuoti antkainius būtų netikslinga

„Vakarų ekspresas“ skelbia:

Sunkmečiu pradėjus kilti būtiniausių produktų kainoms prekybininkai ėmė pirštais rodyti į gamintojus. Pastarieji strėles nukreipė į žemdirbius – esą dėl prasto derliaus ir kitų faktorių kyla žaliavų kaina. Kaltinimų ratą vakar uždarė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, jog būtent prekybininkai išnaudoja pirkėjus, nes esą nėra jokių objektyvių priežasčių didinti maisto produktų kainas.

Jei prekybos tinklai nesumažins pelno maržų būtiniausiems maisto produktams, anot prezidentės, šalyje gali būti pradėti reguliuoti antkainiai.

Rugsėjo pabaigoje prekybos tinklus “Iki”, “Ikiukas” ir “Cento” valdanti bendrovė “Palink” išplatino pranešimą, jog per praėjusį mėnesį kai kurioms maisto prekėms tiekėjai padidino kainas iki 50 proc., tačiau iš jų esą ir toliau sulaukiama ketinimų per artimiausias savaites iki 30 proc. branginti dalį miltų, kruopų, pieno ir duonos produktų. Pareikšta, kad reaguodama į šią situaciją UAB “Palink” kreipsis į tiekėjus, kad būtų nustatytos kainų didėjimo priežastys.

Prekybos tinklo “Iki” duomenimis, rugsėjį tiekėjai miltų kainas padidino iki 40 proc., grikių ir makaronų – iki 25 proc., aliejaus ir kavos – apie 15 proc., kai kuriuos pieno produktus pabrangino 2-6 proc., o kai kuriuos duonos gaminius – apie 10 proc.

“Kol kas vis dar sumuojame rezultatus, aiškinimosi procesas tebevyksta”, – vakar sakė “Iki” komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta, apie tyrimo rezultatus pažadėjęs informuoti vėliau.

Netrukus po minėtojo pareiškimo savo versiją suskubo pareikšti ir pienininkai. Anot jų, šiemet pienas ir jo produktai parduotuvėse brangs, nes tokius pokyčius nulemia vis didėjančios pieno supirkimo kainos.

Praėjusį ketvirtadienį surengtoje spaudos konferencijoje Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” atstovas Linas Sasnauskas tvirtino, kad šiandienos kainodaroje 17 proc. galutinės pieno kainos tenka valstybei, 18 proc. – prekybos ir pardavimo vietoms, 24 proc. – pieno perdirbėjams. Iš šios dalies 17 proc. skiriama logistikai, 41 proc. – pieno gamintojams (iš pastarosios dalies 5 proc. dar tenka pieno surinkimui).

L. Sasnausko teigimu, pieno produktų kainos kyla todėl, kad jau metus laiko smarkiai – beveik 50 proc. – pakilo pieno supirkimo kaina. Ji esą sudaro 60 proc. vartotojams pateikiamo pieno savikainos. Teigiama, kad per devynis 2010 m. mėnesius Lietuvos ūkininkams už supirktą pieną sumokėta 240 mln. litų daugiau nei prieš metus.

“Eksportuojame daugiau nei 50 procentų viso Lietuvoje supirkto ir į produktus perdirbto pieno. Todėl esame stipriai priklausomi nuo pasaulinių rinkos tendencijų. Augant kainoms eksporto rinkose, brangsta žaliava. Tai kelia gaminio savikainą. Jai išaugus, pardavimai vidaus rinkoje tampa nuostolingi. Todėl turi būti didinama produktų kaina. Jos negalime pakelti iš karto tiek, kiek padidėjo žaliavos kaina. Ją didiname laipsniškai iki to lygio, kol ji tampa nenuostolinga”, – teigia L. Sasnauskas.

Asociacija “Pieno centras” atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis Europos Sąjungos valstybių taiko lengvatas pieno produktų pridėtinės vertės mokesčiui, o Lietuvoje jis yra vienas didžiausių Europos bendrijoje. Tvirtinama, kad perdirbimo įmonės visus metus finansavo nepelningą vidaus rinką ir jau išnaudojo turimus rezervus.

“Labai piktina tos kalbos, jog esą žemdirbiai kalti, kad išaugo pieno, sūrio, varškės kainos. Pieno supirkimo kainą pakėlė tik apie 6 centus už litrą, o produktai pabrango keleriopai daugiau. Kur čia logika? Prekybininkai su perdirbėjais pirmiausiai pasiskaičiuoja pelną, kad tik savęs nenuskriaustų, o tą, kas lieka, atiduoda žemdirbiams. Labai lengva patikrinti, kad supirkimo kainos kilimas niekuo nesusijęs su tokiu žymiu galutinio produkto pabrangimu. Pavyzdžiui, 2007-2008 metais už pieno litrą buvo mokama 1,1 lito, tačiau pieno produktai buvo gerokai pigesni negu dabar, kai ūkininkas už litrą pieno gauna 87 centus”, – tvirtino Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys, pieno ūkio savininkas Manfredas Skroblys.

Anot jo, pieno kainos kilo natūraliai, kadangi šiuo metu perdirbėjams labai trūksta žaliavos.

“Pieno mažėja, nes prieš keletą metų daugelį gamintojų ūkių į bankrotą nuvarė menkos supirkimo kainos, o pieno ūkio lengvai neatstatysi. Tokiu būdu perdirbėjai nupjovė šaką, ant kurios patys sėdi. Dabar šalies ir kaimyninių valstybių rinkose labai trūksta pieno, daug jo iš Lietuvos superka baltarusiai, kurie tiekia pieno produktus į Rusiją. Perdirbėjai anksčiau daug pieno įsiveždavo iš Latvijos, bet ir ten pieno “upės” išseko”, – sakė M. Skroblys.

Tuo metu grūdų augintojai neslepia, kad naujo derliaus supirkimo kainos smarkiai išaugo. Klaipėdos rajono ūkininkas Artūras Česnauskas sako, kad, pavyzdžiui, miežių tonos supirkimo kaina išaugo nuo maždaug 350 iki 500 litų, tačiau tai esą didelio pelno neatneš.

“Panašiai pakilo ir kitos grūdų supirkimo kainos. Tą kainų kilimą lemia suaktyvėjęs eksportas. Šiemet dėl nepalankių gamtinių sąlygų pražuvo apie trečdalis derliaus, todėl grūdų trūksta ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose, tad eksportuoti apsimoka. Tačiau augintojai pelno dėl padidėjusių supirkimo kainų nesitiki – grūdai išaugo smulkesni, mažiau iš hektaro prikulta, tai pajamos, palyginus su pernai, metais tikrai nepadidės”, – kalbėjo A. Česnauskas.

Savo žodį tiriant kainų augimo detektyvą vakar tarė ir prezidentė. Po susitikimo su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu ji pareiškė, jog nepaisant sunkmečio keldami pelno maržas maisto produktams prekybos centrai įžūliai išnaudoja vartotojus. Neradusi supratimo šioje srityje valstybės vadovė neatmeta galimybės siūlysianti antkainius reguliuoti įstatymu.

Konkurencijos tarybos vadovas pateikė prezidentei informaciją apie pastarųjų metų prekybininkų pelno maržas. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto studija rodo, kad nuo paskutinio 2008 m. ketvirčio iki šių metų birželio 2,5 proc. riebumo pieno marža išaugo nuo 17-18 proc. iki 31 proc., sūrio – nuo 14 iki 21 proc., kvietinių miltų – nuo 23 iki 43 proc.

“Jeigu 2008 metais produktas galėjo būti parduodamas su 18 procentų pelno marža, tai kodėl jis dabar turi būti parduodamas su 31 procento marža? Ar 18 procentų marža buvo normali, ne per didelė, nedrįsčiau kalbėti, bet paprastai, kiek man žinoma, apie vidutines maržas prekybos sektoriuje kalbama tikrai ne dviženkliais skaičiais. Tokios įmonės, kaip “Wal-Mart”, “Lidl”, “Kesko”, “Aldi”, dirba su žemomis maržomis, bet milžiniškomis apyvartomis”, – teigė J. Rasimas.

Bendrai į klausimą, kodėl išaugo maisto kainos, jis teigė dar negalįs atsakyti, tačiau neatmetė ir kartelinių susitarimų galimybės. Tyrimas, pradėtas premjero Andriaus Kubiliaus prašymu, turėtų būti baigtas šią savaitę.

“Mes jau esame padarę patikrinimus kai kuriose įmonėse. Tai, ką randame miltų, duonos grandinėje, kelia susidomėjimą”, – sakė J. Rasimas.

Valstybės vadovė su tokiu prekybininkų elgesiu siūlo kovoti viešumu – skelbti, kokios yra pagrindinių produktų kainos įvairiuose prekybos tinkluose. Prezidentė sakė, kad situacijai nesikeičiant, rimtai svarstys galimybę antkainius reguliuoti įstatymu. Vienas iš tokio siūlymo variantų jau yra įregistruotas Seime.

Pagal Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotą projektą, įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negalėtų imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negalėtų būti didesnis nei 20 proc. nuo iš gamintojo įsigyto produkto kainos, o mažmeninėje prekyboje – 25 proc. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad Žemės ūkio ministerija maisto produktams gali nustatyti ir mažesnius prekybinius antkainius.

“Mes jau turime gerą kainų reguliavimo pavyzdį – pakeitus Farmacijos įstatymą ir Vyriausybei nustačius tiek kompensuojamųjų, tiek nekompensuojamųjų vaistų antkainius, vaistų kainos sumažėjo daugiau kaip 10 procentų. Įtvirtinus maisto kainų reguliavimą, tikimasi pasiekti tokių pačių ar net dar geresnių rezultatų”, – komentavo vienas iš įstatymo pataisų autorių, Seimo narys Petras Gražulis.

Kilus diskusijoms dėl rugsėjį pabrangusių maisto produktų, Konkurencijos tarybos vadovas Jonas Rasimas neatmeta kartelinių susitarimų galimybės.

“Tikrai ne”, – pirmadienį po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaitė žurnalistams sakė J.Rasimas, paklaustas, ar neatmeta galimo kartelio rinkoje.

Pasak J.Rasimo, kyla klausimų, kodėl prekybos tinklai, 2008-aisiais pieną pardavinėję su 18 proc. pelno marža, dabar jį parduoda su 31 proc. pelno marža.

Prezidentės atstovas Linas Balsys teigė, jog Konkurencijos tarybos pirmininkas prezidentei pateikė “stulbinančios” informacijos apie tai, kaip veikia prekybos tinklai.

“Buvo pateikta informacija apie per pastaruosius metus nepaprastai išsipūtusias prekybos tinklų pelno maržas – kalbama apie tokius pagrindinius maisto produktus, kaip pienas, duona, cukrus, sviestas. Prekybos tinklų pelno maržos pūtėsi nežiūrint krizės, nežiūrint sunkmečio”, – kalbėjo L.Balsys.

Anot L.Balsio, prezidentė ketina siūlyti numatyti griežtesnes baudas už kartelinius susitarimus. Šiuo metu už kartelius Konkurencijos įstatymas numato baudas iki 10 procentų ūkio subjekto bendrų metinių pajamų.

Konkurencijos taryba žemės ūkio ministro prašymu šiuo metu atlieka tyrimą ir dėl duonos kepyklų galimo neteisėtų veiksmų.

“Kai kurie dalykai kelia susidomėjimą”, – apie atliekamą tyrimą sakė J.Rasimas, pridūręs, jog nenorėtų daugiau komentuoti.

Žemės ūkio ministerija, remdamasi Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo pabaigoje išplatino informaciją, jog prekybininkų dalis pieno kainoje šiemet padidėjo labiausiai – 4,1 procentinio punkto nuo 50 iki 66 centų už 1 kilogramą 2,5 proc. riebumo pieno.

Lietuvos pienininkų asociacijos “Pieno centras” vadovas Linas Sasnauskas praėjusią savaitę tikino, kad pieno perdirbimo pelno maržos “nudrožtos iki minimumo” dėl konkurencijos šalies viduje ir su tarptautiniais konkurentais. Pieno perdirbimo įmonių dalis 1 kilogramo pieno kainoje šiemet padidėjo nuo 47 iki 51 cento.

Rugpjūčio viduryje Kazimieras Starkevičius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl galimo duonos gamintojų kartelinio susitarimo.

Parduotuvėse kylant maisto produktų kainoms, prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pokalbiui kviečiasi Konkurencijos tarybos pirmininką Joną Rasimą.

„Kainų augimas kelia didelį rūpestį prezidentei. Pokalbio metu prezidentė tikisi sužinoti, kokių priemonių Konkurencijos taryba ketina imtis, kad kainų augimas būtų pažabotas“, – sakė prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Praėjusią savaitę D.Grybauskaitė pareiškė, kad jos netenkina valstybės institucijų darbas, tiriant maisto produktų brangimo priežastis. Ji teigė, jog daugelis žinybų „neatlieka savo darbo“, tarp jų – ir Konkurencijos taryba.

Premjeras Andrius Kubilius Konkurencijos tarybą įpareigojo atlikti specialų tyrimą, po kurio paaiškės, kokių veiksmų bus imtasi. J.Rasimas tuomet teigė, jog pirmiausia norima ištirti maisto produktų kainų pokyčius.

Prekybos tinkluose maisto produktų kainos rugsėjį šoktelėjo nuo kelių iki keliasdešimties procentų – pabrango beveik visi maisto produktai. Prekybos tinklai tikino, kad nekito tik mėsos ir jos gaminių kainos.

Naujienų agentūra BNS praneša:

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Konkurencijos tarybos pirmininku Jonu Rasimu aptarė maisto brangimo priežastis ir priemones kainų didėjimui pažaboti ir vartotojų interesams apginti.

Prezidentės teigimu, Konkurencijos tarybos vadovo pateikta informacija apie prekybos tinklų pelno maržų augimą rodo nepateisinamą vartotojų išnaudojimą.

“Būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita sunkmečiu didėjantys prekybos tinklų pelnai yra įžūlus vartotojų išnaudojimas. Toks prekybos centrų elgesys netoleruotinas ir nepateisinamas”, – pabrėžė Prezidentė.

Jeigu prekybos centrai ir toliau didinsis pelnus būtiniausių maisto produktų kainų sąskaita, Prezidentė svarstys galimybę prekybininkų antkainius reguliuoti įstatymu.

Konkurencijos taryba kartu su Žemės ūkio ministerija per maisto produktų rinkos informacinę sistemą įpareigota viešai skelbti visų prekybos centrų maisto prekių kainas, kad žmonės galėtų jas palyginti.

Prezidentės teigimu, taip pat turi būti griežtinama atsakomybė už draudžiamus susitarimus, nes šiuo metu baudos neproporcingos visuomenei daromai žalai. Prezidentė kartu su Konkurencijos taryba teiks Konkurencijos įstatymo pataisas, kuriomis siūlys didinti baudas už draudžiamus susitarimus ir numatyti asmeninę įmonės vadovo atsakomybę už vartotojų teises pažeidžiančius susitarimus.

Konkurencijos taryba įpareigota atidžiau ir operatyviau tirti draudžiamų susitarimų apraiškas.

„Respublika“ rašo:

„Premjerui Andriui Kubiliui skėsčiojant rankomis, kad maisto kainoms augti nemato objektyvių priežasčių, grupė Seimo narių inicijavo Kainų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma nustatyti maisto produktų antkainius.

Projekte numatyta, kad maisto produktais vidaus rinkoje prekiaujančios įmonės negali imti jokio kito mokesčio, išskyrus prekybos antkainį. O šis didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 20 proc., mažmeninėje – nei 25 proc. iš gamintojo įsigyto produkto kainos.

“45 procentai, mūsų nuomone, tikrai yra pakankamas antkainis, kartu tai yra tam tikras saugiklis, padedantis apginti vartotojus, – sakė “Respublikai” vienas iš Kainų įstatymo pakeitimo projekto iniciatorių Seimo narys Valentinas Mazuronis. – Juolab kad šiandien prekyba maisto produktais realiai yra monopolizuota – ją yra pasidaliję 4 prekybos tinklai. Mano asmeniniu įsitikinimu, egzistuoja tam tikri susitarimai, ir antkainiai yra gerokai užkelti”.

Anot parlamentaro, valstybė turi imtis ribojimų, nes maistas yra pirmo būtinumo prekė, o kainos kyla tuo metu, kai žmonių pajamos katastrofiškai mažėja.

“Remiamės dar ir tuo, kad panašūs žingsniai jau padaryti vaistų prekyboje. Dėl to, Vyriausybės teigimu, vaistų kainos sumažėjo daugiau nei 10 procentų”, – pateikė palyginimą V.Mazuronis.

Nesilaikantiems įstatymu numatyto antkainių ribojimo siūloma taikyti baudas, kurios siektų iki 5 proc. įmonės mėnesio apyvartos.

Įstatymas nebūtų taikomas mažoms ir labai mažoms įmonėms, kuriose dirba iki 10 žmonių ir kurių metinė apyvarta neviršija 7 mln. litų – taip esą būtų apsaugotos mažos parduotuvėlės“.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Prasti reikalai Lietuvoje šį rudenį: nedarbas, kas dirba, atlyginimai sumažinti, o dar ir maistas brangsta. Turbūt prasčiau negu Ispanijoje, jau nekalbant apie Belgiją.

Bet kai kas Lietuvoje ir geriau. Per visoje Europoje praėjusią savaitę rengtas protesto akcijas prieš skurdinimą Vilniuje nebuvo paralyžiuotas transportas kaip Belgijoje, nedužo vitrinos kaip Ispanijoje.

Pastovėjo saujelė profsąjungiečių prie valdžios įstaigų kaip į kampą pastatyti neklaužados moksleiviai ir ramiai išsiskirstė nešini grėsmingais reikalavimais, išrašytais ant transparantų.

Viename reikalaujama iš valdžios minimalią algą didinti iki 1000 litų, kitame – duoti žmonėms darbo, neatiminėti pensijų. Niekas nesiginčys, geri reikalavimai, tik štai bloga valdžia, kaip visuomet, jų neišgirs. Nedidins algų, neparūpins darbų, nemokės didesnių pensijų.

Vargu ar bus išgirstas tautos balsas ir dėl kito reikalavimo, išraityto ant transparantų: „Reikalaujame nedidinti kainų!”

Be jokios rizikos galima lažintis: kainos toliau augs.

Pienininkai jau pranešė, kad spalį ūkininkams už pieną mokės daugiau, todėl ir taip apie 20 proc. parduotuvėse spėję pabrangti pieno produktai kainuos dar daugiau.

Nerasi pirkėjo, kuriam patiktų, kai tenka mokėti daugiau. Žinoma, pardavėjo jausmai visiškai priešingi. Kaina – tai savotiška pirkėjo noro mokėti kuo mažiau ir pardavėjo siekio parduoti kuo brangiau dvikova, kurią istoriškai visuomet laimi pastarasis. Geriausia, ko įmanoma tikėtis, – kad kainos neaugs sparčiai.

Tačiau valdžia čia beveik nieko negali pakeisti, nebent sumanytų vėl kurti planinį socialistinį ūkį. Todėl kai profsąjungos mojuoja šūkiu „Reikalaujame nedidinti kainų!”, galėtų kelti ir radikalesnį, užtat taiklesnį: „Šalin kapitalizmą, tegyvuoja planinis socializmas!”

Aišku, prekių parduotuvėse neliktų, bet iš valdžios tada būtų galima reikalauti, kad kainos neaugtų. Antraip tai prilygtų reikalavimui, kad Lietuvoje liautųsi lyti.

Tik keista, kad ir pati valdžia pradėjo reikalauti iš verslo nedidinti kainų. Žemės ūkio ministras baksnoja į grūdų ir pieno perdirbėjus, premjeras jam pritaria, o prezidentė rūstauja, kad gerai neprižiūrima visa kainų augimo grandinė.

Aišku iš anksto – nieko doro iš to neišeis. Čia ne užsienio reikalų ministrui duris į Afganistaną parodyti. Gali Konkurencijos taryba nors ir šimtą tyrimų atlikti ieškodama kartelinių susitarimų, kainų augimo valdžia nesustabdys. Tai sugebėtų padaryti nebent patys pirkėjai, jei nustotų pirkti, bet kaip atsisakyti duonos ir pieno gaminių?

Valdžia gali daryti įtaką kainoms nebent mažindama ar didindama PVM.

Atėję į valdžią konservatoriai jį padidino ir, matyt, šiek tiek prisidėjo, kad kainos ūgtelėtų, tiesa, ne iš karto, o kai atlėgo dėl krizės smunkančios rinkos spaudimas gamintojams ir pardavėjams.

Bet žingsnis atgal dabar vargu ar duotų net ir menką efektą – kai kainos kartą padidėja, jos paprastai jau nemažėja.

Be to, netgi nekalbama, kad valdžia galvotų mažinti PVM, kai biudžete žioji milijardais litų skaičiuojamo deficito skylė, kurią trūks plyš reikia lopyti.

Tiesa, yra dar vienas būdas, kai valdžia gali netiesiogiai stabdyti kainų augimą – apkarpydama pensijas, valstybinio sektoriaus darbuotojų algas ir taip sumažindama gyventojų perkamąją galią.

Tačiau viskas jau taip sumažinta, kad, kaip sakoma, daugiau nebėra kur.

Kam tada valdžiai, puikiai žinančiai, kad kainų augimo negalės sustabdyti, vaizduoti, jog tai mėgina daryti?

Matyt, kitaip neišeina, ypač kai artėja savivaldos rinkimai, o žmonės už viską labiausiai pyksta ant valdžios, netgi ir už tai, kad didėja kainos, nors čia ji mažiausiai kalta.

Bet negi pyksi ant Dievo, kad lyja lietus? Pykim ant valdžios ir už tai. Kad bent vaizduotų ką nors daranti, jog nelytų.

„Vakaro žinios“ rašo:

Valstybės vadovams skelbiant atsigavimo ženklus, žmonės stumiami į vis didesnį skurdą. Paradoksas: žmonių atlyginimams tolygiai mažėjant, sunkmečiu visų įmanomų dalykų kainos šovė į neregėtas viršūnes. Analitikų manymu, tai ne tik globalios ekonomikos, bet ir mūsų išrinktųjų neveiklumo, valstybės lėšų grobstymo padarinys. Todėl kainos tikrai nekris, lietuviams išgyventi bus tik sunkiau, o dalis jų toliau bėgs iš Tėvynės.

Politikai linksmina tautą teiginiais, kad lipame iš krizės. Tam valdžios atstovai pasirenka tinkamus statistinius duomenis. Jų tik nedomina reali statistika, kuri rodo, jog vis daugiau žmonių klimpsta į skurdą, o žodį “pragyvenimo lygis” keičia sąvoka “išgyvenimo lygis”. Jis, deja, sparčiai keičiasi ne visuomenės naudai.

Nuo 2009-ųjų pradžios brango viskas – nuo šildymo, dujų, vandens, elektros iki maisto bei kuro. Tiesa, negalima sakyti, kad brango viskas – vis dar pigo darbo jėga, nes mažėjo žmonių atlyginimai.

Skaudžiausiai Lietuvai smogė ES įsipareigojimų vykdymas, kai buvome priversti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Elektros kainos pakilo apie 20 proc. Žadėti elektros tiltai su Švedija, energetinės sutartys su Lenkija liko tik politikų ateities svajonė. Politikai džiaugėsi bent tuo, kad dalį milijardinių Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo išlaidų ES pažadėjo padengti. Tiesa, europinis fondas jau beveik iššvaistytas, todėl tolesnės “pašalpos” Briuselio dar teks maldauti. Tačiau “Vakaro žinioms” Energetikos ministerijos klerkai šią savaitę prisipažino, kad pinigų IAE uždaryti tikrai atsiras, nes elektros tarifai lietuviams toliau bus didinami.

Lietuvius nuo 2009-ųjų pradžios ypač “džiugino” ir dujininkai. Dujų kainos žmonėms išaugo daugiau nei 30 procentų. Tačiau atsakingos valstybės institucijos bei Energetikos ministerija ramina – kainos kyla teisingai. Mat dujas brangina jų vienintelė tiekėja – Rusija. Todėl padaryti nieko neįmanoma. Tiesa, valdžios planuose – suskystintų dujų terminalo statybos, tai esą leis šių energetinių išteklių kainas sumažinti. Kada terminalas bus pastatytas, nežino nė patys politikai. Todėl kainų mažėjimo artimiausius kelerius metus nedrįsta prognozuoti net didžiausi optimistai.

Kainų didinimo karuselėje bene daugiausia dėmesio Lietuvai skyrė naftos perdirbėjai bei degalų prekeiviai. Degalų kainos nuo 2009-ųjų pradžios Lietuvoje šoko pasiutpolkę – jos, net ir pastaruoju metu kiek nukritusios, per visą laikotarpį išaugo apie 60 procentų. Valdžios atstovai per beveik dvejus metus “Vakaro žinioms” ir visuomenei tik konstatavo, jog “problema yra”, bei žadėjo ja “pasidomėti”. Susidomėjimas tęsiasi iki šiol, o lietuviai gerokai pigesnio benzino važiuoja prisipilti į kaimynines valstybes, taip pat ir į Latviją, kuriai pigesnius nei mums degalus tiekia naftos perdirbimo monopolininkė “Orlen Lietuva” (buvusi “Mažeikių nafta”). Kontrabandininkai kaip niekada džiaugiasi dėl to, jog Vyriausybė kainomis vis dar domisi, bet imtis priemonių joms mažinti neketina. Tiesa, genialiausią mintį, kaip kovoti su galimais karteliais ir naftos monopolijomis, pasiūlė premjeras Andrius Kubilius. Jis visiems patarė prisipirkti elektromobilių. Premjeras pamiršo paminėti, jog lietuvis vidutiniškai per mėnesį į rankas gaudamas 1500 litų, gyvendamas pusbadžiu kelis šimtus tūkstančių kainuojančiai transporto priemonei pinigų sutaupytų gana greit – per maždaug 50-60 metų.

Lietuvos didmiesčių vandens ūkį tvarkančios įmonės sugebėjo įtikinti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK), kad krizės metu vanduo turi brangti. Štai priimtas VKEKK sprendimas palaiminti “Kauno vandenų” reikalavimą didinti vandens kainų tarifą nuo 4,46 iki 4,61 lito už kubinį metrą kauniečiams smogs jau nuo lapkričio pirmosios. Per 100 mln. litų kažkur pradanginusi bendrovė “Vilniaus vandenys” taip pat pasiims nuostolius iš vilniečių. VKEKK atstovai pareiškė pritarsiantys kainų didinimui dar šiemet. Tiesa, veikiausiai ne 50 procentų, kaip to norėjo bendrovė, bet iki 20 proc.

Šiluma Lietuvoje taip pat priskirta prie prabangos prekių ir paslaugų. VKEKK duomenimis, šį sezoną lietuviai šildysis brangiau nei praėjusią žiemą. Tiesa, nupjauti radiatorių dauguma lietuvių neturi teisės, todėl jie priversti tenkintis šilumininkų argumentais, jog brangsta degalai, taigi ir šildymas.

Tai, kad maistas Lietuvoje tapo prabangos preke, “Vakaro žinios” skelbė pastaruosius kelerius metus. Nors Švedijos, Suomijos, Olandijos ir kitų turtingų šalių piliečiai pagrindinius produktus perka už tiek pat ar net pigiau nei lietuviai. Nuo 2009-ųjų pradžios, kaip ir anksčiau, brango praktiškai viskas. Premjeras A.Kubilius į tai taip pat sureagavo. Jis paaiškino, jog priežasčių, kodėl maistas brangsta, jis nemato. Todėl dalis lietuvių tęsia itin pamėgtas ekskursijas į Lenkiją, kur produktai kainuoja iki trečdalio pigiau, bei taip remia kaimynų verslą. Kita dalis tenkinasi kruopomis, kurios, beje, taip pat jau tampa neįperkamos.

Profesoriaus akademiko Antano Buračo komentaras:

„Lietuvoje valdžių keitimasis neišėjo į gera, nebuvo sukurta fermerinės žemdirbystės sistema. Mūsų žemdirbiai ilgą laiką buvo nepajėgūs, alinami perdirbėjų dar iki dabar. Valstybės mastu maisto problema nėra sprendžiama, nors tai įmanoma. Įsivaizduojama, kad viską reikia palikti rinkos savieigai, kad ji – visagalė. Nors ekonomikoje pripažįstama, kad bent minimalus reguliavimas turi būti.

Taip, pagal pragyvenimo lygį už resursus mokame turbūt daugiausia ES. Energetika taps tuo centru, kuris valstybės bankroto sąlygomis darys valstybės išlikimą labai problemišką. Per energetiką tapome moderniai okupuota šalimi. Kas liko iš jos: dujų tinklai išparduoti, juos faktiškai kontroliuoja Rusija. Naftotiekį užsuko. Dėl elektros energijos – susidūrėme su grėsme, kad kainos bus vėl diktuojamos: šalia yra planai statyti Kaliningrado srityje atomines elektrines, kad būtų užkirstas kelias lietuviškos energijos gamybai. Atsiranda viltis Lietuvai dėl ES planų padengti elektros, dujotiekio atšakos iš Lenkijos išlaidas. Bet tai – tik teorinis sprendimas, be konkretaus projekto.

Ekonomistai stengiasi atkreipti dėmesį į biudžeto disbalansą, kai biudžeto išlaikomo biurokratinio aparato atlyginimai krito mažiau, nei augo biudžetas, dėl to didėja valstybės skolos. Artimiausią dešimtmetį kasmet vien grąžinti reikės po 5-6 mlrd. litų skolų, o vilties, iš kur jas grąžinti, nėra, bendroji skola turės didėti. Todėl ir paremti skurstantiesiems dėl augančių kainų nebus išteklių, iškils tiesioginiai valstybės bankroto požymiai. Dėl maisto – mus gelbsti tik tai, kad nuo sovietmečio žmonės įprato išgyventi patys augindami produkciją sau. Tai padeda išlikti.

Yra ir globalios kainų kilimo tendencijos, nes senka natūralūs ištekliai – dujos, nafta. O žmonijos mastu mažai naudojame atsinaujinančių šaltinių. Maisto kainų kilimas taip pat susijęs su kuro kainomis, tai lemia ir milžiniškų tautų – Indijos ir Kinijos – perkamosios galios augimas, jos pradeda naudoti ne tik ryžius, bet ir kitus produktus, grūdus.

Tačiau Lietuvoje matau akivaizdų disbalansą tarp kontrolės (taip pat kainų) valstybėje ir tarp institucijų sprendimų. Atskleidžiamas turto iššvaistymas, ypač viešųjų pirkimų sistemoje – kad ir “Vilniaus vandenų” istorija. Aferos yra dangstomos. O valstybės išlaidos sukraunamos ant vartotojų pečių, kyla kainos. Problema užtrinama, kalbama tol, kol iškyla naujas skandalas. Jiems išaiškinti nesiimama priemonių. Skandalų yra ir Europoje. Bet, pavyzdžiui, buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas dar dabar atsipirkinėja už prieš dešimtmečius padarytas nuodėmes, senatis ten politinio aferizmo neveikia. Pas mus kukliai nutylimi ir buvusios valdžios nusikaltimai tikintis, kad jie bus nutylimi ir į valdžią atėjus naujai daugumai. Valstybei padarytus nuostolius padengia žmonės, auginama valstybės skola, o žmonės skurdinami, kainos auga.

Energijos, mineralinių išteklių kainos gali tik didėti. Tai tinka ir maistui. Didėti turėtų ir žmogiškųjų išteklių kaina, gal pigs apranga, būstas. Tačiau tendencijos daug džiaugsmo neteikia. Vienintelė viltis – neatsilikti nuo civilizacijos tempo, nes būtent kvalifikacijos trūkumas lemia valstybės nuskurdimo lygį.“

Vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių „Pieno žvaigždės“ vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas teigia, kad netrukus galima laukti įdomių pieno rinkos pokyčių. Jo teigimu, ūkininkai jau prašo supirkti jų pieną kur kas didesnėmis

Spalio mėnesį mes turime ūkininkų prašymus, kur kaina yra šokanti dešimtimis procentų į viršų, galima laukti įdomių pokyčių pieno rinkoje“, – ketvirtadienį Lietuvos radijui teigė L.Sasnauskas.

Anot jo, už litrą pieno ūkininkams šiuo metu mokama 1,1–1,2 lito, o per devynis mėnesius jiems išmokėta apie 240 mln. litų daugiau negu pernai.

„Pabrangus pienui 50 procentų, natūralu, kad išauga gamybos savikaina. Mes iki šiol sugebėjome pabrangusią žaliavą kompensuoti eksporto rinkose, vidaus rinkoje korekcijos buvo nedidelės. Šiandien eksporto rinkose yra štilis, nėra didelių pirkimų. Kai sustoja pardavimas eksporto rinkose, reikia ką nors daryti su vidaus rinka, nes žaliavos kaina auga ir toliau“, – teigė jis.

Jo teigimu, Vyriausybės pareiškimai, neva perdirbėjai ir prekybos tinklai spekuliuoja kainomis, demonstruoja jos nekompetenciją.

„Korekcijos vidaus rinkoje šiais metais buvo daromos labai minimalios – vos kelių procentų. Nesakyčiau, kad buvo pastebimas labai didelis brangimas. Norėčiau atmesti tuos kaltinimus, kuriuos girdime“, – kalbėjo L.Sasnauskas.

Ketvirtadienį rengiama spaudos konferencija, kurioje Lietuvos pienininkų asociacija Pieno centras komentuos, kas lemia didėjančias pieno produktų kainas.

„Lietuvos rytas“ praneša:

„Pieno kainos kils ir toliau. Perdirbėjai įspėja, kad pienas ir jo produktai šalyje artimiausiu metu vėl brangs. Užtat jį superkančios įmonės nuostolių neplanuoja.

Pastaraisiais mėnesiais pirkėjai akivaizdžiai pastebėjo, kad pieno ir jo produktų kainos kyla lyg ant mielių. Perdirbėjai nori Lietuvoje atsigriebti už sumažėjusį pelną užsienio rinkose.

„Pelningai parduodami gaminius užsienyje, mes sugebėjome vidaus rinkose nekeisti kainų. Tačiau tik tol, kol eksporto rinkos mums galėjo uždirbti tokį pelną, kuris padengdavo vidaus rinkos nuostolius.

Šiuo metu taip elgtis nebegalime ir esame priversti daryti korekcijas Lietuvoje”, – sakė bendrovės „Pieno žvaigždės” vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas.

Bendrovės „Rokiškio sūris” vadovas Dalius Trumpa teigė, kad pieno supirkimo kaina nuo spalio turėtų didėti 8–10 proc. Tai reiškia, kad pienas parduotuvėse galėtų brangti maždaug puse tiek.

Anot L.Sasnausko, per 9 mėnesius ūkininkams už pieną išmokėta 240 mln. litų daugiau nei pernai. Supirkimo kainos per metus išaugo apie 20 proc.

Pasak D.Trumpos, vartotojas Lietuvoje yra labai silpnas, ir kiekvienas kainų pakėlimas, ypač ne pirmo būtinumo produktų – jogurto, varškytės, sūrelių – mažina pardavimą.

Skelbiama, kad 36 proc. 2,5 proc. riebumo pieno kainos sudaro žaliavinio pieno kaina, 5 proc. – ūkininkų pieno surinkimo sąnaudos, 17 proc. – pieno perdirbėjų logistikos sąnaudos, 7 proc. – jų gamybos veikla, 18 proc. – prekybininkų, o 17 proc. – valstybės dalis.

„Pieno žvaigždės”, „Rokiškio sūris” ir Vilkyškių pieninė teigia, kad šįmet gaus pelno. Bet jis uždirbtas tik iš eksporto rinkų, o vietos rinka, net ir didinant produktų kainas joje, išliks nepelninga arba nuostolinga.

Pasak L.Sasnausko, „Pieno žvaigždžių” pelnas sieks apie 2 proc. apyvartos – 14,5 mln. litų. D.Trumpos teigimu, „Rokiškio pieno” pelnas sieks 1–2 proc. apyvartos.“

„Kauno diena“ rašo:

„Pieno produktų kainos didės – apie tai oficialiai ketvirtadienį paskelbė trys didžiausios šalies pieno perdirbimo bendrovės. Pienas ir jo produktų kainos kyla ne todėl, kad gamintojai, prekybininkai ir perdirbėjai pasilieka didesnę kainos dalį, o todėl, kad jau metai smarkiai – beveik 50 proc. – pakilusi žaliavinio pieno supirkimo kaina. Tokias brangimo priežastis nurodė Linas Sasnauskas, bendrovės “Pieno žvaigždės” generalinis direktorius.

“Produkciją turėjome pabranginti dar praėjusių metų pabaigoje arba šių metų pradžioje. Tačiau to nepadarėme. Iki šiol vietos rinkoje patiriamus nuostolius kompensuodavome eksportuodami gaminius ir juos brangiau parduodami. Bet eksporto rinkose jaučiamas štilis, kainos krinta, pajamos nebeauga, todėl esame priversti peržiūrėti produkcijos kainas Lietuvoje”, – surengtoje spaudos konferencijoje aiškino L.Sasnauskas.

Perdirbėjų dosnumą liudija ir skaičiai. Per devynis šių metų mėnesius šalies ūkininkams už supirktą žaliavinį pieną sumokėta 240 mln. litų daugiau nei prieš metus. Šie milijonai išmokėti iš pajamų, gautų užsienyje, ir įmonių rezervų. Tačiau toliau kylant žaliavinio pieno supirkimo kainai, perdirbėjai įrodinėja esantys priversti mažinti nuostolį, kurį neša prekyba Lietuvoje.

“Jeigu žaliavinio pieno kaina kyla, didėja ir galutinio produkto kaina”, – lyg maldą kartojo perdirbėjai ir skaičiavo, kad žaliava sudaro 60 proc. vartotojams pateikiamo pieno savikainos.

Dalius Trumpa, “Rokiškio sūrio” valdybos pirmininkas, prognozavo: kadangi žaliava spalį, palyginti su rugsėju, turėtų brangti apie 8–10 proc., maždaug 4–5 proc. brangs ir pieno produktai. Jis jau žino, kiek konkrečiai padidės “Rokiškio sūrio” produkcijos kainos, bet tikino negalįs to atskleisti, nes baiminasi sulaukti Konkurencijos tarybos dėmesio.

“Vertinant žaliavos paklausą Lenkijoje, mus gali priversti gruodį dar pakelti pieno supirkimo kainas. Jeigu taip įvyks, nors to nenorėtume, tuomet pieno produktai dar brangs. Kiek? Dievas žino”, – iš anksto įspėjo Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius.

Įmonių vadovai nenorėjo sutikti su politikų vertinimais, kad maisto kainos Lietuvoje brangsta dėl pernelyg silpnos konkurencijos.

“Perdirbėjų dalis nėra išpūsta, kaip kartais norima pabrėžti. Mus žiauriai spaudžia konkurencija tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Mūsų pelno maržos nudrožtos iki minimumo”, – įrodinėjo L.Sasnauskas.

Perdirbimo įmonės esą išnaudojo turimus rezervus, tad atsakomybę už maisto kainas galėtų prisiimti ir Vyriausybė, nes pridėtinės vertės mokestis (21 proc.) yra vienas didžiausių ES. Pagal šiandienos kainodarą 17 proc. galutinės pieno kainos tenka valstybei, 18 proc. – prekybininkams, 24 proc. – pieno perdirbėjams, 41 proc. – ūkininkams ir bendrovėms.

Smulkieji pieno produkcijos gamintojai kol kas neketina sekti didžiųjų rinkos žaidėjų pavyzdžiu. “Pirma palauksiu, kol jie gerai pabrangins savo produkciją. O kai turėsiu tokią rinką kaip jie, gal ir aš pakelsiu kainas”, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo pieno ūkio savininkas Jurgis Požėra.

Prienų rajono ūkininkas jau pusantrų metų nebeparduoda pieno perdirbėjams – pats gamina sūrį, grietinę, varškę, fasuoja pieną. Produkciją jis parduoda įvairiose Kauno vietose: prie prekybos centrų, turguje. Į gamybą J.Požėra metėsi iš nevilties, nes nebenorėjo tonos pieno parduoti po 42 centus už litrą. “Tai pasityčiojimas”, – prisiminęs kainas įvertino pašnekovas.

Tačiau sprendimas imtis gamybos ūkininką ne itin džiugina: “Labai daug darbo, bet kitos išeities neturėjau. Didelio verslo nėra. Prekiauju, kad išgyvenčiau, o ne dėl to, kad norėčiau pralobti.”

Ūkininkas skaičiuoja, kad litras 3,2 proc. riebumo pieno parduotuvėje kainuoja 2,8 lito, o J.Požėra už du litrus prašo 3,5 lito. Kol kas produkcijos jis branginti neketina. Per pusantrų metų pakilo tik sviesto kainos. Šiek tiek nerimo ūkininkui kelia sklandantys gandai, kad laikai, kai ūkininkai gali laisvai prekiauti savo produkcija didmiesčiuose, baigsis, kai tik pasikeis Žemės ūkio ministerijos vadovybė.

Ukmergės rajono ūkininkė Angelė Maskoliūnienė, gaminanti ir parduodanti sūrius, savo produkcijos branginti taip pat nė neplanuoja.

“Mačiau, kad parduotuvėse kainos kyla, bet mes kainų nekeisime, nes žmonės visai nebepirks. Jau dabar perkamumas labai kritęs: žmonės renkasi vieną mažą sūrelį, o anksčiau pirkdavo du, – skundėsi ūkininkė. – Mums apsimoka dirbti tik todėl, kad patys turime žaliavos ir nesamdome pardavėjų – patys gaminius parduodame ūkininkų turgeliuose, mugėse.”

Kainas keliančios trys didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės – “Pieno žvaigždės”, “Rokiškio sūris” ir Vilkyškių pieninė, – nors ir susimažinusios maržas, šiuos metus tikisi užbaigti dirbdamos pelningai. Tiesa, pelnas bus uždirbtas tik iš eksporto, o vietos rinka, net ir didinant produktų kainas, esą neš nuostolius. Anot L.Sasnausko, “Pieno žvaigždžių” pelnas sieks apie 2 proc. apyvartos, arba 14,5 mln. litų, ir visas bus uždirbamas iš eksporto. D.Trumpos teigimu, “Rokiškio pieno” pelnas sieks 1–2 proc. apyvartos, nors per aštuonis mėnesius vidaus rinkoje įmonė patyrė 860 tūkst. litų nuostolių. Vilkyškių pieninės generalinis direktorius G.Bertašius teigė, kad bendrovė dirbs pelningai, tačiau jei vietos rinkoje pavyks gauti bent nulinį pelną, bus galima “gerti šampaną”.

Bronius Markauskas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas, komentuodamas situaciją, sakė:
- Pieno perdirbimo įmonės dar galėtų palikti mažesnes produkcijos kainas, tačiau verslas yra verslas. Esu tikras, kad įmonėms nekyla sunkumų parduoti savo produkciją užsienyje ir eksporto rinkose jie uždirba daugiau nei vidaus. O šis verkšlenimas – tai pasiteisinimas vartotojų akyse. Rūpesčių jiems gali kelti tik žaliavos stygiaus, nes kai kurie kooperatyvai išveža ir parduoda pieną užsienyje.

Taip, žaliava brangsta, bet, manau, pirmiausia dėl to, kad ūkininkai pradėjo kooperuotis ir užėmė rimtesnes derybų pozicijas. Dar visai neseniai už superkamą pieną Lietuvoje buvo mokama mažiausiai ES, o dabar jau artėjama prie vidurkio.

Įmonės skelbia dirbančios su minimalia marža. O kas juos ten patikrins? Kadangi dividendus išsimoka kone kasmet, vadinasi, perdirbėjų padėtis nėra bloga. Ekspertai taip pat konstatuoja, kad ir kokios krizės būtų, maisto pramonė išlieka stabiliausia pelno ir ekonominio gyvybingumo požiūriu. Tačiau pieno kainų svyravimas yra normalus reiškinys. Prie to reiktų priprasti ir ūkininkams, ir vartotojams. Tik blogai, kad kainas lemia inercija: nors žaliava dar tik brangs, produktų kainos padidinamos iš anksto. O kai žaliava pinga, gaminių kainos žemyn pasuka labai iš lėto.“

„Respublika“ rašo:

Pieno perdirbėjų teigimu, ūkininkams šiandien tenka net 41 proc. pieno kainos, kurią šiandien pirkėjai mato parduotuvėse. Dar „Pieno centras“ plakė valstybę: ši pridėtinės vertės mokesčio, kurio dydis dabar lygus 21 proc., pavidalu pasiima 17 proc. bendros pieno kainos. Kalbinti šalies ūkininkai buvo nustebinti tokias pieno perdirbėjų skaičiais. Tarkime, Prienų rajono pieno kooperatyvo „Pienas LT“ narys M. Butkevičius sakė, kad dabar ūkininkams perdirbėjai moka labai įvairiai, žemutinė kainų riba yra 30 ct/kg, o viršutinė – 90 ct/kg. „Pavyzdžiui, man, žmogui, kuris priklauso stambiam kooperatyvui, perdirbėjai moka 86 ct/l. Tačiau nuo šio rodiklio kaina gali tiktai mažėti, o ne didėti,“- pasakojo ūkininkas.

Stebėjosi ir pieno gamintojų asociacijos vadovas Andriejus Stančikas. „Kadangi pieno trūksta, pastaruoju metu kainos, aišku, didėjo. Šiuo metu iš esmės jos svyruoja tarp 60 ir 90 ct/kg. Smulkūs pieno gamintojai gauna dar mažiau. Nelygu kaip susiderama. Tačiau kad kas nors ūkininkams mokėtų daugiau kaip po litą, to niekas nėra girdėjęs,“- tvirtino pašnekovas.

O valstybei priklausantis Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas apskaičiavo, kad rugpjūtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo vos 60 ct/kg.

Pasirodo, bendrą 1,3 mlrd Lt. apyvartą turinčių pieno perdirbimo įmonių vadovai susirinko pareikšti, kad pieno produktų kainos kilo, kyla ir toliau kils, tačiau perdirbėjai dėl to nekalti. Esą pieno produktai bus brangesni dėl toliau augsiančių pieno žaliavų kainų, šiuo metu nepalankios situacijos tarptautinėse rinkose, kuriose pieno perdirbimo įmonės tariamai dengdavo nuostolius, atsiradusius perkant nuolat  brangstantį pieną vietos rinkoje.  „Jau dabar žinome, kad iš ūkininkų perkamo natūralaus pieno kaina kils 10 proc.“ , – sakė Vilkyškių pieninės vadovas  G. Bertašius. – Paprastai nuo šio skaičiaus galutinė produkto kaina paauga perpus mažiau – 5 proc.“.

Viena priešais kitą sostinėje įsikūrusių „Neste“ ir  „Alauša“ degalinių kainų karas prasidėjo prieš porą savaičių – vieni ir kiti vis mažino benzino ir dyzelino kainas. Trečiadienį litras 95 markės benzino kainavo 3,70-3,72 Lt, o dyzelino – 3,20 Lt. Tuo metu kitose šalies degalinėse litro 95 markės benzino kaina siekė 4-4,12 Lt, dyzelino – 3,45-3,6 Lt.

Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius patikino, kad  sostinėje prekiauta beveik didmenine kaina.

Pasaulinis „Platt’s“ indeksas, pagal kurį nustatomos degalų kainos, šiuo metu nėra taip daug nukritęs. Ši kainų sumažinimas konkuruojančiose degalinėse nėra pirmasis – degalų pardavėjai ne kartą tam tikrose degalinėse yra degalus atpiginę 10-20 centų, tai ypač dažnai vyksta Marijampolėje.

„Lietuvos žinios“ praneša:

Savaitę besitęsiant degalinių tinklų kainų karui vilniečiai galėjo įsigyti keliasdešimčia centų atpigusio benzino ir dyzelino. Verslininkai, bijodami nuostolių, neprekiavo pigiau nei savikaina, tad vairuotojai pamatė, kokia iš tikrųjų yra degalinių pelno marža.

Vilniaus Naujamiesčio mikrorajone keletą dienų tvyrojo neįprastas sujudimas – prie kainas smarkiai numušusių degalinių driekėsi dešimčių automobilių eilės, žmonės pigių degalų įsipilti laukė beveik valandą. Bet vakar eilės ištirpo – per naktį “stebuklingos” kainos vėl padidėjo beveik 40 centų.

Viena priešais kitą įsikūrusių “Neste” ir “Alauša” degalinių kainų karas prasidėjo prieš porą savaičių – vieni ir kiti vis mažino benzino ir dyzelino kainas. Trečiadienį litras 95 markės benzino jau kainavo vos 3,70-3,72 lito, o dyzelino – tik 3,20 lito. Tuo metu kitose šalies degalinėse litro 95 markės benzino kaina siekė 4-4,12 lito, dyzelino – 3,45-3,6 lito. Nieko keista, kad gyventojai netruko apgulti kainas sumažinusias degalines, susigundę prisipilti baką degalų ir sutaupyti 20-30 litų.

Galiausiai prekeiviai pasidavė – žiniasklaidai paskelbus apie tokias mažas kainas, degalinės vos spėjo aptarnauti plūstančius klientus. Taigi vakar “stebuklingos” kainos kilstelėtos, bet karo nuotaikos vis dar juntamos: “Alaušoje” rytą litras 95 markės benzino kainavo 4,04 lito, o “Neste” – 4,06 lito, popiet kainos vėl mažintos iki 3,97 lito.

Kas pradėjo šį kainų karą, abu degalinių tinklai nesutaria ir kaltina vienas kitą. “Neste Lietuva” mažmeninės prekybos direktorius Audrius Miežys ketvirtadienį su žiniasklaida bendrauti nepageidavo ir buvo išjungęs savo mobilųjį telefoną.

Bendrovės “Alauša” Vilniaus filialo vadovas Arnoldas Bagdonas aiškino, kad pirmoji kainas mažinti ėmė kitoje gatvės pusėje veikianti “Neste” degalinė. “Mes tik reaguojame į konkurentų veiksmus. Laikomės tokios politikos – pardavinėti degalus pora centų pigiau nei didieji tinklai”, – tvirtino pašnekovas. Pasak jo, degalinėje parduodami “Orlen Lietuva” pagaminti degalai, nes importuoti iš užsienio neapsimoka, tad objektyvių priežasčių mažinti kainą nėra. Kodėl benzinas ir dyzelinas taip staiga atpigo, A.Bagdonas aiškino apylankomis. “Kai diktuoja konkurencija, kartais reikia aukoti pelną”, – sakė jis. Bet paklaustas, ar degalinė dirbo nuostolingai, leido suprasti, kad taip nebuvo: “Negalima taip teigti, nes būna ir atsargų. Tai buhalterijos darbas.”

Šiek tiek kainas buvo sumažinusi ir sostinės Naujamiestyje, į oro uostą vedančioje gatvėje įsikūrusi degalinė “Lukoil”, vėliau jai pavymui pasekė ir “Statoil” degalinė. Anksčiau “Statoil” degalinių tinklas tvirtino į degalų karą neįsitrauksiantis, bet ketvirtadienį Vilniuje, Eišiškių plente esančioje bendrovės degalinėje 95 markės benzinas kainavo tik 3,89 lito.

Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius LŽ patikino, kad asociacija neturi nieko bendra su staiga nukritusiomis degalų kainomis. “Asociacija nesvarsto kainodaros, tai pačių įmonių reikalas. Jei mes bandytume kainas reguliuoti, būtume apkaltinti karteliniu susitarimu”, – teigė jis.

Pašnekovas prisipažino, kad ir jį nustebino staiga sumažėjusios degalų kainos. “Neįsivaizduoju, iš kur tokios kainos. Manoma, kad pelno marža siekia iki 25 centų. Bet kai pamačiau, kad litras dyzelino kainuoja 3,20 lito, o benzino – 3,70 lito, negalėjau patikėti – tai beveik didmeninė kaina”, – sakė jis. L.Vosylius patvirtino, kad pasaulinis “Platt’s” indeksas, pagal kurį nustatomos degalų kainos, šiuo metu nėra taip daug nukritęs. Jis svarstė, gal degalų pardavėjai kainas pradėjo mažinti norėdami padidinti pardavimo apimtis, bet kadangi konkuruojančios degalinės įsikūrusios vos per gatvę viena nuo kitos, palaipsniui degalų kaina sumažėjo net 40 centų.

Šis staigus kainų sumažinimas konkuruojančiose degalinėse nėra pirmasis – degalų pardavėjai ne kartą tam tikrose degalinėse yra degalus atpiginę 10-20 centų, tai ypač dažnai vyksta Marijampolėje. Vilniuje gyvenanti iš Marijampolės kilusi Rita pasakojo, kad ji po savaitgalio į sostinę dažnai grįžta įsipylusi legaliai parduodamo 95 markės benzino po 3,80-3,90 lito už litrą.

Degalinės dėl aukštų kainų dažniausiai kaltina gamintoją – Mažeikių naftos perdirbimo įmonę. Didmeninė “Orlen Lietuva” gaminamų degalų kaina pastaruoju metu yra šiek tiek sumažėjusi. Mažeikių terminale vakar didmeninė 95 markės benzino litro kaina buvo 3,61 lito, o dyzelino – 3,16 lito. Prieš mėnesį litras benzino kainavo 20 centų, dyzelino – 5 centais brangiau.

Ketvirtadienį popiet į Klaipėdos jūrų uostą įplaukė jau šeštas bendrovės “Lukoil Baltija” tanklaivis su benzinu, skirtu tinklo degalinėms. Ši įmonė nuo metų pradžios iš Švedijos tanklaiviais jau atsigabeno maždaug 45 tūkst. tonų pigesnio benzino ir iš bendrovės “Orlen Lietuva” jo šiemet ketina pirkti mažiau, nes apie pusę kiekio ketina įsivežti iš užsienio.

„Respublika“ informuoja:

„Investuotojams suabejojus JAV ekonomikos atsigavimo tempais, praėjusią savaitę tarptautinėse rinkose smuko naftos kainos. Kartu krito ir Amerikos dolerio kursas kitų valiutų atžvilgiu. Atrodytų, ko daugiau reikia, kad strimgalviais žemyn imtų ristis degalų kainos ir Lietuvoje. Tačiau mūsų degalinėse šiokia tokia kainų korekcija įvyko tik baigiantis savaitei.

Lapkričio mėnesio pristatymo termino ateities sandorių JAV lengvos naftos barelio kaina sumažėjo 20 amerikietiškų centų, beveik iki 75 JAV dolerių, “Brent” naftos kainos – 11 amerikietiškų centų, iki 78 JAV dolerių. Nuo dar didesnio naftos kainų kritimo sulaikė tik tai, kad doleris nuo savaitės pradžios pastebimai atpigo euro ir kitų valiutų atžvilgiu (per 5 dienas penkiais centais). Tačiau Lietuvai, turinčiai su euru susietą litą, tai turėjo būti gera žinia – teoriškai naftos, taigi ir degalų, kaina turėjo kristi dar daugiau.

Bet, atrodo, mūsų šalies prekiautojai degalais turi keistoką barometrą, kuris rodo… tik jiems palankų orą. Pagal jį, jeigu pasaulinės naftos kainos kyla (“giedra”), paskui jas tučtuojau pabrangsta ir didmenoje bei mažmenoje pardavinėjami degalai. Tačiau jeigu šios žaliavos kainos ima mažėti (“apsiniaukę”), degalų kainos žemyn leidžiasi gerokai lėčiau arba apskritai niekaip nereaguoja ir teberodo “giedra”.

Pavyzdžiui, vairuotojams labai sunku paaiškinti, kodėl vakar, po naftos kainų mažėjimo ištisą savaitę, populiariausias A95 markės benzinas Lietuvoje kainavo 4,18 Lt, o Estijoje – 3,94 Lt, Latvijoje – 3,87 Lt.

Mažmenininkai dėl brangių degalų neretai kaltina ir rinką monopolizavusią “Orlen Lietuva”, neva ši, naudodamasi savo išskirtine padėtimi, neskuba mažinti didmeninių produkcijos kainų. Bet praėjusią savaitę atsitiko kitaip. Pavyzdžiui, rugsėjo viduryje vos pradėjus mažėti žaliavos kainoms, vos ne kitą dieną mažeikiečiai ėmė mažinti didmenines čia gaminamo benzino ir dyzelino kainas. Tarkim, “Orlen Lietuva” Mažeikių terminale tūkstantis litrų A95 markės benzino rugsėjo 13-14 d. didmeninėje rinkoje kainavęs 3776-3777 litų, vakar tekainavo 3598,12 lito arba 18 centų už litrą mažiau, o dyzelino kaina per tą laiką atpigo nuo 3258 iki 3164,9 lito, arba 8 centais už litrą mažiau.

Tuo tarpu degalinių švieslentėse šis kainų pokytis atsispindėjo daug prasčiau. Per dvi savaites A95 markės benzino litras tesugebėjo atpigti 6-8 centais, o dyzelinas – 7 centais.“

Dėl potvynių Pakistane ir Kinijoje medvilnės paklausai viršijant pasiūlą, jos kaina per pastarąsias savaites prekybos biržose pašoko 60 proc., iki didžiausių aukštumų per pastaruosius 15 metų. Nors žiemos drabužių kolekcijos jau pasiūtos iš pigiau pirktos žaliavos ir žieminiai drabužiai neturėtų brangti, Lietuvos prekybininkai suskubo pirkėjus gąsdinti, esą jau pavasarį drabužiai kainuos net iki 30 proc. brangiau.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktoriaus Lino Lasiausko teigimu, lietuviški gaminiai šiemet labiau brangs ne dėl didėjančios žaliavų kainos, o dėl padidėjusių energijos išlaidų. Tuo tarpu didmeninės ir mažmeninės prekybos sportiniais drabužiais bei avalyne bendrovės “Bogvila” atstovas Raimundas Bertašius sako, kad jų tiekėjai dar nekalba apie brangsiančią produkciją, todėl ir žiemos bei pavasario kolekcijos vis dar užsakomos tomis pačiomis, o kartais ir mažesnėmis kainomis. Pasak R.Bertašiaus, labai tikėtina, kad pasinaudojus pasauline tendencija mažmeninės prekybos kainas bus bandoma kilstelėti.

Tačiau drabužius gaminančios bendrovės “Vikada” direktorė Gina Ramanauskienė netiki, kad lietuviai pirks brangius drabužius ir avalynę neakcinėmis kainomis, nes lietuvių perkamoji galia dar neatsigavusi. Dėl šios priežasties Lietuvos drabužių gamintojai vis didesnę dalį savo produkcijos eksportuoja, o į šalį plūsta prastesnės kokybės itin pigaus segmento importiniai gaminiai.

Naujausioje SEB banko Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje skelbiama, kad per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2009-aisiais, drabužių ir avalynės prekyba mūsų šalyje smuko 15,8 proc. Pasak ekonomisto Gitano Nausėdos, drabužių ir avalynės paklausa yra savotiškas lakmuso popierėlis mėginant nustatyti, ar kažkas lieka vidutinio vartotojo kišenėje patenkinus gyvybinius poreikius ir kaip keičiasi tas likutis laikui bėgant. Taigi aiškėja, kad žmonės vis dar vengia įsigyti tai, kas jiems šiandien nėra būtina. Ir abejotina, kad padėtis greitai pasikeis. Todėl pardavėjai ilgai didelių drabužių ir avalynės kainų tikrai neišlaikys.

Kylančios maisto kainos vien parduotuvėmis neapsiribos. Kai kurios kavinės ir restoranai jau pabrangino patiekalus, kiti tai ketina daryti artimiausiu metu. Ekonomistų nuomone, vienintelis būdas pažaboti kainų šuolį – mažinti maisto sektoriuje susidariusią koncentraciją ir didinti konkurenciją.

Vasaros pabaigoje pasklidusi žinia apie pabrangusius grūdus sukėlė maisto kainų kilimo laviną, kuri nė nežada sustoti. Parduotuvėse vienas po kito ėmė brangti daugelis produktų, o netrukus patiekalų kainas ims didinti ir kavinės bei restoranai.

“Kainos turės keistis ir restoranuose, nes maisto produktų kainų pokytis labai didžiulis – brangsta viskas ir labai greitai. Dalį sąnaudų prisiimsime ant savo pečių, bet dalį turėsime perkelti vartotojui, nes, mūsų skaičiavimais, per metus šis produktų brangimas mums atsieis iki 3 mln. Lt”, – prognozavo “Vičiūnų restoranų” grupės, valdančios 28 restoranus, direktorius ir valdybos pirmininkas Gediminas Balnis.

Kavinių tinklo “Fortas” atstovai taip pat neatmeta galimybės kelti kainas. “Kitą mėnesį nedidelis kainų pakėlimas galimas, bet bandysime tartis su tiekėjais, kad bendrai amortizuotume tą maisto produktų kainų didėjimą, nes dabar ne laikas jas kelti”, – informavo “Fortas” rinkodaros vadovas Kęstutis Markevičiaus.

Per artimiausią mėnesį patiekalų kainos restoranuose turėtų pabrangti apie 10–15 proc. Be to, restoranai ir kavinės ketina taikyti mažiau akcijų ir nuolaidų. O kai kuriuose kavinių tinkluose, pavyzdžiui, “Čili”, dalies patiekalų kainos jau pakilo.

Restoranai iš daugelio tiekėjų sulaukė įspėjimų apie brangstančią produkciją, bet labiausiai brangs miltai (iki 30 proc.) ir bulvės (iki 40 proc.). Dėl šios priežasties pakils lietuvių mėgstamiausių patiekalų – picų ir cepelinų kainos. Restoranų atstovai informavo, kad pieno ir jo produktų tiekėjai kainas bando kelti apie 10 proc., vaisių apie 20 proc., kiaušinių – 12–15 proc., morkų ir kopūstų – 10–15 proc. Beje, lietuviškos daržovės šiemet smarkiai brangsta dėl to, kad didžioji jų dalis iškeliaus į Rusiją, kurioje dėl prasto derliaus juntama didžiulė daržovių paklausa.

Kol kas nebrangsta tik mėsa. Mėsos perdirbėjų asociacijos tarybos pirmininkas Remigijus Petraitis pabrėžė, kad artimiausią mėnesį ar du realaus pagrindo mėsai brangti nėra, bet miltai sudaro didelę pašarų dalį, tad ateityje mėsos kaina reaguos į pasaulines grūdų kainas.

“Lietuva – maža rinka, todėl tiekėjai naudojasi padėtimi ir produktus brangina daug greičiau ir daugiau nei Europoje. Mums tiekėjai miltų kainas pakėlė 30 proc., bet pasitikrinome, kad Europoje miltai brango mažiau”, – į įtartinus Lietuvos gamintojų veiksmus atkreipė dėmesį G.Balnis. Tokia neteisybė “Vičiūnų restoranų” grupę privertė pradėti miltų tiekėjų žvalgytis užsienyje.

Kaip pažaboti kylančias kainas

Manančiųjų, kad maistas Lietuvoje pabrango anksčiau, nei tam atsirado pagrindo, kasdien daugėja. Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Jonas Čičinskas atkreipia dėmesį, kad duona brango, bet degtinės, kuri taip pat gaminama iš grūdų, kainos nesikeitė. “Degtindariai nedrįsta didinti kainų, nes toks žingsnis gali sumažinti jų apyvartą.

Žmonės turi degtinės alternatyvų, o duoną, net jeigu ją pabranginsi, gyventojai vis tiek pirks”, – pabrėžė J.Čičinskas.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius piktinasi, kad duona ėmė brangti tada, kai jai kepti dar buvo naudojami seni grūdai, ir atkreipia dėmesį, kad net tuomet, kai grūdų supirkimo kainos Lietuvoje krito, duona vis tiek brango.Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimais, per dvejus metus išaugo būtent perdirbėjų ir prekybininkų gaunama dalis už parduodamus duonos bei pieno produktus. Vadinasi, būtent jų grandys ir lėmė brangimą.

Čia kyla klausimas, ar valstybė turi galimybių pažaboti kainų šuolį. Štai Rusijoje kainų kontrolė – valstybės rankose, tad valdžia stengiasi daryti įtaką net dėl objektyvių priežasčių galimam brangimui. Norėdama užkirsti kelią kainoms kilti dėl šiemet itin prasto derliaus, Rusijos valdžia rugpjūtį įvedė grūdų eksporto draudimą.

Tuo tarpu laisvojoje Europos Sąjungos rinkoje svertų, kaip pažaboti galbūt ir ne visai pagrįstai didėjančias kainas, nėra daug. Svarbiausias jų – skatinti konkurenciją. Didžiausia Lietuvos bėda, kad daugumoje sektorių susidariusi koncentracija ir veikia per mažai rinkos dalyvių: pieno perdirbimo rinką pasidaliję keturi stambūs žaidėjai, duonos kepimo pramonėje 70 proc. rinkos užima dvi įmonės – “Vilniaus duona” ir “Fazer Gardėsis”, o mažmeninės prekybos sektoriuje karaliauja keturi didieji prekybos tinklai. Maisto pramonės konkurencijos negali padidinti net užsienio gamintojai, nes Lietuvos vartotojai pirmenybę teikia lietuviškiems maisto produktams.

Ekonomisto J.Čičinsko manymu, būtent dėl to, kad nėra stiprios konkurencijos, Lietuvos perdirbėjai ir prekybininkai, žinodami, jog naujojo derliaus grūdai bus brangesni, matė progą užsidirbti ir anksčiau kilstelėjo kainas. “Taip elgtis rizikinga, kai daug gamintojų ir visi kovoja dėl didesnės rinkos dalies. O kai mažai gamintojų, jų veiksmai vieningesni, jie stebi vienas kitą ir gali didinti kainas be jokio susitarimo”, – aiškina J.Čičinskas.

Veiksmingiausiai konkurenciją galėtų užtikrinti smulkusis verslas, tačiau būtent jis sunkiausiai pakelia dabartinės Vyriausybės uždėtus mokesčius. Kita vertus, smulkųjį verslą galima paskatinti ir kitais būdais, pavyzdžiui, įpareigojimais, kad tiekėjai ar prekybos centrai nedelstų atsiskaityti. Seimo Ekonomikos komitetas praėjusią savaitę pritarė Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo pakeitimo projektui, pagal kurį tiek perdirbėjai, tiek mažmenininkai su žemdirbiais turės atsiskaityti per 30 dienų, priešingu atveju mokės delspinigius. Tokia praktika, kad su smulkiaisiais verslininkais būtų atsiskaitoma laiku, galėtų plėstis ir į kitas sritis. Stabilias pajamas gaunantys verslininkai būtų veiklūs ir pajėgūs konkuruoti rinkoje.

Žemės ūkio ministras K.Starkevičius priduria, kad Lietuvoje reikėtų labiau plėsti smulkius tiesioginės prekybos būdus – tokius kaip sunkmečiu pasirodę pieno automatai. “Duonos sektoriuje reikia kažko panašaus – laisvų prekybininkų, kuriems neturėtų įtakos nei kepėjų grandinė, nei pardavimo centrai, nes produkcijai patekus į prekybos tinklą kainos suvienodėja”, – “Veidui” tvirtino ministras. Nors K.Starkevičius pridūrė, kad tokį verslą būtų galima skatinti teikiant jam paramą, konkrečių Vyriausybės žingsnių, kuriais būtų didinama konkurencija maisto pramonėje, nematyti.

Koncentracija maisto pramonėje neigiamai atsiliepia visai ekonomikai, nes pagrindiniai maisto produktai mažiau jautrūs branginimui – vartotojas vis tiek priverstas juos pirkti, tad jam lieka mažiau pinigų kitiems produktams ir paslaugoms įsigyti.

Konkurencijos tarybos sprendimai – pavėluoti

Svarbu ne tik skatinti konkurenciją, bet ir ją sergėti. “Vienintelis legalus svertas kovoti su nepagrįstu kainų kėlimu yra Konkurencijos tarybos įtarimai, kad pažeidžiamas antimonopolinis įstatymas ir konkurencija”, – mano J.Čičinskas.

Tiesa, dėl šio sverto efektyvumo kyla abejonių. Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė mano, kad Konkurencijos taryba veikia nepakankamai aktyviai. “Antkainių reguliuoti laisvojoje rinkoje negalime, užsitrauktume ir Europos Komisijos sankcijų. Tik viešumas ir efektyviai bei greitai dirbanti Konkurencijos taryba gali pažaboti kainų augimą. Deja, Konkurencijos taryba veikia nepakankamai, nes kol niekas nepajudino maisto brangimo klausimo, ji pati nieko nedarė ir netyrė. Be to, kol ši taryba išnagrinėja klausimą, kol kreipiasi į teismą ir priimamas sprendimas, sulaukiame naujo kainų šuolio”, – kritikavo parlamentarė.

J.Čičinskas taip pat abejoja, kad Konkurencijos tarybos sprendimai galėtų padėti sumažinti šiuo metu padidėjusias kainas. “Šis kainų kilimas – laikinas grobuoniškumo pasireiškimas. Tačiau iš tiesų grūdai šį sezoną bus brangesni, nes supirkimo kainos didėja visame pasaulyje. Nepagrįstas pabrangimas truks porą mėnesių, po to iš tiesų reikės kelti kainas ir produktai nebeatpigs”, – galimą scenarijų piešė J.Čičinskas.

Neveiksmingą valstybės kovą su monopolijomis ir oligopolijomis mato ir akademikas Mykolo Romerio universiteto prof. Antanas Buračas. Jis primena, su kokia baime didieji pieno perdirbėjai pasitiko žinią apie stambių ūkininkų statomą naują pieno perdirbimo gamyklą. “Kiek skleidžiama demagogijos, esą tą gamyklą turės išlaikyti valstybė, neva ji suris ES paramą. Tačiau stambieji pieno perdirbėjai sūrius į užsienį eksportuoja daug mažesnėmis kainomis, negu juos parduoda Lietuvoje. Valstybė turėtų kovoti su vidaus vartotojų skriaudikais, bet kova vyksta labai vangiai. Lietuvoje silpnos vartotojų teises ginančios organizacijos”, – apgailestauja akademikas.

Kaip dar vieną priemonę, galinčią padėti kovoti su didėjančiomis kainomis, Seimo narė B.Vėsaitė mato PVM mokesčio lengvatas kai kurioms maisto prekėms. Gamintojams gerokai sumažinus mokesčių naštą, maisto produktai turėtų atpigti.

O galbūt išeitis būtų valstybinė kepykla, kuri parduotų produkciją sąžiningomis kainomis? Tačiau J.Čičinskas primena valstybinio banko idėją, kuri taip ir nebuvo įgyvendinta. “Steigti valstybinę įmonę – ne išeitis, nes tai būtų privilegijuota, valstybės apsaugota įmonė, kuri po truputį slystų į piktnaudžiavimą. Tai būtų blogas precedentas, kuris plistų į kitas sritis. Tai ne išeitis, tiesiog valstybė turi persekioti monopolizmo apraiškų turinčius reiškinius ir skatinti žmones steigti naujus verslus”, – apibendrino J.Čičinskas.

Reaguodamas į pastaruoju metu drastiškai kylančias maisto produktų kainas, šiandien Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Valentinas Mazuronis kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių, reikalaudamas nedelsiant įkurti nuolatinę „Maisto produktų kainų kilimo kontrolės ir monitoringo grupę“.

Pasak V.Mazuronio, ši grupė privalėtų kasdien rinkti informaciją ir analizuoti maisto produktų kainų kilimo tendencijas bei priežastis.

„Tvarkiečių“ teigimu, premjeras ir Žemės ūkio ministras privalo “ne konstatuoti ar dejuoti, kad kainos kyla, o kuo greičiau imtis ryžtingų veiksmų ir užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimo atvejams”.

„Mūsų nuomone, tokią grupę, kurioje turėtų dirbti reikiamų žinybų specialistai, visuomenės atstovai, reikia ne tik suburti, bet ir jai vadovauti privalėtų pats premjeras A.Kubilius. Premjeras turi ne tik skėsčioti rankomis ir aiškinti tai, kas ir taip aišku, o imtis visų įmanomų priemonių šiems procesams sustabdyti,“ – teigė Seimo narys V.Mazuronis.

60 proc. – tiek šį rudenį, palyginti su praėjusių metų rudeniu, padidėjo bulvių supirkimo kainos. Lietuvos daržovių augintojų asociacijos duomenimis, šiemet brangiau superkamos beveik visos daržovės: morkų supirkimo kaina padidėjo 15 proc., burokėlių – 20 proc. O kai kurios daržovės brango net 85–100 proc. – kopūstai, svogūnai, agurkai, pomidorai.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorės Zofijos Cirokienės komentaras

Šiemet prastesnis derlius gautas ir Lietuvoje, ir aplinkinėse rinkose, todėl paklausa didelė ir kainos pakilo. Kita vertus, Lietuvoje bulvių ir pagrindinių daržovių kainos vis dėlto yra mažesnės nei Rusijoje, Lenkijoje ar Latvijoje. Šiemet daugiau lietuviškų daržovių bus eksportuojama į Rusiją. Paprastai Rusija įvežamai produkcijai taikomus muitus panaikindavo kovą ar balandį, o šiemet žada tik spalį. Jei taip nutiks, iki Naujųjų metų į Rusiją gali būti išvežtas visas geros kokybės lietuviškas derlius. Jau dabar lietuviškos bulvės ir morkos vežamos į Rusiją nelaukiant, kol bus panaikinti muitai. To dar nebuvo nė vienais metais”.

Parduotuvėse brangsta pagrindiniai maisto produktai: miltai, duona, pienas, kruopos, aliejus, kava. Prekybos centrai iš gamintojų kasdien gauna pasiūlymus peržiūrėti kainas.

Ūkio ministras Dainius Kreivys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) posėdyje pareiškė, kad kainas Lietuvoje kelia prekybininkai, o ne gamintojai.

“Labai aiškiai matomas prekybininkų antkainių kilimas tokiuose pagrindiniuose produktuose kaip miltai, yra gan žymiai pakilę batono, pieno kainos. Šiai dienai labai aiški tendencija, kad būtent prekybininkai kelia kainas, ne gamintojai”, – teigė ūkio ministras”, – šeštadienį Kaune susirinkusiems konservatoriams-krikščionims demokratams sakė D.Kreivys.

Premjeras Andrius Kubilius posėdyje kartojo anksčiau išsakyta nuomonę, jog objektyvių priežasčių kainoms kilti nėra.

“Iš patirties mes žinome, kad labai dažnai yra naudojamas toks išankstinis presingas – formuoti viešą nuomonę, kad kainos tikrai augs. Po to jau labai paprasta tas kainas užsiauginti”, – šeštadienį sakė A. Kubilius.

Pastaruoju metu daug diskusijų visuomenėje kelia maisto produktų brangimas. Deklaruojama brangimo priežastis – sukilusios žaliavos kainos. Neseniai Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje tvirtinama, kad pernelyg didelės maisto produktų kainos ne visuomet yra komerciškai pagrįstos ir siūloma kovoti su piktnaudžiavimu maisto rinkoje.

Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje tvirtinama, kad pernelyg didelės maisto produktų kainos ne visuomet yra komerciškai pagrįstos.

Prieš dirbtinį ir nusikalstamą maisto kainų didinimą valdžia bejėgė. Praėjusią savaitę dar bandė tautai suvaidinti spektaklį, kaip labai pergyvena dėl didėjančių kainų, pakilnojo savo kumštelius, nereikšmingai pabaksnojo piršteliais į dangų. Ir viskas.

Ašarojantys premjeras Andrius Kubilius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius vos ne viešai prisipažino, kad nieko nebegali. Įgaliojo tuo reikalu užsiimti Konkurencijos tarybą. O tai reiškia visišką kapituliaciją arba net nenorą padėti Lietuvos žmonėms. Juolab kad ir Konkurencijos taryba entuziazmu nedega – kol ištirs, kol nustatys, kol praeis teismai, pabrangę maisto produktai seniai bus suvalgyti, o nesąžiningai pralobusieji – nenubausti.

Lietuva jau nebetiki A. Kubiliaus ašaromis. Kaip jomis tikėsi, kai patys valdžios vyrai teigia, kad kainų didinimas – nepagrįstas, kad maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės. Jei yra kaltė, yra ir kaltininkai. Turi būti ir atsakomybė. Apie atsakomybę valdžios vyrai nekalba. Tik verkia. Atsakingų nėra, niekas jų ir neieško.

“Vienareikšmiškai negalėčiau pasakyti, kad kainos neturi pagrindo kilti, tačiau nerimta, kai visa kaltė verčiama žaliavų brangimui…”, – gamintojų argumentais abejoja ir Jeronimas Kraujelis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.

Anot J. Kraujelio, grūdai šiemet iš tiesų brango beveik dvigubai – nuo vidutiniškai 362 litų už toną pernai iki besiformuojančios 600 litų už toną kainos šiemet. Tačiau 2008 metais vidutinė grūdų supirkimo kaina buvusi 616 litų už toną. “Pernai grūdų kaina buvo beprotiškai žema, bet duona ar buvo atpigusi? Aš negirdėjau tokių dalykų”, – sako J.Kraujelis.

Kita vertus, pavyzdžiui, šių metų birželio duomenimis, žemdirbio augintojo dalis duonos kainoje tesudaro 8 procentus, duonos pramonės – 42 procentus, prekybos antkainis – 28 procentus, mokesčiai – 17 procentų. Todėl, J.Kraujelio manymu, ta nedidelė dalelytė neturėtų turėti lemiamos įtakos branginti duonos 10 ar 15 procentų.

Kitaip yra su pieno produktais. Pieno supirkimo kainos, lyginant su pernai, kai buvo “nukritusios žvėriškai”, padidėjo apie 40 procentų – iki 815 litų už toną. Tačiau, pasižiūrėjus į Europos Sąjungos 27 šalių pieno supirkimo kainų lentelę, Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje nuo galo (23,5 eurocentai už litrą), mažiau už pieną savo ūkininkams moka tik rumunai (21,5 ec), kai tuo tarpu ES vidurkis yra 29,5 eurocentai. Tad, J.Kraujelio manymu, Lietuvos valgytojai turi galimybę vartoti dar pakankamai pigius pieno produktus.

Kiaulienos bei paukštienos kaina, tvirtino asociacijos prezidentas, yra susijusi su pašarinių grūdų kainomis, kurios šiemet dar nenusistovėjo, bet irgi prognozuojama, bus didesnės, nei pernai. Viltis, kad grūdinių pašarų brangimą kompensuos žoliniai pašarai, anot J.Kraujelio, žlugo pasidarius labai sunkioms derliaus nuėmimo sąlygoms. Iki šiol mėsos rinką reguliavęs lenkiškas faktorius, anot J. Kraujelio, šiemet gali nesuveikti, nes pašarai brangsta ir Lenkijoje.

„Šiaulių kraštas“ rašo:

Nuo rugpjūčio vidurio duonos kainą vidutiniškai 10 procentų pradėjo kelti gamintojai. “Pradėjo “Vilniaus duona”, netrukus sulaukėme ir kitų kepėjų siūlymų peržiūrėti duonos kainas. Prie derybų stalo pavyko pasiekti, kad brangs ne visa produkcija – iš keliasdešimties pozicijų gal keliolika. Ką mes galime padaryti? Tik optimaliai pasistengti išsaugoti savo prekiniu ženklu pavadintus duonos gaminius”, – “Šiaulių kraštui” sakė Renata Saulytė, “Maxima LT” atstovė ryšiams su visuomene.

Pastarąją savaitę prekybos centruose apie 10 procentų brango kava, apie 20 procentų – visų rūšių aliejus. Anot “Maxima LT” atstovės, šių produktų kainos priklauso nuo pasaulinės biržos tendencijų. Miltai prekybos centruose šią savaitę irgi brango apie 10 procentų.

“Po miltų turėtų apie keliolika procentų brangti makaronai ir kruopos, išskyrus grikius, kurie nuo metų pradžios jau pabrango du-tris kartus. Tačiau tikimės, kad sulaukus naujo derliaus rugsėjo pabaigoje, grikiai turėtų atpigti,” – prognozuoja R. Saulytė.

Anot pašnekovės, pirmieji savo sprendimą vidutiniškai 10 procentų branginti pieno produktus (vienus – keliais, kitus – keliasdešimčia procentų) atsiuntė “Pieno žvaigždės”. Kiti pieno gamintojai irgi įspėjo apie rudeninį kainų peržiūrėjimą.

“Deja, pastaruoju metu nepasakyčiau, kad kas atpigtų” – sakė R. Saulytė. Šiemet, lyginant su pernai, šiek tiek pigesnės buvo lietuviškos daržovės, bet lietuviškam derliui pasibaigus, ir daržovės neišvengiamai brangs. Kol kas prekybos kompanijos atstovė teigė negirdėjusi apie gresiantį mėsos ir žuvies brangimą.

“Niekas kainomis nemanipuliuoja, tik žmonės kažkodėl labai skaudžiai sureaguoja į duonos brangimą. Atseit, viskas gali brangti, išskyrus duoną”, – “Šiaulių kraštui” sakė Edita Čalnarienė, UAB “Joniškio duona” direktorė. Tačiau duonos gamintojai, anot pašnekovės – yra ne labdaros organizacija, o žmonės, kurie stengiasi turėti bent menką uždarbį.

“Joniškio duona” maždaug dešimtadaliu savo produkciją pirmąjį kartą brangino rugpjūčio pabaigoje, kai miltai (kurie sudaro pusę duonos kiekio) brango 60 procentų. Anot bendrovės vadovės, laukia antrasis brangimas, tačiau jį prognozuoti esą labai sunku. E.Čalnarienės teigimu, šiemet duonos brangimas buvęs dėsningas, tik apmaudu, kad viskas susidėjo kartu ir žmogus atakuojama iš visų pusių.

Pasiteiravus, kodėl pernai, kai miltai buvo perpus pigesni, duona nepigo, E.Čalnarienė atsakė, kad kepėjai – tikrai ne ta verslo rūšis, kuri kraunasi milijonus. 2008 metais miltai iš tiesų buvę pigesni ir, anot pašnekovės, šiemet prekybos centruose buvo galima įsigyti ir pigios duonos po 70 centų, ir batoną po 45 centus.

O gerais metais kepėjai džiaugiasi galėdami užsidirbti bent įrangos atnaujinimui. “Kodėl ūkininkams gali būti geri metai, o kepėjams negali?”, – teiravosi “Joniškio duonos” vadovė.

“Kad brangs – vienareikšmiška, kiek brangs – atsakyti sudėtinga”, – “Šiaulių kraštui” sakė Gintaras Bartašius, “Vilkyškių pieninės” grupės, kuriai priklauso ir “Kelmės pieninė”, generalinis direktorius.

Anot G. Bartašiaus, padidėjusias pieno supirkimo kainas pirmąjį metų pusmetį vidaus rinkoje gamintojai dengė eksporto sąskaita. Tačiau ir toliau brangstant žaliaviniam pienui, gamintojai neišvengiamai turi didinti pieno produktų kainas ir vidaus rinkoje. Ir iki šiol, anot G.Bartašiaus, pieno produktai brango, tačiau labai lėtai. Toliau pieno produktai (atskiromis grupėmis) brangs palaipsniui iki Naujųjų metų. Kainų didėjimas, anot G. Bartašiaus, priklausys ir nuo pieno supirkimo kainų, ir nuo situacijos pieno produktų rinkoje.

“Pirmi metai, kad tokiu laiku nebūtume prisipylę miežių. Ūkininkai neskuba vežti nei kviečių, nei miežių, nei kvietrugių, matyt laukia stebuklo – dar didesnio kainų padidėjimo, nors kainos jau ir taip yra sukilusios”, – “Šiaulių kraštui” sakė Sigitas Krivickas, Radviliškyje įsikūrusios kruopų gamintojos “Fasma” vadovas.

Anot S.Krivicko, miežinės, perlinės kruopos, avižiniai dribsniai nuo gegužės mėnesio iki dabar jau brango apie 30 procentų, panašiai tiek turėtų brangti žirniai. Ryžiai dėl potvynių Pakistane gali brangti apie 5-7 procentus. Apie grikių kainą, anot S.Krivicko, kalbėti neverta, nes grikių tiesiog nėra nei Lietuvoje, nei kaimyninėse rinkose, todėl grikių likučiai parduotuvėse subrangę iki neregėtų aukštumų. Vis dėlto grikių atpigimo su nauju derliumi S. Krivickas nesietų.

Jo nuomone, grikių kaina apskritai buvo išsikraipiusi tiek, kad nei Lietuvos, nei kitų šalių ūkininkams jų auginti nebeapsimokėjo, tad grikių laukai buvo keičiami kitomis kultūromis ir pamažu ėmė nykti. Todėl net ir naujo derliaus grikių kainos, prognozuoja S.Krivickas, gali išlikti apie penkis litus už kilogramą. Kainų didėjimą, anot bendrovės vadovo, lemia ir bene trečdaliu mažesnis nei pernai derlius.

“Tokio rudens, kad taip staigiai sušoktų kainos, dar neturėjome”, – prisipažįsta S. Krivickas. Tačiau kruopų gamintojo manymu, be objektyvių priežasčių, žaliavos brangimui įtakos gali turėti ir panika rinkoje.

Nors pašnekovai tikino, kad maisto produktai šalyje brangsta dėl objektyvių priežaščių, visi teigė suvokiantys, kad pagrindinių maisto produktų, ypač duonos, brangimas, vartotojų priimamas skaudžiausiai. Ypač šiuo sunkmečio metu, kai “žmogus atakuojamas iš visų pusių”.

„Verslo žinios“ praneša:

Nors kainoms kylant rinkos dalyviai mušasi į krūtinę, kad tai nenaudinga niekam, ekspertai sako, kad dar nepasiekėme ribos, kai dėl padidėjusių maisto produktų kainų mažėtų jų vartojimas, tačiau įmonės įsitraukė į pavojingą žaidimą, kuris gali baigtis bankrotais.

Bendrovės SIKC Projektų įgyvendinimo grupės vadovas Gintaras Bleizgys įspėja, kad žmonių pajamos ir įmonių uždarbiai turi mažėti, nors bendrovių vadovai to negali pripažinti. Ekspertas prognozuoja, kad žlugs smulkios įmonės, o jų rinkos dalį perims didieji.

“Jau metus kainos kyla, nors tokios perkamosios galios, kaip prieš keletą metų, nėra. Po šio kainų kilimo prasidės įmonių bankrotai”, – sako G.Bleizgys ir tokią nuomonę jis grindžia tuo, kad pabranginus maisto produktus daugiau pajamų gauti nepavyks, nes žmonių perkamoji galia nedidėja.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys sako, kad kainų kilimas kol kas naudingas gamintojams, perdirbėjams, prekybininkams ir valstybei. “Šioje grandinėje nukenčia tik vartotojas. Kol kas mes nepasiekėme kainų kilimo ribos, po kurios vartojimas pradeda mažėti, nes vidutiniškai maisto prekės dabar pigesnės nei 2007 metais. Manau, dabar kainos ir yra riba, po kurios vartojimas kris,” – aiškina A.Gapšys.

Jis pažymi, kad kai ūkininkams mokama brangiau dėl kylančių pasaulinių kainų, perdirbėjams savo ruožtu tai proga padidinti mažmenines kainas daugiau, nei brango žaliavos.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas skaičiuoja, kad prekybininkų pelnas kol kas auga, nes jie paprastai taiko fiksuotą procentinę maržą, ir valstybė surenka daugiau mokesčių.

Tačiau, anot A.Gapšio, kainų augimas ilgalaikėje perspektyvoje nenaudingas niekam.

Finansų ministerijos Planavimo ir analizės skyriaus vedėja Audronė Miknevičienė taip pat nemato priežasties džiaugtis kainų šuoliais: “Pridėtinės vertės mokesčių pajamos nepriklauso nuo išlaidų lygio kiekvienoje konkrečioje prekių ar paslaugų grupėje. Jei išlaidos maisto produktams padidės, tuomet galimai sumažės kitoms prekėms. Prognozuojama, kad šiemet galutinio vartojimo išlaidos sumažės 5,9 proc., o kitąmet jau laukiamas 0,8 proc. augimas.”

“Valstybei ir makroekonomikai kainų didėjimas nenaudingas, nes jei žmonių pajamos nekinta, vadinasi, jie tiesiog mažiau išleidžia. Daugiau pajamų gauna tik brangstančius produktus gaminančios ir parduodančios įmonės”, – sako ekonomistas Raimondas Kuodis.

Verslininkai, dirbantys ne maisto prekių srityje, sako, kad nebijo, jog dėl augančių maisto prekių kris jų apyvarta.

“Bet koks brangimas atsiliepia žmonių pajamoms, tačiau po sunkmečio mes neišvengsime ne tik maisto, bet ir plataus vartojimo prekių brangimo”, – sako bendrovės “Apranga” generalinis direktorius Rimantas Perveneckas. Jis sakosi kol kas nepastebėjęs priklausomybės tarp brangstančios duonos ar pieno ir noro pirkti kelnes.

„Lietuvos žinios“ rašo:

Kol analitikai skaičiuoja, kiek žalos žmonių kišenėms padarys sparčiai didėjančios produktų kainos, tautos išrinktieji aiškina tai tikrinantys savo piniginėmis.

Nors daugelis politikų prisipažino prekybos centrus aplankantys tik kartą per savaitę, o informacija apie vėl šoktelėjusias maisto produktų kainas dažniausiai juos pasiekia prie Seimo restorano durų, parlamentarai LŽ išsamiai komentavo jų dinamiką.

Vienus apie kainas informuoja žmonos, kiti jas sužino iš kolegių pokalbių nuotrupų, tačiau visi prisipažįsta tai jau realiai patiriantys savo kišene, kai dėl mėgstamo gardėsio tenka plačiau praverti piniginę. Maistui neišrankūs politikai renkasi paprastesnį patiekalų asortimentą, o sunkmečiu esą galima pasistengti ir daugiau pataupyti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sparčiai kylančias maisto produktų kainas stebi nuolat. Tačiau ar pati valstybės vadovė lankosi prekybos centruose, jos spaudos tarnyba nesiryžo atskleisti. “Prezidentė puikiai žino kainas, apie jų didėjimą yra gerai informuota, ir tai nebūtinai susiję su jos asmeniniu valgiaraščiu”, – patikino prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė LŽ sakė jau spėjusi atkreipti dėmesį į pakilusias maisto prekių kainas. Tačiau patikino, kad pabrangę produktai didesnių pokyčių jos asmeniniam valgiaraščiui nepadarė. “Kažin kokių įmantrybių niekada neperku. Visuomet renkuosi, žiūriu į kainos ir kokybės santykį”, – tvirtino parlamento vadovė.

I.Degutienė produktus perka ir parduotuvėje, ir turgavietėje ar ūkininkų turgelyje. “Esant galimybei elgiuosi taip, kaip ir kiekvienos kitos Lietuvos šeimos mama”, – teigė ji. Politikė pasakojo, kad šiemet jos bičiulių, apsilankiusių Molėtų turguje, prekiautojai teiravosi, ar I.Degutienė, tapusi Seimo pirmininke, atostogaudama dar lankysis turgelyje. “Pirkdama turguje visuomet bendrauju su žmonėmis, domiuosi jų rūpesčiais ir džiaugsmais”, – tikino pašnekovė.

Jarda Paukštienė pabrėžė, kad A.Kubilius ne tik atkreipia dėmesį į produktų kainas, bet ir įdėmiai seka jų dinamiką. “Premjeras pavedė Konkurencijos tarybai, teisėsaugos ir kitoms atsakingoms institucijoms operatyviai dalytis svarbia informacija, jei ši gali būti siejama su nesąžininga prekyba, spekuliacijomis ar karteliniais susitarimais”, – LŽ informavo Vyriausybės vadovo atstovė. Premjeras, pasak J.Paukštienės, niekada nebuvo gurmanas, esą jo valgiaraštis labai elementarus: rytą – košė arba blyneliai, per pietus – kuo paprastesnis mėsos kepsnys, vakare – daržovių salotos, kokių nors kruopų košė. “Sykį premjeras prisipažino, kad jam gardžiausia juoda kaimiška duona su rūkyta šonine ir raugintais agurkėliais arba krienais”, – pridūrė A.Kubiliaus atstovė.

Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Česlovas Juršėnas LŽ sakė, kad parduotuvėse lankosi, todėl pastebėjo ir tai, jog maisto produktai brangsta. “Tačiau vis tiek reikia pirkti, kur žmogus dėsies…” – kalbėjo parlamentaras. Politikas maisto produktus renkasi daugiau pagal pagaminimo datą ir jų kokybę, ne pagal kainą. “Perku sveikesnį maistą, o jis paprastai būna pigesnis”, – šmaikštavo Seimo senbuvis.

“Pieno, kurį dažniausiai perku, kaina nepadidėjo, o mano mėgstami makaronai pabrango penkiolika centų”, – savo pastabėjimais su LŽ dalijosi prie Seimo Jungtinės frakcijos narys Antanas Nedzinskas. Parlamentaras teigė, jog parduotuvėje renkasi būtent šiuos produktus, nes labai mėgsta pienišką sriubą, kurios paprastai išsiverda vakarienei, tad padidėjusios kainos jo valgiaraščio nepakeitė. Pietauja politikas ne Seimo viešbutyje, kurį dabar vadina savo namais, o parlamento kavinėje.

“Darbietė” Dangutė Mikutienė neslėpė, kad pakilus maisto produktų kainoms stengiasi taupyti. “Kaip ir kiekvienas pirkėjas atidžiai seku nuolaidas, ieškau akcijinių prekių”, – prisipažino parlamentarė. Dviejų vaikų mama pasakojo, kad namie gamina pati, o produktais apsirūpina savaitgaliais. Į parduotuvę ji nešasi pirkinių sąrašą visai savaitei, o pirkdama atsižvelgia ir į kainą, ir į gaminio kokybę. “Dažnai tenka vykti į Strasbūrą, tad galiu palyginti dviejų šalių parduotuves. Mūsiškėse vaisiai ir daržovės prastesni, todėl jų paprastai perku turguje”, – dėstė D.Mikutienė. Seimo narė tikino atkreipusi dėmesį, kad labiausiai per pastaruosius mėnesius pabrango mėsos gaminiai. Politikė LŽ pasakojo šeimai ruošianti įdarytas paprikas, kepanti įvairius apkepus, gaminanti makaronų, žuvų patiekalus. “Esu prisišaldžiusi daug grybų, kitų rudens gėrybių”, – pasigyrė parlamentarė.

Seimo frakcijos “Tvarka ir teisingumas” narys Julius Veselka į prekybos centrą dažniausiai taip pat vyksta šeštadieniais. Politikas LŽ tvirtino jau savo kišene pajutęs labai padidėjusias duonos ir kruopų kainas, tačiau pridūrė, jog pernelyg daug rūpesčių jam tai nekelia. Seimo Ekonomikos komiteto narys prisipažino, kad daržovių vasarą užsiaugina kaime, į sostinę atsiveža ir pieno, mėsos produktų, o šįmet jo sandėliuke gausu konservuotų grybų ir uogų. Parduotuvėje J.Veselka dažnai nusiperka tik duonos ir vaisių. Pasak Seimo nario, jo maisto asortimentas – gana paprastas. “Gaminti nemėgstu, bet retkarčiais išsiverdu sriubos, išsikepu kiaušinienės”, – teigė parlamentaras

„Lietuvos rytas“ skelbia:

Šių metų rugsėjo viduryje grikiai Lietuvoje buvo superkami vidutiniškai po 1 417,6 lito už toną – 2,9 karto didesne kaina negu 2009 m. analogišku laikotarpiu.

Rinkos informacinės sistemos duomenimis, rugiai per metus pabrango 2,5 karto (iki 500,2 lito už toną). Pašarinių miežių (antros klasės) vidutinė supirkimo kaina šių metų rugsėjo viduryje sudarė 485,7 lito už toną ir buvo 86,3 proc. didesnė negu prieš metus, o salyklinių miežių kaina per metus išaugo 88 proc., iki 678 litų už toną.

Kviečių vidutinė supirkimo kaina 2010 m. rugsėjo viduryje sudarė 581,6 lito už toną ir buvo 35,3 proc. didesnė negu 2009 m. rugsėjo viduryje.

Rapsų vidutinė supirkimo kaina per metus taip pat padidėjo – jie šių metų rugsėjo viduryje buvo superkami po 1 135,1 lito už toną – 43,8 proc. didesne kaina negu 2009 m. analogišku laikotarpiu.

Šių metų rugpjūčio mėnesį, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, žemės ūkio produktų kainos padidėjo 21,9 procento.

Statistikos departamento duomenimis, per metus augalininkystės produktų kainos padidėjo 39 procentais, o gyvulių ir gyvulininkystės – 13,9 procento.

Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango avižos (92 proc.), rugiai (90,2 proc.), kvietrugiai (83 proc.), grikiai (66,7 proc.), kviečiai (45,7 proc.), obuoliai (36,3 proc.), bulvės (28,7 proc.).

Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų padidėjo natūralaus pieno (46,8 proc.), avių ir ožkų (14,9 proc.) bei galvijų (8,7 proc.) supirkimo kainos. Kiaušiniai atpigo 28,2, kiaulės – 8,2 procento.

Per mėnesį (2010 m. rugpjūčio mėnesį, palyginti su 2010 m. liepos mėnesiu) žemės ūkio produktų kainos padidėjo 0,7 procento, nes augalininkystės produktų supirkimo kainos padidėjo 1,7 procento, o gyvulių ir gyvulininkystės – 0,4 procento.

Iš augalininkystės produktų daugiausia pabrango javų mišiniai (46,6 proc.), avižos (36,4 proc.), rugiai (26,8 proc.), ankštinių augalų grūdai (26 proc.), kvietrugiai (24,2 proc.), miežiai (23,3 proc.), kviečiai (17,5 proc.). Atpigo vaisiai (54,5 proc.), bulvės (26,3 proc.), daržovės (18,2 proc.).

Iš gyvulių ir gyvulininkystės produktų pabrango paukščiai (9 proc.), natūralus pienas (1,4 proc.), avys ir ožkos (0,5 proc.). Atpigo kiaulės (2,8 proc.), kiaušiniai (1,7 proc.), galvijai (0,9 proc.).

2010 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo ankštinių augalų grūdų (88 proc.), bulvių (26 proc.), paukščių (16 proc.), kiaulių (12 proc.) ir daržovių (1 proc.) supirkimas.

„Vakarų ekspresas“ informuoja:

Valdžios vyrai teigia, kad kainų didinimas – nepagrįstas, kad maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės. Vadinasi kaltininkai yra, tad kodėl jų niekas nenubaudžia? Apie atsakomybę valdžios vyrai nekalba. Atsakingų nėra, niekas jų ir neieško.

Štai prie ko privedė besąlygiškas laisvos rinkos propagavimas ir taikymas visur ir visada, ignoruojant socialinius aspektus. Prie monopolijų diktato, spekuliantų siautėjimo. Kitaip tariant, jokios laisvos rinkos nėra: verslininkai susitars kiek branginti produktus, tiek ir brangins. Pasirinkimo juk nėra. Nebėgsi į kitą valstybę duonos ar pieno nusipirkti.

Tokį eilinių Lietuvos žmonių išnaudojimą, socialinės atskirties didėjimą, pelno siekimą, skurdinant savo šalies žmones, prilyginu pavojui nacionaliniam saugumui. Todėl valstybė turi imtis radikalių žingsnių ir sprendimų: stabdyti kontrabandą, įvesti progresinių mokesčių sistemą, riboti viršpelnius. Nusižengusiesiems taikyti realią baudžiamąją atsakomybę.

Valstybė, bent jau laikinai, privalo įsikišti į maisto produktų kainų reguliavimą.

Ne skėsčioti rankomis ir viską, visas problemas numesti Konkurencijos tarybai (žinant, kad ji iš esmės situacijos nepakeis), o priimti konkrečius įstatymus, Vyriausybės nutarimus. Tegul nepopuliarius milijonus ir milijardus uždirbantiems, bet gyvybiškai svarbius tautai.

Laisvoji rinka su savo milijonieriais ir milijardieriais nenukentės arba pakentės. Vytautas Landsbergis juk gerai dainavo: “Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos…“

Lietuva juk ne Pakistanas, kur dėl siaubingos gamtos stichijos siaučia badas, o maistas pabrango kelis kartus. Bet juk Lietuva ir ne Airija, kur maisto produktai, emigrantų teigimu, pigesni nei Lietuvoje.

Reikia labai aiškios politinės valios ir veiksmų. Todėl klausimas šiandien iš tiesų yra tik vienas: ar Vyriausybė, Seimas, prezidentė pajėgūs priimti radikalius sprendimus ir apginti skurstančius žmones nuo nusikalstamo lobstančiųjų siautėjimo?

Ar leisime godumui ir beatodairiškam pelno siekimui pasmerkti didelę tautos dalį savanoriškai tremčiai ar skurdžiam egzistavimui?

Maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės, nors objektų priežasčių tam nėra sako žemės ūkio ministras.

Panaši ir premjero Andriaus Kubiliaus nuomonė – anot jo, pastaruoju metu maisto produktų kainų didėjimas – nepagrįstas.

“Mes nematome iš esmės objektyvių priežasčių, kodėl bendriausia prasme maisto produktų kainos turėtų didėti. Galbūt yra atskiri tokie produktai, kaip grikiai ar lašišos, kur gal ir dėl objektyvių priežasčių yra pakilimas, bet kitų objektyvių priežasčių nematome. Net ir tie argumentai, kuriuos girdime viešoje erdvėje, kad dėl derliaus problemų Lietuvoje ar tarptautinėse rinkose gali pakilti grūdų kainos ir dėl to turėtų ženkliai padidėti produktų kainos, neturėtų būti rimta priežastis”, – penktadienį po pasitarimo dėl maisto produktų kainų augimo sakė premjeras.

A. Kubilius atkreipė dėmesį į tai, kad, padidėjus žaliavos kainai, iš karto padidėja perdirbėjų ar prekybininkų marža.

“Kitaip sakant, pasinaudojant tam tikra prasme viešoje erdvėje susiformavusiu supratimu, kad grūdų kaina būtinai augs, automatiškai yra pasididinama marža kitose duonos produkcijos dalyse”, – kalbėjo A. Kubilius.

Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus teigimu, žemės ūkio produktų kainas nepagrįstai kelia perdirbėjai ir prekybininkai. Ministras primena, kad 2008-aisiais grūdų kainoms pakilus per 700 litų už toną, duonos kaina pakilo 30 proc. Tuo tarpu 2009-aisiais grūdų kainoms nukritus iki 400 litų už toną, duonos kaina pakilo 5 proc.

“Ar čia nematome mes spekuliacijos? Aišku, matome. Kyla klausimas, kodėl kaina nenusileidžia, nes energetika tiek nepabrango.(…) Iš tikrųjų aš ūkiškomis akimis matyčiau perdirbimo ir prekybos problemą”, – teigė K. Starkevičius.

Tiesa, Žemės ūkio ministerija nežada imtis kažkokių rinkos reguliavimo priemonių.

Vyriausybė įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti specialų tyrimą. Vyriausybė Konkurencijos tarnybai pateiks visą reikalingą informaciją, taip pat ir iš teisėsaugos institucijų. Konkurencijos taryba artimiausias kelias savaites tirs kainų pokyčius.

Konkurencijos tarnybos pirmininkas Jonas Rasimas sakė, kad jo vadovaujama įstaiga gali tirti draudžiamus susitarimus arba piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Tiesa, tai esą sunkiai įrodoma ir neretai pasibaigia teismais.

“Jeigu mes aptiktume, kad tikrai kažkur buvo draudžiamas susitarimas, tokiu atveju grėstų didelės sankcijos”, – sakė J. Rasimas.

“delfi.lt” rašo:

Žmonėms nepasakysi, kad maistas brangsta ne dėl valdžios kaltės, todėl aiškinti, kodėl taip vyksta, bei imtis priemonių spręsti šiai problemai, reikia dar prieš pakylant kainoms. Tokius patarimus konservatorių dominuojamai Vyriausybei šeštadienį partijos tarybos posėdyje dėstė europarlamentaras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patriarchas Vytautas Landsbergis.

„Mes turime turėti kokią nors politiką ir būtina labai greitai reaguoti iš karto. Tada mes Aukščiausioje Taryboje per valandą išsprendėme klausimą dėl kainų pakėlimo keturis kartus. Čia dar ne keturi kartai, bet poveikis tikrai bus ir nebūtina laukti minių, o paskui aiškintis, eiti pas gamintojus ar pardavėjus bei sakyti – mes nieko dėti. Kokia jūs valdžia, jeigu jūs nieko dėti? Nepaaiškinsi žmonėms, kad valdžia nieko dėta, jeigu tokie šuoliai vyksta“, – partijos tarybos posėdyje šeštadienį kalbėjo V. Landsbergis.

Kalbėdamas TS-LKD tarybos posėdyje V. Landsbergis ragino kolegas priimti kokį nors nutarimą dėl ketinimų didinti maisto kainas. Jis teigė, kad partijos ekonominė politika apskritai turėtų būti siejama su socialine politika, mat visuomenei dažnai rūpi ne stambūs energetikos projektai, o tokie paprasti dalykai, kaip maisto kainų augimas.

„Būtų labai gerai, kad išeitų koks nors pranešimas, kas mums rūpi, nes tai šiandien rūpi ir žmonėms, rytoj rūpės dar labiau negu šiandien. Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas kaip maisto kainų kilimas – 20 proc. ar kažkiek. Bet jeigu taip viskas bus ramiai kartojama, kad tai priklauso nuo rinkos ekonomikos ar dar ko nors, tai čia kas, Prunskienės efektas? Staiga, šast, kainos ir žiūrim, kaip žmonės reaguoja? Galbūt tai dėl rinkimų, galbūt čia pagalba konkurentams, gal tai neišvengiama“, – svarstė politikas.

V. Landsbergis teigią skaitęs apie tai, jog premjeras ir žemės ūkio ministras analizavo situaciją, tačiau, anot jo, aiškinti visuomenei situacijos priežastis reikia dar prieš tai, kai į gatves išeis minios žmonių. Pasak politiko, visuomenė nesupras, jei valdžia kartos nematanti objektyvių priežasčių, kodėl kyla kainos – esą valdžia privalo paaiškinti, koks prunskienės efektas lemia maisto brangimą.

„Nepaaiškinsi žmonėms, kad valdžia nieko dėta, jeigu tokie šuoliai vyksta“, – teigė Europos Parlamento narys.

Primenama, kad premjeras kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydamas ištirti, dėl kurių priežasčių pastaruoju metu brango kai kurie maisto produktai. Ekonomistas Jonas Čičinskas DELFI yra teigęs, kad dėl maisto kainų augino galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai susitarti maisto gamintojai ir prekybininkai, Ūkio ministras Dainius Kreivys teigia, jog kainas kelia prekybininkai.