Dauguma Lietuvos gyventojų jau įprato prie nuolatinio prekių ir paslaugų kainų didėjimo bei mano, kad šiais laikais tikėtis kainų mažėjimo beviltiška. Tačiau, kaip paaiškėjo, yra ne visai taip.

Kai kurios prekės vis dėlto pinga, o kai kurios – netgi stipriai. Kaip matyti iš Statistikos departamento atsiųstų duomenų, 2008–2013 m. labiausiai pigo telefonai, informacijos apdorojimo įrenginiai, garso ir vaizdo technika. Šiek tiek mažėjo būsto nuomos, avalynės ir dviračių kainos. Tačiau maisto produktų tarp pigusių prekių nematyti (tik vaisiai  vos vos).
Kaip tvirtina BBC ekspertai, maisto produktai ir ateityje nepigs. Pigiau ateityje galėsime įsigyti tik tų prekių ir paslaugų, kurios susijusios su technologijų pažanga ir vis mažėjančiomis gamybos sąnaudomis. Tai tos pačios prekės, kurios pigo ir pastarąjį penkmetį (telefonai, kompiuteriai, fotoaparatai ir pan. technika). Kad atpigs, pavyzdžiui, automobiliai, galimybių mažai, nes didėja jų paklausa Azijoje, ypač Kinijoje.

2008–2013 m. pigusios prekės ir paslaugos (proc.)

Vaisiai    3,44
Apranga    10,41
Avalynė    15,99

Baldai ir buto apstatymo reikmenys    4,37
Būsto priežiūros ir remonto paslaugos    4,45
Būsto draudimas    7,05
Būsto nuomos mokesčiai    15,22

Elektriniai asmens priežiūros prietaisai    10,37
Namų ūkio prietaisai    11,23
Telefono ir telefakso paslaugos    12,20
Telefonų ir telefaksų įranga    24,98
Informacijos apdorojimo įrenginiai    29,55
Garso ir vaizdo priėmimo, įrašymo bei atgaminimo įrenginiai    51,32
Fotografijos ir kinematografijos įrenginiai, optikos prietaisai    57

Poilsis ir kultūra    0,94
Sportui, stovyklavimui ir poilsiui lauke skirti įrenginiai    11,46
Dviračiai    11,66

Šaltinis: Statistikos departamentas

Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų, bet kai kurių maisto produktų kainos, palyginti su pigia sostine daugelyje pasaulinių tyrimų laikomu Vilniumi, ten visai nesikandžioja.
Lankydamiesi Maskvoje užsukome į atsitiktinai pasirinkto prekybos tinklo parduotuvę ir užfiksavome kai kurių maisto produktų, kurių galima rasti kiekvieno pirkėjo pirkinių krepšelyje, kainas. Vėliau tą patį padarėme užsukę į vieno prekybos tinklo Vilniuje parduotuvę. Ir štai kas paaiškėjo.
Maskvoje visi mūsų pasirinkti produktai kainavo brangiau nei Vilniuje, tačiau reikia pripažinti, kad dažnai kainos skirtumas viename brangiausių pasaulio miestų ir Lietuvos sostinėje buvo nedidelis. Pavyzdžiui, kilogramas bananų Maskvoje kainuoja 58 rublius (apie 4,9 Lt), Vilniuje – apie 4,49 Lt. Labai panašiai abiejose sostinėse kainavo ir tokie produktai, kaip cukrus ar druska. Na, o pieno produktai – pienas, sviestas, taip pat kiaušiniai Maskvoje buvo bemaž dukart brangesni.
Patys maskviečiai aiškina, kad Maskvoje yra įvairaus kainų lygio parduotuvių, kuriose galima apsipirkti ir brangiau, ir labai pigiai. Mūsų aplankytas prekybos tinklas „Azbuka Vkusa“, dirbantis visą parą, laikomas šiek tiek aukštesnio lygio už vidutinį, tad ir kainos ten buvo santykinai didesnės.

Kai kurių maisto produktų kainos Maskvoje ir Vilniuje (Lt)
Maskvoje*    Vilniuje**

10 L dydžio kiaušinių    8,3    4,49
Cukraus kg    3,9    3,49
Druskos kg    1,6    1,25
Bananų kg (Ekvadoras)    4,9    4,49
Bulvių kg (Izraelis)    5    3,99
3,5 proc. rieb. litras pieno (tetrapake)    6,5    2,89
82 proc. riebumo sviestas, 200 g pakelis    8,3    4,35

*Kainos žiūrėtos visą parą dirbančiame prekybos tinkle „Azbuka Vkusa“ Tverskaja-Jamskaja g.
**Kainos žiūrėtos visą parą dirbančioje „Maxima“ parduotuvėje Mindaugo g.
Pastaba: lentelėje pateikiamos mažiausios konkrečių produktų kainos, užfiksuotos apsipirkimo metu. Akcinės kainos nebuvo fiksuojamos.

Būsto nuomos kainos Vilniaus centre per trejus metus išaugo 30 proc., miegamuosiuose rajonuose – 11 proc.

29 metų vilnietis Domas Andrijauskas, šiemet po dvejų metų pertraukos vėl pradėjęs ieškotis nuomojamo būsto, netruko įsitikinti, kad nuo 2011 m. nuomos kainos gerokai pakilo. „Porą metų nuomojausi butą A.Juozapavičiaus gatvėje, tad dabar ir vėl ieškojau šiose apylinkėse. Taip ir susidarė įspūdis, kad kainos nestovėjo vietoje ir pradėjo kopti į viršų – per dvejus metus pakilo mažiausiai 20 proc.: 2011 m. pradžioje 40 kv. m. butą A.Juozapavičiaus gatvėje naujos statybos name išsinuomojau už 1100 Lt, o dabar tokio buto nuoma kainuoja 1200–1400 Lt per mėnesį“, – pastebėjimais dalijasi vilnietis.
Pašnekovo įžvelgtą tendenciją patvirtina ir didžiausių nekilnojamojo turto skelbimų portalų aruodas.lt bei domoplius.lt skelbimų statistika. Iš tiesų būsto nuomos kainos didžiuosiuose miestuose dugną pasiekė 2010 m. pradžioje, o jau po pusmečio pradėjo kilti ir nesustojo iki šiol. Domoplius.lt projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius tvirtina, kad Vilniaus centre esančių butų (tiek naujos, tiek senos statybos) nuoma nuo 2010 m. pabrango 31 proc., o miegamuosiuose rajonuose – 11 proc. Aruodas.lt duomenimis, butų nuoma Vilniuje nuo 2010 m. vidutiniškai pabrango 20 proc.
Tad 2010 m. pavasarį 40 kv. m dviejų kambarių naujos statybos butą Šiaurės miestelyje buvo galima išsinuomoti už 850–900 Lt, 65 kv. m butą Žvėryne – už 1200 Lt, o šiandien šiuose mikrorajonuose vidutinės nuomos kainos atitinkamai siekia 1200–1400 ir 1700–1900 Lt. Pigiausiai naujos statybos dviejų kambarių butą pavyktų išsinuomoti Perkūnkiemyje, kur nuomos kaina siekia apie 800–850 Lt.
Domoplius.lt portalo pateikta statistika rodo, kad naujų butų nuomos kainos populiariausiuose rajonuose kyla ir toliau: palyginti su 2012 m. I ketvirčiu, šiemet vidutinės dviejų kambarių butų nuomos kainos Senamiestyje didesnės 300 Lt, Naujamiestyje – 170 Lt, Antakalnyje – 70 Lt, Žvėryne ir Visoriuose – 50 Lt.
Šiuo metu vidutinė tiek senos, tiek naujos statybos dviejų kambarių butų nuomos kaina Vilniuje sukasi apie 1450 Lt centre ir 950 Lt miegamuosiuose rajonuose. Vis dėlto E.Narbuntovičius mano, kad 2008 m. kainų lygio, kai dviejų kambarių buto nuoma sostinės centre kainavo 1900 Lt, o miegamuosiuose rajonuose – 1350 Lt, pasiekti dar tikrai negresia. “Jei žmonės aktyviai neperka būsto, nuoma paklausi, bet žmonės vis tiek skaičiuoja. O šiandien nusipirkti butą ir mokėti bankui paskolą kainuoja panašiai ar net pigiau, nei nuomotis. Tad kainos porą metų gal ir kils į viršų vienu kitu šimtu litų, bet 2008 m. lygio nepasieks“, – prognozuoja E.Narbuntovičius.
Butų nuomos kainos didėjo ir kituose miestuose, tik ne taip sparčiai kaip sostinėje: domoplius.lt duomenimis, nuo 2010 m. Kauno miegamuosiuose rajonuose nuomos kainos pakilo 15 proc., Klaipėdos – 8 proc., o Šiauliuose ir Panevėžyje brango tik centre esančio būsto nuoma, atitinkamai 6 ir 8 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviai ne tik už maistą ar drabužius, bet ir už naudotus automobilius moka daugiau nei Vakarų europiečiai. “Veido” žurnalistai palygino kelių populiarių automobilių modelių kainas Lietuvos ir Vokietijos bei Airijos naudotų automobilių pardavimo tinklalapiuose ir štai ką sužinojo.
Pirma, net ir identiškų techninių parametrų automobilių kainos yra labai įvairios tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o gero ir neperkainoto naudoto automobilio įsigijimas, deja, gana dažnai yra sėkmės dalykas. Antra, kad ir kokios skirtingos būtų tų pačių automobilių modelių kainos skirtingose šalyse, Lietuvoje jos yra didesnės nei Vokietijoje ar Airijoje.
Pavyzdžiui, pamėginome įsigyti Europoje labai populiarų “Volkswagen Golf” automobilį (2000 m., 1,4–1,6 l variklis, hečbekas). Viename populiarių Lietuvos tinklalapių tokių automobilių kainos svyravo nuo 1000 iki 2700 eurų, bet daugiausiai buvo siūloma automobilių už 1800–2100 eurų.
Tuo tarpu Airijoje trylikos metų „Volkswagen Golf“ kainos siekė nuo 750 iki 1950 eurų, o dauguma siūlė pirkti už 1800 eurų. Na, o Vokietijoje kainų žirklės buvo itin didelės – nuo 500 iki 7000 eurų, bet dauguma parduodamų 2000 m. golfų šeimininkų buvo įkainoti 1200–1500 eurų suma.
Palyginome ir tokių automobilių, kaip “Audi” A4 (2000 m., 1,6 l, sedanas) bei visureigio BMW X5 (2006 m., 3 l), kainas. Tokių “Audi” kainos Airijoje prasideda nuo 1400 eurų, Lietuvoje – nuo 1700 eurų. Na, o BMW X5 kainos Airijoje ir Vokietijoje svyruoja maždaug nuo 9500 iki 17000 eurų, Lietuvoje – nuo 13 iki 24 tūkst. eurų.

Maisto produktų kainos šalies kaimo vietovėse yra ne tik ne mažesnės, bet tokios pat ar neretai netgi didesnės nei sostinėje. Tai rodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys, skelbiami svetainėje www.produktukainos.lt.
Dabar apsilankius šiame tinklalapyje galima sužinoti, kokios yra vidutinės mažmeninės įvairių maisto produktų kainos ne tik Vilniaus, bet ir kaimo vietovių parduotuvėse, tad galima palyginti, kiek pirkdami tuos pačius produktus išleidžia miestiečiai ir kiek – kaimo gyventojai. Ir nors vyrauja nuomonė, kad kaime gyvenimas pigesnis, palyginus bent jau kainas parduotuvėse susidaro priešingas vaizdas.
Pavyzdžiui, cukrus sostinėje kainuoja vidutiniškai 3,99 Lt/kg, o kaime – 4,17 Lt/kg, 200 g pakelis 82,5 proc. riebumo sviesto – atitinkamai 4,71 ir 4,94 Lt, svogūnai – 1,09 ir 1,36 Lt/kg, importuoti ilgavaisiai agurkai – 7,82 ir 8,6 Lt/kg, o už atvežtinius pomidorus miestiečiai ir kaimiečiai moka atitinkamai 5,08 ir 6,52 Lt/kg.
Vis dėlto dauguma produktų sostinėje ir kaimo vietovėse kainuoja tiek pat arba kainos skirtumas labai nedidelis. Pavyzdžiui, 2 kg aukščiausios rūšies kvietinių miltų pakuotė ar 10 L dydžio vištų kiaušinių tiek Vilniuje, tiek kaime atsieina vidutiniškai apie 5 Lt, tiek vienur, tiek kitur panašiai kainuoja ir maistinis aliejus (daugiau nei 7 Lt/l), morkos (apie pusantro lito už kg) ir įvairūs kiti produktai.
Vis dėlto yra produktų, kurie kaime gerokai pigesni. Tarkime, naujausiais duomenimis, viščiukas broileris kaime šių metų pradžioje kainavo vidutiniškai 8,97, o Vilniuje – apie 10 Lt/kg. Bet tokie pavyzdžiui yra labiau išimtis iš taisyklės.
Tinklalapyje www.produktukainos.lt nurodomos tik neakcinių produktų kainos.

Diskusijoje dėl elektros kainų Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) atsakomybę dėl savo sprendimo didinti elektros kainą bando perkelti Vyriausybei, nors tai neatitinka tikrovės bei objektyvių aplinkybių. Kartu VKEKK dar gali pasinaudoti  įprasta galimybe išskirstyti kainos padidėjimą per didesnį laikotarpį ir taip ženkliai sumažinti kainos kilimą vartotojams.

Premjero patarėjas energetikos klausimais Kęstutis Škiudas primena, kad laikinai einantis premjero pareigas Andrius Kubilius pabrėžė,  jog Vyriausybė nepriėmė jokių sprendimų, didinančių elektros kainą. Patarėjas pastebi, kad didžiąja dalimi elektros energijos kainų kilimas yra susijęs su padidėjusiu lėšų poreikiu vadinamosioms viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms (arba kitaip VIAP) apmokėti.

Iš VIAP lėšų yra subsidijuojama elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių, gamyba termofikacinėse elektrinėse, taip pat elektros sistemos saugumą užtikrinantis elektros generacijos lygis bei jungties Lietuva-Švedija projekto įgyvendinimas.

K. Škiudas pažymi, kad visas 2013 m. vidutinės elektros energijos kainos pabrangimas sudaro 11 proc. (5 cnt/kWh), palyginus su 2012 m.:

6 proc. sudaro elektros energijos gamintojams grąžinamos skolos už VKEKK netiksliai prognozuotas gamtinių dujų kainas 2011 metams bei nepagrįstai sumažintas supirkimo kainas UAB „Vilniaus energija“ 2010 metais, taip pat už Lietuvos elektrinės 9-ojo bloko statybos sutartinių įsipareigojimų vykdymą;

beveik 2 proc. elektros kaina didėja dėl sparčiai augančio elektros energijos, pagamintos iš vėjo, saulės ir biomasės, privalomai superkamo kiekio;

beveik 2 proc. padidėjimą lemia brangstančios gamtinės dujos (2013 metams VKEKK prognozuoja, kad gamtinių dujų kaina augs 7,7 proc., palyginus su prognozuota 2012 metams);

1 proc. – dėl VKEKK numatomų sąnaudų padidėjimo elektros energijai įsigyti iš elektros biržos ir ES bei trečiųjų šalių.

„Kaip matome iš pateiktų duomenų, kitų metų elektros kaina daugiausia didėja dėl įvairių energetikos bendrovių patirtų sąnaudų kompensavimų už ankstesnius metus“, – sako K. Škiudas. Anot jo, tai patvirtina ir VKEKK 2012 m. spalio 12 d. nutarimas dėl VIAP lėšų ir kainų 2013 m. nustatymo, kuriuo į VIAP sąmatą įtraukiama 171,2 mln. litų neatitikimas tarp gamintojams praėjusiais metais nustatytų ir faktiškai patirtų sąnaudų.

„Dėl tokio Dianos Korsakaitės vadovaujamos VKEKK sprendimo kitais metais turėsime staigų kainos šuolį aukštyn“, – teigia patarėjas K. Škiudas, – „vidutinė elektros kaina didėja 5 ct/kWh, buitiniams vartotojams – 6 ct/kWh, o dar kitais metais turėsime beveik tokio pat dydžio kainų mažėjimą -3 ct/kWh. Jei visas įmonių patirtų sąnaudų kompensavimas būtų išdėstomos per 3-4 metus, elektros kainos didėjimas kitiems metams galėtų būti mažesnis 2-3 ct/kWh“.

Anot patarėjo, tikrovės neatitinka teiginys, kad kitų metų elektros kaina didėja dėl „beveik nepakeistos elektros energijos kvotos tose elektrinėse, kurios naudoja gamtines dujas“. Kitų metų termofikacinių jėgainių kvota mažinama 11 nuošimčių, todėl jų išlaidos kurui kvotinei elektros energijai gaminti bus mažesnės. Taip pat bus mažesnės ir Lietuvos elektrinės sąnaudos dujoms pirkti, nes didžioji dalis energijos šioje elektrinėje bus gaminama efektyvesniame naujajame bloke, kuris naudoja 30 nuošimčių mažiau dujų.

K. Škiudas įsitikinęs, kad Kainų komisija dar turi laiko peržiūrėti savo sprendimą ir sumažinti kitų metų elektros kainą 2-3 ct/kWh išdėstydama sąnaudų kompensavimą per 3-4 metus.

Kainų palyginimo sistemos PriceOn.lt atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei 70 proc. respondentų pastebėjo, kad prekybininkai neseniai praūžusių „Jamam” akcijų dienų metu piktnaudžiavo akcijų dydžiu. Daugiau nei 80 proc. respondentų nuomone, prekybininkai dirbtinai išpūtė akcijų dydžius, o 37 proc. atsakiusiųjų teigimu – net 20 procentų.
Prekybininkai ketvirtus metus iš eilės „Akropoliuose“ vykusių „Jamam“ dienų metu susilaukė rekordinio visuomenės susidomėjimo ir kelis kartus išaugusių apyvartų, tačiau atlikta apklausa parodė, kad didelė dalis vartotojų yra įsitikinusi, jog tokių dienų metu pirkėjai yra apgaudinėjami dirbtinėmis akcijomis.
Apklausos rezultatus komentavusi Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė abejojo, ar vartotojas, aplankęs kelias parduotuves, po savaitės pats gali prisiminti visų jam patikusių prekių kainas.
„Prekybininkai tai žino ir bando manipuliuoti nuolatos keisdami kainas. Mus, kaip ir vartotojus, stebina vis dar pasitaikantis prekybininkų piktnaudžiavimas akcijų dienų metu”, – sakė Alvita Armanavičienė.
Atliko kainų palyginimo eksperimentą
Siekdami patvirtinti arba paneigti vartotojų nuomonę, PriceOn.lt prekybos vietose atliko eksperimentą – likus savaitei iki akcijų dienų Vilniaus „Akropolyje“ esančiose parduotuvėse pažymėjo po kelias prekes (iš viso virš 200 prekių) ir tuo metu galiojusias jų kainas, kurias vėliau palygino su „Jamam“ dienų metu siūlytomis kainomis.
„Atlikę eksperimentą radome keletą dirbtinai sudarytų akcijų, kurios buvo įgyvendintos seną kainą nurodant kaip „akcijinę” ir šalia priklijuojant didesnę, neva – buvusią – kainą. Tačiau tokių akcijų skaičius neperlipo vienaženklio skaičiaus ir nesudarė daugiau nei 3,5 procento”, – eksperimento rezultatus komentavo plataus vartojimo prekių kainų ir akcijų paieškos bei palyginimo portalo PriceOn.lt direktorius Jurij Laneckij.
Jo teigimu, dažniausiai nesutapdavo akcijų dydis – pavyzdžiui, taikoma nuolaida būdavo ne 25 proc., kaip prekybininkas nurodė reklamoje, o 25 litai.
„Mūsų nuomone, fiktyviomis akcijomis labiau apgaudinėti yra linkusios mažiau žinomos parduotuvės, kadangi jos dėl mažesnio žinomumo tarp pirkėjų yra mažiau jų pačių kontroliuojamos,” – teigė PriceOn.lt vadovas.
Pasigenda reguliavimo
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė Lietuvoje pasigenda įstatymų ar reglamentų, kurie apibrėžtų akcijų skelbimo tvarką.
„Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija nuolatos gauna vartotojų skundus dėl netikrų akcijų. Tai, ką galima vadinti akcija, o ko – ne, turėtų būti nurodyta teisės aktuose”, – sakė ji.
PriceOn.lt apklausą, kurios metu buvo apklausa 500 vartotojų, internetu atliko lapkričio mėnesį.

Šiandien, lapkričio 21 d., Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) paskelbė elektros energijos persiuntimo paslaugos ir visuomenines elektros energijos kainas bei jų taikymo tvarkas 2013 metams.

Visuomeninės elektros energijos kainos gyventojams nuo 2013 metų didės apie 5,69 ct/kWh (su PVM), arba apie 12 procentų. Statistiniam Lietuvos namų ūkiui, vidutiniškai per mėnesį sunaudojančiam apie 138 kWh, išlaidos už elektros energiją kitais metais padidės apie 7 Lt (su PVM) per mėnesį.

Kainos gyventojams – buitiniams elektros vartotojams
71 proc. buitinių elektros vartotojų šiuo metu atsiskaito „Standartiniu“ vienos laiko zonos tarifo planu (46 ct/kWh) – nuo 2013 metų „Standartinio“ vienos laiko zonos tarifo kaina bus 51,9 ct/kWh. Tokie vartotojai per mėnesį vidutiniškai suvartoja 100 kWh elektros energijos, todėl kitais metais išlaidos už elektros energiją tokį tarifo planą pasirinkusiems namų ūkiams vidutiniškai padidės 6 Lt (su PVM) per mėnesį, t. y., jei toks vartotojas šiemet vidutiniškai per mėnesį mokėdavo 46,39 Lt, tai kitąmet jis mokės 52,34 Lt.

Maždaug 13 proc. elektros vartotojų atsiskaito pagal „Standartinį“ dviejų laiko zonų tarifą (49,7 ir 37,2 ct/kWh) – kitąmet šio tarifo plano kaina bus atitinkamai 56,1 ct/kWh ir 42,2 ct/kWh. Šių vartotojų, suvartojančių per mėnesį apie 180 kWh elektros energijos, 2013 metais išlaidos vidutiniškai padidės apie 10 Lt per mėnesį.

Apie 7 proc. namų ūkių atsiskaito pagal „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo planą (44,2 ct/kWh)  – 2013 metų „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo plano kaina bus 50,5 ct/kWh. Tokių vartotojų suvartojamos elektros energijos vidurkis per mėnesį yra 160 kWh, nuo ateinančių metų jie per mėnesį vidutiniškai mokės apie 10 Lt (su PVM) daugiau nei šiemet.

„Nuo 2013 metų tarifų planai „Namai“ ir „Namai plius“ tampa patrauklesni didesnei daliai mūsų klientų, kadangi jie bus naudingi ir mažiau vartojantiems. Gyventojai, pasinaudodami www.lesto.lt svetainėje įkelta skaičiuokle, galės sužinoti ir įsivertinti, kuris tarifų planas jiems yra palankiausias“, – teigia Ramūnas Kiaulėnas, AB LESTO Visuomeninio tiekėjo tarnybos direktorius.

Vartotojai atsiskaityti senomis (2012 m.) kainomis galės per sausio mėnesį, prieš tai gruodžio 31 d. nurašę elektros skaitiklių rodmenis.

Už 2013 m. sausio mėnesį suvartotą elektros energiją vartotojai turės mokėti jau naujomis kainomis, atsiskaitydami  nuo vasario 1 d.

Kainos verslo įmonėms
Persiuntimo paslaugos kainos verslo klientams, gaunantiems elektros energiją iš vidutinės įtampos tinklų, nuo 2013 metų vidutiniškai mažės 5,87 ct/kWh (39,6 proc.), o elektros energiją gaunantiems iš žemosios įtampos tinklų vidutiniškai mažės 6,51 ct/kWh (29,8 proc.).

Verslo klientų objektams nuo 2013 metų nustos galioti visuomeninės kainos ir bus taikomos tik persiuntimo paslaugos kainos ir tarifai. Šios įmonės turės pasirinkti nepriklausomus elektros energijos tiekėjus, o jų nepasirinkus, AB LESTO užtikrins garantinį elektros energijos tiekimą.

Pasak R. Kiaulėno, esminiai kainodaros pokyčiai susiję su tolesniu jos skaidrumo didinimu ir teisingesniu sąnaudų priskyrimu skirtingoms vartotojų grupėms. Todėl jau nuo kitų metų verslo klientai, turintys objektų, kuriems užtikrinamas patikimesnis elektros energijos persiuntimas, priklausomai nuo leistinosios naudoti galios dydžio, turės papildomai atsiskaityti ir už suteiktą antrą ar pirmą tiekimo patikimumo kategoriją.

„Vykdydama savo veiklą AB LESTO vadovaujasi skaidriais bei visiems vienodais kainodaros principais. Kadangi visuomenines kainas (gyventojams) ir persiuntimo paslaugos kainas sudaro atskiros kainų dedamosios, kurios rinkos reguliatoriaus 2013 metams buvo nustatytos žymiai didesnės, tai lemia, kad suformuotos galutinės kainos atitinkamai didėja ir vartotojams. Taip pat norime pastebėti, kad AB LESTO tenkančios dalies persiuntimo paslaugos kainas 2013 metams sumažinome apie 3 proc.“, – sako R. Kiaulėnas.

Esminiai visuomeninių (gyventojams) ir persiuntimo paslaugų kainų pokyčiai yra susiję su nuo 7,04 ct/kWh iki 10,490 ct/kWh padidėjusiomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainų ir teisės aktuose numatytų jų apmokestinimo principų pasikeitimu, taip pat dėl elektros energijos perdavimo, sisteminių paslaugų ir elektros energijos įsigijimo bei visuomeninio tiekimo paslaugų kainų dedamųjų padidėjimo 2013 metais. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainų pokyčius iš esmės lėmė žymiai išaugusios gamtinių dujų kainos ir padidėjęs lėšų poreikis atsinaujinančiai energetikai skatinti.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios elektros energijos kainos vartotojams bus paskelbtos AB LESTO tinklalapyje (www.lesto.lt) artimiausiomis dienomis.

SEB banko užsakymu atlikta gyventojų apklausa apie būsto kainų lūkesčius parodė, kad 2012 metų rugsėjo mėnesį daugiausiai (34 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad būsto kainos, jų nuomone, artimiausioje ateityje liks tokios pat. Trečdalis (32 proc.) 15–74 metų Lietuvos gyventojų per ateinančius 12 mėnesių tikėjosi būsto kainų kilimo, ketvirtadalis (23 proc.) manė, kad būsto kainos Lietuvoje kris.

Palyginti su birželio mėnesio apklausos rezultatais, gyventojų, kurie per artimiausius 12 mėnesių tikisi būsto kainų kilimo, padaugėjo 4 proc. punktais. Tačiau padaugėjo ir manančiųjų priešingai (1 proc. punktu). „Nors manančiųjų, kad kainos didės, yra daugiau negu manančiųjų priešingai, vis dėlto, remdamiesi rinkos duomenimis ir išsamesne apklausos rezultatų analize, manome, kad toks optimizmas ne visai pagrįstas“, – teigia SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.
Tokios pat ir tuo pačiu metu atliktos apklausos Latvijoje rezultatai parodė, kad šios šalies gyventojai nusiteikę optimistiškiau: 39 proc. apklausos dalyvų rugsėjo mėnesį manė būsto kainas kilsiant, 12 proc. – krisiant, 31 proc. – išliksiant tokias pat. Latvijoje nuo birželio iki rugsėjo manančiųjų, kad kainos didės, padaugėjo 4 proc. punktais, kad mažės – sumažėjo 1 proc. punktu.
Labiausiai svyruoja manančiųjų skaičius, kad kainos didės
„Iš apklausos Lietuvoje rezultatų matyti, kad labiausiai svyruoja skaičius manančiųjų, kad kainos didės. Kovo mėnesį tokių buvo 39 proc., birželio – 28 proc., rugsėjo – vėl 32 procentai. Tai rodo, kad optimizmas dėl kainų didėjimo nėra tvarus. Kita vertus, manančiųjų, kad kainos kris, nors ir pamažu, bet nuosekliai, daugėjo: kovo mėnesį tokių buvo 20, birželį – 22, rugsėjį – 23 procentai“, – sako J. Varanauskienė.
Pasak ekspertės, palyginus anksčiau nustatytus Lietuvos gyventojų lūkesčius ir įvykusius rinkos kainų pokyčius, matyti, kad optimizmas, jei ir pasiteisino, tai tik iš dalies. Pavyzdžiui, Registrų centro duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį tik naujos statybos butų vidutinė rinkos kaina kiek ūgtelėjo. Senų butų, naujų ir senų namų vidutinė rinkos kaina sumažėjo. Vilniaus mieste vidutinė perkamo ar parduodamo būsto kaina per pusmetį beveik nekito, o likusioje Lietuvos dalyje mažėjo. UAB „Oberhaus nekilnojamasis turtas“ skelbiamas penkių didžiųjų Lietuvos miestų butų kainų indeksas rodo panašias tendencijas: nuo metų pradžios iki rugpjūčio mėnesio indekso vertė sumažėjo.
Jaunesni gyventojai dažniau mano, kad būsto kainos kils, vyresnių gyventojų prognozės kiek atsargesnės
SEB banko ekspertė pastebi, kad apklausos rezultatai rodo tai, kad Lietuvoje galimų pirkėjų ir pardavėjų lūkesčiai prieštaringi. „Išsamesnė atsakymų į klausimą, kaip kis nekilnojamojo turto kainos ateityje, analizė parodė, kad jauni žmonės (24–29 m.), kurie, tikėtina, būsto dar neturi ir norėtų jį įsigyti, dažniau mano, kad kainos kris (30 proc.), palyginti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Tarp 30–49 metų. amžiaus respondentų manančiųjų, kad kainos kris, buvo 25 proc., 50–64 metų – 26 proc., 65–74 metų – 17 procentų. Ir atvirkščiai – manančiųjų, kad kainos didės, tarp jaunų respondentų buvo mažiausiai, t. y. 28 proc., tarp vyresnių – 34, 35 ir 32 proc. (atitinkamai pagal pirmiau išvardytas amžiaus grupes). Galime įžvelgti, kad žmonėms atrodo, jog bus taip, kaip jie norėtų, kad būtų. Tuo galima paaiškinti, kodėl kainos mažėja, nors didelė gyventojų dalis tikisi, kad jos didės: iliuzijomis, o ne realiomis prielaidomis pagrįsti lūkesčiai neretai būna pasmerkti neišsipildyti“, – sako J. Varanauskienė.
„Pastaruoju metu, kai galimų pardavėjų yra daugiau negu mokių pirkėjų, kainas dažniau diktuoja pastarieji. Prielaidų optimizmui nėra daug: vidutinis darbo užmokestis auga lėčiau negu vartojimo prekių ir paslaugų kainos, nedarbas vis dar išlieka didelis ir, nors paskolų palūkanos rekordiškai mažos, tačiau kitos skolinimosi sąlygos (būtinas pajamų dydis, sukaupta pradinė įmoka) ir išlikęs nerimas dėl ateities neskatina įsigyti būsto skolon“, – sako SEB banko šeimos finansų ekspertė.
Gyventojų apklausą Lietuvoje SEB banko užsakymu atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“ 2012 metų rugsėjo 16–28 dienomis. Iš viso apklausti 1028 15―74 metų Lietuvos gyventojai iš 100 vietovių. Tokios imties rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.

Po kelerius pastaruosius metus trukusio štilio nekilnojamojo turto rinkoje, Vilniuje ir Kaune vėl statomi daugiabučiai, o naujų butų paklausa tikrai nemaža. Tad nemažai nekilnojamojo turto savininkų tikisi, kad sugrįš ir prieškrizinio lygio kainos. Bet to tikrai nebus.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-haus“ ekspertai skaičiuoja, kad šiemet Vilniuje buvo pastatyta dvigubai daugiau butų nei pernai – iki šių metų pabaigos planuojama baigti apie dvidešimt naujų projektų. Beje, sostinėje daugiabučių šiais metais iškilo tiek, kiek Kaune ir Klaipėdoje kartu sudėjus. O štai kituose miestuose nekilnojamo turto plėtotojai projektų nesiima.
Ir tai nekeista, nes provincijoje nekilnojamojo turto rinka merdėja. Juk prieš 20 metų Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, o dabar gyvena kiek daugiau nei 2,9 mln., tuo tarpu nekilnojamojo turto arba būstų kiekis per aptariamą laikotarpį gerokai išaugo, tad čia kyla keletas klausimų: ar nekilnojamojo turto mūsų šalyje nėra per daug, ar bus kam jame gyventi ateityje ir kaip keisis jo kainos? Aišku viena, kad visoje Lietuvoje, išskyrus gal tik porą didmiesčių, būsto kainos tikrai nedidės, o štai mažėjimui rezervų dar tikrai yra.
Alytiškė Eglė Dranginienė pasakoja, kad daugiabutis, kuriame ji gyvena daugiau kaip du dešimtmečius, kasmet tampa vis tuštesnis. Didžioji dalis namo gyventojų pensininkai, iš dvidešimties butų – trys stovi apskritai tušti. Mat savininkai emigravę arba numirę. „Uždarbiaujantieji užsienyje butų neparduoda, nes dar tikisi grįžti, o mirusių kaimynų giminaičiai laukia, kol pakils nekilnojamo turto kainos“, – sako E.Dranginienė.
Kad yra nemažai tikinčių, jog po kelerių metų būsto kainos vėl gali pasiekti 2007 m. lygį, patvirtina ir skirtingų rajonų seniūnai. Štai Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė atskleidžia, kad vienkiemiuose stūkso jau daug sodybų, į kurias atvykstama vos vieną kartą per metus, tačiau jos neparduodamos tikintis kainų kilimo. Troškūnų seniūnas Antanas Jankauskas taip pat žino ne vieną atvejį, kai žmonės neparduoda sodybos, nors patys negyvena, dėl to, kad vis dar laukia kainų kilimo.
Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas sako, kad prieš ekonominį sunkmetį buvo supirktos visos griuvenos, o dabar tuščių ir apleistų namų niekas neperka, nes už juos prašoma pernelyg didelės pinigų sumos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuva pagal akcinių prekių pardavimą smarkiai lenkia daugumą Europos šalių. Tai rodo rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ duomenys.
2011 m. 36 proc. visų greito vartojimo prekių pardavimo pajamų Lietuvoje sudarė pajamos, gautos iš prekybos, taikant akcijas. 2010 m. akcinių prekių pardavimo dalis buvo dar didesnė ir siekė 38 proc. Panaši padėtis ir kitose Baltijos šalyse: Estijoje akcinių prekių pardavimo dalis pernai sudarė 31 proc., o Latvijoje, kuri pagal šį rodiklį pirmauja visoje Europoje, – net 40 proc. Tačiau ir Lietuva pagal akcijų bei nuolaidų parduotuvėse gausą bei tokių prekių pardavimą gerokai lenkia daugelį Europos valstybių, lygiuodamasi tik į Didžiąją Britaniją, kurioje akcinės prekės 2011 m. buvo populiarios tiek pat, kiek ir Lietuvoje.
Pasak „Nielsen“ direktoriaus Baltijos šalyse Artūro Urbonavičiaus, tokią akcijų gausą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje lėmė keletas specifinių priežasčių: drastiškai kritęs vartojimas krizės metais, kuris Baltijos šalių prekybininkams buvo lig šiol neregėtas iššūkis, konkurencija tarp didžiųjų prekybos tinklų bei emigracija – žymus vartotojų sumažėjimas šalyje per pastaruosius ketverius metus. „Viso to rezultatas – kainų nuolaidos ir kitokios akcijos po truputį tapo pagrindine prekybos tinklų rinkodaros bei komunikacijos priemone. Be abejonės, pirkėjai labai greitai perprato žaidimo taisykles ir mielai naudojasi tokia specifine situacija“, – komentuoja A.Urbonavičius.
Tačiau „Nielsen“ vadovas patikino, kad tokia padėtis nesitęs amžinai. Atsigaunant ekonomikai ir didėjant vartojimui prekybos tinklai esą pradės atidžiau matuoti akcijų efektyvumą: ar taikoma akcija apsimokėjo, ar pirkėjai ir be akcijos būtų nupirkę panašų kiekį produktų, ar vertėjo nupiginti visą produktų grupę vienu metu ir pan. „Kai prekybos tinklai supras, kad akcijos nebėra efektyvios, nes jos yra visur ir visada, keisis ir tinklų rinkodaros strategija. Prekybos tinklų tikslas – uždirbti pinigų, o didžiausią ir stabiliausią pajamų dalį suneša lojaliausi, tai yra labiausiai tinklo asortimentu patenkinti pirkėjai. Moderniausia ir madingiausia prekybos tinklų rinkodara pasaulyje šiuo metu nukreipta ne į nuolatines akcijas, bet į lojalaus pirkėjo ugdymą bei asortimento optimizavimą pagal lojaliausio pirkėjo lūkesčius“, – teigė pašnekovas.

Apie 10 proc. visos prekybos tinklų apyvartos šalyje jau sudaro jų nuosavų prekės ženklų prekių pardavimas. Vien per pastaruosius metus pigiausių prekių pirkėjų padaugėjo 12 proc., itin padidėjo ir tokių prekių pasirinkimas.

Grūdų derlius šiemet rekordinis, bet miltai vis tiek brangs. Tačiau vienas pirmųjų šią nemalonią žinią pranešęs AB „Šiaulių grūdai“ generalinis direktorius Algimantas Marazas tikina, kad kainų kilimo nebepakeliantys pirkėjai gali drąsiai pereiti prie pigesnių miltų, nes jų kokybė visiškai nesiskirianti nuo kainuojančių gerokai brangiau. „Ar miltai kainuoja tris, ar beveik penkis litus, jų kokybė tokia pati. Ir pigiausi, ir brangesni miltai malami iš tų pačių grūdų“, – teigia A.Marazas.
Taigi nors 2 kg paką miltų šiandien parduotuvėje galima nusipirkti ir už 3,7, ir už 5 Lt, kai kurie gamintojai, tokie kaip A.Marazas, tvirtina, kad iš tikrųjų skiriasi tik jų pakuotė ir, žinoma, kaina, bet ne patys miltai.

Pigūs produktai: reikia žinoti, ką pirkti

O ar kuo nors skiriasi kiaušiniai, kurių 10 vnt. kaina, priklausanti nuo paukštyno, gali skirtis dviem litais? Prekybos tinkle „Maxima“ už mažiausią kainą parduodami M dydžio kiaušiniai pakuotėmis po 30 vnt. – jų kaina 11,69 Lt. Kiaušiniai pažymėti prekybos tinklo nuosavu prekės ženklu „Optima linija“, bet nurodytas ir gamintojas – Zujų paukštynas. Na, o to paties Zujų paukštyno identiški M dydžio kiaušiniai, bet jau firminėje ir mažesnėje pakuotėje (10 vnt.), kainuoja 5,59 Lt. Taigi vienas Zujų paukštyno kiaušinis gali kainuoti ir apie 39 centus, jei jis bus su „Optima linija“ ženklu, ir 56 centus, jei bus parduodamas kaip paukštyno produkcija.
Bet ir čia, kaip ir su miltais, ne kas kita, kaip tik rinkodaros gudrybės. Kaip pripažįsta Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis, visuose paukštynuose vištos dedeklės laikomos ir lesinamos daugmaž vienodai, o net jei jų lesalas kuriame nors paukštyne ir geresnis, tai kiaušinių maistinei vertei tai mažai kuo atsiliepia. „Apskritai visi paukštynai privalo naudoti kokybiškus pašarus, dėl to abejonių nekyla, nes jei jie nebus kokybiški, tai gamintojas paprasčiausiai negaus norimo produktyvumo“, – pridūrė V.Tėvelis.
Na, o ar verta brangiau mokėti už paukštieną? Pasak asociacijos vadovo, jei broileris auginamas ne narve, o laisvesnėmis sąlygomis, be to, užauginamas ne per penkias šešias, kaip įprasta, o per devynias ar dešimt savaičių, tuomet tokia paukštiena tikrai bus šiek tiek kokybiškesnė. Bet tokios paukštienos galima įsigyti nebent iš ūkininkų ar turgeliuose, nes didieji paukštynai šitaip „nesiterlioja“. Kita vertus, V.Tėvelio teigimu, itin žymių skonio bei kokybės skirtumų ir tokiu atveju nebus. „Nei pigesni kiaušiniai, nei paukštiena tikrai nebus prastesni“, – apibendrina pašnekovas.
Patys gamintojai tik gana nenoromis pripažįsta, kad kai kurių maisto produktų kaina skiriasi smarkiai, o kokybė yra tokia pati. Tą galima pasakyti ir apie įvairias kruopas bei jų mišinius, cukrų, pieną, grietinę, sviestą, sultis ir kt.
„To paties riebumo geriamasis pienas iš tikrųjų niekuo nesiskiria. Bet čia jau ne skonio ar dar ko nors, o patogumo klausimas: pigaus pieno niekada nebus tetrapako pakuotėje ar supilstyto į plastikinius butelius. Pigus pienas būna tik maišeliuose. Kokybė ir skonis tas pats, bet vartoti jau ne taip patogu“, – aiškina Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius.
Vadovas pripažįsta, kad nėra skirtumo ir tarp vos pustrečio lito ir arti penkių litų kainuojančio to paties riebumo sviesto, labai panaši ir skirtingų gamintojų varškės kokybė, o pati pigiausia gali būti prastesnė nebent tuo, kad gali turėti šiek tiek daugiau drėgmės. Visa kita iš esmės nesiskiria – tik kaina bei pakuotė. Bet štai perkant, pavyzdžiui, pigesnį sūrį, pasak G.Bertašiaus, galima ir prašauti, nes pigesniems sūriams gaminti naudojami pigesni ingredientai, todėl šiek tiek nukenčia skonis ir kvapas, nors kokybė iš esmės lieka tokia pati.
Nepaisant to, parduotuvėje visada buvo ir bus tiek pigesnių ir ne tokių išvaizdžių, tiek brangesnių, bet kur kas patraukliau pateiktų tų pačių produktų. Ir jie visada turės savo pirkėją. Štai G.Bertašius nė nemėgina slėpti, kad gamintojai siūlydami brangesnius „brendinius“ produktus visų pirma parduoda emociją – suteikia pirkėjui malonumą pirkti gražiai pateiktą ir atitinkamai išreklamuotą produktą, o visa tai didina sąnaudas, už ką mes, visi vartotojai, ir sumokame.
Kita vertus, rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ vadovas Baltijos šalyse Artūras Urbonavičius pabrėžia, kad nevienodos yra ir mažame miestelyje gyvenančio pensininko ar pasiturinčio sostinės verslininko galimybės, o jų pirkinių krepšelių net neįmanoma palyginti. „Galiu tik tvirtai pasakyti, kad yra tam tikros kategorijos, kurių pigesnių privačių ženklų prekių nuperkama gerokai daugiau. Tai prekių grupės, kurių pirkėjams nėra svarbus prekės ženklas: visų pirma cukrus, gyvūnų ėdalas ir priežiūros priemonės, kiaušiniai, pienas, kefyras, varškė, grietinė, sūdyta žuvis/silkė, aliejus ir pan. Bet pirkėjams prekės ženklai ypač svarbūs, kai kalbama apie visas asmens higienos prekių grupes, kūdikių maistą, šokolado produktus bei alkoholio kategorijas, – tarp parduodamų šių grupių produktų privatūs prekių ženklai beveik arba visai nepastebimi“, – komentuoja A.Urbonavičius.
Tai liudija lietuvių mokymąsi atsirinkti: jie pamažu perpranta, kad pirkdami pigiausią cukrų tikrai nenukentės, bet lygiai taip pat supranta, jog pigiausi ledai bus pagaminti ne iš pieno ar grietinėlės, o iš augalinių riebalų ir pieno miltelių. Todėl tie pirkėjai, kurie vertina kokybę, visada renkasi brangesnius ledus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad vieni populiariausių šalyje yra būtent patys pigiausi ledai iš augalinių riebalų. Jų pagrindiniai pirkėjai yra šeimos, gaunančios mažiausias pajamas, bei vaikai, kurie ne visada turi pinigų brangesniems ledams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.