Nesiliaujančios diskusijos dėl šokinėjančių elektros kainų tik dar labiau sustiprėja artėjam šaltajam metų laikui. Taigi, nuo ko priklauso tokie elektros kainų šuoliai ir ko galime tikėtis laukdami ateinančios žiemos?

Priklausomybė nuo importo

Birželio mėnesį Lietuvai prisijungus prie šiaurės elektros biržos „Nord Pool Spot”, daugelis tikėjosi sumažėjusių elektros kainų. Deja, realybė pateikė priešingą scenarijų, nei tikėjomės.

Lyginant kainas dviejose skirtingose elektros biržose, vidutinė Lietuvos perkamos elektros kaina „Nord Pool Spot” elektros biržoje 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo 188 litai, o 2011 metais „Baltpool“ biržoje – 167 litai. Kainų tendencijas ir skirtumus galima pamatyti pažvelgus į Estijos situaciją, kuri „Nord Pool Spot” priklauso nuo 2010 metų.

2012 m. rugpjūčio mėnesį estai „Nord Pool Spot” biržoje mokėjo 139 litus, o toje pačioje elektros biržoje 2011 – 164 litus. Taigi 2011 m. elektros energija pirkdami iš „Baltpool“ mokėjome tik 3 litais brangiau, nei estai ją įsigydami „Nord Pool Spot” elektros biržoje. 2012 m. rugpjūtį abi valstybės elektrą pirko šiaurės biržoje, tačiau dabar skirtumas buvo jau 49 litai.

Anot UAB „Energijos kodas“ elektros pardavimų projektų vadovės J. Žegužauskaitės, kainos rugpjūčio mėnesį „Nord Pool Spot” krito dėl susikaupusių didžiulių kiekių vandens šiaurės šalių hidroelektrinėse, kuriose yra gaminama pigi elektra, bei kitų smulkesnių palankių aplinkybių.

„Nors šiaurės biržoje kainos yra itin mažos tačiau mes mokame kur kas daugiau dėl to, kad neturime pakankamų pajėgumų, dėl silpnos jungties per kaimyninę Latviją. Latvijai įstojus į šiaurės šalių elektros biržą, situacija turėtų pagerėti. Taip pat Lietuvoje susiklostė priešinga situacija nei šiaurės šalyse – sumažėjęs Kauno hidroelektrinės pajėgumas dėl susidariusio vandens stygiaus Nemune mus privertė dar labiau būti priklausomais nuo elektros energijos importo”, – dėsto J. Žegužauskaitė.

„Norint pasiekti mažesnes kainas, reikia daug didesnės elektros rinkos konkurencijos. Kadangi daugiau nei pusė elektros energijos yra importuojama, todėl tampame priklausomi nuo kitų šalių. Jeigu norime mažesnių kainų, privalome didinti vidinius šalies elektros gamybos pajėgumus bei mažinti priklausomybę nuo importo”, – teigia „Energijos kodo” elektros pardavimų projektų vadovė.

Rusijos grėsmės

Puikus pavyzdys to, kad esame per daug priklausomi nuo kaimynų, įvyko rugpjūčio 20 dieną Rusijoje, kai remonto darbams buvo uždaryta Sankt Peterburgo elektros linija. Tądien „Nord Pool Spot” elektros biržoje kainos pakilo į nematytas aukštumas –  693 litus. Tuo tarpu vidutinė kaina rugpjūčio mėnesį šiaurės elektros biržoje buvo 188 litai.

Pasak UAB „Energijos kodas” elektros pardavimų projektų vadovės Justės Žegužauskaitės, šie elektros rinkos kainų šuoliai parodo, kad Lietuvai būtina stiprinti pozicijas elektros sektoriuje. Ypač tai tapo aktualu, kai buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.

„Kainų šuolis „Nord Pool Spot” elektros biržoje yra puikus pavyzdys, kuris rodo didelę Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos. Kol neturime elektros jungčių su Švedija ir nutiestos elektros linijos su Lenkija, nesame apsaugoti nuo didesnių kainų šuolių”, – tvirtina J. Žegužauskaitė.

Pavyzdžiui, Estija elektrą perka apie 20 procentų pigiau. Tačiau reikia atsižvelgti į jų situaciją. Jie turi elektros liniją su Suomija. Taip pat estai iki 2016 naudojasi skalūninėmis elektrinėmis. Visa tai leidžia ženkliai sumažinti perkamos elektros kainą.

Vos aštuonerius metus užtruko, kad kainos Lietuvoje nušuoliuotų iki Europos Sąjungos lygio. Tačiau atlyginimams išlikus beveik tokiame pačiame lygyje, tapome brangiausia šalis Europoje. Kodėl?

Gaudamas keturis ir net šešis kartus mažesnį atlyginimą negu vokietis, britas ar olandas, lietuvis neretai daugiau moka tiek už rūbus, tiek už buitinę techniką, tiek už avalynę, o dažnai net ir už maisto produktus. Štai Didžiosios Britanijos interneto portalo emigrantams Anglija.lt bendrasavininkis Remigijus Kostrovickas pastebi, kad kainos abiejose šalyse supanašėjusios. “Visų pirma, prekės ne tik kainuoja panašiai, bet ir kokybė užsienyje žymiai geresnė – ypač vaisių ir daržovių. Be to, Didžiojoje Britanijoje pigesni drabužiai, elektroninė ir buitinė technika“, – vardija R.Kostrovickas, Londone apsirūpinantis fotoaparatais, elektroninių knygų skaitytuvais, telefonais. Vyras priduria, kad kainos mažesnės ne tik Didžiojoje Britanijoje – kai kurie jo pažįstami automobiliais važiuoja į Vokietiją nusipirkti rūbų ir vyno: tas pats vynas ten kainuoja keletą kartą pigiau.
Nors oficiali „Eurostat“ statistika rodo, kad Lietuvoje kainos dar 34 proc. mažesnės negu ES vidurkis, o maisto kainos – apie 20 proc., kiekvienas į užsienį keliaujantis lietuvis savo akimis įsitikina, kad nemažai prekių kitose šalyse galima įsigyti pigiau. Daugumoje ES šalių gausu žemų kainų mažmeninės prekybos, rūbų ar avalynės tinklų, o mūsų šalyje visos kainos parduotuvėse labai panašios. Tad nors Vakarų Europos šalyje vidurkis tarp labai brangių ir pigių parduotuvių gaunasi didžiulis, gyventojai ten visuomet turi galimybę apsipirkti pigiau.
„Didžiojoje Britanijoje pigiuose prekybos tinkluose, tokiuose kaip „Lidl“, „Tesco“, „Asda“, lietuviai apsiperka pigiai ir išleidžia mažiau pinigų nei Lietuvoje“, – lygina R.Kostrovickas. Tokios parduotuvės įsikūrusios atokiau miesto centro, kai kurios nesiūlo didelio prekių asortimento, bet gaunantiems mažas pajamas jos tikras išsigelbėjimas.

Maisto krepšelis pigesnis ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ispanijoje

Būtent tokią tendenciją atskleidė ir „Veido“ atliktas tyrimas. Palyginome 17 būtiniausių maisto produktų kainas Lietuvoje ir dešimtyje kitų ES šalių. Gauti rezultatai pribloškė – maisto produktų krepšelis brangiausias buvo Rygoje, o Vilnius atsidūrė per vidurį. Paaiškėjo, kad tų pačių produktų krepšelį žemų kainų prekybos tinkluose „Tesco“ ir Aldi“ Didžiojoje Britanijoje galima įsigyti 8 Lt pigiau, o „Carrefour“ Ispanijoje – 6 Lt pigiau. O lyginant vidutines kainas parduotuvėse Lietuvoje ir kitose šalyse, Vilniuje tuos pačius produktus tektų pirkti 21,5 Lt brangiau nei Varšuvoje, 12 Lt brangiau nei Prahoje ir 21 Lt  brangiau nei Budapešte. Vieninteliai produktai, kurių kainos Lietuvoje dar gerokai mažesnės negu kitose šalyse – kiauliena ir jautiena.
Akivaizdu, kad lietuviškos kainos link europinių artėjo itin sparčiai. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, per septynerius metus kai kurie maisto produktai Lietuvoje pabrango dvigubai. Pavyzdžiui, 2005 m. sviestas prekybos tinkluose kainavo 2,88 Lt (dabar – 4,73 Lt), jautienos nugarinės kilogramas – 16,1 Lt (dabar – 29,99), broilerio kilogramas – 3,58 (dabar – 9,83 Lt), kiaušiniai – 2,24 Lt (dabar – 5,62 Lt), aliejus – 3,9 Lt (7,07 Lt), o lašišos filė kilogramas – 26,94 Lt (dabar 42,89 Lt).
Dėl aukštų kainų ir žemų atlyginimų maisto produktams ir gėrimams lietuvis priverstas atseikėti net 26 proc. visų savo išlaidų, kai vidutinis europietis – beveik du kartus mažiau (15 proc.). Daugiau maistui išleidžia tik rumunai.
Dar viena prekių grupė, kuri lietuviui su savo atlyginimu ne pagal kišenę – rūbai ir avalynė. Visi „Veido“ kalbinti užsienyje gyvenantys lietuviai paprašyti palyginti kainas pirmiausia pabrėždavo brangius rūbus ir avalynę Lietuvoje. Švedijoje, Stokholme, viename banke dirbanti Šarūnė Galdikaitė atkreipė dėmesį, kad net to pačio prekės ženklo parduotuvėse Švedijoje ir Lietuvoje kainos gerokai skiriasi. „Kiek Stokholme rūbas kainuoja kronomis, tiek toks pat rūbas Vilniuje litais. Vertinant dabartiniu kursu, truputėlį nei dvigubai daugiau. Pavyzdžiui, tą pačią palaidinę, kuri Švedijoje kainavo 100 kronų (40 Lt), Lietuvoje esu mačiusi už 100 Lt“, – lygina Š.Galdikaitė.
Portugalijoje, Porte, gyvenanti web dizainerė ir komunikacijos specialistė Lina Balčiūnaitė tvirtina niekada nemokanti už džinsus daugiau nei 20 eurų (67 Lt). „Per nukainavimus geriausių džinsų esu prisipirkusių už 3 eurus (10 Lt), kuriuos nešioju iki šiol. Megztukus gali įsigyti ir už 5 (17 Lt), ir už 15 eurų (51,7 Lt). Portugalijoje gaminami batai daugeliui žinomų prekės ženklų, tad nuvažiavęs į parduotuves prie tų fabrikų, gali gauti odinius batus keturis kartus pigiau nei kokioje nors prabangioje parduotuvėje. Odinius batus gali nusipirkti už 30-35 eurus (103-121 Lt), o batus vienam sezonui – už 5-7 eurus (17-24 Lt)“, – kainų skirtumus apžvelgia L.Balčiūnaitė. Lietuvoje odinių batų be kelių šimtų litų net neverta ieškoti. (…)

Kodėl pakilo kainos

Tad kas atsitiko, kad už „Nike“ batelius, džinsus, apelsinų sultis, cukrų, aliejų ar aukščiausios rūšies miltus mokame brangiau nei turtingųjų šalių piliečiai? „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pirmiausia mini masto ekonomiją. „Nemaža dalis rūbų, buitinės technikos ir net maisto iš Azijos valstybių į Europą atkeliauja per Londono, Roterdamo, Hamburgo uostus ir iš ten paskirstoma į kitas valstybes. Jei valstybė netoli tų uostų, o prekybos centrai gali dideliais kiekiais užpirkti prekių ir daug nusiderėti, kaina bus mažesnė“, – aiškina Ž.Mauricas.
Kita vertus, ekonomistas atkreipia dėmesį, kad kitose šalyse prekybos centrų kaštai didesni, nes reikia mokėti gerokai didesnius atlyginimus darbuotojams ir didesnę nuomą nei Lietuvoje. Tad šioje vietoje suveikia kiti kainų kilimo faktoriai – neefektyvi mūsų šalies transporto sistema, didelį apetitą turintys prekybininkai ir gamybininkai bei konkurencijos trūkumas.
“Tiek pieno, tiek miltų, tiek duonos gamyboje susidariusi oligopolija. Prekyba – dar vienas didelis oligopolis. Kai du oligopoliai seka vienas paskui kitą, tai patys įsivaizduojate – kai nėra konkurencijos, kainoms kilti daug lengviau“, – tvirtina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
„Jeigu atsivežamas prancūziškas vynas, reikia padengti transportavimo kaštus, ir dar norisi gerai uždirbti, todėl tas pats vynas Lietuvoje kainuos brangiau. Tačiau keista, kad Lietuvoje pagaminti produktai brangūs. Turint galvoje, kad atlyginimai Lietuvoje mažesni tris kartus, vietiniai produktai turėtų būti pigesni, bet, matyt, verslininkai nori uždirbti ir jei gali, bando sulyginti kainas – kodėl vietinį sūrį turėtų pardavinėti pigiau nei atvežtinį“, – tokiai priežasčiai pritaria ir KTU Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas Vytautas Snieška.
Mažmeninės prekybos rūbais ir avalyne sektoriuje situacija tokia pati, tad rinkos dalyviai ir ekspertai skaičiuoja, kad šioje srityje neretai taikomi net 200-300 proc. antkainiai. O štai priešingas pavyzdys – mėsos gamybos sektoriuje konkurencija itin arši, nes apie 30-50 proc. rinkos pasidalinę apie 20 mėsos perdirbimo įmonių, todėl mėsa Lietuvoje viena pigiausių Europoje. (…)

Šildymas vienas brangiausių

Lietuvoje net ir tos prekės, kurių kainos iš pirmo žvilgsnio atrodo mažesnės negu kitose šalyse, įvertinus mūsų atlyginimus, paaiškėja, kad iš tiesų jos labai didelės, nes mes už savo atlyginimus prekių galime nuspirkti kelis kartus mažiau nei kiti europiečiai. Juk nors benzinas visoje ES kainuoja panašiai, kaip ir Lietuvoje, mes už visos dienos atlyginimą į rankas pajėgtume nusipirkti tik 15 litrų benzino, o tarkime austras, suomis ar britas – 63-68 litrus.
R.Kostrovickas pabrėžia, kad Didžiojoje Britanijoje žymiai paprastesnė galimybė įsigyti ir patį automobilį, nes jie pigesni, nors jų išlaikymas dėl įvesto kelių mokesčio ten kainuoja daugiau. „Darbuotojos vyras 5 metų senumo remontuotiną visureigį pirko už 3 tūkst. svarų“, – lygina R.Kostrovickas. Tuo tarpu Š.Galdikaitė gyvendama Lietuvoje pirko 10 metų senumo automobilį, o Švedijoje išgalėjo įsigyti prieš dvejus metus pagamintą mašiną.
Įsigyti ar išlaikyti būstą lietuviui, įvertinus jo atlyginimo dydį, taip pat kainuoja brangiau. Palyginus vien plikus skaičius – kvadratinio metro kainą Vilniuje ir kitų šalių sostinėse – atrodytų, kad esame neapsakomai pigi šalis, tačiau paskaičiavus, kad norint įsigyti 60 kvadratinių metrų būstą Lietuvoje reikia 12 metinių atlyginimų į rankas, Suomijoje – 8, Vokietijoje – 5, Didžiojoje Britanijoje – 10, Austrijoje – 7, akivaizdu, kad kainos mūsų šalyje vienos aukščiausių. „Dauguma mano draugų ir pažįstamų su paskola nusipirkusių butą moka apie 60-70 proc. savo atlyginimo už paskolą ir komunalinius mokesčius. Švedijoje tas lygis apie 50 proc.“, – priduria Š.Galdikaitė. (…)

Gyventi Lietuvoje neapsimoka?

Tad laikai, kai buvome pigiausios darbo jėgos ir mažiausių kainų kraštas praeityje. Dabar likome tik mokantys mažiausius atlyginimus, o kainomis ne tik prisivijome senąsias Europos šalis, bet, kaip matyti, daugelyje sričių jau net ir pralenkėme. Tiesa, bulgarai ar rumunai uždirba mažiau, bet ir kainos jų šalyje mažesnės nei pas mus.
Per krizę mūsų atlyginimai dar labiau krito, o vėl aukštyn kopti jie pradeda labai iš lėto. Už atlyginimų mažėjimą, paslėptą po terminu „vidinė devalvacija“ TVF vadai plojo per petį mūsų premjerui Andriui Kubiliui, o tas pūtė krūtinę išgelbėjęs šalį nuo finansinio kracho. Tačiau net blogiukės, visų smerkiamos Pietų Europos šalys „nenusirito“ iki lietuvių lygio.
Pasak L.Balčiūnaitės, Portugalijoje vidutinis atlyginimas yra 867,5 eurų su mokesčiais, o darbuotojai privačiame sektoriuje gauna 14 atlyginimų per metus – dvigubą atlyginimą per Kalėdas ir dvigubą prieš atostogas. „Portugalai turėjo pereiti prie blogesnių sąlygų, tačiau, ar jie dabar gyvena blogiau nei, pavyzdžiui, lietuviai? Nežinau, nes Lietuvoje net ne kriziniu laikotarpiu buvo galima tik pasvajoti apie 14 atlyginimų. Asmeniškai, man atrodo, kad dirbantis žmogus, kurios nors srities specialistas, Portugalijoje gali gyventi oriau nei Lietuvoje. Aš nesuprantu tokios populiarėjančios tendencijos Lietuvoje, kai nori gero specialisto, bet nori mokėti tiek, kad tam specialistui užtenka tik už būsto nuomą ir šildymą susimokėti ir dar jis turi žiūrėti, kokį maistą pirkti. Tai kaip tam specialistui tobulėti?“, – mano L.Balčiūnaitė.
Kainų kilimo ir atlyginimų mažėjimo tendencija turėjo aiškų padarinį – gyventojų emigracija tik didėjo. Juk kainoms kone susilyginus su ES lygiu, o atlyginimams išlikus mažiausiems Europoje, tapome brangiausia šalimi. Gyventi čia nebeapsimoka. O atsakomybė už tai tenka visoms iki šiol valdžiusioms Vyriausybėms, nekreipusioms dėmesio į namų renovavimą, konkurencijos skatinimą, logistikos efektyvinimą, paprastų žmonių gyvenimo kokybę ir kainas. Visi paliko kainas eiti sava vaga – jos ir nuėjo. Iki ES lygio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaraisiais mėnesiais reikšmingai šoktelėjusi naftos kaina ne vienam tapo galvos skausmu. “Brent” rūšies naftos kaina per kelis pastaruosius mėnesius išaugo beveik 30 proc. Nors ir tiesiogiai nedalyvaudami finansų rinkose, eiliniai piliečiai naftos kainos peripetijas pajunta per degalų kainų pokyčius, kurie savo ruožtu paveikia jų vartojimo prekių krepšelį.
Šis reiškinys juo nemalonesnis ir todėl, kad energetinių išteklių kainoms didėti ekonominio pagrindo lyg ir nėra: dėl stiprėjančios euro zonos krizės pasaulio ekonomikos augimas pastaruoju metu šlubuoja, o energijos suvartojimo apimtys kyla gerokai lėčiau nei jų kainos. Tačiau reikia priminti, kad nafta yra vienas jautriausiai į išorinius veiksnius (nebūtinai objektyvius) reaguojančių žaliavinių produktų, todėl jos kaina neretai linkusi neracionaliai svyruoti, todėl logiškai ne visada paprasta paaiškinti jos kitimo tendencijas.
Naftos kainą veikia ne tik ekonominiai veiksniai. Geopolitinės konjunktūros pokyčiai, kariniai konfliktai ar jų grėsmė naftą išgaunančiose šalyse, OPEC narių sprendimai dėl naftos gavybos apimčių keitimo, oro sąlygų kaita ir panašios prielaidos daro nė kiek ne mažesnį poveikį naftos kainų dinamikai. Beje, prie naftos kainos svyravimų prisideda ir kasmet sparčiai didėjantys spekuliacinių operacijų mastai finansų rinkoje. Finansinių “Brent” rūšies naftos ateities sandorių apyvarta rinkoje praėjusiais metais išaugo 32 proc., iki 132 mln. kontraktų, o per pastaruosius penkerius metus augimas sudarė 121 proc. Tai – spekuliaciniai finansiniai srautai, kuriais siekiama uždirbti iš naftos kainos skirtumo. Jie neturi jokių sąsajų su realiu fizinės naftos poreikiu, tačiau veikia jos kainą.
Puikus naftos kainų pasiutpolkės, arba atitrūkimo nuo ekonominių realijų, pavyzdys – 2008 m. finansinė krizė, kai naftos kaina per 6 mėn. nuvertėjo net 70 proc. Didžiulis išvestinių finansinių sandorių mastas padidino sisteminę riziką rinkoje ir lėmė ekonomiškai nepagrįstą naftos kainų griūtį. Nuo 2009 m. pradžioje pasiekto dugno naftos kaina jau spėjo atšokti beveik tris kartus, nors per šį laikotarpį pasaulio ekonomikos fronte akivaizdaus progreso pasiekta nebuvo.
Pastarųjų mėnesių naftos produktų brangimą reikėtų sieti ir su tvyrančia įtampa Artimuosiuose Rytuose, kai dėl Iranui taikomų ekonominių sankcijų šalis buvo priversta kardinaliai sumažinti naftos eksporto apimtis. Priminsime, kad Iranas yra ketvirtoje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybos apimtis ir trečioje – pagal jos eksporto mastą.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys, prisidėjęs prie nuoseklaus naftos brangimo, buvo išaugę investuotojų lūkesčiai dėl JAV ekonomikos skatinimo papildomomis monetarinėmis priemonėmis. Centrinių bankų vykdoma skatinamoji monetarinė politika, į rinką įvedant papildomą kiekį „pigių pinigų“, neišvengiamai pabrangina rizikingas turto klases. Nors tokiais sprendimais siekiama išlaisvinti kredito rinką, tačiau dėl per didelio neapibrėžtumo didžiąją dalį šių lėšų finansų institucijos ne skiria verslui kredituoti, bet nukreipia į patrauklios grąžos finansinius aktyvus (tarp jų ir žaliavinių energetinių išteklių). Taip dirbtinai sukeliamos žaliavų ir kitų prekių kainos, kurios neigiamai veikia bendrovių pelningumą ir kartu mažina jų galimybes investuoti į plėtrą.
Trečias veiksnys, prisidėjęs prie naftos brangimo, yra ženklus JAV dolerio silpnėjimas pastarąjį mėnesį. Pagrindinė atsiskaitymo už žaliavinę naftą valiuta išlieka JAV doleris, todėl jo kurso kitimas yra atvirkščiai proporcingas naftos kainos dinamikai.
Net ir ekonominių argumentų kristi naftos kainai ilgesnėje perspektyvoje nėra daug. Spartus trečdalį pasaulio gyventojų turinčių Kinijos ir Indijos ekonomikų augimas pareikalaus nemažų energetinių išteklių. Manoma, kad per artimiausius dvidešimt metų Kinijos naftos vartojimas kasmet didės apie 7,5 proc., o Indijos – 5,5 proc. Globalinio saugumo analizės instituto duomenimis, per artimiausius 10 metų pasaulinis naftos suvartojimas išaugs apie 60 proc.
Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą. Tačiau alternatyvių išteklių proveržio tempas nėra pakankamas. Alternatyvi energetika vis dar nepalyginti brangesnė už tradicinius energijos šaltinius, todėl ši sritis pareikalaus didelių investicijų tiek laiko, tiek sąnaudų požiūriu, kol taps konkurencinga. Svarbiausi energijos šaltiniai ir toliau išlieka nafta, dujos ir anglys, kurių dalis bendroje energetinių išteklių struktūroje sudaro per 80 proc.
Atrodo, kad dėl minėtų veiksnių naftos kainų svyravimo amplitudė ilgainiui gali dar labiau išsiplėsti, o naftos išteklių ribotumas neleidžia tikėtis, jog ji pigs. Tad didėjančios išlaidos degalams taps neišvengiama mūsų gyvenimo dalimi, priversiančia mus mažinti kitas savo išlaidas bei ieškoti papildomo taupymo galimybių.

Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą.

Niekaip nesuprantu, kodėl tiek pernai, tiek šiemet Lietuvos aukštosiose ir profesinėse mokyklose tokios nepopuliarios žemdirbių profesijos. Juk jos – vienos perspektyviausių.

O dabar, nors ir keista tai girdėti, – ir vienos pelningesnių. Ypač jei esi ne samdomas darbuotojas, o pats sau darbo vietą susikūręs ūkininkas. Juk šiais laikais gali gauti įvairiausios ES paramos: ir už žemės hektarus, ir naujai technikai įsigyti, ir už tai, kad esi jaunas ūkininkas, ir subsidijų už ekologišką žemės ūkio produkciją, ir paramos įvairiomis kitomis formomis. O jei dar parama Lietuvos ūkininkams ims panašėti su, tarkime, subsidijomis Prancūzijos ūkininkams, tai mūsiškiai apskritai ims jaustis gyveną kone aukso kasyklose.
Juolab kad ir kitos tendencijos jiems labai palankios. Šiemet viso ko derlius Lietuvoje stulbinamai didelis: ir grūdų, ir bulvių, ir morkų, ir kopūstų, ir svogūnų, ir obuolių, ir kitų gėrybių. Teoriškai, esant dideliam derliui, daržovės ir vaisiai turėtų pigti, o po kelių mėnesių pigti turėtų ir kiaušiniai, mėsa, nes kiaulienos ir paukštienos kaina stipriai priklauso nuo grūdų kainų. Bet tai tik teorija. Praktikoje viskas dėliojasi visiškai kitaip: kadangi Lietuvoje derlius buvo didžiulis, o JAV, Rusijoje ir kai kuriose kitose šalyse mažas, mūsų ūkininkai vagonais ir laivais grūdus bei kitą produkciją gabena į minėtas šalis ir ten pardavinėja didelėmis kainomis. Taigi Lietuvos prekybos centruose niekas nepinga. Ir Lietuvos vartotojams telieka gūžčioti pečiais: derlius didžiulis, o kainos parduotuvėse irgi didžiulės.
Iš šių faktų dėliojasi išvada, kad Lietuvai tapus ES nare žemdirbių profesijos itin perspektyvios, tad jų pasirinkimas – be pralaimėjimo. Žemės ūkio produkcijos kainos mažėti šansų praktiškai neturi. Net jei daugelyje pasaulio valstybių metai būtų itin derlingi, kainos smarkiau tikrai nekristų, nes žemės ūkio produktų poreikis kasmet vis didėja. Jų vis daugiau reikia Azijos šalims ir kitiems regionams. O kadangi mūsų ūkininkai savo produkciją pardavinėja pasaulinėmis kainomis, nuostoliai jiems tikrai negresia.
Ir tai dar ne visi argumentai, kodėl žemdirbių profesijos turi ateitį. Svarbu ir tai, kad net ir po visų dabartinės valdančiosios koalicijos mokesčių reformų ir viražų ūkininkai išlieka mažiausius mokesčius valstybėje mokanti profesinė grupė. Žinoma, šiais žodžiais kai ką papiktinsiu, bet kaip tik dėl šios priežasties tarp Lietuvos ūkininkų jau nemažai milijonierių.
Beje, net jei šiuo metu ir neturi nei žemės, nei technikos, nei gyvulių ir esi dar visai jaunas, vis tiek apsimoka rinktis žemdirbio profesiją. Nemažai stambių ūkininkų, žemės ūkio koncernų baiminasi, kad pristigs žemės ūkio specialistų, taigi besirenkantiems zootechniko, agronomo, veterinaro ar kitas žemės ūkiui artimas profesijas jaunuoliams siūlo įvairių bonusų: ir stipendiją, ir praktikos vietą, ir darbo vietą su 2–3 tūkst. Lt atlyginimu, baigus studijas. Ar daug tokių pasiūlymų girdėti iš kitų sektorių darbdavių?
Taigi apibendrinant galima teigti, kad tiems, kurie augins ir pardavinės žemės ūkio produkciją, šviečia tikrai nebloga ateitis, tačiau vartotojų, pirkėjų ir valgytojų, kurie patys neturi galimybių išsiauginti vaisių, daržovių ar mėsos, nieko džiugaus nelaukia: derliai Lietuvoje gali būti kokie tik nori, o mes už žemės ūkio produktus kasmet mokėsime vis brangiau.

Paradoksas, tačiau šiemet didesnis nei įprasta grūdų derlius jų kainos nesumažins. Priešingai, prognozuojama, kad grūdai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kainuos gerokai daugiau nei ankstesniais metais, o tai lems ir daugelio miltinių gaminių, pirmiausia duonos, brangimą.
Skaičiuojama, kad rekordą šiemet gali viršyti kviečių derlius – jei pasitvirtins prognozės, jis gali persiristi per 2 mln. tonų. Pernai jis svyravo apie 1,6 mln. tonų. Taip nutiks (žinoma, jei gamta nespės prikrėsti išdaigų) pirmiausia dėl to, kad šiemet Lietuvoje kviečiais užsėtas didžiausias nuo nepriklausomybės atkūrimo žemės plotas, kone 600 tūkst. ha, mat vieni žemdirbiai grūdines kultūras pasirinko nusprendę sumažinti pieno arba gyvulių ūkius, kiti į kviečius išmainė kitokius javus – rugius, kvietrugius ar miežius.
Dėl tų pačių priežasčių didesnio, nors šiek tiek prastesnės kokybės nei pernai, tikimasi ir rapsų derliaus, o iš viso Lietuvoje šiemet prognozuojama prikulti 4–4,5 mln. tonų grūdų.
Vis dėlto grūdų kaina ne tik nemažėja, bet kaip tik kyla, o tai daugiausia lemia pasaulinės tendencijos. Dėl sausrų Rusijoje ir JAV bei potvynių kai kuriose ES šalyse kviečiai brangiau nei įprasta superkami visose svarbiausiose pasaulio biržose. Pavyzdžiui, praėjusių metų sezoną Čikagos biržoje kviečiai nė karto nebuvo pasiekę 300 JAV dolerių už toną ribos, o šiemet ji jau seniai peržengta ir svyruoja apie 330 dolerių už toną. 10–15 proc. brangesni nei įprasta grūdai šiemet ir Londono bei Paryžiaus biržose.
Lietuvoje kviečių tona dabar superkama irgi maždaug už 800 Lt, nors pernai kaina sukosi apie 700 Lt, o jei tikėsime prognozėmis, kviečių kaina šiemet gali pasiekti ir 1000 Lt. O štai rapsų supirkimo kaina pastarosiomis dienomis šalyje jau pakilo iki 1640 Lt už toną – tai kone 200 Lt daugiau nei pernai.
Tuo, neabejojama, suskubs pasinaudoti miltinių gaminių gamintojai. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys mano, kad grūdų supirkimo kainų pakilimu šiemet pasinaudos kepėjai ir prekybininkai. Pasak jo, užtenka tik užsiminti, kad grūdų kainos gali didėti, ir kepėjai iš karto pradeda kelti produkcijos kainas, nors realaus pagrindo tam dažnai net nebūna.

Šiemet Lietuvos kurortuose tiek maitinimo, tiek apgyvendinimo paslaugų kainos, palyginti su praėjusių metų sezonu, padidėjo beveik penktadaliu.

Poilsiautojai pastebi, kad ir pajūrio kurortuose, ir Druskininkų ar Birštono kavinėse bei restoranuose kainos didesnės nei pernai. Pajūryje lėkštė salotų šią vasarą gali atsieiti tiek, kiek sostinėje – antrasis patiekalas.
Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos atstovai tikina, esą padidėjo ir porcijos – taip bandoma išlaikyti klientus, kurie kainų kandžiojimąsi jau pajuto ir užsisakydami kurorte nakvynę. Pavyzdžiui, Palangos viešbutyje kambario kaina prasideda nuo 100 Lt, nors pernai dar buvo galima rasti kambarių už 80 Lt. Privačiame bute dvivietis kambarys savaitgaliui šiemet kainuoja nuo 200–250 Lt, nors pernai pasitaikydavo pasiūlymų savaitgalį praleisti už 150 Lt.
Šventojoje kainos kiek mažesnės, bet irgi ūgtelėjusios, o poilsiaujantieji Nidoje ar Juodkrantėje šiemet už nakvynę moka bent 10–15 proc. brangiau nei pernai.
Beje, nakvynės vietų stygiaus nėra – jį pajuto nebent nusprendusieji į kurortus vykti per Jonines ar ilgąjį liepos 6-osios savaitgalį. Dar daugiau laisvų kambarių – prabangiuose viešbučiuose. Įdomu tai, kad tokių viešbučių kurortuose atidaroma vis daugiau. Pavyzdžiui, vien Palangoje veikia jau keli penkių žvaigždučių viešbučiai, kuriuose apartamentų kainos perkopia 2 tūkst. Lt už naktį. Dygte dygsta ir nedaug pigesni keturiomis žvaigždutėmis pažymėti viešbučiai.

Naujausia Eurostato ataskaita atskleidžia, kad dujų ir elektros energijos kaina Europoje kyla vis didesniais tempais. Štai pernai antrąjį pusmetį dujos visoje Europoje vidutiniškai pabrango 12,6 proc., o pirmąjį pusmetį brangimas siekė 7,5 proc.

Be to, nebuvo nė vienos Europos šalies, kurioje dujų kaina būtų mažėjusi. Lietuvoje dujos brango penktadaliu (19,1 proc.) ir liko vienos brangiausių Europoje: lietuviai dujas perka brangiau ne tik už latvius, estus ar lenkus, bet ir už britus, slovakus, kroatus ar turkus.
Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad Lietuva pernai antrąjį pusmetį pateko tarp šalių, kuriose elektros kaina beveik nekito, nes jos augimas siekė 0,4 proc., nors visoje Europoje elektra brango 6,3 proc., o kai kuriose šalyse brangimas buvo stulbinamas. Pavyzdžiui, Latvijoje elektra brango daugiausiai Europoje – net 28 proc., tad dabar už 100 kilovatvalandžių latviai moka maždaug 4 Lt daugiau nei lietuviai.
Skaudžiai elektros brangimą pajuto ir krizės ištiktų valstybių – Ispanijos, Portugalijos, Italijos gyventojai, o štai Graikija vis dar nėra pateikusi oficialių duomenų, nors šios šalies žiniasklaidoje teigiama, kad elektros kaina pakilo maždaug penktadaliu.
Beje, įdomu tai, kad poroje šalių elektra antrąjį praėjusių metų pusmetį netgi atpigo. Pavyzdžiui, turtingiausiomis šalimis vadinamose Liuksemburge ir Norvegijoje elektra antrąjį praėjusių metų pusmetį atpigo po 5 proc.

Dujų kainos pokytis
Šalis    Kainos pokytis (proc.)
Lietuva    19,1
Latvija    11,8
Estija    9
Lenkija    6,5

Elektros kainos pokytis
Šalis    Elektros kaina (eurų už 100 kwh)    Kainos pokytis (proc.)
Lenkija    13,5    5,1
Latvija    13,4    27,5
Lietuva    12,2    0,4
Estija    10,4    3,4

Šaltinis: Eurostatas

Statybinės medžiagos brangsta. Ir tai, tikina specialistai, nesusiję nei su statybinių medžiagų rinkos pagyvėjimu, nei su statybų sezono pradžia. Beje, statybos leidimų 2011 metais išduota netgi mažiau nei 2010-aisiais, statybų rinkai bene juodžiausiais metais. Vis dėlto gamybininkai trauktis nežada – branginti produkciją juos verčia augančios gamtos išteklių kainos, pabrangusios dujos ir degalai.

Pagerėjimo teks palaukti

Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos valdybos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus nuomone, vadinamosios bazinės statybinės medžiagos, ypač tos, kurios priklausomos nuo energinių išteklių, vidutiniškai turėtų brangti nuo 7 iki 15 proc. Tai – statybinės kalkės, cementas, plytos, keramika, betonas, trinkelės, gelžbetonio gaminiai, be kurių neapsieinama statant, remontuojant, renovuojant pastatus. Apie planus kelti kainas jau pranešė ir metalo produkcijos gamintojai – jie savo gaminius šiais metais brangins jau antrąkart.

Pasak M. Sinkevičiaus, statybinių medžiagų kainos iš esmės nesikeitė bemaž trejus metus, nors tuo metu kaip ant mielių augo degalų ir energijos išteklių – elektros, gamtinių dujų – kainos. „Jei statybinės medžiagos būtų brangusios kasmet, dabar tas pabrangimas neatrodytų toks gąsdinamas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Valdžia nepadeda

Ryškesnis statybinių medžiagų kainų kilimas prasidėjo 2011-ųjų antroje pusėje. Palyginus 2011 ir 2012 metų vasario mėnesį, visos statybos sąnaudų kainos padidėjo 5,3 proc., darbo užmokestis pakilo 8,1 proc., medžiagos ir gaminiai pabrango maždaug 4 proc. Palyginus 2011-ųjų rugpjūtį ir tą patį 2010 metų mėnesį, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios 4,6 proc. Statybų rinkai sunkiausių 2010 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 2009 metų gruodžiu, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios tik 0,6 proc.

Tokius skaičius pateikė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas. Pagrindinės priežastys statybinėms medžiagoms brangti, M. Sinkevičiaus ir A. Šeštakausko teigimu, yra sparčiai brangstantys energijos ištekliai ir didėjančios transportavimo sąnaudos. Statybinių medžiagų kainos šoktelėjo ir dėl valdžios užmojų saugoti gamtos išteklius. Nuo 2012-ųjų pradžios visų naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai padidėjo 3–6 kartus. Skaičiuojama, kad per metus naudojantieji šias žaliavas praras ne vieną milijoną litų.

Statyba brangs?

A. Šeštakauskas įsitikinęs, kad dėl kylančių statybinių medžiagų kainų brangs kelių, geležinkelių, krantinių, pramoninių objektų, pavyzdžiui, logistikos centrų, statyba. Padidėję naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai turėtų mažiau gąsdinti tik gyvenamųjų namų statytojus.

Nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sutinka, kad statybų savikainos su turto kainomis tiesiogiai sieti nederėtų, nes butų pirkėjams mažai rūpi, kiek plėtotojui kainavo pastatyti daugiabutį namą. Todėl brangstant statyboms nebūtinai turi brangti tuo metu statomas NT, ypač jei perkamoji pirkėjų galia tuo pat metu neauga (arba negerėja skolinimosi sąlygos).

„Auganti savikaina – vienas iš motyvų plėtotojams kilstelėti kainas ar bent informuoti rinką, kad būstas gali brangti, tačiau jo kainų augimą riboja ir nemaža tarpusavio plėtotojų konkurencija, ir pirkėjų mokumo galimybės, tad šis scenarijus nebūtinai gali pasitvirtinti“, – sakė S. Vagonis.

Prasidėjus ekonominei krizei, be to, 2011 metais patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus, pirkėjai už būstą moka ne tiek, kiek nori – taip buvo 2005–2007 metais, kai augantys atlyginimai, galimybė pasiskolinti milžiniškas sumas leido jiems įsigyti net labai brangų būstą – o tiek, kiek gali, t. y. kiek yra susitaupę ir kiek sugeba pasiskolinti.

Pasak S. Vagonio, naujos statybos butų rinka (pirminė rinka) sudaro ne daugiau 10–15 proc. visų sandorių rinkoje. Likę 85–90 proc. sandorių vyksta antrinėje rinkoje, kai perkamas ar parduodamas senesnės statybos NT, todėl šiuo atveju išaugusi statybų savikaina neaktuali. Taigi statybos kainų pokyčiai artimiausiu metu galėtų paveikti tik nedidelės rinkoje parduodamo turto dalies savikainą.

„Galbūt ilgainiui brangstant statyboms plėtotojai dėl nepalankių kainų gali atsisakyti galimų nepelningų projektų, todėl mažiau statys, mažės konkurencija, pasiūla neatitiks paklausos, atsiras galimybė pakelti kainas. Bet ir toks efektas būtų trumpalaikis, nes ūgtelėjusios kainos vėl suaktyvintų statybas, pasiūla bei konkurencija vėl išaugtų, tad naujam kainų šuoliui kelias būtų automatiškai užkirstas“, – aiškino bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas S. Vagonis.

Trūksta darbuotojų

Dar viena Lietuvos statybų rinkos neaplenkusi problema – emigracija. Kol valdžia ieško būdų, kaip mažinti emigracijos mastus, ne viena didelė ar vidutinė statybos įmonė skundžiasi: iš Lietuvos emigravo ištisos meistrų, atlikdavusių mūrijimo, tinkavimo, šiltinimo darbus, brigados.

M. Sinkevičiaus teigimu, šiandien statybų rinka vegetuoja – beveik nestatoma didelių objektų, tokių kaip prekybos ar komerciniai centrai, statomus gyvenamosios paskirties pastatus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Klaipėdoje statybos merdi, Kaune vyksta baigiamieji darbai. Vilniuje po krizės vienur kitur atgaivintas didesnis objektas. Vis dėlto kvalifikuotų darbuotojų trūksta.

Pas kaimynus – pigiau?

Lietuviai pastaruosius kelerius metus įprato pigesnių prekių dairytis kaimyninėse šalyse. Tarkime, Baltarusijoje, kur pigesnės dujos, degalai, mažesni atlyginimai, mažiau apmokestintos inertinės medžiagos, todėl palankesnės ir kainos. „Baltarusių statybinių medžiagų kainos spaudžia Lietuvos gamintojus. Nors ne visos baltarusiškos prekės mus pasiekia, konkurencija jaučiama“, – aiškino M. Sinkevičius.

Lietuvos gamintojams niekaip nesiseka sugriauti ir vadinamojo lenkų mito. Tautiečiai Lenkijoje perka viską, nes yra įsitikinę, kad ten pigiau. M. Sinkevičius pateikė konkrečių pavyzdžių, kad įrodytų, jog taip toli gražu nėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje silikatinė plyta kainuoja 80 centų. Atvežus ją į Lietuvą, kaina pakiltų iki 1,2 ar 1,3 lito. Lietuvoje šiuo metu silikatinės plytos kaina svyruoja nuo 68 iki 70 centų. Gipso kartonas Lenkijoje irgi brangesnis nei Lietuvoje. „Lietuvos statybų pramonė išgyvena žvėrišką nuopuolį. Gamybos įmonės panaudoja vos 60 proc. gamybinių pajėgumų“, – situaciją apibendrino M. Sinkevičius.

Išeities nėra?

Statybinių medžiagų gamintojai padėtį komentuoja argumentuodami. Įmonės naudoja tik dalį gamybinių pajėgumų, brangsta ir statybinių medžiagų gamybai naudojami gamtiniai ištekliai, ir energijos ištekliai. Kompanijos „Saint-Gobain statybos gaminiai“ „Isover“ ir „Gyproc“ veiklos direktorius Darius Karvelis priminė 2006–2007 metus, kai maždaug 50 proc. pabrangusios statybinės medžiagos pirkėjų negąsdino. Tuomet dėl visiškai išnaudotų įmonių gamybinių pajėgumų kai kurioms jų netgi buvo įvestos kvotos.

D. Karvelis mano, kad tolesnė situacija statybinių medžiagų rinkoje priklausys nuo pasiūlos ir paklausos, nors 2007 metų scenarijus per artimiausius kelerius metus, pašnekovo nuomone, mažai tikėtinas. Anuomet vienas kubinis metras ritininės vatos „Isover“ rinkoje kainavo 120 litų. Šiandien tas pat produktas kainuoja 80 litų.

Teks palaukti

Statybų ir statybinių medžiagų rinkoje atlyginimai neskuba pūstis. „Kiek žinau, drastiško atlyginimų kilimo statybų sektoriuje arba įmonėse, kurios gamina statybines medžiagas, pastaruoju metu tikrai nebuvo. Jie kilo maždaug 2–3 proc. Tai turi nedidelę įtaką galutinei produkcijos kainai“, – pabrėžė D. Karvelis.

Statybų bumo jis irgi neprognozuoja. 2011 metais statybos darbų atlikta 26 proc. daugiau nei 2010 metais. Tačiau negalima atmesti, kad statybų rinkai gyvybės įkvėpė pasiruošimas Europos krepšinio čempionatui ir trijų sporto arenų statyba. „Gyvenamųjų namų statyba paaugo labai nedaug. 2010 metai buvo ypač sudėtingi, tačiau 2011-aisiais leidimų statybai išduota netgi mažiau nei 2010 metais, todėl statybų rinkos atsigavimo neįžvelgčiau“, – sakė D. Karvelis.

Žingsniu priekyje

Įmonė „Eternit Baltic“ yra vienintelis pluoštinio cemento stogo dangų gamintojas Baltijos šalyse. Pagrindinės banguotųjų lakštų gamybos procese naudojamos žaliavos yra cementas ir specialus PVA pluoštas, gaunamas iš Japonijos. Šiai bendrovei artimiausiu metu branginti savo produkcijos neprireiks. Skaičiuojant sąnaudas buvo įvertintas galimas cemento brangimas. „Statybos medžiagų brangimas nėra didelis, manau, statybos rinkos atsigavimui tai neturės reikšmingos įtakos“, – situaciją apibendrino įmonės „Eternit Baltic“ vadovas Gediminas Vaitkevičius. Paklausus, ar asbestinių stogų dangai keisti iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos skyrus
60 mln. litų kainos vis dėlto nešoktelės, G. Vaitkevičius patikino, kad tam pagrindo nėra. Pirmiausia, jo nuomone, skiriamos lėšos yra labai mažos, todėl iš esmės nepakeis stogo dangų rinkos dydžio ir darys labai mažą įtaką paklausai.

Įmonė „Icopal“ specializuojasi stogo dangų ir hidroizoliacinių medžiagų gamyboje. Bendrovės direktoriaus Vido Raškevičiaus teigimu, kelti produkcijos kainas juos verčia brangstantis bitumas, poliesteris ir SBS modifikatorius. Be to, situaciją apsunkina rinką iškraipantys vienadieniai gamintojai, siūlantys įsigyti pigesnių statybinių medžiagų. Dėl to patikimi gamintojai, nemažinantys kainų, lieka nekonkurencingi.

Didžiajai daliai klientų kaina ypač svarbi, jie perka negalvodami, kokios kokybės prekę įsigyja. Dėl tos pačios priežasties ir važiuoja statybinių medžiagų ieškoti kaimyninėse šalyse. Skirtingai nei kiti užsienio gamintojai, įmonė „Icopal“ nuo to apsisaugojusi – jos gaminamų specifinių medžiagų Lenkijoje ar Rusijoje įsigyti nepavyks.

„Dalis klientų Lietuvoje prekę perka tik tuomet, jei vyksta akcija, o statydami savo namą derasi dėl kiekvieno lito. Jie nesupranta, kad nusiderėję praranda kokybę, – sakė V. Raškevičius. – Netrukus prasidės antroji banga, kai reikės remontuoti visa, kas pastatyta iš pigiausių, neaiškios kokybės medžiagų. Kad situacija pasikeistų, pirmiausia turi pasikeisti mąstymas. Jei norisi kokybiškai gyventi, reikia atitinkamai mokėti.“

Brangsta ir cementas

Statybų duona vadinamas cementas irgi brangsta. Pagrindinės priežastys tos pačios: augančios gamybos sąnaudos, kylančios energinių išteklių kainos, padidėjusios logistikos sąnaudos. Cementas priklausomai nuo tipo pabrangs nuo 5 iki 8 proc. Kils ir eksportuojamos produkcijos kainos.

„Manome, kad cemento pabrangimas statybų rinką paveiks netiesiogiai. Pavyzdžiui, jis sudaro apie 30 proc. betono sudėties, tad betono kaina gali padidėti ne 5–8 proc. kaip cemento, bet tik keliais procentais“, – aiškino bendrovės „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.

Kristina BUIDOVAITĖ

Pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje.

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio svarba Lietuvos ekonomikoje mažėjo: gerokai sumenko šioje šakoje sukuriamos pridėtinės vertės dalis, smarkiai sumažėjo joje dirbančiųjų. Nepaisant to, žemdirbystė išlieka reikšminga šalies ekonomikos veikla, o per ateinantį dešimtmetį jos pozicijos gali dar labiau sustiprėti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos prognozėmis, maisto paklausa ateinantį dešimtmetį sparčiai kils dėl gausėjančios planetos populiacijos, didesnio suvartojamo maisto kiekio besivystančiose valstybėse (Indijoje, Kinijoje) ir besikeičiančių šių šalių gyventojų mitybos įpročių. Ten bus vartojama daugiau mėsos, pieno produktų bei gaminių su cukrumi. Be to, vis daugiau augalininkystės derliaus bus suvartojama energetikos srityje. Pastaruoju metu būtent biokuro gamyba labiausiai lėmė augalininkystės produkcijos paklausos didėjimą.
Todėl nenuostabu, kad maisto kainos ateinančius dešimt metų laikysis aukšto lygio. Nors jos turėtų šiek tiek atslūgti nuo 2011 m. pasiekto piko, tačiau javai, mėsa ir pienas artimiausią dešimtmetį vidutiniškai bus gerokai brangesni nei 2000–2010 m. laikotarpiu, net ir eliminavus bendrą kainų kilimo efektą.
Didėjanti paklausa ir kylančios kainos sudaro palankias sąlygas žemės ūkio veiklai plėtoti, tačiau vis daugiau problemų kyla dėl stiprėjančio kainų svyravimo. Jį, be vis sunkiau nuspėjamų klimato sąlygų, lemia ir mažėjantis žemės ūkiui reikalingų išteklių (dirbamos žemės, gėlo vandens) kiekis.
Kitas svarbus veiksnys – mažesnis vartotojų jautrumas kainai besivystančiose valstybėse. Ankstesniais dešimtmečiais dėl mažesnių gyventojų pajamų net ir nedidelis produkcijos brangimas gerokai sumažindavo polinkį ją vartoti – taip būdavo subalansuojama paklausa ir pasiūla. Tačiau didesnės sparčiai augančios ekonomikos šalių gyventojų pajamos reiškia, kad vartotojų paklausai iki esamos pasiūlos lygio sumažinti bus reikalingi daug didesni kainų šuoliai.
Be to, stiprėja energetinių žaliavų ir maisto produktų kainų koreliacija, mat vis daugiau žemės ūkio produkcijos suvartojama energetikos srityje. Kadangi naftos kainoms būdingas stiprus svyravimas, mažiau stabilios tampa ir maisto kainos.
Maisto kainų svyravimui įtakos turi ir politiniai sprendimai. 2010 m. dėl sausrų Rusijoje gerokai nukentėjo šios šalies augalininkystės derlius, dėl to buvo uždraustas grūdų eksportas. Kainos kaimyniniuose regionuose smarkiai pakilo, situacija buvo ypač palanki mūsų šalies ūkininkams. Tačiau praėjusiais metais Rusijoje buvo nuimtas itin gausus derlius, metų viduryje eksporto draudimas atšauktas, ir rinkas užplūdo pigūs šios šalies grūdai. Kainos tiek pasauliniu mastu, tiek ir mūsų šalyje smarkiai krito.
Dar vienas kainų nestabilumą lemiantis veiksnys – valiutų kursų svyravimas. Mūsų kaimynė Lenkija turi plaukiojantį valiutos kursą, kuris pastaruosius keletą metų buvo gerokai kritęs, o lenkiški maisto produktai pastebimai atpigo. Dėl to konkuruoti su šios šalies produkcija Lietuvos ūkininkams buvo ypač sunku.
Kad ūkininkai jautriai reaguoja į kintančias kainas, rodo Lietuvos žemdirbystės dinamika. Gamybos piką žemės ūkis šalyje pasiekė 2009 m., po to, kai 2008 m. pasaulinės maisto kainos buvo pakilusios iki rekordinių aukštumų. Krizės laikotarpiu iš pradžių smuko žemės ūkio produkcijos kainos, o vėliau ir gamybos apimtys. 2010 m. viduryje pasaulinės maisto kainos vėl ėmė sparčiai kilti – į tai sureaguoti netruko ir Lietuvos ūkininkai: 2011 m. žemės ūkio gamybos apimtys padidėjo 3 proc.
Kainų nestabilumas ypač jautriai atsiliepia gyvulininkystės atstovams, tam įtakos turi ir tai, kad šalyje veikia palyginti nedideli mėsos ir pieno perdirbėjai. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu, kaip 2009 m., jie nėra pajėgūs palaikyti pakankamai aukštų supirkimo kainų, ir ūkininkai būna priversti mažinti gyvulių bandas, kurioms atkurti pakilimo laikotarpiu prireikia nemažai laiko. Problema nebūtų tokia opi, jei mūsų šalyje maisto perdirbimu užsiimtų stambios tarptautinės įmonės, galinčios didesnes supirkimo kainas palaikyti ir per nuosmukį, tačiau kol kas maisto pramonė pritraukia labai nedaug tiesioginių užsienio investicijų.
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje. Laukiamas kainų kilimas turėtų pagyvinti šakos vystymąsi, tačiau ūkininkai turi būti pasirengę didėjančiam kainų svyravimui. Gausesnės tiesioginės užsienio investicijos į maisto pramonę bei kylantis žemės ūkio koncentracijos lygis gerokai sustiprintų šakos pozicijas.

Vilnius – viena brangesnių sostinių Europos Sąjungoje pagal maisto produktų kainas. Per pastaruosius metus (2011-2012 m. kovo mėn.) Vilniuje brango daugelis maisto produktų ir brango labiau nei kitose ES sostinėse. Na, o tie produktai, kurie pigo, vis tiek tebekainuoja brangiau nei gerokai turtingesnių už Lietuvą šalių sostinėse.
Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis, iš 35 produktų, kurių mažmeninės kainos nuolat renkamos, Vilniuje lyginamuoju laikotarpiu pabrango trylika, o, tarkime, Vokietijos sostinėje Berlyne – tik aštuoni produktai. Pavyzdžiui, cukrus Vilniuje per metus pabrango 22 proc. – iki 4,19 Lt/kg, o minėtame Berlyne jis 10 proc. atpigo ir dabar kainuoja 2,83 Lt/kg. Netgi brangiajame Stokholme cukrus pigesnis ir kainuoja 3,82 Lt/kg.
Vilniečiai brangiau nei daugelio sostinių gyventojai moka ir už broilerius – pas mus broileriai parduodami vidutiniškai po 9,68 Lt/kg (metinis brangimas – 15 proc.), o Varšuvoje – 6,39 Lt/kg, Prahoje – 8,66 Lt/kg, Budapešte – 8,89 Lt.
Beveik penktadaliu per metus pabrango ir 100 proc. apelsinų sultys – iki 5,32 už litrą, o štai Berlyne sultys vėlgi kiek atpigo ir dabar kainuoja 4,54 Lt/l, jų kaina krito ir Helsinkyje – iki 3,91 Lt/l, o pigiausiai už apelsinų sultis moka Budapešto gyventojai – vos 1,56 Lt/l. Na o, tarkime, maistinis aliejus Lietuvoje per metus beveik penktadaliu atpigo – iki 7,52 Lt/l, bet jo kaina vis tiek išlieka aukštesnė nei kitur: Varšuvoje aliejus kainuoja 4,92 Lt/l, Prahoje – 5,65 Lt/l, Berlyne – 5,66 Lt/l, o Stokholme – 7,25 Lt/l.

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje itin suaktyvėjo prekyba žemės sklypais. Vien kovą sandorių pagausėjo daugiau nei 10 proc. Ir valstybiniai statistikos šaltiniai, ir apklausos, ir skelbimų pasiūlos analizė rodo, kad dabar sklypai – apskritai daugiausiai dėmesio sulaukiantys nekilnojamojo turto objektai.
Pavyzdžiui, VĮ Registrų centro duomenimis, daugiau nei pusę visų kovo mėnesį įvykusių nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarė būtent žemės sklypų sandoriai. Pasirodo, praėjusį mėnesį šalyje parduota per 4,6 tūkst. žemės sklypų, neskaičiuojant sandorių, kai buvo parduodama valstybinė žemė. Ir toks žemės sklypų sandorių suaktyvėjimas su nedidelėmis pertraukomis fiksuojamas jau visus metus.
Vis didėjantį susidomėjimą žemės sklypais rodo ir nekilnojamojo turto skelbimų statistika. Nuo 2009 m. antros pusės buvo fiksuojamas sklypų pasiūlos mažėjimas, tačiau nuo 2010 m. antrojo ketvirčio pasiūlos rodikliai vėl ėmė kilti. Palyginti šių metų ir 2010-ųjų pirmąjį ketvirtį, per trejus metus sklypų pasiūla yra padidėjusi maždaug dvigubai.
Nekilnojamojo turto portalo Aruodas.lt atliktų besidominčiųjų nekilnojamuoju turtu apklausų rezultatai taip pat atskleidžia, kad sklypai – vieni šiuo metu paklausiausių nekilnojamojo turto objektų. Anksčiau labiausiai domėjęsi parduodamais butais ir namais, šiuo metu pirkėjai vis didesnį dėmesį skiria sklypų paieškoms ir galvoja apie savarankišką individualaus namo statybą.
Pasak ekspertų, sklypai perkami dėl kelių priežasčių. Viena vertus, pastaruoju metu atpigo namų statybos sąnaudos, tad dabar geras metas statytis individualius namus. Be to, „Swedbank“ Smulkiojo verslo aptarnavimo departamento direktorius Sigitas Žutautas priduria, kad šiuo metu yra palankios ir dirbamos žemės kainos. Beje, bankininkas tvirtina, kad tarp žemės pirkėjų yra ir ne ūkininkų, nes sklypus pastaruoju metu aktyviai perka ir investuotojai, kurie renkasi žemę kaip gana saugią alternatyvą tradicinėms investicijoms.

Nekilnojamojo turto ekspertai pastebi, kad atšilus orams padidėja susidomėjimas lietuviškomis sodybomis. Šiuo metu jų vidutinė kaina Lietuvoje siekia 130 tūkst. litų, o už brangiausiai parduodamas prašoma beveik 3 mln. litų.

Tokias tendencijas pateikia lankomiausias nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt, balandžio mėnesį išanalizavęs beveik 1,4 tūkst. Lietuvoje parduodamų sodybų skelbimų.

Didžiausia vidutinė parduodamų sodybų kaina užfiksuota Šiaulių, Utenos ir Vilniaus apskrityse – 131,2 tūkst. litų. Kiek mažiau – vidutiniškai 128,6 tūkst. litų – pageidauja Kauno, 128,3 tūkst. litų Panevėžio ir 121,1 tūkst. litų Klaipėdos apskrityse esančių sodybų pardavėjai.

Pasak Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, dabartines kainas lyginant su praėjusių metų balandžio mėnesio daugiausiai (vidutiniškai apie 8 proc.) kainos krito Utenos apskrityje, nežymiai jos sumažėjo ir Vilniaus, Kauno bei Šiaulių apskrityse.

„Apskaičiavome, kad per metus sodybų kainos labiausiai pasistiebė Panevėžio apskrityje – vidutiniškai 5 proc. ir Klaipėdos apskrityje – apie 2 proc.“, – į pokyčius rinkoje dėmesį atkreipia E. Narbuntovičius.

Pastebima, kad didžioji dalis sodybų parduodama po to, kai nepasiteisina pirkėjų puoselėti lūkesčiai – planuojamas ramus poilsis. „Nemaža dalis pirkėjų tik nusipirkę sodybą pradeda suvokti, kad į jos įrengimą, priežiūrą ir apsaugą reikia investuoti ne tik lėšų, bet ir laiko. O jo ne visada pakanka. Dažnai sodybos parduodamos ir dėl pasikeitusios finansinės padėties, šeimos sudėties ar, pavyzdžiui, mirus sodybos šeimininkui“, – sako Domoplius.lt projekto vadovas.

Pagrindiniai pirkėjai – 40 metų amžiaus

Nekilnojamojo turto specialistai pažymi, kad pastaruoju metu dažniausiai sodybas įsigyja vidutiniškai 40 metų amžiaus sutuoktiniai. „Jie gyvena daugiabučiuose, tačiau mėgsta aktyvų gyvenimo būdą, laisvalaikį praleidžia gamtoje. Todėl sodybos tampa vienu iš būdų pabėgti iš miesto. Minėtos šeimos dažniausiai turi mažamečių vaikų, taip pat augintinių – ypač šunų, kuriems bute trūksta erdvės“, – pasakoja „DNB būstas“ brokerė Aušra Kriščiūnienė.

Jos teigimu, paklausiausios sodybos Lietuvoje yra iki 100 tūkst. litų, pageidautina – patogus susisiekimas, idealiu atveju norima, kad greta būtų vandens telkinys. „Pastebime, kad žmones traukia tėviškė, todėl dzūkai ieško sodybų, pavyzdžiui, Alytaus ar Varėnos rajonuose, aukštaičiai – Molėtų ir Ignalinos rajonuose. Vertinant sezoniškumą, interesantų skaičius pradeda augti nuo balandžio mėnesio, o pagrindinis sodybų pirkimas vyksta nuo gegužės iki liepos vidurio“, – sako A. Kriščiūnienė.

Didžiausia kaina – beveik 3 mln. litų

Domoplius.lt ekspertai sodybų kainas analizavo ir pagal atskiras savivaldybes, iš kurių labai išsiskyrė Trakų rajonas. Ten sodybos vidutiniškai kainuoja 635 tūkst. litų. Kiek mažiau – vidutiniškai 515 tūkst. litų – pageidaujama už Druskininkų rajone, daugiau nei 400 tūkst. litų – už Ignalinos ir Zarasų rajonuose esančias sodybas.

Šiuo metu brangiausiai parduodama sodyba Domoplius.lt yra Rokiškio rajono Pasarčių kaime. Jos kaina – 2,9 mln. litų. Skelbime nurodoma, kad sodyba yra prie Sartų ežero, netoli Utenos. 90 arų sklypo plote yra 180 kvadratinių metrų įrengtas namas, suomiška pirtis, teniso kortai. Nurodoma, kad atstumas nuo pirties iki ežero siekia vos 10 metrų.

2 mln. litų ribą viršija ir Vilniaus rajone šalia Arvydų parduodama sodyba. Už 18,5 ha plotą su keturiais tvenkiniais prašoma 2,4 mln. litų. Sodyboje yra 205 kv. m gyvenamasis namas, kuris pastatytas iš 20 cm skersmens rąstų, taip pat 250 kv. m pirtis su terasa.

Tarp brangiausiųjų patenka ir Anykščių rajone, Skapiškiuose, esanti sodyba. Jos kaina 1,95 mln. litų. Skelbime teigiama, kad Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje parduodama sodyba yra vos 300 metrų nuo Puntuko akmens, netoliese teka Šventoji. Sodyboje yra 164 kv. m gyvenamasis namas su 1,84 ha žemės sklypu, kuriame įrengta pirtis su lauko kubilu, yra ir pagalbinis gyvenamasis pastatas.

Už 1,95 mln. litų parduodama ir dar viena įspūdinga sodyba, kuri yra išskirtinėje Asvejos regioninio parko vietoje – pusiasalyje, Vilniaus rajone, Greičiūniškėse. Šioje vietoje vos prieš dvejus metus buvo baigti statiniai, tad sodyba nauja. 30 kv. m pirtis yra prie pat kranto, o 70 kv. m gyvenamasis pastatas – apie 15–20 m nuo kranto. Skelbime taip pat nurodoma, kad parduodamoje teritorijoje yra labai geras medinis lieptas, kubilas maudytis, akmeninis lauko židinys.

Į brangiausiai parduodamų sąrašą nebuvo įtraukiamos sodybos, kurių pagrindinis tikslas – kaimo turizmas ar kita verslo veikla.