Nuolat didėjančios maisto, degalų, komunalinių patarnavimų kainos vis didesnę dalį lietuvių varo į neviltį.

Net 36,2 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų teigia, kad maistui privalo skirti jau didžiąją dalį šeimos pajamų, o 19 proc. brangesnius produktus pakeitė pigesniais ir renkasi nukainotas prekes. Tai paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Degalų brangimas žmones skurdina kiek mažiau, bet automobilių atsisakė jau 10 proc. respondentų, 13,8 proc. jais mažiau važinėja, o 4,4 proc. prisipažįsta perką kontrabandinius degalus. Taigi kainų didėjimas pakeitė daugiau nei trečdalio šeimų vartojimo įpročius.

Kokią įtaką jūsų šeimos biudžetui padarė pastarųjų metų maisto produktų brangimas? (proc.)

Išlaidos padidėjo, bet mūsų šeimos vartojimo įpročių tai nepakeitė    43,4
Didžiulę – pravalgome jau didžiąją dalį šeimos pajamų    36,2
Tenka vis labiau taupyti – brangesnius produktus pakeitėme pigesniais, renkamės nukainotas prekes    19
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4

Kaip jūs asmeniškai elgiatės kylant degalų kainoms? (proc.)

Degalų brangimas piktina, bet automobiliu naudojuosi tiek pat kiek ir anksčiau     54,8
Neturiu automobilio    14,2
Mažiau važinėju automobiliu, daugiau naudojuosi viešuoju transportu, dviračiu    13,8
Nusprendžiau visiškai atsisakyti automobilio arba naudotis juo tik būtiniausiais atvejais    10,6
Perku kontrabandinius degalus    4,4
Nežinau / nesakysiu    2,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. balandžio 10–11 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Dėl nuo šių metų sausio įsigaliojusios Vištų gerovės direktyvos kiaušiniai tapo deficitine preke, o jų kaina galutiniam vartotojui išaugo daugiau nei dvigubai.

Sausio ir vasario mėnesiais, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis, kiaušiniai Lietuvoje pabrango 10 proc., o vien kovo mėnesį – net 51 proc. Mažmeninė kiaušinių kaina Lietuvoje šiuo metu siekia 6–7,5 Lt už dešimt vienetų.
Šių metų priešpaskutinės kovo savaitės duomenimis, Lietuvoje kiaušinių kaina siekia 189 eurus už šimtą kilogramų, t.y. 3,8 proc. mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau viršija kiaušinių kainas kitose Baltijos šalyse (Latvijoje – 165 eurai, Estijoje – 132 eurai už 100 kg).
Toks brangimas – neatsitiktinis ir taip yra ne vien Lietuvoje. ES valdžiai nusprendus paukščių fermose taikyti naujus sanitarinius reikalavimus, vištų augintojai jų skaičių dėl likusių paukščių gerovės sumažino 30 proc., tad sumažėjo ir kiaušinių pasiūla – šie tapo deficitine preke.
Taigi vištų kiaušiniai kovą pabrango beveik visose ES šalyse, iš viso, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, jų kaina šoktelėjo net 76,5 proc.
Nuo 2012 m. pradžios kiaušinių kainos kilo 21 ES šalyje, didžiausias augimas fiksuotas Čekijoje, kur dešimt kiaušinių šiuo metu kainuoja apie 2,07 euro. Lenkijoje kiaušiniai pabrango 89 proc., Slovakijoje – 79 proc. Kiaušinių kainos Europoje dabar didžiausios Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Belgijoje ir Slovakijoje, o mažiausios – Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje ir dar trijose šalyse – Švedijoje, Suomijoje ir Maltoje kiaušiniai šiemet netgi atpigo, nors ir nedaug, 0,3–4,1 proc.
Taigi kodėl naujoji ES direktyva, kurios tikslas – gerinti ne tik vištų gyvenimo, bet ir jų dedamų kiaušinių kokybę, tapo tokia našta galutiniam vartotojui?

Kainas reguliuoja prekybininkai?

Tiek kiaušinių gamintojai, tiek mažmenininkai aiškina, kad rinkoje ėmė trūkti kiaušinių, padidėjo jų savikaina, dėl to jie brango ir galutiniam vartotojui.
Iš tiesų kiaušinių trūkumas visai tikėtinas, mat ne visi kiaušinių gamintojai atitinka naujuosius ES reikalavimus, todėl bus priversti stabdyti gamybą. Didžiausias trūkumas dėl šios priežasties prognozuojamas Ispanijai, taip pat kitoms šalims, kurių ūkininkai nebuvo tokie klusnūs. Pavyzdžiui, Lenkijoje iki sausio 1-osios direktyvą įgyvendino tik pusė ūkių, Pietų Europos šalys Prancūzija, Italija, Portugalija į vištų gerovę investavo menkai ir direktyvos iki šių metų pradžios neįgyvendino. Tad kai ateis laikas skaičiuoti viščiukus, tiksliau, kiaušinius, jų pasiūla ES sumažės 1 proc., ir labiausiai tai bus juntama birželio mėnesį, mat Europos Komisija šioms šalims ims taikyti sankcijas.
Gali būti, kad direktyvą ignoravusios šalys kiaušinių negalės tiekti tiesiogiai į rinką, joms bus taikomas kiaušinių eksporto apribojimas ar net draudimas. Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovas Vytautas Tėvelis neatmeta, kad dėl to kiaušiniai gali dar labiau pabrangti, o kiaušinių pertekliaus Europoje tikrai nebus.
Tiesa, Lietuvoje deficitas pasijus labiausiai ne dėl gamybos stabdymo, o dėl uolaus direktyvos vykdymo vos jai įsigaliojus. Paukštininkystės asociacijos vadovas teigia, kad mūsų šalies paukštynai vieni pirmųjų Europoje įvykdė ES reikalavimą laikyti vištas pagerintuose narvuose. Dėl to kiaušinių savikaina padidėjo, o gamyba mažėjo jau nuo 2007 metų, kai tik buvo pradėtas įgyvendinti ES reikalavimas laikyti dedekles naujuose erdvesniuose narvuose.
Dauguma direktyvą įgyvendinusių paukštynų dedeklių skaičių sumažino trečdaliu. Beje, dar blogesnis scenarijus grėstų, jei direktyvos įgyvendinimo terminas būtų pratęstas. Tokiu atveju į direktyvos įgyvendinimą neinvestavusios šalys išloštų konkurencinėje kovoje, o stropieji Lietuvos paukštynai liktų it musę kandę. Pavyzdžiui, viena priežasčių, atvedusių prie kritinės ribos Vievio paukštyną, buvo kaip tik milijoninės investicijos pritaikant gamybą prie ES gyvūnų gerovės reikalavimų.
Tačiau atmetus visus šiuos niuansus vis dėlto kyla pagrindinis klausimas: kodėl naujoji direktyva turėjo taip smarkiai padidinti kiaušinių kainas ir ar tuo nepiktnaudžiaujama?
Lietuvoje, remiantis ŽŪMPRIS duomenimis, kiaušinių kainos struktūroje 2011 m. gruodžio mėn. 68 proc. sudarė gamintojo dalis, 15 proc. – prekybininkų dalis, 17 proc. – PVM.
Tiesa, didesnių paukštynų vadovai tvirtina kiaušinių kainų nekėlę, jos esą pašokančios parduotuvėse. Tačiau jei lyginsime mažmeninės ir didmeninės kainos pokyčius, matysime, kad dalį didmeninės kainos augimo labiausiai brangusiose pozicijose (L dydžio kiaušiniai) mažmenininkai amortizuoja mažiau brangusių produktų (M dydžio kiaušinių) arba pelno sąskaita.
Prekybos tinklo „Maxima“ atstovė Olga Malaškevičienė primena, kad jų tinklo parduotuvėse nuo metų pradžios kiaušiniai brango 30 proc.: pigiausių kaina pakilo beveik vienu litu, tačiau šiuo metu jos kelti neplanuojama.
Beje, didelė kaina laikosi ir dėl to, kad pirkėjai kiaušinius tiesiog šluoja, nepaisydami jų brangimo. O.Malaškevičienė patvirtino, kad kiaušinių paklausa tinklo parduotuvės milžiniška. „Šiemet kovo mėnesį, nepaisant padidėjusių kiaušinių kainų, jų nupirkta net 10 proc. daugiau nei pernai metų kovą. Be to, praėjusį savaitgalį kiaušinių pardavėme net trečdaliu daugiau negu praėjusių metų paskutinį savaitgalį prieš Velykas“, – teigia O.Malaškevičienė.
Panašiai tvirtina ir kito prekybos tinklo „Iki“ atstovas Valdas Lopeta: „Kiaušiniai mūsų tinklo parduotuvėse pabrango apie 50 proc., tačiau jų kasdien nuperkama apie keliolika procentų daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.“
V.Lopeta taip pat nepraleido progos pasigirti, kad kiaušiniai būtų dar labiau pabrangę, jei bendrovė nebūtų jų brangimo iš dalies kompensavusi savo sąskaita: „Tiekėjai kiaušinius nuo kovo pradžios brangino jau kelis kartus, šiuo metu juos iš tiekėjų perkame iki 75 proc. brangiau negu vasarį. O lentynose kainos padidėjo apie 50 proc.“

Chaosą sukelia ir kitos direktyvos

Ir nors gamintojai bei mažmenininkai nesutaria, kurie labiausiai prisidėjo prie kainų didėjimo, įspūdingas kiaušinių brangimas išlieka nepaneigiamas faktas. O kartu darosi akivaizdu, kad labiausiai kiaušinių kainos didėjimą lėmė net ne reali situacija, nes kiaušinių tikrai nestinga, o tik būsimo trūkumo nuojauta ir priešvelykinis laikotarpis. Taigi rinkoje (tiek Lietuvoje, tiek kai kuriose kitose ES šalyse) stebimas kiaušinių brangimas yra neadekvatus teisinės bazės pokyčiams bei reikalavimų gamintojams sugriežtinimui.
Dėl įsigaliojusios Vištų gerovės direktyvos kiaušinių gamybos savikaina didės, o galutinė kaina mažmeninės prekybos pirkėjui priklausys nuo rinkos dalyvių veiksmų, susijusių su kainų pokyčių amortizavimu.
Jau dabar kai kuriose ES šalyse pasigirsta iniciatyvų prekybos tinkluose riboti kiaušinių pasiūlą, tačiau mažmeninės prekybos ekspertas Justas Gavėnas atkreipia dėmesį, kad prekių kiekio ribojimas prekybos vietoje yra vienas labiausiai paplitusių pardavimo skatinimo būdų. Potencialus pirkėjas, prekybos vietoje pamatęs, kad prekių kiekis ribojamas, yra linkęs jų įsigyti daugiau, taip dar labiau didindamas prekių trūkumą ir skatindamas kainų didėjimą.
Beje, panašus chaosas rinkoje ir kainų didėjimas lydi kone kiekvieną naują ES direktyvą. Pavyzdžiui, sprendimas padidinti biodegalų maišymą į dyzeliną iki 7 proc. kilstelėjo degalų kainas.
Visuomenė buvo įtikinta, kad didesnė biodyzelino dalis dyzeline pabrangino šiuos degalus keturiais centais už litrą. „Mokantiems skaičiuoti akivaizdu, kad pabrangimas gali sudaryti tik apie pusantro cento, ir jį iš esmės lemia akcizo ir pridėtinės vertės mokesčiai. Jeigu privalomai biodegalų daliai nebūtų taikomas akcizas, ją didinant dyzelino kaina atpigtų maždaug vienu centu“, – sako Biodegalų asociacijos prezidentas Mindaugas Palijanskas.
Tačiau faktas lieka faktu: degalai įsigaliojus minėtai direktyvai tuo metu labiausiai pabrango būtent dėl šios priežasties.

Naujosios direktyvos reikalavimai

Pagal naujus gerovės reikalavimus paukštidėse vienai vištai dedeklei tenkantis plotas turi būti padidintas nuo 550 iki 750 kvadratinių centimetrų;
Pagerintuose narvuose turi būti įrengtas lizdas kiaušiniams dėti, vieta kapstytis, nagams galąsti, lakta tupėti.

Kiaušinių (10 vnt.) kainos ES

Šalis    Kiek pabrango 2012 m., proc.    Galutinė kaina Lt
Lietuva    61    7,5
Latvija    55    6,3
Estija    58    6,8
Čekija    90    7,8
Lenkija    89    6,9
Didžioji Britanija    –0,4    4,2
Šaltinis: Europos Komisija

Degalų kaina primena grandininę reakciją: kad litras benzino pas mus kainuotų penkis litus, pirmiausia pasistengia naftą išgaunančios šalys, vėliau prisideda spekuliantai biržose, tada – vyriausybės ir perdirbimo įmonės, o galutinis potėpis priklauso gana godiems degalinių tinklams.

Vos degalinėse pabrangsta benzinas, skirtingų šalių vyriausybės mikliai suranda įtikinamą paaiškinimą. Pastarąjį mėnesį, kai net JAV benzino kaina pirmą kartą per daugybę metų viršijo vieną dolerį už litrą, o Europoje “pagerino” visus rekordus, jų irgi buvo pačių įvairiausių. Pagrindinis – kad degalų kainų padidėjimą lėmė dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose išaugusi didmeninė naftos kaina. Dar – kad nepatenkinti vairuotojai turėtų grūmoti besipinigaujančioms naftos kompanijoms ir degalinių tinklams, kurie nuo didesnės bazinės degalų kainos susižeria ir didesnį procentinį antkainį.
Žinoma, tokie argumentai sunkiai paneigiami. Pavyzdžiui, naftos koncernai iš tiesų skaičiuoja pasakišką pelną. Štai BP ketvirčio pelnas dabar viršija 5 mlrd. JAV dolerių, nors per tris paskutinius 2007-ųjų mėnesius ši kompanija uždirbo tris milijardus. “Shell” per tris mėnesius dabar uždirba apie 7 mlrd. dolerių – milijardu daugiau nei prieš penkerius metus, ir tik “Exxon Mobil” pelnas yra stabilus, užtat siekia 10 mlrd. dolerių per tris mėnesius.
Tačiau visų šių argumentų tikrai nepakanka paaiškinti, kodėl Vokietijoje benzinas praėjusią savaitę pirmą kartą šalies istorijoje kainavo 1,7 euro už litrą, Lietuvoje peržengė 5 Lt ribą, Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą kainavo 1,4 svaro. Juk neatsitiko nieko tokio, ko nebūtų buvę ir praeityje: ne taip seniai vyko neramumai Egipte, Libijoje, Alžyre, Tunise, o didmeninė naftos kaina (barelis “Brent” naftos dabar kainuoja apie 123 dolerius) dar labai daug atsilieka nuo rekordinės, kai 2008-ųjų liepą buvo pasiekusi 147 dolerius už barelį.

Mokame ir už paklausą Kinijoje?
Žinoma, pagrindinis argumentas, kodėl smarkiai brangsta degalai, yra būtent didmeninė žalios naftos kaina.
Biržos makleriai prognozuoja, kad ta kaina artimiausiu metu dar labiau išaugs ir gegužės mėnesio naftos sandoriuose vienas barelis (159 litrai) Šiaurės jūroje išgaunamos “Brent” naftos gali pasiekti 130 dolerių ribą. Pastarąją savaitę barelis naftos vidutiniškai brango po 0,3 dolerio per dieną. Toks pat brangimas prognozuojamas ir po švenčių, tad neabejotinai brangs ir benzinas bei dyzelinas. Tačiau jei įtakos turėtų tik didmeninė kaina, benzino ir dyzelino kaina didėtų skirtingais tempais. Mat dyzelinas – tai naftos subproduktas, kuriame 45 proc. sudaro įvairios riebalų rūgštys. Tad jei benzino ir dyzelino paklausa bei atsargos būtų absoliučiai vienodos, o vienintelis kainą lemiantis veiksnys būtų didmeninė naftos kaina, benzinas dėl kylančios naftos kainos brangtų kur kas labiau nei dyzelinas.
Praktikoje šie logikos dėsniai galioja retai. Pavyzdžiui, Roterdamo biržoje sausio 1 d. tona pirmos rūšies benzino kainavo 921, kovo 1 d. – 1105, o kovo 23 d. – jau 1149 JAV dolerius. Tačiau iš esmės lygiai tokiais pat tempais kilo ir dyzelino kaina, nors pagrindo tam lyg ir nebuvo, juo labiau kad ėmė mažėti ir jo paklausa, mat Europoje į pabaigą eina šildymo sezonas.
Bet čia įsiterpia ir kiti veiksniai. Tarkime, pastaruoju metu labai išaugo Kinijos dyzelino “alkis”. Labai daug dyzelino ši supervalstybė perka per Europą, taip didindama Senajame žemyne dyzelino kainą, – jo kaina čia irgi siekia vis naujų rekordų.
Taigi, nors iš esmės naftos produktų paklausa Europoje ir Šiaurės Amerikoje ne tik nedidėja, bet ir šiek tiek mažėja (atitinkamai 0,4 ir 0,7 proc. per 10 metų), labai svarbi didmeninės naftos brangimo priežastis yra žvėriškai auganti naftos paklausa besivystančiose šalyse. Ta pati Kinija dabar suvartoja 90 proc. daugiau naftos nei prieš 10 metų (beveik 10 mln. barelių, arba 10 proc. pasaulyje suvartojamos naftos per dieną), Indija – 46,8, Iranas – 38, Brazilija – 29, Rusija – 18,6 proc. ir t.t.
Tačiau šis argumentas irgi nėra lemiamas, nes suskaičiavus, kiek iš viso per 10 metų padidėjo naftos suvartojimas pasaulyje, skaičius nėra toks jau dramatiškas ir siekia 14,1 proc., o štai barelis naftos dabar kainuoja 3,5 karto brangiau nei 2000-aisiais, kai jo kaina tesiekė 35,5 dolerio.

Spekuliantai ir manipuliatoriai
Taigi kas vis dėlto labiausiai lemia tokį didelį naftos pabrangimą? Du patys svarbiausi dalykai yra spekuliacijos biržoje ir manipuliacijos naftos pasiūla. Pirmuoju atveju nafta, kurią galiausiai įsigyja perdirbimo įmonės, neretai atkeliauja net iš šeštų rankų – tiek kartų ta pati nafta gali būti perparduodama biržoje, kaskart padidinant jos kainą. Spekuliacijos nafta ypač įsivažiavo krizės laikotarpiu, kai sustojo prekyba valiutomis bei vertybiniais popieriais ir biržose ėmė vyrauti nafta bei auksas. Išankstiniai naftos sandoriai, kurie buvo sudarinėjami net trims keturiems mėnesiams į priekį, buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl nafta buvo taip smarkiai pabrangusi 2008-aisiais. Labai svarbus kainą lemiantis veiksnys ši prekyba (ar, tiksliau, perpardavinėjimas) nafta bei jos produktais yra ir dabar.
Perdirbimo įmonės Europoje daugeliu atvejų neturi galimybės pirkti naftos tiesiogiai ir nuo šių perpardavinėtojų yra visiškai priklausomos.
Kitas svarbus dalykas yra naftą išgaunančių valstybių manipuliacija naftos ištekliais. Prieš dvejus metus OPEC teigė, kad juos visiškai tenkina maždaug 70–80 JAV dolerių už barelį kaina, nes mažesnė tampa nuostolinga. Dabar OPEC aiškina, kad ideali kaina yra jau 100 dolerių už barelį. Bet, savaime suprantama, kuo nafta brangesnė, tuo geriau. Tad vos naftos kaina ima ristis žemyn, naftos turtingos šalys sumažina jos gavybą, sukuria dirbtinį naftos stygių rinkoje ir kaina vėl grįžta “į savo vietą”.
Pavyzdžiui, Saudo Arabija yra toji OPEC narė, kurios rankose viso pasaulio naftos paklausos ir pasiūlos reguliavimo įrankis – didžiulės naftos atsargos, sudarančios 265 mlrd. barelių, ir kuri šiuo metu išgauna apie 12 proc. visos pasaulyje suvartojamos naftos.
Tokia pat stambi šio manipuliacijų žaidimo dalyvė yra ir Rusija, kurios naftos atsargos gerokai mažesnės (77,4 mlrd. barelių), bet kuri naftą pumpuoja tokiais pat tempais kaip Saudo Arabija ir patenkina 12,9 proc. pasaulinių naftos poreikių.
Beje, tikėtina, kad artimiausiu metu Saudo Arabija gali didinti naftos gavybą laikinai perimdama Irano, kuriam dabar taikomos griežtos sankcijos, “klientus” ir kartu išlaikydama didelę naftos kainą.
Įdomu tai, kad dažnai “kaltė” dėl naftos kainos suverčiama įvairiems neramumams, karams ar stichinėms nelaimėms, tačiau neatkreipiamas dėmesys į tai, jog būtent per tokius įvykius OPEC neretai sumažina gavybą ir sukuria rinkoje dirbtinę naftos paklausą.
Tačiau kad ir kiek būtų žaidžiami paklausos ir pasiūlos žaidimai, faktas tas, kad naftos atsargos nėra amžinos ir dėl to nafta niekada nebeatpigs iki 2000-ųjų lygio, o tik nuolat brangs. Ir laimėtojos bus tos valstybės, kurios sugebės ilgiausiai išsaugoti naftos rezervus ir galės juos pardavinėti už dar gerokai didesnę kainą nei dabartinė.
Tokios naftos milžinės, o kartu ir naftos kainų diktatorės, greičiausiai bus tas pats Iranas, taip pat Irakas, kurio naftos gavyba buvo gerokai sumenkusi dėl karo. Žinoma, šios šalys ir pačios suvartoja vis daugiau naftos. Tarkim, Saudo Arabija dabar yra šešta daugiausiai pasaulio naftos suvartojanti valstybė – jos poreikiai siekia 2,8 mln. barelių per dieną, arba ketvirtį visos savo pačios išgaunamos naftos.

Kaip suvaldyti kainą
Vienas svarbiausių uždavinių nuo naftos priklausomoms valstybėms yra sugalvoti, kaip ateityje tą priklausomybę mažinti. Žinoma, kol kas tai skamba dar labai utopiškai, bet turint omenyje, kad naftos ištekliai, jei paklausa nesikeistų, išseks po maždaug 50 metų, tai vis tiek bus neišvengiama, nors šiuo metu nafta, net ir brangstanti, leidžia taupyti, nes atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas nėra pigus malonumas.
Netgi ir naujoms technologijoms kurti reikalingos didžiulės lėšos, tad naftos vartojimo mažėjimą kol kas būtų sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje net 65 proc. elektros pagaminama vartojant naftą, kitaip tariant, ji tiesiog švaistoma, nes šioje šalyje jos vartojimas subsidijuojamas.
Tiesa, nedideliais žingsniais žengiama prie žaliųjų technologijų, o mokslas irgi nestovi vietoje. Bet pakol kas tik šypseną kelia iliuzija, kad visi iki vieno automobiliai bus varomi, tarkime, net ne elektra, o, kaip sumanė Japonijos koncernas “Toyota”, panaudotu kepimo aliejumi. Tiesa, gali būti, jog vandenilio pagrindu pagaminti degalai taps realybe, nes kaip tik šių metų pradžioje paskelbta, kad mokslininkams Didžiojoje Britanijoje pavyko sukurti sintetinį vandenilinį “benziną”, kurio savikaina neviršija 80 centų už litrą ir kuris visiškai neteršia aplinkos. Na, o prekybą juo žadama pradėti po trejų–penkerių metų. Deja, kaip sakoma, iki to laiko dar reikia išgyventi.
O išgyventi ne taip jau paprasta, nes kylančios naftos kainos milijonus gyventojų varo į neviltį ir netgi ima kelti grėsmę ekonomikai. Tad vyriausybės dabar kaip išmanydamos stengiasi jei ne pristabdyti naftos kainas, kurioms negali turėti didesnės įtakos, tai bent jau suvaldyti naftos produktų mažmenines kainas.
Pavyzdžiui, Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų pirmininkas Hansas Heinrichas Driftmannas perspėja, kad du eurai už litrą benzino – ekonomikai itin pavojinga riba, o prie jos labai sparčiai artėjama. “Verslui tai didžiausias pavojus. Jei benzinas kainuos du eurus, dalis įmonių nebegalės tikėtis pelno”, – perspėja politikas.
Didžiojoje Britanijoje dėl kylančios benzino kainos baiminamasi visuotinių streikų, kuriuos vairuotojai žadėjo netgi Velykų savaitgalį ir tik paskutinę minutę tokius ketinimus nusprendė atidėti. Tačiau chaoso šioje šalyje netrūko ir be to.
Didžiosios Britanijos ministrų kabineto narys Francis Maude’as praėjusį trečiadienį pareiškė, kad priemonių degalų kainoms suvaldyti nėra, tad pasiūlė vairuotojams piltis benziną į kanistrus ir laikyti juos garažuose. Tai sukėlė gyventojų paniką, o degalinėse nusidriekė milžiniškos eilės.
Didžiosios Britanijos degalų mažmenininkai praneša, kad vien ketvirtadienį benzino pardavimas padidėjo daugiau nei 170 proc., o dyzelino – beveik 80 proc. Tad vyriausybė tokius žodžius greitai atsiėmė ir pagaliau pranešė, kad “bus ieškoma sprendimų kainai sumažinti”.
Pagrindinis šios ir kitų vyriausybių instrumentas, be jokios abejonės, šiuo atveju galėtų būti akcizų mažinimas. Tačiau nė viena to nenori daryti, nes tai vėlgi turėtų labai neigiamų padarinių ekonomikai. Kitas variantas – bent laikinai imti naudoti valstybės turimas naftos ir jos produktų atsargas. Tokia galimybė praėjusią savaitę buvo svarstoma Prancūzijoje ir JAV, nors pastarosios šalies vyriausybė tokią idėją atmetė.
Užtat pastarąją savaitę galvoti priverstų politikų galvose gimė nemažai kitokių originalių idėjų. Pavyzdžiui, Vokietijoje praėjusią savaitę net imta svarstyti galimybė uždrausti degalų kainų šuolius ir nustatyti kainų lubas arba įpareigoti degalinių tinklus iš vakaro skelbti kitos dienos degalų kainas, kaip dabar yra Vakarų Australijoje: čia degalinės įpareigotos kasdien 14 val. Valstybiniam komercijos departamentui pranešti, kiek kitą dieną kainuos benzinas ir dyzelinas.
Austrijoje veikia dar kitoks modelis. Čia degalinėms degalų kainas leidžiama kelti tik kartą per parą. Erfurto transporto ministras Christianas Cariusas praėjusią savaitę Vokietijos vyriausybei įteikė pasiūlymą, siejantį netgi dvi degalų kainų stabilizavimo priemones: austrų vieno kainų kėlimo per dieną ir Vokietijoje svarstomo kainų lubų nustatymo.
Ministro įsitikinimu, lubos svarbios dėl to, kad Austrijoje, nors kainas galima kilstelėti vieną kartą iki vidurdienio, degalinėms niekas nedraudžia jų kelti kiek tinkamoms. Tad nors skaidrumo Austrijoje daugiau, degalų kainos dėl to nė kiek ne mažesnės. O štai nustačius kainų ribas, Ch.Cariuso nuomone, bent jau Vokietijoje būtų suvaldytas dabar veikiantis “jo jo” efektas, kai kainos gali išaugti kad ir 10 euro centų per vieną dieną.
Žinoma, tokie sumanymai kelia didžiulį degalų prekybininkų nepasitenkinimą. Rietenos kilo ir vyriausybėje, kai susikibo dešinieji ir žalieji. Pirmieji puolė aiškinti, kad valstybė neturėtų imtis reguliuotojo vaidmens, ir išeitis yra ne suvaržymai degalinėms, o konkurencijos didinimas. Arba, pavyzdžiui, vietoje šių suvaržymų kaip parama gyventojams ir verslui gali būti atsisakyta planų 10 euro centų už kilometrą padidinti kelių mokestį.
Žalieji savo ruožtu parengė degalų kainų studiją, kurioje įrodė, kad degalinės piktnaudžiauja keldamos kainas, nes iš esmės degalų kainą nustato pagal tos dienos naftos kainą, nors prekiauja iš anksčiau sukauptomis pigesnėmis degalų atsargomis.
Šį politinį chaosą ir žaidimus skirtingais argumentais taikliai apibendrino žurnalistas iš Liuksemburgo Ranga Yogeshwaras: “Jei prieš užvedant automobilį į baką būtų įberiama geriamosios sodos, būtų galima sutaupyti iki 15 proc. degalų sąnaudų. Pajuokavau. Balandžio pirmosios pokštas. Iš tiesų išeitis yra ne laikinų ir abejotinų mechanizmų kūrimas, o tiesiog mažesnis energijos suvartojimas, ir kad 15 proc. išaugusią degalų kainą būtų galima kompensuoti 15 proc. sumažintu energijos poreikiu.”

Naftos kainą labiausiai augina dirbtinai mažinama jos pasiūla ir spekuliacijos biržose.

Naftos suvartojimas per 10 metų (pokytis, proc.)
Šiaurės Amerika –0,7
Europa –0,4
Pietų ir Centrinė Amerika +25,7
Ramiojo vandenyno regionas +28,9
Afrika +35
Artimieji Rytai +55,8
Kinija +90

Gavybos apimties įtaka naftos kainai

“Brent” naftos kaina (JAV dol. už barelį)
Metai    Kaina    OPEC sprendimas
1960    2    Įkurta OPEC
1973    11,5    OPEC sumažino gavybą
1980    40    OPEC sumažino gavybą
1986    8,75    OPEC padidino gavybą
1990    41,9    OPEC sumažino gavybą
1994    12,90    OPEC padidino gavybą
2000    35,3    OPEC sumažino gavybą
2005    68,8    OPEC sumažino gavybą
2008    147,5    OPEC sumažino gavybą
2009    40    OPEC padidino gavybą
2011    110    OPEC sumažino gavybą

Populiariausio A95 benzino litro kainai perkopus 5 Lt ribą, pagal išlaidas degalams dar labiau įsitvirtinsime tarp Europos lyderių. Kiek galime tai pakeisti?

2009 m. pavasarį A95 benzino kaina perkopė simbolinę vieno euro už litrą ribą. 2010 m. peržengta 4 Lt riba, o prieš savaitę – 5 Lt viršūnė. Ekonomistai pranašauja jau šiemet pasieksiant 6–7 Lt ribą.
Paprastai kiekvieną didesnį kainų šuolį palydėdavo protestai. Planuotasis praėjusią savaitę subliūško. Susitaikėme su neišvengiamybe? Ar vienintelis protestas prieš kainas – nuosavą automobilį pastatyti į garažą?

Žaliavos kainoms įtakos turėti negalime
Mūsų 5 Lt už kiekvieną litrą A95 benzino pasidalijami taip: 52 proc. – tai mokestis už žaliavą, o 48 proc. – mokesčiai. Vadinasi, pusei kainos ir dabartiniam kainų kilimui Lietuva praktiškai negali turėti įtakos. Neramumai naftingose arabų šalyse, vis didėjanti degalų paklausa, ypač Kinijoje, senkantys naftos ištekliai kainas kelia ir kels. ES degalai brangsta ir dėl nepalankaus eurui santykio su doleriu.
Net jei Lietuvoje staiga ištrykštų ne 114 tūkst. t naftos, kiek pernai išgavo visos mūsų naftos gavybos įmonės, o kur kas daugiau, galutinė benzino kaina vairuotojui nepakistų. „Lietuvoje išgaunama nafta nedaro įtakos kainai, kaip ir įsivežama iš Rusijos, nes didmeninė kaina skaičiuojama taip: žaliavos kaina pagal bendrai nustatytą „Platts“ indeksą plius didmenininko nusistatyta vadinamoji premija“, – aiškina Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos (LNPPĮA) prezidentas Lukas Vosylius.
„Platts“ agentūra kasdien skelbia Europos rinkose parduodamų naftos produktų kainas, kurias surenka iš didžiųjų rinkos dalyvių pagal realiai įvykstančius sandorius, taip pat Londono biržoje atliekamus ateities sandorius. O rinkos dalyviai savo pardavimo kainas formuoja pagal „Platts“ skelbiamas, kurios naftos versle yra traktuojamos kaip rinkos kainos.
„Degalų kainos pirmiausia priklauso nuo naftos ir jos produktų kainos pasaulinėje rinkoje. Taip pat – ir nuo konkurencijos rinkoje, kuri lemia perdirbėjų ir pardavėjų antkainius, bei degalų paklausos. Negalime daryti įtakos pasaulinių naftos kainų tendencijoms ir turime laikytis ES reikalavimų mokesčių sityje. Laisvojoje rinkoje ne valstybė turi reguliuoti kainas, bet konkurencija (ypač didmeninėje rinkoje), o valstybė gali ir turi stebėti, ar nėra kartelinių susitarimų“, – pabrėžia finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
“Orlen Lietuvą” Konkurencijos taryba yra baudusi dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.

Konkurencija mikroskopinė
Taigi šiek tiek amortizuoti kainas degalinėje galėtume, jei didmenininkai ir mažmenininkai sumažintų savo dalį. Kokio dydžio „premiją“ sau pasiskyrusi Mažeikių „Orlen Lietuva“, įmonė laiko komercine paslaptimi. Tačiau aišku, kad šis dydis nėra pastovus ir priklauso nuo daugybės aplinkybių, pradedant žaliavos pirkimo kaina ir baigiant sezoniškumu, pardavimo kiekiu ar biodegalų dalimi.
O degalinės maržą susimažino. „Tokios mažos degalinių veiklos maržos – 3–4 proc. benzino kainos – dar nėra buvę. Metų pradžioje ji siekė 6–7 proc.“, – pabrėžia L.Vosylius. Konkurencijos taryba ištyrusi taip pat pripažino, kad mūsiškė marža tokia pat ar panaši kaip kaimyninėse valstybėse.
Tačiau kodėl kintant žaliavos kainoms daug uoliau reaguojama į žaliavos brangimą nei pigimą? L.Vosylius aiškina, kad tai, pavyzdžiui, gali lemti brangiau nusipirktos atsargos. Bet negi visuomet sukaupiama brangesnių, o ne pigesnių atsargų? „Degalinės nėra labdaros organizacija“, – atkerta L.Vosylius.
Antra vertus, degalų kainodara tokia sudėtinga, kad dėl tokių neatitikimų bėdos negalima versti vien mūsų mažmenininkams. Pavyzdžiui, 2008 m. liepą nafta buvo pasiekusi rekordinę 147 JAV dolerių už barelį ribą, tačiau kainos buvo toli nuo tokių rekordų kaip dabar, nors šiuo metu barelis kainuoja 123 dolerius.
Viena aišku, kad Lietuvoje vairuotojai gali piltis degalus per daug netirdami rinkos. „Turime vienintelę „bačką“, iš kurios galime piltis benziną, – „Orlen Lietuvą“, ir visi tuos pačius mokesčius valstybei. Tad degalinių galimybės reguliuoti kainą nedidelės“, – sako LNPPĮA prezidentas.
Bet ką tuomet reiškia, kai to paties tinklo degalinės ryte nurodo vienokią kainą, o vakare jau kokiu centu kitu mažesnę? Arba, pavyzdžiui, penktadienį, degalukainos.lt duomenimis, litras A95 benzino Šilalės Šolių k. esančioje „Jozitos“ degalinėje kainavo 4,9 Lt, o Kretingos „Apoil“ degalinėje – 5,02 Lt. L.Vosylius sako, kad tai – mažmenininkų kainų karai, kai šiek tiek sumažinus kainą bandoma per didesnį vartotojų kiekį surinkti tokias pat pajamas. Tačiau jis pripažįsta, kad ir mažmeninėje prekyboje konkurencija mažoka, nes apribotos jos galimybės. „Siūlome keisti valstybės rezervo saugojimo tvarką: kitos ES šalys turi teisę saugoti savo rezervus bet kurioje ES valstybėje. Tada būtų galima importuoti daugiau degalų ir pasiūlyti palankesnę kainą“, – tikina LNPPĮA vadovas.
L.Vosylius sako norintis paneigti dar vieną mitą, kad mažmeninės kainos kilimas – džiaugsmas degalinėms, nes juk maržos procentas skaičiuojamas nuo degalų kainos. Tačiau tuomet vartotojas ima dairytis į rusų ar baltarusių degalus, suklesti kontrabanda, todėl mažmenininkai agituoja už akcizo mažinimą. Apie tai kalbama ir Latvijoje, o labai svarbu, kad kaimyninėse šalyse akcizai būtų kiek įmanoma vienodi.

Sumažinti akcizai dyzelino neatpigino
Taigi, atrodytų, vienintelis vietinis realus gelbėtojas nuo didelių kainų – Seimas. Pagal siūlomą projektą, akcizo tarifą nuleidus iki žemiausios ES reikalaujamos ribos, litro benzino kaina sumažėtų iki 30 ct.
„Finansų ministerija supranta, kad degalų kainų kilimas yra skausmingas ir gyventojams, ir verslui, o dėl logistikos gali daryti įtaką kitų produktų kainoms, tačiau atsižvelgiame ir į kitus dalykus“, – pabrėžia finansų ministrė I.Šimonytė.
Tačiau, jos manymu, akcizo mažinimas duotų labai abejotiną naudą, jeigu apskritai duotų. „Degalų kainų kilimo tendencijos tokios pat kaip kaimyninėse šalyse, vadinasi, kainų didėjimą lėmė ne mokesčių skirtumai. Be to, nereikia manyti, kad akcizų pinigai kažkur išgaruoja: daugiau nei pusė jų tenka kelių plėtrai ir priežiūrai, kita dalis – valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, kuriomis naudojamės visi. Deja, siūlantieji mažinti akcizo tarifą nesiūlo, kaip kompensuoti biudžeto praradimus“, – aiškina ministrė.

Žinoma, išeitis yra – viešąjį sektorių pagaliau sumažinti pagal mūsų išgales, bet esminėms reformoms kažkodėl nesiryžtama.
Siūlantieji mažinti akcizą tikina, kad sumažėjus kainoms padidės vartojimas ir tai kompensuos akcizo sumažinimą. Tačiau 2009 m. sausį  iki 1140 Lt už 1 tūkst. litrų padidintas dyzelino akcizas tų pačių metų rugpjūtį sumažintas iki 947 Lt. Finansų ministerijos skaičiavimais, litras dyzelino degalinėse vidutiniškai turėjo atpigti apie 22 ct, bet atpigo vos 8 ct, o po trijų mėnesių grįžo į ankstesnį lygį. O vien per penkis 2009 m. mėnesius valstybės biudžetas neteko apie 60 mln. Lt pajamų.
L.Vosylius tikina, kad dyzelino kaina krito menkiau dėl žaliavos kainų svyravimų, tačiau tai vis tiek davė rezultatą, nes verslas grįžo į Lietuvos degalines. O benzino realizacijos skaičiai rodo, jog jo rinka vis traukiasi, nes arba naudojamas kontrabandinis benzinas, arba benzininiuose automobiliuose montuojama dujinė įranga.
Vis dėlto Finansų ministerija dėl akcizo mažinimo nesileidžia į kalbas, jai pritaria ir didelė dalis ekonomistų. „Gyvename ES, kur mokesčiai sudaro apie pusę degalų kainos. Lietuvoje jie mažesni už ES vidurkį, o minimalų 1,24 Lt už litrą tarifą taiko tik dvi iš 27 ES šalių. Mūsų kaimynės – Lenkija, Latvija, Estija taiko didesnį nei minimalų akcizo tarifą, kuris nuo Lietuvos  skiriasi 4–12 ct. Dyzelinui taikome vieną mažiausių akcizų ES“, – primena I.Šimonytė. Ministrė priduria, kad Lenkijoje benzinas pigesnis ir dėl Lenkijos zloto kurso svyravimo euro atžvilgiu.

Išeitis – didinti konkurenciją ir taupyti
Faktas, kad pagal degalų kainas esame „šviesiausioje“ ES zonoje, tačiau skaičiuojant pagal tai, kiek išleidžiame degalams, – „tamsiausiųjų“ dešimtuke. Mūsų išlaidos asmeniniam transportui sudaro apie 6,5 proc., Europos vidurkis siekia apie 5,5 proc., o šveicarų – vos 2,5 proc. „Tokį didžiulį skirtumą lemia mūsų darbo užmokesčio dydis ir degalų kaina. Mūsų išlaidos degalams vartojimo krepšelyje nuo 2009 m. padidėjo net 1 proc., nes darbo užmokestis mažėjo, o degalai brango. Tačiau Lietuvos gyventojai nelinkę keisti įpročių ir atsisakyti automobilių, jau greičiau namų ūkiai atsisako kitų išlaidų. Automobilių skaičius, tenkantis tūkstančiui Lietuvos gyventojų, palyginti su daugeliu šalių, didelis“, – aiškina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.
Paradoksas, bet labiausiai degalams išlaidauja Bulgarija, vieno pigiausio Europoje benzino ir neturtingiausia ES šalis.
Nedaug tepaguodė ir ecodriving.lt lektorius Vitoldas Milius: „Alternatyvių technologijų – elektra ar vandeniliu varomi automobiliai kol kas labiau mokslininkų eksperimentai, nes jie arba labai brangūs, arba nelabai patogūs eksploatuoti. Tad kol kas degalų taupymo variantų nedaug: važinėti mažiau arba važiuoti taupiau, keičiant vairavimo įpročius. Bet vis tiek juo toliau, tuo tai kainuos brangiau.“
Išeičių Lietuvoje nedaug: nedidinti, o gal net šiek tiek sumažinti mokesčius, bet didinti konkurenciją, tobulinti viešojo transporto sistemą ir taupyti. Tačiau tai degalų kainą gali sumažinti keliolika procentų. Esminis dalykas, reikalingas, kad degalų kainos nesikandžiotų, – kelti gyvenimo lygį.

„Dabar labai mažai visaginiečių parduoda butus. Kai kurie jų turi po kelis, ypač dirbę atominėje elektrinėje, bet neparduoda – laukia, kol pabrangs. Vietiniai gyventojai tikisi, kad kainos šoktels, kai bus pasirašyta koncesijos sutartis dėl elektrinės statymo“, – „Veidui“ teigė Visagino merė Dalia Štraupaitė.
Utenoje įsikūrusios Aukštaitijos nekilnojamojo turto biržos analitikas Gytis Mikalkėnas taip pat patvirtino, kad kai kurie visaginiečiai turi įsigiję rezervinius butus, tačiau neskuba jų parduoti, nes kainos per krizę nukritusios. Pašnekovas įsitikinęs, kad jei situacija dėl naujos atominės elektrinės statybų taptų aiškesnė, rinka kaipmat pagyvėtų.
Manoma, kad pradėjus statyti atominę elektrinę, pakiltų viso nekilnojamojo turto kainos, nes Visaginu domisi ir daug įmonių. Pasak D.Štraupaitės, jau dabar patalpų ieško ir plėstis nori vietiniai restoranai „Trečias blokas“, „Gabriela“. Šis restoranas norėtų statyti ir viešbutį. Apie naujų butų statybas galvoja ir šalies statybų bendrovės.

Per pastaruosius ketverius metus naftos kainos net du kartus stipriai pakirto kojas pasaulio ekonomikai. Ar turime rengtis dar vienai šoko terapijai?

Naftos kaina biržose, kaip ir benzino – Lietuvos degalinėse, praėjusią savaitę pasiekė pastarųjų dvejų metų rekordą. Degalinių švieslentėse žybsi prie penkių litų už litrą degalų artėjantys skaičiai, o naftos barelio kaina pasaulio biržose viršijo 123 JAV dolerius ir privertė Tarptautinį valiutos fondą (TVF) pripažinti, kad darosi nebejuokinga. TVF vadovė Christine Lagarde praėjusią savaitę net pareiškė, kad anksčiau pasaulio ekonomikai didžiausia grėsme buvo euro krizė, o dabar dėmesys nuo Europos nukrypo į naftą.
Naftą eksportuojančioms šalims nuo tokios grėsmės nei šilta, nei šalta: kuo brangesnė nafta, tuo daugiau jos gaus pajamų. Į žaidimą azartiškai įsitraukė ir spekuliantai, kurie, kaip senais gerais 2008-aisiais, įsitraukė į prekybos nafta karuselę ir jau sudarinėja sandorius ne tik balandžiui, bet ir gegužei. Tad pernykštė Federalinės energetikos informacijos agentūros prognozė, kad naftos kaina šiemet pasieks 125 dolerius už barelį, dabar atrodo nebe grėsmė, o siekiamybė, nes naujausios prognozės skelbia, jog naftos kaina šiemet gali kilti iki 140, o gal ir iki rekordinių 150 dolerių už barelį.

Labiausiai skaudėtų Europai
Vis dėlto naftos kaina artimiausiu metu labiausiai priklausys ne nuo spekuliacijų ar tokių “smulkmenų”, kaip silpnas JAV doleris ar mažėjančios naftos atsargos valstybių rezervuose. Mat visų dėmesys dabar nukreiptas į Iraną, ir nuo naftos priklausomas pasaulis, ypač Vakarų, sulaikęs kvėpavimą stebi, kils čia karas ar ne. Juk Iranas tiekia 4 proc. viso pasaulio naftos ir apie 10 proc. Kinijos bei, svarbiausia, Europos naftos, o kai kurios šalys mūsų žemyne nuo Irano naftos yra ypač priklausomos.
Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (angl. IEA) duomenimis, Italija iš Irano gauna 13 proc. savo importuojamos naftos, o tai sudaro 185 tūkst. barelių per dieną. Ispanija iš Irano gauna 12 proc. naftos, arba 161 tūkst. barelių per dieną, o štai Graikija iš Teherano perka net 30 proc. visos savo suvartojamos naftos.
Beje, Iranas šioms valstybėms svarbus ne tik tuo, kad eksportuoja naftą, bet ir tuo, kad kontroliuoja Ormūzo sąsiaurį, kuriuo gabenama 20 proc. pasaulyje ir net 40 proc. Europoje suvartojamos naftos. Jei šis sąsiauris būtų blokuotas, Europos ekonomiką gali ištikti tikras šokas: bent trumpam, pasak analitikų, naftos kaina biržose gali pašokti iki 170–180 dolerių už barelį, o gal ir dar daugiau. Pavyzdžiui, “The Economist” analitikai perspėja, kad kilus karui su Iranu naftos kaina gali pasiekti ir 200 dolerių už barelį, o tai visai tikėtina prisiminus ankstesnius naftos kainų šuolius.

Į ką reaguoja naftos kainos?
Kai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Irane kilo krizė, nafta pabrango beveik keturis kartus, o devintajame dešimtmetyje Irakui užpuolus Kuveitą ir prasidėjus Persijos įlankos karui nafta vos per pirmą mėnesį pabrango 80 proc.
Iš esmės staigūs naftos kainų šuoliai per pastaruosius 40 metų yra gana dažnas reiškinys, ir beveik visais atvejais juos lemia politiniai sprendimai arba kariniai konfliktai, net jei konfliktuojančios šalys nėra svarbiausios naftos tiekėjos. Pavyzdžiui, pernykštės suirutės Libijoje pasekmė buvo naftos pabrangimas vos per mėnesį nuo 70 iki 105 dolerių už barelį, nors pasaulinė Libijos naftos gavyba sudaro tik 2 proc. visos rinkos.
Vienintelė viltis, kad mes už litrą degalų, kaip kad gąsdina Lietuvos degalinių tinklų vadovai, nemokėsime 6 Lt, o spekuliantai už barelį naftos nebus pasiryžę pakloti 200 dolerių, šiuo metu yra naftą eksportuojančios arabų šalys, ypač OPEC. Praėjusią savaitę Kuveite šios organizacijos vadovai jau tarėsi, ką čia padarius, kad spekuliantai, sudarinėdami ateities sandorius dėl naftos, neprarastų saiko, o naftos kaina nukristų “bent” iki 100 dolerių už barelį.
Tiesa, Tarptautinė energetikos agentūra aiškina, kad tas tarimasis kol kas – tik dėl akių, nes, užuot didinę naftos gavybą, OPEC vaikinai ją tik mažina. Pavyzdžiui, IEA duomenimis, vasarį naftos buvo išgaunama 200 tūkst. barelių per dieną mažiau nei pernai, daugiausia dėl Saudo Arabijos apsisukimų mažėjimo, mat šiai valstybei kaip niekam kitam naudinga, kad naftos kuo labiau stigtų ir ji kuo labiau pabrangtų. Paradoksas, tačiau ši šalis tradiciškai neprataria nė žodžio, net jei kariniai konfliktai gresia jos pašonėje: juk tai reiškia tik naujus pretekstus naftai toliau brangti.
Saudo Arabija tylėjo, kai buvo užpultas Afganistanas. Nieko nesakė ir kai prasidėjo karas Irake. Pagaliau ši šalis susilaikė nuo komentarų prasidėjus Arabų pavasariui ir dabar, gresiant karui su Iranu, “nusiplauna rankas”, siūlydama Iraną bent laikinai pašalinti iš politinės Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono arenos, kad galėtų netrukdoma skaičiuoti pajamas iš toliau kylančių ir tikrai kilsiančių naftos kainų.

Naftos kaina
(JAV dol. už barelį)
Metai    Kaina    Įvykiai
1960    2    Įkurta OPEC
1973    11,5    Arabų naftos embargas
1980    40    Irano krizė
1986    8,75    Naftos pertekliaus krizė
1990    41,9    Persijos įlankos karas
1994    12,90    Naftos perteklius iš OPEC
1996    25,6    OPEC apribojo gavybą
2000    35,3    Irako ir Kuveito karas
2001    31,05    Rugsėjo 11-oji
2005    68,89    Uraganas “Katrina”
2006    78,65    Izraelio ir Libano karas
2008    147,5    Pasaulinė finansų krizė
2009    40    OPEC padidino gavybą
2010    70    Susilpnėjo JAV doleris
2011    110    Karas Libijoje
2012    120    Krizė Artimuosiuose Rytuose

Prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse dauguma populiariausių daržovių ir vaisių šiemet yra pigesni nei pernai. Net kelis kartus pigiau šiemet klientams siūloma bulvių ir kopūstų, beveik dvigubai pigiau galima įsigyti burokėlių.

Mažesnes nei pernai vaisių ir daržovių kainas šiemet lėmė gausesni jų derliai ir vis gerėjančios logistikos bei sandėliavimo sąlygos.

Pernai kovą kilogramas Lietuvoje perkamiausių daržovių – bulvių – kainavo kone tris kartus brangiau negu šiemet (apie 2 litus). Šiemet už kilogramą bulvių klientai moka apie 70 centų. Baltagūžių kopūstų kaina palyginti su praėjusiais metais yra beveik penkis kartus mažesnė: šiuo metu 0,59 Lt kainuojantys kopūstai pernai kainavo 2,69 Lt.

Gerokai pigiau šiemet kainuojančių daržovių sąraše yra ir burokėliai: pernai kainavę 1,69 Lt už kilogramą šiemet jie parduodami po 0,99 Lt/kg. Trečdaliu pigiau nei pernai kainuoja ir svogūnai, beveik penktadaliu mažiau česnakai ir raudonieji ridikėliai. 20 centų pigiau šiemet galima įsigyti plautų morkų.

„Už vaisius mūsų klientai šiemet taip pat nemoka brangiau nei pernai. Vaisių kainos išlieka stabilios, kai kurie kainuoja netgi mažiau nei tokiu pat laikotarpiu pernai“, – sako MAXIMA LT, UAB, Pirkimų departamento direktorius Skirmantas Nevidomskis.

Beveik litu mažiau nei pernai prekybos tinklo parduotuvėse kainuoja kilogramas greipfrutų, penktadaliu pigesnės vynuogės, pigiau nei pernai galima įsigyti ir apelsinų, citrinų, obuolių.

S. Nevidomskio teigimu, mažesnes nei praėjusiais metais daržovių ir vaisių kainas lėmė keli faktoriai: derlius, kuris priklauso nuo palankių oro sąlygų, logistikos ir sandėliavimo galimybės, nemažiau svarbu ir tai, kas vyksta kaimyninėse šalyse bei visame pasaulyje.

„Pavyzdžiui, bulvių kainą Lietuvoje prieš pora metų pakėlė prastas derlius Rusijoje. Lietuvoje užaugintos bulvės buvo vežamas į Rusiją, o likusių mūsų šalyje kaina augo. Šiemet įtakos daržovių derliui turėjo netikėtai atšalęs oras Ispanijoje. Dėl to kurį laiką Lietuvoje paprikų ir agurkų kainos buvo kiek pakilusios“, – kainų pokyčių subtilybes aiškina S. Nevidomskis.

Kopūstų, burokėlių ir obuolių kainą pavasarį lemia ne tik sandėliavimo sąlygos (nuo jų priklauso, kiek daug gėrybių ir kaip ilgai bus galima išsaugoti), bet ir rinkos pasiūlos bei paklausos santykis: kuo daugiau derliaus buvo nupirkta žiemą, tuo mažiau jo lieka pavasariui. Pavasarį parduodamų daržovių ir vaisių kaina priklauso ir nuo klimatinių sąlygų: kuo jos palankesnės, tuo didesnis šviežio derliaus kiekis pateks į saugyklas.

Prieš trejetą metų siautęs ekonominio nuosmukio viesulas komercinių patalpų rinkoje išsisklaidė. 2011 metais biurų nuomos kainos pakilo didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tokias tendencijas pateikia lankomiausias nekilnojamojo turto skelbimų portalas Domoplius.lt, išanalizavęs daugiau nei 9 tūkst. šiuo metu esančių komercinių patalpų nuomos skelbimų.

Lyginant 2011 ir 2012 m. vasario mėnesių duomenis, komercinių patalpų nuomos kainos Vilniuje augo beveik visuose pagrindiniuose rajonuose – Naujamiestyje  ir centre kainos vidutiniškai padidėjo net apie 20 proc., Senamiestyje ir kituose rajonuose – apie 15 proc. Kaune kainos vidutiniškai pakilo apie 7 proc.

„Atsigaunant ekonomikai praėjusiais metais didėjo biurų nuomos paklausa, todėl kainos kilo. Per 2011 metus nekilnojamojo turto vystytojai rinkai beveik nepasiūlė naujų komercinių patalpų – buvo pastatytas tik vienas objektas. Todėl, natūralu, kad nuomojamo ploto kiekis mažėja, tad ir nuomos kainos nedaug, bet vis dar didėja. Tikėtina, kad kainos šiek tiek pakils ir šiais bei kitais metais,“ – sako  Domoplius.lt projekto vadovas E. Narbuntovičius.

Gedimino prospektas prieš Laisvės alėją

Lyginant centrines didžiųjų Lietuvos miestų gatves – Gedimino pr. Vilniuje ir Laisvės al. Kaune – komercinių patalpų nuomos kaina šiuo metu yra labai panaši. Vilniuje ji svyruoja nuo 15 iki 70 Lt, o Kaune – nuo 10 iki 70 Lt už kv. m.

Per pastaruosius metus komercinių patalpų nuoma pabrango Laisvės alėjoje – pernai  buvo 8 Lt, o brangiausių patalpų neviršijo 50 Lt už kv. m, šiemet kainų intervalas – nuo 10 iki 70 Lt. Gedimino pr. brangiausių nuomojamų patalpų kainos per metus padidėjo nuo 50 iki 70 Lt už kv. m. Klaipėdos centre esančioje H. Manto gatvėje mažiausia siūloma nuomos kaina siekia 15 Lt, tačiau didžiausia – neviršija 25 Lt. už kv. m.

Pasak E. Narbuntovičiaus, visuose miestuose greičiausiai išnuomojamos komercinės patalpos miesto centre, senamiestyje. „Didžiausią paklausą turi nedidelio ploto – apie 50 kv. m patalpos, kurios yra pirmame aukšte, pageidautina atskiras įėjimas. Tokios patalpos yra paklausiausios maitinimo paslaugas teikiančių įmonių ir biurų, kuriuose įsirengia, pavyzdžiui, parduotuvės ar kavinės, – sako Domoplius.lt projekto vadovas.

Pasak jo, vienas iš esminių kriterijų – automobilių stovėjimo aikštelė. „Jei patalpos yra gerai įrengtos, bet nėra galimybės pastatyti automobilį, jų patrauklumas žymiai sumažėja“, – teigia E. Narbuntovičius.

Nekilnojamojo turto rinkos ekspertai pastebi, kad įmonės nėra linkusios dažnai keisti biurų. Dažniausiai jie keičiami, jeigu atsiranda poreikis didinti plotą ar su nuomotoju nepavyksta susitarti dėl tinkamų sąlygų.

Portale Domoplius.lt didžiausią komercinės paskirties patalpų skelbimų dalį – 52 proc. – sudaro administracinės paskirties patalpų nuoma. 17 proc. skelbimų – prekybai bei paslaugoms skirtos patalpos.

Iki 2008 m. lankytojų Lietuvos sporto klubuose nuolat daugėjo, kartu didėjo ir paslaugų įkainiai. Tačiau 2009 m. šalyje prasidėjus sunkmečiui, ir sporto klubuose visos kreivės pasuko žemyn.

Kai kuriuose jų mėnesio abonemento kaina smuktelėjo šimtu litų – nuo 330 iki 230 Lt, tačiau ir tai negelbėjo: lankytojų vis mažėjo. Štai Vilniuje įsikūrusio sporto klubo „Body Gym“ vadybininkas Gediminas Satkevičiaus teigia, kad lankytojų stygius klube jaučiamas nuo pat 2008 m. Pasak jo, daug anksčiau sportavusių žmonių išvažiavo iš Lietuvos, o kiti neturi pakankamai lėšų, kad dalį jų galėtų skirti sportui.
Beje, kai kurių klubų atstovai pastebi, kad sporto klubo lankytojai pastaraisiais metais atjaunėjo – anksčiau dažniau ateidavusius vyresnius dirbančiuosius keičia studentai. Klubams tai neišeina į naudą, nes jaunimas dažniausiai renkasi pačias pigiausias paslaugas.
Kitų sporto klubų atstovai bando drąsintis ir skelbia, kad pastaruoju metu lankytojų srautai nebemažėja, o kai kur net vos vos didėja. Pasak „Victoria Gym“ pardavimo vadovo Aurimo Kazėno, jų klube per metus lankytojų skaičius padidėjęs apie 15 proc.
Paslaugų įkainiai daugumoje sporto klubų pastaruosius dvejus metus nesikeičia. Pasak G.Satkevičiaus, „Body Gym“ mėnesio abonemento kaina vienam žmogui nuo pat 2009 m. rudens išlieka stabili – 180 Lt: „Labiau mažinti kainos nebegalime – tada reikėtų iš karto uždaryti klubo duris.“
Beje, trys keturi sporto klubai netgi nusprendė paslaugų įkainius šiek tiek padidinti. Jų vadovų manymu, vis daugiau žmonių dirba sėdimą darbą, vis daugiau jaunuolių turi stuburo problemų, tad jie nori nenori privalės sportuoti ir bent šaltuoju metų laiku lankysis sporto klubuose.

Kelių sporto klubų mėnesio abonemento kainos, Lt *
2009 m. pavasaris    2009 m. ruduo    2012 m. pavasaris
„Victoria Gym“ 230    180    200
„Body Gym“    200    180    180
„Top Gym“    330    230    229
* Kaina vienam asmeniui
Šaltinis: „Veido“ archyvo ir sporto klubų informacija

Pastaruoju metu žiniasklaida mirga pranešimais apie maisto produktų kainas Lietuvoje. Metas pažvelgti faktams į akis – daugelis maisto produktų brangsta jau nuo 2006 m., ir jokios sensacijos čia nėra.

Remiantis Statistikos departamento ir Eurostato duomenimis, pastaruosius penkerius metus (2006–2011) Lietuvoje labiausiai brango duonos gaminiai, nealkoholiniai gėrimai, mėsa ir žuvis bei jų produktai, pienas ir jo gaminiai. Na, o atpigo vaisiai ir daržovės.
Panagrinėjus Lietuvos gamintojų savikainą matyti, kad žaliavų, medžiagų, degalų bei prekių, skirtų perparduoti, įtaka nuo 2005 iki 2011 m. pabaigos padidėjo atitinkamai nuo 65 iki 79 proc. Reikia pripažinti, kad auga ne tik išteklių dalis savikainoje, bet ir patys ištekliai. Ir tai ne tik žaliavos, bet ir degalai (pavyzdžiui, 2008 m. pabaigoje dyzelino kaina mažmeninės prekybos taškuose buvo 2,90 Lt/l, o 2012 m. kaina viršija 4,50 Lt/l. Taigi vien degalų kainos išaugo 55 proc. Dabartinės šilumos ir elektros energijos išteklių kainų tendencijos taip pat nežada nieko pozityvaus.
Maisto produktų gamintojų bendrasis pelningumas nuo 2005 iki 2011 m. trečiojo ketvirčio krito nuo 22 iki 13,4 proc. Kita vertus, pelningai dirbančių gamintojų dalis tarp visų įmonių šiuo laikotarpiu padidėjo nuo 63 iki 83 proc. Palyginti su visa šalies apdirbamąja gamyba, pelningai dirbančių įmonių maisto ir gėrimų gamybos srityje padaugėjo. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo išaugęs vadybos lygis šiose įmonėse.
Tiek maisto produktų gamintojų pardavimo pajamos, tiek savikaina nuo 2005 iki 2011 m. padidėjo beveik dvigubai. Bendrasis pelnas vertine išraiška didžiausias buvo 2007 m. pabaigoje. Nuo 2008 m. bendrasis pelningumas su nedideliais svyravimais didėja, tačiau vertine išraiška nėra pasiekęs 2007 m. lygio.
Mano nuomone, maisto produktų kainos Lietuvoje kyla ir kils dėl kelių esminių priežasčių:
* išorinės paklausos – didėjančios maisto produktų ir jiems gaminti reikalingos žaliavos paklausos už ES ribų (Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose);
* didėjančios savikainos, kurią lemia kylančios degalų ir energijos kainos;
* maisto, kaip būtinosios prekės, statuso – santykinio gyventojų nejautrumo kainoms: Lietuvos namų ūkio išlaidų krepšelyje maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro 27–30 proc., o daugelyje ES valstybių – tik 15 proc. išlaidų;
* griežtėjančio reguliavimo maisto saugos ir kokybės klausimais ES;
* mažėjančių žaliavos auginimo išteklių: atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas lemia didesnę biomasės paklausą, tuo tarpu intensyvesnis žemės naudojimas energijos išteklių gamybai mažina maisto produktams gaminti būtinos žaliavos pasiūlą, o sykiu didina jos kainas;
* kova su šešėline ekonomika: kuo geresni bus šešėlio mažinimo rezultatai, tuo aukštesnės bus maisto produktų kainos dėl savikainos didėjimo arba konkurencijos mažėjimo;
* geros vadybos maisto produktų gamintojų ir prekybininkų lygmeniu;
* mažos konkurencijos Lietuvoje ir santykinai mažos rinkos, kurioje gamintojai ir mažmenininkai yra galingesni už pirkėjus, o žaliavos augintojai – visiškai neorganizuoti bei silpni žaidėjai. Ar žinote nors vieną stiprų pirminės grandies (ūkininkų) prekės ženklą, kuris kaip lygus su lygiais galėtų kovoti prekybos tinklų lentynose?
Vis dėlto nebūkime tokie pesimistai. Jei žaliavų augintojai būtų geriau organizuoti, tai maisto produktų kainos kiltų dar labiau nei dabar, nes jie didintų savo derybinę galią prieš supirkėjus.
Tad kas mūsų laukia? Egzistuoja toks vadybos terminas – „galia rinkoje“. Kas valdo pagrindinį pinigų srautą, tas ir užsako muziką – diktuoja maisto produktų kainas. Ir tai tikrai nėra nei pirkėjai, nei žaliavų augintojai. Tokia yra naujoji realybė. Vienintelė dilema, kurią turime spręsti, – ar imsime uždirbti daugiau ir gyvensime kaip dauguma europiečių, ar kitų prekių gamintojai susimažins savo kainas, kad už likusius pinigus dar įstengtume nusipirkti drabužių ir kitų pragyvenimui būtinų prekių, nes maisto produktų kainos dar tikrai kils.

Premjere, vakar įvyko neskelbtas Jūsų susitikimas su „Gazprom eksport“ vadovu A.Medvedevu ir Europos Komisijos energetikos generalinio direktorato vadovu. Apie ką kalbėjotės?

Susitikimas įvyko „Gazprom eksport“ vadovo iniciatyva. Tai jau antras susitikimas iš eilės. Kalbėjomės apie tuos pačius dalykus – dujų sektoriaus pertvarką ir vadinamos nuosavybės atskyrimo direktyvos įgyvendinimą Lietuvoje. Lietuva yra apsisprendusi, kad tokia direktyva turi būti įgyvendinta iki 2014 m. pabaigos, kuomet pradės veikti suskystintų dujų terminalas. Terminalas be tokios direktyvos įgyvendinimo – be nuosavybės atskyrimo, be vamzdžių išlaisvinimo – negalėtų veikti. „Gazpromas“ visus praėjusius metus pyko dėl tokio mūsų apsisprendimo, tačiau dabar jau keičia nuostatą. Vakar sutarėme, kad iki 2014 m. pabaigos ši direktyva tikrai turi būti įgyvendinta. Tam pritaria ir „Gazpromo“ atstovai. Toliau derinamės, kaip, atsižvelgiant į visų akcininkų interesus, būtų tokia nuostata įgyvendinta. Tokių susitikimų bus ir daugiau. Pokalbiai pakankamai geranoriški, todėl, tikiuosi, to geranoriškumo pamatysime ir kituose mums svarbiuose reikaluose, pavyzdžiui, dujų kainose.

Tai galima sakyti, kad ta įtampa tarp Lietuvos ir „Gazpromo“ nuslūgusi, jeigu vyksta tokie pokalbiai?

Aš sakyčiau, kad pokalbiai įgauna žymiai daugiau konstruktyvumo, normalaus dialogo. Galbūt ir dėl Europos Komisijos atstovų dalyvavimo. Taip pat norėčiau pastebėti, kad prie konstruktyvaus ir atviro dialogo prisideda ir mūsų aiškūs žingsniai statyti terminalą. Nuosavybės atskyrimo direktyva turi būti įgyvendinta pagal labai konkretų grafiką, kurio pirmieji veiksmai buvo numatyti jau kovo 31 d. Štai tokie labai konkretūs, apgalvoti, juridiškai tvarkingi žingsniai paskatina „Gazpromą“ nuosekliai, konstruktyviai ir dalykiškai kalbėtis.

Ką reiškia Europos Komisijos atstovo dalyvavimas?

Europos Komisijos dalyvavimas tikrai naudingas. Jie turi nemažai patirties derinant tokių nuostatų įgyvendinimą ir su pačia „Gazprom“ kompanija, kuri dar pirmo pokalbio metu deklaravo, kad labai gerai sutaria su Europos Komisija. Mes taip pat gerai sutariame.  Džiaugiamės, kad dalyvavo ir Europos Komisijos atstovas Philipas Lowe. Galbūt dėlto gana greitai sutarėme, kokiu keliu toliau eisime. Aš tikiu, kad jų dalyvavimas mums padės pasiekti svarbiausių rezultatų, kurie leistų turėti pertvarkytą dujų sektorių, sudarantį galimybes veikti alternatyviam dujų tiekimui per suskystintų dujų terminalą.

Premjere, praeitą savaitę su darbo vizitu lankėtės Japonijoje. Japonijos kompanija yra partnerė rengiant projektą dėl naujos atominės elektrinės. Kokie yra šio vizito rezultatai?

Su Vyriausybės vadovais ir svarbiausiais bankais aptarėme šio projekto įgyvendinimą. Visur girdėjome tvirtą paramą. Su „Hitachi“ kompanija aptarėme kai kuriuos svarbius derybinius elementus. Kitą savaitę Lietuvoje vyksiančioje Baltijos Ministrų Taryboje tikimės aptarti šio svarbaus projekto įgyvendinimą ir su Baltijos šalių premjerais. Tikimės, kad artimiausiu metu koncesijos sutartis bus galutinai  parengta ir pasirašyta. Lankydamiesi ir pačioje „Hitachi“ įmonėje, ir „Hitachi“  pastatytoje atominėje elektrinėje pastebėjome, kad branduolinės „Hitachi“ technologijos tikrai yra aukščiausios kokybės. Po Fukušimos katastrofos yra daug investuojama į papildomas branduolinės saugos priemones. Taigi, tokios kompanijos atėjimas į Lietuvą ir tokio projekto realizavimas Lietuvoje duotų labai daug naudos. Iš pokalbių su Japonijos bankais buvo galima spėti, kad jie yra suinteresuoti paremti ir kitas Japonijos kompanijas, kurių po „Hitachi“ kompanijos įsitvirtinimo Lietuvoje kaip Europos Sąjungos rinkos dalyje, galėtų būti ir daugiau. Tai reiškia, kad turėtume ir naujų darbo vietų, ir geresnių modernios ekonomikos perspektyvų.

Rytoj Jūs lankysitės Briuselyje. Koks Jūsų apsilankymo tikslas? Su kuo Jūs susitiksite?

Visų pirma, Briuselyje lankysiuosi ketindamas susitikti su visa eile  Europos Sąjungos vadovų. Pradedant Europos Komisijos prezidentu J.M.Barosso, baigiant visa eile komisarų: ir su komisaru G. Oettingeriu,  ir komisaru J. Lewandowskiu, atsakingu už biudžetą, ir komisare užsienio reikalams ledi  C. Ashton, ir visa eile kitų. Tai gera proga aptarti daugelį svarbių dalykų su aukščiausiais Europos Komisijos vadovais. Tai ir naujoji finansinė perspektyva 2014–2020 m., ir mūsų energetikos projektai, ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas,  ir ekonomikos bei finansų krizių perspektyvos Europos Pietuose, ir Europos Šiaurės pranašumai. Tų temų tikrai labai nemažai. Taip pat prieš Europos Vadovų Tarybą, kurioje dalyvaus Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvausiu Europos Liaudies partijos, kurios nariais esame, Tarybos posėdyje, kuriame susirenka visi ministrai pirmininkai, priklausantys konservatorių–krikščionių demokratų aljansui.

Premjere, Seimo antikorupcijos komisija tęsia tyrimą dėl vidaus reikalų ministro sprendimo atleisti FNTT direktorių ir jo pavaduotoją. Jūsų pozicija dėl FNTT? Kada bus įgyvendintos komisijos išvados, kurias ketina rytoj skelbti, ir kada apskritai šita istorija baigsis?

Man sunku komentuoti Seimo tyrimą. Gerai, kad toks tyrimas vyksta. Aš paprašęs informacijos iš vidaus reikalų ministro, kad būtų paaiškinta, kodėl buvo imtasi būtent tokių veiksmų, taip pat papildomai gavęs informacijos ir paaiškinimų iš VSD, kokia informacija buvo pateikta visiems valstybės vadovams apie FNTT vadovus, padariau savo asmeninę išvadą, kad ministras, atimdamas leidimus dirbti su slapta informacija ir atleisdamas iš pareigų abu vadovus, pasielgė šiek tiek skubotai. Sprendimai nėra labai aiškiai motyvuoti. Mano manymu, yra galimybė, kad juose yra klaidingų nuostatų. Klaidų visiems pasitaiko. Todėl aš vakar viešai sakiau, kad būtų geriausia, kad pats ministras pasižiūrėtų, kaip būtų galima tokias klaidas kuo greičiau ištaisyti, kad leidimai dirbti su slapta informacija būtų grąžinami ir pareigūnai būtų sugrąžinami į pareigas. Toks pareigūnų, užėmusių tikrai aukštas pareigas – ne eilinių pareigūnų, o vadovų – atleidimas iš pareigų kelia labai daug klaustukų, ar tikrai toks atleidimas nėra klaidingas.

Ačiū už pokalbį.

„Vilniaus energijos“ vaidinamas spektaklis – iliustracija, kodėl mokame už šilumą keliskart daugiau nei civilizuoti europiečiai. Tačiau pokyčius politikai, taip pat ir dabartinė Vyriausybė, blokuoja.

Sunku sugalvoti didesnį cinizmą už „Vilniaus energijos“ dvigubą „paketą“: rekordines šildymo sąskaitas po šilto lapkričio, sutapusias su reklamos ataka, raminant, kad ir „Vilniaus energijos“ darbuotojai – mūsų kaimynai, todėl, suprask, taip pat moka nenormaliai daug.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) skaičiavimais, nerenovuoto, bet ir nevisiškai kiauro daugiabučio, kokių Lietuvoje daugiausiai, 60 kv. m buto šildymo vidutinė sąskaita už mėnesį – apie 420 Lt. Dabar tokiems namams šildyti vidutiniškai naudojama 20 proc. biokuro ir 80 proc. dujų, tačiau jei šios proporcijos susikeistų vietomis, mėnesiui užtektų 300 Lt, o jei dar namas būtų atnaujintas – vos 120 Lt.
Tad kodėl mokame pusketvirto karto brangiau, nei galėtume?

Savivalda ar savivalė
Šių metų sausį vidutinė šilumos kaina Lietuvoje buvo 25,67 ct už kWh be PVM, pernai – 22,03 ct. Labiausiai šiluma brango ten, kur šildomasi daugiausia gamtinėmis dujomis. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK)  duomenimis, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose per metus ji pabrango per 20 proc., tačiau, pavyzdžiui, Akmenėje nuo 29,11 ct sumažėjo iki 27,77 ct, nes biokuro dalis nuo 1 proc. išaugo iki 52 proc.
Skirtingose savivaldybėse tarifai skiriasi ne procentais, o kartais. Už 60 kv. m buto šildymą apšiltintame name tauragiškiai lapkritį mokėjo apie 100 Lt, o prieniškiai už analogiško dydžio neapšiltinto buto šildymą – 544 Lt, nes Prienų centralizuotame šilumos ūkyje naudojama vos 12 proc. biokuro, daugiabučiuose daugybė nuo centrinio šildymo atsijungusių vartotojų, politikai ir šilumos tinklų nuomininkai niaujasi, vadinasi, nėra ir tinkamų investicijų. Tiesa, naujasis Prienų meras Vytas Bujanauskas tikina, kad savivaldybė bando atsiimti nuomojamą turtą, ir tai duoda rezultatų: savivaldybei perėmus savo žinion vieną katilinę, tarifą pavyko sumažinti 2 ct už kWh.
Tarifų skirtumai labiausiai priklauso nuo kuro, tad turtingi švedai šildosi pigiai: centralizuoto šildymo sistemoje biokuras ten sudaro 80 proc., o Lietuvoje – vos 19 proc. Biokuras dabar perpus pigesnis nei gamtinės dujos, kurios per metus pabrango apie 37 proc., o biokuras – 16 proc. Ką jau kalbėti, kad biokurui būtų naudojamos vietinės žaliavos, o joms paruošti – vietinė darbo jėga. Dabar per metus Rusijai už dujas sumokame apie 4 mlrd. Lt.
Pagal strateginius planus, 2020 m. Lietuvoje biokuro dalis šildymo sistemoje turėtų pasiekti 85 proc., tačiau kol kas kai kurios savivaldybės ignoruoja šias direktyvas, prisidengdamos šventa savivaldos teise, kurią tiksliau pavadinti savivale. Kad ir kaip drastiškai skamba, gal premjeras Andrius Kubilius teisus, gąsdindamas, kad iš tų savivaldybių, kurios nesugeba atlikti konstitucinės pareigos – tinkamai tvarkyti šilumos ūkio, jį turi perimti valstybė. O Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis siūlo dar drastiškesnę išeitį – steigti nacionalinę bendrovę, kuri perimtų visų savivaldybių šilumos ūkius, ir taip užkirsti kelią monopolininkams šokdinti, kaip kad dabar, vietos politikus.
Merai teisinasi, kad biokuro katilinių plėtra brangi, tad tam reikia ES ir centrinės valdžios finansinės paramos. LŠTA prezidento Vytauto Stasiūno skaičiavimais, keli milijardai tam reikalingų investicijų dėl atpigusio šildymo atsipirktų per kelerius metus. Tačiau atsinaujinančių šaltinių energetikos, šilumos bei vandens tiekėjų asociacijos sausį net paskelbė viešą pareiškimą, kad dabartinė šalies atsakingų valstybinių institucijų politika ne tik neskatina, bet netgi žlugdo tokios energetikos plėtrą. Pasak jų, centrinės valdžios mėginimų palengvinti ir paspartinti šį procesą investicijomis ar lengvatomis nėra. O didesnė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio dalis skiriama importuojamomis dujomis kūrenamai Lietuvos elektrinei, bet ne deklaruojamam tikslui – atsinaujinančių šaltinių energetikai, kuriai lieka vos 17 proc. šių lėšų. Dėl vilkinamos energijos efektyvumo programos įšaldytos ES lėšos.
Tiesa, A.Kubilius pareiškė, kad sugebančioms tvarkytis savivaldybėms dar šiemet galima rasti 100 mln. Lt papildomų europinių lėšų šilumos ūkiui modernizuoti. Gaila, kad iš dangaus mana ima kristi tik rinkimų metais.

Privatininkai tvarkosi neefektyviai
Atrodytų, siūlymai atimti šilumos ūkius iš savivaldybių ir steigti nacionalinę instituciją neracionalūs, nes dalis jų perduota valdyti privačiam verslui, o juk jis efektyvesnis nei valstybinis. Tačiau Lietuvoje ši aksioma negalioja – kaip „Veidui“ konstatavo VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, šiluma brangesnė tose savivaldybėse, kuriose šilumos tinklus valdo privačios bendrovės. Neefektyvumo sąskaitą apmoka vartotojai, be tam įrodyti reikia Šerloko Holmso gebėjimų.
Štai vilniečių šildymo detektyvą tyrė ar tebetiria daugybė institucijų: Vilniaus savivaldybės komisija, VKEKK, Valstybinė energetikos inspekcija, kuri dar kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Konkurencijos tarybą, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Energetikos inspekcija nustatė, kad lapkritį „Vilniaus energija“ pagamino 2,5 proc. daugiau šilumos, tačiau pardavė 11,5 proc. daugiau. Neatitikimus galėjo lemti ne tik priskaičiuotas mokestis už ilgesnį laikotarpį, bet ir pasinaudojimas tuo, kad nuo lapkričio įsigaliojo Šilumos įstatymo pataisos, pagal kurias vartotojams turėjo būti perduoti daugiabučių šilumos punktai, panaikinant jų priežiūros mokestį. Tačiau nuotolinio valdymo mechanizmas liko „Vilniaus energijos“ rankose.
Deja, niekas, taip pat ir energetikai, netiki, kad kas nors bus ištirta. Technologinių gudrybių, kaip paslėpti visus galus, gali pamokyti bet kuris bent kiek apie šią sistemą tuokiantis meistrelis. Pavyzdžiui, vienas jų internete aiškina, kad, nedidinant nustatytos termofikacinio vandens šilumnešyje temperatūros, tereikia padidinti jo pratekamumą į namo vidaus sistemą, ir kilovatvalandžių daugės, o vandens nutekėjimą galima reguliuoti nuotolinėmis priemonėmis. Gal ne veltui įtarinėjama, esą šilumos tiekėjai taip kerštauja prezidentei, kad ši drįso iš jų atimti mokestį už šilumos punktų priežiūrą, o išskirtinis reklaminis šou skirtas atsidėkoti kokiam jiems palankesniam politikui, iš anksto apmokant ir jo rinkimų viešuosius ryšius. Juk jei „Vilniaus energijai“ rūpėtų vartotojai, reklamos kampaniją ji būtų skyrusi tam, kad paaiškintų, kaip valdyti šilumos punktus.

Renovacijos programa sužlugdyta
Grįžkime prie šio šildymo sezono sąskaitų aritmetikos: dar daugiau nei perėjimas prie biokuro jas sumažintų namo renovavimas. Mūsų daugiabučių vidutinės šilumos energijos sąnaudos 42 proc. didesnės nei Skandinavijoje. Vakarų Europa jau imasi vadinamųjų pasyvių, energijos beveik nevartojančių namų projektų, o Lietuvoje, nors yra beveik 39 tūkst. energetiškai netaupių daugiabučių, renovuota tik apie 950 (skaičiuojant ir iš dalies renovuotus). Atsinaujinančių energijos šaltinių asociacijos ragina nedelsiant bent jau dabar pradėti naudoti tam skirtame „Jessica“ fonde įšaldytas lėšas – 785 mln. Lt.
Net pačių gyventojų iniciatyvos renovuoti savo būstą vakarietiškomis technologijomis sulaukia už renovaciją atsakingų valdininkų pasipriešinimo ir projektų vilkinimo, kaip buvo dabar moderniausiai Baltijos šalyse renovuoto daugiabučio Panevėžyje, Marijonų gatvėje, atveju.
Išvada daugiau nei aiški: ankstesnės Vyriausybės nusikalstamai vilkino neišvengiamus kuro diversifikavimo ir pastatų renovacijos projektus, tačiau bent turėjo pasiteisinimą – dujos buvo palyginti pigios, šildymo sąskaitos įkandamos. Ši Vyriausybė negali teisintis nė tuo. Premjeras A.Kubilius, tikėtina, vien dėl baimės, kad grius Vyriausybė, visą kadenciją įsispyręs laikosi prieštaringai vertinamo tuometės Tautos prisikėlimo partijos į Vyriausybę deleguoto aplinkos ministro Gedimino Kazlausko, nors šis visiškai sužlugdė renovavimo programą.
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas žarstė pažadus, kad privers „Gazpromą“ sumažinti Lietuvai dabar didžiausią Europoje mokamą kainą už dujas, tačiau pažadai pasirodė tušti. Apskritai per šios Vyriausybės kadenciją įsteigta Energetikos ministerija atsinaujinančių šaltinių energetikai pakankamai dėmesio neskyrė, menkiau, nei tikėtasi, pasistūmėjo su suskystintų dujų terminalo projektu. Tačiau valdančioji dauguma tai toleravo, o per likusius nepilnus metus kalnų nebenuvers.
Išeitis? Nebent tikėtis, kad ES privers vykdyti direktyvas dėl atsinaujinančių šaltinių energetikos, arba patiems gyventojams imtis būsto renovavimo iniciatyvos, gal net atsijungiant nuo centralizuotų šilumos tinklų. Pigiau nebus, bet bent žinosite, už ką mokate.

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas dujomis
Kuras: biokuras 20 proc., dujos 80 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 28 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 420 Lt

Nerenovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 300 Lt

Renovuotas daugiabutis, šildomas biokuru
Kuras: biokuras 80 proc., dujos 20 proc.
Šilumos kaina 60 kv. m butui: 20 ct už kWh
Mėnesio sąskaita 60 kv. m butui: apie 120 Lt

Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Kas Lietuvoje atsakingi už šilumos tarifus ir kainas

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, nors žadėjo suderėti dėl pigesnių dujų, net nebandė to daryti. Be to, mažai dėmesio skyrė atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai, šilumos sektoriui.
Nemažos dalies savivaldybių merai, tarp jų ir Vilniaus – Artūras Zuokas, leidžia savivaliauti šilumos ūkius valdančioms privačioms bendrovėms, nedidina biokuro dalies šildyme.
Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas sužlugdė daugiabučių renovavimo programą.