Šiais metais diržus visi turėsime susiveržti dar labiau, mat jau nuo sausio pirmosios pabrango beveik viskas. O tų produktų ar paslaugų, kurių kainos dar nepasikeitė, brangimo sulauksime po kelių mėnesių. Kiek masinį kainų šuolį aukštyn lemia objektyvios priežastys, o kiek – trumparegiški politikų sprendimai?

Nuo pirmosios šių metų dienos visoje Lietuvoje jau įsigaliojo didesni tarifai už suvartotą elektros energiją, o Vilniaus, Kauno, Ignalinos, Jurbarko, Šilutės gyventojams dar teks daugiau mokėti ir už šildymą bei karštą vandenį. Iškart po Naujųjų daugiau nei 20 centų už litrą šoktelėjo degalų kainos, Vilniuje 20–30 centų už kilometrą daugiau tenka mokėti važiuojant taksi. Daugelis kabelinių televizijų operatorių pabrangino abonementinį mokestį, o vairavimo mokyklos 100–200 Lt – vairuotojų rengimo kursus. Rūkaliai maždaug 30 centų daugiau plos už pakelį cigarečių.
Dar nuo šių metų didėja mokesčio tarifas už požeminį vandenį, durpes, žvyrą ir kitus valstybinius gamtos išteklius, tad iš šių medžiagų gaminamas kuras, taip pat statybinės medžiagos, asfaltas daugiau ar mažiau brangsta. Nuo kovo didės televizorių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, atminties kortelių, USB atmintinių kaina.
Panevėžiečiams teks daugiau mokėti už viešojo transporto bilietus, kurie vidutiniškai pabrango 20 proc., o šiauliečių šeimas, auginančias ikimokyklinio amžiaus vaikus, užgriuvo nauji mokesčiai už darželį – jie padidėjo trečdaliu.
Tačiau bene didžiausias smūgis visų Lietuvos gyventojų laukia užsukus į maisto prekių parduotuves – mėsos kainos artimiausiu metu kils 5–10 proc., kiti produktai taip pat neišvengiamai brangs.
Kaunietė Asta Liaugminė sako su siaubu laukianti sąskaitų už šildymą, karštą vandenį ir elektrą. „Už šildymą teks mokėti maždaug septyniais litais daugiau, panašiai kyla ir karšto vandens kaina, dar keturiais litais išauga sąskaita už elektros suvartojimą. Atrodo, sukma pasikeičia ne tiek ir daug, bet kai pridedi didesnes išlaidas už degalus, maisto produktus, kabelinę televiziją, tai norisi verkti. Juk atlyginimas nė vienu litu nepadidėjo“, – skundžiasi 35-erių metų moteris.
Jos nuomone, kalti Lietuvos politikai, galvojantys tik apie tai, kaip išgyventi šią dieną, ir, užuot ieškoję sprendimų, dėl kylančių kainų kaltinantys pasaulines naftos kainas.

Valdininkai tikisi, kad kainos pačios nukris

Ekonomistų ir finansų ekspertų vertinimu, elektros bei šilumos kainų kilimui svyravimai pasaulinėse rinkose turi nemažai įtakos, tačiau Vyriausybei nusistačius protingus energetikos politikos prioritetus, jas galima suvaldyti. „Pakilus naftos kainoms, po šešių mėnesių kyla ir dujų kaina. Jeigu šilumos gamybai naudojamos dujos, tai atsiliepia vartotojams. Ši priežastis objektyvi, nepriklausanti nuo mūsų politikų sprendimų, tačiau laiku padarytos kai kurių savivaldybių investicijos į biokuro įrangą apsaugo jų gyventojus nuo šilumos brangimo“, – tvirtina „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jo nuomone, visiškai atsisakyti dujų naudojimo šilumai gaminti nereikėtų, tačiau būtina turėti alternatyvą ir reaguojant į pasaulines kainas nuspręsti, kuriuos išteklius naudoti. „Biokuras yra perpus pigesnis, tačiau Vyriausybė, UAB „Vilniaus energija“, sostinės, Kauno ir kitų miestų savivaldybės niekaip nepereina prie darbų. Strategijos gerai surašytos, bet nevykdomos. Be to, šildymo kainomis susirūpinama tik prasidėjus sezonui, o pavasarį ir vasarą tikimasi, kad dujos atpigs arba bus šilta žiema“, – valdininkus kritikuoja Ž.Mauricas.
Dėl padidėjusių elektros kainų, finansų analitikų teigimu, valstybės vyrai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis nurodo, kad pagrindinė elektros brangimo priežastis – kylančios jai gaminti naudojamų importuotų gamtinių dujų kainos, kurios praėjusių metų pabaigoje buvo net 37 proc. didesnės nei 2010 m.
Tačiau ne vien objektyvios priežastys kilstelėjo elektros tarifus. „Yra nemažai politinių sprendimų, kurie lemia kainos didėjimą, pavyzdžiui, leidimas stambioms įmonėms naudoti savo pasigamintą elektrą. Taip viešojo tarifo našta gula ant paprastų vartotojų pečių“, – aiškina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Be to, pasak Ž.Maurico, per mažai dedama pastangų, kad sumažėtų energetinė priklausomybė nuo Rusijos ir būtų galima daugiau elektros pasigaminti iš alternatyvių šaltinių. „Po kelerių metų planuojama nutiesti kabelį, sujungsiantį Lietuvos ir Švedijos tinklus, tada elektra turėtų šiek tiek atpigti. Tiesa, tai nebus panacėja, nes Skandinavijos šalyse elektra pigesnė tik vasarą, o žiemą jos kaina didesnė nei Lietuvoje“, – teigia ekonomistas ir priduria, kad jeigu valdininkai ir toliau manys, kad problemos išsispręs pačios, priiminės trumparegiškus sprendimus, tai elektros kainos dar kils.
Estijoje, V.Klyvienės žiniomis, šiemet elektros kainos taip pat kyla – net 6 proc. Nors estams energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos užtikrina elektros tinklų jungtis su Suomija ir dujų gavyba iš skalūninių uolienų, elektra brangsta dėl rinkos liberalizavimo ir atvėrimo. O Latvijoje pokyčius lems tik pasaulinės dujų kainos, mat šioje šalyje nemažai elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse – tokia elektra viena pigiausių.
Lietuvos radijo korespondentas Latvijoje Arūnas Vaikutis sako, kad pas mūsų kaimynus elektra brango pernai, o šiemet kainų kelti neplanuojama. „Už suvartotas 1000 kWh per mėnesį mokama 8 latai (apie 40 Lt), dar 500 kWh, jeigu reikia, suteikiama už tą pačią kainą, o paskui kuo daugiau suvartoji, tuo daugiau moki. Kad brangs visi maisto produktai, Latvijoje taip pat neskelbiama. Nuo sausio pirmosios 1,6 santimo pabrango tik degalai, nes įvestas mokestis už degalų rezervų saugojimą ir 10–30 proc. didėja viešbučių paslaugų kainos. Nors pernai Rygoje apsilankė daugiau kaip milijonas turistų, viešbučių savininkai aiškina kainas keliantys dėl didėjančių sąnaudų“, – atskleidžia A.Vaikutis.

Ar iš tiesų PVM lengvatos neduoda naudos?

Užtat mes vidutiniškai 1,4 cento už kilovatvalandę daugiau nei pernai mokėsime už elektrą, vilniečiams sausį bus maždaug 1,3 proc. brangesnė nei gruodį šiluma, o Kaune šilumos kaina šoktelės apie 3,07 proc. Negana to, dar daugiau plosime už degalus, kurie Lietuvoje ir taip brangesni nei pas kaimynus. „Turime savo naftos perdirbimo gamyklą, tačiau Lietuvoje benzino kainos maždaug 20 centų už litrą didesnės nei Latvijoje, nes AB „Orlen Lietuva“ latviams degalus parduoda pigiau. Bendrovės atstovų nuomone, tai normali kainodara stengiantis išlaikyti Latviją kaip klientę, tačiau dėl to kenčia Lietuvos vartotojai“, – dėsto Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas Lukas Vosylius.
Jo vertinimu, ne vien tik pasaulinės naftos kainos lemia degalų brangimą Lietuvoje ir dėl to, kad mūsų šalyje degalams taikomas vienas didžiausių akcizų visoje Europoje. „ES direktyvose nurodyta, kad jis turėtų būti 1240 Lt už 1000 litrų, o mūsų Vyriausybė nustatė 1500 Lt“, – primena L.Vosylius.
Itin didelius mokesčius dėl to, kad kyla kainos, kaltina ir maisto pramonės atstovai. „Vokietijoje PVM žaliai mėsai yra 7 proc., Lenkijoje – 5 proc., o pas mus – 21 proc. Skelbiama, kad Lietuvoje per dvejus metus net 13 kg sumažėjo vieno gyventojo kiaulienos suvartojimas, tačiau žmonės nenustojo mažiau valgyti. Mėsos parsiveža iš Lenkijos. O Lietuvoje ne tik kad nesurenkamas PVM, bet smunka ir gamyba“, – neabejoja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.
Jo tvirtinimu, mėsos produktų kainos artimiausiu metu 5–10 proc. kils ir dėl pabrangusios žaliavos. Mat 2010 m. pakilus grūdų kainoms mėsos gamintojai skirtumą kurį laiką bandė kompensuoti iš savo rezervų, tačiau dabar tai jiems jau per sunki našta. Be to, rinką išbalansavo sienas atvėrusi Kinija, į kurią pernai buvo išvežta daug kiaulienos, jautienos, todėl Europoje jos pradėjo stigti.
V.Klyvienės nuomone, tokie mėsos gamintojų argumentai – manipuliacijos. „Mažėjant vartojimui, tiesiog norima kompensuoti prarandamas pajamas. Juk latviai, estai perka žaliavas tokiomis pačiomis kainomis, tačiau ten kainos nesikeičia. PVM tikrai netrukdo konkuruoti rinkoje. Be to, mažesnis tarifas negarantuoja mažesnių kainų vartotojams, tik gamintojams duoda didesnį pelną. Prieš keletą metų mėsai buvo taikomos PVM lengvatos, tačiau vartotojai atpigusiais produktais džiaugėsi vos keletą mėnesių, tad nei valstybė, nei pirkėjai naudos negavo“, – paaiškina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims.
Beje, panaši situacija pernai pasikartojo ir viešbučių srityje – apgyvendinimo paslaugų sektoriui pritaikius lengvatinio 9 proc. PVM tarifą kainos nesumažėjo. Nors šiemet jis nepratęstas ir todėl, pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, viešbučiai turėjo sustabdyti investicinius projektus, tačiau kainų kol kas neplanuojama kelti. „Jeigu Latvijoje kambarys parai kainuos, pavyzdžiui, 100 eurų, mes negalime kelti kainos iki 150 eurų. Nes negalėsime konkuruoti. Taupysime atleisdami dalį darbuotojų, mažiau lėšų skirsime paslaugų kokybei. Nėra nė vienos šalies, kuri norėdama plėtoti turizmą netaikytų PVM lengvatų viešbučiams. Lietuvoje buvo priimtas kvailas politinis sprendimas, kuris neduos naudos“, – mano E.Šiškauskienė.

Nauji mokesčiai ir reikalavimai įmonėms palies visus

Didesnė mokesčių ar reikalavimų našta, užkrauta įmonėms, palies ir kitas sritis, o tai kirs per kišenę vartotojams. Pavyzdžiui, naujus mokesčius nuo kovo mėnesio mokės įmonės, parduodančios Lietuvoje pagamintą ar iš kitų valstybių į šalį atvežtą įvairaus tipo atgaminimui skirtą įrangą bei tuščias laikmenas. Už atminties korteles, USB atmintines, atsižvelgiant į talpą, bus renkamas 0,5–10 Lt mokestis, už neintegruotus asmeninių kompiuterių diskus – 5–15 Lt, skaitmeninius vaizdo ir garso leistuvus su atminties įrenginiais – 1,5–40 Lt. Asmeniniai kompiuteriai bus apmokestinami 20 Lt mokesčiu. Dėl to brangs televizoriai, mobilieji telefonai, kompiuteriai, atminties kortelės, USB atmintinės.
Vairuotojų rengimo kursai brangsta todėl, kad nuo šiol turės būti filmuojama ir įrašinėjama vairavimo mokykloje laikoma praktinio vairavimo įgūdžių galutinė įskaita, o įrašas saugomas vienus metus. „Reikės investuoti į įrangą, jos įdiegimą ir saugoti milžinišką kiekį duomenų, tad kursų kaina pakils 100–200 Lt. Dėl to atsakomybė krinta Susisiekimo ministerijai, kuri įvedusi tokią tvarką tikisi, kad būsimiems vairuotojams bus galima geriau paaiškinti daromas klaidas vairuojant transporto priemonę ir jie geriau pasirengs vairavimui kelyje. Tačiau jokių tyrimų, įrodančių, kad tai efektyvu, nebuvo atlikta“, – teigia Lietuvos vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos prezidentas Darius Lesickas.
Taksi paslaugų brangimą, pasak bendrovės „Martono taksi“ vadovo Ričardo Kriukovo, lėmė ne tik degalų brangimas, bet ir 30 proc. padidėjusios automobilių detalių bei padangų, apie 70 proc. pakilusios variklio tepalų kainos.
Kabelinių televizijų vartotojams šiemet taip pat teks plačiau atverti pinigines. Mat komercinės televizijos nusprendė imti mokestį iš kabelinių ar kitokių abonentinių televizijų operatorių. Dėl to abonimentiniai mokesčiai už televiziją nuo sausio mėnesio padidėjo keliais litais.
Beje, daugiau nei dešimt kartų – nuo 120 iki 1400 Lt daugelyje miestų pakilo minimalus verslo liudijimo mokestis. Be to, sutrumpėjo veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, sąrašas. Pavyzdžiui, išbrauktos kai kurios žemės ūkio veiklos, panaikintas periodinės spaudos platinimas su verslo liudijimu, žurnalistinio ir tiriamojo pobūdžio veikla. Nuo sausio 1 d. gyventojai, įsigiję verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomos veiklai, negalės išnuomoti gamybinės ar komercinės paskirties patalpų. O nuo gegužės 1 d. verslo liudijimų turėtojai nebegalės verstis didmenine prekyba.
Finansų ministrės Ingridos Šimonytės nuomone, šie pokyčiai išgrynins kategoriją žmonių, kurie verčiasi verslu ir įsigyja verslo liudijimą. Tarp įmonių, įdarbinančių darbuotojus pagal darbo sutartį ir mokančių solidžius mokesčius nuo darbo užmokesčio, ir kitų rinkos dalyvių bus aiškesnės konkurencinės sąlygos, nes apmokestinimas labiau priklausys nuo veiklos masto.
O verslo liudijimų kaina pakilo dėl to, kad metinis minimalus fiksuotas mokestis kaip ir prieš keletą metų vėl turės siekti sumą, atitinkančią 15 proc. pajamų mokestį nuo 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Pernai, vienų metų laikotarpiui, buvo įvesti palengvinimai ir minimalus mokestis buvo nustatomas atsižvelgiant tik į vieną MMA.

Pasiturintiems – mokesčiai, vargstantiems – didesnės pašalpos

Šiemet permainos laukia ir prekiaujančiųjų turgavietėse bei kioskuose. Nuo gegužės 1 d. visi prekybininkai, nepaisant parduodamų prekių kategorijos, išskyrus prekiaujančius lauko sąlygomis, privalės įsigyti kasos aparatus. Finansų ministerijos skaičiavimais, kasos aparatų naudojimas prekiaujant maisto produktais turgavietėse pasiteisino, tad dabar jie bus privalomi ir ne maisto produktų pardavėjams. Tikimasi, kad naujoji tvarka ne tik suvienodins grynųjų pinigų apskaitos tvarkymo reikalavimus bei užtikrins pajamų apskaitos kontrolę, bet ir apsaugos vartotojų teises.
Seimas nusprendė kovoti ir su girdyklomis virtusių kioskų savininkais. Daugelis jų bus priversti užsidaryti, nes nuo sausio pirmosios įsigaliojo draudimas kioskuose prekiauti alkoholiu, kuris buvo pagrindinis jų pajamų šaltinis.
Taip pat nuo šiol restoranuose, kavinėse ir baruose bus draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus išsinešti nuo 22 iki 8 valandos, vartoti svaigalus sporto renginių metu salėse, kuriose jie vyksta. Sugriežtintos nuostatos dėl nepilnamečių asmens dokumentų tikrinimo prekybos vietose.
Dar viena gera žinia, kad, Finansų ministerijos skaičiavimais, šiemet pelno mokesčio lengvatomis galės pasinaudoti daugiau kaip 60 tūkst. įmonių. Mat neviršijus per metus vieno milijono litų pajamų galios 5 proc. pelno mokesčio tarifas. Iki šiol šios lengvatos buvo taikomos įmonėms, gavusioms iki 500 tūkst. Lt pajamų. Tikimasi, kad toks sprendimas paskatins gyventojus aktyviau steigti savo įmones.
Prie smulkiojo verslo skatinimo turėtų prisidėti ir registravimosi PVM mokėtojais ribos padidinimas. Nuo šių metų PVM nereikės mokėti, jeigu bendra atlygio už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas suma per metus neviršys 155 tūkst. Lt. Anksčiau PVM mokėtoju nereikėjo registruotis gaunant iki 100 tūkst. Lt.
Siekiant, kad turtingesnieji šalies gyventojai daugiau prisidėtų prie viešųjų išlaidų finansavimo, buvo apmokestintas ne tik komerciniams tikslams naudojamas fizinių asmenų turimas nekilnojamasis turtas, bet ir šeimai priklausantis gyvenamasis būstas, poilsio paskirties, ūkio statiniai. Pabrėžtina, kad bus vertinama ne kiekvieno fizinio asmens valdomo statinio vertė atskirai, o bendra pastatų vertė. Vieno procento mokestį nuo viršijančios milijoną sumos turės mokėti turto savininkas.
Tuo tarpu padidinus draudžiamųjų pajamų dydį iki 1488 Lt, šiek tiek papilnės pensininkų, taip pat planuojančių motinystės ar tėvystės atostogas ir socialiai remtinų žmonių piniginės. Mat nuo sausio pirmosios senatvės ir netekto darbingumo pensijos bus mokamos tokio dydžio kaip ir 2009 m. O minimali motinystės ar tėvystės išmoka padidėja daugiau nei 100 Lt ir sieks 496 Lt, maksimali – beveik 82 Lt, iki 4761 Lt. Socialinė pašalpa vienam gyvenančiam žmogui, neturinčiam jokių kitų pajamų, padidėjo 35 Lt. Be to, į kompensacijas už šilumą galės pretenduoti ir gyvenamojo būsto nuomininkai.
Vis dėlto, atsižvelgiant į kainų šuolį, gyvenimas 2012-aisiais nepagerės nei gaunantiesiems pensijas ar socialines išmokas, nei dirbantiesiems.

Ekonomistas Ž.Mauricas: „Laiku padarytos kai kurių savivaldybių investicijos į biokuro įrangą apsaugo jų gyventojus nuo šilumos brangimo.“

Elektros energijos tarifai buitiniams vartotojams (ct/kWh)
2011 m.    2012 m.
Viena laiko zona
Standartinis    45    46
Elektrinės viryklės    43    44,2
12 000 kWh    41    42,3

Dvi laiko zonos
Standartinis, dien. / nakt.    49 / 34    49,7 / 37,2
Elektrinės viryklės, dien. / nakt.    45 / 32    47,6 / 36
12 000 kWh, dien. / nakt.    44 / 31    45,6 / 34,9

Šaltinis: Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija

Karšto vandens kaina gyventojams 2012 m. (Lt/m3)
Vilniuje    20,66
Kaune    21,98
Klaipėdoje    22,1
Šiauliuose    23,55
Panevėžyje    21,08

Šilumos kaina gyventojams 2012 m. (ct/kWh)

Vilniuje    28,72
Kaune    31,45
Klaipėdoje    26,84
Šiauliuose    29,82
Panevėžyje    24,05

Degalų kainos (Lt/litras)
2011 12 30    2012 01 05
„95 Euro“ benzinas 4,38–4,36 4,61–4,63
Dyzelinas 4,33–4,31 4,53–4,57

Šaltinis: degalinių duomenys

Infliacija Lietuvoje (proc.)
2011 m. lapkritis 0,2 (palyginti su 2011 10) 4,4 (palyginti su 2010 11)
2011 m. gruodis 0,1 (palyginti su 2011 11) 3,5 (palyginti su 2010 12)

Šaltinis: Statistikos departamentas

Vilniaus miesto savivaldybė informuoja, kad nenustato ir nereguliuoja taksi įmonių kainų tarifų. Pagal Kelių transporto kodeksą keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi tarifus nustato vežėjas ir apie numatomus keisti taksi paslaugų tarifus ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki naujų tarifų taikymo dienos turi informuoti Vilniaus miesto savivaldybę.

Iš 63 taksi paslaugas teikiančių įmonių 8 praėjusiųjų metų pabaigoje informavo Vilniaus miesto savivaldybę, kad 20 procentų didina savo tarifus nuo 1,30-1,60 iki 1,80-1,90 lito.

„Iš viso Vilniuje išduotos 1544 licencijos kortelės lengviesiems automobiliams taksi, su kuriais jų vairuotojai gali teikti taksi paslaugas. Apie prieš šventes didinamus tarifus vežėjai informuoja savivaldybę, tačiau kainų reguliuoti mes negalime“, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Romas Adomavičius.

Vilniaus miesto savivaldybė, nustačiusi, kad taksi įmonė taiko didesnį kainos tarifą, nei yra pranešusi, gali bausti administracine tvarka. Bauda už šį pažeidimą siekia nuo 200 iki 500 litų.

Su Vilniaus tarptautiniu oro uostu sudariusios sutartį 6 taksi įmonės, Vilniaus miesto savivaldybei yra deklaravusios, kad iš oro uosto keleivius veža taikydamos 6 litų už kilometrą tarifą ir ima 10 litų įsėdimo mokestį.

Vakar „Vilniaus energija“, iš Energetikos ministerijos gavusi užklausą dėl ženkliai – apie 17 proc. – išaugusio vilniečių suvartotos šilumos kiekio, pateikė informaciją apie lapkritį Vilniuje vyravusią žemesnę oro temperatūrą, tačiau pamiršo ją palyginti su temperatūra kituose miestuose.

Ministras Pirmininkas A. Kubilius tokius šilumininkų viešus pasiaiškinimus vadina neįtikinamais ir reikalauja skubaus priežiūrą atliekančių institucijų tyrimo bei atsakymo į klausimą – kodėl Vilniuje taip išaugo sąskaitos už šilumos suvartojimą.

„Bandoma paaiškinti, kad puse laipsnio ar vienu laipsniu Vilniuje temperatūra šiais metais buvo mažesnė negu praėjusiais metais. Tai tikrai neįtikina, ypač kai matai, kad Kaune, kaip rodo duomenys, temperatūra buvo panaši kaip Vilniuje, tačiau jei Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo apie 15 proc., tai Kaune sumažėjo beveik 5 proc.“, – teigia Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.

„Čia yra klausimas atitinkamoms tarnyboms – ir Konkurencijos tarnybai, ir vartotojų teisių priežiūros institucijai, ir įvairioms institucijoms, užsiimančioms energetikos priežiūra. Tai tikrai tas klausimas, į kurį nedelsiant turi būti rasti atsakymai. Visų pirma savivaldybės turi tinkamai prižiūrėti jų teritorijoje veikiančius šilumos ūkius“, – sako Premjeras.

„Vilniaus energijos“ teigimu, 2010 metų lapkričio mėnesio vidutinė temperatūra Vilniuje buvo +4 °C, o 2011 m. lapkritį ji buvo žemesnė ir siekė + 3 °C, todėl šilumos suvartojimas vilniečiams šiemet išaugo. Toks paaiškinimas nėra įtikinamas, kadangi Kaune lapkričio mėnesio temperatūra taip pat buvo žemesnė nei praėjusiais metais, tačiau miestas šilumos suvartojo 4 proc. mažiau.

Meteorologų duomenimis, Vilniuje šiais metais vidutinė lapkričio mėnesio temperatūra buvo 0,8 laipsnio žemesnė nei pernai. Kaune šiemet buvo 0,5 laipsnio šalčiau.

Trečią kartą „Veido“ sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas atskleidė, kad vienas nuo kito jie mažai skiriasi. Viliodami išpardavimais, panašiomis pramogomis ir vienodomis paslaugomis, prekybos centrai praranda savo veidą. Tad pirkėjui dažniausiai nesvarbu, kuriame pirkti ir pramogauti.

Šiandien daugeliui pirkėjų patraukliausias tas prekybos centras, kuriame mažiausios kainos ir dažnos išpardavimų akcijos, o ne retesni prekių ženklai, išskirtiniai restoranai, įdomios pramogos ar patogiai išdėstytos parduotuvės. Štai prieš mėnesį paskelbus nuolaidų iki 70 proc. akciją, 42 tūkst. pirkėjų minia užtvindė prekybos ir pramogų centrą „Ozas“, o po kelių savaičių dvigubai daugiau pirkėjų apgulė Vilniaus „Akropolio“ parduotuves. Jau po savaitės išgirdę apie išpardavimą kitame prekybos centre, jie veršis ten.
Tiesa, ir įprastais savaitgaliais prekybos centrai bando prisivilioti pirkėjus nemokamais koncertais, parodomis, ūkininkų turgeliais, net jogos ar šokių pamokomis. Tačiau visi jie orientuojasi į tai, kad vienoje vietoje apsipirktų visa šeima ir tuo pačiu metu galėtų papramogauti, susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas, išsiųsti laiškus, susitaisyti batus ir pan. Tokia ir yra prekybos centro paskirtis, tačiau Lietuvoje vos keli turi susikūrę koncepciją ir nuosekliai laikosi savo krypties.
Daugelis centrų, stengdamiesi išsilaikyti, patalpas nuomoja visiems prekybininkams, kurie tik sutinka ateiti, o ar jie nedarkys įvaizdžio, ne taip ir svarbu. Tad dažnas pirkėjas nežino, kodėl turėtų eiti į vieną ar kitą prekybos centrą, kai visur randa tą patį.
Vis dėlto ne tik pirkti, bet ir pramogauti prekybos centruose daugeliui lietuvių jau tapo įpročiu, ir ieškoti kitų vietų jie nesivargina. Visuose didžiuosiuose miestuose centrinės gatvės apmirusios, o prekybos centruose stumdosi minios žmonių. Nors nemaža jų dalis čia neišleidžia nė lito – užsuka tik pasivaikščioti, pasižvalgyti ar pasišnekučiuoti prisėdus ant suoliukų. Dalis prekybos centrų po keletą metų dirba nuostolingai, tačiau kol kas nė vienas jų Lietuvoje nebankrutavo.
Beje, pagal prekybos centrų plotą, tenkantį tūkstančiui šalies gyventojų, Lietuva jau senokai lenkia Europos Sąjungos vidurkį. Skelbiama, kad mūsų šalies rinka visiškai užpildyta, tačiau kai kam atrodo kitaip, todėl ir dabar plėtojama pora naujų projektų. Štai Vilniaus Pašilaičių mikrorajone vasarą planuojama pradėti prekybos centro „Olinda“ statybą. Po dvejų metų jame turėtų įsikurti apie septyniasdešimt įvairių parduotuvių.

Konkuruoja tik kaina

Nors šiuo metu prekybos centrai turi gerokai pakovoti dėl pirkėjų, be to, per pastaruosius dvejus metus didelė jų dalis patyrė nemažai nuostolių, šiandien dauguma jau skaičiuoja didėjančias apyvartas, didesnius pirkėjų srautus, mažėja neišnuomotų plotų. „Bendras centrų neužimtumo rodiklis krizės laikotarpiu buvo išaugęs, tačiau šiemet artėja prie normalios ribos. Kaimynystės tipo centruose, tokiuose kaip „Big“ Vilniuje, šiuo metu neužimta 5–9 proc. ploto, regioniniuose – 1–3 proc.“, – tvirtina prekybos ir verslo centrų valdytojos „Resolution Property Management LT“ nuomos departamento vadovė Rida Tamkovidaitė.
Ji tvirtina, jog prekybos centrų savininkai ar valdančios kompanijos reagavo į rinkos pokyčius, stengėsi, kad jų centrai taikytųsi prie pakitusių klientų poreikių, keitė rinkodaros strategijas, koregavo nuomininkų struktūras. Tą patį darė ir nuomininkai – peržiūrėjo savo prekių grupes, kainodarą. „Kad ir kaip staiga krizė užklupo, tačiau didžioji dalis prekybininkų sugebėjo reorganizuoti veiklą ir netgi pasinaudoti sumažėjusiomis nuomos kainomis plėsdami savo tinklus. Pavyzdžiui, plėtėsi „Vičiūnų“ grupės „Charlie Piza“ ir „La Crepe“ kavinių, avalynės parduotuvių „Deichmann“ tinklas“, – teigia R.Tamkovidaitė.
Ekonominio sunkmečio laikotarpiu stengdamiesi išlaikyti pirkėjus, prekybos centrai bandė išsiskirti, prisistatydami mados, pramogų ar šeimos prekybos centru. Vis dėlto skirtingi maisto, restoranų ar pramogų segmentų operatoriai nesugebėjo sukurti akivaizdaus vieno ar kito centro išskirtinumo. Pavyzdžiui, ir Vilniaus „Akropolyje“, ir „Oze“ įsikūrusiuose kino teatruose rodomi tie patys filmai, panaši ir prekių ženklų produktų bei paslaugų pasiūla.
Mažesni prekybos centrai, tokie kaip „Big“ Vilniuje, „Molas“ Kaune, „Big I“ ir „Big II“ Klaipėdoje, pasipildė specializuotomis maisto, gėrimų parduotuvėmis, kepyklėlėmis, šviežių konditerijos gaminių skyriais, pradėjo orientuotis į mažesnėmis kainomis prekiaujančius nuomininkus. Tačiau visi žaidė tomis pačiomis rinkodaros priemonėmis.
„Šiandien daugelis prekybos centrų konkuruoja tik kaina, o ne išskirtiniu įvaizdžiu. Įsileisti visus nuomininkus, kurie tik ateina, – trumparegiškas požiūris. Pirkėjui sunku susigaudyti, kodėl jis turėtų vykti apsipirkti į vieną ar kitą centrą“, – tvirtina bendrovės „Eika“ turto valdymo departamento direktorė Viktorija Venclovaitė.

Prekybos centrai patrauklesni nei centrinės gatvės

V.Venclovaitės nuomone, Lietuvoje šiek tiek išsiskiria vos keli prekybos centrai, į kuriuose pirkėjai eina žinodami, ką ten ras, o ko ne. Tai „Europa“, besiorientuojanti į stilingą, didesnes pajamas gaunantį pirkėją, kuriam pirkimas teikia malonumą, aiškią kryptį turi išparduotuvių centras „Parkas Outlet“ ir „Panorama“. „Laisvalaikio ir prekybos centras „Panorama“ net sunkmečiu išlaikė savo kryptį pirmenybę teikti „premium“ klasės parduotuvėms ir bet kokių nuomininkų neįsileidžia“, – pastebi V.Venclovaitė.
„Panoramos“ generalinė direktorė Birutė Kalanovaitė pabrėžia, kad šis prekybos centras orientuojasi į moterį, kuri prekybos centre lankosi viena, su šeima ar su draugėmis. Tad parduotuvės ir paslaugų centrai išdėstyti pagal pirkėjų poreikius. Pavyzdžiui, antrame aukšte įsikūrusios „premium“ klasės parduotuvės. O pirmasis prekybos centro aukštas labiau pritaikytas šeimai.
Tuo tarpu „Akropoliai“, pasak bendrovės „Akropolis LT“ nuomos skyriaus vadovės Renatos Jakubčionienės, orientuojasi į visus pirkėjus. Šio centro tikslas – kad po vienu stogu pirkėjas rastų viską. Daugelio kitų prekybos centrų atstovai pabrėžia tą patį.
„Pasiūlymas „viskas visiems“ gana patrauklus, tačiau kai yra daug prekybos centrų, siūlančių tą patį, pirkėjus tai veikia silpniau. Šiandien nemažai prekybos centrų bando patraukti pigesnių prekių ženklų parduotuvėmis, kiti stengiasi prisivilioti pro šalį važiuojančius žmones, kaip „Mega“ Kaune“, – dėsto Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros vedėjas Sigitas Urbonavičius.
Per ekonominį sunkmetį išryškėjo ir dar vienas pokytis prekybos centrų rinkodaros žaidimuose: jie siūlo vis daugiau ir įvairiapusiškesnių pramogų, kad pirkėjas čia praleistų kuo daugiau laiko. „Prekybos centro sėkmę lemia pirkėjų srautas ir jų buvimo laikas. Šešios praleistos valandos, kai žmogus net nepastebi, kad tiek laiko užsibuvo pirkdamas ir pramogaudamas, – geras rodiklis. To ir siekia prekybos centrai“, – atskleidžia bendrovės „Ogmios Real Estate“ valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis.
Beje, prekybos centrų idėja sutraukti kuo daugiau pramogų bei paslaugų po vienu stogu patraukli ir pirkėjams, todėl centrinės miestų aikštės bei gatvės ištuštėjusios, o centruose visada daug žmonių. „Kai atsirado galimybė rinktis, kur leisti laiką – lauke ar po stogu, žmonių srautai išsiskirstė. Prekybos centrai, ypač šaltuoju metų laiku, daugeliui tapo patrauklesne vieta nei viešosios miestų erdvės, nes po stogu ne tik nelyja, bet ir vienoje vietoje galima pažiūrėti filmą, išgerti kavos, apsipirkti. Tai ir patogi vieta susitikti su draugais“, – mano S.Urbonavičius.
Tokiai nuomonei pritaria ir prekybos centrų valdytojai. „Šiuolaikiniai pirkėjai turi mažai laiko, tad jie nori vienu apsilankymu atlikti daug darbų – sumokėti mokesčius, apsipirkti, papietauti. Dažnai apsisprendimui, kur visa tai padaryti, turi įtakos ir automobilio pastatymo klausimas“, – tvirtina B.Kalanovaitė.

Šiemet žmonės pirko daugiau

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad tiek didžiųjų prekybos centrų, kiek šiuo metu yra, Lietuvai pakanka, ir daugiau jų neturėtų atsirasti. „Konkuruoti su veikiančiais prekybos centrais galėtų tik modernus projektas, pavyzdžiui, suteikiantis galimybę apsipirkti naudojantis mobiliuoju telefonu, navigacija. Keičiantis pirkėjų lūkesčiams, populiarėjant elektroninei komercijai, keisis ir prekybos centrai“, – neabejoja V.Venclovaitė.
Vis dėlto artimiausius porą metų tokių naujovių nesulauksime – dabar prekybos centrams svarbu tiesiog išgyventi, tad didesnė plėtra kol kas neplanuojama. Tiesa, ženklų, rodančių, kad kuris nors galėtų užsidaryti, taip pat nėra. R.Tamkovidaitė pastebi, kad šiemet žmonės perka daugiau nei pernai – didėja tiek pirkinių krepšelis, tiek pirkėjų srautai. Štai R.Jakubčionienė skaičiuoja, kad pernai „Akropoliuose“ per dieną vidutiniškai apsilankydavo 123 tūkst. pirkėjų, o šiemet lankytojų pagausėjo iki 130 tūkst.
„Prekybos centrai turi pirkėjų ratą, generuoja pajamas. Sunkiausias laikas jiems jau praėjo. Tad jeigu išgyveno pastaruosius dvejus metus, tai laikysis ir toliau. Jeigu prekybos centras užsidarytų, patirtų daugiau nuostolių, net jeigu šiandien ir dirba nepelningai. Mat investuota daug lėšų į pastatą, sukurtos darbo vietos. Be to, ir pirkėjai įpratę leisti laiką prekybos centruose“, – apibendrina S.Urbonavičius.

Šiuo metu Lietuvoje degalai pigiausiai parduodamas Raseiniuose „Jozitos“ degalinėje, Mažeikiuose „Kvistijoje“ ir „Sauridos“ degalinėje Vilniaus Buivydiškių gatvėje. Šiose degalinėse už A95 benzino litrą vairuotojams tenka mokėti po 4,45 Lt, už dyzelinius degalus ne daugiau kaip 4,18 Lt, o už dujas iki 2,32 Lt. Tuo tarpu Skuode veikiančioje „Sauridos“ degalinėje litras A95 markės benzino kainuoja net 4,66 Lt, o dyzelino – 4,38 Lt. Tai didžiausios kainos Lietuvoje.
Įdomu tai, kad „Sauridos“ degalinė Skuode yra kelis kartus arčiau naftos perdirbimo bendrovės “Orlen Lietuva” nei „Jozita“ Raseiniuose ar degalinės Vilniuje. Todėl, atrodytų, šioje degalinėje kainos dėl sumažėjusių logistikos išlaidų turėtų būti žemesnės. Bet taip nėra. UAB „Jozita“ direktorius Jonas Jokubauskis, paklaustas, kaip jo įmonė, turinti vos keletą degalinių Lietuvoje, išlaiko žemiausią kainą rinkoje, nusijuokė: „Jokių specialių taktikų neturime. Pelno mums užtenka, o viršpelnių mes nesiekiame.“
Atkreiptinas dėmesys, kad kainos svyruoja ne tik pavieniuose miestuose ar degalinių tinkluose, bet ir tos pačios įmonės degalinėse. Štai „Jozitos“ degalinė Šilalėje A95 benziną parduoda jau 13 centų brangiau, „Sauridos“ tinklo degalinėse, parduodančiose ir pigiausius, ir brangiausius degalus Lietuvoje, kainų amplitudė 21 centas, o vieno iš didžiausių degalinių tinklų – „Statoil“ kainos skirtingose vietose skiriasi 6 centais. Kodėl tos pačios įmonės skirtingose degalinėse kainos nevienodos? „Lietuva Statoil“ pardavimo ir tiekimo departamento direktoriaus Giedriaus Bandzevičiaus teigimu, degalų kainoms didelę įtaką turi konkurencinė aplinka. „Mes nuolat sekame rinką ir reaguojame į konkurentų veiksmus. Kai kuriuose vietovėse kitoms degalinėms sumažinus degalų kainas, tą patį darome ir mes“, – aiškino pašnekovas. Taigi kuo mieste ar regione daugiau degalinių, tuo didesnė konkurencija, tuo pigesnių degalų kainų gali tikėtis vairuotojai.

Rusijos tyrimų agentūra „RIA-Analitika“ 32 Europos šalis išrikiavo pagal tai, kokią kainą šių šalių gyventojai moka už degalus. Paaiškėjo, kad Lietuva atsidūrė 19-oje vietoje: mes už benziną mokame brangiau ne tik už rusus, baltarusius, lenkus ar estus, bet ir už Ispanijos ir net turtinguosius Liuksemburgo gyventojus.
Beje, pats pigiausias benzinas, kaip paaiškėjo, yra Kazachstane, kur litras degalų kainuoja 2,2 Lt. Na, o brangiausiai, daugiau nei penkis litus už litrą degalų tenka mokėti Norvegijoje, Graikijoje ir Nyderlanduose.
Įdomu tai, kad labiausiai per metus benzinas pabrango ne tik valiutos devalvaciją išgyvenančioje Baltarusijoje, kur jo kaina šoktelėjo daugiau nei 60 proc., bet ir Ukrainoje (27 proc.). Taip pat gana ženkliai, daugiau nei 10 proc., benzinas brango Airijoje, Italijoje, Austrijoje ir Slovakijoje. Beje, Lietuvoje benzino kaina per metus išaugo 8,9 proc., o vienintelė Europos šalis, kur benzinas per metus ne tik nebrango, bet netgi atpigo, buvo Lenkija.
Įdomu ir tai, kad aptariamo tyrimo analitikai pateikė ir benzino kainas kituose žemynuose. Taigi pigiau negu daugelyje Europos šalių litras benzino kainuoja Brazilijoje (3,73 Lt), Kinijoje (2,68 Lt) ar JAV (2,5 Lt), na o pigiausias benzinas yra Kuveite – čia litras degalų kainuoja vos 60 lietuviškų centų.

Benzino kainos Europoje (Lt už litrą)
1. Norvegija    5,98
2. Graikija    5,76
3. Nyderlandai    5,68
…
19. Lietuva    4,63
20. Ispanija    4,53
21. Liuksemburgas    4,48
22. Estija    4,4
…
28. Lenkija    4,03
20. Ukraina    3,23
30. Baltarusija    2,33
31. Rusija    2,2
32. Kazachstanas    2,2
Šaltinis: RIA

Vilniaus profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovai pareiškė visapusiškai palaikantys A.Zuoko pasiūlymą dėl šilumos kainų sumažinimo visoje Lietuvoje ir artimiausiu metu žada kreiptis į Vyriausybę bei Energetikos ministeriją su reikalavimu šį pasiūlymą kuo greičiau įgyvendinti.

„Jeigu šilumos kainos Vilniuje nemažės, neatmetame galimybės surengti mitingą, kuriame vienas iš mūsų reikalavimų ir bus sąskaitų už šildymą mažinimas, nes būtent jos atima iš gyventojų pajamas, ypač iš pensininkų“, – sakė Vilniaus profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas A.Liutkevičius.

Vilniaus meras kartu su kitais politikais dar rugpjūčio pabaigoje pateikė pasiūlymą, kaip sumažinti šildymo kainas visoje Lietuvoje. A.Zuokas siūlo padidinti elektros supirkimo kvotas termofikacinėms elektrinėms ir elektrą supirkti už tokią pačią kainą, kokia yra dabar nustatyta Lietuvos elektrinei Elektrėnuose. Taip jau šį šildymo sezoną šilumą visoje Lietuvoje galima bus atpiginti 4 ct/kWh.

Susitikimo metu Vilniaus profesinės sąjungos atstovai taip pat pabrėžė palaikantys mero pasiūlytą reikalavimą vykdant viešuosius pirkimus, įpareigoti tiekėjus mokėti darbuotojams vidutinį darbo užmokestį Vilniaus mieste, kurį apskaičiuoja Statistikos departamentas prie Vyriausybės.

„Taip turėtų elgtis kiekvienas socialiai atsakingas verslas, gerbiantis savo darbuotojus“, – pabrėžė A.Liutkevičius

Šildymo kainų sumažinimas dabar yra prioritetinis klausimas ir įgyvendinant energetikos ministro Arvydo Sekmoko pirmadienį pasiūlytą schemą tai tikrai galima pasiekti jau šį šildymo sezoną, tikino Premjeras Andrius Kubilius.

Trečiadienį po Vyriausybės posėdžio Premjeras sakė tikįs, kad diskusijos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) bus rezultatyvios. Komentuodamas VKEKK pirmininkės Dianos Korsakaitės žodžius, kad A. Sekmoko schema neatitinka teisės aktų, A. Kubilius teigė, kad tai buvo aptarta su Vyriausybės teisininkais, ir jie jokių teisinių problemų neįžvelgė.

“Bet kuriuo atveju mes turime suvokti, kad galimybės padėti mūsų gyventojams realiai egzistuoja, ir jeigu yra kokių nors teisinių kliūčių, tas kliūtis reikia spręsti ir pašalinti. Prioritetas – vartotojų interesai”, – pabrėžė Vyriausybės vadovas.

Premjeras taip pat teigė, kad ypatingą vaidmenį siekiant, kad šiluma vartotojams būtų kuo pigesnė, vaidina ne tik Vyriausybė ar VKEKK, bet ir savivaldybės. Pasak jo, kai kuriose savivaldybėse, pavyzdžiui, Molėtų ar Radviliškio, kurios daug investavo į šilumos ūkio sutvarkymą, šilumos kainos yra 18-20 ct/kWh, o kitose savivaldybėse, pavyzdžiui, Vilniaus, kurios to nepadarė, kainos siekia beveik 30 ct/kWh.

“Mes nenusišalinam nuo problemų sprendimo, bet problemas turi spręsti savivaldybės. Mes pasiruošę joms padėti, bet jos pačios turi ieškoti efektyviausių būdų”, – tvirtino Premjeras.

Energetikos ministerija inicijavo siūlymą, kaip šalies didmiesčiuose centralizuotai tiekiamą šildymą atpiginti 4 ct/kWh. Tai būtų padaryta iš Elektrėnų “Lietuvos elektrinės” perteklines dujas nemokamai perdavus termofikacinėms elektrinėms, kurios iš jų gamintų šilumą ir elektrą.

Pasak A. Sekmoko, tai leistų sumažinti šilumos kainą iki 4 ct/kWh. Šilumos kaina sumažėtų Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus savivaldybių šilumos vartotojams, arba 60 proc. centralizuotą šildymą vartojančių Lietuvos vartotojų.

VKEKK pirmininkė D. Korsakaitė žiniasklaidai yra sakiusi, kad tokie A. Sekmoko planai neatitinka nei Lietuvos, nei europinių teisės aktų.

Šildymo sezono pradžia gali turėti įtakos būsto kainos pokyčiams: taip mano 51 proc. lietuvių, kurie tikisi, kad artimiausiu metu būsto kainos kris.

Didžioji dalis iš jų galvoja, kad būstas pigs iki 10 proc. Tai parodė šių metų rugsėjo mėnesį nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt inicijuota apklausa, kurioje dalyvavo beveik 700 respondentų.

Pasak Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, vertinant dabartinę situaciją nekilnojamojo turto rinkoje, vartotojų lūkesčiai gali neišsipildyti. „Atlikome mūsų portale parduodamų būstų kainų statistikos analizę, kuri parodė, kad šildymo sezonas kainų pokyčiams žymesnės įtakos neturi, galbūt tik pavieniais atvejais“, – pastebi E. Narbuntovičius.
Jis taip pat pastebi, kad, pavyzdžiui, praėjusių metų trečiąjį ketvirtį dviejų kambarių buto vidutinė kaina Vilniaus Senamiestyje buvo 438,3 tūkst. litų, o ketvirtajį ketvirtį smuktelėjo tik iki 437,4 tūkst. litų, o miegamajame rajone Fabijoniškėse kainos tuo pačiu laikotarpiu netgi pakilo ir siekė atitinkamai 209 ir 220 tūkst. litų.

Lyginant praėjusių ir šių metų trečiuosius ketvirčius, vidutinė dviejų kambarių buto kaina Senamiestyje smuktelėjo (nuo 438,3 iki 403 tūkst. litų), o Fabijoniškėse ūgtelėjo (nuo 209 iki 216 tūkst. litų).

Ruduo ir žiema – tinkamiausias metas paieškoms

Apklausos metu buvo domimasi ir kada geriausia pradėti būsto paieškas. Daugiau nei pusė apklausos dalyvių (56 proc.) teigia, kad tinkamiausias metas – ruduo arba žiema, kai tik prasideda ar jau įsibėgėja šildymo sezonas.

Tuo tarpu 22 proc. respondentų atsakė, jog yra linkę būsto ieškoti vasarą. Dalis apklausos dalyvių vasarą pradeda būsto paieškas dėl finansinių priežasčių: nekilnojamojo turto rinkoje vyrauja štilis ir galbūt yra tikimybė daugiau nusiderėti. Kiti mano, kad įsigijus būstą iki rudens, paprasčiau atlikti remontą.

Evaldas Narbuntovičius, vertindamas lietuvių būsto paieškos įpročius, sako: „Būstų pasiūla tradiciškai išauga rudenį, tačiau tai nėra susiję su šildymo sezono pradžia. Tiesiog vasara – atostogų metas, todėl žmonės būna pasyvesni negu kitais metų laikais. Tuomet ir mūsų portale tiek lankytojų skaičius, tiek naujų skelbimų srautas būna mažesnis. Nors ši vasara Domoplius.lt buvo netipinė – lankytojai buvo daug aktyvesni negu ankstesniais metais“, – dabartines nekilnojamojo turto skelbimų rinkos tendencijas apžvelgia E. Narbuntovičius.

Pusmečio gali nepakakti

Apklausos dalyvių taip pat buvo teiraujamasi, kiek laiko, jų nuomone, reikėtų skirti tinkamo būsto paieškoms. 50 proc. respondentų mano, kad surasti tinkamą būstą įsigijimui gali užtrukti daugiau nei pusmetį. Kiti respondentai kiek optimistiškesni: 21 proc. teigia, kad pakaktų nuo dviejų iki trijų mėnesių, 20 proc. – nuo keturių iki šešių mėnesių, 9 proc.  – apie mėnesį.
Įvertinus apklausos duomenis taip pat galima teigti, kad būsto paieška – nuoseklus darbas. 28 proc. respondentų teigia, kad nekilnojamojo turto portaluose apsilanko kasdien, 19 proc. – kas antrą dieną, 29 proc. – kartą per savaitę.
Įdomu tai, kad populiariausias būstas tarp apklausos dalyvių individualus namas (35 proc.) arba dviejų kambarių butas (34 proc.).
„Populiariausi ieškomi būstai tradiciškai išlieka dviejų kambarių butai. Verta pažymėti, kad šiemet ypač stipriai išaugo individualių namų paklausa“, – teigia Domoplius.lt projekto vadovas.
Verta pažymėti ir tai, kad daugiau apklaustųjų pirmenybę teikė naujos statybos būstui (55 proc.), t.y. nuo 2000 m. pradėtiems statyti namams. Likusieji – senos statybos būstui.

Tik 15 proc. šalies gyventojų gali pasidžiaugti mažomis šildymo išlaidomis, nes jie būsto šildymui išleidžia iki 20 proc. savo pajamų. Visų kitų namų ūkių biudžetuose būsto šildymo išlaidos sudaro gana ženklią dalį, o penki procentai gyventojų šildymui turi atidėti daugiau nei pusę savo pajamų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, nemaža dalis respondentų minėjo, kad dar turi skolų nuo praėjusio šildymo sezono ir negali įsivaizduoti, kaip reikės išgyventi šią žiemą, kai šildymas dar brangsta.
Na, o pasidomėjus, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje, dauguma respondentų minėjo, kad vieno kaltininko nėra, atsakomybė esą tenka kelioms organizacijoms: tiek rusų bendrovei “Gazprom”, tiek mūsų energetikos įmonėms, tiek šilumos tinklų operatoriams, tiek politikams.

Kokią dalį jūsų išlaidų sudaro būsto šildymo išlaidos? (proc.)

21–30 proc.    48,6
31–40 proc.    20,8
11–20 proc.    13
41–50 proc.    10,2
51–60 proc.    3,4
Iki 10 proc.    2,27
Daugiau nei 60 proc.    1,6
Nesakysiu    0,2

Jūsų vertinimu, kam tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje? (proc.)

Energetikos įmonių neūkiškumui    29,8
Lietuvos centrinės valdžios politikams    10,6
Rusų bendrovei “Gazprom”    8,8
Šilumos tinklų operatoriams    5,4
Šilumos tiekimo įmonių godumui    3
Lietuvos vietinės valdžios politikams    1,2
Visoms minėtoms organizacijoms    40,2
Kita    0,2
Nežinau / nesakysiu    0,8

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugsėjo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

 

Tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje būsto kainos du pastaruosius ketvirčius vėl ėmė pamažu kristi. Kas tai: nereikšmingi svyravimai, naujo ekonomikos nuosmukio įtaka ar patvirtinimas, kad būsto kainos dugno dar nepasiekė?
Registrų centras paskelbė preliminarų 2011 m. trečiojo ketvirčio būsto kainų indeksą. Būstas nežymiai pigo visoje šalyje: Vilniuje kv. m kaina smuko vidutiniškai 0,8 proc., o visoje šalyje, išskyrus sostinę, – 2,9 proc. Būsto kainos krito ir antrąjį ketvirtį: Vilniuje – vidutiniškai 2,2 proc., šalyje – 3,4 proc., o du ketvirčius prieš tai, kaip žinoma, jau buvo užfiksuotas ilgai lauktas kainų didėjimas.
Daugiausiai ir toliau parduodama senų butų, jų kaina Vilniuje liepos–rugsėjo mėn. smuko 5,7 proc., o likusioje šalies dalyje, išskyrus sostinę – 1,3 proc. Tuo tarpu naujų butų Vilniuje kainos per šį laikotarpį vidutiniškai 6,1 proc. padidėjo, o kitur Lietuvoje – 11,4 proc. sumažėjo.
Lietuvos turto vertintojų asociacijos prezidento Stepono Deveikio teigimu, šie duomenys sukėlė šiek tiek nerimo ir nuostabos. “Kainų dinamikos tiesiog nebėra – yra tik sumenkusi rinka sandorių skaičiaus požiūriu ir kiekvienas sandoris įgauna vis didesnę įtaką statistikai. Tokie “rinkos virpesiai” dar gali tęstis gana ilgai tiek į vieną, tiek į kitą pusę”, – sakė S.Deveikis.
“Ober-Haus” Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis taip pat sutiko, kad rinkoje stebimi svyravimai yra labiau matematiniai nei realūs. “Tačiau nerimstančios kalbos apie naują pasaulinės ekonominės krizės bangą rinką gali sujaukti”, – įspėjo S.Vagonis.
“Capital line” projektų vadovės Kristinos Vegytės vertinimu, iš tiesų būsto kainų dugnas Lietuvoje esą jau pasiektas: neva pigiau pastatyti už dabar rinkoje esantį nekilnojamąjį turtą jau neįmanoma.
Lentelė

Būsto kainų pokyčiai Vilniuje (proc.)

Kv. m kainos pokytis    Bendra sandorių vertė

2010 I ketv. II ketv. III ketv. IV ketv.
–3 1,1 3,5 22,7 –3,2 –11,5 5,6 6,3

2011 I ketv. II ketv. III ketv.*
0,5 –1,8 –2,2 11,7 –0,8 n.d.

*Preliminarūs duomenys

Šaltinis: VĮ Registrų centras

 

 

„Tereikia vieno Energetikos ministro įsakymo dėl kvotų perskirstymo Lietuvos termofikacinėms elektrinėms ir šilumos kaina visiems lietuviams sumažėtų. Į Energetikos ministeriją kreipėmės jau prieš mėnesį su pasiūlymu sumažinti šilumos kainas Vilniuje ir tuo pačiu pabrėždami, kad tai galioja visai Lietuvai, tačiau jokio atsakymo iki šiol negavome. Jeigu iki šildymo sezono pradžios Vyriausybė ir ministerija nereaguos, galvosime apie kitus būdus atkreipti jų dėmesį, pavyzdžiui, kviesime žmones į gatves“, – sakė Vilniaus meras A. Zuokas.

 

Siūlyme pabrėžiama, kad reikia nustatyti Vilniaus termofikacinei elektrinei Nr.3, Kauno, Alytaus, Panevėžio termofikacinėms elektrinėms viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) kiekį pagal optimalų apkrovimą. Neefektyviai Lietuvos elektrinėje gaminamos šilumos procesas turėtų būti nutrauktas.

„Be ryžtingų ministerijos sprendimų nieko nebus. Atsižvelgus į mūsų pasiūlymą, kiekviena šeima šildymo sezono metu sutaupytų apie 700 Lt, o tai yra vidutinė pensija“, – teigė Seimo narys Algirdas Butkevičius.

 

Pasiūlyme pabrėžiama, kad VIAP kiekių perskirstymas ir kainų nustatymas leistų iš termofikacinių elektrinių papildomai gautų lėšų suformuoti „kogeneracijos fondą“, kurio lėšos gali būti skirtos visų Lietuvos miestų centralizuotai tiekiamos šilumos kainų mažinimui. Tokio fondo dydis gali siekti 360,8 mln. Lt, jo panaudojimas sumažintų vidutinę šalies šilumos kainą 4,32 ct/kWh arba 19 proc., nedidinant elektros kainos galutiniam vartotojui.

 

Seime šiandien taip pat užregistruota rezoliucija dėl kogeneracijos skatinimo ir šilumos kainų Lietuvoje mažinimo ir pradėti rinkti Seimo narių parašai.