AFP

Baltarusija šiandien išgyvena itin sudėtingą laikotarpį, tačiau Lietuvą pasiekiančios kalbos, esą ten taip blogai, kad baltarusiai iš bado jau gaudo ir valgo kates, gerokai perdėtos.

Ką pastaruoju metu girdėjote apie Baltarusiją? Žinios turbūt buvo ne pačios geriausios. Girdėjote, kad šalyje trūksta valiutos. Kad infliacijos lygis šiemet čia didžiausias pasaulyje. Kad parduotuvėse stinga net būtiniausių maisto produktų. Ir kad baltarusiai, palaužti bado, jau ėmė valgyti laukines kates.
Tačiau apsilankę pas kaimynus išvydome kiek kitokį vaizdą, nei  tikėjomės.
Taip, baltarusių padėtis šiandien tikrai nepavydėtina. Birželio mėnesį metinė infliacija šalyje siekė 43,8 proc. Nuo metų pradžios maisto prekės pabrango 36,8 proc., o kitų prekių kainos šoktelėjo 45,7 proc. Valstybės nereguliuojamos prekių kainos ėmė sparčiai didėti po Baltarusijos rublio devalvacijos, kai rublis JAV dolerio atžvilgiu atpigo daugiau nei 50 proc.
Kainos – šiuo metu pats jautriausias klausimas baltarusiams. Tereikia paklausti, kiek kokia prekė ar paslauga kainavo prieš mėnesį ar du, ir dažnas baltarusis bematant sutrinka. Baltarusiams sunku pasakyti netgi tai, kiek realiai jie uždirba. Kaip jie sako, viskas priklauso nuo to, pagal kokį JAV dolerio kursą skaičiuosime. Mat šalyje egzistuoja du dolerio kursai: pagal Baltarusijos centrinio banko nustatytą kursą praėjusią savaitę vienas JAV doleris kainavo 5200 Baltarusijos rublių, tuo tarpu šešėlinėje rinkoje vieno dolerio kaina siekė apie 8200 rublių. Oficialiai įsigyti užsienio valiutos Baltarusijoje beveik nebeįmanoma – Centrinis bankas įpareigojo komercinius bankus ir valiutos keityklas užsienio valiutos nebeparduoti. Užtat klesti prekyba valiuta šešėlyje. Prie valiutos keityklų nuolat sukasi asmenys, siūlantys įsigyti norimos valiutos.

Bulvių traškučiai brangesni už degtinę

“Sunkus dabar mums laikotarpis. Oficialiai nusipirkti valiutos beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, jei mūsų gyventojas nori išvykti atostogų į Druskininkus, pirmiausia reikia gauti oficialų kvietimą iš šalies ir tik tada gali nusipirkti valiutos kelialapiui ir viešbučio išlaidoms”, – pasakojo Lydos miesto vicemeras Antonas Glavnickis.
Keistenybių šioje šalyje tikrai nestinga. Vis dėlto baltarusiai dar sugeba tokioje situacijoje ir pajuokauti. Pavyzdžiui, kai sako, kad parduotuvėje už vaikų mėgstamus importinius bulvių traškučius dabar tenka pakloti kone daugiau nei už vietinės gamybos degtinės butelį… Ir šie žodžiai nėra iš piršto laužti – importinių prekių kainos šalyje iš tikro pasiekė kosmines aukštumas. Žinote, kiek dabar Baltarusijoje kainuoja “Snickers” šokoladukas? Apie 2,63 Lt, arba veik dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Importinės pasaulyje žinomų prekių ženklų prekės paprastiems baltarusiams tapo prabanga. Be to, kainos ir toliau kyla. Žiemą baltarusiams teks brangiau mokėti ir už šildymą, ir už kitas komunalines paslaugas.
Vis dėlto baltarusiai sugebėjo prisitaikyti net ir prie tokių chaotiškų gyvenimo sąlygų, o į politinius neramumus šalyje, regis, išmoko nereaguoti. Galbūt dėl to jie neatrodo nei itin prislėgti, nei labai nelaimingi, o kalbos apie tai, kad krizės ištiktoje šalyje gyventojai miršta iš bado ar kepa pietums laukines kates, yra gerokai perdėtos.
Lankydamiesi maisto prekių parduotuvėse tiek sostinėje Minske, tiek provincijoje nepastebėjome, kad ten stigtų kokių nors produktų. Tiesa, gyventojai neneigia – pasitaiko, kad parduotuvės pritrūksta mėsos ar kitų būtiniausių produktų. Vienu metu baltarusiai šluote šlavė iš prekystalių dar nespėjusią pabrangti mėsą, tas pat atsitiko ir, pavyzdžiui, su cukrumi – prieš staigų pabrangimą gyventojai suskubo pasirūpinti jo atsargų. Vis dėlto didesnė problema yra ne ką, o už ką nusipirkti. Juk stipriai paplonėjo daugelio gyventojų piniginės.
Atlyginimai Baltarusijoje nedideli – minimali alga siekia 611,7 tūkst. rublių, arba apie 290 Lt. Pinigai juokingi, ypač kai valiuta taip nuvertėjo, bet biudžetininkams (gydytojams, mokytojams, policininkams ir pan.) įstatymu numatytos kuklios priemokos, jei infliacija perkopia 5 proc.
Tačiau baltarusiai geba džiaugtis ir tuo, kad bent turi darbus. O nedarbo Baltarusijoje tarsi ir nėra: oficialiais duomenimis, liepą nedarbo lygis šalyje siekė vos 0,7 proc. “Kad ir kaip būtų, visos įmonės veikia, o nedarbas nedidėja”, – sako Lydos vicemeras A.Glavnickis.
Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko Ivano Krupko teigimu, tokį rodiklį lemia tai, kad kvalifikaciją praradę bedarbiai yra nemokamai apmokomi, o po to beveik visiems parūpinami nauji darbai. Tiesa, tai – tik oficialūs duomenys. Jei tikėtume neoficialiais šaltiniais, bedarbių yra gerokai daugiau, nes dalis jų nesiregistruoja.

Visur statybos

Kita vertus, prieš pat mokslo metų pradžią lankantis Minsko centrinėje universalinėje parduotuvėje buvo sunku patikėti, kad šalis išgyvena krizę: eilinę darbo dieną buvo gausu pirkėjų, kuriuos kasininkės vos spėjo aptarnauti. Beje, nors kainos Baltarusijoje stipriai pakilo, ne tik dauguma maisto produktų, bet ir cigaretės, alkoholis kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Išimtis tik dauguma importinių prekių.
Minsko gatvėse, kaip ir anksčiau, buvo stebėtinai švaru, nebuvo matyti jokių elgetų ar benamių, nuostabą kėlė statybų – ypač daugiabučių gyvenamųjų namų, gausa. Nesumažėjo gatvėse ir automobilių, nors kylant degalų kainoms buvo kalbama, kad baltarusiai kuro nebeįperka. Aistros ir vairuotojų protestai nurimo.
Baltarusiai įžvelgia ir teigiamą valiutos krizės pusę: pavyzdžiui, rubliui nuvertėjus, iki juokingų dydžių sumenko ir paimtos būsto paskolos.
Baltarusijos provincijoje tvyro panašios, tik kiek slogesnės nuotaikos. Visur nepriekaištingai švaru, žėmė dirbama, visur statybos.
Baltarusiai didžiuojasi, kad kai kuriuose jų provincijos miesteliuose gyvenimo kokybė yra netgi aukštesnė nei didmiesčiuose. Prie tokių galima priskirti, pavyzdžiui, apie 3 tūkst. gyventojų turintį Snovą Nesvyžiaus rajone.
Šiame miestelyje krize nė nekvepia, priešingai – iš pirmo žvilgsnio gyvenimas čia primena pasaką. Pavyzdžiui, vienas stambiausių šalyje Snovo žemės ūkio kombinatas, pagrindinis miestelio darbdavys (įmonėje dirba 1860 žmonių), gyventojams atidarė treniruoklių salę, kur vienkartinis įėjimo mokestis tesiekia 500 Baltarusijos rublių (pigiau nei autobuso bilietas) ir netrukus ketina pastatyti naujus sporto rūmus su dengta futbolo aikšte. Be to, įmonė įkūrė buities namus, kur moterų kirpimas kainuoja tris dolerius, vyrų – dolerį, o kostiumo cheminis valymas – keturis dolerius; pastatė visiškai naują ambulatoriją, kur dauguma paslaugų nemokamos; rekonstravo ir nuo rugsėjo atidaro 25 m baseiną su saunomis. Be viso to, kombinatas stato ir gyvenamuosius namus savo darbuotojų šeimoms: per pastaruosius ketverius metus įmonė pastatė 52 individualių namų gyvenvietę. Jaunos šeimos būstą perka už lengvatinius kreditus.
“Pastatyti tokį 144 kv. m namuką mums kainuoja 50–60 tūkst. dol., – rodydamas moja Snovo žemės ūkio kombinato pirmininkas Nikolajus V.Radomanas. – Taip nebrangu todėl, kad stato mūsų pačių statybininkai. Mes viską darome dėl savo žmonių, jų patogumo.” Vardydamas nesibaigiančias statybas miestelyje N.V.Radomanas stebėjosi latviais, kurie jam viešint šalyje esą gyrėsi baigę statyti 200 butų namą. “O kai įteikėme latviams dovanų savo gamybos “tušonkės”, jie tokie laimingi buvo”, – prisiminė N.V.Radomanas. Tokius juokelius pavyzdinio žemės ūkio kooperatyvo Baltarusijoje galva gali sau leisti: rajone viešpataujanti įmonė, nepaisant sunkių laikų, šių metų sausį–liepą gavo apie 31 mlrd. rublių, arba maždaug 14,5 mln. Lt, pelno.
Na, o patys baltarusiai, nepaisant jų šalį purtančių sunkumų, ir toliau nelinkę nei skųstis, nei pernelyg savęs gailėtis. Akivaizdu, kad A.Lukašenka gerai žino, kaip pažaboti paniką ir turi pakankamai svertų tam pasiekti.
Išties keista šalis toji Baltarusija.

Kai kurių maisto produktų kainos Baltarusijoje ir Lietuvoje (Lt)*

Baltarusijoje    Lietuvoje
Arbata “Majskyj Čaj”, 25 vnt. Pak. 9    2,58–3,39
Akmens druska kg 0,99    0,99
Pieno l, 2,5 proc. rieb., pop. pak. 1,80    2,95
Jogurto “Activia” indelis, 125 g 1,06    1,59
Švieži kopūstai, kg 0,34    0,99
Šviežios bulvės, kg 0,75    0,99
Šokoladukas “Snickers” 2,63    1,39
Šokoladukas “Bounty” 2,63    1,59
Bananai, kg 3,23    2,99
10 baltų kiaušinių 2,73    3,49

* Palygintos kainos maisto prekių parduotuvėje Nesvyžiuje, Baltarusijoje, ir parduotuvėje “Maxima”, Vilniuje. 2011 m. rugpjūčio mėn. duomenys

Šaltinis: “Veidas”, parduotuvių informacija

Baltarusijoje verta aplankyti
Nesvyžiaus pilies kompleksas. Saugomas UNESCO. Pilis baigiama restauruoti, atlikta darbų už maždaug 58 mln. JAV dolerių (per 138 mln. Lt).
Miro pilis. XVI a. LDK pilis, saugoma UNESCO. Pernai baigta milžiniška rekonstrukcija. Pilyje įrengtas prabangus viešbutis.
Baltarusijos nacionalinė biblioteka Minske. Deimanto formos, pastatyta prieš penkerius metus. Patenka į 150 neįprasčiausių pasaulio statinių sąrašą. Naujausios technologijos, knygų muziejus, apžvalginė aikštelė.
Lydos pilis. Pastaraisiais metais atlikta daug darbų atkuriant pirminį senosios lietuvių pilies vaizdą. Rekonstrukcija tęsiasi, vidaus ekspozicija dar neįrengta.
Naugarduko pilis, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus. Pilies liekanos yra ant piliakalnio, nuo kurio atsiveria graži panorama. Rengiamos pramoginės karaliaus Mindaugo karūnavimo inscenizacijos (anot baltarusių, Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke).

Vilniaus savivaldybės meras Artūras Zuokas ir koalicijos partneriai šiandien pristatė planus, kaip būtų galima 23 procentais sumažinti šilumos kainas Vilniaus mieste.

Tam užtektų padidinti elektros supirkimo kvotą Vilniaus termofikacinei elektrinei Nr.3 ir gauti už jos gaminamą elektrą tokią pačią kainą, kokią nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija „Lietuvos elektrinei“ Elektrėnuose.

„Mes šiandien kreipėmės į Vyriausybę, premjerą, Energetikos ministeriją, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją su aiškiais siūlymais, kaip šilumos kainą Vilniuje galima sumažinti. Tam, kad jų sprendimai būtų patvirtinti, nereikia keisti jokių įstatymų“, – sakė Vilniaus meras A.Zuokas.

Sumažinti šilumos kainą galima būtų padidinus elektros supirkimo kvotą Vilniaus elektrinei Nr. 3 nuo 457 GWh iki 962 Gwh ir mokėti už elektros kiekį tokią kainą, kokią nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pagal Lietuvos elektrinės (Elektrėnų) elektros 1KW gamybos savikainą.

Šie sprendimai leistų šilumos kainą Vilniaus mieste sumažinti 6 centais. Tai yra – 23 proc.

„Bendrovei „Vilniaus energija“ šiais sprendimais nesukuriama jokia nauda, nes pelnas yra skaičiuojamas nuo turto, kuris dalyvauja elektros gamybos procese – tai yra nepriklauso nuo pagamintos elektros kiekio“, – pabrėžė A.Zuokas.

Šiuo metu vilniečiai moka 25,97 cnt/kWh, tačiau priėmus šiuos sprendimus, naujojo šildymo sezono kaina galėtų sumažėti iki 19,91 ct/kWh.

„Vilniečiai per metus iš viso sutaupytų 156 mln. Lt. Kitais žodžiais tariant – kiekvienas 50 kv.m. buto savininkas per šildymo sezoną sutaupytų apie 700 Lt., kuriuos galėtų išleisti kitoms savo reikmėms“, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Romas Adomavičius.

Vilniaus tarybos narys Šarūnas Birutis atkreipė dėmesį, kad ekonomiškai pagrįstas ir teisingas elektros kvotų paskirstymas, kartu gaminant šilumą, yra optimaliausias sprendimas, kadangi, remiantis Europos Sąjungos direktyvomis – dalis elektros energijos, kuri galėtų būti pagaminama, jei šiluma ir elektra būtų gaminama kartu, yra nepagaminama. Efektyvios kogeneracijos būdu pagamintai elektros energijai galima taikyti finansinės paramos mechanizmus.

Vilniaus savivaldybė atkreipia dėmesį, kad šis siūlymas yra lengvai įgyvendinamas, nes priklauso tik nuo Energetikos ministerijos priimtų sprendimų.

„Nesuprantama, kodėl Lietuvos elektrinė šildo ežerą, kai galima gaminti elektrą ir šilumą, o tai atpigintų šilumą dar šį sezoną. Sumažinus šilumos kainą, mums reikėtų mokėti mažiau socialinių išmokų ir kompensacijų už šildymą“, — sakė Vilniaus miesto vicemeras Jaroslav Kaminski.

Pritarus Energetikos ministerijai ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Vilniaus valdžios siūlomi sprendimai galėtų būti įgyvendinti jau artėjant šildymo sezonui.

Mažėjant šilumos kainai, gyventojams atitinkamai 23 procentais sumažėtų ir sąskaitos už karštą vandenį bei vadinamasis gyvatuko mokestis.

Toks pats metodas padėtų sumažinti šilumos kainą Kaune, Panevėžyje, Alytuje – ten kur yra kogeneracinės elektrinės.

Krizei traukiantis Lietuvoje fiksuojamas vienas didžiausių kainų šuolių Europos Sąjungoje. Kainų pokyčiais kaip niekad stebisi ir šią vasarą atostogų parvykę lietuvių emigrantai.

Penkerius metus Airijoje dirbanti ir gyvenanti mano sesuo, prieš porą savaičių grįžusi trumpų atostogų į Lietuvą, kaip visada apibėrė išsiilgtus namiškius dovanomis. Per išpardavimus drabužiai, aksesuarai ir įvairios smulkmenos Airijoje kainuoja vos po kelis eurus, tad nepirkti – tiesiog neįmanoma. Tarp daugybės lauktuvių, kurias šįkart ji parvežė, buvo ir rausva “Vero Moda” suknelė. Pirminė šios suknelės kaina buvo apie 19 eurų, o prasidėjus išpardavimui prieš kelias savaites ji jau tekainavo 5 eurus, taigi – apie 17 litų. Žinoma, neatsispyrėme pagundai pažiūrėti, kiek visiškai tokia pat suknelė kainuoja “Vero Moda” parduotuvėse Lietuvoje. Manote, pigiau? Anaiptol. Suknelės kaina su 50 proc. nuolaida buvo 35 litai – dvigubai didesnė nei Airijoje.
Taigi drabužių mažmenininkai, kurie nuolat tvirtina, kad tų pačių prekių ženklo drabužių kainos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vienodos, nėra visiškai teisūs. Bent jau nuolaidos tiems patiems drabužiams Lietuvoje tikrai gerokai kuklesnės. Nekalbant jau apie tai, kad už tą patį daiktą mokėti tiek pat, kiek airiai ar britai, kai minimalus atlyginimas mūsų šalyje šešis kartus mažesnis, atrodo labai jau neteisinga.
“Nuolaidos drabužiams užsienyje tikrai didesnės, – sako aštuonerius metus Airijoje, Port Laoise, gyvenanti lietuvė Kristina Narmontaitė-Rochford, dabar su dvejų metų sūneliu Danieliumi leidžianti atostogas gimtuosiuose Alsėdžiuose Plungės rajone. – Airijoje daugelis mėgsta pirkti tokiose parduotuvėse kaip “Penneys” ar “Heatons”, kur drabužiai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems labai pigūs. Jų kokybė gal ir ne pati geriausia, bet dėl to atsibodus nebūna gaila išmesti. Tokių kainų Lietuvoje nėra. Todėl grįžę į Lietuvą drabužių dažniausiai neperkame.”

Vokietijoje tą patį pyragą iškeptų pigiau

Atlyginimų augimo dar beveik nematyti, o kainų kilimas šiemet fiksuojamas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistikos departamentui paskelbus vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius šių metų gegužę, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, apskaičiuotus pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, paaiškėjo, kad Lietuvoje kainos per metus pakilo penkiais procentais.
Didesnis kainų šuolis nei Lietuvoje užfiksuotas tik Rumunijoje ir eurą šiemet įsivedusioje Estijoje – atitinkamai 8,5 ir 5,5 proc. Krizei traukiantis vartojimo prekių ir paslaugų kainos didėjo visose ES šalyse, bet mažiau: vidutiniškai trimis procentais.
Nenuostabu, kad lietuviai šiemet pravalgo dar daugiau savo pajamų nei 2009–2010 m. “Eurostato” duomenimis, šiemet Lietuvos gyventojų išlaidų dalis maistui ir nealkoholiniams gėrimams vėl ėmė didėti ir dabar siekia 25,9 proc. visų išlaidų. Daugiau pinigų pravalgo tik tie patys rumunai (35,4 proc.). Tuo tarpu vidutinis europietis maistui skiria apie 15 proc. visų savo išlaidų.
“Mes šokiruoti lietuviškų kainų”, – teigia Klaipėdoje su šeima šiuo metu atostogaujantis Viktoras Zacharovas, taip pat jau kelerius metus gyvenantis Airijoje.
V.Zacharovą ypač nustebino padidėjusios maisto kainos – su sužadėtine rengdamasis aštuonių mėnesių dukters krikštynoms jis susidarė įspūdį, kad ši šventė Airijoje būtų kainavusi gerokai pigiau. Taip pat nepagrįstai brangios jam pasirodė įvairios kūdikių prekės, drabužiai, avalynė, elektronika. “Pavyzdžiui, tas pats pieno mišinys “Aptamil” Airijoje kainuoja 9 eurus (apie 31 Lt), o čia – apie 48 litus. Dar vienas pavyzdys: vieną pakuotę kūdikių servetėlių “Huggies” čia pirkome už tiek, kiek Airijoje mokame už dvi. Paskutinį kartą Lietuvoje buvome prieš dvejus metus ir akivaizdu, kad kainos labai padidėjusios, o juk atlyginimai nukrito”, – pasakojo V.Zacharovas.
Lietuviškos kainos nustebino ir Vokietijoje jau daugiau nei dvidešimt metų gyvenančią ir šeimą su vokiečiu sukūrusią ekonomistę Loretą Deineko-Millutat, kuri šiuo metu dirba vienos medicinos produktų kompanijos atstove Baltijos šalyse. Šiuo metu moteris su šeima – vyru ir trylikos bei penkiolikos metų dukromis – atostogauja pas artimuosius Lietuvoje.
Prieš keletą dienų moteris su dukromis kepė pyragą. Iškepti tokį pat pyragą Vokietijoje, pasak L. Deineko-Millutat, būtų šiek tiek pigiau. “Pavyzdžiui, už grietinėlę mokėjome 2,49 Lt – Vokietijoje tiek ar net kiek mažiau grietinėlė kainuotų jau gana brangioje parduotuvėje, o įprastame prekybos centre ji kainuoja 55 euro centus (apie 1,90 Lt)”, – palygino kainas pašnekovė ir paklausė: o kiek Lietuvoje šiuo metu kainuoja miltai? “Didžiuosiuose prekybos centruose gali nusipirkti miltų pakuotę už 29 euro centus (apie 1 Lt) ir jų kokybė tikrai nėra prasta”, – pridūrė ji.

Kavinių kainos – vis dar mažesnės

Daugumos maisto produktų ir kitų prekių kainos L.Deineko-Millutat pasirodė padidėjusios. Pavyzdžiui, mėsa Vokietijoje, tokiuose prekybos centruose kaip “Aldi” ar “Lidl”, kainuoja tiek pat arba mažiau nei Lietuvoje. Ji atkreipė dėmesį ir į aukštas lietuvių tradiciškai gausiai vartojamų pieno produktų – pavyzdžiui, varškės, kainas, taip pat nustebo pamačiusi, kiek Lietuvoje kainuoja maltų pupelių kava. Pasak moters, nieko keisto, kad giminaičiai prašė jos atvežti lauktuvių būtent kavos.
“Apmaudu, kad dėl tokių aukštų kainų daugelis žmonių Lietuvoje priversti stipriai taupyti. Matau, kad ir mano tėvai labai nori palepinti retai matomas anūkes, bet mažos pajamos juos labai riboja”, – sako L.Deineko-Millutat.
Kita vertus, aukštos kokybės ekologiški maisto produktai, Anot Vokietijoje gyvenančios lietuvės, čia pigesni. Pavyzdžiui, Tymo turguje Vilniuje moteris pirko avių pieno sūrį su žolelėmis už 25 litus – Vokietijoje tokios kokybės sūris kainuotų daug brangiau. Tam pritarė ir Airijoje gyvenanti K.Narmontaitė-Rochford. “Jei perki tai, kas patinka, bet nežiūri į kainą – renkiesi tik aukštos kokybės produktus, tai Lietuvoje tokie dalykai kiek pigesni, – patikina pašnekovė. – Nors kainos kilo, maistas Lietuvos kavinėse ir restoranuose irgi vis dar gerokai pigesnis. Pavyzdžiui, mes dviese su mama ir sūnumi restorane Plungės rajone, netoli Kulių, visi trys pavalgėme už maždaug trisdešimt litų. Airijoje sumokėtum kokius 25 eurus, ir tai tik vienoje pigesnių vietų.”
Tiesa, L.Deineko-Millutat sako, kad maistas brangsta visur, Vokietija – ne išimtis. Ji atkreipė dėmesį, kad anksčiau 99 euro centus (apie 3,41 Lt) kainavęs sviesto pakelis dabar kainuoja 1,19 euro (apie 4,10 Lt). Lietuvoje vidutinė 200 g sviesto pakelio kaina šiuo metu siekia 4,81 Lt.
Visi “Veido” kalbinti svetur uždarbiaujantys tautiečiai ypač stebėjosi aukštomis degalų kainomis, kurios jau susilygino su europinėmis. Pasak V.Zacharovo, airiams neįsivaizduojama, kaip lietuviai įperka brangius degalus gaudami tokius mažus atlyginimus. Airijoje šiuo metu degalai kainuoja labai panašiai kaip ir Lietuvoje.
Vis dėlto ekspertai teigia, kad kainos Lietuvoje yra nors ir aukštos, bet ne iškreiptos. UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” partnerio, sertifikuoto valdymo konsultanto Dariaus Dulskio teigimu, tai lemia maža mūsų rinka ir pigių žaidėjų mažmeninės prekybos srityje nebuvimas.
“Tarkime, kodėl į Lietuvą neateina toks Europoje garsus drabužių prekių ženklas kaip “H&M”: tiesiog maža mūsų rinka jiems nėra patraukli. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiuosius Europos maisto mažmenininkus – jie nemato perspektyvų veikti Lietuvoje, nes verslo sąnaudos čia didelės, o uždarbis – abejotinas. Tai pačiai kompanijai veikti Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje kainuoja daug mažiau nei Lietuvoje, o mes dar tikimės mažų kainų”, – komentavo D.Dulskis.
Ką daryti? Ieškoti alternatyvių apsipirkimo būdų, pavyzdžiui, ieškoti pigesnių prekių internete. Šių metų kovo mėnesį paskelbtais “Eurobarometro” apklausos duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių internetu iš kitos Europos šalies bent kartą pirko septyni procentai Lietuvos gyventojų. Tai atitinka ES vidurkį. Daug labiau lietuviai linkę užsienyje apsipirkti keliaudami: atostogų ar komandiruočių metu kitose Europos šalyse apsiperka 18 proc. gyventojų.

Lietuvoje metinis kainų augimas – vienas didžiausių ES
Vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, apskaičiuoti pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (2010 m. gegužės mėn., palyginti su 2011 m. gegužės mėn., proc.)

Airija    1,2
Švedija    1,7
Čekija    2
Prancūzija    2,2
Vokietija    2,4
Nyderlandai    2,4
Danija    3,1
Graikija    3,1
Jungtinė Karalystė    4,5
Latvija    4,8
Lietuva    5
Estija    5,5
ES 27 vidurkis     3,2

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kai kurių maisto produktų mažmeninės kainos Europos sostinėse (kaina Lt*)

Vilnius    Varšuva    Talinas    Ryga    Praha    Budapeštas    Berlynas    Stokholmas        Helsinkis

3,5 proc. rieb. pienas, l     2,99     2,19     3,03     3,64     2,60     2,96     3,27     3,18     2,93
Maistinis aliejus, l     8,59     5,75     9,17     8,06     6,06     4,47     5,66     7,85
Cukrus, kg     3,76     3,26     4,89     4,27     2,92     4,18     3,25     3,95     2,84
Spagečiai, 500 g     4,82     3,16     4,94     3,88     2,88     4     3,96     2,56     4,47
Kvietiniai miltai, aukš. rūšis, kg     5,16     3,65     5,43     4,42     3,49     4,32     4,01     5,11     4,80
Broileris, kg     9,24     6,45     8,77     9,29     8,78     10,28     14,35     7,85     24,32

Šaltinis: www.produktukainos.lt
*Duomenys rinkti 2011 m. birželį

Daugiausiai savo pajamų pravalgo rumunai ir lietuviai

Namų ūkių išlaidų dalis maistui ir nealkoholiniams gėrimams nuo visų išlaidų (proc.)

Rumunija    Lietuva    Latvija    Estija    Lenkija    Čekija    Švedija    Airija    Jungtinė Karalystė    Liuksemburgas

35,4    25,9    24,5    23,2    21,4    17,3    15,3    13    11,8    10,5

Šaltinis: “Eurostat”, 2011 m.

Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės Ober-Haus Real Estate Advisors apskaičiuota šių metų liepos mėnesio butų kainų indekso reikšmė rodo, kad Vilniuje butų kainos išliko nepakitusios, tuo trapu kitose Baltijos šalių sostinėse smuko: Taline – 1,4 proc., Rygoje – 0,2 proc.

“Ober-Haus” statistiniai duomenys rodo, kad ryškiausi butų kainų pokyčiai, lyginant su 2010 metų liepa, fiksuojami Estijos sostinėje: Taline butų kainos per metus pakilo 15,8 proc. Rygoje metinis augimas siekia 4,6 proc., tuo tarpu Vilniuje, lyginant su praeitų metų liepa – 2,8 proc.,.

Aukščiausia vidutinė buto kvadratinio metro kaina ir toliau iš lieka Vilniuje – 1,208 EUR/ kv. m . Toliau rikiuojasi Talinas, kur vidutinė kaina siekia 1,016 EUR/kv. m . Latvijos sostinėje Rygoje vidutinė buto vieno kvadratinio metro kaina sudaro 941 EUR.

Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 m., iki šių metų liepos mėnesio labiausiai butų kainos yra smukusios Rygoje – 59,5 proc. Taline nuosmukis siekia 40,5 proc., Vilniuje – 39,1 proc.

“Lyginant su praėjusių metų liepa, butų kainos šalies didmiesčiuose nekito ir metinė OHBI reikšmė išliko stabili (gegužės ir birželio mėnesiais metinis pokytis atitinkamai siekė 0,4% ir 0,2%).

Šių metų liepos mėnesio indekso reikšmės pokyčiui įtakos turėjo 0,4% ūgtelėjusios butų kainos Kaune. Nedidelis kilimas laikinojoje sostinėje buvo stebimas tik pigiausiame būsto segmente – senos statybos butuose, esančiuose gyvenamuosiuose rajonuose. Tuo tarpu kituose Lietuvos didmiesčiuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) kainų pokyčių liepos mėnesį nebuvo užfiksuota.

Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 m. pabaigoje, iki šių metų liepos Vilniuje butų kainos yra sumažėjusios 39,1%, Kaune – 34,2%, Klaipėdoje – 46,1%, Šiauliuose – 45,4% ir Panevėžyje – 46,3%.

BFL

Ilgesį gyvenimo lygiui sovietmečiu gali justi nebent skurdžiausieji ir eksnomenklatūra. Tačiau valstybė galėtų kompensuoti ir kai kuriuos praradimus kultūroje ar socialinėje rūpyboje.

Gazuotas vanduo iš apspistos širšių automato dėžės, jei be sirupo – viena kapeika, su – trys. Stiklinė sulčių – 10 kapeikų. Kiaulienos kilogramas – apie du rublius. Legendinė bandelė už tris kapeikas, šiandien išlaikiusi tą patį pavadinimą, tik kainuojanti beveik litą. Benzinas: prastesnis – penkiolika kapeikų, geresnis – dvidešimt. “O valgykloje už rublį galėjai suvalgyti ir sriubos, ir antrą patiekalą, ir kompoto išgerti. Sriuba kainavo apie devynias kapeikas”, – prisimena kaunietis pensininkas Antanas Aleknavičius, pridurdamas, kad už trijų kambarių butą, kartu su mokesčiu už telefoną, mokėdavę apie 30 rublių, kasmet atostogaudavę su vaikais Palangoje, bet tai galėjo įpirkti, nes darbovietės profsąjunga skirdavo kelialapius, o įstaigos autobusiukas vasarą marširavo tarp Palangos ir Kauno.

Tačiau kad paskutiniai pora sovietinių dešimtmečių nepasirodytų idilė, būtina pridurti, kad vidutinė alga buvo apie 120 rublių, geri čekoslovakiški batai (žinoma, jei turėjai “blatą” juos gauti), kainavo apie trečdalį jos, o dešimtmetį taupęs automobiliui vis tiek jo negalėjai nusipirkti be vadinamosios paskyros, kurią skirti ar neskirti sprendė darbovietės profsąjunga. Jau nekalbant, kad dabar banalios atostogos Egipte tada prilygo tokiai pat nerealybei kaip nuskristi į mėnulį.

Rinkos ekonomika pakeitė ne tik kainas, bet kartu ir mūsų vartojimo įpročius. Kai kur, deja, ne į gera.

Maistas: brangiau, bet įvairiau

“Turime pieno butelių, kuriuos nešdavome paskui priduoti, miežinės kavos, žigulinio alaus, saldainių “Kara-kum”, limonado “Buratinas” ir “Diušes”, konservų “Svinina tushionaja”, kur pusė indelio – riebalų, keistos spalvos slyvų sulčių trilitrį. Yra ir deficito – latviškų šprotų ir žirnelių. Dar tokios smirdančios valymo pastos “Jūra”, ūkiško muilo, losjono “Trojnoj”, apatinių kelnių su pūkeliu – vyriškų mėlynų, moteriškų rožinių, medvilninį liemenuką”, – tipišką sovietinių metų parduotuvių asortimentą, kurį šiandien galima pamatyti “sovietmečio parduotuvėje” prie Vilniaus, vardija projekto “1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje” sumanytoja Rūta Vanagaitė.

O “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius sociologas Vladas Gaidys prisimena, kad 1990-aisiais atliko apklausą, kiek žmonės sukaupę druskos ir kruopų. Šiandien toks klausimas keltų nuostabą.

“Taip, maistas sovietmečiu buvo pigus, tačiau nesutikčiau, kad buvo geriau – nebent kai kuriems visuomenės sluoksniams – nomenklatūrai, kuriai nebuvo deficito, ir labai mažų pajamų žmonėms. Bet ir dabar net tie, kurių mažos algos ar pensijos, gali nusipirkti apelsiną ar šventės proga geresnį produktą. Įvairovė, produktų prieinamumas, aptarnavimo kokybė pasikeitusi į gera. Žinoma, nelygybė didelė, ir mažas pajamas turintys žmonės, esant tiek galimybių, psichologiškai gali jaustis blogiau nei tada, kai daugelio galimybės buvo mažos”, – kai kurių piliečių ilgesį sovietmečio kainoms aiškina Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.

Juk anuomet mandarinai prilygo Kalėdų stebuklui, nes jų paskanaudavome kartą per metus, prieš Naujuosius. R.Lazutka prisimena, kaip žmonės, patekę į užsienį, stebėdavosi, kad bulvių, kurios pas mus kainavo apie 12 kapeikų, ir apelsinų kainos buvo panašios. Bet pas mus egzotinių vaisių beveik visai nebuvo. Taip, bulvės pabrango labai stipriai. Bet dabar didesnis maisto produktų, vaisių, daržovių pasirinkimas ir, statistikų skaičiavimu, bulvių valgome mažiau, o vaisių ir uogų – dvigubai daugiau.

Tačiau, kaip pastebi sociologas V.Gaidys, palyginti brangesnis buvo alkoholis. “Konjakas, kainavęs 8,12 rub., – jau buvo solidus kyšis”, – su šypsena prisimena V.Gaidys. Bet, kaip akcentuoja R.Lazutka, čia jau – valstybės politika. Štai Norvegijoje alkoholis, net alus, pasakiškai brangus, nes valstybė laikosi tam tikros politikos – taip siekia mažinti alkoholio vartojimą. Lietuvoje – ne.

Persėdome į nuosavus automobilius

Nors maistas sovietmečiu buvo pigesnis,palyginti brangios buvo pramoninės prekės, o daugelis jų buvo deficitas. “Kai pradėjome važinėti į konferencijas užsienyje, per vakarienes strigdavo kąsnis burnoje galvojant, kad geriau atiduotų tuos pinigus grynais ir už vieną vakarienę nusipirktume japonišką magnetofoną, kuris Lietuvoje keliskart brangesnis”, – šypsodamasis prisimena prof. R.Lazutka. Šiandien paradoksaliai skamba, kad nenaujas žiguliukas kainuodavęs brangiau nei naujas, nes nesulaukę vadinamosios paskyros iš darbovietės žmonės perpirkdavo automobilius iš sugebėjusių jas gauti. Žiguliuko kaina – apie 5–7 tūkst. rublių, o gera alga buvo 160. O dabar nenaują automobilį žmonės nusiperka už kelias algas.

Galimybė palyginti pigiai įsigyti automobilį pakeitė ir visuomenės įpročius: kaip skelbia Statistikos departamentas, jau vien per pastarąjį dešimtmetį automobilinių degalų vienam statistiniam gyventojui pardavimas išaugo daugiau nei tris ar kelis kartus sumažindamas keleivių srautus autobusais ir traukiniais. Prof. R.Lazutka sako, kad šioje srityje kitos valstybės mokesčių politika bando formuoti kitokius įpročius. “Skandinavijoje tiek žmonių ant dviračių ne todėl, kad tai malonu, juolab prie šių šalių klimato, bet todėl, kad žmonės skaičiuoja. Kaip ir naujų automobilių daug, nes didelis mokestis už senus, labiau teršiančius aplinką. Lietuvoje kol kas tik gąsdinama mokesčiais automobiliams”, – teigia R.Lazutka.

Pasaulis atvirėja, kultūra tolsta

Milžiniškas pokytis kelionių maršrutuose. “Kelionės buvo prabangos dalykas. Buvo sanatorijos, poilsio namai, kur profsąjungos skirstė kelialapius, tačiau ne visi galėjo juos gauti. Po Sovietų Sąjungą keliavome, tačiau į užsienį buvo ne tik nesuvokiamos kainos, bet ir labai menkos galimybės išvykti. O dabar nuvažiuoti į Turkiją ar Egiptą nėra gyvenimo laimėjimas”, – sako sociologas V.Gaidys.

Vis dėlto jis apgailestauja, knygų kainos, palyginti su sovietmečiu, išaugo tragiškai. Dabar laikraštį nusipirkti reikia kelių litų, o tada užteko dviejų trijų kapeikų. Ne veltui knygų, brošiūrų spaudos priemonių metinis tiražas sumenko penkiskart.

Prof. R.Lazutka dideliu praradimu vadina tai, kad žmonės mažiau eina į kiną, koncertus, teatrą. Kino filmus galima žiūrėti per televizorių ar internetu, tačiau teatras ir koncertai pasidarė palyginti brangūs. Teatrai per nepriklausomybės metus prarado pusę žiūrovų, kino teatruose jų sumenko devynis kartus. Gerokai sumažėjo kultūros centrų, bibliotekų. Ne tik gražiai prisiminti, bet ir imti pavyzdį vertėtų organizuojant vaikų vasaros poilsį, kuris dabar daug kam neįperkamas. Ne visiems pakeliama kainų revoliucija ir vaistų rinkoje, nors, kaip žinoma, jų pasirinkimas dabar nepalyginamas su sovietmečiu.

Valstybė gali ir turi remti prioritetus

Kodėl taip smarkiai pasikeitė kainų proporcijos, prof. R.Lazutka paaiškina elementariu rinkos ekonomikos dėsniu: prekių ir paslaugų, kurios būtinos kasdien, kainos rinkoje didesnės, nes vis tiek žmonės pirks, o tai, be ko galima apsieiti ar kurie ilgiau laiko, kaip televizorius ar automobilis, palyginti pigesni. Štai dabar spalvotą televizorių turi kone kiekvienas namų ūkis net kaime, o prieš penkiolika metų ten turėjo tik kas antras.

Kaip sako prof. R.Lazutka, pagrindo ilgėtis sovietmečio kainų nedaug, o pinigų anuomet atrodė, kad turime daugiau todėl, kad nebuvo ir daug galimybių juos išleisti. Žinoma, reikia pripažinti, kad anuomet visi turėjo bent minimalias socialines garantijas, nes netrūko darbo vietų, o dabar kai kas likę ir be darbo, ir be bedarbio pašalpos. Taip, valstybės kainų nustatymo politika buvo socialiai orientuota, tačiau tai ją darė komandine ir neefektyvia, kurios neverta ilgėtis. Prie totalaus kainų reguliavimo negalima ir nereikia grįžti, bet valstybė turi instrumentų paremti prioritetus, ir tai ES šalys daro.

ES šalyse taikomas lengvatinis PVM tarifas pavienėms prekių grupėms, pavyzdžiui, maisto produktams, knygoms ar spaudai. Lietuvoje daug PVM lengvatų panaikinta. Mokesčių politika valstybė gali ir turi parodyti savo prioritetus, kaip ir, atvirkščiai, didesniais akcizais apmokestindama problemų keliančias prekes, kaip kad skandinavai alkoholį, tabaką, ne tik keičia visuomenės įpročius, bet ir kaupia lėšas valstybės prioritetinėms sritims paremti.

Valstybė tiesiogiai dalyvauja nustatydama monopolijų, kaip elektros ar dujų, kainas. Netiesiogiai kainų politikai ji gali daryti įtaką remdama gamintojus, pavyzdžiui, ūkininkus arba pirkėjus. Pavyzdžiui, vaikiški rūbai, batai kainuoja panašiai kaip suaugusiųjų. Valstybė čia galėtų prisidėti išmokomis vaikams, ką daro daugelis šalių.

“ES šalys, ypač Skandinavijos, iš naujųjų – Slovėnija, Čekija demonstruoja, kad ir rinkos ekonomikos sąlygomis galima plėtoti socialinę rūpybą. Ir Lietuva čia tikrai galėtų pasitemti. Mūsų ekonominis potencialas tikrai pakankamas, kad niekam nebūtų problemų su maistu ar pastoge, bet mus stabdo ideologinės nuostatos, neva valstybės intervencija į kainas – sovietinė atgyvena. Bet Vakarų šalys tai daro, nors sovietinio laikotarpio neturėjo”, – teigia prof. R.Lazutka.

Daugelyje degalinių tinklų pigiausiai benzinas kainuoja Mažeikiuose. Šalia naftos perdirbimo bendrovės “Orlen Lietuva” įsikūrusioms degalinėms degalų atsivežti pigiausia – joms neprisideda logistikos išlaidos. Tačiau kodėl degalų kainų amplitudė tokia didelė kituose Lietuvos miestuose? Pavyzdžiui, “Lukoil” degalinėse populiariausio A95 benzino litras Radviliškyje atsieis 4,56 Lt, o Skuode, Telšiuose ar Vilniuje – 4,59 Lt. “Statoil” degalinėje Vilniuje litras dyzelino kainuoja 4,33 Lt, o Utenoje – 4,18 Lt. Dar vienas įdomus pavyzdys: “Saurida” degalinėje Akmenėje A95 benzino litras kainuoja 4,39 Lt, Utenoje – 4,49 Lt, o Skuode ar Marijampolėje – 4,59 Lt.
“Saurida” degalinių tinklą valdančios bendrovės vykdomasis direktorius Mindaugas Isakas aiškina, kad skirtinga kainodara Lietuvos miestuose priklauso nuo tame regione vykstančios konkurencinės kovos: “Vieną dieną degalai pigesni viename mieste, kitą dieną – kitame. Žiūrime į konkurentų kainas.” Todėl, tarkime, Skuode, kur maža konkurencija, degalų kainos – vienos didžiausių Lietuvoje.

.
Pastaruoju metu brangsta tiek statybinės medžiagos, tiek darbo jėga, todėl paslaugas brangina ir daugelis statybos įmonių. “1550 Lt už kv. m – jau nereali kaina, juk rinkos pokyčiai – akivaizdūs”, – teigia “Jumstos” direktorius Žilvinas Bogušas.
Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. gegužę, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, statybų sąnaudų kaina padidėjo 4,2 proc. Tuo tarpu pardavėjai ir statybininkai teigia, kad kai kurios statybinės medžiagos per metus brango vidutiniškai 10–25 proc. ar net daugiau. Ypač – mediena ir metalas. 5–10 proc. pabrango ir, tarkime, blokeliai bei plytos, dažai, įvairios apdailos ir santechnikos prekės. “Metalas brango iki 30 proc., – teigia statybininkų brigadai vadovaujantis Ramūnas Vaitkevičius. – Jei statybų paklausa ir toliau didės, kainų kilimas nesiliaus. Turiu informacijos, kad jau pabrangusios apšiltinimo medžiagos netrukus vėl brangs iki 20 proc.”

"Veido" archyvas

Nuo liepos 1-osios įsigaliojantys Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos importo tarifai automobilių iš Lietuvos eksporto upės į šias šalis visiškai neužtvenks – jau rudenį laukiama sugrįžtančių pirkėjų.

Tačiau iškart krisiančių automobilių kainų laukiantiems žmonėms automobilių pardavėjai pataria nedėti daug vilčių greitu lauku naują transporto priemonę įsigyti pigiau, penktadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

Esą kol vietinė rinka neprisipildys, nereiktų tikėtis ir mažesnių kainų.

5-10 metų senumo automobilių, kuriuos pirko baltarusiai, jau tiesiog nėra. Tiesa, tokio amžiaus automobiliai buvo pabrangę apie 15-20 proc. O visų kitų automobilių kaina nesikeitė, nes jų pirkėjas nepasikeitė.

Tačiau yra ir teigiančių, kad per tris mėnesius trukusį ažiotažą visi tarpininkai bandė uždirbti kuo daugiau, todėl išlieka prielaida, kad po liepos 1 -osios 5-10 metų senumo automobiliai šiek tiek gali atpigti.

Tvirtinama, kad dabar Lietuvos automobilių rinka praranda 50 proc. pirkėjų. Tačiau esą tai tik momentinis efektas. Po tam tikro laiko, kai Baltarusijoje pardavėjai parduos turimus automobilius, vėl grįš į Lietuvą, kaip grįžo rusai.

Per keturis šių metų mėnesius Lietuvoje baltarusiai nupirko daugiau nei 56 tūkst. automobilių, už kuriuos sumokėjo per 743 mln. litų, beveik tiek pat, kiek per visus 2010-uosius. Nuo liepos 1-osios automobilių importo į Baltarusiją tarifai didėja beveik tris kartus.

Automobilių eksportas iš Lietuvos į Baltarusiją 2010 metais sudarė 31 proc. visų eksportuojamų prekių į šią šalį. Pernai automobilių eksporto į Baltarusiją vertė siekė 881 mln. litų.

dujos_ugnis_liepsna

Jaunimo sąjūdžio atstovai, renkantys parašus už Lietuvos energetinę nepriklausomybę, prisirakinimo prie radiatorių akciją iš Vilniaus perkelia ir į kitus Lietuvos miestus. Šiandien nuo 11.00 val. iki 15.00 val. parašai bus renkami Kaune, Laisvės alėjoje.

Po peticija jau pasirašė daugiau nei du tūkstančiai šalies gyventojų. „Labai džiaugiamės žmonių aktyvumu, nes šiais laikais sulaukti dėmesio gatvėje ar peticijų puslapyje nėra lengva. Tai tik įrodo, kad energetinės nepriklausomybės tema yra itin svarbi, o mes akciją surengėme pačiu tinkamiausiu metu“, – teigė Jaunimo sąjūdžio lyderis Adomas Bužinskas.

Gyventojai, pasirašę peticiją internete, neretai palieka ir savo pastabas ar komentarus.

Pateikiame įdomiausius ir emocingiausius komentarus:

„Kokie mes nevieningi“;

„Gyventi tam, kad susimokėtum mokesčius – tai baisu“;

„Užteks! Nenoriu atiduoti paskutinių pinigų tiekėjams, kurie nejaučia saiko, o naudojasi mūsų silpnybe“;
„Alternatyva apskritai privalomai turi būti ekonomikoje“;

„Visur turi buti rinka, o ne Rusijos politiniai sprendimai“;

„Visiškai sutinku, Gazpromas šaiposi iš mūsų kaip tik nori“;

„Kiek galima mus smaugti?“;

Peticijos autoriai reikalauja Seimo atverti kelius mūsų energetinei nepriklausomybei – galimybei laisvai rinktis, kur ir už kiek pirkti dujas, pagaliau pastatyti ilgai žadamą suskystintų dujų terminalą, elektros jungtis ir žengti kitus svarbius žingsnius.

Peticijos pasirašymą inicijuoja Jaunimo sąjūdis, kuris vienija tokias jaunimo organizacijas kaip Jaunųjų konservatorių lyga, Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija, Jaunųjų liberalų aljansas ir kitas.

Peticiją galima pasirašyti internetu adresu http://www.peticijos.lt/visos/6058.

REUTERS

Baltarusijos vyriausybė išplėtė sąrašą “socialiai jautrių” prekių, kurių kainos bus laikinai reguliuojamos, skelbia “Interfax”.

Kaip žinoma, “socialiai jautrių” prekių kainos Baltarusijoje “įšaldytos” iki 2011 m. liepos 1 dienos.

Baltarusijos vyriausybė įvedė 2011 m. balandžio 14 d. įsako pataisą, pagal kurią patvirtintas prekių su reguliuojamomis kainomis sąrašas.

Į papildomą “socialiai jautrių” prekių sąrašą įtraukta dar 13 vartojimo prekių pozicijų, tarp jų – sūrio, kruopų, agurkų, pomidorų, obuolių, dešros, dešrelių, kavos ir arbatos.

Pastaruoju metu Baltarusijoje pastebimas smarkus kainų augimas. Dėl valiutos deficito šalyje importuotojai labai sumažino užsienio produkcijos tiekimą rinkai. Be to, produktų ir paslaugų kainų kilimą paskatino ir Baltarusijos rublio devalvacija.

BFL

Kylančios kainos gąsdina gyventojus, bet ne Vyriausybę, nes infliacija labiausiai padeda surinkti daugiau pajamų į biudžetą. Prognozuojama, kad kylant kainoms ir nedidėjant darbo užmokesčiui, daugelis Lietuvos piliečių gali gyventi blogiau nei krizės metais.

“Lietuvos žinios” rašo, kad Vyriausybė planuoja kitąmet surinkti dar 13 proc. daugiau mokesčių ir tokius planus grindžia oficialiomis ekonomikos augimo prognozėmis.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad šiuos planus paskelbusio premjero Andriaus Kubiliaus optimizmas gali būti pamatuotas, jeigu skaičiuojamas ne realus, o nominalus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas – kartu skaičiuojama ir infliacija.

“Jeigu tikimasi, kad infliacija kitąmet išliks didelė, o ji, matyt, tikrai tokia ir bus, bei ekonomika taip pat augs labai sparčiai, tada nominaliojo BVP augimas kaip ir šiais metais gali būti net dviženklis – sudaryti nuo 10 iki 15 procentų. Todėl nematau didelių prieštaravimų, kad ketinama surinkti maždaug 13 proc. daugiau pajamų ir maždaug tiek pat išaugs nominalusis BVP”, – sakė jis.

G. Nausėda pažymėjo, kad infliacijai didėjant sparčiau nei gyventojų pajamoms, smunka realus gyvenimo lygis. Todėl tikėtina, jog sustiprės įvairių interesų grupių spaudimas, kad būtų indeksuojamos infliacijos pasekmės.

“Kadangi valstybė taip pat yra darbdavys, tikrai neatmetu tikimybės, jog biudžetiniame sektoriuje dirbantys žmonės vis garsiau reikalaus, kad infliacijos pasekmės turėtų būti kompensuojamos ir dengiamos iš tų lėšų, kurios bus papildomai surenkamos į biudžetą”, – teigė jis.

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas sakė, kad vartojimas mažės ir dėl didėjančių emigracijos srautų. Todėl ilgainiui, net jeigu infliacija mažėtų, mokesčių surinkimo perspektyvos prastės.

“Infliacija dar labiau skurdina tuos, kurie ir dabar skurdžiai gyvena, bei mažina perkamąją galią tų, kurie iki šiol galėjo pakenčiamai gyventi”, – teigė S. Jakeliūnas.

Jis teigė, kad dėl to gali kilti ne tik socialinių, bet ir politinių problemų. Jo nuomone, valdžia neturi didelės manevro laisvės, tačiau gali, pavyzdžiui, sumažinti degalų akcizą iki minimalaus, reikalaujamo Europos Sąjungos.

“Gali ir prekybos centrus šiek tiek paspausti, kaip Lietuvos bankas mėgina spausti komercinius bankus dėl krizės metu iki 30 proc. jų padidintų komisinių mokesčių. Jeigu Vyriausybė nieko nesiims, daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos gyventojų greitai gyvens prasčiau negu krizės metais, kai kainos buvo mažesnės, o pajamos – tokios pačios”, – svarstė analitikas.