Važinėti taksi Vilniuje greitai taps mažai kam įkandama prabanga Dalis taksi bendrovių nuo Naujųjų metų kilstelėjo kainas, kitos tai planuoja padaryti netrukus.

Bendrovė “Martono taksi” nuo Naujųjų metų savo paslaugų įkainius už kilometrą padidino 30 centų. Iki šiol važiuodami šios bendrovės taksi keleiviai mokėdavo 1,5 lito, dabar – jau 1,8 lito.

Tokius pat tarifus taiko ir “Martono taksi” antrinė įmonė “Pigus taksi”.

Įsėdimo mokestis nepakito – tiek iki Naujųjų metų, tiek dabar už įsėdimą tenka mokėti 2 litus, rašo “Vilniaus diena”.

“Pabrango degalai – tai yra pagrindinė priežastis, kodėl taksi tarifai kyla”, – aiškino “Martono taksi” direktorius Valdimantas Rudys.

Jis nesiryžo prognozuoti, kaip ilgai bendrovė išlaikys naująsias kainas: “Nežinome, pagal situaciją žiūrėsime. Niekada negali pasakyti tvirtai, nes nežinai, kas atsitiks”. Jis pridūrė, kad bent artimiausius porą mėnesių bendrovės tarifai turėtų nesikeisti.

Bendrovės “Merseros taksi” dispečerė patvirtino, kad nuo vasario įmonė planuoja didinti kainas – už 1 km reikės mokėti ne mažiau kaip 2 litus.

Bendrovės “Euro taksi” vadybininkas Arūnas Palekas tikino, kad jų taksi tarifai kol kas yra tokie patys, kaip ir iki Naujųjų metų: įsėdimo mokestis – 2 litai ir 1,25 lito už kilometrą.

Tačiau tokios kainos esą bus nebeilgai. Tačiau nuo kada už važiavimą keleiviams teks mokėti brangiau ir kiek brangs jo atstovaujamos įmonės taksi paslaugos, A.Palekas prognozuoti nesiryžo.

Dyzelino kainai pirmadienį pašokus į naujas aukštumas ir viršijus 4 litų ribą, vežėjų automobiliais asociacija “Linava” neskuba protestuoti. Esą pirmiausia turi būti įrodytas kartelinis susitarimas degalų rinkoje, rašo dienraščiai “Vilniaus diena” ir “Kauno diena”.

Lėtai atsigaunantis ūkis ir besivystančių valstybių centrinių bankų siekis vėsinti kaistančias ekonomikas neleis daugiau nei dviejų metų aukštumas pasiekusioms naftos kainoms laikytis aukštumose – kitąmet jos turėtų kristi žemiau nei 90 dolerių (234,89 lito) už barelį, prognozuoja “Nordea Markets” analitikai.

“Nordea Markets” analitikai mano, kad kitais metais nafta brangs, tačiau didelio kainos šuolio neprognozuojame. Didesnis nei 90 dolerių už barelį žaliavos kainos lygis yra laikinas. Jau kitais metais nafta vidutiniškai turėtų kainuoti 86 dolerius už barelį”, – “Verslo žinioms” sakė “Nordea Markets” vyresnysis vadybininkas Jaroslavas Suchodolskis.

Anot jo, JAV centrinis bankas (FED), spausdindamas pinigų, įlieja pigių pinigų į rinkas ir tai turėtų paskatinti JAV ūkio atsigavimą, tačiau greito ekonomikos atsitiesimo nevertėtų laukti.

Be to, daugėja požymių, kad antra didžiausia pasaulyje Kinijos ekonomika rodo perkaitimo požymių, todėl šalies centrinis bankas jau ryžosi pakelti bazinę palūkanų normą.

Anot J.Suchodolskio, žiemai pasibaigus ūgtelėjusi naftos paklausa vėl sumažės, o fundamentalių priežasčių, dėl kurių turėtų šoktelti naftos kainos, nėra.

Šiemet nafta vidutiniškai kainavo apie 80 dolerių (208,79 lito) už barelį.

Pasaulinėms naftos kainoms kopiant aukštyn, bendrovės “Orlen Lietuva” Mažeikių terminale parduodamas A95 markės benzinas per mėnesį pabrango maždaug 4 procentais, o dyzelino didmeninė kaina per mėnesį pakilo apie 7 procentais.

“Lukoil Baltija” generalinio direktoriaus pavaduotojo mažmeninei prekybai Romo Turlinsko teigimu, šią savaitę turėtų išsilaikyti dabartinis degalų kainų lygis.

Dabartinės valdančiosios koalicijos užmojai įvesti tvarką vaistinėse ribojant vaistų antkainius, o pacientų perkamų vaistų kainas “pakabinant” viešai, specialiuose monitoriuose, pasiteisino.

Po ilgų diskusijų ir įstatymų tobulinimo vaistų kainų reguliavimas Lietuvoje prasidėjo nuo šių metų balandžio pirmosios, o vaistų kainos vaistinių monitoriuose nušvito dar po mėnesio.
Pasipriešinimo šioms permainoms banga kilo tiek iš farmacininkų, tiek iš medikų, tiek iš Laisvosios rinkos instituto pusės. Manyta, kad tai iškreips konkurenciją, esą dabar žmonės gydysis prastesniais vaistais. Tačiau tiek šių idėjų autorius buvęs svaikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, tiek naujoji Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė milžinišką spaudimą atlaikė, ir šiandien turime kur kas skaidresnę vaistų prekybos sistemą, šiek tiek mažesnę korupciją šioje srityje, na, ir truputį pigesnius vaistus.
O juk tai ir yra sėkmė bei nauda Lietuvos gyventojams. Argi ne sėkmė, kad Lietuvos gyventojai sutaupė milijonus litų, kad Lietuvoje bent šiek tiek pažabotas oligopolinėmis sąlygomis veikęs farmacijos verslas?

Reguliavimas pasiteisino

Priminsime, kad Sveikatos apsaugos ministerija prognozavo, jog Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, pradėjus reguliuoti antkainius vaistai turėtų pigti iki 15 proc. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, antroje šių metų pusėje atlikus vaistinių patikrinimą nustatyta, kad vaistai vidutiniškai atpigo 10–11 proc.
Pasak šią reformą pradėjusio sveikatos eksministro, Seimo nario A.Čapliko, vaistų rinkoje, kurioje dominuoja tarpusavyje susijusios vaistinės, didmeniniai tiekėjai ir gamintojai, Lietuvoje negaliojo jokie rinkos dėsniai. Esą kainų didėjimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais kriterijais. Iš pradžių su pagrindiniais farmacijos verslo žaidėjais bandyta susitarti gražiuoju, tačiau nematant jokio poveikio nueita likusiu vieninteliu įstatymo keliu.
“Prieš metus gyventojai nuolat skundėsi didelėmis vaistų kainomis. Kartu tirpo ir  valstybės lėšos. Mat išlaidos už kompensuojamuosius vaistus nuolat augo, o nuperkamų vaistų kiekis nedidėjo. Aišku, reformos rezultatai galėtų būti ir geresni, tačiau neabejoju, kad šiuo įstatymu sustabdytas tolesnis kainų kilimas, o kai kurie vaistai atpigo iki 10 proc. Taigi monopolis “kiek norėsiu, tiek paimsiu” iš farmacininkų atimtas – toks ir buvo mūsų tikslas”, – komentuoja A.Čaplikas.
Pasak sveikatos apsaugos ministro patarėjo Martyno Marcinkevičiaus, tiek vaistų antkainių ribojimas, tiek receptų išrašymas pagal bendrinį vaisto pavadinimą, tiek vaistų kainos rodymas vaistinių monitoriuose veikia kompleksiškai, o rezultatai jau yra pamatuojami. Vidutiniškai vaistai atpigo apie 10 proc. Žinant vaistinių apyvartą nesunku apskaičiuoti, kad gyventojai per metus sutaupė daugiau nei 33 mln. Lt.
“Dar didesnis pasiektas rezultatas, kurio mes net nelabai tikėjomės, – priemokų už kompensuojamuosius vaistus mažėjimas. Per laikotarpį nuo liepos iki rugsėjo priemokos sumažėjo apie 26 proc. Tai reiškia, kad 45 mln. Lt liko ligonių kišenėse. Tai rodo, kad pacientai rinkosi pigesnius vaistus. Rugsėjo mėnesį buvo išleistas naujas vaistų kainynas, vieno recepto kaina valstybei sumažėjo 12 proc. Per metus šis sumažėjimas sudaro 80–100 mln. Lt. Skaičiuojama, kad valstybė ir gyventojai, įvedus vaistų antkainių ribojimą ir vaistų skelbimą monitoriuose, iš viso sutaupys apie 180 mln. Lt. Žinoma, tiek neuždirbs verslas, todėl pasipriešinimas – normalus reiškinys. Mums buvo sunkiau, kol neturėjome rezultatų, dabar jų niekas negali nuginčyti”, – įsitikinęs M.Marcinkevičius.
Beje, pasak jo, vargu ar reforma būtų pavykusi be prezidentės paramos.

Monitorių privalumai – kiekvienam

Labai svarbu tai, kad dabar pacientai vaistinių monitoriuose mato visus vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga ir gali rinktis pigesnius ar brangesnius. Anksčiau jie teturėjo vieną išeitį – pirkti tai, ką išrašydavo gydytojas arba ką pasiūlydavo vaistininkas, o tai dažniausiai būdavo brangiausi variantai.
“Žinoma, dar ne visur pastatyti monitoriai, ne visur pasiūlomas pigiausias vaistas, bet viskas po truputį juda. Juk kiek priešintasi, kiek aiškinta, kad ši tvarka niekada negalios ir nebus gyvybinga, bet šiandien visas didmeninis ir mažmeninis vaistų prekybos tinklas paklūsta naujajai tvarkai. Valstybė šiuo atveju parodė savo jėgą, nes buvo būtina”, – neabejoja A.Čaplikas. Tiesa, pasak jo, vaistinės dabar jau ne priešinasi, o gudrauja.
Dar didesni pokyčiai įmanomi didėjant pačių pacientų sąmoningumui ir stiprinant Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos pajėgas. Su tuo sutinka ir sveikatos ministro patarėjas M.Marcinkevičius. Todėl tikėtina, kad kitąmet stiprės vaistinių kontrolė. Jau dabar patarta teritorinių ligonių kasų specialistams lankytis vaistinėse ir stebėti, kaip vyksta pacientų aptarnavimas.
Kita veiklos kryptis – gyventojų švietimas. Esą daugybė Lietuvos gyventojų ir dabar net nesusimąsto, kad tas pats vaistas gali būti gaminamas kelių gamintojų ir būtent dėl to jo kaina gali skirtis ne keliais procentais, o net kartais.
Primename, kad vaistų kainų monitoriais galima naudotis perkant ne tik kompensuojamuosius receptinius, bet ir nekompensuojamuosius receptinius vaistus. O paprašius parodyti paprasto paracetamolio kainų lentelę, taip pat galima rasti keliais litais pigesnį variantą už tą, kurį pasiūlė vaistininkė.

Nuo kitų metų pradžios pabrangs ne tik degalai, bet ir kai kurie maisto produktai bei buitinės prekės, trečiadienį rašo “Vilniaus diena”.

Prognozuojama, kad nuo sausio dar išaugs aliejaus, kai kurių pieno ir duonos produktų kainos. Kol kas neplanuojama branginti tik mėsos ir jos gaminių.

Prekybininkai tvirtina, jog pabrangs ir kai kurios buičiai reikalingos priemonės.

“Jau keletas gamintojų yra pranešę, kad padidins skalbimo miltelių ir kitų savo produktų kainas. Tačiau esame pastebėję, jog juos žmonės dažniausiai ir daugiausia perka per įvairias akcijas, kai kainos būna išties patrauklios. Tokių akcijų ir nuolaidų neatsisakysime ir ateityje”, – sakė “Maxima LT” Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.

Jos duomenimis, gruodį jau šiek tiek pabrango kai kurie duonos ir pieno gaminiai. L.Muižienės tvirtinimu, kainos kyla tiekėjų iniciatyva, kurie kaip vieną kainų didėjimo priežasčių nuolat įvardija vis augančias žaliavų kainas.

Kitų prekybos tinklų atstovai taip pat neneigia, kad kainos dar šiek tiek koreguosis. Labiausiai visiems nerimą kelia tai, kad pastaraisiais mėnesiais nepaliaujamai brangsta degalai. Nuo sausio dar apie 12 centų už litrą dėl didėsiančio akcizo išaugs dyzelino kaina. Tad maisto ir kitų produktų kainos gali dar pakilti ir dėl to.

Didžiausias įvairios produkcijos brangimas buvo užfiksuotas šių metų rugsėjį, kai 15-20 proc. brango visų rūšių aliejus, kava – apie 20 proc., miltai – apie 10 proc., įvairios kruopos – 15-20 proc., pieno ir jo produktų kainos pakilo 5-10 proc., duona ir jos gaminiai pabrango apie 10 procentų.

Labiausiai tuomet brango grikiai – jų kainos išaugo apie 60-70 procentų.

Šių metų gruodį pienas bei jo produktai ir duonos gaminiai pabrango dar 5-10 procentų. Kiek jie dar brangs ateityje, prekybininkai teigia kol kas nežinantys.

Du ketvirčius iš eilės fiksuotas vidutinio darbo užmokesčio didėjimas skatina tikėti, kad sunkiausi laikai jau praeityje ir daugelis krizės iškankintų Lietuvos gyventojų pagaliau patys pajus ekonomikos atsigavimą. Tad kiek pagrįstos viltys, kad gyventojų piniginės netrukus papilnės?

Priminsime, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis didėjo gana ilgai, iki pat 2008 m. paskutinio ketvirčio. Po to pusantrų metų atlyginimai tik mažėjo, o gyventojai tai pajuto labai greitai ir labai akivaizdžiai. Vertybinių popierių komisijos užsakymu atliekamų gyventojų asmeninių finansų tvarkymo elgsenos tyrimų duomenimis, 2007 m. po būtinųjų išlaidų nė vieno laisvo lito nelikdavo penktadaliui šeimų, pernai tokių buvo ketvirtadalis, o ankstyvą šių metų pavasarį – jau 28 proc.

Nuo šių metų pavasario dirbančių šių šeimų narių mėnesio pajamos statistiškai padidėjo 37 Lt, mat per II ir III metų ketvirčius vidutinis atlyginimas “į rankas” (be individualiųjų įmonių), palyginti su I ketvirčio duomenimis, ūgtelėjo 2,3 proc. ir pasiekė 1621 Lt.

Tuo tarpu palyginus 2008 m. III iki šių metų I ketvirčio duomenis paaiškėja, kad vidutinis atlyginimas iš viso sumažėjo beveik 190 Lt. Taigi per pastaruosius du ketvirčius matomas padidėjimas yra nedidelė kompensacija to, kas buvo prarasta. Vis dėlto ir tai reikšmingas veiksnys, per vartojimą prisidedantis prie spartesnio ekonomikos atsigavimo, o kartu – ir tolesnio atlyginimų kilimo. Pirmieji atsigavimo ženklai matomi jau dabar – darbo užmokesčio didėjimo priežastimi Statistikos departamentas įvardija išaugusį darbų mastą ir didesnį darbo valandų skaičių.

Pasirodo, labiausiai darbo užmokestis kilo žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, statybos, apdirbamosios gamybos sektoriuose. Šie sektoriai buvo minimi tarp tų, kuriuose 2008 m. pabaigoje ir vėliau, smarkiai mažėjant užsakymų skaičiui ir darbo apimtims, atleista daug darbuotojų. Iš esmės nesikeičiantys nedarbo rodikliai rodo, kad ir dabar darbdaviai vis dar nesiryžta priimti daugiau darbuotojų. Greičiau skatina esamus dirbti daugiau, taigi ir šiek tiek daugiau uždirbti. Be to, prie statistinio darbo užmokesčio didėjimo prisideda ir tai, kad kai kuriose srityse ima stigti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, o patyrusiems tenka mokėti daugiau. Norėdami išlaikyti esamus darbuotojus ir pritraukti naujų, darbdaviai bus priversti didinti algas – taip gerėjančios ekonominės padėties ženklai pamažu išryškės ir darbo rinkoje.

Taigi teorinis pagrindas didinti algas yra, bet sakyti, kad krizė jau praeityje ir planuoti, ką įsigysime už didėsiančius atlyginimus, vis dėlto dar negalime. Darbdaviai neskubės didinti darbo užmokesčio vos pajutę stipresnį ekonomikos pulsą – greičiau ilgai stebės rinką, savo verslo apimtis ir veiksmų imsis tik tuomet, kai bus užtikrinti, kad šie bus teisingi.

Tai iliustruoja ir šiųmečio bendrovės “Hay Group” tyrimo duomenys, skelbiantys, kad 58 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių per ateinančius metus koreguoti bazinių atlyginimų neketina, o 41 proc. planuoja juos didinti vidutiniškai 4 proc.

Beje, realiai pajusti darbo užmokesčio padidėjimą sunku ir dėl kainų augimo. Pavyzdžiui, palyginus 2009 m. IV ir šių metų III ketvirčių duomenis matyti, kad, nepaisant stabilaus dviejų ketvirčių augimo, darbo užmokestis vis dar 1,6 proc. mažesnis, nei buvo praėjusių metų pabaigoje. O vartojimo prekių ir paslaugų kainos per tą patį laikotarpį padidėjo 2 proc., tad užburtas ratas, kuriame pajamų gausėjimą iškart “kompensuoja” išlaidų didėjimas, sukasi visa jėga.

Suprantama, anksčiau ar vėliau ekonomika vėl įsibėgės, šis ratas sulėtės, o gyventojų piniginės ims pilnėti ne tik statistine išraiška, bet ir iš tikrųjų. Kol kas tam trukdo ir ekonominės aplinkybės, ir (iš dalies) vis dar pasyvios gyventojų nuotaikos. Nesitikint šalies ir savo asmeninės finansinės padėties gerėjimo vartojama mažai, o tai neskatina kurti naujų darbo vietų paklausai patenkinti ir pasiūlai padidinti.

Būsto rinkos kainos visoje Lietuvoje šiemet ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su trečiuoju, augo 1,2 procento.

Be Vilniaus, šalyje per ketvirtį būstas brango 2,4 proc., o vien Vilniuje – 5,7 proc., pranešė Registrų centras, remdamasis preliminariais duomenimis.

“Toks skirtumas tarp Lietuvos vidurkio ir Vilniaus bei likusios šalies dalies susidaro, nes Vilniuje parduota sąlyginai mažai ploto už didelę pinigų sumą, o likusioje dalyje – daug ploto už mažą sumą. Pavyzdžiui, negalutiniais duomenimis, Vilniuje už 152 mln. litų nupirkta 42 tūkst. kvadratinių metrų, o likusioje dalyje – už 181 mln. litų – 139 tūkst. kvadratų”- BNS sakė Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius.

Tuo tarpu per metus – ketvirtąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pernai tuo pat laiku, – būstas visoje šalyje pigo 7,4 proc., be Vilniaus – 7 proc., o vien Vilniuje brango 3 procentais.

Per šiuos metus būsto rinkos kainos Lietuvoje šiemet, palyginti su 2009 metais, smuko 13 proc. Vien Vilniuje šiemet, palyginti su 2009 metais, jos smuko vidutiniškai 10 proc., o likusioje šalies dalyje – apie 15 proc.

Termofikacinės elektrinės stengiasi parduoti daugiau energijos per Lietuvos elektros biržą “BaltPool”,

Tai ypač pastebima atšalus orams, tačiau gautas pajamas įmonės naudoja savo reikmėms. Tuo tarpu skandinavai dėl to pigina šilumą gyventojams, rašo “Lietuvos rytas”.

“Šį sezoną termofikacinės elektrinės pasiūlo daugiau ir pigesnės elektros. Pernai šilumos gamintojai nebuvo tokie aktyvūs kaip dabar”, – “Lietuvos rytui” tvirtino Lietuvos elektros biržos “BaltPool” aptarnavimo skyriaus vadovas Valdas Jurkevičius.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Šilumą gaminančios elektrinės gali gaminti ir elektrą, tai ypač pastebima atšalus orams. Gautas pajamas įmonės naudoja savo reikmėms. Tuo tarpu skandinavai dėl to pigina šilumą gyventojams.

„Šį sezoną termofikacinės elektrinės pasiūlo daugiau ir pigesnės elektros. Pernai šilumos gamintojai nebuvo tokie aktyvūs kaip dabar”, – „Lietuvos rytui” tvirtino Lietuvos elektros biržos „BaltPool” aptarnavimo skyriaus vadovas Valdas Jurkevičius.

Tiksliai sunku nustatyti, kokią rinkos dalį sudaro šilumininkai. Tačiau jie neslepia planų šiais metais daugiau elektros patiekti į rinką. Tik šilumos vartotojams – jokios naudos.

„Ketiname parduoti daugiau elektros. Tačiau sunku pažadėti, kad dėl to šiluma gali pigti. Elektros kainos biržoje – neprognozuojamos, tad sunku pasakyti, ar visada atsiras pirkėjų”, – teigė laikinosios sostinės gyventojams šilumą gaminančios Kauno termofikacinės elektrinės vadovas Antanas Pranculis.

Pasak jo, sunku konkuruoti su rusiškos elektros tiekėjais, kurie naktį gali pasiūlyti daugiau pigesnės elektros. „Mes pigesnės elektros galime pagaminti esant labai žemai temperatūrai”, – pridūrė A.Pranculis.

Skandinavijos šalių šilumos gamintojai gyventojams mažina šilumos kainą, jei į rinką parduoda daugiau elektros. Taip gautomis pajamomis jie kompensuoja šilumos kainą. Ar įmanomas toks scenarijus Lietuvoje?

„Abejoju. Šilumos kaina mažėtų tuo atveju, jeigu gamintojai parduotų visą pagamintą elektrą. Tačiau dabar pardavimas nepastovus, nes rusiškos elektros tiekėjai pasiūlo geresnes kainas”, – teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas Vytautas Stasiūnas.

Be to, šilumos kainas ir įmonių pelningumą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Pasigenda viešumo

* Nepriklausomas šilumos ūkio ekspertas R.Zabarauskas mano, kad šilumos gamintojai turi galimybių sumažinti šilumos kainą.

* „Kiek jie uždirba iš elektros gamybos – nėra plačiai žinoma. Mano manymu, tai įslaptinta.

* Pajamomis už elektrą galima sumažinti sąnaudas, o vartotojai džiaugtų-si pigesne šiluma”, – pažymėjo ekspertas.

Artimiausiu metu įsigyti nuosavą arba didesnį būstą planuoja 4,3 proc. gyventojų, dar kiek daugiau nei 2 proc. norėtų nusipirkti sodybą ar butą pajūryje, rodo “Delfi” užsakymu rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa.

Maždaug ketvirtadalis lietuvių mano, kad nekilnojamojo turto kainos nesikeis, daugiau nei trečdalis – kiek didės, o per 26 proc. laukia kritimo, rašo naujienų portalas delfi.lt.

Daugiausiai – maždaug 40 proc. – apklausos dalyvių, paklausti, ar artimiausiu metu ketina keisti būstą, tvirtino kad juos tenkina dabartinis, tačiau nėra lėšų jo atnaujinimui arba naujo įsigijimui.

Dar po beveik 14 proc. respondentų sakė neplanuojantys jo keisti, nes jiems per brangu turėti nuosavus namus arba netenkina pasirinkimas. Maždaug 13 proc. žmonių ketina renovuoti jau turimą būstą, o 5 proc. dar laukia kainų kritimo.

Tyrimo duomenimis, apie planus pirkti būstą dažniau kalbėjo 25-45 metų didžiausių pajamų atstovai.Tų pačių charakteristikų respondentai taip pat dažniau nurodė laukiantys dar didesnio kainų kritimo.

Tuo metu vyresni nei 45 metų gyventojai dažniau nusiteikę ateityje renovuoti turimą būstą.

Lietuviai nėra vieningi, kokia ateitis laukia nekilnojamojo turto kainų. Maždaug 34 proc. mano, kad jos kils, per 26 proc. laikosi nuomonės, kad jos kris, ketvirtadalis prognozuoja, kad nesikeis.

Dar kone dešimtadalis respondentų šiuo klausimu nuomonės neturėjo.

Registrų centro Rinkos tyrimų ir duomenų analizės skyriaus vedėjas bei Lietuvos turto vertintojų asociacijos prezidentas Steponas Deveikis “Delfi” sakė, kad dabar NT rinkoje yra štilis, o atsigavimo reikėtų laukti po kelerių metų.

Registrų centro duomenimis, 2009 metais būstas Vilniuje atpigo 25,8 proc., o likusioje šalies dalyje – 19,8 proc.

Nepaisant išorinių veiksnių, vartotojų kainos Lietuvoje yra stabilios ir gruodį gali didėti tik dėl brangstančių degalų. Tačiau didelio kainų augimo neturėtų būti, mano “Danske Bank” banko vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė.

“Jau šiandien brangsta degalai ir yra rizika, kad bent jau transporto komponentė linkusi tapti pliusine, aišku, tai gali lemti nedidelę infliaciją”, – BNS sakė V.Klyvienė.

Anot jos, nors didėjant degalų kainoms prasideda grandininė reakcija – brangsta maistas bei kiti produktai, kita vertus, prasidedant kalėdinėms akcijoms didelio infliacijos šuolio neturėtų būti.

“Dabar jau matosi, kad drabužių ir avalynės kainų augimas yra sulėtėjęs, palyginti su praėjusiais mėnesiais”, – pastebėjo V.Klyvienė.

Anot jos, dalies kaštų augimo, esant menkai paklausai, pardavėjai gali ir neperkelti ant vartotojų pačių.

Lietuvoje lapkričio mėnesį, palyginti su spaliu, užfiksuota nulinė infliacija. Pasak V.Klyvienės, tai geras rodiklis, palyginti su pavyzdžiui, gerokai šoktelėjusiomis kainomis Estijoje, kur laukiama euro įvedimo: “Pas mus ta raida palyginti subalansuota. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti”.

“Danske” analitikų prognozėmis, neįvertinus trečiadienį paskelbtos infliacijos rodiklio, metinė infliacija Lietuvoje turtų siekti 1,3 proc. V.Klyvienė mano, jog ne infliacija yra pagrindinė Lietuvos problema.

“Tai, kad antradienį padidino Latvijos reitingus, rodo, jog turime daugiau dėmesio skirti kitai sričiai”, – kalbėjo V.Klyvienė.

Reitingų agentūra “Standard & Poor’s” antradienį kilstelėjo Latvijos skolinimosi reitingą nuo BB iki BB+, nustačiusi stabilią reitingo perspektyvą.

Metų pabaigoje, didėjant maisto produktų kainoms, politikai vėl prakalbo apie prekybos tinklų antkainius, o šalies prezidentė, spalio pabaigoje pasikvietusi pokalbio prekybos tinklų “didžiojo ketverto” vadovus, paragino juos būti socialiai atsakingus, jautrius ir rūpintis ne tik savo pelnu, bet ir visuomenės gerove. Neapsiribodama tik kalbomis, prezidentė pateikė Seimui ir Konkurencijos įstatymo pataisas, numatančias asmeninę ūkio subjektų vadovų atsakomybę už kartelinius susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Jei pataisos bus priimtos, įmonių vadovams grės bauda iki 50 tūkst. Lt ir atleidimas iš pareigų, t.y. teisės būti įmonės vadovu apribojimas nuo trejų iki penkerių metų.

Nestinga iniciatyvų ir parlamente: konservatorius Saulius Stoma įregistravo Kainų įstatymo pataisą, numatančią prievolę prekybinį antkainį, taikomą maisto produktams, skelbti etiketėse prekybos salėse, o Seimo opozicijos lyderis socialdemokratas Algirdas Butkevičius teikia Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pataisą, draudžiančią prekybos įmonėms perkelti savo veiklos riziką tiekėjams, juos apmokestinus papildomais mokesčiais, arba primetus papildomų įpareigojimų. Šis įstatymas jau buvo priimtas praėjusių metų pabaigoje, projektą parengė Ūkio ministerija. Taigi su prekybininkų nustatytais antkainiais sutartinai kovoja tiek pozicija, tiek opozicija. Visuomenės nuomonė taip pat nėra palanki.

Įdomu tai, kad jau senokai žodis “antkainis” yra tapęs neatsiejamu prekybininkų epitetu ir įvaizdžio dalimi – niekas juk nekalba apie, tarkim, ūkininkų ar duonos kepėjų antkainius. Šis žodis, žinia, turi neigiamą prasmę, nes dažniausiai yra siejamas su piktnaudžiavimu, nesąžininga veikla. Antkainis – tai tarsi kažkoks dirbtinis priedas, tarsi papildomas mokestis, piktavališkai “uždedamas” ant kainos, dėl kurio kenčia vartotojai. Gamintojai ir tiekėjai savo ruožtu skundžiasi prekybos tinklų spaudimu, jiems taikomais “lentynos”, “įėjimo” mokesčiais ir panašiais dalykais. Tuo tarpu objektyvi realybė tokia, kad, kaip rodo statistikos duomenys, prekybos tinklų pelnai svyruoja nuo nuostolio iki 2,4 proc. Tai netgi mažiau, negu uždirba tie patys prekių gamintojai ir tiekėjai. Taigi jei atsižvelgsime į faktus, kalbos apie didžiulius pelnus pasirodys smarkiai perdėtos.

Vis dėlto kiekvienas reiškinys turi savas priežastis, ir neigiamas požiūris į prekybos tinklus – taip pat. Ko gero, jo ištakos – visuomenės ir pačių prekybininkų mentalitete. Dauguma juk dar prisimena sovietinius laikus, kai tikrieji, nors ir pogrindinės, bet vis dėlto rinkos prekybininkai buvo vadinamieji spekuliantai, kurie prekiavo iš po skverno, neinvestuodavo nei į parduotuves, nei į įrangą bei darbuotojus, o tik nustatydavo “antkainius” deficitinėms prekėms, gautoms per pažintis su valdininkais – šių prekių skirstytojais. Tie spekuliantai nebuvo gerbiami, nors ir buvo reikalingi. Pati jų veiklos specifika reikalavo uždarumo, slaptumo, o kažkokia socialinė atsakomybė, dialogas su visuomene buvo apskritai negirdėtos sąvokos.

Kadangi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, prekybos verslas atsispyrė būtent nuo tokių pamatų, atrodo, kad dvidešimt metų – dar nepakankamas laikotarpis rimtiems prekybos verslo įvaizdžio poslinkiams įvykti. Prie to labai prisideda ir prekybos tinklų arogancija, nenoras rimtai ir atsakingai diskutuoti su politikais bei visuomene. Tiesa tokia, kad didėja žaliavų kainos, kad brangsta elektra, degalai, tačiau tiesa ir tai, kad prekybos tinklai šiandien yra didžiulė, kartais bauginanti jėga rinkoje. Juk Lietuvoje nėra nė vieno gamintojo, be kurio negalėtų apsieiti prekybininkų “didysis ketvertas”, ir nėra nė vieno didelio gamintojo, kuris galėtų apsieiti be didžiųjų prekybos tinklų.

Prie prekybos centrų pripratę pirkėjai taip pat suvokia savo priklausomybę nuo to, ką jiems siūlo prekybos tinklai. Priklausomybė dažniausiai gimdo nesaugumą, o šis – protestą, besireiškiantį draudimų ir apribojimų siekiu.

Prieš keletą metų bandyta pradėti socialinį dialogą. Remiantis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, buvo parengtas prekybos verslo savireguliacijos mechanizmas – Prekybos tinklų geros verslo praktikos kodeksas. Tačiau jis gyvavo tik keletą mėnesių: vienam iš didžiųjų prekybos tinklų vienašališkai pasitraukus, ši trapi iniciatyva užgeso.

Prekybininkai jau keletą metų jaučia, kad socialinė aplinka tampa priešiška, tačiau bendraudami su aplinkiniu pasauliu net nesistengia bent jau nugludinti aštrių kampų – netgi susitikę su prezidente prekybininkų “didžiojo ketverto” vadovai tvirtino, kad kainos ir toliau kils.

Į

Anot BNS pranešimo, sparčiai degalų kainas keliantys mažmenininkai vartotojams neturi optimistinių žinių – į dvejų metų aukštumas pakilusios naftos kainos ryškiau krypties nekeičia, o energijos išteklių kainas kilstelėjo šalčiai ir sezoninė paklausa.

“Verslo žinios” rašo, kad dyzelino didmeninė kaina mažiau nei per 2 savaites pašoko beveik 8 proc., benzino – apie 7 proc., o automobilinių dujų – apie 13 proc.. Į tokius pokyčius netruko reaguoti mažmenininkai – populiariausias 95 benzinas ir dyzelinas nuo lapkričio 24 dienos, kai didmeninės kainos buvo žemiausios lapkritį, jau pakilo atitinkamai apie 24 ir 30 centų už litrą.

“Šaltukas kelia paklausą, todėl ir kainos kyla. Be to, pasižiūrėjus į tai, kas vyko pastaruoju metu, reiktų atkreipti dėmesį į JAV dolerio stiprėjimą. Anksčiau būdavo kiek kitaip: žaliavų kainos kildavo silpnėjant doleriui, o dabar jaučiamas dvigubas efektas”, teigė “Neste Lietuva” generalinis direktorius Gintaras Macijauskas.

Pasak jo, dabartinis degalų kainų kilimas yra ir sezoninis reiškinys: prieš žiemą, prasidėjus šalčiams padidėja dyzelino kainos, nes jis naudojamas ir šildymui.

“Lietuva Statoil” Pardavimų ir tiekimo departamento direktorius Giedrius Bandzevičius sakė, kad gruodžio mėnesį sunku tikėtis pigimo tendencijų, juolab kad paklausa esant tokiems orams neturėtų kristi.

“Ką nors džiuginančio sunku pasakyti, nes ir akcizas dyzelinui nuo 2011 metų sausio 1 dienos kyla, o tai dar turės papildomos įtakos, gerų naujienų sunku rasti”, – tvirtino “Statoil Lietuva” atstovas.

„Respublika“ rašo:

„Latvijos degalų rinkoje – sujudimas. Jis kilo Suomijos naftos perdirbimo įmonei “Neste Oil” paskelbus ketinimus pradėti vežti į Baltijos valstybę antros kartos biodyzeliną. Šalyje kaimynėje irgi gaminami panašūs degalai, bet jie priklauso pirmajai kartai. Todėl latviai turi pagrindo baimintis, kad jų nacionalinė biodegalų pramonė bankrutuos. Tuo tarpu šio verslo atstovai Lietuvoje tvirtina, kad jiems šiandien verta bijotis ne pažangesnio biodyzelino, o į bankrotą varančių aukštų biodegalų žaliavos kainų.

Pastaraisiais metais Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, tarytum grybai po lietaus dygo gamyklos, naudojančios vietos rapsus ir iš jų gaminančios biodegalus. Dar 2005-2006 m. gamyklas noriai rėmė valstybė, Europos Sąjunga. Dalį pinigų joms statyti mielai skolino ir bankai. Todėl bent jau Latvijoje ketinimai rinkai pateikti modernesnius degalus sukėlė šoką. Subankrutavus vietos degalų pramonei, gamyklų savininkams liktų ne tik suskilusi gelda, bet ir didžiulių skolų bankams kupra.

Šalyje kaimynėje antros kartos biodyzeliną, kuris moksliškai vadinamas hidrogenizuotu augaliniu aliejumi NExBTL, pristatė “Neste” atstovybės Latvijoje pardavimų vadovas Andris Matisonas (Andris Matisons). Naujojo biodyzelino pranašumai, palyginti su pirmtaku, – akivaizdūs.

Pasak A.Matisono, technologinis antros kartos biodegalų gamybos procesas iš esmės skiriasi nuo to, kuris buvo naudojamas gaminant pirmos kartos biodyzeliną. Todėl jį įmaišyti į tikrą dyzeliną galima bet kokiais kiekiais ir jis nekenks įprastiems automobilių varikliams. Maža to, kaip tvirtinama, įprasti motorai nenukentės ir tuomet, jei juose bus deginami vien tik naujieji biodegalai.

Laikoma, kad pirmosios kartos biodyzelinas nėra kenksmingas įprastiems varikliams tik tada, jei jo dalis dyzeliniuose degaluose sudaro ne daugiau kaip 15 proc. Tiesa, dalis technikos ekspertų abejoja ir dėl tokio santykio. Pavyzdžiui, “Peugeot” techninis konsultantas Algis Baryza tvirtina, kad biodegalais atmieštu dyzelinu gali važinėti tik tos mašinos, kurių motorai yra specialiai tam pritaikyti. Tokių automobilių Lietuvoje ir Latvijoje kol kas vienetai.

Logiška, kad dauguma abiejų Baltijos valstybių vairuotojų rinksis tuos biodegalus, kurie kelia mažiau problemų, o jų kaina – beveik vienoda.

A.Matisono tvirtinimu, Suomijos bendrovė į naujųjų biodegalų gamybą investavo beveik 1,05 mlrd. eurų (maždaug 3,62 mlrd. litų). Antros kartos biokuras gaminamas Suomijoje ir Singapūre. Gamyklų pajėgumas per metus atitinkamai – 380 tūkst. ir 800 tūkst. tonų. Kaip teigia Latvijos laikraštis “Dienas Bizness”, tokio kiekio visiškai užtenka nacionaliniam Latvijos biodegalų platinimo tinklui sunaikinti. “Mūsų gamintojams teks ieškoti kitų rinkų”, – liūdnai konstatavo dienraštis. Padėtimi biodegalų rinkoje susirūpino ir Latvijos valdžia. Kalbama net apie tai, kad reikėtų kiek įmanoma ilgiau vilkinti antros kartos biodyzelino atėjimą į šalies rinką. Kaip tvirtino Seimo narys Klava Olšteinas, “Neste Oil” pasiūlymas bus “atidžiai analizuojamas”. “Vadovaudamiesi ES teisės aktais, mes, aišku, negalime sustabdyti antros kartos biodegalų atėjimo. Tačiau pernelyg dideli jo kiekiai gali pakenkti vietos gamintojams”, – tvirtino parlamentaras.

“Žinome apie tuos naujus “Neste” sintetinius biodegalus. Nemanau, kad Lietuvos biodegalų gamintojai turėtų dėl to sunerimti”, – dienraščiui “Respublika” sakė Lietuvos biodegalų gamintojų asociacijos (LBGA) prezidentas Mindaugas Palijanskas.

Jo tvirtinimu, skirtingai nei Latvija, mūsų šalis didžiąją biodegalų dalį parduoda ne vietos, o užsienio rinkose. “Importuojame 70 proc. biodegalų ir tik 30 proc. jų pasiliekame. Lietuvoje gaminamus biodegalus mielai perka skandinavai, vokiečiai, lenkai. Nemanau, kad, atsiradus antros kartos biodyzelinui, iškart prarastume turėtas rinkas”, – tvirtino pašnekovas.

Anot M.Palijansko, daug didesnį pavojų nacionalinei biodegalų pramonei šiandien kelia sukilusios žaliavų, kitaip tariant, grūdų kainos. “Vasarą rapsai kainavo išvis pasakiškus pinigus. Dabar jie gal šiek tiek ir atpigo, bet gamintojai sąžiningai vykdė sutartis ir žaliavomis apsirūpino dar iki jų atpigimo”, – sakė LBGA vadovas.

M.Palijansko teigimu, jei aukštos žaliavų kainos laikysis ir ateityje, biodegalų gamybai Lietuvoje gali būti riesta.

Bendrovės “Neste Lietuva” Didmeninės prekybos ir tiekimo skyriaus vadovas Audrius Miežys “Respubliką” tikino, kad artimiausiu metu jo atstovaujamas degalinių tinklas panašaus biodyzelino, kokį rengiamasi gabenti į Latviją, mūsų šalyje nesirengia pardavinėti. “Dar anksti”, – sakė A.Miežys.

Lietuvoje šiandien gaminamos dvi ekologiškų degalų rūšys – biodyzelis ir bioetanolis. Pastarasis yra biologinės kilmės benzino priedas, gaminamas iš atsinaujinančių žaliavų – žemės ūkio produktų (grūdų, runkelių ar pan.). Metilo esteris, arba pirmos kartos biodyzelis, gaminamas iš rapsų ir yra įmaišomas į dyzeliną. Antros kartos biodyzelino Lietuvoje kol kas nėra.