Dreams foto

Pakilus naftos produktų kainoms, Lietuvoje proporcingai kils dujų kaina, o dėl to brangs ir visos kasdienės prekės.

Pastaruoju metu Lietuvoje viena opiausių temų – augančios degalų kainos. Lažybų bendrovės visai neseniai net siūlė nemažas sumas statantiems, ar skaičiai degalinių švieslentėse prasidėjus vasarai peržengs 5 litų už litrą populiariausio benzino ribą, ar ne.

Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VUTVM) profesoriaus Arvydo Paškevičiaus įsitikinimu, galime būti tikri, kad rekordų bus ir daugiau. Pasak A. Paškevičiaus, pakilus naftos produktų kainoms proporcingai didės ir dujų kaina.

Naujas dujų kainų šuolis, kuris, kaip prognozuojama, bus apie 20 proc., numatytas nuo liepos 1 dienos, bet realius pokyčius gyventojai pastebės tik rudenį, gavę sąskaitas už butų šildymą. Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras vidutiniškai sudaro maždaug 12,5 proc. visų vieno namo ūkio išlaidų. Kadangi ši išlaidų rūšis užima antrąją vietą namų ūkio išlaidų sąraše, maždaug 20 proc. kainų augimas turės pastebimą poveikį daugelio šeimų biudžetams. LIETUVOS ŽINIOS

Analogiškai turėtų kisti ir trečia pagal svarbą šeimos išlaidų rūšis – transportas. Akivaizdžiai brangs ir maisto produktai.

Logiškiausia išeitis, esant tokiai situacijai, A. Paškevičiaus nuomone, būtų kelti atlyginimus, nes dalis žmonių dar labiau augant kainoms paprasčiausiai nebeišgyvens. Taip pat labai svarbu paspartinti senos statybos būstų renovacijos procesą, nes dauguma namų ūkių prasidėjus šildymo sezonui yra labai neekonomiški.

Išlaidų srautą padėtų sumažinti ir transporto priemonės pasirinkimas – į darbą važiuoti kartu su kaimynais, draugais ar viešuoju transportu yra pigiau nei vienam pačiam nuosavu automobiliu. “Kainų kreivė kils tik aukštyn”. LIETUVOS ŽINIOS

Pieno produktų kainos kilo dėl žaliavinio pieno kainų didėjimo. Tačiau dabar pasiektos žaliavinio pieno kainų lubos ir supirkimo kainos turėtų išlikti stabilios, todėl ir pieno produktai daugiau brangti nebeturėtų.

Mėsos gaminių kainos, kurios ilgą laiką buvo stabilios, kovo mėnesį irgi pradėjo didėti, tam įtakos turi žaliavos bei gamintojų sąnaudų didėjimas. Duona brangsta dėl sumažėjusių grūdinių kultūrų derliaus, kartu ir dėl padidėjusio jų poreikio. Daržovių kainų kilimas pastarąjį mėnesį stabilizavosi, tačiau, palyginti su metų pradžia, buvo juntamas gana didelis pabrangimas. Tam įtakos turėjo ne tik sezoninis kainų svyravimas, bet ir didesnis daržovių poreikis iš kaimyninės Rusijos, kurios daržovių rezervai dėl prastų orų pernai buvo palyginti maži. Dėl to padidėjo paklausa, o sykiu ir kaina.

Cukraus kaina taip pat kilo iš dalies dėl to, kad pasaulinėje rinkoje sumažėjo jo pasiūla dėl prasto derliaus, bet savo padarė ir kilusi panika išgirdus, kad cukrus brangs.

"Veido" archyvas

Tarp labiausiai brangusių maisto produktų pirmauja daržovės – bulvės, morkos, kopūstai

Šiemet brango beveik visi pagrindiniai maisto produktai. Lietuviai į tai reagavo dvejopai: turtingesni tebevalgo tą patį, bet mažiau atideda taupymui, o skurdžiau gyvenantieji ieško pigesnių pakaitalų ir atsigręžė į turgavietes.

Grikiai per metus pabrango beveik 150 proc., lietuviški baltagūžiai kopūstai – 130 proc., bulvės – 90 proc., maistinis aliejus – 50 proc. Tai maisto produktai, kurie nuo praėjusių metų balandžio Lietuvoje pabrango labiausiai.

Vadinasi, fasuotų bulvių kilogramo kaina nuo lito priartėjo prie dviejų litų, o litro aliejaus kaina nuo 5,5 Lt šoktelėjo iki beveik 9 Lt. Jūsų piniginė tikrai tai pajuto.

Ir šį sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti, nes Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, nuolat renkančio informaciją apie maisto prekių kainas iš keturių didžiausių prekybos tinklų, duomenimis, nuo kelių iki keliasdešimties procentų šiemet brango beveik visi pagrindiniai maisto produktai.

Sutaupyti atostogoms nebepavyksta

Banko “Nordea” komunikacijos vadovo Vaidoto Cucėno ir jo žmonos rinkodaros specialistės Rasos pajamos didesnės už vidutines, bet ir juos parduotuvėje suerzina pakilusios maisto kainos. Juk dėl tokio staigaus ir netikėto maisto kainų šuolio sunkmečiu trejų metų dukrelę auginančiai Cucėnų šeimai dabar tenka keisti savo planus. Pavyzdžiui, atsisakyti taip lauktų ir dar neseniai planuotų vasaros atostogų prie Viduržemio jūros.

“Nieko nebeišeis – gyvenimas taip pasikeitė, kad susitaupyti nepavyks, – apžvelgdama sumenkusius šeimos finansus konstatuoja R.Cucėnienė. – Todėl neseniai nusprendėme, kad vietoje šios kelionės pasiimsime dviračius ir vyksime pailsėti prie Baltijos jūros.”

Savo šeimos biudžetą kruopščiai planuojanti šeima apskaičiavo, kad jų išlaidų dalis, tenkanti maistui, per metus padidėjo 10 proc. Tai lėmė maisto prekių kainų didėjimas. “Mūsų išlaidos maistui padidėjo apie 100 Lt per mėnesį. Kai kurių produktų atsisakėme, pavyzdžiui, nebeperkame duonos, nes pradėjome ją kepti patys, o kiaušinius perkame iš ūkininkų, nes taip 10–15 proc. pigiau”, – sako pašnekovė.

Bet ne tik maisto produktų brangimas lėmė, kad Cucėnams dabar tenka atidėti išsvajotas atostogas: juk brangsta ir degalai, ir buto šildymas. Vien automobilių degalams abu sutuoktiniai dabar išleidžia apie 150 Lt per mėnesį daugiau nei prieš metus. Išlaidos šiek tiek sumažėjo, kai žiemą Cucėnai atsisakė kai kurių savaitgalio išvykų mašina, o prasidėjus pavasariui ėmė dažniau važinėti dviračiais. Tačiau niekaip nepavyko susimažinti išlaidų už senos statybos buto šildymą. V.Cucėnas gerai prisimena, kad prieš aštuonerius metus perkant šį būstą vienas pagrindinių kriterijų buvo šildymo išlaidos, tuomet siekdavusios apie 220–250 Lt per mėnesį. Vėliau mokesčiai tolydžio didėjo, kol praėjusią žiemą pasiekė 630–680 Lt per mėnesį.

Anksčiau Cucėnai kainų didėjimo praradimus kompensuodavo pajamomis iš terminuotųjų banko indėlių, bet dabar, palūkanoms kritus ir besiekiant 2–3 proc., to padaryti nebepavyksta.

Apskritai Cucėnai dabar vis mažiau lėšų gali skirti taupymui ir juodai dienai. Tą patį tenka patirti ir kitiems didesnes nei vidutines pajamas gaunantiems lietuviams: atliekamos lėšos, kurios iki šiol būdavo skiriamos banko indėliams ir kitoms taupymo priemonėms, dabar naudojamos būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms – pabrangusiam maistui, degalams įsigyti ir mokesčiams sumokėti.

Daugiau pravalgysime, mažiau sutaupysime

Kaip teigia “Swedbank” asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė, tie gyventojai, kurie pastaraisiais metais stipriai taupė ir mažino vartojimą, dabar priversti elgtis kitaip – taupymui numatytas lėšas skirti savo kasdieniams poreikiams. Tai patvirtina ir Cucėnų šeimos pavyzdys. O žmonės, kurie ir taip sunkiai suduria galą su galu, arba tam tikrų produktų atsisako, arba renkasi pigesnius ir ne tokius koybiškus jų pakaitalus. Pastebima ir tai, kad pirkėjai grįžta iš prekybos centrų į turgus, nors ir čia kainos didėja.
“Vargu ar žmonės pradės savo santaupas “valgyti”, aš manau, kad jie tiesiog mažiau kaups, mažiau sutaupys”, – svarsto O.Bložienė.

Iš tiesų terminuotieji indėliai bankuose pastaruoju metu jau ne tik nebedidėja, bet ir pamažu menksta. Teigiama, kad tam įtakos turi ir palūkanų sumažėjimas, populiaresni tampa kiti taupymo būdai.

Naujausiais Lietuvos banko duomenimis, nauji namų ūkių indėliai šių metų vasarį siekė 836 mln. Lt, arba apie 4 mln. Lt mažiau nei tokiu pat metu pernai. Kovo–balandžio mėnesių duomenų dar neturima, tad tendencijos išryškės vėliau.

O ką pataria taupymo ekspertai – kaip bent kiek sumažinti padidėjusias maisto išlaidas? Knygos “91 būdas taupyti, arba dieta jūsų piniginei” autorė Linata Dvareckienė primena, kad išlaidas maistui galima gerokai sumažinti planuojant pirkinius, o ypač – iš anksto sudarant savo šeimos savaitės valgiaraštį ir atsižvelgiant į prekybos centrų skelbiamas akcijas. “Pavyzdžiui, svetainėje www.pigutis.lt galima sužinoti visų prekybos centrų galiojančias akcijas ir pagal tai planuoti šeimos valgiaraštį”, – pataria L.Dvareckienė.

Rinkodaros specialistė, beje, pastebėjo, kad per pastaruosius metus jos šeimos išlaidos maistui padidėjo net apie 20 proc. Tiesa, tam įtakos turėjo ne tik kylančios kainos, bet ir tai, kad ūgtelėjo sūnūs.

Taigi Lietuvos gyventojų maistui skiriama pajamų dalis, ekonomikos pakilimo metais mažėjusi, vėl ims didėti – pagal šį rodiklį, liudijantį šalies skurdumą, lenkiame daugelį Europos Sąjungos valstybių.

Nors vartotojams augančios pasaulinės įvairių prekių ir paslaugų kainos tampa vis didesne našta, kai kurie Lietuvos pramonės sektoriai dėl to skaičiuoja didėjantį pelną.

Ypač džiugiai nusiteikę pienininkai, mat pasaulio rinkose kylančios pieno produktų kainos jiems atveria vis daugiau eksporto galimybių. Štai Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius prognozuoja, kad eksporto rinkose augančios pieno kainos Lietuvos įmonėms leis gaminti daugiau šios produkcijos.

Panaši situacija ir grūdų pardavimo bei perdirbimo sektoriuose. Pavyzdžiui, ūkininkai net delsia sudaryti išankstines pardavimo sutartis, nes laukia dar didesnio kainų kilimo. Komfortiškai, augant kainoms, jaučiasi ir daržovių bei vaisių augintojai.

Puikius laikus dabar išgyvena ir trąšų gamybos sektorius, mat pasaulinės trašų kainos dabar aukštos, o tai leidžia didinti pelnus Lietuvos trąšų milžinėms “Lifosai” ir “Achemai”.

Dėl didžiulių pasaulinių naftos kainų puikiai dabar jaučiasi ir naftos perdirbimo gamyklos. Štai “Orlen Lietuva” per pirmąjį šių metų ketvirtį 27 proc. padidino apyvartą ir pasiekė 53 mln. JAV dolerių pelną.

Nors šalyje nuolat brangsta maisto produktai, viešojo maitinimo sektorius (kalėjimai, ligoninės, kariuomenė) dėl to didesnių sunkumų nepatiria ir maisto raciono nekoreguoja ar koreguoja nežymiai.

Maisto produktus viešosioms maitinimo įstaigoms tiekia bendrovės, laimėjusios konkursus ir pasirašiusios ilgalaikes – metų ar net dvejų – sutartis.
Krašto apsaugos ministerijos atstovė Jovita Bazevičiūtė teigė, kad per pirmąjį 2011 m. ketvirtį Lietuvos kariuomenė maitinimo išlaidų padidėjimo nepatyrė, nes tiekėjai dar nesikreipė dėl kainų kėlimo – dalyvaudami konkurse, jie iš anksto būna numatę galimą produktų brangimą.

Kalėjimų departamento ir Klaipėdos miesto ligoninių atstovai taip pat teigia dėl maisto brangimo keblumų neturintys.
Kalėjimų departamento duomenimis, kalinių maisto daviniai nesumažėjo, valgiaraščių keisti nesiruošiama, nes jie turi atitikti patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Tiesa, tam tikrų korekcijų kalinių maitinimo racione būta anksčiau. “2009 m. dėl sunkios ekonominės situacijos Lietuvoje buvo pakeisti kai kurie maisto produktai pigesniais, pvz., tam tikra dalis grikių, ryžių kruopų buvo pakeista perlinėmis, miežinėmis ir kvietinėmis, jautiena – paukštiena, ir panašiai”, – sakė Audrė Mišeikienė, Kalėjimų departamento atstovė.

Taip pat per kelerius metus keitėsi ir vidutinė paros rinkinio kaina vienam kariui: 2011 m. sausio mėn. buvo 20,11 Lt, vasario – 20,57 Lt (2010 m. spalio mėn. 18,94 Lt, lapkričio 19,14 Lt, gruodžio 19,44 Lt).

Klaipėdos ligoninėse, keičiantis maisto kainoms rinkoje, maisto racionas ir porcijos ligoniams nepakito. Atstovų teigimu, tai padaryti būtų sudėtinga, nes ligoniams būtino paros maisto normas nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Vasario pabaigoje vykusio G-20 šalių susitikimo dalyviai laužė galvas, kaip stabdyti kainų didėjimą, tapusį pasauliniu reiškiniu. Kylančios kainos visuomet sukelia stiprią žmonių ir politikų reakciją. Politikai dažnai tiesiog atsiliepia į žmonių susirūpinimą ir nepraleidžia progos rasti kaltų bei juos pasmerkti. Taip pat dažnai kaltų ieškoma visai ne ten, kur reikėtų. G-20 susitikime dėl konkrečių priemonių sutarta nebuvo. Nenuostabu – G-20 šalių valdžioms labai sunku tvarkytis su kainų didėjimu tuomet, kai pačios jį ir sukelia.

Kainas lemia paklausa, t.y. žmonių pasirinkimas vartoti konkrečios prekės daugiau ar mažiau, taip pat pasiūla, t.y. kiek verslas gali pasiūlyti rinkai konkrečios prekės. Didėjant prekių paklausai ir mažėjant pasiūlai kainos kyla, ir atvirkščiai. Tai visiems gerai žinomas dėsnis.

Kainų kitimas – nuolat vykstantis, įprastas procesas. Žmonės yra pripratę prie kainų pokyčių. Kai kurių kainų kitimo jie net nepastebi, nes šių prekių neperka arba perka jas labai retai. Taip pat kainų augimas visada sulaukia daug daugiau dėmesio ir analizės, nei jų mažėjimas. Svarbu tai, kad rinkoje vykstantys pasiūlos ir paklausos pokyčiai daugiau ar mažiau nepriklausomi nuo valdžios.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje viena labai svarbi ir dažnai nepastebima kainų dedamoji yra visiškai priklausoma nuo valdžios – tai pinigų kiekis. Pinigų ir prekių kiekio santykis ir yra kaina. Jei prekių kiekis nesikeičia, bet valdžia pridaugina pinigų – keičiasi prekių kaina. Pinigų kiekiui ekonomikoje didėjant sparčiau nei sukuriamų prekių kiekiui, kainos neišvengiamai kyla. Taigi kylančios kainos gali rodyti ne didėjančią prekių paklausą ar mažėjančią pasiūlą, o didėjantį pinigų kiekį ir jų nuvertėjimą.

Šiandieniniame pasaulyje popierinius pinigus kuria ir jų kiekį reguliuoja centriniai bankai. Jie pinigų kiekį tik didina, bent jau tokie yra faktai, ir tai valdžiai naudinga. Naujų pinigų kūrimas ir jų panaudojimas valdžios pasirinktais būdais yra nematomas mokestis, nematoma našta žmonėms. Pinigai dėl infliacijos praranda dalį savo vertės. Ši vertė atitenka tiems, kurie pirmieji pasinaudoja naujai išleistais pinigais (pvz., verslai, kuriems valdžia paskolina arba kuriuos gelbsti naujai sukurtais pinigais).

Kita labai svarbi pinigų dauginimo priežastis – centrinių bankų veikla yra grindžiama idėja, kad pinigų kiekio didinimas skatina ekonomiką.

Centriniai bankai šio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu itin sparčiai didino pinigų kiekį. Geriausias pavyzdys – JAV. Jų centrinio banko turtas, 2008 m. viduryje siekę apie 916 mlrd. dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trln. dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. (Centrinio banko turtas atspindi jo išleistų pinigų kiekį.) Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikė ir Europos centrinis bankas (ECB). Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB turtas išaugo apie 50 proc. Popierinių pinigų nuvertėjimą rodo ir jų santykis su dar visai neseniai buvusiais tikraisiais, iš oro nekuriamais pinigais, t.y. auksu. Per dvejus metus JAV doleris aukso atžvilgiu nuvertėjo daugiau nei 50 proc.

Taigi centriniai bankai, didindami pinigų kiekį, nuvertina pinigus ir sukelia kainų augimą. Taip jie užprogramuoti veikti – nemažai pasaulio centrinių bankų, tarp jų ir ECB, yra nusibrėžę konkretų infliacijos tikslą (pvz., ECB siekia 2 proc. vartotojų kainų augimo per metus). Tai reiškia, kad jų veiklos tikslas – po truputį mažinti pinigų vertę ir didinti kainas. Jie tai vadina kainų stabilumu – būtent tokį tikslą išsikėlęs beveik kiekvienas centinis bankas.

Gali atrodyti – o kas čia tokio, juk kelių procentų kainų augimas per metus nėra nieko baisaus. Tačiau vartotojų kainų indekso pokytis, kuriuo matuojama infliacija, parodo tik dalį tikrojo kainų augimo. Labai didelę dalį sudaro paslėptas kainų augimas, mat nesant pinigų emisijos kainos iš tikrųjų turėtų kristi dėl nuolat tobulėjančių gamybos metodų ir didėjančio produktyvumo. Geras pavyzdys – mažėjančios kompiuterinės technikos kainos. Jos mažėtų dar labiau, jei nedidėtų pinigų kiekis.

Taigi kol turime centrinius bankus ir niekuo nepadengtus popierinius pinigus – nuolatinis kainų kilimas neišvengiamas. Tai nėra vienintelis veiksnys analizuojant kainų pokyčius, tačiau labai svarbus, ir vienintelis toks, kurį valdžia yra linkusi ignoruoti. Suprantama, kodėl G-20 atstovai išsiskirstė neradę išeities.