Rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose greičiausiai susirungs demokratas Barackas Obama ir respublikonas Mitas Romney. Kuris iš jų stipresnis, charizmatiškesnis ir, svarbiausia, labiau simpatiškas amerikiečiams?

Barackas Obama savo kaip JAV prezidento įvaizdį formuoja jau ketverius metus, bet nėra lengva pasakyti, ar jis stiprus, ar silpnas prezidentas, ar jis nusipelnė jam avansu suteiktos Nobelio taikos premijos, ar, priešingai, padarė viską, kad šią premiją skyrusi komisija pasijaustų kvailio vietoje.
Sausį sakydamas metinę kalbą JAV prezidentas B.Obama atkreipė dėmesį į didžiausius savo nuopelnus – tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ vadovo Osamos bin Ladeno ir nuversto Libijos lyderio Muamaro Ghaddafi žūtį. Taip jis siekė pabrėžti savo pasiekimus užsienio politikoje ir rinkimuose nuginkluoti varžovus respublikonus. Mat pagrindinis pastarųjų argumentas rinkimuose nuolat būna tai, kad demokratams prezidentams esą labai prastai sekasi gynybos politikoje, o štai B.Obama įrodė, jog jie neiteisūs.
„Pirmąkart nebėra amerikiečių, besikaunančių Irake. Pirmąkart per du dešimtmečius Osama bin Ladenas nebekelia grėsmės šiai šaliai“, – tuomet pareiškė prezidentas, pradėdamas kovą dėl savo perrinkimo.
Tačiau nemaža dalis analitikų ir oponentai respublikonai B.Obamai negailestingi: jų tikinimu, tai tik žodžiai, o B,Obama yra vienas silpniausių JAV prezidentų per visą istoriją. Štai buvęs Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas (jis irgi siekia tapti respublikonų kandidatu į prezidento postą) netgi pareiškė, kad B.Obama yra toks silpnas prezidentas, jog dėl jo net pačiu silpniausiu prezidentu laikomas Jimmy Carteris atrodo stiprus.
Mittas Romney irgi ne kartą kaltino B.Obamą nesugebant duoti atkirčio neva didžiausiam Amerikai iškilusiam pavojui – Irano siekiui pasigaminti branduolinių ginklų.
Jam ir jį palaikantiems amerikiečiams nė motais B.Obamos siekis šią krizę spręsti taikiai, taikant vien tik sankcijas. Kas, kad prezidentas kartu su Europos Sąjunga sugriežtino sankcijas prieš Irano naftos eksportą ir bankų sektorių – respublikonai aiškina, kad Iraną reikėtų sutramdyti jėga ir B.Obama tiesiog įrodė, kad yra per silpnas tai padaryti.
Dešinieji rinkėjai laikosi tos pačios nuomonės ir pasiryžę balsą atiduoti už tą kandidatą, kuris vėl sugrąžintų JAV anksčiau turėtą, o per krizę prarastą supergalybės statusą. Jų supratimu, tai padaryti galima (ir reikia) demonstruojant raumenis, ir B,Obamos elegancija yra žavinga tik tol, kol kalba nepasisuka apie JAV pozicijas geopolitiniame žaidime.
Vien tai, kad B.Obama kalba apie būtinybę mažinti karinį biudžetą siutina dešiniuosius, sutinkančius kad ir su didesniais mokesčiais, bet kad tik nesumažėtų branduolinių galvučių JAV arsenale.
Beje, pagrindinis B.Obamos ir M.Romney skirtumas – priešų ir draugų balansas. B.Obama savo kadencijos metu pagerino JAV santykius su Europa, ne kartą kalbėjo apie santykių su Rusija atšilimą ir tapo garsaus išsireiškimo “Perkrovimo mygtukas“ autoriumi.
M.Romney net nežada su šia valstybe naudoti diplomatines vingrybes, o kovo pabaigoje sulaukė didžiulio Rusijos ir viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio pareikšdamas, kad Rusija yra „pagrindinis geopolitinis JAV priešas“ ir lygiuojasi į prasčiausius pasaulio veikėjus, įskaitant Siriją ir Iraną, o B.Obamos mėginimai su šia valstybe ieškoti sąlyčio taškų yra apgailėtini ir netgi pavojingi.
„Rusija yra geopolitinis priešas , ir mintis, kad mūsų prezidentas planuoja sudaryti kažkokius sandorius su ja, ir tai, jog jis nenori prieš rinkimus to pasakyti Amerikos žmonėms, kelia didelį nerimą“, – sakė M. Romney.
Tokius žodžius jis ištarė iš karto po B.Obamos ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitikimo Seule, kuriame B.Obama neatsargiai ištarė, jog po perrinkimo, kai jau nebereikės galvoti apie rinkimus, jis turės kur kas daugiau lankstumo ir galės su Rusija leistis į didesnius kompromisus.
Beje, B.Obamos minkštumą pajuto ir kitų šalių vadovai. Vokietijos kanclerė A.Merkel yra jį pavadinusi pernelyg švelniu geopolitine prasme, o štai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy B.Obamą apdovanojo „komplimentu”, kad jis per daug siekiąs visiems būti geras.

Laimės „vienas procentas“?

Dar vienas bruožas, kuriuo pasižymėjo ir iš esmės į JAV istoriją pateko B.Obama – jo kairiuoliška politika. Per pastaruosius keletą metų jis sugebėjo gana radikaliai pakeisti JAV kursą ir iš laukinio kapitalizmo, kuriam lenkiasi respublikonai, nusukti į gana europietišką socializmo pusę. Žinoma, iki Švedijos dar labai toli, tačiau B.Obamos inicijuotos reformos tikrai kvepia kairumu. Jis per ketverius metus sublizgėjo tokiose srityse kaip tos pačios lyties asmenų vedybų propagavimas, abortų įteisinimas, leidimas lengvesnėmis sąlygomis į JAV imigruoti lotynų amerikiečiams, galiausiai – nelegalių imigrantų teisinis legalizavimas.
Jo reformos, ypač sveikatos apsaugos, iš tiesų pavertė JAV kairiąja valstybe, nes amerikiečiai gavo tai, ko niekada neturėjo – privalomą sveikatos draudimą, kur kas didesnes socialines garantijas, pažadą, kad bus pasirūpinta bedarbiais, atkreiptas dėmesys į jaunimo nedarbą.
Respublikonams visos šios temos kelia tik pasipiktinimą, tad Mitas Romney nuolat aiškina, kad būdamas prezidentu pirmiausia turėtų nemažai pasistengti, kad būtų „ištaisytos B.Obamos klaidos“ ir Amerika vėl taptų dešiniąja valstybe, nes tik tokia ji yra konkurencinga ir galinga.
Kad daliai amerikiečių B.Obamos išsišokimai ne prie širdies, parodė ir vadinamieji kadencijos vidurio rinkimai, kuriuos laimėjo ne demokratai, o respublikonai. Tuomet suvilioti rinkėjus jiems tuomet padėjo naujas visuomeninis „Arbatos“ judėjimas. Tiesa, dabar ši arbata yra gerokai atvėsusi, jos įtaka – sumenkusi. Užtat jos vietą užėmė kita labai stambi iš visuomenės kilusi jėga – judėjimas „Okupuok“,
B.Obama yra neabejotinas favoritas tiems, kurie save tapatina su, tarkime, judėjimu „Okupuok“, paskelbusiu 99 proc. „eilinių“ gyventojų kovą su 1 proc. „turtingųjų“. Įdomu tai, kad M.Romney yra tiesiog klasikinis to „vieno procento“ pavyzdys.
Jis yra milijonieriaus sūnus ir niekada nesusidūrė su vadinamųjų „paprastų amerikiečių“ problemomis. Už M.Romney be jokios abejonės balsuos visas Volstrytas, visuomenės elitas ir nemaža dalis viduriniosios klasės amerikiečių, kurių požiūriu išgyvena stipriausi, o “Okupuok“ judėjimas – tai nevykėlių paradas, kuriame dalyvauja tingūs, nieko nepasiekę ir didesnių ambicijų gyvenime neturintys žmonės.
B.Obamai didele grėsme šiuo atveju tampa tai, kad labai daug amerikiečių, daugelį metų ugdytų taip, kad geriausiai išgyventų laukinio kapitalizmo sąlygomis, labiau simpatizuoja būtent tam vienam procentui, vadinasi, ir M.Romney, o ne rūpestingajam ir dosniajam B.Obamai.
Remiantis neseniai atliktos apklausos rezultatais, B. Obama laimėtų rinkimus prieš M. Romnį atitinkamai 51 ir 44 proc. rezultatu, tačiau rinkėjai palankiau vertina M. Romnio siūlomus ekonomikos problemų sprendimo būdus.
Užtat B,Obama savo kairiąsias vertybes artėjant rinkimams stengiasi dar labiau išryškinti ir tikisi, kad palenks bent jau neapsisprendusiųjų širdis.
Štai prieš porą savaičių B.Obama vėl paragino įvesti naują mokestį pasiturintiems amerikiečiams, populiariai vadinamą „Buffeto” mokesčiu, taip pavadintą milijardieriaus ir investuotojų guru Warreno Buffeto garbei. Sakydamas kalbą Floridos Atlanto universitete, B.Obama paragino turtinguosius mokėti „teisingą dalį“. Nors pajamų mokestis daug uždirbantiems amerikiečiams šiuo metu siekia 35 proc., daugybė turtingų investuotojų užsidirba iš investicijų, o tokios pajamos apmokestinamos vos 15 proc. pajamų mokesčiu.
Pagal Senatui pateiktą pasiūlymą, asmenys, kurių pajamos viršija 1 mln. JAV dolerių, turėtų mokėti mažiausiai 30 proc. pajamų mokestį.
„M.Romnis galvoja, kad milijonieriai ir milijardieriai turėtų ir toliau mokėti mažesnius mokesčius nei vidutines pajamas gaunančios šeimos. Tiesą pasakius, pats M. Romnis nemoka teisingos mokesčių dalies“, – teigiama naujausiame B.Obamos rinkimų kampanijos pareiškime.
Beje, M.Romnis sausį paskelbė savo mokesčių deklaraciją už 2011 m. Tada ir paaiškėjo, kad multimilijonierius temoka 14 proc. pajamų mokesčio.
Tačiau žurnalas „Stern“ ironiškai pažymi, jog pats W.Buffetas pernai sumokėjo tik 17,5 proc. pajamų mokestį ir nereikia B.Obamos tauškėjimo apie socialinį teisingumą priimti be jokios abejonės. „Jei B.Obama toks socialiai teisingas, tai kodėl jo prezidentavimo laikotarpiu dar labiau išaugo visuomenės nelygybė, kodėl padidėjo nedarbas, kodėl didžiausios šalies korporacijos ėmė skaičiuoti dar didesnį pelną, nors 60 proc. amerikiečių pasisako už klasinės atskirties mažinimą?“, – klausia M.Romney leisdamas suprasti, kad tariami B.Obamos pranašumai viduriniosios klasės akyse tėra mitas, nors ir malonus ausiai.

Už ką šiandien balsuotų amerikiečiai

B.Obama 51 proc.
M.Romney 44 proc.
Nebalsuotų 5 proc.

Ar JAV vis dar yra svajonių šalis ar tebegalioja posakis “amerikietiškoji svajonė”?

Apklausa Amerikoje
Taip    52 proc.
Ne    44 proc.
Nežinau    2 proc.

Apklausa Vokietijoje
Taip    50 proc.
Ne    43 proc.
Nežinau    7 proc.

Šaltinis: “Bloomberg”, “Reuters”, “Stern”

Lietuvoje plinta nauja tendencija: vis daugiau jaunavedžių apsisprendžia vestuvinį žiedą nešioti ant kairės rankos. Vestuvių planuotoja Edita Žulytė patvirtino, kad šiuo metu jau daugiau klientų žiedus maunasi ant kairės rankos negu ant dešinės.
Taip elgiamasi dėl įvairių priežasčių: patogumo, romantiškumo, nes kairė ranka arčiau širdies, bet labiausiai – dėl mito, esą vestuvinį žiedą ant dešinės rankos mums primetė sovietmetis, o senovės lietuviai, kaip ir visas Vakarų pasaulis, žiedus nešiojo ant kairės rankos.
Istorikas Gediminas Vaskela tvirtina, kad tokios kalbos nėra teisingos. „Rusijoje XVIII–XIX a. vestuvinis žiedas paprastai mūvėtas ant dešinės rankos piršto. Ir pas mus dažniausiai taip pat (bent nuo XIX a.)“, – tvirtina istorikas.
Dar vienas įrodymas, kad XX a. pradžioje lietuviai vestuvinius žiedus nešiojo ant dešinės rankos, – to laikmečio nuotraukos. Balio Buračo fotografijų albumuose “Darbai ir šventės”, “Portretai”, kuriuose įamžinti Lietuvos gyventojai nuo 1915 iki 1939 m., vestuviniai žiedai puošia dešines rankas.
Pasak G.Vaskelos, tradicija vestuvinį žiedą nešioti ant kairės rankos vyrauja ar bent labai paplitusi Turkijoje, Armėnijoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Kanadoje, Meksikoje, Slovėnijoje, Švedijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Japonijoje, Ispanijoje ir t.t. Žiedas ant dešinės rankos dažniausiai nečiojamas Rusijoje, Serbijoje, Lenkijoje, Gruzijoje, Čilėje, Norvegijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Graikijoje, Indijoje, Venesueloje, Izraelyje ir kt.
„Kvaila manyti, kad viena blogiau ar geriau už kita. Ir kvaila savuosius įpročius menkinti ar stengtis jų atsisakyti. Na, prancūzai mūvi žiedus kitaip, ir kas čia tokio?“ – stebisi istorikas.

BFL

Įtempta ekonominė padėtis, naujų jėgų atsiradimas Seimo rinkimų prognozes dar gali daug pakeisti. Vis dėlto sutariama, kad naujojo parlamento ideologinė kryptis bus centro kairė.

„Pradėsime naują etapą šalies politiniame gyvenime – sąžiningesnės, brandesnės idėjomis, o ne pinigais grįstos politinės sistemos kūrimą, – savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ gruodžio viduryje rašė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pranešdama, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. partijų finansavimas bus skaidresnis. – Partijos galės atsiriboti nuo interesų grupių įtakos, jaus didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus ir geriau atstovaus žmonių interesams.“

Taigi 2012-ųjų Seimo rinkimai partijoms bus naujas išbandymas, kaip varžytis dėl rinkėjų palankumo nesitaškant verslo finansine parama. Tačiau, nepaisant šio ženklaus rinkimų kampanijos pokyčio, tiek „Prognozių“ kalbintų politologų, sociologų nuomone, tiek visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, kaip rinkome Seimą švytuoklės principu, taip ir rinksime. Šiuo metu švytuoklė iš konservatorių stovyklos dešinėje į kairę juda jau gana greitai.

Pasak „Veido“ pašnekovų, dešinieji sustabdyti politinės galios slydimo iš savo rankų jau nepajėgūs, bet ir kairieji per beveik ketverius opozicijoje praleistus metus nepadarė nieko, kad 2012 m. Seimo rinkimus laimėtų triuškinamu rezultatu. Galimas tokio pasyvumo padarinys – naujos politinės jėgos įsiterpimas.

Rinkėjai nusivylė naujokais

Treji pastarieji Seimo rinkimai pasižymėjo tuo, kad juose į priekį išsiverždavo vis kokie nors nauji politikai. 2000-aisiais per rinkimus triumfavo Naujoji sąjunga, po ketverių metų – Darbo partija, po to – Tautos prisikėlimo partija.

Sociologo, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio teigimu, visais šiais atvejais laimėjo tokia jėga, kurios nemėgo elitas, iš dalies – ir žiniasklaida, tačiau ji buvo patraukli nusivylusiems rinkėjams. Sociologo nuomone, kažko panašaus galime tikėtis ir iš artėjančių rinkimų, nes ekonominė padėtis tebėra įtempta ir, kaip prognozuojama, gali dar blogėti, tad kriziniu laikotarpiu ypač sustiprėjęs politikais nusivylęs protesto elektoratas išlieka gana stabilus.

Tiesa, „Prognozių“ kalbinti ekspertai pabrėžia, kad žaibišku išpopuliarėjimu ir tokiu pat žaibišku kritimu į reitingų lentelės apačią pasižymėjusios Tautos prisikėlimo partijos istorija naujų jėgų atėjimo tikimybę gerokai sumažino. Esą rinkėjai taip nusivylė šiuo bandymu atrasti patikimus politikus, kad tai gali būti tarsi paskutinis lašas, privertęs išsilieti taurę, kuri vis pildėsi po kiekvienų rinkimų pastebint, jog naujiena – tai toli gražu nebūtinai kas nors gero.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius sako nenustebsiantis, jei dėl šio nusivylimo naujokais 2012-ųjų rinkimai bus pirmieji po ilgo laiko, kurie baigsis be naujų jėgų Seime arba tik su tais naujokais, kurie į parlamentą pateks vien dėl to, kad dalis rinkėjų balsuos prieš bet ką, kas šiuo metu yra Seime.

Kam teks protesto balsai

Kas galėtų būti tie naujokai? „10–15 proc. protesto balsų surinks tie, kurie sugebės pirmieji pasiekti ir motyvuoti savo nuostatų neturinčius, tarsi dreifuojančius, bet vis tiek aktyvius rinkėjus“, – neabejoja politinę komunikaciją tyrinėjantis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Andrius Šuminas.

Jo nuomone, šansų čia turi Artūras Zuokas, bandantis seną produktą įvynioti į naują popierėlį politinės organizacijos „Sąjunga TAIP“ pavadinimu. A.Šuminas sėkmę prognozuoja ir tiems, kurie išdrįs aktyviai konfrontuoti su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Pavyzdžiui, atkurtoji Tautininkų sąjunga turi galimybę pasinaudoti įtemptais Lietuvos ir Lenkijos santykiais ir surinkti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai oponuojančių asmenų balsus. Nors neabejotinai Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai padės savo rinkėjus mobilizuoti ir Lenkų rinkimų akcijai.

Gali būti, kad politinėje kovoje bandys debiutuoti dar pora bręstančių politinių partijėlių, bet joms ekspertai didesnių pergalių neprognozuoja. Apskritai vietų Seime naujokams, ko gero, teks labai nedaug. Per 2000 m. Seimo rinkimus naujos politinės jėgos surinko apie pusę balsų, 2004-aisiais Viktoro Uspaskicho vedami „darbiečiai“ gavo mažiau, 2008-aisiais Tautos ir prisikėlimo partija – dar mažiau, vos 15 proc.

Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius tokių pokyčių su galima rinkėjų branda nesieja. „Rinkėjui, žinoma, būtų lengviau visada balsuoti už tą pačią politinę jėgą. Vis dėlto ištikimu rinkėjų korpusu, nors ir nedideliu, pasigirti gali tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Socialdemokratų partija“, – visų kitų partijų, pasak politologo, laukia kova dėl „antipatų“ balsų.

Didelė dalis rinkėjų tvirtai žino, kad nepalaiko socialdemokratų, bet kartu nenori balsuoti ir už konservatorius. Taigi kaip pasiskirstys šių „antipatų“ balsai, priklausys nuo to, kiek jų sugebės pritraukti kitos partijos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.