Scanpix nuotr.

Vis pasigirsta balsų, jog Vladimiro Putino režimo dienos suskaičiuotos. Tačiau režimas kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja, taip pat daug ir aktyviai dirba, kad išsilaikytų valdžioje. Daugiausiai – manipuliuodamas visuomenės nuomone, o pastaraisiais metais tam sumaniai išnaudodamas ir kalbas apie „tikrųjų vertybių“ gynimą.

Panašu, jog V.Putinas užčiuopė silpnąją Europos vienybės vietą – vertybes. Finansinė Graikijos, vėliau – ir pabėgėlių, krizė išryškino atotrūkį tarp Vakarų, Pietų bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų elito ir visuomenių. Krizės padidino įtampas ir pačiose visuomenėse, o išgyvenamas fizinio ir socialinio saugumo trūkumas sustiprino kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias populistines jėgas.

Rusijos režimas šiais procesais sumaniai pasinaudojo gilindamas antivakarietiškas ir antieuropietiškas nuostatas bei toliau skaldydamas Europos šalių visuomenes. Pragmatiškas V.Putino virsmas tradicinių vertybių, krikščioniškosios moralės ir savo valstybės interesų gynėju jam atsipirko – ne tik padėjo išlaikyti Rusijos visuomenės palaikymą gilėjant ekonominei krizei, bet ir laimėti dalies vis radikalėjančių dešiniųjų jėgų Europoje simpatijas.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Ši naujai kuriama sąjunga sudaro itin palankias sąlygas V.Putinui ir toliau plėsti savo įtaką Europoje. Tą supranta ir atvirai prokremliškos organizacijos ir veikėjai – štai Valdemaro Tomaševskio partija artėjant rinkimams pakeitė pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, siekdama, anot partijos lyderio, „žengti koja į koją su laiku“.

Šios apžvalgos ištraukose (visą apžvalgą galima rasti www.hrmi.lt) pateikiami keli pavyzdžiai iš Prancūzijos, Vengrijos, Austrijos, Latvijos ir Lietuvos, kaip aljansai kuriami ir veikiama ne tik su politinėmis partijomis, bet ir visuomeninėmis organizacijomis, religinio pobūdžio judėjimais bei religinėmis institucijomis.

Prancūzija: „Les Republicains“ (anksčiau – UMP (Union pour un mouvement populaire))

Aktyviausias Prancūzijos „putinistų klubo“ veikėjas centro dešinėje yra buvęs transporto ministras, parlamento narys Thierry Mariani. Būdamas Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos pavaduojantysis, o vėliau nuolatinis narys, jis dažnai keliaudavo į Ukrainą ir Rusiją.

Th.Mariani vadovauja „droite forte“, partijos „Les Républicains“ (Respublikonai) vidiniam judėjimui, primenančiam JAV „Arbatėlės judėjimą“. Taip pat kartu su Vladimiru Jakuninu, įtakingu Rusijos oligarchu ir (dabar jau buvusiu) svarbiu V.Putino aplinkos žmogumi, pirmininkauja asociacijai „Dialogue Franco-Russe“ (Prancūzų–rusų dialogas). Ji finansuoja ir kultūrinius renginius, kuriuose nevengiama pasisakyti prieš sankcijų Rusijai politiką.

2014 m. lapkričio 13 d. laikraštis „Vedomosti“ paskelbė, kad Th.Mariani yra CFG Capital dalininkas – tarp fondo investuotojų yra ir Rusijos pilietis Konstantinas Malofejevas, suvaidinęs nemenką vaidmenį remdamas separatistus Ukrainoje.

Prisidengdamas „atnaujinto dialogo“ politika, Th.Mariani suorganizavo net keletą Prancūzijos parlamento narių vizitų į Maskvą ir Krymą.

„Le Front National“

Daug rašyta apie populistinio, euroskeptiško ir ksenofobiško Marine le Pen vadovaujamo „Le Front National“ („Nacionalinis frontas“) artimą draugystę su V.Putinu. Šia draugyste partija didžiuojasi, o jos lyderiai su Rusija turi stiprių sąsajų. Aymeric’ą Chaupprade’ą, Europos parlamento narį, buvusį M.Le Pen patarėją tarptautiniais klausimais ir nuolatinį Rusijos gynėją, sieja artimi ryšiai su K.Malofejevu. 2014-ųjų kovą A.Chaupprade’as vyko į Krymą stebėti taip vadinamo referendumo.

Jeanas-Lucas Schaffhauseris – kitas Europos Parlamento narys, taip pat stipriai atsidavęs Rusijai, yra dirbęs prancūziškose įmonėse Mas­kvoje ir palaiko ten santykių tinklą. J.-L.Schaffhauseris 2014 m. vadovavo deryboms dėl 9 mln. eurų Pirmojo Čekijos–Rusijos banko paskolos „Le Front National“ ir papildomos 2 mln. eurų paskolos M.Le Pen. 2016 m. vasarį M.Le Pen partija vėl kreipėsi į Maskvą paskolos 2017 m. rinkiminei kampanijai, šį kartą – 27 mln. eurų.

Bendradarbiavimo pagrindas, be pinigų, matyti iš M.Le Pen 2014 m. gegužės interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“: „Ponas Putinas yra patriotas. Jis prisirišęs prie savo žmonių suvereniteto. Mes giname bendras vertybes. Tai Europos civilizacijos ir krikščioniško palikimo vertybės.“

Mažosios dešinės partijos

Šalia „Les Républicains“ ir „Front National“ Prancūzijoje bando gyvuoti ir mažos dešiniosios partijos. Ir visos jos laikosi tos pačios prorusiškos politinės linijos. „Debout la France“ („Kelkis, Prancūzija“), Nicolas’o Dupont’o-Aignan’o euroskeptiška partija remia bendradarbiavimą su Rusija sprendžiant Sirijos ir Ukrainos klausimus, net jeigu oficialiai N.Dupont’as-Aignan’as ir skelbiasi nesąs „Putino gerbėjas“.

Tas pats ir su „Parti Chrétien-Democrate“ („Krikščionių-demokratų partija“), vadovaujama parlamento nario Jean’o-Frederic’o Poisson’o. J.-F.Poisson’as 2015 m. spalį kartu su dar dviem parlamento nariais vyko į Siriją ir susitiko su Basharu al-Assadu. Šį vizitą puikiai išnaudojo Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida, nušviesdama susitikimą kaip „protingų“ Europos politikų žingsnį taisant Vakarų klaidas Sirijos atžvilgiu.

Žiniasklaida

Vienas iš proputiniškos spaudos pavyzdžių – ultrakonservatyvus savaitraštis „Valeurs“ („Vertybės“), kurio tarptautinių naujienų redaktorius yra Frédéricas Ponsas, žurnalistas, buvęs Prancūzijos armijos karininkas, 2014 m. parašęs V.Putiną liaupsinančią biografiją. Po knygos išleidimo F.Ponsas tapo populiariu Rusijos politikos „žinovu“ ir buvo aktyviai kviečiamas dalyvauti pokalbių laidose, konferencijose bei įvairių proputiniškų Prancūzijos sluoksnių susitikimuose.

Kaip teigia F.Ponsas, „Putinas yra brolis, nes jis yra tas, kuo dauguma lyderių nėra arba bijo būti. Demokratiškai išrinktas, jis yra patriotiškas lyderis, atsidavęs savo valstybės krikščioniškoms šaknims ir ginantis savo žmonių ilgalaikius interesus. Jis demonstruoja autoritetą ir suverenumą. Jo politika realistiška ir pragmatiška, toli nuo politinio teatro, kuris virto rutina Vakaruose, kur vyriausybės tapo visuomenės nuomonės apklausų ir žiniasklaidos pramogų įkaitais“.

Populiarus katalikiškas tinklaraštis „Le salon beige“ („Smėlio spalvos svetainė“) 2014–2015 m. ėmė publikuoti seriją V.Putinui skirtų straipsnių. Kai kurie buvo jo svarbesnių kalbų vertimai, kituose diskutuota apie V.Putino požiūrį į religiją, preziumuojant, jog V.Putinas yra nuoširdus tikintysis. Tinklaraštis apibūdina Rusiją kaip tobulą bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdį.

Panašių idėjų galima rasti ir kituose tradicionalistų tinklaraščiuose, pavyzdžiui, „Riposte catholique“ („Katalikų atsakas“).

Vengrija: „Jobbik Magyarországért Mozgalom“

Prorusišką darbotvarkę Vengrijoje „stumia“ išskirtinai vietiniai veikėjai. Vengrų politikai buvo puikiai panaudoti Rusijos vidinei propagandai, pavyzdžiui, partijos „Jobbik Magyarországért Mozgalom“ („Jobbik, judėjimas už geresnę Vengriją“) parlamentarų atveju, stebėjusių tariamus referendumus Kryme ir Donbase arba ministro pirmininko Viktoro Orbano, kurio stipri retorika, nukreipta prieš ES, nuolat retransliuojama Rusijos televizijos kanalų. Istorijos apie Rusijos įtaką Vengrijoje daugiausiai sukasi apie du asmenis – „Jobbik pinigine“ pramintą ir šnipinėjimu Rusijai įtariamą Bélą Kovácsą ir buvusį Rusijos ambasados pareigūną Szilardą Kissą.

B.Kovácsas ir „Jobbik“ lyderis Gaboras Vona ne kartą keliavo į Maskvą. Jų tenykštėje aplinkoje – Aleksejaus Žuravliovo vadovaujamos „Rodina“ partijos lyderiai, parlamentarai iš Vladimiro Žirinovskio partijos RLDP (Rusijos liberalų demokratų partija) ir NOD (Nacionalinis išsivadavimo judėjimas) nariai. NOD – tai nauja organizacija, tarnaujanti kaip V.Putino antimaidaniško judėjimo pagrindas ir organizuojanti provalstybinius mitingus Maskvoje. Nemažai G.Vona bendraminčių, tokių kaip Dūmos deputatai Ivanas Gračiovas ir Vasilijus Tarasiukas (pastarasis vadovauja ir Rusijos–Vengrijos draugystės bendruomenei), yra energetikos profesionalai ir specializuojasi energetikos teisėkūroje. Dujotiekiai ir branduolinė energetika yra pagrindiniai Rusijos ir Vengrijos santykių aspektai, o „Jobbik“ tradiciškai remia tokius Rusijos energetikos projektus kaip „South Stream“.

Austrija: naujoji marginalinė žiniasklaida

Ukrainos įvykių metu Austrijoje atsirado mažiausiai trys žiniasklaidos priemonės, besižavinančios Rusijos prezidentu: „Neopresse“, nuo 2012 m. leidžiama Stefano Hofbauerio, Lince įsikūrusio informacinių technologijų specialisto, 2013 m. rudenį dviejų kraštutinių aktyvistų Andreaso Keltscho ir Marco Maierio įkurtas „Contra Magazin“ ir „Info Direkt“, pradėjęs veikti kaip internetinė platforma 2015 m. vasarį, o nuo 2015 m. spalio jau išleidęs penkis spausdintus leidinius.

FPO („Freiheitlichen Partei Osterreichs“)

2014 m. FPÖ palaikė Krymo aneksiją ir stebėjo tariamą referendumą Kryme. Partijos narys Johannas Gudenusas, kuris vedė partiją Vienos vietinio parlamento rinkimuose 2010 m. ir 2015 m. ir tapo vicemeru, yra svarbiausias partijos tarpininkas bendradarbiaujant su Rusija. J.Gudenusas vyko stebėti tiek 2014-ųjų kovo referendumo Kryme, tiek ir 2014 m. rugsėjo vietinių rinkimų Sankt Peterburge.

Latvija: tėvynainiai ir visuomeniniai judėjimai

Konservatyvusis V.Putino posūkis neaplenkė ir Latvijos tėvynainių, kurie, pajutę pokyčius, prisijungė prie naujos bangos. Pavyzdžiui, Vladimiras Lindermanas, neregistruotos Nacionalbolševikų partijos ir partijos „Už gimtąją kalbą“ Latvijoje lyderis anksčiau rūpinosi tik Latvijos nepiliečių problema, tačiau dabar aktyviai agituoja ir tradicinės šeimos klausimais.

Kitas aktyvus tėvynainių politikos veikėjas istorikas Viktoras Guščinas buvo vienas iš pasirašiusiųjų laišką Latvijos politikams dėl Lailos Braiz, latvių imigrantės Didžiojoje Britanijoje, iš kurios vaiko teisių tarnybos dėl nepriežiūros paėmė vaiką, taip sukeldamos stiprią Latvijos visuomenės reakciją. Protesto judėjime šiuo klausimu 2013 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo tėvų organizacija „Dzimta“, kovojanti su „juvenaline justicija“, homoseksualumo propaganda ir vaikų paėmimu iš šeimų.

„Dzimta“ intensyviai bendradarbiauja su asociacija „Apginkime mūsų vaikus“, kurios narys, jau minėtas V.Lindermanas, dalyvavo įvairiose viešose akcijose, susijusiose su tėvynainių politikos sklaida. 2013 m. asociacijos nariai ortodoksų dvasininkas Kasparas Dimiteris ir V.Lindermanas siekė inicijuoti vaiko teisių įstatymo pataisas ir uždrausti informacijos apie tos pačios lyties asmenų santykių sklaidą, tikėdamiesi, jog tai padės užkirsti kelią 2015 m. Rygoje vykusiam „Baltic Pride“ renginiui. Taigi nacionalbolševikas V.Lindermanas tapo aktyviu konservatyvių idėjų rėmėju.

Toks pat staigus polinkis į tradicines vertybes stebimas ir prorusiškose partijose. 2014 m. Latvijos Rusų sąjunga kartu su Latvijos regionų asociacija inicijavo vaiko teisių įstatymo pataisas, draudžiančias lytinį švietimą mokyklose ir darželiuose. Pataisas parėmė Latvijos parlamento dauguma. Prieš pakeisdami pavadinimą iš „Už žmogaus teises suvienytoje Latvijoje“ į „Latvijos Rusų sąjungą“, jos nariai vengė diskusijų apie tradicinę šeimą, tačiau situacija pasikeitė, V.Putinui pradėjus kaltinti ES griaunant tradicinę šeimą.

Lietuva: Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga

Partijos lyderį V.Tomaševskį, Europos Parlamento Konservatorių ir reformistų frakcijos narį, galima laikyti įtakingiausiu prokremlišku Lietuvos politiku. 2012 m. lapkričio 4 d. žiniasklaida pranešė, kad tų pačių metų vasarą LLRA ir Rusų aljanso atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, kuri, manoma, yra atsakinga už Kremliaus rėmėjų koordinavimą vadinamajame „artimajame užsienyje“. Po to LLRA paskelbė eisianti į Seimo rinkimus kartu su Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Į savo rinkiminį sąrašą LLRA įtraukė ir tėvynainių asociacijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir televizijos kanalo „Pervij Baltiskij Kanal“ atstovus.

A.Ufarto, BFL nuotr.

Nei V.Tomaševskis, nei kai kurie kiti partijos nariai neslepia prokremliškų pažiūrų. Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo socialinio tinkle paskyroje yra parašęs, jog NATO turi imtis iniciatyvos ir bombarduoti Kijevą, kad įtvirtintų taiką, kaip kad NATO bombardavo Belgradą Serbijoje, kad ši pripažintų Kosovo nepriklausomybę.

LLRA laikosi socialiai konservatyvių vertybių linijos. 2013 m. partijos frakcija įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti abortus. Partija taip pat pasisako už tradicinę šeimą.

Lietuvos liaudies partija

2010 m. buvusios ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas, „Vieningosios Rusijos“ narys Konstantinas Kosačiovas. Tais pačiais metais K.Prunskienė vyko į Maskvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“. K.Prunskienei pasitraukus iš aktyvios politikos, Lietuvos liaudies partija išliko ir 2012 m. LLRA sąraše dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai.

Šiuo metu jai vadovauja Lietuvos Neprik­lausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. Savo svetainėje partija teigia besiremianti krikščioniškomis ir humanistinėmis vertybėmis, ilgamete liaudies išmintimi ir jos kultūrinėmis tradicijomis bei kūrybišku novatoriškumu.

Socialistinis liaudies frontas

Marginaliai prokremliškai partijai vadovauja Edikas Jagelavičius, pakeitęs buvusį partijos primininką Algirdą Paleckį, su Kremliumi siejamo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ Lietuvos skyriaus „Lietuva be nacizmo“ lyderį.

Kitas Socialistinio liaudies fronto narys ir vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra Karlis Bilansas, vadovaujantis Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, žmogaus teisių gynimu prisidengiančiai visuomeninei organizacijai, vykdančiai politinę, Rusijos oficialią liniją palaikančią veiklą. Nors centro svetainėje teigiama, kad organizacija įkurta 2014 m., žiniasklaidos pranešimų teigimu, ji įregistruota 2013 m. birželio 26 dieną, o tų pačių metų gruodį iš nežinomų šaltinių gavo 15 tūkst. eurų paramos.

Marginalinė žiniasklaida ir judėjimai

Lietuvos internetinėje erdvėje išplitusi marginalinė žiniasklaida smarkiai prisideda prie Rusijos režimui palankios informacijos sklaidos. Ekspertai.eu, laisvaslaikrastis.lt, komentaras.lt, slaptai.lt, ldiena.lt, revoliucija.org, sarmatas.lt, sauksmas.lt, lietuviais.lt, versijos.lt, infa.lt svetainėse gausu nacionalistinių, euroskeptiškų ir V.Putino režimą garbinančių įrašų. Europos Sąjunga kaltinama griaunanti tradicines vertybes, svetainėse netrūksta prieš LGBT bendruomenę nukreiptų žinučių, norint pailiustruoti tariamą ES „supuvimą“. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 16 d. ekspertai.eu publikavo Vyganto Kelerto straipsnį „Europos „lytinis švietimas“ – vėžys Lietuvai“, kuriame jis rašo: „Kai tik Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą, ir kitose šalyse kilo visuomenės bruzdėjimas prieš primetamas „vertybes“, Europos Naujosios Tvarkos architektai – Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja – iškart pradėjo aršų puolimą, išleisdama dokumentą – pranešimą (angl. Tackling discrimination on the grounds of sexual orientation and gender identity)“.

V.Kelertas, kaip ir dar nemažas būrys prokremliškų veikėjų, yra itin aktyvus socialiniuose tinkluose, kuriuose šie veikėjai šliejasi prie įvairių protesto judėjimų arba patys juos organizuoja. Pavyzdžiui, 2013 m. V.Kelertas kartu su kitais prokremliškais aktyvistais įsteigė ir administravo „Facebook“ grupę „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, protestavusią iš pradžių prieš Lietuvos, paskui Norvegijos bei kitų Europos šalių vaiko teisių apsaugos politiką. Panašias tendencijas galima buvo stebėti ir kituose socialiniuose protesto judėjimuose – dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar skalūnų dujų žvalgybos, kuriuos prokremliški aktyvistai išnaudojo savo idėjoms skleisti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Socialdemokratų ir konservatorių sutarimas kartu valdyti šalį išvaduotų nuo populistų, radikalų ir teisiamųjų valdžioje ar, atvirkščiai, šiuos tik sustiprintų?

Prieš keletą metų atliekant sociologinę apklausą respondentų prašyta apibūdinti įvairias partijas kaip gyvūnus. „Socialdemokratų elektoratas Tėvynės sąjungą prilygino ir chameleonams, ir šeškams, ir hienoms. Lygiai taip pat konservatorių rinkėjams atrodė socialdemokratai. O ideologiškai artimesnės partijos asocijavosi su kur kas malonesniais gyvūnėliais“, – prisimena Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.
Oponuojančių partijų lyderiai vieni kitų atžvilgiu nusiteikę dar aršiau nei jų rinkėjai. Sociologas primena kitą ne mažiau išraiškingą pavyzdį: humoristinė laida „Dviračio žynios“ be jokių komentarų yra parodžiusi, kaip Vytautas Landsbergis su rožių puokšte sutinka oro uoste Algirdą Brazauską, mat vienam esant Seimo pirmininku, o antram – prezidentu to reikalavo protokolas. Ir be kokių nors komentarų tai visiems buvo be galo juokinga. Požiūris lig šiol ne ką tepasikeitęs.
O štai Vokietijoje Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ką tik sutarė su savo pagrindiniais ideologiniais oponentais Socialdemokratų partija suformuoti didžiąją koaliciją. Apklausos rodo, kad dauguma vokiečių tam pritaria. Beje, šios partijos koalicijoje jau dirbo ir 2005–2009 m.
Ar tokia didžioji (pas mus dažniau vadinama vaivorykštės) koalicija įmanoma Lietuvoje, valdžios užribyje paliekant tuos, kuriems ten ir vieta, – politikos juokdarius ar, dar blogiau, valstybei kenkiančius politikus?

Teoriškai realu, iš tikrųjų – ne
Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius sutinka: politikoje niekada negalima sakyti „niekada“, o Vokietijos pavyzdys rodo, kad ir skirtingų ideologijų partijos gali susitarti ir sudaryti valdančiąją koaliciją. Tačiau, jo manymu, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, o socialdemokratai ir konservatoriai nuolat atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
„Labai sudėtinga būtų darniai dirbti bendroje koalicijoje, kai perėmę valdžios vairą pamatėme, kiek daug klaidų konservatoriai padarė per ketverius savo valdymo metus. Tereikia prisiminti naktinę mokesčių reformą, antikonstituciškai atimtus atlyginimus, pensijas ir t.t. Tų klaidų pasekmes jausime dar ne vienus metus. Jeigu tektų dirbti bendroje koalicijoje su konservatoriais, kaip reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl privalome taisyti buvusios valdžios klaidas? Ir ką pasakytų tie patys konservatoriai? Įvertinę šias aplinkybes, socialdemokratai nesvarstė galimybės sudaryti koalicijos su konservatoriais ir pasirinko kitus politinius partnerius, su kuriais vyksta stabilus ir konstruktyvus darbas bent jau Vyriausybėje“, – aiškina A.Butkevičius.
Na, panašiai apie pirmtakus kalbėjo ir ankstesnę kadenciją prie Vyriausybės vairo stovėjęs Andrius Kubilius. O apie Seimą nėra ką ir šnekėti, nes iš jo pasityčiojo ir vieni, ir kiti, jam vadovauti parinkdami tautos linksmintojus.
Vis dėlto Tėvynės sąjungos lyderis ekspremjeras A.Kubilius mano, kad šių dviejų kadencijų koalicijų negalima lyginti: „Socialdemokratų sprendimas eiti į koaliciją su Darbo partija, žinant jos praeitį ir bylas, buvo klaida. Bet socialdemokratų pagrindinis strateginis tikslas – perimti “darbiečių” rinkėjus, o ne rūpintis valstybės reikalais. Mūsų atvejis buvo kitas: nauja partija, nors neturi patirties, neturi ir blogos praeities. Anuomet galėjo atrodyti geriau, nei vėliau pasirodė, bet Arūno Valinsko partijos buvimas koalicijoje, kad ir su visokiais nuotykiais, nebuvo labai kenkiantis bendram reikalui. Partneriai gal buvo ne patys geriausi, tačiau turėjome programą ir darbus, kuriuos užsibrėžėme ir padarėme.“
Bet ar konservatoriai bent jau teoriškai analizavo prezidentės Dalios Grybauskaitės mintį, kad šią kadenciją norint apsaugoti Vyriausybę nuo baudžiamojoje byloje teisiamos Darbo partijos verta burti socialdemokratų ir konservatorių koaliciją? „Nebuvo ko svarstyti, nes socialdemokratai iš karto paskelbė, kad vienintelė įmanoma koalicija – su “darbiečiais“, – primena A.Kubilius, kaip ir A.Butkevičius, pripažindamas, kad teoriškai konservatorių ir socialdemokratų koalicija įmanoma.
Tiesa, norint, kad tai būtų realizuota, pasak konservatorių lyderio, reikia „labai paprastų sąlygų – kad abi pusės panašiai matytų valstybės reikalus ir galvotų apie juos, o ne apie tai, kaip pasididinti rinkėjų skaičių“. Tad, sukonkretinant, susitarimas neįmanomas.

2K – vienetinis atvejis
Vis dėlto Lietuvos politikoje yra buvęs precedentas, vadinamasis 2K (Kirkilas + Kubilius), kai dešinieji 2006–2007 m. parėmė kairiųjų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę. Ir, kaip primena Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius dr. Alvidas Lukošaitis, tų santykių rezultatas nebuvo nei politikos Lietuvoje, nei pasaulio pabaiga.
A.Kubilius prisimena: „Susitarimas buvo labai aiškus: kėlėme klausimą, kokius darbus turi padaryti Vyriausybė, kad galėtume ją remti. Po pusantrų metų pasirodė, kad Vyriausybė jų nebedaro, be to, ji jau turėjo ir kitų paramą Seime, tad nutarėme, jog mūsų parama jau nelabai ir reikalinga. Bet tam tikru etapu mūsų bendradarbiavimas buvo reikšmingas.“
2K laikų premjeras G.Kirkilas pritaria, kad tai buvo nauda ir valstybei, ir demokratijai, nes anuomet konservatoriai ir socialdemokratai parodė, jog esant reikalui politinės partijos geba susitarti.
G.Kirkilas primena, kad Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės gana dažnos, o būtent šios šalys pirmauja Europoje pagal ekonomikos lygį, jos geriausiai sugebėjo pasipriešinti krizei.
Vis dėlto kas geriau – opozicijos remiama mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija? „Visada geriau turėti daugumą, kad ir koalicinę, bet kartais parlamente taip nesusiklosto. O po 2012 m. Seimo rinkimų net nesvarstėme nei vieno, nei kito varianto, nes mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija formuojama, kai tai neišvengiama, o šiuo atveju buvo galimybė sukurti koaliciją iš giminingos ideologijos partijų. Darbo partija per rinkimus užėmė antrą vietą, nors rinkėjai žinojo apie jos reikalus. O pirmiausia reikia atsižvelgti į rinkėjų valią“, – tokios pozicijos laikosi G.Kirkilas.

Ideologija ar politikų priešprieša
Ar politikai nesidangsto rinkėjų valia, atsisakydami formuoti didžiąsias koalicijas? „Po 2K 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus, nes aiškiai parodėme, kad dėl valstybei reikalingų darbų galime eiti ir į tokius susitarimus, kad į valstybės reikalus žiūrime atsakingai“, – primena A.Kubilius.
„Abi partijos dėl tarpusavio susitarimo nenukentėjo – konservatoriai buvo pirmi, socialdemokratai antri. Žmonės politinį konsensusą vertina pozityviai“, – priduria antrasis „K“ – G.Kirkilas.
Vis dėlto, kaip pastebi politologas A.Lukošaitis, nors Skandinavijoje, Vokietijoje, kitose šalyse oponuojančių politinių jėgų sugebėjimo susitarti dėl tam tikrų tikslų, ilgalaikės perspektyvos pavyzdžių yra daug, tai vyksta visai kitoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Lietuvoje 23-eji su viršum metų, skiriančių nuo ankstesnės praeities, per mažai, kad tokie įkaitę ir aštrūs santykiai, kurių priežastys slypi tam tikrų visuomenės sluoksnių, grupių priešpriešose, užsimirštų. Tai nelabai leidžia tikėtis, kad tokius susitarimus būtų lengva pasiekti.
Sociologas V.Gaidys konstatuoja: „Kairiųjų ir dešiniųjų antagonizmas – toks pat kaip ir 1990-aisiais: požiūris, kad vieni – landsbergininkai, o kiti – pasipudravę komunistai, išlikęs.“
Tačiau, sociologo žodžiais, jei reikėtų apibūdinti, kuo skiriasi tos partijos pagal programas, skirtumų būtų nedaug. Taip, prieš metus klausiant, ar galima pasitikėti Rusija, elektoratas labai diferencijavosi, bet šiuo metu, po konflikto dėl lietuviškų produktų, kažin ar daug kas sakytų, kad Rusija yra patikima partnerė. „Takoskyrų dabar nelabai matau. Galų gale Lietuvai šiuo laikotarpiu ne tiek daug jų variantų ir yra, nesame tokiame etape kaip Ukraina, kuriai reikia apsispręsti, į Rytus ar į Vakarus“, – sako V.Gaidys, pridurdamas, jog, antra vertus, partijos tam ir yra, kad demonstruotų žmonėms galimas skirtingas kryptis.
Ironizuojant būtų galima sakyti, kad Lietuvoje ideologiniai skirtumai neturėtų būti kliūtis koalicijoms sudaryti, nes į jas buriantis ne tiek apsibrėžiamas politikos turinys, kiek išsidalijami postai – rinkimų „grobis“. „Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – pripažįsta ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė.
Štai Vokietijoje dėl koalicijos, kaip ir 2005 m., derėtasi du mėnesius, derybų rezultatą dar turi patvirtinti partijos. Vokiečių socialdemokratams pavyko išsiderėti kelias svarbias nuolaidas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio įvedimą nuo 2015 m. O A.Merkel griežtai laikėsi savo pozicijos ir blokavo didesnių mokesčių turtingiesiems įvedimą.
Vakarų Europos šalių koalicinėse sutartyse, kaip suskaičiavo ISM tyrėjai, politikos turiniui tenka apie 85 proc., kai kuriose – ir visas 100 proc. sutarčių teksto, o Lietuvoje – vos 28,6 proc. I.Matonytė pastebi, jog dvi seniausios politinės ašys Lietuvoje, socialdemokratai ir konservatoriai, visą laiką turėjo tokį stiprų politinį antagonizmą kovoti dėl „grobio“ – postų, kad taip ir nesusiformavo tradicijos buriantis į koalicijas diskutuoti pirmiausia dėl politikos turinio. „Lietuvai būdinga trumpalaikiais ir daugiausia individualistiniais politikų motyvais paremta koalicinė politika“, – mano I.Matonytė.