Valstybinės lietuvių kalbos komisijos priešinimasis kai kurių turistams reikšmingų Vilniaus autobusų maršrutų nurodymui ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba dar kartą priminė apie tai, kad Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos šalių, valstybinės kalbos politika yra viena griežčiausių pasaulyje.

Dovaidas PABIRŽIS

Kas Vakaruose yra beveik savaime suprantama, rytinėje Baltijos pakrantėje iki šiol – tabu. Tokios politikos rezultatas – dešimtmečiais besitęsiantys ir nereikalingą įtampą keliantys ginčai dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose originaliais rašmenimis, vietovardžių pavadinimų nurodymas tautinių mažumų kalba ir stringantis rusų integracijos procesas Latvijoje bei Estijoje.

Prieš tris sezonus Rygos VEF krepšinio klubas vykdė aktyvią reklamos kampaniją mieste – vos ne kiekviename maršrutinio transporto stende puikavosi kuris nors komandos žaidėjas arba ekipos treneris (tuo metu komandai vadovavo lietuvis Ramūnas Butautas). VEF žaidė ir legionierius amerikietis Curtisas Millage’as. Tačiau atpažinti save gynėjas greičiausiai galėjo tik iš fotografijos: pagal griežtas latvių kalbos politikos taisykles Curtisas Millage’as buvo paverstas Kērtissu Miledžusu.

Dėl tos pačios priežasties viena populiariausių dainininkių pasaulyje Beyonce Knowles Latvijoje yra Bejonse Noulza, bitlas Paulas McCartney – Pols Makartnijs, legendinis kantri atlikėjas Johnny Cashas – Džonijs Kešs ir pan.

Naujagimis pavirto numirėliu

Be to, Latvijoje, į kurią iš paskutiniųjų lygiuojasi Lietuvos kalbos politikos formuotojai, labai puoselėjamos ir daiktavardžio giminės tradicijos, todėl taisyklės nurodo, kad berniukų vardai privalo baigtis raide s arba š, o mergaičių – a arba e. Prieš keletą metų, kai Liepojos miesto gyventojas Sergejus Antonovas panoro duoti savo sūnui vardą „Miron“, jam nebuvo leista to padaryti – atsakingos institucijos reikalavo įregistruoti vardą su privaloma s pabaigoje.

„Registrų biure man pasakė, kad toks vardas, jeigu jis nesibaigia s raide, negali būti registruotas. Atsakiau jiems, kad tokiu atveju vardas įgyja visiškai kitą reikšmę, nes papildžius dar viena raide jis skamba kaip „miręs“ (latvių kalboje mironis – numirėlis, lavonas)“, – Kuržemės televizijai tuomet skundėsi norimo vardo vaikui taip ir negalėjęs suteikti tėvas.

Atkūrus nepriklausomybę, Latvijoje buvo atkurta ir 1922 m. Konstitucija, tačiau valstybinė kalba joje nebuvo nurodyta. Todėl 1998-aisiais priimtą Valstybinės kalbos įstatymą, vėliau ne kartą koreguotą, kalbos politikos analitikai laiko vienu sudėtingiausių pasaulyje.

Pirmojoje jo redakcijoje mėginta nustatyti oficialios kalbos vartojimą privačiame sektoriuje – įmonėse ir įstaigose, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su visuomenės gyvenimu. Tačiau po aršios tautinių mažumų ir tarptautinių organizacijų kritikos (iki 2001-ųjų Latvijoje veikė ESBO misija), šių nuostatų atsisakyta.

Šiandien valstybinės kalbos vartojimas kultūriniuose renginiuose ar verslo sektoriuje nereglamentuojamas, o norint dirbti valstybinėse įmonėse ar institucijoje, atsižvelgiant į darbo pobūdį, būtina išlaikyti vieną iš trijų kalbos mokėjimo kategorijų.

Griežta kalbos priežiūra šioje šalyje rūpinasi Valstybinės kalbos centras, už kalbos pažeidimus taikantis administracines nuobaudas ir skiriantis baudas. Per metus jis išnagrinėja per tūkstantį skundų, kelis tūkstančius kalbos įstatymų pažeidimų, apdoroja kelis tūkstančius bylų. Ši institucija turi teisę tikrinti pareigūnų, institucijų, įmonių darbuotojų kalbos lygį, interneto tinklalapių viešai skelbiamą informaciją.

Už tokio pobūdžio pažeidimus Latvijoje pernai nubausti net 769 asmenys. Daugiausia nuobaudų – 423 paskirtos už netinkamą latvių kalbos vartojimą profesinėje veikloje. Labiausiai tai palietė paslaugų ir prekybos sritį. Dar 231 atveju nuobaudos skirtos už prekių ženklinimą ir aprašymus ne valstybine kalba, daugiau nei 50 – dėl iškabų ir reklamų ne valstybine kalba.

Bausti be jokio pasigailėjimo

Estijoje valstybinės kalbos statusas išskirtas net Konstitucijos preambulėje, kurioje nurodoma, kad valstybė įsipareigoja išsaugoti estų tautą, kultūrą ir kalbą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį priimtame Estijos kalbos įstatyme taip pat mėginta nustatyti estų kalbos mokėjimą privačiame sektoriuje. Vėliau dėl tarptautinio spaudimo šios griežtos nuostatos sušvelnintos, tačiau iki šiol intensyviai tikrinami valstybinio sektoriaus darbuotojai.

2013-ųjų pradžioje Estijos kalbos inspekcija dėl prastų estų kalbos žinių nubaudė 67 policininkus, dirbančius rytinėje Estijos dalyje, kur didelę gyventojų dalį sudaro rusai. Kalbos inspekcijos reido metu (šiai tarnybai suteikta teisė be įspėjimo organizuoti reidus ir tikrinti kalbos žinias) nustatyta, kad tik 16 iš 145 policininkų kalba estiškai įstatymų reikalaujamu C1 lygiu.

Inspekcija nurodė 129 pareigūnams patobulinti kalbos žinias ir iš naujo laikyti egzaminą, o dar 67 policininkai, kurie neįvykdė tokio reikalavimo anksčiau, buvo nubausti 3,5 tūkst. eurų baudomis. Tarptautinės institucijos, tokios kaip „Amnesty International“, ne kartą kritikavo ir ragino Estiją atsisakyti tokios politikos, neretai dar vadinamos kalbos inkvizicija.

Vadovaujantis šiandien galiojančia Valstybinės kalbos įstatymo redakcija, Estijos savivaldybėse, kuriose daugiau nei pusė gyventojų priklauso tautinėms mažumoms, galima kreiptis ir gauti atsakymus tautinės mažumos kalba. Tačiau tai gali padaryti tik oficialios tautinės mažumos, o didžiausia tautinė grupė, sovietinės okupacijos metais į šalį atvykę rusai, tokia nėra laikoma.

Vis dėlto Estija, palyginti su Latvija ir Lietuva, bent vienu atžvilgiu yra tikrai europietiškesnė – Estijoje leidžiamos ir vartojamos neestiškos abėcėlės raidės š, ž, z ir kt., o asmenvardžiuose ir vietovardžiuose leidžiama rašyti ir x, w, y, dėl ko Lietuvoje ietys laužomos jau ne vieną dešimtmetį. Be to, estų kalbą norintys išmokti ir pilietybės iki šiol neturintys Estijos rusakalbiai iš valstybės šiam tikslui gali gauti nemažas stipendijas kalbos kursams lankyti.

Principinis ginčas

Tyrinėtojai pastebi, kad Baltijos valstybių, visų pirma Latvijos ir Estijos, kalbų politikai ir jos praktikai buvo ir yra teikiama bene daugiausia dėmesio pasaulyje – jai paskirta daugybė monografijų, konferencijų, net tarptautinių diplomatinių misijų. Kaip moksliniame straipsnyje „Kalbos politika ir praktika Baltijos valstybėse“ pabrėžia Gabrielle Hogan-Brun, Uldis Ozolinis, Meilutė Ramonienė ir Martas Rannutas, dėl sovietinės okupacijos sukeltų politinių, demografinių ir socialinių problemų kalbos klausimas tapo vienu iš kertinių atsiskiriant nuo komunistinės praeities. Tačiau kartu šis klausimas tapo pagrindiniu kontroversijų, o kartais ir konfliktų lauku.

Pasak mokslininkų, Baltijos valstybėse sovietinės okupacijos metais kilo realus pavojus prarasti tautinį identitetą ir kalbą. Taškento konferencijoje 1979-aisiais buvo suformuluotas uždavinys išplėsti rusų kalbos mokymą visose „respublikose“ ir taip greičiau „suartinti“ Sovietų Sąjungos tautas: Lietuvoje, tarkim, po to imta mokyti rusų kalbos jau ir vaikų darželiuose, o ne nuo trečios klasės, kaip buvo iki tol. Todėl nenuostabu, kad kalbos klausimai atkūrus nepriklausomybę net ir po 25 metų  vertinami itin jautriai. Pagrindine problema tapo klausimas, kaip susigrąžinti turėtą nacionalinių kalbų statusą ir įvertinti išorės grėsmes, kylančias valstybinėms kalboms.

Šiandienė kalbos politika ateina iš tarpukario laikų, kai vyko intensyvus kalbos norminimo procesas ir bendrinės kalbos kūrimas. Tai įtvirtino lingvistinio preskriptyvizmo tradiciją, kuria iš esmės sekama iki šiol. Beje, kalbos norminimas nesustojo ir sovietinės okupacijos metais – bendrinės kalbos pozicijos per tą laiką sustiprėjo.

Vadinamojo preskriptyvizmo principo šalininkai tiki, kad egzistuoja tam tikras idealus kalbos variantas, kurio visi kalbos vartotojai turėtų siekti. Tada kalbos raida iš esmės yra nuolatinis jos norminimas ir vertinimas, ar ji atitinka numatytus standartus ir taisykles.

Tokiu atveju kaip įmanoma labiau siekiama atsispirti kitų kalbų įtakai. Sunkiai įsileidžiami ir priimami skoliniai, siekiant kiekvienam iš jų sugalvoti savąjį atitikmenį, ką jau kalbėti apie naujas raides, net jei jos priklauso lotyniškam alfabetui. Būtent šiai stovyklai priklauso Lietuvos, Latvijos ir Estijos kalbos politikos formuotojai.

Deskriptyvizmo principas, visiškai priešingai, į kalbą žvelgia kaip į tam tikrą nuolat besikeičiantį gyvą organizmą, kurį konkrečiu metu galima stebėti, tyrinėti, tačiau nėra įmanoma kontroliuoti. Trumpai sakant, niekas neturi nurodyti, kaip kalbėti, o juo labiau bausti žmonių už tai, kaip jie kalba.

Tokią kalbos politikos kryptį dažniausiai renkasi didžiųjų pasaulio tautų politikai, nesibaimindami dėl išorės pavojų nacionalinei kalbai. Tuomet nėra ir dideles galias turinčių, kalbos priežiūrą vykdančių institucijų. Tarkim, Oksfordo anglų kalbos žodyną kiekvieną metų ketvirtį papildo per 1000 naujų žodžių ar jų junginių, kurie iki tol spėjo paplisti šnekamojoje kalboje. Tokio pobūdžio politika Baltijos valstybėse šiandien būtų neįsivaizduojama.

„Kalbėdama apie kalbos kūrybą galėčiau pateikti tokį palyginimą: kiekvienas iš mūsų gali vairuoti automobilį, tačiau kad galėtume išvažiuoti į gatvę, turime išmanyti eismo taisykles ir jų laikytis. Taip ir kalbos kūryba turi tam tikras taisykles – tik jas žinodamas, jų laikydamasis gali būti ir jaustis visavertis kalbos kūrėjas. Žinoma, taisykles galima keisti, jas interpretuoti, tam ir reikalingi kalbos vartosenos tyrimai. Tačiau tokių keitimų ribas aiškiai nustato sisteminiai dalykai. Noras keliauti be jokių taisyklių kyla iš menkai šeimos ir mokyklos subrandinto kalbos sistemos suvokimo“, – pradėdama eiti savo pareigas iškilmingai pareiškė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė.

Apgultos tvirtovės politika

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas buvo priimtas 1995-aisiais ir nuo to laiko iš esmės nekeistas. Kaip šių metų vasarį Seime minint šio įstatymo dvidešimtmetį surengtoje konferencijoje prisiminė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis, tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, tai buvo vienas tų retų įstatymų, dėl kurių nekilo nesutarimų tarp pozicijos ir opozicijos. Įstatymą rengė ne Seimo nariai, kaip įprasta, bet kalbininkai, kurių pateikta versija buvo aprobuota komitete ir be didesnių diskusijų priimta Seime.

Minint įstatymo dvidešimtmetį, ne kartą gąsdinta pavojais ir grėsmėmis, neva kylančiomis lietuvių kalbai. D.Vaišnienė skaičiavo latvių ir estų kalbos priežiūros tarnybų gaunamus skundus bei išrašytas baudas ir guodėsi šiuo požiūriu menkais VLKK laimėjimais.

Lietuvių kalbos instituto profesorė Danguolė Mikulėnienė prisiminė, kad Sąjūdžio priešaušryje sostinėje buvo likusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkanti lietuviškai, – kalba nyko ir susirašinėjimuose, dokumentacijoje. Profesorė pabrėžė ir šiandien kalbai gresiančius pavojus, cituodama kadaise išsakytus poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius.

„Kalbininkai kartais primena avarinę tarnybą, stovinčią prieš didelę prakiurusią užtvanką ir pirštais bandančią užkišti pralaužtus plyšius. O kas vyksta viršuj, visam kalbos plote, kas veikia sutvirtinimų karkasą, o ne pavienius žodžius, kuriuos šiaip taip dar sėkmingai apkamšom? Bet dalyko beveik nepataisom“, – kalbėjo profesorė.

Mokslininkė pabrėžė, kad lietuvių kalbos tapimas oficialia Europos Sąjungos kalba davė ne tik pliusų, bet ir minusų: patekusi į tarpvalstybinių dokumentinių vertimų gniaužtus kalba patiria didžiulį kitų kalbų ir standartizacijos poveikį. „Svetimų žodžių antplūdis rodo jos kūno ir dvasios ligą, jos susvetimėjimą ir tai, kad sutriko apykaita tarp rašto ir šnekamosios kalbos, tarp žinojimo ir vartojimo, tarp stiliaus ir funkcijos“, – teigė D.Mikulėnienė.

Įvertinti veiksmingą kalbos priežiūros ir laisvės santykį sudėtinga, tačiau dabartinė kalbos politika priveda iki absurdo. Staiga pavojumi lietuvių kalbai paskelbiama net ir nuoroda ant miesto autobuso anglų kalba arba autentiška Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašyba jų asmeniniuose dokumentuose.

Kalbėdamas knferencijoje „Kokia Lietuvos užsienio politikos tradicija ir vizija?“ doc. dr. Aurimas Švedas apgailestavo, kad didelė Lietuvos visuomenės ir politinio elito dalis ir šiandien vis dar gyvena „apgultos tvirtovės“ situacijoje. Tautą bei valstybę „apgultos tvirtovės“ žmonės suvokia ne kaip šiuos institutus sudarančių narių laisvės ir kolektyvinių pastangų projektą, o išskirtinai kaip istorinių aplinkybių ir ypatingos kultūrinės lemties kūrinį, įgijusį nekintančias formas, kurias galima tik puoselėti ir ginti.

Toks mąstymo būdas yra būdingas „likimo“, o ne „pasirinkimo“ visuomenėms – daugeliui Rytų ir Vidurio Europos regiono valstybių. Jos siekia ne kurti savo tapatumą, o tik jį ginti. Net tada, kai priešų nebelieka.

Iš Nacionalinio egzaminų centro duomenų aiškėja, kad šiemet per brandos egzaminus tarp pasirenkamų egzaminų populiariausias – anglų kalbos. Pedagogams džiugu, kad ši tendencija nekinta, o abiturientų anglų kalbos žinios yra vis geresnės.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad dabar dažnas vienuoliktokas ar dvyliktokas ne tik nedaro anglų kalbos gramatikos klaidų, bet ir kalba kone be akcento. Tai esą liudija, kad anglų kalbos žinios įgyjamos ne vien mokykloje – moksleivių anglų kalba smarkiai tobulėja žiūrint užsienio televizijos kanalus, skaitant, ieškant informacijos internete, pagaliau – žaidžiant kompiuterinius žaidimus.
“Anglų kalbos išmokau tarsi savaime – paprasčiausiai dažnai ją naudoju ieškodamas informacijos, bendraudamas su draugais iš užsienio”, – teigia Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivis Rokas Keršys, kurio anglų kalbos tartį drąsiai galima pavadinti nepriekaištinga.
VšĮ „VIMS – International Meridian School“ (VIMS) mokyklos Vilniuje pedagojai, šiemet pirmieji išbandantysiantys sustiprintą Kembridžo universiteto mokymo programą, skirtą 5–8 klasėms, priduria, kad tokiems moksleiviams kaip Rokas atsiveria ir kur kas platesnės galimybės tobulėti, dalyvauti tarptautinėse olimpiadose, o vėliau – studijuoti užsienio universitetuose.
Kad Lietuvoje anglų kalba jaunimo tarpe tampa tokia pat įprasta, kaip anksčiau – rusų, liudija ir įvairūs tyrimai.
Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, dabar anglų kalbą moka apie 30 proc. gyventojų (2001 m. ją mokėjo tik 16,9 proc. šalies gyventojų), daugiausiai jaunimas – beveik pusė gyventojų, mokančių anglų kalbą, yra 15–29 metų amžiaus.

Pagal tarptautinėse kompanijose dirbančių darbuotojų verslo reikalais naudojamos anglų kalbos įgūdžius Lietuva patenka į pirmąjį šalių dešimtuką.

Tai parodė neseniai kompanijos „Global English Corporation“ paskelbtas Verslo kalbos indeksas, kuris vienintelis matuoja anglų, kaip verslo kalbos, lygį darbovietėse. Indeksas sudarytas apklausus 108 tūkst. tarptautinių kompanijų vadovų.
Tyrimas parodė, kad pirmoje sąrašo vietoje atsiduria Filipinai, kur tarptautinių įmonių darbuotojai, pasak tyrimo, pasižymi itin aukštu anglų kalbos lygiu, leidžiančiu aktyviai dalyvauti verslo diskusijose ir atlikti pakankamai sudėtingas užduotis. Neveltui Filipinai paveržė iš Indijos tarptautinių skambučių centrų vardą: Filipinuose tokiuose centruose dirba 400 tūkst. žmonių – 50 tūkst. daugiau nei Indijoje.
Po Filipinų sąraše rikiuojasi Norvegija, Estija, Serbija ir Slovėnija. Lietuva iš 76 šalių pagal anglų kalbos sklandumą užima 8-ąją vietą. O prasčiausiai pasirodė Armėnija, Dramblio Kaulo Krantas ir Taivanas.
Vis dėlto tyrėjai daro išvadą, kad anglų, kaip verslo kalbos, lygis tarptautinėse kompanijos nepakankamas – vidutinis tarptautinės bendrovės darbuotojas gali suprasti pagrindinę informaciją bendraudamas telefonu ar akis į akį, bet negali suprasti daugumos verslo prezentacijų ar imtis lyderio vaidmens. O trečdalyje šalių vidutinis darbuotojas kalbėdamas telefonu net nesugeba bendrauti paprasčiausiomis verslo temomis.
„GlobalEnglish“ prezidentas Tom Kahl pabrėžia, kad prasti anglų kalbos įgūdžiai kenkia įmonių produktyvumui ir tarptautiniams verslams.

Vairuotojų dažniausi pažeidimai: kalbėjimas telefonu ir greičio viršijimas.

Kalbėjimas mobiliuoju telefonu be laisvų rankų įrangos yra populiariausias šalies vairuotojų nusižengimas – jį daro 34,2% transporto priemonių valdytojų. Vos šiek tiek mažiau – 33,3% – apklausos respondentų linkę stipriau spustelėti greičio pedalą, taip viršydami leistiną greitį.

„Pastebime, kad vairavimo metu kalbėjimas telefonu yra labiau būdingas tarp moterų, tačiau telefono iš rankų automobilyje nepaleidžia ir didelė dalis vyrų. Vis dėlto, vyrų dažniausias nusižengimas yra greičio viršijimas. Stipriau paspausti akceleratorių ypač mėgsta jaunimas, t.y. vairuotojai iki 29-erių metų“, – apklausos rezultatus komentuoja Egidijus Velička “Gjensidige Baltic” Lietuvos filialo Žalos sureguliavimo departamento direktorius.

Gyventojai linkę už vairo „pamiršti“ ir kitas eismo taisykles. Apklausa atskleidė, kad 12,4% vairuotojų – rizikuodami savo gyvybe – neprisisega saugos diržo. Iš maždaug kas 16-o vairuotojo galima tikėtis prieš manevrą neparodyto posūkio signalo.

39,8% apklaustų vairuotojų yra įsitikinę, kad nusižengimų nedaro. Jokių kelių eismo taisyklių nelaužančiais save laiko 36,7% vyrų ir 44,5% moterų. Ypač šis atsakymas populiarus tarp namų šeimininkių ir kūdikius auginančių mamų – 76,9% jų save laiko nepriekaištingomis vairuotojomis.

Šių metų balandžio 13 – 23 dienomis „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo užsakymu „Vilmorus“ apklausė 1004 pilnamečius Lietuvos gyventojus. Apklausa vyko respondentų namuose.

2011 metais „Gjensidige Baltic” Lietuvos filialas pasirašė draudimo įmokų, kurių suma siekia beveik 76 mln. litų. Su klientais sudarytų draudimo sutarčių kiekis viršijo 367 tūkst. Pernai draudimo bendrovė klientams už patirtas žalas išmokėjo 41,9 mln. litų.

Norvegijos kapitalo draudimo bendrovė „Gjensidige Baltic“ priklauso „Gjensidige“ finansinei grupei, kuri valdo trečdalį Norvegijos ne gyvybės draudimo rinkos ir veikia Danijoje, Švedijoje, Latvijoje, Estijoje bei Lietuvoje. Norvegijoje „Gjensidige“ grupė taip pat teikia bankininkystės, investicijų, pensijų fondų valdymo ir kitas finansines paslaugas.

REUTERS

Daugiau nei trys ketvirtadaliai Latvijos rinkėjų, dalyvavusių šeštadienį vykusiame referendume dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine kalba, pasisakė prieš šį pasiūlymą, rodo preliminarūs Latvijos vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys.

75,05 proc. iš daugiau nei milijono referendume dalyvavusių Latvijos piliečių balsavo prieš tai, kad rusų kalba būtų antra valstybinė kalba kaimyninėje valstybėje, 24,63 proc. pritarė tokiam siūlymui, remiantis balsais, gautais suskaičiavus referendumo rezultatus 969 iš 1035 balsavimo apylinkių.

Iš viso prieš rusų kalbą kaip valstybinę balsavo 750,159 tūkst. rinkėjų, už – 246,245 tūkstančiai.

3190 balsavimo biuletenių (0,32 proc.) pripažinta negaliojančiais. Rinkimų komisijos duomenimis, referendume iš viso dalyvavo 1,087,284 Latvijos piliečių arba apie 70,37 proc. visų rinkimų teisę turinčių Latvijos gyventojų. Tai – didžiausias rinkėjų skaičius Latvijoje dalyvavęs referendumuose per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Iki šiol daugiausiai rinkėjų – 1,010,906 arba 71,49 proc. – dalyvavo 2003 metais Latvijoje vykusiame referendume dėl narystės Europos Sąjungoje.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvename jau daugiau nei dvidešimtmetį, šio laikotarpio niekaip negalime pavadinti lietuvių kalbos aukso amžiumi.

Priešingai, penkis tūkstančius metų gyvuojanti lietuvių kalba pastaraisiais metais nepaliaujamai skursta ir menksta – ji tampa vis netaisyklingesnė ir lakoniškesnė.
„Bendrasis kalbos stilius dabar yra išties skurdesnis“, – teigia Vilniaus universiteto profesorė hab. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Jos žodžiais, greitas ir „beskonis“ stilius tampa norma dėl to, kad dabar vyraujantis įtemptas, spartus gyvenimo būdas tiesiog nesuteikia prasmės egzistuoti turtingesnei kalbai.
O Vilniaus universiteto docentė humanitarinių mokslų daktarė Audinga Peluritytė-Tikuišienė priduria, kad skurdi kalba – tai ir skurdžios patirties rezultatas. „Šiaip jau pati lietuvių kalba egzistuoja žmonių atmintyje, žodynuose, literatūroje, ir nei žodžių mažėja, nei kitų kalbos galimybių. Keičiasi tik gebėjimas juos vartoti. Iš tiesų kalba yra ir gyvenimo turiniai, tad kūrėjas, skaitytojas, žmogus, kuris vartoja skurdų žodyną, tikriausiai jį vartoja todėl, kad jo gyvenimo patirtis, turiniai turtingesnio žodyno nepasigenda“, – mano A.Peluritytė-Tikuišienė.
Ekspertai pabrėžia, kad mūsų kalbai vis daugiau neigiamos įtakos turi ir svetimų kalbų – ypač anglų ir rusų – plitimas, mat daugėja netaisyklingų vertinių bei barbarizmų. „Dėl visų šių priežasčių labai svarbu tinkamai ugdyti tą visuomenės dalį, kuri puoselės taisyklingą kalbėseną, tai yra vaikus. Dabar santykiuose tarp šeimos narių vyrauja tik trumpų komentarų stilius „eik – daryk“. Toks lakoniškas bendravimo stilius žalingas vaikui, nes taip nėra lavinamas jo iškalbumas. O pagelbėti čia galėtų nuoširdus, atsakingas bendravimas ir knygų skaitymas“, – primena V.Daujotytė-Pakerienė.

Lietuvos penkiamečių kalba šiandien kur kas prastesnė nei prieš dvidešimt metų. Paauglių ir jaunuolių žodynas taip pat gerokai skurdesnis. Be to, daugėja vaikų, kuriems diagnozuojami rimti kalbos sutrikimai, tačiau specialistų pagalba sunkiai prieinama.

Rusų mokslininkai, palyginę 1968 ir 2011 m. šeštokų rašytus rašinėlius tema „Kas man patinka ir kas nepatinka“, atskleidė, kad dabartinių vaikų rišlioji kalba kur kas prastesnė. Palyginus rašybos, skyrybos, kalbos kultūros, stiliaus klaidas ir rašinėlių žodyną, išryškėjo, kad rezultatai prastesni visais minėtais aspektais. Be to, paaiškėjo, kad šiandieninių šeštokų siauresnis pasaulėvaizdis ir pakitusi vertybių skalė.
Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Prastėjančius rišliosios kalbos įgūdžius mokslininkai sieja su pakitusiu gyvenimo būdu, socialine ir ekonomine padėtimi. Moderniosios technologijos kalbos raidai taip pat daro neigiamą įtaką.
Beje, Lietuvoje kalbos sutrikimams, kurie diagnozuojami 7–9 proc. vaikų, atsirasti įtakos dar turi ir dideli emigracijos mastai, gyvenimas mišriose šeimose. Vaikai mažiau bendrauja su tėvais, tad ir jų kalba lėčiau vystosi.
Be to, mūsų šalyje trūksta ankstyvosios kalbos sutrikimų diagnostikos priemonių, ne visi gauna būtiną logopedo pagalbą. Specialistai pabrėžia, kad su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, reikia pradėti dirbti kuo anksčiau, tačiau dažnai net gydytojai pataria laukti ir tikėtis, jog problemas vaikas tiesiog išaugs.
Vilnietė Jolita Katkienė sako, kad jos ketverių metų dvynukams logopedės pagalba yra būtina. Mat berniukai beveik nekalba, o Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos specialistai diagnozavo, kad jų kalbos vystymasis sulėtėjęs.
Nors moteris jau beveik pusė metų turi siuntimą pas logopedę, tačiau vaikai užsiėmimų dar nelanko. „Tiek laiko laukiame, kol ateis eilė pas poliklinikos logopedę. Patekti pas privačiai dirbančias geras specialistes taip pat didelės eilės, o darželyje logopedė būna vos dvi valandas per dieną ir priima tik vaikus, lankančius priešmokyklinio amžiaus grupę“, – skundžiasi J.Katkienė.
Moteris pasakoja, kad nors trimečiai jos sūnūs dar nekalbėjo, šeimos gydytoja patarė neskubėti ieškoti pagalbos ir palaukti, kol berniukai patys pasivys bendraamžius. O štai dabar J.Katkienė jau girdi raginimus kuo greičiau pradėti berniukus vedžioti pas logopedę, nes uždelsus gali būti sunkiau pasiekti gerų rezultatų. „Kiekvienam vaikui per metus medicinos įstaigoje skiriama 20 valandų nemokamų kalbos reabilitacijos paslaugų, tačiau mums tiek tikrai neužteks. Tad reikės ieškoti privačiai dirbančios specialistės ir ploti už kiekvieną apsilankymą 30–50 Lt“, – neabejoja J.Katkienė.

Sutrikimai sunkėja

Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ direktorė Natalija Lauciuvienė pastebi, kad dažnai vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, susirūpinama tik jiems pradėjus lankyti mokyklą, nes būna prastesni mokymosi rezultatai. „Iki tol tikimasi, kad problemos išsispręs savaime, tačiau taip retai atsitinka, ypač vaikams, kuriems nustatomi rimtesni sutrikimai. O tokių mažylių kasmet daugėja. Be to, ir sutrikimai sunkėja. Vis didesniam skaičiui vaikų diagnozuojama ne tik sulėtėjusi kalbos raida, bet ir elgesio, emocijų, intelekto sutrikimai, dėmesio nevaldymas. Štai 2004 m. vaikų su kompleksiniais sutrikimais mūsų darželyje buvo apie 60, o šiemet – net 90. Prieš aštuonerius metus nebuvo nė vieno autisto, o dabar – 37“, – atskleidžia N.Lauciuvienė. Ir priduria, kad pagalbos poreikis didėja, tačiau jos daugiau nesuteikiama, nors specialistų nesumažėjo.
Savivaldybėms sumažinus švietimo įstaigų finansavimą, šios priverstos taupyti. Tad daugelyje darželių logopedės įdarbinamos vos ketvirčiu etato ir dirba tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, kad į mokyklą jie išeitų kalbėdami taisyklingai. Tačiau įsisenėjusius problemas per metus gana sunku ištaisyti, tad nemažai vaikų, pradėję lankyti mokyklą, ir vėliau susiduria su sunkumais.
Vytauto Didžiojo universiteto Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro mokslininkė stažuotoja dr. Ingrida Balčiūnienė teigia, kad vaikams, kurių nepakankamai išlavėjusi kalba, sunkiau sekasi rašyti, rišliai kalbėti, jų žodynas tampa skurdus, nes vengiama tarti sunkesnius žodžius.
Beje, sutrikusi kalba atsiliepia ne tik mokymosi rezultatams. Dažnai tokie vaikai jaučia ir psichologinį diskomfortą. „Iš mokinio, kuriam sunkiau sekasi, dažnai šaiposi bendraklasiai, o kartais net ir mokytojai jį pavadina atsilikėliu. Tad krinta mokymosi motyvacija. Vaikas pradeda manyti, kad jeigu vis tiek nieko nespėja, nesupranta, tai kam stengtis. Taip užkertamas kelias sėkmingai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, prasideda socialinės integracijos problemos“, – vardija I.Balčiūnienė.

Kalba prastėja, nes tėvai ir vaikai mažai bendrauja

I.Balčiūnienė pastebi, kad šiandieninių penkiamečių kalbos lygis gerokai prastesnis nei tokio amžiaus vaikų prieš dvidešimt metų, didžioji dalis negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip anksčiau. Beje, šiandien vis dažniau net tie vaikai, kurie būdami ketverių ar penkerių metų puikiai šnekėjo, atėję į mokyklą sunkiai dėsto mintis, jiems prastai sekasi rašyti.
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Angelė Luknevičienė tvirtina, kad prieš dešimt metų klasėje būdavo vos vienas vaikas, kuriam sunkiau sekdavosi sklandžiai dėstyti mintis, rišliai ką nors atpasakoti, o šiandien daugelis net vyresnių klasių mokinių atsakydami į klausimą apsiriboja tik keliais žodžiais. Be to, iš dvidešimt penkių vaikų kiekvienoje klasėje penki šeši nerašo minkštumo ženklo arba įterpia jį ten, kur nereikia, painioja dvibalsius ie ir ei, raides p ir b, vietoj uo rašo ou.
Toks sutrikimas vadinamas disgrafija ir yra vienas dažniausių tarp šiandieninių mokinių. Dažnai diagnozuojama ir alalija – visos vaikų kalbos sistemos neišsivystymas esant normaliai klausai ir intelektui. Dažniausias fonetinės kalbos sutrikimas – dislalija, kai kalbant iškraipomi garsai, jie keičiami kitais ar praleidžiami.
I.Balčiūnienės vertinimu, vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, daugėja, nes tėvai daug dirba ir neturi laiko su savo atžalomis pasikalbėti. Be to, didelė dalis emigrantų vaikų auga su seneliais ar vyresniais broliais, seserimis, kurie taip pat neskiria mažyliams pakankamai dėmesio. „Gyva komunikacija būtina kalbai vystytis. Žiūrėdami filmukus vaikai tiek neišmoksta, kiek bendraudami su artimaisiais. Be to, mažėja skaitančių tėvų, daugelis neturi namų bibliotekos, tad vaikai negali kada panorėję atsiversti jiems įdomios knygos. O neskaitančių vaikų žodynas visada būna skurdus, kalba buitinė“, – tvirtina VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė, tyrinėjanti vaikų rišliosios kalbos įgūdžius.
Jai antrina VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės logopedė Nijolė Trinkūnienė: „Psichologiniai ir socialiniai aspektai labai svarbūs vaikų kalbos raidai. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, jis užsisklendžia savyje ir nejaučia poreikio išsipasakoti. Į užsiėmimus ateina nemažai keturmečių, kurie nežino populiariausių pasakų, bet jau puikiai naudojasi kompiuteriu. O juk pasakos, primityvūs eilėraščiai, nesudėtingos lopšinės vaikams suprantamiausios ir plečia žodyną.“
Tiesa, kalba lėčiau gali vystytis ir dėl genetinių bei medicininių priežasčių. Pavyzdžiui, vienas rizikos veiksnių – komplikuotas gimdymas, įtakos turi mažakraujystė nėštumo metu, sutrikęs vaiko veido raumenų tonusas, galvos smegenų traumos.

Logopedinė pagalba darželyje turi būti suteikta

Pasak I.Balčiūnienės, kalbos sutrikimus galima ir būtina diagnozuoti labai anksti – dvejų trejų metų vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje su tokio amžiaus mažyliais jau dirba logopedai, todėl pradėję lankyti mokyklą jie nepatiria sunkumų.
„Logopedų stygius Lietuvoje – didelė problema. Kiekviename darželyje specialistas turėtų dirbti visą darbo dieną, nes vyresnėse klasėse ištaisyti spragas gali būti labai sunku, ypač jei dėl tarties sutrikimų vaiko žodynas tapo skurdus“, – neabejoja Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja Aldona Mazolevskienė.
Kad logopedas su vaiku, kuriam nustatytas kalbos sutrikimas, turėtų pradėti dirbti kuo anksčiau, pabrėžia ir Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė. „Patarimais palaukti, kol kalba pasitaisys pati, dažnai prisidengiama, kai ugdymo įstaiga negali suteikti pagalbos. Logopedų Lietuvoje netrūksta, jų parengiama pakankamai. Be to, specialioji pedagoginė pagalba turi būti suteikiama visiems, kuriems ji reikalinga. Vaikas, kuriam reikalinga tokia pagalba, gauna ir 35 proc. didesnį krepšelį. Už tai, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, atsakingas ugdymo įstaigos vadovas“, – paaiškina T.Aidukienė.
Ji pataria tėveliams aktyviau rodyti iniciatyvą ir iš darželio vadovų reikalauti, kad būtų tinkamai rūpinamasi vaikų ugdymu. Be to, kiekvienoje ugdymo įstaigoje privalo būti Vaiko gerovės komisija, turinti prižiūrėti, kaip lavinami vaikai.

VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė I.Balčiūnienė: „Didžioji dalis penkiamečių negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip jų bendraamžiai prieš dvidešimt metų.“

Dar prieš kurį laiką buvo galima sakyti, kad anglizmai verslo kalboje – savotiška mada. Tačiau toks „tarptautinis“ įvaizdis dabar jau taip paplitęs, kad tapo mūsų kultūros dalimi.

Teigiama ar neigiama – čia jau kitas klausimas. Žodžiai patys į mūsų įmonę neateina – juos atneša klientai, naujosios technologijos, diktuoja darbas tarptautinėje bendrovėje, kolegų kalbos ypatumai.

Turbūt beveik kiekvienoje įmonėje nuolat galima išgirsti tokių žodžių: „pračekinau“, „nuprintinau“, „užlagino“, „užseivink“, „menedžeris“, ir tai iš tiesų verčia pasijusti esant kažkur kitur, tik ne Lietuvoje. Nuolat iš kolegų girdint tokią kalbą, atsilaikyti ir nepradėti pačiam vartoti svetimybių – labai sunku. Išgirdus kokį įmantrų anglizmą dešimt kartų, gali būti tikras, kad ir pats jį ne kartą pasakysi.

Blogiausia yra tai, kad dažnai verslo kalboje vartojamas svetimybes ir barbarizmus linkstama švelninančiai vadinti tarptautiniais žodžiais. Kai kas dar bando tai aiškinti kaip prigimtinio lietuvių kalbos skurdumo įrodymą, tačiau akivaizdu, kad tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti – juk beveik kiekviena verslo kalbos sritis turi savo terminų aprobuotus atitikmenis – informacinių technologijų, teisės, raštvedybos, buhalterijos, bendrinės kalbos ir pan. Žinoma, su kiekvieną dieną tobulėjančiomis ir besikeičiančiomis technologijomis kartu ateina ir nauji terminai. Naujos sąvokos plinta žaibiškai, bet visada galima atrasti lietuvišką atitikmenį. Pavyzdžiui, prancūzai ar suomiai, laikomi savos kalbos patriotais, iš visų jėgų bando apriboti svetimos kilmės žodžių skverbimąsi į savo kalbą – jie visada stengiasi sukurti daugumos atsirandančių terminų naujas, savas žodines išraiškas.

Trumpai tariant, mes nesame įpratę kurti naujų, iš svetimos kalbos atėjusių sąvokų lietuviškų konstrukcijų. Vos tik atsiradus naujam žodžiui (dažniausia – angliškam) dauguma lietuvių tuojau pat sulietuvina jo originalią fonetinę formą pridėdami lietuvišką galūnę ir daugiau nebesuka sau galvos. Vis dažniau įmantriai skambantys anglizmai išstumia netgi tradicinius, visuotinai vartojamus lietuviškus žodžius. Emailas, lizingas, printeris, kontraktas ir šimtai panašių angliškų žodžių yra taip įsitvirtinę verslininkų kalboje, kad bet kokie bandymai pakeisti juos lietuviškais atitikmenimis sukelia juos vartojančių žmonių pasipiktinimą. Jiems tiesiog patogiau vartoti sulietuvintus angliškus žodžius (anglizmus) dėl visai paprastos priežasties – jie dažniausiai yra trumpesni už lietuviškuosius ir, ko gero, mielesni prie angliškų dainų pripratusiai ausiai.

Tačiau dar blogiau, kad Lietuvoje jau įsitvirtina tradicija vartoti užsienio kalbų žodžius ar netgi frazes jų nesulietuvinant, t. y. nepridedant lietuviškų galūnių. Viskas prasidėjo turbūt nuo užsieniečių vardų bei pavardžių, kuriuos tapo įprasta rašyti originalo kalba. Tada originalo kalba imta rašyti užsienio kompanijų bei jų gaminamų prekių pavadinimus. Paskutiniu metu matome, kaip į mūsų kalbą braunasi ne tik anglų kalbos leksika (žodžiai), bet ir ortografija (rašyba), fonetika (tarimas), o kartais – netgi sintaksė (žodžių jungimas bei sakinių konstravimas). Kitaip tariant, ne tik atskiri žodžiai, bet ir ištisos frazės ar net sakiniai rašomi ir netgi tariami angliškai.

Pateiksime keletą labiausiai verslo kalboje paplitusių anglizmų, kurių reikėtų vengti. Ne tik importu ir eksportu besiverčiančių bendrovių darbuotojai sako: „duty-free importas“. Taisyklingai turėtų būti sakoma: importas be muito (angl. duty-free import). Lygiai taip pat reikėtų sakyti: įvežimas be muito (angl. duty-free entry), pardavimas be muito (angl. duty-free sale). Esame įpratę vartoti ir plačiai paplitusį terminą „multinacionalinė korporacija“. Tai taip pat kalbos normas pažeidžiantis variantas, reikėtų vartoti daugiašalė įmonė (angl. multinational corporation). Be to, labai dažnai tenka iš verslininkų lūpų išgirsti ir anglišką ekonomikos terminą „holdingo bendrovė“. Turime puikų lietuvišką atitikmenį – tai yra kontroliuojančioji bendrovė (angl. holding company), atitinkamai ir pavaldžioji bendrovė (angl. subsidiary company), o ne antrinė, subsidiari ar pan. „Urminę prekybą“ taisyklingai reikėtų vadinti didmenine prekyba arba prekyba urmu. Minėtina, kad Europos terminų žodyne „Eurovoc“ teikiamas terminas didmeninė prekyba (angl. wholesale trade, vok. Großhandel, pranc. commerce de gros). Daugelis neabejoja, kad prekyba per nuotolį vadintina „distancine prekyba“. Distancinė prekyba – nevartotinas pasakymas, vartotina nuotolinė prekyba (angl. distance marketing). Taip pat nevartotinas visiems labai gerai žinomas ir bene kasdien girdimas žodis „marketingas“. Tai svetimybė. Lietuviškas terminas yra rinkodara (angl. marketing). Pastaruoju metu dėl sustiprėjusios anglų kalbos įtakos itin plinta ir žodis raportas. Tai tarptautinis žodis, atėjęs iš prancūzų rapport. Lietuvių kalboje jis vartojamas dviem reikšmėmis: tarnybinis pranešimas, pareiškimas vyresnybei, pavyzdžiui, paduoti, įteikti, priimti raportą, ir žodinis ar rašytinis pranešimas, kuriuo kreipiamasi į vadą. Nagrinėjant verslo kalbą, pabrėžtina, kad raportas nevartotinas vietoj žodžio ataskaita.

Minėtina, kad oficialūs terminai yra ataskaita (plg. angl. report), ataskaita apie darbuotojus (angl. staff report), metinė ataskaita (angl. annual report), mokslinių tyrimų ataskaita (angl. research report), socialinė ataskaita (angl. social report), vadovybės ataskaita (angl. management report).

Kaip pareigų sudedamoji dalis dažnai vartojamas veiksmažodinis daiktavardis „pardavimas“. Tik ar jį galima vartoti daugiskaita? Daugiskaitinė forma „pardavimai“ atsirado dėl anglų kalbos įtakos (angl. sales), o bendrinėje lietuvių kalboje abstraktieji daiktavardžiai paprastai vartojami vienaskaita, pavyzdžiui: aptarnavimas, balsavimas, finansavimas, registravimas ir pan. Taigi asmenis, atsakingus už produktų, gaminių ir paslaugų pardavimą, naujų klientų paiešką, nuolatinių ryšių su jais išlaikymą ir plėtojimą, rinkos tyrimą bei analizę, ryšius su tiekėjais, geriau vadinti pardavimo vadybininkais (angl. sales manager), pavyzdžiui: įmonė ieško pardavimų ir reklamos vadybininkų (geriau pardavimo ir reklamos vadybininkų). Asmenis, vadovaujančius pardavimo vadybininkų veiklai, taip pat geriau vadinti pardavimo vadovais, prekybos direktoriais, pavyzdžiui: siūlome darbą programinės įrangos pardavimų skyriaus vadovui (geriau pardavimo skyriaus vadovui); priimamas į darbą pardavimų direktorius (geriau pardavimo, prekybos direktorius).

Norėdami pasiekti bent kokių teigiamų rezultatų, kalbininkai taip pat turėtų labiau tirti įvairias visuomenės grupes ir orientuotis į žmonių poreikius, kurti atsirandančių naujų ekonomikos ir kitų sričių žodžių lietuviškus atitikmenis ir operatyviai ieškoti lietuviškų alternatyvų, vos tik anglizmams pradėjus brautis į žiniasklaidą ar kasdienę kalbą.

Kiekvienas mūsų, atstovaudamas Lietuvoje veikiančiai verslo įmonei, turime stengtis kalbėti ir rašyti taisyklinga verslo kalba. Sėkmingo verslo paslaptis – ne tik teikiamos aukštos kokybės paslaugos, bet ir taisyklinga kalba, geras dokumentų teksto stilius. Tai neabejotinai svarbi įmonės įvaizdžio dalis.

Deimantė Baumilienė

Vertimų biuro „Astraneta“ kalbos ekspertė

Sveikindama su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina mąstyti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius

Šalies vadovė pasveikino visus, kurie prisideda prie gimtosios kalbos ir lietuviškos knygos puoselėjimo bei spaudos laisvės ir garbingos žurnalistikos stiprinimo, teigiama Prezidentūros pranešime.

Prezidentės teigimu, minėdami istorinę datą, kai 1904 metų gegužės 7-ąją buvo panaikintas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, ir prisimindami tuos, kurių sutelktomis pastangomis 40 metų draustas lietuviškas žodis liko gyvas, turime galvoti, kaip įveikti naujus kalbai ir spausdintam žodžiui kylančius iššūkius.

“Modernėjančiame pasaulyje gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui kyla kitų pavojų ir jiems įveikti vėl reikia sutelktų dabarties knygnešių pastangų. Visi esame atsakingi už gimtosios kalbos, lietuviškos knygos ir spaudos bei tautos identiteto išsaugojimą”, – sako D.Grybauskaitė.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 dieną. 1904 metais šią dieną po 40 rusų carinės valdžios spaudos draudimo metų buvo vėl leista lietuviška spauda.

Seime dažniausiai kalbantys politikai šios kadencijos parlamente per sesijas jau spėjo pasisakyti daugiau nei 1000 kartų, tuo metu rečiausiai savo nuomonę reiškiantys nepasisakė nė 10 sykių, rodo dienraštyje “Lietuvos žinios” trečiadienį paskelbta statistika.

Per penkias praėjusias sesijas parlamentarai viešai kalbėjo 5193 kartus. Aktyviausių kalbėtojų penketuke yra opozicijos atstovas – trys socialdemokratai, “darbietis” ir “tvarkietis”.

Daugiausia kalbėjo socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, nuo kadencijos pradžios posėdžių salėje įvairiomis progomis pasisakęs 1471 kartą (rudens sesijoje – 248 kartus). Kiek rečiau prie mikrofono prieidavo “darbietis” Kęstutis Daukšys, kalbėjęs 1075 kartus (185). Jam ant kulnų mina socialdemokratai Juozas Olekas, nuomonę reiškęs 984 (129), bei Algirdas Sysas – 978 (176) kartus. “Tvarkos ir teisingumo” atstovui Juliui Veselkai žodis buvo suteiktas 684 kartus (124).

Po vieną kartą per keturis praėjusius mėnesius kalbėjo Pranas Žeimys ir Rūta Rutkelytė, Leonardas Talmontas, Juozas Palionis ir Asta Baukutė. Po du kartus kalbėjo keturi politikai – A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, Zita Užlytė, Michalas Mackevičius ir liberalas susisiekimo ministras Eligijus Masiulis. Aštuoni parlamentarai burną buvo pravėrę po tris kartus.

Visos kadencijos tylenių penketukas atrodo taip: L.Talmontas kalbėjo du kartus, M.Mackevičius ir Jungtinės frakcijos narys Andrius Burba (Seime dirba nuo lapkričio vidurio) – po tris, Z.Užlytė – septynis, J.Palionis – aštuonis.

Prieš 150 metų gimė Jonas Jablonskis, žymiausias mūsų kalbininkas, aktyvus tautinio judėjimo veikėjas.

Net ir kęsdami caro valdžios persekiojimus, net ir skursdami, šimtai iš kaimo kilusių inteligentų atidavė visas jėgas kovai dėl savo tautos teisių. Vienas tokių – zanavykas Jonas Jablonskis. Beje, jo indėlis, nuopelnai tautos istorijoje ypatingi, nes jis visai teisėtai vadinamas lietuvių rašomosios kalbos tėvu. O kalba tada buvo vienas kovos dėl laisvės tikslų, taip pat ir jos ginklas: gražia, taisyklinga gimtąja kalba parašytos knygos, laikraščiai padėjo mums tapti modernia tauta ir sukurti savo valstybę.
Tačiau J.Jablonskio biografijoje, kaip ir ne vieno kito tautinio judėjimo veikėjo, būta gana daug kritiškų momentų.

Kelio pasirinkimas
J.Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėlių kaime, dabartiniame Šakių rajone, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje: jo tėvas buvo vedęs du kartus, augino septynis vaikus. Todėl savo jėgomis sūnaus išleisti į mokslus, aišku, negalėjo. Laimei, į pagalbą atėjo būsimojo kalbininko dėdė – Keturvalakių klebonas Juozas Šipaila. Ir jis, ir tėvai, žinoma, labai norėjo matyti Joną kunigu, todėl labai nusivylė, kai taip neatsitiko.
1872–1881 m. J.Jablonskis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, lankė joje lietuvių kalbos pamokas, nes tai suteikdavo teisę gauti neblogą stipendiją studijuojant Maskvos universitete, – tokia buvo caro valdžios gudrybė siekiant pajungti savo įtakai būsimus mūsų inteligentus. Lietuviška veikla J.Jablonskis tada dar visai nesidomėjo, kaip pats vėliau rašė: “Paskutinėse klasėse buvau jau tikras lenkas, kaip ir visi kiti mano draugai lietuviai… Kad mokame lenkiškai ir taip tarp savęs kalbamės, tėvai ir globėjai tik pasidžiaugdavo. Juk lenkų – tai ponų kalba…”
Posūkis į lietuvybę įvyko tik studijuojant klasikinę filosofiją Maskvos universitete. Tam buvo keletas priežasčių. Visų pirma tą paskatino du žymūs rusų profesoriai Filipas Fortunatovas ir Fiodoras Koršas, gerai mokėję lietuvių kalbą ir jos pavyzdžius dažnai taikydavę savo paskaitose. Kita priežastis – dalyvavimas Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje, ypač labai aktyvaus jos nario, būsimo žymaus aušrininko Jono Šliūpo įtaka. Pagaliau padėjo ir 1883 m. išėjusi “Aušra” – ji ne vieną tautietį nukreipė į lietuviškąjį kelią.
Dėl visų šių aplinkybių J.Jablonskis ne tik pats tvirtai apsisprendė dirbti Lietuvos, jos žmonių labui, bet prisidėjo ir prie Vinco Kudirkos, dar lenkuojančio savo mokslo draugo iš Marijampolės gimnazijos, persiorientavimo, parašęs jam piktoką laišką: “Lyg ir netekai savo prigimtinės kalbos, tai esti kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo…”
Taip apsisprendęs, J.Jablonskis jau Maskvoje pradėjo aktyviai veikti: rašė korespondencijas “Aušrai”, straipsnius rusų laikraščiams, reikalaudamas grąžinti lietuvišką spaudą. O svarbiausia, nors jo specialybė buvo lotynų ir graikų kalbos, ruošėsi savo būsimam darbui lituanistikos srityje: kaupė reikalingą literatūrą, domėjosi rašybos, sintaksės klausimais, per atostogas Suvalkijoje rinko įdomius žodžius.

Mokytis iš žmonių kalbos
1885 m. pavasarį J.Jablonskis baigė universitetą ir galėjo rinktis gerai mokamo valdininko ar mokslininko karjerą Rusijoje – juk išsilavinusių žmonių tada labai trūko. Tačiau jis norėjo dirbti Lietuvoje, o tai mūsų tautiečiams buvo oficialiai uždrausta. Todėl jam daugelį metų teko verstis visokiais atsitiktiniais darbais, dažnai kraustytis iš vieno miesto į kitą, sunkiai suduriant galą su galu, nes turėjo nemažą šeimą. O kamavo ne tik skurdas, bet ir caro valdžia, persekiojusi kalbininką už lietuvišką veiklą. Tiesa, priversti jį pasitraukti iš pasirinkto kelio nepajėgė.
Net dažnai gyvendamas tolokai nuo Lietuvos – Taline, Breste, Voroneže, jis dirbo tai, kam pasiryžo jaunystėje: tyrinėjo lietuvių kalbą, ją normino, tobulino. Tai buvo labai sunkus darbas: nors mūsų kalba sena ir graži, daugelį šimtmečių ja daugiausia domėjosi tik kitų tautų mokslininkai – kaip pasmerkta išnykti kalba, įdomia vien kalbotyros mokslui. Juk mūsų valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, oficialiame gyvenime, mokslo pasaulyje ji nebuvo vartojama, pirmieji mūsų rašytojai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas raštuose naudojosi savo tarmėmis, nes visuotinai pripažintos, visai Lietuvai tinkamos mūsų rašomosios kalbos nebuvo iki pat XIX amžiaus pabaigos. Tik tada tokios kalbos pagrindu J.Jablonskis pasirinko vakarų aukštaičių pietiečių (zanavykų) tarmę – labiausiai dėl to, kad ji buvo mažiau už kitas užteršta svetimybėmis, bet galėjo turėti įtakos ir toks faktas, kad tuo metu Sūduvoje atsirado galingas lietuvybės židinys.
Mūsų rašomosios kalbos kūrimas truko ne vieną dešimtmetį, jame dalyvavo šimtai žmonių – kalbininkų, rašytojų, įvairių sričių specialistų, bet J.Jablonskio vaidmuo šiame procese ypatingas: jam mes turime būti dėkingi ne vien už tą vykusį kalbos pagrindo parinkimą. Jis nustatė ir gaires, kaip kalba turi būti kuriama, tobulinama, kaip reikia formuoti jos taisykles ir dėsnius. 1901 m. Tilžėje išleistoje P.Kriaušaičio slapyvardžiu pasirašytoje “Lietuviškos kalbos gramatikoje” J.Jablonskis rašė: “Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos.” Tačiau ” žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam… Šiukšles reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti”.
Šiuos rašomosios, literatūrinės kalbos principus J.Jablonskis ne tik deklaravo, bet ir plačiai taikė savo darbe: taisyklingos kalbos vartojimo klausimais iš pradžių rašė “Varpe”, vėliau ir kituose leidiniuose, gujo iš raštų kalbos svetimybes – slavizmus, germanizmus, barbarizmus, netaisyklingas kalbos konstrukcijas. Tą ypač vertino V.Kudirka.
Vis dėlto daug kam tie jo kalbos taisymai nepatiko – ir rašytojams, kalbininkams (Adomui Jakštui-Dambrauskui, Kazimierui Būgai), ir, svarbiausia, – įtakingiems žmonėms. Pavyzdžiui, 1905 m. pradėjęs dirbti pirmojo legalaus lietuviško laikraščio redakcijoje J.Jablonskis tada plačiai taikomus žodžius “utarnikas”, “pėtnyčia”, “prekė” bandė pakeisti dabar visų vartojamais “antradienis”, “penktadienis”, “kaina”. Tačiau tam pasipriešino laikraščio leidėjas Petras Vileišis, su juo kilo nesutarimų ir dėl idėjinės, pernelyg nuosaikios leidinio krypties, todėl kalbininkui ir jo bendraminčiams – Povilui Višinskiui, Jurgiui Šlapeliui teko ieškotis kito darbo…
J.Jablonskis iš lietuvių kalbos pašalino nemaža iki tol daugelio vartotų žodžių, ne tik jau minėtus, bet ir “smertį”, “mūką”, “viečnastį”, “vieką” bei kitus. Tačiau kuriant, tobulinant rašomąją kalbą teko ne tik ją valyti, bet ir papildyti daugybe naujų žodžių, terminų – vien šnekamosios kalbos žodyno, aišku, nepakako. Tie naujadarai turėjo atitikti mūsų kalbos žodžių darybos taisykles. Tuo pagrindu J.Jablonskis pripažino jau iki jo atsiradusius žodžius “laikraštis”, “veidrodis”, “prekyba”, “kokybė” ir pats sukūrė daug naujų: “pažanga”, “pojūtis”, “apžvalga”, “ateitis”, “ligoninė”, “rašytojas” (o ne “rašėjas”) ir dar šimtus kitų.
Pagaliau neturime pamiršti ir šio kalbininko nuopelnų mūsų grožinės literatūros raidai, nes jis pabrėžė: “Be kalbos nėra literatūros, literatas turi mokėti tą kalbą, kuria jis savo krašto visuomenei rašo.” Tačiau tik nedaugelis to meto mūsų rašytojų tuo galėjo pasigirti, todėl grožinės literatūros tekstų kalbą J.Jablonskiui tekdavo labai rimtai taisyti ar net “išversti” iš šnekamosios tarmiškos kalbos į literatūrinę – taip, beje, atsitiko su daugeliu Žemaitės kūrinių.

Turime rašyti kaip Jablonskis
1918 m. J.Jablonskis iš Voronežo, kur karo metu įkurtoje lietuviškoje gimnazijoje dėstė lotynų ir lietuvių kalbas, grįžo į Lietuvą – jau į nepriklausomą valstybę. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, 1919 m. vasarą jis galutinai įsikūrė Kaune. Tik tada galėjo visiškai atsidėti kalbininko darbui, juo labiau kad buvo visų pripažintas autoritetas, daugelis sakydavo: “Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!” Tačiau atsirado nauja kliūtis – kojų reumatas prikaustė jį prie invalido vežimėlio.
Nepaisant to, J.Jablonskis buvo pakviestas profesoriauti vos įsikūrusiame Kauno universitete ir kurį laiką tas pareigas sėkmingai ėjo: studentai laiptais nešte užnešdavo savo profesorių į auditoriją arba klausydavosi paskaitų jo bute: ten susikimšus jų tilpdavo iki penkiasdešimties.
Nors liga progresavo ir pamažu atėmė galimybę ne tik vaikščioti, bet ir rašyti, J.Jablonskis ir toliau intensyviai dirbo: rašė (diktavo) straipsnius, redagavo knygas, sekė spaudos leidinių kalbą, taisydamas dažnai joje pasirodančias klaidas. O svarbiausia – parengė ir išleido keletą originalių darbų: “Lietuvių kalbos gramatiką”, skirtą mokykloms (1922 m.), “Linksnius ir prielinksnius” (1928 m.) bei kitus. Rūpinosi naujų kalbininkų rengimu – tai jo iniciatyva mokytis į Vokietiją buvo pasiųsti Pranas Skardžius ir Antanas Salys, aktyviai dalyvavo Humanitarinių mokslų fakulteto ir Kauno visuomenės gyvenime.
Ilgai grūmęsis su gausiomis ligomis, didysis mūsų kalbininkas mirė 1930 m. vasario 23 d. Ši diena sukrėtė visą Lietuvą, tokių laidotuvių Kaunas dar nebuvo regėjęs…
Beje, J.Jablonskio pamokos bei pavyzdys galėtų padėti mums ir šiais laikais, juk dėl globalizacijos lietuvių kalbai kyla daug naujų pavojų.