Shutterstock

Kalba ir pinigai. Šalies konkurencingumas ir gebėjimas aktyviai pritraukti investicijų tiesiogiai priklauso ir nuo užsienio kalbų mokėjimo. Deja, priskirti lietuvius prie daugiakalbių europiečių šiandien dar per anksti.

Praėjusią savaitę pristatydamas Lietuvos investicinį patrauklumą, užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas pabrėžė, kad labai svarbus dalykas laukiant rimtų investuotojų – mokėti tris užsienio kalbas. „Veidas“ domėjosi, ar kalbų mokėjimas yra lietuvių stiprioji pusė siekiant investuotojų iš Vakarų šalių dėmesio, varžantis dėl jo su kitomis Rytų ir Vidurio Europos bei Šiaurės šalimis.

Ambicingi tėveliai savo vaikus užsienio kalbų pradeda mokyti vos tik šiems pradėjus vaikščioti. Anglų kalbos būreliai, vasaros kursai bei stovyklos – ir tarp populiariausios užklasinės veiklos. Visuotinis poreikis prabilti užsienio kalbomis, atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau yra tapęs savaime suprantamas, bet… tebėra ribotas. Dauguma jaunesnių nei 40 metų lietuvių susikalbėtų angliškai, taip kaip vyresni nei keturiasdešimtmečiai – rusiškai. Kitoms kalboms, net tokioms svarbioms Europos Sąjungos erdvėje, kaip vokiečių (juk Vokietijos ekonomika yra stipriausia Europoje), sulaukti adekvataus lietuvių dėmesio vis dar nepavyksta. Ką jau kalbėti apie tolimesnes ir kitose šalyse mažiau „paklausias“ skandinavų, italų, ispanų, turkų ar japonų.

„Man patinka, kaip į užsienio kalbų mokėjimą žiūri Šiaurės šalių gyventojai, pavyzdžiui, suomiai. Jie sako: mes žinome, jog niekas nesimokys suomių kalbos tam, kad galėtų su mumis bendrauti, todėl stengiamės išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Mokėti anglų, vokiečių, prancūzų ir dar, pavyzdžiui, italų jiems neatrodo kažkoks ypatingas ir nepasiekiamas išsilavinimo lygis. Norėtųsi, kad lietuviai taip pat mokytųsi kuo daugiau užsienio kalbų, kad galėtų laisvai bendrauti, nes europiečiai mūsų kalbos masiškai, deja, tikrai nesimokys“, – teigia Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Jurgita Melaikienė.

Vis dėlto Lietuvos žmonių daugiakalbystė didėja. 2011 m. gyventojų surašymas rodo, kad nuo 2001 iki 2011 m. gyventojų, mokančių daugiau nei dvi kalbas, padaugėjo šešiais procentais, o tų, kurie, be gimtosios, nemoka nė vienos kitos kalbos, sumažėjo devyniais procentais. Eurobarometro duomenys turėtų dar labiau džiuginti: pagal 2012 m. atliktas apklausas, Lietuvos gyventojai, be gimtosios, moka daugiau kalbų nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Bent vieną kalbą, be gimtosios, nurodė mokantys 92 proc. Lietuvos gyventojų (ES – 54 proc.), dvi – atitinkamai 52 ir 25 proc., tris – 18 ir 10 proc. Nė vienos kitos kalbos Lietuvoje nemoka tik 8 proc. žmonių, o Europos Sąjungoje – 46 proc.

Tačiau ar statistinė mūsų daugiakalbystė yra tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko jaustis pranašesni kitų europiečių atžvilgiu? Už šiokį tokį vienos ar kelių svetimų kalbų supratimą dažnas turėtų būti dėkingas geopolitinei šalies situacijai, keliomis kalbomis klegėjusiam vaikystės kiemui, bet tik ne asmeninėms intelektinėms pastangoms. Sovietiniais metais rusų kalba ironiškai vadinta antrąja gimtąja – ji skambėjo visur ir būtų sulindusi į galvas net jos nesimokant. Prie „savaime išmokstamų“ buvo ir lenkų kalba, mat kai kuriuose šalies regionuose buvo galimybė matyti Lenkijos televiziją, tuomet laikytą langu į pasaulį, įsigyti lenkiškų žurnalų. Iš čia – nemažos dalies vyresnio amžiaus žmonių kalbų mokėjimas, dažnai neperžengiantis buitinio lygmens.

„Lietuvos daugiakalbystė yra ribota, palyginti su Europos Sąjunga. Eurobarometro duomenimis, anglų kalbą moka tiek pat Lietuvos gyventojų, kiek vidutiniškai ES valstybėse (38 proc.), tačiau prancūzų, ispanų kalbų lietuviai nemoka. Vis dar išsiskiriame rusų kalbos mokėjimu“, – komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vilma Bačkiūtė.

Prancūzų kalbą Europos Sąjungoje moka vidutiniškai 12 proc., Lietuvoje – 3 proc. gyventojų, ispanų – atitinkamai 7 ir 1 proc.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus naujoms profesinėms, akademinėms, verslo galimybėms, tikėtasi didesnio dėmesio bent jau didžiosioms Europos kalboms. Tačiau noras jų mokytis išliko toks pat menkas, o kai kur ir apskritai nunyko: vokiečių, prancūzų kalbų mokytojams kai kuriose mokyklose nebeliko darbo, jiems teko profesiškai persiorientuoti. Anglų kalba liko praktiškai be konkurenčių, išskyrus rusų.

„Natūralu, juk anglų kalba yra viena populiariausių pasaulyje, ja galima susikalbėti įvairiose šalyse, jos labai daug aplinkui – žiniasklaidoje, reklamose, socialiniuose tinkluose, technologiniuose dalykuose. Jaunimas vartoja vadinamąjį anglišką slengą, įvairius posakius, trumpinius ir pan. Trečia pagal populiarumą yra vokiečių kalba, o prancūzų stipri tik kai kuriuose regionuose, kur jos mokoma nuo seno, yra gerų ir motyvuotų mokytojų, pavyzdžiui, Alytuje. Kitur ji labai sunkiai skinasi kelią, galbūt dėl paplitusios nuomonės, kad prancūzų kalba labai sunkiai išmokstama“, – svarsto J.Melaikienė.

Retesnių kalbų lietuviai dažniausiai imasi atsiradus konkretiems darbo pasiūlymams, verslo galimybėms, tai yra skatinami motyvacijos.

Labai ryškus atotrūkis, Eurobarometro duomenimis, tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių rusų kalbos mokėjimo. Mūsų šalyje ją moka 80 proc., ES – tik 5 proc. gyventojų. Vyresnės kartos rusakalbystės priežastys visiems suprantamos, tačiau pastarųjų dešimtmečių tendencija turbūt neatitiko logiškai išmąstytų lūkesčių: mes, beje, kaip ir latviai bei estai, manome, kad rusų kalba po anglų yra reikalingiausia. Kitiems ES gyventojams taip neatrodo. Prisirišimą prie rusų kalbos lemia ir bendra kalbinė erdvė palyginti netolimoje praeityje, vyresnė kartos įtaka.

„Kai mokytojų paklausiu, kodėl vaikai kaip antrą užsienio kalbą labai dažnai pasirenka rusų, vienas iš argumentų būna tas, kad tėvai puikiai moka šią kalbą ir galės vaikams padėti jos mokytis. Tačiau tikriausiai nebeužtenka laiko ir dėmesio, tad ją perprasti darosi vis sunkiau. Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ originalo kalba šiuolaikiniai mokiniai, besimokantys rusų kalbos tik mokykloje, jau nebeperskaitytų“, – neabejoja J.Melaikienė, pabrėždama, kad situacija visiškai kitokia ten, kur aplinka yra rusakalbė, tėvai kalba rusiškai ir pan.

Vis dėlto modernioje investicinėje aplinkoje vien anglų ir rusų kalbų – per maža, net jeigu jos mokamos tobulai. Naujų karjeros galimybių siūlo vis tvirtėjantis Lietuvos ryšys su Šiaurės šalimis. Tačiau norint pasinaudoti šiomis galimybėmis, be įprastinių užsienio kalbų, būtina mokėti bent vieną Šiaurės kalbą – suomių, švedų, norvegų ar danų. Motyvacija jų mokytis – iškalbinga: Šiaurės kalbomis šnekantys darbuotojai vidutiniškai gauna 50 proc. darbo rinkos vidurkį viršijantį atlyginimą.

„Valstybiškai Lietuva siekia viešinti Šiaurės šalių kalbų mokėjimo poreikį ir galimybes įsidarbinti Lietuvoje esančiuose ir kuriamuose paslaugų centruose bei skatinti visuomenę ir vyresnių klasių mokinius mokytis šių kalbų, – teigia V.Bačkiūtė, primindama, kad šios nuostatos apibrėžtos  memorandume dėl Šiaurės šalių kalbų. – Jei Lietuva siekia efektyvesnio bendradarbiavimo su ES valstybėmis, vertėtų mokytis vokiečių kalbos (ją vartoja 16 proc. ES gyventojų), italų ir anglų (13 proc.), prancūzų (12 proc.), ispanų ir lenkų (8 proc.). Jei siekiame glaudesnių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, verta mokytis latvių, estų, rusų ir lenkų kalbų. Valstybei, beje, visada naudinga jos piliečių kalbinė įvairovė. Tautinės mažumos ir migrantai smarkiai prisideda prie šalies kalbinio, o kartu ir ekonominio, kultūrinio bei politinio potencialo.“

Kai kurios valstybės ekonominę užsienio kalbų mokėjimo naudą bando įvertinti pinigine išraiška. Tarkim, Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad valstybė praranda tokias dideles rinkas, kaip Brazilija ir Rusija, nemokėdama ispanų ir rusų kalbų. Kardifo verslo mokyklos profesoriaus Jameso Foremano Pecko tyrimas atskleidė, kad dėl užsienio kalbų nemokėjimo Didžiosios Britanijos ekonomika kasmet praranda 48 mlrd. svarų sterlingų (67 mlrd. eurų), arba 3,5 proc. šalies BVP.

Jūratė Kiliulienė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto dėstytojas istorijos m. dr. Norbertas Černiauskas.

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvoje buvo akcentuojamas užsienio kalbų mokėjimas? Ar apskritai būta poreikio kalbėti svetimomis kalbomis?

N.Č.: Užsienio kalbų mokymasis, paplitimas ir savotiškos mados yra neatsiejamas modernėjančios visuomenės atributas, sietinas su visuotinio raštingumo ir švietimo paplitimu, didėjančiu tarptautiniu bendravimu politikos, mokslo, verslo srityse, kultūriniais mainais. Žinia, modernėjimo procesai Lietuvoje didžiausią spartą įgavo nepriklausomybės (1918–1940) metais – taigi šiais metais galime fiksuoti ir aiškias užsienio kalbų mokymosi bei vartojimo tendencijas, madas.

Iki 1918 m. užsienio kalbų mokytasi ir mokėta gana nedaug, nes ir pačių besimokančiųjų būta ne itin gausu. Populiariausios užsienio kalbos buvo vokiečių, rusų ir lotynų, taip pat prancūzų kalba. Platesnėje gyventojų masėje šiek tiek daugiau mokėta rusiškai ir lenkiškai (ypač atskiruose regionuose) – tai kaip tam tikra istorinė, administracinio aparato ar kariuomenės aplinkoje paplitusi tradicija. Žinoma, didelė Lietuvos gyventojų dalis kalbėjo ir jidiš kalba, nes ši jiems buvo gimtoji.

VEIDAS: Šiais laikais kaip pirmoji užsienio kalba mokyklose vienareikšmiškai pasirenkama anglų. O kokios „mados“ buvo prieškario švietimo įstaigose?

N.Č.: Po nepriklausomybės paskelbimo, plečiantis lietuviškajai švietimo sistemai, itin plito ir ilgą laiką populiariausia kalba buvo vokiečių, vis mažiau mokytasi lotynų kalbos (vyko daug diskusijų dėl šios kalbos praktiškumo ir reikalingumo), antrą poziciją užėmė prancūzų kalba, po jos ėjo anglų ir rusų kalbos. Gimnazijų mokymo programose įteisinta viena privaloma užsienio kalba (gimnazijos pačios ją pasirinkdavo), kuriai buvo skiriamos keturios penkios savaitinės pamokos. Po 1923 m. švietimo reformos, atsižvelgiant į gimnazijos profilį (humanitarinį ar realinį), buvo mokomasi vienos privalomos ir vienos dviejų pasirenkamų kalbų. Apskritai trečiojo dešimtmečio Lietuvos mokyklų programose būta šių užsienio kalbų mokymosi: vokiečių, lotynų, prancūzų, anglų, rusų, lenkų ir senosios graikų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be minėtų kalbų, įvairiuose fakultetuose ir programose dar kartais mokytasi hebrajų, arabų, italų ar švedų kalbų. Vienu pagrindinių universitetinio išsilavinimo akcentų išliko lotynų kalba. O štai Šiaulių prekybos institute daugiausia mokytasi vokiečių ir anglų kalbų – tai iš esmės atitiko pagrindines Lietuvos prekybos (eksporto) kryptis.

Aukštosiose mokyklose siekta, kad studentas svetima kalba galėtų laisvai skaityti mokslinius tekstus, literatūrą. 1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad daugiausiai jų moka vokiečių kalbą (2579), rusų (2383), lenkų (1087), hebrajų (733), jidiš (642), anglų (522), prancūzų (373), lotynų (309), latvių (126), esperanto (30), senąją graikų (18), italų (12), čekų (9) ir t.t (ispaniškai mokėjo tik vienas studentas). Šią statistiką lėmė ir pačių studentų tautybė, kultūrinė ir istorinė patirtis, o ne tik vienos ar kitos kalbos išmokimas mokykloje. Nepaisant to, iš šių skaičių galime nustatyti ir bendrąsias užsienio kalbų paplitimo tarp išsilavinusių Lietuvos gyventojų tendencijas.

Padėtis pasikeitė po 1936 m. švietimo reformos: tiek dėl politinių peripetijų (ypač dėl Vokietijos agresyvėjančios politikos Lietuvos atžvilgiu), tiek dėl kitų priežasčių pagrindine Lietuvos gimnazijose mokoma užsienio kalba tapo prancūzų (visose klasėse – nuo trijų iki šešių pamokų per savaitę), o antra – vokiečių arba anglų (3–5 pamokos per savaitę vyresnėse klasėse). Lotynų kalba dėstyta tik humanitarinio pobūdžio mokyklose (4–5 pamokos vyresnėse klasėse.). Mokytasi dažniausiai iš vadovėlių, kurie nebuvo pritaikyti Lietuvos sąlygoms (paprastai buvo skirti mokomosios kalbos šalies mokykloms), todėl mūsų mokytojai itin troško Lietuvai pritaikytų užsienio kalbų vadovėlių. Mokymosi procesas dažniausiai sietas su šalies, kuriai atstovauja mokoma kalba, kultūros, tradicijų ir istorijos pažinimu, o ne, pavyzdžiui, kasdieniu bendravimu.

VEIDAS: Koks buvo visuomenės poreikis mokėti užsienio kalbų, kiek jų vartota viešojoje erdvėje? Ar svetimos kalbos mokėjimas buvo pranašumas siekiant karjeros valstybės tarnyboje?

N.Č.: Kalbų mokytasi ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose privačiuose kursuose. Jų mokytis skatino įvairios draugijos atskirų šalių kultūroms pažinti (anglų mylėtojų, lietuvių–prancūzų, esperantininkų sąjunga). Manytina, kad juose savo žinias daugiausia tobulino esami ar būsimi mokytojai (jų trūko), studentai. 1926 m. Lietuvoje atsiradus radijui jo bangomis transliuotos įvairios užsienio kalbų pamokėlės (vokiečių, prancūzų, anglų ar net esperanto).

Lietuvos politinis, mokslo ir meno elitas (apie kelis šimtus žmonių) užseinio kalbas mokėjo gerai, nes iš esmės beveik visi baigė (dar iki nepriklausomybės) užsienio universitetus (savasis, kaip žinome, buvo uždarytas) – Maskvoje, Sankt Peterburge ar Fribūre. Žinoma, galime daryti prielaidą, kad baigusieji Fribūro universitetą labiau mokėjo Vakarų Europos kalbas.

Tarpukario Lietuvos valdininkams užsienio kalbos mokėjimo cenzo nebūta, nebent tai buvo aukščiausių institucijų (Užsienio reikalų ministerijos) atstovai. Užsienio kalbos vartojimas viešojoje erdvėje dažniausiai buvo susijęs su ten gyvenančių tautinių grupių interesais: Kaune būta trikalbių gatvių lentelių, Ukmergės burmistras atskirus „parėdymus“ leisdavo trimis kalbomis ir panašiai. Kitais atvejais „tikras“ užsienio kalbas labiau vartodavo mokslininkai, diplomatai ir atsirandančio verslo elito atstovai.

Kaip mūsiškiai užsienio kalbas mokėjo ir kiek tų mokančiųjų spėjo parengti sparčiai auganti mūsų šalies švietimo sistema, pasakyti sunku, tačiau žinoma, kad partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953) tarpukariu išaugusi ir išauklėta karta (partizanai) pagal galimybes klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, transliuojamų iš Vakarų Europos. Iš to, kad pogrindžio spaudoje būta neblogų politinių apžvalgų (pagal girdėtų radijo programų informaciją), matyti, jog mokančiųjų užsienio kalbas tarp vidurinės klasės žmonių tikrai buvo.

Kalbų mokymasis. Lietuvos universitetų tarpusavio konkurencija bei siekis sutaupyti kuo daugiau lėšų keičia akademines užsienio kalbų mokymosi tradicijas. O tautos daugiakalbiškumo siekis visu svoriu užgula ne visuomet mokių studentų pečius.

Svarstant, kodėl Lietuvos universitetuose tarp laisvai pasirenkamų dalykų jau keleri metai nelikę vietos užsienio kalboms, tenka prisiminti pakeistą Aukštojo mokslo įstatymą ir 2011 m. patvirtintą užsienio kalbų egzaminų programą.

Joje apibrėžiama, kad 40 proc. dvyliktokų užduočių orientuota į B1, o 60 proc. – į B2 kalbos mokėjimo lygį. Taigi suvokus, kad erdviose universitetų auditorijose šiandien nebelaukiami absolventai su prastesnėmis pagrindinės užsienio kalbos žiniomis, regis, nelieka kitos išeities, kaip tik labiau pasitempti mokykloje.

VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros vedėja doc. dr Dalia Bukauskaitė mano, kad studentų galimybės mokytis dviejų ar trijų užsienio kalbų universitetuose šiandien gana ribotos. Nors ši koncepcija universitete lyg ir įtvirtinta, iš studijų programų ji nepastebimai nyksta. Taigi ką patiria šiuo metu universiteto duris varstantys pirmakursiai ir antrakursiai? Tarkime, Vilniaus universitete užsienio kalbos jie raginami mokytis kaip neprograminio dalyko, o tai reiškia, kad turi savo lėšomis padengti semestro studijų išlaidas (44 Eur).

VU prorektoriaus Kęstučio Dubniko teigimu, tai nėra didelė suma, palyginti su privačiomis užsienio kalbų mokyklomis. „Ne universiteto priedermė mokyti studentus užsienio kalbos gramatikos. Mes orientuojamės į geriausius, o įstoję, tačiau prasčiau besimokantys jaunuoliai turėtų pasitempti savarankiškai“, – įsitikinęs prorektorius.

Ilgametė vokiečių kalbos dėstytoja Nida Matiukaitė sako, kad šiandien daugelio studentų žinios prastesnės, nei pageidautų universiteto vadovybė. „Sunku pasakyti, ar mano kolegos suvokia užsienio kalbų vaidmenį visuomenės gyvenime, ar supranta, kad negalima šios srities palikti savieigai. Nejau išties reikia mažinti švietimo apimtis, taip drastiškai kapojant galvas užsienio kalboms? Jų reikšmę šiandien supranta net Azijos šalys. O mes?“ – retoriškai klausia dėstytoja.

Nuolatinius pokyčius patiriantį švietimą Lietuvoje sunku pavadinti prioritetine sritimi: maži dėstytojų atlyginimai, nepalankus psichologinis klimatas, kaip pasirenkamas dalykas iš studijų programų pašalintos užsienio kalbos. Tai reiškia gerokai sumenkusį valandų skaičių užsienio kalboms (netgi anglų).

N.Matiukaitei pasidomėjus, kaip naująją užsienio kalbų politiką universitetuose vertina šiuo metu vokiečių kalbos besimokantys studentai, paaiškėjo, kad didžioji jų dalis apklausos anketoje nurodo norą mokytis užsienio kalbų nemokamai, nemaža dalis apklaustųjų teigiamai pasisako ir už galimybę mokytis kalbų kaip neprograminio dalyko (universitetui iš dalies apmokant, nes kalbų kursai labai brangūs).

D.Bukauskaitės nuomone, šiandien sunku suvokti, kodėl buvo sugriauta anksčiau funkcionavusi užsienio kalbų, kaip pasirenkamojo dalyko, mokymosi sistema. Kalbas universitete per semestrą rinkdavosi apie 2 tūkst. studentų, šiandien jų telikę 700. Skaičiai iškalbingi ir geriausiai apibūdinantys susiklosčiusią padėtį.

Vilniaus universiteto dėstytoją, poliglotą m. dr. Gediminą Degėsį galima vadinti vienu tų, kurie suvokia, kaip svarbu mažai šaliai gebėti susikalbėti su kaimynais, ir ne tik su jais. Jo manymu, lietuvių ateities užsienio kalbų poreikį lems geopolitiškai susiklosčiusi mūsų šalies istorija. „Neatmeskime galimybės, kad galime sulaukti pačių įvairiausių permainų ir pokyčių. Nesinori gąsdintis karu, bet mokėti anglų ir artimiausių kaimynų kalbas šiandien privalu kiekvienam lietuviui“, – neabejoja pašnekovas.

Paklaustas, ar, jo nuomone, universitetą pasiekusiųjų žinios išties gali būti įvardytos kaip B1 ar B2 lygio, VU dėstytojas nelinkęs su tuo sutikti: daugelio absolventų užsienio kalbų žinios esančios pradinės stadijos ir reikalaujančios tolesnio lavinimo. Vadinasi, į universitetą įstojusio, bet pakankamai pinigų neturinčio studento galimybės lavinti savo užsienio kalbos žinias šiandien tampa šiek tiek ribotos.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Vytauto Didžiojo universitete vokiečių filologiją studijavusi, o šiandien pati ją užsienio kalbų mokyklose dėstanti kaunietė Kristina Valickaitė atkreipia dėmesį, jog universitetuose kai kurioms užsienio kalboms dėmesys mažėja dar ir dėl to, kad nesusirenka norinčiųjų studijuoti: „Pavyzdžiui, siekiančių lavinti vokiečių kalbą šiandien gerokai mažiau nei prieš dešimtmetį. Bet ši tendencija juntama ir šalies mokyklose.“

Su tuo linkęs sutikti ir G.Degėsys. Jo žiniomis, kai kuriose šalies savivaldybėse tėvai verčia savo vaikus mokytis anglų, o ne jų norimų prancūzų ar vokiečių kalbų. Jaunimas orientuojamas į pragmatinius interesus, raginamas savęs klausti, ko jam reikės ieškant darbo ateityje, taigi dėmesys kitoms užsienio kalbos natūraliai mažėja. Ar tai teisinga ir pamatuota, sunku pasakyti, bet nemokėti savo kaimynų – rusų ir lenkų kalbų yra išties trumparegiška.

Dešimtus metus Lietuvoje gyvenantis ir dvi atžalas su žmona lietuve auginantis danas Stefanas Gottschalckas Anbro mano, kad labai svarbu, jog Lietuvos mokyklose įgytas žinias būtų galima panaudoti universitete. Tarkime, Danijoje anglų kalbos vaikai mokomi jau nuo pirmos, o vokiečių – nuo penktos klasės (šios danų švietimo sistemos reformos dar gana naujos, atliktos tik praėjusiais metais).

„Švietimo pokyčių Danijos politikai ėmėsi norėdami užtikrinti geresnį užsienio kalbų mokėjimą“, – teigia Vilniaus universitete studentus kinematografijos ir danų kalbos mokantis pašnekovas, pats po universiteto studijų laisvai kalbėjęs danų ir anglų kalbomis.

Paprašytas įvertinti, kaip skiriasi Vilniaus ir Danijos universitete parengtų absolventų anglų kalbos mokėjimas, S.Gottschalckas Anbro patikina, kad Vilniaus universitete atstumas tarp gerai ir prastai angliškai kalbančiųjų daug didesnis nei Danijoje. Pasak jo, Danijos universitetuose anglų kalbos mokymasis nebevyksta. „Kiekvienas studentas kalbą privalo mokėti tokiu lygiu, kad gebėtų skaityti mokslinę literatūrą. Bet Danijos bėda kita – prastai mokame kaimynų vokiečių kalbą“, – neslepia šiandien lietuviškai kalbanti danas.

Pasižvalgius po senas tradicijas tęsiančius Europos universitetus galima pamatyti gana skirtingą vaizdą. Tarkime, valstybiniuose Vokietijos ir Austrijos universitetuose, beje, kaip ir garsiausiuose Prancūzijos universitetuose, studentai už kalbų lavinimą nemoka. Panaši situacija susiklosčiusi ir Suomijos Vazos universitete, kuriame užsienio kalboms skiriamas itin didelis dėmesys. Suomiai itin pabrėžia užsienio kalbų mokėjimo svarbą ir leidžia savo studentams nemokamai rinktis dešimt ar daugiau užsienio kalbų visais lygiais ir visose bakalauro bei magistro studijų programose (tame pat Vazos universitete). Pavyzdžiu Lietuvai galėtų būti ir Estijos universitetai su puikiai funkcionuojančiais užsienio kalbų mokymo centrais, kuriais labai rūpinasi patys rektoriai.

„Ar tik Lietuvoje nesusiklostė ydinga situacija, kai norintiems lavinti savo užsienių kalbos žinias universitetas užkerta kelią?“ – svarsto Mokytojų ir dėstytojų draugijos pirmininkas Edvinas Šimulynas.

Išties, jei prisiminsime pirminę Europos universitetų įkūrimo idėją – lavinti užsienio kalbų žinias, pamatysime, kad, tarkime, mechanikos studentas, studijuojantis XVIII a. pabaigoje Vilniuje, buvo mokomas trijų užsienio kalbų (rusų, prancūzų, vokiečių arba anglų), o egzaminai vykdavo kas pusmetį. Vien iš šio pavyzdžio matyti, kad prieš 200 metų universitete užsienio kalbų svarba buvo suprantama kur kas labiau nei šiandien.

Ir nors Lietuvos universitetuose taupyti užsienio kalbų sąskaita apsispręsta dėl prastos finansinės padėties ir pakeisto švietimo įstatymo, rasti išeičių, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriaus Zigmo Lydekos teigimu, vis dar galima. Kaip papildomus šaltinius, leidžiančius universitetui geriau gyventi, jis mini aktyvų bendravimą ir bendradarbiavimą su užsienio šalių ambasadomis, įvairiais kultūros centrais: „Lenkijos ambasada kasmet pasirinkusiems mokytis šios kalbos studentams skiria stipendijas, kitos įstaigos, su kuriomis bendradarbiauja mūsų universitetas, atsiunčia kalbų dėstytojų, dalijasi mokymo medžiaga ir pan.“

Pagal Harvardo universiteto modelį savo studentus mokančiame VDU užsienio kalbų mokomasi rytinėmis valandomis (kasdien po vieną akademinę valandą). Kiekvienas įstojęs į šį universitetą jaunuolis anglų kalbos mokosi nemokamai ir privaloma tvarka, o bet kurių kitų iš 30 užsienio kalbų įgūdžiai jau lavinami mokamai (75,3 euro už semestrą). Kaip itin populiarias ir studentų dažnai pasirenkamas kalbas Z.Lydeka mini ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų.

Tiesa, pasak rektoriaus, jei į universitetą įstojęs jaunuolis anglų kalbą moka nepriekaištingai, tada jam pasiūloma nemokamai mokytis vienos iš pasirinktų kalbų. Vien remiantis šiuo pavyzdžiu galima teigti, kad kiekvienas universitetas šiandien pats renkasi, kaip mokyti užsienio kalbų.

D.Bukauskaitės nuomone, absolventų, puikiai mokančių užsienio kalbą B1 ar B2 lygiu, netrūksta ir šiandien. Vilniaus licėjaus, Vilniaus Jėzuitų ar Žirmūnų gimnazijos auklėtiniai, jos teigimu, gali pasigirti geromis pirmosios ir neblogomis antrosios užsienio kalbos žiniomis. Tačiau tenka pripažinti, kad tai labiau išimtis nei taisyklė.

Tinkamiausia aplinka studentams šiandien mokytis užsienio kalbų Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos prezidentė Eglė Šleiniotionė vadina VDU ir Vilniaus kolegiją. Deja, dėl kitų švietimo ir mokymo įstaigų ji nėra tokia optimistė.

Kaip „Veidą“ patikino Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė, šiuo metu nurodyti, koks visų Lietuvos abiturientų užsienio kalbų mokėjimo lygis – negalima, nes užsienio kalbos brandos egzaminus laiko tik dalis jų.

Kaip matyti iš atlikto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) tyrimo „Studijų kokybė Lietuvoje: suinteresuotų šalių požiūris“, nepakankamas užsienio kalbų mokėjimas daliai Lietuvos studentų (26 proc.) tampa rimta kliūtimi norint studijuoti pagal mainų programas užsienyje. Taigi šalies mokyklose vyraujanti užsienio kalbų dėstymo politika lemia, ar jos absolventai galės dalyvauti universitetų studijų mainų programose.

E.Šleinotienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad kasmet kone 11 proc. Europos verslo įmonių nukenčia dėl prastų savo darbuotojų užsienio kalbos žinių. Taigi daugiakalbystė šiandien neatsiejama nuo šalies konkurencingumo.

Ne vienus metus, lavindamas savo užsienio kalbų žinias, Prancūzijoje praleidęs G.Degėsys apgailestauja, kad Lietuvoje tam dažnai koją kiša universitetų taupymo politika. Kaip pavyzdį jis mini esperanto kalbą, kurios Vilniui, kaip kosmopolitiškam miestui, taip pat reikėtų. Deja, šiuo atžvilgiu mūsų universitetuose labai taupoma.

„Veido“ kalbinti užsienio kalbų ekspertai sutaria, jog reikėtų palengva keisti ir Lietuvoje vyraujantį tėvų požiūrį, kad jų vaikus užsienio kalbų išmokys mokykla ar universitetas. Daugelis atžalų su užsienio kalba susipažįsta tik antroje klasėje, tačiau edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė mano, kad tokia nedidelė valstybė kaip Lietuva savo žmonėms turėtų suteikti daugiau galimybių mokytis užsienio kalbų.

Edukologai sutaria, kad mokyti vaikus kalbų galima pradėti jau nuo ketverių metų. Tokio amžiaus jie lengvai įsimena naują informaciją, yra imlesni. Mokslininkai jau įrodė, kad jaunystėje tam tikra smegenų dalis savaime priima informaciją, ko niekaip negali nutikti brandaus amžiaus žmogui. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad jeigu vaikas mokomas keleto užsienio kalbų, jam susidaro daugiau neuronų jungčių, lavėja kalbinis mąstymas, jis lengviau reiškia savo mintis ir patiria mažiau sunkumų mokydamas užsienio kalbų vėliau.

Taip pat sutariama, kad pats efektyviausias užsienio kalbų mokymasis vyksta tuomet, kai užsiėmimai klasėje derinami su interaktyviais mokymosi būdais: vaizdo medžiaga, filmais, gyvais pokalbiais, muzika ir pan. Tačiau didelė dalis besimokančiųjų daro tą pačią klaidą – baigę vieną užsienio kalbos kursą leidžia sau atsikvėpti keletą savaičių, nors po jų mokslus tenka pradėti kone iš naujo.

Šiandien jau sutariama, kad suaugus užsienio kalbų mokymosi procesas reikalauja kur kas daugiau valios ir sąmoningumo, todėl kiekvienas besimokantysis užsienio kalbos turėtų suvokti: tik nuo jo paties priklauso, kaip gerai bus įsisąmoninta kalba.

Apibendrinant galima pridurti, kad Lietuvoje bandoma įteisinti tokį modelį, kai už kalbų mokymąsi universitetuose imamas minimalus mokestis. Ar šis žingsnis pasiteisins ir ar nenukentėsime nuo to patys, paaiškės jau po kelių dešimtmečių.

Komentaras

Nida Matiukaitė, ilgametė VU Užsienio kalbų instituto Vokiečių kalbos katedros dėstytoja

Kad ir kokias kalbas girdėtume viešojoje erdvėje, tenka pripažinti, kad absolventai šiandien iš mokyklos neateina į universitetą puikiai mokėdami ne tik antrąją užsienio kalbą, bet ir pirmąją. Galbūt gerai ją moka vienetai, bet ne didžioji visuma. Vidurinėse mokyklose niekas nemoko jų tokiu lygiu, kad galėtų, pvz., anglų kalbą vartoti rimtoms temoms gvildenti, rašyti mokslinius straipsnius į užsienio leidinius ir pan.

Akademinės temos mokyklose tiesiog neaprėpiamos, ir tai natūralu. Be to, nereikėtų pamiršti, kad kalbos mokymas, jos gludinimas yra ilgalaikis procesas, trunkantis kone visą žmogaus gyvenimą (žodynas plečiamas atitinkamai su branda). Nesiūlau užsienio kalbų mokyti visų studijų metu (tai, beje, būtų neblogai, nes tokia praktika susiklosčiusi mažose turtingose šalyse, kurios siekia būti konkurencingos), tačiau kažkokių galimybių studentams vis dėlto turėtų būti suteikiama. Nejau mes norime juos atskirti nuo besimokančiųjų užsienyje?

Diskutuojame, kad būtų puiku prilygti užsienio universitetams, bet nepadedame savo studentams siekti aukštesnės studijų kokybės. Tarkime, studentai, norintys vykti pagal „Erasmus“ programą į vokiškai kalbančius kraštus, turi pramokti vokiečių kalbos, nes tikrai ne kiekvienas sutiktas gatvėje su jais bendraus angliškai. Pagal šiandien susiklosčiusią situaciją jie tai turėtų daryti savo lėšomis.

Akivaizdu, kad tai – ne vienintelis neatsakytas klausimas. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje vis dar neturime aiškios politikos užsienio kalbų klausimu, taigi turime svarstyti, kas turėtų ją sukurti. Labai svarbu, kad į šią diskusiją įsitrauktų ir Lietuvos visuomenė. Juk kiekvieno studento tėvai, kaip ir jie patys, viliasi, kad akademinėje aplinkoje būtų galimybė tobulinti užsienio kalbų žinias.

Pateikiame duomenis, koks Lietuvos abiturientų procentas renkasi laikyti užsienio kalbos egzaminus ir kaip jiems sekasi.

Užsienio kalbos valstybinių brandos egzaminų pasirinkusių kandidatų proc., palyginti su visais abiturientais

Užsienio kalba        Metai

2013       2014       2015

Anglų                           42,52      46,29      59,49

Prancūzų              0,16       0,13       0,14

Rusų                            6,61       6,81       5.96

Vokiečių              0,64       0,48       0,55

Neišlaikiusių kandidatų proc.

Užsienio kalba        Metai

2013       2014

Anglų                           1,32       0,82

Prancūzų              5,66       –

Rusų                            0,59       0,34

Vokiečių              0,94       1,69

Absolventų, pasiekusių tik patenkinamą (B1) lygį, proc.

Užsienio kalba        Metai

2013      2014

Anglų                           19,34      24,44

Prancūzų              15,09      10,64

Rusų                            12,37      9,91

Vokiečių              28,30      20,34

Absolventų, pasiekusių pagrindinį ir aukštesnį (B2) lygį, proc.

Užsienio kalba       2013       2014

Anglų                           79,34      74,74

Prancūzų              79,25      89,36

Rusų                            87,04      89,66

Vokiečių              70,76      77,97

Šaltinis: Nacionalinio egzaminų centro duomenys

Prof. Danguolės Mikulėnienės ir jos darbščių kolegų dėka bet kurion pasaulio vieton nublokštas lietuvis, kompiuteriniame tarmių žemėlapyje nuspaudęs arčiausiai savo gimtinės esantį taškelį, gali klausytis vaikystės namuose skambėjusios kalbos.

Renata Baltrušaitytė

Rinkdamas reikšmingiausią pastarųjų metų mokslinę kalbotyros studiją, „Veidas“ galiausiai apsistojo ties geolingvistikos tyrinėjimais, apie kuriuos visuomenei daug pasakota 2013-aisiais, Tarmių metais. Tačiau itin reikšmingas trejų metų kolektyvinio darbo vaisius – Lietuvos tarmių atlasas, išsamiai įvertinęs nūdienos lietuvių tarmių būklę ir jų vartojimo arealus – dienos šviesą išvydo tik pernai, todėl dėmesio sulaukė mažiau. Ką gi, turime progą grąžinti šią skolą kalbininkams Etninių regionų metais, kurie minėtos studijos iniciatorei, Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovei prof. Danguolei Mikulėnienei atrodo ne mažiau svarbūs.

Tačiau iš pradžių trumpai – apie kitus kalbininkų darbus, knygai „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“ sudariusius rimčiausią  konkurenciją.

Pirmiausia tektų minėti tematika artimą Vilniaus universiteto profesorės Meilutės Ramonienės kartu su bendraautorėmis parengtą knygą „Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis žemėlapis“, atspindinčią, kiek įvairių užsienio kalbų vartojimas realiai paplitęs nūdienos Lietuvos miestuose. Šis leidinys – tai 2010 m. pasirodžiusios kolektyvinės monografijos „Miestai ir kalbos“ tęsinys.

Taip pat neliko nepastebėta Aldono Pupkio parašyta monografija „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kurią kolegos apibūdino kaip tvarkingą, tradicinę gerąja šio žodžio prasme mūsų kalbotyros istorijai atskleisti ir populiarinti skirtą knygą.

Tarmes stumia miestiečių sodybos

Atnaujinto Lietuvos tarmių atlaso rengyba prasidėjo nuo 1,57 mln. Lt kainavusio trejus metus vykdyto projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. 2010–2013 m. jam suburti 33 tyrėjai, šalies aukštosiose mokyklose dėstantys kalbininkai, aplankė visus 735 Lietuvoje esančius ir 15 užsienyje išsidėsčiusių tarmių tyrimo punktų. Kiekviename jų, jei tik buvo įmanoma, pagal nustatytą metodologiją jie privalėjo pakalbinti šešis vietos gyventojus, geriausia – senbuvius, gimusius tame pačiame krašte. Ne tik prakalbinti, bet ir padaryti pusantros valandos trukmės jų  kalbos įrašus, kurie vėliau buvo sudėti elektroninėje Lietuvių tarmių atlaso versijoje. Todėl šiandien ne tik mokslininkui, bet ir atkampiausiame pasaulio krašte gyvenančiam tautiečiui užtenka spustelėti kompiuteriniame žemėlapyje arčiausiai savo gimtinės esantį taškelį, kad pasiklausytų tėvų namus primenančios tarminės šnektos.

Punktų tinklą sužymėjo dar kalbininkas Antanas Salys. Kai 1924-aisiais mirė žymiausias lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga, du perspektyvūs lituanistikos studentai – žemaitis A.Salys ir aukštaitis Pranas Skardžius – valstybės lėšomis buvo išsiųsti studijuoti Vokietijos universitetuose. Kartu su jais Lietuvon parkeliavo ir Marburgo mokyklos principais paremta tarmių tyrinėjimo metodologija. Buvo skirta mažiausiai po punktą kiekvienam valsčiui, jų tankumas priklausė ir nuo gyventojų skaičiaus, ir nuo vietovės lietuviškumo.

A.Salys, rinkdamas dialektologinę medžiagą, vengė mišresnės kalbinės aplinkos miestelių, pirmenybę teikdamas kaimiškoms vietovėms. Pagal europietišką tradiciją tarmės dažniausiai užrašinėtos iš seno žmogaus, paprastai – vyro, nekaitaliojusio gyvenamosios vietos, mažai keliavusio, kuo žemesnio išsimokslinimo, geriausia – apskritai neraštingo.

Ši tradicija Lietuvoje pakito tik sovietmečiu, kai vyrus dvejiem metams pradėjo šaukti į sovietinę armiją. Tuomet tarmių tyrinėtojai pateikėjomis ėmė mieliau rinktis moteris, nutekėjusias savo gimtuose kraštuose ir iš namų niekur kojos nekėlusias.

„Kadangi tarmės užrašinėjamos iš paprastų kaimiečių, susiformavo požiūris, kad jos yra prasčiokų kalba. Todėl manyta, kad tarmės išmirs kartu su senolių karta. Tačiau mes laikėmės ne tarmių mirties, o jų gyvybingumo požiūrio ir stengėmės nustatyti jose vykstančius pokyčius. Nes akivaizdu, kad jaunimas negali perimti lygiai tokios pat šnektos, kokia šnekėjo jų seneliai. Juk, tarkime, geltonieji autobusiukai šiandien kaimo vaikus išvežioja po stambesnius miestelius, kurie gali priklausyti skirtingoms šnektoms, todėl grįžę iš ten vaikai namie kalbės jau kitaip negu sėslūs senoliai“, – pasakoja D.Mikulėnienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Tarybos iniciatyva rugsėjo 26 d. kasmet minima Europos kalbų diena. Žemyne dabar kalbama maždaug 400 kalbų, įskaitant imigrantų bendruomenių, regionines, – tokių yra apie 60. Įskaičiuotos ir gestų kalbos, arba tokios, kaip silbo gomero, Kanarų archipelago La Gomeros salos švilpiamoji kalba.

Apie kai kurias regionines kalbas, pavyzdžiui, baskų, yra girdėję nemažai europiečių. Tačiau sužinoję apie kalbančiuosius lotyniškai daugelis veikiausiai nustebtų. Austrijos ir Italijos kalnų slėniuose yra ladino kalbą vartojančių žmonių – iš viso kelios dešimtys tūkstančių. Kalba artima kitoms šnekamosios (vulgariosios) lotynų kabos pagrindu atsiradusioms kalboms: retoromanų, friulų. Tai gyvos kalbos.

Beje, klasikinė lotynų kalba netapo negyva kartu su romėnais. Iki XIX a. tai buvo antroji šnekamoji Vengrijos apsišvietusių sluoksnių kalba. Lotynų kalba Vengrijoje buvo valstybinė, oficiali raštvedyba vykdyta lotyniškai, taip sakytos viešos kalbos. XVII a. liudijimais, Vengrijoje ta kalba buvo galima susišnekėti su smuklininkais, vežikais, valtininkais. Legendinis kapitonas Tenkešas, nors tai tik kino personažas, veikiausiai šnekėjo lotyniškai.

Ta proga verta prisiminti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kažkada skambėjo 21 kalba – tarp jų, pavyzdžiui, armėnų liturginė kalba.

VšĮ „Soros International House“ (SIH) pradeda 22-ąjį sezoną ir siūlo įvairių mokymosi būdų, tarp kurių sau tinkamų gali atrasti ir itin užsiėmę, skubantys, reiklūs žmonės.

Šiuo metu SIH rengia 13 kalbų kursus, skirtus suaugusiesiems ir vaikams, taip pat kviečia jaunimą pasirengti tarptautiniams egzaminams. Rudens trimestras prasidės rugsėjo 29 d.

Pasak SIH direktorės Daivos Malinauskienės, daugiausiai užsiregistravusiųjų yra į anglų kalbos kursus. Bet vis daugiau žmonių ateina jau turėdami pagrindinius anglų kalbos įgūdžius ir nori tobulėti aukštesniame lygyje arba atskiroje srityje.

Vadovė pastebi, kad gyvenimo tempas ir technologijų kaita diktuoja naujus poreikius. „Turime taikytis prie skubančių, daug dirbančių ir keliaujančių žmonių, todėl stengiamės sudaryti kuo lankstesnius mokymosi grafikus. Pavyzdžiui, tiems, kurie per daug užsiėmę darbo dienomis, siūlome kursus šeštadieniais. Taip pat galima pasirinkti mokymosi pobūdį – su grupe arba individualiai“, – primena D.Malinauskienė.

Populiarėja nuotolinis mokymasis

Jau prieš 15 metų SIH Lietuvoje siūlė kalbų mokymąsi internetu. Tačiau anuomet kompiuteriai dar nebuvo plačiai naudojami. Šiandien nuotolinis kalbos mokymasis tampa įprastu dalyku. „Mes tiesiog neišvengiamai einame žingsnis žingsnin su šiuolaikinio pasaulio tempais. Užsienio kalbos žinių gilinimas online yra puiki alternatyva tiems, kieno namus ar biurą ir kalbų mokyklą skiria dideli atstumai, o gal sunku planuoti tikslų užsiėmimų laiką. Internetu mokytis galima bet kada, bet kur: ir per pertrauką tarp darbų, ir universitete, ir kavinėje“, – nuotolinio mokymosi pranašumus pabrėžia D.Malinauskienė.

Tiesa, ji pritaria, kad internete yra pasklidusios abejotinos mokymosi programos. Specialistė pataria atsižvelgti į šias paslaugas siūlančiųjų patirtį ir tarptautinį pripažinimą. Pasaulinė „International House“ organizacija kalbų mokymosi sistemą internetu vis tobulino. „Mokymus kūrė ne tik specialistai, išmanantys tinkamus formatus vartotojams, bet ir pedagogai. Mokytojų indėlis – labai svarbus: jie žino efektyviausius žinių perdavimo ir įsisavinimo metodus“, – paaiškina D.Malinauskienė.

Vadovė atkreipia dėmesį, kad yra sukurtos skirtingos nuotolinio mokymosi programos vaikams ir suaugusiesiems. SIH suteikia galimybę pasirinkti ir kurso trukmę, atskirų įgūdžių lavinimą, taip pat pobūdį. Vieniems patogiau mokytis savarankiškai, be pedagogo. Kiti pageidauja nuolatinio bendravimo su mokytoju ir susitikimus abipus kompiuterio ekrano derina. Bet kokiu atveju dalis laiko skirta savarankiškam darbui. „Bet jis nėra sausas ar grynai akademinis – reikia ne tik skaityti ir spręsti testus. Programa susideda iš įvairių užduočių, skirtingų etapų. SIH laikosi interaktyvumo politikos. Kursai parengti taip, kad žmogus visapusiškai įsitrauktų į mokymosi procesą“, – patikina vadovė.

Užsieniečiams – lietuvių kalbos kursai

Pastaruoju metu didėja dėmesys lietuvių kalbos kursams, mat kalbų mokymo institucijų duris Lietuvoje vis dažniau varsto užsieniečiai. Vieni jų čia sukūrę šeimą, kiti atvyko dėl studijų ar ilgalaikio darbo, verslo. D.Malinauskienė pastebi, kad tarp norinčiųjų pramokti lietuvių kalbos – nemažai ES piliečių.

SIH vyksta užsiėmimai, kurių metu lavinami visi keturi kalbos mokėjimo įgūdžiai: kalbėjimas, rašymas, skaitymas ir klausymasis. Vis dėlto labiausiai telkiamasi į šnekamąją kalbą. „Daugelis norėtų parduotuvėje ar restorane susišnekėti ne gestų, o lietuvių kalba. Užsieniečiams svarbu išmokti pagrindinių frazių, skaičiuoti, praturtinti žodyną. Bet yra tokių, kurie turi tikslą patobulinti ir šnekamosios, ir rašomosios kalbos žinias“,  – pasakoja vadovė.

Taip pat SIH rengiami mokymai imigrantams pagal Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijos programą. Svetimšaliai per kalbų kursus mokosi susišnekėti, susipažįsta su vietos etiketu, lietuvių kultūra.

„Kitaip tariant, jie nori tapti visaverčiais mūsų visuomenės nariais. Neturėtume tuo stebėtis. Globalizacija apėmusi visą pasaulį, migracija – natūralus reiškinys. Mes patys išvažiuojame ir svetur norime įsitvirtinti. Todėl reikia suprasti, kad yra žmonių, kurie irgi nori išvykti iš savo šalies ir dėl kokių nors priežasčių pagyventi, pavyzdžiui, Lietuvoje ar net čia pasilikti“, – primena SIH direktorė D.Malinauskienė.

„Smagus lietuvių kalbos mokymasis buvo svarbiausias žingsnis, padėjęs suartėti su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis“, – apie projektą pasakoja Johnas iš Kenijos.

Europos Fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai metinės 2012 programos projektu „Trečiųjų šalių piliečių lietuvių kalbos ir pilietinio orientavimo(si) mokymai, taikant gyvenimiškų situacijų simuliavimo metodus“ siekiama trečiųjų šalių piliečiams suteikti lietuvių kalbos įgūdžių, atitinkančių A1 kalbos mokėjimo lygio reikalavimus pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis, ir padėti įgyti supratimą apie Lietuvos kultūrą, istoriją, tradicijas, asmens teises ir pareigas Lietuvoje, bendruomenės ir visuomenės struktūrą, pagrindines valdžios institucijas ir jų funkcijas, demokratijos vertybes bei principus.
Įgyvendindamas projektą Nr. EIF/2012/6/19/IP/1,
„Soros International House“ organizavo nemokamus 210 val. lietuvių kalbos mokymus, kuriuose buvo taikomi inovatyvūs metodai ir moderniosios informacinės technologijos bei 60 val. pilietinio orientavimo(si) mokymai.
Mokymuose dalyvavo didelis būrys trečiųjų šalių piliečių iš įvairių artimų ir tolimų pasaulio kraštų. Nors kursai jau eina į pabaigą, projekto dalyviai ir toliau mielai tobulintų lietuvių kalbos įgūdžius ir gilintų žinias apie Lietuvą.
„Superstartas!“ – teigia viena projekto dalyvių Oksana iš Baltarusijos.
„Juk žmogus, mokantis dvi kalbas, prilygsta dviem“, – sako prancūzai.

Dauguma mažųjų valstybių gyventojų stengiasi išmokti bent po dvi, o neretai ir tris užsienio kalbas, užtat didžiųjų – visai aptingo: paprastai jie pasitenkina tuo, kad išmoksta vos vieną užsienio kalbą.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVIII–XIX a. sandūroje gyvenęs Bolonijos kardinolas Giuseppe Gasparo Mezzofanti buvo tikras poliglotas. Kai kurie jo žinias vadino tiesiog nežemiškomis: šaltiniai byloja, kad šis vyras visiškai laisvai kalbėjo net 30 kalbų, o susikalbėti paprastesniu lygmeniu galėjo dar bene 40 kalbų. Ne veltui pas šį dvasininką plūdo žmonės iš visos Europos – jie norėjo patys patikrinti apie jį sklandančias legendas. Teigiama, kad kardinolas be jokio vargo galėjo staigiai nuo vienos kalbos pereiti prie kitos.
Iš tiesų užsienio kalbų teikiama nauda gali būti matuojama įvairiai. Iš pateiktos istorijos akivaizdu, kad kalbų mokėjimas palengvina bendravimą su žmonėmis ir įveikia barjerus. Be to, kelių užsienio kalbų mokėjimas suteikia neabejotino pranašumo darbo rinkoje ir versle. Čia verta prisiminti tai, kad Europos Sąjunga remiasi į keturis pamatinius stulpus – laisvą žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Kalbų mokėjimas yra tarsi paskata pasinaudoti šiomis laisvėmis. Kita vertus, užsienio kalbos atveria platesnius horizontus, leidžia pažinti tiek kitas, tiek savąją kultūrą.
2002 m. Barselonoje vykstant Europos Tarybos susitikimui buvo priimtas nutarimas skatinti nuo pat mažumės mokyti vaikus bent dviejų užsienio kalbų pagrindų. Kodėl būtina skatinti užsienio kalbų mokymąsi, geriausiai atskleidžia paprasta statistika. O ji rodo, kad daugiau nei trečdalis visų europiečių, kurių amžius svyruoja nuo 25 iki 64 metų, teigia nemokantys nė vienos užsienio kalbos. Šiek tiek mažesnis procentas teigia mokantys tik vieną užsienio kalbą.
Statistika taip pat rodo, kad jaunimas užsienio kalbų mokėjimu pranašesnis už vyresniąją kartą. Tiesa, išimtis dėl visiems puikiai žinomų istorinių aplinkybių yra kai kurios Rytų Europos valstybės, kurių vyresniosios kartos gyventojai puikiai kalba rusiškai ir šalia to dar yra išmokę kurią nors kitą užsienio kalbą.
Tačiau jei vertinsime visą Europos Sąjungą, šiandien joje populiariausia užsienio kalba yra anglų, o už jos rikiuojasi atitinkamai vokiečių, rusų, prancūzų ir ispanų kalbos.

Vyrauja anglų kalba

Jei kalbėsime apie pradinį ugdymą, tai jame visoje Europoje vyrauja būtent anglų kalba. Kai kuriose šalyse anglų kalbos mokymasis yra privalomas, o kai kuriose anglų kalbos besimokančių mokinių skaičius net ir be privalomo anglų kalbos dėstymo siekia beveik 100 proc. Visoje ES anglų kalbą vidurinėje mokykloje studijuoja net 92,7 proc. mokinių, o vokiečių ir prancūzų kalbas – atitinkamai 23,9 ir 23,2 proc. Lietuvoje, „Eurostato“ duomenimis, 2011 m. anglų kalbos mokėsi 92,2 proc. vidurinių mokyklų mokinių.
Atkreiptinas dėmesys, kad užsienio kalbų mokymasis įvairiose valstybėse skiriasi. Vienose Europos šalyse užsienio kalbą studijuoti mokinukai pradeda jau pradinėse klasėse, kitose – tik pagrindinėje mokykloje. Tačiau visose Senojo žemyno šalyse mokiniams privaloma mokytis bent vienos užsienio kalbos.
Studijuojamų užsienio kalbų skaičius ES valstybių narių mokyklose svyruoja vidutiniškai nuo vienos iki dviejų. Nuo 2000 iki 2008 m. mokyklose studijuojamų užsienio kalbų vidurkis padidėjo gana nedaug – nuo 1,3 iki 1,4. Tokiose šalyse, kaip Belgija, Vokietija, Italija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ar Makedonija, mokyklose studijuojamų užsienio kalbų vidurkis padidėjo, o Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje ir Norvegijoje sumažėjo.
Dėl tokios padėties ypač sunerimę yra britai. „The Telegraph“ skelbia, kad statistinis mokinys ES vidutiniškai mokosi 1,4 kalbos. 2002 m. Didžiojoje Britanijoje šis vidurkis siekė 1,3 ir menkai skyrėsi nuo ES rodiklio, tačiau dabar Didžioji Britanija kartu su Vengrija ir Airija atsidūrė pačioje lentelės apačioje. 2009 m. visose ES šalyse atliktas tyrimas parodė, kad šiose trijose valstybėse mokiniai vidutiniškai mokosi tik vienos užsienio kalbos. O, tarkim, Liuksemburge, Suomijoje mokomasi daugiau nei dviejų užsienio kalbų. Liuksemburge minėtas vidurkis siekia 2,5.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Soros International House“ kviečia registruotis į kovo 26 d. prasidėsiančio pavasario trimestro kinų kalbos kursus.

Šiuo metu „Soros International House“ (SIH) gali pasiūlyti iš viso 13 užsienio kalbų kursus grupėse ar individualiai. Kalbų mokyklos vadovė Daiva Malinauskienė nesistebi, kad vis daugiau žmonių norėtų pramokti kalbėti ir skaityti kiniškai. „Kinų kalbos žinių poreikį diktuoja auganti tos šalies ekonomika. Be to, jos rinka – didžiausia pasaulyje. Anksčiau kinai atvažiuodavo į Europą, o dabar vis daugiau specialistų iš Vakarų pasaulio dirbti ar studijuoti traukia į Kiniją. Dėl globalizacijos vyksta abipusis judėjimas ir mainai“, – Lietuvoje vis didėjantį susidomėjimą kinų kalba paaiškina D.Malinauskienė.
Jos žodžiais, ES šalys jau suprato, kad nebepakanka populiarinti vien savas kalbas, todėl vis daugiau dėmesio skiria ir tolimesnių regionų pažinimui.

Nuo kalbos iki kultūros

D.Malinauskienė išskiria dvi grupes žmonių, kurie pasiryžta mokytis kalbėti tonais paremta mandarinų kalba, vadinama Putonghua, ir susipažinti su sudėtinga hieroglifų sistema, vienijančia net ir skirtingais dialektais šnekančius Kinijos gyventojus. „Vieni bendrinės kinų kalbos mokosi skatinami išorinės motyvacijos – tai verslininkai ar kaip nors su verslu susiję žmonės, kuriems tenka su kinais dirbti ir dažnai važinėti į Kiniją. Kiti neria į kinų kalbą raginami vidinės motyvacijos, tiesiog dėl savišvietos, akiračiui praplėsti – aš juos vadinu romantikais“, – dėsto SIH vadovė.
Pasak D.Malinauskienės, net ir neketinant sieti karjeros su Azijos drakonu, per kalbos pamokas įgytos žinios apie visiškai kitokiomis vertybėmis ir tradicijomis grįstą kinų pasaulėžiūrą gali praversti netikėtose situacijose. „Juk Kinija neišvengiamai ateina ir pas mus. Gali būti, kad netrukus nauju jūsų kaimynu taps kinas. Nesakau, jog turime pataikauti kitoms kultūroms, bet reikia stengtis jas pažinti, kad žinotume, kaip elgtis ir bendrauti su tuo žmogumi tam tikrais atvejais. Paprasčiausias pavyzdys: kinams balta yra gedulo, laidotuvių spalva, tad gerai, jei tai žinai ir eidamas pas kiną į svečius neneši jam baltų gėlių. Arba žinantys, ką kinams reiškia veidas ir jo praradimas, išvengia nereikalingos trinties ir konfliktų. Tokius dalykus įmanoma sužinoti tik skaitant specializuotą pažintinę literatūrą arba mokantis kalbos“, – Rytų kultūros pažinimo svarbą globalėjančiame pasaulyje pabrėžia SIH vadovė.

Nuo pamokų iki seminarų

SIH kalbų kursuose užsiėmimai būna interaktyvūs ir žaismingi. „Pas mus teorija derinama su praktika, kad mokymasis būtų malonesnis ir kuo efektyvesnis. Duodamos tokios užduotys, kurios skatintų gyvą bendravimą, ir kad nė vienam netektų nuobodžiauti“, – su SIH kalbų kursuose taikomais mokymo metodais supažindina D.Malinauskienė.
Vienas populiariausių metodų – vadinamasis role play, tai yra kalbos mokymasis įsijautus į kieno nors vaidmenį, kai imituojamos gyvenimiškos situacijos, plėtojami dialogai. Per pamokas veikia ir interaktyvioji lenta.
„Ypač stengiamės, kad per tokių mums egzotiškų, kaip kinų ar japonų, kalbų pamokas atsiskleistų kuo daugiau kultūrinio konteksto, geografinių žinių, kad žmonės per kalbą turėtų progą geriau pažinti jiems tolimą kultūrą“, – paaiškina D.Malinauskienė.
Šiuo metu SIH kinų kalbos kursus veda savo srities profesionalai lietuviai. Jie yra įgiję sinologo specialybę ir gyvenę Kinijoje.
Beje, kinų kalbos populiarinimo tikslais SIH dalyvauja tarptautiniuose projektuose, kurie yra ES programos „Mokymasis visą gyvenimą“ dalis. Vieno jų – „Misija įmanoma: kinų kalba europiečiams“ vaisius yra bendromis Lietuvos, Bulgarijos, Olandijos, Italijos ir Portugalijos pastangomis parengtas kinų kalbos pagrindų gidas, kuriame pateikiamas ne tik svarbiausių frazių bei kiniškų žodžių, bet ir etiketo subtilybių rinkinys. „Projekte dalyvavusios šalys sudarė bendrą gido turinį ir kiekviena jų išleido knygelę su vertimu į gimtąją kalbą. Jis skirtas tiems, kurie neturi laiko mokytis, bet norėtų išvykę visada po ranka turėti bazinius posakius, svarbiausius žodžius ir naudingos informacijos apie bendravimą su kinais“, – pasakoja D.Malinauskienė.
Jau įsibėgėjo ir antras projektas „Kinų kalba europiečiams“, vykdomas kartu su Lenkija, Belgija, Vokietija ir Italija. Jo tikslas – mokymosi metodikų kūrimas bei pristatymas tam tikroms tikslinėms grupėms: pradedantiesiems, vaikams, studentams, verslo žmonėms. Projektus vainikuoja seminarai, kuriuose pristatomi galutiniai projektų rezultatai. Juose dalyvauja įvairių sričių atstovai, galintys papasakoti apie Kiniją iš savo patirties.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, daugiausiai moksleivių kaip pirmosios užsienio kalbos mokosi anglų. Tačiau tik Baltijos šalyse populiariausia antroji užsienio kalba yra rusų – kitur dažniausiai renkamasi vokiečių arba prancūzų.
Tarkime, 2009 m. pradiniame mokymosi etape rusų kalbos Lietuvoje mokėsi 41 proc. moksleivių, pagrindiniame – 35 proc. Dar labiau rusų kalba paklausesnė buvo tik Latvijoje (atitinkamai 31 ir 54 proc.) bei Estijoje (33 ir 65 proc.). Tokie duomenys pateikiami po „Eurostato“ atlikto tyrimo.
Anglų kalbos ES mokyklose mokosi 82 proc. jaunesniųjų moksleivių ir 95 proc. vyresniųjų. Po jos eina prancūzų (16 ir 26 proc.) bei vokiečių (9 ir 27 proc.), kurių dažniausiai mokomasi kaip antrosios užsienio kalbos.
Daugelyje Lietuvos mokyklų šios dvi kalbos taip pat yra tarp antrosios užsienio kalbos pasirinkimo variantų, tačiau jos nėra paklausios. Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais mokslo metais vokiečių kalbos mokėsi 9,2 proc., o prancūzų – tik 2,5 proc. visų šalies moksleivių.
Antrosios užsienio kalbos moksleiviai pradeda mokytis penktoje klasėje. Kokią kalbą rinktis, sprendžia tėvai. „Rusų kalbos pasirinkimas yra pragmatiškas. Jei tėvai sieja vaikų ateitį su Lietuva, rusų kalbos mokėjimas gyvenant čia suteikia konkurencinių pranašumų“, – aiškina kalbų mokyklos „Kalba“ vadovas Rytis Jurkėnas.
Jo manymu, pasirinkdami rusų kalbą tėvai neizoliuoja vaikų nuo Vakarų Europos, nes pirmoji kalba išlieka anglų. „Rusų, kaip Rytų kalbos, mokėjimas Vakaruose vertinamas kaip pranašumas“, – teigia pašnekovas.

Užsienio kalbų mokyklų vadovų duomenimis, dar prieš dvejus trejus metus rusų kalba mūsų šalyje buvo plačiausiai mokama užsienio kalba.

Tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis ir dabar rusų kalbą iš šios pozicijos jau išstūmė anglų kalba.
“Iš tiesų dabar Lietuvoje plačiausiai mokama užsienio kalba – anglų”, – teigia “Kalba.lt” vadovas Rytis Jurkėnas. Ją geriau ar blogiau moka jau dauguma šalies gyventojų, o tarp jaunimo – beveik visi. “26-eri metai yra ta amžiaus riba, žemiau kurios žmonės paprastai jau nemoka rusų kalbos, o angliškai šneka labai gerai”, – aiškina R.Jurkėnas.
Šios tendencijos lemia permainas užsienio kalbų mokyklose: pastaruoju metu į jas vangiai renkasi žemiausio anglų kalbos lygio mokytis norinčiųjų grupės. Daugiau mokinių ateina ne pramokti, o gerokai patobulinti šios kalbos žinias. “Skirtingo lygio anglų kalbos grupių gausą palyginčiau su rombu: mažiausiai žmonių ateina į patį žemiausią lygį, o štai vidutinio lygio kursuose mokinių daugiausiai”, – tikina “Soros International House” direktorė Daiva Malinauskienė. Jos teigimu, vis daugiau Lietuvos gyventojų bent minimalių anglų kalbos žinių įgyja savaime – mokykloje, naudodamiesi internetu ar keliaudami.
O štai rusiškai laisvai kalba paprastai vyresni nei 30-ies metų žmonės. Jaunesni šios kalbos nebemoka net minimaliai. O kadangi ši kalba svarbi verslo požiūriu, jauni žmonės plūsta jos mokytis. Ir užsienio kalbų mokyklose rusų kalbos mokymo grupės – pilnutėlės. Nemažai žmonių mokytis rusų kalbos atsiunčia įmonės.
Kitos populiaresnės užsienio kalbos šiuo metu yra vokiečių, ypač po pernai gegužę Rytų europiečiams atsivėrusios Vokietijos darbo rinkos. Naują pagreitį įgyja ir norvegų bei švedų kalbų mokymasis. Kaip visuomet, gana populiarios ispanų bei italų kalbos. Na, o tokių egzotiškų kalbų, kaip japonų ar kinų, lietuviai mokytis dar neskuba. “Nors susirenka pavienės grupės, tačiau šios kalbos nėra išmokstamos taip greitai kaip kitos Europos šalių kalbos, tad mokiniai paprastai įgyja tik pagrindus ir toliau į šias kalbas nebesigilina”, – aibendrina pašnekovai.